Dešimties JAV mokslininkų grupė padavė į teismą leidėją, kuris atšaukė publikavimą tyrimų, įrodančių abortų vaistų sukeliamą riziką sveikatai.
Spalio 3 d. prieš leidyklą „Sage Publications“ Venturos apygardos (Kalifornija) aukštesniajam teismui pateiktame ieškinyje teigiama, kad mokslininkų tyrimai buvo atšaukti vien dėl to, kad mokslininkai pasisakė už gyvybę.
Ieškinio centre – trys tyrimai, kuriuos leidykla paskelbė moksliniame žurnale pavadinimu „Health Services Research and Managerial Epidemiology“ (HSRME) 2019, 2021 ir 2022 metais.
Vienas iš straipsnių buvo gausiai cituojamas neseniai Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje byloje „AHM prieš FDA”, kurioje gydytojų koalicija iš Hipokrato medicinos aljanso ir kelių kitų grupių siekė priversti FDA (JAV maisto ir vaistų administraciją) atšaukti abortų vaisto mifepristono patvirtinimą dėl su juo susijusio pavojaus moterų sveikatai ir gerovei.
Mokslininkai teigia, kad nors jų tyrimai buvo recenzuoti ir anksčiau buvo giriami už akademinį griežtumą, leidėjas juos nesąžiningai atšaukė vien dėl politinių priežasčių. Jiems teisme atstovauja Laisvės gynimo aljansas ir „Consovoy McCarthy PLLC”.
Artėjant rinkimams aktualijų laidoje „Dienos pjūvis“ su politinių partijų atstovais diskutuojame apie svarbiausius valstybės klausimus ir opiausias problemas.
Šiandien kalbame apie sveikatos sistemą. Šįkart studijoje svečiuojasi Nacionalinio susivienijimo atstovas Vytautas Sinica ir „Nemuno aušros“ atstovė Agnė Širinskienė.
Apie tai, kaip spręsti eilių pas gydytojų problemą, jiedu kalba naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Po vakarykščių dviejų sėkmingų ukrainiečių smūgių prieš agresoriaus šaudmenų sandėlius, naktį Ukrainos pajėgos tęsė gerus darbus. Smūgiuota Khanskaya kariniam oro uostui prie Maikop (apie 420 km nuo kontaktinės linijos). Smūgiuota ukrainiečių gamybos dronu/dronais „Bober“, vaizdais pasidalino GUR’as https://t.me/DIUkraine/4634. Į orą pakeltas šaudmenų sandėlis. Atsižvelgiant į tai, kad kariniame oro uoste bazuojasi Su34, tikėtina, kad be kitos ginkluotės į orą teleportuoti KAB‘ai (vakar Bryansk sr. sunaikintame sandėlyje taip pat buvo KAB‘ai). Pastarųjų problema kontaktinėje linijoje tik didėja. Antai per vakar rusai panaudojo 160 KAB, kai per rugsėjo mėnesį vienos dienos vidurkis – 112 KAB‘ų, o daugiausia per vieną dieną rugsėjį smūgiuota 146 KAB‘ais. Būtent jie vienas esminių faktorių leidžiančių rusams bent po truputį stumtis įvairiose kryptyse. Jei ir toliau ukrainiečiai sistemiškai naikins sandėlius su šiomis koreguojamomis aviacinėmis bombomis, grėsmės ukrainiečių pajėgoms kontaktinėje linijoje ir artimame užnugaryje bus mažiau.
Šią naktį agresorius surengė didelio masto smūgį prieš Ukrainos civilinę ir karinę infrastruktūrą. Ir vėl atakos epicentre Odesa ir kiti Pietų krypties miestai. Rusai smūgiavo dvejomis Iskander M bei dvejomis Kh59 raketomis. Tikėdamiesi, kad į tai reaguos ukrainiečių oro gynyba paleido ir vieną priešradarinę raketą Kh31P. Nei vienos iš jų ukrainiečiams nepavyko numušti. Taip pat agresorius smūgiavo ir 62 Shahed dronais. Kaip ir spėjome vakar po ukrainiečių smūgio Eisk, rusai nori parodyti, jog jokios įtakos ši Ukrainos pajėgų ataka nepadarė ir vėl atakavo iš Krasnodar srities (Prymorks – Achtyrsk). Taip pat dronais kilo iš Kursk sr. ir bandė pasiekti taikinius Poltava. 55 dronus ukrainiečiai neutralizavo oro gynybos ir EW pastangomis. Tačiau po šių smūgių rusai tikėtina atnaujino žvalgybinę informaciją ir ėmė vėl smūgiuoti. Vėl smūgiuota balistinėmis raketomis (Mykolaiv) bei dronais.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Ir toliau iš šios krypties trūksta patikimos informacijos, arba bent jau duomenų, kuriuos galima būtų palyginti. Rusai toliau skelbiasi, jog stumiasi į priekį, tačiau jais tikėti – tai savęs negerbti.
Kharkiv kryptis. Ukrainiečiai įsitvirtina vakar atsiimtose keletoje pozicijų Vovchansk rytiniame flange. Agresorius atakuoja Vovchansk mieste bei rytiniame flange (Tykhe). Kontaktinėje linijoje pakitimų nefiksuota.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Rusai atakuoja visoje kontaktinėje linijoje, tačiau daugiausia pastangų sutelkia į Lozova placdarmo formavimą ir Pishchane pleišto išplėtimą. Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.
Lyman. Rusai vėl ėmė koncentruoti pastangas šiauriniame flange (parama jų pastangoms Kupjansk sektoriuje), tačiau kontroliuodami aukštumas ukrainiečiai jiems neleidžia pasistūmėti.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Rusai bando išplėsti savo pozicijas Klishiivka – Kurdiumivka ruože, tačiau ukrainiečiai išlaiko pozicijas. Toretsk – Niu Jork ruože padėtis išlieka sudėtinga. Rusai įsitvrtina naujose pozicijose miesto centre ir bando stumtis tolyn. Taip pat jie vis intensyviau bando atverti ukrainiečių vakarinį flangą – atakuoja Sherbinyvka bei Sukha Balka ruožuose. Ukrainiečiai išlaiko pozicijas.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusai vis daugiau pastangų nukreipia į Selydove puolimą. Tokiu būdu jie bando užsitikrinti savo link Pokrovsk puolančių pajėgų pietinį flangą, nes bukas daužymas galva į sieną Lysivka-Mykolaivka-Vozdvyzhenka ruože rezultatų rusams neduoda. Tikėtina, koncentruoti pastangas link Selydove rusus skatina ir jų sėkmė prie piečiau esančio Tsukuryne, t. y. atsiranda galimybe Selydove ugnimi ir manevru atakuoti ne tik iš šiaurės ir rytų, bet ir iš pietų.
Centras. Agresorius kiek išplėtė savo pozicijas vakarinėje Tsukuryne dalyje, ukrainiečiai po truputį netenka čia esančių patogių gynybai pozicijų.
Pietinis flangas.
1) Rusai toliau koncentruoja pastangas bandydami pralaužti ukrainiečių gynybą Kurahove link, Ukrainos pajėgos didvyriškai ginasi.
2) Novoukrainka – Bohoivalenka ruože rusai taip pat bando pasistūmėti, tačiau ir čia be rezultatų.
Zaporizhia kryptis.
Tęsiasi mūšiai Zolota Nyva, situacija yra neaiški. Rusai bando stumtis tolyn, ukrainiečiai kontratakuoja. Taip pat suintensyvėjo mūšiai Kamenske ruože.
Net man keista, kaip prieš pat rinkimus išėjo tokia žinia, bet ji išėjo. VSD vadovas skelbia realų pavojaus signalą dėl masinės imigracijos Lietuvoje. Jis sako:
– musulmonų Lietuvoje per kadenciją išaugo 14 KARTŲ;
– jų jau tiek, kiek gyventojų visoje Marijampolėje;
– neįmanoma patikrinti visų atvykstančiųjų;
– tarp tų, ką pavyko patikrinti, dalis neįleisti į šalį, nes tiesiogiai susiję su teroristiniais tinklais;
– esantys Lietuvoje linkę burtis į uždaras bendruomenes ir radikalizuotis;
– migrantų tarpe gausios antisemitinės ir antivakarietiškos nuotaikos.
Nieko nenoriu pridėti prie šio oficialaus saugumo vertinimo. Tik kad nes tai jau sakėme, kartojome nepavargdami ir darėm tai vieninteliai. Kol dabartinė valdžia ryžtingai kūrė tokią padėtį ir kartojo, kad viskas saugu ir gerai. Nejaugi ir mes, Lietuva, privalome sulaukti teroro išpuolių ar smurtinių nusikaltimų gatvėse, kad patikėtume, jog tai tikra?
Panašu į tai. Premjerė sureagavo menkindama problemą, esą VSD kratosi darbo, anksčiau gąsdino Baltarusijos migrantais, bendri jų skaičiai nėra dideli, o gąsdinti apskritai nereikėtų. Tai yra tiesiog fantastinis cinizmas ir problemos neigimas. Kai kas nors nukentės nuo migranto rankos, po šių žodžių jūs žinosite, kas asmeniškai prisiima atsakomybę.
Politinė reklama, nes aišku, jog reikia rinktis išsaugoti lietuvišką Lietuvą ir balsuoti už #2 Nacionalinį susivienijimą.
Lietuvoje žmonės persekiojami už pažiūras, cenzūruojamas laisvas žodis ir minčių raiška.
Ir tai tik pradžia.
Naujuoju konservatorių pasiūlytu įstatymu bus siekiama užgniaužti ir žmonių teisę burtis ir veikti per politines partijas. Pretekstą tam davė pačių valdančiųjų sukurtas reitingų lyderis Žemaitaitis, nors yra aišku kad tikrasis numatomų suvaržymų taikinys – Nacionalinis susivienijimas. Tuo metu kai Žemaitaičio „Nemuno aušrai“ atvertos visos medijos, Nacionalinio susivienijimo nariai ir jam pažiūromis artimi žmonės yra persekiojami, jiems keliamos bylos už lietuvių kalbos ir istorijos gynybą. Privačios reklamos įmonės atsisako transliuoti ir rodyti NS agitacinę medžiagą – tai gryniausia ideologinė cenzūra.
Apie tai šios dienos piketas.
Vytautas Sinica:
JCDecaux uždraudė reklamas su mergaite įvairovės apsuptyje. „Lietus“ atsisakė skelbti reklamą, kurios pradžioje rusas sako „kalbėti normaliai, kalbėti rusiškai“. VRK nesiteikė aiškiai pasakyti, kad tokia reklama galima. Neva galimas neapykantos kurstymas. Taip, Nacionalinis susivienijimas leidžiamas į debatus, atidaroma rinkiminė sąskaita, niekas formaliai neblokuojama. Bet tuo pačiu metu labai aiškiai dedamas blokas reklamai mums ir, manome, Lietuvai svarbiausiomis temomis. Reklamai, kuri visiškai įprasta ir kasdienė Vakarų Europos šalyse.
Tuo pačiu metu kaupiasi asmeninio susidorojimo su viešais asmenimis už jų „neteisingą“ nuomonę atvejai. Profesoriai Obelenienė, Radžvilas, žurnalistai Mažylė, Savukynas, Valiušaitis, kalbos inspektorius Valotka ir daug kitų iškilių žmonių pastaraisiais metais patyrė susidorojimą už savo pažiūras. Tai ideologinė cenzūra.
Skaičius galima tikslinti kiek tik norisi, bet visi, dirbantys bent kiek viešumo reikalaujančiose profesijose ar darbovietėse su „įmonės vertybėmis“ žino, kad geriau patylėti ir nesivelti į nuomonės reiškimus. Tai ir yra didžiausia cenzūros sistemos sėkmė. Ne vieši susidorojimo atvejai, o ta tyla, kuri nutinka, kai susiprantam patylėti.
Darbenų vandenilio gamyba / Nuotr. iš Aplinkos ministerijos puslapio
Žodis gali labai daug…
Bet tai ne mūsų žodis.
Spalio 7 d. Aplinkos ministerija kartu su Energetikos ministerija socialiniams partneriams, visuomenei, pilietinėms organizacijoms pristatė Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairių įgyvendinimo planą ir šio plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo (SPAV) ataskaitą.
Kadangi aš irgi „visuomenė“, į kvietimą atsiliepiau ir su visuomenei prieinama Vandenilio plėtros Lietuvoje 2024–2050 m. gairių (toliau – Gairės) įgyvendinimo plano (toliau – Planas) strateginio pasekmių aplinkai vertinimo ataskaitos santrauka (toliau – Santrauka) susipažinau. Juolab, kad problema pažįstama ir teoriškai, ir praktiškai, nes kartu su Darbėnų seniūnijos bendruomenėmis bei tūkstančiais rėmėjų kol kas sėkmingai priešinamės danų verslo planuotai vandenilio ir metanolio gamyklos statybai netinkamoje vietoje ir naudojant pasenusias technologijas. Nuoširdžiai raginu perskaityti šitą dokumentą kiekvieną Lietuvos pilietį, kuriam rūpi ne vien energetikos verslo perspektyvos Lietuvoje, bet ir apskritai – kuo, kaip ir dėl ko gyvensim ne tik mes, bet ir mūsų vaikai, vaikaičiai.
Įžvalgesnė akis Gairėse nesunkiai pastebės dviejų požiūrių susiliejimą: vieną, tą, kuris nori įtikti užsakovui, kitą požiūrį – rimto, sąžiningo specialisto/ specialistų komandos, akcentuojančios tuos aspektus, kurie itin svarbūs žmonių ir gamtos gerovei, ir į kuriuos valdžia, orientuota ne vien į verslo interesus, privalėtų atsižvelgti.
Jūratė Sofija Laučiūtė
Priešindamiesi danų chemijos gamyklos atėjimui į Darbėnų seniūniją, iniciatyvinės grupės nariai iškart atkreipė dėmesį į aibę aspektų, niekaip neatitinkančių saugios ir sveikos gyvenamosios aplinkos reikalavimų, ir į projekto neatitikimus (formaliai) priimtiems LR teisės aktams, kurie yra suminėti aptariamoje Santraukoje. Tačiau net ir surašius gana padoriai skambančias Gaires, į jas, sprendžiant iš Santraukos, nesudėti jokie saugikliai, kurie sutrukdytų suinteresuotiems asmenims vyriausybėje bei jiems paklusniems vietiniams karaliukams ignoruoti Santraukoje paskelbtus specialistų pageidavimus (ne reikalavimus!): imantis realių vandenilio plėtros darbų laikytis būtinų saugumo reikalavimų. Juk greičiausiai nesutrukdys, kaip niekas nesutrukdė ponui Dainiui Žalimui savaip interpretuoti LR Konstituciją, tuo pažeidžiant piliečių DAUGUMOS teises, kurias garantuoja mūsų Konstitucija.
Santraukoje pateikiama SPAV metodika, vertinimo būdas, su vertinimu susijusios problemos, ir daug kitų įdomių dalykų. Bet įdomiausia tai, kad Gairių autoriai atvirai prisipažįsta, jog šitame strateginio planavimo dokumente „priemonės nesiejamos su konkrečia teritorija ir nedetalizuojami konkretūs ūkinės veiklos projektai“, nes, kaip neva rodanti vertinimo praktika kitose šalyse, „subjektyvus skaitinių koeficientų verčių priskyrimas gali pernelyg paveikti vertinimo rezultatus.“
Verčiame iš biurokratų į normalių žmonių kalbą ir gauname štai ką: viskas planuojama „iš lubų“, „debesims“, nes neatsižvelgiama į konkrečią būsimų gamyklų teritoriją, nekonkretizuotos lieka aprašomos teritorijų, kurios gali būti reikšmingai paveiktos, aplinkos charakteristikos, esama aplinkos būklė ir jos kitimo tendencijos, vandens išteklių būklė, gyvenviečių tankumas, dydis ir t. t. – ir visa tai dėl to, kad būtų išvengta galimo vietos bendruomenių pasipriešinimo!? Tiesiog jaudinantis atvirumas. O gal – niekuo nepridengtas cinizmas?
Bet… Kitoje Santraukos vietoje skaitome: „Strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (toliau – SPAV), tai procesas, kurio metu nustatomos, apibūdinamos ir įvertinamos galimos reikšmingos plano ar programos įgyvendinimo pasekmės aplinkai; užtikrinama, kad bus konsultuojamasi su valstybės institucijomis, atsakingomis už aplinkos, kultūros paveldo, visuomenės sveikatos apsaugą, visuomene“.
Kadangi, kaip minėjau, Ataskaitą rengė ne tik klusnūs biurokratai, bet ir atitinkamų sričių specialistai, aplinkosaugininkai, joje vis tik identifikuojamos aktualios aplinkos apsaugos problemos, iškeliami apsaugos ir darnaus vystymosi tikslai, pateikiama informacija apie galimas reikšmingas Gairių įgyvendinimo pasekmes aplinkai, rekomenduojamos priemonės Plano reikšmingoms neigiamoms pasekmėms aplinkai išvengti, sumažinti ar kompensuoti. Bet ar statytojai, verslininkai atsižvelgs į rekomendacijas? Juk ir metų pradžioje, kai buvo deramasi dėl vandenilio ir metanolio gamyklos statybos prie Darbėnų, nė vienas Aplinkos ministerijos darbuotojas nė „ai“ nepasakė, kad paprieštarautų danų verslininkų ketinimams išnaudoti milžiniškus gėlo požeminių telkinių vandens kiekius – vienintelio gėlo, švaraus vandens šaltinio visiems Lietuvos gyventojams, net neaiškinat, ką jie darys su panaudotu vandeniu, t. y. nuotekomis.
Tuo tarpu Danijos vyriausybė nė už ką neleidžia verslininkams panaudoti gėlo vandens išteklių, o reikalauja naudoti arba gėlintą jūros vandenį, arba išvalytas nuotekas – dėl ko jie ir brukasi į Lietuvą, Latviją, siekdami atpiginti gamybą. Tai kaip paaiškinti, kodėl Lietuvos vyriausybė, deklaruodama didžiulį rūpestį klimatu, oro švara, „nepastebėjo“ tokios modernybės, kaip švaraus vandens išteklių apsauga, gamybai panaudojant nuotekų vandenį? Beje, to bus „nepastebėję“, ir aplinkosaugos specialistai, Santraukos rengėjai.
Aptariamų Gairių tikslas, kaip skelbia jų rengėjai, „sukurti žaliojo vandenilio ekosistemą ir infrastruktūrą Lietuvoje“. Tikslui pasiekti formuluojami 9 uždaviniai.
Pirmasis uždavinys – „Sukurti teisinę vandenilio ekosistemos reguliavimo aplinką“. Tai bent siurprizas: pasirodo, leidimas danams projektuoti savąjį chemijos gigantą mažame kaimelyje buvo duotas net nesant atitinkamo teisinio reguliavimo?!
Pagaliau paaiškėjo, kodėl į Darbėnų seniūnijos bendruomenių klausimus, kokiais teisiniais aktais vadovaujantis bus vykdomi gamyklos statybos ir eksploatavimo veiksmai, energetikos ir aplinkos ministerijos tik atsirašinėdavo, aiškindamos, kad tai neįeina į jų kompetenciją.
Toliau Uždaviniuose numatomi net keturi punktai įvairiausių „skatinimų“, kurie, jei vyriausybė laikysis šitų gairių, įgaus ir finansinę išraišką, t. y. tuštins valstybės biudžetą, o tuo pačiu ir mokesčių mokėtojų kišenes, tame tarpe – ir tų mokėtojų, kuriems gamyklų kaimynystė atneštų nemažai nepatogumų ar net tiesioginių nuostolių, kritus gamyklos kaimynystėje esančio piliečių turto (pastatų, žemės, verslo objektų) kainai. Bet apie kompensacijas piliečiams Gairėse neužsimenama. Ir tai suprantama, turint galvoje, kad Gairės skirtos kažkokiai abstrakcijai, žemei be savininkų, gal debesims. O piliečiai, kaip žinome, gyvena ant žemės, o ne debesyse… Beje, kas gali paneigti, kad su tais „skatinimais“ vyriausybė galiausiai nepasielgs taip, kaip ir su skatinimais pereiti prie elektromobilių, nes dabar jau atsisakoma kompensuoti žadėtąsias elektromobilių pakrovimo išlaidas?
Ir ES, ir Lietuvos vandenilio strategijoje pabrėžiamas ypatingas vandenilio vaidmuo, kuriant konkurencingą klimatui neutralią ekonomiką: „Numatoma, kad ateities energetikos sistemoje vandenilis bus svarbus mažinant ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) išmetimus ir kuriant konkurencingą klimatui neutralią ekonomiką“. Tačiau visoje Santraukoje neaptikau jokios užuominos apie tai, kaip bus neutralizuojami didžiuliai šilumos kiekiai, išsiskiriantys vandenilio gamybos procese.
Danai ir kitos Vakarų valstybės, kuriose šiandien statomos vandenilio gamyklos, lokalizuoja jas prie didesnių miestų, kad šilumos perteklius būtų įjungtas į tų miestų šilumos tinklus, tuo realiai gerokai atpiginant gyventojams šilumos kainas.
Bet ar taip elgsis ir Lietuvos vyriausybė? DSPASV kūrėjai – garbė jiems – nuosekliai rekomenduoja vandenilio gamyklas statyti prie didesnių miestų, bet danų verslininkams Lietuvos valdžia kažkodėl leido rinktis teritorijas kaip tik prie MAŽŲ miestelių, prie Darbėnų Kretingos rajone ar prie Papilės Akmenės rajone.
Įsidėmėtina, kad Akmenės savivaldybės meras ponas V. Mitrofanovas išmintingai pasiūlė gamyklos statytojams sklypą jau susiformavusiame gamybiniame plote, kur veikė Akmenės cemento gamykla, arčiau Akmenės miesto, bet šita vieta projektuotojams nepasirodė patraukli. Jiems reikėjo tik ploto prie MAŽO miestelio!
Beje, tie patys danų verslininkai šiandien dairosi vietos gamyklai Latvijos pietvakariuose, netoli Lietuvos pasienio, Bartos apylinkėse, ir vėl – vietovėje, kur nešurmuliuoja joks didesnis miestas. Jie, atrodo, atkakliai nori šildyti debesis, nesirūpindami poveikiu klimatui, o Lietuvos vyriausybė, gieda savo giesmę apie pastangas mažinti į atmosferą išmetamus šilumos ir kitų nereikalingų produktų kiekius užsimerkusi, kaip gaidys, ir apie vandenilio gamyklų išskiriamą perteklinę šilumą (debesims šildyti?) – nė mur-mur.
Toliau skaitome Santrauką: „Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje (toliau – NENS) numatyta „sukurti palankią aplinką verslui ir užtikrinti energijos išteklių prieinamumą už konkurencingą kainą…“
Tačiau kur tie perkūnsargiai, kurie, užtikrinant palankią aplinką verslui, apsaugotų vietines bendruomenes, vietinius „aborigenus‘ nuo jiems nepalankių pasekmių?
Prisiminkime, kuo atsirūgo Lietuvos elektros vartotojams vyriausybės kryptis į „konkurencingą kainą“, ieškant pirkėjų Ignalinos AE gaminamai elektros energijai ar Mažeikių naftos produktams, kai užsienio vartotojams produkcija buvo pardavinėjama vos ne už savikainą, tačiau atsigriebiant aukštomis kainomis savajam, Lietuvos vartotojui. Tad kas gali paneigti, kad neturint sutarčių su būsimais elektros energijos ar vandenilio pirkėjais užsienyje – o Lietuvos rinka jau šiandien praktiškai yra aprūpinta jai būtina elektros energija, – užsienio vartotojai vėl bus viliojami nepadoriai žemomis („konkurencingomis“) kainomis, atsigriebiant aukštomis kainomis vidaus vartotojams?
Ir kas gali paneigti, kad vyriausybės įsipareigojimas „sukurti palankią aplinką verslui“ nebus įgyvendinamas, priėmus „kreivus“ įstatymus, kurie verslininkus atleistų nuo Orhuso konvencijos įpareigojimų valstybių vyriausybėms ir verslui tartis su vietos bendruomenėms, vykdant bet kokius darbus, galinčius kaip nors paveikti jų įprastinę gyvenamąją aplinką???
Tarp metodų, kuriais remiantis buvo vykdomas šio plano „debesims“ aplinkos (debesų?) vertinimas, nurodomas ir šis: „kokybinė ekspertinė pasekmių analizė nagrinėjamų aplinkos komponentų (sektorių), aplinkos apsaugos ir darnaus vystymosi tikslų atžvilgiu“. Ir reikia pripažinti, kad specialistai, vykdę pasekmių analizę, pasistengė būti maksimaliai objektyvūs – jei iš viso galima naudoti terminą „objektyvūs“, kai kalbama apie „debesų“ aplinkos apsaugą.
Spręskite patys: kaip, nežinant, apie kokią konkrečią vietovę kalbama, galima spręsti apie šiuos Santraukoje minimus aplinkos komponentus: „1) paviršinis ir požeminis vanduo; 2) aplinkos oras; 3) klimatas ir jo kaita; 4) biologinė įvairovė, nacionalinės saugomos ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijos; 5) kraštovaizdis; 6) kultūros paveldas; 7) dirvožemis ir žemės gelmės; 8) materialusis turtas; 9) visuomenės sveikata“???
Atkreipiu skaitytojų dėmesį į tai, jog tarp komponentų nesuminėtas dar vienas labai svarbus komponentas: pagrindinis vietos žmonių veiklos pobūdis, pavyzdžiui, ar tai intensyvios žemdirbystės/gyvulininkystės regionas, ar užsiimama į turizmą ir rekreaciją nukreipta veiklą, ar tai pramoninis rajonas, tad nėra numatoma, kokį poveikį šio plano įgyvendinimas gali turėti vietos žmonių gyvenimams ir likimams.
O ar ne tai turėtų būti svarbiausia, vyriausybei kuriant ateities planus, vizijas, gaires?
Ne, apie žmones, vietos gyventojus (aborigenus?…) ši vyriausybė, jos ministerijos nė negalvoja. Vietoje to – žodžių ir tarptautinių terminų kamuolys, paslepiantis tikrąjį tikslą: žūtbūt užstatyti Lietuvos žemę chemijos ir kitomis gamyklomis, kurios naudotų elektros energijos perteklių ir taip neštų pelną elektros gamintojams. O koką naudą tai neštų valstybės ekonomikai (kuri juk kažkaip turėtų koreliuoti su visuomenės moraline, fizine, ekonomini gerove?), mes jau pamatėme iš to, kokią „naudą“ valstybei ir visuomenei jau atnešė „Ignitis“ afera.
Atsiprašau skaitytojų, kuriems jau galėjo pabosti citatos iš Ataskaitos, bet jei necituosiu, tai mano samprotavimai gali būti pavadinti pilstymu „iš tuščio į kiaurą“, todėl baigiu ilga, bet labai svarbia citata, liudijančia, kad aš ne viskuo nepatenkinta persona, o remiuosi specialistų vertinimais ir išvadomis, jog matau, kad ekspertai visgi suvokia skirtumą tarp užsakovų reikalavimo projektuoti abstrakčiai, neva „strategiškai“, ir Lietuvos gyventojų poreikio žinoti apie vyriausybės sumanymų PASEKMES konkrečiai jiems, jų žemei, jų gyvenamai aplinkai, vandenims, miškams, keliams…
Taigi, skaitome: „Kadangi Planas yra aukščiausio lygio strateginis planavimo dokumentas, priemonės nenustato konkrečių ūkinės veiklos projektų plėtros ir konkrečių jų vykdymo vietų, todėl negali būti taikomi tokie objektyvius skaitinius rezultatus leidžiantys gauti metodai, kaip pvz., kompiuterinis modeliavimas. Todėl Plano įgyvendinimo pasekmių aplinkai vertinimas gali būti atliekamas tik bendrais aplinkos būklės, apsaugos ir darnaus vystymosi aspektų (tikslų) atžvilgiu, o dėl to savo ruožtu susiduriama su šiomis pagrindinėmis problemomis: negali būti įvertinama kiekybinė daugumos Plano priemonių įgyvendinimo pasekmių išraiška; dauguma atvejų nėra galimybių atsižvelgti į priemonės ar veiklos vykdymo artimos aplinkos būklę ir jautrumą; negali būti nagrinėjamos technologinės ar vietos parinkimo alternatyvos; negali būti nagrinėjamos konkrečiai aplinkai pritaikytos pasekmių sumažinimo priemonės; vertinimas aplinkos apsaugos ir darnaus vystymosi aspektų (tikslų) atžvilgiu lemia neapibrėžtumą ir subjektyvumą, priklausantį nuo SPAV ekspertų ir SPAV subjektų atstovų nuomonių, požiūrių ir kompetencijų.“
Tai ką, po šimts, tas Planas gali? Kabinti makaronus ant ausų lengvatikiams mokesčių mokėtojams, kad jie patikėtų vyriausybe ir atsisakytų patys planuoti savo ir vaikų ateitį vardan to, kad verslininkų vyriausybė užaugintų dar keletą milijardierių?
Šalies ūkio modernizavimas taip, kaip tai įsivaizduoja ministerijomis vadinamos verslo grupės, Lietuvos vertimas pramoniniu Vakarų valstybių priedėliu galutinai nužmogins ir taip tuštėjančius Lietuvos regionus, kurie per visus sunkiausius Lietuvos istorijos periodus išlikdavo tautos gyvasties aruodais, lietuviškos kultūros versmėmis.
Jonas Noreika, žinomas slapyvardžiu Generolas Vėtra
Greičiausiai dėl to, kad nebuvau vadinamosios „šaikos“ nariu, kai Seimas mane skyrė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (liaudyje vadinamo Genocido centru) generalinio direktoriaus pareigas, didžiausią pasipriešinimą patyriau iš Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos. Tačiau nepaisant šios aplinkybės, tuo metu už mano paskyrimą balsavo 71 Seimo narys.
Po pirmosios darbo savaitės vienas iškilus Genocido centro istorikas man prasitarė, kad ši įstaiga gangrenuoja jau ilgus metus. Man tai buvo netikėta, ėmiau gilintis į įstaigos veiklą ir pamačiau, jog darbas joje organizuojamas labai neefektyviai, kai kurie darbuotojai metų metais nieko nesukuria. Genocido ir rezistencijos tyrimo ir Memorialinis departamentai praktiškai tarpusavyje nebendrauja, dėl to kai kurie istoriniai tyrimai dubliuojami. Na, ir psichologinė būklė Centre prasta, atlyginimai – patys žemiausi iš Seimui pavaldžių institucijų. Žodžiu, minėtosios įstaigos darbą reikėjo nedelsiant pertvarkyti, modernizuoti.
Naudodamasis Seimo suteiktais įgaliojimais, į darbą Centre priėmiau keletą patyrusių specialistų, žinomų istorikų, taip pat atsisveikinau su neefektyviai dirbančiais darbuotojais. Ilgainiui pertvarkos, kurių ėmiausi Genocido centre, pradėjo nepatikti Seimo daugumai – Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams bei jų politiniams sąjungininkams – Laisvės partijai ir Liberalų sąjūdžiui.
Prof. Adas Jakubauskas-
Baimę galėjo kelti ir VSD Genocido centrui perduotos prisipažinusiųjų KGB agentų bylos
Kai dabar mintimis grįžtu į tas dienas, suprantu, jog valdančiųjų baimę galėjo kelti ir VSD Genocido centrui perduotos prisipažinusiųjų KGB agentų bylos, kurių ten saugoma daugiau kaip 1500.
Seimo komisija konstatavo, kad „nesusitvarkau“ su darbu ir rekomendavo valdybai organizuoti balsavimą dėl pasitikėjimo manimi. Ir nors manęs stojo ginti Laisvės premijos laureatai – kardinolas Sigitas Tamkevičius, disidentai Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė, paramą reiškė Tremtinių ir politinių kalinių organizacijos, Lietuvos pagyvenusiųjų žmonių asociacija, daugelis kitų institucijų ir fizinių asmenų, 2021 m. balandžio 1 d., nepadaręs jokių nusižengimų, buvau pašalintas iš Genocido centro generalinio direktoriaus pareigų.
Turėjau viziją Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą paversti stipria valstybės institucija, besirūpinančia Lietuvos istorine atmintimi, į kurios darbą nesikištų politikai. Deja, to padaryti man nebuvo leista.
Kas gi šiandien vyksta su Genocido centru? Seimo valdančioji dauguma 2024 m. liepos 18 d. priėmė įstatymą, kuriuo keičiamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro valdymo modelis, įvedant papildomą valdymo organą – tarybą.
Įtvirtinta šios nepaprastai svarbios Lietuvai institucijos dvivaldystė
Tokiu būdu įstatymu įtvirtinta šios nepaprastai svarbios Lietuvai institucijos dvivaldystė, kuri neigiamai atsilieps tolimesniam jos darbui. Įvedus minėtąją tarybą, Genocido centras nustos būti savarankiška institucija, jos tyrimai bus politizuoti, o veikla taps dekoratyvia. Pagal naują įstatymą, taryba yra kolegialus Genocido centro valdymo organas, susidedantis iš 11 narių, deleguotų penkerių metų kadencijai.
Keturis narius į tarybą deleguos Lietuvos universitetų rektorių konferencija, du – Seimas, po vieną – Vyriausybė, Prezidentas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir vos vieną – pats Genocido centras. Nors politiniai kaliniai ir tremtiniai į tarybą prašė deleguoti tris atstovus, į tai nebuvo atsižvelgta.
Manau, kad po šių metų rudenį vyksiančių Seimo rinkimų formuosis nauja valdančioji dauguma, kurioje nebus konservatorių, ir šio ydingo įstatymo veikimas bus sustabdytas. Jis turės būti kardinaliai peržiūrėtas – panaikinta nereikalinga taryba, o Genocido centrui suteikta daugiau veikimo laisvės.
Kad skaitytojui būtų aiškiau, pateiksiu pagrindines veiklas, kurias valstybė patikėjo Genocido centro kompetencijai. Svarbiausios jo veiklos sritys yra šios:
užtikrinti istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimą, susijusį su okupacinių režimų 1939–1990 m. vykdytu gyventojų fiziniu bei dvasiniu genocidu;
tirti pasipriešinimą šiems režimams; įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą; inicijuoti okupacijų laikotarpiu padarytos žalos ir padarinių teisinį įvertinimą;
tirti pokario ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą, holokaustą, stalininės Sovietų Sąjungos represinių struktūrų nusikaltimus prieš lietuvių tautą, trėmimus į Sibirą bei kitus nusikaltimus. Centrui taip pat patikėta vykdyti muziejinę, įamžinimo, palaikų paieškų, DNR banko ir kitas veiklas.
Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sumanė paversti kišenine ir ją politizuoti
Ir tokią svarbią Lietuvai instituciją Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai sumanė paversti kišenine ir ją politizuoti! Beje, tai ne pirmas kartas, kai ši politinė jėga bando kištis į istorinės atminties tyrimus.
Manau, kad dėl šios partijos veikėjų spaudimo buvo apšmeižti iškiliausi lietuvių tautos sūnūs – kardinolas Vincentas Sladkevičius, aktorius Donatas Banionis, dirigentas Saulius Sondeckis. Jie klastingai buvo apkaltinti bendradarbiavimu su sovietų KGB. Dabar bandoma kėsintis į kitų iškilių asmenų atminimą. Ieškoma būdų sumenkinti profesorių Tadą Ivanauską, liaudies dainių Justiną Marcinkevičių, pulkininką ir diplomatą Kazį Škirpą, Joną Noreiką-Generolą Vėtrą.
Tai peržengia bet kokias padorumo ribas! Labai džiaugiuosi, kad mano trumpo vadovavimo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui metu buvo nuimti kaltinimai nuo kardinolo Vincento Sladkevičiaus.
Genocido centras neretai patiria spaudimą iš užsienio valstybių, kaip turėtų tirti savo istoriją
Lietuva, o kalbant konkrečiau – Genocido centras neretai patiria spaudimą iš užsienio valstybių, kaip turėtų tirti savo istoriją, vertinti vieną ar kitą istorinį veikėją. Tuo tarpu kaltinančios šalys iki šiol neperdavė Lietuvos teisingumui nei vieno asmens, įtariamo genocidu prieš lietuvių tautą (galiu paminėti tokius iš Lietuvos pabėgusius KGB veikėjus kaip Nachmanas Dušanskis, Aleksandras Slavinas, Petras Raslanas ir kt.).
Per trisdešimt metų mums nepavyko įveikti nuolankumo sindromo. Savalaikis Desovietizacijos įstatymo nepriėmimas buvo naudingas kai kuriems politikams, buvusiems ir esantiems valdžioje. Laiku priėmus minėtą įstatymą, daugeliui reikėtų trauktis iš šiltų kėdžių. 1988 m. net blogiausiame sapne nebūtume susapnavę, kad po trisdešimt šešerių metų turėsime kautis dėl pamatinių lietuvių tautos vertybių. Kad į mokyklas bus brukama LGBT propaganda, akivaizdžiai žalojanti besiformuojančias vaikų ir paauglių asmenybes.
Pamenu, praėjusios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kadencijos metu grupė entuziastų norėjo pakabinti atminimo lentą ant namo Žvėryne, kuriame keturiasdešimt metų gyveno aktorius Regimantas Adomaitis, tačiau tokio leidimo negavo. Tuomet pilietiškai aktyvūs visuomenininkai patys ėmėsi iniciatyvos ir minėtą atminimo lentą pakabino.
Dar brutaliau pasielgta su lenta Kaziui Škirpai pagerbti, nudaužant ją nuo buvusių KGB rūmų sienos
Dar brutaliau pasielgta su lenta Kaziui Škirpai pagerbti, nudaužant ją nuo buvusių KGB rūmų sienos, per Vilniuje birželio 23 d. vykusį Birželio sukilimo 83-iųjų metinių minėjimą.
Ne kartą esu sakęs, kad kažkas negero vyksta valstybėje, kurioje niekinami jos pagrindiniai simboliai. Tūlas Dainius Liškevičius 2000-aisiais sukūrė performansą „Kliaksas“ / „Restartas“, Lietuvos trispalve nusivalydamas šokoladu išteptą veidą, o 2021 m. tam pačiam asmeniui buvo paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija už kultūrinių stereotipų kritiką šiuolaikinio meno priemonėmis. Kur dar giliau galima kristi?
Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra ir „Lietuvos laisvės kovų-Miško brolių draugija“ taip ir nesulaukė tos dienos, kad jų iniciatyva – sukurti Pasipriešinimo muziejų būtų iki galo realizuota. Albino Kentros susirašinėjimą su įvairiomis valdžios institucijomis dėl muziejaus įrengimo liudija dviejų metrų aukščio vienas ant kito sudėtų dokumentų krūva.
Padėtis iš esmės puoselėjant istorinę atmintį turi keistis. Už tai esame atsakingi visi. Esu dėkingas likimui, kad būtent man buvo patikėta rengti dokumentus teikiant sesės Nijolės Sadūnaitės kandidatūrą Aleksandro Stulginskio žvaigždei gauti.
Europos Komisija, atlikusi Lietuvos ekonominės, socialinės, užimtumo, struktūrinės ir biudžeto politikos analizę, šių metų birželio mėn. paskelbė ataskaitą, kurioje buvo apžvelgta situacija Lietuvoje ir išryškintos opiausios valstybės gyvenimo sritys.
EK konstatavo, kad valdžios sektoriaus išlaidos viešosioms paslaugoms ir socialinei apsaugai tebėra vienos iš mažiausių tarp Sąjungos šalių. Nepakankamas finansavimas trukdo gyventojams gauti sveikatos priežiūros, socialinės apsaugos ir aukštos kokybės viešojo administravimo paslaugas. EK atkreipė dėmesį į senėjančios visuomenės, skurdo, didėjančios pajamų nelygybės ir kitas problemas.
Augantį socialinių-ekonominių problemų mastą jaučia visi Lietuvos gyventojai. Tai patvirtina ir Eltos užsakymu „Baltijos tyrimų“ rugpjūčio 7–19 dienomis atlikta apklausa. Šios apklausos rezultatai atskleidžia, kad beveik du trečdaliai gyventojų galvoja, jog situacija Lietuvoje blogėja.
EK įvardintos problemos ir atliktos apklausos rezultatai nieko neturėtų stebinti. Juk jie aiškiai susiję su statistikos duomenimis, kad daugiau nei pusė milijono Lietuvos gyventojų yra atsidūrę žemiau skurdo ribos.
Tenka tik apgailestauti, kad valdančiosios partijos nepaiso nei Lietuvos gyventojų nuomonės, nei EK išsakomos kritikos ir nesiima sisteminių priemonių esamai situacijai gerinti. Valdantieji, tarsi užstrigusi patefono plokštelė, nuolat kartoja, kad ekonomika Lietuvoje „klesti“, o gyventojai „gyvena kaip niekada gerai“. Jiems Lietuvos socialinės ir ekonominės problemos tarsi neegzistuoja. Nenorima girdėti apie gydytojų, policininkų, pasieniečių, mokytojų, socialinių ir kitų darbuotojų trūkumą, mažus atlyginimus ir kitas bėdas. Neigiant problemas pasitelkiama arogantiška, paniekinanti retorika ir nepagarba kitaip mąstančiam.
Akivaizdus menkstančios gyventojų gerovės rodiklis yra mažėjanti BVP vertė vienam gyventojui. 2022 metais ir taip vienas mažiausių ES, realusis Lietuvos BVP vienam gyventojui buvo 15 100 eurų, o štai 2023 nukrito iki 14 840 eurų. BVP vertė vienam gyventojui turėtų bent neatsilikti nuo infliacijos. Tuo tarpu jos sumažėjimas reiškia grėsmingą gerovės nuosmukį.
Akivaizdžiausia tokio nuosmukio priežastis yra ženkli pigios, žemos kvalifikacijos darbo jėgos imigracija iš Baltarusijos, Rusijos ir Vidurinės Azijos šalių. Neišrankūs imigrantai sutinka dirbti už atlyginimą, kuris Lietuvos gyventojams leistų tik skursti. Tuo tarpu verslininkai kiša į gilų stalčių planus investuoti į darbo našumo didinimą.
Šį faktą pripažino, nors ir neįvardindamas priežasčių, Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus – darbo našumas Lietuvoje 2023 metais sumažėjo 1,7 proc. G. Šimkus, pristatydamas Lietuvos ekonomikos situaciją, pažymėjo, kad yra nepakankamai investuojama į pramonės našumo didinimą, inovacijas, naujas technologijas, mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą ir pan. Vietoje to – didelės lėšos nukreipiamos į statybas. Lietuvoje atliktų statybos darbų to meto kainomis apimtys per pastaruosius tris metus išaugo net 62,3 proc. t. y. nuo 2020 metais buvusių 3 377,6 mln. eurų iki 5 481,3 mln. eurų. Didžiules lėšas investavo Vyriausybė ir papildomai statybų burbulą pūtė imigrantų paklausa būstui.
Akivaizdu, kad tokios, dirbtinio imigrantų srauto ir valstybinio sektoriaus statybų sukurtos ekonomikos auginimo tendencijos, kartu su darbo našumo ir eksporto susitraukimu, kuris jau 2023 metais sumažėjo net 3,3 proc., gali atvesti į skaudžią Lietuvos ekonomikos recesiją.
Lietuvoje stebima ir kita liūdna tendencija – pagal inovatyvių vaistų prieinamumą šalis rikiuojasi vienoje paskutinių vietų ES. Remiantis Europos farmacijos pramonės ir asociacijų federacijos (EFPIA) užsakymu atliktu W.A.I.T. 2023 (Waiting to Access Innovative Therapies) tyrimu, mūsų piliečiai negauna gyvybę galinčio išsaugoti gydymo, kuris kitose valstybėse yra laisvai prieinamas jau keletą metų, o blogesnė situacija yra tik Bulgarijoje, Čekijoje ir Latvijoje.
Viską vainikuoja blogėjanti korupcinė situacija Lietuvoje. „Transparency International“ tyrimo duomenys atskleidė, kad 2023 metais korupcijos suvokimo indeksas Lietuvoje nukrito ir bendroje reitingo lentelėje Lietuva smuktelėjo į 34 vietą.
Turbūt neatsitiktinai ir man asmeniškai nuo šių metų rugpjūčio pabaigos net 4 kartus teko kreiptis į teisėsaugą: Dėl Turto banko vykdomo ministerijų miestelio projekto, dėl sporto aikštynų statybos darbų Vilniaus m., dėl Nacionalinio stadiono projekto ir dėl policijos komisariato bei kelių policijos pastato statybos Vilniuje.
Dėl imigrantų sumenkusi darbuotojų kvalifikacija ir didėjanti visuomenės tolerancija korupcijai neigiamai veikia ekonominę aplinką bei Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams. Užsienio investicijų skatinimo agentūros „Investuok Lietuvoje“ šiais metais atlikta analizė parodė, kad Lietuva per 7 metus prarado net 20 didelių investuotojų, kurie būtų investavę apie 1,2 mlrd. Eur, ir būtų sukūrę 5.000 darbo vietų. Tokių praradimų neįmanoma paaiškinti tik dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje išaugusiomis geopolitinėmis grėsmėmis Lietuvai.
Valstybės kontrolė dar 2018 metais konstatavo, kad turto savininko funkcijas įgyvendinančios institucijos bei šios politikos formuotoja Finansų ministerija neturi ilgalaikių gairių, kaip bus valdomas visas valstybės nekilnojamasis turtas. Neįvertinta, kiek turto reikia valstybės funkcijoms atlikti, kiek jo galima išnuomoti, ateityje plėtoti ar parduoti, nepriimta sisteminių sprendimų dėl mokslo, gydymo, gyvenamosios, kultūros, sporto ir kitų paskirčių turto tolesnio valdymo. Nuo 2018 metų situacija nepagerėjo, todėl Valstybės kontrolė dar šiais metais atliks vertinimą, ar VĮ Turto bankas veikla, teikiant valstybės nekilnojamojo turto valdymo ir priežiūros paslaugas, yra efektyvi ir naudinga visuomenei.
Realiai blogėjančią situaciją bando pridengti valdantiesiems palankūs apžvalgininkai. Štai Žygimantas Mauricas, nė žodžiu nepaminėdamas kitų blogėjančių ekonominių rodiklių, pasidžiaugė didėjančia vidutine gyventojų perkamąja galia. Augant turtinei nelygybei iš tiesų į padanges gali šauti turtingiausių šalies gyventojų perkamoji galia, tačiau mažas ir vidutines pajamas gaunančių piliečių perkamoji galia gali ne tik kad nedidėti, bet ir kristi.
Nepaisydami besitvenkiančių tamsių debesų Lietuvos ekonomikos padangėje, politikai nenuilsdami stumia tokius brangius projektus kaip Nacionalinis stadionas kartu su kitų pastatų kompleksu, sumenkusius keleivių srautus turinčios Vilniaus geležinkelio stoties rekonstrukcija ir kiti projektai.
Atskira tema galėtų būti planai, susiję su ekonomiškai neatsiperkančiomis milžiniškomis investicijomis į žaliąjį kursą – žaliojo vandenilio energetiką, Vilniaus savivaldybės užmojus per 5 metus sumažinti CO2 emisijas net 80 proc., ir kiti.
Tuo tarpu puikiai žinome, kad privalome stiprinti šalies karinę galią ir papildomai skirti daug lėšų gynybos sektoriui.
Visa tai, kartu su anksčiau paminėtomis blogėjančiomis ekonominės situacijos tendencijomis, gali tapti pavojingu detonatoriumi po valstybės pamatais.
Atėjo laikas blaiviai įvertinti susiklosčiusią situaciją – atlikti išsamų auditą, įvardinti esmines problemų priežastis, nutraukti finansavimą daugiau žalos, negu naudos kuriančioms institucijoms, stabdyti naują hibridinę Lietuvos okupaciją imigrantų pagalba, optimizuoti valstybės valdymo aparatą, peržiūrėti investicijų prioritetus ir imtis gelbėti Lietuvą, po trijų dešimtmečių sąlygiško saugumo laikotarpio vėl stovinčią didėjančios geopolitinės sumaišties ir egzistencinių išlikimo rūpesčių akivaizdoje.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
Turbūt nerasime lietuvio, kuris nemylėtų miško ir važiuojant per nacionalinius parkus (bei kitus girių masyvus) nesibaisėtų jau epiniu virtusiu iškirsto miško vaizdu, sukrėtusio dar A. Baranauską („visa prapuolę; tik ant lauko pliko kelios pušelės apykreivės liko“).
Keičiasi Seimo kadencijos, keičiasi valdančiosios partijos, tačiau problemų aplinkosaugos ir miškų sektoriuose nemažėja. Leidimai kirsti draustiniuose, įdingas monokultūrinių plantacijų kūrimas ir pan., rodo kaip giliai įsišaknijusios sisteminės problemos miškų sektoriuje. Priežastis – aplinkos ministerijoje nelikę aplinkosaugos, miškų urėdijos, kurios dabar reorganizuojamos į AB, virtę medienos pardavimo įmonėmis.
Nacionalinis susivienijimas akcentuoja būtinybę ieškoti ir rasti balansą tarp ūkinės, aplinkosauginės ir socialinės žmogaus veiklos, leisiantį tapti dar žalesne ir gamtą tausojančia Lietuva.
Iš Nacionalinio susivienijimo aplinkosaugos programos:
Lietuva yra išskirtinai mažai teršianti šalis ir neturi mokėti už likusio pasaulio taršos pasekmes. Kartu Lietuvoje prasidėjęs drastiškas jos miškų naikinimas. Tikroji aplinkosauga yra realios Lietuvos gamtinės aplinkos išsaugojimas, o ne šalies pramonės, žemės ūkio ir transporto žlugdymas. Todėl būtina:
Vykdyti technologiškai pagrįstą ir ekonomiškai efektyvią, o ne ideologizuotą Lietuvos miškų, vandenų ir oro apsaugos politiką;
Plėsti mišraus miško plotus sodinant juos nedirbamose ir neapgyvendintose teritorijose;
Tobulinti saugomų teritorijų sistemą;
Drausti plynus kirtimus ir griežtai riboti kirtimus saugomose teritorijose;
Keisti požiūrį į miškus kaip išteklius suvokimu, kad miškas yra rekreacinės aplinka, taip pat efektyvi kovos su klimato kaita priemonė;
Užtikrinti žaliųjų plotų formavimą miestuose, privalumu laikant brandžius medžius, kaip neatsiejamą urbanistinės plėtros dalį;
Sustabdyti Valstybinių miškų urėdijos pavertimą į akcinę bendrovę, pelno nelaikyti urėdijų veiklos tikslu;
Aktyviai priešintis utopinėms „klimato neutralumo“ ir „žaliosios transformacijos“ programoms, stabdyti biudžeto milijardų švaistymą siekiams visiškai pereiti prie atsinaujinančios energetikos.
Vytautas Sinica:
