Partija Nacionalinis susivienijimas kreipėsi į Respublikos Prezidentą ir Lietuvos Respublikos Seimą, kad būtų papildyta Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis aiškia nuostata „dėl vyro ar moters lyties“, taip įtvirtinant konstitucinę binarinės – vyro ir moters – lyčių sampratą.
Pažymime, kad Konstitucinis Teismas (KT), interpretuodamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą dėl nediskriminavimo, išplėtė „lyties“ sąvoką, į ją įtraukdamas „lytinę tapatybę“ ir „socialinę lytį“. Savo interpretacijų pagrindu 2025 m. balandžio 17 d. KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Civilinio kodekso normą, leidžiančią partnerystę tik tarp vyro ir moters. KT išaiškino, kad teismai nuo šiol galės ad hoc spręsti dėl tokių esminių klausimų kaip santuokos ar įvaikinimo teisės, nepaisydami Seimo valios.
Tai pavojingas precedentas. Toks sprendimas, be Tautos pasirinkimo referendume ar Seimo patvirtinto teisės akto, kelia susirūpinimą ne tik dėl demokratijos pažeidimų, bet ir dėl Lietuvos teisinės sistemos stabilumo.
Tokia KT praktika pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės valstybės principą ir konstitucinį valdžių padalijimą. Didžiausia grėsmė yra ta, kad Konstitucinis Teismas ne tik nustojo vykdyti savo pagrindinę pareigą – spręsti ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (LR Konstitucijos 102 str. 1 d.).
Konstitucinis Teismas faktiškai perėmė įstatymų leidėjo funkciją – ėmėsi teisėkūros iniciatyvų, primesdamas visuomenei naujas „teises“ ir „vertybes“, kurių Tauta nepageidavo. Toks veikimas ne tik iškreipia valdžių padalijimo principą, bet ir sukuria teisinį chaosą.
Todėl Nacionalinis susivienijimas siūlo konkretų Lietuvos Respublikos Konstitucijos papildymą: „Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų vyro ar moters lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
Ši formuluotė nepažeidžia nediskriminavimo principo, bet aiškiai apibrėžia lytį kaip biologinį faktą – vyrą arba moterį – ir užkerta kelią teisiniam dviprasmiškumui bei ideologinėms interpretacijoms.
Vakarų šalys, jau atsigręžė prie biologinės lyties teisinio apibrėžimo. Slovakija, Vengrija, kelios JAV valstijos, Jungtinės Karalystės teismai aiškiai įtvirtina binarinę lyčių sistemą kaip žmogaus teisių apsaugos pagrindą.
Nacionalinis susivienijimas kviečia Seimo narius inicijuoti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pataisą, o Respublikos Prezidentą – palaikyti šią iniciatyvą, Tautos valios viršenybę ir saugoti demokratinės valstybės pamatus.
Tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje aiškiai apibrėžtos sąvokos gali užtikrinti teisinį stabilumą, šeimos instituto apsaugą bei visuomenės vertybinį nuoseklumą.
Išgirdus, kad Vilniaus valdovų rūmuose atsidaro paroda, pasakojanti apie Ukrainos Pidhircių rūmus ir juose sukauptas meno kolekcijas, atmintyje iškilo 2019 metų ekspedicija „Vienybės keliu“, kurią surengėme mes, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių žurnalistų klubo nariai. Šalia kitų ekspedicijos uždavinių, turėjome galimybę susipažinti ir su turtingu istoriniu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldu. Kiek iškilių LDK asmenybių čia gyventa, kokių pilių ir rūmų būta, kokį istorinį pėdsaką paliko prabėgę amžiai!
O tąsyk aplankyti Pidhircių rūmai savo didybe tikrai išsiskyrė iš kitų regėtų objektų – jie tiesiog žavėjo savo didybe. Nepaisant to, kad turistai į šiuos rūmus jau kuris laikas nebuvo įleidžiami, nes jie buvo uždaryti planuojamai restauracijai, čia praleidome nemažai laiko. Vien apžiūrinėdami rezidenciją iš išorės ir grožėdamiesi jos architektūrinėmis detalėmis, nemenkai sugaišome, o kur dar laikas, skirtas visoms šioms įdomybėms įamžinti kino ir foto juostose! Bandėm įsivaizduoti tuos, kurie čia leido dienas, tą prabangą, kuri juos supo ir mintyse jau žadėjome čionai sugrįžti, kai tik restauracija bus baigta. Deja, net nenujautėme, kad praeis viso labo keletas metų, ir su planais sugrąžinti rezidencijai ankstesnį puošnumą ukrainiečiams teks atsisveikinti. Viską sugriovė karas su Rusija…
Turbūt nereikia sakyti, kaip apsidžiaugėme, turėdami galimybę vėl pratęsti pažintį su Pidhirciais, jų rūmų istorija ir joje per šimtmečius kauptomis meno kolekcijomis. Rezidencijoje buvę įstabūs meno lobiai, žinoma, jau seniai palikę jos sienas ir pasklidę po įvairiausius muziejus – tiek Ukrainoje, tiek Lenkijoje. Labai didelė kūrinių dalis dabar saugoma Lvivo nacionalinėje Boriso Voznickio dailės galerijoje bei Lvivo istorijos muziejuje, taip pat Tarnuve, Krokuvoje, Varšuvoje. Į Lietuvą, kur dabar atidaryta tarptautinė paroda „Pidhircių rūmai. Istorija ir meno kolekcijos“, eksponatai atkeliavo iš minėtų dviejų Lvivo kultūros įstaigų, mat tiek Dailės galerija, tiek Istorijos muziejus jau seniai palaiko glaudžius ryšius su mūsų Valdovų rūmais.
Paroda susideda iš keturių teminių dalių. Pirmoji dalis atskleidžia Pidhircių rūmų istoriją, pasakoja apie šių rūmų gyventojus – garsius visuomenės veikėjus ir jų nuveiktus darbus, kolekcijų kaupimą. Antroji dalis pasakoja apie rezidencijos interjerus ir jų išskirtinumus. Trečiojoje dalyje duoklė atiduodama įžymių užsienio menininkų darbams, na, o ketvirtojoje pristatomi įžymių Abiejų Tautų Respublikos menininkų darbai. Tarp jų – ypač glaudžiai su Vilniumi susijusio tapytojo Simono Čechavičiaus, Pranciškaus Smuglevičiaus senelio Hiacinto Olesinskio ir kt. kūriniai.
Parodoje eksponuojama apie šimtas įvairiausių dirbinių, pradedant garsiausių Europos dailininkų nutapytais portretais, natiurmortais, sakralinėmis ir kovų tematikos drobėmis, baigiant rezidencijoje naudotais buities daiktais (veidrodžiais, baldais, žvakidėmis) bei kariniais eksponatais (šarvais, alebardomis). Eksponatai akivaizdžiai byloja, kokių turtingų būta Pidhircių rūmų – architektūros šedevro, tarpusavy derinančio vėlyvojo Renesanso ir ankstyvojo Baroko bruožus. Ši rezidencija, juosiama puikaus parko ir sodo, XVII–XVIII amžiuje buvo laikoma bene gražiausia visoje šalyje. Manoma, jog prie rūmų puošybos galėjo prisidėti garsusis architektas Kostantė Tenkala, XVII šimtmetyje Vilniuje rekonstravęs Valdovų rūmus ir statęs šv. Kazimiero koplyčią.
Rezidencija skirtingu laiku priklausė skirtingiems aristokratams: ją valdė Konecpolskių, Sobieskių, Ževuskių, Sanguškų giminių didikai. Kiekvienas savininkas paliko savo valdymo žymę; rezidencija buvo patyrusi ir klestėjimo, ir praradimo laikotarpių. Istorijos eigoje išsaugotos meno vertybės rodo, koks turtingas ir gausus buvo kultūrinis paveldas Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos regionuose. Taigi simboliškai praverkime buvusios rezidencijos duris…
Vilniaus savivaldybės vadovų nurodymu laužoma K. Škirpos atminimo lenta, guldomi ant grindinio lentos gynėjai
Skubiai traukdamasis iš Nacionalinio susivienijimo gretų Š. Jasiukevičius pasistengė padaryti partijai paskutinę meškos paslaugą. Bendražygio Almanto Stankūno straipsnyje išsamiai ir tiksliai aprašytos visos šio negarbingo poelgio priežastys ir aplinkybės.
Pridurti nėra ko. Tačiau verta ir net būtina parašyti kelis žodžius apie gelmines išsiskyrimo su Š. Jasiukevičiumi priežastis. Jos anaiptol nėra tik šio asmens moralinės nuostatos ir charakterio savybės, skatinusios jį šiurkščiai pažeidinėti Nacionalinio susivienijimo Įstatus ir dažnai nesilaikyti elementariausių etikos ir etiketo normų bendraujant su buvusiais bendražygiais.
Tikrosios priežastys yra ideologinės ir politinės. Š. Jasiukevičius neabejotinai yra Ukrainos rėmėjas. Tačiau šito nepakanka ir negalėjo pakakti norint ilgai plaukti vienoje valtyje su NS, kuris taip pat tvirtai ir nuosekliai remia Putino ordų užplūstą ir barbariškai niokojamą šalį. Partijoje niekas neabejoja, kad pagalba Ukrainai ne tik yra mūsų moralinė pareiga, bet ir šioks toks indėlis į pačios Lietuvos saugumą. Rašau „šioks toks“, nes tarptautiniame pasitarimų dėl šios šalies fronte susitelkė juodžiausi debesys. Bet vis vien darykime, ką galime Ukrainai ir Lietuvai išsaugoti – dėl šito sutariame visi, išskyrus aršiausius agresorės Rusijos garbintojus ir Putino palaižūnus. Bet kas yra toji mėginama apsaugoti Lietuva?
Šis klausimas ir atveria esminių nesutarimų skrynią. Reikalas tas, kad I. Šimonytė, M. Maldeikis, G. Landsbergis, D. Žalimas, V. Čmil, T. Raskevičius, O. Šurajevas, A. Ramanauskas, L. Kasčiūnas, G. Mažeikis ir begalė panašių į juos taip pat yra uoliausi Ukrainos rėmėjai ir Lietuvos sergėtojai. Pažvelgus į tokį sąrašą savaime turėtų kilti klausimas: kas yra teikiant pagalbą Ukrainai ginama ir su Ukrainos pagalba mėginama išsaugoti Lietuva?
Šitaip paklausus ir šiek tiek pamąsčius, giliausių takoskyrų pagrindas iškyla kaip ant delno: Ukrainos rėmėjai vadovaujasi visiškai skirtingais pačios Lietuvos vaizdiniais. Tik ką išvardintiems Ukrainos rėmėjams Lietuva pirmiausia yra Vakarų pasaulio pasienio teritorija ir ES administracinis vienetas, kurį būtina apsaugoti nuo Putino kariaunos įsiveržimo. Tikrai būtina. Dėl to su jais galima lengvai sutarti.
Tačiau bėda ta, kad jiems iš esmės nerūpi, kokia turi būti ir taps toji apsaugota nuo rusiškos okupacijos ir aneksijos teritorija: kas joje turėtų gyventi, kokia kalba joje turėtų būti šnekama, kokia turėtų būti lietuvių padėtis ir ateitis jų pačių žemėje.
Tai štai: dėl šito nekvaršina sau galvos ne tik vadinamieji leftistai, bet ir „dešinieji“, kuriuos galima pavadinti etnokonservatoriais. Jie nešykšti teisingų žodžių apie lietuvišką Lietuvą, bet nedaro nieko ir juo labiau nekovoja, kad toji Lietuva būti šis tas daugiau, negu tik etnografiškai ir kalbiškai lietuviška Lietuva.
Tačiau jų akiratyje nėra lietuvių kaip politinės tautos ir suverenios Lietuvos valstybės. Mat dėl tokios politiškai suverenios lietuviškos Lietuvos vizijos įgyvendinimo tektų sunkiai ir šiuo tuo rizikuojant susigrumti su galingomis užsienio jėgomis. Susiduria noras padėti Lietuvai ir baimė nukentėti dėl protautinio veikimo. Todėl atsikartoja mąstymo ir elgesio dvilypumas bei moralinis konfliktas, kurį išgyveno vadinamieji patriotiški ir prolietuviški sovietinių-rusiškųjų okupantų kolaborantai: jeigu galime slapčia ir saugiai padaryti kokį nors naudingą darbelį, kad Lietuva būtų nors kiek lėčiau kolonizuojama ir rusifikuojama, mielai pamėginsime jį „prasukti“ arba tyliai pasabotuoti žalingą Kremliaus direktyvą, bet atvirai pasipriešinti Maskvai, rizikuoti asmenine gerove, prarasti patogų ir sotų gyvenimą – šiukštu.
Šis prisitaikėliškas mentalitetas ne tik kad neišnyko, bet veikiau sustiprėjo ir tapo tiek daugumos „leftistų“, tiek „dešiniųjų“ moralinės ir psichologinės savasties branduoliu.
Konformistinis „dešinumas“ šių dienų Lietuvoje veši ir, kaip ir „kairumas“, yra tapęs politinio elgesio norma. Jis puikiai sugyvena su ES paribio provincijos gyventojo savimone ir net yra tobulas jos įsikūnijimas.
Tuo tarpu politinis nacionalizmas yra tautinę ir valstybinę sąmonę grindžianti ideologija. Ja remiasi Nacionalinis susivienijimas. Todėl kol esame, kokie esame, negalime būti ar tapti išsitautinusiais „dešiniaisiais“, arba A. Ažubalio, L. Kasčiūno, V. Rakučio tipo ir stiliaus etnokonservatoriais. Mat jų skelbiamas tik etnografiškai ir kalbiškai lietuviškos Lietuvos pažadas yra ideologinė fikcija ir savęs bei kitų apgaudinėjimas. Lietuviška Lietuva paprasčiausiai yra neišsaugoma be principinės ir sunkios politinės kovos už nacionalinį suverenitetą ir tautos teisę pačiai spręsti svarbiausius savo gyvenimo ir likimo klausimus.
Š. Jasiukevičiui buvo sunku ir galiausiai nepavyko pritapti NS todėl, kad savo pažiūromis jis visada buvo artimesnis būtent į dešinįjį etnokosmopolitizmą palinkusiems „krikdemiškojo sparno“ konservatoriams. Šią trauką atspindėjo tiek jo parama A. Ramanauskui, tiek L. Kasčiūnui TS-LKD pirmininko rinkimuose.
Be abejo, šie ir kiti veiksmai visuomenės akyse jaukė NS ideologinį tapatumą ir įvaizdį, trynė esmines takoskyras tarp mūsų ir konservatorių, galiausiai smarkiai prisidėjo prie to, kad tenka vilkti skleidžiamo ir visais atžvilgiais partijai brangiai kainuojančio mito apie NS kaip „konservatorių projektą“ šleifą.
Bet nepritapdamas ideologiškai ir politiškai Š. Jasiukevičius galėjo ir turėjo atsisveikinti garbingai ir gražiai. Tiesiog neišpilti didžiulio puodo melo apie NS kaip neva prorusiškų vatnikų partiją. Jo paties neteko regėti stovint mitinge ar pikete, net aiškiai ir tvirtai pasisakant dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso, klastojamos laisvės kovų istorijos, šalies kolonizacijos ir kitų lietuviškos Lietuvos politinės savasties atraminių stulpų.
Todėl juo apmaudžiau ir apgailėtina, kad pagrindiniu Š. Jasiukevičiaus melo taikiniu tapo A. Stankūnas – Lietuvos patriotas ir bendražygis, stovėjęs pirmoje K. Škirpos lentos gynėjų gretoje. A. Stankūnas rašo tiesą ir apie Nacionalinio susivienijimo partijos prieitą kryžkelę. Norinčių eiti kitokiu – etnokonservatizmo – keliu joje iš tiesų esama.
Š. Jasiukevičiaus rėmėjams labai nepatiko ir tai, kad portalui Delfi duotame interviu A. Stankūnas sugriovė išstojusio partiečio paskleistą melą, neva pasitraukė dėl partijos vadovybės vengimo remti Ukrainą ir jos „vatnikiškų“ pažiūrų. Sulaukta ir grupės įtakingų partijos narių raginimo atleisti A. Stankūną iš Atsakingojo sekretoriaus pareigų.
Gaila, kad šitokį raginimą parėmė ir NS vicepirmininkas V. Sinica, kurio pastangas besąlygiškai remti Š. Jasiukevičių net tais atvejais, kai šis akivaizdžiai neteisus, vis labiau pastebi plačioji visuomenė.
Apibendrinant, Š. Jasiukevičiaus pasitraukimas iš NS ir skirtingi jo poelgio vertinimai yra tik gelminių Lietuvos politikos takoskyrų ir NS viduje vykstančių diskusijų bei ginčų dėl partijos ideologinės tapatybės bei politinio veikimo krypties atspindys.
Penktadienį prieš operos „Hofmano istorijos“ spektaklį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre surengta Metų solistų apdovanojimų ceremonija. Kartu įteikta Padėkos premija ilgametei baleto direktorei Rūtai Railaitei-Butvilienei, baigiančiai savo profesinę karjerą teatre. Ji apdovanota ir kultūros ministro Šarūno Biručio padėkos raštu.
R. Railaitė-Butvilienė į LNOBT kaip baleto šokėja atėjo 1976 m., gavusi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriaus diplomą. Baleto spektakliuose sukūrė nemažai reikšmingų vaidmenų – tokių, kaip Jurga („Baltaragio malūnas“, 1979), Alyvų fėja ir Princesė Florina („Miegančioji gražuolė“, 1981), Mergaitė („Mergaitė ir mirtis“, 1982), Moteris („Amžinai gyvi“, 1982), Pelenė („Pelenė“, 1984), Mirta („Žizel“, 1985), Ana („Žydrasis Dunojus“, 1988) ir kt. Buvo viena iš pirmųjų choreografo Jurijaus Smorigino kūrybos atlikėjų, šokusi jo spektakliuose „Kelias“ (1981), „Albos namai“ (1988), „Serenada“ (1988).
1993 m. R. Butvilienė su šeima išvyko gyventi ir dirbti į Venesuelos sostinę Karakasą. Ten dirbo pedagoge Ninos Novak baleto akademijoje, Karakaso šiuolaikinio baleto trupėje ir Teresos Carreño teatre. 2011 m. sugrįžo į Vilnių ir perėmė LNOBT baleto direktorės pareigas, kurias kruopščiai ir atsakingai ėjo 14 metų.
„Mano padėkos žodis turėtų būti begalinis! Visi jūs esate mano mokytojai, kolegos, draugai. Mokiausi iš jūsų profesionalumo, kantrybės ir tikėjimo savo darbu bei idėjomis. Mus visus riša vienas žodis – Meilė, meilė menui ir teatrui. Tegyvuoja Operos ir baleto teatras!“ – tokiais žodžiais su kolegomis atsisveikino R. Butvilienė.
Metų solistės – G. Bukinė ir J. Stankevičūtė
Ceremonijoje buvo pagerbti LNOBT Metų solistai – operos ir baleto artistai, kurių 2024 m. parengti vaidmenys teatro spektakliuose įvertinti geriausiai.
„Šį vakarą turime ypatingą progą pagerbti talentą, pasiaukojimą ir meno šviesą, kurią mums dovanojo Metų solistai. Operos ir baleto teatras – tai ne tik muzika, šokis, scena, tai – gyvas organizmas, kuriame kiekvienas balsas, kiekvienas judesys, kiekviena sceninės išraiškos priemonė kuria stebuklą. Ir kai šis stebuklas tampa neatsiejamas nuo vieno žmogaus – tai tikras talentas, tikras pašaukimas“, – sveikindama Metų solistus kalbėjo LNOBT generalinė direktorė Laima Vilimienė.
Nijolė Galinienė-Dielesen ir Gabrielė Bukinė
Metų operos soliste už Antonijos vaidmenį Jacques’o Offenbacho operoje „Hofmano istorijos“ ir Sesers Andželikos vaidmenį Giacomo Puccini operoje „Sesuo Andželika“ tapo Gabrielė Bukinė.
Julija Stankevičiūtė
Metų baleto soliste už Gulnaros vaidmenį choreografo Manuelio Legris balete „Korsaras“, Solistės – Angelino Preljocajo balete „Parkas“ ir Dželsominos – Marco Goecke’s balete „La strada“ pripažinta Julija Stankevičiūtė.
Abi artistės už sėkmingus 2024 m. sceninius pasirodymus prieš mėnesį pagerbtos ir „Auksiniais scenos kryžiais“.
Metų viltys – E. Volodkovič ir J. Kertenis
Nerija Kasparienė ir Evelina Volodkovič
Buvo apdovanoti ir jaunieji operos ir baleto solistai, kurių pernai scenoje parengti vaidmenys teikia daugiausiai vilčių ateičiai. Metų operos viltimi pripažinta Evelina Volodkovič už Rozetės vaidmenį Jules’io Massenet operoje „Manon“ ir visose Giacomo Puccini „Triptiko“ dalyse parengtus vaidmenis – Abatę operoje „Sesuo Andželika“, Žebenkštį operoje „Skraistė“ ir Čieską operoje „Džanis Skikis“.
Jonas Kertenis ir Laima Vilimienė
Metų baleto viltimi tapo Jonas Kertenis už Cirko vadovo ir Bepročio vaidmenis choreografo Marco Goecke’s balete „La strada“, Žmogaus vaidmenį Živilės Baikštytės balete „Pradžioje nebuvo nieko“, Leandrą Alexei Ratmansky balete „Arlekino milijonai“ ir Rūmų juokdarį Anželikos Cholinos balete „Barbora Radvilaitė“.
Visi laureatai apdovanoti atminimo statulėlėmis ir teatro rėmėjų įsteigtomis premijomis.
Michaelas Glossas, CŽV direktoriaus pavaduotojos Juliane Gallina sūnus
Ką leftizmas su žmonėmis daro: Klimato atšilimo studijos, meilė Palestinai, neapykanta JAV imperializmui ir galiausiai galas Ukrainoje Rusijos armijos gretose.
Prieš kurį laiką pasirodė pranešimai, kad JAV pilietis Michaelas Glossas, CŽV direktoriaus pavaduotojos Juliane Gallina sūnus, žuvo 2024 m. kovodamas Rusijos pajėgų pusėje netoli Solidaro Ukrainos Donecko srityje.
Tyrimų portalo „iStories“ duomenimis, M. Glossas išvyko į Rytų Europą ir prisijungė prie Rusijos kariuomenės pačiame konflikto Donbaso regione įkarštyje. Pranešama, kad jis žuvo per kovines operacijas Soledaro apylinkėse – vietovėje, kurioje tais metais vyko nuolatiniai mūšiai.
Mykolui Glossui žūties metu buvo 21 metai. Viešuose dokumentuose pateikta nedaug asmeninių duomenų apie jį, tačiau neįprastas faktas, kad Amerikos pilietis – ypač aukšto rango JAV žvalgybos pareigūno vaikas – kovoja priešiškos valstybės pusėje, sulaukė tiek žiniasklaidos, tiek politikos apžvalgininkų dėmesio ir atidumo.
Juliane Gallina šiuo metu eina Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktoriaus pavaduotojos skaitmeninėms inovacijoms pareigas, kurias ji pradėjo eiti 2024 m., baigusi ilgametę karjerą tiek vyriausybiniame, tiek privačiame sektoriuje. Eidama šias pareigas J. Gallina prižiūri naujų skaitmeninių technologijų integravimą į CŽV veiklą, daugiausia dėmesio skirdama pažangiai duomenų analizei, kibernetiniam saugumui, dirbtiniam intelektui ir žvalgybos duomenų rinkimo bei analizės pajėgumų modernizavimui.
Ji yra į pensiją išėjusi JAV karinio jūrų laivyno kriptologijos karininkė, 1992 m. baigusi JAV karinio jūrų laivyno akademiją, kurioje buvo pirmoji moteris, ėjusi brigados vado pareigas. Vėliau ji įgijo aukštąjį išsilavinimą elektrotechnikos ir kosmoso sistemų srityse ir gavo du magistro laipsnius.
Po aktyviosios tarnybos ji perėjo į CŽV, kur dirbo Mokslo ir technologijų direktorate, o vėliau buvo paskirta į Nacionalinį žvalgybos biurą.
Gallina taip pat dirbo privačiajame sektoriuje IBM federalinių pagrindinių klientų viceprezidente, padėdama nacionalinio saugumo klientams diegti debesijos infrastruktūrą, kibernetines priemones ir dirbtinio intelekto sistemas.
Vieša erdvė ūžia po vakarykščių aukščiausio lygio susitikimų akis į akį popiežiaus Pranciškaus laidotuvių metu. Zelenskyi susitikimą su D. Trumpu pavadino galimai istoriniu, JAV prezidentas pareiškė, kad v. putinas „gali ir nenorėti sustabdyti karo“. Kol kas tai retorika, įdomu bus pamatyti konkrečius veiksmus.
Ukrainietiškuose kanaluose pasirodė informacija, kad užvakar Maskvoje likviduotas rusijos gen. mjr. y. moskalik, apie kurį jau rašėme, be kitų funkcijų koordinavo ir rusijos „deep strike“ smūgius, buvo vienas esminių žmonių priimant sprendimus kur, kada ir kuom bus smūgiuojama. Tokiu atveju, jis tiesiogiai atsakingas už teroro aktus Kryvyi Rih, Sumy, Kyiv, Kharkiv ir kt.
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 149 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiams pavyko numušti 57, o 67 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo taikinių. Sprogimai fiksuoti Pavlohrad (Pokrovsko užnugaris). Šioje vietoje buvo sužeista bent 18 civilių.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Vakarykščiai rusijos pareiškimai apie visiškai išstumtas Ukrainos pajėgas iš Kursk srities, neatitinka tikrovės. Ukrainiečiai turi kontroliuojamų pozicijų Oleshna ir Gornalo ruožuose. Žinoma, jos nėra gausios, bet yra. Belgorodo srityje (Popovka – Demidovka ruožas) be pakitimų.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Tęsiasi lokalūs susidūrimai Lozova ruože. Neatmestina, kad sąlyginė ramybė šiauriniame flange susijusi su agresoriaus pastangomis pergrupuoti ir papildyti čia veikiančius 6-osios armijos vienetus bei įvesti 1 GTA vienetus (27-ąją motorizuotųjų šaulių brigadą).
Lyman. Okupantų pastangos intensyvėja, tačiau Ukrainos gynėjai sunkiuose mūšiuose neleidžia agresoriui pasistūmėti.
Syversk. Ukrainiečiai atmušė atakas link Hryhorivka ir Verkhnokamenske. Tai, kad iš Lyman pietinio flango padažnėjo atakos link kitame Severskyi Donetso upės krante esančios Hryhorivka rodo, jog rusai gali bandyti bendromis Lyman ir Syversko grupuočių pastangomis nupjauti ukrainiečių Syversk – Bilohorivka pleištą.
Donecko kryptis.
Konstyantynivka. Toretsko ruože agresorius atakuoja vakariniame (Sukha Balka) ir rytiniame (Dylivka) flanguose. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Intensyvios kautynės tęsiasi. Abi pusės rengia atakas, padėtis no mans land yra dinamiška.
Konstyantinopil. Rytą agresorius pabandė surengti puolimą link Bahatyr – Odradne, tačiau ukrainiečiai iš anksto identifikavo rusų puolimo grupes ir jas atskalbė. Susidūrimai tęsiasi.
Kai mitinge dėl nekilnojamo turto mokesčio dairiausi aplinkui, prisiminiau, kad šiandien – paskutinis mėnesio sekmadienis, ir Valdovų rūmų durys atviros visiems. O juk žmonių suvažiavo iš visos Lietuvos, kaip ir 150 (tiek skelbė komisaras) riaušių policininkų.
Valdovų rūmai – tokia vieta, kur nuėjęs imi didžiuotis valstybe. Gera nuotaika – ir dar už dyką.
Bet pyktis tikrai nevyravo aikštėje. Nebuvo ir dėl ko – įstatymas dar nepriimtas, bet jis rūpi visiems. Net aš ėjau dėl to, kad teks mokėti. Bet kiek? Juk smalsu ir ministrams, ir seimūnams. Net jeigu yra iš ko mokėti, tai giminėje visada rasi ir tokių, kuriems ne taip gerai sekasi. Ir kas žino, ar šiandieniniai ministrai su artimaisiais į aikštę neateis kitoje kadencijoje?
Gaila, kad neatėjo pasiklausyti politikai (išskyrus „valstietį“ Valių Ąžuolą, bandžiusį kantriai aiškinti problemos peripetijas). Nei iš pozicijos, nei iš opozicijos. O jiems būtų kilę minčių – kur eis taip sunkiai iš žmonių prašomi mokesčiai. Taigi, diskusijos nebuvo. Be oponentų nuklysta į šalis – pavyzdžiui, kodėl tokie galingi niekada žmonių nerenkami „Seimo sąrašiniai“, kaip piliečiai realiai gali pasinaudoti įstatymų siūlymo iniciatyva.
Tie klausimai rodo, kad valdžia gyvena iliuzija – problemas suvesti tik į turto mokesčius. Nuoširdžiai nudžiugau prie mikrofono pamatęs Liudviką Meškauskaitę, vieną stipriausių teisininkių, spaudos laisvės ir žmogaus teisių žinovę. Pilietinei visuomenei formuoti labai reikalingi geri teisininkai (Ignai Vėgėle, neapleiskit įdirbio iš prezidentinių rinkimų).
Pagyvėjo ir minia, o Liudvika, šiandien švenčianti gimtadienį, tikriausia pirmąkart gyvenime išgirdo tokį minios „Ilgiausių metų“.
Beje, apie minią. Grįžęs namo iš LTV išgirdau, kad mitinge dalyvavo 4 tūkstančiai. Suprantu pranešėjus – aikštėje jie nebuvo, tik perskaitė valdžios popierėlį su suderintu skaičiumi. Jeigu čia būtų konservatorius remiantis mitingas, būtų pranešę apie 50 tūkstančių…
LTV (tikriausia garsioji Tyrimų tarnyba) mitinge įžvelgė išpuolius prieš gėjus – gal TV kolegos bijojo ten ateiti?
Bet ne – jie milijonams parodė kažkokią moterėlę, vykusią į Baltarusiją.
Matyt, svarbi, bet aš ir kiti jos nežino. Gal kuo LTV nusipelniusi?
Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią.
Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.
Platono dialoge „Valstybė“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių, siekiančių atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė, diskusijose? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių, pasiryžusių atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.
Edvardas Čiuldė
Tačiau, kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, o neretai ir valstybės idėjos kanalizacijos specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio, užklimpsta arba pasiklysta, užgesus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui.
Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.
Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politikų korpusas degradavo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų. Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!
Ta proga paklausiu – kur dingo Vytautas Radžvilas, pasimetė kažkur užribyje, buvo išremtas iš politinio lauko jaunesnių partijos bičiulių ar savanoriškai emigravo iš tos pagairės, kur velnias koją gali nusilaužti?
Kad ir ką dabar pagalvojote, tikriausiai dauguma sutiks, kad politinė Lietuvos klasė pagreitintu kaip nutrūkusios kino juostos kadrų ritmu nususo iki tokio lygio, kad anosios moralinis ir intelektinis nuosmukis šiandien jau yra didžiausias pavojus šalies nacionaliniam saugumui.
Kas be ko, ryškiausia naujojo šaukimo Seimo asmenybė yra Vytautas Sinica, protingas ir valingas, žaižaruojantis idėjomis žmogus, po metų kitų tikriausiai tapsiantis politikos Saboniu, vieninteliu tokiu naujųjų laikų istorijoje Tačiau net ir krepšinio komandai reikia 12 žaidėjų – ne juodvarniais lakstančių, ar ne? O kol kas, kaip atrodo bent man, labiau partija tarnauja Vytautui nei Vytautas gimtajai savo partijai, tokia disproporcija tapdamas panašiu į savotišką Nacionalinio susivienijimo Brežnevą…
Balandžio 15 d. LR Seime buvo paminėtos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato, monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-osios gimimo metinės.
Paminėjimas prasidėjo parodos „Kunigas legenda monsinjoras Alfonsas Svarinskas (1925–2014) atidarymu Laisvės gynėjų galerijoje. Parodą pristatė LR Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus vedėja Angonita Rupšytė. Žodį tarė LR Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas Juozas Olekas.
Seimo posėdžių salėje, pirmininkaujant LR Seimo Pirmininkui Sauliui Skverneliui, pagerbti LR pirmosios vyriausybės nariai, po to pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas – AT deputato 100-ųjų gimimo metinių proga. Seimo Konstitucijos salėje vyko konferencija „Ar visą padariau, ką Dievas norėjo…“ Konferenciją vedė LR Seimo narys Vytautas Sinica ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė.
Advokatė Liudvika Meškauskaitė balandžio 27-ąją 69-ąjį gimtadienį švęs mitinge prieš visuotinį NT mokestį. Eltos nuotr.
Justina Gafurova
Advokatė Liudvika Meškauskaitė balandžio 27-ąją švęs 69-ąjį gimtadienį. Ne restorane ar svečių apsuptyje namuose – gimimo dieną teisininkė praleis Vilniaus Katedros aikštėje, kur vyks mitingas prieš nekilnojamojo turto mokestį. Apie tai sužinoję bičiuliai tikina, kad ateis sveikinti į mitingą, palaikyti jo idėjos rinksis ir bendraminčiai. Advokatė sako tiesiai – visuotinis NT mokestis yra neteisingas, todėl L. Meškauskaitė jaučia pareigą kovoti net už tuos, kurie patys to nedarys.
Apie tai, kad savo gimtadienį ketina švęsti mitingo metu Vilniuje Katedros aikštėje, L. Meškauskaitė neseniai paskelbė savo socialinio tinklo „Facebook“ anketoje. Čia ji sulaukė daugybės palaikymo komentarų, žmonės pritarė idėjai ir pranešė, kad ketina prisijungti.
– Daug žmonių piktinasi planais įvesti visuotinį NT mokestį, tačiau retas žada atvykti į mitingą. Jūs šią dieną, atrodo, turėtumėte ir kitų reikalų. Tačiau palaikysite mitingą ir atvyksite į jį. Kodėl? – „Vakaro žinios” paklausė advokatės Liudvikos MEŠKAUSKAITĖS.
Aš ateisiu į mitingą iš solidarumo su žmonėmis, kuriuos valdžia nori apvogti. Manau, labai svarbu dabar sureaguoti, nes valdžia tiesiog tyčiojasi iš mūsų. Rinkimai buvo neseniai. Kiekviena partija pasakojo, ką darys ir daug kalbėjo apie mokesčius. Nė viena partija nedeklaravo, kad įves visuotinį NT mokestį. Mes ir dabar NT mokestį mokam, kurie turi brangesnius būstus. Bet kad įves mokestį žmonėms, kurie turi mažus butelius daugiabučiuose, niekas to nedeklaravo. Politikai mus paprasčiausiai apgavo. Negalima likti abejingais.
Aš dalyvausiu ne dėl savęs. Jau seniai moku NT mokestį. Bet norima apmokestinti vargšiukus. Ką reiškia ta 40 tūkst. eurų riba. Tai palies visus žmones. Nemanau, kad galime būti abejingi.
Jau dabar ekonomistai Įspėja, kad persistengus su naujais mokesčiais, daugiau pajamų į biudžetą nebus surinkta, o gal bus surinkta net mažiau.
Jeigu jau prasidėjo kalbos apie naujus mokesčius, pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kad biudžeto pinigai nebūtų švaistomi – reikia užrišti tą maišą. Jeigu valstybėje galima pralošti 40 mln. eurų, iš kurių yra ir pensininkų pinigai, apie jokius mokesčių didinimus negalima kalbėti. Viskas bus pradanginta.
Ar dabar laikas statyti LRT pastatą ar Nacionalinį stadioną? Turime Kaune puikią areną, nuvažiuosime. Skaičiuojama, kad visuotinis NT mokestis sugeneruos 200 milijonų, panašiai, kiek kainuotų Nacionalinis stadionas. Atsisakykime jo ir nereikės naujo mokesčio.
Ar dabar laikas skirti milijonus viešinimui? Ar dabar laikas kurti naują ministeriją? O gal mums nereikia dviejų atskirų institucijų kaip „Sodra“ ir VMI? Dabar laikas galvoti, kaip uždaryti viešąsias įstaigas, kurios suryja milijonus. Tegul viešasis sektorius susimažina bent 10 proc. savo išlaidų ir nereikės jokių naujų mokesčių. Kokie pinigų klodai…
NT mokestis yra ir dabar. Be to, Registrų centras dabar perkainavo visą turtą ir vertės pakilo ne keliais procentais, o kai kas net kartais. Bet pagal dabartinius valdžios planus, tie, kas turi daugiau, dabar mokės mažiau, o labiausiai bus apmokestinti mažiausiai turintys. Neturi sąžinės, jei ketina apmokestinti daugiabučių gyventojus mažuose būstuose. Žmonės dar neišsimokėję kreditų, ir jie turės mokėti mokestį.
Nesvarbu, kad dabar tarifas mažas. Taip būna tik pradžioje. Paskui tarifą galima padidinti. Be to, su kiekvienu Registrų centro vertinimu, turto vertė taip pat didės. Taigi, mokesčio mokėtojais taps visi. Vieno vertinimo metu Registrų centras gal pakels turto vertę tris kartus ir teks mokėti tris kartus daugiau. Tai yra absurdas.
Man pikta, kaip žmonės yra mulkinami. Negalima taip daryti. Pirmiausia, reikia nemėtyti biudžeto pinigų. Pirmiausia reikia užsiūti tą biudžeto maišą. Jeigu jis liks skylėtas, galime ten mesti kiek nori milijonų, niekas nepasikeis. Kaip mūsų valdžios vyrai to nesupranta?
Visi bijo audito, mums nerodoma, kur išleidžiami mūsų pinigai. Mokesčių mokėtojo pinigai yra šventa ir negali būti jokio slaptumą.
Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena penktadalis žmonių. Paramos maistu kreipiasi net dirbantys žmonės. Iš ko jie, pensininkai mokės NT mokestį, jeigu gyvena būste, kurį kažkada įsigijo, kai sąlygos ar pajamos buvo kitokios?
Daug žmonių neišgalės tų mokesčių sumokėti. Lietuviai yra prisirišę prie NT. Ir čia gali būti įvairių situacijų. Pavyzdžiui, paveldėjo turtą ir dabar gyvena geresniame būste, nei galėjo įpirkti. Nejau jis dabar visą gyvenimą turės apversti ir parduoti šį turtą, kad sumokėtų mokestį kaip reketą?
Arba žmogus gyvena miesto centre, liko vienas. Dabar jam reikia viską parduoti ir kraustytis kitur?
Juk NT įsigyji iš apmokestintų pajamų. Tai yra kaip duoklė, kurią papildomai turi mokėti. O jeigu aš nusipirkau už tuos pinigus brangenybių ar paveikslų, jau nebeturiu nieko mokėti papildomai. Tai yra neteisinga.
Mums sakoma, kad kitose šalyse yra šis mokestis, bet yra šalių, kur jo nėra arba jis tik simbolinis. Mes negalime lygintis į tas Europos šalis, kuriose atlyginimai yra daug didesni nei Lietuvoje. Nepamirškime, kiek daug apmokestinama Lietuvoje darbo jėga. Mūsų mokesčiai ir taip yra vieni didesnių ES.
Kitas argumentas, kad mokestis skirtas gynybai. Juk NT mokestis yra savivaldybių mokestis. Turime mokėti, kad Valdas Benkunskas stadioną pasistatytų? O jeigu kalbame apie gynybos stiprinimą, tai žmogus, kuris turi savo būstą, kurio niekas nereketuoja ir žmogus nejaučia baimės būstą prarasti, jis gins valstybę. Nes gins savo šeimą ir savo namus. Ar nori iš mūsų atimti mūsų namus?
Jūs ir dabar mokate NT mokestį. Įvedus visuotinį mokestį, tarifas tiems, kurie dabar moka NT mokestį, ženkliai sumažės. Atrodytų, Jums reikėtų tik džiaugtis…
Milijoninį turtą turintiems mokesčiai sumažėja, bet atsiranda tiems, kurie gyvena paprastuose buteliuose ar sodo nameliuose… Jeigu žmogus savo laiku pasistatė namuką, turi savo daržą, šiltnamį, dabar ir jam reikės mokėti kažkokį mokestį. Mokėti turi nuo to, ką tu gauni – nuo pajamų. O dabar tu gyveni name, kurį vis reikia remontuoti, bet jis dėl infliacijos vis brangsta ir tu kaip kokią duoklę kasmet moki vis didesnį mokestį. Panašu į vieną filmuką, kur buvo įvesti mokesčiai už orą.
Aš kasmet mokėjau po 3000 eurų NT mokesčio, tada pardaviau butą senamiestyje ir dabar mokestis yra mažesnis. Bet aš mažiausiai dėl savęs pergyvenu, nes galėjau tą sumą sumokėti. Bet štai senamiestyje geresnį butą turi pensininkas, kurio pensija keli šimtai, o turto vertė gal keli šimtai tūkstančių. O kokios dar išlaidos komunaliniams, šildymui. Kaip pensininkas išsimokės?
Kai kurie žmonės jau sako, kad NT mokestis – dėmesio nukreipimas. Valdžia planuoja didinti GPM tarifus, naikinti kai kurias PVM lengvatas, apmokestinti draudimą. Vokietijoje ar Prancūzijoje valdžia niekaip negalėtų tokių pokyčių įvesti, nes kiltų daugiatūkstantiniai mitingai. O lietuviai piktinasi ant sofų prie televizoriaus.
Aš suprantu, kad gali vykti diskusija apie mokesčius. Atsiklausus žmonių, padarius tyrimus, galima siūlyti kažkokias naujoves. Dabar daroma atvirkščiai: per rinkimus visi labai geri, kalba gražiai, bet ateina į valdžią ir daro visiškai priešingai.
Taip negalima elgtis su žmonėmis. Jie ne kvaili ir viską mato. Jie dar nuo COVID-19 neatsigavo, dabar vėl kasdien gąsdinami. Nereikės net ruso, žmonės pykdomi, patys tarpusavyje susipjaus ir neliks valstybės.
