2025-05-09, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 176

Ekspertai įspėja apie religinio persekiojimo pavojų Europoje

Redakcija
-
1
Ekspertai įspėja apie religinio persekiojimo pavojų Europoje
Asociatyvi Unsplash nuotr.

Konferencijoje Berlyne „FoRB ir tolerancija tradicijai: iššūkis pliuralistiniams Vakarams“ religijos laisvės ekspertai diskutavo apie iššūkius, su kuriais susiduria tradicinių mokymų apie šeimą, lytį ir žmogaus prigimtį išpažinėjai Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Konferencijoje dalyvavo ekspertai iš Azijos, Amerikos ir Europos.

Kovos su netolerancija krikščionims Europoje observatorijos vykdomoji direktorė Anja Hoffmann pažymėjo, kad tradicinių religinių įsitikinimų reiškimas gali sukelti karjeros nesėkmes, teisines pasekmes ar savicenzūrą. Ji pabrėžė, kad „taikus asmeninių religinių įsitikinimų išreiškimas tapo potencialia politinės karjeros ar įsidarbinimo pabaiga“.

Europos Sąjungos katalikų vyskupų konferencijų komisijos patarėjas teisės klausimais daktaras Jose Luisas Bazanas kalbėjo apie sunkumus, su kuriais krikščionys susiduria susidūrę su „mandagiu persekiojimu“. Jis paminėjo popiežiaus Pranciškaus perspėjimą dėl socialinio ir teisinio spaudimo, kuris trukdo krikščionims gyventi pagal savo įsitikinimus.

Dr. Katharina von Schnurbein, Europos komisijos prieš antisemitizmą koordinatorė, iškėlė būtinybę suderinti religijos laisvę su kitomis visuomenės vertybėmis, pažymėdama, kad jos nėra viena kitą paneigiančios.

Reaguojant į dalyvių susirūpinimą, bus pristatyta nauja religijos laisvei palanki deklaracija, kurią paskelbs Religijos laisvės instituto atstovas Toddas Heisinga. Jis teigė, kad deklaracija gali turėti didelės įtakos ginant religijos laisvę ir skatinant tarpusavio supratimą visuomenėse.

Vengrijos specialusis patarėjas religijos klausimais Marcas Aurelas Erszegi taip pat pažymėjo „kultūrinės pusiausvyros“ išsaugojimo svarbą, pabrėždamas, kad regioninės tradicijos gali padėti pasipriešinti „ideologinei kolonizacijai“, keliančiai grėsmę kultūriniams skirtumams.

Šaltinis EUROPEAN CONSERVATIVE

Viešojo intereso gynimo prokurorai vertins kreipimąsi dėl pažeidimų statant policijos pastatus

Redakcija
-
0
Viešojo intereso gynimo prokurorai vertins kreipimąsi dėl pažeidimų statant policijos pastatus
Policijos pastatas Vilniuje / policija.lrv nuotr.

Almantas Stankūnas

Rugsėjo mėn. Generalinei prokuratūrai apskundžiau kitos teisėsaugos institucijos – policijos, pastatų statybos aplinkybes.

Pastaruoju metu 4 mano kreipimaisi į teisėsaugos institucijos per 4 savaites dėl galimos valstybės tarnautojų korupcijos ar aplaidumo – iškalbinga iliustracija „skaidriųjų“ valdančiųjų – TS-LKD, LS ir LP veiklai.

Dėl policijos pastatų statybos pagrindinis kaltinamasis yra VĮ Turto bankas, kurio atstovai leido rangovui indeksuoti statybų kainą ir taip galimai padarė beveik 2 mln. eurų žalą valstybei. Taip pat Turto bankas leido rangovui tęsti statybos darbus neturint tam teisinio pagrindo – susitarimo.

Visa tai sugalvojau ne aš, bet savo išvadoje dar gegužės gale konstatavo Viešųjų pirkimų tarnyba.

Akivaizdus pažeidimas. Tačiau nesulaukėme jokios nei Finansų ministrės Gintarės Skaistės, nei Vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės reakcijos. Taip išeina, kad abi TS-LKD deleguotos ministrės dangsto pažeidėjus – galimą jų korupciją arba bent tarnybinį aplaidumą.

Prokuratūra atidžiai išnagrinėjo šį mano kreipimąsi.

Nors nebuvo priimta nutartis pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau buvo priimtas sprendimas kreiptis į Generalinės prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrių dėl viešojo intereso gynimo.

Taigi, procesas tęsiasi.

Vilniaus Pilaitės ir Karoliniškių apygardos rinkėjai II rinkimų ture gali deleguoti į Seimą Nacionalinio susivienijimo Vicepirmininką, Vilniaus m. tarybos narį dr. Vytautas Sinica.

Jeigu taip įvyktų, man ir mano bendražygiams atsivertų dar geresnės galimybės kovoti su korupcija ir ginti viešąjį interesą.

Nuoroda į pranešimą spaudai ir visą mano pareiškimą.

Galbūt politinė reklama.

Garsiojo Jonny Greenwoodo iš grupės „Radiohead“ muzika – išskirtiniame koncerte Vilniuje

Redakcija
-
0
Garsiojo Jonny Greenwoodo iš grupės „Radiohead“ muzika – išskirtiniame koncerte Vilniuje

Lietuvoje pirmą kartą gyvai nuskambės „nepamirštama“ ir „beprotiškai gražia“ vadinama muzikinė siuita „There Will Be Blood“ („Bus kraujo“) pagal garso takelį kultiniam to paties pavadinimo filmui, kurį nufilmavo žymus kino režisierius Paul Thomas Anderson, o muziką sukūrė Jonny Greenwoodas – vienas iš legendinės grupės „Radiohead“ lyderių. Spalio 25 d. šį ypatingą Jonny Greenwoodo kūrinį Nacionalinėje filharmonijoje atliks Lietuvos kamerinis orkestras bei publikos pamiltas smuiko virtuozas ir dirigentas Hugo Ticciati (Švedija, JK), rengiantys išskirtinį koncertą festivaliui „Gaida 2024“.

Jonny Greenwoodas labiausiai išgarsėjo kaip „Radiohead“ gitaristas, šioje grupėje grojantis nuo mokyklos laikų. Jis buvo pradėjęs psichologijos ir muzikos studijas Oksfordo Brukso universitete, bet jas nutraukė, kai su grupe pasirašė leidyklos „EMI“ sutartį šešiems albumams. Su „Radiohead“ muzikantas koncertuoja iki šiol, o nuo 2021 m. groja ir su grupe „The Smile“.

Tačiau Jonny Greenwoodui nėra svetima ir klasikinio žanro muzika. Jis domisi Olivierio Messiaeno ir György Ligeti kūryba, o savo muzikinį kelią pradėjo kaip altininkas. Greenwoodas taip pat groja fortepijonu, violončele, išilgine fleita, armonika, vargonais, arfa, o ypač mėgsta Martenot bangas. Jis yra parašęs nemažai kūrinių klasikinei sudėčiai, tarp kurių ir kompozicijos Londono Contemporary Orchestra bei BBC Koncertiniam orkestrui.

2004 m. Jonny Greenwoodas buvo BBC simfoninio orkestro reziduojantis kompozitorius ir BBC užsakymu parašė kūrinį „Popcorn Superhet Receiver“. 2005 m. jis buvo kviestinis kompozitorius „Southbank“ centro rengiamame prestižiniame „Ether“ festivalyje, kur jo kūrinį „smear“ atliko Londono Sinfonietta. Taip pat BBC užsakymu kūrėjas parašė koncertą smuikui „Horror vacui“, kurio premjera įvyko 2019 m. festivalyje „BBC Proms“, o 2020 m. šis kūrinys laimėjo prestižinį „Ivors“ apdovanojimą.

Kompozicijos „Popcorn Superhet Receiver“ fragmentus Greenwoodas vėliau inkorporavo į garso takelį P. Th. Andersono filmui „There Will Be Blood“ (2007). Tarp jo vėlesnių darbų kino muzikos srityje – takeliai dar dviems garsiojo Paul Thomas Andersono juostoms „The Master“ ir „Inherent Vice“, rež. Tran Anh Hungo filmui „Norwegian Wood“, Lynne Ramsay juostai „We Need To Talk About Kevin“, psichologiniam trileriui „You Were Never Really Here“ su aktoriumi Joaquinu Phoenixu.

„There Will Be Blood“ – režisieriaus P. Th. Andresono drama-trileris, laisvai paremtas Uptono Sinclairo romanu „Oil!“ (1927). Juosta buvo nominuota aštuoniems „Oskarams“ ir pelnė du – geriausio aktoriaus (Daniel Day-Lewis) ir geriausios kinematografijos (Robert Elswit) kategorijose. Jame nagrinėjamos ambicijų, godumo, šeimos ir gadinančios galios bei turto įtakos temos. Tarp kitų žinomų P. Th. Andersono filmų – „Magnolija“ (1992), „Boogie Nights“ (1997), „Master“ (2012), „Inherent Vice“ (2014), „Phantom Thread“ (2017) ir kt. Jonny Greenwoodo sukurtas garso takelis filmui „There Will Be Blood“ sulaukė didžiulės sėkmės ir puikių įvertinimų. Žurnalas „Rolling Stone“ juostą „There Will Be Blood“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu ir apibūdino jį kaip „garsinį sprogimą, kuris naujai išrado, kokia galėtų būti kino muzika“, o 2016 m. vienas žymiausių kino muzikos kompozitorių Hansas Zimmeris sakė, kad Greenwoodo sukurtas garso takelis buvo „beatodairiškai, beprotiškai gražus“. Stephenas Thomasas Erlewine’as tuo tarpu rašė, jog „Greenwoodas žinomas kaip nuotaikos kūrimo meistras, būdamas „Radiohead“ gitaristu, tačiau „There Will Be Blood“ yra tarsi nutolęs nuo nuolatinių šios grupės eksperimentų su elektronine muzika. Tai didingai nerimą kelianti muzika – nesvarbu, ar skambėdama filme, ar atskirai nuo jo. Bet kuriuo atveju – šią muziką išgirdus, jos neįmanoma pamiršti.“

Jonny Greenwoodo siuitą „There Will Be Blood“ atliks Lietuvos kamerinis orkestras su dirigentu ir smuiko virtuozu Hugo Ticciati priešakyje. Garsusis muzikas ne kartą koncertavo Lietuvoje ir čia jau yra tapęs publikos numylėtiniu – jo koncertai sulaukia didžiulio žiūrovų dėmesio ir entuziazmo. H. Ticciati atliekamos ir kuriamos koncertų programos, rengiami festivaliai pasižymi „unikaliu posūkiu“, tam tikra originalia idėja. Žymiosios Londono koncertų salės „Wigmore Hall“ direktorius Johnas Gilhooly yra pavadinęs H. Ticciati vienu iš pačių talentingiausių jaunesniosios kartos dirigentų ir meno vadovų, kuriuos yra sutikęs. Muzikantas koncertuoja visame pasaulyje ir bendradarbiauja su geriausiais orkestrais, tokiais kaip „Kremerata Baltica“, Škotijos, Štutgarto ir Lietuvos kameriniai orkestrai.

Grupės „Radiohead“ gitaristo Jonny Greenwoodo kūrinys „There Will Be Blood“ – Lietuvos kamerinio orkestro ir smuiko virtuozo bei dirigento Hugo Ticciati koncerte – spalio 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Bilietus platina „Kakava.lt“. Festivalį „Gaida“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė.

Karolina Baltmiškė. Vilniaus latvių bendruomenė šventė 35-metį

Redakcija
-
0
Karolina Baltmiškė. Vilniaus latvių bendruomenė šventė 35-metį

Spalio 12 d. Vilniaus latvių draugija, vadovaujama Guntos Rone, šventė veiklos 35-metį.

Juos pasveikino Latvijos ambasados Lietuvoje ambasadorė Solveiga Silkalna, Latvijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkė, buvusi Pasaulio laisvų latvių bendruomenės vadovė Kristina Saulīte, Rygos latvių draugijos pirmininko pavaduotoja Stella Lipite. Vilniaus latvių bendruomenės veikla pasidžiaugė ir su gražia sukaktimi pasveikino Tautinių mažumų departamento Ryšių su Tautinėmis bendrijomis skyriaus vedėja Rasa Paliukienė, Tautinių bendrijų namų direktorius Gžegož Miloševič.

Guntai Ronei sveikinimų nestigo

Už indėlį į latvių kultūrą, jos saugojimą ir bendruomenės veiklą Latvijos ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkalna padėkos raštus įteikė Nijolei Sisaitei, Rutai Miškinienei, Dainai Klovienei, Ritai Upītei, Lidijai Pinkulei, Veltai Žigurei-Anužienei.

Latvijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Solveiga Silkalna

Nuoširdžiais linkėjimais ir dovanomis latvių bendruomenę sveikino Tautinių bendrijų tarybos pirmininko pavaduotoja, Lietuvos rumunų kultūros bendrijos „Dačija“ vadovė Lučija Bartkienė, Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė Natalija Šertvytienė, Lietuvos estų bendruomenės pirmininkė Liia Urman, Lietuvos armėnų atstovai Ruslan Arutiunian ir Aleksandras Bojadžian, latvių bendruomenės atstovė iš Kauno Anita Dabužinskienė.

Koncertuoja latvių ansamblis iš Rygos

Įspūdingą ir geriau savo etnokultūrą pažinti padedančią programą atvežė ansamblis iš Rygos. Jie ne tik dainavo latvių dainas ir grojo latvių melodijas, bet ir priminė senuosius papročius bei šokius. Įspūdingiausias šokis – šokis mažiausioje pasaulio scenoje, kurią atstojo latviškais ornamentais išmargintas suolelis. Taip pat demonstravo senuosius instrumentus, tarp jų ir didžiausias kankles pasaulyje.

„Nuoširdžiai dėkojame šventės rėmėjams: Lietuvos tautinių mažumų departamentui, Latvijos užsienio reikalų ministerijai, Latvijos ambasadai Lietuvoje. Jų, ypač Tautinių mažumų departamento, dėka galėjome surengti ne tik šią šventę, bet ir puoselėti savo kultūrą per visus 35-erius metus“, – dėkoja Vilniaus latvių bendruomenės pirmininkė Gunta Rone.

Vienijo nepriklausomybės idėja

Draugija kūrėsi tuo metu, kai Lietuvoje ir Latvijoje kilo nepriklausomybės atkūrimo banga. „Ta bendruomenė, kuri pradėjo burtis 1989 metais, labai pasikeitė. Atsižvelgiant į valstybės reikalavimus, net tris kartus teko draugiją perregistruoti, – sako draugijos pirmininkė Gunta Rone. – Tuo metu mes norėjome būti kartu, kartu prisidėti prie Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės atkūrimo. Visi kartu su Latvijos vėliavomis dalyvaudavome Sąjūdžio renginiuose. Kartu važiuodavome į Latvijos liaudies fronto organizuojamus mitingus. Į besikuriančios draugijos veiklą įsitraukė ir Vilniuje studijuojantis latvių jaunimas“.

Su dviejų broliškų tautų nepriklausomybės atkūrimo idėja, kaip teigia pašnekovė, kilo noras drauge puoselėti ir skelbti latvių etnokultūrą. „Atsirado potraukis susirinkti ir padainuoti latviškas dainas. Tada širdį užliedavo nenusakoma šiluma, gerumas, pasididžiavimas savo tauta ir šalies, kurioje gyvename, žmonėmis. Visi išgyvenome didžiulį emocinį pakilimą“, – prisimena pašnekovė.

Judėjimą skatino valstybė

Veiklą suaktyvino ir tuometinis Lietuvos požiūris į tautines mažumas. „Jutome labai didelį 1990 metais pradėto kurti Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir jo vadovės Halinos Kobeckaitės palaikymą, – pasakoja draugijos pirmininkė. – Tada buvo pradėtas ir tautinių bendruomenių veiklos finansavimas. Gavę pirmąją paramą nusprendėme pasisiūti tautinius kostiumus. Prisimenu, Latvijoje ieškojome tam tinkančios medžiagos. Pirmuosius sijonus mums pasiuvo draugijos narė Sarmite Mikulionienė. Kai Lietuvoje įsikūrė Latvijos ambasada, ir ji pradėjo finansiškai remti mūsų draugijos veiklą. Kadangi buvome subūrę nedidelį ansamblį, ambasada skyrė lėšų kolektyvo vadovei atvykti iš Latvijos ir su mumis repetuoti. Draugijos narių šeimose augo nemažai vaikų, tad įkūrėme vaikų klubą. Per piešimo užsiėmimus, latviškas dainas, žaidimus, padedami atvykstančios mokytojos iš Latvijos, jie mokėsi latvių kalbos. Per draugijos renginius ir mes su vaikučiais dainuodavome savo tautos dainas. Paskui pradėjome kviesti profesionalius atlikėjus iš Latvijos, nes atsirado noras plačiau pristatyti savo šalies kultūrą“.

Gunta su malonumu prisimena draugijos narių rengiamas parodas. Iki šiol daugelio draugijos narių atmintyje išlikusios Rutos Kiškienės megztos pirštinės, stebinusios savo raštais. Jos buvo eksponuojamos ir Latvijos ambasados, Rygos latvių draugijos, vienijančios latvių organizacijas visame pasaulyje, renginiuose.

Veiklą keičia pakitę poreikiai

Besikeičiantis gyvenimo būdas, išmaniųjų technologijų atvertos naujos galimybės, padedančios pažinti visą pasaulį, pakeitė ir Vilniaus latvių draugijos veiklą. „Ir tai natūralus procesas. Aš ir daugelis mano bendraamžių buvome gimę ir augę Latvijoje, todėl mums buvo labai svarbu per latvių kalbą, latviškas dainas, rankdarbius pajausti savo šaknis. Tą ilgesį jaučia dar mūsų vaikai, bet anūkai savo gimtąja šalimi laiko Lietuvą ir tokio prisirišimo prie Latvijos, kokį juntame mes, jie nebeturi. Jaunimas ateina į mūsų rengiamas šventes, kai reikia, padeda, bet draugijos veikloje  aktyviai nedalyvauja, – pasakoja Gunta Rone ir viltingai priduria. – Atgaivinome vaikų klubą, kuriame per įvairias veiklas vaikai mokosi latvių kalbos. Juos moko Liene Bruniniece-Žinienė, jai padeda Silvija Korolkova. Džiaugiamės, kad tėvai nori vaikams pasėti pagarbą savo tėvų kalbai, kultūrai“.

Latviškų dainų ilgesys

Madara Žgute, kurią galima sutikti daugelyje Vilniaus latvių draugijos renginių, yra tos kartos, kuri, nors jau gimusi Lietuvoje, bet neatitrūkusi nuo Latvijos. „Aš gimiau Vilniuje, bet mano abu tėvai buvo atvykę iš Latvijos. Jie buvo iš skirtingų miestų, abu mokėsi Vilniaus universitete, kur ir susipažino. Sukūrę šeimą jie nusprendė likti Vilniuje. Šiame mieste ir gimėme mudu su broliu, – pasakoja Madara. – Mano bendrystė su Vilniaus latvių draugija prasidėjo, kai man buvo dveji–treji metukai. Tėvai eidavo į draugijos renginius ir mane vesdavosi. Lankiau ir draugijos suburtą vaikų klubą. Tuomet muzikos mokytoja atvažiuodavo iš Latvijos. Įsivaizduojate, į kiekvieną užsiėmimą, o jie vykdavo kiekvieną šeštadienį, ji atvažiuodavo. Ir dabar aš palaikau ryšį su žmonėmis, kuriuos nuo seniai pažįstu. Nors šiandien mano gyvenime daugiau lietuviškų tradicijų, lietuvių kalbos, kurią dar lankydama darželį išmokau ir kuria bendrauju su draugais, nes visi mano draugai – lietuviai, bet glaudūs ryšiai sieja su Latvija. Ten dabar gyvena mano tėtis, mano giminės. Su jais kalbu latviškai. Tiesa, kartais vienas kitas latviškas žodis užsikerta, bet su visais puikiai latviškai susikalbu. Nors dažnai girdžiu teigiant, kad latvių ir lietuvių kalbos labai panašios, bet kartu jos ir skirtingos. Skiriasi leksika, kirčiavimas, garsų tembras. Pastebėjau, kad, kai kalbu latviškai, net mano balso tembras pasikeičia“.

Madara su malonumu prisimena 2023-iaisiais vykusią Latvijos dainų šventę, skirtą 150-osioms metinėms. „Labai pasiilgstu latviškos kultūros, latviškų dainų, – prisipažįsta Madara ir užsimena, kad būtų smagu, jei atsirastų ir latviškas dainas atliekantis ansamblis. – Su Gunta sprendžiame, kaip į draugijos veiklą būtų galima pritraukti daugiau žmonių. Manau, dalis Vilniuje gyvenančių latvių kilmės žmonių į draugijos veiklą neįsitraukia ir dėl jos mažo žinomumo. Su visais Vilniuje gyvenančiais tautiečiais planuojame kurti duomenų bazę, nes dabar nežinome, net kiek latviškos kilmės žmonių čia gyvena“.

Lina Dūdaitė-Kralikienė. Burbulai, burbulėliai…

Redakcija
-
16
Lina Dūdaitė-Kralikienė. Burbulai, burbulėliai…

Kai per ketverius metus teišeina: vaivorykštinis suoliukas (1 vnt.) ir vaivorykštinė perėja (1 vnt.).

Nuotr. iš interneto platybių

Seimo rinkimų kampanija praėjo kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Nepastebima tokia. Naivi ir beviltiška. Toks keistas jausmas: lyg skaitytum istorijos skyrių apie Romos žlugimą, artėjantį trečiąjį Abiejų tautų respublikos padalinimą ar 1939-uosius. Išoriškai kaip ir viskas gerai: vaikai gražiai sugulę, rugiai žaliai sužėlę. Politikai gražiai kalba, šalis klestėte klesti: dar niekada negyvenome taip gerai… Kažkur paausyje aidi patrankų salvės. Guodžiamės, kad toli. Kad gal pavyks atsipirkti… Pinigais, aukojimais ir deklaratyviomis frazėmis apie tėvynės meilę. Sprendžiame problemas, kurių… nėra. Kad nespręstume esamų.

Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ką rodo šie rinkimai? Kol liaudis purslojasi, kabindama vieni kitiems vatnykų etiketes ir grasindama nesusipratėliams bausme iš Vakarų, kuri tiems nesusipratėliams nuoširdžiai px, konservatorių antroji vieta liudija reikšmingą šalies lūžį. Visada smagu stebėti rinkimų rezultatus, kai eina pirmieji, mažųjų apylinkių balsai. Ir kaip jėgų santykis pasikeičia, kai suskaičiuojami biuleteniai didžiųjų miestų, o konkrečiai, sostinės rinkimų apylinkėse. Politinių jėgų laukas pasikeičia neatpažįstamai. Taigi, konservatorių sėkmė liudija viena: nematyti dviejų Lietuvų yra tas pats, kaip nematyti dramblio kambaryje, kai jis ten yra.

Sostinės rinkėjų neatbaidė tai, kas kitu atveju būtų vadinama vertybių krize: nei Baltcap skandalas, nei ministrų pasiskraidymai (kito ministro koDletas droviai rūko kamputyje) neveikia. Tokie neveikimai – akivaizdus raktas į sostinės biurų planktonų kartonbučiuose sėkmės paslaptis. Verslas tampa biurslu ir sėkme laikomas ne gebėjimas ką nors naujo kurti ir diegti, o patogiai prisičiulpti prie dosnaus valstybinio sektoriaus tešmens. Tuo iš esmės paaiškinama ir antrosios Lietuvos nesėkmė: nepaisant visuotinės trinkelizacijos, čia progų prisisiurbti prie valstybės biudžeto kur kas mažiau. Žinoma, kritikai sakys, kad konservatorių elektoratas labai drausmingas. Aha, o kiek tų drausmingųjų kasmet darniomis gretomis išžygiuoja kryžiaus žygin į dausas?

Juos pakeičia sostinės – įsikalbėtos sėkmės – elektoratas. Ir neturėkit iliuzijų, kad tai meilė. Vilniaus ir konservatorių santuoka grynai iš išskaičiavimo. Kam geriau paeis Balcap stiliaus projekčiukai, kai nachaliavu nukomunizdinta 40 (galimai ir daugiau) liamų, už tuos ir balsuos. Kol valdžia pezės apie kosmosus ir vienaragius, tol ir rinks. O kai nepaeis ar apsivogs – ups, kam nepasitaiko? Nes kartonbučiai patys neapsimokės ir lizinginės mašinos pačios neišsipirks. Ir jei manote, kad valstybinis švietimas ir valstybinė medicina stekenami veltui, galite ir toliau taip manyti…

Esminė ir labai pavojinga tendencija, už kurią buvo linčiuojamas kunigas Ričardas Doveika, yra auganti baimės atmosfera valstybėje.

O jei nemanysite, valdžiukė ras priemonių perauklėti. Esminė ir labai pavojinga tendencija, už kurią buvo linčiuojamas kunigas Ričardas Doveika, yra auganti baimės atmosfera valstybėje (savo mintį jis pagrindė apklausos duomenimis). Baimės kalbėti apie esmines problemas. Vos prieš porą savaičių pasirodė kita apklausa, kuri iš esmės teigia tą patį. Trečdalis visuomenės pripažįsta, kad esama nesaugumo ir baimės viešai išsakyti savo poziciją visuomenę jaudinančiais šeimos sampratos klausimais (Šaltinis: https://www.tv3.lt/…/visuomenes-nuomones-tyrimas…).

Gebėjimas kalbėti sudėtingiausiais, nepatogiausiais klausimais yra demokratijos rodiklis. Ir jei trečdalis visuomenės bijo būti užlodyti, vadinasi, problemas imame slėpti po kilimu. Ir tampame visuomene, kurioje nuomonės skirstomos į valdžios ir neteisingą. Ar ne iš tokios visuomenės prieš trisdešimt ketverius metus išėjome? Drakonas mirė, tegyvuoja… drakonas? Tik įtakotukai jau taip intensyviai nebeloja: supranta, kad pernelyg uolūs artimiausius ketverius metus gali nebegauti užsakymų.

Tampame visuomene, kurioje nuomonės skirstomos į valdžios ir neteisingą.

Dar vienas dalykas iš ko nuoširdžiausiai žvengiu, tai mūsų košerinių politikų ir politologų beigi žurnalistų kova su propaganda. Standartinis kovos su propaganda algoritmas yra toks: pirmiausiai papasakojama, ką propagandonai teigia (pageidautina su mažiausiomis smulkmenomis), o tik po to, pačioje straipsnio pabaigoje parašoma: tai propaganda, melagiena etc. Su „vatnyku“ ir „antisemitu“ Žemaitaičiu ir jo „Nemuno aušra“ kovojo taip sėkmingai, kad šioji veik garantuotai atsidurs vyriausybėje.

Aišku, kai kas galės paskui ketverius metus krokodilo ašarom raudoti, kad ir vėl išrinko „ne tuos“. Kadangi, mėlyna padangė, Žemaitaičio vardas vienaip ar kitaip košerinėje žiniasklaidoje per savaitę be jokių Užs. Nr. buvo paminėtas viso labo… 82 kartus. Ponas Žemaitaitis tapo tikru baubu rinkėjams mobilizuoti: balsuokite už košerinius, nes gali ateiti… šitas antisemitas (pardon už kalambūrą).

Apie kokią visiems lygią politinę sistemą tada kalbame? Jei vienus nemokamai reklamuoja visa sisteminė žiniasklaida, o kiti, švelniai tariant, ignoruojami. Priminkite man, kada apklausose pasirodė, pavyzdžiui, Nacionalinio susivienijimo pavadinimas? Ir, o stebukle, kažkokiu ypatingu būdu ši jėga ėmė ir surinko 2,87 proc. balsų, kai buvo prognozuota vos 0,8? Ar ne veidrodžiai kreivi?

Antisemitizmas Lietuvoje – puikus pavyzdys, kaip sėkmingai galima spręsti… nesamas problemas.

Antisemitizmas Lietuvoje – puikus pavyzdys, kaip sėkmingai galima spręsti… nesamas problemas. Pirmiausia, tam, kad visuomenėje tarptų antisemitizmas, viena svarbiausių jo dedamųjų dalių turi būti tas neapykantos objektas, kitaip sakant, konkrečios tautybės asmenys. Nežinau kaip dabar, tačiau prieš kelerius metus, kai domėjausi, visame Rokiškio rajone nebuvo nė vieno žydų tautybės asmens.

O tai ko tada nekęsti, atleiskite už durną klausimą? Apskritai, su žydais susiję klausimai Lietuvoje kartais pasiekia absurdo lygį. Kai manęs paklausia, ką aš manau apie žydus apskritai, atsakau vienu sakiniu: mano Dievas yra žydas. Antra, kiek šios tautybės žmonių pažįstu, visi yra malonūs ir visokeriopai gerbtini žmonės. Neigti Holokaustą, kai jį gali pačiupinėti – vos už 5 km nuo mano gimtojo miesto yra nužudytų žmonių kapai, gali tik elementarus idiotas.

Apie Palestinos ir Izraelio konfliktą mano atsakymas tas pats – mano Dievas yra žydas. Be to, 2023 m. spalio 7-osios ataka yra šlykšti. Tai mano asmeninės nuostatos. Kad ir kokios jos bebūtų, niekaip negali paveikti tarptautinio klimato, nė vieno konkretaus žydo ar antisemito likimo. Deklaruoti save doru ir teisingu šiuo atveju nereikalauja jokių pastangų. O štai išspręsti regionų, švietimo ar medicinos problemas… Čia jau vien tik lozungų nebepakanka.

Lygiai taip ir su tuo nelemtu partnerystės klausimu. Kad tik tai būtų mūsų problemos. Ketverius metus pešėmės apie nieką, pravardžiuodami vieni kitus tai vaivorykštiniais, tai homofobais. O naudos? Vienas vaivorykštinis suoliukas, viena vaivorykštinė perėja ir kelios eisenos su būgnais ir boa šaliais. Sukiršinta ir supjudyta visuomenė. Kaip sakant, laimės pilnos kelnės.

Ir kanapių legalizavimo klausimas išnyko, kaip dūmas, neblaškomas vėjo. Kaip ir tai siūliusi šaltibarščių spalvos partija tuoj išgaruos iš Seimo.

O štai pedagogai, apsiskaičiavę, kad algos taip ir nepakilo, neišnyko. Trūkstami vadovėliai iš šventos dvasios neatsirado. Įpusėjus tretiesiems karo Ukrainoje metams, apsigraibėme, kad slėptuvių ir priedangų neturime. Komendantūros tik kuriamos. O šalies gyvenimą kelioms dienoms gali sutrikdyti paprasčiausia audra.

Pustrečių metų karo, o mes tebespangstame, kaip elektra krausime automobilius. Kelias valandas, pavojaus akivaizdoje. Kaip gerai atsisakyti grynųjų. Iki kokio nors lietaus užpilto serverio ar nuhakintų duomenų. Tebespangstame.

Trisdešimt ketvirtaisiais laisvės metais dasigyvenom iki to, kad lietuvių kalbą viešajame beigi paslaugų sektoriuje jau turime vėl ginti įstatymais.

Kalbame, kad reikia saugoti ir ginti savo šalį. Prisileidę svečių šalių „inžinierių“ beigi „gydytojų“. Trisdešimt ketvirtaisiais laisvės metais dasigyvenom iki to, kad lietuvių kalbą viešajame beigi paslaugų sektoriuje jau turime vėl ginti įstatymais. Vos prieš kelias dienas nelegaliai laikomu ginklu buvo nušautas advokatas, vykdantis savo pareigą. Klausimas, kiek dar nelegalių ginklų klaidžioja, kokie jie, ir ar tą valandą X jie nebus nukreipti į mūsų karius, policininkus, civilius žmones?

Kaip ruošiamasi spręsti dviejų Lietuvų klausimą, kai skilimas jau akivaizdus? Skiriasi viskas: problemos, lūkesčiai, interesai. Kaip prie vieno stalo susodinti tas dvi Lietuvas? Eilinį kartą vienus išvadinus vatnykais ar runkeliais? Ignoruojant ir apsimetant, kad to nėra?

Valstybės erozija jau matoma. Kol kas nežymi. Lyg ir viskas dar veikia. Kaip ir 1939-aisiais: kai madinguose salionuose grojo muzika ir buvo valgomi kanape. Gatvėmis važinėjo ponų automobiliai. Kilo bankų ir įstaigų pastatai. O Kauną damos vadino mažuoju Paryžiumi. Viskas buvo gerai. Kol…

Apie tai reikia kalbėti. Ne apie vatnikus ir antisemitizmą, ne apie partnerystes ir socialinių lyčių kiekį. Apie realias problemas. Spręsti jas reikia realiai ir greitai. Galvojant ne tik apie lozungus, bet ir apie sprendimų pasekmes. O tai bus, kaip su „Nemuno dešra“. Patys prisiprašėt.

Valdas Vižinis. Remyga, kaip naiviojo stabas minutei

Redakcija
-
4
Valdas Vižinis. Remyga, kaip naiviojo stabas minutei

Veidaknygė

Pradžiai, atleisk Jokūbaiti, jog pradedu tavo žodžiais – prisidengiu filosofo autoritetu. Naivusis rinkėjas juk galvos – nusišneku, kai taip traktuoti tavo žodžius vargu ar drįs.

„Pokomunistinis žmogus išsivadavo iš komunizmo, ne iš kvailumo. Apie tai nereikėtų kalbėti, jeigu ne visuotinis atsisakymas apmąstyti politinį idiotizmą. Piliečiai kasdien sako žodžius „kvailystė ir „idiotizmas, tačiau nenori apmąstyti šio politinio reiškinio“, – rašo filosofas savo knygoje.

Galbūt A. Jokūbaitis turėjo galvoje absurdus, kurie politikoje gaminami bene kasdien, tačiau šiai dienai naivusis lietuvis (toliau naivusis) prie urnų parodė, jog pirmiau yra kiaušinis – rinkėjas, ne politika – višta.

Naivusis rinkėjas visa jėga metėsi į Žemaitaičio pusę. Ir su tokiu azartu, kad kiti greitosiomis sulipdyti būriai „valdžiai imti“ šiandien , o tai nesunku nuspėti, sėdi stiklinėmis akimis ir žiūri į sieną.

Veltui Dagių, Puidokų, Gražulių prakeikimai, užkeikimai, išmušti dantys, kiti šokiai su būgnais aplink laužą. Naivusis rinkėjas tokius nuo Seimo nulaižė kaip karvė druską. Ir juk pastarieji žinojo.

Juk žinojo – naivusis nebalsuoja už senai įgrisusius šoumenus. Jam reikia vis naujo, kito, jaunesnio, triukšmingesnio, agresyvesnio, energingesnio, chuliganiškesnio.

Remyga pataikė. Rėžė ir užteko būreliui į Seimą.

Naiviajam dar įteiginėjama – mes jėga, galim daugiau ir nutylima – mes kalno viršūnėje, nes šiai dienai naiviojo tėra tiek kiek yra.

Naiviajam viskas išsakyta. Naivusis darbą padarė. Lieka džiaugtis.

Bet štai bėda.

Naivusis nesupranta, jog jo noras viską keisti iškart – niekas, nes veikia sistema – molas, sutvarkytas valstybę ginti nuo kas ketverius metus pakylančių naiviojo cunamių.

Ką žino Remigijus, bet nesako naiviajam:

  1. Kad jo sulipdyta (žodis tas) partija patį užnešė į karjeros viršų ir tikslas vienintelis – kaip asmeniškai pasinaudoti šiuo politiniu kapitalu būnant valdžioje. Juolab Skvernelio premjeravimo laikais siūlėsi į finansų ministrus. Kodėl ten ? Nagi spėkit. Taip, kad Lietuvai būtų geriau.
  2. Kad partiją „Nemuno aušra“, kuria naivusis rinkėjas jaučiasi pakylėtas į nugalėtojus, Remigijus laiko asmeniniu projektu ir šioje partijoje bus tik vienas žodis – jo.
  3. Kad partija, dabar išgyvenanti atsiradimo katarsį, netrukus pradės stumdytis įtakomis viduje, blaškytis, tirpti. Nes nėra partiją vienijančios ideologijos, kurią galėtų įgyvendinti. O šoumenai, išmetę į viešumą keletą pažadų fragmentų, net negali aiškiai pasakyti ko realiai sieks būdami valdžioj. Nes nežino. Nesant idėjinės šerdies, tokie susibūrimai sklaidosi menkiausiam vėjui pučiant.
  4. Kad išrinkti yra kur kas lengviau nei išlikti.
  5. Kad partija šią dieną – savo šlovės zenite ir kad daugiau to niekada nebebus. Palaikymas trauksis ir vieną dieną dings, palikęs Remigijų beorėje erdvėje.

Naivusis balsavęs už šį šou, ieškos kito, nes šį matė. Idėjų nėra ir nebuvo, o pagrindinė, dėl kurios naivusis balsavo – konservatoriai blogis – nebeteko prasmės.

Neparašiau dar apie naivųjį partietį – puidokininką, gražulininką ar kito būrio valdžiai imti karį. Gal kada.

(Autorius balsavo kaip balsavo, tačiau dar 3 nukreipė į valstiečius, nujausdamas tuos 7,2 proc., kai jo draugai balsavo už NS puikiai suprasdami šios partijos galimybes patekti į Seimą ir tai buvo aiškūs palaikymo balsai ateičiai. Labai linkiu Vytautui Sinicai Seimo.)

Mano priešų priešas yra Donaldas J. Trumpas

Redakcija
-
1
Mano priešų priešas yra Donaldas J. Trumpas

 Praėjusią savaitę prancūzų laikraščio žurnalistas manęs paklausė: „Ar balsuosite už Donaldą Trumpą?“. Būdamas amerikietis, dažnai sulaukiu šio klausimo iš europiečių. Atsakymas visada būna: „Taip, būtinai.“ Po to paprastai seka kokia nors versija: „Dieve mano, kodėl, po velnių, kodėl?“

Atsakymas yra ne todėl, kad tikiu Donaldo Trumpo sugebėjimais, ar todėl, kad manau, jog jis įkūnija kokį nors konservatyvų idealą, ar net ne todėl, kad manau, jog jis yra geras žmogus. Ne todėl, kad tikiu, jog Trumpas yra koks nors konservatyvus idealas. Atsakymas iš dalies yra todėl, kad 100 proc. tikiu J. D. Vance’u. Bet atsakymas daugiausia dėl to, kas Donaldas Trumpas nėra.

Jis nėra kandidatas į prezidentus, kuris nori tęsti šį beprasmį ir brangiai kainuojantį karą Ukrainoje. Kaip ir Vengrijos Viktoras Orbanas, jis nori, kad šis sunkiai išsprendžiamas ir kruvinas konfliktas būtų išspręstas taikiai.

(Beje, D. Trumpas nėra kandidatas, kuris niekina Viktorą Orbaną, protingiausią lyderį visoje Europoje. Trumpas atšauktų JAV ambasadorių Vengrijoje, kuris Bideno administracijos nurodymu elgiasi taip, tarsi diplomato pareiga būtų nepaliaujamai supriešinti jį priimančią šalį).

D. Trumpas nėra kandidatas, kuris tikisi, kad Europos tautos elgsis kaip Amerikos vaivadija. Jis tikisi, kad europiečiai mokės sąžiningą savo gynybos dalį. Europiečiams jau seniai laikas nustoti būti nemokamais Amerikos keleiviais šiuo atžvilgiu.

D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris labiau linkęs pradėti karus. D. Trumpo administracija per savo kadenciją nepradėjo nė vieno naujo karo. Kamalos Harris kampaniją entuziastingai remia neokonservatyvūs karo kurstytojai, tarp kurių svarbiausias – buvęs viceprezidentas Dickas Cheney, kuris buvo pagrindinis pražūtingų karų Irake ir Afganistane architektas.

D. Trumpas yra kandidatas, kuris patikimiau remia Izraelį. Jis nenusilenks žydų nekenčiantiems universitetų aktyvistams ir jų sąjungininkams islamistams, kurie masiškai išėjo į gatves demonstruodami precedento neturintį antisemitizmą. Žiaurios, „Hamas“ mylinčios minios, užėmusios kai kuriuos JAV universitetų miestelius ir bauginančios žydų studentus, nėra D. Trumpo rinkėjai.

Be to, D. Trumpas nėra Amerikos akademinės bendruomenės, kurios fakultetus užvaldė kairieji, užsiėmę švietimo standartų ir net pagrindinių žodžio ir saviraiškos laisvių naikinimu, draugas. Harvarde, parazitiškiausiame Amerikos universitete, neseniai atlikta apklausa parodė, kad 45 proc. studentų teigia, jog jie „nenorėtų“ diskutuoti prieštaringais klausimais klasėje, o mažiau nei pusė dėstytojų teigia, kad jie būtų pasirengę kelti šiuos klausimus per diskusiją klasėje. Tai – žandikaulį atimanti sąžiningumo griūtis.

D. Trumpo bendražygis, Jeilio teisės mokyklos absolventas J. D. Vance’as, kartą įžūliai pareiškė: „Universitetai yra priešai“. 2022 m. kalboje Vance’as aiškino, kad daugelis blogiausių ir žalingiausių idėjų, kurios dabar kamuoja Ameriką, atsirado korumpuotuose universitetuose, ypač elitiniuose.

Trampas gal ir nėra didelis krikščionis, bet bent jau neatrodo, kad jis niekina krikščionybę, kaip tai daro Demokratų partija (žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai krikščionys ir jų lyderiai remia kairiųjų politiką, nepaisydami Biblijos mokymo).

D. Trumpas nėra kandidatas į prezidentus, kuris tiki masine migracija ir atviromis sienomis. Kamala Harris absurdiškai tvirtina, kad ji rimtai imsis spręsti krizę JAV pietinėje pasienyje, nors jos administracija vadovavo didžiuliam nelegalių migrantų srautui, plūstančiam į Ameriką. Reikia tikėtis, kad D. Trumpo administracija kokiu nors būdu spaus Europą imtis griežtų priemonių, kad ji susigrąžintų savo sienų kontrolę.

D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris tiki maksimaliomis abortų teisėmis. Daugelis JAV gyvybės gynėjų piktinasi, kad D. Trumpas sušvelnino savo poziciją dėl abortų. Aš, kaip už gyvybę pasisakantis rinkėjas, taip pat norėčiau, kad D. Trumpas išlaikytų savo ankstesnę griežtą poziciją abortų klausimu. Tačiau, kaip parodė valstijų referendumai, vykę po to, kai 2022 m. buvo priimtas sprendimas byloje Roe prieš Wade, amerikiečiai daugiausia pasisako už abortus. Su tuo mums, konservatoriams, tenka susitaikyti. Nebalsuoti už Trumpą būtų kvailas žingsnis.

Pavyzdžiui, JAV kariuomenė visiškai įsitraukė į „wokeness“ (liet. Pabudimas). Dabar paaukštinimas kariuomenėje vyksta pagal budrumo principą, kai vyrai ir moterys karjeros laiptais kyla dėl rasinės, seksualinės ir lytinės tapatybės, o ne dėl gebėjimo kariauti. Elitinėse tarnybų akademijose karininkų klasė dabar mokoma lyčių ideologijos, „Black Lives Matter“ minčių ir įvairių tapatybės politikos aspektų. Tai siaubingai kenkia parengčiai ir moralei. Besitęsianti verbavimo krizė iš dalies susijusi su tuo, kad potencialūs kariai iš konservatyvių regionų nenori tarnauti kariuomenėje, kurioje jie bus nepalankioje padėtyje dėl savo rasės, lyties ir požiūrio į homoseksualumą.

D. Trumpas nėra kandidatas, pasisakantis už tai, kad JAV vyriausybė naudotųsi savo galiomis ir priverstų universitetus leisti biologiniams vyrams, kurie identifikuojasi kaip moterys, varžytis moterų sporto šakose – politika, kuri, valdant J. Bideno administracijai, žlugdo moterų lengvąją atletiką.

D. Trumpas nėra kandidatas, kuris mano, kad „įvairovė“, kaip ją apibrėžia kairiųjų ideologai, turėtų būti aukščiausia vertybė siekiant karjeros kaip studentui ar specialistui. Liberalioje Oregono valstijoje vyriausybė panaikino švietimo standartus, reikalaujančius, kad vidurinės mokyklos mokiniai mokėtų skaityti ir skaičiuoti, motyvuodama tuo, kad pagrindinių standartų laikymasis yra nepalankus spalvotiems žmonėms.

D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris mano, kad „teisės ir tvarkos“ sąvoka yra baltųjų viršenybės priedanga. Per 2020 m. kampaniją kandidatė į viceprezidentus Kamala Harris sakė, kad vykstančios smurtinės demonstracijos prieš policijos žiaurumą „nesiliaus, ir jos neturėtų liautis“. To rezultatas – nuolatinis kasdienio gyvenimo kriminalizavimas daugelyje JAV miestų.

D. Trumpas nėra tas kandidatas, kuris federalinę teismų sistemą pripildys kairiųjų ideologų, besivadovaujančių vadinamąja kritine teisės teorija – koncepcija, populiaria tarp progresyviųjų teisės mokslininkų, kurie teisingumą apibrėžia rasinės, lytinės ir seksualinės tapatybės kontekste. Vienas vyresnysis konservatyvių pažiūrų teisės mokslininkas neseniai man sakė, kad Bideno paskirti teisėjai, kurie federaliniame teisme dirbs iki gyvos galvos, buvo vidutiniški įvairovės pasirinkimai, tačiau Hariso paskirti teisėjai greičiausiai bus tikri radikalai. Su Trumpu dėl to nerimauti nereikia.

Taip pat Trumpas yra tas kandidatas, kuris tiki klasikine liberalia lygybės prieš įstatymą koncepcija. Harris, priešingai, pabrėžia teisingumą, t. y. teisingumą vertina pagal tai, kaip rezultatas paveikia privilegijuotas mažumų grupes.

Trumpas nėra kandidatas, tarp kurio šalininkų yra blogiausių Amerikos viešojo gyvenimo žmonių – tokių, kurie, atrodo, nekenčia paprastų amerikiečių ir ilgaamžių Amerikos vertybių. Tarp jų yra baltosios liberalios moterys, vikrumo berserkerės, kurios niekina vyriškumą ir viską, kas primena tradicines vertybes; ir nacionalinė žiniasklaida, kuri, aistringai siekdama sustabdyti Trumpą, atsisakė bet kokių teisingumo ir neutralumo pretenzijų.

Visų formų wokeness yra vėžys, naikinantis socialinę sanglaudą ir amerikiečių tikėjimą savo institucijomis, kurios beveik visos pasidavė woke (pabudimo) proto virusui. Amerika tapo didinga dėl įsitikinimo, kad būti amerikiečiu reiškia būti piliečiu šalies, kurioje esi vertinamas pagal savo charakterį, ir šalies, kurioje gali nueiti tiek, kiek gali nueiti savo gebėjimu mokytis ir sunkiai dirbti. Jungtinės Valstijos niekada tobulai neįgyvendino šių idealų, tačiau bent jau Respublikonų partija vis dar juos puoselėja, o demokratai jų atsisakė dėl to, kas tiksliai apibūdinama kaip „kultūrinis marksizmas“.

Be to, Jungtinės Valstijos, kuriose Baltuosiuose rūmuose sėdi demokratai, o daugumai institucijų vadovauja valdančiosios klasės liberalai, eksportuoja šiuos sugedusius idealus į kitas pasaulio šalis. Man nusibodo keliauti po buvusio sovietinio bloko šalis Europoje ir klausytis vyresnio amžiaus žmonių pasakojimų, kad komunizmo laikais jie ieškojo vilties Amerikoje, o dabar bijo, kad amerikietiškas budrumas plinta į jų šalį dėl JAV vyriausybės, prabudusių kapitalistinių korporacijų ir amerikietiškos pramoginės žiniasklaidos.

Ar gali Trumpas pasukti šią bangą atgal? Abejoju. Bet jis bent jau nepadarys jos dar blogesnės. Tai geriausia, ko šiuo metu gali tikėtis konservatoriai. Tikėtina, kad realių pokyčių nebus, kol ir jeigu prezidentu netaps jaunas, gilus ir aštrus kaip skustuvas J. D. Vance’as. Balsavimas už Trumpą 2024 m., mano galva, yra balsavimas už Vance’ą 2028 m. To pakanka.

Visų pirma, Trumpas nėra vokietumo sąjungininkas. Sakau „visų pirma“, nes progresyvioji ideologija, slypinti už vokietmečio, yra mąstymo būdas, kuriuo grindžiamas švelnus totalitarizmas, naikinantis Vakarus.

Be to, kaip man pasakė mano draugas iš JAV, kuris palaiko Trumpą ir yra katalikas kariškis: „Aš nesu didelis Donaldo Trumpo gerbėjas, bet bent jau jis nemėgsta tokių žmonių kaip aš.“ Tiesa. Šiuo socialinio irimo ir intensyvaus kultūrų karo metu mano priešo priešas turi būti mano draugas. Kadaise nedaviau savo balso, nes negalėjau balsuoti už demokratus, bet Trumpas atrodė per daug atstumiantis. Tai buvo 2016 m. Dabartinėmis sąlygomis neutralumas nėra prabanga, kurią gali sau leisti bet kuris konservatorius. Todėl mano priešo priešas yra mano prezidento kandidatas: Donaldas J. Trumpas, be jokios atsiprašymo.“

Rodas Dreheris – amerikiečių žurnalistas, rašantis apie politiką, kultūrą, religiją ir užsienio reikalus. Jis yra daugelio knygų autorius, įskaitant New York Times bestselerius The Benedict Option (2017 m.) ir Live Not By Lies (2020 m.), kurie išversti į daugiau nei dešimt kalbų. 

europeconservative.com

Edvardas Čiuldė. Nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti

Redakcija
-
33
Edvardas Čiuldė. Nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti

Nacionalinis susivienijimas nepateko į Seimą, netapo parlamentine partija ir tai, žinoma, nemenkai žmonių daliai yra liūdniausia pirmojo rinkimų turo naujiena. Tačiau ar galėjo NS pasirodyti geriau, neturėdamas partinės struktūros per visą Lietuvą ir institucinio įsišaknijimo regionuose? Nežinau nežinau… Taigi, kaip atrodo, NS turės ką veikti per šią kadenciją, lipdydamas savo partijos tinklinę struktūrą kaip korį kantriu darbu, atidėdamas geresnės dalios viltį iki kitų rinkimų.

Kaip dabar atrodo, žiūrint į nueitą kelią, NS vizitai į regionus pasiteisino politinio švietimo ir žmonių sąmoningumo kėlimo požiūriu, tačiau dėl struktūrinio įprasminimo trūkumo tokie švietėjiškos veiklos rezultatai kol kas dar netapo tuo svertu, kuris leistų persikelti minėtai partijai į parlamentinio veikimo lygą. Kas be ko, žinome ne vieną atvejį mūsų padangėje, kai politinės partijos ar į partijas panašūs dariniai patekdavo į parlamentą kilusio ar dirbtinai sukelto ažiotažo būdu, tačiau tokie dariniai, kas taip pat gerai žinoma, neišlikdavo ilgiau nei vieną sezoną su savo lyderiais vienos dienos kalifo vaidmenyje. Savo ruožtu nekyla jokių abejonių dėl to, kad NS partija ruošiasi užsibūti mūsų padangėje tiek ilgai, kiek gyva liks Lietuvos tikrąja to žodžio reikšme idėja, palaikydama tokią gyvastį dar ir kaip savo buvimo prasmingumo pagrindą.

Edvardas Čiuldė

Tačiau svarbiausias dalykas, kurį jau dabar reikėtų labai aiškiai įvardyti kaip leidžiantį atverti prasmingo kalbėjimo horizontus naujomis aplinkybėmis ir atpažinti NS tikrąjį svorį bei vaidmenį laimėje ir nelaimėje, yra paprasčiausias pastebėjimas, kad jeigu nebūtį tokios partijos kaip NS, tokį NS reikėtų strimgalviais, neatidėliojant nė minutės išgalvoti. Mūsų visų laimei nieko išgalvoti šiuo požiūriu nėra jokio reikalo, realybė net truputėlį viršija lūkesčius, taigi tikrai nėra taip blogai, kaip gali atrodyti iškart po rezultatų paskelbimo nakties.

Net ir nepatekusi į Seimą, NS išlieka Budinti partija. Rašau šį žodį iš didžiosios raidės, nes NS yra vienintelė partija šiandien budinti dėl tautos išlikimo, kai laimėjusios partijos iš esmės lenktyniauja tik dėl garbės – kam geriau pavyks paserviruoti lavoną, kas efektingiau pasirūpins tautos laidojimo įkapėmis. (Jau rinkimų debatai iš esmės buvo organizuoti taip, kad mugės šurmulyje svarbiausi dalykai buvo nukišti toli nuo akių ir rinkėjas, kaip tas Hansas, buvo gundomas savo turtus išmainyti į atšipusį galąstuvą). NS yra Budinti partija dar ir ta šalutine reikšme, kad dalyvauja ne tik kovose dėl valdžios, bet dar ir puoselėja ilgalaikes tautos švietimo programas, neužmigdama žiemos miegu, kai politinio sezono intensyvumas sumažėja, apslopsta politinės batalijos. Akademinės bendruomenės suburta partija, kaip atrodo, nesiekia atsikratyti tokio savo šleifo, ar ne? Didesnis nei konkurentų politikos lauke NS intelektinis potencialas nėra joks trūkumas dar ir dėl to, kad prikišamai parodo naujosios konfigūracijos stribų mentalinį nususimą, kai jie bando įpiršti savo įsivaizdavimą, kad rūpestis lietuviškos tautinės tapatybės išsaugojimo reikalais kyla iš žmonių atsilikimo, neva yra „vatnikų“ vardo vertas užsiangažavimas.

Toliau pasakysiu, kas be ko, truputėlį paradoksaliai skambantį dalyką, kad, nepatekusiam į Seimą NS, likimas dar aktualiau nei anksčiau primeta užduotį tapti lietuvių tautos lobistu.

Jau tikriausiai turėjome progų pastebėti, kad įtakingasis triumfavusios Socialdemokratų partijos (LSDP) veikėjas Gintautas Paluckas skelbia, kad dirbtinai forsuojama, įgyjanti šalies kolonizacijos pobūdį imigracija Lietuvoje yra pažangus procesas, kurį reikia ir toliau skatinti, palaikyti. Žinia. G. Paluckas mąsto kaip visiškai nutautėjęs, atšipusios vaizduotės verslo magnatas ar plantatorius, kuriam svarbiausia vertybė yra pigi darbo jėga, galimas daiktas taip ar panašiai mostančių Socialdemokratų partijoje yra ir daugiau, todėl NS kyla pareiga Vilijos Blinkevičiūtės socialdemokratams priminti, paradoksaliai tariant, tą socialdemokratiškai sufokusuotą ir profsąjungų judėjimo išpuoselėtą nuostatą, kad dėl darbdavių nepažaboto egoizmo pradedama, neretai dirbtinai skatinama ekonominė imigracija į šalį gali numušti darbo jėgos kainą ir pabloginti čia nuo seno dirbančiųjų žmonių padėtį. Truputėlį supaprastintas, bet dėl to ne mažiau teisingas klausimas yra toks: ką rinksis rinkimus laimėję socialdemokratai – dirbančiųjų, Lietuvos ir civilizuotų darbo santykių ar pasaulio be ribų, peržengiančio bet kokias saiko atžymas gobšumo pathos pusę?

Jeigu toks tarpusavio susikalbėjimas būtų galimas bent iš principo, būtų galima sakyti, kad Bronislovo Genzelio skiepas Lietuvos socialdemokratų partijoje nepražuvo veltui…

Japonams įdomi lietuvių kalbos politika, jos raida ir kylantys iššūkiai

Redakcija
-
0
Japonams įdomi lietuvių kalbos politika, jos raida ir kylantys iššūkiai

Audrius Valotka | Veidaknygė

JAPОNIJA – LIETUVA

Šiandien Kalbos inspekcijoje lankėsi Ozaki Tetsu, Japonijos ambasadorius Lietuvoje (praleidžiu visokius įmanomus diplomatinius titulus, skirtus pažaisti suaugusiems vaikams).

Ambasadorių domino dvi temos: naujasis valstybinės kalbos įstatymo pakeitimas, ginantis Lietuvos piliečių lingvistines teises nepriklausomai nuo paslaugos teikėjo darbo santykių formos; Lietuvos patirtis kalbos politikos srityje, kuri, pasak svečio, įdomi Japonijai.

Pastaroji mintis nustebino. Ko čia, regis, mokytis iš lietuvių japonams, kurių kalba ir kultūra didžiuojasi tūkstantmetėmis tradicijomis? Ko būgštauti 130 milijonų kalbėtojų?

Pasirodo, Тekančios Saulės šalies gyventojai susirūpinę dėl anglų kalbos įtakos, kuri, pasak pono Ozaki, greta kitų negerovių savo abėcėline rašyba veikia tradicinę rašto sistemą. Svečias domėjosi Lietuvos kalbos politika nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, jos raida ir kilusiais iššūkiais, politinių vėjų poveikiu lietuvių kalbos apsaugai. Jam labai patiko žodis „kolonistas“, kurį kaipmat tvarkingai užsirašė savo konspektuose.

Dėl kalbos įstatymo svečią nuraminau:

– lietuvių kalbos sudėtingumas tėra mitas, sakiau jam, ir papasakojau apie savo studentus medikus iš Pakistano, Airijos, Kanados, Australijos ir kitų šalių, kurie jau septintos paskaitos metu sugeba ant lentos parašyti ir po to garsiai perskaityti savo adresus Vilniuje (bijau, kad ambasadorius liko šiek tiek skeptiškas);

– atkreipiau dėmesį į tai, kad įstatymas įsigalios tik po keturiolikos mėnesių, tad kiekvienas norintis gali pramokti svarbiausių frazių darbo temomis, perskaityti ir užpildyti nesudėtingus dokumentus;

– patikslinau, kad lietuviškai kalbėti privalės tik tiesiogiai su klientais ir pacientais bendraujantys asmenys

– ir galų gale priminiau apie legendinį Kalbos inspekcijos lankstumą ir principingą, jau daug metų praktikuojamą, nusiteikimą informuoti ir konsultuoti, o ne bausti.

Buvo smagu!

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtoji (spalio 14) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Devyni šimtai šešiasdešimt ketvirtoji (spalio 14) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Ir vėl agresoriaus balistinės raketos smūgis Odesa jūrų uosto infrastruktūrai. Šį kartą atakuota buvo dieną. Nefiksuota, kad ukrainiečių oro gynyba būtų apkrauta rusų dronais ar kitomis raketomis kaip anksčiau. Jau kelinta savaitė rusai Izmail – Odesa – Mykolaiv ruožą atakuoja priešradarinėmis raketomis Kh31P, kurios skirtos naikinti oro gynybos sistemas. Taip pat, viešoje erdvėje buvo pasirodžiusi nepatvirtinta informacija, kad sunaikinta Ukrainos pajėgų Patriot sistema. Kiek visa ši informacija turi įtakos, sunku pasakyti, bet akivaizdu, kad čia Ukrainos oro gynybai reikia pastiprinimo.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Kaip prognozavome, tikėtina Ukrainos pajėgos lygina kontaktinę liniją Liubimovka – Pogrebki ruože, t. y. atitraukia dalį pajėgų nuo Olgovka, mūšiai tęsiasi. Taip pat, ukrainiečiai kontratakuoja prie Liubimovka, galimai siekdami leisti savo pajėgoms saugiai atsitraukti. Sunkios kautynės tęsiasi Glushkovo rajono pietuose, neaiški padėtis Vesioloe pietinėse prieigose, rusai ir toliau bando išstumti Ukrainos vienetus už sienos. Tęsiasi mūšiai dešiniajame ukrainiečių flange, permaininga situacija yra ir prie Plechovo.

Kharkivo kryptis.

Vyksta lokalūs susidūrimai, karščiausia prie Starytsia, kontaktinėje linijoje be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Tęsiasi mūšiai visoje kontaktinėje linijoje. Atrodo, kad okupantų Pishchane pleišto pristūmimas prie upės nėra esminis jų prioritetas. Tai suprantama, kadangi iš esmės tai tik formalumas – iki upės liko apie kilometrą. Esmė, rusams išplėsti šį pleištą, todėl tęsiasi jų intensyvios atakos Lozova ruože. Taip pat agresorius atakuoja ir šiauriniame flange, bandydamas susikurti sąlygas Kupjansk šturmui.

Lyman. Ukrainos pajėgos atmušė rusų atakas šiauriniame sektoriaus flange. Taip pat, lokalūs susidūrimai fiksuojami centre ir pietinio flango miškuose.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Okupantai išplėtė pozicijas vakariniame kanalo krante prie Kalynivka (šiaurinis flangas) ir bando čia įsitvirtinti. Prieš kurį laiką panašioje vietoje agresoriui buvo pavykę kirsti šį kanalą, tuomet ukrainiečiai su artilerija ir dronais rusus ten sutaršė. Ar bus taip ir šį kartą – stebėsime situaciją. Taip pat, rusams pavyko kirsti kanalą pietiniame flange. Jie perėmė svarbą kelių sankirtą, kurios viena atšaka veda į vakarus link Kostyantinyvka, o kita – į šiaurės vakarus, link Chasiv Yar mikrorajono Shevchenko. Tikėtina, okupantai bandys čia pajudėti į priekį įvarant pleištą į miesto gynybą bei iš esmės perskeliant ją į dvi dalis. Aišku, iki to dar toli, bet visgi, galimai rusų tikslas yra toks.

Toretsk – Niu Jork ruože be pakitimų.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Ukrainos gynėjai išlaiko vakar atsiimtas pozicijas Lysivka – Mykolaivka ruože, rusai puola visoje kontaktinėje linijoje. Taip pat, sunkios  kautynės vyksta Selydove rytinėse prieigose, Ukrainos pajėgos išlaiko pozicijas.

Centras. Agresoriui pavyko išplėsti pozicijas prie Tsukuryne palei geležinkelį bei įsitvirtinti dalyje vakarinės gyvenvietės. Neatmestina, kad tai visgi sukurs okupantams sąlygas atakuoti į šiaurę, t. y. atverti Selydove pietinį flangą. Taip pat, rusai tęsia puolimą Novoselydivka – Izmailivka ruože. Pasirodo vis daugiau ženklų, kad šiame ruože rusų prioritetas – blokuoti Hyrnik iš vakarų, o Tsukuryne klausimą okupantai tikisi išspręsti be papildomos pagalbos (greičiausiai jie mano, kad Tsukuryne flango apėjimo į šiaurę nuo Novoselydivka gali ir neprireikti).

Pietinis flangas. Ukrainos pajėgos išlaiko rusų aktyvų spaudimą Ostrivske – Katerynivka ruože, link Kurahove. Tuo tarpu, agresoriaus vienetai nuo Vuhledar kažkiek pasistūmėjo link Bohoiavlenka, tačiau iš esmės tai situacijos nekeičia.

Zaporizhia kryptis.

Velyka Novosylka sektoriuje toliau karšta. Rusai išplėtė pozicijas prie Zolota Nyva ir po truputį spaudžia Ukrainos gynėjų rytinį flangą. Vis dar neaiški padėtis vakariniame flange – ukrainiečiai teigia, kad jiems pavyko išlaikyti Levadne savo rankose, tuo tarpu rusai apsiputoję telegramuose žviegia apie čia pasiektą grandiozinę pergalę.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

1...175176177...1 705Nuo 1 705 176 puslapis