2025-05-10, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 183

LVI tyrimas: kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą (2024 m.) nuostatos

Redakcija
-
1
LVI tyrimas: kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimą (2024 m.) nuostatos

Artėjant Lietuvos Respublikos Seimo (LR Seimo) rinkimams, Laisvos visuomenės institutas (LVI) kaip ir LR Prezidento bei Europos parlamento rinkimų metu, atliko juose dalyvaujančių partijų kandidatų (šiuo atveju iki 20 sąrašo numerio imtinai) nuostatų tyrimą žmogaus gyvybės ir orumo, šeimos ir lytiškumo, nepilnamečių ugdymo ir tėvų teisių klausimų srityse.

Šios sritys pasirinktos neatsitiktinai, jos daugiau kaip 10 metų yra LVI prioritetiniai tikslai ginant bei puoselėjant gėrius, sudarančias visos visuomenės bendrąjį gėrį ir siekiant Lietuvoje išsaugoti laisvą visuomenę. Per šiuos metus Institutas stebėjo, vertinto ir analizavo ne vieną teisėkūros iniciatyvą, teikė pasiūlymus bei pastabas tobulinant teisės aktus, rengė konferencijas, Instituto bendradarbiai rašė straipsnius, organizavo pilietines bei viešinimo akcijas. Manome, kad šeimos, žmogaus gyvybės ir orumo, lytiškumo klausimai yra kertiniai laisvoje ir demokratinėje visuomenėje, nuo jų priklauso santarvė šalyje ir sėkmė daugelyje kitų sričių.

Duomenų rinkimas ir vertinimas

Į LR Seimą kitai kadencijai kandidatuojančių esamų Seimo narių pozicija įvertinta išanalizavus jų 2020–2024 m. faktinius balsavimus LR Seimo posėdžiuose.

Naujų kandidatų (jie pažymėti mėlynu kursyvo šriftu) nuostatos įvertinamos pagal jų atsakymus į LVI pateiktus klausimus, kur kandidatai nurodė, kaip jie būtų balsavę nurodytais klausimais.

Visgi vertinant pateiktus visų kandidatų atsakymus derėtų faktiniams balsams atiduoti didesnį svorį nei numanomiems, nes dabar atsakinėjantiems kandidatams neteko susidurti su balsavimo pasekmių (pvz., vidinio spaudimo, viešos kritikos ir t. t.) poveikiu.

Tiek dabartinių Seimo narių, tiek naujų kandidatų atveju vertinome 7 balsavimus / atsakymus, susijusius su šiomis teisėkūros iniciatyvomis:

  1. Civilinio kodekso papildymo 2.23(1) straipsniu įstatymo projekto (Nr. XIVP-1717), 2022-05-26 – Artimojo ryšio įstatymo projektas, kuris homoseksualioms poroms nesuteiktų šeimos statuso, bet spręstų kartu gyvenančių asmenų praktines problemas;
  2. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo Nr. XII-2608 1, 2, 3, 4, 8, 9, 10 straipsnių pakeitimo ir papildymo 15(1) straipsniu įstatymo projektas (Nr. XIVP-879), 2021-10-12 – Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimas, kuris legalizuotų žmogaus embrionų (negimusios žmogaus gyvybės) naikinimą;
  3. Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje projektas (Nr. XIVP-774), 2021-10-12 – Rezoliucijas „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, kuria raginama neriboti tėvų teisės dalyvauti jų vaikų mokymo ir ugdymo procese mokyklose;
  4. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo Nr. XI-1425 pakeitimo įstatymo projektas (nauja redakcija) (patikslintas) (Nr. XIVP-1056(3)); [svarstymas]; dėl 1 straipsnio 2 dalies V. Aleknaitė-Abramikienė ir A. Ažubalio pataisos), 2023-03-15 – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisos, kuriomis išbraukiama sąvoka „smurtas lyties pagrindu“;
  5. Švietimo įstatymo Nr. I-1489 31 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIVP-3102), 2023-10-10 – Švietimo įstatymo pataisos, kuriomis lytiškumo ugdymo dalykas būtų įtrauktas į dorinio ugdymo (tikybos ir etikos) programas;
  6. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo Nr. IX-1067 4 str. pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XIVP-3270), 2023-11-07 – Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įst. pataisos, kuriomis siekiama panaikinti įst. nuostatą, draudžiančią niekinti šeimos vertybes, skatinti kitokią, negu LR Konstitucijoje ir LR CK įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą;
  7. Civilinės sąjungos įstatymo projektas (Nr. XIVP-1694(2)), 2023-05-23 – Civilinės sąjungos įstatymo projektas, kuris homoseksualių asmenų bendrą gyvenimą teisiškai prilygintų šeima;
Lentelės

Viršuje nurodyta partija, kuriai priklauso kandidatas, trumpai pristatyti analizuojami klausimai. Nuorodos į atitinkamus įstatymus ar jų projektus rasite kiek aukščiau.

Žalsvai mėlyna langelio spalva rodo palaikytiną ir LVI nuostatas atitinkančią įstatyminę iniciatyvą.

Raudona – langelio spalva rodo nepalaikytiną įstatyminę iniciatyvą.

Vidurinė lentelių dalis pateikia kandidatų į LR Seimo narius vardus ir pavardes, jų numerius partiniame sąraše bei pozicijas kiekvienu analizuotu klausimu. Kai kurie nauji kandidatai į Seimą duomenų nepateikė, tai taip pat pažymėta lentelėse.

Reitingo skaičiaus reikšmė. Kiekvieno kandidato eilutės gale nurodytas skaičius rodo jo balsavimų / atsakymų vertinimą septynbalėje skalėje (≤ 7).

Didesnis skaičius reiškia stipresnę kandidato nuostatą gerbti ir puoselėti žmogaus gyvybę ir orumą nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties, iš santuokos arba giminystės ryšių kylančią prigimtinę šeimą ir lytiškumą bei tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, saugoti nepilnamečius nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, kuriuo būtų niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia negu LR Konstitucijoje ir LR Civiliniame kodekse įtvirtina santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Apklausos rezultatai

Apklausa buvo vykdoma iki 2024-09-15. Kandidatų, atsakiusių į klausimus iki nurodyto termino, nuostatos apibendrintai bus plačiau apžvelgiamos ir specialiuose straipsniuose.  

Toliau atskiruose blokuose, pagal priklausomybę partijai, pateikiame daugiau nei 114 kandidatų nuostatas žmogaus gyvybės ir orumo, šeimos ir lytiškumo, nepilnamečių ugdymo ir tėvų teisių klausimų srityse.

Kvietimas: LR Seimo rinkimai spalio 13 dieną!

Tikime, kad susipažinę su LVI atliktu tyrimu – kandidatų į LR Seimą nuostatų vertinimu, spalio 13 d. atiduosite savo balsą už prigimtines žmogaus teises ir laisves gerbiančios, kompromisų su savo sąžine nedarančios, atsakingos, drąsios ir išmintingos politikos šalininkus.

 

Neliberalaus liberalizmo mitas

Redakcija
-
2
Neliberalaus liberalizmo mitas

Socialinio teisingumo progresyvistai įgyvendina, o ne išduoda Apšvietos epochos pirmtakų idealus.

Jau tapo įprasta girdėti apie „neliberalaus liberalizmo“ arba „neliberalaus progresyvizmo“ grėsmę. Klasikiniai liberalai mano, kad mūsų šiuolaikiniai liberalai ir progresyvistai nėra tikri liberalai.

Remiantis šia analize, yra klasikinis liberalizmas, kuris laikomas autentiškai liberaliu, ir yra įvairios šiandieninio kairuoliškumo kryptys, kurios jokiais būdais, formomis ar pavidalais nėra prasmingai liberalios.

Nors šis argumentas vilioja tuos, kurie yra atsidavę liberalizmo mitologijai, tie iš mūsų, kurie pažįsta liberaliąją filosofinę tradiciją nuo jos klasikinio iki šiuolaikinio įsikūnijimo, išmano geriau.

Nuo Tomo Hobso (Thomas Hobbes) ir Džono Loko (John Locke), Franciso Hutksono (Francis Hutcheson) ir Adamo Smito (Adam Smith) iki Džono Stiuarto Milo (John Stuart Mill) ir Džono Rolso (John Rawls) – klasikinės liberalios idėjos nuosekliai plėtojamos iki jų pritaikymo modernybėje. Šiuolaikinis liberalizmas yra logiškas klasikinių liberalizmo idealų įgyvendinimas.

Klasikiniai liberalai norėtų, kad jūs manytumėte, jog socialinio teisingumo veikla prieštarauja liberalioms idėjoms. Iš tikrųjų klasikinis liberalizmas padėjo visas vadinamojo neliberalizmo, kurį jis šiandien smerkia, sėklas.

Savo esme liberalizmas yra reliatyvistinis. Liberalizmo pirmtakas Tomas Hobsas veikale „Leviatanas“ teigė, kad nėra nei transcendentinės, nei prigimtinės moralės tvarkos. Tokios sąvokos, kaip „geras“ ir „blogas“, reiškia tik jausmus – jausmus, susijusius su kūnišku malonumu ar skausmu. Kūno malonumas yra „geras“, kūno skausmas – „blogas“. Šią mintį pakartojo Džonas Lokas, kuris veikale „Esė apie žmogaus supratimą“ (An Essay Concerning Human Understanding) rašė, kad kūniškas malonumas yra visų žmogaus veiksmų motyvas. Hobesas ir Lokas taip pat sutarė, kad individualūs veiksmai, kuriais siekiama sumažinti savo skausmą, yra ekonominės veiklos materialiame pasaulyje varomoji jėga.

Pasak klasikinių liberalų tėvų, tokių kaip Hobsas ir Lokas, gerą gyvenimą sudaro žalos vengimas (Lokas priduria, kad svarbiausia yra laimės siekimas). Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sudaryta visuomeninė sutartis. Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) pratęsė šią tradiciją, kai knygos „ Apie laisvę“ įžangoje rašė, kad „vienintelis tikslas, dėl kurio gali būti teisėtai vykdoma valdžia bet kuriam civilizuotos bendruomenės nariui prieš jo valią, yra išvengti žalos kitiems“.

Liberalizmas logiškai išsipildė J. Roulso politinėje filosofijoje, kurioje nelygybė pateisinama tol, kol dėl jos mažiausiai pasiturinčių asmenų padėtis yra geriausia, palyginti su jų padėtimi bet kokio kito paskirstymo atveju. Taigi „teisingumas“ yra materialinės gerovės klausimas. Žmogus liberaliojoje tradicijoje nėra dvasinė būtybė, turinti transcendentinę prigimtį, bet egzistuoja tik kaip judantis materijos kūnas; taigi geras gyvenimas prilygsta žalos vengimui.

Tačiau manykime, kad ši „laisvė nuo žalos“ – tikroji laisvė, kurią liberalizmas siekė apreikšti, – reikalauja kovos su žala. Nors Milis galbūt nemanė, kad kalba yra žalinga, šiuolaikiniai liberalai, teigiantys, kad kalbą reikia riboti, tai daro būtent todėl, kad, jų teigimu, ji kenkia žmonėms. Taigi jie atitinka pagrindines klasikinio liberalizmo prielaidas. „Laisvė nuo“, kaip teigia Keitlin Donahju (Kathleen Donahue) knygoje Laisvė nuo nepritekliaus: Amerikos liberalizmas ir vartotojo idėja, yra neišvengiama klasikinio liberalizmo vizijos pabaiga.

Fransis Hutčesonas, Adamas Smitas ir kiti XVIII a. empiristai, sekantys Hobsu ir Loku, ėmė plėtoti moralinių jausmų teoriją kaip etikos pagrindą – neturėdami transcendentinės moralinės tvarkos ir racionalios sielos, kuri tą moralinę tvarką pažintų, šie teoretikai teikė pirmenybę vidiniam sentimentalumui.

Žanas Žakas Ruso (Jean–Jacques Rousseau), priešingai nei Stivenas Pinkeris (Steven Pinker), nepiktnaudžiavo moralinių sentimentų teorija ir taip nukrypo nuo liberaliosios tradicijos. Priešingai, Ruso privedė ją iki logiškos pabaigos, sukurdamas sentimentalaus aktyvizmo totalitarizmą. Juk būtent Smitas – anksčiau už Ruso – teigė, kad šeštasis žmogaus jausmas, kurį jis laikė simpatija, skatina moralinius veiksmus ir žmonių tarpusavio įsipareigojimus.

Smitas teigė, kad susidūrus su kitu žmogumi mūsų moralinės aistros verčia mus suvokti save kito žmogaus vietoje. Smito „veidrodinis argumentas“ buvo pagrindas Ruso (Rousseau) sąvokai moi commun, „bendrojo manęs“ arba „bendrojo aš“, kuri visą asmenų savitumą suveda į tą patį abstraktųjį „aš“. Tai buvo pagrindas, ant kurio Rolsas pastatė savo Teisingumo teoriją: po mūsų individualizuojančiais bruožais, iškreipiančiais mūsų gebėjimą įžvelgti tikrąjį teisingumą, mes visi esame vienodi ir norime to paties.

Smito logika reiškia, kad tie, kurie, susidūrę su kitais, nesugeba įsivaizduoti savęs kito žmogaus vietoje, yra netekę racionalios savirefleksijos. Smito manymu, savitiksliškumas išsiplėtė iki veidrodinio kito: Ko aš norėčiau, jei būčiau jo ar jos situacijoje? Kaip rašė Smithas:

Kad ir koks savanaudiškas būtų žmogus, akivaizdu, kad jo prigimtyje esama tam tikrų principų, dėl kurių jis domisi kitų žmonių laime ir dėl kurių jų laimė jam būtina, nors jis iš to negauna nieko, išskyrus malonumą ją matyti. Tokio pobūdžio yra gailestis arba užuojauta – jausmas, kurį jaučiame kitų žmonių kančiai, kai ją matome arba esame priversti ją labai gyvai įsivaizduoti.

Gyvai suvokti kitų kančią yra būtent Ruso „bendro manęs“ logika kitų akivaizdoje. „Simpatija, – plėtojo Smitas, – atgaivina džiaugsmą ir palengvina sielvartą… pateikdama dar vieną pasitenkinimo šaltinį“. Smito nuomone, mes padedame kitiems, nes dėl to patiriame pasitenkinimą savimi. Paradoksalu, bet moraliniai jausmai, kurie mus sieja su kitais, psichologiškai kyla iš savanaudiškų interesų (kaip ir viskas klasikinėje liberaliojoje antropologijoje).

Kai sentimentams tenka toks pagrindinis vaidmuo, tai neišvengiamai sukuria prielaidas suvokti laisvę nuo žalos neatsakingai subjektyviais būdais. Socialinio teisingumo aktyvizmas priklauso nuo to, ar egzistuoja tokia sistema.

Plačiai paplitęs mitas, kad klasikinis liberalizmas atsirado kaip priekaištas didelei valstybės valdžiai. Iš tikrųjų liberalioji visuomenės sutarties tradicija prasidėjo kaip didelės valstybės valdžios pateisinimas. Idėja yra ta, kad, norėdami išvengti prigimtinės valstybės siaubo – arba, Loko žodžiais tariant, karo būklės – turėtume leisti mus valdyti didžiulei valstybinei valdžiai.

Vidinė Loko politinės teorijos logika veda į etatizmą. Kadangi mes, kaip individai, nesugebame užtikrinti savo teisės į savisaugą prigimtinėje būklėje, atiduodame teisėjo, prisiekusiųjų ir egzekutoriaus galią bendruomenei, jos paskelbtiems įstatymams ir įgaliotiems teisėjams. Logiškai mąstant, tai reiškia, kad kiekviena mūsų „teisė“ yra susijusi su valstybės projektu. Kuo daugiau „teisių“ turime, tuo daugiau galių turi turėti valstybė, kad įgyvendintų mūsų teises. Kiekvienas, kuris mėgaujasi savo gyvenimu bendrijoje, pareiškė Lokas, „yra davęs ne ką kitą, o tokį tylų sutikimą valdžiai“.

Galų gale vien tai, kad Lokas pasisakė prieš „absoliutinę monarchiją“, dar nereiškia, kad jo pasirinktas požiūris atitiko ribotos valdžios idealus. Lokas savo pažiūromis iš tikrųjų vedė į visišką etatizmą. Dar blogiau: jei klasikinis liberalizmas būtų suprantamas iki galo, jis pateisintų pasaulinę vyriausybę.

Prigimtinėje būklėje žmonės jungėsi į protovalstybes, kurios iš tikrųjų buvo mažos tautų versijos. Tačiau tautos įsivelia į konfliktus su kitomis tautomis. Taigi ta pati valdžios dilema, kuri pateisino leviatano valstybę, dar labiau pateisina leviatano supervalstybę, arba internacionalistinę sąjungą. Liberaliosios santvarkos suverenitetas negali pakęsti varžovų, nes, kaip pastebėjo pirmieji liberalizmo teoretikai, tokio varžovo (jų laikais tai buvo tokie subjektai kaip Romos katalikų bažnyčia) buvimas gali destabilizuoti režimą. Kaip? Kai kurių piliečių širdyse sukuriant lojalumą, kuris užgožia valstybės suverenumą, liberalusis projektas tampa kompromituojamas. Įdomu tai, kad tas pats reiškinys veikia tarptautiniu mastu.

Kadangi konfliktai yra blogi ir jų reikia vengti, o ne potencialiai blogi ir juos reikia valdyti, liberalioji tvarka neišvengiamai baigiasi pasauline vyriausybe. Kaip rašė Leo Štrausas (Leo Strauss) knygoje „ Prigimtinė teisė ir istorija“ ( Natural Right and History), liberalioji politinė teorija išsemia save iki „karo uždraudimo arba pasaulinės valstybės sukūrimo“. Būtent tai ir matome liberaliose visuomenėse, kai nacionalinius įstatymus ir papročius pakeičia visuotinai iš viršaus primestas įstatymas, reguliuojantis mūsų gyvenimą, kad būtų išvengta konfliktų, – kaip kad propagavo Hobsas, Lokas ir Spinoza.

Liberalusis internacionalistas Faridas Zakarija (Fareed Zakaria) žurnale Foreign Affairs neseniai parašė esė „Amerikos galios savidestrukcija“ (The Self–Destruction of American Power), kurioje apgailestauja dėl Amerikos liberaliosios santvarkos nuopuolio. Nors jis apsimeta, kad pirmenybę teikia idėjų, o ne jėgos imperijai – liberalai šį šūkį naudoja imperiniams veiksmams visame pasaulyje pateisinti – Zakaria neslepia, kad yra imperijos apologetas.

Idėjos, kuriomis grindžiama [liberali tarptautinė tvarka], per pastaruosius tris ketvirtadalius amžiaus užtikrino stabilumą ir klestėjimą. Dabar kyla klausimas, ar, silpstant Amerikos galiai, išliks jos remiama tarptautinė sistema – taisyklės, normos ir vertybės. O gal Amerika taip pat stebės savo idėjų imperijos nuosmukį?

Ši idėjų imperija yra ta pati „pasaulinė valstybė“, kurią, Štrauso teigimu, būtinai sukuria liberalios politikos logika. Todėl matome, kad liberalizmas, nesvarbu, ar jis būtų neokonservatyvus, ar progresyvus, energingai remia internacionalizmą, visuotinę teisę, žmogaus teises ir visas įprastas sudedamąsias dalis, kad pasiektume visuotinę brolybės arką.

Tačiau tokia tvarka niekada nėra įgyvendinama remiantis idėjomis. Tvarka yra jėgos ir prievartinio vienų idėjų primetimo kitoms produktas, o išstumtos idėjos išjuokiamos kaip atsilikusios, ksenofobiškos, neapykantos kupinos ar pavojingos. Galiausiai neokonservatoriai ar progresyvūs liberalai siekia to paties tikslo, skiriasi tik priemonės.

Posūkis netolerancijos link yra natūralus korumpuotos galios išsekimas. „Periklio laidotuvių kalboje“ Tukididas pasakojo, kaip Atėnų išskirtinumas gyvavo dėl privataus ir viešojo sektoriaus skirtumo. „Privačiame gyvenime esame laisvi ir tolerantiški, – skelbė Periklis, – bet viešuose reikaluose laikomės įstatymų“. Kitaip tariant, viešojoje erdvėje tolerancijos nėra – visi privalo paklusti viešajam įstatymui.

Tolerancija negali egzistuoti viešojoje erdvėje; visi turi būti pajungti vyraujančiai ideologinei dvasiai, o „tolerancija“ išstumiama į privačios sferos sritį. Tačiau viešosios ir privačiosios sferų skirstymas yra klaidingas. Žmonės yra visuomeniniai ir vieši gyvūnai. Konfliktai neišvengiamai kyla. Todėl reikia uždrausti konfliktus viešojoje erdvėje, kad nesugriūtų visuomenės sutartis.

Karlas Poperis (Karl Popper), kuris vargu ar buvo gerai skaitęs filosofijos istoriją, veikale „ Atvira visuomenė ir jos priešai“ (The Open Society and Its Enemies) teigė, kad liberali visuomenė neturėtų toleruoti netoleruotinų dalykų. Tiesą sakant, liberalizmas turėtų atsikratyti netoleruotinų dalykų. Poperis teigė, kad netoleruotina nuomonė kelia grėsmę (visuomenės) liberalioms vertybėms. Todėl liberalioji tvarka turėtų panaikinti viską, kas laikoma neliberaliu, nes tai kelia grėsmę viešajai ortodoksijai, su kuria negalima nesutikti.

Taigi neliberalizmas yra liberaliosios teorijos šerdis. Konfliktas yra blogai. Konfliktas yra blogis. Konfliktas daro žalą. O kadangi liberaliojoje filosofijoje laisvė nuo žalos yra aukščiausia vertybė, visa, kas gali sukelti žalą, kaip sakė Milis, pateisina jėgos panaudojimą „siekiant užkirsti kelią žalai“.

Dabartiniai vadinamieji klasikiniai liberalai propaguoja mitologizuotą Loko, Smito ir Davido Rikardo „CliffsNotes“ versiją, užuot nagrinėję pirminius teoretikų tekstus, kuriuos, jų teigimu, išdavė šiuolaikiniai progresyvistai. Jie nori Smito ekonomikos be Smito moralės teorijos. Jie nori Loko antropologijos be politinių ir loginių Loko antropologijos pasekmių. Jie nori Hobso moralinio reliatyvizmo be primestos teisės, kuri užkirstų kelią „visų karui prieš visus“.

Socialinio teisingumo liberalizmas nėra liberaliosios tradicijos nukrypimas, jis yra jos logiškas įgyvendinimas. Visuotinio internacionalizmo, moralinio sentimentalumo ir laisvės nuo žalos politika – kad ir kaip ji būtų suprantama XXI amžiuje – kilo iš klasikinio liberalizmo.

Taigi, pasirodo, nėra tokio dalyko kaip neliberalus liberalizmas ar neliberalus progresyvizmas. Nes neliberalizmas jau yra įkeptas viduje. Platesnis aiškinimas nereikalingas. Dabar tai galime pamatyti todėl, kad visi senieji suvaržymai, kurie trukdė liberalizmui iki galo pasireikšti, išnyko – tai leido jam visiškai save realizuoti.

Vadinamieji neliberalūs liberalai ir progresyvistai neatsisako liberalizmo. Jie įgyvendina jo metafizinį impulsą.

katalikutradicija.lt

Ko siekčiau, jeigu būčiau išrinktas į Seimą

Redakcija
-
0
Ko siekčiau, jeigu būčiau išrinktas į Seimą
Advokatas Jonas Ivoška

Daugiau kaip trijų dešimtmečių Lietuvos valstybingumo praktika įrodė, kad esamas šalies valdysenos modelis neperspektyvus. Vien tai, kad ne mažėja, o didėja piliečių turtinė atskirtis, kad kas penktas šalies gyventojas taikos sąlygomis kenčia dėl nepriteklių, kad savo Tėvynę paliko apie ketvirtadalis mūsų tautiečių, rodo valstybės vadybos sisteminį ydingumą. Jeigu tai būtų galima sieti vien su valstybines funkcijas atliekančių asmenų aukštesniu ar žemesniu profesionalumo lygiu, tai personaliniai pokyčiai Seime ir Vyriausybėje duotų juntamus kokybinius pasikeitimus. Tačiau to (nežiūrint epizodinių išimčių) nėra. Taip vadinamus „dešiniuosius“ po Seimo rinkimų pakeitus taip vadinamiems „kairiesiems“ pilietinės daugumos gyvenimas praktiškai nekinta. Iš to tenka daryti loginę išvadą – norint pažangos tautos gyvenime, būtini sisteminiai pokyčiai valstybės valdysenoje. Turbūt daugumai suprantama, jog monarchija, lyginant su demokratine respublika, turi pranašumų, kai reikia neatidėliojant mobilizuoti visuomenę. Tačiau žmonijos technologinės pažangos ir tuo pat metu dorovinio nuosmukio sąlygomis (žmonėms prarandant Dievo teismo baimę dorovė nyksta) monarchija nežada bendruomenėse santarvės savijautos laisvės ir lygybės sąlygomis. O tai reiškia, jog tokia santvarka negali užtikrinti žmonių bendrabūvio laimės. Dėl to visuomenės savivaldą tenka grįsti demokratinės respublikos principais. Tačiau butaforinė demokratija, kokią patiriame šiandieninės Lietuvos valstybingumo praktikoje, nėra civilizuotų žmonių siekiamybė. Esant visuotiniam informacijos prieinamumui, visuomenė pribrendusi pilnavertės demokratijos poreikiui. Tik tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijos racionali dermė, teisingumo, kaip pareigos tiesai užtikrinimas, griežta teisinė drausmė ir kiekvieno piliečio priedermių bei atsakomybės įgyvendinimas be dvejopų standartų yra tautos išlikimo ir pažangos sąlygos. Kitokios valstybingumo kultūros, nei dabar esanti mūsų šalyje, poreikis perša mintį sukurti tobulesnį šalies valdysenos modelį, konstituciškai įtvirtinant piliečių kontrolės teisę tiems, kuriems patikėti viešieji finansai ir kitų bendrų reikalų tvarkymas. Kad tai palaipsniui taptų šalies savitvarkos normomis, inicijuočiau konstitucinės reformos procedūras, dedant pagrindus toliau pateikiamiems ir iš jų išplaukiantiems pokyčiams įgyvendinti.

1. Rengiant ir priimant įstatymus, laikytis principo: „Ne žmogus dėl tvarkos, o tvarka dėl žmogaus.“
2. Įtvirtinant pilietinės daugumos dalyvavimą šalies valdysenoje, įvesti gyvenimo realijas atitinkančią referendumų skelbimo ir organizavimo tvarką, nustačius, jog referendumas taikos sąlygomis rengiamas besąlygiškai, jei to reikalauja ne mažiau kaip 50 tūkstančių rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių.
3. Užkertant kelius korupcijai ir instituciniam savavaliavimui, pareigūnams, kuriems patikėta tvarkyti viešuosius reikalus, įvesti pilietinę kontrolę, numatant kiekvienam piliečiui teisę atitinkama procedūra teisme ginti viešąjį interesą.
4. Siekiant valstybinių institucijų galių pusiausvyros, išformuoti suvereno galias uzurpavusį ir konjunktūriškai bei antikonstituciškai (pažeidžiamas galiojančios LR Konstitucijos 102 str.) veikiantį LR Konstitucinį teismą, o didžiausias funkcinės kompetencijos galias turinčių institucijų (parlamento, prezidento, vyriausybės, teismų) aktams įvesti ekspertinę atitikties LR Konstitucijai kontrolę, vykdytiną pasitelkus dirbtinį intelektą.
5. Formuojant tautos atstovybę – parlamentą, nustatyti, kad jame būtų atstovaujama visa Lietuva: Seimo narius rinkti regioninio atstovavimo (vienmandatėse apygardose) ir nacionalinio atstovavimo (daugiamandatėje apygardoje) principu tiesioginių ir lygių rinkimų tvarka (kandidatuoti į Seimo narius leidžiama tik vienmandatėje arba daugiamandatėje rinkimų apygardoje, rinkėjui pasirenkant įstatymu apibrėžtą kandidatų skaičių iš bet kurios partijos ar NVO abėcėlinio sąrašo).
6. Įgyvendinant rinkėjų interesų atstovavimo parlamente siekį, nustatyti parlamentaro atšaukimo, nesibaigus jo kadencijai, procedūrą, laikantis principo: kurių teisė rinkti Seimo narį, tiems leidžiama jį ir atšaukti.
7. Išgyvendinant parlamentaro-antraeilininko teisinį statusą, nustatyti, jog paskirtas į kitas pareigas Seimo narys netenka Seimo nario mandato.
8. Įgyvendinant kūrybingai produktyvaus teisėkūros darbo Seime principą, nustatyti, kad pilietis Seimo nariu gali būti renkamas ne daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės, kadencijos trukmę padidinus iki 5- erių metų.
9. Užtikrinant Lietuvos valstybės jurisdikcijoje esančių piliečių lygiateisiškumą, nustatyti valstybės tarnautojų (pareigūnų), kaip ir kitų piliečių, turtinę atsakomybę, padarius žalą netinkamu savo pareigų atlikimu ar simuliavus pareiginį neįgalumą.
10. Išgyvendinant korupcijai palankų teismų sistemos uždarumą, į teisminį bylos procesą įvesti visuomeninio teisėjo su sprendžiamuoju balsu pareigybę.
11. Teisingumą laikant prioritetine vertybe, atsisakyti kasaciniame teisme įsitvirtinusios pasirinktinio teisingumo praktikos, nustačius, jog privalomai turi būti nagrinėjami visi tinkamai paduoti kasaciniai skundai.
12. Siekiant pagerinti šalyje demografinę situaciją:
12.1. kiekvienai šeimai, su Lietuvos valstybe susijusiai pilietine ir teritorine priklausomybe, gimus vaikui, išmokėti minimalios mėnesinės algos (MMA) (einamuoju momentu MMA = 924 Eur.) dydžio vienkartinę išmoką;
12.2. pirmagimio išlaikymui nuo gimimo dienos kas mėnesį mokėti valstybės remiamų pajamų (VRP) dydžio išmoką (einamuoju momentu VRP = 176 Eur.), o šeimoje gimus daugiau vaikų, kiekvienam šeimoje augančiam vaikui iki jų pilnametystės mokėti dviejų dydžių VRP kasmėnesinę išmoką;
12.3. parengti ir nedelsiant pradėti įgyvendinti finansavimu pagrįstą programą dėl vaikų darželių tinklo išplėtimo, kad kiekvienam vaikui būtų valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšomis išlaikoma vieta darželyje;
12.4. mokyklinio amžiaus vaikus visose valstybinėse bendrojo lavinimo mokymo įstaigose neatlygintinai aprūpinti visomis mokymo priemonėmis ir sudaryti galimybes popamokiniams užsiėmimams įvairaus profilio būreliuose, jų išlaikymą užtikrinant savivaldybių biudžetų lėšomis;
12.5 šeimoms, besilaukiančios vaikų ir pageidaujančioms statytis savo gyvenamąjį būstą, patikėjimo teise (neatlygintinai) suteikti tam tinkamą žemės sklypą.
13. Vyresniojo amžiaus žmonėms (VAŽ) pilietinio solidarumo tikslais ir įgyvendinant Europos Socialinės Chartijos (pataisytos) 23 straipsnio nuostatas, numatančias gyvenimo būdo laisvą pasirinkimą jiems įprastoje aplinkoje, medicinos priežiūrą pagal jų sveikatos būklę, pakankamą lėšų skyrimą, leidžiantį jiems normaliai gyventi ir aktyviai dalyvauti socialiniame ir kultūriniame gyvenime, pertvarkyti pensijų sistemą, suvienodinant dirbusiųjų privačiajame ir viešajame sektoriuje asmenų pensijų dydžių nustatymo tvarką ir užtikrinant, kad minimali Lietuvos piliečio pensija būtų ne mažesnė kaip neapmokestinamų pajamų dydis (NPD) šalyje (einamuoju momentu NPD = 747 Eur.), maksimali – neviršytų vidutinio šalies darbo užmokesčio (VDU) šalyje (einamuoju momentu VDU (Bruto)= 2161 Eur).
14. Atsižvelgiant į vyresnio amžiaus žmonių poreikį dažniau lankytis medicinos įstaigose, sekant sveikatos būklę ir gaunant gydymo paslaugas, jiems nuo išėjimo į pensiją dienos taikyti 50 % bilieto kainos nuolaidą naudojantis visomis visuomeninio transporto priemonėmis, o nuo 75 metų amžiaus – suteikti teisę nemokamai naudotis visuomeniniu transportu visoje šalies teritorijoje.
15. Atsisakant valstybės biudžeto lėšų švaistymo nebendruomeninių interesų tenkinimo tikslais, nutraukti biudžetinį finansavimą politinėms partijoms, kurios funkcionaliai netvarko šalies gyventojų bendrųjų reikalų, taip pat likviduoti dalį ministerijas „aplipusių“ įstaigų, kurios dubliuoja ministerijų funkcijas arba sukurtos parlamentinėms partijoms lojalių asmenų biudžetiniam išlaikymui.
16. Siekiant materialiai skatinti svarbiausių valstybės viešojo sektoriaus pareigūnų ir tautos atstovų (prezidento, parlamentarų, ministrų, teisėjų) interesą rūpintis piliečių gerovės kėlimu, tų subjektų atlyginimų dydžius susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje.

Jonas Ivoška – kandidatas LR Seimo rinkimuose LVŽS ir Igno Vėgėlės jungtiniame sąraše.
2024 m. spalio 5 d.

Politinė reklama.

Amerikiečių teologas, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas George‘as Weigelis: visuomenė be dorybių negali būti atspari grėsmėms

Redakcija
-
0
Amerikiečių teologas, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas George‘as Weigelis: visuomenė be dorybių negali būti atspari grėsmėms
Juozo Kamensko nuotr.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą skaitytą 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

George‘as Weigelis nuoširdžiai dėkoja konferencijos organizatoriams, o ypatingai jos globėjui J. E. Vilniaus arkivyskupui metropolitui dr. Gintarui Grušui už kvietimą pasisakyti šioje konferencijoje.

„Jei pasiaukojimas nebus mūsų gyvenimo dalis, jei atsakomybės už bendrąjį gėrį ateinančioms kartoms neįskiepys tie, kurie gyvena dabar, tada laisvos visuomenės bus neįmanoma apginti“, – teigė teologas, viešasis intelektualas George‘as Weigelis rugsėjo pradžioje Šiluvoje vykusioje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“. Anot jo, visuomenės atsparumas galų gale priklauso nuo kiekvieno piliečio atsakomybės už bendrąjį gėrį prisiėmimo, o pati pilietybė turi būti suprantama kaip šis tas daugiau nei vien teisinis statusas.

George’as Weigelis yra garsus amerikietis teologas, politikos ir Bažnyčios gyvenimo komentatorius, popiežiaus Jono Pauliaus II biografas, šiuo metu besidarbuojantis Etikos ir viešosios politikos centre Vašingtone. Į lietuvių kalbą yra išverstos kelios G. Weigelio knygos, tokios kaip „Evangelinė katalikybė“ ir „Laiškai jaunam katalikui“. Už nuopelnus G. Weigelis yra apdovanotas JAV, Lenkijos valstybiniais apdovanojimais ir Lietuvos diplomatijos žvaigžde.

Savo pranešime jis teigė, kad Šiluva yra jo širdžiai artima vieta. „Nacionalinėje Nekaltojo Prasidėjimo šventovėje Vašingtone yra didinga lietuviška koplyčia, skirta Šiluvos Dievo Motinai, kurioje ne kartą meldžiausi“, – sakė amerikietis.

Demokratija neįmanoma be tiesos ir moralės

Kalbėdamas apie krikščionybės ir demokratijos santykį, Weigelis pabrėžė, kad demokratija yra trapi konstrukcija, kuri negali išsilaikyti be tvirtų moralinių pagrindų.

Asmeniškai popiežių Joną Paulių II pažinojęs G. Weigelis rėmėsi šio popiežiaus požiūriu į demokratiją.

„Jonas Paulius II laisvą ateities visuomenę matė kaip tam tikrą trinarį darinį. Laisvą ateities visuomenę sudarytų demokratinė politinė bendruomenė (ir mes pakankamai gerai žinome, ką tai reiškia instituciškai), laisva ekonomika (tai reiškia, kad rinka, o ne valstybė, yra pagrindinė ekonominės veiklos priemonė) ir gyvybinga, dinamiška visuomenės moralinė kultūra“, – sakė G. Weigelis.

„Laisvė be tiesos veda į savidestrukciją“, – perspėjo Weigelis. Anot jo, į gėrį nenukreipta laisvė galų gale ima naikinti save pačią. Jis teigė, kad dabartinėse Vakarų visuomenėse pernelyg paplitęs reliatyvizmas – požiūris, anot kurio, tiesa yra subjektyvi ir kiekvienas turi „savo tiesą“.

Tokia visuomenė, pasak Weigelio, ilgainiui susidurs su sunkumais, nes be atramos tiesoje nebus įmanoma nustatyti, kur baigiasi vieno laisvė ir prasideda kito. Tuomet tokius konfliktus tenka spręsti pasitelkiant galią. Su tuo galima sieti reliatyvizmo diktatūros pavojų, kurį Weigelis apibūdino kaip reliatyvistinės moralinės kultūros primetimą visuomenei, pasitelkiant valstybės biurokratinės galios aparatą.

Nors buvimas laisvu kartais tapatinamas su gyvenimu pagal „savo tiesą“, anot G. Weigelio, toks laisvės supratimas infantiliškas.

„Tai ne ta laisvė, dėl kurios savo gyvybėmis rizikavo žmonės, kurie XX a. pabaigoje išvadavo Lietuvą. Tie, kurie didžiules aukas sudėjo dėl nepriklausomos, savarankiškos Lietuvos laisvės, tai darė ne remdamiesi principu „yra tavo tiesa ir yra mano tiesa“.

Jei būtų buvę taip, tai komunistų tiesa būtų buvusi laikoma tokia pat vertinga, kaip ir tiesa tų, kurie priešinosi komunistinei diktatūrai“, – teigė žymus viešasis intelektualas.

G. Weigelis savo pranešime išskyrė Ukrainą kaip solidarumo ir pilietiškumo pavyzdį. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad išsivadavę iš sovietinio režimo ukrainiečiai sugebėjo atkurti stiprią pilietinę visuomenę. Neįtikėtinas daugybės žmonių pasiaukojimas tapo esmine sąlyga, leidusia Ukrainai priešintis Rusijos agresijai.

Krikščionybė ir pliuralistinė visuomenė. Kokio santykio siekti?

Pranešime G. Weigelis atkreipė dėmesį į senovinį krikščionišką tekstą – „Laišką Diognetui“, parašytą II amžiuje. Šiame laiške teigiama, kad nors krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria savo kalba, apranga ar maistu, jie savo šalyse gyvena kaip svetimšaliai. Šiame senoviniame tekste apie krikščionis rašoma: „Jie yra kūne, bet negyvena pagal kūną. Jie gyvena žemėje, bet jų tėvynė danguje.“

Anot G. Weigelio, šis vietinio, bet svetimšalio vaizdinys puikiai apibūdina krikščionio poziciją pasaulyje. Nors tikėjimas yra vienas, vieno vienintelio būdo būti krikščionimi sekuliariame kontekste nėra. „Kartais krikščionims bus patogiau būti „vietiniais“, kitais atvejais dėl galybių ir valdžių sugedimo krikščionys turės būti iššaukiančiai „svetimi“, netgi sektantiški, kas tam tikromis aplinkybėmis gali būti ištikimybės sinonimas“, – teigė teologas.

G. Weigelis prisiminė po Šaltąjį karą pabaigusio Sovietų sąjungos žlugimo Vakaruose nuolat skambėjusius žodžius – „istorijos pabaiga“. Tuomet taip buvo vadinamas įsivaizdavimas, kad atėjo galutinė liberaliosios demokratijos ir kapitalizmo pergalė, po kurios jau nebebus didelių karų ir civilizacinių konfliktų. Anot G. Weigelio, krikščionys žino, jog „istorija bus atbaigta anapus pasaulio, tame tikrajame mieste, kuris yra „Dievo buveinė su žmonėmis, kur Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių, ir mirties nebebus. Nebebus nei gedulo, nei verksmo, nei skausmo, nes tai, kas buvo, praėjo“ (Apr 21, 3-4). Tačiau tai taip pat reiškia, kad iki pat šio pasaulio pabaigos bus nelaimių, karų ir konfliktų.

„Tad šiame pasaulyje krikščionys nuolat yra įtampoje, nes, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, pasaulis yra ir Dievo veikimo istorijoje scena, ir mūsų tikrųjų namų, Gyvojo Dievo miesto, prieškambaris“, – sakė G. Weigelis.

Anot jo, tai yra kvietimas visą viltį sudėti į Dievo veikimą, o ne į naivų optimizmą; optimizmas, anot teologo, yra trapus darinys, ypač kiek tai liečia politiką. Krikščioniška viltis, savo ruožtu, užsispyrusi, visa ištverianti teologinė dorybė, atliepianti laimės troškimą, kurį Dievas įrašė į kiekvieno žmogaus širdį.

„Jei tai žinote – jei tai yra įsitikinimas, kuriuo grindžiamas jūsų gyvenimas, jei tai yra suvokimas, kuriuo remdamiesi suvokiate tikrovę, – tai suteikia jums gana savitą požiūrį į pasaulį ir jo politiką, – sakė teologas. – Tai nereiškia, kad esate atleistas nuo atsakomybės; iš tiesų, tai ragina jus prisiimti didelę atsakomybę.“ Weigelio teigimu, būtent šis krikščioniškosios vilties matmuo padeda krikščionims kurti kultūrines ir moralines sąlygas pliuralistinei demokratijai, kuri prisideda prie tikro žmogaus klestėjimo.

Kaip susikalbėti krikščionybei ir šiuolaikiniam pasauliui?

Kaip teigia G. Weigelis, šiandien katalikai turi išmokti kalbėti dviem kalbomis. Su kitais tikinčiaisiais, kurie supranta esantys vietiniai svetimieji, kurių viltis sudėta ne į šį pasaulį, bet į Velykų sekmadienį, jie ir apie politinius dalykus gali kalbėtis tikėjimo kalba.

Tačiau sekuliariai aplinkai tikėjimo kalba yra nesuprantama arba neįtikinanti. Todėl, anot teologo, su šios aplinkos žmonėmis teks kalbėtis kitaip – argumentus remiant ne apreiškimu, bet tuo, ką brandūs žmonės galėtų priimti kaip teisinga ir be apreiškimo pagalbos.

„Mes tai vadiname prigimtinio moralinio įstatymo kalba: tai – moralinės normos, kurias galime pažinti protu, – sakė teologas. – Tai žinodami turime išmokti kalbėti tam tikra bendrąja kalba, raginančia jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą išankstiniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu.

Jonas Paulius II tai vadino solidarumo dorybe. Solidarumas buvo ne tik profesinės sąjungos pavadinimas. Solidarumas buvo ir yra socialinė dorybė, leidžianti mums įvairiose šalyse matyti vieniems kitus kaip draugus ypatingos rūšies draugystėje – pilietinėje draugystėje.“

Teologo teigimu, bet kurioje teisingoje visuomenėje nekalto žmogaus gyvybė bus saugoma įstatymo. „Šiandienos iššūkis – padėti mūsų bendrapiliečiams, nesvarbu, ar jie būtų Lietuvoje, ar čia, Jungtinėse Valstijose, suprasti, kad šis principas galioja nepriklausomai nuo skirtingų žmogaus vystymosi etapų. O koks yra gyvenimo etapų spektras, žinome iš to, ką mums sako mokslas. Žmogaus pradėjimo rezultatas biologiškai savarankiško vystymosi pradžioje yra unikalią genetinę tapatybę turinti žmogiška būtybė – lygiai taip pat, kaip 94-erių metų senolis ar senolė yra visiškai žmogiška būtybė savo gyvenimo spektro pabaigoje. Tai žinodami turime išmokti kalbėti tokia kalba, kuri kviestų jausti atsakomybę už kiekvieną iš jų, grindžiamą baziniu kiekvienos žmogaus gyvybės orumo ir vertės suvokimu“, – sakė G. Weigelis.

Baigdamas pranešimą G. Weigelis ragino konferencijos dalyvius remti vienas kitą Vakarų akistatoje su revanšistine Rusija ir melstis vieniems už kitus.

Sovietiniai „išvaduotojai“ tebepančioja Panevėžio rajono valdžią

Redakcija
-
1
Sovietiniai „išvaduotojai“ tebepančioja Panevėžio rajono valdžią
Krekenavos kapinėse šalinamos sovietų karių pagerbimui skirtos plokštės. Nuotr. iš jp.lt

Česlovas Iškauskas

Sovietinių karių, kažkada „vadavusių“ Lietuvą nuo fašistinių okupantų, atminimas nėra kažkaip kategoriškai reglamentuojamas, nes tai daugiau moralinis, etinis naratyvas, susijęs su kiekvieno žmogaus požiūriu į žuvusiuosius ar mirusiuosius. Paprastai jo laikomasi visame pasaulyje. Lietuvos žemėje nuo seniausių laikų sugulę nesuskaičiuojama galybė svetimų valstybių karių…

Tačiau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o ypač Rusijai užpuolus Ukrainą, žmonių akys ėmė kliūti už propagandinių užrašų apie „išvaduotojus“, sovietinių simbolių, karo atributikos. Šalies valdžia, įvairios desovietizacijos struktūros šią problemą paliko savivaldai, nes ji geriausiai mato ir jaučia žmonių nuotaikas bei ideologinį tokių palaidojimo vietų atspalvį. Per Lietuvą nuvilnijo tokių paminklų nukėlimo, žvaigždžių, ginkluotės, užrašų naikinimo vajus.

O štai krekenavietis Romualdas Liutkus neapsikentė: ne kartą kreipėsi į  ne vieną kadenciją iki šiol dirbusį Panevėžio rajono savivaldybės merą, vis žadėjusį  sutvarkyti Krekenavos kapines ir nieko nepadariusį. Tad rugsėjo pradžioje jis su sūnumi Laurynu ir dar keliais vyrais nieko neperspėjęs ėmėsi veiklos: iš kapinių pašalino keturias demontuotas sovietų karių pagerbimo plokštes ir jas pristatė seniūnijai. Žiniasklaidai vyrai aiškino, kad užrašai ant jų „Amžina šlovė didvyriams“ žemina laisvą Lietuvą, menkina nepriklausomybės iškovojimus ir su sovietiniu totalitarizmu kovojusius lietuvius.

R. Liutkus su sūnumi. Nuotr. iš jp.lt

„Kodėl Cvirkos paminklai sostinėje nuimami, o Panevėžio rajone niekas nevyksta?“ – piktinosi Laurynas. Jo tėvas pridūrė, kad jiems nusibodo valdžios pažadai, o savo darbą jie atliko tvarkingai, nieko nedaužydami ir dar palengvindami problemos sprendimą seniūnijai. „Užtai ji turėtų mums padėkoti“, – šypsojosi vyrai.

Žinoma, toks savivaliavimas ne visiems patiko. Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas jau kitą dieną gavo anoniminį pranešimą, ir prasidėjo tyrimas. Vyrai buvo kaltinami chuliganiškai veiksmais, savivale, nesuderinimu su Kultūros vertybių departamentu. R. Liutkus aiškina, kad okupacinės kariuomenės karių palaidojimo vietų jis nepažeidžia, nes juk toks jų likimas, bet garbinti okupantus nėra reikalo. „Geriau tegul jie guli mūsų žemėje, negu po ją vaikšto“, – kalbėjo R. Liutkus.

Panevėžio rajono savivaldybėje iki šiol vyrauja abejingumas tokiam sovietiniam palikimui. Jos nejaudina nei Lietuvoje buvusios raudonos žvaigždės ant paminklų, nei atkišti karių automatai, nei stovintys tankai, nei pjautuvai su kūjais, nei rusiški užrašai. Atvirkščiai: užrašai ir visa atributika reguliariai nuvaloma, kur reikia – išdažoma, aplinka sutvarkoma. R. Liutkus stebisi: kaip į sovietinių okupantų šlovinimą reaguoja Ukrainos pabėgėliai, kurių yra ir Krekenavoje? Kodėl valdžia visai nesaugojo 1999 m. Krekenavoje ant buvusios NKVD-MGB būstinės Bažnyčios g. 1 valstybės lėšomis pritvirtintos atminimo lentos čia laikytiems suimtiems ir žiauriai tardytiems Lietuvos patriotams (autorius J. Jogėla)? Gali būti, kad jos tyliu pritarimu plokščių demontuotojai toliau skundžiami įvairioms instancijoms ir reikalaujama jos atsakomybės…

Kapinėse kažkieno šiek tiek pakeistas ir užrašas…

Tiesa, po 10 dienų R. Liutkus gavo pranešimą, kad atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bet Kultūros paveldo departamentas pagrasino: jeigu ir toliau atsakingos institucijos nebus informuojamos (suprask: negausite leidimų, nebus atlikta miestelio gyventojų apklausa, klausimas apsvarstytas rajono taryboje, o gal ir išnagrinėtas aukščiausiu lygiu…), savivaliautojų lauks administracinė atsakomybė.

Kitaip sakant, ir čia galima pritaikyti lietuvių būdingą patarlę-mįslę „Nei pats ėda, nei kitam duoda“. O pats R. Liutkus nevengia ir tokio populiaraus, bet jo paties nevartojamo apibūdinimo: „Gal Panevėžio rajono valdžią užgrobė „vatnikai“?“ Toks retorinis klausimas ypač simptomatiškas prieš visai priartėjusius Seimo rinkimus…

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai penkiasdešimt šeštoji (spalio 6) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Devyni šimtai penkiasdešimt šeštoji (spalio 6) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Tikėtina po drono atakos kilo gaisras Kremliaus aukštesnio rango karininkų kalvėje – Maskvos aukštojoje karinėje mokykloje. Panašu, kad smūgis labiau simbolinis, nei turėsiantis karinį efektą.

Šią naktį agresorius vėl bandė smūgiuoti kariniams ir civiliniams taikiniams Ukrainoje. Rusai smūgiavo dviem balistinėmis raketomis Iskander M, viena sparnuotąja Iskander K, viena Kh59 ir 87 Shahedais. 81 dronas arba numuštas, arba netekęs valdymo dėl EW priemonių nukrito, taip pat numuštos dvi raketos, ukrainiečiai nespecifikuoja kurios. Galingi sprogimai fiksuoti Odesa, yra sužeistų civilių. Atsižvelgiantį tai, kad šį kartą rusų ugnies priemonės nekilo iš Krymo, o leistos iš Krasnodar, Oriol ir Kursk sričių, mažai tikėtina, kad šis efektas sukurtas balistinėmis raketomis (balistinių Iskanderų šūvio nuotolis – 500 km, tad iš Krasnodaro sr. jos vargiai galėjo atskristi). Labiau tikėtina, kad Odesa atakuota iš Krasnodar srities kilusiais dronais ir galbūt orlaivio paleista raketa Kh59. Tikėtina, atakuojant iš Oriol ar Kursk sričių, Iskanderai ir dronai naudoti prieš taikinius Kyive. Ar tos dvi numuštos raketos – tai balistiniai Iskanderai, kuriuos nukalė pvz. sostinę ginantys Patriotai? Gali būti. Teoriškai ukrainiečiai gali slėpti šią sėkmę, nenorėdami suteikti oponentui per daug informacijos. Tačiau visa tai – labiau spėlionės, bandant praskleisti OSINT‘o rūką.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Sektoriuje toliau karščiausia ukrainiečių kairiajame ir dešiniajame flange. Tęsiasi mūšiai Glushkovo rajono pietuose, abi pusės rengia atakas prie Vesioloe bei Medvezhe. Tuo tarpu dešiniajame flange vis aktyvesni ukrainiečiai – jie kontratakuoja nuo Plechovo ir kausto agresoriaus pastangas pasistūmėti iki sienos.

Kharkivo kryptis.

Tęsiantis mūšiams Vovchansk sektoriuje, atsinaujino mūšiai ir Lyptsi sektoriuje. Rusai bando išstumti ukrainiečiu nuo Hlyboke, taip pat atakuoja kituose ruožuose. Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Panašu, prieš keletą dienų buvome per daug optimistiški, kad rusų puolimas čia išsikvėpė. Agresorius ėmė vėl slinkti į priekį – plečia Pishchane pleišto pagrindą, pasigerino pozicijas prie Andriivka. Vis daugiau ženklų, kad jis bandys sujungti Pishchane ir Lozova placdarmus ir tada veržtis prie upės Oskil.

Lyman. Vis aktyviau veikia agresoriaus aviacija, kas indikuoja, jog rusams sektoriuje reikia greitesnių rezultatų. Turbūt tai diktuoja ne tik poreikis paremti rusų veiksmus šiauriau esančiame Kupjansk sektoriuje, bet ir artėjantys rudeniški orai. Lyjant, miškingoje ir pelkėtoje vietovėje Zherebec ir Severskyi Donets upių baseinuose bus gana sunku tikėtis pasiekti didelių laimėjimų, tad galimai rusai todėl forsuoja įvykius.

Syversk. Tikėtina dėl aukščiau išvardintų priežasčių rusai aktyvėja ir Syverks sektoriuje. Jų atakų skaičius ženkliai išaugo, ypač tai pasakytina apie Bilohorivka ruožą, kuris turi tiesioginę sąveiką su Lyman pietiniu flangu.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Sunkūs mūšiai palei kanalą bei Toretsk-Niu Jork ruože. Sudėtingiausia padėtis pastarajame. Rusai kiek išplėtė savo pozicijas Toretsk centre, neaiški situacija prie Leonidivka.

Pokrovsk – Vuhledar.

  • Šiaurinis flangas. Rusai toliau galva daužo į ukrainiečių gynybą Krutyi Yar – Mykolaivka ruože. Tikėtina, kad jei agresoriui čia pavyktų pasistūmėti, jis gali pabandyti kirsti geležinkelį, apeiti ukrainiečių pozicijas Lysivka ir atakuoti jas iš rytinio flango ar užnugario, pasiekiant Sukhyi Yar. Taip vienu „šūviu“ rusai ne tik apeitų aukštumose, ir vandens kliūtimis iš pietų pridengtą ruožą, bet ir perimtų sausumo koridorių link Pokrovsk. Taip pat tęsiasi sunkūs mūšiai prie Selydove, ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
  • Centras. Agresorius intensyvina puolimą prie Tsukuryne, jis išplėtė savo pozicijas šiauriniame jo flange ir kirto geležinkelį. Tai gali būti pavojinga žinia, kadangi rusai gali bandyti vystyti sėkmę už geležinkelio ir atakuoti gerose gynybinėse pozicijose esančius ukrainiečius vakarinėje Tsukuryne dalyje.
  • Pietinis flangas. Šį kartą rusams nepavyko pasistūmėti link Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka ruožo. Ar tai jau pozityvi tendencija, pamatysime artimiausiomis dienomis.

Zaporizhia kryptis.

Rusai rengia lokalias atakas Kamyanske link ir Robotyne pleište, ukrainiečiai taip pat nelieka skolingi. Toliau aktyviai veikia rusų aviacija.

Pietų kryptyje be pakitimų.

Dviveidis padaras (II)

Redakcija
-
4
Dviveidis padaras (II)

Edvardas Čiuldė

Kandidatų į Seimą susitikimo su visuomene renginyje Vilniaus Antakalnio rinkiminėje apylinkėje vienu metu buvo paprašyta atsakyti į auditorijos klausimus trumpai, pakeliant vieną iš dviejų lentelių su užrašu „Taip“ ar „Ne“. Į žmogaus iš salės klausimą „Ar norite, kad Lietuva per šimtmečius išliktų lietuviška?“, Ingrida Šimonytė, truputėlį padvejojusi ir burbtelėjusi po nosimi maždaug „Ką reiškia lietuviška?“, kaip ir kiti diskusijoje dalyvavę kandidatai pakėlė lentelę, skelbiančią teigiamą atsakymą.

Tikriausiai daugiau nei 10 kartų esu girdėjęs tos pačios I. Šimonytės viešus patikinimus, kad ji niekados nemeluoja, sako tik tai, ką galvoja, patinka toks tiesumas kažkam ar nepatinka. Taigi matome, kad ponia Ingrida mums melavo jau tada, kai sakė, kad niekados nemeluoja, nes šįkart ji apsimelavo akivaizdžiai, nes, kaip atrodo, visiems turėtų būtų akivaizdu, kad anoji visados kryptingai siekė, jog Lietuvos lietuviškumas išgaruotų per artimiausius dešimtmečius, padedant tokiai įvykių sekai pagrindus per besibaigiančią „konservatorių“ dominavimo Seime kadenciją.

Edvardas Čiuldė

Apie valdančiosios koalicijos antilietuvišką ethos ir pathos esu kalbėjęs tiek daug kartų, kad pats jau esu sau atsibodęs, taigi bent šįkart nesikartosiu. Dar daugiau, – nemeluodamas sakau, kad man net truputėlį gaila premjerės I. Šimonytės, kuri privalėjo plušėti, užimdama aukščiausias pareigas, „svetimoje teritorijoje“, kur tarpsta čia valstybę sukūrusi ta pati, baisią alergija mūsų oponentams kelianti lietuvių tauta, nes kaip kitaip būtų galima paaiškinti anosios svitos įgarsintą postulatą, kad lietuviškos tapatybės ir lietuvių tautos kultūros puoselėjimas yra pažangos stabdis. Tokio pasakymo akibrokšto nė iš tolo negali atpirkti nei nuorodos į ES struktūrų kompetenciją, nei apeliacijos į pažangizmo ideologiją, tokio pasisakymo smarvės niekaip nepavyksta pridengti keliais dezodoranto papurškimas, tačiau dar didesnius nuostolius galime patirti dėl to, kad tokia N. Šimonytės veikla „priešo užnugaryje“ dėl veidmainystės perkrovų galiausiai gali atvesti ją į skausmingą sielos išnirimą, kas tragiškomis spalvomis nudažo anosios egzistencijos tipažą ir likimą, ar ne? Ar sakote, kad čia autorius pernelyg romantizuoja ilgai įtakinga veikėja buvusią politikę, nes neva I. Šimonytė neturi sielos? Nesakykite taip, nes sielą turi net ir šimonytės…

Kam labiausiai trukdo Lietuvoje Lietuvos lietuviškumas?

Tame pačiame susitikime, vėliau, tarsi papildydama lentele „Taip“ išsakytą pritarimą, I. Šimonytė dar suskubo pareikšti, kad reikia kurti tokią Lietuvą, kurioje šalia lietuvių gerai jaustųsi ir kitos tautos. Tarsi ir teisingas pastebėjimas, tačiau čia leiskite užduoti dar tokį, kaip daug kam gali pasirodyti, netikėtą klausimą – o kaip prie kitų tautų, šalia lietuvių, geresnės savijautos Lietuvoje prisidėjo pati I. Šimonytė? Ar sakote, kad I. Šimonytei būtų lengviau nei lengva atsakyti į šį klausimą, dar kartą prisimenant, kaip ji stengėsi dėl W raidės primetimo lietuviškai raštvedybai, kokiomis kompensacijų ir gerinančiomis savijautą dovanų malonėmis apipylė žydų bendruomenę… Tačiau net ir ta, lietuviškos populiacijos paprotinimu skirta lazda turi kitą galą!

Dievas mato, tikrai nesu įsikibęs minties, kad aukščiausius valdžios postus Lietuvoje gali užimti tik lietuviai po griežtų kraujo tyrimo procedūrų. Tačiau drauge neabejoju, kad lietuviškos kilmės asmuo Seimo pirmininko ir, tarkime, premjero postuose, kitaip nei I. Šimonytė ir Viktorija Čmilytė-Nielsen, niekaip nebūtų sutikę su tuo, kad Lietuvos valstybės institucijų vadovams užpakalius išspardytų Izraelio ambasadorius, be visa ko kito, primygtinai nurodantis, kokia turėtų būti lietuvių istorinė atmintis, nes lietuviškos kilmės asmuo tikrai netoleruotų kraupaus lietuvių tautos pažeminimo, vedančio į destrukciją ir savivertės praradimą. Pabandyčiau spėti, kad I. Šimonytės ir V. Čmilytės tokiais atvejais jokių kompleksų nejaučia ir nepajustų, pasikartojus aplinkybėms, išskyrus nebent pasitenkinimą dėl teisingos laikysenos karjeros požiūriu ir prasisunkusią piktdžiugą dėl čiabuvių nesėkmės.

Ar tai, kad šiandien ne vienam lietuviui skauda sielą dėl tokio tautos pažeminimo sukuria palankią terpę antisemitizmo pasidauginimui? Taip tikriausiai klausimo negalima kelti vien dėl to, kad kaltinimai antisemitizmu yra tapę nešvankios prekybos poveikiu industrija, tačiau tai, ko gero, iš esmės lemia reitingų sėkmę Remigijui Žemaitaičiui, kuris rinkimuose galimai nušluos visą politinė sistemą, – tokiu atveju Nacionaliniam susivienijimui kiltų pareiga atkurti valstybę iš naujo, ne kitaip.

Neperdėdamas sakau, kad labai džiaugiuosi, jog JAV padeda Izraeliui apsiginti kruvinose kovose priešiškoje aplinkoje. Tačiau tai, kad nedidelė žydų bendruomenė Lietuvoje, piktnaudžiaudama didžiojo sąjungininko įsivaizdavimu, jaučiasi turinti teisę lemti ir vairuoti Lietuvos gyvenimą (neretai aploja lietuvius kaip šakalas, pasislėpęs už liūto nugaros), neprideda meilės, pagarbos ir tarpusavio supratimo.

Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (XII). TEISĖ Į TAUTOS NEPRIKLAUSOMYBĘ?

Redakcija
-
1
Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (XII). TEISĖ Į TAUTOS NEPRIKLAUSOMYBĘ?

Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II,  III,  IV,  V, VI, VII, VIII, IX, X, XI

Jau rašyta, kad geriausia politinė tvarka yra nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarka. Šiuo požiūriu primenu Millį, jis nepriklausomas nacionalines valstybes suvokė kaip akivaizdų gėrį ir ragino steigti jas visur, kur tik įmanoma. Tokia pozicija nereikalauja pasisakyti už visuotinę tautų teisę į nepriklausomybę ir apsisprendimą, taikytiną visoms tautoms, kaip siūlė Woodrow Wilsonas.

Tiesą sakant, atrodo, kad tokios teisės ir negali būti. Paaiškinsiu, kodėl taip yra ir kokių pasekmių tai turi užsienio politikos kūrėjams bei nacionalinių valstybių politinės tvarkos sklaidai.

Šių dienų politinėse diskusijose daug vietos skiriama įvairių prigimtinių neva individams ir bendrijoms priklausančių universalių teisių priskyrimui. Šiose diskusijose dažnai pernelyg lengvai nuo pripažinimo, kad kažkas yra gera, peršokama prie tvirtinimo, kad individai ar grupės turi teisę į minimą gėrį. Iš tiesų ne viskas, kas gera, gali būti garantuojama kiekvienam individui ar tautai.

Gėrybės prieinamumas vienam individui savaime užkerta galimybę ją ar net įvairias gėrybes įgyti kitam individui. Koks nors gėris gali būti dabar prieinamas tik reikšmingo sąlygų pablogėjimo ateityje kaina. Tai reiškia, kad klausimas, kurios gėrybės turėtų būti prieinamos, yra praktinis ir konkrečiose visuomenėse negali būti išspręstas be bandymų ir klaidų metodo.

Dėl šios priežasties tikrosios teisės, kurios sukuria pareigas veikti kitiems, negali būti apskaičiuojamos neatsižvelgus į realaus pasaulio apribojimus. Pavyzdžiui, galime teigti, kad geras politinis režimas yra toks, kur individai neturi kentėti bado ir yra saugūs nuo karo siautėjimo.

Vis dėlto pripažinti, kad šie politikos bruožai yra geri, nereiškia pripažinti teisę į juos. Pareiga užkirsti kelią visiems bado atvejams potencialiai gali egzistuoti tik visuomenėje, turinčioje logistinius ir ekonominius išteklius vykdyti šią pareigą. Lygiai taip pat teisė nebūti pašauktam kariauti gali egzistuoti tik visuomenėje, kurios ginkluotosios pajėgos tokios stiprios, o kaimynai tiek taikūs, kad leidžia garantuoti taiką.

Tą patį galima pasakyti apie daugelį universalių teisių, kurios per pastaruosius du šimtmečius priskiriamos individams net nesvarstant, ar esama jas įgalinančių išteklių. Sunku suprasti, kaip vien gėrybės įvardijimas be garantijų gali sukurti teisę į tą gėrybę, o kartu ir pareigą aplinkiniams.

Būtent tai pasakytina apie siūlomą universalią teisę į tautų apsisprendimą. Geriausia žinoma politinė tvarka yra nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarka. Tačiau tai nereiškia, kad kiekviena tauta turi teisę į nepriklausomybę. Siūlydamas gerbti tautų apsisprendimo siekius ir užtikrinti, kad nė viena tauta nebūtų valdoma prieš jos valią, Wilsonas išreiškė konkretų požiūrį apie tai, kas geriausia.

Kartu jis priskyrė teisę tautoms nebūti valdomoms prieš jų valią, o kartu ir pareigą kitiems užtikrinti šią teisę. Tokios teisės ir pareigos priskyrimu daroma prielaida, kad įmanoma aiškiai nustatyti, kas yra tauta, verta nepriklausomybės ir turinti pakankamus išteklius savo nepriklausomybei apsaugoti, kai ši realiai paskelbiama. Tačiau tautų pasaulis nėra taip aiškiai suskirstytas. Nė iš tolo nėra ir išteklių, kurie leistų užtikrinti universalią teisę j tautos apsisprendimą visais atvejais, kai paskelbiamas toks siekis.

Pirmiausia pasvarstykime, kaip nustatyti, kas sudaro tautą. Šiandien pasaulyje yra tūkstančiai tautų be valstybės. Vien Indijoje kalbama 1 700 visiškai skirtingų kalbų, dar 1 500 kalbų vartojama Afrikoje, 700 – Indonezijoje ir daugybė visame pasaulyje. Kiekviena šių kalbų kalba savita tauta ar gentis, puoselėjanti savo kultūrą ir tinkamomis aplinkybėmis galinti pretenduoti į nepriklausomybę.

Tačiau problemos masto neatskleidžia net ir tautų gausa, matoma užmetus akį į kalbų skaičių. Tiesa ta, kad neįmanoma nustatyti minimalių reikalavimų, ką jau galima pagrįstai vadinti tauta. Bet kurią tautą galima redukuoti į ją sudarančias gentis, o gentis į klanus – kiekvieną su savu dialektu, unikalia religija, kultūros tradicija ir istorija. Tinkamomis aplinkybėmis kiekvienas jų pareikalaus savosios teisės į nepriklausomybę ir apsisprendimą.

Suprantama, būsena, kurioje kiekvienas klanas ar gentis skelbia savo nepriklausomybę ir reikalauja teisės patiems valdytis, formuoti užsienio politiką ir kariauti karus, kaip tik ir vadinama anarchine genčių ir klanų tvarka.

Kitaip nei gentinė ar feodalinė tvarka, nacionalinių valstybių politinė tvarka pagal apibrėžimą reiškia daugelio genčių ir klanų sutelkimą ir suvienijimą į vieną valstybę, kurioje gentys atsisako teisės valdyti pačios save, vykdyti užsienio politiką ir kariauti karus, kad sukurtų didesnę nepriklausomą nacionalinę valstybę, kurios gentys gyvena tarpusavio taikoje.

Kolektyvinio apsisprendimo principą pavertus universalia kiekvienos to pageidaujančios genties ar klano teise į nepriklausomybę, rastųsi nacionalinių valstybių tvarkos priešingybė. Tokia tvarka žadėtų kiekvienos esamos nacionalinės valstybės suskaldymą vis mažesnių tautinių, gentinių ir klaninių darinių labui ir silpnintų tautų apsisprendimo principą, galiausiai jį paneigdama ir sugrąžindama žmoniją į genčių ir klanų politinę tvarką. Kitaip tariant, bandymas užtikrinti tautų apsisprendimo teisę visiems galiausiai reikštų, kad šios teisės nebelieka niekam.

Kaip kvailas karalius, radęs kelią grąžinti visas savo skolas tiesiog kaldindamas naujus pinigus, praėjusio amžiaus politikai atrado būdą jaustis geradariais štampuodami naujas nepriklausomas valstybes. Tačiau nepriklausomybė, kaip ir valiuta, greitai devalvuojama, kai per daug jos paleidžiama į apyvartą ir susiprantama, kad ji bevertė.

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.

Bus tęsinys.

Klausimas P. Pineliui: iš kur patologinė neapykanta Nacionaliniam susivienijimui?

Redakcija
-
9
Klausimas P. Pineliui: iš kur patologinė neapykanta Nacionaliniam susivienijimui?

Prof. Vytautas Radžvilas

Tvirtai ir drąsiai gynusį K. Škirpos atminimo lentą nuo ją barbariškai nuplėšusių ir suniokojusių mero Benkunsko užsiundytų Grindos vandalų Almantą Stankūną Vilniaus tarybos Etikos komisija apkaltino pažeidus politiko etikos kodeksą. Toks sprendimas priimtas tenkinant tarybos LSDP frakcijos pirmininko Povilo Pinelio demagogiškai dalykiniu ir nemokšiškai teisiniu požiūriu sukurptą skundą.

Informuodamas apie priimto sprendimo esmę ir jį užgriuvusią skundų Etikos komisijai laviną Almantas pagrįstai atkreipia dėmesį į P. Pinelio elgesį. Visiškai akivaizdu, kad šis palyginti dar jaunas tarybos narys aklai, o tiksliau, patologiškai nekenčia tiek Almanto asmeniškai, tiek Nacionalinio susivienijimo partijos. Ir maniakiškai stengiasi sukurti pretekstą pašalinti Almantą iš sostinės tarybos dirbtinai fabrikuojamos apkaltos keliu.

Prof. Vytautas Radžvilas

Šiai neapykantai būdingas vienas bruožas. Nėra žinių, kad du tarybos nariai būtų susipykę ir vaidytųsi dėl kokių nors asmeninių priežasčių. Tai verčia manyti, kad susiduriame su reiškiniu, kurį okupacijos laikų žodynu galima įvardyti kaip fanatišką ideologinę neapykantą klasiniam priešui ir lietuviškajam buržuaziniam nacionalistui.

Tiesą sakant, P. Pinelio politinis žargonas dar sodresnis, nes Almantas Stankūnas ir Nacionalinis susivienijimas jam nėra paprasti nacionalistai, bet tikri pabaisos. Nacionalfašistai ar net nacionalsocialistai.

Prisimenantys anuos laikus žino, kad net tada toks drastiškas žeminančių etikečių klijavimas anaiptol nebuvo kasdienis ir įprastas reiškinys. Tiesa, kad propagandinis burnojimas prieš nacionalizmą ir įspėjimai neapsikrėsti jo nuodais buvo tapę kasdieniu ritualu ir skambėjo nuo aušros iki sutemos ir nuo sutemos iki aušros. Bet iš esmės tai buvo mechaniškas ritualas. Dauguma propagandininkų jį atlikinėjo iš inercijos tik dėl sotesnio ėdalo šaukšto, be įkvėpimo ir tikros aistros.

Tačiau teko pažinti ir visai kito tipo kovotojų su nacionalizmu. Išgirdę žodį „tauta” ar „nacionalizmas” tokie tiesiog pašėldavo ar veikiau pasiusdavo. Jų akyse akimirksniu įsižiebdavo pamišėliškos neapykantos liepsnelės, o pačios akys apsipildavo krauju. Tuo jie ryškiai išsiskyrė net iš uolių santvarkos šalininkų ir rėmėjų masės. Mat stalininės represijos buvo pasibaigusios, o neapykanta klasiniams priešams kiek atlėgusi. Pripažinta, kad neišvengta „socialistinio teisėtumo pažeidimų” ir „perlenkimų” kovojant su liaudies priešais. Pamažu radosi daugiau atlaidumo ir pakantumo jų atžvilgiu apraiškų.

Bet minėtieji su liepsnelėmis akyse nenurimo ir nesusitaikė. Balso tonas ir pamišėliškos liepsnelės neleido abejoti, kad jie ir toliau pasiruošę čia pat nudėti, įkalinti ar ištremti kiekvieną jų karščiuojančioje fanatikų sąmonėje pasivaidenusį klasinį priešą ir buržuazinį nacionalfašistą.

P. Pinelio kova su Almantu Stankūnu ir Nacionaliniu susivienijimu yra gyvas tos klasinės neapykantos ir žūtbūtinės kovos aidas. Todėl natūraliai kyla klausimas: kas yra šios patologijos šaltinis ir priežastis? Nors gimęs dar okupuotoje Lietuvoje, šis „kovotojas” augo, mokėsi ir subrendo jau išsilaisvinusios šalies visuomenėje. O joje žodis „nacionalistas” tarsi liovėsi buvęs ideologiniu keiksmažodžiu. Ar nėra taip, kad toji patologija yra perduota kaip šeimos tradicija, išugdyta ir įskiepyta sovietinio auklėjimo ir ideologinio indoktrinavimo keliu? Šią prielaidą įmanoma patikrinti vieninteliu būdu.

Tenka viešai paklausti P. Pinelio, ar kartais jis nėra susijęs kokiais nors šeimyniniais ar giminystės saitais su tris dešimtmečius Anykščiuose „liaudies teisėju“ išdirbusiu ir „socialistinį teisingumą“ vykdžiusiu teisėju Benediktu Pineliu?

Klausimas pagrįstas ir teisėtas. Juk patologinė neapykanta lietuvių tautai ir jos Laisvės kovoms jauno politiko prote galėjo išdygti ir suvešėti tik iš jame jau ankstyvoje vaikystėje kažkieno pasėto nemeilės Lietuvai grūdo.

Vilniaus tarybos narys A. Stankūnas dėl galimos sisteminės korupcijos kreipėsi į teismą

Redakcija
-
1
Vilniaus tarybos narys A. Stankūnas dėl galimos sisteminės korupcijos kreipėsi į teismą

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys Almantas Stankūnas spalio 1 d. kreipėsi į Vilniaus m. apylinkės teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus 2024-09-25 nutarimą atmesti jo 2024-09-16 skundą ir pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų arba dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi perkant sporto aikštynų atnaujinimo darbus Vilniaus m. savivaldybėje.

Susipažinus su aktualia informacija tarybos nariui kilo įtarimų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija perka nereikalingus statybos darbus ir sukuria palankias sąlygas laimėti pirkimus keliems rangovams. Todėl A. Stankūnas 2024-08-27 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, o 2024-09-16 apskundė STT atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo kreipimąsi.

2024 metų rugpjūčio mėn. buvo pradėtas vykdyti Vilniaus m. Jeruzalės progimnazijos stadiono dangos atnaujinimas, nors ši danga buvo atnaujinta 2018 m. ir buvo puikios būklės. Pirkimo dokumentuose buvo nurodyta, kad perkami remonto darbai, tačiau iš tiesų buvo perkami nauji daiktai. Darbų pirkimas buvo vykdomas taikant ekonominio naudingumo vertinimą, kuriame kainai buvo skirta tik 65 proc. vertinimo kriterijų svorio, nors daug sudėtingesnio ir didesnės apimties Žirmūnų gimnazijos sporto aikštyno rekonstrukcijos darbų pirkimo pasiūlymai buvo vertinami tik pagal mažiausią pasiūlymų kainą. Jeruzalės progimnazijos pirkimą laimėjo ne mažiausią kainą pasiūlęs rangovas, o po laimėjimo sutarties suma buvo padidinta iki maksimalios, kurią buvo numačiusi perkančioji organizacija. Pirkimo dokumentacijoje pateiktos techninės specifikacijos yra nekokybiškos ir suteikia rangovui galimybę taupyti lėšas darbų atlikimui kokybės sąskaita.

Žirmūnų gimnazijos sporto aikštynas / Citify nuotr.

„Susipažinęs su Jeruzalės progimnazijos sporto aikštyno atnaujinimo galimai neskaidriu ir korupciniu pirkimu, surinkau papildomą informaciją apie Vilniaus m. savivaldybės sporto aikštynų atnaujinimo pirkimus. Paaiškėjo, kad per pastaruosius 3 metus santykinai labai didelį skaičių – net 25 pirkimus už bendrą apytikriai 12,5 mln. eurų sumą laimėjo tas pats rangovas, kuris laimėjo ir Jeruzalės progimnazijos sporto aikštyno atnaujinimo darbų pirkimą ir kad šis rangovas daugiausia laimi Vilniaus m. savivaldybės pirkimus. Taip pat paaiškėjo, kad kiti du dažniausiai tokius pirkimus laimėję rangovai yra tie patys, kurie dalyvavo aukščiau minėtame Jeruzalės progimnazijos sporto aikštyno pirkime. Todėl kilo įtarimų, kad pirkimai yra galimai ne tik korupciniai, bet ir grupė rangovų galimai veikia kartelinio susitarimo pagrindu“, – teigia A. Stankūnas.

Nacionalinio susivienijimo atstovo nuomone, Vilniaus m. savivaldybės administracijai perkant sporto aikštynų atnaujinimą gali būti susiformavusi sisteminė korupcija ir kartelinis rangovų susitarimas. Atsižvelgiant į tai A. Stankūnas prašo teismą įpareigoti teisėsaugos institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti galimai baudžiamąsias veikas padariusius asmenis.

1...182183184...1 706Nuo 1 706 183 puslapis