2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 19

JAV ir Ukraina pagaliau susitarė dėl retųjų iškasenų

Redakcija
-
0
JAV ir Ukraina pagaliau susitarė dėl retųjų iškasenų
Ukrainos rėmėjai mojuoja JAV ir Ukrainos vėliavomis / EPA nuotr.

JAV prezidento Donaldo Trumpo (Donaldo Trampo) administracija trečiadienį, po kelias savaites trukusių intensyvių derybų, pasirašė ekonominės partnerystės susitarimą su Ukraina, kuriuo Vašingtonui suteikiama prieiga prie Kyjivo retųjų naudingųjų iškasenų telkinių, pranešė abi šalys.

„Džiaugiuosi galėdamas pranešti apie šiandien pasirašytą istorinį ekonominės partnerystės susitarimą“, – sakė iždo sekretorius Scottas Bessentas (Skotas Besentas) vaizdo pranešime, pavadinęs susitarimą istoriniu.

S. Bessentas socialiniame tinkle „X“ paskelbtame vaizdo įraše teigė, kad „ši partnerystė leidžia Jungtinėms Valstijoms investuoti kartu su Ukraina, atskleisti Ukrainos augimo potencialą, sutelkti Amerikos talentus, kapitalą ir valdymo standartus, kurie pagerins Ukrainos investicinį klimatą ir paspartins Ukrainos ekonomikos atsigavimą“.

Ukrainos ekonomikos ministrė, vicempremjerė Julija Svyrydenko naujienų agentūrai „The Associated Press“ patvirtino, kad susitarimas buvo pasirašytas Vašingtone.

Pranešime „X“ ji teigė: „Kartu su Jungtinėmis Valstijomis kuriame fondą, kuris pritrauks pasaulines investicijas į mūsų šalį.“

„Laisva, suvereni ir klestinti Ukraina“

Ukraina nurodė, kad po užsitęsusių derybų ji užsitikrino pagrindinius interesus, įskaitant visišką suverenitetą dėl savo retųjų žemių, kurios yra labai svarbios naujoms technologijoms ir kurių ištekliai iš esmės nėra išnaudojami.

D. Trumpas iš pradžių reikalavo teisių į Ukrainos naudingąsias iškasenas kaip kompensacijos už buvusio prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) laikais atsiųstus milijardus dolerių vertės JAV ginklų nuo to laiko, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą prieš daugiau nei trejus metus.

Po tam tikrų dvejonių Ukraina sutiko su susitarimu dėl naudingųjų iškasenų kaip būdu užsitikrinti ilgalaikes Jungtinių Valstijų investicijas, D. Trumpui mėginant drastiškai mažinti JAV saugumo įsipareigojimus visame pasaulyje.

S. Bessentas sakė, kad susitarimas rodo „abiejų šalių įsipareigojimą siekti ilgalaikės taikos ir klestėjimo Ukrainoje“.

„Šis susitarimas aiškiai rodo Rusijai, kad D. Trumpo administracija yra pasiryžusi siekti taikos proceso, kurio centre yra laisva, suvereni ir klestinti Ukraina ilguoju laikotarpiu“, – sakė iždo sekretorius.

„Ir, kad būtų aišku, jokiai valstybei ar asmeniui, finansavusiam ar aprūpinusiam Rusijos karo mašiną, nebus leista gauti naudos iš Ukrainos atstatymo“, – nurodė jis.

Ukrainos ministras pirmininkas Denysas Šmyhalis per nacionalinę televiziją sakė, kad susitarimas yra „geras, lygiavertis ir naudingas“.

Pranešime socialiniame tinkle „Telegram“ jis teigė, kad abi šalys įsteigs Atstatymo investicijų fondą, kuriame kiekviena šalis turės po 50 proc. balsų.

„Ukraina išlaiko visišką savo žemės gelmių, infrastruktūros ir gamtos išteklių kontrolę“, – sakė jis.

Turėdamas galvoje pagrindinį Kyjivui susirūpinimą keliantį klausimą, premjeras patikino, kad Ukrainos nebus prašoma grąžinti jokios „skolos“ už milijardų dolerių vertės JAV ginkluotę bei kitą paramą, suteiktą nuo Rusijos įsiveržimo 2022 metų vasarį.

„Fondo pelnas bus reinvestuojamas tik Ukrainoje“, – sakė jis.

„Neleis daugeliui blogų veikėjų patekti“ į Ukrainą

D. Trumpas iki šiol nesutiko pasiūlyti Ukrainai saugumo garantijų ir atmetė jos siekį prisijungti prie NATO.

Tačiau trečiadienį D. Trumpas sakė, kad amerikiečių buvimas vietoje būtų naudingas Ukrainai.

„Manau, kad amerikiečių buvimas neleis daugeliui blogų veikėjų patekti į šalį arba, žinoma, į teritoriją, kurioje mes vykdome kasinėjimus“, – sakė D. Trumpas vyriausybės posėdyje.

Valstybės sekretorius Marco Rubio (Markas Rubijas) antradienį pagrasino, kad D. Trumpo administracija atsisakys tarpininkavimo siekiant nutraukti Rusijos pradėtą karą, kurį D. Trumpas per rinkimų kampaniją pažadėjo užbaigti pirmąją savo darbo dieną, jei abi šalys nepateiks „konkrečių pasiūlymų“.

D. Trumpas spaudė siekti susitarimo, pagal kurį Ukraina atsisakytų dalies teritorijos, užgrobtos Rusijos. Maskva savo ruožtu atmetė JAV remiamus siūlymus nutraukti ugnį bent 30 dienų.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atmeta bet kokias oficialias nuolaidas Rusijai dėl Krymo – 2014 metais Rusijos užgrobto pusiasalio. Tarptautiniu mastu ši aneksija nėra pripažįstama.

Tačiau V. Zelenskis pasirūpino išreikšti paramą D. Trumpo diplomatijai po vasario 28 dienos susitikimo Baltuosiuose rūmuose, kur įvyko jo ir JAV vadovų ginčas.

Tądien V. Zelenskis Baltuosiuose rūmuose turėjo pasirašyti susitarimą dėl naudingųjų iškasenų, tačiau po ginčo prieš kameras jam teko išvykti anksčiau laiko.

Iš pradžių D. Trumpas siekė 500 mlrd. dolerių (441 mlrd. eurų) už naudingąsias iškasenas – maždaug keturis kartus daugiau, nei Jungtinės Valstijos skyrė Ukrainai nuo karo pradžios.

Įvairiais vertinimais, Ukrainai priklauso apie 5 proc. pasaulio naudingųjų iškasenų ir retųjų žemių išteklių. Tačiau daugelis jų dar nepradėti eksploatuoti, o nemažai telkinių yra teritorijoje, kurią dabar kontroliuoja Rusijos pajėgos.

Prancūzijos geologinių ir kasybos tyrimų biuro duomenimis, Ukrainoje yra apie 20 proc. pasaulio grafito, kuris būtinas baterijoms.

Ukraina taip pat yra pagrindinė mangano ir titano gamintoja ir teigia turinti didžiausius ličio telkinius Europoje.

Daugiau nei trejus metus tęsiantis karui, per kurį žuvo dešimtys tūkstančių civilių gyventojų, Rusija kontroliuoja apie 20 proc. Ukrainos teritorijos.

Pernai rugpjūtį Ukraina netikėtai įsiveržė į Rusijos Kursko regioną. Maskva teigė, kad savaitgalį visiškai išstūmė Ukrainos pajėgas.

Trečiadienį Rusija pranešė, kad per Kursko įsiveržimą žuvo 288 civiliai gyventojai.

Zlata Rapp-Gervaldienė. Vieninga ir nedaloma

Redakcija
-
1
Zlata Rapp-Gervaldienė. Vieninga ir nedaloma
Zlata Rapp-Gervaldienė

Ne tik Rusijoje, bet ir visame pasaulyje plinta „gerųjų rusų“ konceptas. Jo esmė – tokia, kad yra kažin kokie pikti valdovai, visiškai atitrūkę nuo tautos, ir tereikia tokį valdovą pašalinti, kad ateitų taika ir palaima.

Jau XIX a. narodnikai kalbėjo, kad patvaldystė kybo ore, be jokios atramos liaudyje. Užtai šie revoliucionieriai stebėjosi, kai liaudis juos tempė į policiją. „Geriesiems rusams“ nepatogu pripažinti, kad ne vienas valdovas skelbia politinius nuosprendžius teismuose, ne jis masiškai vaiko mitingus, ne jis rašo skundus. Pagaliau, ne jis žengia į svetimą šalį „išlaisvinti“ vietos gyventojų nuo gyvenimo ar nuosavybės.

Visgi visi atviri ir slapti imperininkai sutaria dėl vieno: jeigu jau kur nors iškelta Rusijos vėliava, ten nusileisti ji jau neturi. Tai reiškia – visa, kas mūsų kažkada užkariauta, yra mūsų. Ir šių iš pažiūros mielų žmonių, dažnai – išsilavinusių ir mylinčių savo šeimas, kalbos sueina į šiuos punktus:

– Juk visi šie SSRS gyventojai – lietuviai ar kartvelai, armėnai ar latviai, estai ar moldavai – taip pat gailisi prarastos didžios valstybės.

– Mes toms respublikoms viską atidavėme, o jos tokios nedėkingos…

Nėra prasmės aiškinti, kokie kvaili ir tolimi nuo tikrovės tokie pareiškimai. Bet kyla esminis klausimas: ar tie, kurie siekia išsaugoti Rusiją esamose sienose, ką bekalbėti apie jų plėtrą, pabuvojo visuose savo neaprėpiamos tėvynės kampeliuose? Ar jie keliavo po Kamčiatką, Uralą ar Sibirą, Čečėniją ar Buriatiją, gerai žino Kalmukijos ir Čiukotkos mąstyseną ir poreikius?

Ne. Nėra žmogaus, kuris sugebėtų matyti visą Rusiją, galėtų atstovauti visų jos valdomų tautų interesams ir psichologijai. Tad kam gi rusams tai, apie ką jie neturi nė menkiausio supratimo? Ir čia kalba ne apie politikus, sunkiančius iš regionų naudingąsias iškasenas, bet apie eilinius piliečius, kuriems tolimos aukštos materijos.

Būtent šie žmonės neapkenčia tų, kurie nuo jų skiriasi, ir jiems visiškai neįdomu, kad tai – tokie patys jų šalies piliečiai, tos pačios šalies, kurią šie žmonės stengiasi išsaugoti bet kokia kaina.

Tad kyla klausimas: koks tikslas „patriotiškai“ saugoti visas šias teritorijas? Kam nuo to geriau? Ar Maskvos gyventojai būtų pajėgūs išvardyti, jei ne visus Rusijos valdomus etnosus, tai bent respublikas?

O ir kas yra Rusija? Ar jai priklauso Suomija? Lenkija? Aliaska? Juk Rusijos imperija jas valdė. O kaipgi Smolenskas? Jis užkariautas tik XVI a. Maskva, buvusi smulkiu provincialiu miesteliūkščiu, nuo seno skundė Ordai savo kaimynus, ant jų ir iškilo. Ir kaimynai nekentė Maskvos jau tada.

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt trečioji (gegužės 1) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt trečioji (gegužės 1) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Pasirašius JAV-Ukrainos susitarimą dėl resursų, D. Trumpas planuoja leisti eksportuoti 50 milijonų dolerių vertės karinės paskirties prekių į Ukrainą. Žinant, kad JAV karinė parama nuo šiol yra susitarimo dėl resursų dalis, tai suteikia vilties, kad ginkluotės, šaudmenų ir kt. karinės paskirties produkcijos eksportas į Ukrainą nebestrigs.

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo penkiomis Iskander M raketomis bei 170 dronų Shahed bei dronų-masalų. Ukrainiečiai teigia numušę 74 dronus, 68 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Deja, visos 5 raketos praėjo. Ir vėl jos paleistos iš Krymo, ukrainiečiams ir toliau nepavyksta išspręsti smūgių iš pusiasalio problemos. Dėl to kenčia Odesa (šią naktį 21 drono spiečiumi smūgiuota gyvenamajam rajonui) bei tikėtina logistinis kelias iš Rumunijos bei Vakarų Ukrainos.

Agresorius patvirtina vakarykščius ukrainiečių smūgius Murom esančiai šaudmenų dalių gamyklai.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Agresorius bando FPV dronais (įskaitant ant šviesolaidžio) atakuoti ukrainiečių logistiką 15 km į jų gynybos gylį. Ukrainos pajėgos taip pat nelieka skolingos. Kontaktinėje linijoje lokalūs susidūrimai.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Be pakitimų.

Lyman. Visgi rusams pavyko pasistūmėti Nove ruože. Neatmestina, kad tai įvyko vakar/užvakar, tiesiog ukrainiečiai tai patvirtino šiandien. Tokiu būdu rusai lėtai perima aukštumas tarp upių Nitrius ir Zherebec. Kaip esame minėję, šis placdarmas tikėtina bus panaudotas pradedant Lymano puolino operaciją (t. y. į pietus, paremiant rusų veiksmus Syversko sektoriuje). Atskirų analitikų vertinimu taip pat jis gali būti panaudotas atakuojant link Borova (į vakarus-šiaurės vakarus, paremiant rusų veiksmus Kupjansko sektoriuje).

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Agresorius toliau po truputį stumiasi priekin Toretsko vakariniame flange. (Sukha Balka ir Tarasivka ruožai). Tokiu būdu rusai kuriasi sąlygas pradėti Konstyantinivka puolimą iš pietų. Taip pat fiksuojamas rusų suaktyvėjimas Chasiv Yar, t. y. į rytus nuo Konstyantinivka.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Snukiadaužis tęsiasi, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Konstyantinopil. Agresorius bando prasiveržti link Odradne-Bahatyr, ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Vyksta pasistumdymas no man land prie Konstyantinopilio, pozicijos eina iš rankų į rankas.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Ukrainai reikia Nacionalinės biologinio saugumo sistemos

Redakcija
-
1
Ukrainai reikia Nacionalinės biologinio saugumo sistemos

Biologinis karas pereina į naują, dar klastingesnį etapą – Ukraina gali tapti jo bandymų poligonu, jei nebus imtasi ryžtingų veiksmų.

Pasaulyje, kuriame dominuoja hibridinės grėsmės, karas nebėra skelbiamas – jis tiesiog prasideda. Kartais tai pasireiškia paslaptinga liga, sugadintu derliumi ar sveikatos priežiūros sistemos žlugimu neaiškiomis aplinkybėmis. Tarp kibernetinių ir raketų atakų formuojasi dar viena, mažiau matoma, tačiau ne mažiau pavojinga grėsmė – biotechnologijų, dirbtinio intelekto ir terorizmo derinys, finansuojamas kriptovaliutomis.

„Turime reikalų su priešiškų technologijų trikampiu – kriptovaliutomis, biotechnologijomis ir dirbtiniu intelektu“, – perspėja biokibernetinės gynybos ekspertas ir strategas Olekas Suchodolskis, bendrovės „Saptera“ vadovas.

„Kita hibridinio karo banga – tai, ką aš vadinu „Hybrid War 2.2“ – apims bepiločius orlaivius su patogenais, užterštą maistą ir chemines medžiagas, nukreiptas prieš civilius. Šios operacijos jau finansuojamos tamsiajame internete.“

Kibernetinis terorizmas: artima grėsmė

Interpolo 2025 m. ataskaita rodo, kad motyvuoti priešininkai naudoja kriptovaliutas biologinėms atakoms finansuoti, panaudodami UAV (bepiločius orlaivius), nukreiptus į šalis, neturinčias bioradarų ir BIOINT – biologinio intelekto sistemų.

„Kaip nurodo RAND korporacija savo neseniai paskelbtoje ataskaitoje The Human Domain of War, šiuolaikinis mūšio laukas nėra tik teritorija – tai kova dėl žmogaus paveikimo“, – pabrėžia Suchodolskis.

„Biologiniai ginklai taikosi į žmogaus sferą: mūsų sveikatą, elgesį, pasitikėjimą institucijomis – net mūsų genetinę tapatybę.“

Ukraina: tikslas ir išbandymas

Ukraina, turinti derlingas žemes, kritinę infrastruktūrą ir aktyvią karo zoną, yra itin pažeidžiama naujos kartos biologinėms grėsmėms.

„Tai jau ne apie tankus pasienyje, o apie genetines sekas, pavogtas iš duomenų bazių“, – sako Suchodolskis.
„DNR rinkėjai gali atkurti genotipus. Genominiai duomenys – tai XXI amžiaus nafta.“

Nors biokompiuteriai, cheminiai kompiuteriai ir sintetinė biologija anksčiau atrodė kaip tolima ateitis, šiandien jie tampa naujų ginklavimosi varžybų dalimi.

„Kaip Turingas kadaise įveikė „Enigma“ šifrą, taip dabar turime iššifruoti biologines grėsmes pasitelkdami dirbtinį intelektą, bioradarus ir autonomines sistemas“, – sako ekspertas.

Ukrainos strateginis atsakas: NBSU

Atsižvelgdamas į iškilusias grėsmes, Ateities plėtros agentūros vadovas Ihoris Arbatovas ragina sukurti Ukrainos nacionalinę biodefensyvinę sistemą – NBSU.

„Turime pritaikyti pagrindinius JAV Nacionalinės biotechnologijų iniciatyvos akto (2025) principus, bet juos integruoti į savo aplinką – atsižvelgiant į institucinį kraštovaizdį, regionines grėsmes ir geopolitinę padėtį“, – aiškina Arbatovas.

NBSU turėtų tapti strategine ašimi, apimančia:

  • realaus laiko biopriežiūros sistemą (su bioradarais ir GEO-BIOINT galimybėmis),
  • biofaktorių ir mobiliųjų biolaboratorijų tinklą,
  • dirbtiniu intelektu grįstus reagavimo protokolus kovai su dirbtiniais patogenais,
  • atviras cheminės kompiuterijos laboratorijas piliečių mokslo plėtrai,
  • nacionalinį biologinio saugumo centrą „BioSOC“, integruojantį kibernetinį ir biologinį saugumą.

„Tai ne tik gynybos klausimas“, – pabrėžia Arbatovas. „Tai galimybė sukurti atvirą, prieinamą ir atsparią sveikatos bei saugumo sistemą, kurioje vaistai būtų kuriami, sintetinami ir pristatomi greičiau nei vystosi grėsmės.“

Bioekonomika ir polinominė kompiuterija

Suchodolskis pabrėžia, kad reikalingas technologinis proveržis – polinominis skaičiavimas, jungiantis dirbtinio intelekto agentus, kvantinę mikrofluidiką ir DBTL (Design-Build-Test-Learn) ciklus bioreaktoriuose, veikiančiuose kaip ląstelinės gamyklos.

„Tai suteiks postūmį naujai bioekonomikai“, – įsitikinęs jis. „Galėsime sumažinti gydymo išlaidas, kurti individualizuotą mediciną, įdiegti atvirkštinę vakcinaciją ir veiksmingai kovoti ne tik su pandemijomis, bet ir su biologiniais gyvūnais.“

Jo nuomone, biohakerių bendruomenės gali tapti naujos saugumo inovacijų ekosistemos branduoliu.

„Mums reikia biologinio saugumo šuolio – kaip kadaise kosminio šuolio. Į biologines grėsmes turime žiūrėti taip pat rimtai, kaip į branduolinius ginklus. Ir veikti atitinkamai – per mokslą, politiką ir tarptautines partnerystes“, – apibendrina Suchodolskis.

intercourier.news 

Vidas Rachlevičius. Tikroji Lietuvos dabartis ir ateitis

Redakcija
-
12
Vidas Rachlevičius. Tikroji Lietuvos dabartis ir ateitis
P. Adamovič / BNS nuotr.

Stebėdamas tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje, eilinį kartą prisimenu seną, 1992 metų amerikiečių filmą „White Men Can‘t Jump“ ir giliai į atmintį įsirėžusį epizodą. Woody Harrelsono personažas mašinoje klausosi muzikos, o Wesley Snipeso personažas klausia: „Tu klausaisi Jimmy Hendrixo?“ Tas atsako teigimai ir priduria, kad ta muzika jam patinka. Tuomet W. Snipeso personažas jam mesteli: „Tu jos klausaisi, bet negirdi“.

Portalai, jų komentatoriai, įvairūs žmonės socialiniuose tinkluose įvairiais būdais mini šios dienos „šventę“ – Gegužės 1-ąją. Bent jau mano aplinkoje švenčiančiųjų nematau. Bet aš – ne apie tai.

Mes dažnai akimis lakstome per antraštes, skubiai permetame žvilgsniu nuotraukų galerijas, bet nematome, kas tose nuotraukose užfiksuota. Šiandien nereikia ilgų tekstų ir komentarų, nes viena ši P. Adamovič / BNS nuotrauka pasako viską ir dar daugiau apie šią „šventę“, ir jos dalyvius.

Ką mes joje matome? Tikrąją Lietuvos dabartį ir ateitį. Visų pirma, „Kartu / kairiųjų aljansas“ vėliavos fragmentą. Klausimas: kada paskutinį kartą matėte dešiniuosius – rinkimuose, Seime ar gatvės eitynėse? (Vasario 16-oji nesiskaito).

Taigi… Žalieji. Tai kairuoliško ir dažnai radikalaus jaunimėlio segmentas. Tai yra šių dienų dogmatikai praplautomis smegenimis, kurie tiki Briuselio biurokratų nesąmonėmis, pavyzdžiui, naujausiomis, kad apmokestinus vienkartinius plastikinius puodelius, bus gelbėjamas pasaulis. Kas dar? Pūslėtos alinančio darbo išvarginto jaunimėlio rankos laiko plakatą, reikalaujantį 30 valandų darbo savaitės. Kaip gi, ne? Na, ir visų kraštų bei tautų kairiųjų radikalų ir Hamas rėmėjų simbolis – neegzistuojančios Palestinos valstybės simbolis.

O juk galėjo bent vienas kokio nors portalo klaviatūros operatorius prieiti ir paklausti vėliavnešio ar jo bendražygių: kiek įkaitų, pagrobtų dar 2023 spalio 7 dieną Hamas teroristai vis dar laiko Gazoje? Nemanau, kad bent vienas iš jų žino. O jų nelaisvėje dar yra 59. Išvada: o juk visi šitie leftistiniai pimpačkiukai – ne importas, o mūsų puikiosios švietimo ir aukštojo mokslo sistemos auklėtiniai.

Taigi, su Tarptautine darbo diena, brangūs draugai!

Veidaknygė

Lenkai kaupia grynuosius pinigus

Redakcija
-
1
Lenkai kaupia grynuosius pinigus

Tuo pat metu, kai švedus Civilinės saugos ir pasiruošimo nenumatytiems atvejams agentūra (MSB) ragina turėti pasiruošus daugiau grynųjų pinigų, Lenkijoje tuštėja bankomatai, o šalies gyventojai stengiasi pasiruošti finansų sistemos veiklos sutrikimams, nors oficialių rekomendacijų ten kol kas nėra.

Asociatyvi Unsplash nuotr.

Lenkijoje šiuo metu jaučiamas didelis žmonių srautas link bankomatų. Nors šalies centrinis bankas nepateikė jokių rekomendacijų, pinigų išgryninimas smarkiai išaugo – ypač tokiuose didžiuosiuose miestuose kaip Varšuva, Krokuva ir Vroclavas. Apie tai praneša Lenkijos naujienų portlas Salon24.

Ši tendencija atsirado po to, kai tiek Nyderlandų centrinis bankas, tiek Švedijos valdžios institucijos paragino piliečius turėti namuose grynųjų pinigų. Priežastis: susirūpinimas, kad kibernetinių atakų ar rimtų krizių atveju gali sutrikti mokėjimo sistemų veikimas.

„Turėkite tiek grynųjų pinigų, kad galėtumėte išsiversti be sąskaitos bent savaitę“, – rekomenduoja, be kita ko, Švedijos MSB.

Lenkijos centrinio banko duomenimis, pinigų išgryninimas per trumpą laiką išaugo 35 procentais. Didžiausiose aglomeracijose augimas siekia iki 40 procentų. Kai kuriuos Varšuvos bankomatus reikia papildyti kelis kartus per dieną.

Keletas Lenkijos bankų pradėjo didinti dienos pinigų išgryninimo limitą. Kai kurie iš jų taip pat svarsto galimybę prailginti savo skyrių darbo laiką.

Tendencija keičiasi ir tarp jaunų žmonių.

Lenkija jau seniai yra viena iš labiausiai grynųjų pinigų nenaudojančių šalių Europoje. 2024 m. pradžioje 95,3 proc. visų pirkimų kortele buvo visiškai skaitmeniniai. Tačiau dabar ta tendencija keičiasi.

Šis reiškinys pastebimas ne tik tarp vyresnio amžiaus žmonių – jaunimas taip pat vis dažniau renkasi grynuosius pinigus.

Finansų ekspertai įspėja nepasikliauti vien skaitmeniniais sprendimais.

„Namuose turėtumėte turėti grynųjų pinigų kelių dienų poreikiams. Pageidautina ir kitomis valiutomis“, – Salon24 portalui sakė ekonomistas.

friatider.se

Edvardas Čiuldė. Geri žmonės padeda ir po mirties

Redakcija
-
0
Edvardas Čiuldė. Geri žmonės padeda ir po mirties

Kad ir kaip būčiau baramas mokslu „tikinčių“ žmonių, kol kas nesiruošiu atsisakyti neseniai užgimusio įsitikinimo, kad Trampo ir Zelenskio susitikimas ir improvizuotos derybos popiežiaus Pranciškaus laidotuvių metu, taigi, tarsi kategoriškai netinkamoje vietoje ir ne laiku, leido išjudėti taikos paieškų procesui iš mirties taško. Kaip atrodo dabar man, šį susitikimą apgaubė mirusio popiežius dvasia, kitaip nepasakysi.

Iš karto paminėsiu svarbią šiam pasisakymui aplinkybę, kad buvau ir tebesu labai skeptiškai nusiteikęs pseudomistinių išvedžiojimų, okultinių praktikų, vadinamųjų ekstrasensų, visokiausių aiškiaregių, įvairiausio plauko būrėjų, kosminės energijos retransliuotųjų ir panašių niekdarių bei tauškalių atžvilgiu. Krikščionybės tradicijoje mistika yra suprantama kaip labai griežtai apibrėžta teorija ir praktika arba, kitaip tariant, autentiška šio žodžio samprata neturi nieko bendro su saloniniais pokalbiais apie neva mistinius įvykius, plėtojamus siekiant išblaškyti nuobodulį. Jeigu pripažįstame Kūrėjo idėją, su didesnio ar mažesnio laipsnio aiškumu privalome pripažinti, kad pasaulyje galioja racionali tvarka, nors būtų galima pasakyti dar ir taip, jog teologinis racionalumas yra aukštesniojo lygio racionalumas, dažniausiai lenkiantis mokslo dabartine to žodžio reikšme profaninį kabinimąsi į racionalumą.

Edvardas Čiuldė

Ta proga papasakosiu vieną neužmirštamą nutikimą. Prieš daugelį metų žiaurioje avarijoje žuvo mano uošvienė, dar palyginus jauna, – kaip sakoma tokiais atvejais, kai netenkame žmogaus, nesulaukusio nė penkiasdešimties. Kadangi buvo sekmadienis ir daugelis lavoninės darbuotojų nedirbo, privalėjau, atvykęs į vietą, padėti budinčiai moteriškei pernešti labai sudarkytą kūną į kitas patalpas ir panašiai. Jaučiausi labai nejaukiai, galima sakyti, klaikiai. Po to, palikęs žmonai tvarkyti laidotuvių reikalus, paskubomis išvykau į tolimą provincijos kaimą, kur pas kitus senelius viešėjusi netikėtai sunkiai ir labai pavojingai susirgo mano mažoji dukrelė. Išlipęs iš autobuso mietelyje prie autostrados viduryje nakties, likusius septynis kilometrus iki tėvų namų kulniavau vieškeliu vingiuojančiu kalvomis ir pakalnėmis, laukais ir pamiškėmis. Lygiai dvyliktą valandą prie vieno miško staiga tarsi iš niekur mane užpuolė neįtikėtino dydžio baltas paukštis, sklęsdamas iš viršaus kaskart nusitaikęs įkirsti į vienišo nakties praeivio galvą. Buvo ne tiek baugu patirti fizinį skausmą, kiek širdį suspaudė neteisybės jausmas, kai po tokių sunkių išbandymų dar tave bando nubausti kažkoks vaiduoklis paukščio pavidalu, primindamas, kad tavo santykiai su uošviene nebuvo ypatingai geri. Tačiau pagalvojus apie tai, kad jeigu yra Dievas, vadinasi galioja etinė pasaulio tvarka, neleidžianti mirusiesiems tiesiogiai bendrauti su gyvaisiais – visos įtampos iškart atslūgo, paukštis kažkur nuskrido, sielą užplūdo ramybė. Dar kartą leiskite patikinti – puolantis paukštis nebuvo haliucinacija.

Tikriausiai ne aš vienas galiu paliudyti faktą, kad Gintaro Beresnevičiaus laidotuvių metu per laidojimo namų automobilių aikštelę netikėtai išbėgusi jo mažytė dukrelė tik neįtikėtino stebuklo, nepaaiškinamo fizikos dėsniais, dėka išvengė įsibėgėjusio automobilio, lėkusio tiesiai į mergaitę, atakos. Tai ir šiandien stovi akyse kaip racionaliai įprasta to žodžio reikšme nepaaiškinamas įvykis.

Gintaras Beresnevičius / Vikipedija nuotr.

O toliau apie G. Beresnevičių ruošiuosi papasakoti dar ir tokią istoriją, kurią, tiesą sakant, jau esu bandęs kažkur papasakoti, tačiau mano geri bičiuliai mane paprastai drausmina, pataria čia pernelyg neatvirauti, nes esą galiu būti blogai suprastas.

Su G. Beresnevičiumi ne kartą pusiau juokais pusiau rimtai buvome sutarę, kad kažkuriam iš mūsų mirus anksčiau, mirusysis duos žinią iš anapus likusiam gyventi. Prisiminkime, be visa ko kito, kad pirmoji G. Beresnevičiaus knyga buvo pavadinimu „Dausos“, ši tema garsųjį tyrinėtoją domino visą gyvenimą, kažkas G. Beresnevičių net yra pavadinęs pomirtinio gyvenimo vedliu.

Prieš keletą metų virtuvėje, taigi pabrėžtinai buitinėje aplinkoje, nutiko tai, ką palydėjau burbtelėjimu po nosimi „kažkokia mistika“. Ieškojau virtuvinio peilio stalčiuje, kur jis visados būdavo padėtas, bet neradau. Tačiau uždarius stačių ir vėl atidarius, radau jį senoje vietoje. Dar kartą uždarius ir atidarius – peilis prapuolė, pakartojus procedūra – atsirado. Taip begalę kartų. Nesakykite, jokio paprasto paaiškinimo nėra, stalčių apžiūrėjau ir ištyrinėjau su mikroskopiniu nuodugnumu. Būtent tada netikėtai po ilgo laiko prisiminiau duotą G. Beresnevičiaus pažadą ir, pratęsdamas žaidimą, bakstelėjau pirštu nesirinkdamas į ant stalo gulėjusio laikraščio tekstą tarsi klausdamas – ką Tu nori pasakyti, kalbėk aiškiau. Pirštu prispaustoje laikraščio vietoje dailininko žmona pasakojo, kad kartą, vairuodama šeimos automobilį, ji, sugedus stabdžiams, tik laimingo atsitiktinumo dėka išvengė žūties. Dar suspėjau perskaityti, kad šios moters dukros vardas – Monika, kaip ir mano dukros, kuriai tokį vardą išrinkau pats, atstovėdamas savo tiesą įnirtingoje diskusijoje su uošviene.

Puoliau skambinti savo žmonai, kuri tuo metu vairavo automobilį Klaipėdos miesto gatvėmis, išvykusi į šį miestą organizuoti seminaro savosios profesijos žmonėms. Žinoma, buvau išjuoktas ir sugėdintas dėl tokio panikos priepuolio, ką dabar tikriausiai padarė dauguma iš jūsų, perskaičiusių šią virtuvinės instaliacijos istoriją apie, tarkime, pavargusios sąmonės iškrečiamas išdaigas. Tačiau lygiai po savaitės, vėl jai, išvykus į seminarą Klaipėdos mieste, žmonos vairuojamo automobilio stabdžiai sugedo toje pačioje vietoje, ant tilto, kur aną kartą pasivijo mano skambutis… Tik neįtikėtino stebuklo dėka viskas baigėsi laimingai. Paklauskite dabar mano žmonos, titaniškai sveiko proto žmogaus, – ką ji nuo to laiko galvoja apie mirusiųjų perspėjimus!

Ne kartą esu sapnavęs G. Bersenevičių, dažnai tokiame sapnavime lydimą siurrealistinių vaizdinių. Iki šio nutikimo šaipydamasis iš savęs ne kartą aplinkiniams esu pasakojęs apie tai, kaip sapne G. B. vedžiojo po pomirtinį pasaulį, parodė net pragaro užkaborius. Tikime sapnais ar ne, bet, prisiminus keistos ekskursijos metu matytus kai kuriuos vaizdus pagaugais nueina kūnas. Kita vertus, po papasakotos istorijos, nori nenori, esi įpareigotas žiūrėti kažkiek rimčiau į sapno su G. B. dalyvavimu siunčiamus signalus. Jeigu norite, galvokite net taip, kad neišgirstas sapne mielas bičiulis ieškojo kitų kelių įspėti apie gręsiantį pavojų. Taigi šios istorijos moralas vis tik yra toks: leiskime byloti savo bičiuliams taip pat ir sapnuose.

O apie savo, treniruoto žmogaus, skepticizmą norėčiau pasakyti dar štai ką. Esu girdėjęs apie eksperimentą, kai į akvariumą su žuvytėmis buvo įstatyta stiklinė pertvara. Toliau viskas vyko tokia seka: žuvytės atplaukdavo iki pertvaros, paliesdavo ją nosimis ir nuplaudavo, o kai pertvara buvo išimta, žuvytės nuplaukdavo iki tos vietos, kur anksčiau buvo pertvara, apsisukdavo ir plaukdavo atgalios. Iš tiesų, tarp sapno ir budėjimo vaizdinių yra kažkas panašaus į stiklinę, permatomą pertvarą, tačiau kartais nelieka nei to.

Norite tikėkite, norite ne!

Prof. dr. Vytautas Radžvilas. KT: nuo pokalbių su dvasiomis prie atviros diktatūros

Redakcija
-
5
Prof. dr. Vytautas Radžvilas. KT: nuo pokalbių su dvasiomis prie atviros diktatūros

Nacionalinis susivienijimas siūlo padaryti tai, kas tūkstantmečius būtų atrodžiusi beprotybė. Įrašyti į Konstituciją du žodžius – moteris ir vyras – ir šitaip juridiškai patvirtinti amžiais akivaizdžia ir savaime suprantama laikytą tiesą, jog Žmoniją sudaro moterys ir vyrai. Mat po Konstitucinio Teismo nutarimo kito būdo stabdyti ideologinio pamišimo cunamį jau nėra.

Konstitucinio Teismo nutarimas tik dar kartą parodė, kad Lietuva yra gūdi Rytų Europos užkampio provincija, kuri beviltiškai velkasi pasaulyje vykstančių ideologinių ir politinių permainų uodegoje. Tuo metu, kai tokios anglosaksiškojo pasaulio šalys kaip JAV ir Jungtinė Karalystė teisiškai reabilituoja ir mėgina atkurti tik ką retrogradiška ir atgyvenusia dar vadintą binarinę, arba tiesiog biologinę, lyčių sampratą, Lietuva jos Konstitucinio Teismo pastangomis toliau klampinama į „lytinių tapatybių“ ir „socialinių lyčių“ dauginimo liūną. Čia neverta svarstyti, kiek grįžti prie binarinės lyčių sampratos skatina bundantis sveikas protas, o kiek grynai praktinis interesas, kadaise privertęs drg. Staliną brutaliai nutraukti drg. Lenino palaimintą ir pradėtą „seksualinės revoliucijos“ Sovietų Sąjungoje eksperimentą.

Greičiausiai ir minėtose bei kitose šalyse pradedama suprasti tai, ką buvo priversti pripažinti tuometiniai SSRS vadai: atsaistoma nuo savo biologinio pamato ir mėginanti paneigti prigimtinę moters ir vyro skirtį, bet kuri visuomenė panyra į vis didesnę sumaištį, o galiausiai, tapdama nefunkcionali ir negyvybinga, pradeda krikti ir byrėti. Tačiau Lietuvos KT gyvena savo pasaulėlyje ir nėra veikiamas aplinkui stiprėjančių permainų vėjų.

Tačiau šis nutarimas vis dėlto yra ypatingas. Jis kaip niekada smarkiai stumia mūsų visuomenę nuo įprasto „kultūrinio karo“ lyčių klausimu prie tiesioginio ir galimai karštesnio konflikto ribos. Kad ir kaip vertintume Lietuvos Seimą, jis vis dėlto yra geresnė ar blogesnė Tautos atstovybė, o jo priimami įstatymai yra valstybės piliečių kolektyvinės politinės valios išraiška. Iki šiol interpretuodamas Konstituciją ir sugebėjęs joje aptikti net „lyčiai neutralios santuokos“ doktriną, KT vis dėlto vengė mesti tiesioginį iššūkį Seimui ir atvirai spjauti (kitas žodis jau vargu ar tinka) į jo priimamus įstatymus. Vis naujais KT išaiškinimais Seimui buvo daromas nuolatinis ir vis stiprėjantis spaudimas pačiam susiprasti ir įteisinti tos pačios lyties partnerystę. Tačiau Seimas pasirodė esąs nesupratingas ir užsispyręs.

Ir štai KT kantrybė trūko. Jis leido teismams registruoti tos pačios lyties partnerystes – nesant Seimo priimto tokias sąjungas įteisinančio ir reglamentuojančio įstatymo. Sunku sugalvoti geresnį būdą įkaitinti visuomenėje rusenantį pilietinio konflikto katilą iki virimo taško. Kaip sakytų klasikai, tai – kokybinis šuolis. Taip pat ir kokybinis paties KT virsmas iš teismo į kažką visai kitą. KT pabodo žaisti su Seimu ir terliotis su trukdančiais reikalui įstatymais.

Apeidamas Seimą jis turbūt pirmą kartą iš savo aukštybių nuleido tiesioginę praktinę veikimo direktyvą teismams – registruokite partnerystes nekreipdami dėmesio į visokius ten seimus ir įstatymus. Šitaip KT pakilo virš valstybės, jos institucijų ir įstatymų. Jis virto grynai ideologine ir politine aukščiausia Lietuvos valdymo institucija – kuo tikriausia SSKP politinio biuro reinkarnacija. Kad įvyko būtent tai, patvirtina E. Kūrio atvirai grasinantis įspėjimas: nenorite vienalytės partnerystės – gausite santuoką. Buvęs KT pirmininkas, pavertęs šį teismą pokalbių su „konstitucijos dvasiomis“ įstaiga, žino, ką sako. Ne veltui Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė disertaciją apie socialistinės demokratijos tobulinimą – nuoroda apie tai čia.

KT savavališkai suteikti įgaliojimai teismams ir jo buvusio pirmininko žodžiai reiškia viena: vyksta slinktis nuo „pokalbių su dvasiomis“ dar šiek tiek paisant Seimo ir įstatymų prie atviros ideologinės ir politinės diktatūros. Garsioji politikos filosofė H. Arendt šį pokytį įvardytų kaip perėjimą nuo autoritarinio prie totalitarinio valdymo.

Todėl kai kurių Seimo narių pažadai iki galo kovoti už prigimtinę šeimą ir neutralizuoti KT nutarimo pasekmes skamba kiek naivokai ir neįtikinamai. Mat KT suteiktos galios teismams registruoti vienalytes partnerystes sukūrė visiškai naują situaciją ir konfliktą, kuris vargu ar gali būti išspręstas tarp uždarų Seimo sienų. Tie Seimo nariai patys neužkirs kelio KT nutarime užprogramuotai baigčiai. Padaryti NS siūlomą mažmožį – įrašyti į Konstituciją žodžius „moteris“ ir „vyras“ dabartinėmis sąlygomis yra titaniškas uždavinys, kurio neįmanoma išspręsti be plačios ir galingos piliečių paramos.

O ar Seimo nariai turės noro ir ryžto juos pakelti ant kojų, sutelkti ir sukviesti lemiamą dieną prie parlamento, ar įpratę kiurksoti ant sofų ir dūsauti dėl prigimtinės šeimos griovimo tėvai ir vaikai teiksis išgirsti kvietimą stabdyti diktatūrą ir ginti savo laisvę bei žmogiškąjį orumą? Atsakymai į šiuos klausimus skendi ūkanose. Bet Nacionalinis suvienijimas savo pasiūlymu keisti Konstituciją pradžią padarė – turint drąsos ir valios šis konkretus ir praktiškas pasiūlymas yra visiškai įgyvendinamas. Bet tik dirbant ir kovojant.

Nuoroda į pranešimą spaudai apie Nacionalinio susivienijimo kreipimąsi.

Tamás Orbán. Kodėl M. Weberio valdžios konsolidacija neišspręs Europos liaudies partijos teisėtumo krizės

Redakcija
-
1
Tamás Orbán. Kodėl M. Weberio valdžios konsolidacija neišspręs Europos liaudies partijos teisėtumo krizės
EPP lyderis Manfredas Weberis ir ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Antradienį Europos liaudies partijos (ELP) lyderiai susirinko į metinį suvažiavimą Valensijoje, kurį surengė Ispanijos Liaudies partija (PP). Tačiau galingiausia Europos partinė šeima atvyko ne tam, kad klausytųsi nukentėjusiųjų ar dalintųsi jų skausmu – jų tikslas buvo kur kas pragmatiškesnis: aptarti žingsnius, kaip išlaikyti įtaką Briuselio galios struktūroje ir perrinkti prieštaringai vertinamą savo lyderį Manfredą Weberį.

Turėdama 188 narius Europos Parlamente, ELP yra didžiausia frakcija, save pristatanti kaip nuosaikaus proto, „centro dešinės“ ir krikščionių demokratų politikos atstovę – „suaugusiuosius kambaryje“, kaip jie mėgsta save vadinti. Tačiau realybė nuo šio įvaizdžio dažnai gerokai skiriasi.

M. Weberis, pernai vasarą perrinktas frakcijos pirmininku, o dabar – ir partijos pirmininku Valensijoje, jau kelerius metus painioja savo dvigubus vaidmenis. Tiems, kurie šiek tiek išmano Briuselio užkulisius, jo nekvestionuojamas kandidatavimas antrai kadencijai galėjo pasirodyti keistas, netgi stulbinantis.

Bavaras nėra populiarus nei savo partijoje, nei už jos ribų. Jis neskleidžia charizmos, kuri padėtų jam įsitvirtinti ES elito viršūnėje. Daugelis ELP narių – nuo eilinių aktyvistų iki aukščiausio lygmens vadovų – kritikuoja jo autoritarinį vadovavimo stilių, nepasotinamą ego bei įtarimus dėl korupcijos.

„Niekas jo nenorėjo 2022 m., niekas jo nenori ir dabar“, – neseniai anonimiškai pareiškė vienas aukšto rango ELP pareigūnas. „Tačiau niekas nenori kelti šio klausimo. Tai per menka problema. Jie tiesiog abejingi.“ Tai paaiškina, kodėl nė vienas nacionalinis lyderis nesiima veiksmų, kad užkirstų kelią Weberio perrinkimui. „Ir tai daug pasako apie pačios partijos reikšmę – ji sumenko“, – pridūrė jis.

Būtent ši apatija leidžia suprasti M. Weberio galios žaidimo logiką – jis siekia ne tik išplėsti savo įtaką Briuselyje, artėdamas prie Ursulos von der Leyen lygmens, bet ir paversti ELP centralizuota politine jėga, kuri neva galėtų atsakyti į gilėjančią partijos teisėtumo krizę. Tuo pat metu Valensijoje surengtas savęs šlovinimo festivalis tik maskuoja gilų atotrūkį nuo realybės.

„Įžengiame į naują istorinį etapą“, – pareiškė M. Weberis pergalės kalboje. Šį etapą, anot jo, žymi tai, kad Vokietijos CDU – didžiausia ELP narė – užima centrinę poziciją tiek pačioje partijoje, tiek ES institucijose, vadovaujant jam, von der Leyen ir Friedrichui Merzui.

Įsivaizdavimas, kad CDU turėtų būti pagrindinė Europos vadovaujanti jėga, atspindi elito kognityvinį disonansą. Vokietijos „centro dešinė“ šiuo metu patiria vieną giliausių teisėtumo krizių visame žemyne. Praradusi rinkėjų pasitikėjimą dėl susivienijimo su kairiaisiais, ji prisidėjo prie to, kad kraštutinės dešinės AfD iškilo į pirmąją vietą apklausose.

Oficialiuose pranešimuose apie Valensijos suvažiavimą šios krizės nematyti. Tačiau be jos neįmanoma suprasti, kodėl Manfredui Weberiui taip lengvai atiduodama ELP ateitis.

Nuo tada, kai 2019 m. žlugo jo viltys tapti Europos Komisijos pirmininku, M. Weberis sistemingai stiprino savo galias, siekdamas paversti ELP alternatyviu galios centru, kuris primestų partijai bendrą liniją, dažnai kritikuojamą net koalicijos partnerių kaip kenksmingą ES ateičiai.

Dabar, prieš antrąją kadenciją, M. Weberis ruošiasi kitam etapui. Pasak žiniasklaidos, Valensijoje inicijuojamos reformos, kuriomis siekiama paversti ELP iš laisvo aljanso griežtai koordinuota politine jėga, „turinčia misiją vadovauti nacionalinėms centro dešinės partijoms ir racionalizuoti jų politiką“.

Planuojama plėsti jau egzistuojančią „pirmininkavimo koordinavimo“ sistemą, įpareigojant ELP europarlamentarus, nacionalinius ministrus ir net komisarus prieš kiekvieną svarbesnį sprendimą susitarti dėl bendros pozicijos. Partija taip pat pradės aktyviau formuluoti politinius prioritetus visoms institucijoms, taip stiprindama M. Weberio kontrolę visais teisėkūros proceso etapais.

Antradienį Europos liaudies partijos (ELP) lyderiai susirinko į metinį suvažiavimą Valensijoje, kurį organizavo Ispanijos Liaudies partija (PP). Tačiau galingiausia Europos partijų šeima turėjo svarbesnių tikslų nei klausytis nukentėjusiųjų ar dalytis jų skausmu – jie atvyko į Ispaniją aptarti žingsnių, kaip užsitikrinti vietą Briuselio galios struktūrų viršūnėje ir perrinkti prieštaringai vertinamą lyderį Manfredą Weberį.

ELP, turinti 188 narius Europos Parlamente, yra didžiausia frakcija, save pristatanti kaip nuosaikaus proto balsą, atstovaujantį „centro dešinės“ ir „krikščionių demokratų“ politikai – jei norite, „suaugusiuosius kambaryje“. Tačiau realybė nuo šio įvaizdžio gerokai skiriasi.

M. Weberis, pernai vasarą perrinktas frakcijos pirmininku, o dabar – ir partijos pirmininku Valensijoje, jau kelerius metus sistemingai trina ribas tarp savo dvigubų vaidmenų. Tiems, kurie išmano Briuselio vidaus procesus, žinia, kad jis be jokių iššūkių kandidatuoja antrai kadencijai, galėjo pasirodyti keista, netgi stulbinanti.

Bavaras nėra populiarus nei savo partijoje, nei už jos ribų. Jis neatrodo kaip įspūdinga asmenybė, kurios charizma galėtų užtikrinti vietą ES elito viršūnėje. Daugelis ELP narių – nuo paprastų aktyvistų iki vadovybės – nuolat kritikuoja jo autoritarinį vadovavimo stilių, nepamatuotą ego ir įtarimus dėl korupcijos.

„Niekas jo nenorėjo 2022 m., niekas jo nenori ir dabar“, – praėjusį mėnesį sakė vienas aukšto rango ELP pareigūnas, kalbėjęs anonimiškai. „Tačiau niekas nenori pakelti telefono ragelio ir spręsti šio klausimo. Tai per menka problema. Jiems tai nerūpi.“ Tai paaiškina, kodėl nė vienas nacionalinis lyderis nesiima veiksmų, kad sustabdytų M. Weberio perrinkimą. „Ir tai daug ką pasako apie pačios partijos reikšmę – ji sumenko“, – pridūrė jis.

Naujoji, centralizuota partinė struktūra, kuri atspindi eurofederalistų viziją, siekia paversti ELP politine mašina, kuri „nuspėjamai“ dominuoja visose trijose ES institucijose ir beveik nekvestionuojamai formuoja Briuselio darbotvarkę. Tai kartu įtvirtintų Weberio poziciją virš nacionalinių partijų lyderių, tokių kaip CDU vadovas Friedrichas Merzas ar „Forza Italia“ atstovas Antonio Tajani.

Tačiau ne visi tokiai vizijai pritaria. „Mes nesame viena partija, mes esame partijų šeima“, – prieš suvažiavimą sakė kitas pareigūnas. „Pirmiausia esi „Républicain“ iš Prancūzijos, HDZ narys iš Kroatijos ar krikščionis demokratas iš Vokietijos.“

Nepaisant to, tikėtina, kad realaus pasipriešinimo nebus, nes Weberis siūlo tai, ko daugelis trokšta – teisėtumą, kylantį iš frakcijos, kuris bent iš dalies kompensuoja tikros demokratinės paramos stygių.

Iš tiesų, dauguma Europos „centro dešinės“ ir „krikščionių demokratų“ partijų – su keliomis svarbiomis išimtimis – susiduria su ta pačia problema: jos yra „dešiniosios“ ir „krikščioniškos“ tik pavadinime. Joms labiau rūpi išlaikyti status quo per aljansus su kairiaisiais nei įsiklausyti į savo rinkėjus. „Demokratinė“ jų pusė taip pat abejotina – jos uoliai gina vadinamąjį sanitarinį kordoną.

Šio požiūrio pasekmės akivaizdžios visame žemyne, nors apie jas niekas garsiai nekalba. Rinkėjai visur baudžia centro dešiniuosius už tai, kad šie atsisakė konservatyvios darbotvarkės ir rinkosi koalicijas su kairiaisiais, nesuprasdami, jog pokario didžiųjų koalicijų era seniai baigėsi.

Vokietija ir Austrija šią tendenciją iliustruoja ryškiausiai. Praėjusį sekmadienį Vienoje vykusiuose žemės rinkimuose konservatyvioji ÖVP buvo nustumta į paskutinę vietą su vienženkliu balsų skaičiumi, o Laisvės partija (FPÖ), įkurta patriotų, vėl sulaukė rekordinės paramos. Jos pašalinimas iš vyriausybės – nepaisant to, kad ji yra didžiausia partija – atrodo vis labiau neteisėtas.

Tuo tarpu CDU Vokietijoje buvo pasveikinta kaip „rinkimų nugalėtoja“, nors pasiekė antrą blogiausią rezultatą savo istorijoje. Per mažiau nei du mėnesius ji sugebėjo prarasti bet kokią turėtą persvarą ir apklausose atsilieka nuo AfD, atsisakiusi pagrindinių rinkimų pažadų bei sudariusi koaliciją su socialdemokratais.

Vos prieš kelias dienas CDU lyderis Friedrichas Merzas skundėsi, kad visuomenės pasitikėjimas Vokietijos demokratija pasiekė žemiausią tašką nuo Antrojo pasaulinio karo. Tačiau jis kaltino viską – išskyrus savo rinkėjų išdavystę. Paradoksalu, bet jei rinkimai vyktų šiandien, dabartinė koalicija nebeturėtų daugumos vyriausybei formuoti, o tai jau kelia abejonių dėl jos gebėjimo valdyti dar ketverius metus.

Įžengė M. Weberis su savo didžiąja centralizuotos ELP vizija, siekdamas dar labiau nei iki šiol perimti reikalų kontrolę Europoje. Daugeliui nacionalinių partijų, kurios atsisako bendradarbiauti su nacionaliniais konservatoriais, turinčiais tvirtesnius demokratinius mandatus, buvimas šios tarptautinės „daugumos“ dalimi lieka vieninteliu būdu įteisinti savo valdžią – net jei tai reiškia didelę jos dalį perleisti Weberiui.

Tačiau net ir nesąmoningai į šiuos spąstus patekusiems reikėtų suprasti, kad tai – esminė klaida. ELP pati savaime neturi jokio demokratinio teisėtumo, kaip jo neturi ir Europos Parlamentas – paprasčiausiai todėl, kad neegzistuoja toks darinys kaip Europos demosas. Yra tik nacionalinės valstybės su aiškiomis sienomis ir piliečiais, turinčiais suverenią teisę rinkti savo atstovus. Šie atstovai vėliau jungiasi į aljansus Briuselyje, turėdami vienintelį tikslą – veiksmingai atstovauti savo rinkėjams. Tačiau kai prarandamas rinkėjų pasitikėjimas ir išnyksta politinė atskaitomybė, šis tikslas tampa nepasiekiamas.

Galų gale, visų šalių nacionalinės partijos lieka atsakingos tik savo piliečiams – vieninteliam šaltiniui, iš kurio kyla jų įgaliojimai. Nesuvokdamos šios atsakomybės esmės ir mėgindamos savo silpnumą paslėpti už kolektyvinės ELP galios, jos tik dar labiau išduos savo rinkėjus ir paspartins Europos „centro dešinės“ nuosmukį.

Užuot tenkinę M. Weberio ambicijas ir suteikę jam viską, ko jis nori, ELP lyderiai turėtų šį kongresą išnaudoti savirefleksijai. Laikas apsispręsti, kam jie išties atsakingi. Jei atsakomybė tenka Briuseliui – metas liautis apsimetinėti konservatoriais ar krikščionimis. Jei atsakomybė tenka jų rinkėjams – metas nutraukti aljansus su socialistais, atsisakyti „sanitarinių kordonų“ ir imtis tikro darbo Europos labui.

Tamás Orbán – politinis žurnalistas portale europeanconservative.com, dirbantis Briuselyje. Gimė Transilvanijoje, studijavo istoriją ir tarptautinius santykius Koložvaro universitete, dirbo keliuose politinių tyrimų institutuose Budapešte. Domisi politinėmis aktualijomis, socialiniais judėjimais, geopolitika ir Vidurio Europos saugumu.

europeanconservative.com

Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt antroji (balandžio 30) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Tūkstantis šimtas šešiasdešimt antroji (balandžio 30) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ukrainos pajėgos dronais atakavo šaudmenų dalių gamyklą Muromo, Vladimiro sritis (apie 700 km nuo kontaktinės linijos). Atkreipsime dėmesį, kad pastaruoju metu padažnėjo smūgiai Vladimiro srityje, kuri teoriškai turėtų būti apsaugota „nepramušamo“ Maskvos oro gynybos rajono. Praeitą savaitę atakuotas šioje srityje esantis artilerijos šaudmenų ir raketų sandėlis. Nepadėjo ir šį kartą.

Šiandien pasirodė informacija, kad savaitgalinių ukrainiečių smūgių išdavoje Kryme, pažeistas agresoriaus S400 oro gynybos sistemų radas.

Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 108 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia numušę 50, 22 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Intensyviausiai smūgiuota Kharkivo ir Dnipro, bent vienas žmogus žuvo, keliasdešimt sužeista. Po pietų fiksuoti raketų paleidimsi link Kharkiv ir Poltava. Įdomu, kad preliminariai paleidimo vieta – Donecko sr. Ar ir vėl Iskanderai buvo leidžiami iš Donecko sr. ignoruojant galimą ukrainiečių atsakomąjį smūgį? Stebėsime situaciją.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Be esminių pakitinų, mūšiai tęsiasi.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Pastarosiomis dienomis suaktyvėjo mūšiai centriniame ruože (Stepova Novoselivka). Čia rusai buvo paskelbę, jog jiems pavyko pasistūmėti. Ukrainiečiai pripažįsta, kad no man land išsiplėtė (jie buvo priversti atsitraukti), tačiau nėra duomenų, jog rusams pavyko įsitvirtinti. Šis ruožas svarbus dėl kelio Svatove-Kupjansk, kuriuo rusai iš rytų bando artėti link Kupjansko.

Lyman. Mūšiai tęsiasi. Rusai teigia, jog jiems pavyko užimti Nove, tačiau ukrainiečiai to nepatvirtina. Taip pat tęsiasi mūšiai Yampolivka ruože bei pietinio flango miškuose.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Konstyantynivka. Agresorius su nauja jėga atnaujino operacijas Toretsko vakariniame flange. Rusams pavyko pasigerinti pozicijas Sukha Balka bei Tarasivka ruožuose.

Pokrovsk – Konstyantinopil.

Pokrovsk. Rusai toliau atakuoja Uspenivka. Vakar/užvakar čia jiems pavyko pasigerinti pozicijas, šį kartą jie taip pat nežymiai pasistūmėjo.

Konstyantinopil. Spaudimas Bahatyr-Odradne stiprėja. Agresoriui pavyko išlyginti kontaktinę liniją sau naudinga linkme Konstyantinopil (gyvenvietė iš esmės rusų rankose). Tai leis rusams atakuoti link Bahatyro ne tik iš pietų nuo Rozlyvo, bet ir iš rytų nuo Konstyantinopilio.

Zaporizhia kryptis.

Be pakitimų.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

1...181920...1 718Nuo 1 718 19 puslapis