Ar žinote kaip valstybė augina BVP? Kas valdantiesiems leidžia girtis rekordiniais BVP augimo tempais? Gal jie beveik viską sukiša į statybas?
Šias prielaidas prieš kelias dienas iš dalies patvirtino Lietuvos banko pirmininko pristatyta Lietuvos ekonomikos apžvalga. LB pirmininkas atkreipė dėmesį į įvairias ekonomikos problemas ir rizikas.
Bene svarbiausia – gamybos pramonės sutrikimai. Tvyrojo nusivylimo nuotaika, kad šį kartą neįvyko tai kas įprastai būna po ekonominių nuosmukių ar kitų ekonomiką neigiamai įtakojančių veiksnių poveikio. O įvyko štai kas – ekonomikos į priekį šį kartą nepatraukė pramonė.
Viena priežasčių – Vyriausybė nepakankamai investuoja į pramonės našumo didinimą, inovacijas ir naujas technologijas. Nepakankamai investuojama į mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą ir kt. Lietuvos banko pirmininkas atkreipė dėmesį ir į švietimo problemas, tokias kaip darbo rinkos atotrūkis nuo realybės, t. y. švietimo sistema ruošia ne tai ko reikia darbo rinkai.
Dabar ekonomikos plėtrai vystyti turbūt galioja principas – kam investuoti, kai galima atsivežti pigią darbo jėgą (LB skaidrėje matome mažėjantį darbo našumą ir kt. informaciją iš pristatymo).
Antra, Vyriausybė didelius pinigų srautus nukreipia į statybas. Ir tai vyksta net ir tais atvejais, kai statybų būtinumas yra abejotinas ir/ar nepagrįstas kaštų bei naudos analize. Skubama bet kokia kaina pradėti kuo daugiau statybos projektų.
Kiek ilgai tai tęsis. Jeigu valdžioje liks dabartiniai valdantieji, ekonomikos pakilimas ilgai nesitęs. Neužilgo galime turėti itin didelių problemų ekonomikoje. Jau dabar matome, kad ES ekonomika susiduria su paklausos mažėjimu, o tai Lietuvai kaip eksportuojančiai šaliai gali tapti neįveikiamu iššūkiu. Taip pat stebimas dirbančiųjų skaičius mažėjimas, be to ilgėja nedarbo trukmė.
Tai tik kelios mintys, kilusios išklausius Lietuvos banko pristatyta Lietuvos ekonomikos apžvalgą.
Rinkite Nacionalinį susivienijimą. Mes žinome ką daryti su imigrantais, darbo našumo didinimu ir kaip pastatyti Lietuvos ekonomiką ant tvirtų augimo bėgių.
Senojo teatro 111 sezono spaudos konf. / Ingos Juodytės nuotr.
Neseniai Vilniaus senajame teatre įvyko naujojo teatro sezono atidarymo spaudos konferencija. Naująjį – jau 111-ąjį – sezoną Senasis teatras pradeda su liepos 1 d. nuolatiniu vadovu tapusiu Audroniu Imbrasu priešakyje. Architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio suprojektuotas ir vietos lenkų bendruomenės lėšomis pastatytas teatras dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje atidarytas 1913 m. spalį. Verčiant naująjį teatro istorijos puslapį vadovui talkina trijų sričių kuratorių komanda: operos ir muzikos kuratorė Ana Ablamonova, dramos kuratorius Andrius Jevsejevas ir šokio kuratorius Andrius Katinas.
Dvi naujos veiklos kryptys: daugiasritiškumas ir daugiakalbiškumas
Siekdama teatrui, jo kūrybiniams bendradarbiams ir žiūrovams svarbiu turiniu ir aktualiomis temomis pasidalinti su kuo įvairesne publika, naujoji Senojo teatro vadovų komanda žada dvi naujas veiklos kryptis: daugiasritiškumą ir daugiakalbiškumą. Ketinama ieškoti novatoriškų raiškos priemonių, hibridinių formų, kuriose organiškai apsijungtų įvairios sceninės kūrybos sritys: svarbius literatūros tekstus interpretuojantis dramos teatras, muzikinis teatras, opera, šokis, šiuolaikinis cirkas, kabaretas ir kitos scenos meno formos, o taip pat eksperimentinė, laboratorinė kūryba. Teatras siekia išlikti kitakalbiams ir įvairioms tautinėms bendruomenėms atvira kultūros erdve, kurioje spektakliai kuriami ir rodomi ne tik rusų ir lietuvių kalbomis, bet, ilgainiui, ir lenkiškai bei angliškai.
„Mūsų vizijoje Vilniaus senasis teatras – tai daugiakultūrinė, daugiažanrė sceninės kūrybos erdvė, orientuota ne į vienos tautinės ar kalbinės bendrijos kultūrinių poreikių ugdymą ir tenkinimą, o į skirtingų lygių bendradarbiavimą su didžiausiomis šalies tautinėmis bendruomenėmis“, – sako Vilniaus senojo teatro vadovas A. Imbrasas.
111-asis – nauja pradžia, naujas vizualinis identitetas
Teatro dramos kuratorius A. Jevsejevas: „Būtų gerai baigti teatro transformaciją iš Lietuvos rusų dramos į Vilniaus senąjį teatrą. Esmė – ne vien pavadinimas, bet ir repertuaro, įvaizdžio, publikos, administraciniai pokyčiai. Minime 111-ą teatro jubiliejų. Ta proga visus metus turėsime įvairių kultūros renginių: premjerų, diskusijų, susitikimų, parodų, koncertų. 111 mums reiškia kartu ir naują pradžią, savotišką baltą lapą.“ Kartu su planuojamomis dvylika premjerų, ambicingais gastrolių planais Lietuvoje ir užsienyje, edukacinėmis, šviečiamojo pobūdžio programomis, Senojo teatro žiūrovus pasitiks ir visiškai atnaujintu vizualiniu identitetu. Keičiasi viskas – nuo teatro logotipo, afišų, šrifto iki teatrui naujos spalvinės dermės ir teatro atributikos.
Naująjį teatro vizualinį identitetą sukūrė dizainerė Indrė Klimaitė (studija „Klimaite Klimaite“). I. Klimaitė: „Pagrindinė užduotis buvo sukurti įsimintiną ženklą ir vizualiąja, ir kalbine prasme, kad teatro lankytojams labai greitai prigytų ir naujasis teatro pavadinimas įsilietų į šnekamąją kalbą. „Einame šiandien į Senąjį! Ar jau buvai Senajame?“ Vizualiai „Senasis“ yra lakoniškas, šiuolaikiškas ir monumentalus, tačiau savyje talpina istoriją. Logotipo raidės yra pieštos rankomis, inspiruotos seno plakato stilistikos, todėl yra unikalios, jokiame kitame šrifte jų nėra. „Senasis“ kaip raidžių darinys turi minkštumo ir elegancijos, o trys pasikartojančios „s“ žodžiui suteikia dadaistiškumo, ritmo, žaismės, jungiasi ir sena, ir nauja, kaip ir Senajame teatre – senas, istorijos kupinas pastatas, bet naujas, šiuolaikinis turinys. O VST anagrama – tai dar viena graži istorija, ji atspindi pastato fasado architektūrą, kreives, tieses, frontoną ir arkinius langus.“
Bendradarbiavimas su NVO ir pirmosios premjeros
Atsinaujinantis ir 111-ąjį jubiliejų švęsiantis Senasis teatras liepą paskelbė atvirą kvietimą nevyriausybinėms scenos menų organizacijoms bendradarbiauti kuriant koprodukcijas jungtinės veiklos pagrindu. Įvertinus pateiktų idėjų originalumą, Senojo teatro trupės įtrauktį ir įstaigų repertuarines bei infrastruktūrines galimybes, konkurso nugalėtojais paskelbti VšĮ „Pasak“, kursianti imersinį spektaklį „Taksi Vilnius“, Asociacija „Teatronas“, pristatysianti šiuolaikinio cirko ir teatro spektaklį „GRIMM’asos“ pagal pirmąjį brolių Grimų necenzūruotą pasakų leidimą ir VšĮ „Artūro Areimos teatras“, jau gruodį pristatysiantis spektaklio „Lūšies valanda“ pagal Pero Olovo Enquisto tekstus premjerą.
Pasak vienos iš vertinimo komisijos narių, Senojo teatro muzikos ir operos kuratorės A. Ablamonovos, „Rinkomės tuos pasiūlymus, kurių įgyvendinimas Vilniaus senajame teatre šiuo metu būtų realistiškas, atlieptų mūsų komandos teatre diegiamą naują turinio formavimo strategiją, ypač jos daugiasritiškumo ir daugiakalbiškumo dėmenis. (…) Be to, pasirinkome motyvuotus partnerius, turinčius ir tam tikrą finansinį užnugarį bei patirtį. Suvienijus turimus resursus ir energiją mes galėsime siekti aukštesnės meninės kokybės bei plėsti auditoriją.“
Apie tai, kad Senajame prasideda permainos, jau rugsėjo 6 d. simboliškai paskelbė ir režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio „Reforma“ premjera. Naujausią lietuvišką dramaturgiją pristatančių pastatymų suplanuota ir daugiau. Artimiausias jų: lapkričio 9 d. įvyksianti Kristinos Marijos Kulinič pjesės „Geras oras, jei per daug negalvoji“ premjera.
Teatro istorija, konferencija ir gastrolės Prancūzijoje
O jau spalio 25–27 d. pakviesime į renginius, skirtus teatro 111-mečiui: suplanuota teatro istorijos tyrimams ir tapatybės paieškoms svarbi mokslinė konferencija, rengiama kartu su Lietuvos kultūros tyrimų institutu, taip pat – menotyrininko Helmuto Šabasevičiaus bei scenografės, architektės Sigitos Šimkūnaitės kuriama jubiliejinė paroda.
Senasis teatras intensyviai ruošiasi ir svarbioms tarptautinėms gastrolėms: spektaklis „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ lapkritį–gruodį net devynis kartus bus parodytas Paryžiaus Théâtre Les Gémeaux, Scène Nationale – Sceaux scenoje+ (https://www.lesgemeaux.com/spectacles/rosencrantz-et-guildenstern-sont-morts/).
Teatro sklaida regionuose – prioritetas
Kol dalis teatro džiugins Prancūzijos publiką, lapkričio 29 d. Senojo teatro didžiojoje scenoje pristatysime režisieriaus Raimundo Banionio spektaklį pagal Érico-Emmanuelio Schmitto pjesę „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“, kuriame vaidins aktoriai Inga Maškarina ir Vidmantas Fijalkauskas.
Pirmojoje sezono pusėje tikslingai leidžiamos mažesnės apimties, labiau kamerinio formato premjeros. Pasak teatro vadovo A. Imbraso, „tai mums turėtų atrišti rankas ir suteikti lankstumo planuojant repertuarą namuose ir ypač išvykose, nes rūpi kokybiškos meninės produkcijos sklaida regionuose, o ypač – Vilniaus apskrityje ir kituose Rytų Lietuvos rajonuose“. Su naujais spektakliais, koncertinėmis ir meninėmis programomis Senasis teatras ketina aplankyti Vilniaus, Visagino, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų kitų rajonų žiūrovus.
Nuo barokinės operos iki lindyhopo
111-ajame sezone atsigręžiama į Teatro pastato istoriją ir, atliepiant jame ilgus metus gyvavusio Valstybinio operos ir baleto teatro laikmetį, numatoma žiūrovus nustebinti įdomiomis muzikinėmis programomis, netradiciniais teatro formatais, vyresnių teatro trupės narių talentus atskleisiančiu šiuolaikinio šokio spektakliu ir sudėtingu barokinės operos pastatymu.
Lapkričio 21 d. britų senosios muzikos legenda klavesinininkas ir dirigentas Trevoras Pinnockas, drauge su sopranu Lauryna Bendžiūnaite, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru ir tarptautiniu pučiamųjų instrumentų ansambliu, Vilniaus, Visagino ir Vilkaviškio publikai pristatys koncertinę programą „Endless Pleasure“, kurioje skambės žymūs G. F. Hendelio ir W. A. Mocarto opusai.
Šventiniam gruodžio laikotarpiui suplanuotas choreografės Elzės Višnevskytės kuriamas džiazo ir lindyhopo šokio teatralizuotas koncertas, kitų metų kovą VST kvies į režisieriaus Manto Jančiausko imersinį spektaklį apie patį teatrą ir jo gyventojus, o balandį įvyks choreografės Agnijos Šeiko šokio spektaklio „Dezdemona ir 7 mirtinos nuodėmės“ premjera.
Naujojo Senojo teatro sezono kulminacija – dirigento T. Pinnocko ir režisieriaus Gintaro Varno kuriamos G. F. Händelio operos „Acis & Galatea“ premjera 2025 m. gegužę. Pastatymą kurs gausi talentingų bendrakūrėjų komanda, spektaklyje vaidins ir Vilniaus senojo teatro aktoriai, o muziką atliks Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, choras „Jauna muzika“ ir talentingi operos solistai iš Lietuvos bei užsienio.
111-ąjį sezoną uždaryti numatoma atidarymu. Išleidę gausų būrį premjerų, 2025 m. birželį, teatro savo simpatikus pakvies į įvairais teatro erdves apimsiančią Suomijoje reziduojančio prancūzų menininko Vincento Roumagnaco instaliaciją „Season 444“.
Atviras eksperimentams
Naujasis Vilniaus senasis teatras – tai plataus kūrybinio profilio scenos menų kompleksas su nuolatine trupe, prodiusuojantis aukščiausio meninio lygio įvairių scenos meno sričių kūrinius, savo veikla atskleidžiantis Vilniaus kaip daugiakultūrio, daugiakalbio, nuolat kintančio miesto identitetą, turinio įvairove atliepiantis savąją istoriją, veiklų ir tradicijų daugialypumą, o savo valdymo modelio lankstumu – atviras eksperimentams, inovacijoms, įvairovei ir skirtingų formatų bendradarbiavimui.
Iki susitikimų naujajame, šventiniame Senojo sezone!
Sprendžiant iš kitų įrašų, tikrai liberalaus žmogaus įspūdžiai. Kaune jau aiškiai jaučiasi, kad kalbėti lietuviškai nebėra savaime suprantama. Raginama kalbėti rusiškai.
Žmonės klausia, apie kokią Lietuvos kolonizaciją kalba Nacionalinis susivienijimas. Apie šios vyriausybės sukeltą kolonizaciją.
Per 4 šios vyriausybės kadencijos metus užsieniečių skaičius Lietuvoje išaugo keturis kartus. KARTUS. Vien pernai atvyko 67 tūkstančiai užsieniečių. Legaliai, pagal vyriausybės sukurtas ir Seimo patvirtintas taisykles. Su viliojimo centrais, išmokomis atvykėliams, išmokomis juos įdarbinantiems. Be visuotinai taikomo švietimo valstybine kalba, su rusakalbėmis mokyklomis, be reikalavimo visiems dirbantiems mokėti valstybinę kalbą bent minimaliu lygiu. Be kovos su litvinizmu, su rezistentų juodinimu. Be sistemingos imigrantų patikros saugumo požiūriu, nes VSD vadovas jau metus šaukia, kad patikrinti tokių srautų neįmanoma. Pagaliau be tūkstančio aiškiai įvardytų grėsme nacionaliniam saugumui žmonių deportacijos, nes apie tokią jokios žinutės niekada nebuvo paskelbta.
Valdžia imituoja kovą su masine imigracija įvesdama 40 tūkstančių migrantų į metus kvotą. Tokia kvota reiškia, kad sovietinės kolonizacijos apimtis pasieksime ne per 4, o per 7 metus. PER 7 METUS. Bet tik Nacionalinis susivienijimas vadina tai kolonizacija ir žada tai stabdyti. Visi kiti kažką atsargiai kalba tik apie švelninimą. Tokį kaip 40 tūkstančių į metus kvotos.
Jeigu norite išsaugoti lietuvišką Lietuvą, spalio 13 dieną rinkitės #2 Nacionalinį susivienijimą. Politinė reklama.
Agresoriaus pajėgos vėl atakavo Ukrainos teritoriją dronais ir raketomis. Ukrainiečiai numušė visus 42 Shahedus ir Kh59 raketą. Dieną agresorius toliau KAB‘ais atakavo Sumy ir Khrakiv sritis, o po pietų smūgiavo balistine raketa Mykolaiv apylinkėse (Pietų kryptis).
Panašu grįžta vasarą iš esmės eliminuota problema – rusai vėl vis dažniau iš Belhorod srities ėmė raketomis S300/S400 atakuoti antžeminius taikinius Kharkiv. Gegužės mėnesį rusams pradėjus operaciją Kharkiv kryptyje, po kurio laiko Vakarai leido savo perduota ginkluote šioje kryptyje atakuoti taikinius rusijos teritorijoje. Tada smarkiai daužant S300/S400 sistemas, rusai buvo priversti jas atitraukti, ir smūgiai šiomis netiksliomis, tačiau civiliams pavojingomis, raketomis gerokai sumenko. Tačiau dabar šie smūgiai vėl atsinaujino. To priežastis gali būti ta, kad dalis HIMARS‘ų yra perkelta link Kursk krypties (pvz. ugnimi kontroliuojant Seym upę).
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečių kairysis flangas.
Jei žiūrėsime į Deep state žemėlapį, rusai sugebėjo pasistūmėti prie Obukhivka. Agresorius telegram kanaluose apie tai beveik nekalba, nes jie anksčiau sakė, kad yra arba užėmę šią gyvenvietę, arba gerokai pasistūmėję joje. Taip pat, agresoriaus telegram kanaluose užsimenama apie mūšius prie Biakhovo, kas pagal rusų ankstesnius pranešimus jau turėtų būti gana gilus užnugaris. Apibendrinant galima dar kartą konstatuoti, kad vis dar šiame ruože dominuoja „karo rūkas“, t. y. padėtis nėra aiški.
Glushkovo rajono pietuose ukrainiečių užimta teritorija plečiasi, Ukrainos pajėgos įvedinėja 21-ąją mechanizuotą brigadą, kuri yra ginkluota vakarietiška ginkluote (Leo 2, CV90). Nors keletas technikos vienetų pažeista (kas yra normalu), agresoriui situacija komplikuojasi. Jų karo propagandistai pripažįsta, kad Vesioloe yra blokuotas ar net apsuptas. Ukrainiečiai vykdo puolamuosius veiksmus palei kelią link Glushkovo, tačiau rusai smūgiuoja FPV dronais ir bent kol kas neleidžia Ukrainos pajėgoms stumtis tolyn. Kita vertus, tikėtina rusų logistika vykstanti į kairįjį ukrainiečių flangą, kertant kelią Vesioloe – Glushkovo, yra sutrikdyta. Be to, Ukrainos vienetai galimai užėmė į vakarus nuo Novyi Put – Vesioloe esantį ruožą Voflino – Krasnooktyabriskij. Tai turėtų leisti ukrainiečiams atakuoti/apeiti Vesioloe gyvenvietę ir iš vakarų.
Centras. Rusų vykdomi aviacijos smūgiai tik patvirtina, kad ukrainiečiai išlaiko pozicijas prie Pogrebki. Tikėtina, kituose ruožuose taip pat be esminių pakitimų.
Ukrainiečių dešiniajame flange tęsiasi mūšiai Borki apylinkėse.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Situacija kontaktinėje linijoje išlieka labai sudėtinga. Rusai toliau nuo Pishchane bando prasimušti link Oskil upės bei pasistūmėti Lozova ruože. Taip pat, nelengva ir šiauriniame flange, tačiau Ukrainos gynėjai čia išlaikė pozicijas.
Lyman. Tęsiasi mūšiai visoje kontaktinėje linijoje, pasikeitimų nefiksuota.
Syverks. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Chasiv Yar mieste ir apylinkėse tęsiasi mūšiai palei kanalą. Nepatvirtintais duomenimis okupantams pavyko pasistumti (o gal ir įsitvirtinti) pietinio flango vakariniame kanalo krante (į rytus nuo Stupochki). Situacija permaininga.
Toretsk ruožas. Agresorius užėmė ir įsitvirtino Zalizne bei terikone prie Artiom šachtos. Tai gali palengvinti jo operacijas tiek rytiniame Toretsk pakraštyje (rusai vis dar bando prasimušti į miesto centrą), tiek puolant link Nelypivka (į pietvakarius nuo terikono).
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusams pavyksta išlaikyti nedidelį placdarmą šiauriniame Zhuravka upės krante, kituose ruožuose okupantams nepavyko pasistūmėti. Ukrainos gynėjai toliau neužleidžia pozicijų Selydove, tačiau komplikuojantis padėčiai centriniame ruože, tokia pozityvi tendencija gali ilgai nesitęsti. Agresoriui pasistūmėjus nuo Ukrainsk link kelio Tsukuryne – Selydove, jis dabar yra dengiamas rusų sunkiųjų kulkosvaidžių bei PTRK ugnimi, o ką jau kalbėti apie artileriją, minosvaidžius ar dronus. Rusai gali bandyti atakuoti Selydove iš pietų, tačiau tektų vykdyti aukštumose esančios urbanizuotos vietovės šturmą, kertant vandens kliūtis. Taip pat, neatmestina, kad rusai bandys pasistūmėti dar į vakarus, išsprendžiant Tsukuryne – Hyrnyk klausimą ir tada judėti link Vyshneve (VEV – https://www.facebook.com/photo/?fbid=537541351998513&set=pb.100072279570119.-2207520000). Abu šie variantai yra galimi. Atsižvelgiant į tai, kad okupantus spaudžia laikas, neatmestina, kad jie pirmiausia pabandys laimę puldami tiesiausiu keliu nuo Ukrainsk link Selydove, o tada jau veiks pagal situaciją.
Centras. Kaip minėta, agresorius pasistūmėjo nuo Ukrainsk į vakarus, kas komplikuoja Tsukuryne gynybą. Kituose ruožuose ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Tik pietiniame flange Hostre – Heorhyvka rusai jaučiasi vis tvirčiau. Tai yra pietinė žnyplių dalis, kuri pagal galimą okupantų sumanymą turėtų uždaryti ukrainiečių grupuotę rytiniame Vovcha upės krante.
Pietinis flangas. Ukrainiečiams pavyksta neleisti rusams stumtis tolyn ir atkirsti Vuhledar iš šiaurės. Tačiau agresorius nemažina apsukų atakuodamas, taigi situacija yra sudėtinga.
Zaporizhia kryptis.
Mūšių prie Vuhledar ir rusų pasistūmėjimo link Zolota Nyva kontekste, agresorius bando tai išnaudoti. Jie suaktyvino veiksmus šalia esančiame Velyka Novosylka sektoriuje. Okupantai bando pulti palei Mokryi Yali upę į šiaurę bei vykdo atakas Huliajpole ruože (čia rusai sugebėjo kažkiek pasigerinti savo pozicijas).
Rugsėjo 16 d. Seime vyko konferencija „Valstybinė istorijos politika: reikia nacionalinio susitarimo“. Joje prof. Vytautas Radžvilas perskaitė pranešimą „Nacionalinis susitarimas dėl valstybinės istorijos politikos: politinės ir intelektualinės prielaidos“. Pagrindinė pranešimo mintis yra ši: savarankiškai kuriamas Tautos istorinis pasakojimas yra absoliučiai būtina jos politinės nepriklausomybės sąlyga ir realaus valstybinio suvereniteto požymis. Lietuvai istorijos politiką diktuoja kas netingi ir užsigeidžia nurodinėti, kaip vertinti mūsų praeities istorijos įvykius ir iškiliausias istorines asmenybes. Šiuo metu nacionalinis susitarimas dėl valstybės istorijos nėra įmanomas. Pirmiausia visuomenė ir ypač politinės jėgos privalo apsispręsti ir susitarti pamatiniu klausimu: ar mes, XXI a. lietuviai, dar norime turėti ir ginti mūsų tautos laisvę ir politinį suverenumą liudijančią nacionalinę lietuvišką valstybę?
Rugsėjo 12 dieną Seime pirmuoju balsavimu gana vieningai pritarta Valstybinės kalbos įstatymo pataisai dėl reikalavimo mokėti valstybinę kalbą visiems dirbantiesiems, t. y. tiek juridiniams, tiek ir fiziniams asmenims.
Pakoreguotas 7(1) straipsnis numato, kad „Juridiniai ir fiziniai asmenys, kitos organizacijos ir jų padaliniai, Lietuvos Respublikoje parduodantys prekes ir (arba) teikiantys paslaugas, užtikrina tiesioginį gyventojų aptarnavimą valstybine kalba Vyriausybės nustatytu lietuvių kalbos mokėjimo lygiu. Išimtys gali būti taikomos Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme numatytais atvejais, kai reikalavimas mokėti valstybinę kalbą laikomas nepagrįstu teisės dirbti ribojimu.“
Kas čia naujo? Juk dar 1995 m. priimtas dabartinis įstatymas numato atsakomybę vadovams užtikrinti aptarnavimą valstybine kalba. Velnias slypi detalėse. Mat įmonės vadovas gali reikalauti kalbos mokėjimo tik iš savo darbuotojo. Bet negali to reikalauti iš asmens, dirbančio pagal verslo liudijimą ar pažymą. Iš čia ir lietuviškai nekalbantys „Bolt“ ar „Volt“ vairuotojai. Dirba su verslo liudijimu, darbdavio neturi ir niekas iš jų valstybinės kalbos pareikalauti negali. Seimas balsavo, kad visgi pareikalautume.
Tiesa, buvo priešininkų. Štai teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska pasisakė prieš, argumentavusi, kad neįmanoma reikalauti iš, pvz., estų prekybininkų, atvykusių į Kaziuko mugę, kad jie bendrautų lietuviškai ir kad jų prekių etiketės būtų užrašytos lietuviškai. Tuo ministrė iškėlė klausimą dėl įstatymo pakeitimo tikroviškumo, dėl jo įgyvendinimo galimybių.
Jai, beje, pasirodė absoliučiai neįgyvendinamas noras atsikratyti tokių žodžių kaip pub’ai iškabose, nes balsuota ir pritarta dar dėl vieno, 17-ojo, straipsnio pakeitimo: „Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. Informacija apie parduodamas prekes ir teikiamas paslaugas teikiama ir prekės ženklinamos valstybine kalba.“
Manyčiau, kad šiuos įstatymo papildymus, visų pirma, reikėtų vertinti kaip valdančiųjų pralaimėjimą – visokiais būdais mėginę silpninti ir realiai sumažinti valstybinės kalbos svarbą savo nesėkmingais naujo, įgysiančio jau konstitucinio įstatymo statusą, Valstybinės kalbos įstatymo projektais, dabar jie yra priversti pasiduoti, bandydami nuraminti visuomenę prieš rinkimus. Bet juk jie taip nepratę, todėl ėmėsi apgavystės, pasirinkę pars pro toto variantą: atseit štai, kaip esame žadėję, tobuliname Valstybinės kalbos įstatymą, atliepiame tautos aktualijoms, rūpinamės lietuvių kalbos likimu, todėl siūlome bent pataisas senajam įstatymui, priimtam 1995 m.
Aukštai šokęs žemai pulsi. Bet ne! Juk galima apsimesti, kad toks ir buvo planas priversti tamsiaplaukius „Bolto“ vairuotojus bendrauti lietuviškai, nes apie juos daugiausiai ir kalbama įstatymo kontekste. Neva siekiama užsimuštinai kovoti su visom nelietuviškom iškabom, visais cafe-in, kebab-inn ar dar kitais.
O jeigu būtų norima užtikrinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą iš tikrųjų? Tada reikėtų daryti kitaip. Įstatymo įgyvendinimas turi būti užtikrintas kitais teisiniais aktais (…)
O jeigu būtų norima užtikrinti valstybinės lietuvių kalbos vartojimą iš tikrųjų? Tada reikėtų daryti kitaip. Įstatymo įgyvendinimas turi būti užtikrintas kitais teisiniais aktais, kitaip sakant, turi būti sustyguota visa sistema. Ir priešingai, siekiant, kad toks įstatymas nebūtų įgyvendintas, reikėtų komplikuoti jo vykdymą (juk daug ką pasako faktas, kad Seimo valdyba įstatymo projekto pateikimo rytą … taip ir neapsisprendė, ar jai pritarti, ar ne tokiam projektui; apie tai prieš svarstymą pranešė ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, galbūt tikėdamasi, kad ir Seimas taip pat nesiims šio įstatymo, bet Seimas ėmėsi). Tas ir padaryta.
Dabartinis Švietimo ir mokslo komitetas, tikrai nepasižymintis meile valstybinei kalbai, rado saliamonišką išeitį: jeigu įvedama viena naujovė (mokėti valstybinę kalbą ir pagal individualios veiklos dokumentus dirbantiems asmenims), tai naujovių reikėtų kuo daugiau: pvz., suardyti kelis dešimtmečius galiojančią kalbos mokėjimo tikrinimo sistemą. Norint, kad ne visi suvoktų, jog ardoma būtent sistema, imama kukliai aiškinti, kad neva netinkantys kalbos mokėjimo kategorijų terminai, esą juos reiktų keisti … mokėjimo lygmenimis. Suprantama, tokioje sąvokų painiavoje bet kas pasimestų. Bet ji sąmoningai kuriama, būtent tam, kad mus paklaidintų.
Konservatoriai ir jų draugai tokiais keitimais jau sumakliavojo visą švietimo sistemą, kol galų gale pasiūlė uždrausti sužinoti mokymosi įvertinimus – brandos egzaminų rezultatus. Dabar siūlo griauti valstybinės kalbos mokymo ir tikrinimo sistemą. Nesvarbu, kad tam nepasiruošta, nėra jokių naujų kriterijų, metodikų, vadovėlių – griauti yra raktinis žodis. Kaip Markso ir Lenino proletariatas savo internacionalo dainoje skelbia „pasaulį seną suardysim iš pačių pamatų ir tuo“.
Taigi būtent – ir tuo, o kas iš to bus, kaip bus keičiama ir įgyvendinama – tai jau ne ardymo etapas, dabartiniams valdantiesiems nepriklausys, jie galės apkaltinti būsimą valdžią, kad įvedė chaosą, dar labiau sužlugdė valstybinės kalbos autoritetą. Čia kaip vielos įkišti į rozetę – dabar neabejotinai perdegs, o kas bus paskui, kai šita valdančioji dauguma nebebus valdančioji, tai jau bus ne jų reikalas. Svarbu, kad bus galima konstatuoti: matote, nieko čia neišeina su tuo lietuvių kalbos mokymu, nors mes ir stengėmės.
Kartais taip nedaug tereikia, kad visas reikalas būtų suknistas: pakeisti žodį „kategorija“ žodžiu „lygmuo“. Nes jeigu turime lygmenis, tai vėl nebežinome, ko čia iš tiesų galima pareikalauti iš tų lietuviškai nekalbančių pardavėjų ir vairuotojų. O paskui tuo prisidengiant keisti viską, kol bus pripažinta, kad Lietuvai nereikalinga valstybinė kalba arba kokia nors kita tokio lygio nesąmonė.
Taigi, be abejo, reikalavimas visiems dirbantiems aptarnavimo srityje Lietuvoje mokėti lietuviškai yra geras. Bet visi numatomi ar nuspėjami jį aplipę papildomi įstatymų ir teisės aktų keitimai ir šį reikalavimą gali paversti niekiniu. Balsavimų dėl šių projektų dar liko, niekas dar nepriimta. Visuomenė turėtų įdėmiai juos sekti, kad nebūtų apkvailinta. Norinčių tą padaryti prieš rinkimus – daug.
Turbūt visi žino apie įvykius su atminimo lenta pirmam Lietuvos savanoriui, pulkininkui Kaziui Škirpai, kai po trijų metų Vilniaus m. savivaldybės sprendimo vilkinimo, Nacionalinis susivienijimas lentą pakabino ir po kelių dienų, neturint jokio teisinio pagrindo, savivaldybės įmonė vandališkai sunaikino lentą.
Savivaldybės vadovai nuolat kartoja apie savo veiksmų teisėtumą. Tačiau, paradoksas, jie tuo pačiu visais įmanomai būdais vengia pateikti dokumentus, kuriais remiantis buvo sunaikinta lenta.
P. Benkunskai, p. Bužinskai, jeigu jūsų veiksmai buvo teisėti, tai kodėl slepiate dokumentus?
Slepia savo darbus ir nenori šviesos tik nusikaltėliai.
NS grupė Vilniaus m. taryboje jau trečią mėnesį susirašinėja su meru ir administracijos direktoriumi dėl to, kad pateiktų Apeliacinio teismo laišką ir savivaldybės nurodymą UAB „Grinda“ ir policijai, kuriais remiantis buvo sunaikinta atminimo lenta.
ČIA yra nuoroda į paskutinį NS laišką savivaldybei, kurį išsiunčiau vakar.
Jį perskaitę sužinosite, kad Administracijos direktorius A. Bužinskas stojasi į prokuroro vietą ir sprendžia kas yra teisėta ir kas ne.
Pagal p. Bužinsko logiką, savivaldybė turi teisę sunaikinti jūsų turtą – namą ir t. t., be teismo sprendimo, jeigu yra įtarimų, kad jūsų turtas pastatytas be leidimo, ne vietoje.
Bet štai be leidimo N. Vilnioje pastatytos stelos Lenkijos okupacinei kariuomenei, užėmusiai Vilnių, savivaldybė neliečia jau daugiau negu metus – dėl jos vyksta svarstymai, ginčai.
Tuo tarpu atminimo lentą Kaziui Škirpai sunaikino nedelsiant, kitą dieną, kai ja pasipiktina buvusi sovietinės milicijos majorė F. Kukliansky, tardžiusi Sąjūdžio aktyvistus.
Putinas greičiausiai pasakytų – gerai dirbate drg. Benkunskai ir drg. Bužinskai.
Tiesa ir teisingumas triumfuos. Tikiu, kad vieną dieną gaus deramą atpildą visi nusikaltėliai ir melagiai.
O lenta Lietuvos didžiavyriui Kaziui Škirpa bus garbingai pakabinta.
Policijos smurtas prieš lentos K. Škirpai sunaikinimą / ELTA, Oresto Gurevičiaus nuotr.
Nuotraukoje: policijos smurtas prieš lentos sunaikinimą. ELTA, Orestas Gurevičius.
Kartą jau esu užsiminęs apie tai, kad, kaip atrodo man, mitinis pasakojimas „Kaip Kirkė Odisėjos vyrus pavertė kiaulėmis“ pritrėškia vaizduotę čia aprašomos bausmės žiaurumu ir bjaurumu. Kita vertus, kaip atrodo, vaizduotę labiausiai dirgina, bausmės baisumą aptariamu atveju iliustruoja net ne tai, kad deivė vieną kūno tipą burtais pakeitė į kitą, tiesą sakant, gal ir ne tokį patogų kaip anksčiau, bet labai panašų (sakoma kad jau netolimoje ateityje kiaulė bus auginama pirmiausiai kaip žmogaus organų donorė), o tai, jog pikta burtininkė, paversdama vyrus kaulėmis, drauge jiems paliko žmogaus smegenis, kurios šioje situacijoje pirmiausiai veikia kaip kraupaus pažeminimo ir pernelyg ilgai užsitęsusio nesmagumo įsisąmoninimo organas. Pagal idėją, tokios likutinės smegenys dar urėtų pulsuoti kaip vidinės intoksikacijos židinys, ar ne?
Edvardas Čiuldė
Tačiau praeitą kartą nutylėjau, kad šį mitinį pasakojimą paprastai prisimenu, kai, besižvalgydamas iš savo varpinės, nori nenori, užmatau – kas liko iš kažkada normalia laikytos Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos, iš vadinamųjų konservatorių, kai partija per 1 ar 2 kadencijas pakeitė savo politines orientacijas diametraliai priešiška kryptimi, iš patriotinį užsiangažavimą kažkada deklaravusios partijos paspartintu tempu tapusi radikaliai priešišku lietuvybei, taigi ir Lietuvos idėjai politiniu sambūriu, koks palikimo mėšlas dėl tokio kūlversčio galiausiai atitenka mums, voliojasi po kojomis, lieka subjauroto mentaliteto įspaudu šalies politinėje sistemoje? Tragikomiška yra ir tai, kad ši antilietuvybės politinio radikalizmo, vadinamųjų konservatorių su diametraliai pakeistu ženklu partija (iš „pliuso“ partijos tapusi „minuso“ partija) kviečia priešintis radikalizmui. Dar daugiau, – pats laikas jau būtų pastebėti, kad tokio tipo radikalizmas tapo visos valdančiosios koalicijos vienijančia gija, rišančiąja idėja, leidusia neišsibėgioti jiems net įsiplieskusių kivirčų dėl resursų metu, kai antilietuviško nusiteikimo pathos jau pradėjo nebetilpti net į išpuoselėtą kovos prieš lietuvių kalbą ir lietuvišką dvasią bei kultūros tautines aspiracijas paradigmą, prasiverždamas pagiežos pagimdyta tyčinio piktybiškumo nuostata pradėti fizinį lietuvybės pagrindų sunaikinimą, forsuojant Lietuvos užtvindymą rusakalbiais kolonizatoriais (nepavargsiu kartoti, kad savo ruožtu karo pabėgėliai ukrainiečiai šiuo požiūriu „nesiskaito“ ir greičiau yra mūsų dvasios sutvirtinimo pavyzdys). Tai akis badanti tikrovė, o to nepastebėjimo inercija dar užima pernelyg daug vietos nei norėtųsi greičiausiai dėl „dramblio mažame kambarėlyje“ efekto, kai dramblio ankštoje erdvėje nematome tik todėl, kad toks dramblys tupi mums ant sprando ir sunkio dvasia prislegia pečius.
Prisimenu šį mitinį pasakojimą apie liūdną Odisėjo vyrų likimą kaskart, kai pagalvoju – kaip turėtų jaustis Tėvynės sąjungos-Lietuvos demokratų krikščionių partijos dar visiškai nepraradę proto senbuviai ir vadinamųjų konservatorių tradiciniai rinkėjai, matydami partijos totalinio nužmogėjimo virsmą? Kitas klausimas – ar tokių konservatorių „su žmogaus smegenimis“ per vidinius perversmus ir pučą čia išliko daugiau nei būtų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, a? Kad ir kaip ten būtų, per aptartą pavyzdį labai gerai pasimato – kokia cementuojančia vadinamųjų konservatorių partinės drausmės jėga yra valdžios žaltvykslės, įkvepiančios prisitaikymo, paklusnumo apsišaukėliams vadams ir savęs atsižadėjimo žygdarbiams, tačiau ne mažiau akivaizdu yra ir tai, kad, praradusi valdžią, apsišaukėlių konservatorių partija pradės byrėti galimai pagreitintų kino juostos kadrų tempu…
Tačiau tikriausiai tiesa yra ir tai, kad tokie Odisėjo vyrų, paverstų kiaulėmis, nesmagumai niekados nepalies formalaus partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio, kuris, tarkime, nuo užgimimo politinėje padangėje yra tik žavus nepotistinis paršelis, – kiaulinantis visur su didžiausiu pasigėrėjimu savimi, taigi nevaržomas jokių kompleksų, netramdomas net suaugusio vyro vidinio cenzoriaus ir įsipareigojimo bendriems tautos interesams politinis „neužaugėlis“ geriausiu atveju…
Todėl kai kiti apie valdančiąją koaliciją su ironijos atspalviu sako – „dvaras“, aš pats tokios valdžios bastionus su didesne realizmo doze esu linkęs pavadinti politiniu tvartu.
Labai gerai įsivaizduoju, kad ne vienas gali pasakyti, jog šių eilučių autorius su tokiomis savo išvadomis gerokai sutirština spalvas, juolab kad vadinamieji konservatoriai baigiantis kadencijai į Krašto apsaugos ministrus paskyrė tikrai veiklų žmogų ir ne be pagrindo giriasi, kad siekia sustiprinti gynybinę šalies galią, bendro entuziazmo fone pritaria LR prezidentui, kitoms partijoms, visuomenės iniciatyvoms dėl būtinybės didinti biudžeto lėšas, skirtas gynybos reikmėms. Tačiau labai nerimauju, man iš tiesų baisu, kad savo ruožtu apsišaukėlių konservatorių keliamas triukšmelis, jų tikras ar tariama entuziazmas vis labiau primena neutroninio ginklo, nukreipto prieš Lietuvių tautą, sukūrimo entuziazmo bangavimą, kai didėjant arsenalo ištekliams paraleliai yra naikinama lietuvybės dvasia, o tuo pačiu nyksta, pastebimai menkėja ir žmogaus, pasiryžusio ginti savo Tėvynę, statistinė galimybė. Nesunku įsivaizduoti, kad vis sunkiau ir sunkiau bus prisikviesti žmones, jeigu niekas nesikeis, ginti tokią galimybių šalį, kurioje svarbiausiais iškovojimai yra laikomas lietuviškos abėcėlės sudarkymas W raide ir bendrojo lavinimo mokyklos pederastizacijos generalizavimo vajus bei pan. Kaip žinome, neutroninė bomba sunaikina žmones, mažiau paliesdama infrastruktūrą, pastatus, daiktus, nesunaikindama priešiškos pusės pabūklų, kuriuos tokiu atveju galima perimti savo naudai kaip fantasmagorinės bombos panaudojimo gėrį.
Politinėje plotmėje tokio neutroninio ginklo panaudojimas geriausiai pasimato, kai realybę yra bandoma pakeisti butaforija.
Po rugsėjo 15 d. vykusio neeilinio TS-LKD suvažiavimo Lietuva turėjo prabusti kitoje tikrovėje. Juk tik nedaugelis Lietuvos žmonių galėjo įsivaizduoti, kad jų gimtinėje knibždėte knibžda antisemitų, nacių, o ir hitleriai aktyviai veisiasi. Skambėjo baisaus pasipiktinimo kupinos kalbos apie būtinumą stabdyti šią „klaikią bangą“, tačiau niekas net nebandė pasiaiškinti, o kaip čia nutiko, kad pažangiųjų jėgų ketverius metus valdomoje Lietuvoje taip sėkmingai ėmė plisti „nacizmo“ bacila? Gal dėl to nebandė, kad atsakymas į tokį klausimą būtų gana aiškus – tokioms baciloms dirvą ruošė kaip tik valdantieji. O dar aiškesnis – kad pučiamas Lietuvai labai žalingas muilo burbulas.
Nederėtų nurašyti visų tų politinių ne tik vietos publikai, bet ir tarptautinei, ypač europinei bendruomenei, jos politiniams sluoksniams bei institucijoms skirtos į kliedesius panašios retorikos vien artėjantiems Seimo rinkimams ir rinkimų kampanijos kaitinamoms smegenims. Nederėtų ir paprasčiausiai tokios retorikos praleisti pro ausis, nes nei nacių, nei baisių antisemitų, juolab apsiveisusių hitlerių kasdieniame gyvenime nepastebime. Šiuo metu antisemitizmu kas tik Lietuvoje neapkaltinamas. Šitai ypač lengva daryti tiems, kurie laikosi prigimtinio lietuvių antisemitizmo ir holokaustizmo teorijos. Tad tereikia tik ketinti viešai pagerbti kokį pokario pasipriešinimo didvyrį – tuoj kyla kovos su antisemitizmu banga, neaplenkianti ir politikų. Šiuo metu antisemitizmo klausimas tiesiogiai susijęs su Izraelio ir Hamas karu. Pasmerkti teroristines Hamas įvykdytas žudynes ir pritarti Izraelio tęsiamai Hamas sunaikinimo operacijai jau nepakanka – būtina besąlygiškai palaikyti visus Izraelio vykdomus karinius veiksmus Gazos ruože, kurie apsireiškia ir masinėmis civilių žudynėmis.
Daugelyje Europos Sąjungos valstybių vyksta didžiulės demonstracijos ne tik prieš tokią karinę politiką, bet ir remiančios palestiniečių kovą. Ypač didelės demonstracijos prieš dabartinius Izraelio valdančiuosius ir jų premjerą, pasižyminčios susirėmimais su policija, pastaruoju metu vyksta ir Izraelyje. Ką jau kalbėti apie Jungtines Valstijas, kur palestiniečius remiančias demonstracijas rengia ne tik „pažangiųjų“ studentų bei keistalyčių aktyvistai, bet ir kairuoliškieji rabiai. Nejau juos visus jau tektų priskirti antisemitams? Tokiu atveju lietuvių politikams tektų spręsti didelį galvosūkį. Jungtinėse Valstijose besąlygiškai palestiniečius remia visas kairysis demokratų partijos sparnas su LGBT organizacijų vadovybe priešakyje, besivienijantys su gana liūdnokai pagarsėjusia „Black Lives Matter“ organizacija, kuriai prieš anuos rinkimus nuoširdžiai talkininkavo Aušrinė Armonaitė, telkusi Lietuvos moksleivius kovai prieš amerikiečių policijos žiaurumus. Tiesa, dabar anų žygių mūsų pažangiečiai nenori prisiminti. Tačiau tų mano paminėtų organizacijų kažkodėl nedrįstama įvardyti antisemitinėmis. Nedrįstama antisemitizmu kaltinti ir atvirai islamistinių bendrijų, nes gali tuoj būti pats apkaltintas baisia ir kuo greičiau naikintina islamofobijos nuodėme.
Daug rimtesnis dalykas tas, kad nederamas ir nepaprastai žalingas Lietuvai menamo antisemitizmo, nacizmo ir hitlerizmo įvairiausio atspalvio kortų naudojimas dabartiniuose rinkimuose yra tiesioginis vandens pylimas ant Kremliaus ordos propagandinių malūnų. Pažvelkime viešųjų ryšių žvilgsniu į plačiai nuskambėjusį konservatorių, tad ir valdančiųjų lyderio Gabrieliaus Landsbergio kreipimąsi į partiečius iš Kijevo. Landsbergis antisemitų aptiko net Prezidentūroje. Ironizuodami galėtume pasvarstyti, kad jų pagrindinis štabas tikriausiai yra Prezidento vyriausiojo patarėjo Frederiko Jansono kabinete. Tad būtina kilti į kovą ne tik su antisemitizmu, bet ir fašizmu bei nacizmu, jau iš anksto sudarinėti tai kovai skirtus partinius politinius frontus. Visos šios „baisybės“ buvo vardijamos tam, kad būtų galima bent kaip pagrįsti būsimą konservatorių ir socdemų porinkiminę brolybę, pratęsiant ankstesnes dviejų K jungtuves. Kalbėta iš Ukrainos sostinės Kijevo. Iš Kremliaus ordos draskomos šalies širdies. O ką ta orda vykdo Ukrainos žemėse? Jei kas primiršo, pasakysiu – specialiąja „denacifikavimo“ operaciją. Tokia oficiali visais kanalais ir įvairiausiais registrais skleidžiama agresiją teisinanti propaganda. Dabar mūsų valdančiųjų lyderis iš Kijevo tarsi sako – žiūrėkite, Lietuvoje taip pat atgimė „fašizmas“, užsiveisė „naciai“. Net ir ribotos pasaulėžvalgos proteliui nesunku suvokti, kas labiausiai plojo už tokius Lietuvos ir jos Prezidentūros apibūdinimus, — Rusijos ir Baltarusijos ambasadų darbuotojai. Kartu su žymiausiais Kremliaus propagandistais, dieną naktį aiškinančiais apie būtinumą „denacifikuoti“ Europą, o pirmiausia „Pribaltiku“, pradedant nuo Suvalkų koridoriaus. Kad ir ką dabar myktų valdantieji, kad ir kaip mūsų politikai norėtų užglaistyti tą pasisakymą, „dovanėlės“ kremliniams jau nebeištrinsi.
Kremliniai propagandistai daug dėmesio skiria kovai su Baltijos šalių „nacizmais“ ir „fašizmais“. Aktyviai savo agresyviems tikslams naudoja ir antisemitizmo bei Holokausto kortas prieš kovos su sovietine okupacija didvyrius. Imperinio prisikėlimo ir „žemių susigrąžinimo“ politika grindžiama istoriniais naratyvais, kuriuose svarbus yra „išlaisvinimo nuo fašizmo“ dėmuo. Lietuviai gerai žino kruviną to „išlaisvinimo“ pobūdį. Kaip ir kitos Baltijos šalys. Rugsėjo 16 d. Seime vykusioje konferencijoje „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“ kalbėjusi Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovė Auksė Ūsienė aiškino, kaip išmoningai kremliniai propagandistai taiko istorinius naratyvus ir kaip dėmesingai seka mūsų šalies vidines kovas. Nejau politikams sunku šitai suvokti net regint, kas vyksta Ukrainoje, juolab viešint Kijeve, ir kaip su ta propaganda bei kitokiu „žiniasklaidiniu“ veikimu bando kovoti Jungtinės Valstijos. Nejau neįmanoma mūsų politikams susitarti – „neduokime savo rinkiminėmis ir kitokiomis kovomis peno kremlinei propagandai“, tad nesitaškykime tomis žymėtomis kortomis, nežeminkime dėl asmeninių ar keistalytinių ambicijų mūsų valstybės institucijų. Net ir tada, kai jau esame pasiruošę sau atsarginius sklypus bei vilas kitose šalyse. Juk mūsų rinkimų batalijas įdėmiausiai stebi ne europinės institucijos, juolab visuomenės, o Rusijos ambasada ir kremliniai propagandistai, nuoširdžiai palojantys už nemokamą…
Svarbiausias klausimas svarstant nacionalinės valstybės idėją yra šis: jeigu vykdyti pareigas valstybei individą priverčia ne ištikimybė genčiai ar tautai, koks turėtų būti jo motyvacijos aukotis dėl valstybės šaltinis?
Pripažindami, kad tokia ištikimybė bent kiek reikalinga, pilietinės valstybės šalininkai siūlo individams būti ištikimiems valstybės konstituciniams dokumentams arba įvairiems valstybės simboliams, kuriuos valstybės pareigūnai išranda tam, kad jais gyventojams būtų reprezentuojami valstybės konstituciniai dokumentai. Toks „konstitucinis patriotizmas“ dažniausiai siejamas su garsiausiu jo gynėju vokiečių filosofu Jurgenu Habermasu. Tačiau panašūs siūlymai skamba ir Amerikoje, kur vis dažniau raginama mylėti steigiamuosius dokumentus (vadinamąjį american creed) nei pačią amerikiečių tautą.
Ar tai įmanoma? Ar gali egzistuoti valstybė, kurioje laikomasi įstatymų, mokami mokesčiai, o karinė tarnyba atliekama dėl visuotinės ištikimybės rašytinei konstitucijai?
Ar istorijai žinoma tokios ištikimybės rašytiniams dokumentams pavyzdžių? Musulmonai nuo seno statė save į pavojų, gindami nuo žalos ar paniekinimo savo steigiamąjį dokumentą – Koraną. Induistai jaučia panašią pagarbą vedoms, o žydai – Torai, Mozės knygų, kurios žydams yra jų steigiamasis dokumentas, rinkiniui. Krikščionių pasaulyje taip pat egzistavo motyvacija aukotis, saugant nuo sunaikinimo ar išniekinimo savo šventuosius tekstus ir paveikslus.
Tokie ir panašūs pavyzdžiai stiprina nuojautą, kad konstituciniai dokumentai iš principo gali kelti tokią motyvaciją. Patirtis rodo, kad reikalaujant viešos pagarbos konstitucijai ir suteikiant tam iš tiesų religinį pobūdį, būtų įmanoma išugdyti politinę tokios motyvacijos tradiciją.
Tačiau valstybės konstitucinių dokumentų šitaip sakralizuoti neįmanoma kitaip nei šeimos, genties ir tautos tradicijų, ugdančių gerbti ir branginti vienus, o ne kitus dalykus, kontekste. Vaikystėje nuolatos liudijau Toros garbinimą sinagogoje. Tiesiog jaučiau tą pagarbą tame, kaip suaugusieji žengdavo į priekį, kad galėtų pabučiuoti šventuosius raštus, kai šie tris kartus per savaitę būdavo išnešami skaityti.
Maža to, aš žinojau – jeigu Tora būtų numesta ant grindų, visa kongregacija mėnesį atgailautų pasninkaudama. Man, kaip ir visiems, užgniauždavo kvapą, išvydus susverdėjant šventraščio stovą.
Šitaip ir daugeliu kitų būdų aš patyriau savo klano kaip savo paties pagarbą, kadangi religinė bendruomenė tiek žydams, tiek krikščionims jau seniai tapo jų klanu čia vartojama prasme.
Tuo noriu pasakyti, kad vaikystėje pagarba ir ištikimybė Torai išugdoma kaip neatsiejama dalis vaiko ištikimybės savo šeimai ir klanui, kurie savo ruožtu demonstruoja pagarbą Torai kaip neatskiriamą savosios ištikimybės žydų tautai elementą.
Krikščionims, musulmonams ar induistams būdinga stebėtinai panaši pagarba savo šventiesiems tekstams ir kitiems objektams ir jie stengiasi perduoti šią pagarbą ateities kartoms analogiškomis priemonėmis.
Šventumas atsiranda tik šeimos, klano, genties ir tautos papročiuose. Esama individų ir šeimų, kurie prie šventybės prisiriša jau suaugę, tačiau daugumai žmonių šventumo pajauta susiformuoja vaikystėje, kartu su abipusės ištikimybės ryšiais.
Vadinasi, neutralios valstybės konstituciniai dokumentai negali pakeisti ištikimybės genčiai ar tautai ryšių, priešingai – pagarba jiems ir šventumas, kurį jie gali įgyti, tiesiogiai priklauso nuo to, kiek gentis ar tauta, kuriai esame ištikimi, iš kartos į kartą perduoda šventumo jausmą. Steigimo dokumentai gali būti šventi ir kelti ištikimybę tik kaip konkrečios tautos ar genties kultūrinis paveldas. Ne tolimas ryšys su pačiais dokumentais, o individo ištikimybė genčiai ar tautai būtų bet kokio veiksmo, kurio toks individas imtųsi gindamas neutralią valstybę, šaltinis.
Tas pats galiotų ir visiems kitiems tariamai neutraliems pareigūnų sukurtiems valstybės simboliams, pareigoms ar ritualams. Bet kokių dokumentų ar simbolių garbinimas būtų konkrečios genties ar tautos tradicijos artefaktas, taigi visai ne neutralus. Būtent taip juos suvoktų ir visos mažumos ar tautos, kurios nejaustų valstybei tokių abipusės ištikimybės ryšių kaip titulinė tauta ir kurios neišgyventų to, kas nutinka titulinei tautai. Užuot garbinami kaip neutralios valstybės simboliai, steigiamieji dokumentai arba simboliai mažumų būtų suvokiami kaip kitos tautos ar genties kvazireligija, o tokiu mastu, kiek juos būtų bandoma pateikti kaip neutralius, – ir kaip veidmainystė.
Tautiškai neutralios valstybės neegzistuoja. Laisvas valstybes nuo iširimo apsaugo titulinės tautos narių abipusės ištikimybės ryšiai ir jų ištikimybė valstybei. Greta to valstybės vientisumo ir stabilumo dėlei tarp šios ir kitų valstybėje gyvenančių tautų sudaromos momentinės arba ilgalaikės sąjungos. Kitaip tariant, kiekviena laisva valstybė yra nacionalinė arba gentinė valstybė.
Panašiai despotiškuose režimuose valdžią beveik visada kontroliuoja viena gentis, klanas ar šeima, kuri su pasirinktais sąjungininkais valdo daugumą baime ir papirkinėjimais.
Tad kaip gyvuoja neutralios, atskirtos nuo tautos, valstybės mitas?
Jo išlikimą labiausiai lėmė jau minėtas teiginys, kad sėkmingos Vakarų valstybės – JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija – yra tokios neutralios ar pilietinės valstybės pavyzdžiai ir kad jos sėkmingai atsaistytos nuo jas sudarančių tautų ar genčių.
Šiam teiginiui nėra jokio pagrindo. Jungtines Amerikos Valstijas sieja abipusės ištikimybės ryšiai, vienijantys anglakalbę amerikiečių tautą, kurios konstitucinės ir religinės tradicijos glūdi Biblijoje, protestantizme, respublikonizme ir bendrojoje anglų teisėje.
Per amžius didelių katalikiškų ir mažų kitų religijų bendruomenių įtraukimas lėmė, kad naujos gentys buvo priimamos į tą pačią amerikiečių tautą. Tačiau tai niekaip nepakeitė fakto, kad amerikiečiai yra vientisa ir aiškiai nuo kitų besiskirianti tauta. Jokia teritorija nebuvo priimta Į JAV sudėtį, joje prieš tai nesusiformavus aiškiai anglakalbių naujakurių daugumai. Amerikos čiabuvių, ispanakalbių ar polineziečių kalbų atstovų dominavimas (Havajuose) visais atvejais nutrūko.
Antra vertus, tolesnis vietinių gyvenimas kurioje nors teritorijoje, kaip antai politiškai autonomiškos navahų tautos, turinčios šimtus tūkstančių atstovų ir iki šiol mokinančios vaikus savo kalbos ir tradicijų, taip pat liudija, kad amerikiečių tauta, nepaisant absoliutaus dominavimo šalyje, tėra tauta kaip ir kitos.
Tas pats pasakytina apie prancūzų tautą, kuri amžiais saugojo savo vientisumą, pasitelkdama agresyvias ir kartais pasibaisėtinas kampanijas dėl to, kad išnaikintų oksitanų [viduramžių pietų prancūzų kalba – vertėjo pastaba] ir kitas kalbas, laikytas iššūkiu prancūzų tautinei vienybei. Lygiai tokia pat ir anglų tauta, susiformavusi per amžius karų, kuriais siekta išstumti keltus j šalies pakraščius.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
