Valstybės kontrolė pradeda VĮ Turto bankas veiklos auditą.
Valstybės kontrolė šio audito metu vertins, ar VĮ Turto bankas veikla, teikiant valstybės nekilnojamojo turto valdymo ir priežiūros paslaugas, yra efektyvi ir naudinga visuomenei.
Primenu, kad aš rugsėjo 2 dieną kreipiausi į Specialiųjų tyrimų tarnybą ir Valstybės kontrolę dėl galimai neefektyvaus valstybės nekilnojamojo turto valdymo ir įgaliojimų viršijimo. Vakar gavau Valstybės kontrolės atsakymą (detalesnė informacija apie mano kreipimąsi ČIA).
Turto banko veiklos patikrinimas, tai gera žinia net tik Nacionaliniam susivienijimai bet ir visiems gyventojams, ypatingai tiems, kurie mums susitikimų metu nuolat pasakoja apie neefektyvų valstybės turto valdymą, įvairius piktnaudžiavimus bei galimai korupcines veiklas.
Pažymėtina, kad Valstybės kontrolė dar 2018 metais po atlikto valstybės nekilnojamojo turto valdymo audito, jau buvo konstatavusi, kad turto savininko funkcijas įgyvendinančios institucijos, tarp kurių yra ir Turto bankas bei šios politikos formuotoja Finansų ministerija neturi ilgalaikių gairių, kaip bus valdomas visas valstybės nekilnojamasis turtas. Neįvertinta, kiek turto reikia valstybės funkcijoms atlikti, kiek jo galima išnuomoti, ateityje plėtoti ar parduoti, nepriimta sisteminių sprendimų dėl mokslo, gydymo, gyvenamosios, kultūros, sporto ir kitų paskirčių turto tolesnio valdymo.
Net Valstybės kontrolei tapo akivaizdu, kad per visa kadenciją Finansų ministerija, kurios priešakyje viena iš čekiukų skandalo herojų – G. Skaistė, ne tik neišsprendė susikaupusių problemų, bet jų atsirado dar daugiau.
Todėl noriu viešai užduoti klausimą TS-LKD deleguotai ministrei G. Skaistei. Kodėl Jūs nekontroliavote Turto banko veiklos? Ar manote, kad ir ši kartą išsisuksite nuo atsakomybės?
Prezidento Baideno atsisveikinimo dovana Ukrainai, Viceprezidentė Haris, Trampo taikos planas ir kuo čia dėta Kursko karinė operacija.
Paskutinėmis dienomis, prieš baigiantis galimybei išskirti Ukrainai karinės pagalbos už 5,5 mlrd. dolerių iš JAV sandėlių, Baideno administracija visgi spėjo tai padaryti, kol pinigai nenuplaukė. Ir dar pridėjo, kad maža nebūtų: skyrė net 7,9 milijardo dolerių. Tikrai dosnus Baideno administracijos atsisveikinimo taškas prezidento Zelenskio vizito metu.
D. Trampas irgi padarė iš savo pusės žingsnį link prezidento Zelenskio. Ar jis bus draugiškas, ar tiesiog žingsnis sužinosime po jo susitikimo su prezidentu Zelenskiu šį vakarą. Bet po to, kai ale Tramp maniera jis išdėjo į gabalus ir prezidentą Zelenskį, ir Ukrainą, po to gana netikėtai atlyžo ir atšaukė ankstesnį pareiškimą nesusitikti su Zelenskiu.
Matyt, suvokė, o gal jam kažkas patarė, jog tokio atsisakymo nesupras jo partijos rinkėjai, palaikantys Ukrainą. O tokių irgi yra. Bet dar palaukime Trampo žodžių po susitikimo su prezidentu Zelenskiu. Gal į Floridą pažiūrėti uragano nevyks ir Džonsonas.
Abu vadovaujantys JAV demokratai jau savo pareiškimus padarė. Prezidento Baideno svarbiausias žingsnis buvo tie 7,9 mlrd. dolerių paramos, o Haris spaudos konferencijoje pareiškė, kad jai yra nepriimtini siūlymai atiduoti dalį Ukrainos teritorijos, jog būtų pasiekta taiką arba versti Ukrainą priimti neutralitetą.
Tai, pasakė ji, yra Putino pasiūlymas, bet, aišku, skyrė jį ne tiek Putinui, ir ne tiek Ukrainai, kiek savo oponentui Trampui.
Štai, kodėl dabar svarbu bus išgirsti, ką po susitikimo su prezidentu Zelenskiu pasakys nenuspėjamas Trampas.
Bet žodžiai tai ne viskas. Prie gražių žodžių, skriejančių iš Vakarų ir konkrečiai JAV, iš Baideno administracijos jau pripratome ir mes, ir Ukraina.
Baideno administracija, nepaisant gražių žodžių, palieka vis daugiau neatsakytų klausimų ir matyt, prezidentas Baidenas, pažėręs tokią dovaną atsisveikinimui, nelabai norėtų, jog kas nors ryškintųsi visa tai.
Beje, tik pažymėsiu, kad tie 7,9 mlrd. dolerių tai ne kokia nauja JAV karinė parama. Tai vis tie patys pinigai iš to paties 60 mlrd. dolerių paketo, kuris po pusės metų delsimo buvo patvirtintas ant Kapitolijaus kalvos, o po to dalijamas atskiromis porcijomis, kiekvieną kartą tai iškilmingai paskelbiant, kaip naują.
O Ukraina tada kiekvieną kartą už tą kiekvieną atiduotą karinės pagalbos porciją labai stipriai dėkoja, nors jau buvo nuoširdžiai padėkojusi, kai buvo priimtas visas 60 mlrd. dolerių paketas. Bet… kažkodėl pirma karinės pagalbos porcija riedėjo į frontą apie 1,5 mėn., nors pažadėta, kad atvyks vos ne kitą savaitę.
Taigi, atmetus tą gražią retoriką, lieka keli esminiai klausimai prezidento Baideno administracijai, kurie, matyt, ir liks kabėti, nepaisant gražaus atsisveikinimo žesto.
Pirma. Kodėl Baideno administracijai taip sunku su operatyvių sprendimų priėmimu ir su logistikos terminų suvokimu, kada ta pagalba gali būti pristatyta. Tai buvo iš dalies ir sąmoningas delsimas, žiūrint, kaip kryps situacija fronte, ar tiesiog braškėdami veikė karinės pagalbos teikimo administravimo klausimai?
Antra, yra to paties klausimo tęsinys. Kodėl Baideno administracija taip ilgai delsė suformuoti tą 5,5 mlrd. dolerių karinės pagalbos paketą iš JAV sandėlių ir tiek ilgai, kad po kelių dienų tie pinigai galėjo nuplaukti visai į šoną.
Tik pasipylus iš visų pusių kritikai, įskaitant JAV žiniasklaidą ir NATO partnerius Europoje, buvo pajudėta.
Ukrainoje visai nesuprato tokio delsimo, kai tos karinės pagalbos reikia labai Donbase, o naujų Patriot sistemų, kad papildomai apsaugoti miestus ir energetikos infrastruktūrą.
Šiam sprendimui dėl 5,5 mlrd. dolerių pagalbos priimti reikėjo vėl dviejų JAV partijų sutarimo. Ar prezidento Zelenskio vizitas irgi prisidėjo, kad tas dviejų partijų sutarimas gimtų, sužinosime dar vėliau, bet, kaip aš suprantu, vienas iš šio vizito į JAV tikslų ir buvo paskutinę akimirką išjudinti galinčią nuplaukti 5,5 mlrd. paramą. O Baidenas ir dar dosniai pridėjo.
Baideno administracija ir toliau, nepaisant visų palaikančių kalbų ir tokių karinių dovanų, laikosi trypčiojimo politikos.
Šis Baideno žingsnis ir dviejų prezidentų susitarimas po susitikimo nekomentuoti klausimo dėl JAV leidimo pateiktomis raketomis atakuoti Rusijoje karinius strateginius taikinius, esančius toliau, nei 100 km nuo valstybės sienos, rodo, kad Baideno administracija ir toliau, nepaisant visų palaikančių kalbų ir tokių karinių dovanų, laikosi trypčiojimo politikos, kuria Putinas visus tuos 2,5 metų naudojosi.
Dar daugiau, kai kurių NATO partnerių pareiškimas, jog tas leidimas, matyt, bus duotas iki metų galo reiškia tai, kad Baideno administracija toliau laikosi ne lyderystės pozicijos, o laukti ir žiūrėti.
Aišku, kad iki žiemos, t. y. iki metų galo bus jau rezultatai, kaip baigėsi intensyvus Rusijos puolimas Donbase ir kaip Ukrainos energetika, šiluminis ūkis atlaiko žiemos ir rusų raketų smūgius, ar nebuvo pakirsta karių moralė fronte ir žmonių moralė Ukrainos miestuose, jeigu kris miestai ar daug laiko reikės būti žiemą be šviesos, o kai kur be šildymo ir vandens.
Be to, aišku, kad ne Baidenas jau bus prezidentas ir, matyt, ne Salivanas bus Nacionalinio saugumo patarėju su savo labai kontraversiška neerzinti Rusijos strategija, kad Putinas tik neužpyktų.
Ir čia, matyt, yra esminis klausimas, kalbant apie prezidento Zelenskio vizito pasekmes, artėjant JAV prezidento rinkimams. Kadangi Lietuvoje vis dar Haris ar Trampo išrinkimas ir jų galima politika Ukrainos ir bendrai Europos saugumo klausimu yra pateikiama neretai juoda-balta ar myliu-nemyliu principu. O reikia pažiūrėti esminius momentus.
Svarbiausias klausimas dėl Haris politikos yra ne tas, ar ji sugebės toliau viešai artikuliuojama pozicija palaikyti tvirtai Ukrainą, o ar sugebės išeiti iš Baideno ir Salivano politikos šešėlio ir viena vertus, imtis lyderystės Ukrainos ir bendrai Europos regiono saugumo klausimu, kad nereikėtų vis stumti, kaip prezidento Baideno, o antra, ar sugebės atsisakyti tų raudonų linijų ir, išvengiant Rusijos karinės bei kitos eskalacijos NATO šalių atžvilgiu pasirodyti tokiai tvirtai, kad pabaigti su Putino ir Medvedevo blefu dėl atominio ginklo ir parodyti, kad su JAV ir kitomis NATO šalimis reikia skaitytis, nes karinė pagalba Ukrainai gali tik išaugti.
Jeigu Haris praktinių veiksmų klausimu Ukrainoje pasiliks Baideno politikos vagoje, tai Ukrainos, o po to ir bendrai viso Europos regiono saugumo laukia labai sudėtingas likimas. Ukraina bus toliau alinama, bus dar daug žuvusiųjų ir sužeistų, Ukraina gali prarasti naujas teritorijas, naikinama ekonomika, šalies infrastruktūra, dar daugiau žmonių paliks šalį, kris moralė fronte ir šalyje.
Vakarų šalių atžvilgiu Putinas darysis vis labiau įžūlesnis, nes bus įsitikinęs, kad Vakarai yra silpni. Tokia, deja, yra silpnos Baideno, o prieš tai Obamos politikos pasekmė ir Trampas čia teisus, kad Putinas puolė dėl to, kad galvojo, jog silpna ir Ukraina, ir Vakarai.
Todėl, jeigu Haris vis dėlto, kaip prokurorė pasaulio chuligano atveju laikytųsi stiprios politikos pozicijos, tai neabejoju, kad tiek Ukrainos, tiek bendrai Europos saugumui jį būtų daug geresnis variantas po šių rinkimų.
Bet, ar galime teigti, kad taip bus. Deja, ne. Nors Haris pareiškimai dabar duoda vilties, bet gražūs pareiškimai būdingi Baideno administracijai, o ji atėjo būtent iš ten.
Trampo labai trumpa charakteristika – nenuspėjamumas ir didelės ambicijos.
Jis išdėjo į gabalus Ukrainą ir prezidentą Zelenskį, pareiškė, kad nesusitiks. Bet po to persigalvojo. Ir dabar jau susitiks.
Niekas nežino, kas yra tas Trampo taikos planas. Greičiausiai nežino ir jis pats… O žino tik viena: jis turi padaryti tai, ko nepadarė Baidenas ir niekas kitas. Jis turi susodinti prie derybų stalo Zelenskį su Putinu ir jie abu turi susitarti, nes Trampas turi po to pasaulyje būti laikomas tuo, kas atnešė taiką didžiausiajame kare po Antrojo pasaulinio karo Europoje.
Kaip ta taika gali būti pasiekiama? Nereikia daug intuicijos pasakyti, kad pagal Trampą tai greičiausiai Korėjos padalijimo variantas. Kariniai veiksmai turi sustoti, kur jie vyksta.
O kas bus, jeigu kuri nors pusė nesutiks su ta Trampo iniciatyva nutraukti ugnį ir pasilikti teritorijose, kurias kontroliuoja? Tada sulauks Trampo pykčio ir atsako.
Čia manau ir slypi viena esminių dabar labai suintensyvėjusių Rusijos karinių veiksmų Donbase priežastis ir netikėtas Ukrainos atsakas: Kursko operacija.
Putinas užsibrėžė griebti kuo daugiau teritorijų, o pagal galimybes ir visą Donbasą, kad galėtų pateikti save, kaip šio regiono išvaduotoją, atseit nuo ukrainiečių fašistų. Ir tada visiškai įmanoma, kad sėstų prie derybų stalo, suprasdama, kad Zelenskis vargu, ar sės, nes gali būti nuneštas kokio nors naujo Maidano.
O, jeigu nesės, tai užpykęs Trampas, kad jo neklauso, tikrai gali nutraukti karinę ir kitokią JAV pagalbą Ukrainai. To pasekmėje Putinas apkaltintų Zelenskį nesukalbamumu, noru karo ir toliau pultų Ukrainą. O ši, turėdama tik kai kurių Europos šalių pagalbą (kurios nepakanka), kapituliuotų.
Ir Trampas ir Putinas triumfuotų. Vienas atnešė taiką, o kitas pavergė Ukrainą ir taip pat pasiuntė signalą likusiai Europai ir bendrai pasauliui: o dabar jūs drebėkite. Rusijos žmonės, apimti putinizmo viruso, sveikintų Putiną, kaip Vokietija Hitlerį po Prancūzijos karinės operacijos.
Bet Ukraina nenori Putino triumfo valandos ir labai svarbu išsaugoti savo nepriklausomą šalį. Čia manau ir gimė geniali idėja dėl Kursko operacijos, kurią Putinas suprato tik dabar, todėl tik pastaruoju metu suintensyvino karinius veiksmus ir Kursko srityje. Juk Ukrainos operacija Kurske irgi yra ale Tramp. Beje, tik dabar tai suprato ir Vakaruose.
Ukrainai manau buvo svarbu, kad kilus jo iniciatyvai dėl to, jog prie derybų stalo sėstų Zelenskis su Putinu, parodyti Trampui, kad blogietis, kuris nenori derėtis yra Putinas, o ne Zelenskis. O, kaip padaryti, kad Putinas, užgrobęs tiek teritorijų Ukrainoje nesutiktų su Trampo pasiūlymu dalinti Ukrainą į dvi įtakos dalis ir teritorijas pagal Korėjos principą.
Ir čia ateina atsakymas: užgrobti dalį Rusijos teritorijos (tegu ir labai nedidelę), nes koks Putinas teritorijų išvaduotojas, jeigu kare neteko ir savo šalies teritorijos?
Su tokiais limituotais resursais kokius Ukraina turi, su krentančia morale fronte, esant vis sunkesnei padėčiai Donbase tampa aišku, kodėl karas Kurske dabar Ukrainai yra gal net svarbesnis už atskirų teritorijų netekimą Donbase, nors rusamas priartėjus prie miestų, labai stengiamasi ginti Donbasą ir ką galima maksimaliai išlaikyti bent iki žiemos.
Ką Trampas žada, jeigu nesės derėtis pagal Tramp planą ir blogietis bus Putinas? Duoti Ukrainai visus leidimus, kurių nedrįso duoti Baideno administracija ir visą ginkluotę, kurios nedavė, kad Putinas būtų sudaužytas, o gal ateitų ir putinizmo krachas.
Taigi, Ukraina ir vėl gana genialiais saugikliais sudėliojo viską, kad nepalaimėtų, jeigu laimėtų ir Trampas. Manau, kad apie tai irgi gali būti kalba prezidento Zelenskio ir Trampo susitikime.
Dabar pažiūrėkime į visa tai pagal tą diskursą juoda-balta, kaip yra neretai žiūrima į JAV prezidento rinkimus Lietuvoje. Nėra nei juoda, nei balta. Problema tai, kad daug daugiau nežinios abiejų kandidatų pergalės atžvilgiu. O kalbame apie galingiausią NATO šalį.
Balta yra, jeigu laimėjusi Haris drįsta išeiti iš trypčiojančios Baideno administracijos šešėlio ir neretai to dvigubo žaidimo praktikos, kuri prieš tai buvo įgyvendinta Afganistane šios šalies Vyriausybės atžvilgiu ir kurdų Sirijoje.
Balta yra, jeigu laimėjus Trampui, blogiuku, nenorinčiu sėsti derybų pasirodo Putinas. Tai galėtų atvesti gal net prie putinizmo žlugimo, NATO šalims tik teikiant pagalbą. Bet visa apimtimi ir laiku, be apribojimų.
Blogai, jeigu, laimėjus Haris, ji tęsia Baideno trypčiojančią politiką, arba laimėjus Trampui, spaudžiamas Zelenskis ir Ukraina bei nutraukiama pagalba.
Čia mes dar tik trumpai palietėme Europos saugumo klausimus. Nelietėme Izraelio- Palestinos, Kinijos-Taivano klausimų, taip pat kuo virstų JAV ekonomika ir kaip galėtų atrodyti visuomenės būsena, laimėjus arba Haris, arba Trampui.
Bet tikiuosi ir tai, ką palietėme rodo, kokia sudėtinga, kartais net su dvigubu dugnu yra tarptautinė politika apie Ukrainą bei Europos pasaulio saugumo klausimus.
Neperšu savo nuomonės, kas geriau būtų bendrai saugumo situacijai: Haris ar Trampas. Bet viskas tikrai nėra juoda-balta.
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas
Visas pasaulis eina kūliais, tačiau provincialus Europos užkampis gyvena savo gyvenimą, o portalų redakcijose savaitgalį budintys berniukai ir mergaitės net nesupranta, kas įvyko. Izraelis Beirute likvidavo teroristinės organizacijos Hezbollah ilgametį politinį ir dvasinį lyderį Hassaną Nasrallah. Tai buvo F-15 grandies antskrydis, kurio metu buvo panaudotos itin tikslios bunkeriams naikinti skirtos bombos. Apie tai galima parašyti ilgą ir nepaprastai įdomų tekstą, bet aš trumpai. Tik apie esmę.
Įvyko keli labai svarbūs dalykai. Nepaisydamas pasaulio lyderių – įvairių spalvų taikos balandžių spaudimo, Izraelis pademonstravo valią gintis. 2. Fantastinė pranešimų gaviklių operacija (nuo vakar nakties Hezbollah draudžia savo nariams naudotis ir mobiliaisiais telefonais) ir ši ataka pademonstravo nepaprastai aukštą Izraelio žvalgybos ir karinių pajėgų efektyvumą. 3. Izraelis siunčia labai aiškų signalą priešams: lįsit – gausit. Taškas. Ir mums nusispjauti ant visokių „susirūpinusių“ Bidenų. 4. Tai labai aiškus signalas ir pamoka visų veislių taikos balandžiams ir koalicijoms. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, net visokie labai progresyvūs britų TV kanalai bent jau šiandien nesmerkia Izraelio, kad jis smogė Beiruto rajonui, kurį visiškai kontroliuoja Hezbollah, kad sugriuvo keli namai.
SVARBIAUSIA. Šiuolaikiniame sudėtingame pasaulyje taiką garantuoja ne derybos, konferencijos, nuolatiniai susirūpinimai ar plepalai apie galimas eskalacijas, o sulaikymo strategijos ir ryžtas jas įgyvendinti. Tų strategijų esminis punktas skamba labai paprastai – net negalvok apie tai. Jei kolektyviniai Vakarai, visokie bidenai, scholzai, macronai ir briuseliai turėtų tiek pat valios ir ryžto, kaip Izraelis, nebūtų kilęs karas nei Ukrainoje, nei Sirijoje, pasaulio prekybai bei laivybai negrasintų Somalio piratai, Jemeno banditai, nes visi žinotų, kad atsakas bus ir jis bus mirtinas. O svarbiausia – Putinas, Kim Jong Unas, Irano ajatolos ir net Xi Jinpingas sėdėtų prisėdę uodegas, nes Izraelio operacijų efektyvumas yra gera pamokėlė visiems blogiems berniukams. Terbaklynis laisvojo pasaulio „lyderis“ Barackas Obama su Angela Merkel pradėjo pragaištingą kapituliantišką Vakarų laikyseną, todėl dabar matome viso to pasekmes. Karas Ukrainoje – taip pat bestuburės Vašingtono ir Berlyno politikos pasekmė. Šią politiką nuosekliai tęsia kolektyvinis Bidenas, o jei pasisieks rinkimuose – pratęs ir Kamala Harris.
Jeigu dar negirdėjote, skubu pranešti, kad „kompetentingos“ institucijos užblokavo Tiesos.lt internetinį dienraštį. Nieko detaliau nežinau apie šitokio sprendimo aplinkybes, tarkime, jie rado ar išrado kokį nors formalų pretekstą, tačiau, kaip anksčiau mėgdavo sakyti Vytautas Landsbergis senjoras, net ir arkliui turėtų būti aišku, kad tokią įvykių seką lėmė apsišaukėlių Tėvynės sąjungos konservatorių ranka arba – kas galėtų paneigti, jog taip įspirti, atmesdama kanopą atgalios, moka tik vyriausioji konservatorių arklė.
Ne be reikalo tikriausiai prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad artėja laikas, kai reikės iškopti Augėjo arklides, taigi politinio tvarto arkliai ir arklės pradeda nerimastingai blaškytis, baimindamiesi, kad galimai jau greitai praras savo nelabai kvepiantį egzistencinį pagrindą po kojomis, neteks būtinos jų gerabūviui prigimtinės terpės. Ne retorinis klausimas – ar galėtų tokie „konservatoriai“ išgyventi be mėšlo? O tai, kad taip desperatiškai ir negrabiai, nesusivaldę, jie užpuolė Nacionalinio susivienijimo informacinės sklaidos dienraštį, prikišamai parodo, kad pirmieji kaip velnias kryžiaus labiausiai ir bijo NS sėkmingo pasirodymo rinkimuose. Tikriausiai – ne be pagrindo!
Jungiantis prie Tiesos.lt portalo, pasirodo pranešimas, kad šį labai svarbų idėjų įvairovės sklaidai Lietuvoje informacinį kanalą blokuoja Lietuvos radijo ir televizijos komisija, kaip matome, toli gražu ne kažkoks „konservatorių“ ar jų bendraminčių organas, taigi – ar šių eilučių autorius nesuklaidino skaitytojų, laidydamas užuominų nuodingas strėlytes?
Tačiau mano intuicija, jeigu norite, vidinis demonas byloja, kad ši Komisija yra lygiai tiek pat politiškai neutrali, kiek ir užsiangažavusi politinio tvarto naudai žmonių grupė, ką tik parašiusi laišką, raginantį blokuoti idėjų įvairovės sklaidą Lietuvoje, LR prezidentui.
Edvardas Čiuldė
Štai čia jau turime pagrindą sunerimti ne juokais visi dėl to, kaip greitai gali atsikartoti sovietinių laikų tvarkos ir papročiai, kaip staigiai gali užtemti dangus, besitvenkiant totalitarizmo debesims, prie to prisideda dar ir baisus nesmagumas, matant, kaip vienos politinės jėgos mobilizuotas politinės prostitucijos kriošenų legionas laimi tik tiek, kad iki padebesių pakylėja tokį Žemaitaitį, bando mums per jėgą įpiršti įsivaizdavimą, kad prieštaringos reputacijos politikas yra mūsų dienų Pasternakas.
Kita vertus, kaip atrodo bent man, čia paminėti 2 portalo uždarymo ir epistoliarinio žanro įvykiai nėra tokie skirtingi kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, jų bendrą prigimtį ir vienarūšiškumą išduoda tas pats braižas, kitaip tariant tas pats kvapelis, t. y. žmogui sunkiai pakeliama tvarto smarvė, niekad nekoptos arklidės tvaikas. Visais laikai rinkimuose politinė kova paaštrėja, kaip įsivaizduoju, ji gali tapti net labai nuožmi, tačiau šių rinkimų specifinė ypatybė yra ta, kad ji leido atsidengti politinės smarvės napoleonams, padeda išryškinti falšą iki galo.
Aušrinė Armonaitė neseniai vėl pakartojo iki skutų išdėvėtą tezę, kad gyvename šiandien taip gerai, kaip niekados anksčiau. Kas be ko, žiūrint iš politinio tvarto taško, toks posakis gali pasirodyti daugiau ar mažiau teisingas. Be to, sveikas protas mums sako, kad niekados nėra taip blogai, kaip galėtų būti. Dar daugiau, – krikščioniškoji doktrina skelbia, kad apskritai blogis neturi substancinio svorio, o yra tik gėrio trūkumas.
Žinia, krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės.
Čia tik neigiama blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga, nes blogis gi parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.
Kauną sudrebino naujiena, miesto administracija nusprendė „įveiklinti“ Kauno pilies prieigas. „Išskirtinėje Kauno senamiesčio vietoje prie pilies ir Neries pakrantės numatomas inovatyvus reprezentacinis administracinis savivaldybės įstaigos pastatas“ <…> „Pagrindinė pastato paskirtis skirta viešojo administravimo veiklos vykdymui, komercinės patalpos (pvz. maitinimo ir prekybos) būtų skirtos aptarnauti tiek pagrindinei pastato paskirčiai, tiek kitiems subjektams. Komercinės patalpos planuojamos 1-ame aukšte. Rūsyje planuojama automobilių saugykla – požeminis garažas, skirtas pastato poreikiams“.
Vietoje dabartinės mašinų stovėjimo aikštelės numatoma padaryti žaliąją zoną, po kuria būtų požeminis parkingas.
Sarkastiškai skamba savivaldybės soc. tinkluose užduotas klausimas, ar kauniečiai pritartų tokiai idėjai. Atsakymas ar diskusijos šia tema savivaldybės nedomina, jau yra paskelbtas architektūrinės idėjos ir projektavimo paslaugų pirkimo konkursas.
Žaliai pažymėtoje zonoje numatomas žaliasis plotas+požeminis garažas, geltonai – naujas savivaldybės administracinis pastatas.
Planuojamas pastatas įvardintas „inovatyviu“. Vadinasi, tai bus modernus statinys, pastatytas pačioje seniausioje Kauno vietoje. Ar išties moderniam pastatui vieta istorinėje miesto širdyje? Modernumas pastaruoju metu suprantamas kaip dar vienas, niekuo neišsiskiriantis stiklainis. Ar tokio reikia šioje vietoje? Tikrai ne.
Visi didmiesčiai stengiasi sumažinti transporto srautus per miesto seniausias dalis. Prieš porą mėnesių Kauno senamiestis buvo paskelbtas sumažintos taršos zona, o pravažiavimas – apmokestintas. Naujas administracinis+komercinės paskirties pastatas generuos papildomus nemažus ne tik savivaldybės darbuotojų, bet ir miestiečių srautus. Logika? Jokios logikos. O jeigu pastato poreikiai bus didesni, nei garažas po juo, lankytojai statys mašinas planuojamoje viešoje požeminėje aikštelėje. Tokiu būdu prie pilies atvykusiems miestiečiams vietų parkingui sumažės.
Šalimais stovi nenaudojamas Lituanica batų fabrikas. Jo vietoje atsiradęs naujas pastatas sulauktų mažesnio kauniečių pasipiktinimo, o galbūt net ir dėkingumo už eliminuotą akies seniai nebedžiuginantį monstrą. Bet savivaldybės planuose to nėra. Kodėl? Per toli nuo pilies, ir meras negalės „reprezentaciniais“ tikslais jos „demonstruoti“ pro pastato langus?
Tiesa, greta pilies randasi ir avarinės būklės žydų ligoninė. Pro jos langus pilies bokštas beveik pasiekiamas ranka. Tačiau ir ši lokacija merui nėra tinkama. Geriau tankinti senamiestį užimant naują plotą statyboms.
Kaip ir spėta, rusai ėmė atakuoti tiekimo kelią iš Rumunijos į Ukrainą. Šią naktį rusai iš Krymo smūgiavo raketa Iskander M bei Kh22 raketomis, kurios paleistos iš virš Juodosios jūros skraidžiusių Tu22M. Tikėtina, būtent šios ugnies priemonės atakavo pasienio miestą Izmail bei Odesa, šiuose miestuose girdėti sprogimai, kilo gaisrai. Taip pat, rusai smūgiavo ir 32 dronais Shahed, ukrainiečiams pavyko numušti 24. Dieną agresorius vėl dviem Kinzhalais smūgiavo Starokonstantiniv oro uostui, toliau bando pagauti F16’tus. Taip pat rusai balistine raketa smūgiavo Ukrainos policijos pastatui Kryvyi Rih, nuo rusų KAB’ų toliau kenčia Sumy ir Kharkiv sričių gyventojai.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Agresorius jau kelinta diena skelbia apie į Novyi Put vis atvykstantį ukrainiečių pastiprinimą. Žinant, kad rusai savo aviacijos smūgius koncentruoja Sumy srityje, kyla klausimas – jei ukrainiečiai taip masiškai jau gerą savaitę telkia rezervus kelias trobas turinčiame Novyi Put, kodėl rusų aviacija jų tiesiog nesubombarduoja su KAB’ais? Apie agresoriaus smūgius šiame ruože beveik nepranešama. Greičiausiai reikalas ne tame, kad čia ukrainiečių oro gynyba išskirtinai stipri, o tame, kad jokio masinio rezervų pritraukimo nėra. Tiesiog, su šia dezinformacija apie šimtus milijonų fOšystų, rusai bando pateisinti, kad nesugeba išmušti Ukrainos vienetų iš Glushkovo rajono. Kituose sektoriuose be pakitimų.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Padėtis Kruhliakivka – Kolisnykivka ruože išlieka nepakitusi, vakar Ukrainos pajėgų 92-osios brigados kariai atmušė didelį agresoriaus puolimą: https://t.me/fedorenkoys/548. Buvo sunaikinta arba pažeista 13 tankų, 15 PKM ir 7 šarvuočiai. Taip pat, karšta Lozova ruože. Okupantai čia bando susikurti placdarmą ir išplėsti savo galimybes judėti link Oskil upės. Be to, agresorius aktyvina veiksmus šiauriniame flange ir ruošia dirvą ateities operacijoms Kupjansk link. Mieste fiksuojami intensyvėjantys rusų aviacijos smūgiai KAB‘ais.
Lyman. Rusai toliau intensyviai puola šiauriniame flange, Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Mieste ir jo apylinkėse be pakitimų. Pietiniame flange okupantai atakuoja Klishiivka, bandydami prasimušti link Bila Hora, taip apeinant Chasiv Yar iš prietų bei Toretsk iš šiaurės. Toretsk ruože vis daugiau patvirtinimų, kad agresorius yra prasimušęs iki Leonidivka (apie tai jau rašėme vakar). Šios gyvenvietės apylinkėse yra fiksuojamos jo atakos. Negana to, rusai tęsia bandymus pasistūmėti Sherbinivka. Tad atrodo, jog vakariniame Toretsk flange jau vyksta intensyvūs mūšiai, miestas yra spaudžiamas iš trijų pusių. Tad, anksčiau minėtas okupantų noras pasistūmėti Bila Hora, greičiausiai sietinas su bandymu apsupti miestą. Tokiu atveju, situacija ženkliai komplikuojasi.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas.
Rusai įsitvirtina Mykolaivka, tokiu būdu jų placdarmas šiauriniame Zhuravka upės krante plečiasi. Taip pat, jie toliau puola link Lysivka, bandydami dar labiau sukomplikuoti Ukrainos gynėjų padėtį. Iki Myrnohrad pietinio pakraščio okupantams liko kiek daugiau nei 2,5 km.
Keista sąlyginė ramybė dešiniajame rusų flange prie Vozdvyzhenka. Kautynių intensyvumas čia sumenkęs. Taigi, arba rusai visas pastangas meta į kairįjį flangą (Lysivka – Novohrodyvka – Mykolaivka), arba pamažu telkia pajėgas ir netrukus čia suintensyvins puolimą. Teoriškai tai būtų logiška, nes atsivertų galimybė perkirsti kelią Pokrovsk – Kostyantinivka bei blokuoti patį Pokrovsk iš rytų.
Tęsiasi mūšiai Selydove prieigose, Ukrainos vienetai neužleidžia pozicijų.
Centras. Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas Tsukuryne, informacija apie okupantų įžengimą į Hyrnyk ir įsitvirtinimą šioje gyvenvietėje kol kas nepasitvirtino. Agresorius visomis įmanomomis priemonėmis lygina šį ruožą su žeme (artilerija, KAB’ai). Tęsiasi mūšiai Zhelane Druha. Rusams nepavyko pasistūmėti kairiajame Vovcha upės krante, tačiau čia besikaunančių Ukrainos pajėgų padėtis išlieka sudėtinga.
Pietinis flangas. Padėtis Vuhledar yra labai sudėtinga. Okupantams nežymiai pavyko pasistūmėti rytiniame gyvenvietės pakraštyje, o iš pietų rusų šturmas nebuvo sėkmingas. Agresorius ir toliau bando užbaigti miestelio apsupimą. Tuo pačiu, nenorėdamas leisti ukrainiečiams kurti naujos gynybos linijos, agresorius atakuoja link Bohoiavlenka ir Katerynivka.
Debatuose dalyvavo: Liutauras Gudžinskas (Lietuvos socialdemokratų partija); Stanislavas Jarmalavičius (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga); Audrius Jukna (Lietuvos regionų partija); Vytautas Radžvilas (Nacionalinis susivienijimas); Ingrida Šimonytė (Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai); Vytautas Tamošiūnas (Liberalų sąjūdis); Artūras Žukauskas (Laisvės partija).
Artėja seimo rinkimai ir vis dar daug kam sunku apsispręsti, kam atiduoti savo balsą, kad jis nebūtų „išmestas“.
Balsas tikrai bus išmestas, jei bus balsuojama už tuos pačius arogantiškus politikus-profesionalus, sėdinčius Seime net iki devynių kadencijų iš eilės. Jie tikrai „profesionaliai“ sugeba atsakyti į moderatorių klausimus rinkimų debatuose ar Seimo posėdžių diskusijose. Svarbiausia, kad jie visi supanašėję savo elgsena, retorika, grupiniais ir asmeniniais siekiais, orientuoti vidaus politikoje tik į ūkines-administracines sritis, atsiribodami nuo pamatinių lietuvių tautos ir jos Valstybės egzistencinių klausimų, vadovaudamiesi tik trumpalaikių efektų siekiu.
Svarbiausia, kad toks „politikos veteranų“ veikimas mūsų visuomenę pavertė politiškai vėsia, vis mažiau demonstruojamos Lietuvos ambicijos visose srityse, įskaitant net krepšinį. Išbalansuotas švietimas, valstybinė sveikatos priežiūros sistema, imigracija, verčianti Lietuvą pigios darbo jėgos šalimi, su gausėjančiu iš nedraugiškų Lietuvai šalių emigrantų įžūliai ieškančių „lygių teisių“ sluoksniu.
Visiškai niekam neįdomiu pasidarė dirbantis, mokesčius mokantis ir vaikus auginantis žmogus. Valstybės išlaikomos įvairios viešosios įstaigos „žmogaus teisių gynėjos“ naršo po įvairiausias visuomenės mažumas, ieškodamos, ką dar būtų galima sulyginti…
Negi tai tenkina Lietuvos pilietį rinkėją!? Visi ankstesni rinkimai tai patvirtina. Bet be galo nebus galo.
Jei norime deramų viešųjų paslaugų, motyvuojančios dirbti mokesčių sistemos, save gerbiančios visuomenės ir brandžiai besielgiančios tarptautinėje arenoje Lietuvos Valstybės, išdrįskite „išmesti“ balsą už Nacionalinį susivienijimą, vienijantį ne smulkias partijėles-atplaišas, ieškančias sau naujų galimybių tarp partinių ryklių, o vienijantį sąmoningus piliečius Vardan tos Lietuvos lietuviškos amžiams!
Rugsėjo viduryje (16 d.) Seime buvo surengta Konferencija „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“. Joje pranešimą pavadinimu ISTORINĖS ATMINTIES FAKTŲ TEISINIO VERTINIMO ASPEKTAI padarė Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro atstovas. Kadangi dėl laiko stokos (reglamento) visas pranešimas nebuvo perskaitytas, skelbiame visą jo tektą:
Gerbiamieji,
Konferencijoje nuskambėjo, kad valstybės istorinės atminties politikos klausimas šiandien iškilo visu aštrumu. Kodėl?
Visi supranta, kad be savo istorinės atminties tauta neegzistuoja. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str. įrašyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kad suverenitetas priklauso Tautai. Kadangi be savo istorinės atminties tauta neegzistuoja, atitinkamai neegzistuoja ir jos kuriama valstybė. Kita vertus, bet kuri visuomenė neišvengiamai gyvena valstybėje. Tačiau, jeigu jos sąmonėje nėra Lietuvos valstybės istorinės atminties, tuomet ji gyvena kitos valstybės istorine atmintimi. Šiandien galime pasakyti tik vieną, kad piliečiai be savo valstybės gali būti tik kitos valstybės piliečiais. Toks būtent yra fundamentalus ryšys tarp Lietuvos valstybės ir šioje konferencijoje nagrinėjamo klausimo.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras buvo vienas iš šios konferencijos iniciatorių, jo nariai nuo Nepriklausomybės atgavimo įvairiais būdais gynė maksimaliai nepriklausomos Lietuvos valstybės idėją ir mūsų šalies valstybingumą. Mums tapo gyvybiškai svarbu neleisti niekam trinti ir pertvarkyti mūsų visuomenės istorinę sąmonę apie Lietuvos valstybingumą, jo ištakas, mūsų laisvės kovas ginant Lietuvos valstybingumą, neleisti perkelti šią sąmonę į besvorę būseną, kad progai pasitaikius suinteresuotos politinės jėgos ją be vargo nuleistų į istoriškai preparuotą ir sterilizuotą politinę erdvę.
Kodėl šis poreikis iškilo būtent šiandien?
Atsakymas paprastas. Įsibėgėjęs Valstybės istorinės atminties pertvarkymo procesas įgavo tokį mastą, kad jis tapo pernelyg viešas ir pernelyg pastebimas, pradėjęs kelti grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui. Prisiminkime kovas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užvaldymo, nuolatinę šio Centro vadovų kaitą, viešai puolamus mūsų laisvės kovų didvyrius, pokario partizanus, jų atminimo lentų daužymus, o kas dar svarbiau – jų vardų ir pavardžių trynimą iš istorijos vadovėlių ir kitą didvyrių atminimo niekinimą.
Pastaruoju metu ypač krinta į akis nuolatiniai šiurkštūs žmogaus teisių pažeidinėjimai, kai viešoje erdvėje puldinėjami savęs apsiginti nebegalintys žuvę ir nukankinti Lietuvos laisvės kovotojai. Šie pažeidinėjimai dažniausiai vykdomi pasitelkiant melą, demagogiją, istorijos tyrinėjimo dokumentų klastotes arba tendencingas, selektyvias istorinių faktų politines interpretacijas.
Jau kurį laiką Lietuvoje sąmoningai eskaluojamas mitas, esą Lietuvos visuomenėje yra gajus antisemitizmas. Retsykiais išniekinamos žydų Holokausto vietos arba žydų tautos atminimo paminklai panaudojami šiam teiginiui patvirtinti. Dauguma supranta, jog tai yra provokacijos, jog paprasti Lietuvos piliečiai neturi menkiausio intereso niekinti mirusių žmonių kapavietes arba žuvusiųjų atminimo paminklus. Suvokiama, jog tai daro politiniai provokatoriai, arba Lietuvai priešiškų valstybių galimai samdyti asmenys, bet visuomenė tyli. Tačiau būtent tylėjimas ir duoda kai kam pageidaujamą rezultatą, kuris yra orientuotas ne į mūsų, o į užsienio valstybių visuomenes, žydų diasporas ir žydų organizacijas – šios, būdamos įtakingos, savo ruožtu daro didžiulę įtaką įvairių valstybių vadovams jų santykiuose su Lietuvos valstybe.
Faina Kuklianksy
Pateiksiu keletą pavyzdžių.
2019 metais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky paskelbė, kad dėl menamų grasinimų žydams, neribotam laikui yra uždaroma Lietuvos žydų bendruomenės būstinė ir Vilniaus choralinė sinagoga, nes neva negalima užtikrinti jose besilankančiųjų žmonių saugumo. F. Kukliansky teigė, kad tariamai yra gauti anoniminiai grasinimo laiškai ir telefono skambučiai. Bet pradėjus tyrimą, paaiškėjo, kad viso to nėra – jokių įtikinančių įrodymų nei teisėtvarkos institucijoms, nei visuomenei žydų bendruomenės vadovė pateikti negalėjo. Perpratusios šią F. Kukliansky vaizdžiai tariant avantiūrą, daugelis Lietuvos žydų organizacijų sprendimą uždaryti sinagogą bei žydų bendruomenės būstinę, pavadino nekorektiška.
Kitas pavyzdys. Seimui paskelbus 2021-uosius partizano Juozo Lukšos-Daumanto metais, F. Kukliansky su savo bendražygiais viešai paskelbė, esą šis partizanas yra tiesiogiai susiję su Lietuvos žydų persekiojimu ir žudymu. Kadangi F. Kukliansky jokių įrodymų pateikti negalėjo, atskiri Vilniaus žydų bendruomenės nariai (Chona Leibovičius, Vitalijaus Karakorskis, Dovydas Bluvšteinas bei Leo Levas Milneris) perpratę jos ketinimus, vieningu pareiškimu kreipėsi į šalies vadovus, išreikšdami pasipiktinimą jos ir jos bendrų bendražygių veiksmais. Neabejotina, kad žymaus kovotojo prieš sovietų okupaciją, legendinio Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto, netiesioginis, be jokių įrodymų apkaltinimas dalyvavus holokauste skaldo Lietuvos visuomenę.
Neseniai F. Kuklianky ėmė kurstyti valdžią ir visuomenę nugriauti paminklą Ukmergėje prieškario Lietuvos karininkui, Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krištaponiui, esą šis taip pat dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje, nors neįrodyta, kad minėtas partizanas nurodomu metu apskritai Baltarusijoje buvo. Šis legendinis Lietuvos partizanų Vyčio apygardos vadas 1945 metų sausį žuvo Lėno miško mūšyje su sovietų okupantais.
Legendinis Vyčio apygardos vadas per vieną naktį paverstas nusikaltėliu
Reikėtų plačiau pakalbėti apie šį laisvės kovotoją, nes šio partizano tyrinėjamos biografijos faktai yra chrestomatinis pavyzdys, kaip gali būti yra iškraipoma ir perrašoma mūsų šalies laisvės kovų istorija.
Pernai „Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija“ rekomendavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui priimti sprendimą, kuris įpareigotų Ukmergės rajono savivaldybės administraciją nukelti minėtam laisvės kovų didvyriui paminklą Ukmergėje.
Kuo vadovaujantis toks sprendimas priimtas? Ogi tuo, kad esą minėtas partizanas kaltinamas dalyvavus holokauste, o konkrečiai civilių gyventojų žudynėse Baltarusijoje 1941 metais.
Priminsiu, Lietuvos Respublika 1997 m. gruodžio 22 d. Prezidento dekretu jam pripažintas kario savanorio vardas (po mirties), o Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. spalio 31 d. dekretu Nr. 1965 suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Šių teisės aktų niekas neatšaukė, todėl J. Krikštaponio veikla negali būti paneigta ar atšaukta Komisijos rekomendacija.
Taigi kalbama ne apie kažkokį nežinomą Lietuvos rezistentą, kuris karui prasidėjus galimai dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje, o apie iškilią ir visiems žinomą Lietuvos laisvės kovų istorinę asmenybę. Tai reiškia, kad klausimas apie jo veiklą turi būti ypatingai ir kruopščiai išnagrinėtas.
Dabar žiūrėkime, kas jo veiklą nagrinėja ir tokius sprendimus priima?
Žinoma, juos priima minėta komisija, bet priima vadovaudamasi vieno ar kelių istorijos tyrinėtojų išvadomis. Pabrėžtina, ne teismo ar kriminalistikos ekspertų, o tik istorijos tyrinėtojo išvadomis.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Bet Komisija, nusprendusi, kad Laisvės kovų didvyris J. Krikštaponis dalyvavo holokauste, visiškai nesivadovavo šiuo pamatiniu teisinės valstybės principu.
Nors jokio teismo nuosprendžio šio partizano atžvilgiu iki šiol nėra, tačiau Genocido centras minėtos Komisijos rekomendaciją nedvejodamas įgyvendino – įpareigojo Ukmergės savivaldybės tarybą ir administraciją šiam partizanui skirtą paminklą pašalinti. Štai taip paprastai vieno ar kelių istorikų vertinimu yra sprendžiami mūsų valstybės istorinės atimties klausimai.
Laimė, Ukmergės meras pasirodė yra sąmoningesnis. Įžvelgdamas abejotiną jam iškelto reikalavimo teisinę argumentaciją, jis paminklą atsisakė nugriauti, nes paminklas partizanui buvo pastatytas kaip laisvės gynėjui, pagal visus galiojančius teisės aktus kurie buvo paminėti: kario-savanorio ir pulkininko laipsnio po mirties. Šie teisės aktai nepanaikinti, jie tebegalioja. Nei Komisija, nei Genocido centras jų panaikinti negali, nes neturi tam įgaliojimų. Jie gali būti panaikinti tik teismo sprendimu įstatymo nustatyta tvarka.
Paminklas J. Krikštaponiui Ukmergėje
Tokia yra teisinė situacija, susijusi su laisvės kovų istorine atmintimi – ją labai lengvai įtakoja neišsamūs, kartais neapgalvoti arba politiškai motyvuoti minėtų institucijų, o dažnai ir vieno arba kelių asmenų sprendimai vertinant mūsų laisvės kovų didvyrių biografijas.
Sveikintina tai, kad grupė piliečių dėl partizanui J. Krikštaponiui metamų kaltinimų dalyvavus holokauste, kreipėsi į teismą. Taigi, kol teismas nėra nustatęs šios asmens kaltės, bet koks jo viešas valstybės asmenų kaltinimas yra niekinis.
Dabar apie šio partizano biografijos tyrinėjimą.
Žmogaus teisių organizacijos, konkrečiai Lietuvos Žmogaus teisių koordinavimo centras, jau yra skelbęs, kad Genocido centras sąmoningai vengia pareigos objektyviai ištirti nusikaltimu žmoniškumui kaltinamo J. Krikštaponio biografijos faktus. Šokiruoja tai, kad partizanas yra kaltinimas už dalyvavimą gyventojų žudynėse Baltarusijoje, kai tuo metu jis slapstėsi nuo vokiečių, kurie jį išleido iš kalėjimo, slapstėsi tik tam, kad nereiktų tarnauti batalione, kalinamo nusikaltimų padarymu. J. Krikštaponis buvo suimtas ir kalintas, jokioje „Baltarusijoje” jis būti negalėjo. Slapstymąsi nuo vokiečių nurodo netgi NKVD, fiksuodama tai 1946 m. tardymo protokole. Yra liudijimai, kad nusikaltimo padarymo metu vietoje J. Krikštaponio Baltarusijoje tuo metu dalyvavo kitas kariškis – kuopos vadas Nikodemas Reikalas.
Kaltinimai J. Krikštaponiui iš esmės grindžiami šalies gyventojų represijose dalyvavusio Martyno Kačiulio parodymais. Šio liudytojo biografija iškalbinga: už komunistinę propagandą patekęs į kalėjimą, 1940 metais buvo bolševikų išlaisvintas, dirbo sovietų kariniame dalinyje, karui prasidėjus kažkokiu būdu atsidūrė A. Impulevičiaus batalione ir dalyvavo gyventojų žudynėse Baltarusijoje.
Grįžus sovietams, įstojo į Raudonąją armiją, nuėjo iki Berlyno, už tai gavo pora medalių. Išsiaiškinus jo veiklą vokiečių okupacijos metais, buvo NKVD suimtas ir tardomas. Jis J. Krikštaponio Baltarusijoje (kaip dalyvavusios žudynėse kuopos vado) nemini, bet mini kitą – Nikodemą Reikalą.
Bet štai, valstybės archyvuose netikėtai kažkokiu būdu atsiranda liudijimai apie žuvusį partizaną J. Krikštaponį, neva šis su savo kuopa Baltarusijoje holokauste dalyvavęs. Naujasis liudytojas yra tas pats buvęs liudytojas M. Kačiulis, kuris netikėtai prabilo ir pakeitė parodymus.
Bet įdomiausia, kad 1982 metais, paskutinės šio asmens apklausos metu, dalyvaujant JAV specialiųjų tyrimų departamento atstovui Nilui Šerui, M. Kačiulis, tikriausiai supratęs, kad anksčiau buvo apsirikęs, pasitaisė ir pareiškė, kad kuopai vadovavo „ne J. Krikštaponis, o Reikalas“. Šį faktą istorikai, rašę pažymas apie J. Krikštaponio veiklą Genocido centrui, kažkodėl praleido.
KGB tyrėjai buvo kriminologijos ir psichologijos specialistai. Jie su tardomaisiais bendravo asmeniškai, todėl meluojančius ar mėginančius apginti nuo kaltinimų J. Krikštaponį, jie lengvai galėjo atpažinti ir nustatyti. Tačiau anksčiau jie melo nenustatė. Abejoti KGB tardytojų kompetencija arba jų interesu išteisinti jau žuvusį partizanų vadą, nėra jokio pagrindo, nes KGB nebuvo jokio reikalo tai daryti.
Įdomu tai, kad šio abejotino M. Kačiulio liudijimo stvėrėsi kai kurie istorijos tyrinėtojai, nedelsdami viešai paskelbę verdiktą, kad legendinis Lietuvos partizanas yra siejamas su holokaustu. Jų išvada dėl suprantamų priežasčių įgavo didelį rezonansą ir iš laisvės kovų didvyrio vaizdžiai tariant, jis per vieną naktį buvo paverstas nusikaltėliu.
Prokuratūra nurodė, jog kaltinimui trūksta objektyvių duomenų
Toliau reikalai klostėsi dar įdomiau. Atsiradus naujam, tačiau labai abejotinam parodymui dėl Juozo Krikštaponio praeities, tai yra jo dalyvavimo kuopos veiksmuose Baltarusijoje, Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisija 2014 metais įpareigojo Genocido centrą atlikti papildomą archyvinių ir kitokių duomenų paiešką ir ištirti šio partizano veiksmus 1941 metais.
Tačiau Genocido centras ignoruodamas šį Komisijos įpareigojimą, nedelsdamas, jau po dviejų dienų kreipėsi į Generalinę Prokuratūrą, kad pastaroji savo ruožtu kreiptųsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu panaikinti J. Krikštaponiui po mirties pripažintą kario savanorio teisinį statusą.
Prokuratūra atsisakė tenkinti minėtą Genocido centro prašymą ir 2015 metais raštu jam nurodė, jog tam trūksta objektyvių duomenų. Kyla pagrįstas klausimas: ar galėjo Genocido centras per 2 dienas įvykdyti Komisijos rekomendacijas – atlikti papildomą archyvinių ir kitokių dokumentų paiešką, surinkti apie minėtą partizaną papildomą informaciją ir pateikti Generalinei Prokuratūrai papildytą istorinę-archyvinę pažymą, kurioje būtų atsakymas, kodėl 1948–1949 metais suimti ir tardomi liudininkai (2-osios kuopos policininkai) neliudijo prieš Laisvės kovotoją J. Krikštaponį ir kodėl pirmasis liudijimas prieš J. Krikštaponį pasirodė tik po kelių dešimtmečių? Atsakymo nėra iki šios dienos.
Kad partizanas J. Krikštaponis nukentėjo nuo nacių, kad jis buvo Gestapo kalinamas Kauno kalėjime patvirtina netgi NKVD generolo Kapralovo dokumentai archyve. Tačiau šios informacijos apie J. Krikštaponį nerasime Genocido centro tinklalapyje. Vien tik pastaroji aplinkybė, kad Genocido centras nutyli šį faktą, kad „nepastebėjo“ ir to, jog prisiminimuose apie šį partizaną teigiama, kad grįžęs iš kalėjimo J. Krikštaponis visą laiką slapstėsi nuo vokiečių rodo, jog šioje istorijoje yra daug negražių dalykų.
NKVD generolo Kapralovo 1945-08-29 raštas. Jame nurodoma, kad J. Krikštaponis buvo vokiečių GESTAP-o kalinamas.
Tyrimo medžiagoje yra ir daug kitų neištirtų ir neįvertintų dokumentų (pvz. tardymo stenogramų), o juose abejotinų ir prieštaringų dalykų, į kuriuos jau seniai atkreipė dėmesį kraštotyrininkai, skirtingai nuo Genocido centro ir Istorijos instituto istorikų, išsamiai studijavę archyvų dokumentus. Aplaidus požiūris į šią labai rimtą problemą, nesugebėjimas arba nenoras pasinaudoti psichologijos, kriminalistikos ir kitų mokslų duomenimis, daugelio svarbių faktų nutylėjimas leidžia manyti, jog kai kurie J. Krikštaponio veiklą 1941 m. tyrę istorikai sąmoningai siekia J. Krikštaponio atžvilgiu teikti neteisingus tyrimų rezultatus. Neabejotina, kad šio iškilaus partizano veiklos vokiečių okupacijos metais tyrimą būtina rimtai tęsti įtraukiant atsakingus, problemą gerai suvokiančius specialistus.
Šie faktai reikšmingi tuo, jog galime susidaryti įtikinamą vaizdą, kokiu būdu yra revizuojama mūsų laisvės kovotojų biografinė praeitis, kaip iš didvyrių per vieną akimirką jie gali būti paversti nusikaltėliais. Svarbiausia, kad tai gali padaryti vienas žmogus arba keli asmenys. Neabejotina, kad bet kuris istorijos tyrinėtojas, ypač žemos kvalifikacijos, nesigilindamas į aplinkybes, ignoruodamas bet kokią jautrią archyvinę pažymą ar liudijimą, netgi NKVD-KGB specialiai suklastotą medžiagą, o tokioms dokumentų klastotėms veikė netgi specialiai įkurta KGB tarnyba, akimirksniu bet kurį mūsų laisvės kovotoją ar laisvės kovų didvyrį gali paversti nusikaltėliu.
Tokia situacija, žinoma, nėra normali. Lietuvos laisvės kovų didvyrių reputacija negali priklausyti išimtinai atsitiktinių asmenų kompetencijai, kurios juodinimą dažnai sąlygoja nepakankama tyrinėtojų kompetencija, nepakankamai kruopštus darbas arba subjektyvūs ideologiniai ar politiniai įsitikinimai, nes tai prieštarauja teisinės valstybės principams.
Apkaltinę Laisvės kovotojus dėl dalyvavimo nusikaltimuose, ypač (holokauste), įvairūs biografijų tyrinėtojai ir netgi Genocido centras šiurkščiai pažeidžia šią Konstitucijoje įtvirtintą asmens nekaltumo prezumpciją, tuo labiau jeigu šie asmenys yra žuvę arba nukankinti ir negali apsiginti. Todėl Laisvės kovotojų biografijos tyrimą dėl lietuvių dalyvavimo/nedalyvavimo karo metu vokiečių okupacinės valdžios organizuotose civilinių gyventojų žudynėse, taip pat dėl atskirų žmonių kaltės nustatymo padarius/nepadarius nusikaltimus, sprendimus turi priimti ne vien istorikai, o tuo labiau aktoriai bei ideologiškai angažuoti ir galimai galutiniais tyrinėjimų rezultatais asmeniškai suinteresuoti žurnalistai (pvz., Rūta Vanagaitė), o kompetentingos Lietuvos valstybės institucijos, profesionalūs ir atsakingi galimų nusikaltimų tyrėjai.
Lietuvoje Holokausto nebūtų, jei nebūtų buvę 1941 m. Birželio sukilimo?!
Neseniai kažkuris istorikas vienoje laidoje pareiškė, kad 1941 metų Birželio sukilimas atvėrė kelią holokaustui, nes sukilėliai bendravo su Vokietijos Abveru ir dėl to yra smerktini. Nenustebtume, jei minėtas istorikas būtų pasakęs, jog Lietuvoje Holokausto apskritai nebūtų, jei nebūtų buvę 1941 m. Birželio sukilimo! Gal sukilimo organizatoriai 1941 m. birželį galėjo neįsileisti į Lietuvą vokiečių okupacinėse kariuomenės ir tai būtų užkirtę kelią Holokaustui?
Žinoma, iki tokio cinizmo norint nusišnekėti, reikia turėti gerą ideologinį užtaisą, nes visada galima tikėtis ir tokio paaiškinimo, kad Lietuva ir Sovietų Sąjunga 1939-iais pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį ir įsileidusi į savo teritoriją sovietines karines įgulas, atvėrė kelią antrajam pasauliniam karui!
Bet kuriuo atveju teiginys, kad Birželio sukilimas atvėrė kelią holokaustui priklauso ne istorijos, o politikos ir propagandos sričiai, nes jį minėtas istorikas grindžia vieninteliu argumentu – Sukilimo organizatorių bendravimu su vokiečių Abveru. Neginčijant šio fakto lieka neaišku, o su kuo gi Sukilimo organizatoriai tuo metu galėjo bendrauti? Gal jie privalėjo konsultuotis su Lietuvą okupavusiomis bolševikų okupacinėmis struktūromis, pvz. NKVD, kuris tuo metu ešelonais dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų gabeno į Sibiro mirties lagerius?
Skaudi istorinė patirtis parodė, kad Sukilimo organizatorius išdavė būtent naciai, nes šių dviejų grobuoniškų valstybių bolševikų ir nacių specialiosios tarnybos tuo metu glaudžiai bendradarbiavo ir konsultavosi tarpusavyje, būtent jos abi bendradarbiaudamos galiausiai sunaikino Birželio sukilimo dalyvius.
Tai, kad panašių pareiškimų fone netikėtai aktyviai ėmė reikštis minėta Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė verčia susimąstyti ir apie kitką. Mes žinome, kad Kremliaus represinės struktūros, kuruojamos NKVD, o vėliau KGB tuo metu planavo mirties nuosprendžius pokario partizanams ir laisvės kovotojams – šios struktūros rengė, talkino ir pasmerkė šimtus tūkstančių okupuotos Lietuvos gyventojų mirčiai ir kančioms tolimuose Sibiro konclageriuose.
Faina Kukliansky SSSR represinių struktūrų tardytoja
Minėtos bendruomenės pirmininkės tėvas dirbo sovietų okupacinėse represinėse struktūrose ypatingų bylų prokuroru, o ji pati buvo šių KGB kuruojamų okupacinių represinių struktūrų tardytoja. Šių institucijų darbuotojai privalėjo vykdyti minėtų represinių struktūrų reikalavimus. Kita vertus, penkiasdešimt okupacijos metų Kremliaus diegta propaganda, kad Lietuvos pokario partizanai, Laisvės kovų dalyviai ir rezistentai neva buvo nusikaltėliai ir žydšaudžiai, daugeliui to meto represinių struktūrų tarnautojams padarė įtaką, galbūt dėl to ir minėta pirmininkė su savo bendraminčiais taip aktyviai ir nuolat puola Lietuvos laisvės kovų didvyrius.
Išpuolis prieš Lietuvos laisvės kovų didvyrį J. Krikštaponį yra tik sudėtinė viso puolimo dalis. Analogiškai viešai antisemitizmu (bendradarbiavimu su naciais), buvo apkaltintas Lietuvos laisvės kovų dalyvis, prieškario pulkininkas Kazys Škirpa, nors pastarais po sąjungininkų išlaisvinimo 1945 m. gegužės 8 d. Prancūzijos valdžios rūpesčiu buvo atskraidintas į Paryžių, kur jam, kaip ir kitiems Prancūzijos rezistencijos kovotojams, buvo suteiktas nukentėjusiojo nuo nacių režimo statusas bei suteikta kaip nukentėjusiam finansinė parama.
Lietuvos pokario partizanų pjudymas sutampa su Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais
Tai, kad pastaruoju metu Lietuvos laisvės kovotojus juodinanti politinė kampanija, kartojanti praeityje dešimtmečiais vykdytą juodą sovietų okupacinių struktūrų darbą, įgavo neregėtą mąstą, rodo kad vyksta ankstesnio Lietuvos pokario partizanų pjudymo tęsinys, absoliučiai sutampantis su Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais.
Kaip žinoma, Rusija teigia, esą visi Lietuvos rezistencinio judėjimo dalyviai buvo naciai ir žydšaudžiai. Analogiškai nacistais ir fašistais Rusija jau daugelį metų vadina Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvius. Ypač nuožmiai yra puolamas 1941 m. Birželio sukilimas, kuris paneigė melą apie Lietuvos savanorišką įstojimą į SSSR.
Ši kampanija pirmiausia tarnauja Rusijos agresyviai politikai pagrįsti kare prieš Ukrainą (prieš tariamą nacizmą) ir demokratinį Vakarų pasaulį. Padedama vietinių naudingų idiotų, pasitelkdama KGB archyvų dokumentų klastotes, sovietinėse represinėse struktūrose tarnavusių ar kitu būdu su jomis susijusių asmenų parodymus bei korumpuotus publicistus (Rūta Vanagaitė) ir netgi užsienyje gyvenančius Lietuvos laisvės kovų didvyrių giminaičius (Silvija Foti), Rusija nuosekliai mėgina įgyvendinti tikslą pačių lietuvių rankomis ir oficialiu Lietuvos valstybės lygmeniu pripažinti, kad 1941 m. Birželio sukilimas buvo nacių kolaborantų ir žydšaudžių ginkluotas maištas prieš buvusią „teisėtą“ SSRS valdžią, o tikrieji Lietuvos patriotai esą buvo SSRS uoliai tarnavusi ir padėjusi sunaikinti valstybę 1940 metais suformuota išdavikų ir kolaborantų „liaudies vyriausybė“.
Analogiškai teigiama, neva Lietuvos Sąjūdis, Kovo 11-ąją įgyvendinęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, yra SSRS pertvarkos ir demokratizavimo sąlygomis atgimusio fašistinio ir nacistinio antisovietinio judėjimo idėjų paveldėtojas ir jo politinių siekių įgyvendintojas, siekęs „neteisėtai“ atskirti prie SSRS „savanoriškai“ prisijungusią Lietuvos valstybę.
Taigi, visuomenė turi nedelsdama imtis skubių ir radikalių veiksmų šiai kampanijai užkardyti.
Nekyla abejonių ir tai, kad nuolatiniai vieši Lietuvos visuomenės kaltinimai antisemitizmu ir bauginimai tarptautinėmis institucijomis yra elementarus šantažas, siekis dirbtinai atkreipti tarptautinių organizacijų dėmesį dėl menamo antisemitizmo Lietuvoje ir, tuo tikslu jį eskaluojant, gauti kuo didesnę finansinę naudą kovai su minėtu antisemitizmu, o kartu didinti asmeninę šantažuotojų įtaką Lietuvos ir pasaulio žydų bendruomenėms. Toks „pragmatizmas“ yra nusikalstamas ir destruktyvus bei absoliučiai netoleruotinas ir pavojingas lietuvių ir Lietuvos žydų santykiams.
Lietuvai ir jos visuomenei yra nepaprastai svarbus 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) taip pat yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais.
LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
Taigi Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas. Tai yra neginčijamas tarptautinės teisės pagrindas kalbėti ir ginti Lietuvos laisvės kovų dalyvius ir Lietuvos laisvės kovų istoriją.
Visoje Lietuvoje sovietų ir stribų nužudytų partizanų kūnai buvo sumetami miestų ir miestelių aikštėse. Archyvų nuotr.
Tikslas – kiršinti žydus su lietuvių tautybės piliečiais
Laisvės kovų dalyvių ir rezistentų juodinimas, deja, neatlėgo nei po minėto EŽTT sprendimo ir netgi po to, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė visus kaltinimus iki tol juodinamam tarpukario Lietuvos karininkui, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyviui, 1947 metais sovietų okupantų sušaudytam Jonui Noreikai, nors JAV teismuose, vykdant tardymus kito Lietuvos piliečio galimo kolaboravimo byloje, lietuvis kunigas (pripažintas žydų gelbėtojas) Jonas Borevičius liudijo, kad J. Noreika organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiaulių apskrityje ir įtraukė ne vieną asmenį į šio tinklo veiklą.
Nepakeitė antilietuviškai nusiteikusių asmenų pozicijos ir tai, kad kaltinimus dalyvavimu holokauste Birželio sukilimo 1941 metu įsteigtos Laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui panaikino Lietuvos ir JAV institucijos – JAV teisingumo departamentas atlikęs tyrimą, o JAV Senato Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitetis šio tyrimo pagrindu išteisino J. Ambrazevičių nuo visų kaltinimų kolaboravimu su naciais.
Akivaizdu, kad vienintelė Lietuvą šmeižiančių asmenų agresyvaus elgesio motyvacija – yra siekis kiršinti Lietuvoje gyvenančius žydus su lietuvių tautybės piliečiais, kad didėtų lietuvių priešiškumas žydams, kuris galiausiai virstų priešiškumu Izraelio valstybei, kad Lietuvos visuomenė pasiduotų neomarksistinio gaivalo šiuo metu organizuojamų JAV ir kai kuriose Vakarų valstybėse išpuolių įtaigai prieš Izraelį, prieš jo šventą teisę gintis nuo terorizmo ir teisę išsaugoti savo nacionalinę valstybę.
Šiuo atveju kiršintojų Lietuvoje tikslai absoliučiai sutampa su Kremliaus prieš Izraelį nukreiptais tikslais. Mums nepriimtina, kai asmuo nuolat atkartoja skleidžiamą Kremliaus melą apie Lietuvos partizanus ir laisvės kovų dalyvius, neva šie buvo žydšaudžiai, arba pasakymai, jog „žydai labiau nekenčia lietuvių, negu lietuviai žydų“.
Mes atsakingai pabrėžiame, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta. Atvirkščiai, šimtai lietuvių gelbėjo žydus nuo mirties holokausto metu. Izraelio Holokausto atminimo centras „Yad Vashem“ Pasaulio tautų teisuoliais iš viso yra paskelbęs 918 lietuvių. Procentaliai daugiau lietuvių negu kitų Europos tautų gyventojų karo metais rizikavo savo šeimomis, sveikata ir gyvybe gelbėdami žydus. Lietuvius ir žydus sieja šimtmečių bendras gyvenimas ir likimas – Vilnius buvo pripažintas žydų dvasiniu centru ir pavadintas Lietuvos Jeruzale, o žydų kultūra tapo neatsiejama Lietuvos kultūros dalis.
Esminis dalykas yra suprasti, kad šioje situacijoje po ypač reikšmingo 2019 metų EŽŽT sprendimo Drėlingas prieš Lietuvą mūsų valdžia elgiasi labai apgailėtinai. Ji užima stručio poziciją, apsimesdama, tarsi niekas nevyksta, tarsi EŽTT 2019 metų sprendimo Drėlingas prieš Lietuvą nebuvo, tarsi Lietuvos laisvės kovų didvyrių atminimo niekinimas, jų puldinėjimai, atminimo lentų laužymas bei rimti tyrinėjimai, susiję su valstybės istorine atmintimi, yra ne mūsų valdžios reikalas, tarsi valstybė už tai nebūtų atsakinga.
Tokia pozicija visuomenės atžvilgiu yra labai grėsminga, ypač galimo karo akivaizdoje. Ji yra tiesiog nusikalstama. Štai dėl ko mums šios dienos konferencija yra gyvybiškai svarbi, o jos parengti rezoliucijos projektai šalies valdžiai ir visuomenei labai reikšmingi.
Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas.
Pranešimas parengtas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos bendru sutarimu, todėl jis perskaitytas šių organizacijų vardu.
Visas Konferencijos vaizdo įrašas:
Pastaba:
Konferencijai buvo pateikti 3 rezoliucijų projektai, vieną kurių skelbiame žemiau. Kitos dvi rezoliucijos bus paskelbtos. Apie jas ir požiūrį į šias rezoliucijas plačiau kitoje publikacijoje apie šią konferenciją
Lietuvos Respublikos Prezidentui, Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms Lietuvos Respublikos Seimo nariams, Lietuvos istorijos institutui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, Vytauto Didžiojo karo muziejui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžiui, Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinei tarybai(NOKT), Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai, žiniasklaidai ir visuomenei
Konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“
Rezoliucija
LR Seimas, Konstitucijos salė, 2024 m. rugsėjo 16 d.
Mes, konferencijos „Istorinės atminties politika: reikia nacionalinio susitarimo“, vykusios 2024 m. rugsėjo 16 d. LR Seimo Konstitucijos salėje, dalyviai, išklausę su šia tema susijusius pranešimus ir juos apsvarstę išsamiose diskusijose, priėjome išvadų, kurios, mūsų nuomone, vertos plataus visuomenės ir valstybei vadovaujančių bei sprendimus priimančių politikų dėmesio.
Konferencijos dalyviai pažymi:
1. Nacionalinio saugumo strategijose nėra pakankamai įvertinta nacionalinė istorijos politika. Jokie materialiniai ištekliai ar draugiškų valstybių karinės pajėgos nepajėgs apginti šalies, kurios visuomenė stokos vidinės motyvacijos ir pasiryžimo ginti savo laisvę ir tapatybę. Visuomenės saitų visokeriopas stiprinimas su Lietuvos istoriniu ir kultūriniu paveldu, mūsų nuomone, turi būti vienas iš Nacionalinės saugumo strategijos prioritetų.
2. Vykstant informaciniams karams ir skirtingoms valstybėms vykdant nuoseklią istorinės atminties politiką ne tik savo viduje, bet ir skverbiantis į kitų šalių bei regionų informacinę erdvę, Lietuva negali likti vien svetimų pasakojimų traukos lauku, bet privalo vykdyti savo istorinės atminties politiką.
3. Europos Parlamentas (EP) 2009 m. balandžio 2 d. priėmė rezoliuciją „Dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“, pabrėžęs gyvo praeities atminimo išsaugojimo svarbą, nes tik atskleidus tiesą ir ją prisimenant galima visuomeninė santarvė. Tačiau, nepaisant to, kad EP rezoliucija griežtai smerkia tiek nacių, tiek sovietų vykdytą teroro politiką ir pripažįsta, kad „Europoje XX amžiuje totalitariniai ir autoritariniai režimai deportavo, įkalino, kankino ir nužudė milijonus aukų“, nacių ir sovietų okupaciniai režimai, padarę Lietuvai neišmatuojamų ir jokiais materialiniais ekvivalentais neatlyginamų skriaudų, ligi šiol traktuojami akivaizdžiai nevienodai.
4. Sovietinė okupacija vertinama palankiau: Sovietinio režimo veikėjų vardais tebevadinamos gatvės, švietimo įstaigos, jų atminimas ir toliau gerbiamas paminklais bei muziejais, net teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tada esą „veikė tokie įstatymai“. Prieš žmogiškumą nukreipti ir okupuotoms valstybėms primesti nacių ir sovietų įstatymai buvo neteisėti, o aukoms, Rezoliucijos žodžiais, „nebuvo skirtumo, kuris režimas ir dėl kokių priežasčių varžė jų laisvę, juos kankino ar žudė“.
5. Rezoliucijos raginimui „išsaugoti gyvą tragiškos Europos praeities atminimą, kad būtų pagerbtos aukos, pasmerkti nusikaltėliai ir sukurti pagrindai susitaikyti, paremti tiesa ir atminimu“ bemat sulaukta opozicijos iš „Niurnbergo konsensuso“ šalininkų pusės: matyti pastangos užtamsinti bolševizmo įvykdytus nusikaltimus išryškinant vien nacių okupacijos padarinius, pastebima tendencija atsakomybę už šio totalitarinio režimo nusikaltimus suversti Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės kovotojams.
6. Lietuvos valstybei ypač reikšmingas 2019 m. kovo 12 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame EŽTT pripažino, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu. Šalies Konstitucinis Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra išaiškinę, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. LAT nustatė, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę.
7. Šiuo metu priimant sprendimus dėl istorinės atminties įamžinimo ar sovietinio palikimo naikinimo visuomenę supriešina skirtingos valstybės institucijų ir savivaldybių lygmens pozicijos bei faktų interpretacijos priimant sprendimus, juos įgyvendinant. Būtina patikslinti Istorinės atminties įamžinimo ir sovietinio palikimo atsisakymo teisės aktus, kad jie aiškiau apibrėžtų atitinkamų institucijų kompetencijų ribas ir priimamų sprendimų įgyvendinimo tvarką.
8. Lietuvos švietimo sistema nėra nukreipta į ugdymą jaunimo sąmonės, kuri tūkstantmetę Lietuvos istoriją suvoktų kaip vertingą savastį, perduodamą vieningo ir nuoseklaus istorinio pasakojimo; ji neugdo patriotizmo, nesaisto mokinių su šimtmečiais trukusia Lietuvos kova už laisvę, todėl jaunoji karta nesijaučia susijusi su valstybe tarpusavio įsipareigojimo saitais, kurie ypač svarbūs pilietinėms patriotinėms nuostatoms visuomenėje formuotis, o prireikus – ir tiesiogiai ginti Tėvynę.
9. Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir šalies diplomatinės atstovybės nesijaučia esančios atsakingos už valstybei svarbių istorinės atminties nuostatų pristatymą užsienyje. Tokiu būdu nekuriamas teigiamas valstybės įvaizdis užsienyje, kurio stoka yra viena esminių nepakankamos investicijų traukos priežastis.
Todėl konferencijos dalyviai: pagerbdami visų Lietuvos laisvės kovų aukas bei jų atminimą; matydami intensyvėjančius ir vis naujas formas bei šalininkus įgaunančius išorės ir vidaus subjektų bandymus perrašinėti Lietuvos istoriją, neigiant sovietų okupacijos faktą ir juodinant rezistentų atminimą;
konstatuodami, kad sovietai ir naciai sistemingai siekė sunaikinti Lietuvos Respubliką ir šviesiausią lietuvių tautos dalį ir taip pakirsti galimybę atsikurti nepriklausomai valstybei ateityje;
suvokdami, kad apie komunistinių režimų visoje Europoje įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui visuomenė turėtų būti informuojama lygiai tiek pat, kiek ir apie nacių režimo nusikaltimus;
pabrėždami svarbą žvelgti į Lietuvos 1940–1990 m. okupacijų laikotarpį kaip į vientisą nelaisvės ir svetimųjų dominavimo tarpsnį, kurio metu lietuvių tauta neturėjo valstybinio suvereniteto ir negali būti atsakinga už okupantų padarytus nusikaltimus;
konstatuoja būtinybę sudaryti nacionalinį susitarimą dėl istorinės atminties politikos;
ragina sudaryti kompetentingą švietimo, mokslo, krašto apsaugos sistemos ekspertų forumą aktualiems istorinės atminties klausimams aptarti, o, nustačius istorinės atminties prioritetus, siekti sukurti veiksmingą vykdomosios valdžios sistemą;
siūlo išplėsti ir suaktyvinti visų laikotarpių Lietuvos laisvės kovų tyrimus ir jų rezultatų sklaidą plačiajai visuomenei šalyje ir užsienyje, pasitelkus muziejus, pažinimo centrus ir kitas institucijas Lietuvoje bei išeivijoje, skiriant tam tinkamą finansavimą;
pagaliau kviečia visuomenękritiškai vertinti antisovietinę rezistenciją menkinančią ar okupaciją ir jos padarinius neigiančią antivalstybinę propagandą, siekiant ją užkardyti, pasitelkus valstybinę švietimo sistemą, istorinę visuomenės edukaciją įvairiose medijose, kultūros įstaigose, populiariojoje kultūroje.
Konferencijos pirmininkai:
Prof. dr. Valdas Rakutis, doc. dr. Romualdas Povilaitis
Konferencijos įgaliotieji rezoliucijos rengimo komisijos nariai:
Visiškai pagrįstai Žirmūnų bendruomenės atstovė „Žinau ką renku“ debatuose praeitą pirmadienį, kandidatams į Seimą Žirmūnų apygardoje uždavė klausimą ką padarysite, kad nebūtų sudarkyta Žirmūnų urbanistinė kokybė su nesibaigiančiu taškiniu gyvenamųjų namų tankinimu ir naujų gyvenamųjų kvartalų vystymu kartu nekuriant reikalingos socialinės infrastruktūros – pirmoje eilėje mokyklų ir darželių?
Man nereikėjo greitosiomis kurti atsakymo. Galėjau pacituoti savo įsipareigojimą iš rinkiminio lankstinuko, nes kai jį rengiau galvojau apie aštriausias Žirmūnų problemas.
Apėmė svetima gėda klausant ką nerišliai į klausimą atsakinėjo Žirmūnuose išrinkta Seimo narė, TS-LKD atstovė Paulė Kuzmickienė. Juk jos partija jau kelinta kadencija iš eilės dalyvauja Vilniaus valdyme. Šiuo metu Vilniaus meras – TS-LKD atstovas. Todėl Paulė turėjo idealias sąlygas stabdyti netinkamus projektus. Gal ŽIRMŪNAI bendruomenė žino geriau, ką ji konkretaus nuveikė?
Debatus gyvai klausė ir Vilniaus meras V. Benkunskas.
Todėl šią savaitę vykusiame tarybos posėdyje uždaviau merui klausimą apie tai, kaip jis ketina tausoti Žirmūnus ir visą Vilnių nuo verslininkų godumo, kuris blogina vilniečių aplinkos kokybę, netinkamose vietose ar netinkamu būdu plečiant gyvenamąją statybą.
Meras stengėsi parodyti rūpestį ir pasiūlė diskutuoti dėl konkrečių atvejų.
Todėl mieli žirmūniečiai, aš, būdamas Vilniaus m. tarybos nariu, esu pasirengęs principingai ir aktyviai padėti jums kai nepavyksta susikalbėti su Vilniaus valdžia.
Dar daugiau galėčiau padaryti, jeigu savo valia, išrinktumėte mane ir Nacionalinį susivienijimą į Seimą.
Dalinuosi ištrauka iš tarybos posėdžio, kuriame užduodu klausimą merui ir jis atsako.
Almantas Stankūnas
Turto banko veiklos patikrinimas, tai gera žinia net tik Nacionaliniam susivienijimai bet ir visiems gyventojams, ypatingai tiems, kurie mums susitikimų metu nuolat pasakoja apie neefektyvų valstybės turto valdymą, įvairius piktnaudžiavimus bei galimai korupcines veiklas.
