Kaip ir spėta, rusai ėmė atakuoti tiekimo kelią iš Rumunijos į Ukrainą. Šią naktį rusai iš Krymo smūgiavo raketa Iskander M bei Kh22 raketomis, kurios paleistos iš virš Juodosios jūros skraidžiusių Tu22M. Tikėtina, būtent šios ugnies priemonės atakavo pasienio miestą Izmail bei Odesa, šiuose miestuose girdėti sprogimai, kilo gaisrai. Taip pat, rusai smūgiavo ir 32 dronais Shahed, ukrainiečiams pavyko numušti 24. Dieną agresorius vėl dviem Kinzhalais smūgiavo Starokonstantiniv oro uostui, toliau bando pagauti F16’tus. Taip pat rusai balistine raketa smūgiavo Ukrainos policijos pastatui Kryvyi Rih, nuo rusų KAB’ų toliau kenčia Sumy ir Kharkiv sričių gyventojai.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Agresorius jau kelinta diena skelbia apie į Novyi Put vis atvykstantį ukrainiečių pastiprinimą. Žinant, kad rusai savo aviacijos smūgius koncentruoja Sumy srityje, kyla klausimas – jei ukrainiečiai taip masiškai jau gerą savaitę telkia rezervus kelias trobas turinčiame Novyi Put, kodėl rusų aviacija jų tiesiog nesubombarduoja su KAB’ais? Apie agresoriaus smūgius šiame ruože beveik nepranešama. Greičiausiai reikalas ne tame, kad čia ukrainiečių oro gynyba išskirtinai stipri, o tame, kad jokio masinio rezervų pritraukimo nėra. Tiesiog, su šia dezinformacija apie šimtus milijonų fOšystų, rusai bando pateisinti, kad nesugeba išmušti Ukrainos vienetų iš Glushkovo rajono. Kituose sektoriuose be pakitimų.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Padėtis Kruhliakivka – Kolisnykivka ruože išlieka nepakitusi, vakar Ukrainos pajėgų 92-osios brigados kariai atmušė didelį agresoriaus puolimą: https://t.me/fedorenkoys/548. Buvo sunaikinta arba pažeista 13 tankų, 15 PKM ir 7 šarvuočiai. Taip pat, karšta Lozova ruože. Okupantai čia bando susikurti placdarmą ir išplėsti savo galimybes judėti link Oskil upės. Be to, agresorius aktyvina veiksmus šiauriniame flange ir ruošia dirvą ateities operacijoms Kupjansk link. Mieste fiksuojami intensyvėjantys rusų aviacijos smūgiai KAB‘ais.
Lyman. Rusai toliau intensyviai puola šiauriniame flange, Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Mieste ir jo apylinkėse be pakitimų. Pietiniame flange okupantai atakuoja Klishiivka, bandydami prasimušti link Bila Hora, taip apeinant Chasiv Yar iš prietų bei Toretsk iš šiaurės. Toretsk ruože vis daugiau patvirtinimų, kad agresorius yra prasimušęs iki Leonidivka (apie tai jau rašėme vakar). Šios gyvenvietės apylinkėse yra fiksuojamos jo atakos. Negana to, rusai tęsia bandymus pasistūmėti Sherbinivka. Tad atrodo, jog vakariniame Toretsk flange jau vyksta intensyvūs mūšiai, miestas yra spaudžiamas iš trijų pusių. Tad, anksčiau minėtas okupantų noras pasistūmėti Bila Hora, greičiausiai sietinas su bandymu apsupti miestą. Tokiu atveju, situacija ženkliai komplikuojasi.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas.
Rusai įsitvirtina Mykolaivka, tokiu būdu jų placdarmas šiauriniame Zhuravka upės krante plečiasi. Taip pat, jie toliau puola link Lysivka, bandydami dar labiau sukomplikuoti Ukrainos gynėjų padėtį. Iki Myrnohrad pietinio pakraščio okupantams liko kiek daugiau nei 2,5 km.
Keista sąlyginė ramybė dešiniajame rusų flange prie Vozdvyzhenka. Kautynių intensyvumas čia sumenkęs. Taigi, arba rusai visas pastangas meta į kairįjį flangą (Lysivka – Novohrodyvka – Mykolaivka), arba pamažu telkia pajėgas ir netrukus čia suintensyvins puolimą. Teoriškai tai būtų logiška, nes atsivertų galimybė perkirsti kelią Pokrovsk – Kostyantinivka bei blokuoti patį Pokrovsk iš rytų.
Tęsiasi mūšiai Selydove prieigose, Ukrainos vienetai neužleidžia pozicijų.
Centras. Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas Tsukuryne, informacija apie okupantų įžengimą į Hyrnyk ir įsitvirtinimą šioje gyvenvietėje kol kas nepasitvirtino. Agresorius visomis įmanomomis priemonėmis lygina šį ruožą su žeme (artilerija, KAB’ai). Tęsiasi mūšiai Zhelane Druha. Rusams nepavyko pasistūmėti kairiajame Vovcha upės krante, tačiau čia besikaunančių Ukrainos pajėgų padėtis išlieka sudėtinga.
Pietinis flangas. Padėtis Vuhledar yra labai sudėtinga. Okupantams nežymiai pavyko pasistūmėti rytiniame gyvenvietės pakraštyje, o iš pietų rusų šturmas nebuvo sėkmingas. Agresorius ir toliau bando užbaigti miestelio apsupimą. Tuo pačiu, nenorėdamas leisti ukrainiečiams kurti naujos gynybos linijos, agresorius atakuoja link Bohoiavlenka ir Katerynivka.
Debatuose dalyvavo: Liutauras Gudžinskas (Lietuvos socialdemokratų partija); Stanislavas Jarmalavičius (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga); Audrius Jukna (Lietuvos regionų partija); Vytautas Radžvilas (Nacionalinis susivienijimas); Ingrida Šimonytė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai); Vytautas Tamošiūnas (Liberalų sąjūdis); Artūras Žukauskas (Laisvės partija).
Artėja seimo rinkimai ir vis dar daug kam sunku apsispręsti, kam atiduoti savo balsą, kad jis nebūtų „išmestas“.
Balsas tikrai bus išmestas, jei bus balsuojama už tuos pačius arogantiškus politikus-profesionalus, sėdinčius Seime net iki devynių kadencijų iš eilės. Jie tikrai „profesionaliai“ sugeba atsakyti į moderatorių klausimus rinkimų debatuose ar Seimo posėdžių diskusijose. Svarbiausia, kad jie visi supanašėję savo elgsena, retorika, grupiniais ir asmeniniais siekiais, orientuoti vidaus politikoje tik į ūkines-administracines sritis, atsiribodami nuo pamatinių lietuvių tautos ir jos Valstybės egzistencinių klausimų, vadovaudamiesi tik trumpalaikių efektų siekiu.
Svarbiausia, kad toks „politikos veteranų“ veikimas mūsų visuomenę pavertė politiškai vėsia, vis mažiau demonstruojamos Lietuvos ambicijos visose srityse, įskaitant net krepšinį. Išbalansuotas švietimas, valstybinė sveikatos priežiūros sistema, imigracija, verčianti Lietuvą pigios darbo jėgos šalimi, su gausėjančiu iš nedraugiškų Lietuvai šalių emigrantų įžūliai ieškančių „lygių teisių“ sluoksniu.
Visiškai niekam neįdomiu pasidarė dirbantis, mokesčius mokantis ir vaikus auginantis žmogus. Valstybės išlaikomos įvairios viešosios įstaigos „žmogaus teisių gynėjos“ naršo po įvairiausias visuomenės mažumas, ieškodamos, ką dar būtų galima sulyginti…
Negi tai tenkina Lietuvos pilietį rinkėją!? Visi ankstesni rinkimai tai patvirtina. Bet be galo nebus galo.
Jei norime deramų viešųjų paslaugų, motyvuojančios dirbti mokesčių sistemos, save gerbiančios visuomenės ir brandžiai besielgiančios tarptautinėje arenoje Lietuvos Valstybės, išdrįskite „išmesti“ balsą už Nacionalinį susivienijimą, vienijantį ne smulkias partijėles-atplaišas, ieškančias sau naujų galimybių tarp partinių ryklių, o vienijantį sąmoningus piliečius Vardan tos Lietuvos lietuviškos amžiams!
Rugsėjo viduryje (16 d.) Seime buvo surengta Konferencija „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“. Joje pranešimą pavadinimu ISTORINĖS ATMINTIES FAKTŲ TEISINIO VERTINIMO ASPEKTAI padarė Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro atstovas. Kadangi dėl laiko stokos (reglamento) visas pranešimas nebuvo perskaitytas, skelbiame visą jo tektą:
Gerbiamieji,
Konferencijoje nuskambėjo, kad valstybės istorinės atminties politikos klausimas šiandien iškilo visu aštrumu. Kodėl?
Visi supranta, kad be savo istorinės atminties tauta neegzistuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str. įrašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Kadangi be savo istorinės atminties tauta neegzistuoja, atitinkamai neegzistuoja ir jos kuriama valstybė. Kita vertus, bet kuri visuomenė neišvengiamai gyvena valstybėje. Tačiau, jeigu jos sąmonėje nėra Lietuvos valstybės istorinės atminties, tuomet ji gyvena kitos valstybės istorine atmintimi. Šiandien galime pasakyti tik vieną, kad piliečiai be savo valstybės gali būti tik kitos valstybės piliečiais. Toks būtent yra fundamentalus ryšys tarp Lietuvos valstybės ir šioje konferencijoje nagrinėjamo klausimo.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras buvo vienas iš šios konferencijos iniciatorių, jo nariai nuo Nepriklausomybės atgavimo įvairiais būdais gynė maksimaliai nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją ir mūsų šalies valstybingumą. Mums tapo gyvybiškai svarbu neleisti niekam trinti ir pertvarkyti mūsų visuomenės istorinę sąmonę apie Lietuvos valstybingumą, jo ištakas, mūsų laisvės kovas ginant Lietuvos valstybingumą, neleisti perkelti šią sąmonę į besvorę būseną, kad progai pasitaikius suinteresuotos politinės jėgos ją be vargo nuleistų į istoriškai preparuotą ir sterilizuotą politinę erdvę.
Kodėl šis poreikis iškilo būtent šiandien?
Atsakymas paprastas. Įsibėgėjęs Valstybės istorinės atminties pertvarkymo procesas įgavo tokį mastą, kad jis tapo pernelyg viešas ir pernelyg pastebimas, pradėjęs kelti grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui. Prisiminkime kovas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užvaldymo, nuolatinę šio Centro vadovų kaitą, viešai puolamus mūsų laisvės kovų didvyrius, pokario partizanus, jų atminimo lentų daužymus, o kas dar svarbiau – jų vardų ir pavardžių trynimą iš istorijos vadovėlių ir kitą didvyrių atminimo niekinimą.
Pastaruoju metu ypač krinta į akis nuolatiniai šiurkštūs žmogaus teisių pažeidinėjimai, kai viešoje erdvėje puldinėjami savęs apsiginti nebegalintys žuvę ir nukankinti Lietuvos laisvės kovotojai. Šie pažeidinėjimai dažniausiai vykdomi pasitelkiant melą, demagogiją, istorijos tyrinėjimo dokumentų klastotes arba tendencingas, selektyvias istorinių faktų politines interpretacijas.
Jau kurį laiką Lietuvoje sąmoningai eskaluojamas mitas, esą Lietuvos visuomenėje yra gajus antisemitizmas. Retsykiais išniekinamos žydų Holokausto vietos arba žydų tautos atminimo paminklai panaudojami šiam teiginiui patvirtinti. Dauguma supranta, jog tai yra provokacijos, jog paprasti Lietuvos piliečiai neturi menkiausio intereso niekinti mirusių žmonių kapavietes arba žuvusiųjų atminimo paminklus. Suvokiama, jog tai daro politiniai provokatoriai, arba Lietuvai priešiškų valstybių galimai samdyti asmenys, bet visuomenė tyli. Tačiau būtent tylėjimas ir duoda kai kam pageidaujamą rezultatą, kuris yra orientuotas ne į mūsų, o į užsienio valstybių visuomenes, žydų diasporas ir žydų organizacijas – šios, būdamos įtakingos, savo ruožtu daro didžiulę įtaką įvairių valstybių vadovams jų santykiuose su Lietuvos valstybe.
Faina Kuklianksy
Pateiksiu keletą pavyzdžių.
2019 metais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paskelbė, kad dėl menamų grasinimų žydams, neribotam laikui yra uždaroma Lietuvos žydų bendruomenės būstinė ir Vilniaus choralinė sinagoga, nes neva negalima užtikrinti jose besilankančiųjų žmonių saugumo. F. Kukliansky teigė, kad tariamai yra gauti anoniminiai grasinimo laiškai ir telefono skambučiai. Bet pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad viso to nėra – jokių įtikinančių įrodymų nei teisėtvarkos institucijoms, nei visuomenei žydų bendruomenės vadovė pateikti negalėjo. Perpratusios šią F. Kukliansky vaizdžiai tariant avantiūrą, daugelis Lietuvos žydų organizacijų sprendimą uždaryti sinagogą bei žydų bendruomenės būstinę, pavadino nekorektiška.
Kitas pavyzdys. Seimui paskelbus 2021-uosius partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, F. Kukliansky su savo bendražygiais viešai paskelbė, esą šis partizanas yra tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu. Kadangi F. Kukliansky jokių įrodymų pateikti negalėjo, atskiri Vilniaus žydų bendruomenės nariai (Chona Leibovičius, Vitalijaus Karakorskis, Dovydas Bluvšteinas bei Leo Levas Milneris) perpratę jos ketinimus, vieningu pareiškimu kreipėsi į šalies vadovus, išreikšdami pasipiktinimą jos ir jos bendrų bendražygių veiksmais. Neabejotina, kad žymaus kovotojo prieš sovietų okupaciją, legendinio Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto, netiesioginis, be jokių įrodymų apkaltinimas dalyvavus holokauste skaldo Lietuvos visuomenę.
Neseniai F. Kuklianky ėmė kurstyti valdžią ir visuomenę nugriauti paminklą Ukmergėje prieškario Lietuvos karininkui, Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krištaponiui, esą šis taip pat dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje, nors neįrodyta, kad minėtas partizanas nurodomu metu apskritai Baltarusijoje buvo. Šis legendinis Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadas 1945 metų sausį žuvo Lėno miško mūšyje su sovietų okupantais.
Legendinis Vyčio apygardos vadas per vieną naktį paverstas nusikaltėliu
Reikėtų plačiau pakalbėti apie šį laisvės kovotoją, nes šio partizano tyrinėjamos biografijos faktai yra chrestomatinis pavyzdys, kaip gali būti yra iškraipoma ir perrašoma mūsų šalies laisvės kovų istorija.
Pernai „Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija“ rekomendavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priimti sprendimą, kuris įpareigotų Ukmergės rajono savivaldybės administraciją nukelti minėtam laisvės kovų didvyriui paminklą Ukmergėje.
Kuo vadovaujantis toks sprendimas priimtas? Ogi tuo, kad esą minėtas partizanas kaltinamas dalyvavus holokauste, o konkrečiai civilių gyventojų žudynėse Baltarusijoje 1941 metais.
Priminsiu, Lietuvos Respublika 1997 m. gruodžio 22 d. Prezidento dekretu jam pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Šių teisės aktų niekas neatšaukė, todėl J. Krikštaponio veikla negali būti paneigta ar atšaukta Komisijos rekomendacija.
Taigi kalbama ne apie kažkokį nežinomą Lietuvos rezistentą, kuris karui prasidėjus galimai dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje, o apie iškilią ir visiems žinomą Lietuvos laisvės kovų istorinę asmenybę. Tai reiškia, kad klausimas apie jo veiklą turi būti ypatingai ir kruopščiai išnagrinėtas.
Dabar žiūrėkime, kas jo veiklą nagrinėja ir tokius sprendimus priima?
Žinoma, juos priima minėta komisija, bet priima vadovaudamasi vieno ar kelių istorijos tyrinėtojų išvadomis. Pabrėžtina, ne teismo ar kriminalistikos ekspertų, o tik istorijos tyrinėtojo išvadomis.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bet Komisija, nusprendusi, kad Laisvės kovų didvyris J. Krikštaponis dalyvavo holokauste, visiškai nesivadovavo šiuo pamatiniu teisinės valstybės principu.
Nors jokio teismo nuosprendžio šio partizano atžvilgiu iki šiol nėra, tačiau Genocido centras minėtos Komisijos rekomendaciją nedvejodamas įgyvendino – įpareigojo Ukmergės savivaldybės tarybą ir administraciją šiam partizanui skirtą paminklą pašalinti. Štai taip paprastai vieno ar kelių istorikų vertinimu yra sprendžiami mūsų valstybės istorinės atimties klausimai.
Laimė, Ukmergės meras pasirodė yra sąmoningesnis. Įžvelgdamas abejotiną jam iškelto reikalavimo teisinę argumentaciją, jis paminklą atsisakė nugriauti, nes paminklas partizanui buvo pastatytas kaip laisvės gynėjui, pagal visus galiojančius teisės aktus kurie buvo paminėti: kario-savanorio ir pulkininko laipsnio po mirties. Šie teisės aktai nepanaikinti, jie tebegalioja. Nei Komisija, nei Genocido centras jų panaikinti negali, nes neturi tam įgaliojimų. Jie gali būti panaikinti tik teismo sprendimu įstatymo nustatyta tvarka.
Paminklas J. Krikštaponiui Ukmergėje
Tokia yra teisinė situacija, susijusi su laisvės kovų istorine atmintimi – ją labai lengvai įtakoja neišsamūs, kartais neapgalvoti arba politiškai motyvuoti minėtų institucijų, o dažnai ir vieno arba kelių asmenų sprendimai vertinant mūsų laisvės kovų didvyrių biografijas.
Sveikintina tai, kad grupė piliečių dėl partizanui J. Krikštaponiui metamų kaltinimų dalyvavus holokauste, kreipėsi į teismą. Taigi, kol teismas nėra nustatęs šios asmens kaltės, bet koks jo viešas valstybės asmenų kaltinimas yra niekinis.
Dabar apie šio partizano biografijos tyrinėjimą.
Žmogaus teisių organizacijos, konkrečiai Lietuvos Žmogaus teisių koordinavimo centras, jau yra skelbęs, kad Genocido centras sąmoningai vengia pareigos objektyviai ištirti nusikaltimu žmoniškumui kaltinamo J. Krikštaponio biografijos faktus. Šokiruoja tai, kad partizanas yra kaltinimas už dalyvavimą gyventojų žudynėse Baltarusijoje, kai tuo metu jis slapstėsi nuo vokiečių, kurie jį išleido iš kalėjimo, slapstėsi tik tam, kad nereiktų tarnauti batalione, kalinamo nusikaltimų padarymu. J. Krikštaponis buvo suimtas ir kalintas, jokioje „Baltarusijoje” jis būti negalėjo. Slapstymąsi nuo vokiečių nurodo netgi NKVD, fiksuodama tai 1946 m. tardymo protokole. Yra liudijimai, kad nusikaltimo padarymo metu vietoje J. Krikštaponio Baltarusijoje tuo metu dalyvavo kitas kariškis – kuopos vadas Nikodemas Reikalas.
Kaltinimai J. Krikštaponiui iš esmės grindžiami šalies gyventojų represijose dalyvavusio Martyno Kačiulio parodymais. Šio liudytojo biografija iškalbinga: už komunistinę propagandą patekęs į kalėjimą, 1940 metais buvo bolševikų išlaisvintas, dirbo sovietų kariniame dalinyje, karui prasidėjus kažkokiu būdu atsidūrė A. Impulevičiaus batalione ir dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje.
Grįžus sovietams, įstojo į Raudonąją armiją, nuėjo iki Berlyno, už tai gavo pora medalių. Išsiaiškinus jo veiklą vokiečių okupacijos metais, buvo NKVD suimtas ir tardomas. Jis J. Krikštaponio Baltarusijoje (kaip dalyvavusios žudynėse kuopos vado) nemini, bet mini kitą – Nikodemą Reikalą.
Bet štai, valstybės archyvuose netikėtai kažkokiu būdu atsiranda liudijimai apie žuvusį partizaną J. Krikštaponį, neva šis su savo kuopa Baltarusijoje holokauste dalyvavęs. Naujasis liudytojas yra tas pats buvęs liudytojas M. Kačiulis, kuris netikėtai prabilo ir pakeitė parodymus.
Bet įdomiausia, kad 1982 metais, paskutinės šio asmens apklausos metu, dalyvaujant JAV specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui, M. Kačiulis, tikriausiai supratęs, kad anksčiau buvo apsirikęs, pasitaisė ir pareiškė, kad kuopai vadovavo „ne J. Krikštaponis, o Reikalas“. Šį faktą istorikai, rašę pažymas apie J. Krikštaponio veiklą Genocido centrui, kažkodėl praleido.
KGB tyrėjai buvo kriminologijos ir psichologijos specialistai. Jie su tardomaisiais bendravo asmeniškai, todėl meluojančius ar mėginančius apginti nuo kaltinimų J. Krikštaponį, jie lengvai galėjo atpažinti ir nustatyti. Tačiau anksčiau jie melo nenustatė. Abejoti KGB tardytojų kompetencija arba jų interesu išteisinti jau žuvusį partizanų vadą, nėra jokio pagrindo, nes KGB nebuvo jokio reikalo tai daryti.
Įdomu tai, kad šio abejotino M. Kačiulio liudijimo stvėrėsi kai kurie istorijos tyrinėtojai, nedelsdami viešai paskelbę verdiktą, kad legendinis Lietuvos partizanas yra siejamas su holokaustu. Jų išvada dėl suprantamų priežasčių įgavo didelį rezonansą ir iš laisvės kovų didvyrio vaizdžiai tariant, jis per vieną naktį buvo paverstas nusikaltėliu.
Prokuratūra nurodė, jog kaltinimui trūksta objektyvių duomenų
Toliau reikalai klostėsi dar įdomiau. Atsiradus naujam, tačiau labai abejotinam parodymui dėl Juozo Krikštaponio praeities, tai yra jo dalyvavimo kuopos veiksmuose Baltarusijoje, Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija 2014 metais įpareigojo Genocido centrą atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką ir ištirti šio partizano veiksmus 1941 metais.
Tačiau Genocido centras ignoruodamas šį Komisijos įpareigojimą, nedelsdamas, jau po dviejų dienų kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą, kad pastaroji savo ruožtu kreiptųsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti J. Krikštaponiui po mirties pripažintą kario savanorio teisinį statusą.
Prokuratūra atsisakė tenkinti minėtą Genocido centro prašymą ir 2015 metais raštu jam nurodė, jog tam trūksta objektyvių duomenų. Kyla pagrįstas klausimas: ar galėjo Genocido centras per 2 dienas įvykdyti Komisijos rekomendacijas – atlikti papildomą archyvinių ir kitokių dokumentų paiešką, surinkti apie minėtą partizaną papildomą informaciją ir pateikti Generalinei Prokuratūrai papildytą istorinę-archyvinę pažymą, kurioje būtų atsakymas, kodėl 1948–1949 metais suimti ir tardomi liudininkai (2-osios kuopos policininkai) neliudijo prieš Laisvės kovotoją J. Krikštaponį ir kodėl pirmasis liudijimas prieš J. Krikštaponį pasirodė tik po kelių dešimtmečių? Atsakymo nėra iki šios dienos.
Kad partizanas J. Krikštaponis nukentėjo nuo nacių, kad jis buvo Gestapo kalinamas Kauno kalėjime patvirtina netgi NKVD generolo Kapralovo dokumentai archyve. Tačiau šios informacijos apie J. Krikštaponį nerasime Genocido centro tinklalapyje. Vien tik pastaroji aplinkybė, kad Genocido centras nutyli šį faktą, kad „nepastebėjo“ ir to, jog prisiminimuose apie šį partizaną teigiama, kad grįžęs iš kalėjimo J. Krikštaponis visą laiką slapstėsi nuo vokiečių rodo, jog šioje istorijoje yra daug negražių dalykų.
NKVD generolo Kapralovo 1945-08-29 raštas. Jame nurodoma, kad J. Krikštaponis buvo vokiečių GESTAP-o kalinamas.
Tyrimo medžiagoje yra ir daug kitų neištirtų ir neįvertintų dokumentų (pvz. tardymo stenogramų), o juose abejotinų ir prieštaringų dalykų, į kuriuos jau seniai atkreipė dėmesį kraštotyrininkai, skirtingai nuo Genocido centro ir Istorijos instituto istorikų, išsamiai studijavę archyvų dokumentus. Aplaidus požiūris į šią labai rimtą problemą, nesugebėjimas arba nenoras pasinaudoti psichologijos, kriminalistikos ir kitų mokslų duomenimis, daugelio svarbių faktų nutylėjimas leidžia manyti, jog kai kurie J. Krikštaponio veiklą 1941 m. tyrę istorikai sąmoningai siekia J. Krikštaponio atžvilgiu teikti neteisingus tyrimų rezultatus. Neabejotina, kad šio iškilaus partizano veiklos vokiečių okupacijos metais tyrimą būtina rimtai tęsti įtraukiant atsakingus, problemą gerai suvokiančius specialistus.
Šie faktai reikšmingi tuo, jog galime susidaryti įtikinamą vaizdą, kokiu būdu yra revizuojama mūsų laisvės kovotojų biografinė praeitis, kaip iš didvyrių per vieną akimirką jie gali būti paversti nusikaltėliais. Svarbiausia, kad tai gali padaryti vienas žmogus arba keli asmenys. Neabejotina, kad bet kuris istorijos tyrinėtojas, ypač žemos kvalifikacijos, nesigilindamas į aplinkybes, ignoruodamas bet kokią jautrią archyvinę pažymą ar liudijimą, netgi NKVD-KGB specialiai suklastotą medžiagą, o tokioms dokumentų klastotėms veikė netgi specialiai įkurta KGB tarnyba, akimirksniu bet kurį mūsų laisvės kovotoją ar laisvės kovų didvyrį gali paversti nusikaltėliu.
Tokia situacija, žinoma, nėra normali. Lietuvos laisvės kovų didvyrių reputacija negali priklausyti išimtinai atsitiktinių asmenų kompetencijai, kurios juodinimą dažnai sąlygoja nepakankama tyrinėtojų kompetencija, nepakankamai kruopštus darbas arba subjektyvūs ideologiniai ar politiniai įsitikinimai, nes tai prieštarauja teisinės valstybės principams.
Apkaltinę Laisvės kovotojus dėl dalyvavimo nusikaltimuose, ypač (holokauste), įvairūs biografijų tyrinėtojai ir netgi Genocido centras šiurkščiai pažeidžia šią Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją, tuo labiau jeigu šie asmenys yra žuvę arba nukankinti ir negali apsiginti. Todėl Laisvės kovotojų biografijos tyrimą dėl lietuvių dalyvavimo/nedalyvavimo karo metu vokiečių okupacinės valdžios organizuotose civilinių gyventojų žudynėse, taip pat dėl atskirų žmonių kaltės nustatymo padarius/nepadarius nusikaltimus, sprendimus turi priimti ne vien istorikai, o tuo labiau aktoriai bei ideologiškai angažuoti ir galimai galutiniais tyrinėjimų rezultatais asmeniškai suinteresuoti žurnalistai (pvz., Rūta Vanagaitė), o kompetentingos Lietuvos valstybės institucijos, profesionalūs ir atsakingi galimų nusikaltimų tyrėjai.
Lietuvoje Holokausto nebūtų, jei nebūtų buvę 1941 m. Birželio sukilimo?!
Neseniai kažkuris istorikas vienoje laidoje pareiškė, kad 1941 metų Birželio sukilimas atvėrė kelią holokaustui, nes sukilėliai bendravo su Vokietijos Abveru ir dėl to yra smerktini. Nenustebtume, jei minėtas istorikas būtų pasakęs, jog Lietuvoje Holokausto apskritai nebūtų, jei nebūtų buvę 1941 m. Birželio sukilimo! Gal sukilimo organizatoriai 1941 m. birželį galėjo neįsileisti į Lietuvą vokiečių okupacinėse kariuomenės ir tai būtų užkirtę kelią Holokaustui?
Žinoma, iki tokio cinizmo norint nusišnekėti, reikia turėti gerą ideologinį užtaisą, nes visada galima tikėtis ir tokio paaiškinimo, kad Lietuva ir Sovietų Sąjunga 1939-iais pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį ir įsileidusi į savo teritoriją sovietines karines įgulas, atvėrė kelią antrajam pasauliniam karui!
Bet kuriuo atveju teiginys, kad Birželio sukilimas atvėrė kelią holokaustui priklauso ne istorijos, o politikos ir propagandos sričiai, nes jį minėtas istorikas grindžia vieninteliu argumentu – Sukilimo organizatorių bendravimu su vokiečių Abveru. Neginčijant šio fakto lieka neaišku, o su kuo gi Sukilimo organizatoriai tuo metu galėjo bendrauti? Gal jie privalėjo konsultuotis su Lietuvą okupavusiomis bolševikų okupacinėmis struktūromis, pvz. NKVD, kuris tuo metu ešelonais dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų gabeno į Sibiro mirties lagerius?
Skaudi istorinė patirtis parodė, kad Sukilimo organizatorius išdavė būtent naciai, nes šių dviejų grobuoniškų valstybių bolševikų ir nacių specialiosios tarnybos tuo metu glaudžiai bendradarbiavo ir konsultavosi tarpusavyje, būtent jos abi bendradarbiaudamos galiausiai sunaikino Birželio sukilimo dalyvius.
Tai, kad panašių pareiškimų fone netikėtai aktyviai ėmė reikštis minėta Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė verčia susimąstyti ir apie kitką. Mes žinome, kad Kremliaus represinės struktūros, kuruojamos NKVD, o vėliau KGB tuo metu planavo mirties nuosprendžius pokario partizanams ir laisvės kovotojams – šios struktūros rengė, talkino ir pasmerkė šimtus tūkstančių okupuotos Lietuvos gyventojų mirčiai ir kančioms tolimuose Sibiro konclageriuose.
Faina Kukliansky SSSR represinių struktūrų tardytoja
Minėtos bendruomenės pirmininkės tėvas dirbo sovietų okupacinėse represinėse struktūrose ypatingų bylų prokuroru, o ji pati buvo šių KGB kuruojamų okupacinių represinių struktūrų tardytoja. Šių institucijų darbuotojai privalėjo vykdyti minėtų represinių struktūrų reikalavimus. Kita vertus, penkiasdešimt okupacijos metų Kremliaus diegta propaganda, kad Lietuvos pokario partizanai, Laisvės kovų dalyviai ir rezistentai neva buvo nusikaltėliai ir žydšaudžiai, daugeliui to meto represinių struktūrų tarnautojams padarė įtaką, galbūt dėl to ir minėta pirmininkė su savo bendraminčiais taip aktyviai ir nuolat puola Lietuvos laisvės kovų didvyrius.
Išpuolis prieš Lietuvos laisvės kovų didvyrį J. Krikštaponį yra tik sudėtinė viso puolimo dalis. Analogiškai viešai antisemitizmu (bendradarbiavimu su naciais), buvo apkaltintas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, prieškario pulkininkas Kazys Škirpa, nors pastarais po sąjungininkų išlaisvinimo 1945 m. gegužės 8 d. Prancūzijos valdžios rūpesčiu buvo atskraidintas į Paryžių, kur jam, kaip ir kitiems Prancūzijos rezistencijos kovotojams, buvo suteiktas nukentėjusiojo nuo nacių režimo statusas bei suteikta kaip nukentėjusiam finansinė parama.
Lietuvos pokario partizanų pjudymas sutampa su Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais
Tai, kad pastaruoju metu Lietuvos laisvės kovotojus juodinanti politinė kampanija, kartojanti praeityje dešimtmečiais vykdytą juodą sovietų okupacinių struktūrų darbą, įgavo neregėtą mąstą, rodo kad vyksta ankstesnio Lietuvos pokario partizanų pjudymo tęsinys, absoliučiai sutampantis su Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais.
Kaip žinoma, Rusija teigia, esą visi Lietuvos rezistencinio judėjimo dalyviai buvo naciai ir žydšaudžiai. Analogiškai nacistais ir fašistais Rusija jau daugelį metų vadina Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvius. Ypač nuožmiai yra puolamas 1941 m. Birželio sukilimas, kuris paneigė melą apie Lietuvos savanorišką įstojimą į SSSR.
Ši kampanija pirmiausia tarnauja Rusijos agresyviai politikai pagrįsti kare prieš Ukrainą (prieš tariamą nacizmą) ir demokratinį Vakarų pasaulį. Padedama vietinių naudingų idiotų, pasitelkdama KGB archyvų dokumentų klastotes, sovietinėse represinėse struktūrose tarnavusių ar kitu būdu su jomis susijusių asmenų parodymus bei korumpuotus publicistus (Rūta Vanagaitė) ir netgi užsienyje gyvenančius Lietuvos laisvės kovų didvyrių giminaičius (Silvija Foti), Rusija nuosekliai mėgina įgyvendinti tikslą pačių lietuvių rankomis ir oficialiu Lietuvos valstybės lygmeniu pripažinti, kad 1941 m. Birželio sukilimas buvo nacių kolaborantų ir žydšaudžių ginkluotas maištas prieš buvusią „teisėtą“ SSRS valdžią, o tikrieji Lietuvos patriotai esą buvo SSRS uoliai tarnavusi ir padėjusi sunaikinti valstybę 1940 metais suformuota išdavikų ir kolaborantų „liaudies vyriausybė“.
Analogiškai teigiama, neva Lietuvos Sąjūdis, Kovo 11-ąją įgyvendinęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, yra SSRS pertvarkos ir demokratizavimo sąlygomis atgimusio fašistinio ir nacistinio antisovietinio judėjimo idėjų paveldėtojas ir jo politinių siekių įgyvendintojas, siekęs „neteisėtai“ atskirti prie SSRS „savanoriškai“ prisijungusią Lietuvos valstybę.
Taigi, visuomenė turi nedelsdama imtis skubių ir radikalių veiksmų šiai kampanijai užkardyti.
Nekyla abejonių ir tai, kad nuolatiniai vieši Lietuvos visuomenės kaltinimai antisemitizmu ir bauginimai tarptautinėmis institucijomis yra elementarus šantažas, siekis dirbtinai atkreipti tarptautinių organizacijų dėmesį dėl menamo antisemitizmo Lietuvoje ir, tuo tikslu jį eskaluojant, gauti kuo didesnę finansinę naudą kovai su minėtu antisemitizmu, o kartu didinti asmeninę šantažuotojų įtaką Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenėms. Toks „pragmatizmas“ yra nusikalstamas ir destruktyvus bei absoliučiai netoleruotinas ir pavojingas lietuvių ir Lietuvos žydų santykiams.
Lietuvai ir jos visuomenei yra nepaprastai svarbus 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) taip pat yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais.
LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
Taigi Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas. Tai yra neginčijamas tarptautinės teisės pagrindas kalbėti ir ginti Lietuvos laisvės kovų dalyvius ir Lietuvos laisvės kovų istoriją.
Visoje Lietuvoje sovietų ir stribų nužudytų partizanų kūnai buvo sumetami miestų ir miestelių aikštėse. Archyvų nuotr.
Tikslas – kiršinti žydus su lietuvių tautybės piliečiais
Laisvės kovų dalyvių ir rezistentų juodinimas, deja, neatlėgo nei po minėto EŽTT sprendimo ir netgi po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė visus kaltinimus iki tol juodinamam tarpukario Lietuvos karininkui, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyviui, 1947 metais sovietų okupantų sušaudytam Jonui Noreikai, nors JAV teismuose, vykdant tardymus kito Lietuvos piliečio galimo kolaboravimo byloje, lietuvis kunigas (pripažintas žydų gelbėtojas) Jonas Borevičius liudijo, kad J. Noreika organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiaulių apskrityje ir įtraukė ne vieną asmenį į šio tinklo veiklą.
Nepakeitė antilietuviškai nusiteikusių asmenų pozicijos ir tai, kad kaltinimus dalyvavimu holokauste Birželio sukilimo 1941 metu įsteigtos Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui panaikino Lietuvos ir JAV institucijos – JAV teisingumo departamentas atlikęs tyrimą, o JAV Senato Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitetis šio tyrimo pagrindu išteisino J. Ambrazevičių nuo visų kaltinimų kolaboravimu su naciais.
Akivaizdu, kad vienintelė Lietuvą šmeižiančių asmenų agresyvaus elgesio motyvacija – yra siekis kiršinti Lietuvoje gyvenančius žydus su lietuvių tautybės piliečiais, kad didėtų lietuvių priešiškumas žydams, kuris galiausiai virstų priešiškumu Izraelio valstybei, kad Lietuvos visuomenė pasiduotų neomarksistinio gaivalo šiuo metu organizuojamų JAV ir kai kuriose Vakarų valstybėse išpuolių įtaigai prieš Izraelį, prieš jo šventą teisę gintis nuo terorizmo ir teisę išsaugoti savo nacionalinę valstybę.
Šiuo atveju kiršintojų Lietuvoje tikslai absoliučiai sutampa su Kremliaus prieš Izraelį nukreiptais tikslais. Mums nepriimtina, kai asmuo nuolat atkartoja skleidžiamą Kremliaus melą apie Lietuvos partizanus ir laisvės kovų dalyvius, neva šie buvo žydšaudžiai, arba pasakymai, jog „žydai labiau nekenčia lietuvių, negu lietuviai žydų“.
Mes atsakingai pabrėžiame, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Atvirkščiai, šimtai lietuvių gelbėjo žydus nuo mirties holokausto metu. Izraelio Holokausto atminimo centras „Yad Vashem“ Pasaulio tautų teisuoliais iš viso yra paskelbęs 918 lietuvių. Procentaliai daugiau lietuvių negu kitų Europos tautų gyventojų karo metais rizikavo savo šeimomis, sveikata ir gyvybe gelbėdami žydus. Lietuvius ir žydus sieja šimtmečių bendras gyvenimas ir likimas – Vilnius buvo pripažintas žydų dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale, o žydų kultūra tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.
Esminis dalykas yra suprasti, kad šioje situacijoje po ypač reikšmingo 2019 metų EŽŽT sprendimo Drėlingas prieš Lietuvą mūsų valdžia elgiasi labai apgailėtinai. Ji užima stručio poziciją, apsimesdama, tarsi niekas nevyksta, tarsi EŽTT 2019 metų sprendimo Drėlingas prieš Lietuvą nebuvo, tarsi Lietuvos laisvės kovų didvyrių atminimo niekinimas, jų puldinėjimai, atminimo lentų laužymas bei rimti tyrinėjimai, susiję su valstybės istorine atmintimi, yra ne mūsų valdžios reikalas, tarsi valstybė už tai nebūtų atsakinga.
Tokia pozicija visuomenės atžvilgiu yra labai grėsminga, ypač galimo karo akivaizdoje. Ji yra tiesiog nusikalstama. Štai dėl ko mums šios dienos konferencija yra gyvybiškai svarbi, o jos parengti rezoliucijos projektai šalies valdžiai ir visuomenei labai reikšmingi.
Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas.
Pranešimas parengtas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos bendru sutarimu, todėl jis perskaitytas šių organizacijų vardu.
Visas Konferencijos vaizdo įrašas:
Pastaba:
Konferencijai buvo pateikti 3 rezoliucijų projektai, vieną kurių skelbiame žemiau. Kitos dvi rezoliucijos bus paskelbtos. Apie jas ir požiūrį į šias rezoliucijas plačiau kitoje publikacijoje apie šią konferenciją
Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos istorijos institutui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Vytauto Didžiojo karo muziejui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui, Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinei tarybai(NOKT), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, žiniasklaidai ir visuomenei
Konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“
Rezoliucija
LR Seimas, Konstitucijos salė, 2024 m. rugsėjo 16 d.
Mes, konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“, vykusios 2024 m. rugsėjo 16 d. LR Seimo Konstitucijos salėje, dalyviai, išklausę su šia tema susijusius pranešimus ir juos apsvarstę išsamiose diskusijose, priėjome išvadų, kurios, mūsų nuomone, vertos plataus visuomenės ir valstybei vadovaujančių bei sprendimus priimančių politikų dėmesio.
Konferencijos dalyviai pažymi:
1. Nacionalinio saugumo strategijose nėra pakankamai įvertinta nacionalinė istorijos politika. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę. Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu, mūsų nuomone, turi būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.
2. Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informacinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.
3. Europos Parlamentas (EP) 2009 m. balandžio 2 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“, pabrėžęs gyvo praeities atminimo išsaugojimo svarbą, nes tik atskleidus tiesą ir ją prisimenant galima visuomeninė santarvė. Tačiau, nepaisant to, kad EP rezoliucija griežtai smerkia tiek nacių, tiek sovietų vykdytą teroro politiką ir pripažįsta, kad „Europoje XX amžiuje totalitariniai ir autoritariniai režimai deportavo, įkalino, kankino ir nužudė milijonus aukų“, nacių ir sovietų okupaciniai režimai, padarę Lietuvai neišmatuojamų ir jokiais materialiniais ekvivalentais neatlyginamų skriaudų, ligi šiol traktuojami akivaizdžiai nevienodai.
4. Sovietinė okupacija vertinama palankiau: Sovietinio režimo veikėjų vardais tebevadinamos gatvės, švietimo įstaigos, jų atminimas ir toliau gerbiamas paminklais bei muziejais, net teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tada esą „veikė tokie įstatymai“. Prieš žmogiškumą nukreipti ir okupuotoms valstybėms primesti nacių ir sovietų įstatymai buvo neteisėti, o aukoms, Rezoliucijos žodžiais, „nebuvo skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių varžė jų laisvę, juos kankino ar žudė“.
5. Rezoliucijos raginimui „išsaugoti gyvą tragiškos Europos praeities atminimą, kad būtų pagerbtos aukos, pasmerkti nusikaltėliai ir sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu“ bemat sulaukta opozicijos iš „Niurnbergo konsensuso“ šalininkų pusės: matyti pastangos užtamsinti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus išryškinant vien nacių okupacijos padarinius, pastebima tendencija atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
6. Lietuvos valstybei ypač reikšmingas 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
7. Šiuo metu priimant sprendimus dėl istorinės atminties įamžinimo ar sovietinio palikimo naikinimo visuomenę supriešina skirtingos valstybės institucijų ir savivaldybių lygmens pozicijos bei faktų interpretacijos priimant sprendimus, juos įgyvendinant. Būtina patikslinti Istorinės atminties įamžinimo ir sovietinio palikimo atsisakymo teisės aktus, kad jie aiškiau apibrėžtų atitinkamų institucijų kompetencijų ribas ir priimamų sprendimų įgyvendinimo tvarką.
8. Lietuvos švietimo sistema nėra nukreipta į ugdymą jaunimo sąmonės, kuri tūkstantmetę Lietuvos istoriją suvoktų kaip vertingą savastį, perduodamą vieningo ir nuoseklaus istorinio pasakojimo; ji neugdo patriotizmo, nesaisto mokinių su šimtmečiais trukusia Lietuvos kova už laisvę, todėl jaunoji karta nesijaučia susijusi su valstybe tarpusavio įsipareigojimo saitais, kurie ypač svarbūs pilietinėms patriotinėms nuostatoms visuomenėje formuotis, o prireikus – ir tiesiogiai ginti Tėvynę.
9. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir šalies diplomatinės atstovybės nesijaučia esančios atsakingos už valstybei svarbių istorinės atminties nuostatų pristatymą užsienyje. Tokiu būdu nekuriamas teigiamas valstybės įvaizdis užsienyje, kurio stoka yra viena esminių nepakankamos investicijų traukos priežastis.
Todėl konferencijos dalyviai: pagerbdami visų Lietuvos laisvės kovų aukas bei jų atminimą; matydami intensyvėjančius ir vis naujas formas bei šalininkus įgaunančius išorės ir vidaus subjektų bandymus perrašinėti Lietuvos istoriją, neigiant sovietų okupacijos faktą ir juodinant rezistentų atminimą;
konstatuodami, kad sovietai ir naciai sistemingai siekė sunaikinti Lietuvos Respubliką ir šviesiausią lietuvių tautos dalį ir taip pakirsti galimybę atsikurti nepriklausomai valstybei ateityje;
suvokdami, kad apie komunistinių režimų visoje Europoje įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui visuomenė turėtų būti informuojama lygiai tiek pat, kiek ir apie nacių režimo nusikaltimus;
pabrėždami svarbą žvelgti į Lietuvos 1940–1990 m. okupacijų laikotarpį kaip į vientisą nelaisvės ir svetimųjų dominavimo tarpsnį, kurio metu lietuvių tauta neturėjo valstybinio suvereniteto ir negali būti atsakinga už okupantų padarytus nusikaltimus;
konstatuoja būtinybę sudaryti nacionalinį susitarimą dėl istorinės atminties politikos;
ragina sudaryti kompetentingą švietimo, mokslo, krašto apsaugos sistemos ekspertų forumą aktualiems istorinės atminties klausimams aptarti, o, nustačius istorinės atminties prioritetus, siekti sukurti veiksmingą vykdomosios valdžios sistemą;
siūlo išplėsti ir suaktyvinti visų laikotarpių Lietuvos laisvės kovų tyrimus ir jų rezultatų sklaidą plačiajai visuomenei šalyje ir užsienyje, pasitelkus muziejus, pažinimo centrus ir kitas institucijas Lietuvoje bei išeivijoje, skiriant tam tinkamą finansavimą;
pagaliau kviečia visuomenękritiškai vertinti antisovietinę rezistenciją menkinančią ar okupaciją ir jos padarinius neigiančią antivalstybinę propagandą, siekiant ją užkardyti, pasitelkus valstybinę švietimo sistemą, istorinę visuomenės edukaciją įvairiose medijose, kultūros įstaigose, populiariojoje kultūroje.
Konferencijos pirmininkai:
Prof. dr. Valdas Rakutis, doc. dr. Romualdas Povilaitis
Konferencijos įgaliotieji rezoliucijos rengimo komisijos nariai:
Visiškai pagrįstai Žirmūnų bendruomenės atstovė „Žinau ką renku“ debatuose praeitą pirmadienį, kandidatams į Seimą Žirmūnų apygardoje uždavė klausimą ką padarysite, kad nebūtų sudarkyta Žirmūnų urbanistinė kokybė su nesibaigiančiu taškiniu gyvenamųjų namų tankinimu ir naujų gyvenamųjų kvartalų vystymu kartu nekuriant reikalingos socialinės infrastruktūros – pirmoje eilėje mokyklų ir darželių?
Man nereikėjo greitosiomis kurti atsakymo. Galėjau pacituoti savo įsipareigojimą iš rinkiminio lankstinuko, nes kai jį rengiau galvojau apie aštriausias Žirmūnų problemas.
Apėmė svetima gėda klausant ką nerišliai į klausimą atsakinėjo Žirmūnuose išrinkta Seimo narė, TS-LKD atstovė Paulė Kuzmickienė. Juk jos partija jau kelinta kadencija iš eilės dalyvauja Vilniaus valdyme. Šiuo metu Vilniaus meras – TS-LKD atstovas. Todėl Paulė turėjo idealias sąlygas stabdyti netinkamus projektus. Gal ŽIRMŪNAI bendruomenė žino geriau, ką ji konkretaus nuveikė?
Debatus gyvai klausė ir Vilniaus meras V. Benkunskas.
Todėl šią savaitę vykusiame tarybos posėdyje uždaviau merui klausimą apie tai, kaip jis ketina tausoti Žirmūnus ir visą Vilnių nuo verslininkų godumo, kuris blogina vilniečių aplinkos kokybę, netinkamose vietose ar netinkamu būdu plečiant gyvenamąją statybą.
Meras stengėsi parodyti rūpestį ir pasiūlė diskutuoti dėl konkrečių atvejų.
Todėl mieli žirmūniečiai, aš, būdamas Vilniaus m. tarybos nariu, esu pasirengęs principingai ir aktyviai padėti jums kai nepavyksta susikalbėti su Vilniaus valdžia.
Dar daugiau galėčiau padaryti, jeigu savo valia, išrinktumėte mane ir Nacionalinį susivienijimą į Seimą.
Dalinuosi ištrauka iš tarybos posėdžio, kuriame užduodu klausimą merui ir jis atsako.
Kai metai po metų švietimo sistemą leidžiama drožti menkiausio protelio, žemiausio emocinio intelekto politikos planktonui
Grįžtu vakar iš dvyliktokų tėvų susirinkimo. Naujienos apie egzaminus. Bandau įsivaizduoti, jei tokiais principais veiktų verslas ar tie, kas pinigus užsidirba, o ne gauna.
Taigi, 11 klasės tarpiniai iš pradžių buvo pilotinis projektas, bet dabar jie tampa pirma egzamino dalimi (kad vaikučiai nestresuotų, egzus laikyti vienu metu per sudėtinga, tai keičiam tvarką) ir gautas balas reiškia galutinio rezultato dalį.
O, bet, tačiau (kadangi tie tarpiniai buvo visiškas š, absurdas ir fiasko), tai nepatenkinti rezultatu galės pirmą dalį perlaikyti ir įskaitysime tą rezultatą, kuris bus geresnis. Va, kokia dosni ŠMSM!
Prie egzaminų prileidžiami tie, kas turi teigiamą įvertinimą (na, šitas nuo amžių amžinųjų aiškus dalykas – trimestre vienetas, reiškia egzų laikyti negali), o, bet, tačiau užsienio kalbą vaikučiai laikysite balandžio mėnesį, per šv. Velykų atostogas. Kam šventės, o kam darbymetis. Mokytojai ir abiturientai – kita kasta.
Bet čia aš burnoti negaliu, nes mane užčiaupia nuostabus ministerijos argumentas – už egzaminus per atostogas prie tų atostogų bus pridėta viena papildoma diena. Tikrai, reikia baigti šiuolaikinį universitetą, kad tai sugalvotum ir taip suprastum sąvoką „atostogos“.
Nežinau, kaip jie spręs situacijas, jei, pvz., mokinys užsienio k. egzaminą išlaikys (balandžio mėn.), o metiniame (birželio mėn.) bus neigimas (bet gal žiniukai ministerijoje buria, kad taip tikrai nebus?). Kaip čia su logika ir taisyklėmis?
Ai, vos nepamiršau. Gi dar yra PRIVALOMA SAVANORYSTĖ, be kurios negausite socialinių valandų, taigi, ir atestato (kuris modernioje šalyje, aišku, jau tik skaitmeninis, kam tas popierius, saugokime gamtą).
Tai savanorystė ar privaloma veikla? Kas čia per oksimoronas?
Ir pabaigai – labai nesinervuokite, nes dabar į kai kurias universitetų programas stojant priima ir su 5,5 balo rezultatais. Tai mokinių mažai, aukštųjų – per akis, rasit, kas priglobs.
Pabendravus su mano kartos ir vyresniais, dažniausiai labai aišku, kas baigė universitetą, o kas ne.
Nes universitetinis išsilavinimas suteikdavo kitokį požiūrį į pasaulį, kuriame normalu dažniau klausti, o ne teigti, kuriame realybė daugiamatė ir sudėtinga.
Dabar jau išeina žiniukai, žinantys, kokia tvarka vienintelė, nepakartojama ir teisinga – plokščiojo pasaulio žiniukai.
Demokratinės Rusijos statyba Lietuvoje ir kolonizacija.
Neredaguota kanale Edvinas Jusys kalbasi su Nacionalinio Susivienijimo lyderiu Vytautu Sinica.
Vytautas Sinica: „Lietuva bus Rusija, tik demokratinė“
Taip pasakiau Edvino Jusio laidoje „Neredaguota“. Sakysit, perlenkimai, dramblio pūtimas iš musės, „niekada taip gerai negyvenom“. Luktelkit.
Lietuva bus demokratine Rusija ta prasme, kad nepakeitus masinės migracijos tendencijų, čia įsivyraus rusų kalba ir posovietinių šalių musulmonai (nors ir ne arabai). Visai kaip Rusijoje vis didėjančiu tempu auga musulmonų dalis, kur jie jau sudaro 15 proc. gyventojų ir prognozuojama, kad 2050 metais sudarys trečdalį.
Konservatoriai prie to paties veda Lietuvą. Nepakeitus tendencijų Lietuva jų niekaip neintegruos, nereikalaus kalbėti lietuviškai, neužtikrins mokymo TIK valstybine lietuvių kalba, neišmokys tikrosios Lietuvos istorijos kol kas dešimčių, bet greitai šimtų tūkstančių migrantų su Baltarusijos pasais ir tarp jų dažna litvinistine sąmone.
Ne vėlu ir net nesunku to išvengti. Lietuvos kolonizacija „gera“ tuo, kad ji legali – čia atvyksta ne „pabėgėliai“, o darbo migrantai su laikinais leidimais. Jie baigiasi ir atsisveikiname, o darbo jėgos trūkumą kamšome ne pigiais migrantais, o daugiau mokėdami Lietuvos piliečiams, didindami efektyvumą, investuodami į techniką ir procesus.
Vargina kartoti, bet būtina, nes tas kažkaip nepastebima: jokia kita partija nekelia šios problemos. Valdantieji ją ir sukūrė, o dabar vaidina, kad 40 tūkstančių migrantų į metus kvota kažką išspręs. Ji tik atidės sovietmečio masto kolonizaciją kokiais trejetu metų. LSDP atstovai ne kartą pasakė, kad migrantų per mažai ir reikia migraciją liberalizuoti labiau. LVŽS, nors dabar kritiški migracijai, tiesą sakant, būtent ir pradėjo jos liberalizavimą Giedriaus Surplio asmenyje. Net kažką prieš migraciją leptelintys diplomatinės draugystės su Rusija šalininkai (Uspaskichas, Pinskus, Orlauskas) galiausiai pasirodo esantys už darbo migraciją, ką tobulai atskleidė diskusija šia tema LRT televizijos debatuose šią savaitę.
Lietuvišką Lietuvą išsaugoti nori tik Nacionalinis susivienijimas #2. Jums lieka nuspręsti, ar ir jūs norite ją išsaugoti. Politinė reklama. Laidoje aptarta daug daugiau ir įvairesnių temų.
Žvelgiant paviršutiniškai, puolamas, ir su užmoju, tik Nacionalinio susivienijimo pirmininkas ir kandidatas Antakalnio rinkiminėje apygardoje. Bet iš tiesų tai nėra išpuolis prieš asmenį. Tokių išpuolių virtinė ilgėja. Palikdama vis mažiau abejonių, kad vyksta absoliučiai sovietinės kovos su „liaudies priešais“ laikus primenanti kagėbistinio stiliaus propagandinė kampanija prieš Nacionalinį susivienijimą. Ko verta vien politologu besivadinančio lietuviškojo solovjovo V. Valentinavičiaus šmeižikiška rašliava, prie kurios dar teks grįžti.
Kartu auganti šmeižikiško purvo lavina yra savotiškas supratimo ir pripažinimo ženklas. Ji rodo, kad esamos nomenklatūrinės oligarchinės tvarkos tarnai ir sargai aiškiai mato skirtumą tarp protestinių ir liumpenprotestinių politinių sambūrių. Pastarieji kovoja su valdančiaisiais ir ypač tais, kuriuos vadina konservatorišku landsbergių klanu. Jį nušalinti laiko svarbiausiu rinkiminiu tikslu. Tiesa, kad tie šaunuoliai prisivaldė tiek ir taip, kad turėtų visiems laikams dingti iš Lietuvos politinės arenos.
Bet bėda ta, kad kovoti su minėtu klanu toli gražu nereiškia kovoti už lietuvišką Lietuvą – lietuvių tautos išlikimą ir valstybės išsaugojimą. Šie dalykai jokiai „opozicinei“ partijai iš tikrųjų nerūpi ir jų programose arba apskritai lieka paraštėse, arba probėgšmais ir padrikai paminimi kaip tušti lozungai pritraukti patriotiškų rinkėjų balsų ir gauti nors mažytį kampelį prie sisteminių politinių partijų porinkiminių vaišių stalo. Ten atsidūrę jie susitars su bet kuo. Net tuo konservatorišku landsberginiu klanu, kuris juos slapčia remia abstrakčiu propagandiniu plūdimu įvardindamas kaip kažkokias beveides populistines, radikalias, antisemitines ir antivalstybines partijas.
Vyksta tipiškos vorų butelyje pjautynės, po kurių išgyvenusieji susitars dėl visko, nes tikslas – valdžia, valdžia ir dar kartą valdžia. Atgims tikras rojaus sodas, kuriame landsberginis liūtas romiai gulės valdžios pievelėje su uspaskichiniu ar žemaitaitiniu ėriuku (tiesą sakant, konkretūs vaidmenys – kas čia liūtas, o kas ėriukas – paaiškės po rinkimų).
Esamos tvarkos sargai viską stebi ir supranta. Puikiai mato, kad Nacionalinis susivienijimas yra kažkoks keistas. Ne tik nedalyvauja šiose vorų pjautynėse, bet ir apskritai netinka būti tokių žaidimų partneriu. O netinka todėl, kad jam kažkodėl prireikė kažkokios lietuviškos Lietuvos amžiams. Kokie nesusipratėliai, nesuvokiantys, kad svarbiausia – išsidalinti paskutinius valstybinio turto likučius ir valdyti bei įsisavinti iš ES vis dar ateinantį pinigėlių srautą.
Neprisitaikiusieji ir nesukalbami turi būti sudoroti. Todėl NS triuškinamas iš peties. Nepanašu, kad šis nuožmus puolimas greitai liausis.
Ir vėl nelengva diena Ukrainos oro gynybai. Naktį agresorius smūgiavo 6 raketomis ir 78 dronais Shahed. Ukrainiečiams pavyko numušti visas keturias Kh59 raketas, jos skriejo į Odesa. Kitos raketos pasiekė Sumy sritį, kaip ir anksčiau, rusai atakuoja Kursk krypties užnugaryje. Dieną rusai pakėlė keletą Mig31K ir trejomis ar keturiomis Kinzhal raketomis smogė Starokonstyantiniv oro uostui. Agresorius ėmė skleisti gandus neva buvo sunaikinti keturi F16. Mažai tikėtina, kad toks kiekis orlaivių vienu metu būtų viename oro uoste. Tikėtina, kad tai rusų reakcija į viešai paskelbtą žinią apie sklendžiančių bombų AGM154 JSOW perdavimą Ukrainai. Taip pat, sprogimai buvo girdėti ir Kyiv apylinkėse.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšių intensyvumas kontaktinėje linijoje yra sumenkęs. Ukrainos vienetai bando atakuoti Glushkovo rajono pietuose, tačiau jau kelintą dieną jiems pasistūmėti nepavyksta. Ukrainiečiai kontratakuoja Obukhivka – Liubomovka ruože. Tai dar vienas įrodymas, kad rusų puolimas čia išsikvepia. Kituose ruožuose kontaktinė linija iš esmės nekinta.
Kharkivo kryptis.
Kontaktinėje linijoje tęsiasi abipusės atakos, rusai Vovchansk smūgiuoja KAB‘ais ir taip bando neleisti Ukrainos gynėjams vystyti sėkmės.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Ukrainiečiai jau kelinta diena neprileidžia okupantų prie Oskil upės Kruhliakivka – Kolisnykivka ruože, tačiau kalbėti apie kontaktinės linijos stabilizavimą dar negalime. Rusai išlaiko iniciatyvą, turi persvarą ugnimi ir manevru. Tad neatmestina, kad dabar jie ieško silpniausių ukrainiečių gynybos vietų, kad galėtų operatyviai užimti minėtą ruožą.
Lyman. Sunkios kautynės šiauriniame flange, no mans land banguoja į abi puses, tačiau esminių pakitimų nėra – Ukrainos pajėgos išlaiko aukštumas Makiivka – Nevske ruože. Taip pat, tęsiasi susidūrimai ir kituose ruožuose.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Tęsiasi mūšiai palei kanalą, rusams nepavyksta pajudėti į priekį. Tuo pačiu, okupantai stipriai spaudžia prie Klishiivka, tačiau Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.
Sunkūs mūšiai vyksta Toretsk – Nelipivka – Niu Jork. Pasirodė informacija, kad rusai puola Scherbynivka prieigose. Ši gyvenvietė yra Toretsk vakariniame flange, iki kontaktinės linijos pagal deep state žemėlapį yra 5 km. Tad čia yra galimi trys variantai:
Rusai yra ženkliau pasistūmėję Toretsk mieste nei viešai yra žinoma.
Kaip agresorius skelbė prieš keletą dienų, rusai iš tiesų yra pasiekę Leonidivka (į šiaurės vakarus nuo Niu Jork) ir vykdo atakas link Scherbynivka.
Veikia nedidelės rusų žvalgybinės – diversinės grupės, o kontaktinė linija yra tokia, kokią matome deep state žemėlapyje.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Pastarosiomis dienomis užėmę Krutyi Yar, okupantai bando pasistūmėti dar šiek tiek šiauriau, užimti Krasnyi Yar ir perlipti Zhuravka upę, taip išplečiant čia esantį savo placdarmą. Taip pat, rusai aktyvina atakas Lysivka, su tikslu išplėsti Novohrodyvka – Hrodyvka – Vozdvyzhenka ruože esantį savo vakarinį flangą ir įžengti į „koridorių“ link Pokrovsk tarp upių Zhuravka ir Solonenka.
Centras. Ukrainiečiai laiko ruožą Tsukuryne – Hyrnik. Tęsiasi mūšiai Zhelane Druha gyvenvietės prieigose, čia padėtis nėra iki galo aiški. Pietinėje Centro dalyje okupantai nuo Hostre toliau atakuoja link Oleksandropil ir Kurahove, bandydami užspausti pietinę žnyplę.
Pietinis flangas. Ukrainiečių 72-osios brigados kariai paskelbė, kad niekur iš Vuhledar nesitraukia ir tęsia kovą: https://t.me/ombr72/10296. Panašu, kad prasidėjo miestelio šturmas. Mūšiai jau vyksta rytiniame gyvenvietės pakraštyje, rusai aktyvina savo veiksmus ir pietinėse Vuhledar prieigose. Tuo pačiu, okupantai bando užverti apsupties žiedą ir sujungti savo pajėgas iš vakarų ir šiaurės rytų prie kelio Vuhledar – Bohoiavlenka.
Kaune paminėtos Lietuvos diplomato, žvalgo, 1923 m. „Klaipėdos sukilimo“ karinio vado, dviejų Vyčio Kryžiaus ordinų kavalieriaus Jono Polovinsko-Budrio (1889–1964) mirimo 60-osios metines.
LGGRTC Sekretoriato vyresniojo patarėjo, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario dr. Raimundo Kaminsko iniciatyva surengtas pažintinis žygis-ekskursija Jono Polovinsko-Budrio takais Kaune. Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiems „žygeiviams“ pristatyta viena istorinė nuotrauka, kuri buvo padaryta Kaune tuoj po J. Polovinsko-Budrio apdovanojimo antruoju Vyties Kryžiaus ordinu už nuopelnus per įvykius Klaipėdoje 1923 m. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, buvo aplankytos ir vietos Kauno centre, kuriose J. Polovinskas-Budrys dirbo ir gyveno.
Renginio metu buvo prisiminta istoriko dr. Severino Vaitiekaus knyga „Kas mūsų – jėga įgysim“, kurią išleido LGGRTC.
Istorinės atminties popietėje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vado atašė Lietuvai šaulys Ernestas Lukoševičius.
Istorijos mokslus Vilniaus universitete baigęs E. Lukoševičius gyvena ir dirba JAV, Čikagoje. Jo dėka tiesiami tiltai tarp J. Budrio palikuonių ir Lietuvos istorikų. Šiais metais E. Lukoševičius atvežė ypatingai vertingą dovaną, kurią paruošė Reginos Kašubaitės Budrienės giminaitės – Viktorija Mantranga Kašubaitė ir Rima Kašubaitė Binder (LUMA Vakarų Amerikos skyriaus pirmininkė). Tai išsaugotos, suskaitmenintos nuotraukos iš istorinės asmenybės Jono Polovinsko-Budrio gyvenimo, veiklos, šeimos, padovanotos Klaipėdos istorikams ir Lietuvai. Šeimos archyve – nuotraukos iš įvairių J. Budrio gyvenimo etapų, nuo mokymosi Kauno gimnazijoje dar carinės Rusijos laikais iki jo gyvenimo Niujorke, kur dirbo Lietuvos generaliniu konsulu. Kol kas dar nepakankamai atskleistas ir R. Kašubaitės-Budrienės vaidmuo 1923 metų įvykiuose. Bet tikime, jos gyvenimo istorija papildys visą plejadą veikalų, kuriuose atskleidžiami nematomi istorijos asmenybių žmonų ir bendražygių nuopelnai
Jonas Polovinskas 1907 m. baigė Kauno gubernijos gimnaziją (dab. Kauno Maironio universitetinė gimnazija). 1900–1905 m. dalyvavo Juozo Naujalio organizuotos „Dainos“ draugijos chore. Po mokslų tarnavo įvairiose Lietuvos ir Latvijos valdžios įstaigose, buvo Rusijos kariuomenės 19 korpuso ir baltagvardiečių Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininkas.
Pakviestas į Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyrių, 1921 m. sugrįžo į Kauną. Kelis mėnesius buvo IX žvalgų punkto Kaune viršininku, vėliau Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininku. Kurį laiką gyveno tarnybiniame numeryje „Metropolio“ viešbutyje, o nuo 1922 m. pabaigos – bute Mickevičiaus g. 24.
1922 m. rugpjūčio mėn. Generalinis štabas išsiuntė jį į prancūzų valdomą Klaipėdos kraštą įvertinti galimybes organizuoti ten sukilimą. Paskirtam Klaipėdos sukilimo kariniu vadu, J. Polovinskui teko keisti pavardę (Lietuvos pareigūnų dalyvavimas sukilime buvo slepiamas) ir Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei, 1923 m. sausio mėnesio pradžioje įžengusiai į Klaipėdos kraštą, jis vadovavo jau nauja Budrio pavarde. Klaipėdos atvadavimo (prijungimo prie Didžiosios Lietuvos) organizaciniai darbai vyko Kaune. Keliuose Lietuvos miestuose sutelktas, apginkluotas ir aprūpintas kontingentas – iš viso apie 1,1 tūkst. vyrų (vėliau šis skaičius kito) – geležinkeliu nuvežti prie Klaipėdos krašto ir Lietuvos sienos. Vagonuose jie persirengė civiliniais rūbais ir sausio 10 d. trijose skirtingose vietose peržengė Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną. Rinktinė buvo suskirstyta į tris grupes. Kiekviena gavo atskirą operatyvinę užduotį. Trims grupėms, kurios turėjo užimti atitinkamai Klaipėdą, Šilutę bei Pagėgius, ir jas sudariusioms kuopoms vadovavo Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo ir 8-ojo pėstininkų pulkų, 1-ojo husarų pulko karininkai. Bet užduotis ir planą rinktinei sugalvojo J. Polovinsko suformuotas štabas, kuriame vyravo Generalinio štabo etatiniai karininkai.1928 m. sausį J. Budrys perėjo į konsulinę tarnybą. Aštuonerius su puse metų atliko konsulines funkcijas Rytų Prūsijoje, Karaliaučiuje: iš pradžių ėjo konsulo, o nuo 1933 m. lapkričio generalinio konsulo pareigas. Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. Užsienio reikalų ministerija jį perkėlė iš Europos į kitą žemyną. Rugsėjo 26 d. su žmona Regina ir Karaliaučiuje judviem gimusiu sūnumi Algirdu laivu „T. M. S. Kungsholm“ iš Geteborgo Švedijoje J. Budrys atvyko į Niujorką. Ten spalio 7 d. formaliai pradėjo eiti Lietuvos generalinio konsulo Niujorke pareigas – paskutines ir ilgiausiai eitas (beveik 28 m.) jo gyvenime. Šias pareigas ėjo ir po Lietuvos okupacijos 1940 m. vasarą (pragyveno iš paukščių fermos, kurią tais metais nusipirko). 1964 m. rugsėjo 1 d., sulaukus 75-erių.iš generalinio konsulo pareigų Joną Polovinską-Budrį pasiglemžė mirtis. 2023 metais J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos palaikai iškilmingai perlaidoti Klaipėdoje, buvusiose miesto senosiose kapinėse, dabar tai – Skulptūrų parkas. Perlaidojimo ceremonijos dalis vyko ir Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus panteone.
J. Polovinsko-Budrio darbai įvertinti apdovanojimais: Carinės Rusijos Šv. Anos 3 laipsnio ir Šv. Stanislavo 3 laipsnio ordinai ir 3 medaliai, Lietuvos Respublikos Vyties kryžiaus II rūšies 1 laipsnio (1922) ir I rūšies 3 laipsnio (1927), DLK Gedimino 3 laipsnio (1933), Šaulių žvaigždės (1933) ordinai, Klaipėdos išvadavimo sidabro (1925) ir Šaulių žvaigždės (1939) medaliai, JAV – 1940 m. jam suteiktas Niujorko garbės piliečio vardas. Buvo palaidotas Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje (JAV, Ilinojus).
2011 m. J. Polovinsko-Budrio vardu pavadinta gatvė Rokuose.
Šiais metais Jono Polovinsko-Budrio vardas suteiktas Lietuvos šaulių sąjungos Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės Klaipėdos 302 šaulių kuopai.
2023 metais Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (dr. Raimundas Kaminskas) su Lietuvos atsargos karininkų sąjunga (plk. Algirdas Grublys) išleido Jono Polovinsko-Budrio atminimo medalį.
Išleistos knygos: „Trumpa Lietuvos ekonomikos apybraiža“ (angl. „Short Economic Outline of Lithuania“, Niujorkas, 1938), „Kontržvalgyba Lietuvoje: Jono Budrio atsiminimai“ (Bruklinas, 1967; fotogr. leidimas Vilnius, 1991), „Atsiminimai: Lietuvos kontržvalgyba 1922–23“ (Hartford, 1967).
Svarbiausi J. Budrio nuopelnai, anot amžininkų išeivijoje – jo indėlis į Lietuvos reprezentavimą 1939 m. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje – pirmą kartą Lietuva čia buvo pristatyta atskirame paviljone. Kitas svarbus dalykas, kur J. Budrys akivaizdžiai panaudojo žvalgybininko įgūdžius – sukūrė ir nuolat pildė kartoteką, kuri po visą pasaulį išblaškytiems lietuviams per ir po Antrojo pasaulinio karo padėjo surasti gimines ir pažįstamus. Savęs J. Budrys nelaikė vieninteliu Klaipėdos prijungimo istorijos herojumi. Bet suvokė, kad 1923 m. suvaidino esminį vaidmenį, atverdamas Lietuvai langą į pasaulį. Langą, kuris ilgainiui leido Lietuvai išsivaduoti iš ekonominės priklausomybės nuo Vokietijos ir įtvirtinti tai, ką 1918 m. Vilniuje paskelbė Lietuvos Taryba.
Pažintinio žygio dalyviai dėkingi dr. Raimundui Kaminskui už istorinės atminties puoselėjimą, už suteiktą išsamią informaciją, kuri papildė žinias apie Klaipėdos sukilimą, jo vadą, diplomatą Joną Polovinską-Budrį.
Jonas Polovinskas 1907 m. baigė Kauno gubernijos gimnaziją (dab. Kauno Maironio universitetinė gimnazija). 1900–1905 m. dalyvavo Juozo Naujalio organizuotos „Dainos“ draugijos chore. Po mokslų tarnavo įvairiose Lietuvos ir Latvijos valdžios įstaigose, buvo Rusijos kariuomenės 19 korpuso ir baltagvardiečių Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininkas.
