Vilniuje policija ieško gerbiamo prelegento iš pietinių platumų, užpuolusio nepilnametę mergaitę. Visiškai nesistebiu tokiu nusikaltimu – mažiausiai dešimtmetį visoje įvairove praturtintoje Vakarų Europoje tai įprasta kaip saulės patekėjimas. Dabar įvairove praturtinama ir Lietuva. Neįprasta yra tai, kad policija drįsta paviešinti tokią politiškai nekorektišką ieškomo vyro nuotrauką.
Egzistuoja labai įdomi statistika. Prieš 30 metų Vidurio Rytų Europa buvo didesnio nusikalstamumo Europos pusė, Vakarų Europa buvo saugi. Dabar gi Vakarų Europos didmiesčiai yra palyginti daug nesaugesni, o mūsų regionas – daug saugesnis. Visiškai akivaizdu, su kuo tai susiję. Nusikalstamumas visur augo šalyse, kur įvyko masinė imigracija. Nes kartu su žmonių masėmis iš trečiojo pasaulio ateina ir trečiojo pasaulio elgesio normos.
Dar ne vėlu to išvengti. Tereikia nutraukti liberalią migracijos politiką, pasibaigus laikino darbo leidimams jų nepratęsti, atvykusius studijuoti po studijų išleisti namo, netaikyti šeimų susijungimo politikos darbo migrantams, o tą mažą dalį, kurią iš tiesų reikia pasilikti, ryžtingai integruoti kalbos, kultūros ir istorijos klausimais.
Viena bėda. To nori ir iš tiesų siekia tik Nacionalinis susivienijimas. Todėl lietuvišką Lietuvą išsaugoti galima tik spalio 13 dieną renkantis #2 – Nacionalinį susivienijimą. Politinė reklama.
Ta nepilnamete greitai gali būti jūsų dukra ar anūkė.
Imigrantai dažniausiai atvyksta iš kultūrų, kur taip elgtis yra normalu, nes moters statusas jose yra žemesnis, nes toks smurtas ten yra įprastas.
Ar vis dar tikite, kad tokius imigrantus galima integruoti?
Neseniai p. Armonaitė atkirto debatuose, kad neramintų ir netildytų jos, nes Lietuva ne Afganistanas.
Tačiau koks paradoksas – p. Armonaitė su savo LP kartu su LS, TS-LKD, pritariant socialdemokratams ir kitiems daro iš Lietuvos Afganistaną.
Tokiai jų šizofreniškai būsenai išgydyti tėra vieni vaistai, kuriuos turite jūs mieli rinkėjai. Tie vaistai – išrinkti į Seimą Nacionalinį susivienijimą – tuos, kurie vieninteliai yra tvirtai pasiryžę sustabdyti imigraciją – naują Lietuvos okupaciją ir vertimą Russkij mir ir Afganistano hibridu.
Politinė reklama, kurią sukūrė agresyvus juodaodis imigrantas.
Agresorius šią naktį Ukrainą atakavo 105 dronais Shahed Ukrainos oro gynyba dirbo beveik visoje šalies teritorijoje, ukrainiečiams pavyko numušti 78 dronus. Ir vėl didelė dalis Shededų kilo iš Krymo, kita dalis iš šalia esančios Krasnodar srities. Likę paleisti iš Oriol srities. Tai vienas masiškiausių smūgių dronais. Antai rugsėjo mėnesį daugiausia per vieną naktį rusai atakavo su 80 dronų.
Savo ruožtu, Ukrainos pajėgos smogė agresoriaus kariniam oro uostui Borisoglebsk (Voronezh sritis). Jis nuo ukrainiečių dronų kenčia jau ne pirmą kartą. Be to, Ukrainos pajėgos ir toliau siekia išmušti rusų akis, t. y. radarus. Šį kartą sunaikintas radaras „Nebo M“. Simboliška, kad apie taikinių ore, pvz. balistinių raketų pakilimą 600 km atstumu turintis perspėti radaras sunaikintas balistine raketa ATACMS. Šiais metais tai jau minimum trečia tokia sistema, ukrainiečių teleportuota į kosmosą.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Naktį ir dieną agresorius vėl smūgiavo ukrainiečių užnugaryje esančiai Sumy sričiai. Atakuota Shahedais bei KAB‘ais. Vakare rusai paskelbė neva Ukrainos pajėgos HIMARS’ais smogė Kurchatov (šalia Kursk AE), demonstruoja dmsprogimą ir dūmus. Tačiau ukrainiečiai tokią info paneigė, tad tikėtinas dar vienas rusų spektaklis. Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.
Kharkivo kryptis.
Ukrainiečiai dronais ir artilerija atakavo rusų užnugaryje esančią Belgorod sritį, sunaikintas agresoriaus šaudmenų sandėlis. O agresorius savo „kovos“ metodų nekeičia – naktį aviacija smūgiavo Kharkiv miestui. Sužeista bent vienuolika civilių, tarp kurių trejų metų vaikas.
Kontaktinėje linijoje intensyviausi mūšiai ir toliau Vovchansk sektoriuje. Rusai aktyviai mėto KAB‘us.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Daugiausia pastangų rusai sutelkė siekdami sukurti placdarmą prie Lozova, tačiau ukrainiečiai neleido agresoriui pasistūmėti. Jau kelinta diena agresoriaus puolimas intensyvus, tačiau rezultatai jei ne nuliniai, tai minimalūs. Norisi tikėti, kad rusų puolimo potencialas (daugiausia 1-osios tankų armijos vienetai) senka, ir ukrainiečiams pavyks stabilizuoti frontą. Tačiau net jei įvyktų optimistinis scenarijus ir situacija būtų stabilizuota, negalima kontaktinės linijos palikti tokioje konfigūracijoje, kurioje ji yra dabar. Pishchane pleištas net ir pasyvioje gynyboje yra labai pavojinga rakštis ukrainiečių gynyboje, tad atsiradus progai geriausia būtų jį nupjauti.
Lyman. Ukrainos pajėgos įsitvirtinusios aukštumose ir palei vandens kliūtis neleidžia rusams stumtis priekin. Agresorius jau kelinta diena nesėkmingai bando pasistūmėti link Zherebec upės centriniame ruože (Yampolivka – Terny ruožas), o šiauriniame flange (Makiivka – Nevske ruožas) ją kirsti.
Syversk. Ukrainiečių teigimu mūšių intensyvumas nukrito, fiksuojami tik lokalūs susidūrimai. Okupantai skelbia, kad situacija sektoriuje kaista, neva to įrodymas – vakar „užimtas“ Verkhmokamenske. Kaip ten bebūtų – video ar foto patvirtinimų, kad rusai užėmė šią gyvenvietę aptikti nepavyko.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Rusai teigia bandantys prasimušti link Stupochki. Pietinėse Chasiv Yar prieigose esanti gyvenvietė yra aukštumose palei kelią Chasiv Yar – Kostyantinivka, ir atvertų rusams galimybę apeiti Chasiv Yar iš užnugario. Bet yra niuansų – reikia prisiminti, kad agresorius jau ne kartą šią gyvenvietę teigė „išlaisvinęs“, tačiau ukrainiečių pėstininkai ir artileristai su tuo kategoriškai nesutiko ir prie gyvenvietės skeltanagių net neprileido. Taip ir šį kartą – nuo kanalo, t. y. nuo kontaktinės linijos iki Stupochki apie 5 km, tad tai labiau rusų atakos į gyvenvietės pusę, o ne mūšis jos prieigose.
Šiaurinis flangas. Rusai ima koncentruoti pastangas Mykolaivka ir siekia išplėsti savo placdarmą Zhuravka šiauriniame krante link Myrnohrad. Taip pat tęsiasi mūšiai prie Lysivka.
Centras.
Neaiški padėtis Tsukuryne, tačiau nepanašu, kad rusai būtų įžengę į vakarinę gyvenvietės dalį. Taip pat tęsiasi mūšiai Hyrnik šiaurinėse prieigose, čia Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.
Kelinta diena keista tyla rytiniame Vovcha krante. Rusai jau skalambija, kad užėmė beveik visą teritoriją nuo Nevelske iki upės. Pasirodę video, kaip iki tol rytiniame Vovcha upės krante kovojusios Ukrainos pajėgų 59-osios brigados tankas atakuoja rusų pozicijas prie Tsukuryne, perša išvadą, kad bent jau nemaža dalis šio vieneto (o gal ir visas) jau sėkmingai pasitraukė iš potencialaus apsupimo rytiniame upės krante. Nors tai labiau spekuliacija, nei faktas. Stebėsime situaciją.
Pietinis flangas. Okupantai bando stumtis į šiaurę nuo Prechistivka – Vuhledar – Vodiane ruožo, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka.
Zaporizhia kryptis.
Rusai rengia atakas Velyka Novosylka ruože, tačiau nepanašu, kad jie turėtų pajėgumo pasinaudoti situacija prie Vuhledar. Taip pat agresorius rengia lokalias atakas prie Kamyanske. Didžiausia problema kryptyje yra agresoriaus aviacija ir KAB‘ai.
2023 metų Laisvės premijos laureatas, disidentas, religinis mąstytojas Petras Plumpa / Ryčio Lisaičio nuotr. / Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ archyvas
2023 metų Laisvės premijos laureato, disidento, religinio mąstytojo Petro Plumpos autobiografinės knygos „Kelionė į gyvenimą“ pristatymas netikėtai sulaukė tokio gausaus dalyvių skaičiaus, kad Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekos didžiojoje salėje teko pastatyti papildomas kėdes.
Rugsėjo 26 d. vykęs knygos pristatymas užtruko tris valandas, nes autoriaus link nusitęsė eilė norinčių su juo pabendrauti ir gauti autografą.
Pristatymo renginyje prisiminimais dalinosi knygos autorius Petras Plumpa, Laisvės premijos laureatas kardinolas Sigitas Tamkevičius, Laisvės premijos laureatė sesuo Bernadeta Julija Mališkaitė ir sesuo Regina Teresiūtė.
Palydimąjį sveikinimo žodį tarė Lietuvos Respublikos Prezidento patarėja Jūratė Litvinaitė, LR Seimo narė, Seimo laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narė Paulė Kuzmickienė.
Renginį vedė Asta Stašaitytė.
Knygos pristatyme dalyvavo (iš kairės į dešinę): renginio vedėja A. Stašaitytė, s. R. Teresiūtė, s. B. Mališkaitė, P. Plumpa, T. Reventas, kardinolas Sigitas Tamkevičius / Ryčio Lisaičio nuotr. / Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ archyvas
Knygos leidėjas ir sudarytojas, krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ vadovas Tomas Reventas savo žodyje pažymėjo: „Praėjo pusantrų metų nuo tos dienos, kai įkalbinau gerbiamą Petrą parašyti savo autobiografiją. Gali atrodyti, kad tai labai ilgas laikas vienai knygai. Man kaip knygos sudarytojui, o tai pirmoji mano knyga, jis buvo ne tik ilgas, bet dėl įvairių trukdžių, kartais ir labai sunkus. Daug kartų sau sakiau, kad tai pirma ir paskutinė mano knyga. Bet šiandien, kai turiu knygą rankose, kai vyksta jos pristatymas, galiu jums drąsiai pasakyti, kad nesigailiu nei dėl vienos dienos.“
Tai – antroji krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondo „Donum“ knyga iš serijos „Pergalės ženklas“, skirtos 1940–1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti, pristatanti pasipriešinimo dalyvių, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę, parašytas autobiografijas.
Pirmoji serijos knyga Felicija Nijolė Sadūnaitė „Skubėkime daryti gera“, jau fondo padovanota visoms Lietuvos viešosioms bibliotekoms ir bendrojo ugdymo įstaigų bibliotekoms, taip pat ją ir P. Plumpos knygą galima įsigyti knygynuose ir internetinėse parduotuvėse.
Tenka nustebti pastebėjus, kad skirtinguose pasaulio pakraščiuose kartais susiformuoja labai panašūs reiškiniai.
Jeigu manęs paklaustumėte, kas yra tas Putinas, aš nepralesčiau progos pastebėti, kad, be visa ko kito, ką mes jau gerai žinome, anas iš savo laikmečio politikų išsiskyrė sugebėjimu daug mikliau nei kiti keisti kaukes pagal aplinkybes, pradėjęs savo karjerą politikos sferoje po tarnybos KBG tarp žmonių, kurie, šiaip ar taip, siekė demokratinio atsinaujinimo, vėliau prikišamai demonstravęs savo neva karštą krikščionišką užsiangažavimą, tikinčiojo žmogaus susimąstymą ,o šiandien jau nebijantis pasauliui pasirodyti tikruoju žmogėdros veidu. Kita vertus, kaip atrodo bent man, pagal šį sugebėjimą prisiauginti kaukę taip, kad ji pradeda sutapti su veido oda mūsų padangėje Putinui prilygsta arba net pastarąjį lenkia tokia Ingrida Šimonytė.
Tikriausiai neužteks pastebėti, kad I. Šimonytė yra labiausiai verbalizuotas politikas šiandieninėje Lietuvoje, kai kalbame apie žodžių kulkosvaidį arba kažką panašaus į kurtinančius užtaisus spjaudančią kalbos patranką. Kas be ko, tokia verbalizacijos dovana yra labai svarbus dalykas demokratinės visuomenės politikui, kuriam yra lemta įtikinėti, diskutuoti su oponentais, priversti kitus patikėti jo žodžiais. Tačiau, kaip atrodo man, I. Šimonytės puikiai įvaldytas verbalinis kulkosvaidis toli gražu nėra nutaikytas į dialogo užmezgimą, o yra skirtas kitų žmonių apkvaitinimui. Todėl čia dar akivaizdžiau nei kitais atvejais, kai, tarkime, politikai daug sunkiau išlemena žodžius, stringa kalboje ar net mikčioja, galiausiai, išsisklaidžius dūmams, pasimato neperžengiama praraja tarp žodžių ir tikrovės, nutįsęs į begalybę atotrūkis tarp tuščio verbalizacijos srauto ir tikros dalykų padėties.
I. Šimonytė
Kartais I. Šimonytė sako štai taip ar kažkaip panašiai, kad jūs visi žinote, kad aš esu ne tokia, kad aš taip nepadaryčiau ar nepasakyčiau, ką tikriausiai turėtume suprasti kaip blogo pasaulio pagerintą versiją. Tačiau iš kur ji tokį įsitikinimą, kad mes žinome tokius neįtikėtinus dalykus, traukia, gal ji iš tikrųjų pasaulį jau mato kaukės akimis, tarkime, autohipnozės būdu nekritiškai patikėjusi savo pačios paleistomis į pasaulį tuščiosios verbalizacijos trelėmis? Kas ne kas, o aš tikrai nežinau, kad nepasinaudojau proga sužinoti, jog ji yra „ne tokia“, tačiau žinau, kad jos kuriamos kontroversijos viršija įprastas politinės veidmainystės ribas, todėl prisistatymas „ne tokios“ vaidmenyje panašėja į gąsdinimus, kad pamatysime tai, ko nematėme, jog dar pažinsime I. Šimonytę, kaip sako vienos satyros herojus, iš blogosios pusės.
Edvardas Čiuldė
Dauguma žmonių daugmaž žino, numano, kad politika yra nešvari virtuvė. Tačiau tai, ką pamatėme „konservatorių“ organizuotame LR prezidento užpuolime Seime viršijo pačius blogiausius įsivaizdavimus. Tai jau buvo ne šiaip nešvari politika, o tarakonų šokis. Ar I. Šimonytei tokio dramatiško išbandymo metu pavyko parodyti, kad ji stovi atokiau nuo išsigimėlių siautėjimo, nesitapatina arba tapatinasi tik iš dalies su nusmukusių žmonių primestomis politinei bendrijai iškrypėliškomis insinuacijomis? Tikra tiesa, tai juokingas klausimas. Čia svarbu pastebėti ne tik tai, kad ji pati savo žviegimu pritarė kiaulių chorui, neretai jį perrėkdama, dar svarbiau būtų labai aiškiai įsisąmoninti faktą, kad nešvankiausia falsifikacija Seimų istorijoje buvo sukurpta dėl josios neadekvačių interesų tenkinimo, nusususios vaizduotės bendraminčiams įsisvajojus, jog tokiu kriminalinių padugnių veikimo būdu bus galima prastumti I. Šimonytę į prezidento postą. Kai kartais vėl apie tai pagalvoji, kiekvieną kartą iš naujo suvimdo. Tačiau, tiesą sakant, toks jų pasirinkimas manęs nenustebino, nes, kaip jau ne kartą esu pastebėjęs viešojoje erdvėje, dabartinės kadencijos „konservatorių“ laikysena Seime iš esmės buvo antikonstitucinio pobūdžio, didele dalimi orientuota į veikimą prieš lietuvių tautą, lietuvybę ir lietuvių tautos kaip suvereno statusą (primenu, kad LR Konstitucija skelbia, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta) pagal politinio pučo logiką.
Kaip atrodo bent man, šiandien per galvą verčiantis bandoma pridengti tikrą dalykų padėtį, kai sakoma, kad visuotinis nepasitenkinimas „konservatoriais“ kyla tik dėl priartėjusių rinkimų, jog vadinamųjų konservatorių „netoleravimo“ jausena paūmėjo dėl konkuruojančių partijų kryptingos veiklos, joms per jėgą bandant išvolioti tyrą kaip ašarą Tėvynės sąjungą purve ir tokiu būdu dar labiau užauginti pasidygėjimą konservatoriais. Tačiau galimai yra kaip tik priešingai, kad labiausiai nerimauja būtent konservatoriškų mąstysenos nuostatų žmonės, kuriems jau atrodo, kad G. Landsbergio ir I. Šimonytės jungtis išpūdė dabar konservatoriais tik nominaliai besivadinančia partiją iš vidaus ir kurie jau nuogąstauja, kad toks puvinio užkratas nepersimestų į visuomenę ir tautą. Kas be ko, savo ruožtu priartėjusių rinkimų faktorius aktualizuoja politinę jauseną, verčia daug ką pergalvoti iš naujo.
Taigi, kas Tu „tokia“ esi, p. I. Šimonyte?
P. S.
Į prezidento G. Nausėdos dar vieną, jau nesuskaičiuoju kelintą iš eilės patikinimą, kad anas nepritaria kai kuriems Remigijaus Žemaitaičio pasisakymams ir rezervuotai žiūri į jo galimybes užimti kokius nors formalizuotus postus valdžioje po rinkimų, iš vojažų užsienyje netikėtai pasižadinęs atsiliepė G. Landsbergis, neva sveikindamas tokį pasisakymą, kas be ko, tokiu būdu neabejotinai siekdamas mums primesti įsivaizdavimą, kad „konservatorių“ partijos pirmininkas galiausiai (po didelių vargų!) pastūmėjo prezidentą į teisingą kelią. Vaje vaje… Ir iš kur to vaikino toks nežmoniškas pasitikėjimas savimi, a? Tačiau tai galima vertinti ir kaip psichologinį visuomenės terorą, kai iki ausų apsidirbęs veikėjas kitus mokina gražaus elgesio, ar ne?
Penktadienį prasidedantis filmų festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“ kvies žiūrovus spalio 4–13 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Alytuje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Tauragėje, Utenoje ir Anykščiuose. Kiekvienas filmas atrinktas iš didžiųjų kino festivalių – Berlyno (prizininkai gauna Lokius), Venecijos (prizai – liūtai), Kanų ( prizai – Palmės šakelės) ir San Sebastiano (puikus kino festivalis Ispanijos kurorte, kurio prizai – jūros kriauklės neatsispindi mūsų festivalio pavadinime).
Filmų net 16. Pristatysiu atidarymo filmą.
HONG SANG-soo „Keliautojos poreikiai“
Stebinantis savo produktyvumu korėjietis (sukūrė beveik 40 filmų pagal savo scenarijus) visų pirma išsiskiria savo kūrybos stiliumi. Jis didžiai žavi kritikus ir prityrusius sinefilus, bet būtų keista tokią kūrybinę manierą rekomenduoti Holivudo blokbasterių gerbėjams. Visuose filmuose, kaip ir jau nebe naujausiame, 2024 m. filme „Keliautojos poreikiai“, filmų varikliukas yra pažįstamų ar pirmą kartą sutiktų paprastų, kuklių žmonių pokalbiai. Jie kitokie, nei prancūzų „Naujosios bangos“ pradininko Eric Rohmer ar Woody Allen filmuose. Ten pokalbius skatina emocija kaip pas Rohmerą ar aiškus besivystančio siužeto poreikis, nes susitinka intelektualūs, humorą išpažįstantieji personažai, kaip pa Alleną. HONG SANG-soo filmuose – dažnai pirmą kartą matantys vieną kitą labai žemiški žmonės, kuriems tiesiog įdomu sėdėti ir šnekučiuotis. Visi filmai itin kameriniai, faktiškai nejudantys priekin pagal aiškią siužetinę prasmę. Gal tik asmeniniai pažinimo ar išsiaiškinimo tikslai gali turėti žiūrovui mažai suprantamą stimulą tęsti netrumpus pasikalbėjimus.
Toks buvo šių metų „Kino pavasaryje“ demonstruotas mediatyvines nuotaikas žiūrovui keliantis „Mūsų dienos“, toks yra ir šis, „Keliautojos poreikiai“. Viename iš didžiausių penkių pasaulio kino festivalių, Berlyno, filmas pelnė Sidabrinį lokį (žiuri Didįjį prizą). Tais pačiais 2024 metais HONG SANG-soo po pusmečio vykstančiame kitame garsiame A klasės kino festivalyje jau pristatė naujesnį filmą – „Suyucheon“ (verčiasi „Prie upelio“). Džiugu, kad vėl aukštai įvertintas filmas gavo tik prizą už geriausią atlikimą (best performance), o mūsų debiutantės Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ čia gavo pagrindinį – „Auksinio Leopardo“ prizą bei kitokius paminėjimus. Žodžiu, pralenktas pripažintas meistras…
„Keliautojos poreikiai“ – aktorystės solo filmas, specialiai rašytas Prancūzijos kino įžymybei, 70-metį atšventusiai Isabelle Huppert. Nėra padoru būtinai pabrėžti moters amžių, bet filme rodomoje istorijoje, tai reikšminga. Scenarijus rašytas būtent tokio brandumo filmo pagrindinei veikėjai. Pirmoje filmo pusėje, akademinę valandą visuose kadruose yra Isabelle įkūnijama Iris. Kitoje filmo dalyje, jau kitaip – Iris patenka į buitiškai anekdotinę situaciją ir stengiasi ją išgyventi, nedemonstruodama žiūrovui savo sumišimo ar dvasinio pasimetimo. Čia jau lygiaverčiai ekrane yra partneriai, besistengiantys parodyti, kad gyvenimas nebūtinai brėžia amžiaus skirtumų ribą meilei.
Akivaizdi filmo paslaptis – kuo buvo Iris iki atsiradimo Korėjoje, kas atsitiko, kad ji rymoja svetingų korėjiečių namuose, domisi jų gyvenimais, HONG SANG-soo filme visiškai nestimuliuoja detektyvinės potekstės. Čia svarbesnė tiesiog rami, melancholiška gyvenimo tėkmė…
Neabejotina, kad ramus, kamerinis šiltų pokalbių filmas ras savo žiūrovą.
Na ir dar vieno žinomo kino autoriaus filmas.
Michel Franco „ATMINTIS“
Pirmą kartą su šio Meksikos kino autoriaus filmu „Nauja tvarka“ susipažinau 2021 m. „Kino pavasaryje“. Paliko įsimintiną įspūdį. Ypač siužeto aktualumu, nors jis ir išgalvotas. Rodoma, kaip Mechike, nesitenkindami su užguitu ir skurdžiu gyvenimu, miestelėnai sukyla prieš turčius. Įsitraukus kariuomenei, protestas virsta revoliucija. Čia pat kyla ir elementarus banditizmas, kai kariškiai įveda diktatūrą ir kėsinasi į absoliučią valdžią.
Naujausias režisieriaus ir scenaristo filmas „ATMINTIS“ jokio radikalizmo ir politinių poteksčių neturi. Prasidėjęs keliolikos sekundžių kadru iš palūžusių žmonių terapinio sambūrio, greitai kamera prikausto mūsų dėmesį prie žinomos aktorės JESSICA CHASTAIN vaidinamos Sylvijos. Ir čia pat ši vieniša mama atskleidžia mums savo fobijas. Pirmiausia matome aiškią jos vyrų baimę, vėliau išsiaiškiname dar visą puokštę.
Filmas krypsta į psichologinio herojės paveikslo atskleidimą. Po truputį žiūrovui aiškėja pagrindinio personažo keistokas elgesys. Atsitiktinis susidūrimas su taip pat kenčiančiu savo bėdas Saulu (puikus PETER SARSGAARD vaidmuo, apdovanotas Venecijos k/f kaip geriausias) įneša visai kitokių vėjų į Sylvijos gyvenimą. Užtikrintai besivystančią ir žiūrovui gerai suprantamą priežastingumą istoriją, įdomu sekti. Yra tik bėda – psichologijos problemų filmas tvirtai krypsta į melodramatiškumo pusę. Ta nėra blogai – iki melodramų serialų lygio nenukrentama. Bet pojūtis, kad tikėtasi daugiau, nebeapleidžia.
Šiaip istorija turi pamokančių bruožų. Bene esmingiausias – jei savy turi užsispaudęs nuoskaudas, nepasitenkinimą ir įtarimus, pasidalyk su artimaisiais. Turėtų pasidaryti lengviau. Gerai, kad gyvenime atsiranda katalizatoorius, kaip būtent įvyksta ir filme, kai esi priverstas išsikalbėti, išsiaiškinti sau, o svarbiausia – artimiausiems žmonėms, kas negerai…
Svarbus filme muzikinis leitmotyvas – vienas iš herojų neįsivaizduoja savo būties be garsiosios senųjų rokerių laikų populiarios ir žanro klasika tapusios dainos. Jaunimui galiu pristatyti, jog skamba žymiausia rock grupės „PROCOL HARUM“ daina „A whiter shade op pale“, sudainuota anų laikų garsenybės Garry Brooker. (https://www.youtube.com/watch?v=CJxpKlTID2Q)
JAV liko mėnuo su keliom dienom iki rinkimų, kurie yra tikriausiai svarbesni visam pasauliui nei daugelyje šalių vykstantys vietiniai rinkimai.
Po viceprezidentinių kandidatų debatų, kurie buvo tragiški demokratų kandidatui Timui Walzui, ir puikūs respublikonų kandidatui JD Vance, demokratų partija ir ją aptarnaujanti žiniasklaida persijungė į totalinės panikos rėžimą.
Metamas paskutinis koziris: atgaivinamas jau primirštas ir niekam nebeįdomus specialiojo prokuroro Jacko Smitho procesas prieš Donaldą Trumpą. Čia tas, kuriame vartojamos sąvokos „maištas“, „perversmas“, „sukilimas“ ir pan.
Verta prisiminti ir tai, kad ir mūsuose daugelis apžvalgininkų ir ekspertų yra gausiai vartoję tuos JAV demokratų partijos ir ją aptarnaujančios žiniasklaidos pramanus ir terminus. Dėl to dabar sėdi ir krauna į pampersus. Nesmagus jausmas, suprantu.
Galima įvairiai vadinti tai, kas vyko Washingtone 2021-ųjų Sausio 6-ąją, tačiau bet kuris sąžiningas žmogus turėtų pripažinti, kad tai nebuvo joks maištas ar juo labiau perversmas.
Riaušės ir chuliganizmas – tikriausiai, nors pagal tų metų standartus tai buvo labai smulkaus masto ir labai kultūringos riaušės. Daugiau klausimų kelia tai, kiek buvo specialiųjų tarnybų provokatorių riaušininkų tarpe, ir kodėl visi riaušininkai taip lengvai buvo įleisti į oficialias patalpas.
Bet čia šalutinis momentas. Kaip jau minėjau – vidutiniam statistiniam rinkėjui ši istorija jau seniai nebeįdomi. Dabartinės JAV politikos tempas yra toks, kad vos prieš porą mėnesių įvykę šūviai į Donaldą Trumpą jau yra sena istorija. O tai, kas įvyko prieš tris keturis metus, kolektyvinėje sąmonėje yra daugmaž ten pat, kur ir Vėlyvojo Bronzos amžiaus civilizacijų žlugimas 12-ajame amžiuje prieš Kristų.
Tačiau yra kitas svarbus momentas: pats JAV Teisingumo departamentas turi gaires, kad laikotarpyje prieš rinkimus nedera daryti įvairių viešų ėjimų rezonansinėse byloje, kurios gali paveikti rinkimus. Į šias gaires vėl buvo nusispjauta.
Akivaizdu, kad vidinės neviešos demokratų sociologinės apklausos juos ne juokais gąsdina. Dėl to galime sulaukti ir dar dramatiškesnių ėjimų.
Daugybę kartų sakėme ir įspėjome: „trijų raidelių“ bus per maža. Jos – tik lengvas užkandis prieš šakalų puotą. Ant jos stalo – lietuvių kalba ir pirmiausia abėcėlė.
O kuo kitaip, jeigu ne šakalais, galima pavadinti tuos, kurie kėsinasi sudraskyti tą abėcėlę į skutelius be paliovos ir įžūliai reikalaudami įtraukti į ją faktiškai visų egzistuojančių kalbų raides su diakritiniais ženklais?
Nejaugi nepastebėjome ar pamiršome, kad lietuvių kalbos niekintojų ir išdavikų „Seimui” įteisinus asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba, V. Tomaševskio partijos frakcija tuojau pat pratrūko, kad šito maža, kad tai – tik kukli pradžia, kad jie tęs savo „kovą“ ir nesitenkins tokia nuolaida?
Seimas šio naujo reikalavimo dar nesuskubo patenkinti. Net tokie prisitaikėliai ir pataikūnai suvokė, kad kitą dieną dar kartą atsiklaupę ant kelių atrodytų labai jau niekingai. O ir nauji rinkimai ant nosies.
prof. Vytautas Radžvilas
Tačiau, kaip matome, pretenzijos nesiliauna, tik laikinai persikelia į teismus. Šį kartą teismas priėmė teisingą sprendimą. Bet ne galutinį. Neverta turėti jokių iliuzijų: po rinkimų kils dar vienas lietuvių kalbos griovimo vajus.
Reikalavimai ir spaudimas darkyti lietuvių kalbos abėcėlę pratrūks dar stipresniu srautu. O tada „susipras“ ir teismai. Bus pasakyta, kad teisė rašyti savo asmenvardį kaip patinka ir užsimano, yra žmogaus teisė, viršesnė ir svarbesnė už kažkokios ten lietuvių kalbos valstybinį statusą ir būtinybę apsaugoti ją nuo griovimo.
Kas bus kai šitos teisės pareikalaus Lietuvoje gyvenančios ir kaip ant mielių augančios turkų, ganiečių ir kitos į šalį masiškai plūstančios naujųjų kolonistų grupės – šiam lietuvišką abėcėlę „įvairinusiam“ ir jau nueinančiam seimeliui buvo nė motais. Jo nariai nematė toliau savo nosies. Parodydami, kad jų prigimtis ir tikrasis pašaukimas – prieš visus šliaužioti ir visiems įtikti.
Po artėjančių rinkimų gali niekas nepasikeisti. Jokiai juose dalyvaujančiai partijai ar koalicijai lietuvių kalba ir jos likimas paprasčiausiai nerūpi. Jokios partijos programoje ne tik nekeliamas tikslas išsaugoti lietuvišką Lietuvą, bet neįmanoma įžvelgti bent kiek ryškesnių lietuviško tautinio orumo ir valstybinės savigarbos pėdsakų.
Parlamentinės ir neparlamentinės, „pozicinės“ ir „opozicinės“ partijos akivaizdžiai nesuvokia, kad dėl masinės kolonizacijos ir lietuvių kalbos išstūmimo jau po kelerių metų Lietuva gali negrįžtamai pasikeisti.
Niekam nerūpi, kad lietuviai iš valstybinės tautos akyse virsta kolonistų vis labiau gožiamų ir ujamų čiabuvių tautele ar gentimi savo pačių žemėje.
Ne kartą įrodėme, kad Nacionalinis susivienijimas yra vienintelė jėga, sąmoningai ir nuosekliai stabdanti lietuviškos Lietuvos griovimą. Kol mūsų partijos atstovų nebus Seime, visiems bus visko per mažai. Bus reikalaujama vis daugiau – lietuvių kalbos ardymo ir mūsų tautinės savigarbos sąskaita.
Esamomis aplinkybėmis – politinė reklama, nors iš tikrųjų tik tvirtos NS pozicijos ir nuveiktų darbų priminimas.
Esu rašęs apie kelis skundus dėl mano veiksmų, kurie buvo pateikti Vilniaus m. savivaldybės Etikos komisijai.
Vienas – dėl mano pasisakymo, kad visi tikintys mokslu turi pripažinti jog homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas. Tas įstrigo. Turbūt gavę dalykišką ir griežtą atkirtį Etikos komisijai priklausantys kitų Tarybos frakcijų ideologiniai prievaizdai suprato, kad bandydami pripažinti mane pažeidus politiko elgesio etikos kodeksą, stipriai šaus sau į koją rinkimų išvakarėse. Apie tai daugiau informacijos rasite ČIA.
Panašiai įvyko ir su kitu skundu dėl mano veiksmų birželio 23 d., kai Vilniaus m. savivaldybės vadovų nurodymu, neturint jokio teisinio pagrindo, buvo brutaliai ir panaudojus atvirą prievartą prieš taikius žmones sunaikinta atminimo lenta pirmajam Lietuvos savanoriui, Birželio sukilimo organizatoriui pulkininkui Kaziui Škirpai.
Šį skundą pateikė Vilniaus tarybos socialdemokratų frakcijos pirmininkas Povilas Pinelis, kurio požiūris į Nacionalinį susivienijimą išsiskiria net mūsų partijai priešiškų kolegų fone.
Šį požiūrį galima apibūdinti kaip patologinę neapykantą. Esu rašęs apie ne vieną jo išpuolį prieš mus, viešai klijuotas neonacių etiketes, žeminančius išsireiškimus apie baubimus ir pan. Tarybos nario skundas dėl mano veiksmų turbūt yra šios patologinės neapykantos nacionalizmui ir tuo pačiu mūsų partijai viršūnė. Kazys Škirpa p. Pineliui yra prieštaringai vertinamas veikėjas (nors tai paneigia Genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma), kurio vardo net nesiteikia paminėti, o pulkininko atminimo lenta jam tėra lentelė. Pasiklausius p. Pinelio lengvai galima patirti kelionės laiku į sovietinę praeitį jausmą.
Svarstymas užtruko ilgai. Mano atsakymas, nepaisant p. Pinelio ir kitų komisijos narių užsidegimo kuo greičiau mane nuteisti, jį smarkiai komplikavo. Apie tai daugiau informacijos ČIA.
Visgi buvo nutarta eiti iki galo ir spalio 1 d. gavau sprendimą, kuriame nurodama, esą aš pažeidžiau politiko elgesio etikos kodeksą.
Sprendimo pagrindimas itin skylėtas. Atraminis kaltinimo akmuo, kad aš nepaklusau neva teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams leisti sunaikinti atminimo lentą Kaziui Škirpai. Kodėl Etikos komisijos nariai nutarė, kad policijos veiksmai buvo teisėti? Jie juk net neskaitė dokumentų, kurių pagrindu buvo naikinama lenta. Tuos dokumentus Vilniaus m. savivaldybės vadovai įnirtingai slapsto iki šiol. Kodėl slapsto – akivaizdu: juk negali per dvi nedarbo dienas po atminimo lentos pakabinimo atsirasti jokio teisėto pagrindo naikinti svetimą turtą, kuris nekelia grėsmės visuomenei.
ELTA, Oresto Gurevičiaus nuotr.
Mes gausime ir paviešinsime minėtus dokumentus, įrodysime, kad savivaldybė savivaldžiavo. Vyksta Nacionalinio susivienijimo inicijuotas teisinis procesas, tačiau TS-LKD deleguoti Vilniaus savivaldybės vadovai žūtbūt siekia, kad to negalėtume padaryti iki Seimo rinkimų.
Tuo tarpu Etikos komisijos nariai, atstovaujantys TS-LKD, LP, Laisvės ir teisingumo, LLRA-KŠS ir socialdemokratų partijoms, nutarė tapti teisėjais ir nusprendė, kad policijos veiksmai sunaikinant atminimo lentą buvo teisėti.
Dar komisija savo sprendime prisigalvoja nebūtų dalykų apie tai, kad aš neva organizavau pasipriešinimą policijai, ir kitų melagingų kaltinimų.
Metamų kaltinimų pagrindimas yra toks absurdiškas, kad akivaizdžiai ryškėja siekis politiškai susidoroti su manimi ir Nacionaliniu susivienijimu. Noras susidoroti toks karštas, kad nesustabdė net galima politinio atsako grėsmė rinkimų išvakarėse.
Galbūt tokius karštligiškus veiksmus paskatino ne viešai paskelbti, bet tikrieji, labai įdomūs partijų reitingai. Gal prie to prisidėjo per pastarąsias 4 savaites mano pateikti 4 pareiškimai teisėsaugos institucijoms dėl galimos korupcijos ir aplaidumo, taip pat ir Vilniaus m. savivaldybėje.
Kad komisijos narių sprendimas galimai yra politinis, implikuoja ir toks komisijos pareiškimas: „Etikos komisija pažymi, kad Tarybos nario veiksmai ir elgesys vertinami tik Elgesio kodekso aspektu, neliečiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksuose numatytų teisės pažeidimų.“ Taip komisija pati pripažįsta, kad neturi jokių faktų apie mano padarytus teisės aktų pažeidimus.
Nuoroda, kur galite susipažinti su visu komisijos sprendimu.
Visa tai bus tinkamai įvertinta skunde dėl Etikos komisijos sprendimo, kuris tikrai bus pateiktas. Jeigu reikės, ginsiuosi visų lygių teismuose.
Ši istorija nėra paprastas ginčas dėl vieno iš tarybos narių elgesio. Tai yra sudėtinė bandymo politiškai susidoroti su iš tiesų grėsmę savanaudiško valdžios godulio užvaldytai Lietuvos politinei sistemai keliančiu Nacionaliniu susivienijimu.
Tokį puolimą akivaizdžiai patvirtina ir bandymas brutaliai, nesuteikus galimybės teisiškai gintis, atsisakant pateikti teismo sprendimus, uždaryti Nacionaliniam susivienijimui draugišką portalą Tiesos.lt.
Artėja rinkimai. Kviečiu rinkėjus įvertinti, kurie „gelbėtojai“ tėra išvirkščia valdančiųjų pusė, lygiai taip pat trokštantys bet kokiomis priemonėmis pripulti prie valdžios lovio, ir kas iš tiesų stos ginti Lietuvos ir jos žmonių interesų bei užkirs kelią Lietuvos sunaikinimui.
Karo dievas šypsosi Ukrainai. Ukrainos karo pramonė per mėnesį pagamina apie dvidešimt 155 mm haubicų „Bohdana“. Nuo gegužės šios haubicos gamybos tempai išaugo dvigubai. Tuo pačiu pranešama, kad BAE systems planuoja remontuoti, o po to tikėtina ir gaminti 155 mm haubicas M777. Ir tikrai „visiškas sutapimas“, kad ukrainiečių įmonė „Ukrainska bronetechnika“ su Čekijos įmone „Chechoskovak group“ pasirašė sutartis dėl 155 mm šaudmenų gamybos.
Ukrainiečiai šią naktį numušė 11 Shahedų iš 32. Ir toliau agresoriaus dėmesio centre Odesa – Izmail ruožas, kuriuo tikėtina iš Rumunijos juda karinė parama į Ukrainą.
Pasaulį apskriejo vaizdai, kaip rusai prie Mykolaivka (Pokrovsk krypties šiaurinis flangas) sušaudo šešiolika ukrainiečių karo belaisvių.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Deep state atnaujino kontaktinės linijos žemėlapį. Remiantis juo, ukrainiečiai išplėtė pozicijas aplink Vesioloe (tiksliau, deep state išplėtė no mans land). Apie ukrainiečių intensyvias atakas šiame ruože telegramuose rašo ir rusai. Anot deep state, Obokhovka – Liubimovka ruože rusai pasistūmėjo į rytus ir užėmė Obukhovka. Tuo tarpu agresoriaus šaltiniai apie tai nepraneša, jie jau anksčiau šią gyvenvietę deklaravo kaip užimtą rusų pajėgų. Tad neatmestina, kad dabartinis pasikeitimas deep state žemėlapyje – tai ankstesnio fakto fiksacija. Ukrainiečių dešiniajame flange tęsiasi mūšiai, rusams nepavyksta pasistūmėti link Plechovo.
Kharkivo kryptis.
Praradę Agregatų gamyklos kontrolę, rusai telegramuose aiškino, kad „objektas bevertis ir nelabai jiems reikalingas buvo“. Tačiau rusai pastarosiomis dienomis labai stengėsi atsiimti tą „bereikšmį objektą”. Šturmų išdavoje okupantai neteko keliolikos šarvuotos technikos vienetų bei kiek daugiau nei šimto karių. Objektas ir jo prieigos lieka Ukrainos gynėjų rankose.
Mūšių intensyvumas kažkiek sumenko, tęsiasi rusų atakos Starytsia, ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Okupantams ir toliau nepavyksta pasiekti Oskil upės ir galutinai perskelti Ukrainos pajėgų į dvi dalis. Tuo tarpu, agresorius skelbia užėmęs Vyshneve. Tai pietiniame flange esantis kaimelis, kurio kontrolė leistų rusams iš pietų artėti link Lozova, t. y. kurtis dar vieną placdarmą, kad atakuoti link Oskil upės (arba jį sujungti su Pishchane pleištu). Kol kas ukrainiečiai ir nepriklausomi šaltiniai šio rusų pajudėjimo nepatvirtina.
Lyman. Be esminių pakitimų.
Syversk. Rusai skelbiasi užėmę Verkhnokamenske, tačiau ir šios informacijos negalime patvirtinti. Jei tai jiems pavyktų, tai komplikuotų Bilohorivka gynybą, kadangi agresoriui atsirastų galimybė efektyviau atakuoti čia besiginančių ukrainiečių pietinį flangą bei užnugarį, smūgiuoti logistikai. Tai leistų okupantams tikėtis bent po nedidelį gabalėlį pjaustyti ukrainiečių Syversk pleištą, kuris trukdo rusams stumtis link vieno iš vasaros – rudens kampanijos tikslų – Slovyansk.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Palei kanalą didelių pakitimų nėra. Tęsiasi mūšiai Toretsk centre ir pietvakarinėse prieigose.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Panašu, kad agresorius ima koncentruoti pajėgas Vozdvyzhenka ruože ir prasimušinėti prie kelio Pokrovsk – Konstyantinivka, taip blokuojant Pokrovsk iš rytų. Ukrainiečiams pavyksta išlaikyti pozicijas. Mūšiai Lysivka prieigose tęsiasi, neaišku ar rusams pavyko įsitvirtinti. Taip pat karšta ir Selydove prieigose.
Centras. Sunki padėtis Tsukuryne, Ukrainos vienetai iš esmės ginasi vakarinėje gyvenvietės dalyje, kuri yra apjuosta geležinkelio ir yra aukštumoje. Rytinė gyvenvietės dalis yra užimta rusų arba no mans land.
Pietinis flangas.
Įsitvirtinę Vuhledar, rusai bando laužti ukrainiečių gynybą Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka ruože. Tai nėra tik aklas bandymas vystyti sėkmę…
Juk šios operacijos tikslas ne tiek užimti Vuhledar, kiek nustumti ukrainiečių artileriją per saugų atstumą nuo Volnovakha, taip įdarbinant šį geležinkelio mazgą įgalinti rusų operacijas Zaporizhia kryptyje. Iki Vuhledar užėmimo atstumas nuo tikėtinų Ukrainos pajėgų artilerijos pozicijų iki Volnovakha buvo apie 30 km, o dabar apie 36 km. T. y. įveikiamas 155 mm artilerijai su išmaniąja amunicija, sovietinėms MLRS bei ką jau kalbėti apie HIMARS’us. Nustūmus kontaktinę liniją iki Bohoiavlenka, ukrainiečių artilerija nuo Volnovakha būtų už 40 km žymos, kas gerokai apriboja galimybes smūgiuoti taikiniams prie Volnovakha. Žinoma, yra HIMARS ir ATACMS, bet jų reikia turėti.
Jei rusai įveiklins Volnovakha geležinkelio mazgą, žiema Zaporizhia krypties rytiniame flange bei Doneck krypties pietiniame flange gali būti labai karšta.
Nacionalinė konservatyvi Patriotai už Europą (PfE) frakcija, trečia pagal dydį Briuselio partijų šeima, turinti 84 europarlamentarus, oficialiai pateikė ieškinį ES Teisingumo Teisme (ESTT) prieš Europos Parlamentą. PfE siekia panaikinti pagrindinių partijų „Sanitarinį kordoną” („cordon sanitaire“), dėl kurio frakcija netenka visų jai numatytų vadovaujančių postų Parlamento valdymo organuose – net ir pažeidžiant pačių institucijų vidaus taisykles.
Šiai dešiniųjų grupei priklauso tokios partijos kaip Prancūzijos Nacionalinis ralis, Vengrijos Fidesz, Italijos Lega, Austrijos FPÖ, Čekijos ANO ir Portugalijos Chega. Daugelis jų laimėjo Europos Parlamento rinkimus savo šalyse ir iki šiol išlieka populiariausiomis partijomis (FPÖ vos prieš dvi dienas laimėjo visuotinius rinkimus Austrijoje). Tačiau meinstryminė srovė vis dar mano, kad iš valdžios pagrįstai pašalino FPÖ dėl to, kad ji yra „kraštutinių dešiniųjų“.
Antradienį, spalio 1 d., paskelbtame pareiškime spaudai frakcija pareiškė: „Tai labai svarbu:
Patriotai yra trečia pagal dydį frakcija Europos Parlamente, tačiau, priešingai nei daug mažesnės frakcijos, neturi nei Parlamento pirmininko pavaduotojų, nei kvestorių, nei komitetų pirmininkų ar jų pavaduotojų.
Nepaisant įspūdingų rinkimų rezultatų birželį, frakcija negavo nė vienos vietos Europos Parlamento biure (kurį sudaro keturiolika pirmininko pavaduotojų ir penki kvestoriai), kuris turėtų atspindėti jėgų pusiausvyrą Parlamente. Vietas gavo mažesnės partijos, tokios kaip Renew, Europos konservatorių ir reformistų partija, Žalieji ir net kraštutinių kairiųjų partija The Left, o Biuras tapo dar labiau kairuoliškas, nors Parlamentas po rinkimų pasislinko į dešinę.
Patriotai taip pat nebuvo įtraukti į visus komitetų biurus, nors iš pradžių jiems buvo skirta dešimt vietų, atsižvelgiant į jų dydį (du pirmininkai ir aštuoni pirmininko pavaduotojai). Siekdamos tai padaryti, pagrindinės partijos netgi nusprendė nepaisyti paties Parlamento vidaus taisyklių, kuriose teigiama, kad komitetų sudėtis „kiek įmanoma atspindi Parlamento sudėtį“ ir kad frakcijos „turėtų siekti sąžiningo lyčių atstovavimo“.
Viso šio proceso metu establišmento partijos elgėsi taip, tarsi visų sutartyse nustatytų konvencijų pažeidimas būtų visiškai teisėtas, jei tai daroma prieš konservatorius, ir kažkokiu būdu „gelbėtų“, o ne griautų demokratiją.
Ieškinyje konkrečiai kalbama apie sutarčių pažeidimą, prašant teismo panaikinti sprendimus, kuriais iš PfE buvo atimti komitetų pirmininkai ir jų pavaduotojai. Patriotų pareiškime spaudai sistemingai nurodomi sutarčių straipsniai ir procedūrinės taisyklės, kurias pažeidė sanitarinį kordoną, taip pat „skandalingas“ pagrindinių demokratijos principų ir dešimčių milijonų rinkėjų nepaisymas.
Pareiškime sakoma:
Pareiškime teigiama: „Diskriminacinis šio sprendimo pobūdis pažeidžia principą, pagal kurį visi Parlamento nariai turi turėti galimybę visapusiškai pasinaudoti rinkėjų suteiktais įgaliojimais.
Grupė „Patriotai Europai“ siekia, kad demokratiškai valstybėse narėse surengtų rinkimų rezultatai atsispindėtų visuose Europos Parlamento valdymo organuose be jokios diskriminacijos. Ne daugiau ir ne mažiau.
Nors byla turėtų būti gana paprasta, nesitikėkite greito Strasbūro teismo sprendimo.
Pirma, gali prireikti metų, kol bus priimtas sprendimas.
Antra, „sanitarinį kordoną“ įteisino didžiausia frakcija – Europos liaudies partija, o per ją – pati Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, todėl mažai tikėtina, kad teismas priims sprendimą, prieštaraujantį jos ir Komisijos interesams.
Tamásas Orbanas yra Briuselyje įsikūrusio leidinio „The European Conservative“ politikos žurnalistas.
