Girdint šūkius apie šviesųjį žaliąjį rytojų ir stebint politikų konvulsijas aplanko dejavu jausmas iš sovietmečio.
Tada buvo šūkiai apie šviesųjį komunistinį rytojų, dabar – apie šviesųjį neokomunistinį žaliąjį rytojų.
Tiesa, aš stebėjau taip vadinamo išvystyto socializmo laikotarpį Brežnevo eros saulėlydyje, kai tuos šūkius kartojo tik komunistai su visiškai užsikirtusiomis plokštelėmis. Normalūs žmonės kūrė apie sovietinę sistemą anekdotus.
Bet niekur nebuvo dingęs padlaižiavimas Maskvai, kad ir kokią nesąmonę ji kalbėtų.
Dabar lygiai tas pats vyksta su padlaižiavimu Briuseliui, kai eina kalba apie žaliąjį kursą.
Bet viskas keičiasi. Rinkėjai jau įkrėtė proto žaliesiems Vokietijoje. Europos automobilių pramonė, padedant Italijos ir Vokietijos politikams, jau kelia maištą prieš EK ir darosi akivaizdu, kad planai pereiti prie elektromobilių bus nukelti.
Bet Lietuvos politikai toliau kliedi apie vandenilio vamzdynais apraizgytą valstybę ir utopinius žaliojo vandenilio gamybos projektus.
Tuo tarpu sprendimas akivaizdus: gaminti žaliąjį vandenilį galima tik ten, kur yra labai pigi elektra. Paaiškėjo, kad labai pigi ir žalia elektra, tekainuojanti 2–3 euro ct/kWh, yra Brazilijoje, nes tenai yra dideli hidroenergetikos resursai.
Tuo tarpu Lietuvoje žaliojo vandenilio gamybai vėjo parkų elektra kainuos 8–10 euro ct/kWh – apytikriai keturis kartus brangiau ir šie kaštai sudarys apie 70 proc. vandenilio savikainos, kuri bus daug didesnė už įprasto vandenilio savikainą ir aišku įtakos visų produktų brangimą bei vers Lietuvą ir ES nekonkurencingomis Pasaulinėje rinkoje.
Tai sakykite, koks beprotis toliau gali svarstyti apie žaliojo vandenilio gamybą Lietuvoje?
Tokiais galėtų būti naujieji komunistai, statantys žaliąjį neokomunizmo rytojų arba Kremliui naudingi idiotai, kurie siekia sužlugdyti Lietuvos ir ES ekonomiką ir paversti mūsų regioną beginkliu prieš Rusijos karo mašiną.
Neleiskite, kad tokie bepročiai ar idiotai būti išrinkti. Įkrėskite jiems sveiko proto.
Naujajame sezone OKT/Vilniaus miesto teatras kvies žiūrovus gilintis į X teritorijas. X teritorijos nėra mums nežinomos teritorijos, mes dažnai į jas įžengiame ir jose pasiklystame, nes jos dėl įvairių priežasčių nėra gerai ištirtos. Oskaro Koršunovo premjera „Žiema“ pagal Nobelio premijos laureato Jon Fosse pjesę mums atvers neįmanomos meilės teritoriją. Jokūbo Brazio premjeroje „Akies istorija“ pagal kontraversišką prancūzų rašytojo Georges Bataille’o kūrinį bus įžengta į žudančio geismo teritoriją. Aktorės Eglės Jackaitės ir komandos kuriamame spektaklyje „Nuodėmingoji šventoji“ pagal Vidmantės Jasukaitytės romaną bus drįsta pažvelgti į prievartos teritoriją. Jaunas režisierius Jaunius Juodelis pristatys Bernar-Marie Kolteso „Roberto Zucco“, kur bus žengta į teritoriją anapus gėrio ir blogio.
OKT/Vilniaus miesto teatras / Roko Morkūno nuotr.
Kas yra tos X teritorijos? Tai vis dar iki galo neištirtos teritorijos. Kodėl jos tokios? Priežasčių, kaip ir teritorijų – daugybė. Vienos jų mums atrodo nepasiekiamos ar netgi uždraustos dėka mus kankinančių įsitikinimų, kurie yra tik mūsų pačių galvose. Kitas teritorijas kategorišku X ženklu pažymi valdžios, įstatymai, moralė, socialinės normos, konjunktūra, „mainstream’as“, konformizmas, nenoras jaustis nepatogiai, baimė ir taip toliau. Taip mes gyvename su tomis teritorijomis, kurios ir lieka kaip baltos dėmės ar kraujuojančios žaizdos.
26-ąjame sezone – keturios premjeros
Šiame sezone OKT/Vilniaus miesto teatre scenos šviesą išvys keturios premjeros.
Tai O. Koršunovo spektaklis pagal norvegų dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato, įtakingo britų dienraščio „The Daily Telegraph“ į gyvųjų̨ genijų̨ šimtuką įtraukto J. Fosse pjesę. Čia kūrėjai bandys įžengti į neįmanomos meilės teritoriją – tokios meilės, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo begalinė ir neišvengiama, tačiau jai bekompromisį X uždeda sociumas, kuriame tokia meilė neįmanoma.
Oskaras Koršunovas / Roko Morkūno nuotr.
„Žiema“ – tai istorija apie dviejų̨ žmonių̨, vyro ir moters atsitiktinį susitikimą. Jis – klestintis verslininkas, sėkmingas žmogus, vadinama auksinė mūsų visuomenės dalis, ji – laisvo elgesio moteris, didžiosios dalies žmonių akimis esanti pačiame visuomenės dugne be perspektyvos iš jo pakilti. Besirutuliojant veiksmui paaiškėja, jog jie yra sutverti būti kartu, tačiau tai yra neįmanoma, nes jie yra iš „skirtingų“ pasaulių.
Antroji premjera – tai J. Brazio spektaklis pagal viena ryškiausių ir kontraversiškiausių figūrų XX a. tiek literatūros, tiek filosofijos pasaulyje laikomo G. Bataille’o kūrinį „Akies istorija“. Tai geismo teritorija, kurioje jauni žmonės lyg peilio ašmenimis laviruoja ant ribos, kurios vienoje pusėje – nuodėmingi ištvirkavimai, kitoje – patys giliausi ir dvasingiausi dalykai, ir ta riba tokia menka, tokia vis išnykstanti, vis atsirandanti.
G. Battaile’as – vienas iš tų pernelyg atvirų ir drąsių kūrėjų, kuriuos pripažinti išdrįstama tik jiems mirus: iki tol jie laikomi ne mąstytojais ar rašytojais, o tiesiog paranojikais ir bepročiais (taip apie jį sakė tiek André Bretonas, tiek Jeanas Paulis Sartre’as). Po jo mirties Michelis Foucault pasakė: „Šiandien mes žinome, kad Bataille’as yra vienas pačių svarbiausių mūsų amžiaus rašytojų“.
„Labiausiai aš didžiuojuosi tuo, kad sumaišiau kortas… Tai yra, suderinau patį triukšmingiausią, labiausiai šokiruojantį, skandalingiausią būdą juoktis su pačia giliausia religine dvasia“, – apie savo „Akies istoriją“ sako pats rašytojas.
„Akies istorijoje“ galima atrasti temas, artimas ankstesniems J. Brazio spektakliams. Tai ritualo, aukos, šventumo, apsivalymo temos.
Trečioji premjera – tai „Nuodėmingoji šventoji“ pagal V. Jasukaitytės romaną „Marija Egiptietė“, kurį kurs aktorė Eglė Jackaitė su komanda, kurioje O. Koršunovas, Gintaras Sodeika, Kunigunda Dineikaitė ir kiti. Tai – spektaklis apie moters išgyvenimą radikalioje patriarchalinėje visuomenėje, kupinoje prievartos moteriai.
„Nuodėmingoji šventoji“ – tai prievartos teritorija, kurioje moteris, visą gyvenimą kentusi išorinę prievartą ir vidinę priklausomybę, atranda jėgų išeiti iš savo krizės ir pasirinkti kardinaliai kitokią gyvenimo kryptį.
Ketvirtoji sezono premjera – tai profesionalioje teatro scenoje debiutuojančio jauno režisieriaus J. Juodelio spektaklis „Roberto Zucco“ pagal B-M. Kolteso pjesę. Šis spektaklis – tai teritorija anapus gėrio ir blogio. Pagrindinis pjesės veikėjas – jaunuolis Roberto Zucco, dvilypė asmenybė, nuolatos laviruojanti ant slidžios ribos anapus jau minėto gėrio ir blogio. Jis atrodo žavus, bet ir žiaurus. Jis tarsi bando pranykti visuomenėje, tačiau nuolatos yra pirmuose jos „puslapiuose“ už įvykdytus nusikaltimus. Jis tarsi atmeta bet kokias galimybes būti visuomenės dalimi, tačiau tuo pačiu ir trokšta būti joje. Roberto Zucco – tikras (anti)herojus. Beje, ši pjesė yra daugiau nei svarbi OKT/Vilniaus miesto teatrui – prieš daugiau nei 26-erius metus, dar prieš atsirandant „Shopping and Fucking“, „Roberto Zucco“ pastatymas tapo savotiška šio teatro pradžia. Būtent statant „Roberto Zucco“ ir susikūrė būsimas OKT branduolys.
Naujų dramaturginių teritorijų paieškos konkurse „Dramos teritorija“
Neabejotinai svarbiausia šio sezono teritorija OKT/Vilniaus miesto teatre – tai „Dramos teritorija“, kurią mėginsime atrasti su naujosios lietuviškos dramaturgijos konkurse dalyvaujančiais dramaturgais.
Tikime, jog „Dramos teritorija“ įkvėps neberašančius vėl rašyti, nedrįstančius pasirodyti viešai – išdrįsti, o norinčius pabandyti parašyti pjesę – tiesiog imti ir tai padaryti. Kitaip tariant, įkelti koją į „Dramos teritoriją“. Vieniems tai gali tapti sugrįžimu, kitiems – atradimu. Autoritetinga komisija išrinks tris prizininkus, kuriems bus įteiktos privačių rėmėjų įsteigtos premijos: 1 vieta – 6000 eur, 2 vieta – 1500 eur, 3 vieta – 500 eur. Pjesių laukiame iki 2024 m. lapkričio 30 d.
„Šiuolaikiniam lietuviškam teatrui būtina šiuolaikinė lietuviška dramaturgija. Tai būtina sąlyga, bet deja, šiandien tai ir didžiausia teatro problema. Parašytos knygos iš karto atsiranda knygynuose, o parašytos pjesės taip lengvai neatsiranda teatro scenoje – čia mechanizmas daug sudėtingesnis. Jos atranda savo formą tik tada, kai patenka į teatro repertuarą, o tam reikia nutiesti kelią tarp žodžio ir scenos. Taip, šiandien įvairiais būdais bandoma tiesti tą kelią, yra keletas kitų dramaturgijos konkursų ir festivalių, tačiau matome, jog tas kelias kažkur nutrūksta. Tad pasitelkę „Dramos teritoriją“ mėginsime kurti nenutrūkstamą kelią tarp dramaturgo žodžio ir teatro scenos“, – apie konkursą pasakoja O. Koršunovas.
Gastrolėse užsienyje – ir sugrįžimai į užkariautas teritorijas, ir naujų teritorijų atradimai
26-ojo sezono užsienio gastrolėse – tiek sugrįžimai į jau pažįstamas teritorijas, tiek naujų teritorijų atradimai. Prancūzija, Vokietija ir Sakartvelas – tokie taškai pažymėti šio sezono gastrolių žemėlapyje.
Dar šį rudenį laukia trys teritorijos Prancūzijoje. Pirmoji – gerai pažįstamas, ne kartą lankytas Paryžius ir dar neištirta teritorija, jo pagrindinis teatras „Theatre de Ville“. Čia spalio mėnesį bus pristatytas Kamilės Gudmonaitės kartu su negalios paliestais aktoriais sukurtas spektaklis „Šventė“. Iš karto po to „Šventės“ trupė pervažiuos į visiškai mums nepaliestą teritoriją – „Sens Interdits“ festivalį Lione. Trečioji teritorija Prancūzijoje mums jau tapusi sava – tai Kane rengiamas festivalis „Les Boreales“. Čia lapkričio mėnesį pristatysime O. Koršunovo „Otelą“. Tai bus jau septintasis OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklis šio festivalio programoje – anksčiau čia parodyti „Žuvėdra“, „Miranda“, „Dugne“, „Hamletas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ ir „Vienatvė dviem“.
Pasirodymai Paryžiuje, Lione ir Kane yra „Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024“ dalis.
Dar vieną naują teritoriją užsienyje išbandys režisieriaus J. Brazio ir jaunų aktorių „Žuvėdra“. Lapkričio mėnesį jų laukia kelionė į Štutgartą (Vokietija) ir akistata su festivalio „SETT“ publika.
Pavasarį leisimės į tarsi gerai pažįstamą, tačiau ir nepaliestą teritoriją – tai ne kartą aplankytas Tbilisis (Sakartvelas) ir mums visiškai nepažintas tarptautinis kamerinių ir mono spektaklių festivalis. Čia pristatysime O. Koršunovo ir Eimanto Pakalkos „Pamišėlį“, kuris, pasak pačių festivalio organizatorių, šiandien kaip niekad aktualus Sakartvele.
Repertuare – kito bendruomenėje, emancipacijos, kartų konflikto, neįmanomybės susikalbėti ir kitos teritorijos
Atrasti dar nepažintas teritorijas, prisijaukinti jas ir tapti jų dalimi kviesime ne tik premjerose, bet ir repertuaro atramomis tapusiuose spektakliuose.
Williamo Shakespeare’o „Otelas“ (rež. O. Koršunovas) žymi kito bendruomenėje teritoriją, kalba apie meilės ir individo būties atskirtį, apie visuomenėje glūdinčias ydingas tradicijas, kuriomis manipuliuodami populistai siekia sau naudos pražudydami kitus ir patį žmogiškumą. Floriano Zellerio „Mama“ (rež. Kirilas Glušajevas) – tai šeimos teritorija, kuri vienoje durų pusėje gali atrodyti kaip tobulas paveikslėlis, o kitoje durų pusėje gali užkurti visus devynis pragaro ratus. „Šuo ir beždžionė“ (rež. Priit Pedajas) brėžia valdžios teritoriją: traukiantis vienai valdžiai jos vietą tuoj pat užima kita valdžia. Nikolajaus Gogolio „Pamišėlis“ (rež. O. Koršunovas) – tai radikalumo teritorija: beprotiškas valdžios geismas nesvetimas net ir toliausiai nuo jos esantiems.
Antono Čechovo „Žuvėdra“ (rež. J. Brazys) – tai meilės ir nemeilės, talento ir netalento, kartų susidūrimo teritorija. Pagal Dovilės Zavedskaitės pjesę sukurtas „Pirk dramblį“ (rež. Eglė Kižaitė) mus panardina į ne(si)kalbėjimo teritoriją, kuomet vaikystėje laiku nepasakytas vos vienas vienintelis dalykas gali paversti jauno žmogaus gyvenimą nesibaigiančiomis kančiomis ieškant atsakymo į tą vienintelį klausimą. Iwano Wyrypajevo „Vapsvos“ (rež. Artiomas Rybakovas) kviečia pamėginti apeiti vienatvės teritoriją, nes norint kovoti su absoliučia vienatve ir beprasmybe belieka tik suvienyti jėgas su kitais tokiais pačiais vienišiais ir bandyti sukurti kažką absurdiško, bet prasmingo. Birutės Kapustinskaitės „Portale“ (rež. Mantas Jančiauskas) galime prasmegti virtualioje teritorijoje, į kurią papuolę galime atrasti „tikrąjį“ save, bet prarasti absoliučiai viską.
„Šventė“ (rež. K. Gudmonaitė) – tai atsivėrimo teritorija, nes tik visiškai atsivėręs gali atsikratyti kompleksų ar visuomenės klijuojamų štampų ir pradėti švęsti gyvenimą. B. Kapustinskaitės „Terapijos“ (rež. K. Glušajevas) yra tikrų tikriausia atvirumo teritorija, nes tik būdami atviri ir dalindamiesi netgi pačia skaudžiausia savo istorija su kitais išmoksime į gyvenimą žvelgti su šypsena, nepaisant to, kokias grimasas jis mums berodytų. „Trans Trans Trance“ (rež. K. Gudmonaitė) – tai lyties teritorija, kurioje vis dar keliamas klausimas, kas nutinka žmogui, jei jo vidus neatitinka jo išorės ir kaip jam priimti save tokį, koks esa, jeigu jį ne visada priima visuomenė?
Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (rež. O. Koršunovas) sugrąžins mus į lūžio laikus, kur mes, įpratę gyventi rytų bloko stagnacijoje ir materialiame minimalizme staiga atradome pinigus, vakarų pasaulį vaizdajuosčių ir MTV kanalo formate, supermarketus ir meilę itin brangių ir trumpų SMS žinučių formoje. Šis spektaklis priklauso meilės ir emancipacijos teritorijai. Bertolto Brechto „Vestuvės“ (rež. O. Koršunovas) – tai vienas populiariausių ir lankomiausių ne tik OKT/Vilniaus miesto teatro, bet viso lietuviško teatro spektaklių. Tai – desakralumo teritorija, kurioje dviveidiška moralė absoliučiai deformuoja papročius ir tai kas kadaise buvo labiausiai sakralūs dalykai žmogaus egzistencijoje, ant stalo paliekant tik nugertą butelį.
Kaip ir kiekvieną sezoną šalia numatytų OKT premjerų įvyksta ir nenumatytų premjerų. Tokių tikimasi ir šį sezoną, tad sekite informaciją!
Apie Juozo Lukšos Daumanto keliones pro geležinę uždangą į Vakarus, drauge su kolega Daliumi Žygeliu kalbėjome programos „100 propagandos metų“ kūrėjams, prodiuserinės bendrovės „TV Europa ir partneriai“ atstovams. Ačiū Kęstučiui Kučinskui ir Ignui Žvinakiui už profesionaliai parengtą laidą.
100 metų propagandos 2024 – Partizano Juozo Lukšos-Daumanto kelionės į vakarus
Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ ragina Seimą atmesti Tautinių mažumų įstatymo projektą
Rengėjų nuotr.
Rugsėjo 30 d. Visuomenininkus ir kalbininkus vienijanti Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narius dėl spalio 2 d., antradienį, Seimo svarstymui teikiamo Tautinių mažumų įstatymo projekto Nr. XIV–3917.
Asociacija informavo Seimo narius, visuomenę bei žiniasklaidą, apie tai, kad šis įstatymo projektas neatitinka ilgalaikių Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesų bei kelia grėsmę valstybės integralumui ir saugumui ir paragino Seimo narius nebalsuoti už šį projektą.
Asociacijos pozicija
Savo kreipimesi Seimo narius Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pabrėžė, kad įstatymo projektas klaidingai interpretuoja tautinių mažumų sąvoką. Pasak Asociacijos, tautinės mažumos negali būti traktuojamos kaip bendrijos, kurių nariai turi savo valstybę (pvz., rusai ar lenkai).
„Tautinės mažumos sąvoką būtų galima taikyti tik toms grupėms, kurios neturi savo tautinės valstybės, tokioms kaip karaimai, romai ar totoriai. Tokia diferenciacija būtina tam, kad išvengtume klaidingo ir diskriminuojančio požiūrio į Lietuvos tautines bendrijas,“ – sako Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas Mindaugas Karalius.
Istorinės aplinkybės – Vilniaus krašto okupacija ir sovietų nutautinimo politika
Asociacijos kreipimesi primenama sudėtinga Lietuvos istorija, ypač Vilniaus krašto okupacija 1919–1939 metais ir sovietų vykdyta nutautinimo politika:
„Istorija lėmė taip, kad reikšmingos Lietuvos teritorijos dalys su dešimtimis tūkstančių jose gyvenančių lietuvių buvo atskirtos nuo savo tėvynės Lietuvos ir dabar priklauso Baltarusijai, Lenkijai ar Rusijai. Lietuvos sostinė Vilnius su visa pietrytine Lietuva, dar tebepavadinama okupaciniu „Vilniaus krašto“ vardu, vis dar negali įveikti 1919–1939 m. Lenkijos okupacijos padarinių dėl vykdytos daugiametės kitataučių kolonizacijos ir asimiliacinės politikos, lėmusios lietuvių nutautinimą“, – rašoma kreipimesi į Seimo narius ir priminus, kad nespėjus atsigauti po Lenkijos okupacijos, sovietinė okupacija pratęsė nutautinimo procesus, perspėjama, jog tokios politikos tęstinumas nepriklausomoje Lietuvoje, būtų didžiulė klaida.
„Ar dabartinė Lietuvos valstybė turi tęsti vienų ar kitų okupantų politiką ir pati savo rankomis lenkinti ar rusinti lietuvius, taip silpnindama ir ardydama valstybę? Ar turime skatinti savo piliečius siekti kitų valstybių tikslų ir laikytis jų idealų? Lietuvos valstybė yra vieninteliai lietuvių tautos namai, skirti jos piliečių klestėjimui užtikrinti, o ne tautinių bendrijų muziejus. Lietuvos teritorija yra vientisa, nedalinama į jokius darinius pagal priklausymą vienai ar kitai ne lietuvių tautybei“, – teigiama kreipimesi.
Perteklinis ir pavojingas įstatymo projektas
Kreipimosi autoriai taip pat teigia, kad įstatymo projektas yra perteklinis, nes visos reikalingos teisės tautinėms bendrijoms jau yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje bei kituose galiojančiuose teisės aktuose.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad priėmus šį įstatymą, jis taptų privilegijuotų institucijų kūrimo pagrindu, o tai pažeistų Konstitucijos 29 straipsnį, kuris draudžia bet kokias tautines, kalbines ar kilmės pagrindu suteikiamas privilegijas.
Galimos pasekmės valstybės saugumui
Asociacija „Talka kalbai ir tautai“ taip pat išreiškė susirūpinimą dėl to, kad įstatymo projektas galėtų sustiprinti atskirtį tarp lietuvių ir kitataučių piliečių, ypač pietryčių Lietuvoje.
„Įstatymo nuostatos skatintų dar didesnę atskirtį, o pietryčių Lietuvos regionas, kur jau dabar juntama stiprios lenkiškos ir rusiškos įtakos, dar labiau atsiribotų nuo Lietuvos politinio ir kultūrinio gyvenimo. Padidėtų atskirtis ne tik tarp lietuvių ir kitų tautybių piliečių, bet ir tarp pačių kitataučių piliečių, ypač tų, kurie neturi savo tautinės valstybės – karaimai, romai, totoriai ir kiti“, – pabrėžia Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ pirmininkas M. Karalius.
Kvietimas veikti atsakingai
Kreipimesi pabrėžiama, kad Lietuvos valstybė privalo formuoti tautinių bendrijų integracijos politiką, užtikrindama lojalumą valstybei, o ne skatinti atskirtį ar prisidėti prie kitų valstybių interesų realizavimo.
Visuomenininkai ragina Lietuvos Respublikos Seimo narius vadovautis savo priesaika ir užtikrinti, kad būtų sustiprinti Lietuvos valstybės pamatai, o ne sudaromos sąlygos, kelti grėsmę Lietuvos vientisumui.
Asociacija ragina visus Seimo narius atsakingai įvertinti galimas įstatymo priėmimo pasekmes ir balsuoti prieš Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIV–3917.
Daugiau žinių: Jonas Vaiškūnas Asociacijos „Talka: kalbai ir tautai“ pirmininko pavaduotojas Tel. +370 682 14559 El. paštas: jonas.vaiskunas@gmail.com Dr. Laima Kalėdienė Asociacijos „Talka: kalbai ir tautai“ tarybos narė Tel. +370 699 41129 El. paštas: kaledienei@gmail.com
Ne, neketinu pasakoti apie karinio pramoninio biznio ciniškumus. Kremliaus pakalikams tai nesvarbu, nes jie durni arba papirkti, o gal dar gutalino nuo džiovintos duonos nenusivalo. Jei kam humoras pasirodys juodulinis – persiprašau iš anksto.
Visi grobikiški karai istoriškai viliojo samdinius. Daugiau nieko nemokytus – tik marodieriauti ir žudyti, kol / arba neužmuš jo paties. Kieno reikalus reikia skubiai tvarkyti – kviesk tuos avantiūristus. Tik ir į konkistadorus ir kur tik nori dar. Ir Ukrainon šiandien. Yra, aišku, niuansai. Putinas išmokas didina toliau.
Naujosios spec.
Įprasta manyti, kad į specialias karines operacijas – koks sutapimas, kad taip Maskva vadina agresiją Ukrainoje – samdomas karys turi mokėti šaudyti, sprogdinti priešus, durtuvais pjauti akis ir eiti pirmosna gretosna artimon kovon.
Karas Ukrainoje tai pakeičia. Įrodymas – samdyto tikrai labai specialaus dalinio, kuris pavaldus Rusijos statytiniui ir banditui Ramzanui Kadyrovui. Taip. Tam, kuris Putino paskirtas tariamu prezidentu, po to, kai tikras Ičkerijos pasipriešinimas Kremliui nudaigojo jo tėtį – niekšelį ir išdaviką. R. Kadrovas ir yra dalinio „Achmat“ savininkas.
Dalinys tikrai labai specialus ir jo kariavimo specifika jau apskriejo pasaulio medijas. Tai barzdoti, labai filmuotis ir pinigus gauti mėgstantys diedai, kurie su priešu tradiciškai prasilenkia ir kasdien Rusijos „solovjovkanaluose“ pasakoja apie nematytas savo pergales, kurios tikrai niekieno nematytos.
Kaip galima turėti naudos?
Apie tai, kaip šis dalinys neva kariauja šaudydamas oran, šokdamas pieš kameras ir taukšdamas niekus – pilni socialiniai tinklai turinio. Trumpai tariant – jie, Ukrainos pajėgoms artinantis – pabėga velniop.
Nors prieš kameras šoka lezginkas, šaudo į kur nors ir skaldo beprasmes kalbas.
Paskui vadas aiškina televizoriuje istorijas kvailesnes viena už kitą apie tai, kaip jie priešus sumuša popkornu smaguriaudami.
Taigi, dabar dėl naudos.
Jei jau kalbame apie tai, kad tik verslas ir nieko asmeniško, tai šito „specnazo“ elgesys gal net ir logiškas. Kaip putinienos kariauna žudė vidutinio statistinio samdinio tėvus ar vyresnius gimines – jie gal dar net atsimena. Tad motyvas kautis Putino reikalais – labai toks šiaip sau. Geriau kvailioti. Kuo kažkam iš po Džochargalos ar Gudermeso brangus Kurskas ar Belgorodas? Bile alga laiku ir kojos rankos, makaulė bei kiaušai vietoj. Putino ordos išgalabijo mano gimines, o aš daba … Eikit laukais.
Kas kita – pinigai
Žinoma, mačiau kaip Rasiejos kontraktnykas, kuris parvyko be kojos, sako, kad yra patenkintas, nes gavo kambarį bendrabutyje, kompiuterį ir telefoną bei – dabar ramiai: išsipildė visos jo svajonės. Rusijos televizija tokius reklamuoja.
Gal jis iš pelkinės teritorijos, kur kakojama lauke – milijonai Rusijoje dar taip ir gyvena. Gal iš zonos. Be, matyt, ne „Achmate“ tarnavo. Per durnas.
Putinas vis didina išmokas samdiniams. O ko gi nepaėmus? Rusijos biudžetui minusas – jau gerai. Samdiniui, kuris eis kombatantu pas tuos achmatus – pinigai. Irgi gerai. Svarbu pramokti lezginkos šokį, atsidaryti TIKTOK paskyras bent kelias ir atsiminti – su priešu prasilenkti, o jei kas – pasiduoti. Kontraktas įvykdytas, materiali nauda, žala Putino biudžetui ir amžina pagarba internete. Ai, dar reikia šaudyti bet kur prieš kameras. Šoviniai juk Putino. Negi gaila? Bet juk tik biznis.
Žmonės svajoja apie keliones į kitas planetas. Didėjant žmonių skaičiui Žemėje, jai kaistant ir ją negailestingai alinant, perdėtai nerimaujant dėl ekologinės krizės, didieji protai (Stivas Hokingas ir kiti) ragino žmoniją ruoštis persikelti į kitas planetas. Saulės sistemos planetos, išskyrus Žemę, yra nesvetingos žmonėms – jose žūtume per vieną ar kelias sekundes. Bet tikėtina, kad yra daug svetingesnių kitų žvaigždžių planetų. Tačiau trumpiausia kelionė pirmyn ir atgal iki artimiausios žvaigždės net skrendant šviesos greičiu užtruktų beveik dešimtmetį. O Albertas Einšteinas parodė, kad šviesos greitis yra didžiausias greitis Visatoje. O gal galima skristi dar greičiau?
Net labiausiai informuoti mokslo entuziastai dažnai klaidingai supranta, kodėl negalima skristi greičiau už šviesą.
Šis didžiausias greičio apribojimas prieštarauja mūsų intuicijai. Tačiau negalite skristi greičiau nei ~300 000 km/sek. Dažniausias šio kosminio greičio apribojimo paaiškinimas yra tas, kad objektui judant vis greičiau, jo masė didėja. Ir šis paaiškinimas turi prasmę. Juk kalną pastumti sunkiau nei akmenį. Jei objektų masė tampa begalinė, kai jie artėja prie šviesos greičio, aišku, kad negalite įveikti greičio barjero – tam pasiekti prireiktų begalinės energijos. Bet tai nėra geriausias atsakymas.
Norint suprasti tikrąją priežastį, kodėl negalite skristi greičiau už šviesą, reikia suprasti pagrindinę reliatyvumo teorijos idėją. Nors mūsų bendra patirtis byloja, kad erdvė ir laikas yra skirtingi dalykai, teorija rodo, kad jie labiau panašūs nei skirtingi. Vietoj erdvės ir laiko yra vienas dalykas, vadinamas erdvėlaikiu.
Šią mintį bene lengviausia suprasti pasitelkus analogiją. Pažvelkite į bet kurį pasaulio žemėlapį. Vietą žemėlapyje galime atpažinti kaip platumą (šiaurės/pietų) ir ilgumą (rytų/vakarų). Nors yra skirtumų (pavyzdžiui, judant į šiaurę/pietus darosi karščiau arba šalčiau), iš tiesų nėra skirtumo tarp dviejų krypčių.
Erdvėlaikyje taip pat galima judėti laike ar erdvėje, kaip ir keliaujant į rytus/vakarus ar šiaurę/pietus.
Prof. Jonas Grigas
Kaune gimęs Einšteino profesorius Hermannas Minkowskis suprato, kad keliaujant erdvėlaikiu keliaujame iš dalies per erdvę ir iš dalies per laiką. Kai Einšteino teorija buvo geriau suprasta, buvo atskleista, kad kiekvienas objektas erdvėlaikiu juda vienu greičiu – šviesos.
Nejudantis objektas erdvėje juda šviesos greičiu laike. Jei objektas juda erdvėje šviesos greičiu, jis nejuda laike.
Taigi absoliutus maksimalus greitis, kuriuo objektas gali judėti erdvėje ar laike atskirai, taip pat yra šviesos greitis. Ši idėja taip pat paaiškina keistas reliatyvumo ypatybes, pavyzdžiui, laiko sulėtėjimą, greičiui didėjant. Objektas, greičiau judantis per erdvę, lėčiau juda laike.
Priežastis, kodėl sunku judėti erdvėje šviesos greičiu, yra ta, kad jūs turite stumti objektą iš judėjimo laiko kryptimi į judėjimą erdvės kryptimi. Ir tai yra sunku. Bet net jei jums pasiseks, jūs negalite įveikti šio greičio.
Taigi, tikroji priežastis, dėl kurios negalite skristi erdvėje greičiau už šviesą, yra ta, kad jūs visada judate erdvėlaikiu šviesos greičiu. Geriausia, ką galite padaryti, tai dėti visas pastangas judėti erdvėje; bet judant erdvėje, greičio laike nebeliks.
Ar tai reiškia, kad tą dieną, kai iškeliausime į tarpžvaigždinę erdvę, esame pasmerkti keliauti ne greičiau už šviesą? Taip. Kelionė pirmyn ir atgal į galaktikos centrą truktų 50 000 metų keliaujant šviesos greičiu. Bet net įsibėgėti erdvėje iki šviesos greičio truktų 11 mėnesių. Mes to greičio nejustume, kaip nejaučiame pastoviu 600 km/s greičiu nuolat skrisdami apie Paukščių taką. Ar galima skristi greičiau?
Atsakymas yra ne – bent jau be naujo mokslinio atradimo. Visos greitesnės už šviesą idėjos iš mokslinės fantastikos nėra tikros suprantant gamtos dėsnius. Todėl nei šviesos greičiu, nei greičiau už šviesą nekeliausime. O tai reiškia, kad kelionės į kitų žvaigždžių planetas yra tik graži fantastika. Todėl saugokime ir puoselėkime Žemę, siekime taikos. Tačiau atminkite, kad mokslininkai atrado daug anksčiau nežinomų dalykų, tokių kaip radijo bangos, radioaktyvumas ir kitų, todėl gali būti, kad naujas atradimas viską pakeis. Taigi, galbūt yra vilties.
Ukrainos pajėgos tęsia plataus masto operaciją prieš agresoriaus šaudmenų sandėlius. Sėkmingai atakuotas gynybos ministerijai pavaldus (t. y. strateginės reikšmės) šaudmenų sandėlis Kotluban (Vogogrado sr.). Jame laikyti MLRS ir kitų artilerijos sistemų šaudmenys. Ukrainiečiai skelbia, kad visai neseniai į šį sandėlį atvyko iranietiškos raketos. Ar turima omenyje Fath360 balistinės raketos – sunku pasakyti. Tai jau trečias tokio lygmens sandėlis, atakuotas šį mėnesį. Be to, smūgiuota Eisk (Krasnodaro sr.) iš kur nuolat kyla agresoriaus Shahedai (taip pat ir šią naktį). Fiksuoti galingi sprogimai ir antrinė detonacija. Reiškia vėl „nieko neįvyko“ Ar tik negavo skeltanagiai smūgio atgal ir dabar bent iš šios vietovės Shahedų kils mažiau? Norisi tikėti. Taip pat Ukrainos pajėgos atakavo taikinius Rostov prie Dono, Voronezh, Belgorod srityse.
Savo ruožtu agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 22 Shadedais, ukrainiečiams pavyko numušti 15.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšių intensyvumas sumenkęs, dominuoja lokalūs susidūrimai visuose ruožuose.
Kharkivo kryptis.
Kontaktinėje linijoje štilis, per dieną įvyksta vienas kitas susidūrimas. Kaip įprasta po pralaimėjimų (agregatų gamyklos Vovchansk praradimas), agresorius tokio pobūdžio štilius išnaudoja pajėgų telkimui ir bandymui atsiimti prarastas pozicijas. Ar taip bus šį kartą –stebėsime situaciją.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Vakar dieną mūšių intensyvumas ruože Kruhliakivka-Kolesnikyvka (išėjimas prie Oskil upės) buvo gerokai sumenkęs. Tikėtina agresorius vykdė pajėgų pergrupavimą. Po pietų susidūrimai suintensyvėjo. Ar rusams pavyks čia ką nors nuveikti, sužinosime turbūt ryte.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Ukrainiečiai išlaiko pozicijas palei kanalą, bet rusai vis stipriau spaudžia Klishiivka-Kurdiumivka ruože ir bando pasiekti Bila Hors. Kaip rašėme anksčiau, tai jiems svarbu norint apeiti Chasiv Yar iš pietų, o Toretsk – iš šiaurės. Pačiame Toretsk tęsiasi mūšiai miesto centre, čia rusams nepavyksta išplėsti savo pozicijų.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainiečiai neleidžia agresoriui į šiaurę nuo Zhuravka upės plėsti placdarmo į šiaurę link Pokrovsk-Myrnohrad, tačiau rusai pasiekė Lysivka prieigas, t. y. stumiasi sausumos „koridoriuje“ tarp vandens kliūčių link Pokrovsk. Rusai tęsia puolimą Selydove prieigose, tačiau Ukrainos pajėgos apsigynė.
Centras. Ukrainiečiai vis dar neįleidžia rusų į Tsukuryne, tačiau padėtis sunkėja. Rusai kirto kelią Tsukuryne-Hyrnyk ir bando suskaldyti šį ruožą. Rytiniame Vovcha upės krante ukrainiečiai laiko pozicijas Zhelane Druha ir taip neleidžia rusams atkirsti jų pajėgų.
Pietinis flangas. Besitęsiant Vuhledar šturmui, rusai intensyvina atakas link Bohoiavlenka ir link Katerynivka, taip siekdami sutruktyti ukrainiečiams sukurti naują gynybos liniją.
Šį savaitgalį Rokiškio rajono Kamajų miestelyje šurmuliavo spalvinga ir linksma mugė „Kuc kuc Kamajuos“. Nuotaikingas pavadinimas paimtas iš senovinės aukštaitiškos dainos eilučių: „Kuc kuc Kamajuos barankyčių pirkti. Didelių negavau, o mažyčių nepirkau.“ Tai nestebina: juk į Kamajuose nuo seniausių laikų rengiamą didžiulį kermošių plūsdavo ir prekiautojai, ir pirkėjai. Įsisėdę į kelių arklių traukiamus vežimus, savo daržuose ir soduose išaugintas gėrybes atgabendavo vietos apylinkių ūkininkai, rankų dirbinius siūlydavo miestelio amatininkai, o kepėjai visus vaišindavo riestainiais iš plikytos tešlos. Ir šiandien šios „barankytės“ laikomos turgaus simboliu. Tik dainoje minimų didelių riestainių stygiaus dabar niekada nesijaučia: kokių tik jų kepėjai nepatiekia garsiajai mugei! Juk „Kuc kuc Kamajuos“ šventė dabar plačiai žinoma visoje Lietuvoje. Populiariausi – plikyti riestainiai, nors pirkėjai gali rinktis pagal įvairiausias receptūras iškeptų…
Pirmoji šio įdomaus pavadinimo mugė Kamajuose įvyko gūdžiais sovietiniais laikais, 1983-aisiais, ir netrukus virto gražiu tradiciniu renginiu. Tiesa, šventės ištakų reikėtų ieškoti šio krašto istorijoje, o ji – ypatinga: miestelyje 1905 metais buvo paskelbta Kamajų Respublika. Štai šis faktas ir tapo pagrindiniu akstinu šventei įprasminti. Per ją kasmet atkuriamos Kamajų Respublikos sienos, išrenkamas savas prezidentas ir leidžiama cirkuliuoti savai valiutai – kamajiniams ir kamajeikoms; šie pinigai kaldinami miesto centrinėje aikštėje. Visų labai laukiamos ir mylimos šventės metu Kamajams itin nusipelnę žmonės apdovanojami Kamajų Respublikos garbės piliečio ordinais. Per ilgus atgaivintos tradicijos metus šį apdovanojimą yra gavę kelios dešimtys garbių asmenų. O pirmuoju tituluotu Kamajų Respublikos garbės piliečiu buvo paskelbtas monografijos „Kamajai“ sudarytojas Venantas Mačiekus. Tuo tarpu Kamajų Respublikos prezidentas Vytautas Vilys yra gavęs pirmąją „Strazdo giesmininko“ statulėlę, nukaldintą Aukštakalnių kalvio Audriaus Baltrukėno.
Beje, spaudoje teko skaityti, jog Kamajai netgi savo ambasadorius turi – Vengrijoje ir Vokietijoje. Šias garbingas pareigas eina ten gyvenantys kraštiečiai. Tikimasi, jog Kamajų Respublikos atstovų skaičius ateityje didės, juk iš Kamajų kilusių ir jų vardą garsinančių žmonių esama ne vienoje šalyje. Kamajų Respublika turi savo herbą ir vėliavą: šiuos simbolius sukūrė iš šio krašto kilęs dailininkas Jokūbas Zovė. Herbe pavaizduotas paukštis – strazdas, simbolizuojantis visų kamajiškių gerbiamą ir mylimą poetą Antaną Strazdą. O pinigų – kamajinių ir kamajeikų – eskizą sukūrė iš Kamajų kilęs profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Šešelgis.
Kamajiškiai ištikimai laikosi tradicijų, jas puoselėja iš kartos į kartą, nes tai – jų stiprybės pamatas, jų tapatumo išsaugojimo sąlyga. Šventė leidžia dar kartą prisiminti išskirtinę savojo krašto istoriją. Neveltui šiemet Kamajai išrinkti Mažąja Lietuvos kultūros sostine.
Kiekvienas, čia apsilankęs, žinoma, pasidomi, kas gi buvo toji Kamajų Respublika: juk per „Kuc kuc Kamajuos“ šventę visi kamajiškiai vieni kitus sveikina būtent su Respublikos diena, o savo automobilius puošia Kamajų herbu.
Pasirodo, Kamajų Respubliką 1905-aisiais paskelbė vietos gyventojas Jurgis Smolkis-Smalstys, pašalinęs tuo laiku valdžiusią rusų administraciją ir atvėręs kelius savivaldai. Į šios Respublikos ribas įėjo Salos, Duokiškis, Jūžintai, Užpaliai. Šis teritorinis – politinis darinys neilgai tegyvavo, apie pusmetį: nuversti vietinės, pačių gyventojų išrinktos valdžios iš Sankt Peterburgo buvo atsiųsti kazokai. Nors savivalda buvo žiauriai numalšinta, Kamajų Respublika į istoriją įėjo visiems laikams.
Garbingą praeitį čia daug kas mena
Mūsų, žurnalistų, grupę, atvykusią į Kamajus, pasitiko iškalbinga gidė Jolanta Vygėlienė. Jos lydimi, leidomės istorinėn kelionėn po Kamajų praeitį, kurią šiandien mena daugybė nebylių, bet labai iškalbingų paminklų. Pirmiausia patraukėme į centrinę miesto aikštę – keturkampės formos urbanistinį paminklą. Panašių į ją Lietuvoje nedaug išlikę. Aikštė mena netoli buvusio dvaro gyvavimą (kai kurie iš dvaro pastatų dar išlikę), Kamajuose gyvenusią gausią žydų bendruomenę (ji turėjo ir savą špitolę, ir sinagogą, o namas, kuriame gyveno rabinas, tebestovi iki šių dienų), ir įspūdingos, raudoniu nuspalvintos šv. Kazimiero bažnyčios iškilimo laikmetį. Tai – jau trečioji iš eilės bažnyčia Kamajuose; pirmoji iškilo tolimais 1635-aisiais, ir apie ją pasakoja viena legenda. Pasak jos, dabartinio Kamajų miestelio vietoje driekėsi tankūs miškai, pilni plėšikų. Vienąsyk jie pasigavo ir ilgai kamavo vieną pro juos važiavusį turtingą žmogų. Vargais negalais iš jų nagų ištrūkęs, turtuolis tą vietą praminė Kamajais (pavadinimas turėjo priminti, kad čia ilgai buvo kamuotasi), o už tai, kad liko gyvas, jis atsidėkojo Dievui, čia pastatydindamas bažnyčią.
Kamajų bažnyčia
Žinoma, mūsų laikų šie maldos namai nepasiekė; neišliko ir antrieji. Užtat žvilgtelėjęs į trečią iš eilės Kamajų bažnyčią, nustembi: bebokščiai maldos namai primena Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Tokia forma architektų nebuvo sumanyta: kažkada bažnyčia turėjo porą įspūdingų, 60 metrų aukščio bokštų, bet į juos per Antrąjį pasaulinį karą pataikė artilerijos sviediniai… Atstatyti jų niekas taip ir neatstatė, bet ir bebokštė neogotikinio stiliaus bažnyčia atrodo įspūdingai.
Na, o miesto aikštėje stovintis paminklas mena vieną labai iškilią asmenybę – maištingos dvasios poetą, dvasininką Antaną Strazdą. Jis Kamajuose kurį laiką kunigavo, čia ir mirė, tad jo vardas liko amžiams susietas su šia vietove. Kunigo atminimą dabar įamžina neseniai atidarytas muziejus. Jis įkurtas, sutvarkius seną, ilgai nenaudotą koplytėlę, stovinčią šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje.
Visų kamajiškių širdyse tebėra gyvas jo atminimas
Apie šį neeilinį kunigą Jolanta Vygėlienė gali pasakoti ištisas valandas, ir jos klausytis taip įdomu! Juk Antanas Strazdas buvo itin spalvinga asmenybė, savo gyvenime daug mačiusi ir kentėjusi. Gimęs skurdžioje šeimoje, nuo vaikystės patyręs daug vargo, vaikinukas kelius į mokslą prasiskynė laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesiog vietos dvarininkas pasiuntė jį patarnauti savo vaikams, išsiųstiems į mokslus. Pramokęs rašto, vėliau su padirbtais dokumentais kunigystės pasimokęs svetur, į kunigus buvo įšventintas Varniuose. Nuo čia ir prasidėjo jo – neramios dvasios, maištingo kunigo kelias. Būdamas atviras ir tiesmukiškas, nevengiantis išrėžti tiesos į akis, užjaučiantis ir ginantis neturtingus engiamus žmones, Antanas Strazdas vienoje parapijoje ilgai neužsibūdavo. Klebonams neįtinkantis dvasininkas keliavo iš vienos vietos į kitą. Kur tik jis nekunigavo: Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje. Ir – Kamajuose taip pat. Aukštaitijoje priskaičiuojama per 20 vietų, kuriose jis kunigavo. Klebonijai vadovauti bažnyčios vyresnybė jo niekada neskyrė, teko verstis iš kunigiškų patarnavimų, na, dar kokį žemės sklypelį išsinuomodavo… Taigi visą gyvenimą buvo itin neturtingas, net normaliai sutanai pinigų neturėjo. Toj pačioj trobelėj, kurioje glausdavosi, neretai tilpdavo ir jo auginami gyvulėliai… Kai už neįtikimą bažnyčios vyresnybei Strazdą tremiant į Pažaislio vienuolyną, laikytą kunigų kalėjimu, buvo suskaičiuota jo turto vertė, paaiškėjo, kad ji tesiekia viso labo 26 rublius su kapeikomis…
Širdies atgaiva Antanui Strazdui buvo kūryba: visą gyvenimą jis rašė poeziją ir religines giesmes. Lietuvių kalba parašytos, ne visos jo eilės išliko, bet tai, kas pasiekė mūsų dienas, įėjo į lietuvių tautos literatūrinį palikimą. Kupini tautosakiškų motyvų, kai kurie jo poezijos posmai laikui bėgant prarado autorystę ir virto lietuvių liaudies dainomis, o giesmės iki šių dienų giedamos mūsų šalies bažnyčiose. Sekmadieninių mišių metu suskamba įžymioji „Pulkim ant kelių“; beje, ši giesmė pirmąsyk suskambo Obeliuose ir Rokiškyje. Velykmetį tradiciškai sutinkame su garsiąja giesme „Linksma diena mums nušvito“…
Kunigaujančiam poetui gyvam esant, išleistas tik vienas jo poezijos rinkinys „Giesmes swietiszkas ir swintas“. Į knygelę tilpo 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės.
Į minėtąją „tremtį“ Pažaislio vienuolynan Antanas Strazdas vyko iš Kamajų; po metų iš ten pabėgęs, vėl sugrįžo į Kamajus. Buvo jau pasiligojęs, bet jo lankyti parapijiečiams vietos dvarininkas buvo griežtai uždraudęs. Keršijo už kunigo atvirą žodį, ištartą per pono tėvo laidotuves. Tiesus ir atviras Strazdas tąsyk išrėžė, jog velioniui už kitiems padarytas skriaudas dabar atėjusi atpildo valanda…
Taigi iškilus poetas ir nuostabus pamokslininkas Antanas Strazdas mirė vienas ir buvo palaidotas nešventintoje miestelio kapinių dalyje. Bet paprasti žmonės, nuoširdžiai jį mylėję, savo dvasios tėvo neužmiršo. Po daugelio metų buvo gautas valdžios leidimas pastatyti A. Strazdui skirtą paminklą. Ant tašyto granitinio postamento atsirado bronzinis Antano Strazdo biustas, sukurtas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus. Paminklas atidengtas 1933-aisiais, minint 100-ąsias poeto mirties metines. Tam, kad jis atsirastų, daug pasidarbavo keli Lietuvos šviesuoliai, ypač kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas ir Kamajėlių dvarininkas Indriūnas, surinkę lėšų paminklui.
Antanui Strazdui skirtas paminklas Kamajuose
Paminklo atidarymo diena Kamajuose virto didele švente: į ją susirinko minios žmonių. Tiesa, iš pradžių Lietuvos kunigija į maištingos dvasios kunigo – poeto atminimo įamžinimą žvelgė ne itin palankiai. Labai jau netilpo A. Strazdas į kunigams nustatytus „gero elgesio“ rėmus: užtarė vargšus, vainodavo turčius, o svarbiausia – augino sūnų! Bet paprastų žmonių ryžtas ir meilė poetui nugalėjo!
…Apžiūrėję paminklą, gidės ir Kamajų bendruomenės pirmininkės Jolantos Vygėlienės pakviesti, nuskubame į neseniai Kamajuose atidarytą Antano Strazdo muziejų. Unikalus tai pastatas: kažkada jame buvo koplytėlė, vėliau – šarvojimo patalpa, sandėlis. O vėliau kamajiškiams atėjo į galvą mintis čia įrengti modernų, šiuolaikinėmis techninėmis priemonėmis aprūpintą muziejų poetui pagerbti. Buvo parašytas projektas, gauta lėšų – ir štai šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje atsiranda interaktyvus muziejus.
A. Strazdo muziejus
Čia nėra tradicinių, mums visiems įprastų eksponatų. Istorijos pasakojamos vaizdais, rodomais ant pirmojo aukšto sienų bei rūsio patalpoje. Nors viso pasakojimo centre – kunigo asmenybė ir jo gyvenimo kelias, pasakojimas vyksta Kamajų miestelio istorijos fone, atskleisdamas vietos tradicijas ir supažindindamas su čia gyvenusiais žmonėmis.
Buvusios koplytėlės, o dabar – muziejaus patalpa nedidelė, tad būrelis lankytojų paprastai susėda ant salytės vidury sustatytų kėdžių ir sėdmaišių. Projektorių pagalba animaciniai vaizdai išdygsta ant muziejaus sienų. Skirtingus Kamajų istorijos etapus skirtingose sienose atskleidžia vis kiti vaizdai, taigi mums, irgi susėdusiems vidury, nuolatos tenka pasisukti.
O rūsyje netikėtai išdygsta Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios siluetas, pasirodo Strazdelio figūra ir sparnais plasnojantis strazdas-giesmininkas. Rūsio kampelyje išvystame žodžius: „Leidžiu balsą per tamsias girias. Reiškiu, giedu, linksminu“.
Muziejus gausiai lankomas visų į Kamajus atvykstančių žmonių. O jau per „Kuc kuc Kamajuos“ šventę prie jo tikrai nusidriekia eilės. Šventės dalyviai randa laiko pagerbti poetą, nors kokių tik pramogų neįtraukiama į šių iškilmių dienotvarkę. Kasmet čia atvyksta vis kiti atlikėjai, meniniai kolektyvai, atidaromos parodos, organizuojamos sporto varžybos, na, ir, žinoma, vietos bažnyčioje visuomet aukojamos šv. mišios už Kamajų žmones. Šventės programa buvo gera ir visus lydėjo gera nuotaika!
Iš tos krikščioniško doktrinos, kad blogis yra gėrio trūkumas (dar anksčiau Platonas įrodinėjo, kad didžiausias blogis yra būties trūkumas), ne kartą buvo bandoma pasišaipyti, nurodant blogio „realumo“ pavyzdžius.
Tačiau net ir Hitleris kažkada buvo nekaltas kūdikėlis, o tai, kad senelis turi anūką, yra būties praturtinimas, prasmės prieauglis, ar ne?
Laidau užuominas, norėdamas iš tolo priminti, kad tai Gabrielius Landsbergis, užsipuldamas prezidentą Gitaną Nausėdą, kalbėjo apie hitlerius, o savo ruožtu LR prezidentas turėjo galvoje būtent G. Landsbergio užveistą ministerijoje betvarkę, užsimindamas apie būtinybę iškopti Augėjo arklides.
Kas be ko, G. Landsbergis neretai elgdavosi ir, jeigu būtų galimybė, politikos lauke neabejotinai ir toliau elgtųsi kaip mažvaikis princas infantas, kuriam gerieji dėdės padovanojo nupirktą žaislų parduotuvėje politinę partiją, kartais dėl neišsivystymo kaip politinis gyvulys, su bendraminčiai iš kiaulių bandos bandęs gyvą suėsti prezidentą G. Nausėdą, primetant jam akivaizdžiai melagingus, laužtus iš piršto kaltinimus, taip pat jau nesunkiai yra atpažįstamas kaip orą pagadinęs padaras, kurio šeimos verslas vis labiau pradeda įsidvokti ir gniaužia kvapą ne tik išlepintos uoslės gyvenimo stebėtojams, vis dar yra prisimenamas kaip žmogus kuris su Kinijos afera prišiko visiems ant tako, tačiau, kaip atrodo, (čia aš trumpam tapsiu Anūko apologetu) toli gražu ne G. Landsbergis galiausiai pavertė Augėjo arklides jau sunkiai iškopiama mėšlide, o greičiausiai tos trys kumelės, kurių aplinkoje vyravo imperatyvus raginimas laikytis požiūrio, kad lietuviškos tapatybės ir tautos kultūrinio palikimo puoselėjimas yra pažangos stabdis. G. Landsbergis, regis, tiek „prikrauti“ butų neišgalėjęs, buvo per silpnas, jo didžiausiai nuodėmė – abejingumas, o gal ir infantilizmas. Savo ruožtu, kaip jau ne kartą teko pastebėti, vadinamasis triummoteratas veikė iš esmės pagal politinio pučo logiką, pažeisdamas LR Konstitucijos bazinę nuostatą, skelbiančią, kad Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta. Kitas klausimas – kaip atpažinti ir pavadinti tuos, kurie sako, kad tokios iki antakių apsidirbusios valdžios kritika, reikalinga kaip oras dūstančiam, siekiant atstatyti sielos, tautos ir valstybės integralumą, gali pasitarnauti Kremliaus režimui? Žinok, kad taip protus drumsčia ir žmones kvailina politinės padugnės, neretai artimos tam pačiam Kremliaus režimui…
Kur dugnas? Ar beprotybė turi ribas? Beprotybė susidėjusiu su blogiu pavirsta į lėtinę ligą, kuri kaip kirminas graužia visuomenėje nuo seno priimtus ir sutartus tarpusavio sąveikos principus.
Pirma mintis pamačius vietoje tikrų žmonių vardų ir pavardžių raides ir skaičius, krypo į nacių koncentracijos stovyklas, kuriose kaliniai buvo įvardijami jiems priskirtu numeriu.
Kažkas perėmė „gerąją“ patirtį? Kam viso to reikia? Koks tikslas?
Geras kareivis nori tapti generolu, geras mokinys trokšta pripažinimo ir įvertinimo. Tai didelė motyvacija vaikui augti ir tobulėti. Taip aktyvuojama dopamino (atlygio) sistema apie kurią rašiau čia.
Tai, kad apie mokinio pasiekimus sužinotų visa Lietuva, jam būtų didelis stimulas augti ir tobulėti. Bet kažkokių ministerijos klerkų dėka ši atlygio sistema išjungiama. Kas tie mūsų augantys genijai niekas neturi žinoti ir tuo pačiu į juos lygiuotis.
Tai nėra kažkoks atsitiktinumas. Jų tiek daug, kad aš jais nebetikiu. Tai gudrus planas kaip demotyvuoti mūsų jaunimą stengtis įkopti į naujas pažinimo ir mokslo aukštumas. Ir šiuos incognito genijus, ir visus kitus.
