Pasibaigus didžiausiai Lietuvoje saugumo konferencijai „Defending Baltics“ galvoje ūžia aibė minčių, pasiūlymų, kurie būtinai pasieks sprendimų priėmėjus. Tačiau atrodė, kad konferenciją galime uždaryti vos pradėjus. Lenkijos atsargos generolas Rajmund Andrzejczak išsakė mintį, kad NATO šalys rytiniame flange turi pereiti nuo strateginės gynybinės pozicijos (angl. defensive posture) ir būti pasirengus smūgiuoti agresoriui jo teritorijoje.
Žvelgiant bendrai, NATO daugiau nei pajėgus su kaupu įvykdyti šią funkciją. Negalima nesutikti su NATO SHAPE štabo viršininko pavaduotoju operacijoms gen. mjr. Matthew J. Van Wagenen – „Aljanso karas su rusija būtų kitoks, Vakarai turi visiškai kitokias galimybes ir resursus nei Ukraina“. O bet tačiau, tai nieko nepasako apie mūsų pačių, NATO rytinio flango, pajėgumą gintis ir smogti. Tai mūsų žemė, todėl mes patys turime būti pasirengę ją ginti bei sudaryti sąlygas sąjungininkams ateiti mums į pagalbą per priimančiosios šalies paramos sumanymą. Būtent apie tai kalbėjo tiek Lietuvos kariuomenės vadas, gen. Raimundas Vaikšnoras, tiek Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Remigijus Baltrėnas.
Kitais žodžiais tariant – kalavijui reikia ir skydo. Tam, kad kelti agresoriui saugumo dilemas, neužtenka nusipirkti ATACMS ar F16. Pafrontės valstybės turi sukurti efektyvią ir lanksčią gynybos sistemą, kur „deep strike“ smūgiai būtų integrali mechanizmo dalis. Šią tezę padės paaiškinti, „Defending Baltics“ konferencijos metu skaitytas pranešimas „Lessons for NATO Eastern flank: can we stand?“ Atleiskite, bet tekstas bus ilgas
Puolimas prasideda nuo gynybos
Niekas nemėgsta raustis į žemę. Paprastas pėstininkas nekenčia kasti, nes tai sunku, todėl jam atrodo, kad tai beprasmiška („juk niekas taip jau nebekariauja“). Vadai taip pat nemėgsta kišti savo pajėgų į apkasus, nes tada vienetai pasidaro statiški, sunkiau manevruojantys ir lengvai užpuolami. Karas prieš tarptautinį terorizmą Vakaruose sukūrė iliuziją, kad apkasai, tranšėjos, bunkeriai – tai kažkokio seno, „nemodernaus“ karo atgarsiai. Tačiau rusijos – Ukrainos karas įrodė, kad inžinerija (fortifikacija, mobilumas ir kontrmobilumas) vis dar yra vienas esminių karybos elementų. Konvenciniame kare naudojamos modernios žvalgybos priemonės, ugnies intensyvumas ir galingumas bei poreikis trikdyti ir nukreipti oponento manevrą verčia abi kariaujančias puses lįsti į apkasus. Tai priversta daryti net daugiau ugnies galios, resursų ir rezervų turinti rusijos kariuomenė (prisiminkime Surovikino liniją).
Tai matydamos valstybės rytiniame NATO flange ėmė kurti kontrmobilumo pajėgumą, kalbama apie bendrą gynybos liniją. Šis pokytis yra geras ir perspektyvus pirmas žingsnis. Tačiau rusijos – Ukrainos karas parodė, kad pagrindinė gynybos linija tėra pirmoji gynybos linija, kurią oponentas gali įveikti. Geriausias to pavyzdys – mūšis dėl Avdiivka. Okupantai čia bandė pasistūmėti dar 2022 m., tačiau pagrindinis puolimas čia prasidėjo 2023 m. spalio 10 d. Kol laikėsi Ukrainos vienetų pagrindinis gynybos rajonas, tol rusų stūmimasis buvo labai lėtas (spalio – vasario mėn. tik 72 km2). Tačiau pralaužus pagrindinę gynybos liniją, rusų teritoriniai laimėjimai augo tarsi ant mielių. Antai, kovą – birželį rusai šiame sektoriuje užėmė 220 km2, o liepą – rugsėjį net 480 km2. Kaip ne kartą pabrėžė Ukrainos karo analitikas Y. Butusov (beje, taip pat kalbėjęs konferencijoje), viena iš priežasčių – ukrainiečių negalėjimas mūšio sąlygomis įrengti antros, trečios, ketvirtos gynybinės linijos. Akivaizdu, kad mūšių metu prieš kiekybine prasme gerokai pranašesnį priešą, patys batalionai ar brigados ne visada sugebės įrengti vėlesnes (antrines) pozicijas (angl. subsequent positions). Taigi, būtina sąveika ne tik su kitais vienetais, bet ir su civiline administracija, kuri gali pasitelkti papildomus resursus (pvz. statybos įmones). Šią sąveiką kritiškai svarbu planuoti bei treniruoti dar taikos sąlygomis, kad vykdant ginkluotą gynybą netektų krauju mokėti už nepadarytus namų darbus. Manytume, kad čia yra kritiškai svarbus Lietuvoje šiuo metu reformuojamų karo komendantūrų vaidmuo jau taikos metu.
Priešą reikia mušti
Žinoma, gynybos linija priešo nenaikina. Tai tik žemė, betonas ir plienas. Atsispyrus nuo jų, ugnis ir manevras daro mirtiną žalą priešui. Tam, kad nekalbėtume abstrakčiai, palyginkime vieną iš NATO rytiniame flange besikuriančių divizijų su rusijos 1-osios tankų armijos 2-ąja motorizuota divizija. Aišku, galima sakyti, kad lyginame obuolius su kriaušėmis. Viena divizija dar nesukurta, tad teoriškai skaičiai gali kisti, o kitos divizijos pajėgumas realybėje yra gerokai kritęs dėl labai sėkmingo Ukrainos pajėgų darbo. Tačiau žvelgiant teoriškai, akivaizdu, kad vamzdžių persvara nėra mūsų pusėje. Rusiška divizija tankų turėtų 3,14 karto daugiau, PKM – 1,5 karto daugiau, artilerijos – 2,9 karto daugiau, o MLRS – 1,5 karto daugiau.
Čia verta prisiminti ir tai, kad agresorius savo operacijas grindžia didele ugnies persvara, t. y. svarbu ne tik artilerijos vamzdžių kiekis, bet ir amunicija. Seni, netikslūs, tačiau dideliais kiekiais ant ukrainiečių galvų verčiami rusų sviediniai yra didžiulė problema mūšio lauke. Žvelgiant į rusijos ir NATO balansą šiuo klausimu, tai iš paukščio skrydžio viskas atrodo lyg ir neblogai. Rusai pajėgūs per metus pagaminti apie 1,5 mln. 152 mm kalibro sviedinių, o iš NATO vien tik JAV – apie 700 tūkst. 155 mm sviedinių. Jei dar pridėtume kitus sąjungininkus, bei įvertintume, kad vakarietiški šaudmenys gerokai tikslesni, atrodytų, kad galima nusiraminti. Tačiau reikia turėti omenyje šiuos aspektus:
Agresorius naudoja ir 122 mm kalibrą, kurio pagamina beveik tiek pat kiek ir pagrindinio 152 mm kalibro.
Teoriškai, kiekybine prasme nenusileidžiant rusams, mums reikės (ir reikia) spręsti logistinius klausimus, kur dar ne iki galo paruošta infrastruktūra ar įsiterptu politinis aspektas (pvz. tranzito šalis X nuspręs, kad amunicijos judėjimas per jos teritoriją kelia grėsmę jos teritorijos saugumui).
Rusai išvystė koreguojamų aviacinių bombų pajėgumą, kuris yra didžiausia problema Ukrainos pajėgoms kontaktinėje linijoje. Taigi, pajėgų oro gynyba yra kritiškai svarbi.
Agresorius išmoko ukrainiečių jiems 2022 m. duotas pamokas ir visoje savo ginkluotųjų pajėgų struktūroje išvystė dronų pajėgumą, pradedant nuo kuopos lygmens. Kas iš to:
Žvalgybinių dronų pagalba net tokios senienos, kaip rusų haubicos „Gvozdika“, „Akacija“ ar D30 gerokai padidina savo ugnies efektyvumą, ką jau kalbėti apie modernesnes artilerijos sistemas. Taip rusų kiekybinė persvara yra sustiprinta dronų kokybiniu postūmiu, kuris yra labai pavojingas mūšio lauke;
Atakos dronų pagalba geba nukrauti dalį krūvio nuo artilerijos (t. y. taupyti šaudmenis, kur ir taip rusai tikėtina turėtų pranašumą);
Įgalina savo operacijas, t. y. dronų pagalba realiu laiku valdo pajėgas ant žemės, minuoja, koreguoja netiesioginę ugnį, vykdo elektroninę kovą, aprūpina pajėgas ir t. t.
Tai verčia mus visame NATO rytiniame flange galvoti:
Ne tik apie savo ugnies ir manevro pajėgumo didinimą, t. y. perkant brangias „ilgas rankas“ (pvz. smūgiams agresoriaus teritorijoje), bet ir gilinimą, t. y. divizijos padaliniams ir šalia veiksiantiems vienetams (Lietuvos atveju – KASP) suteikiant gal ne tokias brangias, bet adekvačias ugnies ir manevro (ar bent mobilumo) galimybes.
Dronų, elektroninės kovos ir oro gynybos pajėgumo išvystymas, kuris leistų ne tik apsaugoti pajėgas, bet ir išplėstų pajėgų kovines galimybes.
Karus laimi žmonės
Geležis yra beprasmė, kol vyrai ir moterys jos nepaverčia mirtinu ginklu. Ilgus metus vykstant karui prieš terorizmą dalyje mūsų regiono vyravo mintis, kad nebereikia didelių kariuomenių, visus darbus padarys profesionalai, o šauktinių kariuomenė – tai senų karų reliktas. Tačiau 2014 m. ir ypač 2022 m. rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad parengtas rezervas yra vienas iš lemiančių faktorių kare. Ir kalba eina ne apie „parengtojo rezervo“ teisinį apibrėžimą, o apie jo turinį.
Esminė žinia, kad neužtenka tik užpildyti praradimų, bet reikia ir kurti naujus padalinius ir dalinius, kas leidžia tikėtis primesti agresoriui savo mūšio tempą ir perimti iniciatyvą. Tiek Ukraina, tiek rusija, mobilizuodamos pajėgas susidūrė su ta pačia problema – formuojamus rezervinius vienetus reikia mokyti, motyvuoti, jiems reikia ginkluotės ir įrangos. Kitas svarbus dalykas, didžiausia problema yra ne pėstininkų trūkumas. Kritiškai trūksta vadų, artileristų, elektroninės kovos specialistų, logistų ir kitokių specialistų, kurių mokymas ar įgūdžių atnaujinimas užtrunka ilgiau. Ką jau kalbėti apie ginkluotės, technikos ar įrangos suteikimą. Vykstant karui papildomų instruktorių, automatinių šautuvų, tankų, artilerijos sistemų, šaudmenų, maisto, degalų ir kt. ieškoti yra vėlu. Ukraina (ką jau kalbėti apie rusiją) dar turi didesnę teritoriją ir galėjo sau leisti klysti bei mokytis iš savo klaidų. Mūsų regiono gynybos gylis nesuteiks tokios prabangos, tad NATO rytiniame flange reikalinga lanksti ir efektyvi rezervo rengimo ir aprūpinimo sistema. Kita vertus, mes juk neplanuojama atiduoti teritorijų, kad po to kažkada NATO jas atsiimtu, mes privalome gintis nuo pirmo teritorijos colio.
Tiekimo grandinių saugumas
Konvencinis karas – tai sekinantis karas. Betono, geležies ir žmonių čia gali nepakakti, kritiškai svarbu sutelkti ir gaminti resursus vietoje. NATO rytinio flango atveju ne mažiau svarbu ir galimybė tiekti ginkluotę, šaudmenis ir įrangą iš kitų Aljanso narių bei kuo sparčiau atvykti sąjungininkams. Tokiu būdu esminis to faktorius – maksimaliai saugūs tiekimo ir pajėgų judėjimo keliai. Ukraina savo kailiu tai patiria kasdien, nes vienas rusų esminių tikslų yra sugriauti galimybes iš Vakarų aprūpinti ukrainiečius ginkluote, šaudmenimis bei suardyti pačių Ukrainos pajėgų logistinę ir rotacijų sistemą. Žinoma, ši užduotis vykdoma paraleliai kartu su siekiu terorizuoti Ukrainos gyventojus, tačiau „deep strike“ smūgiai yra faktorius, ženkliai įtakojantis Ukrainos galimybes tęsti kovą. Agresorius Ukrainoje tai iš esmės daro keturiais įrankiais:
Ilgo nuotolio žvalgybos dronai (pvz. Orlan), dideliame aukštyje giliame Ukrainos užnugaryje virš strateginės reikšmės objektų žvalgantys taikinius, koreguojantys ugnies priemonių ugnį ir vykdantys smūgio efektyvumo vertinimą (angl. battle damage assessment).
Shahed dronai, vykdantys nuolatinį Ukrainos pajėgų oro gynybos testavimą ir varginimą, kas leidžia rusams ne tik naikinti taikinius, bet ir identifikuoti silpnąsias ir stipriąsias ukrainiečių oro gynybos puses.
Platus spektras raketų, kuriomis atakuojami svarbūs taikiniai visoje Ukrainos teritorijoje.
Jau minėtos koreguojamos aviacinės bombos, kurios iki 100 km atstumu smūgiuoja ne tik Ukrainos pajėgoms, bet ir atakuoja logistinę sistemą.
Kovoti su šiomis grėsmėmis Ukraina turi ribotas galimybes, tačiau visgi sukūrė gana efektyvią ir daugiasluoksnę oro gynybą – ribotas kiekis modernių ilgo nuotolio sistemų, sovietinės oro gynybos sistemos ir mobilios komandos su trumpo nuotolio sistemomis, priešlėktuvinėmis patrankomis, sunkiaisiais kulkosvaidžiais. Be to, ši sistema veikia sąveikoje su Ukrainos elektroninės kovos vienetais, kurie efektyviausiai veikia prieš rusų dronus. Antai, 2024 m. rugsėjo mėnesį Ukrainos teritorija atakuota 132 raketomis (4,4 per dieną), 1340 dronais (44,6 per dieną) ir 3374 KAB‘ais (112,4 per dieną). Daugiausia per vieną dieną rusai smogė 35 raketomis, 80 dronų Shahed ir 146 KAB‘ais.
Paeksperimentavome. Kasdiena atakuojamą Ukrainos teritoriją uždėjome ant NATO rytinio flango žemėlapio. Šis teorinis smūgių sektorius dengia Baltijos jūros sąsiaurius, Suvalkų koridorių, Gotlando salą, Baltijos jūros uostus bei sausumos priartėjimo kelius link jų. Ar mes rytiniame NATO flange esame pasirengę apsaugoti savo logistiką bei leisti atvykti sąjungininkams, jei kasdien tektų atlaikyti tokį bombardavimą? Galima sakyti, kad atskris F35 ir keliai bus saugūs ir švarūs. Galbūt. O kas bus jei sąjungininkai paklaus – jūs norite, kad F35 savo super brangiomis raketomis šaudytų į šimtus rusų pigių Shahed dronų ar kreivas, tačiau visgi mirtinas Kh101 raketas? Taip dalykai neveikia, mielieji. Tai mūsų žemė ir mes turime padaryti namų darbus. Kalba neina tik apie brangius Patriotus. Esmė yra daugiasluoksnė ir lanksti oro ir elektroninės gynybos sistema, kuriai sukurti reikalingas procesas, investicijos ir sąveika tarp valstybių. Kai NATO rytiniame flange turėsime tokį pajėgumą, tuomet ne tik F35 atskris kai reikės, bet ir Patriotai be vargo atvažiuos ir liks pasisvečiuoti ilgam.
„Nemesk kelio dėl takelio“
Apibendrinant galima pasidžiaugti, kad bent Lietuvoje turime gynybos linijos užuomazgą, vystome divizijos ugnį ir manevrą (įskaitant dronų pajėgumą), turime rezervą ir kalbame apie visuotinį šaukimą, vystosi gynybos pramonė, stipriname oro gynybą. Ar esame ten, kur norime būti? Žiūrint į prieš tai išdėstytas mintis, akivaizdu, kad ne. Tačiau pasirengimas gynybai tai nesibaigiantis procesas, kurio rezultato, t. y. efektyvumo mūšyje, geriau jau nepamatytume niekada. Nei vienas geras skyriaus vadas, generolas ar ministras nepasakys – mes viską mokame, esame viskam pasiruošę bei turime visko. Visuomet kažko trūks. Tad šį netrumpą tekstą galima užbaigti „House of the Dragon“ personažo lordo Otto Hightower citata: „Mes žaidžiame bjaurų žaidimą. Ir štai, dabar, pirmą kartą matau tavo ryžtą jį laimėti“. Lietuvos, NATO ir laivės gynyba – tai bjaurus, brangus ir dažnai kruvinas žaidimas. Jei liksime kelyje ir didinsime judėjimo spartą – mes jį laimėsime.
Locked N’ Loaded | Veidaknygė
