2025-05-22, Ketvirtadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 233

Valdas Sutkus. Kamala Haris rodo kelią į šviesų komunizmo rytojų

Nuo pat Baideno atsisakymo dalyvauti rinkimuose savo viceprezidentės Kamalos Haris naudai, pastaroji visą laiką vengė kalbėti apie savo planus prezidento poste, jei būtų išrinkta. Tačiau, kai pagaliau ji prabilo, jos idėjos nustebino netgi ją remiančią progresyvistinę JAV spaudą.

Kamala Harris | AP Photo | Carlos Osorio

Kamala Haris ketina suteikti federalinei vyriausybei įgaliojimus visos šalies mastu nustatyti maisto produktų ir bakalėjos prekių kainas parduotuvėse. Jos ekonominėje darbotvarkėje numatoma per pirmąsias 100 jos darbo prezidento poste dienų įvesti „draudimą didinti maisto produktų ir bakalėjos prekių kainas“, kad būtų „sumažintos amerikiečių išlaidos maisto produktams ir suvaldyta infliacija“. Tapusi prezidente, Haris ketina įpareigoti Federalinę prekybos komisiją ir valstijų generalinius prokurorus „taikyti griežtas nuobaudas“ bendrovėms, kurios nepaiso siūlomos tvarkos. Žmogus, kuris niekada nekūrė verslo, nesupranta, kas yra verslo sąnaudos, pelnas ir nuostoliai, planuoja reguliuoti prekių kainas parduotuvėse ir nurodyti už kiek galima pardavinėti prekes. Ir, žinoma, būtina bausti visus tuos buržujus ir spekuliantus, kaip ir buvo daroma Sovietų Sąjungoje. Iš ano pasaulio žiūrėdamas į Kamalą, draugas Leninas jai meiliai šypsosi.

Samuelis Gregas, Amerikos ekonominių tyrimų instituto katedros vedėjas, atvirai pavadino Haris planą „ekonomine beprotybe“. D. Trampas sako, kad, paskelbusi apie ketinimą įvesti maisto produktų kainų kontrolę, jo konkurentė rinkimuose K. Haris vykdo „sovietinio stiliaus“ ekonominę politiką. „Jei manote, kad dabar viskas brangu, tai bus 100 kartų bjauriau, jei Kamala taps prezidente. Pagal jos planą Kamala įgyvendins sovietinio stiliaus kainų kontrolę“, – penktadienį rašė D. Trampas socialiniame tinkle „Truth“.

Tokiomis atvirai komunistinėmis K. Haris idėjomis nusistebėjo net dempartijos aktyvistai. „Tai nėra protinga politika, ir manau, kad didžiausia viltis yra ta, kad ji baigsis tik daugybe retorikos, bet ne realybe“, – pranešime laikraščiui „The New York Times“ sakė buvęs B. Obamos Nacionalinės ekonomikos tarybos pirmininkas Jasonas Furmanas. Kito dempartiją palaikančio dienraščio „Washington Post“ apžvalgininkė Catherine Rampell taip pat kritikavo tokią K. Harris idėją. „Sunku pervertinti, kokia bloga yra ši politika“, – rašė Rampell – „tai yra plataus masto vyriausybės primetama kainų kontrolė visose pramonės šakose, ne tik maisto. Pasiūla ir paklausa nebelems kainų ar pelno lygio. Tai darys toli Vašingtone esantys biurokratai, kurie galės nurodyti, tarkime, „Kroger“ parduotuvei Ohajuje, kokią kainą ji gali nustatyti už pieną.“

Nepatogi tiesa yra ta, kad būtent valdant Baideno-Haris administracijai, dėl plataus masto niekuo nepadengtų pinigų spausdinimo infliacija šoko iki aukščiausio lygio per 40 metų ir buvo pasiekusi rekordinį 9,1 proc. lygį. Dėl to kasdienio vartojimo prekės ir paslaugos, tokios kaip būsto nuoma, maisto produktai ir benzinas ženkliai pabrango. Remiantis „FOX Business“ skaičiavimais, nuo 2021 m. pradžios maisto kainos padidėjo 21 proc., o išlaidos būstui – 21,6 proc. Tuo tarpu energijos kainos padidėjo 32 proc. Kai kurių produktų kainos padidėjo net 50 proc. Didesnės kasdienių vartojimo prekių kainos ypač skaudžiai atsiliepia mažesnes pajamas gaunantiems amerikiečiams, nes jie turi išleisti didesnę dalį savo atlyginimo vien tik būtiniausioms reikmėms. Žmonės pyksta, kai kasdien nuėję į parduotuvę mato, kad kainos yra daug didesnės, nei jie prisimena vos prieš kelerius metus, kai prezidentu buvo Trampas. Ir tai yra grėsmė Haris rinkimų kampanijai. Bet ji siūlo gesinti ugnį įpilant žibalo. Numato toliau didinti valstybės išlaidas, per visokias išmokas bei lengvatas toliau leisti į rinką niekuo nepadengtus pinigus ir kartu kontroliuoti prekių ir paslaugų kainas. Ilgesnėje perspektyvoje tai yra sprogstamasis mišinys.

Visgi valstybinis kainų reguliavimas nėra kažkokia nauja vien tik K. Haris idėja. Jos bendramintė demokratų partijoje radikalių kairiųjų pažiūrų senatorė E. Warren su kitais kolegomis jau yra įregistravusi Senate teisės akto projektą, kuriuo tiesiog uždraudžiamos „pernelyg didelės kainos, pernelyg didelės pelno maržos“, ir sakoma, kad Federalinė prekybos komisija gali naudoti „bet kokius, jos nuomone, tinkamus rodiklius“, kad nuspręstų, kaip reikia vertinti kainų pagrįstumą.

Kur veda valstybinis kainų reguliavimas, daugelis mūsų dar prisimename iš Sovietų Sąjungos laikų. Prekių kainas parduotuvėse tada reguliavo komunistų partijos paskirti biurokratai. Ir prekių už sąlyginai nedidelę, valdžios nustatytą, kainą buvo tik specialiose uždarose parduotuvėse, kuriose apsipirkti turėto teisę tik komunistų partijos nomenklatūros nariai. Visi kiti matė tik tuščias parduotuvių lentynas.

Veidaknygė

Diktatūra išeivijoje? Imantas Melianas

„Neredaguota“ kanale Edvinas Jusys kalbasi su istoriku, ex-VSD visuomeninių-politinių procesų stebėjimų valdybos viršininku Imantu Melianu.

Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (II)

Skelbiamos ištraukas iš Yoram Hazony knygos „Nacionalizmo dorybė“.

I dalis ČIA

Tad pasirinkimas tarp imperialistinės ir nacionalistinės politikos sampratos atspindi skirtingas pažinimo teorijas. Bent Vakarų istorijoje imperializmas sietinas su racionalistine pažinimo teorija. Neribotai parsitikėdama žmogaus protu ši teorija drąsiai teigia, kad universalios tiesos jau užčiuopiamos ir tereikia jas pristatyti visai žmonijai.

Antra vertus, nacionalizmas linkęs remtis empiristine pažinimo teorija, kuriai būdinga nuosaikiai abejoti dėl žmogaus proto galimybių ir atsižvelgti į katastrofas, kurias sukėlė savo protu politikoje pernelyg pasitikėję žmonės. Būdamas skeptiškas, empirizmas teigia, kad išmintinga ieškoti tiesos įvairiais būdais ir daugelį kartų. Kai kurie eksperimentai žlugs, o kai kurie pavyks. Tačiau tie, kurie pavyks, pavyks tokia gausybe būdų, kad kiekvienos tautos unikali patirtis išmokys mus naujų, anksčiau nesuprastų dalykų”.

Kitaip tariant, nacionalistinė politika kviečia į plačią tautų diskusiją ir iš eksperimento besimokantį pasaulį. Imperialistinė politika tokią diskusiją laiko pernelyg pavojinga ir teigia, jog metas jį baigti.

Panaši diskusija tarp racionalistinių ir empiristinių teorijų žinoma ir ekonomikos srityje. Socialistai visada tikėjo, kad pasiektos visos būtinos žinios ir nebereikia jokios rinkos konkurencijos. Ekonominė veikla turi būti diktuojama racionalaus planuotojo, kuris nurodys, kokie sandoriai bus naudingiausi visiems. Antra vertus, kapitalistai šį siūlymą suprato kaip išdidumą, žmogaus kvailumo ir arogancijos vaisių, nes tikrovėje nėra nei žmogaus, nei žmonių grupės, kurie turėtų tiek proto galių ir žinių, kad galėtų teisingai diktuoti, kaip ekonominei sistemai veikti didžiausiai visų naudai.

Žvelgdami iš skeptiško empiristinio taško kapitalistai teigia, esą turime leisti daugiui ekonominių veikėjų varžytis gaminant ir tiekiant produktus bei paslaugas. Jie suvokia, kad kiekvienas iš konkuruojančių verslų turi skirtingų tikslų, savitai organizuoja savo veiklą ir kad vieniems pasiseks, o kiti žlugs. Tie, kuriems pavyks, tai pasieks įvairiais būdais, o jų iš anksto negalėtų numatyti joks racionalus planuotojas. Jų inovacijas galės kopijuoti ir tobulinti kiti. Taip iš konkurencijos praturtėja visa ekonomika.

Politinė tvarka šia prasme labai panaši į ekonominę tvarką. Iš tiesų nė vienas žmogus ar jų grupė neturi tiek proto galių ir žinių, kad galėtų primesti visai žmonijai tinkamą konstituciją. Todėl kiekvienas, linkęs į skeptišką empirizmo prieigą, pripažins nacionalistinės tvarkos, kuri leidžia egzistuoti ir laisvai konkuruoti daugybei nepriklausomų nacionalinių valstybių, pranašumus. Kiekviena nacionalinė valstybė siekia skirtingų tikslų ir yra organizuota kitaip nei kitos.

Nepaisant šios įvairovės, nuolatos su panašiomis šalimis besivaržantys nepriklausomų nacionalinių valstybių valdovai vis šnairuoja į konkurentus, mėgindami nusižiūrėti ir atkartoti tai, kas lėmė kitų sėkmę ir atrodo išmintinga, naudinga bei gražu jų institucijose ir tobulintina savosiose. Taip kiekvienos tautos valdovai, nors susirūpinę pirmiausia savo tautos stiprinimu ir pozicija tarp kitų tautų, galiausiai su visa žmonija dalijasi savo unikalių eksperimentų patirtimi.

Nepriklausomų valstybių konkurencija paaiškina, kodėl istorijos laikotarpiai, kuriais labiausiai žavimės dėl jų pagimdytų individų ir jų mokslo, religijos, meno darbų, yra laikotarpiai, kai vyraujanti politine tvarka buvo mažų nepriklausomų valstybių – nacionalinių arba gentinių miestų-valstybių – tarpusavio konkurencija.

Iškart pagalvojame apie senovės Graikiją ir Izraelį, taip pat apie Italijos valstybes Renesanso laikotarpiu arba nacionalines valstybes po protestantiškosios revoliucijos Europoje (ypač Nyderlandus, Angliją, Prancūziją ir vokiečių valstybes Vidurio Europoje). Tai pastebėjo daugelis empiristų filosofų, tarp jų Johnas Stuartas Millis, Europos progresą laikęs jos „kelių įvairovės“, įgalintos nacionalinių valstybių politinės tvarkos, nuopelnu.

Kas pavertė Europos tautų šeimą tobulėjančia, o ne pastovia žmonijos dalimi? Tai lėmė ne pranašesnis europiečių meistriškumas, kuris, jei ir egzistuoja, tai visada ne kaip priežastis, o kaip pasekmė, bet išskirtinė jų kultūrinė įvairovė.

Individai, klasės, tautos tarpusavyje stebėtinai skyrėsi. Jie nutiesė gausybę kelių, kurių kiekvienas vedė prie ko nors vertingo. Ir nors jie visą laiką buvo nepakantūs vieni kitiems ir manė, kad būtų tobula, jei visi būtų priversti eiti jų keliu […] kiekvienas savo laiku pasinaudojo geru, kurį galėjo pasiūlyti kiti. Europa yra visapusiškai skolinga savo kelių įvairovei.

Negalime ignoruoti fakto, kad labai didelė žmonijos paveldo dalis yra nepriklausomų valstybių sistemų kūrinys, o imperijų palikimas buvo palyginti stebėtinai skurdus. Miestų-valstybių ar nacionalinių valstybių konkurencijos laikotarpiai, regis, siūlo geriausias galimybes gabiems individams, pajėgiantiems sukurti pranašumą savo miestui-valstybei ar tautai.

Imperinė valstybė natūraliai skatina visiškai kitokią aplinką ir gabiems žmonėms siūlo tik viena: prisitaikyti prie vienos didžios politinės galios (imperijos) troškimų. Tokios galimybės pasirodo esančios menkos palyginti su klestėjimu, galimu nepriklausomų ar gentinių valstybių tvarkoje, kur visi vieni kitiems pavydi sveikatos, klestėjimo, jėgos ir reputacijos.

Šis argumentas už konkurencingą politinę tvarką turėtų būti įtikinamas ekonomistams, kurie šiaip ar taip teigia išvystę empirinį mokslą ir vien dėl to turėtų sveikinti eksperimentų kupiną pasaulį, kurį gali pasiūlyti nepriklausomos valstybės, kiekviena su savo politika.

Nepaisant to, vis girdime ekonomistus pasisakant prieš nepriklausomas nacionalines valstybes, motyvuojant didesniu vienos globalios rinkos, pašalinusios visas tautines sienas, efektyvumu. Kaip teigia Hayekas, pasaulis be tautinių sienų būtų pasaulis, kuriame visi interesų konfliktai vyktų tarp „nuolat kintančios sudėties grupių“, o ne tarp nuolatiniu vidiniu solidarumu ir atkakliai nesikeičiančiais vietos įstatymais pasižyminčių nacionalinių valstybių.

Taip ekonomistas, didžiavęsis esąs empiristas, kai kalbama apie ekonomikos vidaus struktūrą, kur, kaip jis vylėsi, konkurencija tarp nepriklausomų bendrovių leis pažangą per inovacijas, staiga tampa racionalistu, kai kalbama apie pasaulio ekonomiką.

Kalbėdamas apie pasaulio ekonomiką, Hayekas jaučiasi užtikrintai, kaip visi racionalistai darydamas prielaidą, neva ekonomikos klestėjimui reikalingos taisyklės yra pažintos, centrinės valdžios institucijos gali spręsti apie visai žmonijai tinkamą politiką ir dėl tokio centralizuoto planavimo visi klestės.

Būtent tokioms racionalistinėms teorijoms Europoje priešinosi Margaret Tatcher. Ji įrodinėjo, kad bandymai visose tautose suteikti politikos kūrimo galias centrinėms ekonominėms institucijoms pribaigtų „įvairovę ir konkurenciją tarp tautų“, kuri yra „sėkmingos laisvos prekybos sąlyga“. Ji rašė:

Buvo sakoma, kad siekiama „sudaryti vienodas galimybes“. Ši frazė skamba raminamai, tačiau iš tiesų joje slypi iš pagrindų klaidingas prekybos supratimas. Laisva prekyba leidžia konkuruoti skirtingų tautų bendrovėms. Tačiau kadangi „vienodų galimybių sudarymas“ apima konkurencijos dalį, kylančią iš skirtingų reguliavimo sistemų, iš tiesų ji sumažina prekybos teikiamą nauda.

Jei harmonizavimas peržengia vien tik vienodų techninių standartų įvedimą ir yra pritaikoma darbo teisei, socialinei apsaugai ar mokesčiams, ji daro didelę žalą ekonomikai. Taip yra, nes konkurencija tarp skirtingų šalių, siekiant verslui palankiausių tarptautinių sąlygų, yra galingas ekonominės pažangos variklis.

 

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.

Bus tęsinys.

Kenterberio arkivyskupas sulaukė priekaištų dėl veiksmų prieš kapelioną, stojusį prieš LGBT ideologiją mokykloje

Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby (dešinėje) / EPA nuotr.

Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby (Džastinas Velbis) kritikuojamas dėl to, kaip jis sprendė bylą, susijusią su kapelionu Bernardu Randallu (Bernardu Randalu), kuris buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą dėl pamokslo, kuriame buvo abejojama LGBT mokymu krikščioniškoje mokykloje. Vienas iš pagrindinių Anglikonų Bažnyčios teisininkų pavadino J. Welby atsisakymą spręsti susirūpinimą keliančius klausimus „akivaizdžiai neteisingu“.

52 metų B. Randallui, anksčiau dirbusiam kapelionu Trento koledže Notingeme, buvo uždrausta penkerius metus sakyti pamokslus po 2019 m. pamokslo, kuriame jis skatino mokinius diskutuoti apie LGBT mokymą, kai šie paprašė jo patarimo šiuo klausimu. Nepaisant to, kad kelios pasaulietinės institucijos buvo gavusios leidimą pamokslauti, Derbio vyskupas Libby Lane’as (Libis Leinas), remdamasis susirūpinimu dėl apsaugos, atėmė iš B. Randallo licenciją pamokslauti.

Šis sprendimas tebegalioja, nors nustatyta, kad kapelionas nepažeidė doktrinos.

Gregory Jonesas K.C. , kuriam pavesta peržiūrėti dvasininkų drausmės tribunolo išvadas, sukritikavo CofE elgesį Randallo byloje, pavadindamas klaidą „grubia“, o situaciją – „baisia“, rašo „The Telegraph“.

Jis pažymėjo, kad CofE nesugebėjo tinkamai pagrįsti susirūpinimą keliančių saugumo problemų, o tai rodo, kad trūksta svarių įrodymų prieš kapelioną. Nepaisydamas šių išvadų, arkivyskupas Welby užblokavo jam galimybę pateikti bylą prieš vyskupą Lane’ą dėl netinkamo elgesio.

Prieštaringą nuomonę sukėlusiame pamoksle B. Randallas, anksčiau dirbęs Kembridžo universiteto kapelionu, skatino dialogą apie biologinę lytį ir sąžinės teises krikščioniškojo švietimo kontekste. Jis pasisakė už „subalansuotą diskusiją“ šiais klausimais, o tai galiausiai lėmė, kad jis neteko darbo ir vėliau buvo įtrauktas į juodąjį sąrašą, taip pat buvo tiriamas kaip teroristas.

Byla taip išsiplėtė, kad B. Randallas siekia teisminės peržiūros dėl sprendimo atmesti jo skundus. Tribunolo pirmininkė pripažino, kad nagrinėjant bylą buvo padaryta „rimtų klaidų“, tačiau vyskupui Lane’ui asmeninės atsakomybės neprisiėmė, o pasiūlė, kad bylą iš naujo įvertintų nepriklausoma grupė.

Vykstant teisiniams ir bažnytiniams ginčams, kapelionas išreiškė nusivylimą dėl CofE nenoro jį paremti, nepaisant bendrų teologinių nuostatų. Kalbėdamas su „Telegraph“, jis apibūdino apsaugos protokolų naudojimą kaip „politinį įrankį“ prieš jį, kenkiantį jo karjerai ir asmeniniam gyvenimui.

Krikščioniškojo teisinio centro generalinė direktorė Andrea Williams (Andrėja Viljams), rėmusi kapeliono bylą, taip pat kritikavo CofE poziciją kaip prieštaraujančią jos mokymui. Ji atkreipė dėmesį į protestantų denominacijos veiksmų paradoksalumą, teigdama, kad pagal dabartines CofE taikomas apsaugos doktrinas būtų sunku apsaugoti net tokias istorines asmenybes kaip Jėzus.

Atskleidimo ir draudimo tarnyba ir kitos priežiūros institucijos atmetė veiksmus prieš B. Randallą, prieštaraudamos CofE Derbio vyskupijos pozicijai, kuri pačios denominacijos mokymą įvardijo kaip „rizikos veiksnį“. Dėl šios pozicijos jis negali vadovauti bažnytinėms apeigoms.

„Mane išteisino kelios pasaulietinės institucijos, tačiau CofE, kuri, kaip rašoma popieriuje, pritaria mano įsitikinimams ir turėtų mane palaikyti, atsisako mane palaikyti“, – apgailestavo kapelionas.

Šaltinis CHRISTIAN POST

Šiandien sukanka 45 metai nuo Kazio Škirpos mirties

Šiandien, rugpjūčio 18 dieną, sukanka 45 metai nuo Lietuvos laisvės kovų dalyvio, pirmojo kariuomenės savanorio ir Birželio sukilimo organizatoriaus Kazio Škirpos mirties.

Jeigu jau šią vasarą (kiek tas įmanoma) atkreiptas Lietuvos dėmesys į Kazį Škirpą, tai negali būti geresnio laiko ir paminėti jo mirties metines. Sekmadienį sukanka 45 metai nuo Škirpos mirties išeivijoje, Vašingtone. Pulkininkas nesulaukė atkurtos nepriklausomybės, bet nugyveno ilgą, prasmingą, filmo vertą gyvenimą ir paliko mums ne tik drąsos ir valios pavyzdį, bet ir gausius archyvus, raštus bei liudijimus.

Ką mes jam paliekame? Kol kas Vilnius Škirpos daugiau baidosi, negu pagerbia. Tačiau judame teisinga linkme, pradedant nuo pastarosios LGGRTC oficialios išvados apie Škirpos asmenį. Šios išvados fone visi tolesni pagalių kaišiojimai ir prieštaravimai atrodo labai įtartinai, kaip atviras veikimas prieš Lietuvos laisvės kovų atmintį.

Kol valstybė ir ją valdantys konservatoriai trypčioja ir krūpčioja prieš jiems diktuojančią sovietinių jėgos struktūrų darbuotoją Fainą Kukliansky, laisvi Lietuvos piliečiai gali pagerbti savo didvyrių atminimą pasirinktu laiku ir forma. Todėl šį sekmadienį 10.30 val. šv. Ignoto bažnyčioje už Škirpą aukojamos šventos Mišios, o 12.00 val. sudaužytos atminimo lentos vietoje, Vilniuje, Vasario 16-osios g. 1, bus skaitomos žiniasklaidos labai jau nutylimos LGGRTC išvados ir kitų dokumentų ištraukos apie šį asmenį. Visi laisvi prisijungti tuo metu ar pagerbti savo pasirinktu laiku ir forma.

Iki susitikimo!

Parengta pagal Nacionalinio susivienijimo ir Vytauto Sinicos tekstus.

Sveikatos priežiūros specialistai privalo paklausti vyrų, ar jie nėra nėšti

2

Jungtinės Karalystės Nacionalinėje sveikatos priežiūros tarnyboje dirbantiems rentgenologijos slaugytojams nurodyta tikrinti visus 12–55 metų amžiaus pacientus, nepriklausomai nuo jų lyties, ar jie nėra nėšti. Tačiau naujosios gairės nebuvo palankiai priimtos ir yra griežtai kritikuojamos sistemos viduje.

Gairėse, parengtose po atvejo, kai translyčiam vyrui, kuris nežinodamas pastojo, buvo atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas, nurodoma, kad darbuotojai turi įtraukti translyčius, nei vienai iš dviejų lyčių savęs nepriskiriančius ir interlyčius pacientus nedarydami apie žmones išankstinių prielaidų.

Rentgeno ir skenavimo spinduliuotė bei vėžio gydymas gali būti pavojingi negimusiems kūdikiams, tačiau, pasak NHS darbuotojų, praktika, kuria siekiama, kad ji būtų įtraukianti, sukėlė sumaištį ir pyktį tarp pacientų bei kelia pavojų jų saugumui.

Rentgenologijos slaugytojai pranešė, kad dėl šių priemonių vyrai ėmė veržtis lauk iš konsultacijų, o moterys – verkti dėl „invazinių“ vaisingumo problemų. Jie pasakoja, kad pacientų prašoma užpildyti nėštumo formas, reikalaujančiomis nurodyti jų lytį užgimus, pageidaujamus vardus ir įvardžius, bei perskaityti „absurdiškus“ raštus apie žmones, gimusius su skirtingais lyties požymiais.

Be to, ši politika apibūdinama kaip indoktrinuojanti vaikus, nes jaunesnių nei 18 metų asmenų klausiama apie jų pageidaujamus vardus ir įvardžius, o tėvai pyksta.

Jie teigia, kad tokia praktika žemina pacientus, ir ragina Nacionalinę sveikatos priežiūros tarnybą „grįžti prie sveiko proto“.

Ideologija prieš biologiją

Labdaros organizacijos Sex Matters (angl. – Lytis svarbi) atstovė Fijona MakAnina (Fiona McAnena) mano, kad įtraukioji politika yra vienas blogiausių pavyzdžių to, kaip profesinės organizacijos praranda protą, teikdamos pirmenybę ideologijai, o ne biologiniams faktams.

„Rengti sveikatos priežiūros specialistams ir pacientams vyrams šį žeminantį farsą su įtraukiomis nėštumo formomis, klausimais apie nėštumo tikimybę ir prašymais nurodyti jų įvardžius yra netinkamas ir šokiruojantis laiko švaistymas.“

Ji daro išvadą, kad Nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos ligoninės, priėmusios šią politiką savo radiologijos skyriuose, turėtų nedelsdamos ją atšaukti ir grįžti prie sveiko proto bei realybės.

Šaltinis: samnytt.nu

Vilma Ražauskienė. Marihuana: nekaltas malonumas ar pavojingas kelias į priklausomybę?

Diskusijos apie marihuanos legalizavimą vis iškyla į viešąją erdvę. Legalizavimo entuziastai mus užtikrina: tai atneš ekonominės naudos, sumažins kriminalinę veiklą ir leis naudoti marihuaną medicininiais tikslais be baimės. Tačiau čia ir kyla klausimas: ar tikrai esame pasiruošę tokiam žingsniui, kai moksliniai tyrimai kelia rimtų abejonių?

„Vartų“ teorija – ar ji tikrai turi pagrindo?

Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius mokslininkai Denise Kandel ir Richardas Faustas atliko tyrimą, kurio rezultatai mus verčia susimąstyti: nuo legalių narkotikų, tokių kaip alkoholis ir cigaretės, pereinama prie marihuanos, o tada – jau tiesiai prie dar stipresnių narkotikų. Šis tyrimas atskleidė, kad didžioji dauguma paauglių nepradėjo vartoti stipriųjų narkotikų, nepabandę marihuanos.

Bet juk mes XXI amžiuje, sakysite? Nors šis tyrimas buvo atliktas seniai, jo išvados vis dar aktualios ir šiandien, o tokia narkotikų vartojimo seka yra gerai dokumentuota. Pavyzdžiui, Davidas Fergussonas su kolegomis (2006) atliko tyrimą, kuris parodė, kad tie, kurie paauglystėje pradėjo vartoti marihuaną, po dešimties metų turėjo didesnę riziką būti priklausomi nuo tabako, alkoholio ir kitų nelegalių narkotikų. O Louisos Degenhardt ir kolegų 2010 m. atliktas tyrimas apėmė net 17 šalių ir daugiau nei 85 tūkstančius respondentų. Rezultatai? Tabakas, alkoholis ir marihuana išlieka pagrindiniais „vartais“, pro kuriuos einama link stipresnių medžiagų vartojimo.

Dar daugiau, Stephenas Nkansah-Amankra ir Markas Minellis (2016) pabrėžė, kad nors ryšys tarp silpnų ir stiprių narkotikų vartojimo nėra pastovus, jis vis tiek yra pakankamai stiprus, kad jo nereikėtų ignoruoti. Čia paminėtos tik kelių tyrimų išvados, tačiau tyrimų, priėjusių prie labai panašių, nerimą keliančių išvadų, daugybė. Jie verčia susimąstyti, prie ko gali privesti „nekalti“ įpročiai.

Iškalbingi kokybinių tyrimų rezultatai

Kiekybiniai tyrimai pateikia vertingų statistinių duomenų, tačiau kartais labiausiai sukrečia individualios istorijos, kurios atsiskleidžia kokybiniuose tyrimuose. Vieną tokių tyrimų atliko Sarah G. Mars su kolegomis (2013) JAV, kurio metu apklausė keturiasdešimt vieną heroiną vartojantį asmenį. Tyrimas atskleidė, kaip dauguma šių žmonių pradėjo savo degradacijos kelią nuo legalių medžiagų, tokių kaip cigaretės ar alkoholis, vėliau perėjo prie marihuanos ir galiausiai tapo priklausomi nuo stipriausių narkotikų. Šios istorijos yra gyvas įrodymas, kad kelias nuo „nekaltų“ medžiagų iki sunkių priklausomybių gali būti daug trumpesnis, nei mes manome.

Viena iš tyrime pateiktų frazių ypač išsiskiria: „Every ’Never’ I Ever Said Came True“ (liet. „Kiekvienas mano tartas niekada tapo realybe“). Tai – tragiška iliustracija, kaip lengvai gali sugriūti jaunų žmonių gyvenimai, pavojingoms medžiagoms tapus lengviau prieinamoms ir susidūrus su netiesioginiu socialiniu spaudimu. Ar galime sau leisti ignoruoti šiuos įspėjamuosius signalus?

Medicininė marihuana – ar ji turi vietą?

Medicininė marihuana jau seniai yra diskusijų objektas, ir nors kai kurie tyrimai rodo jos potencialą sprendžiant tam tikras sveikatos problemas, vis dėlto būtina išlikti atsargiems ir apgalvoti galimas pasekmes. Nors yra tyrimų, rodančių, kad marihuana gali palengvinti skausmą ar kitus ligų simptomus, būtina atsižvelgti į galimą ilgalaikį poveikį tiek individui, tiek visuomenei.

Atsiranda rizika, kad marihuanos, net jei ir skirtos medicininiams tikslams, prieinamumas paskatins jos vartojimą ne tik dėl gydymo.

Vienas iš didžiausių iššūkių, susijusių su medicininės marihuanos legalizavimu, yra tai, kad tai gali atverti duris platesniam jos vartojimui, įskaitant rekreacinį vartojimą. Atsiranda rizika, kad marihuanos, net jei ir skirtos medicininiams tikslams, prieinamumas paskatins jos vartojimą ne tik dėl gydymo. Tai gali sukelti piktnaudžiavimą, ypač tarp pažeidžiamų visuomenės grupių, kurios gali pradėti marihuaną vartoti kaip „lengvą“ narkotiką.

Be to, nors kai kuriuose tyrimuose pabrėžiami teigiami medicininės marihuanos aspektai, kiti moksliniai darbai atskleidžia ir riziką. Pavyzdžiui, ilgalaikis marihuanos vartojimas gali turėti neigiamą poveikį psichikos sveikatai, sukelti priklausomybę ar pabloginti esamas sveikatos problemas. Šios pasekmės ypač kelia nerimą, kai kalbame apie ilgalaikį marihuanos vartojimą, net jei pradžioje ji buvo skiriama medicininiais tikslais.

Svarbu suprasti, kad medicininė marihuana nėra stebuklinga priemonė, išsprendžianti visas problemas. Jos nauda turi būti kruopščiai įvertinta, o jos vartojimas – griežtai reguliuojamas ir stebimas. Tik tada galime tikėtis, kad medicininė marihuana tikrai tarnaus tiems, kuriems jos reikia, nesukeldama nepageidaujamų sveikatos ar socialinių pasekmių.

Kas toliau?

Kol Jungtinėse Valstijose marihuanos vartojimas kasdien tampa įpročiu vis didesnei daliai gyventojų, Lietuva vis dar turi galimybę pasirinkti atsargesnį kelią. Nors narkotikų vartojimo paplitimas tarp suaugusiųjų mūsų šalyje didėja, jis vis dar yra perpus mažesnis nei Europos Sąjungos šalių vidurkis. Remiantis 2021 metų duomenimis, 14,1 proc. 15–64 metų amžiaus Lietuvos gyventojų ir 28,9 proc. Europos Sąjungos (ES) gyventojų bent kartą gyvenime vartojo kokius nors narkotikus.

Marihuanos legalizavimas neturėtų būti sprendimas, kuriuo rizikuotume pakartoti kitų šalių klaidas.

Tai reiškia, kad mes dar turime laiko gilintis į priežastis, kodėl šis skaičius auga, ir imtis veiksmų, kad išvengtume JAV ar ES šalių lygio paplitimo. Marihuanos legalizavimas neturėtų būti sprendimas, kuriuo rizikuotume pakartoti kitų šalių klaidas. Priešingai, turėtume sutelkti dėmesį į prevenciją ir švietimą, kad galėtume užkirsti kelią augančioms tendencijoms ir išlaikyti mūsų visuomenę saugesnę.

delfi.lt

Marius Kundrotas. Pilietinės tautos skurdas migracijos akivaizdoje

Daugelį metų ginčijamasi, kas yra tauta ir kas ją apibrėžia: kilmė, kalba, kultūra, savimonė ar politinis kūnas. Turbūt optimalu, jei šie penki parametrai maksimaliai sutampa: absoliutus sutapimas – utopija. Visgi sąvoka „politinis kūnas“ mus veda teisingu keliu: valstybė yra kūnas, o tauta – dvasia.

Nepriklausomybės akto signataras ir filosofas Bronislavas Kuzmickas taikliai parašė: moderni tauta yra tauta modernybėje. Tą patį galima pasakyti apie politinę tautą: tai – tauta, įgavusi politinį kūną. Tai nėra kokia nors kita esatis nei etninė tauta, kiek šis tautologinis žodžių junginys atitinka logiką.

Jaunas filosofas ir visuomenės veikėjas Andrius Jankauskas sako: ne kultūros kuria tautas, o tautos – kultūras. Nors šiuo atveju galima pasiginčyti, nes kultūra suteikia bendras prasmes ir sampratas tautai, kuri be to būtų tik padrika bendros kilmės masė, lengvai išsidraikanti po kitas tautas ir pasaulį, bet šis posakis puikiai tiktų, kultūrą pakeitus politika. Taigi, tautoje gimstame, o kultūroje ir politikoje tauta įsitvirtina.

Pilietinė tauta galėtų būti politinės tautos sinonimas arba mažų mažiausiai – jos vedinys. Tauta sukuria valstybę, o valstybė – piliečius, tarp kurių gali būti ir kitų tautų atstovų. Visgi šiandien pilietinės tautos sąvoka įgavusi kitą prasmę, pagal kurią priežastis ir padarinys sukeičiami vietomis. Tariama, jog piliečiai sudaro tautą ir kuria valstybę, nors kiltų logiškas klausimas, kieno piliečiai jie buvo prieš valstybės sukūrimą.

Pilietinės tautos sampratos išradėjais reikia laikyti prancūzų revoliucijos ideologus. Jie nutarė, kad užteks išdalyti žmonėms pasus ir išmokyti juos valstybinės kalbos, ir jie taps prancūzais. Šis projektas skirtas bretonus, provansalus ir švabus, tai yra – panašių kultūrų žmones, paversti prancūzais. Bet kai šis modelis imtas taikyti ateiviams iš plačiojo trečiojo pasaulio, paaiškėjo, kad tai nėra taip paprasta.

Dar didesne problema tapo tai, kad naujosios pilietinės tautos principu nuo revoliucijos laikų tapo karingas sekuliarizmas – maksimalus religijos išstūmimas iš viešų erdvių į privatybę. O žymi dalis naujųjų Prancūzijos gyventojų net labiau save tapatina su religija nei su tauta. Krikščionims viešose erdvėse plėšomi kryželiai, musulmonėms imta plėšyti hidžabus. Išsikvėpę tradiciniai krikščionys su tuo susitaikė, o musulmonus tai dar labiau sutelkė aplink islamo idėjas ir iš esmės – radikalizavo.

Asimiliacijos politika per kalbą ir sekuliarizmo idėją atskleidė visą savo skurdą. Šiandien Prancūzija išgyvena vienus stipriausių konfliktų su atvykėliais visoje Europoje.

Priešingas pavyzdys – Jungtinė Karalystė. Čia priimti žmonės priimami su sava kultūra. Pavyzdžiui, sikhai net gauna uniformas su savais tautiniais motyvais – turbanais: vienokios spalvos turbanus dėvi kariai, kitokios – policininkai, trečiokios – ugniagesiai. Ši politika ilgai pasiteisino: britų visuomenė patyrė mažiau konfliktų nei prancūzai. Šiandien vykstančios riaušės rodo tik tai, kad net ir sėkmingai migracijai yra ribos.

Galima integruoti mažas svetimos kilmės bendruomenes per daugelį metų. Neįmanoma darniai įtraukti milžiniškos masės per trumpą laikotarpį. Tokia migracija tampa pakaitine: ateiviai išstumia vietinius, užuot įsilieję į jų visuomenę. Šiandieninė Europa tvirtai žengia Romos imperijos keliu. O jei dar pridursime tragiškus gimstamumo rodiklius vietinėse tautose, Vakarų Europos pabaigą dar gali išvysti mūsų vaikai.

Jungtinė Karalystė, nors yra federacinė monarchija, iš tiesų yra tautų federacija. Etninis principas joje nėra taip aiškiai išreikštas, kaip Vidurio Europos šalyse, bet nėra ir visiškai paneigtas. Britų valstybingumas remiasi tėvų židiniais ir kapais, siekiant perduoti paveldėtas vertybes savo palikuonims. Nors ilgametė slinktis į liberalizmą, o per jį – ir į kultūrinę kairę po truputį plauna šiuos pamatus, čia erozija nėra tokia staigi kaip Prancūzijoje. Netgi dalis imigrantų Britanijoje save laiko britais ir tapatinasi su jais.

Šioje vietoje verta prisiminti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtį ir gal net pavyzdį. Čia atvykėliai žydai, totoriai ir karaimai puikiai integravosi dėl kelių priežasčių. Pirma – lietuviai žinojo, kiek tų ateivių įsileisti. Antra – atvykusiems žmonėms suteikta itin plati kultūrinė autonomija (nors būta išlygų: tarkime, totoriams nurodyta statytis mečetes iš medžio, tikintis, kad jos greičiau suirs). Trečia – šios tautinės bendrijos užėmė konkrečias socialines nišas: totoriai ir karaimai – karių, žydai – prekybininkų.

Tai susiejo šias grupes su valstybe, o jų gerovę – su viešuoju valstybės ir visuomenės gėriu. Deja, ilgainiui sveika proporcija pažeista, ypač – miestuose. Tautų pavasarį Lietuva pasiekė su visiškai nutautėjusiais miestais ir teko modernią tautą kurti beveik išimtinai iš kaimo valstiečių.

Atgimusi Lietuvos valstybė nutolo nuo senosios tolerancijos ir nukrypo į kitą pusę. Prisijungusi Klaipėdos kraštą ji vietinius lietuvininkus dėl jų konfesinės savasties, kultūrinių ypatybių ir istorinės patirties laikė kone svetimšaliais. Nerasta ryžto steigti Mažajai Lietuvai būtinų evangelikų dvasinių seminarijų, o ilgainiui imta persekioti net surinkimininkų tradicija, išsaugojusi čia lietuvybę vokiečių valdžios metais. Diskriminacija atstūmė prūsų lietuvininkų daugumą nuo Lietuvos valstybės ir nukreipė juos atgal į Vokietiją.

Dabartinė Lietuva užmiršo tiek Didžiosios Kunigaikštystės, tiek Pirmosios Respublikos pamokas. Tai ypač ryšku sulenkėjusioje Pietryčių Lietuvoje. Iš pradžių į jos gyventojus žiūrėta kaip į svetimus, o vėliau pulta į priešingą kraštutinumą ir prasidėjo pataikavimas dėl asmenvardžių bei vietovardžių. Švietimo tinklo atidavimas savivaldybėms čia atsiliepė ypač skaudžiai, suteikiant progą lenkiškai vietos valdžiai vykdyti kone atvirą lietuviukų asimiliaciją. O lietuvių ir lenkų priešprieša naudojasi bendras priešas – Rusija.

Dabar padėtis įkaitusi taip, kad konstruktyviems kompromisams jau gali būti ir per vėlu. Kuo blogas buvo paso projektas, kuriame siūlyta leisti lenkams užsirašyti asmenvardžius sava ir valstybine kalba? O pajutę Lietuvos valdžios silpnumą egzaltuoti vietinių lenkų tautininkai šį variantą kategoriškai atmetė. Primestas vienakalbis variantas vargu, ar prisideda prie čionykščių lenkų integracijos.

Kalbant apie vietovardžius, dvikalbiai užrašai savaime nėra tragedija. Transilvanijoje daug kur išvysite rumuniškus užrašus kartu su vengriškais, o kai kur – ir su vokiškais, nors rumunų santykiai su vengrais istoriškai – gal net aštresni nei lietuvių su lenkais. Aišku, galimas argumentas, kad Pietryčių Lietuva yra istorinė Lietuva, tuo metu kai Transilvanija – istorinė Vengrija. Didžiausia problema ta, kad oficiali Lietuvos lenkų partija iki šiol save identifikuoja ne kaip Lietuvos lenkus, o kaip lenkus Lietuvoje.

Išeitis būtų suvienodinti visų Lietuvos mokyklų programas ir dėstomąją kalbą. Gal net įvedant visų mokyklų pavaldumą bendrai valstybės institucijai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. Problema – ne lenkai, problema – tai, ką iš jų daro viena Maskvos interesus atitinkanti partija. Lietuviai turi suprasti, kad ši tautinė bendrija yra mūsų lenkai, o šie turi įsisamoninti, jog Lietuva yra  tėvynė. Tai – ilgalaikis darbas, reikalausiantis abipusių nuolaidų ir supratimo.

Pirmasis Lietuvos Prezidentas, tautininkų idėjinis lyderis Antanas Smetona sakė: lietuviai yra Lietuvos valstybės kūrėjai, o čia gyvenantys kitataučiai – jų pagalbininkai. Nėra Lietuvos tautos, yra tik lietuvių tauta ir Lietuvos piliečiai. Nereikia painioti tautybės su pilietybe žlugusiu prancūzų pavyzdžiu.

Dabar ir Vidurio Europa jau susiduria su masinės migracijos problema. Jei leisime toliau save valdyti liberalams ir kairiesiems, galime tapti paskutine vietinės kilmės karta savo pačių šalyse. Vakarų Europoje šis procesas jau įsibėgėjo per toli, kad jį būtų galima apgręžti. Mūsų regionas dar turi galimybių.

Sprendimas – paprastas. Pirma – nusistatyti aiškias kiekybines ir kokybines kvotas: kiek ir kokių ateivių galime priimti. Antra – gerbti jau priimtų žmonių kultūrą, tapatybę ir dvasią. Trečia – griežtai skirti integraciją nuo asimiliacijos: pirmoji – būtina, antrosios reikia vengti. Nereikia versti atvykstančių žmonių lietuviais. Jurgis Zauerveinas tai sakė vokiečiams, bandžiusiems asimiliuoti lietuvius: kas buvo blogas lietuvininkas, tas vargu, ar taps geru vokiečiu. Taip gaminami kosmopolitai arba šovinistai.

Paradoksalu, bet tiek kosmopolitizmas, tiek šovinizmas kyla iš pažeistos tapatybės. Žmogui, kuris jaučiasi saugus dėl savo tautiškumo, nėra jokio reikalo jį utriruoti. Nėra reikalo ir jo gėdytis. Bet visų pirma reikia aiškiai apsibrėžti, kokį žmonių skaičių galime integruoti.

Jei galvojame, kad žmonės, bėgantys iš Bangladešo, Kurdistano ar Tadžikistano nuo savo problemų, entuziastingai puls spręsti lietuvių problemas, esame naivūs ir meluojame sau patiems. Kodėl atvykėliai turėtų kelti Lietuvos gerovę ar kariauti už Lietuvą, jeigu pats jų atvykimo motyvas – jų pačių gėris? Jie palieka savo šalis su jų problemomis ir staiga taps idealistiniais kitų šalių patriotais?

Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Pasitaiko atvejų, kai žmogus svetimą kraštą pamilsta labiau nei savo kilmės šalį. Bet tokių buvo ir bus vienetai. Atskirkime šiuos vienetus nuo svetimo gero ištroškusių masių. Ne valstybė kuria tautą, o tauta – valstybę. Ne lietuviškas pasas daro lietuvį lietuviu, o jo prigimtis, dvasia ir savimonė. Ir visa tai – susiję. Atskirdami savimonę nuo prigimties darytume tautybę preke ar pomėgio dalyku. Šiandien galiu būti lietuvis, rytoj – lenkas, poryt – gal rusas.

Tai nėra tikras lojalumas. O be lojalumo, be natūralios ir įpareigojančios jungties tautos miršta. Nepriklausomai nuo to, kas įrašyta žmogaus pase. Roma žlugo. Vakarų Europa žūsta mūsų akyse. Vidurio Europai jau šiandien reikia atsakyti į klausimą: būti ar žūti? Dar galime pasirinkti būti.

atodangos.com

Linas Karpavičius. Išaiškėjo kam iš tikro reikalingi migrantai

Linas Karpavičius

Štai ir išaiškėjo kam iš tikro reikalingi migrantai. Arba sąmokslo teorijos ir toliau pildosi.

Ne paslaptis, kad didžiąją dalį migrantų sudaro jauni vyrai. Tikslių skaičių nepasakysiu, bet pirmoje migrantų bangoje jų tikrai būna ne mažiau 80 procentų.

Vėliau atvažiuoja jų žmonos, vaikai, tėvai. Štai, vienas autobuso vairuotojas iš Ganos, kuris sėkmingai įsikūrė Lietuvoje žada atsivežti čia savo žmoną, tris vaikus, savo ir žmonos tėvus. Jam taip patiko gražus ir lietuviškas Vilnius, kad su mūsų valdžia kartu nusprendė padaryti iš Vilniaus atmatų duobę ir šiukšlyną. Panašiai, kaip padarė su kitomis Europos šalių sostinėmis. Kad ir „meilės“ miestu Paryžiumi.

Bet grįžkime prie straipsnio antraštės „Jau ir policininkus Lietuvoje pakeis užsieniečiai?“.

Suprantama, kad politikas paskelbęs tokią idėją būtų iš karto „suvalgytas“ su visa savo partija. O štai statutiniam pareigūnui, tai kaip vanduo nuo žąsies. Bet atspėkite iš trijų kartų, kas gi pasufleravo Požėlai šią genialią idėją? Ar tik ne jo tiesioginė viršininkė konservatorė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė? (Nors straipsnyje visi atsiribojo nuo Generalinio policijos komisaro).

Kaip sakoma su žvake nestovėjau. Galiu tik retoriškai paklausti – kas gali tai paneigti?

Gali atsirasti tokių naivių piliečių, kurie paklaus – o kas čia blogo?

O blogo daug.

Prisiminkime sovietinę armiją. Kodėl mūsų vyrai tarnavo už Uralo, prie Baikalo, ar Užkaukazėje? O tų kraštų vyrai pas mus.

O gi tam, kad iškilus neramumų grėsmei, žmonėms sukilus, sovietinio kario ranka nesudrebėtų. Prieš svetimo krašto gyventojus lengviau vykdyti nusikalstamus įsakymus.

Štai koks nors Ganos, Sirijos, Baltarusijos ar Rusijos pilietis dirbs policijoje. Gauna įsakymą išvaikyti būrelį žmonių susirinkusių prie vietos, kur buvo nuplėšta K. Škirpos lenta. Kaip smagiai jis darbuosis bananu. Tiesiog su pasimėgavimu. Dar pridurs nuo savęs – „taip jums „labusai“ ir reikia“.

Arba reikia paimti vaiką iš šeimos, kurioje vaikas per paskutines tris dienas negavo reikiamo kiekio vitaminų, ar išgirdo iš tėvų griežtesnį žodį (gerai, kad budrus kaimynas laiku informavo), arba buvo paliktas kurį laiką be priežiūros (kaip to reikalauja iš aukščiau nuleistos taisyklės).

Oi kaip lietuvis policininkas tokį vaiko iš šeimos paėmimą atlieka nenoriai. Na, tiesiog nenori būti sociumo apspjaudytas, pažemintas ir iškoneveiktas. Reikia juk kažkaip sugyventi su bendruomene.

O štai ganietis ir baltarusis įsakymą įvykdys per trumpiausią laiką ir be jokių moralės skrupulų. Ir nepadės čia nei motinos ašaros, nei visuomenės reakcija.

Tokiais pasiūlymais, kurie greitai gali būti įgyvendinti, norima galutinai įkalti pleištą tarp policijos ir visuomenės. Policiją paversti okupacine jėgos struktūra, kuri su tauta nebeturės nieko bendro.

Ne paslaptis, kad jau dabar žmonės nenori eiti dirbti į policiją ir užsiimti tautiečių gaudymu, vaikymu ir suėmimais. Policijos prestižui krentant, bandymai priimti į policiją dirbti kitų šalių piliečius rodo tik vieną – šliaužiančią šalies okupaciją.

Kam Putinui užimti šalį tankų pagalba, kai galima lėtai perimti tos šalies jėgos struktūras.

Paminėsit mano žodį. Tik laiko klausimas, kada bus pasiūlyta į kariuomenę tarnybon priimti kitų šalių piliečius.

Atsargiai. Durys užsidaro.

Vidas Rachlevičius. Ar per rinkimus būtina balsuoti už Buką arba Bukesnį?

Tie, kurie galvoja savo galva, ir kam nesvetimas kritinis mąstymas puikiai mato, kad Lietuva yra visuomenei neatskaitingų valdininkų valdoma valstybė, kuri neturi tikros Vyriausybės. Tai tik grupė atsitiktinių žmonių, vadinamų ministrais, kurie nekompetentingai veikia savo burbuluose ir jų nevienija bendros idėjos.

Bet kuriai rimtai arba sisteminei problemai išspręsti, pavyzdžiui, švietimo ar sveikatos apsaugos, visų pirma, reikia turėti aiškią ir protingą viziją bei planą. Po to Vyriausybės lygmeniu mobilizuojami reikalingi ištekliai ir prasideda daugiakryptės koordinuotos pastangos, kuomet visi proceso dalyviai turi labai aiškiai suformuluotus tikslus, kuriuos privalo pasiekti per griežtai apibrėžtą laiką. Tai Vyriausybės vadovo (-ės) atsakomybė, jis vadovauja ir kontroliuoja visą procesą.

Nieko panašaus Lietuvoje nėra, premjerė Ingrida Šimonytė apskritai neturi jokio supratimo, ką ir kaip turėtų dirbti Vyriausybės vadovas. Politiniu požiūriu, Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra visiškas nulis. Prie šio dueto prisijungė ir socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, pareiškusi, kad socialdemokratų rinkėjams nėra svarbu, kas, partijos sėkmės Seimo rinkimuose atveju, taptų premjeru.

Tai jau nebe momentinis proto užtemimas, o tikra politinė oligofrenija. Ir šitie žmonės valdo arba valdys valstybę! Tuo tarpu dvaro politologų elgesys jau kažkur matytas: „Titanikas“ skęsta, o orkestrui nurodyta groti fokstrotą, nes vadinamieji politikos mokslininkai tikina, kad per rinkimus būtina balsuoti tik už sisteminius. Kitaip tariant, už Buką arba Bukesnį.

Veidaknygė