Ukrainiečiai raketomis vėl atakavo taikinius Mariupol. Šią savaitę čia Ukrainos pajėgos sunaikino agresoriaus šaudmenų sandėlį, dabar pakartotinis smūgis. Jei vėl apšaudytas panašus taikinys, galima bus užtikrintai tvirtinti, kad Ukrainos pajėgos nusitaikė į rusų amunicijos sandėlius. Juk prieš dvi dienas sėkmingai atakuotas strateginės reikšmės sandėlis Toropets (30 tūkst. tonų šaudmenų), o 2024-08-24 buvo smūgis amunicijos sandėliui Ostrogozhsk (Voronezh sritis).
Savo ruožtu, rusai šiandien po pietų balistinėmis raketomis Iskander M smogė Odesa jūrų uostui. Kol nebus išdaužyti arba priversti pasitraukti paleidėjai iš Krymo, tol situacija kartosis. Be to, šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 70 dronų Shahed bei viena raketa Kh59. Ukrainiečiai skelbia numušę 61 droną ir raketą Kh59. Taip pat, dalis dronų dėl EW veiklos nukrypo nuo kurso ir nepasiekė taikinių. Vakar rusai KAB‘ais smūgiavo „itin svarbiam kariniui taikiniui“ – Sumy pagyvenusių žmonių pensionatui.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečių kairysis flangas.
Tęsiasi mūšiai Obukhivka – Liubomovka, informacijos trūksta. Pritilo ir patys rusai, nors anksčiau jie gana plačiai skleisdavo savo informaciją, virstančią dezinformacija.
Glushkovo rajono pietuose tęsiasi mūšiai ruože Volfino – Vesioloe – Medvezhe. Čia taip pat situacija nėra aiški, tačiau ukrainiečiai toliau laiko iniciatyvą savo rankose ir bando pasistūmėti link Glushkovo.
Centras. Agresorius skelbia apie suaktyvėjusias ukrainiečių atakas nuo Martynovka. Apie tokią galimybę jau rašėme šią savaitę, ukrainiečiams užėmus Cherkaskoe Porechnoe. Rusai telegramuose ne tik trimituoja apie „į gabalus plėšomus fOšystus“ (kažkur tai jau girdėjome, ar ne?), bet ir skiedžia apie masiškai atakuojančius, narkotikais apsvaigusius, amerikiečių apmokytus Ukrainos kalinius. Jei atsuksime laikrodį, tai narkotikais apsvaigusių, masiškai puolančių priešų naratyvą rusai naudodavo abiejų Čečėnijos karų metu po to, kai patirdavo didelius pralaimėjimus. Kaip bus dabar, stebėsime situaciją.
Ukrainiečių dešiniajame flange tęsiasi mūšiai Borki apylinkėse.
Kharkivo kryptis.
Be esminių pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Situacija išlieka sudėtinga. Patvirtintų rusų pasistūmėjimų nėra fiksuota. Tačiau, vertinant dinamiką, neatmestina, kad rusai sugebės per kitą savaitę pasiekti Oskil upę.
Lyman. Tęsiasi susidūrimai visoje kontaktinėje linijoje.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Chasiv Yar mieste ir apylinkėse tęsiasi kovinė rutina. Mieste okupantams toliau nepavyksta pasistūmėti, tačiau pietiniame flange agresorius dar šiek tiek pasigerino savo padėtį. Rusai pajudėjo į priekį aukštumose šiaurinėse Klishiivka prieigose. Agresorius jau kelinta diena koncentruoja pastangas pietiniame flange ir bando pasiekti arba kirsti kanalą. Vis dar neaiški situacija vakarinėje kanalo dalyje tarp Stupochki ir Ivanivske. Ten no mans land išsiplėtė, tačiau ar rusams pavyko įsitvirtinti – neaišku.
Toretsk ruožas. Kaip ir vakar minėjome, terikono prie Zalizne užėmimas padeda rusams toliau vystyti puolimą. Jie sugebėjo kažkiek pasigerinti savo padėtį rytiniame Toretsk pakraštyje bei toliau stumiasi link miesto centro. Pietiniame flange okupantai pajudėjo šiaurės vakarinėse Niu Jork prieigose esančiose aukštumose, kas taip pat gali jiems duoti efektą tolimesnėms operacijoms tiek link Nelipivka, tiek link Sukha Balka.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Mūšiai Novohrodyvka – Hrodyvka – Vozdvyzhenka ruože tęsiasi, Ukrainos gynėjams nepavyksta išstumti rusų iš nedidelio placdarmo šiauriniame Zhuravka upės krante prie Hrodyvka gyvenvietės. Savo ruožtu, ukrainiečiai toliau sėkmingai gina Selydove ir neleidžia rusams čia pasistūmėti.
Centras. Nors rusų spaudimas Ukrainos vienetams tik didėja (užvakar fiksuota 40 rusų atakų, vakar – 63), tačiau šį kartą ukrainiečiai išlaikė pozicijas Tsukuryne – Hyrnik ruože. Tuo tarpu, rytiniame Vovcha upės krante okupantai užėmė no mans land nuo Karlivka į pietus. To nedramatizuotume, kadangi tai gali būti suplanuoto ukrainiečių atsitraukimo su mūšiais išdava.
Pietinis flangas. Tęsiasi kautynės prie Vuhledar, ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
Siūlyčiau labai atidžiai įsiskaityti į labai patyrusio pareigūno tekstą. Teisėsaugos institucijos jau viešai praneša, kad nusikalstamumas Lietuvoje vėl pradėjo augti, tame tarpe ir dėl imigracijos. Pareigūnų trūksta drastiškai. Jei taip ir toliau, jau netrukus bent dalyje Lietuvos vietų viešąją tvarką užtikrins nebent iš piliečių sudaryti savisaugos būriai.
„Švediškas migracinės politikos modelis, kuris Lietuvai ilgus metus buvo sektinu pavyzdžiu patyrė visišką FIASKO.
Švedijos politikai tą jau pripažino kaip apmaudžią ir milžinišką strateginę klaidą, tačiau tą padarė kai šios problemos tapo nebeįmanoma nuslėpti nuo visuomenės – pavojingi rajonai, šimtai smurtinių nužudymų, terorizmo lygmuo pakeltas iki 4 lygmens (5 lygis yra aukščiausias) ir pan.
Kriminogeninė situacija Švedijoje nešovė į aukštumas per vieną dieną ar per metus, o augo palaipsniui iki dabartinės situacijos.
Ką daro mūsų didesnė dauguma politikų šiuo metu kalbėdami apie migracijos politiką ir jos kontrolę? Viskas UNDER CONTROL ir mums taip nenutiks, mes ne Švedija. Deja, tačiau jau nutiko. Tik mes dar turime laiko tas klaidas ištaisyti, nes kriminogeninė situacija ir Švedijoje nešovė į aukštumas per vieną dieną ar per metus, o augo palaipsniui iki dabartinės situacijos.
Migraciniai procesai turi būti kontroliuojami, o ne paleisti riedėti nuo kalno sava eiga. Paklausius premjerės ir Vidaus reikalų ministrės man išties pasidaro šiek tiek ramiau (įtikinamai kalba per TV debatus), jog situacija yra valdoma… iki tos minutės kai išeinu iš namų ir pamatau realų gyvenimą Vilniuje. Galbūt iš VRM ar Vyriausybės kabinetų langų ar tarnybinių automobilių vaizdas kitoks?
Šiaip iš pagarbos kolegoms stengiuosi neliesti kitų tarnybų darbo specifikos ir problemų, nes apie jas turėtų kalbėti tose tarnybose dirbantys pareigūnai, tačiau paskutiniai įvykiai kai policijai prašoma 100 milijonų eurų algoms, neva tai padės išspręsti policijos nekomplekto problemą, švelniai tariant perpildo kantrybės taurę.
Tai pradėkim nuo pagrindinio klausimo, tai iš kur tas nekomplektas ir dėl kokių priežasčių atsirado? Ir pinigai čia nėra pagrindinis akcentas. Beje nekomplekto ir pareigūnų (taip pat ir policijos) atlyginimų klausimą STEBUKLINGAI turėjo išspręsti naujas vidaus tarnybos statutas. Aš kažką praleidau ar jis visgi problemos neišsprendė, nors tam ir buvo keičiamas?
Nesileidžiant į lyrinius nukrypimus galbūt laikas būtų prisipažinti, kad 10-metį vykdoma policijos reforma kaip ir Švedijos migracijos politika patyrė visišką FIASKO? Vieni sustojo ir mąsto kaip pašalinti priežastis, o kiti kalba apie lėšų trūkumą, bet ne padarytas klaidas, nors policininkų trūkumas apytiksliai 30–40 proc.
policija.lrv.lt nuotr.
Tai kas nutiko su policijos bendruomene ir kur dingo toks skaičius policininkų? Atsakymas paprastas – nuolatinės REFORMOS ir universalaus policininko siekiamybė. Visuomenei reforma buvo pristatoma kaip siekis sustiprinti viešąjį saugumą, kad policininkas būtų matomas ir iš kabineto jis būtų perkeltas dirbti į gatves. Perkėlimas sėkmingai buvo įgyvendintas – didelė dalis policijos profesionalų su daugiamete patirtimi išėjo į gatves ir iki šios dienos taip ir nebegrįžo į policiją. Na, bet užtat turime www.epolicija.lt kur galime kaip Maxima, Rimi, Lidl, IkI savitarnos kasose savarankiškai „apsiforminti“, gaila jog patys ANK protokolo ar kitų procesinių dokumentų negalime surašyti, na bet tai galbūt bus kitos reformos žingsnis – eisime prie universalaus piliečio modelio.
Link kur aš suku? Nepadės policijai nei 100, nei 200 milijonų eurų kai vykdoma panaši politika ir nepripažįstamos padarytos klaidos. Na gerai sukrapštys Vyriausybė tą 100 milijonų eurų, bet ar problemos priežastis dings? Manau problemų tik padaugės, nes kaip užsipildys tas 30–40 proc. nekomplektas? Policijos mokykla per metus tiek policininkų neparuoš, na nebent ir taip trumpą policininko apmokymo programą dar labiau sutrumpinsime arba apskritai išduosime jiems uniformas, ginklus ir palinkėsime stiprybės tarnyboje – ginti, saugoti, padėti. Bet kokiu atveju po tokios finansinės atlyginimų injekcijos policijai, jos etatai ims pildytis kitų teisėsaugos tarnybų sąskaita – pasieniečių, muitininkų, vadovybės apsaugos tarnybos ir pan. Tada tose tarnybose turėsime dar didesnius nekomplektus, nei turime iki dabar. Va kodėl 100 milijonų eurų policijai nėra išeitis ir šis gelbėjimo ratas nuskandintų kitus.
Neturėtume kalbėti apie policininkų mažus ar nepakankamus atlyginimus, turėtume kalbėti apie VISŲ teisėsaugos pareigūnų atlyginimų peržiūrą.
Kas be ko laikas kalbėti apie asmeninių atsakomybių prisiėmimą už dabartinę policijos padėtį ir migracijos vykdomą politiką.
Kas ją prisiims? Dabartinė vyriausybė? Dabartinė Vidaus reikalų ministrė? Ar buvusieji? O gal buvęs ir esamas policijos vadovas? Visi jie neįsiklausė į LTPF – Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacija profesinių sąjungų atstovų (Loreta Soškekienė, Roma Katinienė, Vladas Sanda, Vitalijus Jagminas ir kt.) abejones ir išsakomą kritiką dėl vykdomų reformų bei netikėjo tomis pasekmėmis, kurios buvo įvardijamos jeigu ir toliau bus einama šiuo keliu. Dabar už tą aklumą ir kurtumą mes mokame valstybės piliečių saugumu, o tereikėjo tiesiog IŠGIRSTI PAREIGŪNŲ ATSTOVUS!
Stiprybės visiems šiuo metu pareigūnams, esantiems tarnyboje!“
Europai krypstant į dešinę, vyriausybės griežtina migracijos politiką.
Vokietijos naujiesiems dešiniesiems šį mėnesį laimėjus rinkimus dviejose žemėse, socialistų vadovaujama vyriausybė Berlyne vėl įvedė sienų kontrolę prie vakarinių šalies sienų, nors turėtų užtikrinti laisvą judėjimą Šengeno erdvėje.
Nyderlandų vyriausybė, kurios sudėtyje yra naujųjų dešiniųjų lyderio Geerto Wilderso (Gerto Vilderso) partija, trečiadienį paskelbė, kad paprašė Briuselio leisti netaikyti Europos Sąjungos prieglobsčio taisyklių, o ministras pirmininkas Dickas Schoofas (Dikas Schofas) pareiškė, kad šalyje kilo prieglobsčio krizė.
Tuo metu naujasis Jungtinės Karalystės premjeras Keiras Starmeris (Kiras Starmeris), atstovaujantis kairiųjų Leiboristų partijai, lankėsi Romoje, kur kalbėjosi su italų premjere Georgia Meloni (Džordža Meloni) ir aptarė Italijos taikomas strategijas, kuriomis siekiama sumažinti migraciją.
Birželį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose naujųjų dešiniųjų partijos pasiekė gerų rezultatų, o Prancūzijoje triumfavo. Tai paskatino prezidentą Emmanuelį Macroną (Emaniuelį Makroną) sušaukti pirmalaikius rinkimus, po kurių ministru pirmininku galiausiai tapo dešiniųjų pažiūrų Michelis Barnier (Mišelis Barnjė), anksčiau raginęs paskelbti moratoriumą migracijai.
Esame liudininkai, kad „Europos Sąjungos migracijos politika toliau slenkasi į dešinę“, sakė Jerome’as Vignonas (Žeromas Vinjonas) iš Jacques’o Delors’o (Žako Deloro) instituto analitinio centro.
Jis teigė, kad tai atspindi naujųjų dešiniųjų partijų iškilimą EP rinkimuose ir neseniai vykusiuose dvejuose regioniniuose rinkimuose Vokietijoje, paminėdamas „gana aiškią protekcionistinę ir konservatyvią tendenciją“.
Vokietijos žinutė
„Antimigracinės nuostatos, kurios anksčiau buvo kraštutinių dešiniųjų arkliukas, dabar užkrėtė centro dešinės partijas ir net centro kairiąsias partijas, pavyzdžiui, socialdemokratus (Vokietijoje)“, – pažymėjo Briuselio universiteto „Vrije“ migracijos specialistas Florianas Trauneris.
Nors leiboristų vyriausybė Londone atsisakė savo pirmtakės konservatorių administracijos plano siųsti prieglobsčio prašytojus į Ruandą, akivaizdu, kad esama susidomėjimo Italijos susitarimu su Albanija dėl migrantų sulaikymo ir jų dokumentų apdorojimo šioje šalyje.
ES yra ir daugiau sugriežtintos politikos migrantų atžvilgiu pavyzdžių: Kipras sustabdė sirų prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, o Suomijoje ir Lietuvoje pasirodė įstatymai, kuriais leidžiama migrantus apgręžti pasienyje.
Motyvuojant nepaprastųjų ar krizinių situacijų sprendimu, išimčių ir nukrypimų nuo ES nustatytų bendrųjų taisyklių sąrašas vis ilgėja.
Visa tai nesiderina su ES migracijos paktu, dėl kurio susitarta gegužę ir kuris įsigalios 2026 metais.
Po aukų pareikalavusių išpuolių Vokietijos Manheimo ir Zolingeno miestuose, dėl kurių kaltinami radikalūs islamistai, kanclerio Olafo Scholzo (Olafo Šolco) vyriausybė išsiuntė 28 afganistaniečius atgal į jų gimtąją šalį. Tai buvo pirma tokia deportacija nuo tada, kai Talibanas užėmė valdžią Afganistane.
Tokie Vokietijos gestai yra dar simboliškesni atsižvelgiant į tai, kad nuo Antrojo pasaulinio karo šalis bandė tapti integracijos pavyzdžiu, 2015–2016 metais priėmusi milijoną pabėgėlių, daugiausia sirų, o Rusijai pradėjus invaziją į Ukrainą – daugiau nei milijoną ukrainiečių.
Vokietija siunčia aiškią žinią savo visuomenei ir Europos partneriams, sakė F. Trauneris.
Pasak jo, migrantų srautas išlieka didelis – per pirmąjį šių metų pusmetį Europos Sąjungoje užregistruota daugiau kaip 500 tūkst. prašymų suteikti prieglobstį.
Nebaudžiamumo atmosfera
Vokietija, kuri viena priėmė maždaug ketvirtadalį migrantų, kritikuoja Pietų Europos šalis už tai, kad jos leidžia migrantams laisvai judėti ir nenagrinėja jų prieglobsčio prašymų, tačiau pietinės valstybės smerkia likusios Europos dalies solidarumo stoką.
Berlynas sulaukė kai kurių ES sąjungininkių, įskaitant Graikiją ir Lenkiją, kritikos, tačiau kartu O. Scholzas gavo pagyrimą iš Vengrijos dešiniųjų ministro pirmininko Viktoro Orbano, pareiškusio: „Sveiki atvykę į klubą.“
Europos Komisijos nesugebėjimas patraukti šalių atsakomybėn „tik skatina nebaudžiamumo atmosferą, kurioje gali plisti vienašališka migracijos politika ir praktika“, sakė teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ migracijos tyrėja Adriana Tidona.
Tačiau visos Europos valstybės taip pat supranta, kad migrantai atlieka itin svarbų vaidmenį išlaikant įvairius sektorius, pavyzdžiui, transporto ir sveikatos priežiūros, taip pat, kad svarbu pritraukti kvalifikuotą darbo jėgą.
„Po simbolinėmis kalbomis Europos lyderiai, ypač Vokietijos, išlieka pragmatiški: pasienio kontrolė yra tikslinga“, – sakė Vokietijos užsienio santykių tarybos (DGAP) tyrėja Sophie Meiners (Sofi Mainers).
Net G. Meloni vyriausybė 2023–2025 metų laikotarpiu į Italiją leis atvykti 452 tūkst. darbuotojų iš užsienio.
„Kartu su šiomis naujomis ribojančiomis priemonėmis jie žino, kad reikia spręsti kvalifikuotos darbo jėgos poreikio problemą“, – sakė S. Meiners.
Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, 2023 m. Laisvės premijos laureatas, pogrindinės spaudos leidėjas ir platintojas, religinis mąstytojas Petras Plumpa 15 metų praleido lageriuose ir kalėjimuose, tačiau taip ir nepasidavė represinių struktūrų baimei. Skaudžios patirtys, žiauri lagerių ir karcerio kasdienybė, susitikimai su kalinčiais disidentais ir kunigais, kurie nepalūžo lagerio sąlygomis, bet dar labiau švietė toje tamsoje ir savo asmeniniu pavyzdžiu liudijo meilę Tėvynei ir Bažnyčiai, brandino jo asmenybę ir pasibaigė dvasiniu perversmu.
Prof. dr. Alvydas Jokubaitis / Juozo Kamensko nuotr.
Pranešimas skaitytas 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant”.
Paskutinius keturis metus Lietuva sprendė scholastinį socialinės lyties ginčą. Vienas 1872 metais parašyto Fiodoro Dostojevskio romano „Demonai” herojus prieš šimtą penkiasdešimt metų mus visus aplenkė ir skelbė „socialinės žmonos“ idėją. Jis uždavė paprastą klausimą: „Iš kur atsirado šeimos prietaras? Iš kur galėjo atsirasti šeima?“. Visi protu bandę įrodyti šeimos būtinybę mąstytojai paskęsdavo nesutarimuose. Vieni jautėsi įrodę, kad šeima būtina, kiti manė galintys be jos apsieiti. Panašu, Martinas Liuteris šiuo atveju būtų teisus, protą pavadindamas „velnio kekše“. Jeigu viską palikti protui, greitai neaiški tampa ne tik šeima, bet ir meilė, motina bei tėvynė. Tam tikrus dalykus žmonės žino be diskusijų, kurios tik iškreipia tikrąjį vaizdą. Mūsų dabartinių diskusijų apie lytį dalyviai užmiršta, kad protas negali kai kurių dalykų įrodyti. Kodėl mes suvokiame grožį? Ieškodami atsakymo į šį klausimą jau turime grožio suvokimą. Neturintiems grožio suvokimo nėra prasmės skaityti paskaitų apie šio dalyko svarbą.
Viską prilyginus abstrakcijoms, pirmadienį galima įrodinėti šeimos būtinumą, o penktadienį tai neigti, antradienį galima būti kosmopolitu, o ketvirtadienį nacionalistu. Gyvename didelio protą sureikšminančio lengvabūdiškumo laikais, lyg antikinėse Aristofano komedijose. „Įrodysiu bematant tau, kad reikia mušti motiną!“, – sako tėvo mušimą prieš tai pateisinęs Aristofano „Debesų“ veikėjas, pridurdamas – „O kaip smagu susipažint su išmintimi naująja, ir net su panieka žiūrėt į tai, kas miestui šventa!“. Lietuviai šiandien taip pat jaučia pareigą išniekinti kokį nors šventą dalyką. Jie garbina protą, bet sunkiu momentu griebiasi tikėjimo. Per pandemiją mokslas netikėtai tapo tikėjimu, nors dėl savo prigimties toks negali būti. Pandemija parodė, kad ne tik krikščioniškas Dievo pažinimas, bet ir mokslas laikosi tikėjimu.
Sunku kalbėti apie moralę ten, kur viskas privalo būti nauja, ekscentriška ir madinga. Žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, apie moralę sunku pasakyti ką nors naujo. Ji savo prigimtimi yra prietaras, kurį verta branginti vien todėl, kad ji yra svarbiausias žmogaus gyvenimo prietaras. Moralė nukreipia protą išminties keliu, nes pats lengvai pasiklysta ir pasimeta. Žmogaus minčiai būtina laisvė, tačiau be moralės ji virsta intelektualiniais eksperimentais. Net jeigu moralė yra laisvę varžantis jungas, tai vienintelis pateisinamas jungas. Tėvai ir mokytojai manipuliuoja vaikais, tačiau žino, kad moralė nėra tik manipuliacijos. Kadangi žmonės tik dėl kūno mirties nustoja būti moralės subjektais, pagrįstai galima kalbėti apie sielos nemirtingumą. Tai tinka ir politikai. Kai buvo sunaikintas tarpukario Lietuvos valstybės kūnas, tautą nuo politinio išnykimo išgelbėjo piliečių moraliniai įsipareigojimai.
Lietuva vis labiau pergyvena dvasinę krizę, susietą su didėjančiu moralinių nesutarimų gausėjimu. Liberalioji demokratija savo dabartiniu pavidalu moko džiaugtis ir mėgautis nesutarimais. Matant šį perdėtą susižavėjimą nesutarimais, neišvengiamai iškyla klausimas, ar dabartinėms Vakarų pasaulio visuomenėms vis dar galioja Kristaus žodžiai: „…jei namai suskilę, tokie namai negali išsilaikyti“ (Mk 3:25). Suskilusiame, avarinės būklės name dažnai galima bandyti toliau gyventi, tačiau protingi žmonės dažniausiai griebiasi remonto. Ar šis paprastas sveiko proto reikalavimas neteko prasmės Vakarų civilizacijoje? Kiek dar turi skilti dabartinės Jungtinių Valstijų, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės visuomenės be pavojaus gyvybei?
Žmogaus minčiai būtina laisvė, tačiau be moralės ji virsta intelektualiniais eksperimentais.
Neįsivaizduojamas visiškas sutarimas dėl moralės, tačiau kartu turi būti ribos nesutarimams. Jų dažnai nepaisoma, tačiau jų suvokimas turi išlikti. Mūsų politikai pasidarė panašūs į savo magiška galia patikėjusius cirko iliuzionistus. Jie pradėjo leisti statistikos suvestinėmis grindžiamus įstatymus. Žmonės visada nuleisdavo normalumo kartelę, tačiau dabar ją kažkas pavogė. Piliečiai nesutaria dėl dar prieš kelis dešimtmečius savaime suprantamais atrodžiusių dalykų – šeimos, tautos, vyro, moters, karo ir taikos. Jungtinių Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos nuo skilimo nebegelbėja net demokratiniai rinkimai.
Kai pasakėčios herojai gulbė, lydeka ir vėžys tempia vežimą į savo pusę, tai mirties nuosprendis vežimui. Moralinio sutarimo ištampymas į skirtingas puses anksčiau ar vėliau virsta galutiniu nesutarimu. Lietuvių kultūros tiesiogiai nepalietė graikų ir romėnų etika, o pagoniška etika lieka tyrinėtojų vaizduotei. Pirmoji mūsų kraštą pasiekusi ir visų atpažįstama etika buvo krikščioniška. Daugiau negu šešis šimtus metų Lietuvos moralinio sutarimo pagrindu yra krikščionybė. Net ateistai dažniausiai naudojasi jiems svetimais krikščionybės resursais.
Tikėjimą Dievu šiandien keičia ideologijomis vadinamos politinės religijos, tačiau jos negali suteikti to, ką suteikė krikščionybė. Kartais surogatiniai gaminiai yra pakankamai neblogi, kaip tirpios kavos atveju, tačiau to nepasakysime apie ideologijas, kurios šiandien mažai ką įtikina. Kiekvienas pažįstame krikščionybei abejingų ir prieš ją nusistačiusių, bet kartu padorių žmonių. Viskas keičiasi tik pradėjus galvoti apie didesnius žmonių kolektyvus ir net žmoniją. Jeigu žmogus iš prigimties būtų geras, jis toks turėtų būti visada. Tačiau pikta žmonių valia nuolatos reiškiasi kartu su gera valia, ir pirmajai suvaldyti neužtenka politinių priemonių. Palyginus su krikščionybe, visos ideologijos yra tik nevykęs vaikiškų pasakų surogatas.
Žmogui būdingas skilimas tarp pirminės ir realiai sutinkamos prigimties, ir būtent apie tai kalba krikščionybė. Ateistų nuomone, viskas gali būti efektyviai sutvarkyta, tačiau iš teologų pasigirsta griežtas „ne“. Kadangi darome tai, ko nenorime, turime pripažinti už mus daug didesnių jėgų veikimą. Katalikai dalykus pripažįsta ne todėl, kad juos protingais padaro filosofai, bet suvokdami jiems apreikštą Dievo valią. Rimtai į Apreiškimą nežiūrintys oponentai iš ateistų stovyklos šiuo atžvilgiu nesupranta krikščionių. Tarp dabartinių katalikų taip pat vis daugiau atsiranda Dievo valios vykdymą nesibaigiančia proto sofistika keičiančių žmonių.
Tikėjimą Dievu šiandien keičia ideologijomis vadinamos politinės religijos, tačiau jos negali suteikti to, ką suteikė krikščionybė.
Mokslo požiūriu moralės žodžiai neturi prasmės, nes apibūdina empiriškai neįrodomus faktus. Friedrichas Nietzsche sakė, kad „Moralinis sprendinys panašus į religinį tuo, kad jis paremtas tikėjimu tokiomis realybėmis, kurių nėra“. Moralės filosofo vaidmenyje netikėtai pasirodęs Lietuvos banko pirmininkas irgi buvo teisus, sakydamas, kad „Etika, moralė – tai ne šio pasaulio dimensijos“. Tik užmiršo pridurti apie savo visišką priklausomybę nuo šios dimensijos. Po religijos išstūmimo į pakraštį dabar tai daroma su morale. Tik skirtingai negu daug triukšmo keliančio religijos išstūmimo atveju moralė šalinama tyliai, veidmainiškai ir pamažu.
Dorybės yra finansinių investicijų nereikalaujanti bet kurios visuomenės gyvenimo sritis. Be to, jos yra primityvus dalykas. Kai tarp dviejų šalia vienas kito sėdinčių žmonių atsiranda pagarba, jie jau nėra tik du šalia vienas kito esantys kūnai, bet tampa kažkuo daugiau. Kai tarp jų atsiranda draugystė, meilė ir ištikimybė, jiems tai daug svarbiau negu šalies BVP augimas. Dorybės yra daug svarbesnis veiksnys, negu parlamento rinkimai, revoliucijos ir užsienio investicijų laukimas. Valstybė neįsivaizduojama be ištikimybės, atsidavimo, ištvermės ir nuolankumo. Galima pastatyti fabriką, bet jis negali išsilaikyti be sąžinės, savitvardos ir klusnumo. Galima pastatyti moderniausią ligoninę, bet ji neatliks savo misijos be gailestingumo. Galima įkurti naują universitetą, tačiau jis nieko vertas be tiesos sakymo dorybės.
Visuomenei, kuri viską, net sportinius žaidimus, muziką ir vaikų auginimą vertina pinigais, dorybės atrodo kaip nevertos pagarbos vien dėl savo mažos kainos. Manoma, kad žmogiškumas turi laikytis ant daug sunkiau pasiekiamų prabangos prekių, negu nieko vertos dorybės. Lietuviams nuolatos ko nors trūksta, tačiau jie retai kalba apie dorybių trūkumą. Lietuvių gyvenimas pilnas įvairiausių dalykų stygiaus, tačiau moralė yra trūkumų sąrašo pabaigoje. Gana lengva prarasti mąstymą dorybėmis, tačiau reikia neužmiršti, kad ant jų laikosi žmogiškumas. Keturios pagrindinės dorybės vadinamos kardinalinėmis. Jos yra žmogiškumą palaikantys vyriai. Be jų visuomenė tampa nesaugi, panašiai kaip namas su išlaužtomis durimis.
Lietuviai kol kas dar prisimena dorybių vardus, tačiau politikus domina tik išlaisvinimas. Jie nori išlaisvinti, bet negali pasakyti, kaip turi atrodyti laisvas žmogus. Lietuvos vyriausybė be pabaigos reformuoja švietimą, nes nežino kokį žmogų nori išugdyti. Ilgą laiką skatinusi nesutarimus ji tapo nesutarimų įkaite. Piliečiai buvo mokomi jaustis laisvais nuo bet kokios pripažintos moralės, ir todėl dabar tėvai mokytojams apie moralę sako tą patį, ką anksčiau sakydavo tikintieji – „nesikiškite“. Kalbama apie moralinį ugdymą, tačiau neliko tai daryti galinčios institucijos. Valstybė tapo neutrali piliečių moralinių ir religinių įsitikinimų atžvilgiu.
Jėzus Kristus krikščionims nėra vien tik filosofinė abstrakcija. Tai Dievo sūnus ir aiškus žmogiškumo etalonas. Taip turi atrodyti žmogus. Būtent tokio etalono neturi dabartinė valstybė. Doro žmogaus supratimas šiandien išvedinėjimas iš pirmo po ranka pasitaikiusio įspūdžio. Vieni jį apmąsto pagal paskutinę perskaitytą knygą, kiti – pagal filmą, dar kiti remiasi ideologijomis. Moralinis mąstymas grindžiamas iš ekonomikos paimta idėja, kad moraliniai reikalai gali susitvarkyti savaime, panašiai kaip bulvių ir elektros kainos. Pripažinus, kad moralė yra spontaniškas, savaime susiklostantis dalykas nuvertėja moralinio ugdymosi reikšmė.
Šiandien visi mėgsta kalbėti apie įvairiausias krizes, nuo ekologinių iki pasitikėjimo institucijomis, tačiau vengiama kalbėti apie moralinę krizę, kuri dabar prilygsta nepagrįstoms spekuliacijoms. Visi diskusijos apie pažangą ar nuosmukį dalyviai turi skirtingus atskaitos taškus ir todėl negali sutarti. Vieni kaltina sovietmetį, kiti – modernybę, o dar kiti džiaugiasi pažanga. Krikščionys du tūkstančius metų laikosi to paties požiūrio į žmogaus nuopuolį. Jų nuomone, tikroji krizė prasidėjo nuo Senajame Testamente aprašyto Adomo ir Ievos nuopuolio rojaus sode. Po šio istorikų nepatvirtinto įvykio žmogus tapo trapia, pažeidžiama ir pavojinga būtybe. Žmogus sukurtas gėriui ir nuolatos jaučia norą atgauti savo pradinį įgymį, tačiau tai pavyksta tik atskiriems asmenims. Bendra žmonijos ydų šaknis išlieka, ir politikai jos negali išrauti.
Vienas garsiausių praeito amžiaus filosofų ir Europos Sąjungos kūrėjų Alexandre Kojeve (Aleksandras Koževas) nupiešė mažai įkvepiantį sunkios žmonijos kovos už kultūros pažangą vaizdą. Jo nuomone, galutiniame gamtos užkariavimo ir politinio išlaisvinimo taške žmogus tampa gyvuliu. Kojeve‘o žodžiais, nebelieka įprastos meilės ir dvasinę prasmę turinčio meno. Meno kūriniai kuriami panašiai, kaip paukščiai suka lizdus ir bebrai stato užtvankas. Koncertai pasidaro panašūs į cikadų čirškimą per karštį ir varlių kvarkimą apleistoje kūdroje. Nebelieka filosofijos ir literatūros, kurias pakeičia bičių dūzgimą primenantys plepalai interneto erdvėse. Kojeve‘o nuomone, meilei jauni žmonės atsiduoda kaip suaugę gyvuliai ir jos nelieka. Kitais žodžiais, modernioji civilizacija baigiasi tuo, nuo ko modernieji filosofai pradėjo – natūralia būkle.
Dorybės neabejotinai yra vienas valstybės saugumo garantų. Lietuvos valstybė nebūtų atsiradusi be meilės, ištikimybės ir pasiaukojimo. Ji priklauso nuo tos pačios ištikimybės dorybės, kaip ir draugystė, šeima, giminystė, santuoka ar mėgstamas sporto klubas. Lietuvos kareiviai turi būti pasirengę aukoti savo gyvybę net už apie skrydžio bilietą į užsienį karo akivaizdoje galvojančius piliečius. Individualizmas šiuo atveju pasiekia galiojimo ribą. Valstybei būtinai reikia bendrojo gėrio, savanoriško tapatinimosi su juo ir pasiaukojimo. Patriotai sunkaus išbandymo dieną turi mokėti nusivilkti tai, kas mirštama, ir apsivilkti amžinybe. Apie tai kalbėjo pirmieji krikščionys ir be šito neįsivaizduojamas rimtas politinis darinys.
Užmiršus Dievą, dorybių etika praranda nukreipiantį žmogaus supratimą. Kai kiekvienas pilietis jaučiasi moralės pasaulio kūrėju – visuomenė paskęsta nesutarimuose. Jos gyvenimas virsta etikos komitetų steigimais, viešosiomis rietenomis, skandalais ir niekur nevedančiomis diskusijomis. Pažangieji būtinai nori įrodyti kokios nors dorybės buvimą yda, o atžagareiviai turi priešingą įsitikinimą. Lietuvos visuomenė darosi panaši į vieną paskutiniųjų Bruegelio paveikslų „Aklieji“. Liberalu pasivadinęs neregys veda socialistu vadinamą neregį į šviesų rytojų. Politinių ideologijų vardus galima pakeisti, tačiau nuo to liūdna paveikslo prasmė nesikeičia.
XIX a. lietuvių sąjūdis reikalavo mokyklų kaimo vaikams. Jų palikuonys dabar vis sunkiau randa ryšį su Lietuva. Šv. Paulius tokiais atvejais sakydavo „Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili“ (Rom 1: 22). Panašu, tarp tikėjimo Dievu ir tikėjimo tauta yra ryšys. Pradėjus nesuprasti tikėjimo Dievu vis trapesnis darosi tikėjimas valstybe. Likus vien tik liaudžiai, įsiplieskia ginčai ir nesutarimai. Po Antrojo pasaulinio karo, stovėdamas ant Miunsterio katedros griuvėsių, vyskupas Klemensas Augustas von Galenas sakė: „…kažkada liaudis užrašė konstitucijoje, kad visa valdžia iš liaudies. Dabar patiriame iš liaudies kilusios valdžios padarinius“. Ten, kur lieka tik liaudis, griuvėsiai tampa kasdienybe. Visuomenei reikia tvirtesnio pagrindo. „Kas tas galingas Valdovas?, – klausia psalmininkas, ir akis nukreipia į Dievą. Tautos valia yra demokratijos pagrindas, tačiau jos išlikimui reikia dvasinio gyvenimo ugdymo.
Praeitą savaitę Europos Centrinis bankas priėmė sprendimą mažinti bazines palūkanų normas. Taip šis sprendimas kažkiek palengvins paskolas turinčių asmenų finansinių įsipareigojimų naštą, tačiau kyla klausimas ar nuo to pagerės Lietuvos finansų sistemos būklė.
Tarptautinio valiutos fondo naujausiais duomenimis (žr. grafiką) Lietuva yra pačioje paskutinėje vietoje tarp visų ES šalių. Tai reiškia, kad Lietuvos finansinė plėtra ir ekonominis vystymasis švelniai kalbant šlubuoja.
Paprasti žmonės tai nuolat jaučia ir susiduria kasdieniniame gyvenime. Mūsų vizitų Lietuvos miestuose ir miesteliuose metu, žmonės papasakoja apie įvairiausias kasdienines problemas.
Įvairiuose Lietuvos regionuose viena dažniausiai išgirstamų problemų yra tai, kad norėdami gauti bankines paslaugas turi nuvažiuoti didelį atstumą į kitą miestą (pvz. Šakių rajone uždarius Swedbank klientų aptarnavimo padalinį viso rajono gyventojams reikia važiuoti net į Jurbarką), o tai yra nepakeliama našta, ypatingai mūsų senjorams.
Visur skundžiamasi, kad finansinės paslaugos nepagrįstai brangsta. Ir tai tik keletas pavyzdžių, kurie parodo, kad mažėja bankinių paslaugų prieinamumas ir kokybė. Pagrindinė priežastis nepakankama konkurencija bankiniame sektoriuje.
Deja, bet niekaip nesulaukiame taip žadamo naujo banko atėjimo į Lietuvą. Nematyti nei realių terminų, nei realių naujo banko atėjimo į Lietuvą požymių.
Tuo tarpu apie Lietuvos valstybinio banko steigimą nekalbama. Išrinkite Nacionalinį susivienijimą į Seimą ir valstybės vadovams teks apie tai kalbėti.
Papildymas: Konservatorių Finansų ministrė, likus trims savaitėms iki rinkimų, nutarė pasiūlyti Nacionalinio plėtros banko steigimą. Miegojo visą kadenciją. Gal krentantys reitingai pažadino? Bet va mažmeninės bankininkystės paslaugų tame banke vis tiek nebus. Negalima lipti ant kojų Švedijos bankams.
Lietuva kolonizuojama migrantais. Visiškai atvirai apie tai kalba tik Nacionalinis susivienijimas (#2). Valdžia ir ją aptarnaujantis verslas to nenori! Jie nori tylos.
Ši reklama turėjo būti iškabinta Vilniaus transporto stotelėse. Tačiau ji buvo uždrausta lauko reklamos monopolisto „JCDecaux“ pažeidžiant su Nacionaliniu susivienijimu pasirašytą sutartį dėl reklamos skleidimo. Neva ji prieštarauja etikai. Iš tiesų ji prieštarauja tik politiniam korektiškumui.
Klausimas mums ir visai Lietuvai, ar mes leisimės. Ar leisimės kolonizuojami ir ar leisimės užčiaupiami? Privalome išsaugoti lietuvišką Lietuvą ir laisvą žodį joje. Jeigu pritariate, pasidalinkite šiuo plakatu, padėkite jam sklisti. O spalio 13 d. balsuokite už #2 Nacionalinį susivienijimą.
Mokesčių reforma; Biudžeto švaistymas; Skurdas ir socialinė atskirtis; Imigracijos politika; Imigraciją vadiname kolonizacija; Baltarusijos piliečiai nebėga nuo režimo – jie važinėja atgal į Baltarusiją; Kvalifikuota darbo jėga – mitas; Išoriniai paslaugų centrai – skirti verbuoti darbuotojus užsienio šalyse; Pagal apklausas 95 proc. migrantų nori likti gyventi Lietuvoje; Lietuvos tapatybės pagrindas – kalba ir istorinė savimonė; Lietuvių tauta neatsako už holokaustą.
Evgen Dykyj: Kursko srityje Ukrainos ginkluotosios pajėgos turi pranašumą prieš rusus, nes kariauja manevrinį karą.
E. Dykyj teigiamai įvertino Ukrainos ginkluotųjų pajėgų puolimą Kursko srityje. UNIAN koliažas
Ukrainos gynybos pajėgų Kursko operacija yra puikus proveržis ir didžiausia Ukrainos sėkmė kare per pastaruosius dvejus metus. Apie tai rugsėjo 19 d. televizijos „Apostrophe TV“ eteryje kalbėjo buvęs bataliono „Aidar“ būrio vado pavaduotojas, karinis analitikas Evgen Dykyj.
E. Dykyj įsitikinęs, kad pusantro mėnesio, kiek jau tęsiasi Ukrainos gynybos pajėgų operacija Kursko srityje, parodė, kad tai didžiausia Ukrainos karinė sėkmė nuo 2022 metų rudens.
„Tai yra geriausia, ką mums pavyko padaryti per pastaruosius dvejus metus. Turėjome geresnių planų, bet, deja, nepavyko išsilaikyti kairiajame Dniepro krante… Kursko operacija yra tiesiog puikus mūsų proveržis“.
Analitikas pažymėjo, kad Ukrainos pajėgoms pagaliau pavyko rasti vietą, kur vyksta ne apkasų karas.
E. Dykyj taip pat mano, kad padėtis Kursko srityje nesistabilizuoja. „Tame nėra nieko blogo“.
Jis paaiškino, kad Ukrainos vadovybei situacijos stabilizavimas reiškia, kad šalys vietovėje nustojo stipriai judėti. „Šalys užėmė savo pozicijas, pakankamai jose įsitvirtino, ir kažkuriai vienai iš šalių mūšiai iš puolamųjų pereina būtent į užsitęsusius pozicinius. Mes paprastai tai vadiname situacijos stabilizavimu, ypač jeigu puolėme ne mes“.
Tuo pačiu metu, anot jo, Kursko srityje pozicinis karas neprasidėjo ir, jei pasiseks, neprasidės.
„Mūsų vadovybė iš principo to nedaro. Ten nėra gynybos linijos. Nėra įtvirtinimų linijos. Ir tai ne todėl, kad kažkas pražiūrėjo. Mes ten rusams primetėme visai kitokį karą. Per visus šiuos dvejus su puse metų tokio pobūdžio karas buvo tik pačioje pradžioje“.
Analitikas prisiminė, kad 2022-ųjų pavasarį visoje Ukrainos šiaurėje karinės operacijos buvo gana manevringos, fronto linijos nebuvo, tačiau buvo atskiri atraminiai punktai ir įtvirtinimai, kariuomenės aktyviai judėjo.
„Tada rusai judėdami gilyn į mūsų teritoriją užsižaidė. Mes tada nutraukėme visą jų logistiką, atkirtome tas kolonas. Ir būtent todėl laimėjome. Ta nuostabi, daug apsprendusi sėkmė 2022 metų pavasarį buvo pasiekta būtent manevrinio karo metu“, – pabrėžė E. Dykyj.
Tuo pačiu metu, kaip pabrėžė analitikas, Kursko srityje Ukrainos gynybos pajėgos pasinaudojo tuo, kad ten yra toks pat kraštovaizdis su labai miškinga teritorija ir daugybe upių. „Mes neleidome ten karui vykti taip, kaip Donbase. Mes ten vėl surengėme manevrinį karą. Visiškai logiška ir tikėtina, kad tame manevriniame kare mes vėl turime pranašumą. Nes manevriniame kare daug ką lemia ne personalo kiekis, o jo kokybė“, – pareiškė E. Dykyj.
Jis pažymėjo, kad Kursko srityje rusų pajėgų yra tris kartus daugiau nei Ukrainos gynybos pajėgose.: „Esant santykiui vienas prie trijų iniciatyvą turime mes ir mes puolame“.
Kartu analitikas pripažino, kad ne viskas, kas įvyko Kursko srityje, vyko pagal Ukrainos planą. Vienoje vietovėje rusai smarkiai prasiveržė, Ukrainos pajėgos patyrė rimtų nuostolių, tačiau tai truko mažiau nei tris paras.
„Apie trečią parą mums vėl pavyko perimti iniciatyvą ir ne tik perimti, bet ir įsiveržti visiškai kitame sienos ruože“, – sakė E. Dykyj, ir pridūrė, kad tai pakeitė kovų pobūdį. Rusai vėl nepuola, jie bando išstatyti gynybines pozicijas, bet jiems nepavyksta. Tokiu atveju rusams reikėtų pastatyti „visą Surovikino liniją“, o tam jie neturi nei laiko, nei žmonių.
„Šiame manevriniame kare jie daugiau atsikirtinėja, nei puola“, – sakė E. Dykyj.
Jis teigė, kad Kursko srityje stabilizavimo nebus, nes Ukrainos operacija ir toliau plėtojasi, ir situacija visada bus labai dinamiška.
JAV 1,3 mln. narių turinti „Teamsters“ sąjunga pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius neremia demokratų kandidatės į prezidentus, nes dauguma jos narių palaiko Donaldą Trumpą.
Trečiadienį Tarptautinės teamsterių brolijos prezidentas Šonas O’Brienas paskelbė, kad jo organizacija nerems nė vieno kandidato.
„Deja, nė vienas iš pagrindinių kandidatų nesugebėjo prisiimti rimtų įsipareigojimų mūsų profesinei sąjungai, kad darbo žmonių interesai visada būtų iškeliami aukščiau už stambaus verslo interesus“, – sakė jis.
Šis žingsnis žengtas po to, kai vidinės apklausos parodė, kad beveik 60 proc. narių palaikė buvusį prezidentą ir respublikonų kandidatą Donaldą Trumpą, o dabartinę viceprezidentę ir demokratų kandidatę Kamalą Harris palaikė tik 34 proc. narių.
Šis žingsnis yra didelis smūgis K. Harris kampanijai. Nuo 1996 m. profsąjunga kiekvienose lenktynėse rėmė demokratų kandidatus į prezidentus, o jos nariai dažnai pasirodydavo kaip atsidavę kampanijos dalyviai, ypač svyruojančiose valstijose. Profesinės sąjungos nariai taip pat labiau linkę ateiti į rinkimus ir balsuoti. Svarbiausiose svyruojančiose valstijose – Mičigane, Nevadoje ir Pensilvanijoje – yra daug profsąjungų darbuotojų.
Trečiadienį per rinkimų kampanijos renginį Niujorke D. Trumpas sakė, kad šis žingsnis yra „didelė garbė“. „Jie neketina remti demokratų. Tai didelis dalykas“, – pridūrė jis.
Demokratai mano, kad automatiškai turi „Teamsters“. Jie surengė balsavimą, ir, manau, kad man teko 60 proc. ar daugiau, o tai didelė garbė.
Šią savaitę K. Harris susitiko su O’Brienu, norėdama jį pakalbinti dėl Teamsters paramos, tačiau nesėkmingai. Šią vasarą jis kalbėjo respublikonų nacionaliniame suvažiavime, tačiau kitą mėnesį vykusiame demokratų suvažiavime nepasirodė.
„Galų gale Teamsters nesidomi, ar šalia jūsų pavardės yra „D“, „R“ ar „I“. Mes norime žinoti vieną dalyką“, – sakė O’Brienas RNC. – „Ką darote, kad padėtumėte Amerikos darbuotojams?“
Šis žingsnis rodo, kaip keičiasi Amerikos politika, nes respublikonai vis dažniau tampa darbininkų partija, o demokratai – didmiesčių elito partija.
Profsąjunga tradiciškai atstovauja sunkvežimių vairuotojams ir sandėlių darbuotojams Vidurio Vakaruose. Vadovaujant žymiausiam jos lyderiui Jimmy Hoffa, ji tapo didžiausia Amerikos profesine sąjunga.
