2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 21

Lietuva sako NE būsto mokesčiui: ar valdžia išgirs žmonių balsą?

Mitingas prieš nekilnojamojo turto mokestį | V. Kavaliausko nuotr.

Jonas Vaiškūnas

2025 m. balandžio 27 d. Vilniaus Katedros aikštėje įvyko gausus mitingas prieš Lietuvos valdžios ketinimus įvesti visuotinį nekilnojamojo turto (būsto) mokestį. Renginys, pavadintas „NE gyvenamojo būsto mokesčiui!“, sutraukė tūkstančius žmonių. Tvarką prižiūrėjo apie 150 pareigūnų.

Vilniaus miesto savivaldybė išdavė leidimą renginiui, kuriame galėjo dalyvauti iki 30 tūkst. dalyvių, o policija numatė apie 5 tūkst. dalyvių. Visuomeniniuose interneto tinkluose, kai kurie mitingo dalyviai ir stebėtojai teigė, kad susirinko iki 20 tūkst. ar net 30 tūkst. žmonių, tačiau šie vertinimai greičiausiai perdėti. Alkas.lt apytikriais vertinimais, mitinge  galėjo būti apie 10 tūkst. žmonių (šis skaičius apskaičiuotas remiantis Katedros aikštės plotu (apie 8 000 kv. m) ir vidutiniu minios tankiu (1–1,5 žmogaus kv. m), atsižvelgus ir dalinį minios išsisklaidymą į aplinkines gatves).

Mitingą surengė asociacija „Atoveiksmis“ ir visuomenininkas Raimondas Šimaitis, teigę, kad mokestis kelia grėsmę gyventojų finansiniam saugumui ir yra neteisingas, ypač turint omenyje jau esamus mokesčius.

Visuotinis būsto mokestis Lietuvoje buvo svarstomas jau ne vienus metus. Finansų ministerija siūlo išplėsti mokesčio taikymo ribas, neapmokestinant būsto, kurio vertė neviršija 40 tūkst. eurų asmeniui arba 80 tūkst. eurų dviem bendrasavininkiams.

Šeimoms, auginančioms tris ar daugiau vaikų, mokestis būtų taikomas nuo 100 tūkst. eurų būsto vertės. Siūlomas mokesčio dydis – 0,1 proc. gyvenamojo, poilsio, sodų, garažų ir kito nekomercinio turto vertei nuo 40 tūkst. iki 200 tūkst. eurų, su lengvatomis pirmajam būstui iki 450 tūkst. eurų vertės (50 proc. sumažinimas, o šeimoms su trimis vaikais – 75 proc.). Pusė surinktų lėšų būtų skiriama Gynybos fondui, o kita pusė – savivaldybėms.

Tačiau šie ketinimai sukėlė gyventojų pasipiktinimą. Daugelis mitingo dalyvių teigė, kad mokestis, nors iš pradžių ir nedidelis, gali tapti našta dėl reguliarių turto vertės perskaičiavimų, kaip tai nutiko su žemės mokesčiu. 49-erių vilnietė Asta Šalvaitienė BNS sakė: „Kas keli metai bus turto vertės perskaičiavimas, ir tos sumos augs.“ Kiti piktinosi, kad valdžia „puola“ piliečius, užuot rūpinusis jų gerove.

Mitingo organizatorius Raimondas Šimaitis, jau 2023 m. rudenį rengęs panašų mitingą, kai buvo svarstomas būsto mokestis, teigė, kad valdžia „negerbia rinkėjų“ ir bando apmokestinti „mūsų namus“. Jis taip pat kritikavo valdžios atstovų, tokių kaip ministras pirmininkas Gintautas Paluckas, Seimo finansų komiteto pirmininkas Algirdas Sysas ar Vilniaus meras Valdas Benkunskas, neatvykimą į mitingą, nors jie buvo kviesti.

Mitingas prasidėjo 15 val. Vilniaus Katedros aikštėje, kuri jau likus keliolikai minučių iki renginio buvo pilna žmonių, nešinų Lietuvos trispalvėmis, Vyčio vėliavomis ir plakatais su užrašais, tokiais kaip „Kas toliau – oro mokestis?“ ar „Mano namai – mano tvirtovė“.

R. Šimaitis nuo pakylos ragino minią skanduoti šūkius „Būsto mokesčiui – ne“ ir „Gėda“ valdžiai. Mitinge dalyvavo žmonės iš įvairių Lietuvos regionų, atvykę organizuotais autobusais, kurių stovėjimo ir eismo tvarka buvo iš anksto paskelbta visuomeniniuose interneto tinkluose.

Visuomeniniuose tinkluose, ypač „Facebook“, buvo dažnai dalijamasi renginio smulkmenomis, o kai kurie naudotojai, kaip Rasa Čepaitienė, peikė platinamą nuomonę, kad mitingai yra tik „triukšmadarių“ darbas, ir ragino piliečius drąsiau išsakyti savo nuomonę.

Nors dauguma dalyvių buvo nusiteikę prieš mokestį, kai kurie išsakė nuosaikesnes nuomones. Pavyzdžiui, 67-erių vilnietis Vidas BNS teigė pritariantis mokesčiui, jei lėšos būtų skaidriai skiriamos tik krašto apsaugai.

Tačiau tokios nuomonės buvo retos, o bendra mitingo nuotaika atspindėjo tvirtą pasipriešinimą valdžios ketinimams.

Socialinių tinklų diskusijose atsispindėjo tiek mitinguotojų ryžtas, tiek skirtingos nuomonės apie mokesčio būtinybę. Vieni teigė, kad mokestis reikalingas krašto apsaugai, kiti – kad jis dar labiau apsunkins vidurinės klasės ir pensininkų gyvenimą.

Valdžios atstovų atsakas į mitingą buvo santūrus. Seimo finansų komiteto pirmininkas Algirdas Sysas, anot Šimaičio, teigė, kad tokie klausimai sprendžiami ne mitinguose, o pokalbiuose. Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas ir kiti kviesti politikai mitinge nedalyvavo, kas dar labiau kurstė dalyvių nepasitenkinimą.

Tuo tarpu Finansų ministerija ir toliau gina mokesčio idėją, teigdama, kad jis būtų „nedidelis“ ir skirtas viešosioms reikmėms, įskaitant gynybą ir savivaldybių finansavimą.

Mitingas priminė ankstesnius gyventojų pasipriešinimo atvejus, pavyzdžiui, 2023 m. mitingą prie Seimo, kai apie 3,5 tūkst. žmonių taip pat protestavo prieš būsto mokestį. Rengėjai, tokie kaip V. Ąžuolas, vylėsi, kad šis mitingas, kaip ir anksčiau vykę žemdirbių mitingai, privers valdžią atsisakyti plano. Vis dėlto, ar mitingas turės tikros įtakos politikai, lieka neaišku, nes mokesčio svarstymas Seime planuojamas artimiausioje sesijoje.

2025 m. balandžio 27 d. mitingas Vilniuje tapo vienu didžiausių pilietinių sambūrių pastaraisiais metais, atspindinčių gyventojų nerimą dėl siūlomo būsto mokesčio. Apie 8–12 tūkst. žmonių, susirinkusių Katedros aikštėje, aiškiai išsakė savo poziciją, kad jų namai neturėtų tapti papildomos mokesčių naštos objektu. Socialiniai tinklai sustiprino mitingo matomumą, tačiau taip pat atskleidė nuomonių įvairovę – nuo visiško pasipriešinimo iki sąlyginio pritarimo mokesčiui su griežtomis sąlygomis.

Mitingas išryškino gilias visuomenės ir valdžios bendravimo spragas. Nors valdžia teigia, kad mokestis būtinas valstybės reikmėms, gyventojai jaučiasi neišklausyti ir bijo finansinės naštos didėjimo.

Ar šis mitingas pakeis valdžios ketinimus, parodys artimiausi mėnesiai, tačiau jis neabejotinai tapo svarbiu pilietinio aktyvumo pavyzdžiu, rodančiu, kad Lietuvos gyventojai yra pasirengę ginti savo interesus.

Mitingo vaizdo įrašas

Režisierius Hugo De Ana: „Klasikinio ir modernaus operos pastatymo sąvokos man neegzistuoja“

Hugo De Ana / Martyno Aleksos nuotr.

Neseniai Lietuvoje viešėjo argentiniečių režisierius Hugo De Ana, gegužę pradėsiantis intensyvias Amilcare‘s Ponchielli operos „Lietuviai“ repeticijas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Gerai Lietuvoje žinomos operos premjera rugsėjo 5-ąją atidarys naująjį LNOBT sezoną.

Hugo De Ana bus ne tik „Lietuvių“ pastatymo režisierius, bet ir jo scenografijos bei kostiumų dailininkas, taigi – kone vienvaldis būsimos premjeros vizualiojo plano autorius. Ir tai nestebina, nes šis kūrėjas savo karjerą pradėjo būtent kaip teatro dailininkas. Gimęs Buenos Airėse 1949 m., gimtajame mieste baigė vizualiųjų menų studijas ir kurį laiką pats dėstė tame pačiame universitete. Vėliau įsidarbino garsiajame Teatro Colón, kuriame tapo scenografijos vadovu.

Netrukus pradėjo bendradarbiauti su Madrido Teatro de la Zarzuela, Barselonos Gran Teatre del Liceu ir kitais Europos operos teatrais. Kaip režisierius, scenografas ir kostiumų dailininkas sukūrė daugiau kaip 60 pastatymų.

Hugo De Ana gavo daugybę apdovanojimų už savo meninius pasiekimus. Tarp jų – du Franco Abbiati muzikos kritikų apdovanojimai ir du Geriausio režisieriaus prizai, pelnyti pasauliniuose Operos apdovanojimuose.

„Lietuvių“ pastatymui idėjas brandinote jau seniai, ateina jų įgyvendinimo laikas. Ką įdomaus atradote, gilindamasis į šios operos istoriją?

Opera „Lietuviai“ gimė 1874 m. – tuo laikotarpiu, kai Amilcare‘s Ponchielli vardas muzikos pasaulyje tebebuvo naujas atradimas. Kompozitorius, vėliau tapęs Pietro Mascagni ir Giacomo Puccini dėstytoju Milano konservatorijoje, savo ruožtu yra priskiriamas Giuseppe‘s Verdi operos mokyklai. Tačiau jo kūryboje esama ir įdomių, naujumo įnešančių muzikinių detalių. Galima teigti, kad A. Ponchielli savo kūrybos stiliumi priartėja prie prancūziškojo grand opéra (didžiosios operos) žanro.

„Lietuvių“ libreto autorius Antonio Ghislanzoni yra ir G. Verdi operos „Aida” libreto autorius. Kompozitoriui A. Ponchielli jis sukūrė siužeto struktūrą, itin primenančią „Aidą” ar netgi „Don Karlą”. Tačiau turėkime omenyje, kad „Lietuvių“ libretas atsirado iš Adomo Mickevičiaus poemos „Konradas Valenrodas”. Šios poemos herojus yra dvigubas išdavikas: jis išduoda savąją lietuvių tautą, kad įsilietų į Vokiečių ordiną, o tada taptų Lietuvos išlaisvintoju. Šitaip jis išduoda du kartus.

Įdomu tyrinėti Konradą Valenrodą, kuris visko atsisako apsėstas minties apie laisvę. Tačiau atsisakydamas visko, kartu atsisako ir savęs, o galop nusižudo. Galima sakyti, tai postromantizmo herojus, tik labiau neigiamas.

Kaip galėtumėte apibūdinti operos personažus?

Turime suprasti, kad operos personažai nėra realių istorinių asmenybių įkūnijimai. Tai nėra drama tiesiogine prasme. Taip, čia yra ir duetų, ir arijų, kaip visose didžiosiose operose. Bet svarbiausia tai, kad personažai čia veikia labiau kaip simboliai, archetipai: ir Vitoldas – lietuvių išdavikas, ir stiprusis Albanis, ir kovotojas Arnoldas, ir Aldona – santuokinės meilės bei pareigos savo vyrui ir tėvynei simbolis. Aldona iš tiesų ir yra pagrindinis operos personažas: nepamirškime, kad vienu metu norėta pavadinti šią operą „Aldona”.

Operoje „Lietuviai“ yra dar vienas esminis personažas – tai tauta. Tautą vaizduoja choras. Šiame kūrinyje religijos ir valdžios priešprieša nėra taip akivaizdžiai išryškinta, kaip G. Verdi operose „Aida” ar „Don Karlas”, bet vis dėlto ji yra. Religija čia juntama kaip kažkas iš aukščiau, kas viską valdo. Operos finale įvyksta labai įdomus dalykas: pasigirsta vilisių balsai. Galima klausti, kuo čia dėtos vilisės, juk tai nėra fantastinė istorija. Bet jos simbolizuoja sielą tautos, kuriai reikia jaustis mylimai ir laisvai. Tuo šios operos finalas ir gražus.

LNOBT kuriamas pastatymas savo vizualiais sprendimais bus labiau tradicinis ar modernus?

Mūsų kuriamo spektaklio neįmanoma priskirti klasikinei arba moderniai versijai – man tokios sąvokos neegzistuoja. Pastatymas turi tiesiog tarnauti muzikai. Scenografija bus labai paprasta: erdvėje žaidžiama su veidrodžiais, su vaizdo projekcijomis. Pastarosios atsiranda tik tam tikru momentu, kai veiksmas pakyla iki dramatiškos kulminacijos.

Bet iš esmės erdvė bus abstrakti, nes tik tokioje publika gali geriausiai atpažinti simbolius, kuriuos mums svarbu atskleisti. Žiūrovams nebūtina rodyti atpažįstamų vietų, kad jie suprastų kančios ir karo reikšmę. Nebūtina pernelyg realistiškai vaizduoti to, ką kasdien gali matyti monitoriuose ar televizoriuose.

Labai įdomu dirbti prie šios operos, kuri ir man pačiam buvo visiškai nauja. Juk A. Ponchielli pažįstame visų pirma kaip „Džokondos” kompozitorių – tai vienintelė jo opera, išlikusi pasaulio operos repertuaruose. Jūsų šalyje „Lietuviai“ jau yra tapę tautiniu simboliu. Bet manau, kad ir kitiems derėtų šią A. Ponchielli operą atrasti, nes tai be galo įdomus devyniolikto amžiaus kūrinys.

Šeimos gydytojas: svarbiausi patarimai apie šeimos gydytojo pasirinkimą

Šeimos gydytojas

Šeimos gydytojas Lietuvoje yra vienas patikimiausių sveikatos priežiūros specialistų – net 78 proc. gyventojų pasitiki šeimos medicina. Tai nenuostabu, nes per praėjusius metus lietuviai apsilankė pas šeimos gydytojus daugiau nei 12 milijonų kartų.

Mūsų šalyje dirba daugiau nei 2000 šeimos gydytojų, aptarnaujančių per 2,5 milijono gyventojų. Visų pirma, svarbu žinoti, kad kiekvienas pacientas turi teisę pasirinkti savo šeimos gydytoją arba jį pakeisti, jei nėra patenkintas teikiamomis paslaugomis. Šiame straipsnyje mes išsamiai aptarsime, kaip išsirinkti tinkamiausią šeimos gydytoją ir kokių paslaugų galite tikėtis.

Šeimos gydytojo vaidmuo šiuolaikinėje sveikatos sistemoje

Pirminė sveikatos priežiūra sudaro mūsų sveikatos sistemos pagrindą. Remiantis teisės aktais, ji apibrėžiama kaip nespecializuotų kvalifikuotų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kompleksas, teikiamas pagal šeimos gydytojo ir jo komandos narių medicinos normas. Mano šeimos gydytojas atlieka ne tik gydytojo, bet ir kelis kitus svarbius vaidmenis šiuolaikinėje sveikatos sistemoje.

Pirminės sveikatos priežiūros koordinatorius

Visų pirma, šeimos gydytojas veikia kaip pagrindinis sveikatos priežiūros paslaugų koordinatorius. Jis valdo paciento sveikatos priežiūros kelią ir užtikrina, kad būtų tinkamai naudojamasi sveikatos priežiūros tarnybomis. Tyrimai rodo, kad tinkamai išplėtota pirminės sveikatos priežiūros grandis gali išspręsti 80–90 proc. visų sveikatos srities problemų.

Šeimos gydytojas stebi visų amžiaus grupių gyventojų sveikatą, konsultuoja visais sveikatos klausimais. Jam pagal kompetenciją talkina ir komandoje dirbantys specialistai – bendruomenės slaugytojai, išplėstinės praktikos slaugytojai, akušeriai ir kiti sveikatos priežiūros profesionalai. Kasdien susiduriu su tuo, kad koordinavimo vaidmuo pasireiškia ne tik organizuojant darbą su kitais specialistais, bet ir padedant pacientams orientuotis sudėtingoje sveikatos priežiūros sistemoje.

Profilaktinių patikrinimų organizatorius

Šeimos gydytojas ne tik tiria, gydo, bet ir pataria, kaip sveikai maitintis, sportuoti, primena, kada reikia pasitikrinti pagal ligų prevencijos programas. Lietuvoje vykdomos penkios ligų prevencijos programos, kurių išlaidas ligonių kasos kompensuoja iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Tarp jų – gimdos kaklelio, krūties, prostatos ir storosios žarnos vėžio prevencinės programos bei širdies ir kraujagyslių ligų prevencinė programa.

Šeimos gydytojai atsakingi už:

  • Pacientų informavimą apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose
  • Profilaktinių patikrinimų organizavimą
  • Savalaikį siuntimą atlikti reikiamus tyrimus
  • Tolesnį stebėjimą po tyrimų

Be to, šeimos gydytojas turi vertinti pacientą holistiškai, atkreipdamas dėmesį ne tik į fizinius, bet ir į psichologinius, socialinius bei dvasinius aspektus.

Ryšys tarp paciento ir specializuotos medicinos

Šeimos gydytojas tarnauja kaip vartai į aukštesnio lygio sveikatos priežiūros paslaugas. Neaiškiais atvejais jis siunčia pacientus pas gydytoją specialistą dėl konsultacijos arba į ligoninę. Tyrimai rodo, kad efektyvus bendrosios praktikos gydytojo darbas gali žymiai sumažinti antrinio ir tretinio lygio paslaugų poreikį.

Kartais pats šeimos gydytojas konsultuojasi su specialistais paciento sveikatos klausimais. Toks bendradarbiavimas užtikrina geresnę pacientų priežiūrą ir gydymo tęstinumą. Kaip rodo praktika, tik bendradarbiaudami šeimos gydytojai ir gydytojai specialistai gali pasiekti geriausių rezultatų sveikatos priežiūroje.

Dėl šios priežasties, besikeičiant sveikatos apsaugos sistemai, šeimos gydytojo vaidmuo kaip ryšio tarp paciento ir specializuotos medicinos išlieka nepaprastai svarbus. Tęstinė ir plati šeimos medicinos veikla bei jos į bendruomenę orientuotas požiūris yra pagrindiniai veiksniai, leidžiantys atskirti šeimos gydytojų darbą nuo kitų sveikatos priežiūros specialistų veiklos.

Mano šeimos gydytojas skirtingais gyvenimo etapais

Žmogaus gyvenimo kelyje šeimos gydytojo vaidmuo keičiasi kartu su paciento amžiumi ir sveikatos poreikiais. Nuo pirmųjų kūdikystės dienų iki senatvės, šeimos medicinos specialistas lieka patikimu sveikatos patarėju ir prižiūrėtoju.

Vaikystė ir paauglystė: augimo stebėjimas

Vaikystėje šeimos gydytojas atlieka itin svarbų vaidmenį stebėdamas vaiko augimą ir vystymąsi. Kasmet visi vaikai iki 18 metų privalo profilaktiškai pasitikrinti sveikatą, o šeimos gydytojas įvertina vaiko psichomotorinę raidą (iki 4 metų), regėjimą, klausą, atramos judamąjį aparatą, psichikos sveikatą.

Mažiems vaikams iki 7 metų amžiaus šeimos gydytojas yra ypač svarbus, nes atlieka kompleksinį sveikatos būklės vertinimą, skiria reikiamus tyrimus ir, jei reikia, nukreipia kitų specialistų konsultacijoms. Prieš pradedant lankyti mokyklą (6–7 m.), vaikui atliekami papildomi tyrimai, įskaitant tyrimus dėl helmintozių ir tuberkulino mėginį.

Paauglystėje šeimos gydytojas gali tapti patikimu pagalbininku sprendžiant šiam amžiaus tarpsniui būdingas problemas. Statistika rodo, kad būtent šeimos gydytojui tenka svarbus vaidmuo atpažįstant psichologines problemas ir brendimo ypatumus.

Suaugusiųjų sveikatos priežiūros ypatumai

Suaugusiųjų sveikatos priežiūroje šeimos gydytojas ne tik sprendžia kasdienes sveikatos problemas, bet ir koordinuoja prevencines programas. Vienas svarbiausių uždavinių – lėtinių ligų prevencija ir kontrolė.

Šeimos gydytojas gali skirti įvairius tyrimus, kurie priklauso jo kompetencijai. Kiekvienam atvejui vertinama individuali paciento sveikatos būklė. Tarp šių tyrimų – bendras kraujo tyrimas, biocheminiai kraujo tyrimai, šlapimo tyrimai, uždegimo rodiklių tyrimai bei skydliaukės funkcijos tyrimai.

Suaugusiesiems šeimos gydytojas taip pat siūlo prevencines programas, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligų prevencinę programą, skirtą 40–60 metų žmonėms. Šeimos gydytojas informuoja apie galimybę dalyvauti prevencinėse programose ir reguliariai primena apie patikrinimų svarbą.

Vyresnio amžiaus pacientų poreikiai

Vyresnio amžiaus pacientams šeimos gydytojo vaidmuo tampa dar svarbesnis. Tyrimų duomenimis, 55,3 proc. vyresnio amžiaus žmonių reikalingos slaugos paslaugos, o 60,2 proc. – socialinės paslaugos.

Vyresnio amžiaus žmonės dažniau susiduria su lėtinėmis ligomis. Lietuvoje net 87,2 proc. vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų yra nustatytos įvairios ligos, tarp kurių vyrauja kraujotakos sistemos (655,3/1000), akių (240,8/1000) bei jungiamojo audinio ir raumenų skeleto ligos (238,8/1000).

Šeimos gydytojas padeda vyresnio amžiaus pacientams valdyti lėtines ligas, koordinuoja gydymą tarp įvairių specialistų ir užtikrina tinkamą vaistų vartojimą. Todėl efektyvus bendradarbiavimas tarp įvairių grandžių specialistų yra būtinas siekiant užtikrinti kokybišką vyresnio amžiaus pacientų priežiūrą.

Nesvarbu, kokiame gyvenimo etape esate – šeimos gydytojas visada lieka pagrindiniu sveikatos priežiūros koordinatoriumi, gebančiu prisitaikyti prie besikeičiančių paciento poreikių ir užtikrinti reikalingą priežiūrą.

Technologijų įtaka šeimos gydytojo praktikai

Šiuolaikinės technologijos sparčiai keičia šeimos gydytojo darbo principus. Nauji skaitmeniniai sprendimai ne tik palengvina kasdienę praktiką, bet ir padidina sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą pacientams.

Nuotolinės konsultacijos: galimybės ir apribojimai

Nuotolinė šeimos gydytojo konsultacija – tai ambulatorinės sveikatos priežiūros paslaugos teikimo būdas, kai per nuotolinio ryšio priemones pacientui teikiama paslauga, gydytojui ir pacientui esant skirtingose vietose tuo pačiu laiku. COVID-19 pandemijos metu telefoninės konsultacijos tapo pagrindiniu konsultavimo būdu, o šeimos gydytojai pripažino jų naudą dirbant su lėtinėmis ligomis sergančiais pacientais.

Vis dėlto nuotolinės konsultacijos turi tam tikrų apribojimų. Paslauga gali būti neteikiama, jei kyla abejonių dėl paciento tapatybės, negalima įsitikinti pateikiamų duomenų tikrumu arba gydytojas negali įvertinti sveikatos būklės be apžiūros. Tyrimai rodo, kad šeimos gydytojai nuotolinio darbo su pacientais bei telemedicinos atsiradimą vertina teigiamai, nors ir pripažįsta technologinių aspektų tobulinimo poreikį.

Elektroninė sveikatos istorija

Nuo 2018 m. visos sveikatos priežiūros įstaigos privalo naudotis Elektroninės sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacine sistema (ESPBI IS). Šioje sistemoje kaupiama visa informacija apie paciento sveikatos istoriją – tyrimų duomenys, medicininiai vaizdai, diagnozės, išrašyti receptai, siuntimai ir kita svarbi informacija.

Elektroninės sveikatos sistema leidžia pacientams peržiūrėti savo sveikatos duomenis, o gydytojams – greitai pasiekti išsamią informaciją apie paciento sveikatą. Tai ypač svarbu plėtojant telemedicinos paslaugas ir užtikrinant sveikatos priežiūros tęstinumą.

Išmaniųjų įrenginių panaudojimas sveikatos stebėsenai

Išmanieji įrenginiai – laikrodžiai, apyrankės, žiedai – tampa svarbiais įrankiais stebint pacientų sveikatos būklę. Šie prietaisai gali fiksuoti širdies ritmą, arterinį kraujo spaudimą, fizinį aktyvumą ir miego kokybę. Nuotolinio stebėjimo technologijos ypač naudingos lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams.

Naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad išmaniosios technologijos padeda pacientui nuotoliniu būdu pateikti savo sveikatos rodiklius, o šeimos gydytojams – sekti šių rodiklių pokyčius ir laiku koreguoti gydymą. Pavyzdžiui, naudojant išmaniuosius įrenginius su „Bluetooth” funkcija, galima stebėti cukrinio diabeto, hipertenzijos ar širdies ligų eigą.

Taigi, technologijos ne tik palengvina šeimos gydytojų darbą, bet ir skatina pacientus aktyviau įsitraukti į savo sveikatos priežiūros procesą.

Išvada

Šeimos gydytojas yra svarbiausias sveikatos priežiūros sistemos narys, atliekantis daugybę funkcijų – nuo prevencinių programų organizavimo iki pacientų konsultavimo visais gyvenimo etapais. Jo vaidmuo neapsiriboja tik gydymu – jis koordinuoja sveikatos priežiūrą, užtikrina nuoseklų gydymą, bendradarbiauja su kitais specialistais ir padeda pacientams orientuotis sudėtingoje sveikatos sistemoje. Technologijų pažanga, nuotolinės konsultacijos bei išmanieji įrenginiai dar labiau išplečia šeimos gydytojo galimybes, gerindami paslaugų prieinamumą ir kokybę. Todėl renkantis patikimą ir šiuolaikišką sveikatos priežiūros partnerį verta atkreipti dėmesį į DropsClinic šeimos kliniką, kurioje dėmesys pacientui derinamas su moderniais sprendimais. Tai tik dar kartą patvirtina, kad šeimos gydytojas išlieka nepakeičiamas sveikatos priežiūros grandyje.

Režisierius Mantas Jančiauskas: „Norėjosi, kad teatras pats kalbėtų“

Mantas Jančiauskas / Martyno Norvaišo nuotr.

„Pamilau šį pastatą“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas apie Vilniaus senąjį teatrą, kuriame sukūrė savo naujausią spektaklį „Toli toli“. Gegužės 7 ir 8 d. įvyksiančioje premjeroje žiūrovo laukia individuali, pojūčiais grįsta kelionė po Vilniaus senojo teatro erdves, dabartį, atmintį: vienas žiūrovas, unikalus maršrutas, o vedliais taps balsai, šviesos, muzika ir šiuolaikinės technologijos.

Mantas Jančiauskas – jaunosios kartos režisierius, 2018 m. baigęs teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas Gintaras Varnas). Jo kūrybą žymi jautrus socialinių temų tyrimas, dokumentikos, įvietinto (site-specific) teatro ir technologijų sintezė. Spektakliai „Dreamland“, „Glaistas“, „Vaidina Marius Repšys“, „Portalas“, „Ekskursija“, „Drebėjimai“, „Vedami“ – teatro kritikų ir žiūrovų vertinami kaip svarbūs šiuolaikinio Lietuvos teatro reiškiniai.

Apie tai, kodėl imersinė forma gali būti gilesnė už tradicinį teatrą, kaip ausinėse skambančios istorijos ir „vaiduokliška šviesa“ tampa pagrindiniais dramaturgijos elementais, bei kodėl teatro atmintis – visų pirma yra kova dėl dabarties – šiame pokalbyje su „Toli toli“ kūrėju M. Jančiausku.

Vilniaus senojo teatro užkulisiai / Telmano Ragimovo nuotr.

„Tol toli“ – imersinis spektaklis vienam žiūrovui lietuvių ir rusų kalba. Tradiciškai imersiniame teatre tikimės įsitraukimo efekto, savotiškos patyriminės kelionės, bet visada esama ir skeptikų. Kiek „Toli toli“ yra teatrinė patirtis, o kiek meninis pasivaikščiojimas su ausinėmis?

Sunku atsakyti, kas išties yra teatrinė patirtis, o kas – meninis pasivaikščiojimas. Mes žiūrime į tai, kaip į patirtį, kurią išgyvena vienas žmogus. Tos ausinės ir telefonas – tai tik priemonės, padedančios išgirsti balsus. Man atrodo, kad teatrinė patirtis yra visų pirma fenomenologinė patirtis. Svarbu, ką ir kaip žiūrovas išgyvena savo viduje.  Gal šiek tiek šoku į kitą kontekstą, bet viso proceso metu, kuris truko apie devynis mėnesius, mes ėmėme apie 30 interviu. Nuolat svarstėme, kokia forma labiausiai atitiktų turinį, kurį norime perteikti. Norėjosi nepamiršti pastato, kuris pats savaime yra labai paveikus – todėl ir forma atsirado iš poreikio šį pastatą parodyti per patirtį. Ausinės ne tik skleidžia garsą – jos leidžia sukurti kokybišką garso pasaulį, kažkuria prasme suteikiant sąmonės srauto patirtį.  O muzika čia labai svarbi. Ji susilieja su balsais, tampa neatskiriama. Ta patirtis – tai ne kažkokia išgryninta „teatrinė“ ar „ne teatrinė“ forma, tai daugiasluoksnis potyris.

Įsivaizduok, yra ištikimas šio teatro žiūrovas, kuris pažįsta aktorius, lanko premjeras. Kaip tu mane pakviestum į premjerą?

Tam žmogui, kuris įpratęs ateiti, atsisėsti salėje ir stebėti spektaklį, pasiūlyčiau pamatyti teatrą iš kitų perspektyvų. Šįkart nėra tradicinio scenos veiksmo – žiūrovas kviečiamas pasivaikščioti po teatrą ir išgirsti jo balsus. Galbūt net nueiti į patalpas, kurių niekada nematė – pavyzdžiui, kostiuminę. Ir išgirsti žmonių, kurie dažniausiai lieka užkulisiuose, pasakojimus. Tai – šio teatro, šios Vilniaus vietos patirtis iš vidaus.

Minėjai, kad teko padaryti apie 30 interviu. Koks kalbintų žmonių spektras? Kokiu principu juos rinkote?

Iš pradžių pradėjome žiūrėti, kas šiame teatre dirba ilgiausiai. Buvo neįtikėtina – kai kurie žmonės čia dirba 40, net 50 metų. Ir ne tik Senajame teatre – žmonės dirbo dar tada, kai Rusų dramos teatras veikė Jogailos gatvėje. Mums tai buvo labai įdomu. Vėliau pajutom, kad to nepakanka – kad reikia ir kitų balsų. Pradėjome kalbinti ir žmones, kurie šiame teatre nebedirba, ir tuos, kurie jį stebi iš šalies – pavyzdžiui, teatro kritikus Audronę Girdzijauskaitę, Helmutą Šabasevičių. Visų jų balsai padėjo suprasti, kokie požiūriai į šį pastatą dar egzistuoja.

Vilniaus senojo teatro užkulisiai / Telmano Ragimovo nuotr.

Kas labiausiai nustebino susidūrus su kalbintais žmonėmis?

Viena moteris, kurios balsas į galutinį variantą galiausiai nepateko, paliko labai jautrų įspūdį. Ji dalinosi labai asmeniškais dalykais. Mes į šį procesą ėjome kaip svetimi, bet mus priėmė. Buvo jaučiama nostalgija – ne tik praeičiai, bet ir buvusiai meninei kokybei, buvusiam teatro autoritetui. Daugelis kalbėjo apie lyderystės stoką. Visa tai atsidūrė spektaklio dramaturgijos fokuse – santykis su bendruomene ir su praeitimi, kuri gyvena dabartyje.

Žiūrovas keliaus vienas. Kodėl buvo svarbi individuali patirtis?

Kai spektaklį testavome, kartais eidavome po vieną, kartais grupėmis. Ir skirtumas – milžiniškas. Kai eini vienas, suaktyvėja visi pojūčiai. Tavo kūnas, rega, klausa, net uoslė reaguoja kitaip. Kai teatre toks autentiškas erdvių pojūtis, tai ypač svarbu. Būnant vienam, patirtis tampa daug stipresnė, intymesnė. Tai leidžia kūriniui paveikti giliau.

Ar teko būti imersiniame spektaklyje, skirtame vienam žiūrovui?

Kažkada labai norėjau sukurti darbą, kuriame vienas žiūrovas galėtų pasivaikščioti po Lukiškių kalėjimą. Vėliau ši idėja išsivystė į kūrinį „Vedami“. Žinau, kad panašių darbų yra buvę. Kiek pamenu, pasivaikščiojimus, skirtus vienam žmogui, yra dariusi vokiečių teatro grupė „Rimini Protokoll“. Lietuvoje kažką panašaus darė aktorius ir režisierius Paulius Markevičius. Bet mes šios formos priėjome diskutuodami su kūrybine komanda – ieškojome, kaip geriausiai perteikti patirtį. Ir vieno žmogaus kelionė mums pasirodė tinkamiausia.

Vilniaus senojo teatro užkulisiai / Telmano Ragimovo nuotr.

Spektaklyje svarbią vietą užima šviesos. Kaip veikia jūsų vadinamieji „ghost lightai“?

Šviesa čia tampa vedliu. Žiūrovas gauna įrangą – ausines, telefoną, ir eina per teatrą, o tam tikrose vietose įsijungia švieselės – ghost lightʼai. Tai aliuzija į teatro tradiciją, kai scenoje paliekama viena lemputė – kad aktorius matytų kelią. Pas mus šios lemputės virsta maršruto taškais – jos rodo, kur eiti.

Kiek trunka kelionė?

Apie valandą. Sąmoningai nusprendėm jos neilginti. Norėjosi, kad per valandą žiūrovas išgyventų pilnavertę patirtį. Tai tikslingas pasirinkimas.

Spektaklyje tiriate teatro pastato atmintį. Kodėl tai svarbu?

Atmintis, istorija čia tiesiog juntama – vaikštai po erdves ir matai, kaip jose tvyro skirtingi laikai. Iš pradžių bandėme eiti į istoriją – kalbinti istorikus, ieškoti archyvuose. Bet teorinė atmintis netiko. Pavyzdžiui, sutikome moterį, kuri po karo gyveno teatre, kai čia veikė opera – jos šeima buvo šviesų dailininkai. Tokios istorijos suteikė spektakliui gyvybės. Tačiau pamatėme, kad svarbiausia tai, ką jaučia žmonės šiandien. Atmintis čia nėra susijusi su praeitimi. Ji kalba apie dabartį, apie tai, kieno balsas girdimas šiandien.

Muziką spektakliui kūrė Mantvydas Pranulis. Kokia jos funkcija?

Sunku racionaliai nusakyti, bet jei reikėtų metaforos – muzika čia tarsi pelkė. Įeini į ją ir įklimpsti. Ji nėra tik emocinis fonas – ji veikia kaip atminties terpės, kur susipina garsai, archyvų, operos laikų nuotrupos. Garsas čia – kaip kvėpuojantis organizmas.

Kaip vyko darbas su dramaturge Lina Laura Švedaite?

Interviu ėmėme kartu, priklausant nuo kalbos. Aš – rusakalbių, Laura – kalbančių lietuviškai. Tada transkribavome, diskutavome, Laura dėliojo struktūrą, aš dirbau su montažu. Ypač atidaus darbo reikalavo rusų kalbos partijos. Kartais tekstas skamba vienaip, o balsas – visai kitaip. Vertimas irgi buvo iššūkis – kai kurių dalykų paprasčiausiai neįmanoma perteikti tiksliai.

Spektaklyje bus ir videoinstaliacija?

Tai finalas – apie 8 minutes trunkanti scena. Videomenininkas Kristijonas Dirsė laisvai interpretavo archyvinę medžiagą, tiek iš operos laikų, tiek šiuolaikinę. Tai tarsi epilogas, apžvelgiantis visą mūsų pasakojimą.

Rusų kalbos naudojimas spektaklyje neabejotinai iššauks reakcijų. Kaip jūs pats į tai žiūrite?

Tai iš tiesų jautrus klausimas. Kalba šiame kūrinyje – vienas esminių jo sluoksnių. Iki šiol teatre yra dalis darbuotojų, kurie nekalba lietuviškai, todėl sprendimas dėl kalbos pasirinkimo tapo ne tik kūrybiniu, bet ir etiniu klausimu. Svarstėme, ar palikti šią kalbą (rusų), ar visgi ją išimti. Vis dėlto, šis pastatas, kaip ir jo bendruomenės atmintis, yra stipriai susijusi su Rusų dramos teatro tradicija. Tokį istorinį ir emocinį turinį gavome daugiausia ir iš pačių teatro žmonių.

Mūsų tikslas buvo ne vertinti ar kurti naują naratyvą, o pabandyti užfiksuoti laiko momentą – tą pereinamąją būseną, kurioje teatras atsidūręs šiandien. Kur jis yra dabar? Kur link juda? Ilgą laiką dalis bendruomenės šį teatrą laikė savotiška sala – vieta, kurioje vyravo viena kalbinė ir kultūrinė kryptis. Šiandien teatras pamažu atsiveria dabarties daugialypiškumui, tai bando daryti galbūt net sąmoningai. Tačiau kyla klausimas – kokia šio virsmo kaina? Ir ar toks perėjimas apskritai gali vykti sklandžiai, be įtampos? Kodėl tam tikros vietos yra tarsi laiko kapsulės?

Panašu, kad teatro pastatas sunkiai įsileidžia naujas technologijas. Su kokiomis problemomis susidūrėte?

Didžiulė problema buvo organizacinė. Mes naudojome technologijas, kurios reikalauja tikslumo – autonominę navigaciją, šviesas, garso sinchronizaciją. Kai kur trūko komunikacijos, procesas lengvas nebuvo. Bet vis dėlto – tikiu, kad pavyks.

Kalbėjosi Ingrida Ragelskienė

JAV: Reidas prieš nelegalius imigrantus naktiniame klube

JAV valdžios institucijų reido Kolorado Springso naktiniame klube metu buvo suimta daugiau nei 100 žmonių, dauguma jų – nelegalūs imigrantai. Operaciją nufilmavo Kovos su narkotikais administracija (DEA), kuri dramatišką vaizdo įrašą paskelbė socialiniuose tinkluose.

Teigiama, kad naktinis klubas, įsikūręs po žeme, buvo susibūrimo vieta tiek gaujų nariams, tiek nelegaliems imigrantams.

Pasak DEA, 114 žmonių buvo suimti ir išvežti tolesniam tyrimui ir tikėtinai deportacijai. Iš viso klube buvo daugiau nei 200 žmonių, iš kurių 114 neturėjo galiojančių leidimų gyventi JAV.

Reido metu taip pat buvo konfiskuoti dideli kiekiai narkotikų, įskaitant kokainą ir metamfetaminą, praneša Reuters.

Čia šturmuojamas naktinis klubas ir suimama 100 nelegalių imigrantų

Teisingumo ministrė Pam Bondi, komentuodama suėmimus, teigė, kad naktinis klubas buvo nusikalstamų gaujų, įskaitant Venesuelos grupuotę Tren de Aragua ir Salvadoro MS-13, susibūrimo vieta.

Šis reidas yra platesnio masto prezidento Donaldo Trumpo inicijuotos operacijos prieš nelegalius imigrantus Jungtinėse Valstijose dalis. Neseniai Floridoje valdžios institucijos surengė didelę operaciją, kurios metu per keturias dienas buvo sulaikyta beveik 800 nelegalių imigrantų.

friatider.se

„Ausländer raus“ nebuvo neapykantos nusikaltimas prieš gyventojų grupę

Nepaisant didžiulio žiniasklaidos dėmesio ir stiprios aukščiausių politikų reakcijos, Vokietijos Sylto salos prokuroras nusprendė nutraukti tris preliminarius tyrimus dėl dainos „Ausländer raus“ (vok. – „užsieniečiai, lauk“). Tik vienam asmeniui už ironišką nacistinį gestą buvo skirta bauda.

Incidentas įvyko 2024 m. Sylto saloje vykusio vakarėlio metu, kai grupė jaunų suaugusiųjų uždainavo „Ausländer raus“ pagal „L’amour toujours“ melodiją.

Vaizdo įrašas iš vakarėlio sulaukė labai stiprios reakcijos ir plojimų tarp dalyvavusiųjų.

Visa tai lėmė, kad daina ir koncepcija „Ausländer raus“ išpopuliarėjo tarp dešiniųjų pažiūrų žmonių.

Švedijoje parlamento narys Davidas Longas (David Lång) iš Švedijos demokratų (SD) partijos sudainavo tą pačią eilutę ES rinkimų kampanijos vaizdo įraše, ir dėl to buvo priverstas palikti parlamentą.

„Mano prašymu Davidas Longas nusprendė atsisakyti parlamentaro mandato. Jis buvo parlamento narys nuo pat mūsų patekimo į jį 2010 m. ir padarė daug gero partijai. Tai nesumenkina jo vakarykščio neapgalvoto elgesio, kurį jis pats suvokia“, – pranešime spaudai sakė SD frakcijos vadovė Linda Lindberg.

Nors daina nebuvo įvertinta kaip neapykantos nusikaltimas prieš gyventojų grupę, vieno iš vakarėlio dalyvių ironiškas nacistinis gestas palaikytas nusikaltimu dėl pažiūrų. Už tai buvo skirta 2500 eurų bauda, praneša Junge Freiheit.

friatider.se

Nauja apklausa Švedijoje: SD rinkėjai bėga į AfS

0

Švedijos demokratų (SD) palaikymas akivaizdžiai mažėja, o konkuruojančios partijos „Alternatyva Švedijai“ (AfS) populiarumas auga nuo 0 iki 0,8 proc. Tai rodo nauja Sentio apklausa, kurią užsakė pačios SD kanalas Riks.

„Vis daugiau žmonių mato, kad po trejų metų dabartinės (Tidö) vyriausybės susitarimas nereiškia jokio paradigmos pokyčio“, – Riks kanalui sakė partijos lyderis Gustavas Kaselstrandas (Gustav Kasselstrand).

Naujausioje Sentio apklausoje nurodoma, kad tiek Socialdemokratų (S), tiek Nuosaikiųjų (M) palaikymas išaugo: S – iki 35,7 proc., o M – iki 17,1 proc.

Tuo pačiu metu Švedijos demokratų (SD) palaikymas smuktelėjo iki 21,4 proc., t. y. sumažėjo 1,8 procentinio punkto.

Tačiau labiausiai apklausoje pastebimas staigus partijos „Alternatyva Švedijai“ (AfS) palaikymo padidėjimas. Partijos populiarumas nuo 0 proc. ankstesnėje apklausoje išaugo iki 0,8 proc.

Apklausa, atlikta balandžio 17–23 d., taip pat rodo staigų palaikymo Krikščionims demokratams sumažėjimą – jie prarado 1,7 procentinio punkto ir dabar teturi 3,2 proc. palaikymą. Liberalų ir Centro partijos palaikymas taip pat krito, ir abi šios partijos dabar yra žemiau parlamentinio slenksčio, o Žaliųjų partijos ir kitų partijų palaikymas nežymiai padidėjo.

Praėjo jau dešimt metų nuo tada, kai Gustavas Kaselstrandas buvo pašalintas iš SD kartu su visa jaunimo sąjunga SDU po to, kai sąjunga metė iššūkį partijos vadovybei ir išreiškė alternatyvią poziciją Izraelio klausimu.

friatider.se

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimtoji (balandžio 28) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Kremlius paskelbė, kad per „den pabedy“ tris dienas (nuo gegužės 7 iki 10) laikysis paliaubų. Jau matėm ne vieną tokį triuką. Galima neabejoti, kad ir šį kartą viskas bus sudėliota tik tam, kad sukti kremliaus propagandos malūną.

Ukrainos pajėgos surengė smūgius agresoriaus kontroliuojamoje teritorijoje. Rusai teigia viso numušę 115 ukrainiečių dronų, tačiau toli gražu ne visus. Intensyviausiai smūgiuota Bryanske veikiančiai mikroelektronikos gamyklai Kremnyi El. Objekte fiksuota bent 10 sprogimų. Reikia prisiminti, kad šis objektas atakuojamas reguliariai kas keletą mėnesių. Gamykla gamina mikroschemas branduolinėms tarpkontinentinėms raketoms Topol M (šūvio nuotolis 11000 km), ilgo nuotolio (apie 9000 km) iš povandeninių laivų paleidžiamoms balistinėms raketoms Bulava (ne iki galo sėkmingas rusų projektas), Iskander raketoms, S400/300, Panzyr. Taip pat, ukrainiečiai atakavo taikinius ir Kryme.

Agresorius tiek naktį, tiek dieną Ukrainos teritoriją atakavo dronais Shahed bei KAB’ais. Buvo paskelbta balistinių raketų smūgio grėsmė. Per naktį rusai Ukrainą atakavo 166 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 40, 74 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Deja, vykdant kovinę užduotį ukrainiečiai neteko Su27 orlaivio. Priežastys tiriamos.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Agresorius patvirtina, kad po ukrainiečių smūgio rusų vadovavimo valdymo punktui buvo sunaikintas vienas iš „Akhmat tik tok specnaz asiol liubit davai“ batalionų vadų, romantišku šaukiniu „Tarzanas“.

Ukrainiečiai išlaiko pozicijas Popovka – Demidovka ruože, rengia lokalias atakas. Tokiu būdu, Ukrainos pajėgos atitraukia rusų vienetus, kurie galėtų būti mesti į Kursk – Sumy sričių pasienį.

Nepaisant rusijos politinės ir karinės vadovybės pareiškimų, mūšiai ukrainiečių placdarme Kursk srityje tęsiasi. Rusų kariai bei karo propagandistai pripažįsta, kad ukrainiečiai toliau kontroliuoja dalį Gornalo, be to, tęsiasi mūšiai ir Oleshna.

Sumy srityje rusai toliau bando nuo Basivka prasiveržti į Loknya. Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Kontaktinėje linijoje sąlyginis štilis tęsiasi. Abi pusės smūgiuoja su artilerija bei dronais, rusai atakuoja dar ir su aviacija.

Lyman. Tęsiasi sunkūs mūšiai, tačiau su atakomis „visur ir visada“ stiliumi okupantams nepavyksta ištampyti ukrainiečių gynybos. Laikom kumščius, kad taip tęstųsi ir toliau.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Panašu, rusai prikaupė mėsos Chasiv Yar ruože, nes pradėjo intensyvesnes atakas. Jų prioritetas – Stupochki, taip apeinant Ukrainos gynėjų pozicijas Chasiv Yar iš pietų. Okupantai teigia sugebėję čia pasistūmėti, ukrainiečiai to nepatvirtina. Taip pat, tęsiasi kautynės Toretsko ruože (ypač vakariniame jo flange).

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Agresoriaus atakos gerokai suintensyvėjo. Didelių nuostolių sąskaita, bet rusams pavyko kažkiek pasigerinti savo pozicijas pietvakarinio flango Nadiivka ruože. Tuo tarpu, flango smaigalyje padėtis ir toliau išlieka dinamiška. Permainingi mūšiai vyksta prie Uspenivka.

Konstyantinopil. Mūšiai tęsiasi, kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Ekspertas įspėja: Kinija elgiasi kaip „režimo pabaigos šalis“, jos veiksmai kelia sąmyšį

Kristen Altus  

Pasak užsienio politikos eksperto Gordono Čango (Gordon Chang), Pekine šiuo metu vyksta kažkas „labai, labai negero“ – Xi Jinpingo valdoma Kinija vis dažniau imasi „režimo pabaigos veiksmų“.

„Tuo metu, kai Kinijai reikia draugų, nes ji nebeparduoda prekių JAV, Pekinas deda visas pastangas, kad supriešintų ne tik Filipinus ir Taivaną, bet ir Pietų Korėją bei Australiją“, – pirmadienį laidoje „Rytas su Marija“ sakė G. Čangas, Gatestone instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis.

„Tai rodo režimo pabaigos elgesį, nes Xi Jinpingas negali atrodyti taip, lyg nusileistų JAV“, – pridūrė jis.

Penktadienį prezidentas Donaldas Trumpas, kalbėdamas su žurnalistais Baltųjų rūmų pievelėje, sakė, kad su Xi Jinpingu bendravo „daugybę kartų“, tačiau į klausimą apie pokalbių turinį atsakė: „Aš jums pranešiu tinkamu metu. Pažiūrėsime, ar mums pavyks susitarti.“

Kinija „nusileidžia“ Trumpo prekybos karo strategijai, sako ekspertas

Penktadienį Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi pareiškė, kad Pekinas laikosi tarptautinių taisyklių dėl D. Trumpo įvestų muitų ir pavadino JAV taikomus mokesčius „kraštutiniu egoizmu“. Jis pabrėžė, kad Kinija sieks solidarumo su kitomis šalimis, gindama daugiašališkumą ir stengdamasi „įnešti stabilumo į pasaulį“.

Pekinas viešai neigia, kad vyksta derybos su D. Trumpo administracija dėl JAV nustatyto 145 proc. tarifo ir Kinijos 125 proc. tarifo sumažinimo.

„[Jinpingas] suformavo Kinijos politinę sistemą taip, kad ji būtų priešiška. Be to, kadangi jis tvirtina, jog Kinija pranoko JAV, jis negali atrodyti priklausomas nuo prekybos su JAV“, – aiškino Čangas. „Ir jis tikrai negali sudaryti įspūdžio, kad bendrauja su JAV spaudžiamas.“

Ekonomistas: Kinija neturi būdų atsakomosioms priemonėms

Buvęs D. Trumpo patarėjas ekonomikos klausimais Stephenas Moore’as laidoje „Varney & Co.“ aptarė Kinijos muitų strategiją JAV ir Europos atžvilgiu. Jis teigė, kad D. Trumpas laimės prekybos karą, nes „Kinija neturi būdų imtis veiksmingų atsakomųjų priemonių“.

„Tai tikrai labai gluminantis elgesys, kuris rodo, kad Pekine vyksta kažkas labai, labai blogo“, – apibendrino Čangas.

Naujausiame „Reuters“ pranešime skelbiama, kad Kinijos prekybos ministerijos darbo grupė sudarinėja prekių, kurioms būtų netaikomi muitai, sąrašus – nuo elektronikos iki būtiniausių produktų – ir prašo įmonių pateikti siūlymus.

Čangas pabrėžė, kad Xi Jinpingo režimas nesugeba atvirai pripažinti, jog nepajėgia pasipriešinti Vašingtonui.

Kinija slapta daro nuolaidas

Gatestone instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis Gordonas Čangas, reaguodamas į prezidento Donaldo Trumpo teiginius apie pokalbius su Kinijos vadovu, analizuoja abiejų šalių eksporto ir importo strategijas.

„Kinija tyliai atleidžia muitus svarbioms prekėms, pavyzdžiui, kai kuriems puslaidininkiams, aviacijos produktams, pramoniniams chemikalams, medicinos prietaisams ir tam tikriems vaistams“, – vardijo Čangas.

„Ir šis procesas plėsis“, – prognozavo jis. „Tai rodo, kad Kinija daro svarbią nuolaidą, tačiau to viešai nepripažįsta. Tai atskleidžia dabartinės Kinijos politinės sistemos pobūdį – ji tapo nesutaikoma ir nelanksti.“

foxnews.com

Rasa Čepaitienė. Įspūdžiai iš Vengrijos: tautinė savimonė stipri ir palaikoma be kompromisų

Kol įspūdžiai iš Vengrijos neužsimiršo, norisi jais pasidalinti, juolab kad geriau kartą pamatyti pačiam nei dešimt kartų išgirsti per lėrėtė.

Vos išlipus iš lėktuvo, Budapešto oro uostas pasitiko spalvotais ekranais, kur užrašai įvairiomis kalbomis skelbia, kad „Vengrija palaiko šeimas“. Tas pats ir išvykstant – už skrydžių registracijos punktų matyti didelės nuotraukos su laimingomis šeimomis, nėščiosiomis ir vaikais.

Labai patiko Pešto, kur gyvenome pačiame centre, atmosfera – jis gyvas, judrus, pilnas lankytojų, bet tuo pačiu ramus ir atsipalaidavęs. Didinga miesto imperinė architektūra pasirodė ne itin prižiūrima, apdulkusi, bet, skirtingai nuo Romos, visur buvo švaru ir gana tvarkinga, nemačiau apleistų namų ar šiukšlių. Apskritai nebuvo justi noro priblokšti naująja statyba ar pasirodyti super moderniems, kaip kad pas mus – jokios pompastikos. Reklamos taip pat buvo negausu ir ta pati neįkyri.

Krito į akis tai, kad mieste labai daug klasikinio stiliaus paminklų ir statulų – pažaliavusių nuo laiko ir nebūtinai, – visokių, matyt, jų ten nieks nevarto ir nebado pirštais, net jei įamžinamieji ir nebūtų šiuolaikinių cenzorių reikalaujamo krištolinio tyrumo. Taip pat daug viešųjų erdvių, išpuoselėtų gėlynų, fontanų ir skverų, miestiečių mielai išnaudojamų poilsiui. Užrašai, net ant produktų pakuočių, visur vengriški, tik labai retai kur dubliuoti anglų kalba, tad užsieniečiams tai nėra patogu, bet akivaizdu, kad tautinė savimonė ten stipri ir palaikoma be kompromisų. Vietiniai mums sakė, kad čia beveik nėra imigrantų, dominuoja tik turistai, nors mūsų viešbutyje kambarinės buvo iš Tailando, o pusryčių stalus, greta malonaus ir paslaugaus vengrų jaunimo, aptarnavo ir vienas juodaodis.

Kalbėjome su vengrais ir apie V. Orbano valdymą. Bent jau mūsų pašnekovai juo buvo labai patenkinti, sakė, kad prioritetas šeimoms nėra vien deklaracija, o realiai vykdoma valstybės politika. Pavyzdžiui, jau nuo antro vaiko ir daugiau motinos atleidžiamos nuo mokesčių, šeimoms teikiamos įvairios soc. paslaugos, vaikams yra daugybė nemokamų būrelių. Žodžiu, žmonės ten jaučiasi saugūs ir gerbiami. Viena mūsų pašnekovė – paprasta, bet labai nuoširdi ir šilta pardavėja, kilusi iš Transilvanijos vengrų – minėjo ir tai, kad Orbanas labai palaiko vengrus ir vengriškumą užsienyje. Pasirodo, aplinkinėse šalyse jų gyvena apie kelis milijonus.

Konferencijos metu kaip tik žiūrėjome dokumentinį filmą apie vengrų bendruomenės, gyvenančios Rumunijoje, surengtą kasmetinį festivalį, kuriame, greta politinių bei visuomeninių reikalų aptarimo (o debatuota buvo, jei gerai supratau, daugiausia apie nacionalinės savimonės išsaugojimą ir kovą su globalizmu bei genderizmu), vyko ir daug kultūrinių renginių – koncertų, diskotekų, liaudies šokių ir t. t. Apsilankė ir pats Orbanas, minios sutiktas ovacijomis. Filmo pabaigoje festivalio dalyviai – daugiausia jaunimas – į kamerą išdidžiai sako: aš – vengras (-ė). Tai, po tam tikros pauzės, pasako ir pati filmo autorė, jam pasibaigus pakomentavusi, kad važiavo į šį renginį tikėdamasi pamatyti „monstrus“ ir „fašistus“, bet tokių ten nesutikusi. Ji jau daug metų gyvena užsienyje, berods Anglijoje, ir nesiruošia grįžti, tačiau net ir tokią liberalią leftistę renginio dalyvių nuoširdumas, pasirodo, pramušė ant nacionalizmo .

Nors tarptautinė nacionalizmo tyrimų konferencija, kurioje dalyvavau, vyko Centrinės Europos universitete, įkurtame G. Šorošo, paaiškėjo, kad šiame pastate po to, kai Orbanas juos išvijo iš šalies, belikusi tik administracinė ir mokslinių centrų dalis, o studijos ir biblioteka, kartu su CEU leidykla, yra perkeltos į Vieną ir Prahą. Tačiau nei britų organizuotos konferencijos, kuri vienais metais vyksta JK, o kitais – kur nors užsienyje, pranešimuose, nei plenarinėse ar sekcijinėse diskusijose leftizmas nedominavo, – priešingai, buvau sužavėta teorinio-metodologinio kolegų iš viso pasaulio pristatytų tyrimų lygmens bei organizatorių šilto betarpiškumo.

Nusipirkau knygą apie Orbano ir Šorošo priešpriešą – įdomu, kad abi viena kitą eliminuojančios dabarties ideologinės tendencijos gimė toje pat vietoje, o abu antagonistai buvo asmeniškai gerai pažįstami…

Paprastai turiu įprotį kur nors lankydamasi viduje „pasimatuoti“, ar man toje šalyje jauku, ar galėčiau čia gyventi (nors emigruoti niekur neketinu). Tai, paviršiniu turisto žvilgsniu žiūrint, kol kas Vengrija pasirodė esanti arčiausiai to, kur būtų maloniausia ir geriausia būti. Ir kaip tai kontrastuoja su mylima Tėvyne, valdoma įsislaptinusių tautos ir tautiškumo nekentėjų, persisunkusia nuodinga visų kovos su visais, nuolatinės įtampos, įtarinėjimų ir pykčio aura. Tai, grįžus iš svetur, ypač rėžia akį ir širdį. Pasirodo, šiame vis labiau beprotiškėjančiame pasaulyje kažkur vis dar įmanoma gyventi oriai, ramiai ir tiesiog NORMALIAI…

Veidaknygė