Įdomus tas desovietizacijos priepuolis. Jis nukreiptas į viešųjų erdvių laisvę nuo „balvonų“, užuot susirūpinus realaus gyvenimo išlaisvinimu. Sunkiai kintanti sovietinio paveldo dalis – moterų dvigubos darbo dienos modelis.

Karų ir vidinio teroro nualintai imperijai stigo darbo rankų, todėl Sovietų Sąjungoje moterys per gana trumpą laiką masiškai buvo įdarbintos ne tik mokyklose, ligoninėse, bet ir fabrikuose bei fermose. Materiali nauda atsilikusios šalies industrializacijai buvo apkaišyta lyčių lygybės ideologinėmis gėlytėmis.

Viešumoje išdidžiai vadinama tarybinė moteris po darbo grįždavo į šeimą antrai vargo pelės darbo dienai. Tik jau nebeapmokamai. Dvigubas darbo krūvis, o dar ir menkos pajamos, visuotinis prekių deficitas, vyrų girtavimas, abortas kaip prieinamiausia kontracepcija… O kad nepristigtų Lenino anūkų – būsimų komunizmo statytojų, – valdžia pasikliovė vien prigimtine moterų meile vaikams. Nenuostabu, kad per kelis pokario dešimtmečius gimstamumas krito trečdaliu. Tą patį patyrė ir Lietuva.

Tiesa, turime ne tik tamsiąją to palikimo pusę. Moterys dabar jau labiau už vyrus išsilavinusios, kultūringesnės, sveikiau gyvena. Moterų užimtumo lygis Lietuvoje neatsilieka nuo vyrų, nedarbas mažesnis. O taip yra retoje šalyje. Iš dalies sovietmečio palikimas veikė ir mūsų socialinę politiką – dosnios motinystės atostogos ir išmokos per jas, dar daug kur nesuniokotas vaikų darželių tinklas. Tiek moterų padėtimi darbo rinkoje, tiek valstybės priemonėmis tapome artimesni Šiaurės Europos visuomenėms.

Ten moterų masinis išėjimas į darbo rinką taip pat vyko. O vėliau ir kitur. Reiškinys net vadinamas moterų revoliucija. Tačiau ji vyko nuosekliau, lėčiau, įsidarbinant ne visai dienai, o buities sąlygoms esant lengvesnėms dėl geresnio jų aprūpinimo virtuvės technika bei paslaugomis ir šiaip vien todėl, kad šeimos buvo turtingesnės, o vyrai solidaresni.

Paradoksas, kad gerovės valstybės labai stengiasi padėti tėvams derinti darbą ir motinystę / tėvystę, bet tuo kaip tik padidina tėvų išnaudojimą.

Toliau turtėdami, vyrams švelnėjant, labiau įsitraukiant į namų ruošos darbus bei pereinat nuo degtinės prie vyno bei alaus, mes vis labiau panašėsime į skandinavus. Tačiau tai nėra laiminga istorijos pabaiga. Net ir Skandinavija, deja, nėra vaikų auginimo rojus. Kaip tik Danijoje atlikti tyrimai (vadovas – Pietų Danijos universiteto profesorius Pieteris Vanhuysse) atskleidė, kad tėvų darbas auginant vaikus daugiausia yra baudžiava visuomenės naudai. Vaikus auginantys gyventojai prisideda prie visuomenės gerovės 2,5 karto daugiau nei vaikų neturintieji. O valstybės išmokos bei paslaugos šeimoms to nė iš tolo nekompensuoja.

Vaikų auginimo rezultatas yra nauji darbuotojai, nauji kariai, nauji mokesčių mokėtojai, kurių sukuriamomis viešosiomis gėrybėmis, taip pat ir pensijomis, naudojasi visi, taip pat ir neturėjusieji vaikų. O už savo vaikų auklėjimą, vežiojimą į būrelius ir poliklinikas, rūpinimąsi kuo aprengti, sveikai pamaitinti ir dar organizuoti prasmingas pramogas niekas mamai nei tėčiui nemoka. Nors normali alga mokama už tuos pačius darbus, kai jie atliekami svetimiems vaikams.

Štai, Seimas įvedė išlaidų už auklių samdymą kompensavimo priemonę nuo kitų metų pradžios. Šeimos, kurios nesinaudoja vaikų darželiais, iš valstybės gaus po 286 eurus vaikui, jei abu tėvai dirbs. Ir koks gi tos priemonės finansinis balansas valstybei ir šeimai? Iš valstybės tėvai gaus tuos 286 eurus, bet įsidarbinus valstybei vien GPM sumokės 415 eurų, jei uždirbs bent vidutinę 2 200 eurų algą. Už tą valstybės išmoką pasamdyti auklę nepavyks nė pusei mėnesio, o likusiam laikui teks tiek pat pridėti iš algos.

Tai tokie ir balansai – plius 129 (414 – 286) eurai valstybei, minus 415 (415 – 286 + 286) eurų mamai ir plius 572 eurų auklei. O štai jeigu mama nedirbs ir žiūrės savo vaiką, ji net tų 286 eurų negaus. Tegul vergauja, nes myli. Ironiška, kad tą išmoką pasiūlė Seimo liberalai. O gal kaip tik motinai vertėtų išmokėti visus 572 eurų (už savo vaiko priežiūrą), bet ne auklei? Bet, matome, svetimo vaiko priežiūra pripažįstama darbu, o savojo – tik pramoga. Ko ne meilės baudžiava?

Vaikus auginantys gyventojai prisideda prie visuomenės gerovės 2,5 karto daugiau nei vaikų neturintieji. O valstybės išmokos bei paslaugos šeimoms to nė iš tolo nekompensuoja.

Tai ir yra antras paradoksas – ta išlaidų auklei kompensacine išmoka siekiama papildyti darbo rinką, atliepti darbdavių skundus dėl darbo jėgos deficito. Bet juk darbų bus nudirbta tiek pat, kaip ir mamai liekant su vaiku, o potencialiai auklei dirbant kitą darbą. Ar nebūtų geriau, jei mama pati prižiūrėtų savo vaiką? Dabar gi sukuriama tik iliuzija, kad atsirado papildomos darbo jėgos, nes dvi moterys pasamdytos. Realiai juk ir taip dirbtų abi, jei pripažintume, kad vaiko priežiūrą darbu daro ne mokama alga, o pastangos, rūpinimasis, sunaudotas laikas ir rezultatas.

Daug daryta tyrimų, daug prirašyta, kad gimstamumą skatinančios priemonės neveiksmingos, kad net tokiose draugiškose šeimai bei pareigas jai su profesine veikla derinančiose šalyse kaip Suomija, Švedija, Danija gimstamumas menkas. Šeimų produktyvumo, kai produktas matuojamas vaikų skaičiumi, padidinti nepajėgiama.

Lietuvoje jau beveik susitaikyta su Marijono dainos būsima redakcija į „Du milijonai“, o šimtai milijonų eurų II pensijų pakopai kaip būsimų mokesčių mokėtojų pakaitalui – brangi realybė. Nepaisant to, kad kaupimas pensijai tėra placebas nuo visuomenės senėjimo pasekmių.

Kodėl paramos šeimai priemonės nėra neveiksmingos? Ar ne todėl, kad realiai, kaip parodyta ir lietuvišku pavyzdžiu, tai greičiau ne priemonės išlaisvinti mamas ir tėčius vaikų gimdymui ir auginimui, bet įbaudžiavinti juos dviem etatais. Vienas tų darbų apmokamas 2–3 tūkstančiais, o kitas – dar tik bus 200–300 eurų, ir tai, jei jį dirbs ne patys tėvai.

O štai jeigu mama nedirbs ir žiūrės savo vaiką, ji net tų 286 eurų negaus. Tegul vergauja, nes myli.

Už tuos kelis šimtus perkama ne vaiko priežiūra, ne papildomas vaikas šeimoje, bet mama išperkama iš šeimos į darbo rinką. Taip ir argumentuoja įstatymo rengėjai – „tikslas padėti mamoms ir tėčiams greičiau grįžti į darbo rinką“.

Žinoma, geriau, nei iki šiol buvo, t. y. nieko. Jei jau motina ar tėvas privalo dirbti antru etatu namuose grįžęs iš apmokamo darbo, bet kokia pagalba jiems sveikintina.

Tačiau ar pinigų adresatas tas? Jei mokama auklei samdyti, tai ir bus daugiau ne vaikų, bet daugiau samdomų auklių. Norit daugiau vaikų, reikia samdyti ne aukles, bet gandrus. Ir ne tokiomis sumomis – už tiek neskraidys. Daugiau būsimų mokesčių mokėtojų neprinešios. Darbo rinkos politikos priemones pervadinę šeimos politika gimstamumo nepadidinsime ir tik trypčiosim ant tos savo nelemtos II pensijų pakopos.

lrt.lt