Antra diena iš eilės „nieko neįvyko“ Voronezh srityje. Šį kartą „šaunieji“ rusų oro gynybininkai numušė visus fOšystų dronus, bet vat niekingos ir klastingos nuolaužos ėmė ir pabiro ant degalų saugyklos. Kam nepasitaiko…
Rusai Ukrainos teritoriją atakavo su 19 dronų. Ir vėl jie kilo iš Krymo bei šalia esančios Krasnodar srities. Ukrainiečiams pavyko numušti 9 dronus, dar 7 nukrito nepasiekę taikinių. Gerai, kai dėl EW veiklos dronai nukrenta kažkur laukuose, tačiau jei jie kontrolės netenka miesto teritorijoje – tai gana pavojingas reikalas. Rusai dronais įprastai nesitaiko į kažkokius itin specifinius ir nedidelius taikinius (pvz. oro gynybos sistemas). Dažniausiai tai teroro ar žvalgybos mūšiu ginklas, tad rusams nėra didelio skirtumo, kur tas Shahedas nukris, apgyvendintoje teritorijoje ar ne.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Esminių pakitimų nefiksuota.
Kharkivo kryptis.
Tęsiasi lokalūs mūšiai Vovchansk vakariniame flange (Starytsa) bei pačiame Vovchansk mieste. Daugiausia dirba abiejų pusių artilerija, okupantai taip pat ir toliau drabsto KAB‘us.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius nežymiai išplėtė Pishchane pleištą link Oskil upės, tačiau esmingai situacijos tai nekeičia. Ukrainiečiai išlaikė pozicijas Synkivka (šiaurinis flangas) bei Lozova ruože (pietinis flangas).
Lyman. Rusai ir toliau vykdo lokalias atakas beveik visoje kontaktinėje linijoje. Neatmestina, kad taip pačiupinėjęs ukrainiečių gynybą, agresorius vėl ims koncentruoti pastangas viename iš ruožų. Gali tai ir vėl būti šiaurinis flangas. Tačiau, matant nesėkmingas okupantų pastangas eliminuojant ukrainiečių Syversk pleištą, neatmestina, kad agresorius suaktyvins veiksmus pietiniame flange ir taip pabandys ištampyti Ukrainos vienetų gynybą aplink Syverskyi Donetsk upę (šiaurinis Syversk flangas).
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Agresorius toliau bando įsitvirtinti no mans land vakariniame kanalo krante prie Ivanivske ir pulti link Stupochki. Taip pat, sunkios kautynės tęsiasi Toretsk – agresorius sugebėjo šiek tiek pasistūmėti miesto centre. Tiesa, rusų pozicijos čia trapios – jie kontroliuoja siaurą pleištą, kurio flangai yra gan pažeidžiami.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusai toliau koncentruoja pastangas prie Mykolaivka ir Lysivka, tačiau Ukrainos gynėjai jiems pasistūmėti neleidžia. Sunkios kautynės vyksta Selydove prieigose, okupantai čia jau kelinta savaitė blaškosi kaip žuvys išmestos ant kranto.
Centras. Rusai gerina savo pozicijas rytinėje Tsukuryne dalyje, tačiau Ukrainos gynėjai neužleidžia pozicijų gynybai patogesnėje vakarinėje gyvenvietės dalyje. Gal net didesnė problema yra ta, kad agresorius išplėtė pozicijas pietinėje kelio Tsukuryne – Hyrnik pusėje. Neatmestina, kad rusai bandys tai išnaudoti ir ims atakuoti į pietus link Novoselydivka – Izmailivka ruožo. Taktine prasme labiau tikėtina, kad rusai veiksmus galėtų koncentruoti link Novoselydivka, nes:
Daugiau vietų, kur galima kirsti Solenekyi upę ir tęsti puolimą į pietus link Kurahove bei į pietryčius link Kurahivka, taip atkertant Hyrnik.
Yra galimybė atakuoti į šiaurę link Kremina Balka su perspektyva užlipti į aukštumas, kuriose yra minėta vakarinė Tsukuryne dalis (apeiti ją iš flango ar užnugario).
Pietinis flangas. Po Vuhledar praradimo Ukrainos pajėgos įsitvirtina naujoje gynybos linijoje Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka. Įtempčiausia padėtis yra netoli Katerynivka, čia rusai užėmė no mans land prie Konstyantinivka bei pasiekė Katerinyvka gyvenvietės pietines prieigas.
Buvusi atminimo lenta Vilniuje pulkininkui Kaziui Škirpai | Kauno kapinėse pagerbtas pirmasis savanoris pulkininkas Kazys Škirpa
Vadinamosios Desovietizacijos komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas skelbia vienas kitam prieštarujančius teiginius: esą, neįrodyta, „kad K. Škirpa tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais“, bet tuo pat metu suskumba aiškinti, kad K. Škirpos atminimo įamžinimas pagilintų „nesutarimus visuomenėje“.
Kodėl? Nes tai esą „prieštaras kelianti asmenybė“. Norėčiau pamatyti politiniame lauke veikusią ar veikiančią asmenybę, kuri prieštarų nekelia. Antanas Smetona? Vytautas Landsbergis? Algirdas Brazauskas? Dalia Grybauskaitė? Netgi veikiantis Prezidentas Gitanas Nausdėda?..
Vidmantas Valiušaitis
Koks čia „kriterijus“ atrandamas „nepriešataringumo“? Teisingai savo metu klausė prof. Kęstutis Skrupskelis: „Ar paminklai tik šventiesiems?“
Nekelia „prieštarų“ tik tie, kurie slidūs kaip muilas, drungni lyg pamazgų vandenys.
Būtent politiniai sprendimai panaikinti daugiau kaip du dešimtmečius ramiai sau gyvavusius K. Škirpos atminimo įamžinimo ženklus tą visuomenės priešpriešą ir sukėlė. Ne kas kitas. Būtent šitai eskalavo aistras, kurios tęsiasi iki šiol. Ne kartą savo straipsniais dėl to bandžiau įspėti ir raginau to nedaryti. Dabar turim rezultatą.
O Desovietizacijos komisija savo pareiškimais šią priešpriešą eskaluoja toliau. Prieš porą savaičių (09-19) pirmininkas skelbė, kad komisija „ragina susilaikyti nuo atminimo ženklų Škirpai įrengimo“ ir čia pat išvedžiojo, kad „galutinį sprendimą dėl atminimo lentų K. Škirpai turės priimti LGGRTC generalinis direktorius“.
Bet gi jis dėl K. Škirpos 2024 m. birželio 25 d. pasirašė LGGRTC istorikų parengtą istorinę pažymą, kurią užsakė Vilniaus miesto savivaldybės taryba. Komisijos pirmininkas jos tikriausiai neskaitė? Kadangi jo išvedžiojimai ir komisijos rekomendacija, priimta, beje, nesant kvorumo ir nekvalifikuota dauguma, yra diametraliai priešinga minėtos pažymos išvadai.
Teisingai pastebėjo LGGRTC gen. direktorius A. Bubnys: „Mano nuomone, komisija turėtų susirinkti ir iš naujo svarstyti šį klausimą.“ Ir susirinkti ne puse komisijos, o reikalingo kvorumo.
Vilniaus savivaldybės vadovų nurodymu laužoma K. Škirpos atminim o lenta, guldomi ant grindinio lentos gynėjai
(Kalba pasakyta LR Seimo Ateities komiteto posėdyje)
Paprastas sudėtingos užduoties sprendimo būdas nusakomas posakiu „Kolumbo kiaušinis“. Teigiama, kad jis atsirado kai Kolumbui atradus kelią į Ameriką įžūlus pavyduolis, ėmė tvirtinti, jog tai galėjo padaryti bet kuris kitas jūrininkas.
Tuomet Kolumbas pasiūlė jam išspręsti paprastą uždavinį – pastatyti ant stalo virtą kiaušinį smailiuoju galu. Niekam nepasisekė to padaryti. Tada Kolumbas nesmarkiai stuktelėjo į stalą jo smailąjį galą, kevalas suskilo ir kiaušinis stovėjo stabiliai. „Tai pernelyg paprasta!“ – bandė įrodinėti pavyduoliai. „Bet tik tuomet, kai tai jau žinoma – atsakė Kolumbas.“
Šis straipsnis savitas „Kolumbo kiaušinis“ ir laimės ekonomikos idėjų reklama. (Norintys į jas įsigilinti galėtų susipažinti su bent kelių metų Pasaulio laimės raportais. Pavyzdžiui ČIA. Pats „Ateities komitete“ pavadinimas sako, kad turėtume bandyti pažvelgti į ateitį ir jei pavyks jai ruoštis.
Didelė dalis prognozavimo vyksta tarsi nubrėžiant tiesią tarp dviejų taškų. Jei pavyzdžiui XV a. pabaigoje Vilniuje veikė 3 cechai, o XVI a. pabaigoje buvo 30 cechai. Tai remiantis, tuo kad per šimtmetį jų išaugo dešimt kartų tuo metu įkurto Vilniaus universiteto profesorius numatytų, kad šiandieną dirbs gal 300 tūkstančių cechų.
Ekonominės teorijos, pagal kurias kuriama modernių valstybių politika nors ir nepakankamai, bet siūlo kaip kontroliuoti trumpalaikius ekonomikos pakilimus ir nuosmukius. Ilgalaikiai ekonomikos ciklai, trunkantys 40–60 metų, vis dar yra už valdymo ribų. Kitaip negu trumpalaikiai pakilimai ir krizės, ilgalaikiai ciklai susiję su socialinėmis, mokslinėmis, technologinėmis inovacijomis, keičiančiomis gamybą ir gyvenseną.
Pirmoji pramonės revoliucija, garo mašinos ir masinė tekstilės gamyba aprengė žmones, plieno apdirbimo tobulėjimas sukūrė geležinkelius, leido žymiai greičiau susisiekti, plėsti prekybą. Elektra ir chemijos pramonė, vidaus degimo variklio tobulinimas, o vėliau telekomunikacijų plėtra irgi iš esmės pakeitė ekonomiką.
Šiuo metu įsibėgėjantis naujas plėtros ciklas – tai kosmoso tyrimų ir panaudojimo, dirbtinio intelekto (DI), modernių informacinių technologijų, genų inžinerijos plėtra.
Svarbu, kad kiekvienas plėtros ciklas pareikalaudavo kitokio požiūrio į visuomenės tikslus ir kitokių matų artėjimo link tikslo išmatuoti. Todėl dabartinės ekonomikos ir jos poveikio visuomenei nebegalime matuoti vien rinkos ekonomikos rodikliais iš kurių svarbiausias BVP. Jis vis dar labai populiarus, nors vis mažiau parodo visuomenės būklę bei tikslus, o atgyvenęs požiūris sukelia daug sunkumų ir jo besilaikantiems ir aplinkiniams. Liūdnas pavyzdys – Rusijos agresija prieš Ukraina. Bandyti prisijungti teritoriją buvo svarbu XIX a.
Tuo metu didžiosios valstybės kariavo dėl kolonijų. Kai XXI a. didžiausia pagal plotą pasaulio valstybė treti metai kariauja, kad prisijungtų mažiau nei proc. jau valdomos teritorijos akivaizdu, jog jos vadovybei smarkiai trūksta suvokimo kokiame pasaulį jie gyvena.
G. Navaitis
XXI a. modernių šalių visuomenė taigi ir Lietuva tapo gana turtinga, kad siektų ne tik daugiau turto, bet ir aukštesnės gyvenimo kokybės. Todėl naujas tikslo siūlymas – laimės ekonomika ir naujas matas BNL. Pagal artėjimą prie šio tikslo, pagal BNL rodiklį galima apžvelgti daugelį šių dienų problemų, tame tarpe ir modernių IT keliamas problemas.
Lietuvos BNL išaugo, tačiau skirtumas tarp jaunesnių ir vyresnių žmonių itin žymus. Konsultacinė patirtis rodo, kad bent dalies vyresnių žmonių žemesnis laimingumo lygis nulemtas funkcinio neraštingumo. Jie geba perskaityti instrukciją, bet negeba suprasti, kas parašyta, nes nežino kas yra algoritmas, virtualus asistentas, paieškos sistemos.
Galima iš jų pasišaipyti, bet nekeliantis abejonių faktas – yra daug šalių, neturinčių didelių gamtinių išteklių, tačiau turinčių išlavinusius ir gebančius kurti žmones. Beraštis lietuvis šiandieną sukeltų nuostabą ir pasipiktinimą švietimo sistema. Negebantis naudotis DI paslauga irgi yra beraštis, bet šis neraštingumas visuomenės ir valdžios vis dar toleruojamas.
Išsilavinę, kūrybingi žmonės tampa svarbiausiais ekonominiais ištekliais, todėl įprasto mokymosi standarto – vidurinė mokykla ir 3–4 metai profesinio tobulinimosi – nebepakanka, o mokymasis visą gyvenimą tampa ekonomine būtinybe. Žinant, kad Lietuvoje vis daugiau pensininkų dirba profesinį darbą būtina, kad jie galėtų naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis.
Artėjant rinkimams visos partijos žada kelti pensijas. Nežinau nei vienos partijos žadančios plėsti vyresnio amžiaus žmonių mokymą. Žinau anksčiau buvusią iniciatyvą aprūpinti visus moksleivius planšetiniais kompiuteriai – nežinau iniciatyvos jais aprūpinti vyresniuosius. Manau, kad baigę atitinkamus kursus, išmokę naudotis DI jie pakeltų savo gyvenimo kokybę, galėtų būti sėkmingesni darbe, pilniau realizuoti savo teises, būtų laimingesni. Tam net nereikia lėšų. Visuomeninis transliuotojas tikrai galėtų sukurti nuolatinę laidą skirta išmokyti naudotis DI.
Švedija, Suomija ir Danija yra šalys, turinčios aukštą BNL indeksą. Besimokančių suaugusiųjų dalimi jos irgi lenkia kitas ES šalis.
Pažvelgus į pensininkų problemas dera pagalvoti ir apie jaunimą. Ypač paauglius ir vos išaugusius iš to amžiaus. Tyrimai patvirtino, kad gyvenimo būdo įpročiai padeda paaiškinti paauglių laimę, kurį beje daugelyje vakarų šalių neauga. Statistiškai įrodyta sunkumai užmigti ir fizinio aktyvumo stoka mažina jų laimės lygį. Judrumo sąsaja su prastu miegu aiški. Bet kodėl tingus paauglys nemiega? Atsakymas irgi žinomas – jam būdingas kenksmingas vaizdo žaidimų, socialinių tinklų naudojimo būdas, pirmenybę jis teikia vienos t. y. virtualios dimensijos gyvenimui, todėl mažiau laiko ir energijos skiria kitai veiklai.
Klausimas: „Gal bent laikas praleistas socialiniuose tinkluose jiems suteikia malonumą?“ Pasirodo irgi ne. Jei kas nors pasakytų brandaus amžiaus žmogui, kad jis ar ji nepanašūs į aktorių ar manekenę vargu bau ar jie dėl to labai išgyventų. Jei pasakytų, kad kieno nors tatuiruotė prašmatnesnė, vargu ar skubėtų pasidaryti tokią pat. Tačiau neįgijusiems bendravimo patirties paaugliams tokios pastabos, savęs palyginimas su profesionalų tobulinimą išvaizda sukelia daug neigiamų emocijų, sumažina jų laimę. Tai ypač būdinga mergaitėms, nes jos jautresnės sąveikoms socialiniuose tinkluose.
Niekas nesiūlo atsisakyti interneto, informacinių technologijų ir jų teikiamų galimybių. Bet dera atkreipti dėmesį – daug kalbama apie gyvenimo įgūdžių programą. Gebėjimas gauti iš internetinės veiklos pasitenkinimo ir neignoruoti gyvenimo neprisijungus šiandieną tikrai svarbus gyvenimo įgūdis. Jaunimas tam neruošiamas nei šeimoje, nei mokykloje.
Išvada panaši į prieš tai buvusią – būtina iš esmės papildyti ne tik neformalaus, bet ir formalaus ugdymo programas, kuo skubiau priartinti jas prie naujos socialinės ir technologinės realybės.
Prasminga priminti dar vieną temą. Lietuvoje nemažai savižudybių. Prieš 10 metų JAV gynybos departamento užsakymu Pietų Kalifornijos universitete buvo sukurta naujo tipo psichoterapeutė, kuri turėjo padėti mažinti savižudybių JAV kariuomenėje – jos vaidmenį atliko DI. Ji buvo suprogramuota atpažinti depresijos, nerimo, potrauminio streso požymius pagal gestus, veido išraišką, balso tembrą. Šis DI apdoroja 60 skirtingų parametrų. Neabejoju, kad turint tokią technine galimybę būtume per dešimtmetį bent kiek sumažinę savižudybių Lietuvoje.
Lietuvoje įgyvendinamas Nacionalinis savižudybių prevencijos planas. Numatytas ir DI panaudojimas. Šis DI bus skirtas žiniasklaidos atstovams, kuriantiems turinį apie savižudybes ir tikrins ar turinys atitinka Pasaulio Sveikatos organizacijos (PSO) rekomendacijas.
Kitoks DI panaudojimas kol kas neplanuojamas. Retorinis klausimas „Kodėl?“ Ir numanomas atsakymas – veikiausiai plano rengėjai nežino kitų galimybių. Veikiausiai yra daug naujovių, apie kurias nežinome. Ne veikiausiai, o tikrų tikriausiai naujų informacinių technologijų plėtra ne kas metai, o kas dieną vis spartesnė. Pasikliauti, kad verslas ar iniciatyvūs žmonės gebės pasinaudoti naujovėmis galima, bet vertėtų investuojant milijonus į inovacijas skirti ir truputį lėšų tų informacinių inovacijų, kurios padės spręsti Lietuvos problemas paieškoms.
Pripažinus, kad jau galime ir turime kurti laimės ekonomiką, matome ir rodiklį, kuris leidžia įvertinti kiek artėjame link šio tikslo. Tai BNL. Orientuojantis į jį galime spręsti tas socialines problemas, kurias BVP augimas neišspręs. Remdamasis pasaulio laimės raportais pristačiau kai kurias problemas susijusias su moderniomis informacinėmis technologijomis. Jų sprendimo būdas gana aiškus – šviesti visuomenę, parengti ją naudotis šiomis technologijomis ir aktyviau ieškoti pasaulyje jau žinomų sprendimų, kurie padėtų tvarkytis su sunkumais Lietuvoje.
Tarptautinės šiuolaikinės meno mugės „ArtVilnius‘24“ atidarymo išvakarėse, spalio 3 d., įvyko išankstinis ekspozicijos pristatymas. Į renginį susirinko būrys garsių žmonių – teisininkai ir verslo bei pramogų atstovai. Susirinkusieji turėjo išskirtinę galimybę iš arti susipažinti su jubiliejinės, 15-osios meno mugės paroda, kuri šiais metais – itin šiaurietiška. Meno mugės vadovė Sonata Baliuckaitė atskleidžia, kodėl šių metų dėmesio centre – Šiaurės Europos šalių galerijos.
Šių metų „ArtVilnius‘24“ galerijų programa labai įvairi, sako mugės meno vadovė S. Baliuckaitė. Anot jos, ekspozicija pasižymi gausiu būriu galerijų iš užsienio, ypatingai Šiaurės Europos šalių – Norvegijos, Suomijos, Danijos, Švedijos. Šis faktas mugei suteikia vertės, – galerijos garsėja kokybiškais meno kūriniais ir yra vertinamos pasaulyje.
„Šį kartą nusprendėme duoklę atiduoti Šiaurės Europos šalims, jų kūrėjai, kūrybinis potencialas mums vis dar mažai pažįstamas. Menininkai ir galerininkai mugėje pristato naujus kūrinius, jų parengtose programose bus rodoma tapyba, instaliacijos, kinetinio meno kūriniai, skulptūros ir performansai“, – sako „ArtVilnius’24“ meno vadovė S. Baliuckaitė.
Vieni pirmųjų su šių metų „ArtVilnius‘24“ ekspozicija susipažino kviestiniai svečiai, kuriuos advokatų kontoros COBALT organizuotame reginyje pasitiko renginio vedėjas Vytautas Rumšas. Išankstiniame atidaryme apsilankė: Kotryna Uleckaitė, „Litamilk“ vadovė, Agnė Černičenko, „Perfectus Clinica“ įkūrėja ir vadovė, Zbignevas Gulbinovičius, „Blue Bridge Baltic“ akcininkas ir vadovas, Darius Žakaitis, „Tech zity“ įkūrėjas, ir kt.
Vakaro svečiai turėjo išskirtinę galimybę po parodą pasivaikščioti lydimi gidų-menotyrininkų. Ekskursijas vedė meno kuratorius ir rašytojas Paulius Andriuškevičius, menotyrininkė, kuratorė, meno mediatorė Justė Litinskaitė ir menotyrininkė, mugės meno vadovė S. Baliuckaitė.
Į parodų ir kongresų centrą „Litexpo“ susirinkusių meno gerbėjų laukė ir staigmena – Lietuvos šiuolaikinės muzikos ansamblio „Twenty Fingers Duo“ pasirodymas. Smuikininkės Loros Kmieliauskaitės ir violončelininko Arno Kmieliausko duetas susirinkusiems pristatė Piotro Bednarczyko kūrinį „my ___ is your ___.“
Išankstinį ekspozicijos pristatymo renginį jau trečius metus iš eilės organizuoja ilgametis „ArtVilnius“ mugės mecenatas – advokatų kontora COBALT.
„Su „ArtVilnius“ bendradarbiaujame jau 12 metų ir matome, kad susidomėjimas menu Lietuvoje auga. Vystantis visuomenei, auga ir jos kultūrinis, meninis išprusimas, todėl, svarbu, kad nestokotumėme tokių renginių kaip „ArtVilnius“. Nekantriai laukiame, kada šių metų mugės parodas, performansus pamatys lankytojai, nes mugė ir jos renginiai – įspūdingi“, – sako Irmantas Norkus, COBALT vadovaujantis partneris.
Šiais metais į mugę atrinktos 67 šiuolaikinio meno galerijos ir 15 meno institucijų iš 14 pasaulio šalių. Dalyvauja kviestiniai menininkai iš Danijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ukrainos, Lenkijos, Belgijos, JAV ir kitų šalių.
Tarptautinė šiuolaikinė meno mugė „ArtVilnius‘24“ nuo spalio 4 iki 6 dienos vyksta Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo”, Laisvės pr. 5, Vilnius.
Žinios daugiausiai kuriamos eksperimentuojant. Taip kuriamos elektronikos komponentės, vaistai, gydymo būdai ir t. t. Viduramžiais Šventosios Romos imperatorius Frydrichas II buvo liūdnai pagarsėjęs barbariškais eksperimentais. Vieno eksperimento metu jis bandė išsiaiškinti, kaip žmonės pradeda kalbėti, izoliuodamas naujagimius ir neleisdamas jiems bendrauti. Užuot sukūrę kalbą, jie tapo laukiniais ir mirė siaubingomis sąlygomis.
1890-aisiais psichoanalizės pradininkas daktaras Zigmundas Froidas gydė savo pacientę Emmą Eckstein nuo to, ką jis vadino isterija. Jis tikėjo, kad gali ją išgydyti sumušdamas jai nosį. Jo draugas daktaras Henry Cotton, JAV Naujojo Džersio valstijos pamišėlių prieglaudos gydytojas, manė, kad ligoti vidaus organai sukelia beprotybę. 1907 m., negavęs sutikimo iš pacientų, gydytojas ištraukė įvairias kūno dalis, įskaitant dantis ir žarnas, kad galėtų jas ištirti. Daugelis jo pacientų mirė nuo operacijų, kurias daktaras Cotton priskyrė „paskutinės stadijos psichozei“, rašė „The New York Times“.
Amerikiečių psichologas Harry Harlow XX amžiaus pradžioje beždžionių jauniklius atskyrė nuo jų motinų, siekiant ištirti klinikinę depresiją. Po to, kai juos sujungė su jų motinomis, Harlow beždžiones visiškai izoliavo 10 savaičių. Beždžionės po kelių dienų tapo psichozinėmis.
1950-aisiais CŽV tyrė narkotinių LSD ir protą keičiančių cheminių medžiagų poveikį. Nieko neįtariančius asmenis palydos merginos viliojo į bandymų kambarį, kur jiems buvo duodamos šios medžiagos ir jie buvo stebimi per vienpusį stiklą.
Antrojo pasaulinio karo metu Japonijos armija atliko cheminio ir biologinio karo eksperimentus su kinais, korėjiečiais ir mongolais. Eksperimentai apėmė priverstinį nėštumą ir vivisekciją (gyvo organizmo operavimą), atliekamą be anestezijos. JAV armijos generolas Douglas MacArthuras atleido japonų gydytojams, dalyvavusiems šiuose karo nusikaltimuose, sakydamas, kad jie padeda Amerikai atlikti biologinio karo tyrimus.
JAV Alabamos valstijoje keli šimtai afroamerikiečių ūkininkų, susirgusių sifiliu, buvo „gydomi“ vaistu, kuris, buvo sakyta, išgydys jų ligą. Tačiau mokslininkai tik norėjo stebėti natūralų ligos progresavimą. Iki eksperimento pabaigos daugelis vyrų mirė nuo ligos ar susijusių komplikacijų. Dėl įvykio nutekėjimo buvo pakeisti mokslinių eksperimentų JAV įstatymai.
Kontraversiškus žmogaus galūnių regeneracinius miltelius kūrė JAV Pitsburgo universiteto McGowan regeneracinės medicinos institutas iš kiaulės šlapimo pūslės, kaip rašė „The Huffington Post“. Šlapimo pūslės ląstelės skatina organizmo kamienines ląsteles kurti naujus audinius.
JAV Jutos valstijos universitete mokslininkai genetiškai modifikavo ožkas, kurios galėtų gaminti pieną, kuriame yra vorų šilke esančių baltymų. Kadangi vorų šilkas yra kelis kartus stipresnis už plieną, buvo tikimasi, kad iš šių ožkų hibridų pavyks pagaminti šilką, iš kurio vėliau bus pagaminti bioplieno polimerai ir dirbtiniai raiščiai bei sausgyslės.
JAV Salko biologinių tyrimų institute Kalifornijoje mokslininkai iš pelėms suleistų kamieninių ląstelių išaugino žmogaus smegenų ląsteles. Nustatyta, kad žmogaus smegenų ląstelės sėkmingai integruojasi į besivystančią naujagimių pelių nervų sistemą ir sudaro sąlygas būsimiems neurodegeneracinių ligų farmacinių gydymo būdų tyrimams.
JAV psichologas ir seksualinio elgesio ekspertas daktaras John William Money plėtojo teoriją, kad lytis yra išmokstama, o ne įgimta. Jis atliko lyties keitimo operaciją berniukui ir įtikino tėvus auginti jį kaip mergaitę, tačiau eksperimentas nepavyko – vaikas susitapatino su vyru, o ne su moterimi. Ši aktualija vėl atgijo šiomis dienomis kai kurių pseudopolitikų galvose.
Septintajame dešimtmetyje gydytoja Lauretta Bender iš Niujorko Creedmoor ligoninės tyrė elektrošoko terapijos poveikį vaikams. Ji tikėjo, kad jis gali būti naudojamas socialinėms problemoms ir ankstyviems šizofrenijos požymiams gydyti. Tačiau ji buvo priversta terapiją nutraukti.
Rusai taip pat darė šiurpius eksperimentus, ypač su kaliniais. Tačiau juos kruopščiai slepia. Ir aš 50 metų eksperimentavau, mikrobangomis tirdamas poliarizacijos mechanizmus ir fazinius virsmus kristaluose, bet niekam nekenkdamas.
Nuotraukoje mikrobangų laboratorijoje su kolegomis.
Didėjant nerimui dėl dirbtinio intelekto vaidmens kasdieniame gyvenime, dauguma amerikiečių teigia, kad jiems nerimą kelia dirbtinio intelekto poveikis 2024 m. prezidento rinkimų kampanijai. Amerikiečiai taip pat reiškia menką pasitikėjimą pagrindinėmis informacinių technologijų bendrovėmis dėl to, kad jos užkirs kelią piktnaudžiavimui jų platformomis siekiant daryti įtaką rinkimams. Visuomenės apklausų centro „Pew Research Center“ apklausa rodo, kad 39 proc. amerikiečių mano, jog prezidento rinkimų kampanijos metu dirbtinis intelektas bus naudojamas daugiausia blogiems tikslams, o tik 5 proc. mano, kad jis bus naudojamas daugiausia geriems tikslams. Dar 27 proc. respondentų teigia, kad jis bus naudojamas tiek pat ir geriems, ir blogiems tikslams. 57 proc. suaugusių JAV gyventojų, įskaitant beveik vienodą dalį respublikonų ir demokratų, teigia, kad yra labai susirūpinę, jog žmonės ar organizacijos, siekiančios daryti įtaką rinkimams, naudosis dirbtiniu intelektu, kad sukurtų ir išplatintų netikrą ar klaidinančią informaciją apie kandidatus ir kampanijas.
Per pastaruosius šešerius metus sumažėjo visuomenės pasitikėjimas technologijų bendrovėmis, kad jos užkirs kelią piktnaudžiavimui jų platformomis, siekiant daryti įtaką rinkimams. Šiuo metu tik 20 proc. amerikiečių teigia, kad labai arba iš dalies pasitiki tokiomis technologijų bendrovėmis kaip „Facebook“, „X“, „TikTok“ ir „Google“, kad jos užkirs kelią piktnaudžiavimui jų platformomis, siekiant daryti įtaką 2024 m. prezidento rinkimams. 2018 m. trečdalis amerikiečių teigė esantys įsitikinę, kad šios bendrovės tai gali padaryti. Šiandien 79 proc. suaugusiųjų sako, kad nelabai arba visai nepasitiki, jog technologijų bendrovės gali užkirsti kelią piktnaudžiavimui jų platformomis siekiant daryti įtaką rinkimams.
Respublikonai ir demokratai iš esmės panašiai vertina, kaip dirbtinis intelektas gali paveikti 2024 m. rinkimus. Maždaug keturi iš dešimties respublikonų (41 proc.) ir demokratų (39 proc.) teigia, kad dirbtinis intelektas 2024 m. prezidento rinkimų kampanijos metu bus naudojamas daugiausia blogiems tikslams. Panaši abiejų partijų atstovų dalis sako, kad yra susirūpinę arba labai susirūpinę dėl dirbtinio intelekto įtakos rinkimams (56 proc. respublikonų ir 58 proc. demokratų).
Kai pritrūksta argumentų valdančiųjų teiginiams „gyvenam kaip niekad gerai“ pagrįsti, tai net triušiai iš kepurės pradedami traukti.
Štai vieną triušį iš kepurės ištraukė ir Žygimantas Mauricas.
Ž. Mauricas ilgai skaičiavo ir jam pagaliau pavyko surasti tinkamą skaičiuotę pagrįsti „įspūdingus pasiekimus“. Buvo atrastas skaičius, kad per pastarąjį penkmetį Lietuvos gyventojų perkamoji galia išaugo net 26 proc. – nuoroda į įrašą ČIA.
Ko verti tokie skaičiai ir „įspūdingi pasiekimai“ kai nutylima tikroji situacija. Kodėl pamirštami ir neįvertinami Lietuvoje buvę rekordiniai infliacijos šuoliai. Pavyzdžiui 2022 m. rugsėjo mėn. infliacija Lietuvoje buvo pasiekusi net 24,1 proc. ribą, kai tuo tarpu euro zonoje 2022 metais bendroji infliacija vidutiniškai padidėjo tik iki 8,4 proc.!
Toliau, ko vertas perkamosios galios augimas, kai vidutiniai atlyginimai Lietuvoje vieni mažiausių ES (nuoroda į mano rugsėjo 3 d. įrašą „Su atlyginimais esame tarp ES euro zonos autsaiderių“).
Jei atlyginimai Lietuvoje yra vieni mažiausių ES tai jų padidėjimas tarkim 50 eurų atrodys įspūdingas ir „rekordinis“. Tuo tarpu šalyje kurioje atlyginimai orūs ir solidūs tas padidėjimas 50 eurų iš vis nieko nereikš. Niekas to padidėjimo net nepastebės. Žmonės tokioje šalyje gyvena gerai ir jiems nereikalinga valdžios rinkimų proga pamėtėta 50 eurų išmalda.
Perkamosios galios įspūdingą augimą ir Lietuvos „klestėjimą pasaulio lygiu“ eliminuoja ne vienas statistinis rodiklis. Pvz. Lietuvoje per pastarąjį penkmetį būsto kainos išaugo net 59 proc.! Tik vienoje ES šalyje labiau brango būstai (žr. pridedamą grafiką).
Žinodami Lietuvoje buvusius kainų augimo tempus Jūs ir patys galite pasidaryti išvadas ko vertas Ž. Maurico taip sunkiai surastas gyventojų perkamosios galios padidėjimas 26 proc. Juk į tą rodiklį įskaičiuotas ir milijonierių galios padidėjimas, kuris daro labai didelę įtaką, kai turime vieną didžiausių ES ekonominę atskirtį ir skurdą Lietuvoje.
P. ekonomistas nutyli ir grėsmingus kitus signalus, kaip gamybos produktyvumo ir BVP/gyventojui mažėjimas. Apie tai buvo mano įrašai, nuorodos ČIA ir ČIA. Geriau, vietoj to, kad gamintų politinę reklamą valdantiesiems, paanalizuotų tuos rodiklius, nurodytų jų priežastį – masinę valdančiųjų sukeltą pigios darbo jėgos imigraciją, ir pradėtų mušti pavojaus varpais dėl besitvenkiančių juodų ekonomikos debesų virš Lietuvos.
Gerbiamieji Lietuvos žmonės būkit atidūs ir aklai netikėkit skaičiais, kurie rinkimų proga traukiami kaip triušiai iš kepurės. Taip pat aklai nepasitikėkit ir ekonomistais, kurie pateikia tik vienpusišką ir šališką informaciją.
Andrius Balsevičius: Enocho Powello kalba „Kraujo upės“, pasakyta Konservatorių asociacijos susitikime Birmingheme 1968 metais, kurioje pranašaujamas Britanijos gyventojų pakeitimas svetimšaliais.
Pirmoji kalbos pastraipa yra ne tik tobulai apibūdinanti šiandieninę Lietuvos politinę situaciją ir politikų mąstymą – užtenka paklausyti jų debatų, kad suprastum, jog visi jų planai siekia vos porą metų į priekį, bet ir yra tikslaus mąstymo pavyzdys, kuriuo galima tik žavėtis. Tai yra išskirtinio politiko perspėjimas savo partijos nariams. Ir tenka pripažinti, kad tas perspėjimas nebuvo išgirstas.
Aukščiausia valstybingumo funkcija yra apsaugoti nuo blogio, kurio įmanoma išvengti. Siekiant tai padaryti susiduriama su kliūtimis, giliai įsišaknijusiomis žmogaus prigimtyje. Viena iš kliūčių yra ta, kad tokie blogiai nėra matomi tol, kol jie neįvyksta: kiekvienoje jų brendimo stadijoje yra vietos abejonėms ir prieštaravimams, ar jie yra tikri ar tik įsivaizduojami. Tuo pačiu, tokios problemos pritraukia mažai dėmesio, lyginant su tuometinėmis bėdomis, kurios būna nenuginčijamos ir neatidėliotinos, iš ko politikams kyla įkyri pagunda rūpintis tik neatidėliotina dabartimi, ateities sąskaita.
Galiausiai, žmonės yra linkę painioti bėdų numatymą su bėdų kėlimu ir net su bėdų troškimu: „Jei tik“, jie mėgsta manyti, „jei tik žmonės apie tai nekalbėtų, tai greičiausiai neatsitiktų“. Tikriausiai toks įprotis yra kilęs iš primityvaus įsivaizdavimo, kad žodis ir daiktas, pavadinimas ir objektas, yra tas pats.
Diskusija apie ateities baisius, bet įdėjus pastangų dabartyje, išvengiamus blogius yra pati nepopuliariausia.
Visais atvejais, diskusija apie ateities baisius, bet įdėjus pastangų dabartyje, išvengiamus blogius yra pati nepopuliariausia, tačiau tuo pat metu ir pati reikalingiausia veikla politikui. Tie, kurie žinodami vengia to, nusipelno ir dažnai būna prakeikiami ateities kartų.
Prieš savaitę ar dvi kalbėjausi su rinkėju, vidutinio amžiaus, gana vidutiniu vyru, dirbančiu vienoje iš mūsų valstybinių industrijų. Po poros sakinių apie orą jis staiga tarė: „jei turėčiau pakankamai pinigų, nelikčiau šioje šalyje“. Aš paprieštaravau, kad valdžia nėra amžina, bet jis nekreipdamas dėmesio tęsė: „Turiu tris vaikus, visi jie mokėsi gerose mokyklose ir du iš jų yra susituokę ir sukūrę šeimas. Aš nebūsiu patenkintas tol, kol nematysiu jų įsikūrusių užsienyje. Šioje šalyje po 15 ar 20 metų juodas žmogus dominuos virš balto žmogaus“.
Jau girdžiu inkvizicijos chorą. Kaip aš drįstu sakyt tokį baisų dalyką? Kaip aš drįstu kelti bėdas ir kurstyti jausmus atkartodamas tokį pokalbį?
Atsakymas yra tas, kad aš neturiu teisės to nedaryti. Tai yra padorus, paprastas anglas, kuris dienos šviesoje, mano paties mieste sako man, savo atstovui parlamente, kad jo vaikams bus nebeverta gyventi jo šalyje. Aš tiesiog neturiu teisės gūžčioti pečiais ir galvoti apie ką nors kita. Tai ką jis sako, tūkstančiai ir šimtai tūkstančių sako ir galvoja – gal būt ne visoje Didžiojoje Britanijoje, bet regionuose, kurie jau patiria visišką transformaciją, kuriai nėra paralelių per tūkstantį metų Anglijos istorijos. Pagal dabartines tendencijas, po 15 ar 20 metų šioje šalyje bus trys su puse milijono Tautų sandraugos* imigrantų ir jų palikuonių. Tai ne mano sugalvotas skaičius. Tai yra oficialus skaičius, pateiktas parlamentui generalinio registrų biuro atstovo. Nėra pateikta oficialaus skaičiaus 2000 metams, tačiau jis turėtų būti tarp penkių ir septynių milijonų, maždaug dešimtadalis visos populiacijos, beveik tiek, kiek gyvena Didžiajame Londone. Žinoma, tas kiekis nebus tolygiai pasiskirstęs nuo Margate‘o iki Aberystwyth‘o, nuo Penzance‘o iki Aberdeen‘o. Visi rajonai, miestai ir miestų dalys Anglijoje bus užimti imigrantų ir jų palikuonių populiacijos. Laikui bėgant, imigrantų palikuonių, gimusių Anglijoje dalis, atvykusių tuo pat keliu, kaip mes visi, smarkiai augs. Jau 1985 metais vietoje gimusių dalis sudarys daugumą. Dėl to kyla neatidėliotinas poreikis veiksmui dabar, būtent tokiam veiksmui, kurio imtis politikams sunkiausia, veiksmui, kada sunkumai patiriami dabartyje, bet blogis, kuriam siekiama užkirsti kelią ateina tik dar kelis kartus pasikeitus parlamentui.
Tuos, kuriuos dievai nori sunaikinti, pirmiausia išveda iš proto. Mes tikriausiai tikrąja to žodžio prasme išprotėjome kaip tauta, kasmet įsileidžianti 50 tūkst. išlaikytinių.
Natūralus ir racionalus pirmas klausimas, kylantis tautai pastatytai į tokią padėtį, yra „Kaip visa tai galima sumažinti?“. Jei negalima tam visiškai užkirsti kelio, ar bus tai galima sumažinti priklauso nuo skaičių: svetimo elemento įtakingumas ir šaliai sukeliamos pasekmės yra visiškai skirtingos jei tas elementas sudaro 1 procentą populiacijos ir jei 10 procentų. Atsakymai į šį paprastą ir racionalų klausimą taip pat yra paprasti ir racionalūs: stabdant, ar sąlyginai stabdant, tolimesnį atvykimą ir skatinant maksimalų išvykimą. Abu atsakymai yra konservatorių partijos programos dalis. Beveik neįtikėtina, kad šiuo metu vien tik į Wolverhampton‘ą kiekvieną savaitę iš užjūrio atvyksta 20–30 imigrantų vaikų. Tai reiškia papildomas 15–20 šeimų poros dešimtmečių bėgyje. Tuos, kuriuos dievai nori sunaikinti, pirmiausia išveda iš proto. Mes tikriausiai tikrąja to žodžio prasme išprotėjome kaip tauta, kasmet įsileidžianti 50 tūkst. išlaikytinių, kurie daugiausia yra pagrindas imigrantų palikuonių populiacijai ateityje. Tai tas pats, kas žiūrėti į tautą, kruopščiai kraunančią savo pačios laidotuvių laužą. Mes esam tokie išprotėję, kad leidžiam nesusituokusiems asmenims imigruoti su tikslu kurti šeimą su antromis pusėmis, kurių jie dar net nėra matę.
Lai niekas nesitiki, kad išlaikytinių srautas automatiškai nuslobs. Priešingai – net ir priimant po 5000 per metus, pagal dabartinę imigracijos programą**, norinčiųjų yra pakankamai, kad ir dvidešimt penkiems tūkstančiams imigrantų per metus, net nekalbant apie didžiulį ryšių rezervuarą šioje šalyje, o apie nelegalią imigraciją iš viso nekalbu. Tokiomis aplinkybėmis niekas nėra pakankama, kaip tik bendro atvykimo įsikūrimui sumažinimas iki nereikšmingų proporcijų, ir kad reikalingų įstatyminių ir administracinių priemonių būtų imtasi nedelsiant.
Pabrėžiu žodį „įsikūrimui“. Tai neturi nieko bendro su Tautų sandraugos piliečių atvykimu į šią šalį, ne kaip atėjūnų, su tikslu studijuoti ar kelti kvalifikacijas, pavyzdžiui kaip Tautų sandraugos gydytojai, kurie savo šalių naudai, pagelbėjo mūsų ligoninių paslaugoms plėstis greičiau, nei kitu atveju būtų buvę įmanoma. Jie nėra ir niekada nebuvo imigrantai.
Atkreipiu dėmesį į reemigraciją. Jei visa imigracija pasibaigtų rytoj pat, imigrantų ir jų palikuonių populiacijos augimas būtų stipriai pristabdytas, bet šio elemento, esančio populiacijoje, dydis vis tiek paliktų nacionalinį pavojų. Tai įmanoma pakeisti tik kol didžioji dalis imigrantų populiacijos yra sudaryta iš asmenų, atvykusių per pastaruosius maždaug dešimt metų. Tai yra priežastis skubiam Konservatorių partijos programos įgyvendinimui: reemigracijos skatinimui. Niekas negali numatyti kiekio, kuris, su dosnia pagalba, pasirinktų grįžti į savo šalis ar išvykti į kitas šalis, kurios yra pasiruošusios priimti darbo jėgą ir jų turimus įgūdžius. Niekas nežino, nes tokio sprendimo niekada niekas nebandė. Galiu tik pasakyti, kad net dabar imigrantai mano rinkiminėje apylinkėje laikas nuo laiko ateina pas mane, klausdami ar galiu padėti jiems surasti pagalbą grįžti namo. Jei toks sprendimas būtų priimtas ir vykdomas su tokiu ryžtingumu, kurio situacija reikalauja, išvykstančiųjų srautas galėtų ryškiai pagerinti ateities lūkesčius.
Trečias Konseratorių partijos politikos elementas yra kad visi, kurie yra šioje šalyje kaip piliečiai, būtų lygūs prieš įstatymą ir nebūtų diskriminacijos ir su visais valdžia elgtųsi vienodai. Kaip ponas Heath‘as sakė, pas mus nebus pirmarūšių ir antrarūšių piliečių. Tai nereiškia, kad imigrantas ar jo palikuonis turėtų būti pakeltas į privilegijuotą ar ypatingą klasę, ar kad piliečiui turėtų būti atimta teisė savo kasdieniuose reikaluose skirtingai elgtis su vienu savo bendrapiliečiu nei su kitu.
Negali būti bjauresnio realybės nesuvokimo, nei kokį turi tie, kurie garsiai reikalauja įstatymų, kaip jie vadina, „prieš diskriminaciją“, ar tai būtų rašytojai, rašantys į tuos pačius laikraščius, kurie ketvirtajame dešimtmetyje bandė nuo šios šalies nuslėpti kylantį pavojų, su kuriuo ji susidūrė, ar arkivyskupai, gyvenantys rūmuose, drebantys iš baimės pasislėpę po antklode. Jie viską supranta visiškai priešingai, nei yra iš tiesų.
Diskriminacija ir nepriteklius, nerimo ir apmaudo jausmas, yra ne imigrantų populiacijoje, bet tų, į kurių visuomenę jie atvyko ir toliau atvyksta.
Diskriminacija ir nepriteklius, nerimo ir apmaudo jausmas, yra ne imigrantų populiacijoje, bet tų, į kurių visuomenę jie atvyko ir toliau atvyksta. Todėl šiuo metu parlamentui priimti tokius įstatymus yra taip pat rizikinga, kaip mesti degtuką ant parako. Mandagiausias dalykas, kurį galima pasakyti apie to šalininkus, yra kad jie nežino ką daro.
Niekas labiau neklaidina kaip palyginimas tarp Tautų sandraugos imigranto į Britaniją ir afroamerikiečio. Jungtinių Valstijų juodaodžių populiacija egzistavo dar kai nebuvo Jungtinių Valstijų ir iš pradžių buvo tikrąja to žodžio prasme vergai. Vėliau gavo piliečių teises ir iki šios dienos vis dar pilnai neatėjo link buvimo visaverčiais piliečiais. Tautų sandraugos imigrantai atvyko į Britaniją kaip visaverčiai piliečiai į šalį, kuri nežinojo jokios diskriminacijos tarp piliečių ir jie iš karto turėjo visas piliečių teises nuo balsavimo iki valstybinės sveikatos apsaugos. Kad ir kokius nesklandumus imigrantai patyrė, jie kilo ne iš įstatyminių ar administracinių priežasčių, bet iš asmeninių aplinkybių ir atsitikimų, dėl kurių vieno žmogaus sėkmė ir patirtis visada skiriasi nuo kito žmogaus sėkmės ir patirties.
Tačiau kol imigrantams atvykus į šalį buvo suteiktos visos nekantriai lauktos privilegijos ir galimybės, poveikis vietinei populiacijai buvo visai kitoks. Dėl jiems nesuprantamų priežasčių ir dėl priimtų sprendimų, apie kuriuos su jais niekas nesitarė, jie tapo svetimi savo pačių šalyje. Jų žmonoms tapo sunku po gimdymo gauti ligoninės lovą, jų vaikams tapo sunku gauti vietą mokyklose, jų namai ir rajonai pasikeitė neatpažįstamai, jų ateities planai ir ketinimai buvo sunaikinti. Darbe jie pastebėjo, kad darbdavys dvejoja taikyti imigrantams tuos pačius disciplinos ir kompetencijos standartus kaip vietiniams darbuotojams. Laikui bėgant, jie girdėjo vis daugiau ir daugiau balsų, sakančių, kad jie yra nepageidaujami. Dabar jie sužino, kad parlamentas ketina įteisinti vienakryptę privilegiją, įstatymą, kuris negali ir nėra skirtas jiems apsaugoti ar atsižvelgti į jų skriaudas, bet vietoj to suteikia svetimiems galią kritikuoti jų privačius veiksmus.
Tarp šimtų laiškų, kuriuos aš gavau po to kai paskutinį kartą kalbėjau šia tema prieš du ar tris mėnesius, buvo viena stulbinanti savybė, kuri buvo iš esmės nauja ir kurią laikau grėsminga. Visi parlamento nariai yra pripratę prie tipiško anoniminio siuntėjo. Tačiau mane nustebino ir privertė sunerimti tai, kad didelė dalis paprastų, padorių, protingų žmonių, rašančių racionalius laiškus, tiki, jog turi nenurodyti savo adreso, nes yra pavojinga nurodyti save ant parlamento nariui skirto laiško, pritariančio mano išsakytam požiūriui ir kad jie taip rizikuotų susilaukti nemalonumų. Buvimo persekiojama mažuma jausmas, augantis tarp paprastų anglų labiausiai paveiktose šalies dalyse yra kažkas, ko negali įsivaizduoti su tuo tiesiogiai nesusidūrusieji. Leisiu vienam iš tų šimtų žmonių šnekėti už mane:
„Prieš aštuonis metus Wolverhamptone, padorioje gatvėje buvo parduotas namas juodaodžiui. Dabar ten gyvena tik vienas baltasis (garbaus amžiaus pensininkė). Jos istorija yra tokia: per karą ji neteko savo vyro ir abiejų sūnų. Taigi, savo septynių kambarių namą, vienintelį savo turtą, ji pavertė bendrabučiu. Ji sunkiai dirbo ir gerai vertėsi, išsimokėjo paskolą ir pradėjo atsidėti senatvei. Tada atvyko imigrantai. Su augančia baime ji stebėjo kaip vienas po kito yra perimami namai. Rami gatvė tapo triukšmo ir sąmyšio vieta. Deja, jos baltieji nuomininkai išsikraustė. Dieną, kada išvyko paskutinis, ji buvo dviejų juodaodžių prižadinta 7 valandą ryto. Jie norėjo pasinaudoti jos telefonu susisiekimui su darbdaviu. Kai ji atsisakė, kaip būtų atsisakius bet kuriam nepažįstamajam tokią ankstyvą valandą, ji buvo iškeikta ir jei ne grandinė ant jos durų, greičiausiai būtų buvus užpulta. Imigrantų šeimos bandė išsinuomoti kambarius jos name, bet ji visada atsisakydavo. Jos nedidelės santaupos išsinaudojo ir po visų mokesčių jai belieka mažiau kaip 2 svarai savaitei. Ji nuvyko kreiptis dėl mokesčių sumažinimo ir buvo priimta jaunos merginos, kuri išgirdusi, kad moteris turi septynių kambarių namą, pasiūlė dalį jo išnuomoti. Kai ji pasakė, kad vieninteliai nuomininkai kokius ji gali gauti yra juodi, mergina atsakė: „rasiniai prietarai šioje šalyje jūsų toli nenuves“. Ji grįžo namo. Tik vienintelis telefonas palaiko jai gyvybę. Jos šeima apmoka sąskaitą ir padeda jai kaip galėdami. Imigrantai pasiūlė nupirkti jos namą už tokią sumą, kurią būsimasis savininkas išnuomojęs galėtų atgauti per kelias savaites ar, blogiausiu atveju per kelis mėnesius. Ji pradeda bijoti išeiti laukan. Langai išdaužyti. Ji randa pašto dėžutę prikištą išmatų. Kai ji eina į parduotuvę, ją seka vaikai, žavūs, plačiai besišypsantys juodukai. Jie nekalba angliškai, tačiau vieną žodį žino. Jie skanduoja „rasistė“. Kai naujasis rasinių santykių įstatymas bus priimtas, ši moteris galės būt nuteista ir keliauti į kalėjimą. Bet ar ji tokia neteisi? Aš abejoju.“
Kitą pavojingą iliuziją, kamuojančią nematančiuosius realybės, galima apibendrinti žodžiu „integracija“. Būti integruotam į populiaciją reiškia tapti praktiškai neatskiriamu nuo kitų jos narių. Bet kuriuo atveju, kai yra aiškūs fiziniai skirtumai, ypač odos spalvos, integracija yra sudėtinga, nors per ilgai laiką ir nėra neįmanoma. Tarp Tautų sandraugos imigrantų, atvykusių čia per pastaruosius penkiolika metų, yra daugybė žmonių, kurių noras ir tikslas yra integruotis ir jie eina ta kryptimi visomis savo mintimis ir užsiėmimais. Bet įsivaizduoti, kad toks dalykas sukasi galvoje didžiajai daugumai imigrantų ir jų palikuonių, yra absurdiškas ir pavojingas nesuvokimas. Mes esame ant pokyčių slenksčio. Iki šiol aplinkybės ir kontekstas pavertė pačią integracijos idėją neprieinama didžiajai daliai imigrantų populiacijos: jie niekada neketino ir nepriėmė tokio dalyko. Be to, jų skaičius ir fizinė koncentracija reiškia, kad spaudimas pritapti ir integruotis, normaliai paveikiantis nedidelę mažumą, šiuo atveju neveikia. Šiuo metu matome integracijai priešingų jėgų augimą, suinteresuotų išsaugoti ir dar labiau aštrinti rasinius ir religinius skirtumus, siekiant dominuoti pirmiausia tarp imigrantų, o po to ir visoje populiacijoje. Neseniai Wolverhamptone buvo galima stebėti, kaip žmogaus delno dydžio debesis akimirksniu užtemdo visą dangų, pademonstruodamas kaip greitai gali plisti. Žodžiai, kuriuos dabar panaudosiu, pažodžiui kaip jie buvo paskelbti vietinėje spaudoje vasario 17 dieną, yra ne mano, bet leiboristų parlamento nario, esančio ministru dabartinėje vyriausybėje:
„Tenka apgailestauti dėl sikhų bendruomenių kampanijos išlaikyti savo papročius, kurie Britanijoje laikomi nepriimtinais. Dirbant Britanijoje, ypač valstybės tarnyboje, jie turėtų būti pasiruošę priimti savo darbovietės reikalavimus ir sąlygas. Specialių bendruomenių teisių (o gal reikėtų sakyti apeigų?) (žodžių žaismas tarp righs ir rites; – vert. pastaba)) reikalavimas veda pavojingo visuomenės susiskaldymo link. Toks komunalizmas yra vėžys. Nesvarbu ar tai daro viena spalva ar kita, tai turi būti stipriai smerkiama.“
Reikia padėkoti Johnui Stonehouseui už sugebėjimą tai suvokti ir drąsą tai pasakyti. Siūlomas priimti rasinių santykių įstatymas šiems pavojingiems skaldantiesiems elementams yra puiki terpė vešėti. Tai yra priemonė parodyti, kad imigrantų bendruomenės gali organizuotis, sutelkti savo narius, agituoti prieš kitus piliečius ir dominuoti prieš kitus neišmanėlių jiems suteiktais įstatyminiais ginklais. Žiūrint į priekį mane apima bloga nuojauta, atrodo, kaip koks romėnas matau „Tibro upę putojančią krauju.“
Tragiškas ir sunkiai suvaldomas fenomenas, kurį su siaubu stebime anapus Atlanto, atvyksta ir pas mus, tik ten jis buvo nulemtas istorinių aplinkybių kuriantis pačiai valstybei, o pas mus – mūsų pačių valia bei nerūpestingumu. Iš tiesų, jis jau atvyko. Skaitine išraiška, jis pasieks Amerikos mastus dar prieš baigiantis šimtmečiui. Net šiuo metu to sustabdymui yra reikalingi ryžtingi ir neatidėliotini veiksmai. Ar visuomenė turės valios reikalauti ir įvykdyti tą veiksmą – nežinau. Tačiau žinau, kad matyti ir nekalbėti būtų didžiulė išdavystė.
* Angl. Commonwealth – šalių asociacija, kurios narės daugiausia yra praeityje buvusios britų kolonijomis.
** Tuo metu visi Tautų sandraugos piliečiai, neturintys tinkamų ryšių Jungtinėje Karalystėje, kad galėtų imigruoti turėjo gauti leidimą. Tautų sandraugos piliečiams, gimusiems JK arba turintiems JK valdžios išduotą pasą ir jų šeimos nariams šis reguliavimas negaliojo. Taip pat išimtis buvo taikoma žmonėms, bet kuriuo momentu tarp 1960 ir 1962 buvusiais JK rezidentais, taip pat rezidento žmonoms ir vaikams iki 16 metų.
Vilniuje policija ieško gerbiamo prelegento iš pietinių platumų, užpuolusio nepilnametę mergaitę. Visiškai nesistebiu tokiu nusikaltimu – mažiausiai dešimtmetį visoje įvairove praturtintoje Vakarų Europoje tai įprasta kaip saulės patekėjimas. Dabar įvairove praturtinama ir Lietuva. Neįprasta yra tai, kad policija drįsta paviešinti tokią politiškai nekorektišką ieškomo vyro nuotrauką.
Egzistuoja labai įdomi statistika. Prieš 30 metų Vidurio Rytų Europa buvo didesnio nusikalstamumo Europos pusė, Vakarų Europa buvo saugi. Dabar gi Vakarų Europos didmiesčiai yra palyginti daug nesaugesni, o mūsų regionas – daug saugesnis. Visiškai akivaizdu, su kuo tai susiję. Nusikalstamumas visur augo šalyse, kur įvyko masinė imigracija. Nes kartu su žmonių masėmis iš trečiojo pasaulio ateina ir trečiojo pasaulio elgesio normos.
Dar ne vėlu to išvengti. Tereikia nutraukti liberalią migracijos politiką, pasibaigus laikino darbo leidimams jų nepratęsti, atvykusius studijuoti po studijų išleisti namo, netaikyti šeimų susijungimo politikos darbo migrantams, o tą mažą dalį, kurią iš tiesų reikia pasilikti, ryžtingai integruoti kalbos, kultūros ir istorijos klausimais.
Viena bėda. To nori ir iš tiesų siekia tik Nacionalinis susivienijimas. Todėl lietuvišką Lietuvą išsaugoti galima tik spalio 13 dieną renkantis #2 – Nacionalinį susivienijimą. Politinė reklama.
Ta nepilnamete greitai gali būti jūsų dukra ar anūkė.
Imigrantai dažniausiai atvyksta iš kultūrų, kur taip elgtis yra normalu, nes moters statusas jose yra žemesnis, nes toks smurtas ten yra įprastas.
Ar vis dar tikite, kad tokius imigrantus galima integruoti?
Neseniai p. Armonaitė atkirto debatuose, kad neramintų ir netildytų jos, nes Lietuva ne Afganistanas.
Tačiau koks paradoksas – p. Armonaitė su savo LP kartu su LS, TS-LKD, pritariant socialdemokratams ir kitiems daro iš Lietuvos Afganistaną.
Tokiai jų šizofreniškai būsenai išgydyti tėra vieni vaistai, kuriuos turite jūs mieli rinkėjai. Tie vaistai – išrinkti į Seimą Nacionalinį susivienijimą – tuos, kurie vieninteliai yra tvirtai pasiryžę sustabdyti imigraciją – naują Lietuvos okupaciją ir vertimą Russkij mir ir Afganistano hibridu.
Politinė reklama, kurią sukūrė agresyvus juodaodis imigrantas.
Agresorius šią naktį Ukrainą atakavo 105 dronais Shahed Ukrainos oro gynyba dirbo beveik visoje šalies teritorijoje, ukrainiečiams pavyko numušti 78 dronus. Ir vėl didelė dalis Shededų kilo iš Krymo, kita dalis iš šalia esančios Krasnodar srities. Likę paleisti iš Oriol srities. Tai vienas masiškiausių smūgių dronais. Antai rugsėjo mėnesį daugiausia per vieną naktį rusai atakavo su 80 dronų.
Savo ruožtu, Ukrainos pajėgos smogė agresoriaus kariniam oro uostui Borisoglebsk (Voronezh sritis). Jis nuo ukrainiečių dronų kenčia jau ne pirmą kartą. Be to, Ukrainos pajėgos ir toliau siekia išmušti rusų akis, t. y. radarus. Šį kartą sunaikintas radaras „Nebo M“. Simboliška, kad apie taikinių ore, pvz. balistinių raketų pakilimą 600 km atstumu turintis perspėti radaras sunaikintas balistine raketa ATACMS. Šiais metais tai jau minimum trečia tokia sistema, ukrainiečių teleportuota į kosmosą.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Naktį ir dieną agresorius vėl smūgiavo ukrainiečių užnugaryje esančiai Sumy sričiai. Atakuota Shahedais bei KAB‘ais. Vakare rusai paskelbė neva Ukrainos pajėgos HIMARS’ais smogė Kurchatov (šalia Kursk AE), demonstruoja dmsprogimą ir dūmus. Tačiau ukrainiečiai tokią info paneigė, tad tikėtinas dar vienas rusų spektaklis. Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.
Kharkivo kryptis.
Ukrainiečiai dronais ir artilerija atakavo rusų užnugaryje esančią Belgorod sritį, sunaikintas agresoriaus šaudmenų sandėlis. O agresorius savo „kovos“ metodų nekeičia – naktį aviacija smūgiavo Kharkiv miestui. Sužeista bent vienuolika civilių, tarp kurių trejų metų vaikas.
Kontaktinėje linijoje intensyviausi mūšiai ir toliau Vovchansk sektoriuje. Rusai aktyviai mėto KAB‘us.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Daugiausia pastangų rusai sutelkė siekdami sukurti placdarmą prie Lozova, tačiau ukrainiečiai neleido agresoriui pasistūmėti. Jau kelinta diena agresoriaus puolimas intensyvus, tačiau rezultatai jei ne nuliniai, tai minimalūs. Norisi tikėti, kad rusų puolimo potencialas (daugiausia 1-osios tankų armijos vienetai) senka, ir ukrainiečiams pavyks stabilizuoti frontą. Tačiau net jei įvyktų optimistinis scenarijus ir situacija būtų stabilizuota, negalima kontaktinės linijos palikti tokioje konfigūracijoje, kurioje ji yra dabar. Pishchane pleištas net ir pasyvioje gynyboje yra labai pavojinga rakštis ukrainiečių gynyboje, tad atsiradus progai geriausia būtų jį nupjauti.
Lyman. Ukrainos pajėgos įsitvirtinusios aukštumose ir palei vandens kliūtis neleidžia rusams stumtis priekin. Agresorius jau kelinta diena nesėkmingai bando pasistūmėti link Zherebec upės centriniame ruože (Yampolivka – Terny ruožas), o šiauriniame flange (Makiivka – Nevske ruožas) ją kirsti.
Syversk. Ukrainiečių teigimu mūšių intensyvumas nukrito, fiksuojami tik lokalūs susidūrimai. Okupantai skelbia, kad situacija sektoriuje kaista, neva to įrodymas – vakar „užimtas“ Verkhmokamenske. Kaip ten bebūtų – video ar foto patvirtinimų, kad rusai užėmė šią gyvenvietę aptikti nepavyko.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Rusai teigia bandantys prasimušti link Stupochki. Pietinėse Chasiv Yar prieigose esanti gyvenvietė yra aukštumose palei kelią Chasiv Yar – Kostyantinivka, ir atvertų rusams galimybę apeiti Chasiv Yar iš užnugario. Bet yra niuansų – reikia prisiminti, kad agresorius jau ne kartą šią gyvenvietę teigė „išlaisvinęs“, tačiau ukrainiečių pėstininkai ir artileristai su tuo kategoriškai nesutiko ir prie gyvenvietės skeltanagių net neprileido. Taip ir šį kartą – nuo kanalo, t. y. nuo kontaktinės linijos iki Stupochki apie 5 km, tad tai labiau rusų atakos į gyvenvietės pusę, o ne mūšis jos prieigose.
Šiaurinis flangas. Rusai ima koncentruoti pastangas Mykolaivka ir siekia išplėsti savo placdarmą Zhuravka šiauriniame krante link Myrnohrad. Taip pat tęsiasi mūšiai prie Lysivka.
Centras.
Neaiški padėtis Tsukuryne, tačiau nepanašu, kad rusai būtų įžengę į vakarinę gyvenvietės dalį. Taip pat tęsiasi mūšiai Hyrnik šiaurinėse prieigose, čia Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas.
Kelinta diena keista tyla rytiniame Vovcha krante. Rusai jau skalambija, kad užėmė beveik visą teritoriją nuo Nevelske iki upės. Pasirodę video, kaip iki tol rytiniame Vovcha upės krante kovojusios Ukrainos pajėgų 59-osios brigados tankas atakuoja rusų pozicijas prie Tsukuryne, perša išvadą, kad bent jau nemaža dalis šio vieneto (o gal ir visas) jau sėkmingai pasitraukė iš potencialaus apsupimo rytiniame upės krante. Nors tai labiau spekuliacija, nei faktas. Stebėsime situaciją.
Pietinis flangas. Okupantai bando stumtis į šiaurę nuo Prechistivka – Vuhledar – Vodiane ruožo, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka.
Zaporizhia kryptis.
Rusai rengia atakas Velyka Novosylka ruože, tačiau nepanašu, kad jie turėtų pajėgumo pasinaudoti situacija prie Vuhledar. Taip pat agresorius rengia lokalias atakas prie Kamyanske. Didžiausia problema kryptyje yra agresoriaus aviacija ir KAB‘ai.
