Naktį rusai Ukrainos teritoriją atakavo viena viršgarsine priešlaivine raketa Oniks. Per šią savaitę tai ne pirmas smūgis šia raketa iš Krymo Odesa sričiai. Taip pat, agresorius tikėtina bandė pasiekti ukrainiečių oro gynybos sistemas ir atakavo dvejomis raketomis Kh31P. Iš 114 dronų Shahed ir dronų-masalų ukrainiečiai teigia numušę 66, o 31 dronas dėl EW veiklos buvo nukreiptas nuo taikinių. Dalis šių dronų kilo iš Milerovo (Rostovo prie Dono sritis).
Savo ruožtu, Ukrainos pajėgos be kitų objektų bandė pasiekti šias dronų paleidimo aikšteles. Rusai skelbia virš Milerovo numušinėjo Ukrainos dronus. Iš viso šią naktį ukrainiečiai atakavo Kursko, Belgorodo, Rostovo prie Dono, Lipetsko srityje esančius rusų objektus. Pastarieji teigia numušę 45 dronus.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Rusams toliau nesiseka išmušti ukrainiečių iš Popovka – Demidovka ruožo (Belgorodo sritis).
Oleshnya – Gornal ruože (Kursko sritis) rusai bando išstumti Ukrainos vienetus už sienos. Ukrainos pajėgos sėkmingai išnaudoja vietovę, dėl to rusai skundžiasi soc. tinkluose.
Tęsiasi lokalūs susidūrimai Sumy srities pasienyje (Oleshnya – Gornalo vakarinis flangas). Rusai bando prasiveržti link Loknya, Ukrainos gynėjai atmušė jų atakas.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Mūšiai šiauriniame flange kiek aprimo, okupantai pabandė laimę Lozova ruože. Ukrainiečiai apsigynė.
Lyman. Rusai toliau puola visoje kontaktinėje linijoje. Tai jiems nepadeda pajudėti pagrindinėje pastangų kryptyje (Nove – Katerynivka ir Yampolivka).
Syversk. Ukrainos pajėgos atmušė okupantų atakas Hryhorivka ir Verkhnokamenske ruožuose.
Donetsko kryptis.
Konstyantynivka. Kautynės tęsiasi, ypač karšta Toretsko vakariniame flange. Šį kartą kontaktinėje linijoje be didesnių pakitimų.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Be pakitimų.
Konstyantinopil. Agresorius pasigerino savo padėtį šiauriniame flange (Andriivka) kas leis jam sustiprinti Odradne – Bahatyr ruožo puolimą, pabandyti jį užspausti iš šiaurės (Andriivka) bei pietų (Rozlyv).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) penktadienį pareiškė, kad Lenkija pažeidė žmogaus teises neįregistruodama tos pačios lyties asmenų santuokos.
2017 metų vasarį Lenkijos pilietis Bartholomew Kyle’as Andersenas (Bartolomju Kailas Andersenas) kreipėsi į Lenkijos rytuose esančio Goščyno kaimo metrikacijos įstaigą su prašymu pripažinti Jungtinėje Karalystėje (JK) sudarytą sąjungą su tos pačios lyties asmeniu.
Įstaiga priėmė neigiamą sprendimą, kurį patvirtino vaivadijos vadovas ir Varšuvos administracinis teismas, o vėliau ir Aukščiausiasis administracinis teismas.
B. K. Andersenas kreipėsi į EŽTT, teigdamas, kad Lenkija, atsisakydama pripažinti tos pačios lyties asmenų sąjungą, jį diskriminavo dėl jo seksualinės orientacijos, taip pažeisdama Europos žmogaus teisių konvencijos 14 straipsnį, kuriuo draudžiama diskriminacija naudojantis konvencijos garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis, šiuo atveju – susijusiomis su teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.
Ketvirtadienį paskelbtame sprendime EŽTT patenkino B. K. Anderseno prašymą ir nurodė, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės narės privalo užtikrinti teisinę sistemą, kuria pripažįstamos ir saugomos tos pačios lyties asmenų sąjungos, o Lenkija tokios sistemos nesukūrė.
Pagal sprendimą Lenkija turi sumokėti ieškovui 1 tūkst. eurų kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
Lenkija teisiškai nepripažįsta tos pačios lyties asmenų santuokų ar civilinių sąjungų. Lenkijos parlamentui civilinių sąjungų, įskaitant tos pačios lyties asmenų sąjungas, įstatymo projektas buvo pateiktas 2024-ųjų spalį.
Seimo nariams teikiu įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūlau naikinti Civilinio kodekso nuostatas, susijusias su partnerystės institutu.
Prie šio siūlymo kviečiu prisijungti visus Seimo narius, nepaisant partiškumo ar pažiūrų – siūlau kartu registruoti įstatymo pakeitimo projektą Seime ateinantį trečiadienį. Siūlomas pataisas siunčiu visiems Seimo nariams pasirašymui.
Pasiūlymo logika gana paprasta: ne Konstitucinis Teismas, o Seimas leidžia įstatymus, todėl ne Konstitucinis Teismas, o Seimas turi nuspręsti, kaip sureguliuoti šeimos, partnerių ar artimų asmenų visuomeninius santykius.
Konstitucinis Teismas praeitą savaitę priėmė kai kurių komentatorių vadinamąjį „istorinį“ sprendimą. Konstitucinis teismas negaliojančias, bet Seimo priimtas Civilinio kodekso partnerystės instituto normas pripažino įsigaliojusiomis. Be to, pakeitė ir patį partnerystės institutą: pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tuos partnerystės straipsnius, kurie partneriais laikė išimtinai vyrą ir moterį.
Priminsiu, kad Seimas, priimdamas Civilinį kodeksą dar 2000 metais, numatė partnerystės institutą – bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos tarp vyro ir moters. Šios kodekso normos turėjo įsigalioti tik tuomet, kai Seimas priims Partnerystės įstatymą. Tai numatė Civilinio kodekso įsigaliojimo įstatymas.
Kaip žinia, Seimas iki šiol nepriėmė Partnerystės įstatymo, o pradėjo svarstyti du kitus alternatyvius projektus – Artimo ryšio ir Civilinės sąjungos įstatymo projektus. Projektai gana skirtingi. Vienas jų – Artimo ryšio projektas – siūlo spręsti kartu gyvenančių asmenų turtinius ir kitus organizacinius klausimus, tačiau šių asmenų santykių neprilygina „šeimos“ teisiniams santykiams.
Kitas – Civilinės sąjungos įstatymo projektas – siūlo kartu gyvenančių asmenų santykius neįregistravus santuokos prilyginti šeimos teisiniams santykiams su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
Seimas kol kas galutinai neapsisprendė dėl nei vieno iš šių projektų: abu projektai yra praėję Seime pirmąją įstatymų svarstymo stadiją – pateikimą. Civilinės Sąjungos projektas dar ir antrąją įstatymo priėmimo stadiją – svarstymą, belikusi tik paskutinioji: priėmimas arba atmetimas.
Labiau nei akivaizdu, kad Seimas partnerystės institutą ketina keisti arba civilinės sąjungos įstatymo projektu, arba artimojo ryšio institutu, kurių kiekvienas sukurtų itin skirtingas teisines pasekmes.
Konstitucinis teismas praeitos savaitės sprendimu, kuriuo:
• pripažino įsigaliojusiomis civilinio kodekso partnerystės instituto normas, kurių taikymą Seimas atidėjo iki atitinkamo įstatymo priėmimo;
• pakeitė partnerystės instituto taikymą asmenims – nusprendė, kad taikymas tik tarp vyro ir moters prieštarauja Konstitucijai, todėl partnerystė yra neutrali lyčiai;
• įpareigojo nacionalinius teismus registruoti partnerystes, jei dėl jos registracijos į teismą kreipiasi partneriai;
• ignoravo jam Konstitucijoje suteiktus ribotus įgaliojimus (spręsti, ar įstatymai bei kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai).
Pripažindamas įsigaliojusiomis partnerystės instituto normas, kartu praplėsdamas šio instituto reguliavimo taikymą asmenims, Konstitucinis teismas iš esmės prisiėmė įstatymų leidėjo funkciją. Konstitucinis teismas neatsižvelgė į tai, kad Seimas šiuo metu svarsto minėtus santykius reguliuoti kitais institutais. Civilinės sąjungos įstatymo projekto svarstymas yra įtrauktas į šio pavasario Seimo sesijos darbų programą ir bus svarstomas gegužę. Šį pavasarį taip pat ketinama svarstyti ir Artimojo ryšio instituto normas.
Nors Konstitucinis teismas pagrįstai kelia klausimą dėl itin ilgą laiką trunkančio Seimo neveikimo (įstatymo nepriėmimo ir, mano įsitikinimu, toks neveikimas yra gėdingas), tačiau ne Konstitucinis teismas, o tik Seimas priima įstatymus ir turi teisę sureguliuoti neapibrėžto rato asmenų teises ir pareigas.
Kokį reguliavimą pasirinkti ir kaip apsaugoti / užtikrinti neapibrėžto rato asmenų teises tegali nuspręsti tik Seimas.
Konstitucinio teismo pavedimas teismams registruoti partnerystes kelia ypač daug klausimų: nesant įstatyminio reguliavimo skirtingi teismai spręs skirtingai. Teismas Klaipėdoje nuspręs vienaip, Plungėje ar Vilniuje – kitaip, Šiauliuose dar trečiaip. Juk įstatymo nėra: nenustatytos registracijos sąlygos, asmenų pateiktini įrodymai ir pan.
Šiuo siūlymu kviečiu Seimą pripažinti negaliojančiomis tas Civilinio kodekso normas, kurias savo sprendime nurodo Konstitucinis teismas, o taip pat visą civilinio kodekso partnerystės skyrių.
Konstitucinio teismo prisiimtą legislatyvinę funkciją linkiu pasilikti Seimui – taip vienareikšmiškai nurodo Konstitucija.
Kartu skatinu nedelsiant imtis Seime svarstyti abu minėtus šiuos visuomeninius santykius ketinančius sureguliuoti teisės aktus ir apsisprendus – vieną jų priimti.
Europos šalių vėliavos priešais Europos Parlamento pastatą Strasbūre, Prancūzijos rytuose.
Tarp visos sumaišties ir netikrumo dėl Donaldo Trumpo, prekybos tarifų bei taikos Ukrainoje perspektyvų, viena turėtų būti aišku: globalistinio elito svajonių pasaulis – „istorijos pabaiga“ – pats artėja prie savo pabaigos. Jų fantazija apie taikią, klestinčią, sienų neturinčią pasaulio tvarką, valdomą biurokratų ir bankininkų, buvo žiauriai demaskuota.
Kaip rašiau praėjusį mėnesį, gyvename „naujame nacionalinių valstybių pasaulyje“. Demokratinės tautos turi atsibusti ir ginti savo žmonių interesus šiais neramiais laikais.
Tačiau mažiau aišku, ar dauguma Vakarų lyderių turi politinės valios susidoroti su tokiais dideliais pokyčiais. Nors Europos lyderiai deklaruoja formuojantys „norinčiųjų koaliciją“ Ukrainos suverenitetui ginti, jie per daug bijo būti pavadinti nacionalistais, kad iš tikrųjų gintų savo tautas. Štai kodėl jie su siaubu atsitraukia nuo prezidento D. Trumpo nacionalistinio šūkio „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (Make America Great Again).
Jei norime pasinaudoti šia istorine akimirka ir suteikti balsą milijonams politiškai benamių europiečių, laikas siekti visuotinio patriotinio atgimimo ir nacionalizmo reabilitacijos.
Stebėtina, kaip rašo Frankas Furedi iš Briuselio analitinio centro MCC, kad „tautinių valstybių, kaip pagrindinių veikėjų, sugrįžimas į pasaulinių reikalų tvarkymą nesutapo su stiprios tautinės savimonės atgimimu“. Priešingai – nacionalizmas „išlieka palyginti silpnas ir kaip ideologija dar laukia savo reabilitacijos“. Vakarų Europoje „net konservatoriai nenoriai vadina save nacionalistais“, nes nacionalizmas tebėra taip stipriai stigmatizuotas, kad jie bijo būti diskredituoti.
Vakarų politinis elitas dešimtmečius pavertė nacionalizmą nešvariu žodžiu. Esmėje tai buvo išraiška jų nepasitikėjimo liaudimi – demosu.
Europos Sąjunga buvo sukurta klaidingai manant, kad Antrojo pasaulinio karo baisumai kilo todėl, jog neišmanančioms masėms buvo leista pasiduoti nacionalistinei politikai. 1944 m. Italijos Ventotene manifeste, kurį šiandien kairieji šlovina kaip Europos projekto pamatinę chartiją, nacionalinė politika vaizduojama kaip pavojingas reiškinys, susimaišęs su „įkaitusia liaudies aistrų lava“, todėl reikalinga „tvirta tarptautinė valstybė“, kuri pažabotų šį „vulkaninį demosą“.
Šiandien Briuselio elitas kaltinimus „nacionalizmu“ vėl naudoja kaip įrankį diskredituoti suverenistines ir populistines partijas. Buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude’as Junckeris net šaipėsi: „Populistai, nacionalistai, kvaili nacionalistai – jie įsimylėję savo šalis“.
Idėja, kad meilė savo šaliai yra kažkas kvailo ar net iškrypusio, buvo kryptingai diegiama jaunoms europiečių kartoms švietimo sistemose, kurios vaizdavo Vakarų istoriją ir civilizaciją kaip nepertraukiamą tamsos amžių. Kai patriotizmas vaizduojamas kaip problema, nenuostabu, kad, apklausų duomenimis, tik nedaugelis Europos jaunuolių šiandien teigia, kad būtų pasirengę kovoti už savo šalį.
Kaip Vakarų elitas, dešimtmečius šmeižęs nacionalizmą, gali tikėtis, kad mes patikėsime, jog staiga jis tapo nuoširdžiu patriotizmo šaukliu, pasiruošusiu ginti savo tautas?
Šią savaitę ši problema išryškėjo Didžiojoje Britanijoje, kur ministras pirmininkas Keiras Starmeris, pasinaudodamas Šventojo Jurgio diena – Anglijos globėjo švente – mėgino „susigrąžinti“ vėliavą ir patriotizmą iš Nigelo Farage’o Reformų partijos.
Tai sudėtinga užduotis leiboristų lyderiui, atstovaujančiam partijai, kuri ilgą laiką niekino tradiciškai patriotiškai nusiteikusią darbininkų klasę.
Starmeris susiejo „toksišką nacionalizmą“ su nedidelėmis riaušėmis, kilusiomis po tragiško trijų mergaičių nužudymo Sautporte praėjusią vasarą. Tačiau jo taikiniu tapo ne tik keli smurtą sukėlę asmenys – jis atvirai stigmatizavo visus, kurie reiškia susirūpinimą dėl masinės imigracijos poveikio šaliai ir kultūrai. Kai kuriuos jų Jungtinės Karalystės valdžios institucijos noriai uždaro į kalėjimą už komentarus internete.
Starmeris mėgino priešpriešinti šį „blogą“ nacionalizmą „gerajam patriotizmui“ – kai žmonės po riaušių susivienijo, kad sutvarkytų miestą. Šioje apgailėtinoje, smulkiaburžuazinėje Leiboristų partijos patriotizmo vizijoje nacionaliniai jausmai priimtini tik tada, kai reiškiami kaip parama Nacionalinei sveikatos apsaugos tarnybai arba palaikymas nacionalinei futbolo rinktinei – tačiau tik tyliai, ramiai, neužgaunant vokiečių sirgalių jausmų.
Kaip Starmeris ar kiti centristų lyderiai tikisi tokiu pagrindu įkvėpti žmones ginti savo tautas ir Europos civilizaciją? Ar jų siunčiamos į Ukrainą pajėgos kovos – ar tik tvarkys sugriautas gatves po rusų kariuomenės žygio?
Atėjo laikas „atsiimti“ patriotizmo idėją iš elito ir išlaisvinti tautinę sąmonę nuo neigiamų etikečių
Istoriškai daugelis skyrė patriotizmą – laikytą potencialiai pažangiu ir todėl geru – nuo nacionalizmo, smerkiamo kaip reakcingo ir galinčio skatinti rasistinę neapykantą. Tačiau šiandien elitistai, kovojantys su Vakarų istorija, siekia kriminalizuoti bet kokią populiaraus patriotizmo formą, kaltindami patriotus, kurie nuo Apšvietos laikų kūrė moderniąją Europą, tuo, kad jie pasėjo rasizmo ir priespaudos šaknis.
Tokio politinio šmeižto akivaizdoje konservatoriai turi nustoti gintis dėl to, kokiais vardais jie gali būti vadinami, ir ryžtingai pasisakyti už liaudies patriotizmo ir nacionalizmo reabilitaciją. Nėra rasistiška didžiuotis tuo, kad esi anglas, prancūzas, italas, vokietis, vengras ar bet kurios kitos tautos atstovas.
Atgaivintas prisirišimas prie tautos gali tapti saugiais namais milijonams žmonių, kuriuos globalistinio elito politika atplėšė nuo jų šaknų. Dar daugiau – tautinė sąmonė ir nacionalinio suvereniteto gynimas suteikia žmonėms galimybę demokratiškai valdyti savo likimą.
Turime prisiminti: nacionalinė valstybė yra vienintelis demokratijos modelis, kurio veiksmingumas istoriškai patvirtintas. Bet kokios kalbos apie „visos Europos demokratiją“ ar „pasaulinę demokratiją“ tėra priedanga neatstovaujamų biurokratinių struktūrų, tokių kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio sveikatos organizacija ar Europos Komisija, valdžiai.
ES elito antinacionalizmas ir antipopulizmas kyla iš demoso – liaudies – baimės ir neapykantos. Šiandien kaip niekada aiškiai matome, kad egzistuoja dvi Europos: viena – oficialioji Europa, kur senojo establišmento partijos įsikibusios laikosi valdžios, kita – Europa, kur milijonai žmonių, kenčiančių nuo jų primestos masinės migracijos ir „Net Zero“ politikos pasekmių, atsigręžia į nacionalines konservatyvias partijas.
Konservatoriai turėtų ne tik priimti populistų sukilimą kaip geriausią viltį formuojant Europos ateitį. Jie privalo aktyviai kovoti už tai, kad populizmas įgautų teigiamą politinį atspalvį, nuosekliai kartodami, kad patriotizmas nėra vien mandagiųjų klasių žaislas ir kad nacionalizmas nebeturi būti laikomas nešvariu žodžiu.
Apie autorių:
Mickas Hume’as – portalų europeanconservative.com vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Šiuo metu jis taip pat rašo žurnalams Spiked, The Daily Mail ir The Sun. M. Hume’as yra knygų Revolting! How the Establishment Are Undermining Democracy and What They’re Afraid Of (2017) bei Trigger Warning: Is the Fear of Being Offensive Killing Free Speech? (2016), abiejų išleistų leidyklos Harper Collins, autorius.
Teritoriniai klausimai bus aptariami ir sprendžiami tik po visiško ir besąlygiško paliaubų.
Ukraina ir Europos partneriai savo pataisose dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo siūlomo taikos plano išbraukė nuostatą, kad „Ukraina nesieks narystės NATO“. Apie tai pranešė „Reuters“, paskelbusi visą Ukrainos ir Europos pusės pateiktą atsakymo tekstą.
Pažymima, kad šis atsakymas buvo perduotas JAV atstovams.
Ugnies nutraukimas:
Įsipareigojama visiškai ir besąlygiškai nutraukti ugnį ore, sausumoje ir jūroje.
Abi pusės nedelsdamos pradeda derybas dėl techninio paliaubų įgyvendinimo, dalyvaujant JAV ir Europos šalims.
Rengiama darbotvarkė ir nustatomos visiško taikos susitarimo sąlygos.
Ugnies nutraukimą prižiūrėtų JAV vadovaujama stebėjimo grupė, remiama trečiųjų šalių.
Rusija privalo besąlygiškai grąžinti visus deportuotus ir neteisėtai perkeltus Ukrainos vaikus.
Numatyta apsikeisti visais karo belaisviais pagal principą „visi už visus“ bei paleisti visus civilius kalinius.
Saugumo garantijos Ukrainai:
Ukraina turi gauti patikimas saugumo garantijas, panašias į NATO 5-ąjį straipsnį, iš JAV, kol bus pasiektas sąjungininkų sutarimas dėl Ukrainos narystės NATO.
Jokie apribojimai Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms (AFU) nebūtų taikomi.
Garantijų teikėjų grupę sudarytų Europos šalys ir kitos norinčios prisijungti ne Europos valstybės.
Nebūtų jokių apribojimų dėl draugiškų užsienio pajėgų buvimo, ginkluotės ar operacijų Ukrainos teritorijoje.
Ukraina siekia narystės Europos Sąjungoje.
Teritoriniai klausimai:
Teritoriniai klausimai bus aptarti ir išspręsti tik po visiško ir besąlygiško paliaubų.
Derybos prasidėtų remiantis esama padėtimi fronto linijoje.
Ukraina atgautų Zaporožės atominės elektrinės ir Kachovkos užtvankos kontrolę, dalyvaujant JAV.
Ukraina įgytų teisę laisvai naudotis Dniepro upe ir kontroliuotų Kinburno neriją.
Ekonomika:
Ukraina ir JAV įgyvendintų susitarimą dėl ekonominio bendradarbiavimo bei naudingųjų iškasenų išteklių naudojimo.
Numatyta visiška Ukrainos atstatymo programa ir finansinės kompensacijos, įskaitant įšaldyto Rusijos valstybės turto panaudojimą, kol Rusija atlygins patirtus nuostolius.
JAV sankcijos Rusijai, taikomos nuo 2014 m., galėtų būti palaipsniui švelninamos pasiekus tvarią taiką ir atnaujinamos, jei susitarimas būtų pažeistas.
Išbrauktos nuostatos:
JAV de jure pripažįsta Krymą Rusijos dalimi ir de facto – Rusijos kontrolę Luhansko, dalyje Zaporožės, Donecko ir Chersono sričių.
Ukrainai grąžinama Charkivo sritis.
Zaporožės atominės elektrinės kontrolė būtų perduota JAV, o elektros energiją paskirstytų abi šalys.
JAV ir Rusija bendradarbiautų energetikos ir kituose pramonės sektoriuose.
Trumpo „taikos planas“: Balandžio 17 d. Paryžiuje vykusiose derybose JAV specialusis atstovas Steve’as Whitkoffas Europos pareigūnams pristatė Trumpo taikos pasiūlymų paketą. „Reuters“, susipažinusi su dokumentu, paskelbė jį visą be pakeitimų.
„The Economist“ rašė, kad D. Trumpas siūlo savo „taikos planą“ dėl Ukrainos, tačiau nei Europos šalys, nei Ukraina, nei Rusija jo nepriima.
Pagal Trumpo pasiūlymus būtų pripažinta Rusijos aneksuota Krymo teritorija, atšauktos sankcijos Rusijai ir Ukrainai būtų užkirstas kelias siekti NATO narystės. Mainais JAV nesiūlytų Ukrainai jokių saugumo garantijų nei pagalbos užtikrinant jas.
Pasak vieno užsienio politikos eksperto, atsiranda pirmųjų ženklų, kad Kinija šiuo metu „nusileidžia“ JAV ir prezidentui Donaldui Trumpui dėl muitų.
Gatestone instituto vyresnysis bendradarbis Gordonas Changas pripažino, kad tai yra „Trumpo laimėjimas“, kai prezidentas atskleidė, jog kalbėjosi su Kinija apie prekybinę įtampą ir pastaruoju metu paskelbtą 125 proc. muito tarifų išimtį kai kurioms JAV prekėms.
„Kinija tai daro, bet apie tai neskelbia – ji tiesiog netaiko muitų aviacijos produktams, pramoniniams chemikalams ir puslaidininkiams. Tai tipiškas kinų būdas“, – sakė Changas penktadienį laidoje „Varney & Co.“
„Iš esmės jie nusileidžia, bet nenori to pripažinti.“
TRUMPAS: ABIPUSIAI MUITAI GALI BŪTI VĖL ĮVESTI PER KELIAS SAVAITES
Penktadienio rytą, kalbėdamas iš Baltųjų rūmų pievelės, prezidentas D. Trumpas atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Paklaustas, kada paskutinį kartą kalbėjosi su Kinijos prezidentu Xi Jinpingu, Trumpas atsakė:
„Nenoriu to komentuoti, bet aš daug kartų su juo kalbėjausi“, – sakė prezidentas ir pridūrė: „Aš jums pranešiu tinkamu laiku. Pažiūrėsime, ar mums pavyks susitarti.“
Nors ketvirtadienį Kinija oficialiai pareiškė nesiderėsianti su JAV dėl prekybos, vėliau „Reuters“ pranešė, kad Kinijos prekybos ministerijos darbo grupė renka prekių, kurioms galėtų būti netaikomi muitai, sąrašus ir kviečia bendroves teikti prašymus dėl muitų išimčių.
Vašingtonas savo ruožtu nurodė, kad dabartinė padėtis yra ekonomiškai nepavydėtina, ir jau pasiūlė netaikyti muitų kai kurioms elektronikos prekėms. Tačiau Pekinas laikosi griežtos pozicijos ir pareiškė, kad yra pasirengęs kovoti iki galo, jei JAV neatsisakys muitų.
KEVINAS O’LEARY: TARIFŲ ŠOKIS TĘSIS ILGAI
„Ryklių tanko“ investuotojas Kevinas O’Leary laidoje „The Evening Edit“ išsamiai apžvelgė prezidento Trumpo tarifų politiką Kinijos atžvilgiu.
Changas prognozuoja, kad tarifų derybos tarp Kinijos ir D. Trumpo Amerikos „gali tęstis labai ilgai“.
„Xi Jinpingas pats save įvarė į kampą“, – teigė Changas. „Jeigu jis susitars su JAV, jam reikės tai paaiškinti Kinijos žmonėms, o tai bus labai sudėtinga.“
„Negalima paprastai pasakyti: „Na, dabar mes susitariame su JAV“, nes tai paneigtų viską, ką jis daugelį metų skelbė savo žmonėms“, – pridūrė jis.
Svarstydamas, ar Kinija iš tikrųjų yra „pažeidžiama“, Changas atkreipė dėmesį į šiuo metu neigiamus šalies vartotojų ir gamintojų kainų indeksus, mažėjantį bendrąjį vidaus produktą bei pirmąjį metų ketvirtį sumažėjusias mokesčių įplaukas.
KINIJOS EKONOMIKA: „BEVILTIŠKA PADĖTIS“
„Kai Indija prieš kelias dienas įvedė 12 proc. tarifus plienui, tai buvo nukreipta prieš Kiniją – jie nenori, kad jų rinką užtvindytų kiniškas plienas, kuris kitu atveju būtų buvęs eksportuojamas į JAV“, – aiškino Changas.
„Tačiau šiandieniniame pasaulyje jie negali skatinti tokio augimo kaip anksčiau. O deglobalizacijos tendencijos Pekinui sudaro dar blogesnę situaciją.“
Maskvoje iš mašinos į kosmosą teleportuotas rusijos Generalinio štabo Vyriausios operacijų valdybos viršininko pavaduotojas gen. mjr. y. moskalik. Ši valdyba vykdo operacijų planavimą. Tikėtina, ji atsakinga už sąveiką tarp pajėgų grupių (grupirovka voisk) Ukrainoje, kurių sudėtyje veikia kelios armijos. Rusų telegram kanaluose virkaujama, kad tai vienas sumanesnių generolų, projektuotas kilti karjeros laiptais. Jis rusijos Generalinį štabą atstovavo 2015 m. derybose su Ukraina Normandijos formate. Po to buvo įsuktas į reikalus Sirijoje, prižiūrėjo fosfatų rūdos pristatymą iš šios šalies į rusiją (labai generoliškas užsiėmimas ). Šiame „darbelyje“ jo keliai persikirto su Wagner grupuote. Tad neatmestina, kad jis tapo senų sąskaitų suvedinėjimo arba kremliaus valymo nuo Wagner bendradarbių taikiniu. Taip pat, atmesti negalima ir Ukrainos žvalgybos spec. operacijos. Tai antras tokio aukšto laipsnio rusų kariškis, likviduotas rusijos užnugaryje. 2024 m. gruodį buvo likviduotas gen. ltn. i. kirilov.
Pasirodė informacija, kad balandžio 17–18 d. buvo susprogdintas rusijos elektroninės kovos sistemų kūrėjas e. ritikov. Jis kartu su savo padėjėju likviduoti susprogdinus automobilį.
Abi pusės tęsia „deep strike“ smūgius.
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 103 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 41 droną, o 40 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Sprogimai fiksuoti Kherson. Dieną Ukrainoje paskelbta smūgio balistinėmis raketomis grėsmė.
Ukrainos pajėgos taip pat neliko skolingos. Intensyviai atakuotas Krymas. Rusai teigia virš jo numušę 59 dronus, o viso virš kitų visų kontroliuojamų teritorijų skelbia numušę dar 79 dronus.
Vakar SITREP rašėme, kad Ukrainos oro desanto pajėgų du korpusai formuojami tik pėstininkų brigadų pagrindu, t. y. korpusas iš esmės bus brigadų rinkinys. Šiandien pasirodė papildoma informacija, kuri nuteikia optimistiškai – 8-ajame korpuse šalia 5 pėstininkų brigadų atsirado ir 148-oji artilerijos brigada. Tikėtina ateityje korpusas apaugs ir oro gynybos, logistikos ir kitais vienetais. Jėga
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Rusai giriasi, kad „tęsia Popovka išlaisvinimą“. Tačiau, jei paskaitysime, kaip kasdien rusai „naikina“ link gyvenvietės bandančias prasiveržti fOšystų ordas, tai kaimelyje jau seniai turėtų nebebūti nei vieno ukrainiečio. O jų ten yra…
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Okupantai puola šiauriniame flange bei Lozova ruože, tačiau nesėkmingai.
Lyman. Ukrainos pajėgos neleidžia rusams užimti Nove bei dar labiau pasistūmėti prie Yampolivka. Tačiau kalbėti apie situacijos stabilizavimą dar anksti.
Syversk. Be pakitimų.
Donetsko kryptis.
Konstyantynivka. Rusai po truputį vysto sėkmę vakariniame Toretsko flange. Pastarosiomis dienomis pasigerinę padėtį prie Sukha Balka, šį kartą jie išplėtė savo pozicijas Kalynove ir pasigerino padėtį Tarasivka gyvenvietėje. Tokiu būdu, agresorius bando perimti kelio Donetsk – Konstyantynivka atkarpos ir ją supančių aukštumų kontrolę, su tikslu priartėti prie Konstyantynivka iš pietų.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Ukrainos pajėgos toliau turi trapią iniciatyvą pietvakarinio flango smaigalyje. Visgi, nepaisydami nuostolių, okupantai ir toliau bando pulti. Vakarykščiame SITREP minėtas jų puolimas baigėsi nesėkme – agresorius neteko dviejų pėstininkų kuopų.
Konstyantinopil. Rusų pastangos prasimušti iki Bahatyr – Odradne ir vėl nebuvo sėkmingos. Okupantai praneša apie Ukrainos gynėjų kontratakas. Tai yra realu, tačiau tuo pačiu, tai gali būti ir rusų melas, siekiant pateisinti savo nesėkmingus bandymus prasiveržti. Tokį savos vadovybės dezinformavimą fiksavome jau ne kartą.
Šarūnas Jasiukevičius turėjo būti pašalintas iš partijos Nacionalinis susivienijimas už virtinę šiurkščių partijos įstatų ir Etikos kodekso pažeidimų. Tačiau, gavęs vieno iš NS valdybos narių konfidencialų nutarimo projektą, balandžio 23 d. pats išstojo iš partijos.
Kai kas mėgina klaidinti partijos narius ir visuomenę, NS Etikos komisija išteisino Š. Jasiukevičių dėl jo padarytų pažeidimų, todėl partijos Valdybos pozicija reiškianti politinį persekiojimą. Patogiai nutylima, kad pagal NS įstatus Etikos komisijos išvada yra tik patariamoji, o galutinį sprendimą tokiais klausimais priima Valdyba. O dar svarbiau, kad NS valdybai pateiktame svarstyti Etikos komisijos išvados vertinime yra aiškiai parodyta, jog komisija nesugebėjo pagrįsti savo argumentų ir ignoravo daugelį Jasiukevičiaus padarytų pažeidimų faktų.
Iš anksto supažindintas su minėtu vertinimu Š. Jasiukevičius skubiai išstojo iš partijos. Tai jo teisė. Bet galėjo pasielgti garbingai – oriai, tyliai, nekenkdamas partijai. Tačiau pasielgė kitaip. Pasirinko kelią nuslėpti tikrąją savo sprendimo priežastį – neatremiamus argumentus dėl jo padarytų pažeidimų – ir pasistengė kuo garsiau trenkti durimis. Tam jis pasitelkė šiurkštų melą ir šmeižtą, kad NS vadovai tariamai nepritarė jo teikiamai pagalbai Ukrainai. Buvau paminėtas aš ir partijos Pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.
Siekdamas pagrįsti savo šmeižtą Jasiukevičius pasitelkė porą iš konteksto ištrauktų sakinių iš prieš du mėnesius ir anksčiau vykusių vidinių partijos susirašinėjimų, kuriuose buvo kritikuojamas už tai, kad socialiniuose tinkluose išviešino ir reklamavo savo išvyką į Rusijos teritoriją, kurią kontroliavo Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Š. Jasiukevičius įniršo už tai, kad buvo išdrįsta tiesiai pasakyti, jog tokiais bravūriškais ir neatsakingais veiksmais jis suteikė puikią progą Rusijos spec. tarnyboms ir Putino propagandai kurpti ir tarptautinėje informacinėje erdvėje skleisti nebūtus dalykus apie Lietuvos samdinių siautėjimą. Nuo čia jau netoli ir iki kaltinimų, kad Lietuva jau šio karo Ukrainoje metu buvo užpuolusi vargšę Rusiją su savo samdinių būriais įsibraudama į jos žemes. Šiandien toks „naratyvas“ daug kam kelia tik šypseną ir pašaipas. Bet kas gali garantuoti, kad po kokių nors paliaubų Ukrainoje jis nevirs kūnu, tai yra netaps pretekstu neprognozuojamiems šantažo ir spaudimo veiksmams, kokius Lietuva patyrė 1940 pavasarį iki birželio katastrofos?
Atrodytų, kodėl turėtume dėl to rūpintis? Juk Rusija visada melavo ir meluos. Tačiau politikoje reikia matyti ne vieną, o kelis ėjimus į priekį. O tie Rusijos ėjimai jau numatyti ir jau dabar daromi ruošiantis vėl okupuoti Baltijos šalis. Kad okupacija įvyktų kuo sklandžiau, Rusijai būtina iš pradžių surengti hibridinę ataką prieš mus. NATO valstybėse, kurios turėtų ir galėtų padėti Lietuvai apsiginti nuo Rusijos agresijos, būtų skleidžiama informacija apie fašistuojančius Lietuvos smogikus, kurie, persiėmę jų ideologijoje užprogramuota rasine neapykanta rusams ir moraliniu sifiliu sergančiai rusų kultūrai (būtent taip rašė Jasiukevičius savo veidaknygėje) tariamai vykdė masines Rusijos piliečių žudynes.
Tokia ataka būtina, kad NATO sąjungininkėms liktų kuo mažiau noro ginti Baltijos valstybes. Sutikime, kad tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija ir, galimai, JAV nedega noru pradėti tiesioginį karinį konfliktą su Rusija dėl kažkokių nedidelių, sunkiai apginamų buvusių TSRS respublikų, kurias Rusija visada laikė savo interesų erdve. Tačiau renkantis neginti reikia surasti pasiteisinimų, ir čia paslaugiai pasitarnautų Rusijos spec. tarnybos ir propagandos mašina. Tokiu atveju Š. Jasiukevičiaus ir panašių į jį bravūrišką „drąsą“ demonstruojančių Ukrainos rėmėjų išvykos į Rusiją ir rusus nužmoginančios retorikos vartojimas tampa tikra dovana Putino grobuonių šutvei. Visa tai buvo išsakyta Jasiukevičiui ne viešai, bet uždaruose partijos susirašinėjimuose. Tokia kritika absoliučiai nereiškia jokio nepritarimo jo teikiamai pagalbai Ukrainai.
Tačiau tikroji Jasiukevičiaus demaršo prieš NS esmė yra kita. Naudodamasis savo žinomumu, 2024 m. jis nutarė pakeisti NS pagal savo įsivaizdavimą ir po to perimti partiją. Jasiukevičius manė, kad dėl savo misijos Ukrainoje yra neliečiamas ir gali niekinti, įžeidinėti, žeminti jam nepatinkančius partijos narius, nepasitaręs su NS vadovais viešai remti Algį Ramanauską, nuo kurio buvos priversta atsiriboti net šiam labai artimos konservatorių partija ir LRT vadovybė, įsitraukti į TS-LKD pirmininko rinkimus, kiršinti ir bauginti Lietuvos žmones minios teismais už tikrą ar tariamą „vatnikystę“ grasinančia retorika. Taip jis stūmė NS į marginalios politinių radikalų partijėlės padėtį. Būti prarytiems TS-LKD arba likti jos nereikšminga prielipa – sutapimas ar ne, bet tokią ateitį NS numato ir L. Kasčiūnas, kurio neslepiama svajonė yra mūsų partijos sunykimas arba išnykimas.
Policijos smurtas prieš lentos K. Škirpai sunaikinimą / ELTA, Oresto Gurevičiaus nuotr.
Dabar vyksta mūšis dėl partijos – ar ji taps Jasiukevičiaus įrankiu ir TS-LKD satelitu, ar išsilaikys ir liks sąjūdinės dvasios profesoriaus Vytauto Radžvilo partija. Štai kodėl Jasiukevičius pasistengė, kad jo rate būtų sukelta isterija apie tariamus vatnikus Stankūną ir Radžvilą. Bet jis nenumatė vieno dalyko: kai formuojamas įvaizdis prieštarauja realybei, galų gale viršų paima realybė. Nėra nė vieno fakto, kurie galėtų patvirtinti Jasiukevičiaus ir tūžmingų komentuotojų šmeižtą. Priešingai, faktai aiškiai disonuoja su skleidžiamu melu. Vien ko vertas tai, kad aš kartu su profesorium Vytautu Radžvilu gyvai, daug kuo rizikuodami, gynėme nuo sunaikinimo atminimo lentą Kaziui Škirpai. Vėliau aš už tai buvau bandomas pasmerkti Vilniaus savivaldybės Etikos komisijoje. Tokie kaip K. Škirpa, vatnikams yra fašistai. Primenu Jasiukevičiui ir jo palaikytojams: „vatnikai“ niekada negina Birželio sukilimo ir pokario pasipriešinimo didvyrių.
Dar kaip mano „vatnikiškumo“ įrodymai čiumpami kelių Kremliaus simpatikų pritarimai man už Jasiukevičiaus kritiką. Siekdamas kuo labiau pakenkti man ir Nacionaliniam susivienijimui Jasiukevičius nesibodi net dalintis galimai jo pagalbininkų sufabrikuotais įrašais! Žemiau smukti turbūt nebėra kur.
Jasiukevičiaus pagalbos misija Ukrainai yra svarbi ir reikalinga. Tačiau ji nesuteikia teisės meluoti ir šmeižti. Priešingai, tokių misijų lyderiams turi būti taikomi ypatingai aukšti moralės ir etikos standartai. Nesilaikydami šių standartų jie pradės diskredituoti Lietuvai gyvybiškai svarbų Ukrainos apgynimo nuo Rusijos agresijos reikalą.
