Dublino koalicinė vyriausybė atsisakys labiausiai prieštaringai vertinamų svarstomų teisės aktų dalių, kuriomis būtų įvesti neapykantos kalbos įstatymai ir, kritikų teigimu, Airijos teisėje būtų įtvirtintas minčių nusikalstamumas.
Teisingumo ministrė Helen McEntee (Fine Gael) pažadėjo panaikinti konkrečius pasiūlymus dėl neapykantos kurstymo, tačiau palikti nepakeistas „neapykantos nusikaltimų“ teisės aktų dalis. Kitaip tariant, dabar įstatyme daugiausia dėmesio bus skiriama „neapykantos nusikaltimams“, pavyzdžiui, smurtui dėl neapykantos motyvų, o už kalbas nebus persekiojama.
Prieš dvejus metus vyriausybė stengėsi skubiai priimti naujus įstatymus, „tinkamus skaitmeniniam amžiui“. Po riaušių Airijoje juose būtų buvę numatytos bausmės net už „neapykantą kurstančio“ turinio gavimą privačiose internetinėse žinutėse.
Pasiūlymai sukėlė didelį pasipriešinimą, o „X“ savininkas Elonas Muskas pažadėjo finansuoti teisinę gynybą visiems, kurie pateks į naujųjų įstatymų taikymo sritį. Apklausos parodė, kad naujiems įstatymams nepritaria apie 70 proc. apklaustųjų.
TD (parlamento nariai) ir senatoriai taip pat buvo sunerimę dėl to, kad neapykantos kalbos įstatymo projekte nepateikiama „neapykantos“ apibrėžtis, ir prieštaravo tam, kad paprastas medžiagos turėjimas taptų nusikaltimu.
Nepriklausoma TD Carol Nolan pavadino sprendimą žodžio laisvės pergale ir skaudžiu politiniu bei ideologiniu pralaimėjimu ministrui McEntee’ui ir vyriausybei, kurią reikėjo priversti pripažinti pagrindinių demokratinių normų galiojimą.
Kadangi ministras McEntee dabar greičiausiai atsisakys teisės akte numatyto smurto ir neapykantos kurstymo, panašu, kad galutinis teisės aktas bus kur kas mažiau drakoniškas nei planuota iš pradžių.
Artėjantys parlamento rinkimai gali būti susiję su tuo, kad vyriausybė atsisakys labai ginčytino pasiūlymo.
Kiti Airijos parlamento rinkimai turi būti surengti ne vėliau kaip 2025 m. kovo mėn., tačiau naujausios apklausos rodo, kad Airijos ministro pirmininko (premjero) Simono Harriso (Simon Harris) reitingas yra 55 proc., o jo partijos „Fine Gael“ rinkėjų parama nuo gegužės mėn. padidėjo keturiais punktais (iki 27 proc.), todėl tikėtina, kad tai paskatins jį sušaukti ankstesnius visuotinius rinkimus.
Mary Lou McDonald vadovaujamos partijos „Sinn Fein“ apklausos rodiklis siekė 20 proc., o tai yra žemiausias jos rezultatas nuo prieš 2020 m. visuotinius rinkimus.
Ne per seniausiai dalyvavau Jungtinių Tautų Moterų padėties komisijos renginyje, kurio pagrindinė tema – kova su skurdu. Visą savaitę klausiausi optimizmu trykštančių kalbų apie priemones, leisiančias pasauliui išbristi iš skurdo. Viena jų – mano nuostabai – neapmokamo darbo namuose panaikinimas. Jums gali kilti klausimas, kas yra tas „neapmokamas darbas namuose“? Tai – namų ruoša, maisto gaminimas, vaikų priežiūra – darbai kuriais užsiima, ko gero, kiekvienas iš mūsų.
Dauguma žmonių tokį darbą laikytų tiesiog gyvenimo dalimi. Tačiau Jungtinių Tautų būstinėje susibūrę veikėjai neatlyginamą darbą namuose vadino žiauriu išnaudojimu ir pažeminimu; ypač jei esate moteris. Moterys visame pasaulyje namuose dirba daugiau nei vyrai, dėl to JTO šią padėtį pavadino „lyčių nelygybe“ ir netgi „prieš moteris nukreiptu smurtu” .
Aš nejuokauju. Girdėjau šias frazes kartas nuo karto kartojamas renginiuose, kuriuos remia viso pasaulio šalys ir organizacijos. Nesiginčiju, smurtas prieš moteris tikrai egzistuoja, yra siaubingas ir netoleruotinas. Tačiau nemokamas grindų siurbimas savo namuose – tikrai ne tai.
Ar išlaisvinus moteris nuo vaikų visi bus turtingesni ir laimingesni?
Taigi, kaip išspręsti žiaurią ir neteisingą lyčių nelygybę, kuri esą pasireiškia, kai moterys dažniau nei vyrai plauna grindis ar keičia sauskelnes? JT renginyje išgirdau tik vieną sprendimą: ankstinti ugdymo procesą. Įtikinus moteris ir sudarius joms sąlygas atiduoti savo mažamečius vaikus į valstybinius lopšelius jos galės pagaliau išeiti iš namų, mėgautis laisve ir užsiimti „socialiai produktyviu darbu“.
Kaip tik tai, beje, savo laiku siūlė Karlas Marksas ir Friedrichas Engelsas. Jie sakė, kad socializme „vaikų priežiūra ir auklėjimas tampa visuomenės problema“ ir kad „pirmoji žmonos išlaisvinimo sąlyga yra sugrąžinti visas moteris į darbo rinką“, o „tai savo ruožtu reikalauja panaikinti monogamiškos šeimos, kaip visuomenės ekonominio vieneto, savybę“.
Kai moterys bus išlaisvintos iš vergovės priespaudos savo šeimose, Marksas ir Engelsas bei jų šiandieniniai mokiniai tvirtina, jog pamatysite augančią ekonomiką, stiprėjančią moterų įtaką ir laimingesnę visuomenę.
Teigiama, kad panaikinus neapmokamos ruošos darbus būtų sukurta naujų darbo vietų. Gal ir taip, nes užuot pačios auginusios savo mažamečius vaikus, motinos turėtų juos palikti kažkam kitam, kas gautų atlyginimą už jų vaikų priežiūrą. Kita vertus, ne viskas taip paprasta. Daugelį metų šeimos ekonomiką tyrinėjusi profesorė Maria Sophia Aguirre perspėja, kad moterys darbo rinkoje turėtų uždirbti tikrai reikšmingą pinigų sumą, vien tam, kad kompensuotų finansinius kaštus – savo darbo rūbus ir transportą, savo ir vaikų maitinimą ne namuose, namų tvarkymo ir valymo paslaugas, kt. – kuriuos sukeltų jų pasitraukimas iš namų ūkio. Daugumai paprastų šeimų, pasak prof. Aguirre, mamos pilnutinis įsijungimas į darbo rinką būtų finansiškai žalingas.
Kuriama milžiniška tuštuma vaikų gyvenime
Tačiau didžiausia mamų ankstyvo išgujimo iš namų žala – skaudi tuštuma jų vaikų gyvenime. Ar motinos artumo ir globos apribojimas nesukels neigiamų pasekmių vaikui? Argi vaikui nėra svarbu, kas jį maitina, aprengia, skaito ir juo rūpinasi? Ar tikrai metinukas klestės būryje tokių pat išsigandusių mažylių, prižiūrimų už atlyginimą dirbančių „tetų“?
Dažnai meilė auga nuosekliai žmogumi rūpinantis ir su juo bendraujant. Taip pat pagrindinės vertybės ir įsitikinimai perduodami kasdien daug laiko leidžiant ir bendraujant su vaiku.
Augdami ir daug laiko leisdami su savo tėvais, o ypač su mamomis, maži vaikai instinktyviai jaučia, kad yra mylimi. Tokioje saugioje aplinkoje, akimirka po akimirkos jie įsisavina gyvenimo tiesas. Taip mamos jaunajai kartai perduoda savo išmintį ir įtvirtina pagrindines civilizacijos vertybes. Jei jų nepalaikysime šioje misijoje, kas ją atliks?
JTO jau pateikė atsakymą: tai padarys valstybė. Tolydžio ankstinant ugdymo procesą, valstybė galės reguliuoti ir nurodyti temas ir vertybes, kurių mokysis vaikai. Įdomu, ar valstybė bus tokia miela, mylinti, patikima ir išmintinga, kaip mūsų mamos?
Rusijos piliečiai laukia eilėje prie Rusijos ambasados Rygoje, kad galėtų balsuoti Rusijos prezidento rinkimuose 2024 m. kovą / AP nuotr.
lrt.lt
Privalomo latvių kalbos egzamino neišlaikę Latvijoje nuolat gyvenantys Rusijos piliečiai gauna laiškus, įspėjančius, kad per 30 dienų turi išvykti iš šalies arba jiems gresia „priverstinė deportacija“.
Šiuos laiškus siunčia Latvijos migracijos tarnyba ir jie adresuoti buvusiems Sovietų Sąjungos piliečiams (daugiausia vyresniems nei 60 metų žmonėms), į Latviją atvykusiems sovietmečiu, o šaliai atgavus nepriklausomybę, nusprendusiems nesiekti Latvijos paso ir priimti Rusijos pilietybę. Jie gyvena Latvijoje gavę leidimą nuolat gyventi šalyje, tačiau paprastai nekalba latviškai ir mažai domisi latvių kultūra. Naujienas jie sužino iš Rusijos žiniasklaidos ir dažnai yra prorusiškai nusiteikę. Latvijos piliečiams neleidžiama turėti antros Rusijos pilietybės.
„Aš nelankiau kursų, nes paprasčiausiai neturiu tam pinigų, – „Current Time“ sakė prie kalbos žinių tikrinimo centro sutikta rusakalbė moteris. – Kas tris mėnesius gaunu 340 eurų pensiją. O iš Rygos man atsiuntė popierių, kuriame parašyta, kad už tai turiu sumokėti 70 eurų.“
„Greičiausiai neišlaikiau. Tiesiog atsakiau į keletą klausimų, – svarstė vienas pagyvenęs vyras. – Nėra jokios bendravimo sferos, nėra kur bendrauti latviškai.“
2022 m. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Latvijos parlamentas priėmė migracijos įstatymo pataisas. Dabar, norėdami pratęsti leidimą gyventi Latvijoje, Rusijos pasus turintys asmenys privalo patvirtinti, kad moka latvių kalbą kasdieniu šnekamosios kalbos lygiu. Tačiau šio egzamino neišlaikė daugelis Latvijoje gyvenančių rusų. Vieni skundžiasi, kad sunku mokytis svetimos kalbos sulaukus tokio amžiaus, o kiti tiesiog atsisako tai daryti.
Įvairių šaltinių duomenimis, egzamino neišlaikė daugiau kaip tūkstantis rusų. Latvijos įstatymai numato, kad neišlaikius egzamino leidimas gyventi Latvijoje (įskaitant leidimą nuolat gyventi) panaikinamas ir asmuo netenka galimybės legaliai gyventi šalyje. Per pastaruosius 12 mėnesių Pilietybės ir migracijos reikalų tarnyba (PMLP) išleido 63 įsakymus tokiems asmenims išvykti iš Latvijos.
Devyniais atvejais Latvijos pareigūnai deportavo žmones prievarta, o dar 632 egzamino neišlaikę asmenys patys savanoriškai išvyko į Rusiją, nelaukdami PMLP įsakymo.
Dar apie tūkstantis žmonių yra atsidūrę nežinioje: tai žmonės, kurie niekada nebandė laikyti latvių kalbos egzamino ir nepateikė dokumentų leidimui gyventi Latvijoje pratęsti. PMLP laukia, kad jie paaiškintų priežastis, kodėl to nepadarė.
„Žmonės pateikia skirtingus paaiškinimus, pavyzdžiui, teigia negavę laiškų iš Migracijos tarnybos. Bet, žinoma, mes turime patvirtinimą, kad įspėjamieji laiškai buvo gauti, – sakė PMLP atstovė spaudai Madara Puke. – Žmonės taip pat sako patikėję politikais, patikinusiais, kad Konstitucinis Teismas priims jiems palankų sprendimą ir naujosios taisyklės jiems nebus taikomos. Daugelis tikrai iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad jų tai nepaveiks, todėl girdime tiek daug pasiteisinimų.“
Demonstracija prie Rusijos ambasados Rygoje per Rusijos prezidento rinkimus 2024 m. kovą / AP nuotr.
Remiantis oficialia 2024 m. statistika, 63 proc. Latvijos gyventojų sudaro etniniai latviai, 23 proc. – rusai, 3 proc. – ukrainiečiai, 3 proc. – baltarusiai ir 2 proc. – lenkai. Tačiau, remiantis oficialiais 2022 m. duomenimis, 62 proc. gyventojų namuose kalba latviškai, o 35 proc. – rusiškai.
Kalbant apie požiūrį į Maskvos pradėtą karą Ukrainoje, nuomonės iš dalies išsiskiria pagal etnines grupes. Per pastaruosius trejus metus Latvijoje atliktų apklausų duomenimis, mažiausiai 80 proc. latvių dėl karo kaltina Rusiją. Tarp rusakalbių šis skaičius siekia 32–38 proc.
Ir nors Kremlius stengiasi vaizduoti rusakalbes mažumas kaimyninėse šalyse kaip engiamas daugumos, daugelis Latvijos rusakalbių atsiribojo nuo Kremliaus agresijos.
Rusakalbiams atstovaujanti Latvijos partija „Harmonija“ kadaise buvo laikoma prorusiška ir palaikė ryšius su Rusijos valdančiąja partija „Vieningoji Rusija“. Tačiau ši partija pasmerkė Rusijos invaziją į Ukrainą, o jai priklausantis parlamento narys Borisas Cilevičius BBC sakė: „Vienintelė galimybė normalizuoti padėtį yra karinis Rusijos pralaimėjimas.“
PMLP duomenimis, daugiau nei 85 proc. rusų, kuriems taikomas naujasis įstatymas, jau susitvarkė visus reikiamus dokumentus ir išlaikė egzaminą arba mokosi latvių kalbos ir gavo laikiną leidimą gyventi (galioja, kol bus išlaikytas egzaminas).
Tačiau Rusijos valstybinė žiniasklaida ir propaganda pasigavo neišlaikiusiųjų egzamino deportacijos temą ir teigia, kad visi rusakalbiai Latvijoje yra diskriminuojami. Jau daugiau nei metus Rusijos žiniasklaida kartoja istorijas apie Latviją, kuri „prievarta deportuoja rusakalbius pensininkus“.
Latvijos Vyriausybė pabrėžia, kad šalyje nėra jokios rusakalbių diskriminacijos: Latvija visiems užsieniečiams, norintiems gauti leidimą gyventi šalyje, taiko visiškai vienodus kalbos reikalavimus. Egzamino neišlaikę kitų valstybių piliečiai taip pat išsiunčiami iš šalies.
„Latvijoje kasmet išduodama daugybė emigracijos įsakymų. Egzistuoja bendra tvarka. Manau, kad ir čia neturėtume tikėtis kažkokio ypatingo elgesio. Akivaizdu, kad kai kurie žmonės jau išvyko, nereaguodami ir nesikreipdami į Pilietybės ir migracijos reikalų tarnybą, – sakė Latvijos premjerė Evika Silina. – Tačiau Rusijos propaganda visada pasirenka iškraipyti Latvijos naujienas.“
Migracijos įstatymo pakeitimai Latvijoje palietė maždaug 25 000 žmonių. Kilus viešoms diskusijoms, 2023 m. rugsėjį Latvijos parlamentas pakeitė įstatymą: kalbos reikalavimai išliko, tačiau žmonėms buvo suteikta daugiau laiko išmokti kalbą ir išlaikyti egzaminą. Tai taikoma šalies gyventojams, gavusiems Rusijos pilietybę po 2003 m. gegužės, kurie jau bandė laikyti egzaminą, bet jo neišlaikė, arba neatvyko į egzaminą dėl pateisinamų priežasčių.
„Imigracijos įstatymą reikia keisti, – 2023 m. rugsėjį „Current Time“ sakė Latvijos žurnalistė Inga Springė. – Mano nuomone, šiame įstatyme turi būti numatyta amžiaus riba iki 65-erių metų.“
„Dažniausiai tai yra vyresnio amžiaus žmonės, turintys sveikatos problemų, pasižymintys prastesniais protiniais gebėjimais, – pridūrė ji. – Mes patys, kaip valstybė, užspringome šiuo kąsniu ir nežinome, ką daryti. Turime 10 000 žmonių, kurie iš viso neužsiregistravo šiam egzaminui. O daugeliui bandžiusių jį laikyti reikia perlaikyti. Net jei baigiasi jų leidimas gyventi šalyje, akivaizdu, kad niekas jų nedeportuos. Neįmanoma iš šalies išsiųsti tiek daug žmonių.“
Latvijos Konstituciniam Teismui buvo pateiktas kolektyvinis ieškinys dėl kalbos reikalavimų, tačiau Konstitucinis Teismas patvirtino, kad kalbos reikalavimai Rusijos piliečiams yra teisėti.
„Pilietybė yra rimta sąvoka. Ji parodo asmens pasirinkimą, kokiai valstybei jis išreiškia lojalumą ir solidarumą, – aiškino Konstitucinio Teismo pirmininkas Aldis Lavinš. – Ši konkreti byla yra susijusi su buvusiais Latvijos piliečiais ir nepiliečiais, nusprendusiais, kad nori būti lojalūs Rusijos Federacijai. Turime suprasti, kad dabartinėje geopolitinėje situacijoje, kai Rusijos Federacija pradėjo karą Ukrainoje ir imasi priešiškų veiksmų Latvijos atžvilgiu, nustatydama tokį reikalavimą valstybė suteikia mechanizmą, užtikrinantį, kad čia nuolat gyvenantys Rusijos piliečiai nekeltų grėsmės Latvijos visuomenei.“
Tuo tarpu Rusijos regionų valdžios institucijos pareiškė esančios pasirengusios priimti iš Latvijos deportuotus rusakalbius. Pskovo gubernatorius Michailas Vedernikovas pažadėjo, kad regionas visiems deportuotiems asmenims suteiks visą reikiamą pagalbą: „Laikinojo apgyvendinimo centras beveik jau paruoštas.“
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.
Nors daugelis migrantų nemėgsta švedų, dauguma jų nėra suinteresuoti kada nors išvykti iš Švedijos.
Nepaisant to, kad Švedijos vyriausybė siūlo 31 000 eurų reemigracijai, apklausos rodo, kad labai nedaugelis migrantų sutiktų su šiuo pasiūlymu.
Kaip Remix News jau pranešė anksčiau, Švedijos vyriausybė Švedijoje gyvenantiems užsieniečiams siūlo didelę, 350 000 Švedijos kronų piniginę paramą, kad jie savanoriškai grįžtų namo. Taip pat svarbu pažymėti, kad ši suma būtų mokama vienam asmeniui, t. y. keturių asmenų šeima galėtų gauti 124 000 eurų.
Vis dėlto šie užsieniečiai taip trokšta gyventi Švedijoje, kurioje daugumą sudaro baltaodžiai, kad, kaip rodo interneto svetainės Alkompis atliktos apklausos rezultatai, didžioji dauguma jų teigė, jog pasiūlymą atmestų.
Apklausa parodė, kad 77 proc. apklaustųjų teigė, jog jų net nedomina padidinta suma, ir tik 15 proc. teigė, kad pasiūlymas juos sudomintų. Likusieji nebuvo tuo tikri.
Tačiau tikėtina, kad iš tų 15 proc., kurie teigė, kad pasiūlymas juos domina, tik labai nedaugelis iš tikrųjų sutiktų tą pasiūlymą priimti. Nepaisant tokio mažo skaičiaus, net ir nedidelė dalis užsieniečių, priėmusių pasiūlymą, galėtų lemti dešimčių tūkstančių žmonių reemigraciją.
Apklausa taip pat parodė, kad 90 proc. iš daugiau nei 2700 respondentų jau buvo girdėję apie padidintą repatriacijos subsidiją.
Apklausos metu respondentų taip pat buvo klausiama, ar jie būtų pasirengę priimti dar didesnę sumą, ir svarbu pažymėti, kad didžioji dauguma atsakė, jog niekada nepriimtų jokio pasiūlymo. Teoriškai, net jei jiems būtų pasiūlyta milijonai eurų už grįžimą į tėvynę, jie vis tiek tokio pasiūlymo nepriimtų.
Apklausa parodė, kad tų 77 proc. respondentų, atsisakiusių 31 000 eurų, taip pat buvo paklausta, ar jie sutiktų su didesne suma. Šešiasdešimt šeši procentai jų atsakė, kad niekada negrįžtų į savo šalį, o 25 procentai svarstytų galimybę grįžti namo už didesnius pinigus.
Dvidešimt trys procentai respondentų svarstytų galimybę grįžti už 1 mln. Švedijos kronų, t. y. už 88 000 eurų.
Daugelyje šalių, iš kurių atvyko šie imigrantai, tokia suma yra neįtikėtinas turtas. Pavyzdžiui, Afganistane vidutinis metinis darbo užmokestis yra 1 000 eurų.
Tačiau Švedijos išmokos migrantams ir nelegaliems migrantams taip pat yra labai dosnios, o Švedijoje, kitaip nei Artimųjų Rytų ir Afrikos šalyse, veikia veiksmingos ir gerai organizuotos ligoninės, sanitarijos sistemos, mokyklos ir universitetai bei moderni infrastruktūra. Norint ką nors įgyvendinti ar net laisvai judėti, niekam nereikia papirkinėti valstybės tarnautojų ar policijos pareigūnų. Kai kuriose šalyse, iš kurių atvyko šie migrantai, nėra jokių garantijų, kad net iš Švedijos vyriausybės gaunami pinigai bus saugūs.
Pagal dabartinį planą pasiūlymas įsigalios 2026 m. sausio 1 d., o biudžete jau numatyta skirti dešimtis milijonų eurų reemigracijai. Siekiant užtikrinti, kad paramos repatriacijai gavėjai vėl nevyktų į Švediją prisidengę kita tapatybe, kaip atsitiko daugeliui deportuotų asmenų, emigrantai turės leisti įrašyti savo biometrinius duomenis.
„Mirusios sielos“ – rusų literatūros klasiko N. Gogolio romanas, kuriame vaizduojama situacija, kai pagrindinis veikėjas Čičikovas važinėja po XIX a. Rusijos dvarus ir superka iš jų savininkų mirusių baudžiauninkų sąrašus. Jo tikslas – pigiai įsigyti šiuos sąrašus ir tada juos užregistruoti kaip gyvus baudžiauninkus, taip sukuriant įspūdį, kad jis turi daug baudžiauninkų bei valdo didelį ūkį, ir gauti paskolas iš valstybės. Šis planas buvo pagrįstas tuo, kad mirę baudžiauninkai vis dar buvo įtraukti į oficialius dokumentus, todėl jie formaliai buvo laikomi gyvais.
Panašiai yra su rinkėjais JAV. Daugybė jų vis dar lieka rinkėjų sąrašuose, nors iš tikrųjų jų jau nebėra valstijos teritorijoje. Negana to, atsiranda ir visiškai naujų „rinkėjų“, kuriais tampa JAV pilietybės neturintys asmenys, be pagrindo įtraukti į rinkėjų sąrašus. Teksaso gubernatorius Gregas Abbotas paskelbė, kad per pastaruosius trejus metus iš Teksaso rinkėjų sąrašų buvo išbraukta daugiau kaip milijonas žmonių. Dauguma jų yra mirę, persikėlę į kitą valstiją, nebegyvena nurodytais adresais ir pan. Negana to, buvo nustatyta, kad maždaug 6 500 į rinkėjų sąrašus patekusių žmonių iš viso neturi teisės balsuoti, kadangi nėra JAV piliečiai. Ir paaiškėjo, kad 1 930 iš jų netgi yra realiai balsavę rinkimuose.
Rinkėjų sąrašų tvarkymas Teksase prasidėjo 2021 m. priėmus griežtesnius rinkimų įstatymus. Šiais įstatymais taip pat buvo sugriežtinta balsavimo paštu tvarka, uždrausta rinkėjams į namus paštu siųsti balsavimo biuletenius, jei rinkėjai nėra oficialiai dėl to kreipęsi, balsuojant privaloma turėti asmens dokumentą su nuotrauka. Pasak gubernatoriaus, „Nelegalus balsavimas Teksase niekada nebus toleruojamas“.
Su tokia Teksaso valstiją valdančių respublikonų nuostata nesutinka demokratų partija. Demokratų nuomone, daugelis rinkimų tvarką griežtinančių įstatymų yra „nereikalingi ir kelia sumaištį“ rinkėjams, be to, yra „rasistiniai“. JAV rinkimų sistema yra tokia archaiška ir neskaidri, jog po kiekvienų rinkimų kyla daug ginčų ir teismų dėl rinkimų rezultatų teisėtumo. Įvairių apklausų duomenimis iki 40 proc. visų rinkėjų daugiau ar mažiau nepasitiki rinkimų skaidrumu ir sąžiningumu.
Balsavimo rinkimuose tvarką pastaraisiais metais sugriežtino daugelis respublikonų valdomų valstijų, tačiau demokratų valdomose valstijose tai nevyksta. Pavyzdžiui, 2023 m. Niujorke visuomenininkų grupė „Niujorko piliečių auditas“ inicijavo rinkėjų sąrašų peržiūrą, naudodamasi viešais duomenimis, kad ištirtų galimus pažeidimus rinkėjų registracijos sistemoje. Jie atskleidė gana daug neatitikimų ir teigia, kad rinkėjų duomenimis buvo manipuliuojama dideliu mastu 2022 m. Kongreso rinkimuose. Jų išvados buvo pateiktos įvairioms valstijos institucijoms, tačiau nebuvo imtasi jokių oficialių veiksmų tolesniam tyrimui. Iš valstijos vyriausybės ir gubernatoriaus nebuvo sulaukta jokio oficialaus atsako.
Agresorius naktį Ukrainą atakavo su 80 Shahedų bei penkiomis Kh59. 71 droną ukrainiečiams pavyko numušti, tačiau raketos praėjo priešraketinę gynybą. Be to, agresorius KAB’ais smūgiavo Kharkiv gyvenamiesiems rajonams, mieste bent 18 gyventojų buvo sužeisti. Ryte rusai balistinėmis raketomis smūgiavo komunikaciniam mazgui Donetsk krypties užnugaryje, Pavlohrad.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečių kairysis flangas. Be pakitimų, mūšių intensyvumas sumenko.
Centras. Ukrainiečiai pasistūmėjo į šiaurę–šiaurės rytus nuo Malaya Loknya ir išlygino kontaktinę liniją prie Pohrebki sau naudinga linkme. Rusai keletą dienų čia intensyviai drabstė KAB’us, bet panašu tai nepadėjo. Agresorius praneša, kad Ukrainos pajėgų žvalgybinės grupės veikia prie Bolshoe Soldatskoe. Tai yra logiška ankstesnio ukrainiečių pasistūmėjimo prie Cherkaskoe Porechnoe bei dabartinės sėkmės prie Pohrebki pasėkmė.
Ukrainiečių dešiniajame flange be pakitimų.
Kharkivo kryptis.
Kontaktinėje linijoje tęsiasi lokalūs susidūrimai.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius nuo Pishchane pleišto dar šiek tiek pasistūmėjo link Kruhliakivka, Ukrainos pajėgos skyla į dvi dalis. Tikėtina, užbaigę šį perskėlimą, okupantai suintensyvins operacijas šiauriniame flange ir pabandys užimti Kupjansk.
Lyman. Agresoriaus pajėgos pajudėjo į priekį Nevske, ukrainiečiai priversti atsitraukti už upės Zherebets. Tačiau taktine prasme jie daug neprarado – vakariniame upės krante Ukrainos gynėjai toliau kontroliuoja aukštumas. Jų gynybos linija šiauriniame flange (Makiivka – Nevske) dabar eina šiomis aukštumomis vakariniame upės krante.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Chasiv Yar miestas ir apylinkės. Rusai dar šiek tiek užėmė no mans land Klishiivka apylinkėse bei tęsia spaudimą pietiniame flange. Tuo tarpu, ukrainiečiai nustūmė rusus šiauriniame flange nuo kelio Sloviansk – Bakhmut į pietus nuo Privylia.
Toretsk ruožas. Priešakiniai rusų būriai prasiveržė į Toretsk centrą ir įsitvirtino. Tuo pačiu, jie puola nuo Druzhba gyvenvietės į šiaurės vakarus, su tikslu apeiti Toretsk iš šiaurės. Neatmestina, kad agresoriaus suaktyvėjimas Chasiv Yar pietiniame flange (Stupochki – Klishiivka) gali būti dalis operacijos norint apeiti Toretsk iš šiaurės. Tęsiasi mūšiai Niu Jork – Nelipivka ruože.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Okupantai bando plėsti placdarmą šiauriniame Zhuravka upės krante, tačiau šį kartą Ukrainos gynėjai atsilaikė. Selydove prieigose tęsiasi mūšiai, čia rusams ir toliau nesiseka pajudėti.
Centras. Labai sunkios kautynės vyksta Tsukuryne – Hyrnyk ruože, rusams nepavyksta pralaužti Ukrainos pajėgų gynybos. Tuo tarpu, pietiniame flange rusai stumiasi į priekį įsitvirtindami Hostre gyvenvietėje, mūšiai Oleksandropil prieigose taip pat tęsiasi. Jei kristų šis gynybos rajonas, ukrainiečiams atitraukti pajėgas iš rytinio Vovcha upės kranto būtų labai sudėtinga. Vilties teikia tai, kad Oleksandropil yra vandens kliūtimis apsuptas ir aukštumose esantis gynybai patogus miestelis. Esmė, ar ukrainiečiai turi pajėgų ir resursų išnaudoti šiuos gamtinius pranašumus.
Pietinis flangas. Neaiški padėtis Vuhledar vakariniame flange. Rusai skelbia pasiekę Novoukrainka, tačiau to patvirtinimų mums aptikti nepavyko. Ukrainos gynėjai neužleidžia pozicijų Vuhledar pietinėse, rytinėse ir šiaurės rytinėse prieigose.
Šiandien minima Baltų vienybės diena. Bet ar mes žinome, kas yra baltiškoji kultūra?
Ta proga skelbime Irenos BABKAUSKIENĖS interviu „Respublikoje“ su kalbininku, baltistu prof. Alvydu Butkumi.
Gal mes patys jos ir nepastebime, bet, pavyzdžiui, kitataučiai, tai pastebi ir mūsų žmonių elgesy, ir pačioj mūsų etnografijoje. Ta paprotinė kultūra Lietuvoje gal kiek mažiau stebima, bet Latvijoje jos pavyzdžių yra sočiai, nes latviai ją puoselėjo nuo seno – jų nacionalinis atgimimas prasidėjo anksčiau negu mūsų.
Latviai tokios istorijos, kaip mes, neturėjo, tad ir iš praeities stiprybės semtis negalėjo, todėl jie akcentavo latvių kalbą, etnografiją, tautosaką, dainas. Štai kuo jie buvo ir yra stiprūs, visa tai jaučiasi iškart, kai nuvažiuoji į Latviją.
Lietuvoje parduotuvių vitrinose retai kur pastebėsi baltiškų ornamentų, o Latvijoje jų pilna. Aš, lietuvis, būdamas Latvijoje jaučiuosi tikras baltas. Ten, pavyzdžiui, vitrinos išpuoštos baltiškais ornamentais – nebijo latviai ir to ugnies kryžiaus, vadinamosios svastikos. Suvenyrų parduotuvės reklama net prie merijos Rygos centre buvo išpuošta su baltiškąja svastika, ir niekas to nedraudė. Latviai nebijo baltiškų simbolių.
Nenoriu sumenkinti savo tautos – mes irgi esame tokie patys baltai, tik šiek tiek galbūt to slaviškumo gavę daugiau.
Bet kodėl vengiame baltiškų simbolių, bijome savo šaknų? Pamenate, koks kilo šaršalas, kai prieš keletą metų Kėdainiuose Kalėdų eglė buvo papuošta senaisiais baltų simboliais, vienas kurių buvo baltiškoji svastika – ugnies ženklas, kurį baltai siejo su Dievu, Saule, Perkūnu. Kai kam šie ženklai ant eglės užkliuvo – esą tai žeidžia žydų jausmus. Tiems įsižeidusiems ir abejojantiems baltų svastikos prasme baltų kultūros tyrinėtojai yra siūlę eksperimentą: naktį nuo kalno paridenti uždegtą medinį ratą – išvysite besisukančios ugnies svastiką, kokią vaizdavo dar prieš šimtmečius ir kokią daug vėliau savaip transformavo naciai.
Didžiausioje Latvijos dalyje baudžiava buvo panaikinta tuoj po Napoleono karo, 1817–1819 metais. Tik Latgaloj ji, kaip ir Lietuvoje, panaikinta 1861 metais. Noriu pasakyti, kad latviai savo etnografija galėjo ir pradėjo didžiuotis anksčiau nei mes. Ir nekrūpčioja dėl to, nes ten niekas – nei žydai, nei rusai – tų svastikų nesibaido.
O pas mus to baudžiavinio geno likę daugiau. Lietuviai, net patekę į valdžią, ima krūpčioti, kai kas nors pasako – ką jūs čia darote, čia ne taip turi būti ir pan. Net prezidentas paiso tokių replikų ir užuominų. O kai žmogus paiso, tada tie replikuotojai puola dar daugiau.
Mes nevertiname ir savo kalbos taip, kaip ją puoselėja latviai?
Čia dar vienas istorinis skirtumas tarp mūsų. Didžioji latvių dalis pateko į liuteroniškos kultūros sritį – ten įsigalėjo reformacija. Vokiečiai reformatai laikėsi nuostatos, kad krikščionybę reikia platinti vietinėmis kalbomis. Jūs gal nustebsite, bet kadangi latviai savo mažvydų ir daukšų neturėjo, tai vokiečiai mokėsi latviškai ir leido pirmąsias knygas. Tai buvo vokiečių leistos knygos latvių kalba.
Latviai nepatyrė kalbos žeminimo. Nuo 16 amžiaus bažnyčiose ne tik leista, bet buvo ir prievolė vartoti latvių kalbą. Pas mus – atvirkščiai. Mūsuose buvo „polska viara“. Lietuvių kalba buvo niekinama net iš bažnyčios sakyklų, ypač 19 amžiuje, esą tai pagonių kalba, chamų kalba. Tik įsivaizduokit, kaip turėjo gūžtis lietuvis, kurio gimtoji kalba buvo lietuvių – jis ėmė gėdintis savo kalbos. Tas šleifas tęsiasi iki mūsų dienų.
Tebeturime įgimtą baudžiauninko sindromą…
Per tuos 20 tarpukario Lietuvos metų mes neišsiugdėme tokio tautiškumo, kokį turėjo latviai, nes jie ugdė savo tautiškumą daug anksčiau. Dabar visa tai atsiliepia – mes žiūrime ponams į burną, ką jie pasakys.
Šią naktį ukrainiečiai agresoriui užkūrė smagią pirtelę. Apie smūgį Tikhoretsk rašėme ryte: https://www.facebook.com/share/v/WhryL9Gj4mJJjdBb/. Tiesa, neatmestina, kad šiame sandėlyje buvo ne aviacinės bombos, o š. korėjos perduoti artilerijos šaudmenys. Maža to, užvakar į orą pakėlę didžiulį strateginės reikšmės sandėlį prie Toropets (Tverės sritis), šią naktį ukrainiečiai sėkmingai atakavo 15 km piečiau esantį kitą tiesioginiame „gynybos“ ministerijos pavaldume esantį strateginės reikšmės sandėlį Oktyabriskyi. Galimai, ten buvo laikomos S300 raketos. Kad liūdna rusams nebūtų, ukrainiečiai ir dieną leido dronus į jau sproginėjantį ir liepsnojantį Tikhoretsk. Be to, ėmė ir užsidegė Wagner samdinių bazė Molkino (ta pati Krasnodar srityje, apie 380 km nuo kontaktinės linijos). Šaudmenų sandėlių medžioklės sezonas tęsiasi.
Agresorius Ukrainos teritorijoje smūgiavo 4 balistinėmis raketomis Iskander M (arba š. korėjos KN23), penkiomis Kh59 ir 16 dronų Shahed. Ukrainiečiai numušė visas K59 ir 11 dronų, tačiau balistinės raketos, kaip jau įprasta, praėjo oro gynybą. Buvo smūgiuota Kryvyi Rih. Nepavargsime kartoti kaip papūgos – būtina spręsti Krymo, kaip balistinių raketų ir dronų paleidimo aikštelės problemą.
Gal ją padės spręsti JAV žadamos oras – žemė raketos? Anksčiau pasirodė informacija, kad F16’iems gali būti perduotos ilgo nuotolio JASSM tipo raketos (priklausomai nuo versijos, šūvio nuotolis gali siekti 370, 926 km ar net daugiau). Šiandien pasirodė žinios, kad tuo pačiu JAV gali perduoti ir vidutinio nuotolio raketas, galinčias atakuoti taikinius 70 mylių atstumu (apie 130 km). Šias charakteristikas atitinka raketa AGM154 Joint Standoff Weapon, kuri skirta atakuoti taikinius atvirose pozicijose (kasetinė galvutė). Reikia tikėtis žodžiai virs greitais darbais.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečių kairysis flangas. Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota. Rusai toliau bando atakuoti Obukhivka – Liubomovka ruože, savo ruožtu ukrainiečiai Volfino – Vesioloe – Medvezhe.
Centras. Situacija prie Kremenoe neaiški – sunku pasakyti ar ukrainiečiai užėmė apsuptą gyvenvietę. Tuo tarpu prie Martynovka tęsiasi mūšiai, rusai kontaktinėje linijoje aktyviai naudoja aviaciją.
Ukrainiečių dešiniajame flange be pakitimų.
Kharkivo kryptis.
Tęsiasi abipusės atakos Vovchansk ir Lyptsi sektoriuose, kontaktinėje linijoje be pakitimų. Rusai toliau KAB’ais, raketomis atakuoja Kharkiv miestą bei jo apylinkes.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Okupantai toliau koncentruoja pastangas ties Oskil upės pakrante. Jie perkėlė pagrindinių pastangų kryptį link Kruhliakivka, kurią tiltu per Oskil upę jungia Senkove. Taigi rusai pasiekė abejose upės pusėse vingiuojantį kelio Kupjansk – Senkove – Borova atkarpą. Taip pat, kautynės tęsiasi prie Lozova – jei rusams čia pavyktų įsitvirtinti jie jau galėtų platesniu frontu pulti ruožą Kruhliakivka – Borova ir perskelti Ukrainos pajėgas Kupjansk sektoriuje į dvi dalis.
Lyman. Rusams visgi pavyko kirsti Zherebets upę ir įsitvirtinti beveik visoje Makiivka gyvenvietėje. Tiesa, kiek vakariau esančios dominuojančios aukštumos vis dar ukrainiečių rankose. Tęsiasi mūšiai ir kituose ruožuose.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Chasiv Yar miestas ir apylinkės. Sudėtinga ir neaiški padėtis išlieka pietiniame flange (Stupochki – Klishiivka).
Toretsk ruožas. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas Toretsk rytinėje dalyje bei Niu Jork ruože. Rusai atnaujino atakas Panteleimonivka, su tikslu atverti ukrainiečių vakarinį flangą.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainos gynėjai neišlaiko pozicijų šiauriniame Zhuravka upės krante, čia okupantai išplėtė savo pozicijas į vakarus link Mykolaivka. Taip, jie plečia galimybes atakuoti link Myrnohrad. Šis Pokrovsk priemiestis yra intensyviai apšaudomas iš artilerijos ir atakuojamas dronais.
Centras. Agresorius vysto sėkmę ir su pajėgomis kirto kelią Tsukuryne – Selydove bei toliau puola link už pusantro kilometro esančio geležinkelio Tsukuryne – Vyshneve – Pokrovsk. Kaip ir rašėme anksčiau, piešiasi du rusų VEV:
Palei kelią Tsukuryne – Selydove atakuoti į šiaurę link Selydove;
Pietinis flangas. Sunki padėtis Vuhledar pietuose, rytuose ir šiaurės rytuose. Panašu, agresorius kirto upę Kashluhach, bandydamas blokuoti Vuhledar iš vakarų. Rusų VEV buvome pateikę rugsėjo 9 d.: https://www.facebook.com/share/p/kfny68LqWYqD47bF/.
Ši šalis turi labai didelę įtaką ES. Tai rimtas smūgis ES neomarksistiniams globalistams. Nenustebčiau, jeigu Nyderlandus palaikytų Prancūzija, kurioje E. Macronas padarė sandorį su Mari Le Pen Nacionaliniu frontu, kad galėtų suformuoti Vyriausybę.
O tada ES atsidurtų kryžkelėje – arba grįžimas prie sveiko proto įvedant radikalią antiimigracinę politiką arba skilimas.
Kažin ką tada pasakys mūsų globalistiniai tolerantiškieji neomarksistai iš valdančiųjų ir kitų partijų apie Nacionalinio susivienijimo kvietimą radikaliai stabdyti Lietuvos rusifikaciją ir islamizaciją.
Nyderlandai pasiuntė puikią žinią ES. O jūs tuo tarpu rinkitės Nacionalinį susivienijimą, kuris vienintelis aiškiai numatė, kas vyks su imigrantais ir pakvietė veikti, kol dar nevėlu.
Vengrija prisijungė prie Nyderlandų, prašančių atsisakyti ES atvirų sienų migracijos politikos
„Reikia drastiškų veiksmų, kad būtų sustabdyta nelegali migracija, Vengrijos vyriausybė prisijungs prie Nyderlandų prašimo atsisakyti ES prieglobsčio ir migracijos taisyklių“.
Trečiadienį vyriausybės ministras pareiškė, kad Vengrija prisijungs prie Nyderlandų prašymo jų neįtraukti į Europos Sąjungos migracijos politiką, o tai, pasak Politico, yra dar vienas ženklas, kad ES sutarimas dėl imigracijos „blogėja“, rašo Vengrijos laikraštis Mandiner.
Praėjusią savaitę naujoji Nyderlandų vyriausybė paskelbė ketinanti įgyvendinti „visų laikų griežčiausią prieglobsčio politiką“ ir trečiadienį pateikė prašymą atsisakyti kai kurių ES migracijos politikos nuostatų. Vengrijos ministras, atsakingas už ES reikalus, Janošas Boka (János Bóka) svetainėje X rašė: „Norint sustabdyti nelegalią migraciją, reikia imtis drastiškų veiksmų; Vengrijos vyriausybė prisijungs prie Nyderlandų prašymo atsisakyti ES prieglobsčio ir migracijos taisyklių, jei Sutarties pakeitimas tai leis.“
Tačiau ES sutarčių keitimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kuriam reikia vieningo visų valstybių narių sprendimo. Trečiadienį surengtoje spaudos konferencijoje Komisija paskelbė, kad artimiausiu metu tokio pakeitimo nesitiki. Europos prieglobsčio ir migracijos taisyklės yra privalomos, o Nyderlandų migracijos ministras teigė, kad jų ir toliau bus laikomasi.
Tuo metu, kai Vokietija praėjusią savaitę ėmėsi tikrinimų savo pasienyje, Vengrija apie tokius planus nepraneša.
Vengrija išlieka „įsipareigojusi Šengeno erdvės narė“, – pareiškė Boka.
Nyderlandų posūkis link antiimigracinės pozicijos artimiausiais mėnesiais, o gal net ir metais, gali sukelti tam tikrų problemų ES, nes Nyderlandai yra galinga Vakarų Europos narė ir svarbus mokėtojas į ES biudžetą. Tai taip pat rodo, kad Vengrijos pozicija vis labiau tampa pagrindine Europos visuomenės pozicija.
Nors ES imigracijos taisyklių atsisakymas yra mažai tikėtinas, tai rodo, kad Europoje labai norima atsisakyti masinės imigracijos. Ši žinia pasirodė tuo metu, kai Vokietija uždarinėja savo sienas, o Švedija įgyvendina naujovišką naują remigracijos programą, pagal kurią migrantams suteikiama iki 31 000 eurų, kad jie grįžtų į savo kilmės šalį.
Kaip vakar pranešėRemix News, Nyderlandų karalius Vilhelmas Aleksanderis (Willem-Alexander) pasakė novatorišką kalbą, išreikšdamas savo nepritarimą nekontroliuojamai imigracijai, taip palaikydamas vyriausybės pastangas mažinti imigraciją.
Savo kalboje jis ypač akcentavo migracijos kontrolės būtinybę, nurodydamas spartesnį nei tikėtasi gyventojų skaičiaus augimą ir dėl to didėjantį spaudimą viešosioms paslaugoms bei „mūsų visuomenės gyvenimo būdui“.
Tariamai neutralus ar pilietinis tokių valstybių kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija pobūdis tėra iliuzija. Šių laisvų valstybių jėga ir stabilumas yra tiesioginė absoliutaus amerikiečių, anglų ir prancūzų tautų dominavimo prieš visas konkuruojančias tautas ar gentis savo teritorijoje pasekmė.
Visais trimis atvejais šis dominavimas pasiektas per amžius naikinant visus bent kiek reikšmingus konkurentus. Vidinis šių tautų vientisumas leido atsirasti jų nacionalinėms valstybėms, o kultūros tradicijos – susiformuoti unikaliam kiekvienos šalies charakteriui.
Jei iš šių valstybių ir galima ko pasimokyti, tai kad absoliutus vienos tautos dominavimas konkrečioje šalyje leidžia valstybėje atsirasti laisvoms institucijoms, įskaitant individų teises ir laisves, kurių vidujai susiskaldžiusios šalys – taigi ne nacionalinės valstybės – negali nei išugdyti, nei išlaikyti.
Viena įstabiausių politinės tvarkos, sukurtos praėjusiame amžiuje sugriuvus europinėms imperijoms, savybių yra gausiai Viduriniuose Rytuose, Afrikoje ir kitur susikūrusios naujos nepriklausomos valstybės, kurios kaip tik ir nebuvo nacionalinės valstybės čia aptariama prasme.
Anglai, prancūzai ir olandai, atsitraukdami iš savo užkariautų teritorijų, neįpareigojo sekti pasiteisinusiu jų pačių valstybių modeliu su pagal tautines ir gentines linijas nubrėžtomis sienomis. Galbūt buvę imperiniai valdytojai patingėjo vargintis, perbraižydami savo primestas kolonijų sienas ar organizuodami didelio masto gyventojų perkraustymą, kad tautos labiau atitiktų valstybių sienas. O galbūt priešingai – besitraukiantys kolonistai iš tiesų norėjo sukurti valstybes ne su tautinėmis sienomis, puikiai suprasdami, kad jas valdyti bus beveik neįmanoma ir kartu lengviau kontroliuoti per atstumą. Kad ir kokios būtų priežastys, dauguma imperinių galybių sukurtų naujų valstybių buvo nenacionalinės.
Pavyzdžiui, Irakas šitaip gavo nepriklausomybę iš Britų imperijos 1932 metais, o jo sienas lėmė britų ir prancūzų derybos. Iki šio sprendimo niekada istorijoje nebuvo irakiečių tautos, tačiau britai, ignoruodami nacionalinius ir religinius skirtumus, nutarė, kad galima sukurti tokią tautą prievarta suburiant kurdus, asirus, arabų sunitų ir šiitų gentis bei kitas žmonių bendrijas, kurių nesieja nei kalba, nei religija, nei bendro veikimo istorinė patirtis.
Jie buvo paskelbti tauta, gavo rašytinę konstituciją, vėliavą, teisę po visą pasaulį siuntinėti ambasadorius, taip pat kitus nacionalinės valstybės simbolius. Visa tai padaryta siekiant įtvirtinti, kad naujoji Irako valstybė būtų nacionalinė valstybė, kokios buvo Anglija, Prancūzija ar Amerika.
Tame nebuvo nė kruopelytės tiesos. Arabai sunitai buvo dominuojanti gentinė grupė, kuri dėl negailestingų represijų prieš daug gausesnę arabų šiitų populiaciją išlaikė šalį nesuirusią.
Didelė kurdų populiacija niekada nepripažino arabų valdžios. Irako sunitų įvykdytos kurdų skerdynės, kai buvo paleistos nuodingos dujos Halabjos mieste 1988 metais, geriausiai atskleidžia nenusakomą žiaurumą, kurį arabų sunitų režimas laikė būtinu, kad išsaugotų valstybę nesuirusią.
Amerikiečių bandymas 2005 metais išgelbėti valstybę prievarta perkuriant ją kaip vakarietišką demokratiją su nauja rašytine konstitucija, garantuojančia individų laisves, greitai baigėsi nesėkme ir alinančiu pilietiniu karu.
Panašus likimas ištiko Siriją, kurią kaip nepriklausomą valstybę 1946 metais įkūrė prancūzai. Iki tol niekada istorijoje nebuvo sirų tautos, o pats žodis graikų buvo išrastas geografiniam regionui apibūdinti. Vis dėlto nepaisant faktų, alavitų, druzų, kurdų, asirų krikščionių ir arabų sunitų gentys šioje savavališkai apibrėžtoje teritorijoje buvo paskelbtos kaip tauta. Šios viena kitos atžvilgiu karingos grupės du dešimtmečius gyveno visiško nestabilumo ir valstybės prievartos sąlygomis, kol galiausiai alavitai – ne musulmoniška etninė grupė su savita religine ir istorine tapatybe – sugebėjo tvirtai suimti valdžią į savo rankas.
Sukūrę mažumų sąjungą su krikščionimis ir druzais, jie pradėjo terorą prieš daugumą sudarančius arabus sunitus, įskaitant liūdnai pagarsėjusį sunitų Hamos miesto sunaikinimą. Pastarąjį dešimtmetį alavitai ir toliau neleidžia atsirasti arabų sunitų valdžiai, už tai mokėdami pusės milijono gyvybių ir, ko gero, pusės šalies populiacijos perkraustymo kainą.
Palyginkime šias šalis su jų artimu kaimynu Izraeliu, įkurtu beveik tuo pačiu metu. Pasitraukus Britų imperijai 1948 metais Izraelis įsteigtas kaip žydų tautos nacionalinė valstybė.
Kaip nurodo Izraelio nepriklausomybės deklaracija ir įvairūs šalies įstatymai, Izraelio tikslas yra užtikrinti žydų tautos apsisprendimą. Tai vykdydamas Izraelis priėmė milijonus išvietintų žydų pabėgėlių iš arabiškų šalių, Irano, Vidurio Europos, Sovietų Sąjungos ir t. t.
Šiems žydams migrantams pasiūlytas gyvenimas be persekiojimo, ekonominės galimybės ir viešosios mokyklos, kur vaikai būtų supažindinti su savo tautos paveldu – mokytis hebrajų kalbos, tautos istorijos ir tyrinėti Bibliją. Kitaip tariant, Izraelis elgiasi kaip konkrečios tautos nacionalinė valstybė.
Tuo pačiu metu jis išplėtojo laisvas institucijas, leidžiančias Izraelio tautinių ir gentinių mažumų grupėms išpažinti savo religiją, kaip jiems atrodo tinkama, ir mokyti vaikus savo kalbos bei kultūrinio paveldo. Šiandien Izraelis yra vienintelė Artimųjų Rytų valstybė, kur krikščionys, druzai ir kitos grupės gali atvirai praktikuoti savo religiją, nebijodami dėl savo gyvybių.
Kas leidžia Izraeliui klestėti kaip laisvai valstybei ir net suteikti visapusišką apsaugą tautinėms bei gentinėms mažumų grupėms, kai tokios valstybės kaip Sirija ar Irakas negali net pasiekti stabilumo, nebent kruviniausio valstybinio teroro priemonėmis?
Šias valstybes skiria paprastas principas: Izraelis nuo pat įkūrimo yra nacionalinė valstybė. Tai reiškia, kad visų pirma valstybėje ir už jos sienų gyvena reali žydų tauta. Įvairios žydų gentys turi bendrą religiją ir įstatymus, hebrajų kalbą, tūkstantmetę susivienijimo prieš išorės priešus istoriją.
Be to, į nacionalinę žydų valstybę šios gentys susivienijo savo noru, kad išplėstų kolektyvinio apsisprendimo galimybes.
Nuo pat valstybės įkūrimo žydai buvo ženkli gyventojų dauguma. Valstybės simboliai ir prigimtis kilo iš tautinių ir religinių žydų tradicijų ir atspindi kolektyvinį laisvą apsisprendimą, kurio išraiška ir yra nepriklausoma valstybė.
Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.
