Apie nusikalstamumą Švedijoje jau kuris laikas trimituoja visa medija – nieko nenustebinsiu pažerdama kraupios statistikos ar konstatuodama, kad Stokholme dabar šaudo 30 kartų daugiau nei Londone. Taip prastai ne karo apimtoje demokratinėje – o dar ir Skandinavijos – šalyje nėra buvę. Šiuo metu taip pat padidinta teroristinių išpuolių rizika. Pamirškite idilę, skaitytą knygose „Pepė Ilgakojinė“ ar „Emilis iš Lionebergos“.
Šiandien man įdomu suprasti, kas dedasi pavojinguose rajonuose, o taip pat įspėti lietuvius, kur nevykti. Bet prieš tai domiuosi oficialiomis rekomendacijomis. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija:
„Švedijos saugumo policijos SÄPO (Säkerhetspolisen) sprendimu terorizmo grėsmės lygis Švedijoje pakeltas iki 4 lygio pagal 5 balų skalę. Švedijos valdžios institucijos ragina žmones būti budriems. Keliautojams rekomenduojame būti budriems ir laikytis Švedijos valdžios institucijų nurodymų ir rekomendacijų. Rekomenduojama imtis saugumo priemonių.“
Gerai, o kas tos saugumo priemonės? Kuriuo būdu būti budriems? Apsižiūrėti prieš išeinant į lauką? Lauke vaikščioti su neperšaunama liemene ar važinėti popamobiliu? Tiesiog dievinu tokį abstraktumą. Su dideliu nusikalstamumu nesusidūrusiems tautiečiams sunku suprasti, apie kokias saugumo priemones kalbama. Mes, vietiniai, jau kelerius metus mokomės, kaip su tuo tvarkytis, kur jau ten vargšai turistai.
Galimu terorizmu rūpinasi vietinė policija. O dėl šaudymų, tai pagrindinė taisyklė būtų nevažiuoti į no-go zonas, ir tikrai ten nevažiuoti sutemus. Daugiau tiesioginių apsisaugojimo būdų nėra. Tai nėra užpuolimas, kuriam būtų galima ruoštis mokantis kovos menų (nors teoriškai nepakenktų). Dažniausiai nukenčia netyčia į gaujų pasišaudymus ir pasigaudymus patekę nekalti praeiviai, kuriais, deja, kartais tampa paaugliai ar vaikai.
Kurių rajonų vengti Stokholme ir Malmėje
Reikia suprasti, kad rajonai nuolatos kinta ir plečiasi. Saugumas tapo labiau priklausomas nuo kiekvieno žmogaus neurotiškumo lygmens – tai yra, kiek tau baisu. Yra šaudę ir centre, kuris anksčiau laikytas saugiu. Nereikėtų vykti į Kista, Husby, Södertälje, Hagsätra, Rinkeby, Tensta, Hjulsta, Norsborg, Bagarmossen, Midsommarkränsen, Hässelby strand, Farsta, Fittja, Skärholmen ir galimai kitus rajonus.
Kaip jau esu rašiusi čia, būtų galima žemėlapyje apvesti skrituliu miesto šerdį, vidurį, už linijos paliekant didžiąją dalį užmiestinių rajonų. Tie rajonai teoriškai ir bus pavojingieji.
Malmėje reiktų privengti Rosengård rajono.
Smalsumo ir poreikio ekstremalumui vedama darkart važiuoju patikrinti (skaitytojai gali mano ankstesnius nuotykius skaityti čia). Norint elgtis nesaugiai, reikia žinoti, kaip tai daryti bent reliatyviai saugiai. Pagrindinė taisyklė – nekristi į akis, neiškristi iš konteksto, adaptuojantis prie aplinkos. Žengti tvirtai žinant kelią net jo nežinant, nesiblaškant ir nežioplinėjant kaip dėmesį traukiantiems tyrinėtojams, bei tikrai nieko nefotografuoti ar apskritai nečiupinėti telefono.
Taip pat padeda nudelbti akis ir neturėti su niekuo akių kontakto, nesikalbėti ar, juo labiau, nesiginčyti, kad nesibaigtų kaip šitam nelaimėliui. Reikėtų nusimatyti prieglobstį kilus pavojui – aš vaikštau tik tomis gatvėmis, kuriose galėčiau kelių sekundžių amplitudėje rasti priedangą (patekus į susišaudymą, krūmai nepadės, turi būti kažkas iš cemento, arba tvirta tvora, parduotuvė).
Kitas triukas yra nenutolti gilyn į rajoną, prisilaikyti netoli centro, kuriame sustatytos saugumo kameros ir patruliuoja policija.
Hagsätra
Pirmas įspūdis apgaulingas, nes pavojinga neatrodo – netoli metro stoties atsipūtę vaikšto vietiniai. Aplinka kiek skiriasi nuo miesto centro ar prestižinių rajonų: čia nėra turistų, kuriais dabar pergrūstas centras. Didelę vaikščiotojų dalį sudaro bobulytės su krepšiais ant ratukų, iš kurių būtinai stirkso kokia nors daržovių dalis, dažniausiai poro ar laiškinių svogūnų. Aplinka čia ne tokia švediška, iščiustyta, prabangi ar prižiūrėta. Vis dėlto pamiršti, kad esi vienoje turtingiausių Europos šalių, neįmanoma vien jau dėl gaudžiančios milijonais kainuojančios metro stoties.
Einu gilyn nuo centro. Parke praeinu labai daug švedų tėvų su ikimokyklinio amžiaus vaikais, kurie čiauškėdami supasi ant sūpynių ir žaidžia smėlyje. Anksčiau šiame rajone turėjau butą, jį vėliau pardaviau. Praeinu jį, prisišliejusį prie milžiniško stadiono – stovi vietoje, kaip ir prieš 15 metų, išoriškai nepakitęs, tik dabar namo kiemas aptvertas tvora. Man išsikraustant buvo kilusi butų vagysčių banga, ko iki tol vietiniai nebuvo įsivaizdavę: „Pamanykit tik, kažkas išlaužė mano buto spyną tvirtomis durimis.“
Taip, todėl mes Lietuvoje turime įsirengę signalizacijas, patyliukais galvojau aš. Signalizacijų koncepcija ne biuruose vis dar labai reta. Senos statybos namuose vyrauja vienu užraktu rakinamos durys, kurias net ir aš, nebūdama labai stipri, galėčiau gerai atsivėdėjusi išspirti. Didelio nusikalstamumo fone vietiniai man vis dar atrodo naivūs ir nepasiruošę realybei – tokia yra kaina šalies, nepatyrusios karų ar priespaudos.
Skärholmen
Skärholmen centre vyrauja kakofonija – kažkokie naujųjų laikų Jėzaus šaukliai klykia į mikrofonus apie naująjį pasaulį ir išganymą. Vietiniai apsipirkinėja. Tai yra labai aiškiai vyrų dominuojama erdvė. Atsimenate kultinį serialą „Mad Men“? Čia laikai netoli pažengę nuo 60-ųjų. Pamirškite darbų pasidalijimą tarp vyro ir moters – čia moterys nesiskųsdamos veža namų ūkio ir vaikų auginimo jungą. Vyrai tuo metu sėdi kirpyklose, neskubėdami lauko su plastikiniais baldais kavinėse gurkšnoja arbatą iš turkiškų mini puodelių (man visada buvo paslaptis, kaip jie nenusipliko rankų puodeliuose be ąselių), aptarinėja vyriškus reikalus, skundžiasi moterimis.
Pačiame veiksmo centre, prisišliejusi prie metro stoties, stovi picerija su pigiomis picomis. Lauke sėdi rūkantys valgytojai, primenantys man prastus Kauno ar Vilniaus rajonus, kur tarp smogo ir automobilių išmetamųjų dujų paskendę cigarečių dūmuose sotinasi vietiniai. Išoriškai ramu, bet tai širma, kaukė, spektaklis. Prieš keletą mėnesių čia įvyko širdį kaustanti drama – 12-mečio sūnaus akivaizdoje buvo nukautas tėvas, įsivėlęs į diskusijas su gaujos nariais.
Praeinu jo žūties vietą – pridėta gėlių ir žvakių. Mintyse sukalbu amžiną atilsį bei nešu kudašių atgal į miestą, kupiną turistų ir policijos.
Kodėl susiformavo tokia situacija dėl nusikalstamumo?
Situacija geometrine progresija blogėjo po 2015 metų pabėgėlių krizės. Jie vyko valtelėmis, susipakavę visą užgyventą turtą į plastikinius maišelius (tai dažniausiai nieko), vedini ožkomis ir klykiančiais išsigandusiais vaikais. Tais metais į Stokholmą atvykdavo ne po pilną autobusą, kaip buvome mokyti prieš 20 metų, o po visą milžinišką kruizinį laivą. Mielaširdinga, tolerantiška šalis priimdavo juos išskėtusi rankas kaip paklydėlį sūnų. Daugiausia imigrantų, prašančių pabėgėlio statuso, atvyko iš Sirijos, Irako, Afganistano.
Politikai pagaliau pripažino apmaudžią ir milžinišką strateginę klaidą, kainuojančią šimtus gyvybių per metus – pabėgėliai visiškai neintegruojami į švedišką visuomenę, dėl ko 50 procentų atvykėlių gyvenimą leidžia būdami bedarbiais, tiesiogiai priklausydami nuo socialinės pagalbos iš šalies. Šiandieninė gaujų kova yra skurdžių ir visuomenėje neintegruotų pabėgėlių bei imigrantų rezultatas. Neišsilavinę, gyvenimu nusivylę imigrantai neatvyko nekalti kaip mišiose aukojamas avinėlis. Jie dažnai pikti, traumuoti, atšiaurūs, neretai kriminalizuoti žmonės, kurių išlikimo metodas yra kaip viduramžiuose vienas kito gerklių perkandimas. Švedija įsimylėjo ir ištekėjo už toksiško, manipuliatyvaus, smurtaujančio ir išgeriančio jaunikio, bet per vėlai apsižiūrėjo. Ar aš tau nesakiau – kruvinomis ašaromis verkia jaunamartės motina, nieko nepešdama.
Kokia kaina įvertinta žmogaus gyvybė?
Šalyje vyksta gaujų išlikimo kova už būvį, dažniausiai dėl prekybos narkotikais. Gaujos įsigudrino samdyti laisvai samdomus hitmenus. Tokie pasiūlymai skirti ūgtelėjusiems atvykėlių vaikams, paaugliams, kurie neturėdami gero pavyzdžio siekia kriminalinės karjeros. Šituo būdu apeinami įstatymai – vaikai iki 15 metų negali būti teisiami ir kalinami kalėjime, todėl tapo lengvu taikiniu nusikalstamą veiklą vykdančioms gaujoms. Šiuo metu bent 93 nusikaltimai – tarp jų žmogžudystės – siejamos su dar nesubrendusiais jaunuoliais, paaugliais. Nusikaltėliai potencialius užduočių vykdytojus verbuoja per „Telegram“ programėlę. Jaunuoliai viliojami brangių daiktų, laikrodžių nuotraukomis ir nemenkomis grynųjų sumomis:
- Darbas Danijoje (žmogžudystė – aut. past.): SEK 500 000 (apie 44 000 eurų)
- Šūvis į galvą: SEK 500 000 (apie 44 000 eurų)
- Numesti granatą: SEK 200 000 (apie 17 600 eurų)
- Darbas Švedijoje (žmogžudystė – aut. past.): SEK 100 000 (apie 8 800 eurų)
- Numesti bombą Švedijoje: SEK 500 000 (apie 44 000 eurų)
Ar tokie pinigai užduotį atlikusiam paaugliui tikrai išmokami, nėra aišku. Buvo raportuota atvejų, kai paaugliai išleidžia dešimtis tūkstančių kronų prekybos centruose ar restoranuose atsiskaitydami grynaisiais.
Šalyje jau kuris laikas vyksta nematomas vidinis karas, bet tai yra visuomenės gėda ir tabu, apie kurį gyventojai garsiai nekalba. Tai nėra tema, kuri aptariama draugijoje ramiai gurkšnojant kavą. Kartą, sėdėdama kavinėje, netyčia paleidau laidą apie nusikalstamumą per garsiakalbį, ir į mane susmego pasipiktinusios, smerkiančios akys.
Žmogaus psichika neįtikėtinai adaptyvi – tą jaučiu ant savęs. Rytais praskrolinti žinias ir paskaityti apie eilinį šaudymą tapo taip pat natūralu, kaip orų prognozėje išgirsti, kad šiandien lis arba švies saulė. Kartą neišvažiavome į miestą švęsti Naujųjų metų, nes buvo ką tik pleškinę netolimame rajone. Dabar tai nebekeičia vietinių gyvenimo, nes užkniso derintis prie karo sąlygų. Negi sėdėsi ant sofos avansu besriūbaudamas, kad gal nušaus? Tai tuomet važiuoti ar nevažiuoti? Tai aišku, kad važiuoti ir mėgautis, juolab, jog šitokį puikų vadovą jums sukurpiau.
Delfi
