Vyksta nepaprastos svarbos teismo procesas. Byla iš esmės lemsianti, ar turėsime policiją Lietuvoje. Ne veltui DELFI tai šiandien vedamoji naujiena.
Policininkas kaltinamas nužudymu, nes nušovė jį ir kitus pareigūnus puolusią moterį. Moterį su 30 cm peiliu, kuri nereagavo į elektros šoką, į teleskopinę lazdą, galiausiai net į kulką į koją. Po visko iškart stojosi ir puolė toliau. Pareigūnas ją nušovė traukdamasis, iš poros metrų atstumo, pagrįstai bijodamas dėl savo gyvybės. Moteris turėjo psichinį sutrikimą, jai kildavo tokie priepuoliai, anksčiau nuo jos turėjo gintis ir slapstytis ir jos suaugę sūnūs. Nes moteris stipri ir priepuolių metu visiškai nesustabdoma. Dabar tie patys sūnūs iš to bando pasipelnyti, aiškindami, kad ginklo panaudojimas buvo neproporcingas. Reikalaujama 111 tūkstančių eurų iš pareigūno ir valstybės.
Svarbu ne eurai, svarbu pats principas, ar valstybė leidžia egzistuoti policijai, ar pareigūnai gali įvesti tvarką, kai nepaklūstama jų reikalavimams ar juo labiau kai puolami jie patys ir kyla grėsmė sveikatai ir gyvybei. Lietuvoje pareigūnai ginklus panaudoja labai, tiesiog ypatingai retai. Keli pažįstami pareigūnai nėra niekada iššovę tarnybos metu. Teisiamas pareigūnas į žmogų iššovė pirmą kartą gyvenime. Lietuvoje nėra piktnaudžiaujama ginklais, priešingai, jie naudojami tik pačiais kraštutiniais atvejais.
Dabar pareigūnas teisiamas absurdo procese už tokį visiškai kraštutinį atvejį. Kabinėjamasi, ko nelaukė pastiprinimo. Atsakymas iškalbingas: mes žinome, kad ekipažų taip tragiškai trūksta, kad joks pastiprinimas neatvažiuos, o pavojus mums čia ir dabar. Tai policijos reformos pasekmė. Policijoje trūksta šimtų pareigūnų vien tik Vilniuje ir jų statuto pakeitimai toliau veja į pensiją ar privatų sektorių visus labiau patyrusius pareigūnus. Pareigūnų trūkumas yra sukurtas Skvernelio ir Šimonytės reformų. Dabar dėl to trūkumo likusieji pareigūnai atsiduria štai tokiose situacijose. Keisti teisėjos klausimai ta puikiai atskleidė.
Policija privalo turėti galimybę panaudoti ginklą. Nėra jokios policijos smurto ar piktnaudžiavimo ginklais problemos Lietuvoje. Yra labai daug kitų problemų, bet tik ne ši. Pareigūnų bendruomenės akyse šiame teisme sprendžiasi jų visų teisė dirbti savo darbą. Turėti galimybę prireikus įvykdyti pareigas ir gyviems grįžti namo. Jeigu absurdo teismas pakirs šią teisę, turėsime dar didesnę problemą srityje, kur problemos jau ir taip kaupiasi.
Norime, kad Lietuva būtų ir liktų saugia šalimi. Tam reikalinga stipri, aprūpinta ir teisiškai įgalinta policija ir kitos tarnybos. Visų žvilgsniai šiandien turėtų krypti į šitą procesą.
Kaip ir buvo galima tikėtis, po Vuhledaro kritimo Rusijos puolimas nesustojo. Nors buvo ekspertų, kurie aiškino, kad sustos.
Putinas nori paimti maksimaliai daug (kiek tik gali) Ukrainos teritorijos iki JAV prezidento rinkimų. Jeigu įmanoma, tai visą Donbasą, kas, tiesa, mano manymu, bent kol kas atrodo nerealu. Nebent visai griūtų frontas. Tai, kodėl, Putino puolimas turi sustoti? Jis toliau vyksta ir Vuhledaro kryptimi ir kitomis galimomis.
Iš Vuhledaro pavėluotai ir su dideliais gyvos jėgos nuostoliais atsitraukusiai 72-ajai brigadai pailsėti neleista. Jai nurodyta stabdyti prasiveržusios per Vuhledarą rusų armijos puolimą. Tai rodo, kaip striuka Ukrainos pusėje su šviežiais rezervais, kai vėluoja mobilizacija.
Po Vuhledaro, bent kol kas, Rusijos pusė pasirinko kryptį į šiaurę, kad iš pietų judėti energetikų miesto Kurachovo link.
Kurachovo yra, kaip mūsų Elektrėnai. Ne kartą teko ten lankytis. Ir dabar, mažiau, nei prieš metus ten buvau. Kurachovo tai visų pirma, galinga šiluminė elektrinė ant didelio vandens rezervuaro kranto. Kartu šis miestas saugo išėjimą link Donecko srities ribos.
Bet prieš tai, judant iš pietų, Rusijai reikia paimti svarbią logistikos kelių sankirtą: Bogojavlenką (į šiaurę nuo Vuhledaro). Tas dabar ir vyksta. Zaporyzhia kryptis nuo Vuhledaro į pietus, matyt, dar laukia.
Link Kurachovo rusai slenka iš rytų ir šiaurės. Judėti iš rytų, nuo Marjinkos pusės rusams sekėsi gana nelengvai. Nors tarp Marjinkos ir Kurachovo yra vos keletas gyvenviečių, bet Ukrainos pusė gan ilgai gynė šį kelią.
Dabar Donbase viskas suintensyvėjo. Atsiliepia JAV draudimas neleisti naudoti toliašaudžių raketų prieš Rusijos lėktuvus ir sandėlius su tomis visus Ukrainos gynybos įtvirtinimus Donbase griuvėsiais verčiančiomis sklandančiomis bombomis, Rusijos perviršis ginkluote ir amunicija, karo išsekintos profesionalios Ukrainos pajėgos be galimybės rotuotis, pailsėti ir vėluojanti mobilizacija.
Ir, kaip nurodo ir Vokietijos ekspertas Ropke, Rusijos armija priartėjo prie Kurachovo. Liko 2 km. Tai reiškia, kad rusų armija pasiekė beveik rytinį Kurachovo vandens rezervuaro pakraštį.
Ataka planuojama, matyt, ir iš šiaurės. Čia Rusijos armija bando apsupti Ukrainos karinį kontingentą ties šachtininkų gyvenviete Gorniak ir Kurachovka.
Taigi, kritus Vuhledarui, vienu metu labai kritiški mūšiai vyksta ties pakankamai svarbiais taškais Donbase: Selidovo ir Torecku (į šiaurės rytus nuo Kurachovo). Dabar jau ir prie energetikų miesto Kurachovo. Gerai, kad priartėjus rusams visai netoli Pokrovsko ir Myrnohrado, juos sulaikė.
Bet kur dar atakos Siversko kryptimi (Donbaso šiaurinė dalis), Kupianskas ir Vovcanskas (Charkivo sritis)? Dabar ir jėgos kumščio formavimas Zaporyzhia kryptimi, kur Ukraina dalį teritorijos buvo atsiėmusi per 2023 metų kontrpuolimą.
Karo smagratis Donbase tikrai nesustoja. Priešingai. Jis vis labiau įsisuka. Ir, deja, išsekintai, stipriai nukraujavusiai Ukrainos armijai vis sunkiau tai yra išlaikyti. Neretai laikomasi tikrai iš paskutiniųjų… Tai tik samprotauti iš toli lengva, kad atseit laikykitės, o kai JAV ir kitos Vakarų šalys duos jums dar ginklų, tai 2025 m. galėsite ir pulti.
Prieš porą dienų masinės „specialistų“ muštynės Kaune, dabar jau smurtas prieš nepilnametes… Kas seka situaciją Europoje, tam nėra jokia naujiena, visose atvykėlius iš pietų priėmusiose šalyse smurto lygis sparčiai kyla. Ypač smurto ir seksualinių nusikaltimų skaičius prieš moteris. Statistiniai duomenys visose šalyse fiksuoja ženklius pokyčius. 2017–2018 m. Prancūzijoje išžaginimo atvejų padaugėjo 17 proc., o kitų seksualinės prievartos formų – 20 proc. Prancūzijoje viešose vietose 3 milijonai moterų patyrė nepageidaujamą seksualinį dėmesį. 2017 metais Vokietijoje „seksualinės prievartos“ aukų skaičius išaugo 41 proc. Palyginti su 2015 m., 2016 m. Švedijoje užregistruotų seksualinių nusikaltimų skaičius išaugo 12 procentų ir pan.
Asta Katutė
Ilgą laiką apie tai kalbėti buvo nepolitkorektiška. Tylos sieną pralaužė masinis netramdomas imigrantų iš šiltųjų kraštų siautėjimas Kelne per naujųjų metų sutiktuves 2016 m. Po to vakaro policija gavo virš 500 pareiškimų, iš kurių 40 proc. buvo dėl seksualinių nusikaltimų.
Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje vis skamba tragiškos istorijos apie išniekintas ir dažnai nužudytas moteris. „Italija: trylikametę išprievartavo 7 egiptiečių migrantai“, „Vokietiją sukrėtė žvėriški jaunų merginų nužudymai: šalis bunda iš pasakiškos būsenos“, „77 proc. išprievartavimo atvejų Paryžiaus gatvėse įvykdė svetimšaliai“ ir t. t.
Viena vertus tai sietina su masišku jaunų imigrantų vyrų (ES priėmė virš 3 milijonų asmenų, pagrinde vyrų, kurių 80 proc. amžius iki 35 m.), neturinčių partnerių skaičiaus didėjimu, kita vertus labai svarbus yra ir kultūrinis faktorius. Moters traktavimas musulmoniškose šalyse, iš kur ir atvyksta dauguma imigrantų, yra visai kitoks, negu Europoje. Jie skirsto moteris į „garbingas“, anksti ištekančias ir namuose būnančias, ir kitas, kurios elgiasi pagal savo teises ir laisves – kaip jas supranta.
Kultūrinis konfliktas neišvengiamas ir Lietuvoje, kuri pasiruošusi kasmet priimti po 40 000 atvykėlių per metus. Šiuo metu svetimšalių yra virš 220 000 tūkst., sparčiausiai auga migrantų iš islamiškųjų posovietinių šalių, tokių kaip Tadžikistanas, Uzbekistanas ir kt. skaičius.
O dabar politinė reklama. Artėja Seimo rinkimai. Spalio 13 dieną rinkis kokią nori matyti Lietuvą, „praturtinta“ visokeriopa „įvairove“ ar lietuvišką Lietuvą. Partija Nacionalinis susivienijimas Nr. 2, nuosekliai pasisako už stipria, saugią ir lietuvišką Lietuvą amžiams.
Ukrainos pajėgos Storm Shadow ir GMLRS raketomis smūgiavo Pokrovsk kryptyje veikiančios rusų 2-osios armijos dviejų brigadų (35-osios ir 27-osios) vadovavimo ir valdymo punktams. Anksčiau šios raketos naudotos smūgiams giliame rusų užnugaryje (atakuoti šaudmenų sandėliai, pajėgų susitelkimo rajonai ir pan.), dabar jos jau skrieja visai netoli kontaktinės linijos. Atrodo, kad ugnies priemonių ukrainiečiai turi nemažai ir gali sau leisti smūgiuoti tokio pobūdžio taikiniams. Taip ir toliau.
Tikėtina, virš rusų kontroliuojamos Horlivka patys rusai numušė savo ultra naują ir net analogov žvalgybinį – atakos droną S70 Ochotnyk (veikia kelis tūkstančius kilometrų atstumu, gali nešti kelis šimtus kilogramų bombų arba raketų). Kaip teigia patys rusų karo propagandistai, tai buvo pirmas kovinis šio drono bandymas, kurio metu orlaivis prarado kontrolę ir rusų Su25 jį numušė, kad dronas neatitektų ukrainiečiams. Pamuštas dronas, sąlyginai sveikas, nukrito… Ukrainos pajėgų kontroliuojamoje teritorijoje prie Konstyantinyvka: https://t.me/arrowsmap/6138.
Rusai šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 3 raketomis Kh59 ir 13 Shahedų. Visos raketos deja praėjo – sprogimai girdėti pietinėse Ukrainos srityse. Kalbant apie Shahedus, tai Ukrainos gynėjams pavyko numušti 3. Teigiama, kad 10 dėl EW veiklos nepasiekė taikinių.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Sunkūs mūšiai vyksta Glushkovo pietuose. Rusai skelbia išstūmę ukrainiečius iš Medvezhe, tačiau kaip visada įrodymų nepateikia. Taip pat karšta ir ukrainiečių dešiniajame flange. Rusams nepavyksta pasistūmėti prie Plechovo, ukrainiečiai kontratakuoja.
Kharkivo kryptis.
Tęsiasi mūšiai Vovchansk mieste (tiksliau griuvėsiuose, kurie dar balandžio mėnesį buvo miestas) bei rytiniame ir vakariniame jo flange. Kontaktinėje linijoje be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Okupantai kiek išplėtė Pishchane pleišto smaigalį, čia tęsiasi sunkios kautynės. Be to, rusai intensyvina pastangas susikurti placdarmą prie Lozova, jie pasigerino savo pozicijas prie Andriivka.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Prie kanalo be pakitimų, ukrainiečiai išlaiko pozicijas. Toretsk – Niu Jork ruože situacija išlieka sudėtinga, agresorius bando įsitvirtinti prie Leonidivka.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos sunkiuose ir kruvinuose mūšiuose neleido okupantams pasistūmėti nei šiauriniame Zhuravka upės krante, nei prie Selydove.
Centras.
Vakarinis Vovcha upės krantas. Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas vakarinėje Tsukuryne gyvenvietės dalyje bei Hyrnik. Nepanašu, kad ukrainiečių vienetų sąveika šiame ruože būtų sutrikusi.
Rytinis Vovcha upės krantas. Ukrainiečiai toliau su mūšiais atsitraukinėja iš apsupimu galinčio virsti ruožo. Agresorius paskelbė užėmęs Zhelane Druha, kas ženkliai sukomplikuotų Ukrainos vienetų galimybes atsitraukti. Kol kas šio fakto patvirtinimo rasti nepavyko.
Pietinis flangas. Agresorius kažkiek pajudėjo į šiaurę nuo Vuhledar, tačiau šis faktas neturėtų stebinti – ten ukrainiečių pozicijų tikėtina nebuvo, nes tai nepatogi gynybai vietovė (plyni laukai). Rusai atsirėmė į aukštumas, čia jie gali pradėti strigti.
Spalio 6-ąją Vilniaus J. Heifetzo kamerinėje salėje (Pylimo g. 4) bus vaidinama teatrinė-muzikinė fejerija „Dieviškasis Mikelandželas“. Režisierius Aleksandras Rubinovas sukūrė tikrai subtilų, nuoširdų, jausmingą poetinį kūrinį. Jo herojus – didysis italų menininkas. Spektaklyje atsiskleis Mikelandželo gyvenimas, sudėtingi meilės santykiai, unikalus kūrybiškumas. Itin dinamiškas vaidmuo šiame scenos kūrinyje teko aktorei Daivai Škelevaitei. Operos tenoras Mindaugas Zimkus ėmėsi Benjamino Briteno vokalinio ciklo „7 Mikelandželo sonetai“ (dėl ypatingo vokalinės technikos sudėtingumo itin retai atliekamo), o jam akompanuoja puiki pianistė Paulė Gudinaitė. Sceninį veiksmą praturtina išradingos vaizdo projekcijos, efektingai vaizduojančios Mikelandželo kūrybą, jo paveikslus ir skulptūros šedevrus. Norisi padėkoti poetei Violetai Šoblinskaitei, kuri iš senosios italų kalbos puikiai išvertė daugybę Mikelandželo sonetų.
Mikelandželas Buonarotis (1475–1564) – italų skulptorius, poetas ir mąstytojas, dažnai vadinamas tikruoju baroko tėvu. Jo darbai buvo laikomi aukščiausiais Renesanso meno pasiekimais dar pačiam meistrui gyvam esant. Per genijaus gyvenimą (o jis gyveno 88-erius metus) pasikeitė net trylika popiežių. Devyniems iš jų jis atliko įvairiausius užsakymus. Yra išlikę daugybė dokumentų apie šio menininko gyvenimą ir kūrybą – užrašytų amžininkų liudijimų, paties Mikelandželo laiškų, sutarčių, jo asmeninių ir profesinių įrašų. Mikelandželas – pirmasis Vakarų Europos meno atstovas, kurio biografija buvo paskelbta dar jam gyvam esant. Tarp garsiausių jo darbų yra Dovydo, Bakcho, Mozės, Lėjos, Rachelės skulptūros, taip pat garsioji „Pieta“. Jo skulptūros puošia popiežiaus Julijaus II kapą.
Bilietai į „Dieviškojo Mikelandželo“ fejeriją, režisuotą Aleksandro Rubinovo, parduodami visose Bilietai.lt kasose ir internetu.
Dėl didėjančios Rusijos keliamos grėsmės NATO planuoja padidinti bendrą karių skaičių dar maždaug 250 000 karių. Apie tai praneša „Welt am Sonntag“, remdamasis dar neviešintais planais, kurie pateko į žurnalistų rankas.
Remiantis konfidencialiais Vokietijos gynybos ministerijos dokumentais, 2024 m. pavasarį NATO šalys galutinai susitarė dėl „minimalių būtinų pajėgumų“ gintis nuo galimos Rusijos agresijos.
Šiuos „minimalius pajėgumų reikalavimus“ nustatė du aukščiausi NATO kariuomenės vadai – JAV generolas Christopheris Cavoli ir Prancūzijos admirolas Pierre’as Vandieu. Jei 2021 m. buvo manoma, kad visoms NATO šalims kartu pakanka 82 kovinių brigadų, tai ateityje jų turėtų būti 131. Taigi Aljansas vienu metu padidins brigadų skaičių 49 brigadomis, o kiekvienoje jų bus apie 5 000 karių. Kad būtų galima vadovauti šiems kariams, NATO „kovinių korpusų“ skaičius turėtų padidėti nuo dabartinių 6 iki 15, o divizijų štabų – nuo 24 iki 38.
Taip pat reikia daugiau ginkluotės, ypač oro gynybos sistemų, amunicijos, tolimojo nuotolio tiksliųjų ginklų, logistikos ir transporto priemonių. Numatoma, kad antžeminių priešlėktuvinių sistemų skaičius padidės nuo 293 iki 1 467, t. y. 1174, įskaitant tokias ginklų sistemas kaip „Patriot“, „Iris T-SLM“, „Skyranger“ ir artimojo nuotolio gynybos sistemas. Taip pat numatoma padidinti sraigtasparnių skaičių nuo 90 iki 104.
Kaip pažymi „Welt“, tai yra bendras visų 32 NATO šalių narių poreikis, kuris bus paskirstytas visoms šalims narėms. Kiekvienai šaliai keliami tikslai priklausys nuo jos „turtingumo“ ir gyventojų skaičiaus, teigiama Vokietijos gynybos ministerijos dokumentuose.
Pavyzdžiui, Berlynui skiriama „apie 9,28 proc. visų pajėgumų“. Taigi Bundesveras turės dislokuoti „penkias-šešias papildomas kovines brigadas“, taip pat „papildomo kovinio korpuso“ personalą ir dar vieną sraigtasparnių dalinį. Šiuo metu Bundesveras turi aštuonias brigadas, devintoji yra kuriama, o dešimtąją planuojama sukurti iki 2031 m.
NATO ruošiasi karui su Rusija
Kaip rašė UNIAN, NATO pamažu ruošiasi galimam karui prieš Rusiją. Taigi, rugsėjo pabaigoje tapo žinoma, kad Aljansas kuria masinės sužeistųjų evakuacijos planus. NATO supranta, kad kare su Rusija negalės laisvai naudotis greitosios pagalbos oro transportu, kaip Irake ar Afganistane.
Taip pat pasakojome, kad NATO rengia karo prieš Rusiją panaudojimo scenarijus. Konkrečiai vienas iš scenarijų numato, kad po naujos mobilizacijos Rusija išstums AFU iš fronto Ukrainoje ir tada pradės agresiją prieš NATO.
Apie Rusijos suvereniteto Donbase ir Kryme pripažinimą nekalbama, tačiau Ukraina gali atsisakyti bandymų jas susigrąžinti jėga.
Dėl taikos Ukrainai tikriausiai teks eiti į skausmingą kompromisą
Negalima pripažinti Rusijos suvereniteto Donbase ir Kryme, tačiau Ukraina gali nebandyti jų susigrąžinti jėga.
Dėl taikos Ukrainai tikriausiai teks eiti į skausmingą kompromisą / nuotrauka facebook.com/GeneralStaff.ua
Karas Ukrainoje gali baigtis susitarimais, pagal kuriuos Kijevas gaus tvirtas saugumo garantijas, o Maskva išlaikys de facto, bet ne de jure, okupuotos teritorijos kontrolę. Apie tokį scenarijų vis dažniau kalba ne tik Vakarų, bet ir Ukrainos pareigūnai, rašo „Financial Times“.
Laikraštis pažymi, kad nei Kijevas, nei jo sąjungininkai nesutinka pripažinti Rusijos suvereniteto okupuotose teritorijose, nes tai tik paskatintų tolesnę Rusijos agresiją ir rimtai pakenktų tarptautinei teisei ir tvarkai. Tačiau esą egzistuoja „tylus susitarimas“, kad šios žemės kada nors ateityje turės būti grąžintos diplomatinėmis priemonėmis.
„Žemės perleidimas siekiant narystės NATO gali būti „vienintelis žaidimas mieste“, kaip mums sakė vienas Vakarų diplomatas, tačiau ukrainiečiams tai tebėra tabu, bent jau viešai“, – rašo FT.
Kaip pažymi leidinys, užsienio politikos sluoksniuose jau pusantrų metų diskutuojama apie „Vakarų Vokietijos modelį“ Ukrainai: Vakarų Vokietija yra NATO narė nuo 1955 m., nors Rytų Vokietiją iki 1989 m. kontroliavo Maskva.
Šį modelį, kaip alternatyvą Ukrainai, visų pirma minėjo buvęs JAV specialusis pasiuntinys Ukrainoje Kurtas Volkeris, buvęs NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas ir dabartinis Čekijos prezidentas Petras Pavelas.
Kas čia nutiko LRT, konservatorių ruporui? Portalas www.lrt.lt paskelbė išties gerą interviu su Nacionalinio susivienijimo pirmininko pavaduotuoju Vytautu Sinica, – o juk tą partiją įnirtingiausiai spardo dabartiniai valdantieji, kaltindami ir fašizmu, ir nacizmu, ai, ai!!!
O dar toliau nuo generalinės linijos, regis, nukrypo LRT PLIUS: parodė vaidybinį dokumentinį filmą apie Juozą Tumą-Vaižgantą „Tumo kodeksas“ (režisierius Eimantas Belickas, 2018). Neabejoju, kad intelektualai jame atras trūkumų, negerovių. Ką jau ką, o kritikuoti visi mokame, net jei patys nesugebame nė mažiausio naudingo Tėvynei veiksmo atlikti.
Mane irgi kiek šokiravo tai, kad filme atvirai buvo „spardomas“ pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Bet svarbiausia filmo idėja visgi gera: Lietuva, lietuvių tauta, lietuvių kultūra ir kultūros reikšmė sėkmingai valstybei. Net ir juodomis spalvomis nupiešę Antano Smetonos vykdytą tautininkų perversmą, kruopščiai suregistravę Vaižganto ideologinius nesutarimus su tuometiniu prezidentu, filmo kūrėjai visgi savo herojų lūpomis pripažino: jei ne Smetonos vykdytas perversmas, Maskva Kauno gatvėmis būtų pražygiavusi žymiai anksčiau.
Perversmas – čia jau mano komentaras, – kaip jį bevertintum iš prisiekusių demokratų pozicijų, visgi Lietuvai padovanojo dar keletą metų laisvės ir sustiprino tautoje TAUTOS idėją. Lietuvių tautos!
Daugiau filmo „Tumo kodeksas“ nekomentuosiu, tik dar kartą pakartosiu: filmas labai labai aktualus artėjančių Seimo rinkimų fone, ypač tiems, kuriems vis dar reikia Lietuvos respublikos, o ne rytinio Europos Sąjungos regiono, sutartinai vadinamo Lietuva.
Jau ilgą laiką Lietuvos diplomato, pulkininko, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjo, vieno iš Birželio sukilimo rengėjų Kazio Škirpos atminimo lentos klausimas kelia aistras Lietuvoje. Vieni mano, kad Škirpa nusipelnė pagarbos dėl savo kovos už Lietuvos nepriklausomybę, kiti – kad jo veiksmai Antrojo pasaulinio karo metu paliko šešėlį jo biografijoje.
Tačiau šio ginčo centre atsidūrė ne tiek visuomenė, kiek valdininkai, kurie, atrodo, vengia aiškaus sprendimo ir stumia šį klausimą iš vienos institucijos į kitą.
„Desovietizacijos komisija“: Vangūs sprendimai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovas dr. Arūnas Bubnys jau ne kartą ragino vadinamą „Desovietizacijos komisiją“ iš naujo svarstyti Kazio Škirpos atminimo įamžinimą. Pasak A. Bubnio, rugsėjo 19 d. priimta komisijos išvada buvo neteisėta, nes pasak jo, posėdyje dalyvavo tik pusė narių, o balsai pasiskirstė perpus. Jis teigia, kad tokia situacija neleidžia priimti galutinio sprendimo, todėl jis teigia, kad kad komisija turėtų persvarstyti šį klausimą.
Komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas atsako šaltai: abejoja, ar komisija ryžtųsi svarstyti klausimą dar kartą, nebent būtų pateikta naujos informacijos apie K. Škirpą. Karčiauskas taip pat atmeta kritiką dėl posėdyje dalyvavusių narių skaičiaus, pabrėždamas, kad komisija veikia esant tik septyniems nariams, nes pasak jo pats LGGRTC iki šiol nėra paskyręs dviejų papildomų atstovų.
LGGRTC ir savivaldybė: klausimo stumdymas tarp institucijų
A. Bubnys savo ruožtu pažymi, kad be komisijos išvados jis negali priimti sprendimo dėl Škirpos atminimo lentos. Tačiau pasak jo, jei „Desovietizacijos komisija“ atsisakytų spręsti šį klausimą, galutinis žodis galėtų priklausyti Vilniaus miesto savivaldybei. Esą savivaldybės Istorinės atminties komisija turi teisę pati nuspręsti dėl atminimo ženklų, net be LGGRTC ar komisijos sprendimo…
Na, o savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Gogelienė tvirtina, kad savivaldybė lauks galutinės LGGRTC išvados.
Pasak jos LGGRTC nori išvengti atsakomybės ir nesprendžia klausimo iki galo, nors turėtų. Gogelienė ragina LGGRTC imtis papildomų tyrimų, jei komisijai trūksta žinių.
Įvykis, sukėlęs visuomenės pasipiktinimą
K. Škirpos atminimo įamžinimo klausimas susilaukė itin didelio visuomenės dėmesio kai šiemet Birželio 23-osios sukilimo išvakarėse visuomenininkai (Nacionalinis susivienijimas – red.) savo pastangomis pakabino Kaziui Škirpai skirtą atminimo lentą Vilniuje, ant Gedimino pr. 40 / Vasario 16-osios g. 1 pastato sienos. Tai buvo simbolinis žingsnis, kuriuo siekta pagerbti vieną iš Lietuvos nepriklausomybės kovų pirmeivių, nepaisant apie jį skleidžiamų pramanų.
Tuomet Vilniaus miesto savivaldybė nedelsdama davė nurodymą atminimo lentą lentą nuimti. Atminimo lenta nuplėšta buvo labai grubiai Lietuvos istorijai itin reikšmingą – birželio 23-ąją dieną ir simboliškai atspindėjo gilėjančią takoskyrą tarp skirtingų visuomenės grupių bei valdžios institucijų, kurių veiksmai dėl atminimo lentos sulaukė visuomenės pasipiktinimo.
Šis įvykis atskleidė esant sunkiai įveikiamą prarają tarp visuomenės lūkesčių ir Lietuvos valdžios elgesio su tautos istorinės atminties ženklais. Ginčas dėl Škirpos lentos apnuogino ir gilias prieštaras tarp istorinių interpretacijų o kartu ir Lietuvos istorinės atminties politikos teisinio reguliavimo neįgalumą.
Visuomenės lūkesčiai aiškūs – norima aiškaus atsakymo, tačiau institucijos šį klausimą nuolat stumdo viena kitai. Susidaro įspūdis, kad biurokratinės procedūros ir atsakomybės vengimas tapo pagrindinėmis kliūtimis sprendžiant šį klausimą.
Nuslėptas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas
Dabartinių nesusipratimų galima buvo išvengti, arba juos galima būtų buvę išspręsta daug veiksmingiau, jei savo laiku būtų buvęs priimtas Lietuvos Respublikos Seimo stalčiuose nuo 2012 metų dūlantis Lietuvos Respublikos Tautos Istorinės atminties įstatymo projektas. Šiame įstatymo projekte numatyta speciali Seimui atskaitinga institucija – Tautos istorinės atminties taryba su plačiais įgaliojimais spręsti visus su tautos istorine atmintimi susijusius klausimus.
Tautos istorinės atminties įstatymo projektas, 2014 m. redakcija | Alkas.lt ekrano nuotr.
Taryba būtų sudaryta iš labai plataus atstovų rato, įskaitant Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės kanclerius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovą, mokslininkus, kultūros ir meno atstovus, taip pat organizacijų, susijusių su Lietuvos laisvės kovų ir kultūros paveldu, atstovus. Taryba turėtų ne tik patariamąją funkciją, bet ir realius įgaliojimus. Jos sprendimai tautos istorinės atminties klausimais būtų privalomi tiek valstybės, tiek savivaldybių institucijoms.
Tarybos įgaliojimai apimtų:
Tautos istorinės atminties įamžinimo krypties formavimą,
Atmintinų metų ir dienų minėjimo programų tvirtinimą,
Siūlymų dėl Tautos istorinės atminties objektų inicijavimą ir teikimą Seimui,
Patarimų dėl istorinio atminimo politikos teikimą,
Tarptautinio bendradarbiavimo plėtrą istorinės atminties srityje.
Šį taryba galėtų rinkti informaciją, kurti ekspertų darbo grupes ir dalyvauti tarptautinėse programose. Jos sprendimai būtų privalomi visoms institucijoms, o tai reiškia, kad ilgai besitęsiantys ginčai dėl atminimo ženklų, tokių kaip Kazio Škirpos atminimo lenta, būtų sprendžiami greičiau, sėkmingiau, tikslingiau.
Jei Tautos istorinės atminties įstatymas būtų priimtas savo laiku ir Lietuva jau 10 metų turėtų ir būtų vykdžiusi sąmoningą suderintą tautinę istorinės atminties politiką.
Ne tik ginčas dėl K. Škirpos lentos bet ir susipriešinimai dėl kitų Lietuvos istorinės atminties ženklų ir istorinių asmenybių įamžinimo galėjo būti išspręsti ir įveikti profesionaliai, tuomet jokios biurokratinės kliūtys, kurias šiuo metu matome, nebūtų trukdžiusios priimti aiškių ir savalaikių sprendimų.
Kieno pastangomis ir kodėl nuslėptas Tautos istorinės atminties įstatymo projektas? Kam jis kelia pasibaisėjimą ir atstūmimą? Kam trukdo?
Kam trukdo tautos istorinės atminties įstatymas
Kai kuriems įtakingiems istorikams, kurie bijo iš savo rankų išleisti istorijos aiškinimo vienvaldystę, prarasti vienintelių įtakingų istorijos aiškinimo įtakotojų vaidmenis ir todėl visus, pasisakančius už Tautos humanistines vertybes puoselėjančios valstybės istorinės atminties politikos formavimą ir įgyvendinimą, kaltinantiems siekiu politizuoti istoriją.
Įvairaus plauko tarptautininkams, internacionalistams, globalistams – svajojantiems apie betautį besienį belytį pasaulį, apie Lietuvą – be lietuvių.
Visų laikų Lietuvos užkariautojams ir raudonojo Kremliaus darbų tęsėjams ir nenorintiems pietryčių Lietuvos okupacijos pripažinti Pilsudskio pasekėjams.
Tauta be savo istorinės atminties politiką nuolat puoselėjančios Tautos istorinės atminties tarybos, be kryptingai nuolat palaikomo ir kuriamo valstybės gyvųjų ir mirusiųjų piliečių tarpusavio ryšį stiprinančio didvyriško pasakojimo – pasmerkta tarpusavio susipriešinimui ir išnykimui kitų stipresnių savo istorinę savimonę ir savivertę ugdančių tautų įtakoje.
Daugelis nustemba, kurie kasdien skaito skelbiamas publikacijas portale www.tiesos.lt, išvydę tokio turinio šią iškabą:
Nenustebkite. Tokių priemonių ėmėsi valdžia, siekdama užblokuoti internetinį portalą, nuolat publikuojantį valdantiesiems pavojingai populiarėjančios partijos Nacionalinis susivienijimas aktyvo įžvalgas, valdžios kritiką, videoįrašus, straipsnius ir kitas publikacijas.
Nacionaliniam susivienijimui beveik neprieinamas yra LRT ir kitų sisteminių TV eteris, bei sisteminės žiniasklaidos puslapiai, nors juoe nepaprastai gausu straipsnių ir vaizdų apie odiozinę politinę figūrą Remigijų Žemaitaitį.
Kodėl?
Ogi todėl, kad Remigijus yra dar vienas naujas polittechnologinis projektas masėms kvailinti, atitraukiant jų dėmesį nuo svarbiausių šalyje valdžios vykdomų aferų ir tuo būdų surenkant rinkėjų protesto balsus nuo savo politinių konkurentų – jau turėjome „Prisikėlimo partiją“, „Drąsos kelią“, dabar – „Nemuno aušra“, kurios lyderis yra 18 metų Seime tūnojęs ir netikėtai „nubudęs“ senbuvis R. Žemaitaitis.
Po rinkimų valdantieji su Remigijumi neabejotinai susitars. Dėl to iš visų pakampių trykšte trykšta informacija apie Remigijaus piktžodžiavimus prieš žydus, jo užgrobtus kelis valstybinės žemės kvadratinius metrus ir kt. Taip Remigijui valdžia dosniai dovanoja nemokamą reklamą visuose sisteminės žiniasklaidos puslapiuose ir eteryje.
O štai Nacionaliniam susivienijimui uždaryti visi sisteminės žiniasklaidos portalai ir televizija (išskyrus rinkimų debatus). O dabar uždarytas ir beveik vienintelis šiai partijai prieinamas žiniasklaidos portalas, klastingai prisidengiant tariamais autorių teisių pažeidimais. Kodėl tariamais?
Ogi todėl, kad apie portalo uždarymą jo savininkai nieko nežinojo –nebuvo jokio įspėjimo ar reikalavimo nepažeisti kažkieno autorių teisių. Lietuvos radijo ir televizijos komisija skelbia, kad portalas uždaromas remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartimi. Tačiau apie šią nutartį nei portalo redakcija, nei jo savininkai nieko nežino. Tai reiškia, kad jei tokia nutartis ir buvo priimta, tai apie teismo procesą iki jos priėmimo portalas TIESOS.LT absoliučiai nebuvo informuota.
Konstitucija laiduoja žmogui teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Jam neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, ir tik tuomet, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (Konstitucijos 25 str.). Konstitucijos 26 straipsnis laiduoja asmens minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. O jos 44 straipsnis draudžia masinės informacijos cenzūrą, kartu nurodant, jog valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.
Akivaizdu, kad priimtas sprendimas už daryti portalą, neinformavus apie tai jo savininko. pažeidžia minėtas konstitucines asmens laisves, ir svarbiausią iš jų – teisę į gynybą. Dėl pastarosios teisės daug ir plačiai įvairiose bylose yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.
Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam”, kuris reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.).
Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (ESTT 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze Nr. C-395/00, 51 p.) (žr., pvz., LVAT 2013-12-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2231/2013).
Taigi vien aplinkybė, kad Portalas buvo uždarytas (užblokuotas), nepateiktus savininkui jokios informacijos apie jo uždarymo priežastis ir laiką, yra itin šiurkštus ne tik jo teisės į gynybą, bet ir nuosavybės teisių pažeidimas, nes savininkas neabejotinai turi įsipareigojimų kitoms šalims, o tai reiškia, kad jis laiku neįvykdys savo įsipareigojimų ir galimai dėl to patirs įvarius nuostolius.
Dėl to TIESOS.LT savininkai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, siekdami pradžiai sužinoti dėl ko priimta nutartis, kurią skelbia valdžios atstovai – Lietuvos radijo ir televizijos komisija. Portalas gins savo ir mūsų visų teises į žodžio ir įsitikinimų sklaidos laisvę. Tačiau, žinant kiek trunka teismų procesai, akivaizdu, kad rinkimai į Seimą bus jau praėję.
Todėl mes atidžiai stebėkime, koks bus sekantis valdžios žingsnis.
Audrius Kybartas
Autorius nėra susijęs su Nacionaliniu susivienijimu, tačiau regint pastaruosius klastingus valdžios veiksmus sutinka, kad jo publikacija būtų vadinama politine reklama.
Svarbu ne eurai, svarbu pats principas, ar valstybė leidžia egzistuoti policijai, ar pareigūnai gali įvesti tvarką, kai nepaklūstama jų reikalavimams ar juo labiau kai puolami jie patys ir kyla grėsmė sveikatai ir gyvybei. Lietuvoje pareigūnai ginklus panaudoja labai, tiesiog ypatingai retai. Keli pažįstami pareigūnai nėra niekada iššovę tarnybos metu. Teisiamas pareigūnas į žmogų iššovė pirmą kartą gyvenime. Lietuvoje nėra piktnaudžiaujama ginklais, priešingai, jie naudojami tik pačiais kraštutiniais atvejais.
