Delfi.lt Neseniai mano vaikų tėtis, nugirdęs vaikus tarpusavyje kalbantis žaidime angliškai, juos sukritikavo ir pabandė sugėdinti: „Kodėl jūs kalbatės angliškai? Atrodo, kad lietuvių kalbos visai nebėra.“ Tuo metu neįsikišau, bet viduje jaučiu, kad nebėra. Bent jau viešajame gyvenime – tikrai. Šiuo metu situacija yra tokia, kad mažumos diktuoja sąlygas daugumai. Sakysite, taip nebūna? Ne tik kad būna, bet taip de facto yra. Jeigu įdomi schema, kaip tai įvyksta, rekomenduoju perskaityti Nassimo N. Talebo „Rizikuoti savo kailiu“.
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) teko atsiimti du diplomus: vieną 2015 metais, kitą – 2024-aisiais. Pirmuoju atveju ceremonija vyko lietuvių kalba. O šiemet – jau dvikalbė. Suprantama, globalizacijos laikmečiu jaunų žmonių pasirinkimas studijuoti svetur jau nieko nestebina. Tiek lietuvaičiai renkasi aukštąjį mokslą ne Lietuvoje, tiek užsieniečiai atvyksta čionai. Dvikalbystė tampa norma. O bet tačiau…
Tačiau šį rudenį atėjusi į tą patį VDU studijuoti italistikos ir romanų kalbų, susiduriu jau ne su dvikalbyste, o su anglakalbystės viršenybe. Net ir studijų reguliavime neliko privalomumo studijas vykdyti valstybine kalba.
Savaime suprantama (?), pasirinkusi studijuoti užsienio kalbų filologiją, negalėčiau tikėtis paskaitų lietuvių kalba. Bet yra ir tarpdisciplininių, bendrauniversitetinių paskaitų, yra viešieji universiteto renginiai, galiausiai net tie patys italų kalbos dėstytojai sulaukia klausimų iš studentų dar retai kada itališkai.
Pirmoji paskaita. Dėstytojas iškart pasitikslina, ar yra auditorijoje užsieniečių. Darkart perklausia, ar visi supranta lietuviškai. Tyla priimama kaip pritarimas – supranta. Po 10 minučių paskaitos iš auditorijos pasigirsta „Excuse me! We don’t understand.“ Dvi ukrainietės, pasirodo, nieko nesupranta ir reikalauja dėstyti angliškai, kai tuo tarpu trečias ukrainietis lietuviškai kalba beveik be akcento, bet nesupranta angliškai net A lygiu. Spėkit, kaip mes ten studijuojame. Kasdien italų kalbos paskaitose susiduriame jau net ne su dvikalbyste, o su trikalbyste. Kai kuriais atvejais lietuviškai kalbantis ukrainietis joms dar ir į ukrainiečių kalbą verčia, nes viena iš tų dviejų ir angliškai ne viską supranta. Poliglotai nuo pirmo kurso.
Rugsėjo 26 d. Vytauto Didžiojo universitete vyko Europos kalbų diena, kurioje užsienio kalbų filologijos studentams dalyvauti buvo privaloma. Visi pranešimai – nuo sveikinimo kalbų iki paskaitų – vyko TIK anglų kalba. Jau net ne dviem kalbomis, o išimtinai tik anglų kalba.
Žmonės, pasirinkę studijuoti ir bent jau keletą metų gyventi konkrečioje šalyje, turėtų išmokti tos šalies valstybinę kalbą.
Sakysite, o kas čia blogai? Kalbų mokėjimas dar nė vieno nepražudė. Nepražudė ir nepražudys, bet kiek užsieniečių turėtų žūti nuo išmoktos lietuvių kalbos? Žmonės, pasirinkę studijuoti ir bent jau keletą metų gyventi konkrečioje šalyje, turėtų išmokti tos šalies valstybinę kalbą. Išimtis gali būti (ir turėtų būti) taikoma „Erasmus+“ studentams, kurie atvyksta pagal studijų mainų programas trumpajam laikotarpiui, bet ne stojantiems į visą studijų programą.
Beje, panašių atvejų pasitaiko ir kitose švietimo įstaigose. Štai rugsėjo 25 d. žiniasklaidoje buvo aptartas atvejis, kuomet moksleivis, pasirinkęs profesinės mokyklos modulį, pamokas turėjo išklausyti rusų kalba, kurios nesupranta. Argumentas, žinoma, tas pats: turime klasėje rusakalbių.
Ar čia tikrai tokia archajiška atgyvena – tikėtis pagarbos šaliai, kuri tave priima? Man nešautų į galvą minties važiuoti studijuoti į Vokietiją ir studijuoti angliškai. Ar į tą pačią Italiją. Bet čia akivaizdi mano problema, kad pagal savo galvos turinį bandau pamatuoti aplinką. Todėl dažniausiai pervertinu tai, ką vadiname sveika nuovoka.
Nesuprantantiems lietuviškai: common sense. Ar tik aš čia nekalbu apie savaime suprantamumą? Vėlgi, o kas yra tas „savaime suprantamas“? Man, pavyzdžiui, išėjus iš tualeto rankas su muilu nusiplauti yra savaime suprantama, tačiau, kiek teko naudotis viešaisiais tualetais, tai galiu užtikrinti, jog ne visiems tai yra savaime suprantama. Tad jei negalime būti tikri dėl tokių visiškai bazinių dalykų kaip higiena savaime suprantamumo, kaip galime būti tokie ramūs dėl savaime suprantamos pagarbos, savaime suprantamos kultūros, savaime suprantamos etikos? Nėra ničnieko savaime suprantamo, todėl mums būtinos taisyklės ir susitarimai. Tačiau ir taisyklių bei susitarimų ne visi taip jau savaime suprantamai laikomės. Todėl mums būtina garsiai įvardyti pasekmes ir pabrėžti jų neišvengiamumą už tų taisyklių nesilaikymą.
Kaimynai latviai įvedė privalomą valstybinės kalbos egzaminą užsieniečiams, norintiems gyventi ir dirbti Latvijoje. Reikia pridurti, kad tas egzaminas irgi visiškai baziniu A2 lygiu. Ir tokio dešimtmečius ten gyvenantys rusakalbiai nesugeba išsilaikyti, skundžiasi, kaip tai neteisinga!
Užtat Lietuva labai teisinga. Tokia atvira, tokia „tolerantiška“, tokia prisitaikėliška, kad nė nesupranta, jog šitaip persistengia demonstruodama ne siekiamas vakarietiškas vertybes, o savo provincialumą. Viešajame akademiniame gyvenime lietuvių kalba baigia išnykti. Tad jau nesu tikra, ar vertėjo burnoti ant vaikų, kalbančių žaidime angliškai. Kol jie priaugs studentišką amžių, lietuvių kalbos neliks niekur. Arba turime susiimti dabar, jau šį rudenį, ir nustatyti aiškias taisykles savo namuose.
Vakar pasižiūrėjau LRT debatus su Laisvės partija ir grupe atvirai prorusiškų darinių. Iš Laisvės partijos nieko gero nesitikiu, tik kad gynybos stiprinimą palaikytų. Tad ir nenustebino.
Bet kitos dalyvavusios „antisisteminės“ ar greičiau „antilandsberginės“ partijos paprastai bent apsimeta, esančios už lietuvių kalbą ir nacionalinę valstybę apskritai, prieš globalizmą ir muktikultūralizmą. Tiesa, jos atvirai prieš gynybos stiprinimą, bet bent kultūroje primeta, kad tautinę valstybę nori išsaugoti. Bet čia kol lozungai.
Kai tik prasideda konkretybės, lietuvybė baigiasi. Per pirmuosius savo LRT debatus (antrieji šiandien) tiesiogiai patyrėme, kad tiek gražulininkai (jis pats nedalyvauja rinkimuose, nors visaip apsimeta, kad dalyvauja), tiek Taikos koalicija, tiek ir Pinskai yra už masinę darbo imigraciją. Tas akivaizdu iš jų išsamesnių pasisakymų tuose debatuose (nuoroda ČIA).
Visi drauge ir vieningai pasisakė PRIEŠ perėjimą prie mokymo Lietuvoje vien valstybine kalba.
Dabar gi gražulininkai, tomaševskininkai, Taikos koalicija ir Vaitkus visi drauge ir vieningai pasisakė PRIEŠ perėjimą prie mokymo Lietuvoje vien valstybine kalba. Užgiedojo apie mažumų teises, nors iš tiesų rūpi ne mažumų teisės, o mažumų balsai. Sako, kalbą visi turi gerbti ir mokėti, bet mokytis toliau gali kas nori paralelinėj sistemoj rusiškai ar lenkiškai. Integracijos niekam nereikia. Tiek tos kovos už lietuvybę.
Vytautas Sinica
Nors gal nekeista. Visame Vakarų pasaulyje yra savaime suprantama, kad mokyklose mokoma tik valstybine kalba. Kitataučiai gali savąją kalbą išsaugoti papildomai savaitgalinėse mokyklose. Bet tas visai nėra įprasta Rytuose, rusiškame pasaulyje. Ten visur kitakalbės mokyklos egzistuoja kaip ir sovietmečiu. Nekeista, kad „taikos“ (nes iš tikro okupacijos) partijos tam noriai pritaria.
Yra ką pagalvoti, kodėl šiuo klausimu taip gerai sutampa pozicija ir su laisviečiais, ir su „konservatoriais“. Nejau nesupranta, kad rusakalbės mokyklos bus ne jokiems vietiniams, o imigrantams, kad šie niekada nesiintegruotų. Apie „konservatorių“ apsimestinį rūpestį lietuvių kalba dar pakalbėsime. Tuo tarpu, rodos, Lietuvoje yra vienintelė partija siekianti panaikinti paralelines švietimo sistemas ir pereiti prie europietiško standarto – mokymo tik valstybine kalba. Tai #2 Nacionalinis susivienijimas.
Politinė reklama, norintiems išsaugoti lietuvišką Lietuvą.
Malonu priminti, kad ukrainiečiai dronų spiečiumi sėkmingai atakavo agresoriaus „gynybos“ ministerijos pavaldume esantį didelį šaudmenų sandėlį Karachev, Bryansk. https://www.facebook.com/share/p/1QxBbZAQ6DbdhRwY/. Ukrainiečių teigimu šiame sandėlyje (arba tiksliau saugojimo vietoje, nes dalis šaudmenų laikyti po atviru dangumi), rusai laikė š. korėjos perduotus šaudmenis bei KAB’us.
Naktį rusai Ukrainos teritoriją atakavo 22 dronais Shahed, ukrainiečiams pavyko numušti 21 droną. Agresorius keliomis Iskander M raketomis (gali būti iki 6) atakavo Kremenchuk, Poltava sr. Tai vienas didesnių smūgių tokiu kiekiu raketų į vieną miestą. Kremenchuk yra svarbus komunikacinis mazgas, per kurį keliauja ukrainiečių pajėgos bei resursai. Tikėtina, rusai tikėjosi pagauti riebų taikinį. Be to, dieną sprogimai fiksuoti ir Dnipro. Tad rusai bando trikdyti ukrainiečių rotacijas ir aprūpinimą per Dnipro upę.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursk kryptis.
Rusai skelbia užėmę nedidelį kaimelį prie Liubimovka (kairysis ukrainiečių flangas), pasistūmėję tarp Pogrebki ir Malya Loknya (centrinis ruožas) bei pasigerinę savo pozicijas prie Plechovo (dešinysis flangas). Labai sunku patikrinti šią informaciją. Tačiau žinant, kad rusai dažniau meluoja nei kvėpuoja, tad būtume skeptiški dėl tokių pareiškimų.
Kharkiv kryptis. Ukrainiečiai kiek pasigerino savo pozicijas prie Starytsia (vakarinis Vovchansk flangas). Kituose ruožuose tęsiasi lokalios kautynės.
Luhansko kryptis.
Kupjansk ir Lyman sektoriuose rusų intensyvūs bandymai pasistūmėti jiems nebuvo sėkmingi.
Syversk. Niekada nebuvo, bet ir štai vėl. Jau apžvalgose minėjome apie labai stipriai abejotiną rusų pareiškimą apie Verkhnokamenske užėmimą. Po to rusus gerokai užnešė ir jie putojo apie Hryhorivka ir net Bilohorivka „išlaisvinimą“. Bet šiandien nutiko tiesos akimirka – rusų karo propagandistai buvo priversti patys paneigti šiuos „faktus“. Rusai ne tik pripažįsta, kad niekur jiems nepavyko pasistūmėti, bet ir teigia, jog sektoriuje dominuoja ukrainiečių dronai.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Palei kanalą kontaktinėje linijoje be pakitimų. Tuo tarpu Toretsk rusai išplėtė savo pozicijas miesto centre.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Be pakitimų.
Centras. Rusai dar kiek pasigerino pozicijas palei geležinkelį Tsukuryne. Be to, rusams pavyko užlipti į aukštumą vakarinėje gyvenvietės dalyje ir įsitvirtinti jos papėdėje.
Pietinis flangas. Rusai sau naudinga linkme išlygino kontaktinę liniją šiaurinėse Vuhledar prieigose, tačiau pasistūmėti link Bohoiavlenka jiems ir toliau nepavyksta.
Ką darome pirmiausia, planuodami ilgesnę negu vienos dienos išvyką?
Pirmiausia, žinoma, įsigiliname į savo turistavimo objektą ir pamąstome, ką gi labiausiai norėtume pamatyti. Tačiau net geriausi planai gali nueiti niekais, neišsprendus praktinių kelionės klausimų: rimtai nepasirinkus nakvynės vietos, nenumačius, kaip ir kur maitinsimės, laiku nepasirūpinus, kaip savo pasirinktą vietą pasieksime, ir pan.
Šįkart ir norėtųsi prabilti apie žmones, kurie mums padeda šias kertines problemas išspręsti, keliaujant po Plungės rajoną. Yra jame ir kur apsistoti, ir kur pavalgyti, vis dėlto kai kurias vietas galima laikyti išskirtinėmis. Tuo įsitikinau ir aš pati, ir mano kolegos žurnalistai, išvykę pasidairyti po minėtąjį Žemaitijos regioną.
Kaimo turizmo sodybos aplinką puošia ūksmingi medžiai
Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Paplatelių kaime esanti Virginijaus ir Gitanos Leliugų kaimo turizmo sodyba „Po ąžuolais“ šiandien laikoma viena populiariausių Plungės rajone. Ne vien todėl, kad yra įsikūrusi itin gražioje vietoje, supamoje kalvų kalvelių ir gausybės medžių, ypač ąžuolų. Žinomumo jai teikia svetingi šeimininkai, darantys viską, kad į sodybą atvykę žmonės patirtų tikrą atokvėpio džiaugsmą.
Nuveikta labai daug, ypač žinant tai, jog iš pradžių šios sodybos savininkai net neplanavo vystyti čia jokio verslo. Tiesiog jiems labai patiko ši vieta, galinti tapti atotrūkiu nuo miesto šurmulio, bet čia gyveno kiti žmonės, iš pradžių neketinę atsisveikinti su savo sodybomis. Parduoti gimtuosius namus jie nusprendė žymiai vėliau, ir tą sužinoję Leliugos pajuto, jog gali išsipildyti jų svajonė įsikurti tarp šių vilnijančių aukštumėlių.
Sodyba buvo įsigyta sau, čia šeimininkai laimingai leido savaitgalius ir atostogas, pamažu jusdami, kad kuo toliau, tuo labiau nesinori iš čia išvažiuoti.
Gitana ir Virginijus Leliugos
Neatitolti nuo šios vietos neleido ir įsigyti keturi žirgai – išsipildžiusi Virginijaus svajonė turėti savą žirgyną. Vietoj buvusių ankstesnių šeimininkų pastatų išdygo nauji, paties šeimininko, statybų inžinieriaus, pastatydinti. Keletą kambarėlių Leliugos skyrė draugams, nuolat atvykdavusiems pasisvečiuoti nuostabios gamtos prieglobstyje. Vienąsyk naujosios sodybos šeimininkai išgirdo netikėtą bičiulio pasiūlymą apgyvendinti jų namuose kelis netoli vykusio tarptautinio kardiologų forumo dalyvius. Svečiai apgyvendinimu liko labai patenkinti, šeimininkams padovanodami mintį: o gal pradėjus imtis poilsiautojų apgyvendinimo verslo?
Pabandė. Kaip sako ponas Virginijus, viskas prasidėjo nuo ant vartų iškabintos lentelės su užrašu apie išnuomojamus kambarius. Netrukus jų siūlomos vietos užsipildė – ir užsipildė visam šiltajam sezonui, nors šeimininkai tuo metu tegalėjo pasiūlyti tik nakvynę ir pirties malonumus. Palaipsniui sodyboje išdygo naujų pastatų, mat kuo toliau, tuo dažniau į šeimininkus buvo kreipiamasi su klausimu, ar jie neturį vietos renginiams. Kai tos vietos atsirado, ji labai greit buvo panaudota įvairiausioms iškilmėms – jubiliejams, krikštynoms, giminių susitikimams. Ir vestuvėms, žinoma, tačiau pastarosiomis šeimininkai netrukus nusivylė. Vestuvininkų keliamas triukšmas, garsi muzika, neretai padauginusių alkoholio svečių šlitinėjimas labai jau nesiderino su ramia sodybos atmosfera. Taigi vestuvės čia jau nebešvenčiamos, o visi kiti renginiai tebevyksta. Ypač populiari ši kaimo turizmo sodyba įmonių vadovų tarpe: čia nuolat rengiami kolektyvų darbuotojų susibūrimai. Viena, čia per renginius gali tilpti iki 95 svečių, antra, žmones labai vilioja tai, kad „Po ąžuolais“ veikianti kavinė gali pagaminti maistą (šeimininkai turi Tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą, kepa naminę duoną), trečia, kur tu rasi kaimo turizmo sodybą, galinčią pasiūlyti ištisą vandens teikiamų malonumų kompleksą?! Taip, sodyboje esama ne tik jaukių pirtelių su maloniomis atokvėpio zonomis, bet ir paties tikriausio baseino – su visus metus veikiančiu šildomu vandeniu ir sūkurinėmis voniomis. Būtent galimybė mėgautis vandens procedūromis paverčia sodybą patrauklia visus metus! Pagalvota ir apie mažuosius sodybos lankytojus: jų laukia didelis žaidimų kambarys su įvairiausiais žaislais.
Gražuolės Leliugų augintines – alpakos
Šiltuoju metų laiku svečius stebina alpakos. Du patinėliai į sodybą atkeliavo neseniai, ir labai džiugina lankytojus, ypač vaikus. „Įsigijom jų per kovido karantiną, – pasakoja ponia Gitana. – Nuotaikai pakelti. Mano vyras, vienu metu buvęs Kaimo turizmo asociacijos viceprezidentu, lankydavosi poilsį siūlančiose sodybose ir vienoje vietoje išvydo auginamas alpakas. Įsigijome porą šių nepretenzingų gyvūnėlių, ir jie šauniai papildė kitų mūsų augintinių – dviejų katinėlių ir dviejų šunelių – būrį“…
Papildydamas žmonos žodžius, Virginijus pridūrė mąstąs apie alpakų būrio pagausinimą… O prisiminęs savo „viceprezidentavimo“ laikus, pasakė, jog sistemingai stebėdamas kaimo turizmo sodybas, aiškiai suprato, ko niekada nereiktų daryti, vystant šį verslą. Ogi – neskubėti įsikuriant! „Laikas visada parodys, ko labiausiai reikia, – sako jis. – Geriau ko nors dar neįsirengti, negu įsitaisius griauti…“
Šia taisykle šeimininkai ir vadovaujasi, plėtodami savo verslą ir puoselėdami ateities planus. Sumanymų nemaža, belieka jiems palinkėti juos įgyvendinti.
Atgaivinta šimtmečių senumo klėtis
Išsipildžiusi plungiškių svajonė
Retas turistas, atvykęs į Plungę, neatkreips dėmesio į netoli rūmų parko įsikūrusio viešbučio „Oginski“ ir restorano „Flow“ pastatą. Akis tikrai patrauks išpuoselėta statinio aplinka su srovenančio vandens kaskadomis. Prie šio mūro esančioje aikštelėje tradiciškai visada išvysi automobilių – svečius apgyvendinanti ir maitinanti įstaiga tikrai populiari visoje Žemaitijoje ir už jos ribų. Ne veltui šiemet vykusioje tarptautinėje „Adventuro“ parodoje ji pelnė sėkmingiausios apgyvendinimo įstaigos nominaciją.
Restorano Flow fasadas
Viešbučio ir restorano savininkai Rita ir Juozas Ramanauskai, kaip patys sako, yra „gryni plungiškiai“. Gal todėl ir nepanoro verslo vystyti pajūryje ar kažkur kitur – rūpėjo gimtasis miestas. Tik investuodami lėšas į žmonių aptarnavimo sritį, nenorėjo turėti eilinės provincijos lygio maitinimo užeigos ar menkesnio viešbučio: jeigu jau kurti, tai tik geriausią! Pasitaikė proga įsigyti parduodamą pastatą, kuris kažkada ėjo elektrinės funkcijas, o vėliau buvo priglaudęs laikraščio redakciją su spaustuvės įrengimais. Prie senojo statinio sienų primūrijus kitas, pasitelkus projektuotojų išmonę, atsirado jaukios patalpos ir viešbučiui, ir restoranui įkurdinti.
Rita ir Juozas Ramanauskai bei Lukas Gaudutis
Viešbutis, galintis priimti 54 lankytojus, netruko išpopuliarėti: pernai jo užimtumas siekė net 84 procentus. Plungėje – nemaža įmonių, taigi nuo pirmadienio iki penktadienio didžiausią viešbučio svečių dalį sudaro verslo klientai, o savaitgaliais užplūsta turistai. Ypač šiltuoju metų laiku norintys iš čia važinėti į pajūrį ar žvalgytis po Žemaitiją. Žmonėms labai patogu ir tai, kad nereikia ieškoti vietos, kur galėtų pavalgyti.
„Apie savąjį restoraną galime pasakyti tik tiek: mums labai pasisekė, kad jo virtuvei vadovauja jaunas talentingas vyrukas Lukas Gaudutis, maisto technologas, mokslus baigęs Anglijoje ir patirties sukaupęs, dirbdamas „Michelino“ restorane, – pasakojo šeimininkai. – Sugrįžęs į Lietuvą ir dar padirbėjęs Kaune, Lukas su savo žmona gydytoja nusprendė įsikurti Plungėje. Abu jie – motyvuoti jauni žmonės, suprantantys, kad ir šiame Žemaitijos kampelyje galima ir gerai užsidirbti, ir puikiai gyventi“.
Netrukus, įstaigos savininkų pakviestas, pasikalbėti atėjo ir pats virtuvės šefas. Kalba užėjo apie tai, kaip vis dėlto pasiekti, kad tavo vadovaujamas restoranas išpopuliarėtų ir nestokotų klientų.
Lukas Gaudutis atviras: pirmiausia turi su savininkais susitarti dėl pačios talentų maitinimo koncepcijos. „Čia jau mūsų nuomonės sutapo: jokio taupymo maisto produktų sąskaita! Produkcija, iš kurios gaminsime, turi būti tik aukštos kokybės, šviežia, atitinkanti sezoniškumą. Jokių šaldytų pusgaminių, viską gaminsime tik čia ir dabar! Vienokius patiekalus lankytojai gaus per pietus, kitokius – vakare“.
Ir taip pamažu pritraukiami savi klientai, ugdomas lankytojų skonis. Kartais valgiaraštyje pasirodo patiekalų, pagamintų iš itin brangios žaliavos, bet su eiliniams lankytojams „įkandama“ kaina. Restoranas iš tokio patiekalo nieko neuždirba, užtat klientą supažindina su naujove. Dažniausiai neįprasti valgiai gaminami iš produktų, atkeliaujančių iš svetur. Taip, ne visa restorano žaliava – lietuviška: pavyzdžiui, brandinta jautiena atkeliauja iš Airijos, šviežia žuvis – iš Vokietijos, ir pan. Lietuvoje tokios kokybiškos produkcijos visoms maitinimo įmonėms paprasčiausiai nepakanka. Na, o vyną tiekia specializuotas tiekėjas. „Norint kruopščiai atrinkti siūlomus gėrimus, kartais tenka sugaišti porą savaičių. Juk kokybė turi būti adekvati kainai“, – sako Juozas Ramanauskas.
Šeimininkas dar prasitarė, kad netrukus virtuvės šefas Lukas Gaudutis vėl vyks į Italiją, į garsiausius šios šalies restoranus pasisemti naujų maisto gamybos idėjų. Taigi reikia tikėtis, kad „Flow“ valgiaraštį papildys nauji patiekalai, ne prastesni už „Michelino“ restoranuose gaminamus. O gal ir išsipildys šeimininkų svajonė patekti į geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuką…
„Porto“ – vartai į pramogų pasaulį
Ne vieną nustebina neįprastas šio jau plačiai žinomo Konferencijų ir laisvalaikio centro pavadinimas. Pasirodo, tuo laiku, kai šis centras Plungės rajono Truikių kaime dar tik kilo, jo šeimininkai svečiavosi Portugalijoje ir jiems labai patiko šioje šalyje esantis Porto miestas. Ir jį, ir garsųjį Porto vyną – portveiną – pamėgę būsimi naujakuriai ir savajam centrui nusprendė duoti jo vardą. O ką – skambus, trumpas, lengvai įsimenamas! Ir dar – simbolinis: „porto“, išvertus iš lotynų kalbos, – „vartai“; o juk naujasis centras kaip tik ir kūrėsi kelių Šiauliai – Palanga, Tauragė – Mažeikiai sankirtoje; jis atliko savotišką vartų į šias vietoves vaidmenį. „Šiuos vartus pravėrę lankytojai pasijaučia gerai, o mes tik to ir tetrokštame – kad jie jaustųsi kaip namuose“, – pasakė dabartinė „Porto“ centro direktorė Agnė Šukienė.
Porto centro direktorė Agnė Šukienė
Kad lankytojams čia patinka, rodo per šešiolika metų vis augęs „Porto“ populiarumas. Pradėję nuo 8 kambarėlių viešbučio ir kuklios maitinimo įstaigos su 12 staliukų, išsiplėtė iki 25 kambarių, kuriuose gali apsigyventi 50 svečių, o jau pramogauti norinčiųjų gali sutalpinti kad ir du šimtus. Mat išdygo naujas viešbučio pastatas, prasiplėtė restorano erdvė, atsirado trys konferencijų salės su modernia įranga. Lankytojams siūlomi šeši boulingo takeliai, veikia pirtys, o štai jų atžalų laukia kieme veikianti vaikų žaidimų aikštelė su paminkštinta gumine danga ir įvairiais įrenginiais. Tad nieko nuostabaus, kad „Porto“ populiarumas vis auga.
„Žinoma, būta ir nelengvų laikotarpių, – tęsė savo pasakojimą centro direktorė Agnė Šukienė. – Per kovido laikotarpį ieškojome būdų išgyventi, maistą gaminome išsinešimui, pardavinėjome pagal savą receptūrą iškeptą naminę duoną. Beje, ji iki šiol labai populiari. Kaip ir mūsų gamybos gira“…
Į Porto centrą veda daugybė kelių
Centro vadovė pasikviečia apsilankyti ketvirto aukšto terasoje ir pasigrožėti vietos apylinkių vaizdais. Akims besidžiaugiant atsivėrusiomis platybėmis, bandome nustatyti, kurie keliai veda į Mažeikius, kurie – į Telšius, ir kurioje pusėje atsidūrusi Palanga… Tokioje patogioje geografinėje padėtyje atsiradęs centras susilaukia svečių iš visur; ypač vasaros metu, kai traukiama į pajūrį ir iš jo. Daugelis užsuka tiesiog papietauti, mat garsas apie gerą „Porto“ virtuvę plačiai paplitęs. Restoranas siūlo ir grynai žemaitiškų, ir tradicinės „europinės virtuvės“ patiekalų. Pasak Agnės Šukienės, netrukus restorano valgiaraštis dar prasiplės, mat „Porte“ apsilankęs vienas garsus britų virtuvės šefas suformavo naują meniu.
Neabejojame, kad norinčiųjų išmėginti atnaujintą restorano valgiaraštį tikrai nestigs. Juo labiau, kad nemažai lankytojų sutraukia šiame centre vykstantys bendruomenių, įvairių kolektyvų narių boulingo turnyrai; populiaru čia tapo rengti konferencijas, seminarus, įvairius mokymus. Patalpos juk aprūpintos naujausia technika, renginių dalyviai ir pamaitinami, ir, reikalui esant, apgyvendinami. Maloniai nuteikė žinia, jog centras aktyviai remia socialiai remtinus lankytojus ir asmenis su negalia: tą byloja socialiniuose tinkluose viešinamos jų padėkos.
Vytautas Sinica. „Balsuojate už tai, ką branginote gal net nuo Sąjūdžio ir ko seniausiai nebėra“
TS-LKD tapo liberalų partija ir visi, pasižiūrėję į balsavimus, gali tuo nesunkiai įsitikinti. Žmonės išduoda savo ilgamečius įsitikinimus ne keisdami partiją, o toliau balsuodami už TS-LKD. Gaila tą sakyti, bet ir slėpti nėra prasmės. Palaikymas gėjų šeimoms, įteisinti Tomaševskio reikalavimai dėl lenkiškų asmenvardžių, atsisakyta įvesti mokymą valstybine kalba visose mokyklose, sukelta masinė rusakalbių imigracija iš posovietinių šalių, baimė įamžinti antisovietinės rezistencijos herojus ir per 3,5 kadencijos metų visiškai pasyvus neveiklumas gynybos srityje, kur didinami procentai gynybos biudžetui niekaip nevirto realiais darbais (apie visuotinį šaukimą iki šiol tik šnekama, rezervas neapginkluotas, slėptuvių nėra, sienos fortifikacija imituojama, etc.). Deja, su visa pagarba ištikimiems rinkėjams, jūs balsuojate už tai, ką branginote gal net nuo Sąjūdžio ir ko seniausiai nebėra. Ne vėlu susimąstyti, kaip stipriai esate apgaudinėjami kalbomis apie vertybes ir liberaliais balsavimais ir rinktis Nacionalinį susivienijimą, iš tiesų konservatyvų, bet antikremlinį.
Būtent TS-LKD ir neša rusų pasaulį į Lietuvą. Nesugebėjo įvesti valstybinio ugdymo tik valstybine kalba ir paliko toliau gyvuoti rusakalbes mokyklas. Atvėrė duris legaliai migracijai iš posovietinių šalių, kas čia ir atveža naujus rusų kalbos vartotojus. Greta turimų 220 000 svetimšalių (ukrainiečių tame tarpe tik 70 000, likę 60 000 iš Baltarusijos, toliau rikiuojasi visa Vidurinė Azija (tadžik, kazach, uzbek, kirgiz) ir t. t. Kasmet įsileisime dar po 40 000 imigrantų. Ir visiems labai tinka susikalbėti rusiškai, labai tinka, kad čia veikia mokyklos ir darželiai rusų kalba, vadinasi, jie galės laisvai čia leisti savo atsivežtas atžalas. Pratęsiant leidimus gyventi LT nėra reikalavimo demonstruoti vis gilesnes lietuvių kalbos žinias ir t. t. Vilniuje ir Klaipėdoje vargiai beišgirsi kalbant lietuviškai. Ir visa tai TS-LKD konstruojamas rusiškas pasaulis Lietuvoje.
Almantas Stankūnas. „Visi pripažino, kad reikalingas spyris – tik NS iškilimas gali būti tuo galingu spyriu“
TS-LKD jau seniai vykdo globalistinę neoliberalizmo / neomarksizmo politiką.
Homoseksualių asmenų pora jai gali būti šeima, o LGBT GENDER vaikus žalojantis švietimas jiems priimtinas.
Lietuvių k. stumiama į pakraščius.
Jokio noro integruoti tautines mažumas įvedant mokymą tik valstybine kalba.
Rusijos, Baltarusijos ir Vidurinės Azijos musulmoniški imigrantai jai tinka, jų gali būti vis daugiau kol galų gale iš naujo okupuos Lietuvą.
Istorinė atmintis jai tik holokaustas, o Lietuvos didvyriai kaip Kazys Škirpa stumiami užmarštin.
Ekonomikoje – visas strategines įmones atiduoda privačiam kapitalui, o prisidengiant koncesijų sutartimis kaip Nacionalinio stadiono atveju, šeriamas stambusis verslas.
Gynyba tik žodžiais, o darbai menki.
Bet vis dar didelė dalis patriotiškų, tradicinių pažiūrų rinkėjų balsuoja už konservatorius.
Jų pagrindinis argumentas, kad partijoje vis dar matomi Kasčiūnas, Ažubalis, Rakutis bei dar keli LKD sparno politikai.
Jų viltis, kad galų gale LKD sparnas paims viršų ir L. Kasčiūnas bus išrinktas partijos pirmininku.
Tai gali įvykti tik vienu atveju – jeigu Nacionalinis susivienijimas paklius į Seimą ir turės savo frakciją. Kodėl? Nes tik NS iškilimas gali būti tuo galingu spyriu į užpakalį visai partijai, kad reikalingi esminiai pokyčiai.
Dalyvavome tremtinių sąskrydyje Ariogaloje po įvykių su atminimo lenta Kaziui Škirpai ir akivaizdžiai pamatėme, kaip buvo susierzinę konservatorių gerbėjai ir reikalavo Ažubalio ir Rakučio daryti tvarką partijoje, o tie bejėgiškai skėsčiojo rankomis ir rodė pirštu į partijos vadovybę. Visi pripažino, kad reikalingas spyris, kuris tai padėtų padaryti.
Tas spyris yra Nacionalinis susivienijimas.
O Kasčiūnas, Ažubalis ir Rakutis bus išrinkti į Seimą ir jums nebalsuojant už TS-LKD.
Naujas tyrimas rodo, kad psichikos sveikatos krizė Jungtinėse Valstijose gali būti labiau susijusi su biblinės pasaulėžiūros stoka, o ne su dažniausiai įvardijamomis priežastimis, pavyzdžiui, cheminiu disbalansu.
Antradienį Arizonos krikščioniškojo universiteto Kultūros tyrimų centras paskelbė tyrimą, kuriame psichikos sveikatos problemų, tokių kaip nerimas, depresija ir baimė, padažnėjimą aiškina tuo, ką tyrėjas George’as Barna (Džordžas Barna) vadina „pasaulėžiūros trūkumais“, o ne „psichologiniu ar cheminiu disbalansu“.
Tyrimo išvados pagrįstos sausio mėn. atliktais 2 000 suaugusių 18 metų ir vyresnių JAV gyventojų interviu. Jų imties paklaida yra plius minus 2 procentiniai punktai 95 proc. patikimumo lygiu.
Ataskaitoje atkreiptas dėmesys į jaunosios kartos psichikos sveikatos problemas, pažymint, kad 56 proc. Z kartos atstovų ir 49 proc. tūkstantmečio kartos atstovų reguliariai patiria nerimą, baimę ar depresiją. Z karta – tai jauniausia suaugusių amerikiečių grupė, o tūkstantmečio karta – 1984–2002 m. gimę žmonės. Iš viso vienas iš trijų šių kartų suaugusiųjų turi bent vieną diagnozuojamą psichikos sutrikimą.
G. Barna įžvelgia tiesioginį ryšį tarp psichikos sveikatos problemų ir biblinės pasaulėžiūros, kurią Kultūros tyrimų centras apibrėžia kaip „būdą patirti, interpretuoti ir reaguoti į tikrovę atsižvelgiant į biblines perspektyvas“, trūkumo. Centras vertina asmens biblinę pasaulėžiūrą, remdamasis jo atsakymais į keletą su tikėjimu susijusių klausimų.
Pasak G. Barnos, tik 1 proc. Z kartos atstovų ir 2 proc. tūkstantmečio kartos atstovų turi biblinę pasaulėžiūrą. Jis pastebėjo, kad „neretai galima sutikti jaunuolių, kurie labiau pasitiki jausmais nei faktais, nemato jokios prigimtinės gyvenimo vertės, tiki karma ir atmeta biblinio Dievo egzistavimą“.
„Prie to pridėkite bet kokio tikslo ar prasmės jausmo stoką ir mintį, kad tiesa yra subjektyvi, – aiškino tyrėjas. – Šis bendras komponentų rinkinys lemia nenuoseklų, chaotišką, varginantį ir vilties stokojantį gyvenimo būdą. Nerimas, depresija ir baimė tokiame gyvenime beveik neišvengiami.“
Šis bendras komponentų rinkinys lemia nenuoseklų, chaotišką, varginantį ir vilties stokojantį gyvenimo būdą. Nerimas, depresija ir baimė tokiame gyvenime beveik neišvengiami.
G. Barna išskyrė keletą įsitikinimų, kurie, jo nuomone, prisideda prie jaunų žmonių psichikos neramumų. Septyni iš dešimties jaunesnių nei 40 metų asmenų teigė, kad jų gyvenimas neturi aiškaus tikslo, o keturi iš penkių Dievą atmetančių asmenų teigė dažnai patiriantys baimę ir nerimą.
„Gyvenimo būdas, kurį lemia šie bendri pasaulėžiūros komponentai, yra chaosas ir baimė, – pastebėjo tyrėjas. – Tuo tarpu biblinės pasaulėžiūros priėmimas suteikia tikslo, saugumo ir ramybės jausmą, kuris gali sumažinti daugelį šių psichikos sveikatos problemų.“
G. Barna taip pat nurodė, kad tarp jaunų amerikiečių vyraujanti pasaulėžiūra yra sinkretizmas, kuris apibūdinamas kaip „prieštaringų įsitikinimų, paimtų iš įvairių pasaulėžiūrų, mišinys“, ir pridūrė, kad „nenuostabu, jog tarp jaunų suaugusiųjų, kurie laikosi sinkretizmo, vyrauja nerimas, depresija ir baimė“.
„Neturint tvirto tiesos pagrindo, jų gyvenimas tampa nenuoseklus ir chaotiškas, – kalbėjo jis, pabrėždamas, kad „biblinė pasaulėžiūra, priešingai, suteikia pagrindą, kuris skatina emocinį stabilumą“.
G. Barna pripažino, kad kai kuriose situacijose reikia įprastinio psichikos sveikatos gydymo, pavyzdžiui, konsultavimo, receptinių vaistų ar fizinės terapijos, tačiau, pasak jo, kitos psichikos sveikatos problemos gali kilti dėl „pasaulėžiūros komponentų, kurie sukelia ir palaiko būklę“.
„Jei žmonės laikytųsi pagrindinių biblinės pasaulėžiūros principų, jų gyvenimas gal ir nebūtų tobulas, – daro išvadą G. Barna, – tačiau jie išvengtų daugelio emocinių ir psichologinių spąstų, kuriuos matome šiandien.“
Ataskaitoje taip pat buvo nagrinėjama asmenų, kurių įsitikinimai tiesiogiai prieštarauja biblinei pasaulėžiūrai, psichinė sveikata. Tarp tų, kurie buvo atsiskyrę ir nuo politinio dalyvavimo, ir nuo krikščioniškojo tikėjimo, 82 proc. nurodė dažnai patiriantys nerimą, depresiją ir baimę, palyginti su 67 proc. labiau įsitraukusių respondentų.
Baimės, nerimo ir depresijos atvejų dažniau (46 proc.) pasitaikė tarp tų, kurie tiki, kad gabūs mediumai gali bendrauti su mirusiųjų dvasiomis, palyginti su 34 proc. tų, kurie nesutinka su šiuo tikėjimu.
Taip pat 40 proc. respondentų, kurie mano, kad „Motina Žemė arba Visata“ yra svarbus vadovas, informavo apie psichikos sveikatos problemas, palyginti su 25 proc. tų, kurie nesilaiko šios nuostatos. Tarp asmenų, kurie socialiniais ir politiniais klausimais priskiriami prie „nuosekliai liberalių“, 38 proc. teigė dažnai patiriantys nerimą, depresiją ar baimę, o tarp tų, kurie nepriskiria savęs prie nuosekliai liberalių žmonių, tik 22 proc. pranešė apie tokius pačius iššūkius .
Artėjant Seimo rinkimams Laisvos visuomenės institutas (toliau – LVI) vykdo tyrimą, kuriame aiškinasi kokias vertybes vertina tautos atstovais siekiantys tapti politikai ir partijos. Ankstesniame straipsnyje buvo apžvelgtos 2020 m. į Seimą išrinktų partijų nuostatos įvairiais šioje kadencijoje svarstytais klausimais: šeimos sampratos, lytiškumo, negimusios gyvybės apsaugos, tėvų teisės auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Dabar metas panagrinėti, kokių nuostatų šiais klausimais laikosi neparlamentinės partijos, šiuose rinkimuose kovojančios dėl teisės tapti mūsų tautos atstovais.
Tautos ir teisingumo sąjunga (centristai, tautininkai)
Pirmuoju numeriu rinkimų biuletenyje įrašyta nacionalistines idėjas atstovaujanti politinė jėga susikūrė pastaraisiais metais iš kelių partijų: pirmiausia susijungiant Centro partijai bei Tautininkų ir respublikonų sąjungai, vėliau prisijungiant ir Petro Gražulio judėjimui „Už Lietuvą – vyrai!“. Pastarasis politikas tapo ir galutinai susiformavusios Tautos ir teisingumo sąjungos (toliau – TTS) primininku. Jis iki 2023 m. gruodžio buvo vienintelis jos atstovas Seime. Dėl balsavimo kito Seimo nario vardu apkaltos būdu pašalintas iš Seimo, P. Gražulis 10 metų laikotarpiui neteko teisės dalyvauti LR rinkimuose, tačiau išlaikė teisę dalyvauti Europos parlamento rinkimuose, kuria 2024 m. birželį sėkmingai pasinaudojo – jo vedamas TTS sąrašas sensacingai sugebėjo įveikti 5 proc. rinkimų kartelę, o P. Gražulis tapo Europos parlamento nariu.
Kadangi dauguma TTS kandidatų nėra buvę Seimo nariais, LVI nusprendė apklausti pirmuosius 20 jų sąrašo narių, kaip jie balsuotų LVI nagrinėjamais klausimais. Atsakymų sulaukta iš 12 kandidatų ir beveik visi jie deklaravo besilaikantys konservatyvių pozicijų.
Pirma, TTS atstovai pasisako už prigimtinės šeimos sampratos išsaugojimą: pritaria „Artimojo ryšio“ įstatymo projektui, kuris vienalytėms poroms nesuteiktų šeimos statuso, bet leistų tvarkyti kartu gyvenančių asmenų ūkinius klausimus; prieštarauja Civilinės sąjungos įstatymo projektui, kuris homoseksualių asmenų bendrą gyvenimą teisiškai prilygintų šeimai.
Švietimo ir tėvų teisių srityje TTS kandidatai nurodė pritariantys Seime svarstytai rezoliucijai „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“, kuria raginama neriboti tėvų teisės dalyvauti jų vaikų ugdymo procese mokyklose. Taip pat jie palaikytų Švietimo įstatymo pataisas, kuriomis būtų keičiama šiuo metu Lietuvos mokyklose vykdoma Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa (toliau – GĮUP), lytiškumo ugdymo dalyką perkeliant į dorinio ugdymo (tikybos ir etikos) pamokas. Tuo tarpu visi TTS kandidatai išreiškė nepritarimą šią kadenciją Seime valdančiųjų pasiūlytoms Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisoms, kuriomis siekta panaikinti draudimą niekinti prigimtinės šeimos vertybes ir skatinti kitokią, negu LR Konstitucijoje ir LR civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą.
TTS sąrašo atstovai deklaravo ir pritarimą šią kadenciją Seimo priimtoms konservatyvių parlamentarų inicijuotoms Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo pataisoms, kuriomis iš šio įstatymo buvo išbraukta sąvoka „smurtas lyties pagrindu“.
Galiausiai, tautininkai-centristai išreiškė vieningą nepritarimą Laisvės partijos, Liberalų sąjūdžio ir konservatorių atstovų inicijuotam ir Seimo priimtam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pakeitimui, kuris legalizavo negimusios žmogaus gyvybės embriono stadijoje naikinimą.
Nacionalinis susivienijimas
Iš karto po tautininkų-centristų antroje vietoje rinkimų biuletenyje rikiuojasi kita tautines idėjas atstovaujanti neparlamentinė partija – Nacionalinis susivienijimas (toliau – NS). Filosofo ir politologo Vytauto Radžvilo vadovaujamas judėjimas, kurio sąrašą Seimo rinkimuose veda taip pat filosofas ir politologas Vytautas Sinica, Seime neturi nei vieno atstovo, tačiau visai sėkmingai pasirodė 2023 m. savivaldos rinkimuose, Vilniaus miesto taryboje iškovojęs keletą mandatų.
NS programoje, greta istorinės atminties ir tautinio tapatumo išsaugojimo klausimų, nemažiau reikšmingą vietą užima ir kova už prigimtinės šeimos išsaugojimą. Tai NS atstovai patvirtino ir atsakydami į LVI užduotus jiems klausimus – tą teikėsi padaryti 14 partijos atstovų.
Jie išreiškė vieningą nepritarimą Civilinės sąjungos įstatymo projektui, tuo pat metu dauguma pritarė alternatyviajam „Artimojo ryšio“ projektui. Atsakiusieji NS atstovai vieningai palaikė rezoliuciją „Dėl tėvų teisių užtikrinimo švietimo sistemoje“ ir vieningai prieštaravo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo pataisoms, siūlančioms menkinti šeimos statuso apsaugą. Taip pat dauguma jų pritarė Švietimo įstatymo pataisoms, kuriomis reformuojant GĮUP tėvams būtų sudaryta teisė pasirinkti, etikos ar tikybos pamokų rėmuose būtų vykdomas lytinis ugdymas.
NS atstovai taip pat deklaravo nepritarimą sąvokos „smurtas lyties pagrindu“ vartojimui Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme bei dabartiniam Pagalbinio apvaisinimo įstatyme įtvirtintam reguliavimui, pagal kurį embrionai saugomi ribotą terminą, kuriam suėjus yra sunaikinami.
NS ir TTS kandidatai aktyviausiai dalinosi savo nuostatomis su LVI. Jų deklaruojamos vertybės yra nuosekliai konservatyvios. Negausus būrys šių partijų atstovų užima ir vienus ar kitus politinius postus (dažniausiai savivaldoje) – jų veikloje prieštaravimų deklaruojamoms pozicijoms taip pat nerasta.
Toliau apžvelgiamų partijų analizė sudėtingesnė, kadangi jų atstovai nerado laiko pasidalinti savo nuostatomis su LVI. Kita vertus, kai kurios iš jų savo vieša veikla ir pasisakymais pakankamai aiškiai leidžia atsakyti į šiame tyrime keliamus klausimus.
Lietuvos žaliųjų partija
Lietuvos žaliųjų partija (LŽP) turbūt yra artimiausias vertybinis Laisvės partijos analogas neparlamentinių partijų būryje. Tiek rugpjūtį paskelbtoje rinkimų į Seimą programoje, tiek ir partijos Bendrojoje programoje įtvirtintas siekis keisti šeimos (kuriamos vyro ir moters santuokos pagrindu) instituto sampratą. Rinkimų programoje numatytas tikslas, kad vienalytės poros „galėtų naudotis tokiomis pačiomis teisėmis, kaip ir heteroseksualios poros“. Bendrojoje programoje įtvirtinta, kad valstybė privalo remti šeimą, „nepriklausomai kokia yra jos sudėtis“ ir nederėtų siekti „šeimos, tik kaip vien vyro ir moters sąjungos, apibrėžimo“. Partijos pirmininkė ir sąrašo lyderė Ieva Budraitė taip pat neslepia palaikanti vienalyčių porų santykių sureguliavimą tiek partnerystės ar civilinės sąjungos institutais, tiek ir tokių porų santuokos įteisinimu. Šeimos sampratos klausimu nekyla didesnių abejonių, kad partija laikosi prigimčiai prieštaraujančių nuostatų.
Kokių nuostatų partija laikosi tėvų teisių švietime klausimais, atskleidžia buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Helga Marija Kauzonė, kandidatuojanti trečiuoju numeriu LŽP sąraše. Ji teigia Gyvenimo įgūdžių ugdymo programos (GĮUP) lytinio ugdymo dalyje nematanti „nieko blogo, nepadoraus ar nepriimtino“. Ji priduria, kad nors programoje nėra kalbama apie tai, kiek yra lyčių, švietimo kontekste tai būtina aptarti. Kandidatės nuomone, nors fiziologiniu aspektu tėra dvi mums tradiciškai žinomos vyrų ir moterų lytis, tačiau „lyčių samprata yra daug sudėtingesnė ir apima ne tik fiziologinius skirtumus, bet ir socialinius, kultūrinius ir psichologinius aspektus“. Ji teigia, jog būtina pripažinti didesnę lyčių įvairovę, kadangi egzistuoja „asmens lyčių tapatybės, kurios gali nesutapti su biologine lytimi“. Jos teigimu, lytis nėra tik biologijos nulemtas objektyvus faktas, bet ir asmens savivokos klausimas. Taigi, švietimo ir lytiškumo klausimais LŽP taip pat priskirtina prie progresyvistinių politinių jėgų.
Lietuvos liaudies partija
LVI aktualiais ir čia nagrinėjamais klausimais Lietuvos liaudies partija (toliau – LLP) nedaugžodžiauja, jų dėmesio centre kitos problemos, ypač geopolitinės, kurių dėka šis politinis judėjimas gauna daugiausiai dėmesio.
Vis dėlto, LLP sąrašo lyderis E. Vaitkus yra pasisakęs, jog nepritaria civilinės sąjungos (partnerystės) įteisinimui, jo nuomone, pakanka homoseksualių porų ūkinių santykių sureguliavimo: „Esu konservatyvių pažiūrų, tai šeimos ir santuokos sąvokų keitimui aš prieštarauju“.
LLP programoje taip pat keliamas reikalavimas: „Atmesti Stambulo konvenciją dėl menamų 112 lyčių, uždrausti LGBT propagandą ugdymo įstaigose“.
Taigi, partija pasisako prieš progresyvistinę politinę darbotvarkę, nors nepanašu, kad konservatyvių vertybių išsaugojimą ji laiko savo politiniu prioritetu.
Lietuvos regionų partija
Partija susikūrė 2017 m. skilus Lietuvos socialdemokratų partijai ir iki 2021 m. buvo žinoma Lietuvos socialdemokratų darbo partijos pavadinimu. Nors 2020 m. Seimo rinkimai partijai nebuvo sėkmingi, 2024 m., sutelkus iš kitų Seimo frakcijų išėjusius politikus, parlamente susikūrė Regionų partijos frakcija, kurią šiuo metu sudaro 9 politikai.
Tiek frakcijai, tiek partijai vadovauja Jonas Pinskus, kuris balsavimų Seime metu šią kadenciją visuomet laikėsi konservatyvių nuostatų: prieš partnerystės įstatymą, už „Artimo ryšio“ projektą, už tėvų teisių užtikrinimą švietimo sistemoje, už lytiškumo ugdymo pamokų perkėlimą į dorinio ugdymo pamokas, už kairiųjų ideologų vartojamos sąvokos „smurtas lyties pagrindu“ išbraukimą iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, prieš šeimos vertybių apsaugos panaikinimą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme.
Panašiai LVI analizuotais klausimais balsavo ir kiti J. Pinskaus frakcijos kolegos, kandidatuojantys greta jo Regionų partijos sąraše: A. Palionis, buvusi darbietė V. Giraitytė-Juškevičienė, Z. Streikus, A. Vinkus, L. Vyskupaitytė-Mogenienė. Galima daryti išvadą, jog tai gana nuosekliai konservatyvias nuostatas atstovaujanti partija.
Taikos koalicija
Iš Darbo, Lietuvos krikščioniškosios demokratijos ir Žemaičių partijų sudarytas koalicinis rinkimų sąrašas Seime šiuo metu turi tik vieną atstovą – Mindaugą Puidoką, kuris visais analizuojamais klausimais šią kadenciją balsavo konservatyviai: prieš vienalyčių porų partnerystės ir civilinės sąjungos įteisinimą, prieš pagalbinio apvaisinimo sistemos liberalizavimą, už tėvų teisių užtikrinimą švietimo sistemoje, už sąvokos „smurtas lyties pagrindu“ išbraukimą iš Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, prieš šeimos vertybių apsaugos panaikinimą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme.
Darbo partijos pirmininkas ir Taikos koalicijos sąrašo vedlys Viktoras Uspaskich taip pat savo viešuose pasisakymuose dažniausiai deklaruoja konservatyvias nuostatas, nuogąstauja, kad „greitai plaukų tiek nebus pas mane ant galvos, kiek tų lyčių“. Kita vertus, anksčiau atlikta LVI analizė atskleidė, kad V. Uspaskich, balsuodamas įvairiais klausimais Europos parlamente, konservatyvus toli gražu nebuvo (žr. straipsnį čia).
Atsivertus Taikos koalicijos rinkimų programą matyti, kad joje dominuoja ekonominio ir socialinio pobūdžio pažadai (mokesčiai, kainos, išmokos, pensijos). Vis dėlto, yra ir keletas konservatyvios politinės darbotvarkė punktų: „ginti žodžio laisvę“, „stiprinti tradicinės šeimos vertybes“, stabdyti „genderizmo propagandą“.
Partija „Laisvė ir teisingumas“
Buvusio ilgamečio Vilniaus mero Artūro Zuoko į rinkimus vedama partija savo programiniuose dokumentuose pernelyg neakcentuoja vertybinių klausimų, tačiau iš viešojoje erdvėje aptinkamų nuotrupų šiais klausimais galima spėti, kad tai labiau link konservatyvių vertybių linkstantis judėjimas.
Bendrojoje programoje nurodoma, kad tos pačios lyties asmenys turi turėti teisę įteisinti civilinę partnerystę. A. Zuokas šią nuostatą patikslina ir teigia: „Tai netapatu santuokai, kurią mes suprantame kaip krikščionys ir kaip tai įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – tarp moters ir vyro laisvu pasirinkimu.“ Iš šių formuluočių sunku pasakyti, ar partija ir jos pirmininkas išreiškia palaikymą konservatyviajam „artimo ryšio“ variantui, ar laikosi nuostatos, kad šio Seimo svarstyta civilinė sąjunga (partnerystė) neprieštarauja prigimtinės šeimos sampratai. A. Zuokas taip pat nurodo nepritariantis Stambulo konvencijos ratifikavimui ir nurodo, kad Lietuvos teisės aktai dabar garantuoja daug aukštesnę teisinę, socialinę ir fizinę apsaugą prieš smurtą artimoje aplinkoje.
„Laisvės ir teisingumo“ sąraše galima rasti tiek gana liberalių, tiek konservatyvių nuostatų besilaikančių kandidatų. Pavyzdžiui, septintuoju numeriu jame kandidatuoja buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Natalja Istomina, viena iš GĮUP autorių, kuri praeitų metų rudenį programos lytinio ugdymo dalį gynė nuo „nepagrįsto puolimo“. Kita vertus, antruoju numeriu sąraše kandidatuoja Vitalija Jankauskaitė-Milčiuvienė, buvusi LVŽS narė, ankstesnėje vyriausybėje ėjusi ekonomikos ir inovacijų viceministrės pareigas, kuri deklaruoja tikrai konservatyvias nuostatas: nepritarimą Stambulo konvencijos ratifikavimui ir vienalyčių porų santuokos (ar jai prilygintinų institutų) įteisinimui (Manobalsas.lt duomenimis).
„Nemuno Aušra“
2023 m. iš ką tik aptartos „Laisvės ir teisingumo“ pašalintas Remigijus Žemaitaitis netrukus įkūrė didžiausia artėjančių Seimo rinkimų sensacija pretenduojančią tapti partiją „Nemuno aušra“. Visos apklausos prognozuoja, jog būsimajame Seime ji tikrai turės savo frakciją. Kai kurie sociologiniai skaičiavimai parodė, jog populiarumu ji prilygsta net konservatoriams.
Žinoma, daugiausia tai provokuojančios, ryškios ir nenuspėjamos partijos lyderio R. Žemaitaičio asmenybės nuopelnas. Nors yra sąlyginai jaunas politikas, jis jau gali pasigirti netrumpa politine karjera, per kurią ne kartą keitėsi jo atstovaujamos partijos, o sulig jomis ir R. Žemaitaičio politinės pažiūros. Jas jau analizavome šių metų Prezidento rinkimų išvakarėse. Nors pastaruoju metu R. Žemaitaitis ir jo vadovaujama partija aiškiai deklaruoja siekį „puoselėti tradicinę šeimą“, dar 2020 m. „Nemuno Aušros“ pirmininkas teigė palaikąs vienalyčių porų partnerystės, kuri prilygintina santuokos pagrindu kuriamai šeimai, įteisinimą. 2024 m. Prezidento rinkimų kampanijos metu jis teigė: „Jie yra šeima, nes jie kuria šeimą. Partnerystės įstatymas turi būti.“
R. Žemaitaičio pažiūrų vertinimą apsunkina ir tas faktas, kad 2021 m. kovą jis Seime teikė (nesėkmingai) pasiūlymą įtraukti į sesijos darbų programą Stambulo konvencijos ratifikavimą.
Kita vertus, vertinant šios kadencijos R. Žemaitaičio veiklą Seime (iš kurio jis dėl antisemitinių pasisakymų nedaug trūko, kad būtų pašalintas, tačiau, vengdamas apkaltos, atsistatydino pats) būtina pasakyti, jog jis laikėsi konservatyvių nuostatų tėvų teisių ir švietimo srityje, nepritarė progresyvistinių politikų nuolat atakuojamo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo liberalizavimui.
Taip pat negalima nepastebėti ir „Nemuno aušros“ sąraše kandidatuojančių Seimo narių Agnės Širinskienės ir Artūro Skardžiaus. Jų balsavimai 2020–2024 m. Seime svarstytais šeimos sampratos, tėvų teisių apsaugos ir kitais čia nagrinėjamais klausimais buvo nuosekliai konservatyvūs.
Peršasi išvada, kad R. Žemaitaičiui ir „Nemuno Aušrai“ prigimtinės šeimos apsaugos ir kiti konservatyvios darbotvarkės klausimai nėra svarbiausias politinis prioritetas – jie akcentuojami tiek, kiek tai naudinga oponuojant dabartinei liberaliai valdančiajai koalicija, ypač didžiausiems šios partijos priešams konservatoriams.
Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga
Galiausiai, liko aptarti lenkų ir rusų tautinėms bendrijoms Lietuvoje atstovaujančią politinę jėgą. Daug klausimų dėl jos nekyla: nors jos atstovai kartais mėgsta pasižymėti didžiajai agresyviajai Lietuvos kaimynei draugiška retorika, LVI analizuojamais klausimais tai abejonių nekelianti nuosekliai konservatyvi ir krikščioniška politinė jėga. Seime partiją atstovauja du nariai – Česlav Olševski ir Rita Tamašunienė – kurie visais nagrinėtais klausimais šią kadenciją balsavo konservatyviai. Partijos pirmininko ir rinkimų į Seimą sąrašo lyderio Valdemaro Tomaševskio veikla taip pat nekelia abejonių – tiek savo pasisakymuose, tiek balsuodamas Europos parlamente jis atstovauja konservatyvias vertybes.
Bendras vaizdas
Apžvelgus Lietuvos Seime nesančias, bet patekti į jį siekiančias partijas, galima aiškiai matyti, jog jų tarpe dominuoja konservatyvios nuostatos, priešingos pastaruosius keturis metus Lietuvą valdančios konservatorių, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos vykdomai darbotvarkei. Tarp jų reiktų išskirti Nacionalinį susivienijimą ir Tautos ir teisingumo sąjungą – tai politinės jėgos, kurioms šeimos sampratos, lytiškumo, tėvų teisių, vaikų ugdymo, negimusios gyvybės apsaugos problemos yra tikrai aktualios. Artėjančiuose Seimo rinkimuose jas tikriausiai rinksis konservatyvių ir krikščioniškų politinių nuostatų besilaikantys piliečiai.
Atskiro paminėjimo verta ir Žaliųjų partija, kuri skirtingai nei parlamente esantys valstiečiai ir žalieji, laikosi 180 laipsnių priešingų įsitikinimų vertybiniais klausimais ir yra nuosekliai progresyvistinė politinė jėgą, panaši į parlamentinę Laisvės partiją, tik gal labiau akcentuojanti žaliosios darbotvarkės klausimus. Su pastarąją žalieji nevalstiečiai turbūt ir konkuruos dėl rinkėjų artėjančiuose rinkimuose.
A. Zuoko vadovaujamas „Laisvė ir teisingumas“ bei R. Žemaitaičio „Nemuno aušra“, panašu, mėgina ieškoti vidurio kelio – analizuojant jų veiklą bei pasisakymus galima rasti tiek progresyvistinę ideologiją atitinkančių nuostatų, tiek konservatyvumo apraiškų. Susidaro įspūdis, kad šios partijos labai stengiasi neatbaidyti nei vienų, nei kitų nuostatų besilaikančių rinkėjų.
2025 m. pradžioje Ukraina gaus Mirage2000, apginkluotus raketomis oras-žemė. Taip teigė Prancūzijos gynybos ministras S. Lecornu. Reikia viltis, kad tai bus paskatas intensyvinti vakarietiškų trumpo, vidutinio ir ilgo nuotolio oro gynybos sistemų perdavimą Ukrainai. Tik taip galima bus įgalinti naujus ukrainietiškus paukščius išnaudoti visas galimybes.
Agresorius iš Krymo atakavo Ukrainos teritoriją dviem Iskander M raketomis, sprogimai girdimi Odesa. Neatmestina, kad kartu su kariniu efektu rusai siekė ir informacinio efekto. Dar vakar Krymas stipriai kentėjo nuo ukrainiečių dronų ir raketų, tad rusams svarbu parodyti, kad šie smūgiai nepadarė jokio efekto. Taip pat rusai smūgiavo su 19 dronų Shahed, iš jų 18 ukrainiečiams pavyko numušti.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Mūšiai tęsiasi tiek Glushkovo rajono pietuose, tiek prie Liubimivka. Rusai skelbia, kad jiems pavyko pasistūmėti dešiniajame ukrainiečių flange prie Plechovo, tačiau patvirtinimų tam nėra.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresoriaus karo propagandistai pripažįsta, kad šiame etape pasiekti Oskil upę ir perskelti ukrainiečių pajėgas sektoriuje nepavyksta. Turbūt todėl okupantai vis aktyvesni, bandydami užimti Lozova placdarmą, jiems čia dar šiek tiek pavyko pasistūmėti.
Lyman ir Syversk sektoriuose be esminių pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Sunkios kautynės vyksta palei kanalą. Rusams pavyko jį kirsti Chasiv Yar mieste, dirba ukrainiečių artilerstai ir dronistai, tad tikėtina kirtusių gali nelikti.
Toretsk – Niu Jork ruože be pakitimų.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainos gynėjai toliau išlaiko pozicijas Lysivka ir šiauriniame Zhuravka upės krante. Taip pat, agresoriui nepavyksta pajudėti Selydove ruože.
Centras.
Sunkios kautynės tęsiasi Tsukuryne gyvenvietėje. Neatmestina, kad mūšiai vyksta vakarinėje geležinkelio pusėje. Be to, agresorius ėmė koncentruoti pastangas piečiau kelio Tsukuryne – Hyrnik. Kaip ir prognozavome, jie bando pasistūmėti link Novoselydivka, kurios kontrolė atvertų galimybes rusams greičiau išspręsti Tsukuryne ir Hyrnik klausimus.
Tuo tarpu, rytiniame Vovcha upės krante tęsiasi mūšiai. Okupantai skelbia, neva iš esmės užvėrė ukrainiečiams atsitraukimo kelią, užimdami Zoriane. Na, didžioji dalis šios gyvenvietės yra vakariniame upės krante, dominuojančiose aukštumose, o pati gyvenvietė už 3 km nuo vakarykštės kontaktinės linijos (Zhelane Persha). Taigi, toks rusų manevras mažai tikėtinas. Ukrainiečiai pripažįsta, kad okupantai kažkiek pasigerino savo taktinę situaciją kontaktinėje linijoje Zhelane Persha, tačiau ne daugiau.
Pietinis flangas. Agresorius toliau koncentruoja pastangas Kurahove link. Į mūšį jie vis meta ženklias mechanizuotas pajėgas, didžioji dalis tokių atakų baigiasi taip – https://t.me/arrowsmap/6178. Tačiau nepaisant didelių nuostolių, rusams pavyko kažkiek pasigerinti savo situaciją prie Maksimilianivka. Novoukrainka – Bohoiavlenka – Katerynivka ruože Ukrainos vienetai išlaikė pozicijas.
Zaporizhia kryptis.
Rusai skelbia, kad jie užėmė Zolota Nyva, kuri yra Vuhledar vakariame ir Velyka Novosylka rytiniame flanguose. Ukrainiečiai pripažįsta, kad mūšis dėl gyvenvietės tęsiasi. Kaip esame minėję anksčiau, ši gyvenvietė gali tapti tramplinu rusams kelti problemas rytiniame Velyka Novosilka flange.
Dabar jau sakoma, kad laiško prezidentui teksto, po kuriuo pasirašė 150 „iškiliausių Lietuvos Kūrėjų“, tikroji autorė buvo Kristina Sabaliauskaitė. Galimai yra taip, kad tokia informacija buvo paskleista tik dėl to, jog būtų galima užginčyti ne iš piršto laužtą nuomonę, kad „laiško“ iniciatoriai vis tik yra G. Landsbergio konservatoriai, o pasirašiusieji nori nenori tampa anojo šeimos verslo lobistais, tačiau jeigu būtų tiesa, kad tekstą surašė būtent K. Sabaliauskaitė, taigi apsėsta didžiosios Lenkijos idėjos moteriškaitė, į pirmąją Lietuvos respubliką, vadinamąją Smetoninę Lietuvą žiūrinti kaip į kraupų nesusipratimą, o šiandien visomis išgalėmis siekianti apsaugoti lenkiškojo Vilniaus dvasią nuo lietuviškų akcentų, pasirašiusiems garbės lieka dar mažiau. Kai anais laikais pradėjau studijas VU, Pilies gatvėje beveik kasdien tekdavo prasilenkti su tokia išprotėjusia lenke seneliuke, kuri, išgirdusi kažką iš praeivių kalbant lietuviškai, puldavo mušti nelaimėlį labusą didžiuliu senovišku skėčiu. Kažkodėl visados prisimenu šią senę, panašią į antilietuviškumo šmėklą, kai išgirstu K. Sabaliauskaitės pavardę, tačiau anksčiau nebūčiau galėjęs nė iš tolo įsivaizduoti, kad Alfredas Bumblauskas taip tiks jai į parankę (Sabaliauskaitei, o ne šmėklai).
Edvardas Čiuldė
Ar sakote, kad visi pasirašiusieji yra marga minia, neturinti vienijančios idėjos? Tačiau skepticizmas, jeigu ne atviras priešiškumas, lietuvybės atžvilgiu, kaip atrodo bent man, yra bendras šio „laiško signatarų“ vardiklis. Jeigu pagalvojote, kad įsijautęs pradedu sutirštinti spalvas, atlikite tokį kraštutinai elementarų minties eksperimentą – imkite ir išbandykite tai, kaip nesunku įsivaizduoti, kad visi jie, kryptingai paraginti, daugmaž vieningai pasirašytų po K. Sabaliauskaitės jau anksčiau išsakytu teiginiu, kad pastatytas Vyčio paminklas centrinėje sostinės aikštėje būtų kažkas panašaus į neskoningą balvono pagarbinimą arba šiandien, pagal naujus politinio užsakymo mados poreikius, vieningai ir uoliai pritartų, jeigu kažkas pasakytų, kad Vyčio paminklo statybos įgyvendinimas yra negalimas dėl tos paprasčiausios priežasties, jog tai neva yra antisemitinės skulptūrinės kompozicijos sumanymas ir t. t. bei pan. Taip pastaraisiais metais ir yra užsukamas velniško nešvankumo ratas, kai lietuviškos dvasios mažiausias krustelėjimas yra vienaip ar kitaip susiejamas su antisemitizmo pasidauginimo pavojumi, ką savo ruožtu piktavaliams nesunku būtų apversti atvirkščiai, bandant įpiršti įsivaizdavimą, kad antisemitizmo forsavimas palaiko lietuviškos dvasios gyvastingumą.
Jeigu nežinote, N. Šepetys yra ne paprastas kalės vaikas arba, lietuviškai sakant, ne šuns papas, o Naujojo židinio – Aidai vyriausias redaktorius.
Tai – unikalus žmogus, tokių daugiau paprastai nebūna. Būtent jam priklauso pasaulio istorijos supratimą praturtinęs, nusistovėjusios istoriografijos pamatus sudrebinęs teiginys, kad Holokaustą visame pasaulyje sukėlė lietuviai.
Neperskubėkite pagalvoti, ką ir aš darydavau anksčiau, kad taip niekinti savo tautą, pripaistyti tokių niekų gali tik totalinis kvailys kretinas arba parsidavęs iki paskutinio siūlelio žmogus.
Tačiau vyriausieji redaktoriai paprastai nebūna tokiais dideliais kvailiais, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, juolab kad kalbame apie Naująjį židinį, kurio atsikūrimo pradžioje aš pats buvau vienas iš žurnalo autorių.
Nežiūrint to, kad ponas N. Šepetys minėto interviu metu laidė užuominas, kad jo oponentai galimai yra finansuojami iš neaiškių šaltinių, šiandien jau esu įsitikinęs, jog ponas Nerijus per pasaulį yra vedamas ne noro parsiduoti (net ir tokiu atveju, kai po to už teisingas pažiūras būtų šelpiamas įvairiausių fondų), bet noro išlikti unikaliu, nepakartojamu, ypatingu žmogumi, darant dėl tokio išskirtinumo išryškinimo viską, ko normalus žmogus niekados nedarytų, pavyzdžiui, kaip tas vaikinas, kuris vakarais laksto Kauno gatvėmis nuogas, norėdamas trūks plyš atkreipti išgandusių žmonių dėmesį. Tai netiesiogiai liudytų dar ir tokia aplinkybė, kad pereitą kartą, negalėdamas būti paprastu žmogumi Šepečiu, vyriausiasis redaktorius bandė prisistatyti lietuvišku Haidegeriu, o šįkart jau kildina save iš Dreyfuso bylos aplinkoje užgimusios intelektualų kartos, nors mūsų aplinkoje niekas nesiruošia ištremti Kukliansky ir kitus nedraugiškus Lietuvai asmenis į velnio salyną.
Kai N. Šepetys prabyla apie antisemitizmo keliamus pavojus, aš iškart užsimanau tapti antisemitu (taip įtaigiai jis kalba), tik nežinau – kaip tai būtų galima padaryti?
Čia paminėtame interviu N. Šepetys, be visa ko kito, paleidžią į apyvartą sparnuotą frazę, kurią tikrai bus sunku užmiršti, pastebėdamas, kad Lietuvoje svetimšalių emigrantų yra, jo žodžiais tariant, nežmoniškai mažai, galimai tokiu būdu leisdamas suprasti, kad Lietuva pakils į žmogišką būvį tik tada, kai lietuviai savo šalyje taps mažuma.
Viešpatie, apsaugok mus, nežinančius, kas toliau mūsų laukia?
Socialinės apsaugos ir darbo eksministrės, TS-LKD deleguotos Monikos Navickienės šeima tokia turtinga, kad ne tik vysto didelius NT projektus, bet ir išpirkinėja savo prieštaringos reputacijos pažįstamo Vilhelmo Germano finansinius įsipareigojimus.
Tuo tarpu įvyko įdomi istorija su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pastato renovacija tuo metu, kai ministerijai dar vadovavo p. Navickienė.
Atnaujintos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atidarymas / Nuotr. iš Made in Vilnius
Pastato statybos ne tik užtruko ilgiau, negu numatyta sutartyje, bet ir pabrango beveik 1,2 mln. eurų – 25 proc.
Kyla klausimai ar buvo teisėtas statybų vėlavimas ir toks pabrangimas, o jeigu neteisėtas, tai ar kas nors buvo dėl to nubaustas?
O jeigu vėlavimas ir pabrangimas buvo neteisėtas ir niekas dėl to nebuvo nubaustas ar to pabrangimo statybų rangovas nepasidalino su aukšto rango politikais ir/ar jų atstovaujamomis partijomis.
Visą procesą turėjo prižiūrėti projektą įgyvendinęs Turto bankas ir jo steigėja – Finansų ministerija. Tik va, tiek socminui, tiek finminui vadovavo tos pačios TS-LKD deleguotos ministrės.
Almantas Stankūnas
Dėl šios istorijos kreipčiausi tiesiai į prokuratūrą. Tačiau mano patirtis, po visos eilės kreipimųsi į prokuratūrą dėl panašių istorijų, rodo, kad prokurorai ir STT kažkodėl labai nenoriai renka svarbią informaciją iš institucijų, kurios būna susijusios su kreipimusi.
Todėl nutariau pradžioje pats kreiptis į Finansų ministeriją ir Viešųjų pirkimų tarnybą.
Joms uždaviau tokius klausimus:
Ar Jūsų institucijoje buvo gauta informacija apie galimą pirkimų procedūrų pažeidimą (us), neskaidrumą ir pan., arba apie darbų vykdymo metu galimai padarytus teisės aktų pažeidimus? Jei taip, tai apie kokius teisės aktų pažeidimus buvo gauta informacija?
Ar dėl pirkimo vykdymo, projekto įgyvendinimo buvo atliktas koks nors tyrimas, patikrinimas ir pan. ir ar kalti asmenys buvo patraukti atsakomybėn? Jeigu taip, prašome detalizuoti (kalti asmenys, nuobaudos, inicijuotas lėšų susigražinimas iš rangovų ir pan.).
Jeigu nebuvo atlikta jokio pažeidimo tyrimo ar planuojate jį pradėti?
Kada pasirašytas pastato, esančio adresu A. Vivulskio g. 11, Vilniuje, atnaujinimo (modernizavimo ir remonto) statybos darbų užbaigimo galutinis aktas?
Su visu kreipimosi tekstu galite susipažinti pagal nuorodą komentare.
Spėju, kad klausimai bus nepatogūs. Pažiūrėkime ką atsakys abi institucijos. O po to spręsiu dėl tolimesnių žingsnių.
Laikas baigti su išsikerojusia korupcija ir neskaidrumu.
Vytautas Sinica. „Balsuojate už tai, ką branginote gal net nuo Sąjūdžio ir ko seniausiai nebėra“
Asta Katutė „TS-LKD konstruojamas rusiškas pasaulis Lietuvoje“
Almantas Stankūnas. „Visi pripažino, kad reikalingas spyris – tik NS iškilimas gali būti tuo galingu spyriu“
