[…] Tamsos jėgų prasiveržimas, anot Tikrųjų Šviesos Jėgų, vyksta čia – Lietuvoje. Antisemitizmas, pasirodo, didžiausią grėsmę kelia ne ten, kur teroristai puldinėja sinagogas; ne ten, kur islamistai išžudo ir paima įkaitais tūkstančius žydų; ne ten, iš kur į Izraelį leidžiamos raketos; ne ten, kur ištisi Vakarų universitetai palaiko ne užpultą Izraelį, o jį užpuolusių Palestinos teroristų rėmėjus; ne ten, kur didžiųjų valstybių valdantieji vadina Izraelį „shitty little country”.
Ne, ne. Visa tai – kur kas mažesnė blogybė. Bet kai Izraelio premjero Benjamino Netanyahu bendražygius supeikia net Seime nesantis Lietuvos politikas, tai – baisaus antisemitizmo atvejis. O kai Tarptautinio baudžiamojo teismo vyriausiasis prokuroras Karimas Khanas pareikalauja Netanyahu arešto orderio, tai – nieko tokio.
Pasirodo, tikrasis antisemitizmas, gresiantis Lietuvos ir greičiausiai – viso pasaulio ateičiai, yra neteisinga jokių valdžios svertų neturinčio Lietuvos politiko nuomonė, paskelbta socialiniuose tinkluose.
Beje, dėl teisingų ir neteisingų nuomonių: čia išryškėja dar vienas įdomus šios audros stiklinėje faktorius. Kalbamo kreipimosi signatarai pompastiškai klausia: su kuo mes – su Vakarais ar su Rusija? Jie patys, aišku, galvoja kitaip, bet yra pagrindo manyti, kad tam tikra prasme jie – su Rusija, o ne su Vakarais.
Nes būtent Rusijos propagandai būdinga gromuluoti iš piršto laužiamą pasakojimą apie Lietuvoje klestintį antisemitizmą. Nes būtent Sovietų Rusijoje ir jos okupuotose šalyse nuomonės buvo skirstomos į „teisingas” ir „neteisingas”, reikalaujant, kad „teisingos” nuomonės būtų valdžioje, o „neteisingos” nuomonės būtų draudžiamos, ir žmonės už jas būtų baudžiami.
Nes Vakarų civilizacijos avangardas – Jungtinės Valstijos – vadovaujasi konstitucijos Pirmąja pataisa, užtikrinančia nevaržomą žodžio laisvę. Kitaip nei Rusija ir Lietuva, Amerika savo politikų nepersekioja ir nemeta iš Kongreso už nuomonę, kad ir kokia ji būtų keista, kam nors nepriimtina arba net iš tiesų politiškai pavojinga. Ta proga prisiminkime kad ir šįmet priimtą Donaldui Trampui palankų JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimą dėl jo skelbtos nuomonės, kad 2020 m. prezidento rinkimų rezultatai buvę suklastoti. JAV Aukščiausiasis Teismas stojo ginti žodžio laisvės, o ne „teisingos nuomonės”.
Maža to, kairuoliškos žiniasklaidos ir jos mėgstamų viešųjų intelektualų, tokių, kaip pasirašiusieji kreipimąsi į Gitaną Nausėdą, pastangos skirstyti nuomones ir visuomenes į „teisingas” ir „neteisingas” jau davė itin karčių vaisių Europoje ir Amerikoje. Dešimtmečius trukę bandymai marginalizuoti tą politinę mintį, kuri netapo „teisinga” ir neprisitaikė prie vyraujančių madų, tariamų „tiesų”, ideologijų ir „vertybių”, galiausiai atsigręžė prieš minėtų bandymų įkvėpėjus ir jų sekėjus.
Todėl ir turime dabar, tarkime, Vokietijoje ne sugniuždytą, o sustiprėjusį socialistų ir liberalų baubą – AfD […]
Neseniai grįždamas iš apaštalinės kelionės po Pietryčių Aziją popiežius lėktuve žurnalistų buvo paklaustas apie JAV prezidento rinkimus. Šventasis Tėvas atsakė, kad balsuojant tenka rinktis „mažesnį blogį“.
Mažesnio blogio teorija remiasi mintimi, kad nėra tobulų idėjų įgyvendinimo kelių. Absoliutus gėris yra tik Dievas, o visi kiti gėriai yra jam reliatyvūs, tad mažesni. Tačiau ką daryti, kad mūsų pasirinkimas nebus iki galo geras ir vis vien jame egzistuos trūkumas? Tuomet kalbame apie mažesnį blogį, kuris neštų sąlyginai mažesnę žalą.
Šis principas dažnai taikomas politikoje, ypač, kai kalbame apie rinkimus. Politines programas rašo ir įgyvendina žmonės, kurie yra netobuli ir riboti. Todėl jų veiksmuose blogio priemaišos yra sunkiai išvengiamos. Be to, sunku rasti tobulą politinę ideologiją, kuri visiškai atitiktų Evangelijos principus.
Beje, mažesnio blogio teorija dažnai katalikus atbaido ne tik nuo dalyvavimo politinėje veikloje, bet net ir nuo balsavimo. Kliūtimi tampa idealistinis pasaulio vaizdas, kurį gerai iliustruoja žinomo Lietuvos dainininko Andriaus Mamontovo pasakymas, kad siūlomas pasirinkimas tarp supuvusios kriaušės ir supuvusio obuolio. Du skirtingi vaisiai, bet abu supuvę.
Neverta idealizuoti politikos, verčiau žvelgti, kokį rezultatą politikų veikla galėtų atnešti bendram gėriui. Žinoma, ir jį apibrėžti nelengva, ypač šiuolaikiniam žmogui. Katalikų Bažnyčia pateikia gaires, kuriomis vadovaujantis galima atlikti pasirinkimus, pavyzdžiui, balsuojant.
Bažnyčios mokymas, pirmiausia, pabrėžia, kad: „Bažnyčia, dėl savo uždavinio ir kompetencijos pobūdžio jokiu būdu nesutampanti su politine bendruomene.“ (Vatikano II susirinkimas. Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes). Ten pat pažymima, kad Bažnyčia „gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę.“
Tad politinė veikla remiasi žmogaus laisve ir jo atsakinga bei sąmoninga veikla. Vis tik Katalikų Bažnyčios katekizmas primena: „Piliečiai privalo visuomenės gėrio labui bendradarbiauti su viešąja valdžia tiesos, teisingumo, solidarumo ir laisvės dvasia. Tėvynės meilė ir tarnavimas jai kyla iš dėkingumo pareigos ir meilės tvarkos.“ (KBK, 2239)
Katalikų Bažnyčia pateikia gaires, kuriomis vadovaujantis galima atlikti pasirinkimus, pavyzdžiui, balsuojant.
Rinkimai yra toks bendradarbiavimo pavyzdys ir meilės Tėvynei išraiška. Katekizmas teigia, kad atsakomybė už bendrąjį gėrį moraliniu lygmeniu įpareigoja naudotis rinkimų teise (plg. 2240). Tad kalbama apie pareigą remiantis visuotine morale.
Vis tik bet kokia pareiga neveikia automatiškai, pati iš savęs, ypač, kai kalbame apie šiuolaikinį žmogų. Kas iš to, jei prie balsadėžių ateis pareigos vedami piliečiai, kurie net nežinos už ką ir dėl ko balsuoja? Moralinis lygmuo čia įsiterpia tuo atveju, kai šis neišmanymas kyla iš pačios paprasčiausios ir primityviausios tingėjimo nuodėmės. Kalbama ne apie tingėjimą eiti balsuoti, bet apie tinginystę domėtis viešuoju ir politiniu gyvenimu.
Jis pabrėžia, kad asmens orumo apsauga yra pagrindinis tikslas veikiančių politinėje arenoje. Šį orumą grindžia, pasak popiežiaus, trys nediskutuotini principai.
Pirmasis – gyvybės nuo pradėjimo iki natūralios mirties apsauga.
Antrasis – natūrali, moters ir vyro sąjungos pagrindu, šeimos struktūra. Pontifikas pabrėžė, kad politikai turi ginti nuo bandymų padaryti šeimą teisiškai lygiareikšme kitoms sąjungų formoms, kurios daro jai žalą bei ją destabilizuoja.
Trečiasis – tėvų teisė auklėti savo vaikus.
Šie trys paprasti principai, pateikti prieš beveik 20 metų anuomečio popiežiaus, yra ryškūs kelrodžiai tiek rinkėjams, tiek politikams, ypač, kai esame kultūrinių karų sūkuriuose. Lieka tik neignoruoti išminties.
Tuo metu kai bene garsiausia neomarksistinių žmogaus teisių gynėja, ministrė A. Armonaitė viešai televizijos laidoje demonstruoja nepagarbą žmogui ir mokslui, o valdantieji biudžeto lėšas nukreipia neomarksistinei LGBT GENDER propagandai, dėmesio vis mažiau lieka kitoms sritims.
Lietuvos banko pirmininkas G. Šimkus jau atkreipė dėmesį į tai, kad švietimo sistema ruošia ne tai ko reikia darbo rinkai. Bet tai tik viena iš problemų švietimo sistemoje. Lietuvoje Finansinio švietimo ir skaitmeninio finansinio raštingumo įgūdžių formavimo būklė tragiška. Tai ilgainiui lems dar didesnį gyventojų gerovės mažėjimą.
Lietuvos finansinis raštingumas dėl valdančiųjų vykdomos politikos mažėja.
Štai todėl vis dažniau skaitome naujienas apie klestinčius finansinius bei telefoninius sukčius ir išviliotas milžiniškas pinigų sumas. Ir tai manęs nestebina, nes tai yra ir dėl mažėjančio gyventojų finansinio raštingumo.
Turbūt neatsitiktinai A. Armonaitė rinkimų debatuose rugsėjo 25 d. per LRT pasakojo apie tai, kad sekančiais metais bus didinamos nekilnojamojo turto vertės ir negalėjo suprasti mano replikos, kad išliekant tai pačiai neapmokestinamai NT vertei, NT mokestį turės mokėti daugiau gyventojų, kurie iki šiol jo nemokėjo ir visiems augs NT mokesčių vertė. Negi toks menkas pačios ministrės raštingumas, kad negali suvokti tokių paprastų dalykų?
Spėčiau, kad A. Armonaitei nebaigti darbai tai pabaigti mus daryti beraščiais ir neišprususiais vergais.
Rugsėjo 26 d. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centras patvirtino mano žodžius dėl augančių finansinio sukčiavimo apimčių. Šis centras paskelbė, kad antrąjį šių metų ketvirtį gyventojų ir bendrovių patirti nuostoliai siekė 4,1 mln. Eur ir buvo didesni nei pirmąjį, kai prarasta 3,7 mln. Eur. Iš viso per pirmąjį 2024 m. pusmetį finansiniai sukčiai pasisavino kone 8 mln. Eur. https://amlcenter.lt/apklausa-besikeiciant-sukciu-taktikoms-gyventoju-atsparumo-igudzius-reikes-nuolat-atnaujinti/
Spalio 7-ąją kompozitorius Feliksas Bajoras ruošiasi minėti garbingą, anaiptol ne kiekvienam sulaukti lemtą 90-mečio jubiliejų. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre šia proga spalio 3, 4 ir 5 dienomis rodoma šio autoriaus opera-baletas „Dievo avinėlis“.
Devyniasdešimtmetį kompozitorius Feliksas Bajoras pasitinka ne tik peržvelgdamas ir redaguodamas anksčiau parašytus darbus, bet ir kurdamas naujus. Toks ilgaamžis žmogaus kūrybiškumas – retas. „Kaip ąžuols drūts“ – šie poeto Jurgio Zauerveino žodžiai itin tinka F. Bajoro asmeniui.
Kompozitoriaus kūrybos medis – labai šakotas: jame rasime visą muzikos žanrų paletę. Pats autorius labiausiai vertina savo simfoninius darbus, tokius kaip „Exodus I“ (1994), Koncertą smuikui ir orkestrui (1999) ir, žinoma, operą-baletą „Dievo avinėlis“ (1982).
„Iš nieko niekas negimsta…“
Likimas lėmė, kad „Dievo avinėlis“ (Rimanto Šavelio libretas, papildytas Sigito Gedos ir Marcelijaus Martinaičio eilėmis) yra įsibrėžęs kaip su autoriumi kančios kelius nuėjęs, bet visgi įgyvendintas opusas. Tam autorių ruošė ir 1965–1989 m. darbas muzikinės dalies vedėju Jaunimo teatre, ir darbas su būsimaisiais aktoriais tuometėje konservatorijoje: „Juk aš teatrui gimęs, pats anksčiau galvojau studijuoti aktorystę, bet reikia, galvoju, baigti smuiką, čia juk visai kita sritis“, – pasakoja kompozitorius.
Visgi drąsa imtis tuo metu nepageidaujamos pokario partizaninių kovų temos buvo gerokai per ankstyva. Tad visą operą-baletą „Dievo avinėlis“ (neskaitant režisieriaus Jono Vaitkaus fonograminio pastatymo Lietuvos akademiniame dramos teatre 1991 m.) išvydome tik prabėgus keturiems dešimtmečiams po kūrinio atsiradimo.
Scena iš operos-baleto „Dievo avinėlis“ / Martyno Aleksos nuotr.
„Iš nieko – niekas negimsta. Kūrinyje atsispindi nuotaika, kurioje esame. Mintys, kurias išsakome. Muzika yra visa tai, kas literatūroje – tarp eilučių. Čia dar daugiau vietos palikta klausytojo fantazijai“, – teigia „Dievo avinėlio“ pastatymą LNOBT, kuriamą muzikos vadovo Gintaro Rinkevičiaus ir režisieriaus bei choreografo Martyno Rimeikio, atidžiai stebėjęs F. Bajoras.
Operos partitūra tarsi tapyta užuominomis: vietomis tik užsiminta ir palikta klausytojui papildyti savo patirtimi ir žinojimu. Ji nesiriboja greta būnančiais, bet priima ir anapusybėje esančiųjų godas ir teisybes.
F. Bajoras, kaip reta kas, geba didelę dalį reikšmių perteikti ritmu. Kompozitorius jį laiko pagrindiniu kūrybos elementu. Ir operoje atlikėjai turi melodinių tarpusavio bendrumų, bet ritmika kiekvieno individuali, o tai rengiant partijas yra didžiulis slenkstis.
„Muzika – ne sudurstyti garsai…“
„Visa mano kūryba paremta vaizdu arba idėja. Atsijungiu nuo pašalinių garsų, įsivaizduoju save įvykio centre ir įsiklausau į tuo metu ten skambančią muziką. Kaip sakė Einšteinas, tik spėk užrašyti, kas tau diktuojama. Gal viskas jau yra sukurta? Reikia tik pasiimti?“ – retoriškai klausia autorius.
Ernest Barčaitis. „Dievo avinėlis“ / Martyno Aleksos nuotr.
F. Bajoro kūryba niekada nėra šiaip sau. Ji skleidžia žinią, ji kviečia atsiliepti, provokuoja muzikantus vis naujai perskaityti partitūrą. Ji nėra daiktas savyje, užbaigtas ir uždarytas penklinėse. Ji atvira naujam žvilgsniui. Ne visi kūriniai vienodai lengvai atrakinami, kartais turi irtis pirmyn ir atgal, kol užčiuopi, kur link veda kompozitorius, ypač darbuose, kur tų linijų daugiau. O pinti jas kompozitorius mėgsta ir geba, savo tiesa dalydamasis su menamais pašnekovais. Tad nors dabar mažai kontaktuoja su aplinkiniais, vis dėlto savo intencijomis lieka labai visuomeniškas: jam rūpi, kad tiek muzikų bendruomenė, tiek platesni klausytojų sluoksniai išgyventų tą siekiamą ėjimą šviesos link.
„Muzika – ne sudurstyti garsai, tai ne gražus mostas, tai mintys, kurias atlikėjas turi pateikti kaip savo. Dėl to jautiesi kūrėju, kol vyksta kūrimo procesas. Tuomet girdi muziką, įsiklausai į kiekvieną jos vingį, ji skamba mintyse mėnesį, pusę metų, įgauna idealius bruožus“, – teigia F. Bajoras.
Savo gyvenimo ir kūrybos jubiliejų pasitinkantis kompozitorius neatsieja nuo to, kas svarbu mums visiems: „Puoselėjame savo kultūrą, kad išreikštume save, kad neišnyktume, kad praplėstume žinojimą, nes žinojimas, kaip ir siela, ta nematoma materiali kūno ir visatos dalis, nemiršta. Mes kuriame savo kultūrą, nes esame turtingi tradicijomis, pajėgūs gyventi ir išlikti, nes ji mums reikalinga kaip oras. Be jos tauta – mirusi. Tenežūna ji, ne laiku gimusi.“
„Dievo avinėlio“ spektakliuose LNOBT spalio 3, 4 ir 5 dienomis pagrindinius vaidmenis atliks operos solistai Steponas Zonys, Kamilė Bontè, Raimondas Juzuitis, Karolis Kašiuba ir baleto solistas Ernest Barčaitis. Dainuos LNOBT choras (vadovas – Česlovas Radžiūnas), gros Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo Gintaro Rinkevičiaus.
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 8 raketomis (iš jų keturios Kh59) ir 32 dronais Shahed. Ukrainiečiai numušė visas keturias Kh59 bei 28 dronus. Tiesa, dalis rusų ugnies priemonių praėjo oro gynybą, sprogimai buvo girdėti Odesa bei kituose regionuose. Taip pat, rusai toliau aktyviai naudoja aviaciją drabstant KAB‘us Zaporizhia ir Kharkiv srityse.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ukrainiečių kairysis flangas.
Obukhovka – Liubimovka ruože be esminių pakitimų.
Glushkovo rajono pietuose taip pat pakitimų nefiksuota, ukrainiečiai toliau veikia Vesioloe apylinkėse bei bando išplėsti savo flangus. Agresorius pripažįsta, kad Ukrainos vienetai yra įsitvirtinę Novyi Put – Obukhovka – Medvezhe. Reikia pasakyti, kad Obukhovka (ne ta kur prie Liubimovka) gyvenvietė yra aukštumose, pietinėse Vesioloe prieigose. Kadangi pastaroji gyvenvietė gali būti atakuojama nuo aukštumų, tad ukrainiečiai čia turi iniciatyvą. Neatmestina, kad dalis ar net visa Vesioloe jau yra no mans land. Tą patį galima pasakyti ir apie vakariau esantį ruožą Volfino – Krasnoaktyabriskij. Šiame ruože ne pirmą kartą yra fiksuojamas rusų artilerijos darbas, kas indikuoja, jog čia veikia nenustatyto dydžio ukrainiečių vienetai.
Centras. Be pakitimų.
Ukrainiečių dešinysis flangas. Agresorius skelbia, kad užėmus Borki, jo pajėgos sugebėjo pasistūmėti link Plechovo. Kiek tame yra tiesos, sunku pasakyti, tačiau matomas akivaizdus rusų noras nupjauti ukrainiečių placdarmą Kursk kryptyje palei sieną, taip tikintis jį apsupti.
Kharkivo kryptis.
Ukrainiečiai įsitvirtina Agregatų gamykloje Vovchansk. Suprasdami, kad šios naujos pozicijos yra pažeidžiamos, jie atakuoja į šiaurės vakarus, ko pasekoje sugebėjo išplėsti no mans land. Tuo pačiu, agresorius praneša, kad Ukrainos gynėjai suaktyvino atakas Lyptsi sektoriuje. Nepatvirtintais duomenimis, Ukrainos pajėgoms pavyko pasistūmėti Hlyboke.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Kontaktinėje linijoje be pakitimų, tačiau situacija Kruhliakivka – Kolisnykivka ruože (Oskil upės rytinis krantas) išlieka labai sudėtinga. Taip pat, okupantai tęsia puolimą šiauriniame flange ir bando kurtis sąlygas tolimesnėms operacijoms Kupjansk link.
Lyman. Sunkūs mūšiai tęsiasi, kontaktinėje linijoje be pakitimų. Neatmestina, kad čia mūšiai gali tik intensyvėti, nes rusai gali bandyti pasinaudoti tikėtinu Kupjansk sektoriaus perskėlimu. Taigi, jie gali bandyti visame sektoriuje nustumti Ukrainos gynėjus už Zherebec ir Severskyi Donets upių, o tada judėti link Lyman bei iš šiaurės paremti savo veiksmus link Syversk.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Chasiv Yar mieste ir apylinkėse bei Toretsk ruože be esminių pakitimų, tęsiasi sunkūs mūšiai.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas.
Ukrainos pajėgos bando išlaikyti rusus ruože Novohrodyvka – Hrodyvka – Vozdvyzhenka, tačiau nustumti agresorių už upės Zhuravka kol kas nepavyksta. Maža to, rusai išlygino kontaktinę liniją prie Krutyi Yar gyvenvietės palei upę Zhuravka sau naudinga linkme.
Tęsiasi kautynės šiaurinėse ir rytinėse Selydove prieigose, Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.
Centras. Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas Tsukuryne – Hyrnyk, agresorius atakuoja šio ruožo ukrainiečių logistiką. Rytiniame Vovcha upės krante taip pat nelengva. Okupantai įsitvirtina Zhelane Persha, stumdamiesi į pietus link Zhelane Druha. Viliamės, kad rytiniame krante vis dar esančios ukrainiečių pajėgos spės atsitraukti į vakarinį krantą.
Pietinis flangas. Deja, bet Vuhledar esančios Ukrainos pajėgos iš esmės yra ugnies maiše (apsupime), t. y. agresorius turi ženklią persvarą ugnimi, kryžmine ugnimi kontroliuoja logistinius kelius į miestelį bei su žeme lygina patį Vuhledar. Ukrainiečių atsitraukimas jau dabar būtų komplikuotas. Žinoma, jis nėra neįmanomas, tačiau tam reikalinga rusų vienetų ir jų logistikos sukaustymas ugnimi (artilerija, dronai) bei manevru (kontratakos), o taip pat pasitikimas kitame ruože Novoukrainka – Bohoiavlenka pietinės prieigos – Katerynivka. Daugiausia ko galima tikėtis, tai pasitikimo naujame ruože, tačiau ir čia (žinant ukrainiečių neigiamą patirtį Pokrovsk šiauriniame flange) yra abejonių. Tačiau patys Vuhledar gynėjai, sukaustyti agresoriaus puolimo, jau nebepajėgūs to padaryti, todėl reikalinga aukštesnės vadovybės parama ir greiti sprendimai. Kalba neina apie tai ar ukrainiečiai to nesupranta, esmė – ar jie turi tam pajėgų ir resursų. Esant kritiškai sunkiai padėčiai Centriniame ruože bei sunkėjant padėčiai šalia esančiame Velyka Novosylka sektoriuje, kyla abejonių, ar kiti Ukrainos vienetai turės kuom padėti Vuhledar gynėjams. Lieka galimybė trauktis patiems, kas irgi yra įmanoma. Tačiau, tai gali lemti didesnes netektis ir nebūtinai gali baigtis sėkmingai. Yra ir kraštutinė opcija – likti ir gintis iki galo.
Zaporizhia kryptis.
Pasinaudodami sunkia Ukrainos gynėjų padėtimi Vuhledar, rusai siekia Velyka Novosylka sektoriuje toliau stumtis palei Mokry Yali upę į šiaurę. Jie sugebėjo pasiekti Makarivka pietinį pakraštį. Neatmestina, kad okupantai gali suintensyvinti operacijas nuo Zolota Nyva ir palei upę Kashluhach atakuoti Velyka Novosylka rytinį flangą.
Kokie tai žmonės, turintys tokį ilgą, gal net visų ilgiausią lietuvišką žodį, iš trisdešimt šešių raidžių?
Pirmiausia tie, kuriems labai patinka kiškio kopūstai, nes vaikystės prisiminimai it magnetas traukia ankstyvą pavasarį nubėgti į mišką ir prisišveisti vitaminų bei mineralų.
Antra, mano manymu, tai niekada neapsisprendžiantys žmonės, ką daryti kritiniu metu dėl Tėvynės ir savęs, – jie tarsi pakelės beržai svyruonėliai; kaip vėjas papūs, taip ir palinks, ką kas pasakys, tą ir darys. Tokie žmonės klupdami skuodžia nuo asmeninės atsakomybės ir vis pirštu rodo, ką kitas, bet ne jis, turėtų daryti. Jie niekada nežino už ką rinkimuose balsuoti ir ką daryti, kad valdžia tautos nenurengtų nuogai pajuokai prieš pasaulį.
Alina Laučienė
Trečia, jie nuolat niurzga, bamba, niurna, murma, burba, pumpa, burblija, kad viskas čia nepaprastai blogai, užuot ką nors gera padarę, ar bent padrąsinę kitą nenusiminti ir eiti pirmyn.
Žmogau, kai sutiksi tokius nebeprisikiškekopūsteliaujančiuosius, pasakyk jiems, kad į Lietuvos miškus nebeitų skinti kiškio kopūstų, nes liko tik kelmai, o tarp kemsynų kopūstai nebeauga – tai būtų tik laiko gaišatis ir saviapgaulė prie kelio pamačius kelių metrų pločio medžių juostą.
Jūs, kopūstų mėgėjai, gerai žinokit, kad tai ne gūdus, visai neseniai dar galingai ošęs lietuviškas miškas, ne, tai tik miško imitacija, kurią sukūrė jau nueinanti valdžia, o sugalvojo prieš ją buvę.
Pasakyk jiems, kad valstybės nebėra, jei žmogus yra priverstas išleisti visą algą mokesčiams, maistui ir būstui, – jeigu skurdas tapo paprastų žmonių broliu, jeigu kaimo senyvas žmogus nebeprisibeldžia prie daktarėlių, nes autobusai „nuimti“, pinigėlių nėra, o visi giminės išmirę.
Jeigu prasidėjo mokslo metai, o trūksta tūkstančių mokytojų, nes Valstiečių partijos, Skvernelio ir laisviečio A. Žukausko pastangomis uždarytas Edukologijos universitetas, išugdęs tūkstančius mokytojų profesionalų, todėl šiandien iš gatvės priima norinčius mokyti be jokio pedagoginio išsilavinimo.
Sako, juos „iškepa“ per dvejus metus! Atidirbę dvejus metus dauguma skuodžiantys tolyn nuo viržiais apaugusių švietimo dirvonų. O juk visi žinom, kad neišprusęs jaunimas niekada nebus Tėvynės patriotas. Matyt, to ir siekiama.
Pasakyk tokiems, kad pakiltų ir eitų balsuoti; jeigu nenueis ir toliau savo bulveles kas, tada, tupėdami tarp savo bulvienojų, balsuos dukart, kad Lietuva ir ypač lietuvių tauta visai išnyktų, kaip išnyko prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, sieliai ir kitos tautos.
Jeigu mūsų herojai nežino už ką balsuoti, tegul pasimoko iš luošos ir senos tremtinės močiutėlės, apie kurią papasakojo viena bičiulė.
Taigi rinkimuose į Prezidento postą varžosi du kandidatai: V. Adamkus ir R. Paksas. Močiutė gyvena toli miškuose, atkirsta nuo didmiesčio šurmulio; nei radijo, nei televizoriaus, tik kaimynas, atbridęs per pelkynus, brūzgynus, perdavė žinią apie rinkimus ir kandidatus.
Autobusas pravažiuoja tik kartą per dieną. Močiutė supranta savo, lietuvės pilietės, pareigą ir ryžtasi kai ką padaryti. Kad pasiektų autobuso stotelę, luošai močiutei reikia klibikščiuoti penkis kilometrus, nes kadaise buvęs didelis ir pilnas gyvybės kaimas – ištuštėjo, ir dabar tik vėjai ūžauja tarp uždarytų, užkaltų langinių, kai močiutėlė lūpomis dėlioja maldą už svetur išvykusius kaimynėlius ieškoti laimės. O ji klibikšt, paklibikšt vis eina pirmyn… ji nemurma, ji neburnoja, JI EINA.
Ji nežino, kas tas V. Adamkus, nežino nė R. Pakso, bet ji žino, kad gaus patarimą iš pasitikėjimo verto žmogaus – iš kunigėlio. Nuvažiuoja, pasikalba, vėl grįžta autobusiuku ir vėl klibikščiuoja penkis kilometrus namop.
Bet vienas patarėjas – ne patarėjas! Ką gali žinoti, gal jis suklydo? Tad kitą dieną ji vėl važiuoja į miestą, bet dabar pas daktarėlį, nes jis išprusęs žmogus ir tyros širdies: nebuvęs nei stribas, nei stribo vaikas, nebuvęs nei komunistas, nei NKVD-istas ir nei KGB-istas. Jo giminė švarut švarutėlė nuo krauju alsuojančio tvaiko, kurio palikuonys šiandien sulindę į garbingas ir atsakingas šiltas vieteles.
Daktarėlis mielai jai pataria, ir ji vėl grįžta namop. Bet širdyje vis kirba mintis, kad nereikėtų sustoti ties dviem, juk du patarimai, tai ne trys patarimai, ir kai susergi, būtinai išklausai trijų atskirų daktarų nuomonės tos pačios ligos klausimu, tad kitą dieną močiutėlė išsiruošė pas tremtinių pirmininką.
Šis pokalbis patvirtino pirmų dviejų nuomones, ir dabar močiutėlė buvo rami, nes tikrai žinojo, už ką balsuos. Kokia išmintinga, gyvenimo audrų daužyta ir nuskriausta, kokia didi lietuvė moteris! – ji savo gražią sielą įkalino Tėvynėje Lietuvoje.
Ši garbingo amžiaus moteris prieš mirtį galėjo pasakyti štai ką: Dieve, ką galėjau, gyvendama šioje gražioje planetoje, dėl Tavęs viską padariau, kiek galėjau viską padariau dėl savo mylimos Tėvynės ir Valstybės, ir dėl šeimos viską padariau, o kas liko, padariau ir dėl savęs. O kas liko… Kas sukeičia vietomis šiuos pamatinius dalykus, – tų siela surūdyja, nuskursta, tų akys pradeda žiūrėti į bedugnės gelmę iki tol, kol bedugnė labai greitai susiranda juos pačius.
Kad bedugnė užsimerktų, kad sąžinė pabustų, prisiminkime, kad esame lietuviai, kad šią žemę Dievas mums padovanojo, kaip padovanojo žemes ir kitoms šalims, todėl turime savąją tausoti, ja rūpintis ir jos sienas prižiūrėti, kaip prižiūri ir kitos šalys. „Juk nuo gimimo žvėrys, vaikščiojantys dykumoje, žino savo guolius.
Paukščiai, skraidantys ore, žino lizdus savo. Žuvys, plaukiojančios jūrose ir upėse, jaučia sietuvas savo. Bitės ir panašūs gyviai gina avilius savo, – taip ir žmogus tai vietai, kur gimė ir užaugo, jaučia didelę meilę“ ir ją gina nuo išorės ir vidaus priešų (Pranciškus Skorina). Nejaugi visokio plauko krutantys gyviai yra protingesni už žmogų?
Žmogau, kai sutiksi tuos, kurių vardas iš trisdešimt šešių raidžių, primink, kad eitų balsuoti, bet prieš tai, kad perskaitytų įvairių partijų programas ir įsitikintų, ar jie jas vykdys pagal jų buvusius darbus ir „darbelius“.
Tegul nebalsuoja už tuos, kurie gražūs stotu, bet kvaili ir godūs širdyje. Tegul išleidžia dabartinius seimūnus amžinų atostogų namolio, nes atėjo ir ilgai užsibuvo, kiti net paseno ir suseno nuo sėdėjimo be darbo.
Ir dar jiems pasakyk, kad balsuotų tik už NACIONALINĮ SUSIVIENIJIMĄ, vienintelę partiją, kuri ryžtingai atliks šiuos lietuviškai Lietuvai išsaugoti būtinus ir neatidėliotinus darbus:
a) sustabdys Lietuvos kolonizaciją;
b) stiprins viduriniąją klasę ir skatins smulkųjį verslą;
c) stos už lietuvių kalbos valstybinio statuso išlaikymą;
d) sustabdys išpuolius prieš prigimtinę šeimą;
e) stos prieš lietuvių tautos istorijos iškraipymą;
f) stabdys bankų savivalę;
g) gins nacionalinius lietuvių tautos interesus stiprindami jos gynybą, švietimą ir mediciną;
h) nutrauks masinę darbo imigraciją į Lietuvą;
i) Lietuvos mokyklos pereis prie ugdymo tik valstybine kalba, kaip yra visose Vakarų šalyse.
Kad Tauta išliktų, tereikia tik vieno dalyko: tuo turi rūpintis visi be išimties. Kad Tauta būtų laiminga, ją turi vesti išsilavinę, politinius mokslus išmanantys, išmintingi ir protingi, nekorumpuoti, dėl finansinių machinacijų niekada neteisti, žmonės.
LIETUVI, pakilk ir eik balsuoti! Nebūk bebras, geriau tokį padarą sutikti prie upės nei pačiam tokiu tapti. Eik ir susigrąžink laisvą Tėvynę, į kurios atgimusias ir didingai ošiančias girias pavasarį vėl panorėjęs galėsi patraukti ir linksmai į valias pri-si-kiš-ke-ko-pūs-te- liauti!
Autorė yra Nacionalinio susivienijimo Valdybos narė.
Straipsnis parengtas pagal pranešimą skaitytą 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.
Kalbėdami apie nacionalinį saugumą neišvengiamai turime kalbėti ir apie karą. Nes tik būdami visapusiškai pasirengę kovai, galėsime ją laimėti.
Karas vyksta ne tik fizinėse srityse: sausumoje, jūroje, ore, kosmose, bet ir informacinėje erdvėje. Joje mes jau kariaujame ne vienerius metus, nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
Ir jei Vakarų pasaulis Šaltojo karo metu laimėjo ekonominę kovą, tai, ideologinę, deja, pralošė. Ir visa tai dabar Rytų kaimynams duoda nemažai dividendų.
Turime nebijoti tai pripažinti, kaip ir kelti klausimą, ar tokioje ideologinėje terpėje iš viso bus tų patriotų, kurie reikalui esant eis ginti Tėvynę? Juk patriotizmas iki karo Ukrainoje buvo jau beveik eliminuotas iš viešos erdvės.
Kaip žinia, bet kokiam pasipriešinimui yra labai svarbus mūsų nusiteikimas bei ryžtas. Deja, kalbant apie gynybą, labai mažai dėmesio kreipiama į kognityvinę erdvę. Ir tai yra didelė problema.
Kognityvinę erdvę sudaro mūsų išsilavinimas bei kultūra, žinių lygis, kokį mes suteikiame vaikams mokykloje, ir kokį jie pasaulėvaizdį joje susiformuoja.
Retorinis klausimas, kuo šiandien virsta mokyklos: tam tikrais uab’ais vaikų užimtumui ir krepšelių įsisavinimui, ar mes jose tikrai vaikus išmokome, suteikiame jiems kokybiškų žinių bei ugdome Tėvynės meilę?
Religija – dar vienas svarbus veiksnys, lemiantys valią gintis. Neatsitiktinai visi partizanai pirmiausia buvo giliai tikintys žmonės, kuriems Dievas, Tėvynė ir Šeima buvo svarbiausi prioritetai būtent tokia tvarka.
Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.
Visuomenės pasiryžimui gintis taip pat labai svarbu per kur mes ir kokią gauname informaciją, kaip ją suvokiame. Negalime ignoruoti ir globalios aplinkos poveikio. Visi šitie dalykai lemia žmonių elgseną. Taigi, ją galima prognozuoti. Ir, deja, mūsų situacija nėra labai gera.
Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo mes Lietuvos kariuomenėje svarstydavome įvairius galimus karinio konflikto scenarijus:
Hibridinį karą. Jį pradeda informaciniai karai, taip pat gali būti užsukamos dujos, atjungiama elektra, prasidėti šantažai, žmonių grobimai.
Suplanuota ataka. Suplanuotą ataką galima numatyti, kaip 2022 metais Ukrainos žvalgyba jau prieš kelis mėnesius numatė, kad šalis bus puolama, tai rodė tam tikri indikatoriai. Taigi, jai galima pasiruošti.
O staigi ataka būna iš anksto nepastebėta. Pavyzdžiui, koks tūkstantis Wagner samdinių staigiai kerta sieną, išžudo pasieniečius ir užima kelias gyvenvietes. Tuomet mes būtume labai stipriai įkliuvę.
Tačiau ne mažiau svarbi bet kokio karinio scenarijaus dalis – gyventojų sampratos ir požiūrio keitimas.
Čia ir prieiname prie kognityvinio mūšio lauko. Priešų tikslas – pasiekti, kad žmogus nenorėtų kariauti, būtų palaužta jo valia, kad jis neturėtų Tėvynės, kad žodis patriotizmas būtų sušluotas su šiukšlėmis kažkur giliai po kilimu.
Ir mes tai padarėme mes patys! Trisdešimt metų patriotizmą stūmėme iš viešos erdvės.
Jį, kai ir religiją, irgi buvome devalvavę iki filatelistų būrelio lygio. Tiesa, dabar jau pamažu randasi šioks toks supratimas, kad tai yra svarbūs dalykai.
Žinoma, būtinas ir fizinis karinės galios komponentas. Pirmiausia tai yra kariai – kiek mūsų yra. Tada ginkluotė bei technika, kurios kiekis ir kokybė tiesiogiai priklauso nuo gynybai skiriamų lėšų. O logistika ir turimos atsargos padiktuoja, ką galime nuveikti turėdami karius, ginklus ir techniką.
Bet yra dar vienas reikšmingas komponentas, apie kurį ir vėl per mažai kalbama, tai yra moralinis komponentas. Į jį telpa motyvacija ir vadyba.
Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose.
Juk labai svarbu, ar žmonės į kariuomenę ateina savo noru, ar tiesiog suvaryti, prievarta.
Bet net ir labiausiai motyvuotų karių ryžtą gali užgesinti tie, kas vadovauja, kokį vadovavimo stilių naudoja.
Ar tvirtą vertybinį stuburą turintys vadai, ar kokie nors bestuburiai. Tai labai svarbu, nes jei reiks kariauti, teks paskui kažką sekti. Niekas neis paskui amebas ir klumpeles.
Pasiruošimas karui turi būti realus, o ne rūpestis trimis „P“ – popieriumi, prezentacijomis powerpoint’e ir pašnekesiais – kurie veda į nieką.
Žinoma, kad moraliniam komponentui yra svarbus ir karių skaičius. Kovinė dvasia priklauso ir nuo to, ar susirinks 300 ar 30 tūkstančių karių, ir nuo to, kokiais ginklais jie turės kautis.
Tačiau tie kariai negali būti tik statistiniai vienetai. Jų intelektas irgi svarbus.
Visi šie dalykai telpa į moralės apibrėžimą. Ir jei moralinis komponentas lygus nuliui, galima turėti kokios tik nori ginkluotės – ji nesuveiks.
Taigi, mūšio laukas yra mūsų galvose.
Mes esame ES, NATO nariai, tačiau neturime bijoti ir pripažinti ten egzistuojančių ydų.
Gyvendami už geležinės uždangos net neįtarėme jas egzistuojat, įsivaizdavome Vakarus kone kaip rojų žemėje.
Jai žlugus – pasaulį visi pamatėme labai skirtingai. Dabar jau visur turime susiskaidžiusias visuomenes, o pandemija tai dar labiau katalizavo.
Mačiau kaip tuo metu, pavyzdžiui, iš vienos kuopos tapo dvi kuopos. Vieni vakcinavosi, kiti ne ir dėl to tarpusavyje nesišnekėjo. Pandemija ir ribojimai baigėsi, bet žymės žmonių galvose vis tiek yra likusios.
Kai kuriais klausimais mes negalime susikalbėti net savo artimųjų, giminių ratuose, arba jų sąmoningai vengiame, arba jos sukelia rimtus konfliktus.
Mes gyvename informaciniuose burbuluose ir turime suprasti, kad juose veikia įvairios ideologijos.
O ideologija gali keisti žmones, ypač jaunus. Kaip iš plastilino ji gali nulipdyti žmogų, bet gali ir špygą.
Šiandien daug kalbama apie vakarietiškas vertybes: pagarbą žmogui, pakantumą ir toleranciją.
Tačiau realybėje jau matome situaciją, kad jeigu nešoki pagal mažumos dūdelę, tai jau tampi mažų mažiausiai keistas ir įtartinas.
Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.
Kažkada labai nuodugniai ir atidžiai perskaičiau Antano Maceinos disertaciją apie tautinį auklėjimą. Žmogaus ugdymas, jo vertybinių nuostatų formavimas prasideda šeimoje, tada darželyje, mokykloje. Jau ten turi būti kalbama apie patriotizmą, keliamos vėliavos ir giedamas himnas.
Buvau pasibaisėjęs, kai šiemet Žemaitijos Kadetų gimnazijos atidarymo renginyje Alsėdžiuose, gal tik kokie penki ar dešimt procentų susirinkusiųjų giedojo himną. Kaune per bet kokias šventes ar iškilmes gieda visi. Kaip skiriasi mažos Lietuvos kraštai, kas su jais nutiko?
Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose.
Nes dabar rūpestis juo paliktas tik kariuomenei bei Šaulių sąjungai. Šios organizacijos kažkaip turi iš žmogaus nulipdyti patriotą, net jei prieš tai kelis dešimtmečius neaišku kas kitur buvo jam diegiama ir aiškinama, kokią įtaką padarė nesibaigiančios švietimo reformos ir mokymo programų kaitos.
Kas šiandien apjungia Lietuvos žmones?
Kurdami valstybę mes norėjome, kad tai būtų partizanų Lietuva. Dabar gi niekas neprižiūri nei koplytstulpių, nei kitų atminties ženklų, viskas palikta vėl tik Šaulių sąjungai. Ir mes einame bei tvarkome. Bet kas bus, kai mūsų neliks? Juos, kaip ir tautos atmintį, užžels miškas?
Lietuviškumas – kalba, papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas – tai turėtų būti labai saugojama bei puoselėjama. Ne tik šios sąvokos, bet ir jų turinys.
Reikia didžiuotis savo tapatybe, tuo, kas esame.
Juk gali du žmonės dirbti tą patį darbą, tik vienas apie jį sakys, jog skaldau akmenis, o kitas, kad statau katedrą. Taip ir valstybės kūrimas bei gynimas. Ką bedarytume, turime būti savo šalies patriotai.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su A. Anužiu TV3 eteryje apie nacius, skandalus, atmintį, ekonomiką, sveikatos apsaugą, taršos ir NT mokesčius ir dar daug ką. Man regis, kad šis pokalbis yra labai geras būdas greitai ir glaustai susipažinti su tuo, kas yra Nacionalinis susivienijimas.
Kaip visada šiuo laikotarpiu, dažnas klausimas apie mūsų šansus ir reitingus. Kai esi tarp pirmaujančių ir neturi dviženklių procentų, reitingai yra niekas. Nacionalinis susivienijimas reitinguose visada gauna 5–10 kartų mažiau balsų negu po to realiai gauna rinkimuose. Rinkimų rezultatai yra daug realesnis rodiklis. Mūsų naujausi rinkimų rezultatai pavasarį buvo 3,7 procento. Pritrūko, bet pritrūko nedaug. Klausimas mums ir jums – visiems svarstantiems už mus balsuoti – yra paprastas: ar pakeitimai, kuriuos padarėme šiuose rinkimuose, supaprastinta ir ženkliai paįvairinta komunikacija, parodytas kovingumas ir ryžtas Škirpos klausimu ir daug kitų mažų dalykų, iš kurių susideda partijos įvaizdis gali padėti priaugti tą procentą, ar ne. Esu tikras, kad gali, kad užaugama ir daug daugiau per dar trumpesnį laiką. Mums svarbu dirbti, palaikantiems – patikėti, kad tas trūkstamas vienas procentas yra jų pačių rankose.
Laidos antraštėje TV3 iškėlė migrantų klausimą: kodėl reikia griežtinti tvarką dėl imigrantų. Negaliu nepridėti akcento: Lietuva verčiama rusiškuoju pasauliu, čia aktyviai kviečiama šimtai tūkstančių rusakalbių žmonių iš posovietinių šalių. Tai mažos valstybės išnykimo kelias. Dar ne vėlu šį kelią mesti ir nutraukti šią siaubingą politiką. Tai padaryti gali ir nori tik Nacionalinis susivienijimas #2. Nebūkime tie, kurie kaip Vakarų ir Šiaurės Europos šalys, sprendžia problemą tik gerokai po laiko, kai padėtis labai bloga ir iš esmės per vėlu.
Iš vakarykštės dienos rinkimų į Seimą debatų LRT.LT laidoje man atmintyje po nykios nakties be sapnų išliko tik nustebimas su kartėlio prieskoniu, kad vakar vakare minėtame politikų susibėgime buvo užsipultas Algis Ramanauskas už tai, jog andai diskusijoje su Vytautu Sinica juokais mestelėjo žodžius, kad iš lakstančių pusplikiais ir rusiškos muzikos besiklausančių tėvų turėtų būti atimti vaikai ir po to tokius tėvus dar neva reikėtų sušaudyti. Jeigu kažkas neturėjo progos stebėti šį V. Sinicos ir A. Ramanausko apsikeitimo didele dalimi skirtingomis nuomonėmis interviu, paslaugiai dar patikslinsiu, kad pacituotų A. Ramanausko žodžių kontekstas prikišamai rodė, kad juodojo humoro kultinis kūrėjas, Radioshow tėvas vėl patogiai jaučiasi savo rogėse, drauge kaip žmogus, kuriam visados rūpėjo muzika, drastiškai išsakydamas savo estetinį požiūrį į muzikinės beskonybės pretenzijas. Taigi šiandien, jau išsižadinęs, pradedu baimintis, kad intensyvėjančio politinio nususimo atmosferoje, be visa ko kito, bus užsimota pažaboti dar ir juodojo humoro modus vivendi, nors būtent juodasis humoras yra geriausia priemonė, siekiant apsisaugoti nuo tokių bandymų nususinti ar pasiduoti nususėjimo inercijai, o ypač tinka diskusijose dėl estetinių skonio sprendinių. Štai ir toli gražu net piktas, viską pašiepiantis humoristas ar beviltiškas cinikas, o lyrikas iš Dievo malonės Alfonsas Nyka-Nilūnas, kaip atrodo bent man, talentingiausias visų laikų lietuvių poetas, kaip kūrėjas subrendęs jau emigracijoje po karo, sako, kad reikėtų pabandyti įdarbinti sovietinių laikų trėmimų organizatorius, panaudojant jų įgytas kvalifikacijas ta naudinga kryptimi, jog su jų pagalba būtų galima pabandyti ištremti lietuviško popso muzikinės beskonybės varžybų herojus, kičo žvaigždes už visuomenės ribų. Žiūrint politinio korektiškumo požiūriu, tai nėra labai vykęs teiginys, juolab kad toks pasisakymas gali pažadinti trauminę tautos patirtį, kita vertus, ta aplinkybė, jog pro mokančio sutramdyti žodį žmogaus lūpas prasiveržia juodojo humoro gaidelė, rodo, kad žmogus kalba neapsikentęs ir išprovokuotas, o jo sutirštinimas juodąja humoro spalva leidžia greičiau atpažinti problemą.
Edvardas Čiuldė
Kas be ko, toje rinkimų politinės agitacijos laidoje buvo kelis kartus užsiminta ir apie tai, kad ne taip seniai ir Arūnas Valinskas yra sakęs, jog tokie kaip Voldemaras Tomaševskis turėtų būti sušaudomi kas mėnesį po vieną ar kažkaip panašiai.
Nesakau, kad V. Tomaševskis, kurio pavardė buvo tiesiogiai paminėta ir kuris skundžia tokius pasisakymus su kulkosvaidžio intensyvumu labai rimtoms instancijoms, neturi teisės neturėti humoro jausmo. Tačiau kitiems nereikėtų apsimesti durneliais, kurie nesupranta, kad pasisakymų autoriai savo pasipiktinimą juodojo humoro įpakavime su trenksmu nuleidžia juokais ir taip jį savotiškai kanalizuoja. Galimas daiktas, yra ir tokių, kuriems net nereikia dėl to labai apsimesti, tačiau ir tokius reikėtų išsaugoti gyvus ir sveikus, nepaliestus ir neaplamdytus geriausio matymo perspektyvoje vien dėl įvairovės iliustracijos, nes šalia tokio kiekvienas iš mūsų gali pasijusti tikru proto bokštu.
(Jeigu nepastebėjote, gyvename laikais, kai pajuokavimo atvejui pažymėti yra naudojamas specialusis ženklinimas, nes labai tikėtina, kad humoro intencija kitaip lik neatpažinti, dar daugiau, – būna ir taip, kad už kadro įrašomas juokas, leidžianti suprasti, kad dabar jau yra tas laikas, kai galima teisėtai nusikvatoti).
Žinoma, privalau perspėti, kad nesektumėte šių šmaikštuolių (?) pavyzdžiu, nes jeigu su savo juokeliais pradeda užkliūti žmonės, šiaip ar taip, laikomi humoro korifėjais, mums, liūdniems žmogeliams, tokie pajuokavimai gali baigtis daug rimčiau, prisijuokaujant ne juokais.
Toli gražu nebūdamas humoro žanro žinovu ir prisiekusiu gerbėju, vis tik nepraleisiu progos pastebėti, kad, kaip atrodo bent man, juodasis humoras yra vertingas žmogaus dvasios saviraiškos reiškinys net ir tada, kai nėra juokingas, nes būtent juodojo humoro prieglobstyje dar rusena likutinio optimizmo idėja apie tai, kad nėra ko nusiminti šiandien, nes rytoj bus dar blogiau, panašiai kaip psichoanalizės mokyklos atstovai jau yra įrodę, jog ciniko kompleksai užgimsta žmoguje dažniausiai dėl to žmogaus prigimtinio drovumo ir baimės prarasti paskutinę viltį, kad ne viskas būtinai baigsis taip blogai, kaip turėtų baigtis pagal savo idėją.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, A. Ramanauskas yra net ne tiek juodojo, kiek karnavalinio viduramžiška to žodžio reikšme humoro ambasadorius šiandieninėje Lietuvoje, prisimenant, kad karnavalas anais laikais turėjo terapinę, sielą gydančią reikšmę kaip leidžianti bent šventės metu apversti socialinę hierarchiją vaidybinė instaliacija. Kaip atrodo, ir šiandien mums svarbu išsaugoti sugebėjimą pasijuokti ne tik iš savo ydų, bet ir iš dorybių, nes sustingusio teisuolio pozoje žmogaus dorybės taip pat gali sustabarėti ir tokiu būdu tapti ragais.
Tarkime, kad ir karnavaliniai A. Ramanausko pasisakymai greičiau gydo nei žaloja žmogaus sielą, tačiau aš pats vis tik nesuprantu, kur A. Ramanauskas-Greitai taip skuba, bandydamas pralenkti net greitojo maisto laikų dvasią, a? Apie tai plačiau čia.
5-asis policijos komisariatas ir Kelių policija / Citify nuotr.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Almantas Stankūnas rugsėjo 23 dieną kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimų korupcinių veikų ar nusikalstamo aplaidumo statant Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato ir kelių policijos pastatą, Vilniuje, Sietyno g. 24.
Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) atlikusi minėto pastato statybos darbų pirkimo vertinimą konstatavo, kad VĮ „Turto bankas“, indeksavusi Sutarties kainą, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir skaidrumo principus bei neužtikrino racionalaus lėšų panaudojimo, numatyto Įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Dėl to buvo padaryta žala valstybei, sudaranti 1 718 100 Eur.
VPT konstatavo ir daugiau pažeidimų, iš kurių vienas grubiausių buvo „Turto banko“ toleravimas, kad rangovas pratęstų statybos darbų vykdymą nesant susitarimo. Tokia „Turto banko“ veika galimai leido rangovui išvengti finansinių nuostolių dėl netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo.
Almantas Stankūnas
„Po paminėtos VPT išvados nei Finansų ministrė Gintarė Skaistė, nei Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė viešai nepakomentavo „Turto banko“ padarytų grubių pažeidimų ir neinformavo visuomenės, ką planuoja daryti, kad atstatytų teisingumą ir atgautų permokėtas lėšas. Tokių pažeidimų toleravimas šalia neteisėto statybos kainos indeksavimo gali reikšti, kad „Turto banko“ atstovai ir statybų rangovas galimai buvo susiję korupciniais ryšiais arba banko atstovai nusikalstamai aplaidžiai vykdė savo pareigas, leisdami valstybei prarasti didelės vertės lėšas“, – priduria A. Stankūnas.
Nacionalinio susivienijimo atstovas prašo įvertinti, ar vykdant minėtus veiksmus nebuvo padaryti teisės aktų pažeidimai ir ar nebuvo viršyti „Turto banko“ įgaliojimai. Nustačius įgaliojimų viršijimo faktą A. Stankūnas prašo inicijuoti ikiteisminį tyrimą ir patraukti kaltus asmenis baudžiamojon atsakomybėn.
Su visu A. Stankūno pareiškimo tekstu galima susipažinti čia.
