2025-05-10, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 182

Visuomenininkai reikalauja sustabdyti puolimą prieš K. Škirpą: Desovietizacijos komisijos veiksmai vertinami kaip politizuoti ir teisiškai ydingi

Redakcija
-
3
Visuomenininkai reikalauja sustabdyti puolimą prieš K. Škirpą: Desovietizacijos komisijos veiksmai vertinami kaip politizuoti ir teisiškai ydingi
Piketas prie Vilnaius miesto savivaldybės po K. Škirpos atminimo lentos išniekinimo 2024-06-25 | J. Balčiūno nuotr.

Jonas Vaiškūnas

Garsūs visuomenininkai ir žmogaus teisių gynėjai susibūrę į visuomeninę iniciatyvą „Apginti istorinę atmintį“ paskelbė pareiškimą, kritikuojantį Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinę komisiją (Desovietizacijos komisiją) už sprendimą susilaikyti nuo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvio, diplomato Kazio Škirpos atminimo įamžinimo.

2024 m. rugsėjo 19 d. Desovietizacijos komisija išreiškė nuomonę, jog Kazio Škirpos įamžinimas galėtų „pagilinti nesutarimus visuomenėje“ ir būti „naudojamas politiniams tikslams ir Lietuvos valstybės diskreditavimui tarptautinėje erdvėje“.

Visgi komisijos pirmininkas pripažino, jog „nėra dokumentais įrodyta, kad K. Škirpa yra tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais.“ Šie prieštaraujantys teiginiai, anot pareiškimo autorių, „liudija argumentų stoką“ ir teisinį Desovietizacijos komisijos sprendimo nepagrįstumą.

Pareiškime teigiama, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) jau paskelbė oficialią 2024 m. birželio 25 d. išvadą dėl Kazio Škirpos, kurioje konstatuojama, kad:

  • „Kazys Škirpa niekaip nėra susijęs su Holokaustu“,
  • „Kazys Škirpa nebuvo nacių kolaborantas ir neveikė prieš Lietuvos valstybę“,
  • „Kazys Škirpa Birželio sukilimo dienomis viešai uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje.“
  • Atsižvelgdami į šias išvadas, visuomenininkai tvirtina, kad Desovietizacijos komisijos veiksmai yra politizuoti ir daro spaudimą LGGRTC peržiūrėti jau padarytą sprendimą.

Jie pabrėžia, kad „Desovietizacijos komisija privalo paisyti įstatymų“, nes tik teismas gali nustatyti asmens kaltumą ar nekaltumą, o „Komisijos raginimai susilaikyti nuo Kazio Škirpos įamžinimo yra teisiškai ydingi.“

Pareiškime taip pat pabrėžiama, kad Kazys Škirpa yra „Lietuvos valstybingumo kūrėjas ir gynėjas“, o „1941 m. Birželio sukilimas“ buvo „Tautos valios proveržis“, skirtas kovoti su tiek sovietų, tiek vokiečių okupacija.

Visuomenininkai ragina nedelsiant nutraukti viešą puolimą prieš Kazį Škirpą ir jo persekiojimo kampaniją, kurią laiko „Kremliaus inicijuota“, siekiant sumenkinti Lietuvos rezistencijos istoriją.

Pareiškimo autoriai taip pat siūlo, kad Desovietizacijos komisija „nedelsiant kreiptųsi į teismą“, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl Kazio Škirpos atminimo ir pateikti įrodymai, arba nutrauktų politinę įtampą kurstančią veiklą, nukreiptą prieš nepriklausomybės kovų dalyvį.

Pareiškimą pasirašė visuomenininkai, istorikai, politologai bei nevyriausybinės organizacijos, tarp kurių – Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir kitos organizacijos.

Piketas prie Vilnaius miesto savivaldybės po K. Škirpos atminimo lentos išniekinimo 2024-06-25 | J. Balčiūno nuotr.

Visas pareiškimas:

Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinei komisijai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Žiniasklaidai
Visuomenei

Visuomeninė iniciatyva „Apginti istorinę atmintį“
PAREIŠKIMAS
„DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ DALYVIO, DIPLOMATO KAZIO ŠKIRPOS“

Vilnius, 2024 m. spalio 7 d.

2024 m. rugsėjo 19 d. Viešųjų objektų atitikties totalitarinių, autoritarinių režimų ir jų ideologijų propagavimo juose draudimui vertinimo tarpinstitucinė komisija (toliau – Desovietizacijos komisija) paragino susilaikyti nuo pulkininko Kazio Škirpos atminimo įamžinimo.

Desovietizacijos komisijos pirmininkas pareiškė, jog „nėra dokumentais įrodyta, kad K. Škirpa yra tiesiogiai susijęs su antisemitiniais pareiškimais“, tačiau čia pat pridūrė, kad K. Škirpos atminimo įamžinimas pagilintų „nesutarimus visuomenėje“, „keltų aistras“, būtų „naudojamas politiniams tikslams ir Lietuvos valstybės diskreditavimui tarptautinėje erdvėje“.

Tai vienas kitam prieštaraujantys Desovietizacijos komisijos pirmininko teiginiai. Jie liudija argumentų stoką, priimant 2024 m. rugsėjo 19 d. nutarimą K. Škirpos atžvilgiu, ir teisinį jo nepagrįstumą.

Šio pareiškimo autoriai pažymi:

1. LGGRTC, kurį Desovietizacijos komisija įvardija kaip šiuo klausimu „galutinius sprendimus priimančią įstaigą“, jau yra pasisakęs ir paskelbęs oficialią 2024 m. birželio 25 d. Vilniaus m. savivaldybės užsakytą išvadą dėl Kazio Škirpos. Joje LGGRTC konstatuoja, kad:

a) Kazys Škirpa niekaip nėra susijęs su Holokaustu;
b) Kazys Škirpa nebuvo nacių kolaborantas ir neveikė prieš Lietuvos valstybę;
c) Kazys Škirpa Birželio sukilimo dienomis viešai uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje;
d) Vilniuje pakabintos atminimo lentos K. Škirpai informacija yra teisinga.
2. Šios LGGRTC išvados akivaizdoje, Desovietizacijos komisijos pirmininko pareiškimas, esą jo vadovaujamos Komisijos nutarimas tėra „rekomendacinio pobūdžio“, o „galutinius sprendimus priima LGGRTC“, tėra išsisukinėjimas, vertintinas kaip politinis spaudimas LGGRTC, įstaigos mokslininkams ir istorikams peržiūrėti jau padarytą išvadą.

Atsižvelgdami į nesiliaujantį viešą puolimą prieš Pirmąjį Lietuvos kariuomenės savanorį ir nepriklausomybės kovų dalyvį, pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą bei akivaizdžiai politizuotą Desovietizacijos komisijos sprendimą dėl jo atminimo įamžinimo, atkreipiame dėmesį:

1. Desovietizacijos komisijos raginimas susilaikyti nuo pulkininko Kazio Škirpos atminimo įamžinimo, esą pulkininkas viešoje erdvėje vertinamas prieštaringai, argumentuotas teisiškai ydingai, nes asmens kaltumas ar nekaltumas nenustatinėjamas ir neįrodinėjamas viešoje erdvėje.

2. Desovietizacijos komisijai įstatymas nesuteikia įgaliojimų priimti sprendimų dėl asmens nusikaltimo padarymo ar nepadarymo, nes tai yra išskirtinė teismų kompetencija. Asmens nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Konstitucijos 31 str. draudžia asmenį skelbti kaltu, kol jo kaltumas nėra nustatytas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu). Desovietizacijos komisija privalo paisyti įstatymų, nes tik teismas gali nustatyti padarė ar nepadarė nusikaltimą pulkininkas ir diplomatas Kazys Škirpa.

3. Vykdomo puolimo prieš Kazį Škirpą akivaizdoje, Desovietizacijos komisija neišdrįso pareikšti nuomonės, atliepiančios sąžiningai LGGRTC istorikų padarytai išvadai. Savo neprincipinga pozicija Komisija prisišliejo prie Lietuvai priešiškų mėginimų ištrinti iš lietuvių tautos istorinės sąmonės ir viešosios atminties 1941 m. Birželio sukilimą, diskredituoti jo organizatorius bei Laikinosios Vyriausybės narius.

Ir drauge pabrėžia:

4. Kazys Škirpa yra nusipelnęs Lietuvos valstybingumo kūrėjas ir gynėjas, pirmasis Vilniaus Gedimino kalne iškėlęs Lietuvos Trispalvę, nepriklausomybės kovų dalyvis, pulkininkas, karo atašė ir diplomatas, nepriklausomybę atkurti siekusio Lietuvių aktyvistų fronto kūrėjas. Jo nuopelnai valstybingumui yra neginčijami istorikų ir pripažįstami net oponentų.

5. Puolimas prieš K. Škirpą iš esmės reiškia atsinaujinusį Kremliaus puolimą prieš Lietuvos 1941 m. Birželio sukilimą. Ši itin pavojinga ir savo esme antivalstybinė tendencija Lietuvos viešajame politiniame gyvenime stebima jau daugelį metų ir tolydžio stiprėja. 1941 m. Birželio sukilimas moraliai ir politiškai vertinamas atsietai nuo to meto istorinio konteksto ir geopolitinių realijų, mėginama nuslėpti arba iškreipti Sukilimo tikrąsias priežastis, pobūdį ir tikslą.

6. Šalies ir tarptautinei bendruomenei nuolatos siunčiama melaginga žinia, esą 1941 m. Birželio sukilimas buvo tik nereikšmingo nacionalsocialistinės Vokietijos rėmėjų būrio akcija, kuria siekta pasitarnauti Lietuvą užgrobusiam naujam okupantui, pelnyti jo palankumą, mainais į ribotą Lietuvos savarankiškumą. Tuo pakartotinai skleidžiamu melu siekiama sumenkinti tikrąją Sukilimo reikšmę ir priversti visuomenę galutinai pamiršti, jog 1941 m. Birželio sukilimas buvo savarankiškas, tinkamai suorganizuotas ir sąmoningai pareikštas Tautos valios proveržis, abu okupantus pastatęs į keblią padėtį: bėgantiems iš Lietuvos sovietams tai buvo iššūkis, paliudijęs jų įvykdytos Lietuvos aneksijos prievartinį pobūdį, o atvykstantiems vokiečiams – drąsus akibrokštas, nes juos pasitiko ryžtingai nepriklausomybę paskelbusi Tauta ir Sukilimo iškelta veikianti Vyriausybė.

7. 1941 m. Birželio sukilimas nuplovė 1940 m. birželio 15 dieną Lietuvos priimto SSRS ultimatumo užtrauktą negarbę. Sukilimu siekta sukurti ne Trečiojo Reicho satelitinį darinį, o atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tai, jog faktinės aplinkybės ir geopolitinė situacija neleido to padaryti, nėra sukilėlių ir Laikinosios vyriausybės narių kaltė ir tai jokiais atžvilgiais nesuteikia teisės vadinti jų nacių kolaborantais. Priešingai, dauguma sukilėlių, nuslopinus vokiečiams Laikinąją vyriausybę, pasitraukė į pogrindį, tapo įvairių rezistencinių organizacijų nariais, viena ar kita forma priešinosi nacių, o vėliau ir sovietų režimui, dėl ko pokario metais buvo persekiojami, gaudomi, kalinami ir žudomi.

8. Bandymai perrašyti Lietuvos nepriklausomybės kovų ir rezistencijos istoriją, kurti selektyvią istorinę sąmonę ir dekonstruoti Tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, nes pakerta gyventojų ryžtą gintis nuo svetimų valstybių agresijos. 1941 m. Birželio sukilimas ir Laikinoji Vyriausybė verti išskirtinės valstybės pagarbos ir viešojo įamžinimo.

9. Po 2024 m. birželio 25 dienos LGGRTC oficialios išvados apie Kazį Škirpą paskelbimo, neliko ginčo ir teisinių kliūčių dėl K. Škirpos atminimo įamžinimo. Tam prieštaraujantys veiksmai savo esme prilygsta okupacijos neigimui ir turėtų būti traktuojami kaip Lietuvos valstybės pažeminimas, kaip ardomoji antivalstybinė veikla.

Siekiant išvengti tolesnių viešų spekuliacijų dėl Lietuvos valstybingumo kūrėjo ir gynėjo Kazio Škirpos, raginame:

1. Desvietizacijos komisiją nedelsiant kreiptis į teismą, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl Kazio Škirpos vertinimų prieštaringumo viešoje erdvėje ir, drauge su suinteresuotomis šalimis, pateikti tiek K. Škirpos kaltę inkriminuojančius, tiek paneigiančius įrodymus. Vengimą kreiptis į teismą dėl K. Škirpos tikros ar tariamos kaltės nustatymo visuomenė vienareikšmiškai supras kaip tam tikrų politinių jėgų siekį eskaluoti žmonių nesutarimus, didinti politinę ir socialinę įtampą, diskredituoti Lietuvos valstybę.

2. Nutraukti bet kokią Lietuvos valstybingumo kūrėjo ir gynėjo Kazio Škirpos persekiojimo kampaniją, nes tokios kampanijos užsakovu vienareikšmiškai tegali būti Kremlius ir jo interesų gynėjai Lietuvoje, kurie 50 okupacijos metų be perstojo skleidė melą, kad Lietuvos pokario partizanai bei visi Laisvės kovų dalyviai ir rezistentai, įskaitant 1941 m. Birželio sukilimo dalyvius, buvo nusikaltėliai ir žydšaudžiai.

Audronius Ažubalis (Audronius Ažubalis), žurnalistas, politikas, buvęs užsienio reikalų ministras

Prof. dr. Rasa Čepaitienė (Rasa Čepaitienė), istorikė

Dr. Kęstutis Dubnikas (Kęstutis Dubnikas) istorikas, filosofas

Prof. dr. Arūnas Gumuliauskas (Arūnas Gumuliauskas), istorikas

Dr. Algimantas Jankauskas, istorikas, politologas

Prof. dr. Libertas Klimka (Libertas Klimka), mokslo istorikas, etnologas

Prof. dr. Bronius Makauskas, istorikas, diplomatas

Dr. Vytautas Sinica (Vytautas Sinica), politologas, politinės filosofijos ir teorijos knygų leidėjas

Arvydas Sekmokas, inžinierius ekonomistas, buvęs energetikos ministras

Giedrius Steponkus (Giedrius Steponkus), fizikas, ekonomistas, asociacijos “Lietuvos Investuotojai“ steigėjas ir tarybos pirmininkas nuo 2002 m., Berlynas

Prof. hab. dr. Vytautas Radžvilas (Vytautas Radžvilas), filosofas, politikas, vertėjas

Prof. dr. Valdas Rakutis (Valdas Rakutis), istorikas, politikas

Prof. hab. dr. Alfonsas Vaišvila, teisės istorikas ir filosofas

Vidmantas Valiušaitis (Vidmantas Valiušaitis), žurnalistas, istorijos tyrinėtojas, knygų autorius

Dr. Robertas Vitas (Robert Vitas), istorikas, Lituanistikos tyrimų centro vadovas, Čikaga
Adv. Povilas Žumbakis, JD (Juris Doctor), Čikaga

Organizacijos:

Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – Ernestas Subačius (Ernestas Subačius)

Lietuvos laisvės kovų sąjūdis – Giedrius Gataveckas

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija – Pranas Ulozas (Pranas Ulozas)

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – doc. dr. Romualdas Povilaitis (Romualdas Povilaitis)

Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas (Vytautas Budnikas)

Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus Koordinacinė Taryba (NOKT) – Arnoldas Kulikauskis (Arnoldas Kulikauskis)

Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis (Stasys Kausinis)

Alkas.lt

Vilniaus savivaldybės vadovų nurodymu laužoma K. Škirpos atminimo lenta, guldomi ant grindinio lentos gynėjai.

Jokių ideologinių skirtumų arba ideologija – tai kas nuleidžiama iš Briuselio

Redakcija
-
2
Jokių ideologinių skirtumų arba ideologija – tai kas nuleidžiama iš Briuselio

Marius Parčiauskas | Veidaknygė

Aš gi jums sakiau, kad po rinkimų nusimato TS-LKD ir LSDP koalicija. Konservatoriai jau net savo rinkėjams iš rinkiminės sąskaitos leidžia štai tokias tam, kas laukia, paruošiančias žinutes.

Mindaugas Montvilas | Veidaknygė

Labai geras kolegos Mariaus pastebėjimas.

Mūsų mylima TS-LKD Partija ir mamalos Vilijos socdemai yra vienas ir tas pats. Visiškai vienas prie vieno. Dabar jie to net nebeslepia.

Tarp šitų žmonių nėra jokių ideologinių skirtumų. Tiesa sakant, net ideologijos bemaž nėra. Tai, kas šiai dienai nuleidžiama iš Briuselio, – tai ir yra ideologija.

O daugiau – bendras lėšų įsisavinimo interesas. Ir ten požiūris sutampa netgi daugiau negu 100%.

Mes jums siūlome tikrą alternatyvą visam šitam brudui ir padugnėms.

Mes turime labai aiškią ideologiją, ir nenumatome jokių nuolaidų niekam. Dėl kiekvieno mūsų balsavimo galite būti ramūs – visada bus balsuojama 100 proc. taip, kaip mes deklaruojame savo programoje.

Lietuviška Lietuva amžiams. Jokių kompromisų.

Sąrašo numeris 2. Politinė reklama.

Česlovas Iškauskas. Lukašenkos manevrai kelia tik juoką

Redakcija
-
2
Česlovas Iškauskas. Lukašenkos manevrai kelia tik juoką

Mūsų artimiausias kaimynas (nuo Vilniaus iki Minsko vos 184 km) Aliaksandras Lukašenka dažnai lepteli nesąmonę, o kartais jo pasisakymai dvelkia taika, supratimu ir užuojauta kenčiantiems.

Neseniai 70-ties sulaukęs „paskutinis Europos diktatorius“, lyg norėdamas prisigerinti Vakarams, o gal vykdydamas kažkokį Putino pavedimą, Kyjivui pasiūlė pagalbą, atstatant Ukrainą po karo. Tiesa, šios Rusijos agresijos jis karu nevadina, o tik „konfliktu“, kuris turi vieną kartą baigtis. Kaip pranešė agentūra BELTA, Lukašenka pakvietė Ukrainos vadovybę susitelkti atstatyti šalį, naudojantis baltarusių pagalba.

Dėl tokio pasiūlymo Maskva turėtų sunerimti: juk Putinas žadėjo Ukrainą visiškai ištrinti iš pasaulio žemėlapio, nes čia esą veisiasi nacistai, fašistai, o valstybę dirbtinai sukūręs Leninas… Nesunku prisiminti, kad ir 2023 m. liepą diktatorius žadėjo palaikyti Ukrainos gyventojus „reikalui esant“ ir daryti viską, kad su Kyjivu atkurtų taiką. Beje, tokia mintis nuskambėjo susitikime su Putinu, kuris dėl to turėjo gaižiai susiraukti…

Spalio 4 d. vėl nuskambėjo taikus Lukašenkos pareiškimas: viešėdamas Bresto srities mieste Pinske jis sakė, kad nenorįs Baltarusijos įtraukti į karą su Ukraina, bet jei į vakarinę Ukrainos dalį pretenduotų Lenkija, jis būsiąs Kyjivo pusėje. Buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Igoris Kizimas savo veidaknygėje rašė: „Štai ir nežinau, juoktis, verkti ar piktintis, girdėdamas, kokias nesąmones skiedžia Lukašenka… Arba taip jis kalba tik sau, arba savo aplinkai, kuri nori tikėti kiekvienu vado žodžiu…“

Česlovas Iškauskas

Bet diplomatas pastebi, kad Baltarusija įsitraukusi į Rusijos pradėtą karą jau nuo 2022 m. vasario 24-osios, o jeigu nori padėti atkurti taiką, turi liautis padėti Putinui šiame nusikalstamame kare. „Tai eilinis veidmainiavimas, kai Lukašenka padeda griauti Ukrainą, o, kita vertus, žada padėti ją atstatyti“, – tęsia I. Kizimas. Jo nuomone, dar didesnė nesąmonė – Lenkijos ketinimai užimti (rus. оттяпать – nugvelbti, atplėšti) vakarinę Ukrainos dalį, kurios neverta ir komentuoti…

Vaizdingą Lukašenkos pasisakymų paletę galima paįvairinti dar vienu potėpiu: spalio 3 d. trys rusų dronai „Shahed-136“ pažeidė Baltarusijos sieną, o du pasuko link Gomelio. Gi pietų oro erdvėje tuo metu pasirodė Lukašenkos sraigtasparnis, pakilęs iš prezidento rezidencijos „Oziornij“ į Mikaševičius. Tarp orlaivių buvo likę vos keliolika kilometrų…

Bet Lukašenkos tai nesutrikdė. Jis pareiškė, kad bepiločius siunčia „mūsų bėgliai iš užsienio“, ir tai yra „provokacijos“. Jis manąs, kad „numušti prezidento lėktuvą tolygu karui, tačiau juk ne ukrainiečiams jis reikalingas“. Diktatorius pasigyrė, kad neviešindami numuša visus bepiločius – ar jie atskristų iš Ukrainos, ar iš Rusijos… Beje, prie Kalinkovičių kritusį bepilotį nufilmavo nežinomas asmuo, o šalia esančio namo šeimininkę iškart užgriuvo KGB agentų būrys…

Putino parankinis savo šeimininko pavedimu prikalba ir kitokių dalykų. Antai, rugsėjo pabaigoje Lukašenka pagrasino, kad Rusijos ar Baltarusijos užpuolimo atveju bus panaudotas branduolinis ginklas, o tai reikš Trečiojo pasaulinio karo pradžią. Taip jis pakomentavo naują Rusijos karinę doktriną, kuri anuliavo dar 1993 m. B. Jelcino patvirtintą, bet neskelbtą teisinį branduolinio ginklo panaudojimo pagrindą. Čia pat Lukašenka patvirtino, kad kol kas su Baltarusija niekas neketina kariauti…

Pamokytas skaudžios patirties, kai po 2020 m. rinkimų kilo masiniai baltarusių protestai, ir režimas patyrė Vakarų sankcijas, artėjant naujiems rinkimams Lukašenka vėlgi ima pataikauti rinkėjams. Štai iš kalėjimų jis paleido kokias keturias dešimtis politinių kalinių, nuteistų „už ekstremistinio pobūdžio nusikaltimus“. Jų pavardes paskelbė su režimu susitaikęs, anksčiau suimtas buvęs kanalo NEXTA redaktorius R. Prоtasevičius.

Lukašenka pagarsėjo ir kova su veltėdžiais. Jo pasirašyti įstatymai žmonėms patinka. Štai neseniai šios kovos smaigalys buvo nukreiptas į užsieny dirbančius baltarusius, ypač tolimųjų reisų vairuotojus. Jiems siūloma panaikinti nemokamos sveikatos apsaugos paslaugas.

Ligotas ir sportinę išvaizdą bei blaivų mąstymą praradęs Lukašenka mėgina laviruoti tiek tarp Putino ir Vakarų, tiek vidaus politikoje. Bet, kaip sakoma, faktas kaip arklys: Rusija visiškai uzurpavo Baltarusiją tiek kariniu, tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Kiek savo pasisakymais besišvaistytų Lukašenka, jo ateitis aiški: žemai lankstytis savo šeimininkui, nesiskaitant su senosios gudų tautos poreikiais… Ar ne taip, kandidate į Seimą Eduardai Vaitkau?

iskauskas.lt

Dar dėl tų nelaimingų moterų pavardžių

Redakcija
-
9
Dar dėl tų nelaimingų moterų pavardžių

Jei kilo klausimas, kas čia nelaimingas – moterys ar jų pavardės – gerai, ir turėtų kilti. Atsakymas – galimas kiekvienas variantas atskirai ir abu drauge. Apskritai kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad prieš pusantrų metų kilusi moterų pavardžių reformos iniciatyva, pati savaime būdama nelaimė, vis daugiau atskleidžia, jog mes sergam kaip visuomenė. Nebeatsirinkdami, kas yra teisės, kas pareigos, kas yra laisvė, o kas prievarta, kas privatu, o kas yra neliečiamà visos tautos vertybė. Atrodo, kad kalbos prievaizdai ir jos turbintojai stovi ragus surėmę kaip tie ožiai ant lieptelio, dialogu čia net nekvepia. Jau nebeaišku, kurie iš tiesų kalbą reguliuoja.

Mintis dar sykį viešai pasisakyti šovė trumpai pasisvečiavus Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, 2024 m. rugsėjo 25 d. vėl atidėjusiame moterų pavardžių reformos svarstymą. Kamuoliukas vėl atmuštas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pusėn, „kad jie pateiktų, jų manymu, tinkamą formuluotę, leidžiančią įteisinti […] lietuviškas moteriškas pavardes su galūne ‑a“. VLKK ką tik pateikus išvadą, kad „lietuvių kalbos pavardžių savitumas, kartu ir moterų pavardžių darybos dėsningumai turėtų būti stabilizuoti ir išlaikyti“, o toks įteisinimas „sudarytų ryškiai diskriminacines sąlygas ir šiurkščiai laužytų vardyno dėsningumus“. Iš viso dėl dviejų skirtingų – Ievos Pakarklytės ir Artūro Žukausko iš Seimo Laisvės frakcijos – siūlymų gautos keturios neigiamos dviejų ekspertinių institucijų išvados. Keturios, Karlai, ke-tu-rios! Kas čia dar kam neaišku? Kaip dar ką reikėtų performuluoti? Nuo kada (arba kur dar) patiriant spaudimą atvirkščiai išversta nuomonė vadinama tinkamai suformuluota?

Nuo kada (arba kur dar) patiriant spaudimą atvirkščiai išversta nuomonė vadinama tinkamai suformuluota?

Lietuvių kalbos instituto mokslininkai, į šį posėdį pakviesti kaip dar vienos ekspertinės išvados teikėjai, pastebėjo, kad jų rengtas dokumentas Komitetui pateiktas kupiūruotas, išleidžiant neigiamą išvadą grindžiančius argumentus. Reformos iniciatoriams tie argumentai jau turėtų būti puikiai žinomi, nors kartais atrodo, kad kalbos mokslo žinios ir logika nuo jų atšoka kaip žirniai nuo sienos. Anksčiau kilo įtarimų, kad kai kurie valdžios žmonės neprigirdi ar / ir neprimato, ar turi teksto suvokimo sunkumų. Ko gero, viskas yra dar paprasčiau – jie tiesiog neklauso ir neskaito, ko nenori girdėti ar matyti.

Š. m. birželio 16, 17 ir 19 d. šis projektas svarstytas papildomame Teisės ir teisėtvarkos komitete ir prastumtas tik iš trečio karto. Trys komiteto nariai, tokį svarstymą pavadinę cirku, balsavime nedalyvavo (ačiū jiems už sąžiningumą). Pirmąkart prastumti nepavyko, nes žodį gavę kalbininkai atrėmė ne vieną reformininkų, švelniai tariant, nusišnekėjimą. Teko „stiprinti“ svarstymui teiktą komiteto sprendimą, kuriame iš pradžių tiesiog siūlyta projektą tobulinti, atsižvelgiant į pastabas ir pasiūlymus. Tad pasviestuotas sviestas – pridėta, kad projektui pritariama iš esmės. O galimas variantas, kai siūloma tobulinti projektą jam iš esmės nepritariant? Ar gal pritariant ne iš esmės? Regis, seimūnai pamiršta, kad jų darbas viešas, kiekvienas gali susirasti ir pažiūrėti posėdžio įrašą. Antraip kaip paaiškinti tokį atvirumą, kai ateini į posėdį pavaduodama jo narį ministrą, savo partietį, ir svarstant klausimą pareiški, kad, žinot, „aš nesu taip labai įsigilinus į šitą visą reikalą, bet man atrodo, įrašyti žodį „pritaria“ nėr taip sudėtinga. Jeigu mes jo neįrašom, aš turėsiu susilaikyt“. O tai nereikia suprast / susipažint / kaip minimum paskaityt, ką gauni prieš posėdį? Pasakyta, kaip reikia pabalsuot, ir kvit? Savo nuomonės turėjimas, susidarymas ar keitimas, girdint kolegų ir specialistų argumentus, metodičkoj nenumatytas? Ir tai Teisės ir teisėtvarkos komitetas, jeigu ką.

Tai dabar jau prie esmės. Prieš pusantrų metų Seime priimtas svarstyti įstatymo projektas, siekiant įteisinti moterų pavardes su galūne ‑(i)a (pvz., Šarka). Iš pradžių dar bandyta sumanymą kažkaip sieti su kalba, minėta tokių pavardžių daryba iš vyrų analogiškų pavardžių. Bet galiausiai susipainiojus lingvistiniuose savo pačių suraizgytuose tinkluose ir nebegalint atremti kalbotyros specialistų argumentų, pareikšta, kad tai grynai žmogaus teisių klausimas (neva pavardė yra privatus dalykas ir kiekvienas su ja gali elgtis kaip tinkamas). Kalbininkų nuomonė šiuo klausimu nesanti įdomi, svarbi ar ką nors lemianti. Vis dėlto, ir ačiū Dievui, pagal įstatymus tos kompetentingų institucijų nuomonės atsiklausti būtina. Ir VLKK (įpareigota), ir LKI (savo iniciatyva), kaip ekspertinės įstaigos, pateikė neigiamas išvadas. Jose argumentuotai įrodyta, kad sumanyta pavardžių sistemos inovacija, ypač turint galvoje neslepiamą reformos plėtrą, ardytų ne tik pavardžių, bet ir visos lietuvių kalbos, pirmiausia morfologinę, sistemą, trikdytų sklandų bendravimą ir daug kt. Kaip projektas svarstytas papildomame komitete, tik ką minėta. Pradėjus svarstyti pagrindiniame, Švietimo ir mokslo, komitete, gautas kitas siūlymas, dar labiau išplečiantis reformos veikimą. Iš jo formuluotės jau net neaišku, apie kokias pavardes kalbama. Trumpiau tariant, šia reforma akivaizdžiai siekiama įteisinti vadinamąjį anglosaksišką pavardžių modelį, pagal kurį visa šeima turi vieną pavardę, taigi niveliuojamas ir žmogaus lyties aspektas, visada buvęs esminis lietuvių pavardžių sistemoje. Dabar moterų pavardės yra žodžių darybos (iš vyrų pavardžių) rezultatas, o siūloma naujovė yra vyro pavardės perėmimas. Tai invazinis, jėga primetamas, ne iš pačios kalbos vidinės raidos kilęs, gyvąja kalba neparemtas modelis, lietuvių kalbai netinkantis dėl visai kitokios nei anglų kalba struktūros. Nesvarbu, kad naujovė būtų tik viena iš galimybių, laisvai pasirenkama. Dėl antrojo siūlymo vėl, dar griežčiau, pasisakė VLKK ir LKI. Ir štai minėtame posėdyje pasiūlyta klausimą vėl atidėti iki kito posėdžio. Tikėtasi, kad VLKK per savaitę ras mokslinių argumentų visiškai priešingai, nei pati dukart pateikė, išvadai? Ūmai praregės, kad lietuvių kalba, palaipsniui nuodijama, tik dar skaisčiau pražys? Ir iš to džiaugsmo Komisija už iniciatorius sugalvos naują jų pasiūlymo formuluotę? Jūs rimtai?

Diskriminacija. Kai kam, matyt, atrodo, kad šis burtažodis (jau tiek nuvalkiotas ir prarandantis tikrąją savo reikšmę, kad primena keiksmažodį) gali apsaugoti nuo  mokslo faktų, argumentų ir logikos. Ypač kai dar situacija apverčiama aukštyn kojomis. Šiuo atveju, diskriminacija yra abiejų siūlymų idee fixe. Atseit ne visos moterys gali turėti pavardes, sutampančias su vyrų pavardėmis – tokios yra nepriesaginės moterų pavardės su galūne –ė: Kiaunė, Gaulė ir kt. (Pabrėžtina, kad šis sutapimas tėra formalus, vyrų ir moterų pavardės nėra tapačios.) Ir dėl to (galimai) tos moterys yra diskriminuojamos. Iš tiesų tai būtent tokios iniciatyvos sukuria prielaidas nelygioms galimybėms, nes tiek siūlant įteisinti moterų pavardes su galūne -(i)a, tiek bandant siūlymą išplėsti įtraukiant ir kitas (neaišku, kokias) galūnes, išskiriamos tik tam tikros pavardžių (moterų) grupės. Dabar galiojanti reglamentacija – galimybė visoms moterims turėti pavardes su galūne -ė – neapriboja nė vienos grupės teisių, yra visuotinė. Bandant įteisinti išimtis, vienoms visuomenės grupėms sukuriamos privilegijos, o kitos gali pagrįstai jausti, kad jų teisės dėl to yra varžomos.

Privatus interesas, žmogaus teisės ir pan. Lietuvių kalba, kaip ir bet kuri kita, nėra kieno nors privati nuosavybė. Privatumo ir laisvės sveikoje visuomenėje kiekvienas turi tiek, kiek tai nežeidžia kitų laisvės ir nesibrauna į kitų privatumą. Nedidelė dalis moterų, kuri „komfortiškai jaučiasi“ anglakalbėje aplinkoje, bando tą aplinką aplink save plėsti, kad „komforto“ daugėtų ir nesusipratusiems tėvynainiams (tarkim, savo paskaitose nesivargina išsiversti angliškų skaidrių ir citatų, nes visiems gi ir taip aišku). Láisvos, atsakomybės savo tautai ir jos vertybėms nevaržomos lietuvės nori pasivyti viso normalaus pasaulio moteris turėdamos tokias pavardes kaip vyrai. Tada civilizacija neišvengiamai pasieks ir šitą Dievo pamirštą užkampį, sako jos. Ne paslaptis, kad visas civilizuotas pasaulis tą, aną ir dar kažką, o mes čia pelėsiais ir kerpėm… Ne lygis.

Įsigijęs ar paveldėjęs dvarą, koks modernus bebūtum, turi juo rūpintis kaip paveldu, o ne „puošti“ ir „tobulinti“ plastikiniais langais ar asfaltuotom alėjom. Net sveiko medžio savo sklype negali nupjauti be leidimo. Ir tai teisinga, nes gamta ir paveldas yra visų, ir jais reikia rūpintis, kad išliktų.

Privatus reikalas yra slapyvardžiai, sceniniai vardai ir kt. savivardžiai (pvz., Urmana, Kazlaus ir pan.). Tai ne pavardės, niekas jų nereglamentuoja ir nesiruošia. Vaisieta, Giniota, Selena ir pan. dabar besivadinančioms moterims reikėtų rūpintis dėl kitko – kad asmens dokumentuose atsirastų atskira eilutė savivardžiams, o ne bandyti įsibrukti į lietuviškų pavardžių sistemą.

Kalba kinta. Dabar tai vienas svariausių argumentų (po žmogaus teisių ir privačių interesų, žinoma) norint pateisinti bet kokią motyvuotą ar šiaip galvon stuktelėjusią kalbos naujovę. Tarsi kas dėl to kitimo ginčytųsi. Tik kisti ir keisti (per prievartą, beje) nėra tas pats. Sovietiniuose pasuose pagal rusų kalbos pavyzdį lietuviai turėjo tėvavardžius. Kurie, ačiū Dievui, išnyko kartu su sovietiniais pasais. Kalba kinta, kai nebegali įprastom priemonėm išreikšti naujų visuomenės poreikių. Kiekvienas noras dar toli gražu nėra visuomenės poreikis. Ir nereikia manipuliuoti, paryškinant vienus skaičius ir nutylint kitus, neva reprezentatyvia 2023 m. atlikta gyventojų apklausa, kurios net klausimas buvo suformuluotas nemokšiškai: „Kaip jūs manote, ar Lietuvoje reikėtų leisti naudoti moteriškas pavardes su „a“ raide pabaigoje?“. O manipuliuojama ne tik skaičiais, bet ir, pvz., iškeliant jaunimo nuomonę, tarsi tai būtų ne visų reikalas. Kad automatiškai (siekiant reprezentatyvumo, matyt) apie lietuviškų pavardžių reglamentavimą klausinėta ir nelietuvių, turbūt irgi normalu. Ne iš smalsumo, o norint sužinoti visuomenės poreikį šiuo klausimu keisti įstatymą. Civilizuotai taip, juk visas likęs pasaulis lietuvių tokiais kitoms tautoms svarbiais klausimas, taišku, atsiklausia.

Seimo nariams apsispręsti turėtų padėti „liaudies balsai“, vieni pasisakantys prieš reformą, kiti energingai ją remiantys. Pastarieji pažeria tokių iš koto verčiančių „argumentų“ ar šiaip išminties viražų, kad tiesiog nuodėmė leisti jiems paskęsti užmaršty. Antai (kalba autentiška – aut. past.): „[…] kaip būsima žmona esu įpareigota rinktis savo būsimo vyro pavardės iškreiptą trumpinį su -ė galūne arba dar įdomiau- savo būsimo vyro motinos pavardę (‑ienė). Pagal loginę seką, sukūrus šeimą – šeima gauna bendrą pavardę. Tačiau dėl dabartinių nuostatų aš esu priversta šeimą kurti pavardės atžvilgiu su vyro motina, bet ne su vyru“. Sėdit, tikiuosi. Kitai, kuri yra „kalbėjusi su nemaža dalimi Vilniaus gyventojų, vyrų ir moterų, kurie palaiko šią iniciatyvą ir skatina laisvę rinktis“, „atsiranda klausimas, kodėl pavardė su moteriškąja galūne -a negali būti suteikta moteriai?“. Pasivarginta į laišką net įkelti ekranvaizdį iš kažkokio neįvardyto veikalo, rodančio, kad moteriškos giminės daiktavardžiai turi galūnę -a. Bet nepavartytos pagrindinės gramatikos keliomis pastraipomis toliau, kur sakoma, kad vyrų pavardės su tokia galūne yra vyriškosios giminės.

Parankiojus dar perlų iš „diskusijų“ socialiniuose burbuluose, nesąmonių muziejuje būtų galima atidaryti atskirą salę šios iniciatyvos diskursui, ar naratyvui, įamžinti. O „Dviračio žinios“ turėtų neišsemiamą šaltinį savo laidoms. Mažiausiai vieną laidą būtų galima sukurti iš Seimo narės FB įrašo, kuriame ji atranda tokią neįtikėtiną realiją kaip nepriesaginė galūnė (maždaug kaip besmegenis pilvas ar įliemenuotos kojinės). Anksčiau komiteto posėdyje yra viešai pareiškusi, kad pavardės Hasse ir Nicholson kaip buvo, kaip ir liko linksniuojamos (gaila, nesusipratom paprašyti to pademonstruoti praktiškai). Dar ji ironizuodama domisi, kaip gi dabar „institucijos susigaudo ar Lapė arba Vėgėlė yra vyras ar moteris“ (skyryba autentiška – aut. past.). Rūpestis šiaip jau pagrįstas, nes institucijoms reikia bent jau žmogaus vardo ar kokio kito su pavarde susijusio žodžio, kad galėtų tai nustatyti (dėl visų kitų pavardžių kol kas galva rami, nes pati pavardė rodo, vyro ji ar moters). Galima būtų už tą rūpestį padėkoti, betgi besidominčioji siekia, kad su tokiomis problemomis būtų susiduriama kur kas plačiau ir dažniau, ne tik Lapės, Vėgėlės, bet ir Šarkos, Dausos, o perspektyvoje – ir Simutis, Kazlauskas ir pan. atvejais. Nes, jau minėta, šviesi lietuvių moterų ateitis įmanoma tik turint tokią pačią pavardę kaip vyro. Kaip visame normaliame, civilizuotame, t. y. anglakalbiame, pasaulyje. Lietuvių pavardės kol kas yra savitos, net unikalios, vadinasi, tai nenormalu ir necivilizuota. Juk tai, kas ne globalu, yra fe.

Toks nenugesinamas entuziazyzmas prilygsta lėkimui dviese vienu elektriniu paspirtuku per didžiulę drumzliną balą. Perspėta, kad nematydami dugno, labai tikėtina, išsikalsit dantis ir praeivius mažų mažiausiai iki ausų aptaškysit. Bet vis tiek labai norisi ar žūtbūt reikia, labai prispyrė. Ai, varom. Palaikyk mano alų.

Nuolat girdėdamas minėtus ir panašius paistalus ir imi svarstyti, kas tai – neužlopomos išsilavinimo spragos, regos / klausos sutrikimas, asmenybės susidvejinimas, ar elementarus bukas buldozerizmas, „turint nebaigtų reikalų“? Be to, kalbos prievaizdai, žiniasklaidos švelniau pašiepiant dar vadinami sargais, nuolat paspardomi į sėdimąją greičiau suktis ir nevilkinti šios nuostabios iniciatyvos ilgais savo svarstymais ir išvadų rengimais. Turima prievaizdavimo patirtis liudija, kad ką nors sukliedėt ar neatsakingai leptelt, ypač geros kompanijos palaikomam, ilgai netrunka. O suprast, kur tai gali nuvest, įvertinti, kokia vienos ar kitos perspektyvos tikimybė, paremti savo argumentaciją kitų kalbų faktais, pasigilinti į savo kalbos istoriją, išdėstyti visa tai taip, kad ir užsispyrusiam nežiniukui būtų aišku – užtrunka. Metus į šalį tiesioginius darbus.

Tad kas iš surėmusių ragus turėtų nusileisti? Ramia sąžine, nors su apmaudu, galima būtų duoti kelią privatininkams, jei kas moksliškai įrodytų, kad pavardės nėra žodžiai. Jei tai su lietuvių kalbos sistema niekaip nesusijusios etiketės, formulės, prekių ženklai, tebūnie pavardės kokios tik šauna į galvą jų turėtojams. Ir vardai, ko čia smulkintis. Pasvarstykit, kaip šaunu būtų turėti anūkę vardu H2SO4. Meiliai vadintum Sierute, Rūgštele, o kai subiesintų parduotuvėje reikalaudama savo teisių į nioliktąjį kinderį, galėtum sudrausminti oficialiai – Hašduesoketuri! Ne faktas, kad nurimtų, bet kad pusė parduotuvės išgirdusi pamirštų, ko atėjo, tai tikrai. Štai kur inovatyvu, funkcionalu ir yra kuo pasigirti civilizuotam pasauliui! Maskas, sūnų pavadinęs viso labo X Æ A-Xii, nagus nusigraužtų iki alkūnių.

Jei vis dėlto lietuvių pavardės yra žodžiai – skaitykit LKI ir VLKK mokslininkų argumentus ir gal jau imkitės ko nors prasmingo.

Daiva Murmulaitytė

Lietuvių kalbos institutas

Valdas Vižinis. Skatinu galvoti…

Redakcija
-
11
Valdas Vižinis. Skatinu galvoti…

Veidaknygė

Gerbiami žemaitaitininkai

Esu „suakmenėjęs“ antilandsbergininkas, antikonservatorius nuo pirmo savęs suvokimo politikoje dienos, nebuvęs Seime ir neturėjęs iš šios valdžios jokių privilegijų, nepriklausantis jokiai partijai. Esu pilietis, kuris kvailinamas jaučia asmeninį žeminimą ir tai pakankama paskata priešpriešai. Ar kvailintų Žemaitaitis, ar kiti einą į valdžią politikai. Šiuo parašymu neagituoju už kurią nors politinę jėgą. Tik skatinu galvoti…

Žodis „patinka“ neturėtų būti naudojamas kaip argumentas. Kitur prašau, o politikoje sukūrus PATIKIMO jausmą – manipuliuojant žmogaus nepatyrimu, nesidomėjimu, jo emocijomis – tiesiausias pusiau tiesa grindžiamas kelias į valdžią ir pinigus. Sutikite – patinka oras, patinka cepelinai, patinka karšta vonia ar kaimynas – nėra protu grindžiamas. Tai patikimas sekundei, minutei, valandai – kai praėjus trumpam laikui jau patinka šaltibarščiai ir kitas kaimynas. „Patinka, nepatinka, čia su žmona po antklode“ – vieno rusų satyriko citata.

Deja, žmonių, kurių rinkimų vėliavoje įrašyta „patinka“ visada daugiau nei tų, kurių užrašyta – žinau, mąstau, galvoju. Tai tikras mūsų visuomenės prakeiksmas. Politikams visada kur kas lengviau patikti žodžiais, ne darbais. Todėl žodis „patikti“ politikų elgesyje reiškia ne ką kita, o raktą nuo Seimo durų. Prisiminkime Valinską, Maldeikienę, Šustauską.

3 esminiai kodėl patinka Remigijus:

  1. Išskirtinai puolamoji retorika – konservatoriai ir ši valdžia totalus blogis.
  2. A. Širinskienė čia, vadinasi – viskas tvarkoje.
  3. Drąsus kalbėjimas apie žydus.

Pabandykime pagalvoti, apie to tokio priežastis ir kodėl toks įspūdis susidarė.

  1. Totalus kalbėjimas apie blogus konservatorius.

Banalu – Remigijus ne originalus, apie tai kalba visos opozicijoje esančios partijos. Tačiau įspūdis susidarė dėl politiko aštrios ant padorumo ribos balansuojančios kalbos, kuri nori to ar nenori lenda į ausis ir ten užsibūna. Žemaitaitis nerenka žodžių, jis tvoja jais nesirinkdamas ir tai patinka.

Kai lygiai apie tą patį kiti opozicijos politikai kalba, išlaikydami rimtį ir rinkdami žodžius.

Iš čia ir pagrindinis įspūdis, jog kovotojas su konservatoriais – vienintelis Remigijus.

Antikonservatorinė retorika – jį iškėlęs virš kitų partijų vienintelis veikimo būdas.

Vienintelis, nes partija be ideologijos, be idėjų, Lietuvos perspektyvos, be ateities matymo.

Vienas, kitas pasiūlymas kaip daryti tą ar aną, padriki programos fragmentai paskęsta nuolatiniame antikonservatoriniame kalbėjime.

Kai esminis klausimas – kaip Remigijus elgsis Seime, nes tai neprognozuojama. Kokie ir yra politikai šoumenai.

  1. Agnė – „Nemuno aušros“ ir paties Žemaitaičio sąžinė.

Žmogaus protas, stokodamas argumentų lengvai jausmiškai prilipdo Agnę ir jos gerąsias savybes prie partijos ir prie Žemaitaičio asmenybės.

Agnę pažįstame kaip nepakantų neteisybei žmogų, nepakantų antimoralei, būdama tikinti savo priešprieša neteisybėse elgiasi natūraliai asmenybės būdui – sąžiningai, todėl jos buvimą partijoje traktuojame kaip itin svarų Žemaitaičio politinės jėgos moralinį teisumo momentą.

Agnė kaip sąžinė, pateisinanti Remigijaus elgesį, garantuojanti pasitikėjimą juo.

Nieko nežinant apie Žemaitaičio sąžinę, lengvai pasikliaujama apčiuopiama Širinskienės sąžine ir to pakanka.

Kodėl A. Širinskienė staiga tapo partijos „sąžine“ arba būsimos partijos veiklos „tiesos“ garantu mes nežinome, neskaitant kelių sausų politiškai angažuotų jos žodžių.

  1. Žydų temos kėlimas.

Niša kuri Lietuvos politikoje buvo apeinama lyg mirusi dykuma. Nes toje dykumoje spiginant Kukliansky saulei, informacijos troškulys ir politinės gyvybės nėra, bei būti negali. Galima gyvybė – pašnebždesiai vėlų vakarą ir nejaukiai jaučiantis net namiškių apsupty. Jos politinio elgesio pagrindinė žinia – lietuviai nekenčia žydų, kai gretimai įgyvendinama dar viena bjauri idėja- žydšaudžių tautos.

Žemaitaičio šios neteisybės pajautimas itin tikslus. Ir čia Remigijus išlošė dvigubai – puldamas valstybę Izraelį ir keldamas į viešumą neteisybę dėl Lietuvos žydų temos slopinimo – „paėmė pagaliuką“.

Už ką pašalintas iš Seimo ir labai užaštrino lietuvių neteisybės jausmą dvigubai – pašalino iš Seimo „už nieką“ ir „pataikavimo Kukliansky“, kuri sau leidžia lietuvių atžvilgiu viską.

……

Protinga remtis ir tam tikra empirika – Žemaitaitis, Valinskas, Maldeikienė, Šustauskas – tos pačios šaknies reiškiniai.

Žemaitaitis vengia kalbėti apie Lietuvą, jos likimą, ateitį jau vien todėl, kad tokia kalba jam gali pakenkti perspektyvoje – nežinia su kuo reiks dalintis valdžią, o jo kalba apie ateitį atrodytų tik varganu rimtų partijų tezių atkartojimu.

Gaila, ilgesni tekstai neskaitomi.

Nuoširdžiai jūsų

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai penkiasdešimt septintoji (spalio 7) diena

Redakcija
-
0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį Ukrainos pajėgos smūgiavo rusų kariniams oro uostams Kryme. Galingi sprogimai Saki ir Belbek kariniuose oro uostuose. Taip pat „nieko nenutiko“ rytiniame Kryme esančioje Feodosyia – smagiai liepsnoja didžiausia pusiasalyje agresoriaus degalų saugykla. Čia rusų oro gynyba nespėjo paskelbti oro pavojaus, tad šį „mažą uždūmijimą“ vargiai galėjo sukelti pavojingiausias ukrainiečių ginklas – dronų nuolaužos Agresoriaus karo propagandistams reikėjo sugalvot kažką naujo, bet antroje dienos pusėje rusai jau skelbė, kad smūgiuota ATACMS raketomis.

Savo ruožtu, agresorius vėl atakavo Ukrainos sostinę. Turbūt rusai manė, kad pastarosiomis dienomis tinkamai ištestavo ukrainiečių oro gynybą ir galima tikėtis sėkmės. Agresorius sostinę atakavo trimis Kinzhal‘ais, du ukrainiečiai numušė, kas rodo jog rusų žvalgyba mūšiu buvo prasta. Eikvoti itin brangias Kinzhal raketas tokiu žemu efektyvumo procentu nėra rusų siekiamybė. Deja, ukrainiečiams nepavyko apsiginti nuo balistinės ir Kh59 raketos, kurios tikėtina pasiekė taikinius. Iš 75 Shahedų ukrainiečių oro gynybininkai ir EW specialistai neutralizavo 69. Tiesa, didelė dalis jų sunaikinta ar nuo taikinių nuvesta apgyvendintose vietovėse, tad vis tiek žala padaryta.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Esminių pakitimų kontaktinėje linijoje nefiksuota. Ukrainietiški kanalai (deep state) koreguoja savo kontaktinės linijos žemėlapius su atsilikimu, tam kad nepakenkti operacijoms. Ant žemės rusų pasistūmėjimo nefiksuota.

Kharkivo kryptis.

Pasirodė pranešimų, kad rusai užėjo į Agregatų gamyklą Vovchansk, kurią prieš kurį laiką buvo atsiėmę ukrainiečiai. Reikia tik priminti, kad „vėliavnėšystės“ operacijos yra populiarios abiejose pusėse – jų metu žvalgų grupė prasibrauna į no man land, ar oponento kontroliuojamą teritoriją, išskleidžia ten vėliavą, nusifotografuoja ir tada traukiasi iš kur atėję.

Kontaktinėje linijoje aprimo mūšiai Lyptsi sektoriuje, tęsiasi mūšiai Vovchansk.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Rusai toliau bando užimti Lozova placdarmą ir jį sujungti su Pishchane pleište esančiomis savo pajėgomis. Tęsiasi permainingi mūšiai.

Lyman. Sunkios kautynės visoje kontaktinėje linijoje, Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Rusams nepavyksta išplėsti pozicijų Toretsk centre, bei įsitvirtinti Leonidivka prieigose. Agresoriui nepadeda ir aktyviai naudojama aviacija.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos toliau neprileidžia rusų prie Lysivka ir neleidžia plėsti pozicijų aplink Mykolaivka. Taip pat karšta Selydove prieigose, ukrainiečiai išlaiko pozicijas.

Centras. Rusai išlygino kontaktinę liniją prie Tsukuryne palei geležinkelį ir bando užlipti į aukštumose esančią vakarinę gyvenvietės dalį, tęsiasi sunkios kautynės. Rytiniame Vovcha upės krante ukrainiečiai dar šiek sutrumpino kontaktinę liniją, tikėtina atsitraukdami į vakarinį upės krantą.

Pietinis flangas. Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka ruože. Rusai daugiausia pastangų įdeda bandydami pasistūmėti šiaurinėse Vuhledar prieigose, t. y. įsitvirtinti čia esančiose kalvose, bei laužiant ukrainiečių gynybą prie Katerynivka. Čia rusai telkia mechanizuotas pajėgas sąveikoje su Maksimilianovka veikiančiomis pajėgomis ir bando prasimušti gilyn link Kurahove.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Kas pastatė paminklą Naujojoje Vilnioje Lenkijos kariuomenės įgulai atminti? Kas davė nurodymą sulaužyti ir sudaužyti paminklinę lentą Kaziui Škirpai?

Redakcija
-
0
Kas pastatė paminklą Naujojoje Vilnioje Lenkijos kariuomenės įgulai atminti? Kas davė nurodymą sulaužyti ir sudaužyti paminklinę lentą Kaziui Škirpai?

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2024-02-28 svarstęs Vilniaus savivaldybės prašymą dėl Kazio Škirpos atminimo lentos 2024-06-25 laiške Nr.9R – 598 (9.6E) rašo: „… Manome, kad planuojamos pakabinti lentos užrašas atspindi teisingą informaciją apie K. Škirpos gyvenimą“, – skelbia Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba spalio 6 d. išplatintame pareiškime.

Tačiau Nacionalinio susivienijimo pirmininką profesorių Vytautą Radžvilą dėl atminimo lentos Kaziui Škirpai pakabinimo  policija nubaudė pinigine bauda.

PAŽYMĖTINA, kad nė vienas nėra apskundęs 1941 m. Birželio sukilėlių dėl galimų žydų žudynių, kad nė vienas pasaulio teismas nėra pripažinęs K. Škirpos ar sukilėlio kaltais dėl žydų žudynių. Apgailestaujame ir pergyvename dėl žydų žudynių.

ŽINOMA, kad nebuvo apklausti žymus fotografas Jonas Česnavičius ir atsargos kapitonė Rūta Tamkienė. MANOMA, kad valdininkų pageidavimus vykdo policinė valdžia. POLICIJA be teismų ir prokuratūros žinios brutalia jėga ir nuobaudomis baudžia NACIONALINĮ SUSIVIENIJIMĄ.

Tuo tarpu dar ir šiandien tebestovi paminklas pastatytas galimai be leidimo Naujojoje Vilniuje Lenkijos kariuomenės įgulai atminti. Tas paminklas kariuomenei, kuri nuo 1918 metais atsikūrusios ir pasaulyje pripažintos Lietuvos valstybės atplėšė Vilniaus kraštą ir 20 metų vykdė lietuvių genocidą. Tas paminklas Lietuvos valdančiosios daugumos keliaklupsčiavimas lenkams.

Dar kartą prašome VISŲ paminėtų vadovų ir pareigūnų atsakyti į 2024-07-03 dienos laišką ir jame iškeltus 8 klausimus ir problemas.

VIS KYLA KLAUSIMAI AR LIETUVA YRA TEISINĖ VALSTYBĖ?!

Visas dokumentas žemiau

Paminklas lenkų kariuomenės įgulai Naujoje Vilnioje / V. Raupelio / LRT nuotr.

LIETUVOS SĄJŪDŽIO VILNIAUS SKYRIAUS TARYBA

Jo Ekscelencijai LR Prezidentui Gitanui Nausėdai
LR Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
LR Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei
LR Kultūros ministrui Simonui Kairiui
Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos
Pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui
LR Krašto apsaugos ministrui Laurynui Kasčiūnui
LR Vidaus Reikalų ministrei Agnei Bilotaitei
LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei
LR Policijos generaliniam komisarui Renatui Požėlai
Vilniaus merui Valdui Benkunskui
Plungės merui Audriui Klišoniui
Seimo nariams
Vilniaus savivaldybės tarybos nariams
Žiniasklaidai

DĖL SUSIDOROJIMO SU NACIONALINIU SUSIVIENIJIMU
Vilnius, 2024-10-06

2024-07-03 rašėme Jums laišką „Dėl Kazio Škirpos niekinimo“ (pridedame). Laiškas elektroniniu būdu buvo pateiktas adresatams kaip aukščiau nurodyta. Laišką viešino internetinės svetainės ir asmenknygėmis.

Pažymime, kad tik keletas organizacijų tinkamai atsakė į laiške keliamas problemas ir suformuluotus klausimus.

Žinoma, kad Nacionalinio susivienijimo pirmininką profesorių Vytautą Radžvilą policija nubaudė pinigine bauda.

Dar ir šiandien tebestovi paminklas pastatytas galimai be leidimo Naujojoje Vilniuje Lenkijos kariuomenės įgulai atminti. Tas paminklas kariuomenei, kuri nuo 1918 metais atsikūrusios ir pasaulyje pripažintos Lietuvos valstybės atplėšė Vilniaus kraštą ir 20 metų vykdė lietuvių genocidą. Tas paminklas Lietuvos valdančiosios daugumos keliaklupsčiavimas lenkams.

Dar ir šiandien vilniečiai ir svečiai tebevaikšto galimai be leidimo įvairiomis galimai vienos vėliavos spalvomis nudažytomis gatvių perėjomis Vilniuje. Jeigu Vilniaus valdžia kai kurias gatvių perėjas būtų nudažiusi kai kurių valstybių vėliavų spalvomis tai Užsienio reikalų ministras G. Lansbergis būtų gavęs GRIEŽTĄ NOTĄ ir nedelsiant gatvių perėjos būtų nuvalytos. Įdomu kodėl tyli organizacija kai jos vėliava trypiama kojomis, spjaudoma, dergiama ir niekinama.

Dar ir šiandien Alsėdžių kapuose tebeblizga lenkiški žodžiai ant signataro Stanislovo Narutavičiaus kapo. Nesuprantama kodėl negerbia ir negina signataro garbę LR Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo nariai, Kultūros ministras, Lietuvos valdžios institucijų ir Plungės vadovai.

ATKREIPTINAS DĖMESYS, kad Lietuvos Genocido ir Reziztencijos centras 2024-02-28 svarstęs Vilniaus savivaldybės prašymą dėl Kazio Škirpos atminimo lentos 2024-06-25 laiške Nr.9R – 598 (9.6E) rašo: „ … Manome, kad planuojamos pakabinti lentos užrašas atspindi teisingą informaciją apie K. Škirpą gyvenimą.

Antra vertus, susidaro įspūdis, kad jis buvo formuluojamas per mažai atsižvelgiant į pastato istoriją. Šiame pastate Steigimasis Seimas neposėdžiavo, iš šio pastato K. Škirpa sukilimo neorganizavo. Šis pastatas sietinas tik su K. Škirpos 1918-1919 m. biografijos įvykiais, kai sunkiomis Lietuvos nepriklausomybės karo (1918-1920 m.) sąlygomis jis prisidėjo prie kariuomenės kūrimo darbų vykdymo.

Šioje vietoje labiau tiktų lenta, skirta atminimui čia veikusios Vilniaus karo komendantūros, kuri prisidėjo prie kariuomenės kūrimo, kurioje dirbo K. Škirpa ir kiti asmenys“. Tai reiškia, kad savivaldybė turėjo labai, labai reikšmingą dokumentą ir remiantis rašte pateiktais argumentais nebuvo pagrindo be įspėjimo Nacionaliniam susivienijimui arba be teismo žinios nuplėšti paminklinės lentos K. Škirpai.

PAŽYMĖTINA, kad nė vienas nėra apskundęs 1941 m Birželio sukilėlių dėl galimų žydų žudynių, kad nė vienas pasaulio teismas nėra pripažinęs K. Škirpos ar sukilėlio kaltais dėl žydų žudynių. Apgailestaujame ir pergyvename dėl žydų žudynių.

ŽINOMA, kad nebuvo apklausti žymus fotografas Jonas Česnavičius ir atsargos kapitonė Rūta Tamkienė. MANOMA, kad valdininkų pageidavimus vykdo policinė valdžia. POLICIJA be teismų ir prokuratūros žinios brutalia jėga ir nuobaudomis baudžia NACIONALINĮ SUSIVIENIJIMĄ.

Todėl dar kartą prašome VISŲ aukščiau paminėtų vadovų ir pareigūnų atsakyti į 2024-07-03 dienos laišką ir jame iškeltus 8 klausimus ir problemas.

VIS KYLA KLAUSIMAI AR LIETUVA YRA TEISINĖ VALSTYBĖ?!

*********************

PRIEDAS

Jo Ekscelencijai LR Prezidentui Gitanui Nausėdai
LR Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
LR Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei
LR Kultūros ministrui Simonui Kairiui
Tėvynės sąjungos Lietuvos krikščionių demokratų partijos
Pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui
LR Krašto apsaugos ministrui Laurynui Kasčiūnui
LR Vidaus Reikalų ministrei Agnei Bilotaitei
LR Generalinei prokurorei Nidai Grunskienei
LR Policijos generaliniam komisarui Renatui Požėlai
Vilniaus merui Valdui Benkunskui
Plungės merui Audriui Klišoniui
Seimo nariams
Vilniaus savivaldybės tarybos nariams
Žiniasklaidai

DĖL KAZIO ŠKIRPOS NIEKINIMO

Vilnius, 2024-07-03

KONSTATUOJAME:
Kad 2019 metais išrinkti į Vilniaus miesto tarybą Remigijus Šimašius su Laisvės ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratais partijomis pakeitė pirmojo Lietuvos savanorio pulkininko Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Kazio Škirpos alėjos pavadinimą.

Kad tos pačios kadencijos vadovavimo Vilniui metu kūju buvo daužoma sovietų sušaudyto Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus Jono Noreikos-Generolo Vėtros paminklinė lenta ant Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekos pastato.

Kad tiems patiems valdant nebuvo vykdomas 1999 01 29 Seimo pirmininko V. Landsbergio pasirašytas nutarimas dėl Lukiškių aikštės įprasminimo reprezentacine Vilniaus ir Lietuvos aikšte, o į Lukiškių aikštę buvo privežta smėlio maišų ir paversta pliažu.

Kad prieš 3 metus tų pačių Vilnių valdžiusių Nacionalinis susivienijimas paprašė leisti pritvirtinti atminimo lentą Kaziui Škirpai prie buvusios Lietuvos kariuomenės karo komendantūros pastato sienos, kur 1918 m. dirbo K. Škirpa. Tuo tikslu buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą, į pastato savininką – Lietuvos apeliacinį teismą ir į Vilniaus miesto savivaldybę.

Iš Kultūros paveldo departamento buvo gautas atsakymas, kad atminimo lentos pulkininkui K. Škirpai pakabinimui teritorijoje, kuri yra kultūros paveldo teritorija, taip pat ant pastato, kuris yra kultūros paveldo dalis, Kultūros paveldo departamentas pritaria. Iš pastato savininko buvo gautas atsakymas, kad svarstymą dėl atminimo lentos pakabinimo atidės iki bus gautas Vilniaus m savivaldybės pritarimas. Nuo 2021 m. į Vilniaus m. savivaldybę buvo kreiptasi tris kartus. Pirmą kartą gautas atsakymas – „nuspręsta nepritarti“, nenurodant jokių motyvų, antrą ir trečią, šiurkščiai pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo imperatyvias nuostatas, visai neatsakyta.

Kad 2024-06-22 Nacionalinis susivienijimas su partneriais pritvirtino paminklinę lentą Kaziui Škirpai ant buvusios Lietuvos kariuomenės karo komendantūros pastato Vilniuje sienos, kur 1918 m. dirbo K. Škirpa.

PAŽYMIME, kad 2024-06-23 dieną apie 13 valandą Vilniaus Sąjūdžio tarybos narys, buvęs tremtinys, Mažosios Lietuvos tarybos narys, žymus fotografas, istorikas Jonas Česnavičius pastebėjo, kad paminklinę lentą K. Škirpai bando nuiminėti UAB „Grindos“ su specialia apranga darbininkai. Nepavykus jos lengvai nuimti, tik apdaužius lentos kampą, buvo iškviesta policija. J. Česnavičius pradėjo kviesti kuo greičiau atvykti bendraminčius. Vyko ilgos derybos su policija, bandant išsiaiškinti, kas išdavė leidimą paminklinei lentai nuimti. Pagaliau telefone buvo parodytas pastato savininko – Lietuvos apeliacinio teismo raštas, kuriame parašyta, kad atminimo lentos pakabinimas su Lietuvos apeliaciniu teismu nebuvo suderintas.

Tad šis nepasirašytas ir be datos raštas negalėjo būti teisinis pagrindas atminimo lentos sunaikinimui. Policininkai paliepė žmonėms skirstytis pareiškę, kad paminklinės lentos niekas nelies.

Tačiau netrukus atvyko dar viena „Grindos“ mašina ir darbininkai pradėjo nešti metalinius atitvarus, aptvėrė prie namo sienos su paminkline lenta buvusius žmones. Tuo tarpu policininkai pradėjo išvarinėti žmones iš aptvaro, naudodami prieš juos smurtą. Po to sekė lentos sudaužymas ir nuėmimas. Dalį šios procedūros stebėjo ir filmavo atsargos kapitonė Rūta Tamkienė.

ATKREIPIAME DĖMESĮ:

Kad Naujoje Vilnioje šalia Švenčiausios mergelės Marijos Taikos karalienės bažnyčios klebonijos be savivaldybe ir gyventojais suderinimo su Vilniaus m. savivaldybe pastatytas paminklas lenkų kariuomenės įgulai Naujoje Vilnioje atminti.

Kad kai kuriose Vilniaus gatvių perėjos nudažytos įvairiausių spalvų juostomis.
Kad Alsėdžių kapuose Plungės rajone ant Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Stanislovo Narutavičiaus antkapio lenkiškomis ryškiomis, didelėmis baltomis raidėmis užrašyta – Grob Rodziny NARUTOWICZOW.

ATKREIPDAMI DĖMESĮ Į AUKŠČIAU IŠDĖSTYTĄ PRAŠOME JŪSŲ VISŲ ATKREIPTI DĖMESĮ Į AUKŠČIAU PATEIKTUS ARGUMENTUS IR ŽEMIAU KELIAMUS KLAUSIMUS, NES TAI YRA JŪSŲ ATLIEKAMŲ, PAREIGYBINIŲ FUNKCIJŲ ARBA VYKDOMŲ PAVALDŽIŲ INSTITUCIJŲ DARBŲ KOMOPETENCIJA AR KONTROLĖ:

1. Kas davė nurodymą sulaužyti ir sudaužyti paminklinę lentą Kaziui Škirpai. Pateikti oficialius dokumentus?
2. Kieno nurodymu ir kokiais įstatyminiais aktais vadovavosi policija vaikydama ir areštuodama protestuotojus?
3. Kodėl iki šiol Vilniaus meras nesprendė vieno iš žymiausių Lietuvos Laisvės kovotojų Kazio Škirpos paminklinės lentos pritvirtinimo ant buvusios Lietuvos kariuomenės karo komendantūros pastato namo sienos?
4. Kokią įtaką paminklinės lentos Kaziui Škirpai nuplėšimui turi Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partija?
5. Kokiu būdu buvo derinamos procedūros nuimant paminklinę lentą Kaziui Škirpai su Vidaus reikalų ministre Agne Bilotaite?
6. Kas davė leidimą nesuderinus su visuomene, kas ir už kokius pinigus pastatė paminklą Naujojoje Vilnioje Lenkijos kariuomenės įgulai atminti?
7. Kas davė leidimą, kokiose perėjose ir už kokius pinigus įvairiomis galimai vienos vėliavos spalvomis nudažė gatvių perėjas Vilniuje?
8. Kas davė leidimą, kas ir už kokius pinigus lenkiškomis raidėmis nuterliojo signataro Stanislovo Narutavičiaus antkapį Alsėdžių kapuose.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba turi didelę teisybės ieškojimų, protestų, ir pasipriešinimo akcijų organizavimo patirtį ir mano, kad valdantieji vadovaudamiesi G. Landsbergio, A. Bilotaitės, V. Benkunsko, S. Kairio imsis visų įmanomų žygių ir priemonių patraukti atsakomybėn ir nubausti Nacionalinio susivienijimo ir visuomenės atstovus už pastato sienoje skylių išgręžimą, renginių organizavimą negavus Vilniaus savivaldybės leidimo nepaklusnumą ir priešinimąsi policininkams.

TODĖL prašome apklausti paminklinės lentos Kaziui Škirpai nuėmimo įvykį užfiksavusį fotografą Joną Česnavičių ir didelę dalį paminklinės lentos nuplėšimo vandališką atvejį filmavusią atsargos kapitonę Rūtą Tamkienę. Kviesime žmones dalyvauti liudininkais vyksiančiuose vandališko pulkininko Kazio Škirpos paniekinimo teismuose.

PRAŠOME ATSAKYTI kas, kada ir kieno lėšomis pagamins ir pritvirtins toje pačioje vietoje identišką paminklinę lentą Kaziui Škirpai, nes mes organizuosime žmones atvykti į paminklinės lentos pritvirtinimo ceremoniją.

Atkreipiame dėmesį, kad šią kadenciją valdantys Lietuvą ypatingai niekina 1941 m Birželio 22-28 d sukilimą ir sukilėlius.

Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos pirmininkas L. Kerosierius
Tarybos pirmininko pavaduotoja R. Jakučiūnienė
Tarybos pirmininko pavaduotojas V. Jakubonis
Tarybos narė L. Veličkaitė
Tarybos narys K. Garšva
Tarybos narys A. Juknevičius

Tarybos nariai: A. Adamkovičius, G. Adomaitis, A. Akelaitis, V. Aleksynas, A. Augulis, G. Aukštikalnis, A. Budriūnas, J. Česnavičius, P. Dirsė, S. Eidukonis, K. Garšva, A. Gelumbauskaitė, L. Grigienė, P. Gvazdauskas, V. Jakubonis, R. Jakučiūnienė, V. Jankūnas, A. Juknevičius, A. Kaziukonis, L. Kerosierius, Z. Mataitis, H. Martinkėnas, E. Mirončikienė, V. Rizgelis, L. Veličkaitė, G. Uogintas, B. Zaviša, S. Žilinskas

LNOBT kasininkių paslaptys: ką naudinga žinoti teatro bilietų pirkėjui

Redakcija
-
0
LNOBT kasininkių paslaptys: ką naudinga žinoti teatro bilietų pirkėjui
Aurelija Kimutienė, Vilma Ignatavičienė, Regina Bankauskienė / Martyno Aleksos nuotr.

Renata Baltrušaitytė

Ši savaitė – paskutinė, kai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras siūlo įsigyti prasidėjusio sezono bilietus su abonementinėmis nuolaidomis. Ta proga LNOBT kasininkės Regina Bankauskienė, Vilma Ignatavičienė ir Aurelija Kimutienė atsako į klausimus, kurie domina visus teatro bilietų pirkėjus.

Teatro kasose darbuojatės jau daugiau kaip 15 metų. Kokie keliai jus čia atvedė?

Regina. Aš dirbu ilgiausiai – jau 21-erius metus. Sunku patikėti, bet apie galimybę įsidarbinti LNOBT man pranešė mano sūnus! Jis, dar moksleiviu būdamas, su draugu dirbo savanoriu vasaros spektakliuose, kuriuos LNOBT anksčiau rodydavo Trakų pilyje. Ten ir nugirdo, kad teatras ieško kasininkės. O aš buvau dirbusi vadybininke „Elfų teatre“, tad apie teatrų rinkodarą supratimo turėjau. Ir mane priėmė.

Vilma. LNOBT dirbu 17 metų. Mano kelias nebuvo tolimas – tik per gatvę, iš Kongresų rūmų kasų… Čia, teatre, daugelį metų buhaltere dirbo mano mama. Todėl nuo mažens lankydavausi spektakliuose, ir apskritai LNOBT man visada atrodė kažkas tokio… Sužinojusi, kad teatre atsirado laisva kasininkės darbo vieta, ilgai nesvarsčiau.

Aurelija. Man apie galimybę įsidarbinti vis pranešdavo sena draugė Vilma: iš pradžių pakeičiau ją Kongresų rūmų kasoje, o vėliau atsirado ir laisva vieta LNOBT. Dirbu čia jau 16 metų ir džiaugiuosi puikia atmosfera draugiškame kolektyve.

Regina. Viena kitą pakeisdamos, mes darbuojamės septynias dienas per savaitę – nuo 10 iki 19 valandos. Tik sekmadieniais, jei tą vakarą nėra spektaklio, darbą baigiame 15 valandą. Pietaujame irgi pagal grafiką, tačiau bent viena teatro kasa iš trijų visuomet lieka atidaryta.

Ar į kasą ateinantys žiūrovai patys renkasi spektaklius, ar galbūt pasikliauja jūsų rekomendacijomis?

Vilma. Būna ir tokių, ir tokių. Kartais mums tikrai tenka tapti patarėjomis. Žinoma, pirmiausiai teiraujamės, ką pats žmogus labiau mėgsta: operą ar baletą, klasikinius ar šiuolaikinius pastatymus. Bet ir baleto mėgėjui kartais įsiūlome operos spektaklį arba atvirkščiai. Stengiamės, kad mūsų žiūrovai turėtų kuo platesnį repertuaro akiratį.

Regina. Paprastai pirmiausiai pritrūkstame vietų klasikinio baleto spektakliuose ir spektakliuose vaikams. Jie turi didžiausią paklausą, o tokių spektaklių nebūna daug. Visus bilietus į „Snieguolę ir septynis nykštukus“ parduodame per mėnesį: yra net suaugusių žiūrovų, kurie kasmet lanko šį baletą. Bilietus į „Zuikį puikį“, Kamerinėje salėje rodomą operą, dabar irgi pardavinėjame kovui – rudeniui nebeturime. Priekaištus, kad vaikams skirtų spektaklių trūksta, mums dažniausiai ir tenka išklausyti.

O kokie spektakliai, jei ne paslaptis, labiausiai patinka pačioms teatro kasininkėms?

Regina. Stengiamės pamatyti visus teatre rodomus pastatymus, kad turėtume ką apie juos papasakoti žmonėms. Žinoma, savo nuomonės niekam neperšame, tiesiog trumpai apibūdiname spektaklio nuotaiką, tematiką ir stilistiką. Ypač apie modernesnius pastatymus stengiamės subtiliai įspėti vyresnius žiūrovus, kad jie suprastų, ką renkasi, ir vėliau teatru nenusiviltų.

Visuomet raginame žmones nesikliauti kitų nuomonėmis ir verčiau pamatyti spektaklį patiems. Juk netgi mūsų, trijų kasininkių, nuomonės apie pastatymus dažnai būna visiškai skirtingos! Man iki šiol neprilygstamu liko baletas „Graikas Zorba“. Nepraleisdavau nė vieno jo spektaklio, o pabaigoje, kai uždainuodavo operos solistė Laima Jonutytė, visada apsiverkdavau. Verkiu aš ir operoje „Madam Baterflai“. „Aidoje“ dar neverkiau, bet ji man irgi labai patinka.

Vilma. Aš taip pat negaliu pamiršti „Graiko Zorbos“! Iš dabartinio LNOBT repertuaro labiausiai patinka operos „Aida“ ir „Rigoletas“.

Aurelija. O man labai patiko naujausioji teatro premjera – baletas „La strada“. Ėjau jo žiūrėti net du kartus, nors paprastai to nedarau. Mielai eičiau ir trečią. Tik prieš einant žiūrėti šio baleto, visiems rekomenduočiau pamatyti ir Federico Fellini filmą, kad būtų aiškesnė šokio kalba. O dar man labai patinka poetiška šokio opera „Amžinybė ir viena diena“.

Ar žiūrovai dažnai teiraujasi, kokie atlikėjai pasirodys viename ar kitame spektaklyje?

Regina. Yra žiūrovų, kurie to teiraujasi nuolat. Tarkim, baleto mėgėjai anksčiau mieliausiai pirkdavo bilietus į spektaklius, kuriuose šokdavo Eglė Špokaitė, Nerijus Juška, Anastasija Čumakova. Šiuo metu baleto trupėje daugiausiai ištikimų gerbėjų turi primabalerina Olesia Šaitanova.

Tarp operos solistų, kaip mes kasose suprantame, ypatingų žiūrovų simpatijų susilaukia Viktorija Miškūnaitė, Edgaras Montvidas ir Merūnas Vitulskis.

Šią savaitę baigiami platinti dar vieno LNOBT sezono abonementai. O kada teatre užgimė abonementų platinimo tradicija?

Regina. LNOBT abonementai pirmą kartą pradėti platinti 2005 m. Tada skirtingos nuolaidos taikytos pirmojo, antrojo pusmečio ir sekmadienių spektakliams, tad mums būdavo sudėtinga apskaičiuoti abonementu perkamų bilietų kainą. Vėliau patobulinta kompiuterinė sistema ją pradėjo rodyti pati.

Įdomu, kad tuo metu, kai atsirado teatro abonementai, Lietuvoje buvo įprasta vilioti pirkėjus solidžiais prizais ir loterijomis. Neatsiliko ir LNOBT: laimingųjų abonementų savininkai būdavo apdovanojami turistinėmis kelionėmis, kvietimais vakarienei restorane, kavinėje ar apsilankymui boulinge. Galima buvo laimėti netgi aviabilietus į Milaną, kad savo akimis pamatytum garsiąją „La Scalą“!

Aurelija. Kadangi anksčiau abonementai buvo parduodami tiktai teatro kasose, paskutinėmis jų platinimo dienomis pas mus išsirikiuodavo tokios eilės, kad vakarais negalėdavome laiku uždaryti kasų. Dirbdavome valanda ilgiau, kad aptarnautume visus prie langelio laukiančius pirkėjus. Dabar eilių nebėra, nes bilietus su abonemento nuolaidomis siūlo ir interneto pardavimų sistema. Tačiau yra žmonių, kuriems tiesiog patinka laikyti rankose gražius, „senovinius“ LNOBT bilietus. Tokius ir dovanoti maloniau.

Kartais žmonės klausia: „O kiek jūsų abonementas kainuoja?“ Atsakyti į tokį klausimą neįmanoma, nes tokio apčiuopiamo daikto, kurį vadintume abonementu, nėra. Tiesiog jūs perkate savo susidarytą ne mažiau kaip 5 spektaklių bilietų rinkinį, kuriam pritaikoma nustatyta nuolaida, o konkreti kaina priklausys nuo bilietų skaičiaus, spektaklio kategorijos ir vietos salėje. Nes vienas mėgsta sėdėti kuo arčiau scenos, kitas – parterio viduryje ar gale, o treti – balkonuose. Ateina ir tokių žmonių, kurie visada teiraujasi tos pačios, kažkodėl jiems mieliausios vietos. Mes neklausiame kodėl, bet gal ta vieta jiems kažką malonaus primena?

Kokie pirkėjai labiausiai laukia abonementų platinimo pradžios?

Regina. Ištikimiausios teatro lankytojos – vyresnio amžiaus vilnietės inteligentės: jos jau nuo pavasario klausinėja apie kito sezono abonementus ir pirmosiomis jų platinimo dienomis nieko nelaukdamos išsirikiuoja prie kasų. Dažniausiai jos prašo bilietų 19-oje eilėje, taip vadinamose salės „kišenėse“, kur bilietai pigūs, bet iš ten labai patogu stebėti sceną, nes priešais tave niekas nesėdi. Pritaikius nuolaidą, tokie bilietai kainuoja tikrai nedaug, o laipioti į teatro balkonus juk ne kiekvienam vyresniam žmogui pagal jėgas. Todėl bilietus parterio gale mes parduodame greičiausiai.

Vilma. Šiuo metu į daugelį pirmojo pusmečio abonemente nurodytų spektaklių bilietų apskritai sunku rasti. Kartais išimties tvarka parduodame net pristatomas vietas, kad tik sudarytume žmogaus pageidaujamą abonementą. Nors šis sezonas bus gerokai ilgesnis už praėjusį, tad spektaklių pasirinkimas didesnis.

Aurelija. Abonementai naudingi visiems. Būna, kad į didesnį spektaklių skaičių bilietus perkančiam žmogui mes pačios pasiūlome verčiau įsigyti abonementą ir taip sutaupyti „karštam šokoladui“. Tokie pirkėjai mums lieka dėkingi, o teatrui naudinga įgyti kuo daugiau ilgalaikių gerbėjų.

Abonementas „5+“ neriboja didžiausio su nuolaida perkamų bilietų skaičiaus. Įdomu, kiek daugiausiai bilietų nuperkama?

Vilma. Galimybe taupyti su teatro abonementu naudojasi ne tik pavieniai teatro gerbėjai, bet ir turistų grupes į sostinę iš kitų miestų (dažniausiai – iš Kauno ir Panevėžio) vežančios įmonės. Jos neretai iš anksto įsigyja po 50 bilietų į penkis labiausiai žiūrovų geidžiamus spektaklius. Todėl spektaklių pabaigos laukiantys autobusai prie teatro vakarais – vilniečiams įprastas vaizdas.

Regina. Bet kartais žmonės į klausimą, kiek bilietų į spektaklį norėtų, drovėdamiesi atsako, kad pakaks ir vieno… Tokius aš visuomet padrąsinu sakydama, kad po vieną į teatrą vaikšto žymiai daugiau žiūrovų, negu jūs įsivaizduojate. Ir tai – tikra teisybė. Sakyčiau, tokių kasmet daugėja, todėl gėdintis į teatrą eiti „be poros“ šiais laikais tikrai neverta.

Nepaisant to, žaviuosi vyrais, ateinančiais pirkti bilietų sau ir savo damai. Tokių yra! Vyrai supranta, kad bilietai į teatro premjerą mylimai moteriai bus žymiai vertingesnė dovana, nei netoliese, gatvės mugėje, nupirkti niekučiai.

Ką dar galėtumėte patarti teatro žiūrovams?

Regina. Kad prieš dovanodami teatro bilietus kitam žmogui, pirmiau gerai išsiaiškintų jo pomėgius ir ateities planus. Nes ne vienas, gavęs tokią dovaną, vėliau atskuba į teatro kasą su viltimi juos grąžinti… LNOBT dovanų kuponas tokiais atvejais žymiai geresnė išeitis: jūsų artimas žmogus pats pasirinktų ir spektaklį, ir sau patogią renginio datą.

Arčiau Ruandos!

Redakcija
-
1
Arčiau Ruandos!
Asociatyvi Pexels nuotr.

Audrius Valotka | Veidaknygė

Po Valstybinės kalbos įstatymo papildymo nuostata, nuo 2026 metų įpareigojančia tiesiogines paslaugas teikiančius užsieniečius pramokti lietuvių kalbos, vėl skamba minčių, kad mums reikalinga lietuviškai-angliška dvikalbystė.

Teisiškai tai neįmanoma dėl Konstitucijos 14 straipsnio imperatyvios nuostatos, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba.

O teisinės kalbos nemėgstantiems siūlau viešai diskutuoti tokia tema:

VISOS VALSTYBĖS IR TERITORIJOS, KURIOSE ANGLŲ KALBA TURI OFICIALŲ STATUSĄ, KADAISE BUVO JUNGTINĖS KARALYSTĖS KOLONIJOS.

Ak, tiesa, prisiminiau vieną išimtį – Ruandą. Diskusijose pasinaudokite šia naudinga išimtimi, tikrai turime į ką lygiuotis!

Yla išlindo iš maišo: P. Pinelis – ištikimas senelio reikalo tęsėjas?

Redakcija
-
3
Yla išlindo iš maišo: P. Pinelis – ištikimas senelio reikalo tęsėjas?

Almantas Stankūnas

Komentuodamas Vilniaus m. savivaldybės Etikos komisijos sprendimą pripažinti mane pažeidus politikos elgesio kodeksą prof. dr. Vytautas Radžvilas taikliai pažymi, kad skundo prieš mane autoriui Povilui Pineliui būdingi tipiški aršiausių sovietmečio Kremliaus kolaborantų ir komunizmo ideologinių fanatikų bruožai.

Iš tiesų sunku įsivaizduoti, kaip praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje gimęs žmogus gali taip aklai nekęsti prieš pusę amžiaus iki jam gimstant buvusio įvykio – 1941 m. birželio mėn. įvykusio lietuvių tautos sukilimo prieš raudonąjį okupantą.

Pernelyg nestebintų, jeigu prisiklausęs Lietuvoje laisvai skleidžiamo Kremliaus gaminamo melo ir šmeižto toks jaunuolis, kaip ir daugelis antilietuviškos propagandos apmulkintų jo bendraamžių papūgiškai kartotų frazę apie Sukilimą kaip „prieštaringai vertinamą“ įvykį. Bet šiuo atveju yra kitaip – p. Pinelis spinduliuoja tiesiog begalinę neapykantą Sukilimui ir jo didvyriams.

Ta neapykanta tokia nenatūrali, kad prof. V. Radžvilas daro prielaidą, kad jos šaltinis yra fanatiškai ištikimos ir uoliai tarnavusios okupantams šeimos paveldas ir tradicija. Todėl jis kelia klausimą, koks ryšys sieja Vilniaus tarybos LSDP frakcijos vadovą su Anykščių sovietiniu teisėju Benediktu Pineliu.

Ilgai laukti nereikėjo. Atsiskleidė slogi tiesa, kurią liudija prof. V. Radžvilo įrašą pakomentavęs asmuo, kurio šeima tapo viena iš „liaudies teisėjo“ B. Pinelio uoliai vykdyto „socialistinio teisingumo“ aukų.

Šį gerb. Valentino Šapalo liudijimą verta pacituoti: „Profesorius kelia labai rimtą klausimą. O jo esmė labai paprasta. Kaip liaudis sako „obuolys nuo obels toli nekrenta“. Kiek žinau P. P. yra Anykščiuose dirbusio sovietinio teisėjo, pagarsėjusio savo kietumu ir net žiaurumu, neapykanta taip vadinamiems liaudies priešams, B. Pinelio vaikaitis.

Taigi, praėjęs gerą neapykantos mokyklą nuo pat vaikystės. Teisėjas B. Pinelis yra nuteisęs ir mano a. a. Tėvą dviems metams pataisos darbų su tremtimi (!!!) už taip vadinamą kenkimą tarybinei santvarkai, t. y. todėl, kad nestojo į kolūkį. Vėliau minimas teisėjas nuteisė Inkūnų parapijos kleboną a. a. Sigitą Uždavinį už tai, kad jis kapinėse nukirto kelis medžius, kurie naikino antkapius ir trukdė laidoti, skirdamas vienerius metus kalėjimo, vėliau bausmę pakeičiant pataisos darbais miškų ūkyje.

Abu nuosprendžiai buvo parodomieji. Tėvą nuteisė už nestojimą į kolchozą norėdami parodyti kitiems, kas laukia tokių užsispyrėlių, o kleboną už aktyvią pastoracinę veiklą, jaunimo ugdymą, bažnyčios remontą, tuo perspėdami ir kitus kunigus, kas jų laukia, jei jie dirbs panašiai. Panašių nuosprendžių buvo ir daugiau. Drg. Pinelis darbavosi iš peties. Nieko nuostabaus, kad ir vaikaitis seka senelio pėdomis.“

Šis liudijimas kelia dar daugiau klausimų. Kadangi gerb. V. Šapalo Tėvas buvo nuteistas už tai, kad nestojo į kolchozą, tai turėjo įvykti pokariu. Todėl prasminga aiškintis, ar jį nubaudęs uolusis teisėjas B. Pinelis nespėjo pasižymėti ir kaip stribų gaujos narys, naikinęs „banditais“ vadintus lietuvių partizanus?

Tad bus įdomu sužinoti, ką pasakys mane ir Nacionalinį susivienijimą persekiojantys Vilniaus tarybos kolegos ir Etikos komisijos nariai, sužinoję, kad jie paprasčiausiai vykdo ideologizuotus skundus rašinėjančio sovietinio aktyvisto, galimai net pokario stribo, anūko P. Pinelio valią. Ir gal pagaliau atsikvošės ir susimąstys: ar klastojantis laisvės kovų istoriją ir šmeižiantis Birželio sukilimą sovietinio kolaboranto vaikaitis netęsia senelio tarnystės Kremliui tradicijos?

1...181182183...1 706Nuo 1 706 182 puslapis