2025-05-23, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 231

Marius Parčiauskas. Sprendimas daryti viską, kad savo vaikams išsaugočiau Lietuvą

1

Kas mane pažįstate, žinote, kad prieš 5 metus su šeima persikraustėm gyventi į kaimą Molėtų rajone. Norėjome lėtesnio, kokybiškesnio, tikresnio gyvenimo. Tai buvo vienas geriausių sprendimų mūsų gyvenime. Bet, tiesą sakant, pastarosiomis vasaromis nėra kada mėgautis puikiais Molėtų rajono ežerais ir pasidžiaugti tuo lėtu gyvenimu. Veiklos tiek, kiek niekada neturėjau gyvendamas Vilniuje.

Tai – irgi sprendimas. Sprendimas dabar daryti viską, kad savo vaikams išsaugočiau Lietuvą. Situacija Lietuvoje dabar tokia, kad kiekvienas privalome pasirinkti. Aš negaliu plaukti pasroviui ir į viską žiūrėti iš šalies. Taip nebūčiau laisvas žmogus. Už mane spręstų kiti.

Kokia gi ta situacija? Į Lietuvą kasmet plūsta 60 000 imigrantų. Per kadenciją nuo 2020 metų užsieniečių Lietuvoje išaugo beveik 4 kartus. Jeigu dabartinės imigracijos tendencijos nesikeis, Lietuvoje po 5 metų gyvens daugiau nei 500 tūkst. užsieniečių. Kad geriau suvoktume, kokio masto demografiniai pokyčiai vyksta, per visus 45 sovietinės okupacijos metus į Lietuvą buvo atkelta apie 400 tūkstančių kolonistų.

Esame tarp mažiausio gimstamumo valstybių Europoje ir vietoje to, kad intensyvintų paramos šeimoms politiką, dabartiniai valdantieji ją ženkliai mažina. Pavyzdžiui, dvigubai sumažintas subsidijos pirmam būstui įsigyti dydis ir apsunkintos jos gavimo sąlygos. Labai pablogintos vaiko priežiūros atostogų sąlygos. Tuo pačiu metu iš valstybės biudžeto remiama LGBT ideologijos sklaida. O kam skatinti lietuvių gimstamumą, kai kur kas paprasčiau įsivežti pigios darbo jėgos? Tai valingas šios valdžios apsisprendimas, bet ar tai mūsų – daugumos Lietuvos piliečių – apsisprendimas?

Kartu su imigrantų antplūdžiu Lietuvoje stebime ir itin staigiai išaugusį, didžiausią nuo 2015 m. Lietuvos piliečių nedarbą. Ištisuose sektoriuose lietuvius darbuotojus išstumia imigrantai.

Stebime merdėjančius kaimus ir net rajonų centrus, liekančius be elementarių paslaugų. Tragiškiausi to pavyzdžiai – greitosios medicinos pagalbos reforma, po kurios į Molėtus greitoji skuba iš Širvintų, ar akušerijos skyrių uždarinėjimai regionuose, kuomet net tokio dydžio mieste kaip Ukmergė gimdyvės gimdyti vežamos 70 km į Vilnių, dėl ko kartais net tenka gimdyti greitosios automobilyje. Susisiekimas viešuoju transportu regionuose nuolat prastėja, masiškai dėl kvailų biurokratinių reikalavimų uždaromos mokyklos, net į bankus tenka važiuoti po 100 km.

Stebime realios savivaldos nebuvimą, kuomet gyventojai tarp rinkimų neturi jokios realios įtakos merų ir savivaldybių tarybų veiklai ir svarbiausios reformos vykdomos su gyventojais nesitariant. Taip Molėtuose į sveikatos centrą buldozerio principu sujungta poliklinika ir ligoninė, nors tam nepritariančią peticiją pasirašė VISI poliklinikos darbuotojai. Seniūnijoms perskirstomi pinigai yra juokingi, o seniūnaičių ir kaimų bendruomenių veikla remiasi vien asmenine iniciatyva, nes apskritai neturi jokio savo biudžeto. Visa tai gerai žinau, nes esu kaimo bendruomenės pirmininkas.

Stebime ekonominę politiką, nukreiptą į stambaus verslo ir stambių ūkių stiprinimą bei smulkių ūkių ir nepriklausomų smulkių verslų žlugdymą. Į tai nukreipta ir „žalioji“ darbotvarkė su visais absurdiškais siūlymais naikinti akcizo lengvatas iškastiniam kurui, ir paramos skirstymas, ir ydinga mokestinė aplinka.

Stebime milžinišką korupciją ir nuolatinį pataikavimą stambiam verslui. Labiausiai tai jaučiama didmiesčiuose, kuomet verslai, vystydami gyvenamuosius rajonus, išsisuka nuo viešosios infrastruktūros, tame tarpe darželių ir mokyklų, statybos. Žinoma, garsiausias, simboliškiausias ir tragikomiškiausias korupcijos pavyzdys – Nacionalinis stadionas.

Stebime mūsų didvyrių ir istorijos niekinimą, nuolatinį pataikavimą žydų bendruomenės pirmininkės, buvusios KGB tardytojos reikalavimams. Visiems jau žinoma istorija su plk. Kazio Škirpos atminimo lenta, o dabar Sporto rūmų atidavimu žydų bendruomenei. Tačiau tokių istorijų apstu ir mažesniuose miestuose. Štai Molėtuose visaip kaip vengiama pagerbti nepaprastai daug lietuvybei nusipelniusį kun. Joną Žvinį, nes jis buvo vienas iš Birželio sukilėlių šiame krašte organizatorių. Nors tai vienas labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenų viso rajono mastu, jo atminimas niekaip neįamžinamas, net neslepiant, kad nenorime pykdyti žydų bendruomenės. Nepaisant to, kad jis ir pats savo daržinėje slėpė žydus.

Stebime darbo imitavimą sprendimuose, nuo kurių priklauso mūsų visų saugumas. O kaip kitaip pavadinti faktą, kad valdantieji iki šiol apsimetinėja, jog nuveikė labai daug civilinės saugos srityje, lipdukais apklijuodami galimų priedangų vietas, kurios būtų ne kas kita, o masinės kapavietės? Tikrai per 2,5 metų nebuvo įmanoma pasiekti proveržio slėptuvių tinklo kūrime?

Ar dar vardinti?

Lietuva, kurioje nenorima auginti vaikus. Lietuva, kurioje ištisi regionai paliekami likimo valiai. Lietuva, kurioje demografinės problemos sprendžiamos valstybės kolonizavimu. Lietuva, kurioje ministrai perka pabėgimo vilas šiltuose kraštuose, bet tik imituoja civilinę saugą. Lietuva, kuri vykdo ne savo, o priešiškų valstybių istorijos politiką. Lietuva su nuolat prastėjančia švietimo kokybe. Lietuva, kuri visiems keliaklupsčiauja, be savigarbos ir orumo.

Įvardinkime tiesiai. Tai yra MIRŠTANTI Lietuva.

Nacionalinis susivienijimas ir aš siūlome visiškai kitokią – Lietuvos išsaugojimo – viziją.

Siekdami užtikrinti Lietuvos saugumą ir išlikimą, sustabdysime masinę imigraciją, įgyvendinsime ambicingą šeimų rėmimo politiką. Krašto gynybą remsime visuotinės gynybos principu. Ne imituosime, bet realiai užtikrinsime civilių saugumą.

Siekdami, kad Lietuva būtų viena ir teisinga visiems, užtikrinsime valdžios pareigūnų atsakomybę, išslaptinsime KGB bendradarbius, atkursime viešųjų paslaugų tinklą ir susisiekimą visoje šalyje, užtikrinsime kokybišką švietimą ir sveikatos priežiūrą bei pagarbą mokytojui ir medikui.

Panaikinsime mokesčių landas turtingiesiems, sustabdysime kainų augimą, kiek jį lemia realios konkurencijos nebuvimas ir „žalioji“ ideologija. Užtikrinsime kreditų prieinamumą verslui, palankias bankų sąlygas jaunoms šeimoms, reikšmingai sumažinsime būsto kainas (pavyzdžiui, atsisakant A++ reikalavimų).

Siekdami užtikrinti asmeninę laisvę šalies piliečiams, atšauksime visus perteklinius laisvės ir privatumo ribojimus, remsime iniciatyvumą, smulkų verslą ir kaimo šeimos ūkį. Lietuvos išlikimui būtina stipri, laisva, iniciatyvi vidurinioji klasė. Stiprindami seniūnų bei seniūnaičių institutus ir kaimo bendruomenes, kursime realią laisvų piliečių savivaldą. Galiausiai, apsaugosime tėvų teisę auklėti vaikus be brukamos LGBT ideologijos.

Kituose įrašuose pakalbėsiu apie daugelį šių siūlymų plačiau. Ir apie kitus, kuriems visiems surašyti čia tiesiog nebuvo vietos.

Dėkoju Nacionalinio susivienijimo bendražygiams už pasitikėjimą iškeliant mano kandidatūrą į Lietuvos Respublikos Seimą Nalšios pietinėje apygardoje, apimančioje Molėtų ir Švenčionių rajonus.

Laukia daug darbo. Apvažiuosiu kiek įmanoma daugiau gyvenviečių ir gyvai bendrausiu su Molėtų ir Švenčionių rajonų gyventojais. Iki susitikimų!

Veidaknygė

Arūnas Bubnys: partizaninio karo pradžia reiktų laikyti 1944-ųjų liepos 21-ąją

2
Arūnas Bubnys | D. Umbraso | LRT nuotr.

Po to, kai sovietai išstūmė vokiečius iš Lietuvos ir antrąkart ją okupavo, prieš prasidėjusias represijas ir šaukimą į sovietų kariuomenę sukilę žmonės traukėsi į miškus, šalies teritorijoje pradėjo kurtis partizaninės kovos būriai. Lietuvos partizaninis karas, prasidėjęs 1944-aisiais, galutinai sutriuškintas 1953-iaisiais, neabejotinai buvo stipriausias Lietuvos politinės visuomenės veiksmas valstybės istorijoje. 

Žaliukai, miško broliai buvo laikomi kovotojais už nepriklausomą nuo sovietų Lietuvą, tačiau „karo po karoׅ“ – partizaninio pasipriešinimo pradžios datos – mes nesame įteisinę.

Į Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl to kreipėsi Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Centras siūlo tokia data laikyti 1944-tų metų liepos 21 dieną.

Apie tai pokalbis laidoje „Savaitė“ su jo vadovu istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Arūnu Bubniu.

Kodėl pasirinkta ši data ir kodėl ji iki šiol vis dar nėra įteisinta kaip atmintina diena?

Galbūt dėl to, kad šią konkrečią datą yra labai sunku nustatyti, ir nėra, sakykime, tokios datos, dėl kurios būtų šimto procentų sutarimas, kad ginkluotas partizaninis pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai prasidėjo tą ir tą dieną. Yra keletas versijų. Mes irgi turim savo versiją ir manome, kad teisingiausia turbūt būtų 1944 m. liepos 21 diena. Aš paaiškinsiu vėliau, kodėl taip manome, bet nėra sutarimo.

Čia, žinote, gal panašus atvejis kaip karaliaus Mindaugo karūnavimo diena, kur irgi daug metų niekas neturėjo tokių minčių ir hipotezių, kuri ta tikroji data turėtų būti, kol pasidarbavo profesorius E. Gudavičius, ir pateikė būtent Liepos 6-ąją. Man atrodo, galbūt vienas dalykas dėl to, kad iš tikrųjų sunku nustatyti tikslią datą. Kitas dalykas, galbūt dėl to, kad dabar yra 80-metis, ir tas mūsų visuomenės susidomėjimas ir savo naujausių laikų istorija, okupacijų istorija, 20 amžiaus istorija per pastaruosius kelis metus labai suaktyvėjęs. Visuomenės susidomėjimas, tikriausiai, lemia ir Rusijos invazija į Ukrainą, ir kiti svarbūs įvykiai.

Lietuvos partizanai | BNS nuotr.

Bet jūs sutinkate, kad ta data turi būti įteisinta kažkaip?

Yra įvairių nuomonių. Vieni sako, kad nėra verta, nėra būtino reikalo tai padaryti. Aš vis dėlto manyčiau, kad reikėtų turėti datą, kad mes – ir valstybė, ir visuomenė – būtent tą dieną galėtų pažymėti kaip partizano pasipriešino sovietų okupacijai pradžią. Manau, toks dalykas būtų prasmingas.

Jūs sakėte paaiškinsite, kodėl būtent buvo pasirinkta šita diena – 1944 m. liepos 21-oji ir tada 80 metų, išeitų, šiais metais buvo.

Taip. Pagal išlikusius NKVD dokumentus – jau pats NKVD fiksuoja, ne mes, ne kažkokie žmonės savo prisiminimuose rašo, ar ką kitą, bet pats NKVD užfiksavo, kad 1944 liepos 21-ąją Šimonių girioje, čia Panevėžio apskritis buvusi, lietuvių partizanai apšaudė raudonarmiečių dalinį, nukovė vieną leitenantą ir 6 kareivius. Man atrodo, čia jau yra labai svarbus dokumentinis dalykas, nuo kurio galima atsispirti, teigiant, jog simboliškai pasipriešinimas prasidėjo būtent tą dieną, nors yra įvairių versijų.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanai poilsio metu. Ramygalos valsč. (dab. Panevėžio r.), apie 1948–1949 m. / Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 35866)
Ar galima pasakyti kažkokį tikslų skaičių, kiek buvo partizanų Lietuvoje, kiek vyrų išėjo į mišką ir kiek jų išgyveno, arba kitą skaičių – kiek jų žuvo, nes skaičiai turbūt yra dideli?

Labai dideli. Yra žinoma, kad ne mažiau 50 tūkst. partizanų buvo ginkluotų, kurie kovojo su sovietais 1944–1953 metais, žuvo apie 20 tūkst., o iš viso su aktyviais rėmėjais, su ryšininkais ir kitais galėjo būti apie 100 tūkst. Lietuvos žmonių, kurie dalyvavo partizaniniame kare prieš sovietus.

Mes dabar vis girdime kartas nuo karto, kaip yra atrandami vis nauji, kažkokie partizanų vadai, kad jie yra palaidoti, paskui jie yra identifikuojami. Ir aš dabar neseniai mačiau, jūs skelbiate, kad pradėsite bendradarbiauti su FTB, su amerikiečiais, nustatant palaikus? Ar čia yra ir apie partizanus kalbama? Jie talkins ir šiuo atveju?

Taip, čia daugiausia būtent dėl surastų partizanų identifikavimo.

Kaip FTB mums gali pagelbėti?

Tai yra speciali kompiuterinė programa. Ji buvo naudojama jau po Rugsėjo 11-osios, po teroro akto Niujorke, atpažįstant žuvusius teroro metu asmenis. Aišku, ji yra patobulinta, mums suteikia FTB nemokamai naudotis šita identifikavimo programa. Aišku, dar reikės apmokyti mūsų žmones, kviesti specialistus iš Jungtinių Valstijų, bet tai labai smarkiai pagreitina visą procesą, nes tai yra pati moderniausia kompiuterinė programa, kuri leidžia identifikuoti žuvusius asmenis. Nes 20 tūkst. žuvusiųjų, įsivaizduokite, tai realiai visus surasti ir identifikuoti yra neįmanoma paprasčiausiai, bet stengsimės kiek įmanoma daugiau padaryti.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanai ir rėmėjos. Ramygalos valsč. (dab. Panevėžio r.), apie 1948–1949 m. / Kauno IX forto muziejaus rinkiniai (KDFM 3585)

Ir grįžtant prie tos datos, t. y. 1944-ųjų liepos 21-oji – tai LGGRTC siūlo laikyti partizaninio karo pradžia šitą datą. O kas toliau? Galbūt tai turėtų būti kažkaip prie Atmintinų dienų, kurių Lietuvoj bene 90?

Taip, aš manau, kad būtina, kad mūsų Seimas įtrauktų tokią datą, jeigu ji bus priimtina, į atmintinų dienų datą. Ir šita dar turi ir kitą, sakykime, simbolinę reikšmę, nes 1940-aisiais liepos 21 dieną Lietuvoje buvo paskelbta sovietų valdžia.

Prieš ketverius metus.

Taip, prieš ketverius metus paskelbta sovietų valdžia ir nutarta siųsti delegaciją į Maskvą su prašymu, kad būtų Lietuva priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį socialistinės respublikos teisėmis, o čia praeina 4 metai sovietai skelbėsi, kad jie nori vėl išvaduoti Baltijos šalis ir Lietuvą, o mes kažkaip, dauguma lietuvių, turėdami tą pirmos sovietinės okupacijos patirtį, visiškai nenori, kad jie būtų sovietų vėl išvaduoti, kaip tai buvo 1940 metais, ir ruošiasi partizanų kovai. Ir čia pamatome, ketveri metai praėjo, ten nebuvo pasipriešinta, o čia jau ginklu priešinamasi vėl pakartotinei sovietų okupacijai. Tai čia yra, manau, svarbi ir politinė-simbolinė prasmė šitos datos.

Ačiū jums.

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt

Valdžios „dovana“: posovietinių šalių azijiečiai ir homo sovieticus iš Baltarusijos

Vytautas Sinica

Vytautas Sinica | Veidaknygė

Per kadenciją nuo 2020 metų užsieniečių Lietuvoje išaugo beveik 4 kartus! Lietuva auga didėjančiu tempu. Tik auga ne lietuviais, o posovietinių šalių azijiečiais ir homo sovieticus iš Baltarusijos.

TS-LKD tą vykdo, koalicijos partneriai pritaria, LSDP garsiai pakritikuoja, kad imigrantų įsileidžiama dar lėtai ir per mažai, Žemaitaitis nekalba apie tai nė žodžio, o prie LVŽS būtent Skvernelio vyriausybė ir atsuko masinės imigracijos kranelį, o Seime vieningai pritarta JTO migracijos paktui.

Niekas, tiesiogine prasme niekas nestabdys Lietuvos kolonizacijos, išskyrus Nacionalinį susivienijimą. Ir tokiu tempu per 6 metus turėsime viso sovietmečio kolonizacijos mastus.

Klausimas jums tik vienas: ar norite lietuviškos Lietuvos, ar vėl sovietinės? Spręsim spalio 13 dieną.


Linas Karpavičius

Linas Karpavičius | Veidaknygė

Refugees, sveiki atvykę, tilpsime visi…

Galima būtų tęsti.

Per metus migrantų, nepriklausančių ES ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių erdvei, padaugėjo daugiau nei 59 000.

Gerai, kad rinkimai. Tai paskutinį pusmetį pristabdė, bet prieš tai sekusį pusmetį, mūsų valdžia mums „dovanojo“ daugiau nei 60 tūkstančių migrantų. Ir tai ne europiečiai.

Skaldyk ir valdyk.

Jei tokiais tempais ir toliau bus įleidžiami migrantai, mūsų laukia tai ką pateikiu video komentaruose. Nekeliu prie straipsnio nes nenoriu rizikuoti dėl smurto scenų.

Suremkime pečius, kad Lietuva netaptų pereinamu kiemu ir išliktų saugia vieta gyventi mūsų vaikams.

Nuoroda į vaizdus.

  1. Video – eilinė migrantų partija išsilaipina Didžiosios Britanijos pakrantėje.
  2. Video – Ispanijoje prie naktinio klubo gauja imigrantų sumuša apsaugos darbuotoją.
  3. Video – Helsinkyje Suomijos paaugliai gatvių karuose su imigrantais.
  4. Video – migrantų gauja plėšia degalinę Los Andžele.
  5. Video – neramumai Anglijoje dėl nužudytų trijų mergaičių.
Migrantų gauja plėšia degalinę Los Andžele

Politinė reklama, tiesi ir aiški.

Prof. Jonas Grigas. Kvaili žmonės?

 

Prof. Jonas Grigas

Visur aplinkoje, net tankiai apgyvendintuose betono ir plieno miestuose, galima pamatyti nepaprastus gyvybės reiškinius. Pasaulis pulsuoja ir virpa molekuliniais mechanizmais, kurie sudaro gyvybės rūšis.

Mūsų kūną sudaro apie 37 trilijonai ląstelių, kurios skiriasi savo struktūra, tikslu ir elgesiu. Šios ląstelės išaugo iš mūsų tėvų genetinio mišinio. Mūsų smegenys yra tiksliai suraukšlėtas apie 86 milijardų ištysusių neuronų sluoksnis. Mūsų širdis yra savaime susiderinantis apie 2 milijardų ląstelių variklis.

Dar yra maždaug tiek pat ląstelių turintys mūsų draugai mikrobai. Žmogaus mikrobiomas yra esminė dalis to, kas mes esame. Mumyse nuolat vyksta molekuliniai pokalbiai. Visko kartu pusiausvyra daro mus tuo, kas esame. Ir visi kiti skraidantys, plaukiojantys ir vaikščiojantys gyvieji padarai yra panašūs.

Tačiau mes esame ypatingi savo gebėjimais apdoroti informaciją. Esame pažintinė rūšis. Mes skaičiuojame ir mąstome. Kažkaip turime gebėjimus suprasti savo egzistavimo prigimtį ir gilesnę pasaulio mechaniką. Pasaulio tikrovė dar nepasiekia mūsų daugeliu atžvilgių, bet mes supratome logiką, matematiką, fiziką ir kitas visatos sudėtingumo mįsles.

Ir dar. Ar suprantame nuostabią ir netikėtą progą, kad kosmosas mus globoja? Ar pasinaudojame kiekvienu savo gyvenimo momentu ir apsiryjame pažinimo bankete, kad pažintume ir klestėtume, kaip nustebę Didžiojo visatos sprogimo vaikai?

Ne. Mes sukuriam daugelį problemų. Atsirado per daug žmonių, nors jų tinkamai nepamaitiname. Mes pešamės, ginčijamės, kariaujame ir užsispyrusiai neigiame daug grėsmingų tikrovės reiškinių.

Mes susiję su natūralios atrankos ir evoliucijos procesais, kaip ir kitos gyvybės rūšys. Kad galėtume gyventi ir sklisti į ateitį kaip rūšis, turime priimti tiek fizinių savybių, tiek proto ir elgesio kitimą. Nėra vienspalvės identiškos žmogaus mąstysenos ateities, kadangi natūralios atrankos ji būtų pašalinta, keičiantis aplinkai.

Bet žinodami ką darome blogai, turėtume elgtis atsakingiau.

Visas mūsų talentas ir pažintinis išskirtinumas šioje planetoje turi būti protingai panaudojamas. Kokiais protingais mes save belaikytume, mes nevisiškai suvokiame, koks iš tikrųjų yra pasaulis. O į geresnes vietas kosmose galbūt mes niekada neišsiplėsime. Kokie mūsų tobuli molekuliniai mechanizmai bebūtų, mūsų galimybės yra ribotos.

Šiokia tokia galimybių prošvaistė yra mūsų mašinos. Jeigu mūsų algoritmai ir dirbtinis intelektas elgsis skirtingai nei mes, galbūt kažkas gali atsitikti įdomaus – atsirasi nauji žmonės, sujungę biologinius kūnus su elektroniniais grandynais.

Galbūt vieną dieną išsivystę dirbtinio intelekto mašinos galvos apie mus kaip kvailus žmones, kurie paleido procesus, nulėmusius mūsų egzistavimą. Tada galbūt jos padarys tai, ko mes nesugebėjome – padarys mus geresniais. Futuristas Ray Kurzweil pranašavo, kad 2100 metais žmonija gyvens nemirtinguose robotų kūnuose ir mums liks tik viena išeitis – susijungti su savo mašinomis.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devintoji (rugpjūčio 20) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šiandien vėl įtempta diena Ukrainos oro gynybai. Jiems pavyko numušti 25 iš 26 dronų Shahed, sparnuotąją raketą Iskander-K bei dvi raketas Kh59. Tačiau dvi balistinės raketos Iskander M (ar jų š. korėjietiškos versijos KN23) praėjo. Pranešama, apie galingus sprogimus Ternopil (Vakarų Ukraina). Čia esančiame pramoniniame rajone gaisras, chloro lygis ore miesto teritorijoje pakilo 4 ar net 10 kartų.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Ukrainiečių kairysis flangas.

Dėmesio centre toliau lieka Seim upė, kur vakar Ukrainos pajėgos sunaikino paskutinį didesnį tiltą taip apsunkinant rusų pajėgų rotacijas ir logistiką. Kaip vakar minėjome, ukrainiečių ugnies priemonės gali pasiekti pontoninius tiltus ir kitas perkėlas, kurios statomos siekiant spręsti šias problemas. Šiandien pasirodė vaizdai kaip šie objektai atakuojami dronais https://t.me/arrowsmap/5510. Pažeistas ar sunaikintas bent vienas pontoninis tiltas per upę. Didelė sėkmės dalis tenka ukrainiečių dronams, kurie kaba virš Seim upės ir stebi rusų pastangas atkurti susisiekimą. Tai rodo, kad agresoriaus oro gynyba ir elektroninės kovos priemonės toliau lieka neefektyvios. Maža to, reguliariai pasirodantys šios vietovės palydovo nuotraukos indikuoja, kad ukrainiečiai naudoja ir aukštesnio lygmens žvalgybos priemones. Kalbant apie kontaktinę liniją, ukrainiečiai toliau po truputį nuo Snagost juda į vakarus link Glushkovo.

Mūšiai vyksta Korenevo. Informacija prieštaringa – nuo žinių, kad ukrainiečiai jau užėmė gyvenvietę, iki to, kad neva rusai išmušė ukrainiečius iš miesto. Stebėsime situaciją.

Centras. Intensyvėja mūšiai prie Martynovka. Nepatvirtintais duomenimis ukrainiečiai nustūmė rusus už gyvenvietės, tačiau situacija dinamiška.

Ukrainiečių dešinysis flangas. Ukrainos pajėgos nuo Sudzha atakuoja į rytus. Mūšiai Ruskaya Konopelka, kuri iš vakarų pridengta vandens kliūtimis, tačiau yra žemumoje. Galimai ukrainiečių tikslas ne tiek pati gyvenvietė, kiek jos šiaurėje ir į rytus besidriekiančios aukštumos. Jomis galima pasiekti Osipova Luka- Vorozhba ruožą. Tai kalvose esantis, iš rytų vandens kliūtinis pridengtas gynybai patogus ruožas. Jis gali būti patogi minosvaidžių, dronų, artilerijos pozicija, atakuojant Belitsa (7 km) ir svarbų komunikacinį mazgą Belaya (19 km). Tai įgalintų ukrainiečių puolimo operacijas nuo Ulanok – Borki abiem upės Psel krantais link Belitsa.

Kharkiv kryptis. Tęsiasi mūšiai Lyptis ir Vovchansk ruožuose, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Rusai bando vystyti sėkmę prie Pischane ir kaip spėta atakuoja tiek į šiaurės vakarus, tiek į pietvakarius. Ukrainiečiams pavyko išlaikyti pozicijas, tačiau padėtis sudėtinga.

Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Chasiv Yar mieste ir apylinkėse be pakitimų. Ukrainiečiai išlaiko pozicijas palei kanalą.

Toretsk ruožas. Tęsiasi mūšiai rytiniame Toretsk miesto pakraštyje, rusai skelbia užėmę pietinį terikoną („Artiom“), tačiau to patvirtinimų nematyti. Jei taip, Niu Jork – Nelipivka gynyba gali tapti labai sudėtinga. Tuo tarpu sunkios ir dinamiškos kautynės šiauriniame Niu Jork pakraštyje. Rusai dar šiek tiek išplėtė čia savo pozicijas. Jų „gynybos“ ministerija šiandien oficialiai skelbia, jog Niu Jork jiems pavyko užimti. Tačiau mūšiai tęsiasi, rusai bando užimti mūsų vakar minėtas aukštumas šiaurės vakariniame gyvenvietės pakraštyje, kurios šiuo metu yra no man land.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Rusai toliau plečia savo pozicijas link Pokrovsk. Jie pasiekė Kraanyi Yar. Norint užimti visą ruožą palei upę Zhuravka jiems liko išstumti ukrainiečius iš Hrodivka ir tada jie atsirems į aukštumas, už kurių yra Pokrovsk. Jei rusams pavyks perimti kelių sankirtą Nohrodivka-Marynivka-Mykolaivka, jie susikurs galimybę tęsti puolimą link Pokrovsk palei geležinkelį apeinant minėtas aukštumas iš pietų. Tai papildytų rusų galimybes stumtis link Pokrovsk atakuojant aukštumas į kaktą, bei bandant jas apeiti iš šiaurės prie Vozdvyzhenka.

Centre ir Pietų flange be pakitimų. Tęsiasi sunkūs mūšiai Nevelske, Krasnkohorivka, Konstyantinivka ir prie Vodiane.

Zaporizhia kryptis.

Rusai toliau kaip sugedusi plokštelė kartoja apie prie Orihiv telkiamas ukrainiečių pajėgas bei planuojamą prasiveržimą link Zaporizhia atominės elektrinės. Kažkam ten labai nesinori palikti sąlyginai saugaus bunkerio kažkur prie Tokmak ir važiuoti kariauti į Kursk kryptį.

Pietų kryptis be pakitimų.

Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (III)

I dalis ČIA , II dalis ČIA

Konkurencija tarp skirtingų šalių, siekiant verslui palankiausių tarptautinių sąlygų, yra galingas ekonominės pažangos variklis.

Pasak Tatcher, autentiškas empiristinis požiūris į ekonomiką agituos už skirtingų tautų ekonominę įvairovę. Tas pats galios ir visoms kitoms sritims. Konkurencija tarp savarankiškų nacionalinių ekonomikų sudarys geriausias sąlygas eksperimentuoti ir per bandymus bei klaidas atves prie pažangos teisėje ir reguliavimų struktūros, mokesčių srityje bei visose tarp tautų sudaromose prekybos sutartyse. Tokie pokyčiai niekada neįvyktų vienoje visiems primestoje ekonominėje sistemoje. Šios inovacijos bus pasiektos tarpusavyje konkuruojančių nepriklausomų nacionalinių valstybių, o tada, davusios naudą jas pirmiausia pritaikiusioms tautoms, imituojamos pasklis po visą Žemės rutulį.

Savanoriškas tautų bendradarbiavimas visada buvo pageidautinas ten, kur akivaizdūs bendri interesai. Tatcher mini šalių bendradarbiavimą nustatant techninius standartus, būtinus įmonių veiklai už šalies sienų. Ji taip pat lengvai galėjo paminėti bendradarbiavimą saugumo, aplinkosaugos, sveikatos krizių, katastrofų pasekmių likvidavimo ir daug kitų sričių. Toks bendradarbiavimas gali būti naudingas kiekvienai tautai, kol išlieka griežtai nepriklausomų tautų sutartose ribose ir neverčia paklusti tarptautinių institucijų priimamiems politiniams sprendimams.

Penkta, individo laisvės. Nepriklausomos nacionalinės valstybės yra geriausios žmonijai žinomos kolektyvinės laisvės ir apsisprendimo užtikrinimo institucijos. Tačiau kolektyvinė laisvė netapati individo laisvei. Amerikiečiai įgyvendino savo tautos laisvę ir apsisprendimą, tuo pačiu didžiąją savo istorijos dalį toleruodami vergovę ir gėdingus rasinius įstatymus. Prancūzai amžiais realizuoja savo tautos laisvę ir apsisprendimą, represuodami kalbas ir religines praktikas, kurias laiko įžeidžiančiomis.

Galima pateikti gausybę pavyzdžių, kai tautų nepriklausomybė negarantavo individų teisių apsaugos. Todėl yra teigiančių, kad individų teisės ir laisvės galėtų būti geriau apsaugotos imperinėje arba universalioje valstybėje, kurioje tautų, kalbų ir religinių tradicijų įvairovė galėtų suteikti savotišką lygybę, kokios negali būti nacionalinėje valstybėje, kur vienos tautos kalba ir religinės tradicijos turi aiškią pirmenybę.

Tačiau istorija pateikia nedaug įrodymų, kai imperinė valstybė gali geriau apsaugoti individo laisvę. Priešingai, imperinės valstybės buvo vienokios ar kitokios formos autoritariniai režimai. Individų teisių ir laisvių tradicija išplėtota tik nacionalinėse valstybėse, o kai kurie politikos teoretikai net teigia, kad nacionalinės valstybės yra vienintelė stabilių laisvų institucijų terpė. Millis, rašydamas Pasvarstymus apie atstovaujamąją valdžią (1861) atstovauja XIX amžiuje vyravusiam požiūriui ir teigia, jog „būtina laisvų institucijų sąlyga – kad valstybės sienos iš esmės sutaptų su tautos sienomis“.

Per vėliau ėjusį šimtmetį neįvyko nieko, kas verstų mus manyti, jog šis vertinimas buvo klaidingas. Kodėl turėtų?

Individo teisių ir laisvių tradicija įsišaknijusi Mozės įstatymuose ir buvo kruopščiai bei sėkmingai išplėtota Anglijos ir Amerikos įstatymuose. Šiose šalyse individo teisės ir laisvės niekada neegzistavo savarankiškai, o visada buvo dalimi didesnės struktūros, kurią galime vadinti laisvomis institucijomis. Jos užtikrina, kad:

1) šalies įstatymai yra svarbesni už karaliaus (ar prezidento) valią ir nuo jos nepriklausomi;

2) karaliaus (ar prezidento) galias riboja tautos atstovai, kurių patarimas ir pritarimas būtinas apmokestinant tautą, keičiant jos įstatymus ar skiriant ją valdančius pareigūnus;

3) į individų teises valstybė gali kėsintis tik teisminio proceso keliu;

4) įstatymai sutvarkyti taip, kad (be kita ko) saugotų individų teises į gyvybę, santuoką, nuosavybę, kaip ir kalbos, judėjimo, susirinkimų, religijos laisves;

5) vieši rinkimai rengiami, kad būtų išrinkti pareigūnai konkrečiose valdžios šakose.

Vertindami šias laisvų institucijų savybes matome, kad Anglijos ir Amerikos garantuotos individų laisvės nėra kas nors, ką individai tiesiog turi „iš prigimties“. Priešingai, jos yra per bandymų ir klaidų amžius išugdytos sudėtingos struktūros vaisius.

Išvardyti principai įtvirtina plačias kiekvieno individo teises ir laisves, subalansuodami valdovo ir įvairių genčių ar visuomenės grupių atstovų parlamente galias, taip pat nuo išorinių galių nepriklausomus teisėjus ir komisijas, kurioms pavesta lemti įstatymų taikymą konkrečiam individui. Akivaizdu, kad viso šio mechanizmo veikimas priklauso nuo valdovo ir stipriausių genčių atstovų valios leisti, kad būtent taip būtų apribotos jų galios. Tai reiškia, jie turi sutikti su silpnesne savo padėtimi ir priimti nepageidaujamas pasekmes, nesiekdami atsiskaityti jėga.

Kokiomis sąlygomis valdovas, dažniausiai galingiausios genties ar klano tautoje galva, ir kitų galingų genčių bei grupių galvos sutinka būti taip silpninamos?

Tai įmanoma tik nacionalinės valstybės laiduojamomis sąlygomis: kai aptariamų genčių ir grupių vadai, o ir pačios gentys yra saistomi abipusės ištikimybės ryšių. Kur tokie ištikimybės ryšiai egzistuoja, individų laisves saugo sudėtingi valdžios mechanizmai ir iš to kylanti materialinė gerovė bei vidinis tautos integralumas yra patiriami kaip nauda visiems ir kiekvienam.

Kur tai egzistuoja, net ir nekenčiamos bažnyčios smerkiamos politinės grupės ar neatsakingu kurstytoju laikomo leidinio veikla gali artinti prie tautos tikslų, nes yra laisvų institucijų išraiška ir tuo pačiu tautos stiprybė bei pasididžiavimas. Įsitikinome, kad vien tokie abipusės ištikimybės ryšiai, išryškėję anglų, olandų ar amerikiečių nacionalinėse valstybėse, yra pakankamai stiprūs, kad leistų iškilti plačioms individų teisėms ir laisvėms. Taip pat matėme, kaip tos pačios sąlygos buvo kopijuojamos visame pasaulyje ir dažnai stebėtinai sėkmingai.

Tačiau kaip dėl imperinės valstybės? Ar ji negali sukurti panašaus valdžios mechanizmo, kad visoje imperijoje taip pat būtų suteikiamos plačios individo teisės ir laisvės?

Kaip jau minėjau, kiekviena imperinė ar universali valstybė privalo būti despotiška. Panašų argumentą pasiūlė dar Millis, gerai susipažinęs su imperijų veikimu. Stebėdamas savo dienų Austriją-Vengriją, jis matė, kad atskiros tautos imperinėje valstybėje negali išugdyti abipusės ištikimybės. Nesidalydamos nei kalba, nei religija, jos negali vertinti savęs kaip autentiškos visumos, o regi tik grėsmę keliančius konkurentus.

Negali būti visiems bendro politinio lyderio, kiekviena tauta turi savus. Taip pat nėra ir bendrų publikacijų, negali būti ir bendros viešosios erdvės, kurioje būtų įtvirtintas bendras suvokimas. Kiekviena tauta turi savo publikacijas ir savo požiūrį į tai, kas žinotina apie vieną ar kitą įvykį. Kartu šias tautas išlaiko tik Austrijos karinė galia, paeiliui naudojama vis kitos tautos sukilimams malšinti.

Pridurčiau, kad kiekviena imperija galiausiai išlaikoma nesuirusi ir dėka vientisumo konkrečios tautos, kurios nariai iš tiesų saistomi abipusės ištikimybės ryšių. Austrijos imperijoje tai buvo vokiečių tauta, sugebėjusi su didesne ar mažesne vengrų pagalba valdyti jėga tol, kol nesuteikė plačių laisvių savo valdomoms tautoms.

Imperinė valstybė, tokia kaip Austrijos imperija, nėra saistoma ją sudarančių tautų tarpusavio ištikimybės ryšių. Tai reiškia, kad kai imperinė valstybė patiria pergales ar nesėkmes, jos valdomos tautos to nejaučia kaip joms pačioms nutikusio dalyko. Vietoje to jos tai suvokia kaip nutikimą kam nors kitam: valdančiai tautai ir jos iš kitų tautų užverbuojamiems pagalbininkams, kurie laikomi savųjų tautų išdavikais.

Tokiomis sąlygomis bet koks laisvės (tarkime, žodžio laisvės) suteikimas individui yra papildomas leidimas įvairioms valdomoms tautoms, kurios šias naujas teises pasitelkia silpninti imperiją subyrėjimo link. Taip ir nutiko Austrijos imperijai, kai ši paskutinėse savo egzistavimo stadijose eksperimentavo, kurdama laisvas institucijas ir taip priartino savo žlugimą.

Tą patį stebėjome ir moderniose daugiatautėse valstybėse, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje arba Jugoslavijoje. Ištisas kartas šios valstybės laikėsi tik dėl žiauriausios priespaudos ir kaipmat subyrėjo pagal tautines skirtis, vos pabandžius suteikti individo teises ir laisves XX amžiaus pabaigoje.

Jeigu norime įsteigti laisvas institucijas, kokias išplėtojo anglų ir amerikiečių politinė tradicija, pirmiausia turime rūpintis tautos vieningumu. Abipusė ištikimybė, kylanti iš autentiško kalbos ar religijos bendrumo, kaip ir iš vienijančios bendrų kovų istorinės patirties, yra tvirtas pamatas, nuo kurio valstybėje priklauso visa kita.

Kur šie ryšiai per ilgus metus ir karčias patirtis yra tapę tvirti, matomas individų ryžtas dėl kolektyvinio tautos gėrio atsisakyti momentinio politinio pranašumo sau, savo klanui ar genčiai. Sis pasiryžimas aukoti trumpalaikį pranašumą gali išgrįsti kelią laisvų nacionalinių institucijų sukūrimui, įskaitant ir individo teisių bei laisvių tradicijas, visai kaip nutiesiamas kelias pasiaukojimui ginant tautą nuo išorės priešų.

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.

Bus tęsinys.

Edvardas Čiuldė. Ar už santuokinę neištikimybę reikia bausti mirtimi?

5

Neeikvodamas laiko tuštiems išvedžiojimams, iškart prisipažinsiu, kad nesu didelis Salomėjos Nėries poetinio talento gerbėjas. Tiesa sakant, nesu to dalyko, kuris manęs niekados pernelyg nedomino, t. y. S. Nėries poetikos žinovas, tačiau jau vien bendro išsilavinimo pagrindu drįsčiau forsuoti prielaidą, kad lakštingala sovietiniais laikais pramintos poetės kūrybiniai iškovojimai toli gražu neprilygsta nei Donelaičio, nei Maironio, nei Mačernio iš anų laikų, nei Nykos-Nilūno, nei Martinaičio, nei to paties Tomo Venclovos kūrybinio palikimo svoriui kitais laikais, per šviesmečius atsilieka nuo Justino Marcinkevičiaus kaip lietuviško epo kūrėjo įnašo į tautos istorinės atminties puoselėjimo lobyną.

Salomėjos Neries paminklas | Gretos Skaraitienės nuotr.

Kitas dalykas, kad kai kurie S. Nėries eilėraščiai, be pretenzijų atspindėti gilesnius žmogaus sąmonės sluoksnius, yra virtę liaudies dainomis, ogi dainuojami užustalėse (pats esu tai girdėjęs ne kartą), o to nepamatyti arba bandyti nutylėti faktą, kad tauta yra linkusi mistifikuoti Nėrį kaip poetiškumo etaloną, yra baisi kvailybė. Tokiais pat debilais laikyčiau ir Komisijos (tikro anosios pavadinimo neatsimenu) dalyvius, kurie nusprendė demontuoti S. Nėries paminklą ir tokiu būdu suteikti dviprasmiškos reputacijos poetei nekaltos kankinės statusą. Negaliu nepastebėti, kad debilų komisija pasielgė dar bjauriau nei sovietinių laikų paveldo komisijos, nes nesame girdėję, kad, tarkime, sovietmečiu buvo imtasi naikinti svetimo sovietiniam mentalitetui Maironio bareljefus ir kitus memorialinius ženklus.

Tačiau jau girdžiu kaip jūros bangos ūžimą atošiantį pasipiktinusios žmonių minios klausimą – ar ir toliau garbinsime Tėvynės išdavikę, poemos apie Staliną autorę, tarsi niekas nieko miestų aikštėse eksponuodami anosios paminklus, ar tokiu būdu nepakenksime jaunosios kartos patriotiniam auklėjimui, a? Kartais ta proga dar prisimenama, kad štai norvegai sugebėjo nuversti nuo postamento iš tikrųjų didelį kūrėją, Nobelio premijos laureatą Hamsuną, uždarę jį į kalėjimą, pavadintą ligonine, taip nubausdami rašytoją už jo pronacistinius pasisakymus.

Edvardas Čiuldė

Dėl pastarojo argumento nepraleisiu progos pastebėti, kad – šiukštu! – niekados nereikėtų sekti norvegų pavyzdžiu, apie norvegų pasirinkimus verta žinoti nebent tik dėl to, kad turėtume prieš nosį orientyrą, kas yra tikrai blogas pasirinkimas. Su Hamsuno nuskalpavimu šios tautos klystkeliai nesibaigia, verta dar prisiminti, kad po II-ojo pasaulinio karo Norvegijoje buvo prievarta sterilizuojamos visos nepavyzdinio socialinio elgesio moterys, o net ir mūsų dienomis čia legaliai veikia iš tiesų pronacistinė Barnevernet organizacija.

Kas be ko, Hamsuno ir Nėries pavyzdžiai yra nelygintini. Kita vertus, kaip atrodo bent man, visiems mums palengvėtų, jeigu bent truputį pakeistume S. Nėries „bylos“ akcentus, imdami painų Nėries gyvenimo atvejį kaip pavyzdį – kur nuveda posūkis į kairę? Taigi, pirma buvo „posūkis“, o po to – išdavystė, ar ne? „Posūkio į kairę“ idioma taip ir yra suprantama – kaip išdavystės nusakymas, ar jūs manote kitaip? Kaip atrodo, toks nusakymas labai tinka ir mūsų dienų leftistams, ne kitaip.

Kaip visiems daugmaž žinoma, S. Nėrį toli į kairę nusitraukė toks trečiafrontininkas Raila, išvaizdus bernas, suviliojęs meilės ištroškusią mergiotę. Pasakojama dar ir tai, kad Raila buvo nepriklausomos Lietuvos saugumo agentas, infiltruotas tarp trečiafrotininkų. Ar pastaroji aplinkybė bent iš dalies švelnina S. Nėries kaltę? Kažin kažin…

Taigi – kas buvo ta S. Nėris? Turint galvoje tai, kad karo metais Rusijoje anoji, be visa ko kito, dar kartą ištekėjo, neišsiskyrusi su pirmuoju vyru, būtų galima pasakyti, kad Salomėja Nėris buvo talentinga kekšelė…

Marius Markuckas. Na, kam tau ta politika?!

1

Kiek kartų esu girdėjęs šį klausiantį padejavimą savo atžvilgiu. Ir iškart atsakau – taip pat ir dėl šio klausiančio padejavimo.

Daug kas nežino arba pamiršta, kad be savosios didžiosios meilės – filosofijos – esu ir politologas, ne vienerius savo gyvenimo metus paskyręs politikos studijoms Vilniaus universitete. Kiek kartų buvau mokytas (kartais tikrai geranoriškai) „baigti su tom politikom“ ir veikti gyvenime tik tai, kam, bent jau kai kurių žmonių akyse, esu pašauktas: užsiimti moksline veikla, dėstyti, na, tiesiog gyventi ramų akademinį gyvenimą… To neatsisakau daryti. Myliu akademiją!

Bet visgi: ar galiu atsisakyti ir tos savosios tapatybės dalies, kurią, tiesa, yra pastebėjęs jau išmintingasis Aristotelis esant iš esmės kiekviename žmoguje – turiu omeny, buvimo politiniu gyvūnu dalies? Žuvys turi vandenį, žmonės turį polį, t. y. miestą-valstybę, ir niekas negali paneigti šio mūsų tikrovės fakto. Žmogus yra „pasmerktas“ politiniam būviui, kaip žuvis yra „pasmerkta“ vandeniui. Taigi klausimas tik toks: sąmoningai ar nesąmoningai, pasroviui ar prieš srovę? Kad ir kaip atsakytume, beveik viskas aplink mus yra politika ir mes patys esame politiški.

Eiti lengvais, o tai reiškia, neklausiančiais keliais, nėra mano būdui, ir kas mane bent kiek geriau pažįsta, tas puikiai tą žino. Nors eiti tokiais keliais, patikėkite, pasiūlymų buvo ne vienas (ir jų vis dar netrūksta). Gerbiu įvairius pasiūlymus, kaip gerbiu ir tuos idėjinius varžovus, kurie nors ir dažniausiai tik privačiai, bet drįsta prie manęs prieiti, pasisveikinti, atrasti šiltą žodį. Bet net ir juos gerbdamas suprantu, kad esu toks, koks esu, ir kad tiesiog negaliu priimti tų lengvų pasiūlymų, negaliu užmiršti savo turimo filosofinio ir politinio žinojimo, negaliu nustumti į šoną tiesos ir teisingesnio būvio paieškų. Jei norit, negaliu neplaukti prieš srovę (kai šiuo metu ji tokia, kokia yra) ir tiesiog pasirinkti tai, ką pats širdyje galiausiai vis tiek laikyčiau tik „pergalės“ iliuzija. Juk visada gali apgauti kitus, bet niekada savęs paties.

Ar tai reiškia, kad aš viską žinau ir manieji pergalių matai yra patys teisingiausi? Anaiptol nemanau, kad atsakymas „Taip“ būtų galutinis ir neskundžiamas. Filosofai žino, kad žodis „filosofija“ reiškia išminties meilę – tiksliau, jos siekį, nepabaigiamą gyvenimišką pastangą. Mes, žmonės, – nuolatiniai ieškotojai! Bet ką tikrai žinau apie save ar pasirinktą savąjį kelią (tą „my way“, kaip sudainuotų Sinatra) jau dabar – kad aš drąsiai stengiuosi (Dieve, duok stiprybės stengtis labiau!).

Iškilusis filosofas Arvydas Šliogeris sakė, kad tikram filosofui yra būtina drąsos savybė – be jos neįmanoma būti filosofu; aš esu įsitikinęs, kad tikram politikui taip pat ši savybė yra esminė. Kodėl? Nes tiek vienu, tiek kitu atveju, drąsa privalo reikštis kaip saldžių iliuzijų atsisakymas, kaip mano jau minėta nuoširdi tiesos ir teisingesnio būvio ieškojimo pastanga, ne tiesiog kaip saugus atkartojimas, ginkdie, niekam neužkliūnant, tam tikrų idėjinių klišių, bet drąsus dalykų svarstymas ir kvietimas kitus juos svarstyti drauge.

Gyvename laikais, kai didžiausia drąsa reiškiasi kaip klausimas: ar galiu (už)klausti? Mano laimei, esu mokytas ir pats mokau studentus: galėti klausti ir teikti savuosius atsakymus yra pati didžiausia žmogiškoji galia. Gal net pats žmogiškumas! Jis negali būti paneigtas net didžiausių idėjinių priešininkų atžvilgiu. Esu ne kartą pagarbiai diskutavęs (ir visada tą darysiu) su iškiliausiais plačiojo pasaulio mąstytojais, tiesa, bent kai kuriuos iš jų laikydamas sau idėjiškai visiškai svetimais ar net nuėjusiais klaidingais ir ydingais mąstymo keliais; bet tuo pačiu (ir nepaisant to) turinčiais teisę kalbėti ir būti girdimais! Juk Aristotelis žmogų apibrėžė ne tik kaip politinį gyvūną, bet ir kaip kalbantį gyvūną. Tas pats Aristotelis jau puikiai žinojo ir netgi rašė savo „Politikoje“, kad žmogus su jam iš prigimties duota kalbos geba gali daryti įvairius dalykus – tiek kalbėti netiesą, tiek byloti tiesą. Tačiau, bet kokiu atveju, kad ir kaip būtų toji kalbos geba naudojama, Aristotelis niekada nesakė, kad žmogus gali būti užčiauptas. Jau nuo Sokrato laikų žinota, kad tiesa gims diskusijose. Ir niekur kitur kaip tik jose!

Nacionalinis susivienijimas (sąrašo Nr. 2) yra politinė jėga, kuri pirmiausia skatina mus klausti, ir tuo būdu tvirtai orientuoja mus, lietuvius, į giliausius racionaliuosius Vakarų civilizacinius ir kultūrinius klodus, atvertus didžiausių žmonijos protų. Kas bus su lietuvių tauta globalizacijos procesų intensyvėjimo perspektyvoje? Kokį vaidmenį žmonių ir tautų tapatybėms turi valstybinė kalba? Kas yra tikroji kultūra ir kas sudaro tikrąją pasaulio kultūrinę įvairovę ir vertę? Kokios prigimtinės savybės yra priskirtinos žmogui ir kokiomis bendrabūvio normomis (jei norite, vertybėmis arba dorybėmis) turi būti grindžiamas socialinis ir politinis (taip pat ir specifiškai lietuviškasis) egzistencinis būvis? Kas yra tikrasis individualusis ir politinis herojiškumas? Į visus šiuos – ir dar daugelį kitų – klausimų Nacionalinis susivienijimas turi savo atsakymus. Kai kam jie priimtini, kai kam ne. Bet man vis tik labiausiai patinka tai, kad mes ne tik drąsiai teikiame argumentuotus atsakymus (dėl jų visada galima diskutuoti ar netgi nesutikti), bet pirmiausia kad drąsiai keliame tuos klausimus, kurių kiti tiesiog nekelia – arba ne(be)drįsta kelti. Dar kitaip sakant, mes tiesiog turime drąsos kalbėti ir kitus kviesti pokalbiui!

Būtent dėl šios priežasties priėmiau sprendimą būti Nacionalinio susivienijimo kandidatu šiuose Seimo rinkimuose. Dėkoju bendražygiams už išreikštą pasitikėjimą mane reitinguojant daugiamandatiniame sąraše trečiuoju numeriu ir drauge pakvietimą eiti kalbėtis su visais norinčiais tą daryti mano mylimo Panevėžio Nevėžio vienmandatėje apygardoje.

Jau turbūt reikia pasakyti ir tai, kad štai tokia toji manoji pirmoji politinė reklama. Sėkmės mums visiems, mielieji!

P. S. Jeigu manote, kad mūsų veikla yra prasminga ir norite prisidėti prie visų mūsų sėkmės, skirkite paramą nors ir kuklia auka. PARAMOS GAVĖJAS: Nacionalinis susivienijimas SĄSKAITOS NUMERIS: LT12 4010 0510 0562 7441 Mokėjimo paskirtis: „auka“ ir Jūsų asmens kodas (būtinas pervedant daugiau nei 60 eurų). Jeigu auka yra 60 eurų arba mažiau, asmens kodo nereikia, taip pat nereikia būti deklaravus pajamų. Norint skirti daugiau nei 60 eurų auką, reikia nurodyti asmens kodą ir būti deklaravus savo pajamas už 2023 metus (kitaip turėsime jūsų auką grąžinti). Aukoti galima kelis kartus, kol bendra aukų suma neviršija 10 proc. aukotojo deklaruotų metinių pajamų.

Veidaknygė

Almantas Stankūnas. Kiek dar pakęsime daugiabučių namų administratorių savivalę?

Nuo pat šios kadencijos Vilniaus m. taryboje pradžios kėliau klausimus dėl galimo masinio gyventojų apiplėšinėjimo, kurį vykdo savivaldybės paskirtų daugiabučių namų administratoriai.

Kreipiausi į Vilniaus m. savivaldybės administraciją dėl ne vieno konkretaus atvejo kai administratoriai piktnaudžiauja savo galiomis ir galimai nusikalstamai pasisavina būstų savininkų lėšas. Buvo atvejų, kai po mano įsikišimo patys administratoriai pripažindavo jų atliktų darbų kainų nepagrįstumą.

2023-12-11 įvyko mano pasitarimas su Vilniaus m. Administracijos direktoriumi Adomu Bužinsku ir jo komanda.

Pasitarime buvo aptarta ir sutarta:

  1. Dėl Administratorių vykdomų planinių remonto darbų ir kitų paslaugų pirkimo skaidrumo ir kainų pagrįstumo didinimo.

Kalbėjome apie tai, kad būstų savininkai turėtų turėti galimybę užsiregistruoti administratoriaus tinklapyje ir gauti pranešimus iš karto, kai paskelbiami namo remonto ar aptarnavimo paslaugų pirkimai su visa pirkimo informacija ir tuo būdu turėtų galimybę pasiūlyti savo žinomiems rangovams teikti pasiūlymus o taip pat įsitikinti ar administratorius tinkamai vykdo pirkimus.

Pasitarime buvo aptarta, kad šį klausimą galima lengvai išspręsti.

  1. Dėl savivaldybės ekspertinės pagalbos daugiabučių namų gyventojams nustatant Administratorių pirktų remonto darbų ir kitų paslaugų apimties ir kainų pagrįstumą.

Buvo aptarta, kad galima svarstyti tokią pagalbą teikti ne tik esant namų renovacijos projektams bet ir daugiabučių namų administratorių vykdomų pirkimų atvejais esant protingo dydžio sumoms ir kilus pagrįstiems įtarimams, kad pirkimų kainos ir nepagrįstai aukštos. Buvo sutarta, kad bus pasiūlytas sprendimas.

  1. Dėl daugiabučių namų administratorių vykdomų avarinių remonto darbų pirkimo skaidrumo ir kainų pagrįstumo didinimo.

Buvo aptarta, kad galima įpareigoti vieną ar kelias savivaldybės įmones aktyviai dalyvauti tokių darbų pirkimuose ir siūlyti paslaugas konkurencingomis kainomis.

  1. Dėl pavedimo išimtinai savivaldybės kontroliuojamai įmonei siūlyti būstų savininkams daugiabučių namų administravimo paslaugas.

Buvo aptarta, kad tai galima būtų padaryti.

Po kelių priminimų vasario mėn. buvo gautas atsakymas dėl mano pateiktų siūlymų. Apibendrinant atsakymo turinys – nieko nekeisime.

Kovo mėn. pradžioje dar kartą išsiunčiau savo argumentus ir atsakiau į pateiktas pastabas.

Apie vykstančią diskusiją paskelbiau viešą tekstą.

Tuo tarpu savivaldybės administracija, vengdama atsakyti į keliamus nepatogius klausimus, pabandė juos ignoruoti.

Mano preliminariu vertinimu, kurį paskelbiau viešai, vien tik Vilniaus m. daugiabučių namų administratoriai tiesiogiai ir per susijusius rangovus iš gyventojų galimai pavagia apie 50 mln. eurų per metus. Visoje Lietuvoje ši suma gali pasiekti ir 200 mln. eurų.

Todėl nesirengiu tylėti ir išsiunčiau dar vieną laišką, šį kartą dar aštresnį, savivaldybės vadovams ir atsakingiems asmenims. Su laiško tekstu galima susipažinti ČIA.

Papildomai laiške atkreipiau dėmesį į šiuo metu vykstantį susirašinėjimą, kuris vyksta tarp savivaldybės administracijos ir namo, esančio adresu J. Treinio g. 3, gyventojų. Šis susirašinėjimas puikiai iliustruoja, kad jeigu savivaldybė būtų įgyvendinusi mano pateiktus pasiūlymus, minėto namo gyventojai galėjo išvengti problemų su namo administratoriumi.

Puikiai žinau, kad melagiai ir vagys vieną dieną prieina liepto galą. Todėl nepavargsiu spausdamas atsakingus politikus, kad būtų sustabdytas gyventojų apiplėšinėjimas.

Taip elgtis yra pasiryžusi visa Nacionalinio susivienijimo komanda. Rinkėjus kviečiu balsuoti už politines partijas ne vien tik pagal jų žodžius bet ir darbus.

Galimai politinė reklama.

Karaliaučiaus universitetui 480 metų

0

Kauno Švč. Trejybės evangelikų liuteronų bažnyčioje surengta konferencija, skirta Karaliaučiaus universiteto 480-osioms metinėms paminėti. Konferencijos iniciatoriai, organizatoriai ir moderatoriai – Kauno Švč. Trejybės liuteronų bažnyčios kun. Saulius Juozaitis, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, XXVII knygos mėgėjų draugijos narys, istorinės atminties tyrinėtojas dr. Raimundas Kaminskas pakvietė gausų būrį dalyvių, svečių, parengė parodas. Renginyje dalyvavo Laima Andrikienė, dirbanti Europos Audito Rūmuose (EAR) Liuksemburge kaip Lietuvos deleguotoji Rūmų narė, visuomeninių organizacijų nariai, LPKTS nariai.

Įžanginį žodį ir šios šventovės prisistoriję papasakojo kunigas Saulius Juozaitis. Konferenciją sveikinimo žodžiu pagerbė dabartinis Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dekanas doc. Dr. Giedrius Romeika.

Apie Karaliaučiaus universitetą: tai pirmasis lietuvių kultūros židinys, beveik 400 metų žadinęs lietuvių tautinę savimonę, susidomėjimą tautos istorija, kalba, papročiais, tautosaka, dainomis, taip pat padėjęs priešintis germanizacijai. Karaliaučiaus universitete mokėsi nemažai lietuvių. XVI–XVII a. nebuvo metų, kad Karaliaučiaus universitete nebūtų imatrikuliuoti nors keli studentai lietuviai. Jame mokėsi daugelis būsimų Mažosios Lietuvos protestantų kunigų, lietuviškų raštų autoriai bei vertėjai, Prūsijos valdžios potvarkių į lietuvių kalbą vertėjai. Jame studijavo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai bei dėl religinių persekiojimų iš Didžiosios Lietuvos pabėgę inteligentai protestantai. Lietuvių raštijai nusipelnė ir Karaliaučiaus universiteto absolventai vokiečiai. Universiteto studentai iš Mažosios Lietuvos tapo daugiausiai kunigais ir lietuvių raštijos kūrėjais, o iš LDK bei Didžiosios Lietuvos – valstybės, visuomenės veikėjais. Karaliaučiaus universitetą baigė B. Vilentas, P. Ruigys, P. Milkus, M. Pretorijus, E. Gizievijus, L. Rėza, F. Kuršaitis ir daugelis kitų Mažosios Lietuvos kultūros puoselėtojų. 1546 m. kunigaikščio Albrechto kvietimu iš Vilniaus į Karaliaučių atvyko ir 1548 m. universitete bakalauro laipsnį įgijo Martynas Mažvydas. 1718 m. buvo įsteigtas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras, kurį lankė visi Teologijos fakulteto studentai, ketinę dirbti evangelikų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Nuo 1744 m. seminaro docentas buvo kalbininkas Povilas Ruigys, parašęs „Lietuvių kalbos pradmenis“, 1779–1781 m. – Zigfridas Ostermejeris, rūpinęsis lietuvių kalbos teisėmis. Lietuvių kalba Karaliaučiaus universitete buvo dėstoma net iki jo uždarymo 1944 m.

1736–1740 m. Karaliaučiaus universitete studijavo Kristijonas Donelaitis. Lietuvių kalbą būsimajam poetui universitete dėstė Francas Albertas Šulcas, lietuvių kalbos seminaro vedėjas, būsimojo filosofo I. Kanto mokytojas. Universitete profesoriavo vok. orientalistas Peteris Bolenas (1796–1840). Jis drauge su L. Rėza ir J. Foigtu susidomėjo Lietuvos senove, kalba. P. Bolenas vienas iš pirmųjų lietuvių kalbą ėmė lyginti su sanskritu. Nuo 1823 m. universiteto archyvo direktorius buvo prof. Johanas Foigtas. Kryžiuočių ordino archyvuose jis rado daug duomenų apie prūsų ir lietuvių kovas su kryžiuočiais, 1836–1861 m. išleido 6 tomų diplomatinių dokumentų rinkinį. Karaliaučiaus universitetą su daugeliu jo sukauptų kultūros vertybių 1945 m. pavasarį sunaikino sovietų kariuomenė.

Konferencijoje pranešimą apie Karaliaučiaus universiteto veiklą iki 1945 m. ir jo poveikį Lietuvos visuomenei skaitė LGGRTC generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

R. Kaminsko ir D. Poškienės nuotraukos

LPKTS Vilnius skyriaus pirmininkas, prof. Jono Jakaitis pateikė vizualų pranešimą „Nuo klasikinės I. Kanto estetikos iki H. Belting postmodernios vaizdų interpretacinės ikonologijos“. Konferencijoje dalyvavo architektai, Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojai, pelnę Valstybinę Jono Basanavičiaus premiją Marija ir Martynas Purvinai. Apie Albrechtą Branderburgietį kaip Karaliaučiaus universiteto kūrėją kalbėjo Marija Purvinienė. Albrechtas Brandenburgietis buvo įžvalgus valdovas. Į šalį kvietė žymesnius reformacijos šalininkus, mokslininkus. Priėmė ir globojo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės į Karaliaučių pasitraukusį A. Kulvietį, S. Rapolionį ir kitus protestantus. Karaliaučiaus universiteto įkūrimo (1544) iniciatorius. Rėmė pirmąją Prūsijoje Weinreicho spaustuvę, rūpinosi lietuvių (skyrė 7 stipendijas) ir prūsų evangelikų liuteronų kunigų rengimu. Jo rūpesčiu ir lėšomis M. Mažvydo parengta ir Karaliaučiuje 1547 m. išleista pirmoji lietuviška knyga Katekizmas, išleisti trys katekizmai prūsų kalba (pirmasis ir antrasis– pirmojo katekizmo du skirtingi variantai; 1545, 1561). Dėl reformacijos Prūsijos viešajame gyvenime imta plačiau vartoti prūsų, lietuvių, lenkų kalbas. Skyrė lėšų lietuviškoms parapijoms ir pradžios mokykloms Mažojoje Lietuvoje steigti, religinei literatūrai leisti.

Doc. dr. Marynas Purvinas apžvelgė Karaliaučiaus universiteto 1544–1945 m. veiklą regioniniame kontekste.

XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė pristatė Draugijos leidinius, skirtus – raštijos pradininkams, ir spaudos puoselėtojams. Paminėjo surengtą tarptautinį ekslibrisų konkursą, skirtą K. Donelaičio 300 metinėms, konferenciją Karaliaučiuje „Laiko ženklų palytėti“ ir LPKTS vykusią „Martyno Mažvydo šviesa“ kurią organizavo kartu su Karaliaučiaus lietuvių bendruomene (pirm. S. Šamborskis). Paminėtas Vidmanto Staniulio iniciatyva išleistas Kristijono Donelaičio „Metų“ (1818 m.) faksimilinį leidinys, su akad. Antano Buračo pratarme, Karaliaučiaus universiteto prof. Liudviko Rėzos pirmajam knygos leidimui parašytu įvadiniu straipsniu. Tūkstantis šios knygos egzempliorių padovanota šalies mokykloms, bibliotekoms ir išeivijoje veikiančioms lituanistinėms mokyklėlėms. Taip pat apžvelgė žurnalisto, rašytojo, Draugijos nario L. Inio naujausias knygas „Gyvenimu ir meile tikiu“ ir „Milžinų kalvos paunksmėje“, kuriose daugiau nei 30 personalijų, susijusių su Mažąja Lietuva, Karaliaučiaus universitetu. Nemažai Draugijos narių straipsnių publikuota spaudoje (Draugas, JAV), žurnale „Donelaičio žemė“, laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „XXI amžius“, „Tremtinys“, III–VII Metraščių tomuose.

Išsamią informaciją ir naujausius duomenis apie aukštąjį mokslą Karaliaučiuje nuo ištakų iki šių dienų pateikė doc. dr. Romualdas Povilaitis. Jo pranešime apžvelgta ir dabartinė Kaliningrade veikiančių mokslo įstaigų padėtis, palyginta su situacija Lietuvoje.

Konferencijoje dalyvavo ir pasisakė K. Donelaičio draugijos pirmininkas G. Skamaročius, pristatydamas naujausius žurnalo „Donelaičio žemė“ numerius bei leidinio „Mažoji Lietuva“ redaktorius, leidėjas Valentinas Juraitis.

Reikia pažymėti, jog šiais metais pasaulis mini garsaus mąstytojo Imanuelio Kanto 300 metų gimimo jubiliejų. Bažnyčioje eksponuota paroda iš dr. Raimundo Kaminsko kolekcinių rinkinių. (ji buvo eksponuota ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Sąjungos buveinėje). I. Kantas 42 m. iš beveik 80-ties gyvenimo metų dėstė Karaliaučiaus universitete, tapo logikos ir matematikos profesoriumi. Septynis kartus ėjo Filosofijos fakulteto dekano pareigas, du kartus buvo Karaliaučiaus universiteto rektoriumi.

Po prasmingo renginio dalyviai aplankė Kauno evangelikų liuteronų Švč. Trejybės bažnyčią, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto patalpose įkurdintą K. Donelaičio skulptūrą, dalijosi mintimis apie tolesnį patriotinių idėjų ir vertybių puoselėjimą.

Dalia Poškienė

LPKTS kultūros vadybininkė

LŽS narė, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė