2025-05-09, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 173

Vokietijos mokytoja pasakoja apie seksizmą, patyčias ir rasizmą mokykloje, kurioje mokosi daugiausia migrantai

Mokyklos kieme, Vokietijoje

„Kai mokiniai mus įžeidinėja ar siekia įžeisti, jie dažniausiai vartoja seksualizuotą ir vulgarią kalbą“, – sakė mokytoja, kurią mokiniai vadino „pizda“, „kurva“ ir „šliundra“.

Sukrečiančiame interviu ilgametė mokytoja, dirbusi mokykloje, kurioje dauguma mokinių yra migrantų kilmės, pasakoja apie „pragarišką“ kasdienybę, lydimą „smurto peiliais, patyčių ir seksizmo“.

Jos liudijimas atskleidžia realybę, jog įvairovė ne visada yra privalumas, ir gali padėti paaiškinti prastėjančius Vokietijos testų rezultatus bei bendrą švietimo kokybės nuosmukį.
Birgit Ebel 15 metų dirbo „probleminėje mokykloje“, kur, jos teigimu, kasdienybė buvo „absoliutus pragaras“. Duodama interviu žurnalui „Focus Magazine“, ji atvirai dalijasi savo patirtimi ir pabrėžia, kad nepaisant to, jog persikėlė į kitą mokyklų rajoną, „sistema grįžta ir mus persekioja“.

Ebel nesistengia vengti tiesos ir drąsiai teigia, jog būtent užsieniečiai buvo pagrindinė priežastis chaoso, su kuriuo ji susidūrė per daugelį savo darbo metų šioje mokykloje.

„Mūsų bendrojo lavinimo mokykloje 80–90 proc. mokinių buvo migrantų kilmės. Dauguma jų atvyko iš islamo dominuojančių šalių, tokių kaip Irakas, Sirija, Turkija, Alžyras, Bosnija, Čečėnija, Afganistanas ir Pakistanas, taip pat iš Rusijos ir Šiaurės Afrikos“, – sako Ebel. Ji pažymi, kad tarp šių mokinių buvo ir pabėgėlių, bėgusių nuo karo bei griežto islamo valdymo.

Ebel teigia, kad negalima ignoruoti ryšio tarp didėjančios imigracijos ir Vokietijos švietimo sistemos nuosmukio. Vis dėlto, ji pripažįsta, jog toks požiūris dažnai kelia prieštaravimus ir diskusijas.

„Mano nuomone, šio ryšio negalima paneigti. Tačiau vargu ar kas nors drįsta tai pasakyti atvirai“, – teigė ji. Ebel sakė, kad už jos patirtą ekstremalų smurtą „daugiausia atsakingi mokiniai migrantai, ypač paaugliai vyrai“.

„Tai dažniau susiję su tuo, kas greičiau gali smogti ar spirti koja. O po to kiti tave už tai net šlovina. Daugelis užsiima kovos menais, o ištreniruotas kūnas laikomas didžiausiu privalumu“, – pridūrė ji.

Ji pasakojo, kad stipresni berniukai, kurie geba naudotis tokiais ginklais kaip žalvariniai kastetai ir peiliai, laikomi „vyriškais“, o kiti mokiniai juos gerbia. Ebel pridūrė, jog daugelis mokinių yra apsiginklavę šiais ginklais, ir tai tapo „normalia“ kasdienybe mokykloje.

Nepaisant kairiųjų teiginių, kad „įvairovė yra stiprybė“, ši mokytoja, tiesiogiai susidūrusi su tikra įvairove, matė ir kitą šio reiškinio pusę.

„Konfliktas tarp turkų ir kurdų arba tarp musulmonų ir jazidų vyksta beveik nuolat“, – perspėjo Ebel. Ji taip pat pastebėjo, kad seksizmo patirtis mokykloje skiriasi priklausomai nuo lyties: mokytojai vyrai dažnai išvengia blogiausių įžeidimų, tuo tarpu mokytojos moterys susiduria su sunkesnėmis problemomis, kas, pasak jos, yra glaudžiai susiję su kultūra, iš kurios kilę daugelis mokinių.

Vokietijoje

„Kai mokiniai mus įžeidinėja arba nori įžeisti, jie dažniausiai vartoja seksualizuotą ir vulgarią kalbą,“ – pridūrė ji.

Ji pasakojo „Focus“ žurnalui, kad nuolat susidurdavo su neįtikėtinai brutaliais įžeidimais iš mokinių, įskaitant frazes: „Tu, senos kurvos dukra“, „Išdaužysiu tau galvą“, „kurva“, „šliundra“, „pizda“, taip pat grasinimais, tokiais kaip „Užkrėsiu tave AIDS“. Kiti mokiniai ją vadindavo „žydų kurva“ ir liepdavo „užsičiaupti“.

Ebel atskleidė, kad daugelis jos kolegų taip pat patyrė panašią prievartą. Be to, kai kurie mokiniai atvirai reiškė pagarbą „Hamas“, o situacija dar labiau paaštrėjo po to, kai po spalio 7 d. „Hamas“ išpuolių Ebel viešai parodė savo paramą Izraeliui.

Ebel pasakojo, kad mokiniai dažnai manipuliuodavo rasės tema, kaltindami ją „rasizmu“, kai gaudavo blogus pažymius. Tokius kaltinimus kartodavo ir jų tėvai.

Ji taip pat pateikė „Focus Magazine“ vaizdo įrašą, nufilmuotą jos buvusioje mokykloje, kuriame matyti, kaip keturi mokiniai žiauriai sumušė vieną berniuką. Nepaisant jo pagalbos šauksmų, niekas neįsikišo. Mušimas vyko tiesiai mokytojo akivaizdoje, kuris, kaip rodo vaizdo įrašas, pabėgo iš kambario. Pasak Ebel, toks smurtas buvo įprastas reiškinys mokykloje.

„Pastebėjau sistemingą vaikų ir jaunuolių smurtinio elgesio didėjimą, ypač žemesnėse ir vidurinėse klasėse“, – sakė Ebel. Ji taip pat papasakojo apie incidentą, kai mokykloje kilo muštynės tarp dvidešimties mokinių, o penki mokytojai bandė įsikišti ir jas nutraukti. Deja, viena nėščia kolegė gavo smūgį į pilvą.

Įdomu tai, kad 2011 m. jos mokykla net buvo nominuota Vokietijos mokyklų apdovanojimui. Tačiau, pasak Ebel, nors tuo metu mokykla atrodė esanti „teisingame kelyje“, vėliau ugdymo aplinka smarkiai pablogėjo.

Ebel taip pat pastebi, kad mokykloje greitai keitėsi demografinė padėtis. „Padaugėjo neturtingų šeimų, bedarbių tėvų ir mokinių, kuriems trūksta vokiečių kalbos žinių. Tuo metu mūsų mokykla tapo žinoma kaip užsieniečių mokykla, o užsiregistravusių mokinių skaičius drastiškai sumažėjo“, – sakė ji.

Ji taip pat paminėjo, kad kitose mokyklose fiksuojamas panašus smurto lygis. Vienas šokiruojančių atvejų buvo septyniolikmečio Sinano Y., kuris peiliu subadė savo profesinės mokyklos mokytoją Sabiną K. po to, kai ši jį sudrausmino dėl agresyvaus elgesio. Mokytoja mirė klasėje, mokinių akivaizdoje, o vėliau jos užpuolikas nusižudė būdamas suimtas.

Kaip anksčiau pranešė „Remix News“, Berlyno mokyklų sistemoje smurtinių išpuolių skaičius pasiekė rekordą. Policija kviečiama į įvairias mokyklas vidutiniškai penkis kartus per dieną, atskleidžiant rimtą smurto problemą švietimo sistemoje.

rmx.news 

Karo prieš Ukrainą tiesiog nebūtų buvę, jei ne Maskvos šnerves pasiekęs Vakarų baimės kvapas

James’as Sherr’as, pristatinėjantis dar 2013-aisiais išleistą knygą apie Rusijos įtaką

Darius Kuolys | Veidaknygė

Rusijos karo prieš Ukrainą tiesiog nebūtų buvę, jei ne Maskvos šnerves pasiekęs Vakarų baimės kvapas, jei ne Vakarus ištikęs saulėlydis… – nuo pirmųjų Rusijos teroro dienų geliantis supratimas.

„Mes, Vakarai, nesugebame kolektyviai suprasti, kad rusai mūsų negerbia. Jie supranta mūsų ekonomikos dydį, technologinį pažangumą, kariuomenių pajėgumą, bet nemato to, kas kare yra nepakeičiama, – ryžto ir sugebėjimo prisiimti riziką ir rimtas aukas. Galingiausiose NATO šalyse šiandien to beveik nėra…

[…]

JAV dar 2021-aisiais turėjo visomis išgalėmis stengtis atgrasyti Rusiją nuo karo Ukrainoje ir mes galėjome tai padaryti. Prezidentas Bidenas turėjo labai aiškiai per televiziją nacionaliniu lygiu paskelbti: JAV nestovės nuošalyje žiūrėdamos, kaip Ukraina bus trypiama ir naikinama.

[…]

Rusai kelis kartus išbandė Bideną 2021-aisiais ir jis neišlaikė nė vieno testo.

[…]

Mes ne tik leidome jiems atgrasyti mus, leidome sukurti sąlygas, kai mes atgrasome save, kai įsivaizdavome papildomas raudonąsias linijas net ir be tų, kurias nubrėžė jie“, – sako Rusiją seniai tyrinėjantis britų ir amerikiečių mokslininkas James’as Sherr’as, šiandien dirbantis Tarptautiniame gynybos ir saugumo centre Taline.

Iš esmės atkartodamas dar 2016-aisiais Taline rusų istoriko Marko Solonino pasakytus žodžius:

„Netikėk! Neprašyk! Nebijok! – šiais trimis principais Vakarai turi remtis santykiuose su Rusija. Kuo labiau Vakarai demonstruos silpnumą, tuo daugiau jie provokuos Rusijos agresiją, tuo labiau stums Europą ir Rusiją į baisias pasekmes“.

Kuo labiau Vakarai demonstruos silpnumą, tuo daugiau jie provokuos Rusijos agresiją.

Vakarų pralaimėjimas yra jau pats plataus masto Rusijos įsiveržimas į Ukrainą. O kertinis Vakarų klausimas, regis, buvo ir išlieka: ar gebėsime įveikti savo pačių saulėlydį?

Interviu su Sherr’u Britų ekspertas Sherras: rusai kelis kartus išbandė Bideną ir jis neišlaikė nė vieno testo


Netikėk! Neprašyk! Nebijok!

Markas Soloninas / Nuotrauka iš portalo newizv.ru

„Netikėk! Neprašyk! Nebijok! – šiais trimis principais Vakarai turi remtis santykiuose su Rusija. Kuo labiau Vakarai demonstruos silpnumą, tuo daugiau jie provokuos Rusijos agresiją, tuo labiau stums Europą ir Rusiją į baisias pasekmes“, – sakė istorikas Markas Soloninas dar 2016-ųjų kovą Taline. Gal bent dabar, baisių pasekmių sulaukus, įsiklausytina?

„Netikėk! Kuo nereikia tikėti? Kad dabartinė Rusija – europinė šalis. Rusija – ne Europa. Rusija – tai čekistų ir banditų valdžia. Man neaišku, kas verčia dalį Europos politikų to nematyti. Kas verčia Rusijos banditus ir čekistus vadinti „mūsų kolegomis“, „mūsų rytų partneriais“? Kas verčia kviesti juos bendradarbiauti, kooperuotis, integruotis? Rusija gali būti integruota į laisvą Vakarų pasaulį tik kaip vėžio auglys „integruojamas“ į organizmą. Kitų būdų integruoti Rusiją regimoje ateityje mes neturime…

Neprašyk! Beprasmės yra visos Vakarų pastangos paaiškinti Rusijos lyderiams, kaip gera būti renkamais laisvos šalies vadovais. Tai beviltiška. Prašymais iš banditų ir čekistų neįmanoma nieko pasiekti.

Žmonės, kurie tampa banditais ir čekistais, turi tam tikrą psichologinę struktūrą. Svarbiausias šios struktūros dėmuo – tai savo viršenybės virš visų aplinkinių jausmas. Be šio vidinio jausmo žmonės netampa banditais, o tapę banditais ir nuolat imdamiesi neteisėtos prievartos, jie dar labiau įsitikina, kad esą virš visų, o visi aplinkui – tik niekingi sliekai…

Bet koks silpnumo demonstravimas prieš tokią publiką tik provokuoja agresiją. Tai atrasite parašyta kiekvienoje brošiūroje, skirtoje mokyti mokinius saugaus gyvenimo. Kažkas trukdo Vakarų politiniams lyderiams suprasti šią paprastą tiesą.

Kuo labiau Vakarai demonstruos silpnumą, tuo daugiau jie provokuos agresiją, tuo labiau stums Europą ir Rusiją į tas baisias pasekmes, kurių mes nenorime matyti. Ir dėl šito Vakarai tūkstančius kartų buvo įspėti dar iki Krymo okupacijos…

Nebijok! Nereikia bijoti. Bijoti išvis kvaila. Baimė paralyžiuoja valią ir trukdo gintis. Baimė provokuoja prievartautoją prievartauti. Tai svarbu žinoti naktį vienam susidūrus su agresyvia gauja. Bet Europa, Vakarai daug stipresni už Rusiją. Europa neturi nė mažiausio pagrindo kažko bijoti ir juo labiau demonstruoti savo baimę…

Ir noriu priminti Amerikos prezidento Franklino Roosevelto žodžius, kuriuos jis tik išrinktas pasakė pirmoje savo kalboje: „vienintelio, ko mes turime bijoti, tai savo baimės“. Jei Europa neprovokuos prievartautojo savo išgąsčiu, nebus jokio pagrindo nerimauti dėl saugumo.“

Daugumai žinomas Marko Solonino 2016-ųjų pranešimo įrašas ČIA.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai šešiasdešimt septintoji (spalio 17) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Rusai tęsia smūgius dronais Shahed Ukrainos karinei ir civilinei infrastruktūrai. Atakuota jau iš įprastų vietų – Oriol, Kursk ir Krasnodar sričių. Iš 56 Shahed‘ų, ukrainiečiams su oro gynyba ir EW priemonėmis pavyko numušti 49 iš jų.

Ukrainos pajėgos atakavo taikinius Dzhankoy (Krymas). BDA kol kas nežinomas.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Esminių pakitimų nefiksuota, tęsiasi permainingos kautynės. Abi pusės telegramuose platina savo sėkmingų veiksmų vaizdus su skambesnėmis antraštėmis nei pats jų turinys (pvz. neva rusai privertė bėgti ukrainiečius, o vaizdo įrašę matomas tik vienas kitas ukrainietis, kuriuos atakuoja rusų dronai. Arba skelbiama apie galingą Ukrainos vienetų kontrataką, tačiau video matome šešis nukautus rusų karius ir užimtą vieną apkasą). Taigi, informaciją reikėtų vertinti atsargiai. Tačiau yra iškalbingų momentų. Antai, Ukrainos 47-osios mechanizuotos brigados kariai pasidalino vaizdais, kaip su dronu sunaikina rusų BMP3. Kaip ir nieko ypatingo, tačiau atkreipkite dėmesį – šalia kontaktinės linijos važiuoja vieniša BMP3. Tuo tarpu rusai skelbia, kad jie didelėmis pajėgomis taršo ukrainiečių vienetus. Kaip matome, viskas gerokai sudėtingiau ir rusai taip pat susiduria su pajėgų trūkumu: https://t.me/brygada47/1029.

Kharkivo kryptis.

Ukrainos gynėjai įsitvirtina užvakar ir vakar atsikovotose pozicijose šiaurinėse Lyptsi prieigose. Tęsiasi mūšiai Starytsia ruože (Vovchansk vakarinis flangas).

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Agresoriaus pastangos Lozova ruože priartėti prie savo placdarmo susikūrimo nebuvo sėkmingos, sunkūs mūšiai tęsiasi visoje kontaktinėje linijoje.

Lyman. Šiauriniame flange agresorius bando sujungti savo pajėgas esančias Makiivka ir Nevske, taip pasigerinant savo padėti prie upės Zherebec. Jam pavyko čia kažkiek pasistūmėti.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar.

Okupantai išlaiko nedidelius, tačiau pavojingus placdarmus šiauriniame ir pietiniame Chasiv Yar flange. Taip pat, sunkūs mūšiai vyksta piečiau prie Andriivka, situacija permaininga, rusai bando judėti link Bila Hora ir perskelti Chasiv Yar sektorių į dvi dalis.

Agresoriui pavyko įsitvirtinti šiauriniame Niu Jork pakraštyje, iš čia jie intensyvina savo operacijas Nelypivka bei link Leonidivka.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Rusai aktyvina puolimą Selydove. Jie sugebėjo pasistūmėti šiaurinėse ir rytinėse jo prieigose. Tuo tarpu, ukrainiečiai neleido agresoriui veržtis nuo Tsukuryne palei geležinkelį link Vyshneve, tačiau okupantai tikrai dar bandys tą daryti ne kartą.

Centras. Rusams pavyko prasiveržti tarp Tsukuryne ir Hyrnik, jie pasiekė kelią Izmailivka – Novoselydove. Rusų aviacija jau pradėjo mėtyti KAB’us Novoselydove, tad tikėtina agresoriaus vienetų puolimas čia tik intensyvės. Tai ženkliai komplikuoja Hyrnik gynybą. Jei rusai kirs šį kelią, jiems atsivers galimybė ne tik blokuoti Hyrnik iš vakarų, bet įgyti ir daugiau pranašumo. Galimas rusų tikslas – pietinėse Hyrnik prieigose esantys du terikonai. Jei čia okupantams pavyktų pasistūmėti, jie užvertų atsitraukimo kelią rytiniame Vovcha krante besikaunantiems Ukrainos vienetams.

Pietinis flangas. Labai sunkios kautynės vyksta Ostrivske – Katerynivka ruože. Rusai sugebėjo šiek tiek pasistūmėti.

Zaporizhia kryptis.

Sunkūs mūšiai tęsiasi rytiniame (Zolota Nyva) ir vakariniame (Levadne) flange. Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.

Pietų kryptis.

Be pakitimų.

Linas Karpavičius. XXI amžiaus vergovė

Esate padorus pilietis, dirbate ir atlyginimą gaunate į banko sąskaitą. Todėl tvarkingai sumokate visus mokesčius. Jums net nereikia mokėti. Viskas sutvarkoma automatiniu būdu. Mokesčiai nuskaitomi kažkuriame etape, kurio jūs nematote ir tai jūsų net nedomina. Jus domina tik tai, kiek jūs gausite „grynais“ į kortelę.

Bet jei pasikapstytumėte giliau, galėtumėte pasiskaičiuoti kiek gautumėte pinigų daugiau jei mokesčiai sumažėtų ar bent jau nedidėtų. Tai čia apie GPM (gyventojų pajamų mokestį).

Paskutinis minimalios mėnesinės algos (MMA) padidėjimas, kuris numatytas nuo sausio 1 dienos įdomus tuo, kad vyriausybė keistai pamiršo su minimalios algos pakėlimu padidinti ir NPD (neapmokestinamą pajamų dydį). Nors tokį susitarimą visos partijos yra sudariusios: kad su kiekvienu minimalios algos pakėlimu bus artėjama prie MMA ir NPD suvienodinimo. Todėl iš tikro tai bus ne tiek atlyginimo pakėlimas, kiek didesnis jūsų ir jūsų darbdavio apmokestinimas. Juk darbdavys bus priverstas didinti atlyginimą ir iš jūsų išskaičiuoti didesnį GPM.

Tokiais tempais didinant mokesčius valstybė tampa parazitinių dariniu, kuris reikalauja vis daugiau pinigų sau, motyvuodama tuo, kad ji yra geriausiai žinanti kaip tuos pinigus paskirstyti. Įsisukus į mokesčių didinimo šėlsmą bus sunku sustoti, ir nematoma riba skirianti mokesčius nuo būtinųjų išlaidų, reikalingų išlaikyti valstybę, iki viską naikinančio mokestinio cunamio, yra labai trapi. Taip galima sugriauti ekonomiką, smulkų verslą ir sužlugdyti bet kokią žmonių iniciatyvą.

Linas Karpavičius

Keisčiausia yra ne tai, kad reikia mokėti vis daugiau, keisčiausia yra tai, kad pinigai paleidžiami vėjais ir visuomenei neatneša realios naudos. Vis didėjančios išlaidos švietimui ir sveikatos apsaugai tai geriausiai paliudija.

Trys mokesčių grupės: GPM, PVM ir per akcizus planuojama kitais metais surinkti žymiai daugiau. Tai tie mokesčiai, kurie labiausiai paliečia visus piliečius. Nuo vaiko iki pensininko, nuo mokytojo iki Prezidento.

Finansų ministerija planuoja, kad kitais metais gyventojai sumokės beveik 150 mln. eurų arba 2,8 proc. daugiau PVM, nei jo planuojama surinkti šiais metais.

Šioje vietoje drįstu abejoti. Aš daug maisto perku pas smulkius gamintojus, kurie nėra PVM mokėtojai. Taip, kad atleiskite. Aš PVM nemokėsiu.

Antroje vietoje pagal dydį valstybės biudžeto pajamų eilutėje yra gyventojų pajamų mokestis (GPM). Įprastinis jo tarifas yra 20 proc. Grubiai skaičiuojant, nuo kiekvieno uždirbto euro gyventojai sumoka po 0,2 euro GPM pavidalu. Finansų ministerija planuoja, kad visi gyventojai 2025 m. sumokės 545,4 mln. eurų arba 19,2 proc. daugiau GPM, negu iš jo planuojama surinkti šiais metais.

Šis mokestis jau didėja su MMA kėlimu, todėl tikėtina, kad GPM surinkimas didės.

Taip pat reikšmingą valstybės biudžeto pajamų dalį sudaro akcizai. Jie taikomi tokiems dalykams, kaip tabako gaminiai, alkoholiniai gėrimai, degalai ir kt.

Na, čia dar „nearti dirvonai“. Nauji metai manau atneš naujų akcizų, gal net akcizą cukrui.

Planuojama, kad kitais metais visi gyventojai už visas akcizines prekes sumokės 321,4 mln. eurų arba 17,3 proc. daugiau akcizų, nei jų planuojama surinkti šiais metais.

Ratas apsisuko ir mes atsidūrėme vėl sovietinėje žmogaus sukuriamos vertės nusavinimo ir skirstymo vergovinėje sistemoje, kada veiklus, iniciatyvus ir norintis uždirbti žmogus bus apšauktas parazitu, spekuliantu, tarnaujančiu putinui, nes bandys visomis išgalėmis išvengti mokesčių, kurie žlugdys bet kokią jo veiklą. Greitu laiku (o gal taip jau yra dabar) taps nebeįmanoma niekuo užsiimti, nes mokesčiai yra būtent tas veiksnys, kuris veiklą daro nerentabilia ir neapsimokančia. Nebent jūs slėpsite mokesčius ir taip bandysite sudurti galą su galu.

Turiu nuliūdinti tuos, kurie galvoja eiti į šešėlį ir taip išgyventi. Didėjant skaitmenizacijai nuslėpti net centą bus nebeįmanoma. Vadinasi teisus yra Maisto banko vadovas, kad Lietuvoje yra 460 000 vargšų, kuriems reikia pagalbos maistu. Jų greitai bus daugiau.

Ši informacija manęs nė kiek nenustebino. Žinau, kad mokesčių našta turės neišvengiamai didėti, nes už selfius prie Kalėdinės (-ių) eglutės (-ių), kuri (-ios) kainavo 300 000 eurų ir stadioną (-ų) už 150 000 000 eurų reikės susimokėti. Už viską reikės susimokėti mums.

362 eurai nuo kiekvieno žmogaus į metus. Tai 1 milijardas mokesčių per metus. Valdžios noras surinkti kaip galima daugiau yra vedantis prie šalies sąstingio.

Ir kam prireikė tiek pinigų? Gal švietimui? Gal sveikatos apsaugai? Gal vokiečių brigadai, kurią Lietuva už savo lėšas įsipareigojo sukurti? Tik įsiklausykite – Lietuva finansuoja Vokietijos kariuomenės atkūrimą. Ne, ne tam. Pusė šios sumos bus skirta palūkanoms už paimtas paskolas kalėdinėms eglutėms, valdžios aparatui išlaikyti, viešiems darbams ir begalei sukurtų „šėryklėlių“ iš kurių pelnosi visa „imperatoriaus“ svita. Visa Lietuvos švietimo ir sveikatos apsaugos sistema yra aplipusi tokiomis „šėryklomis“. Kažkas gerai pelnosi iš Lietuvos griovimo darbų.

Rinkimai baigėsi, o balius tęsiasi…

Prof. Jonas Grigas. Ką daro protingi žmonės?

Prof. Jonas Grigas

Jie nuolat klausinėja. Jie nepasotinamai smalsūs ir ne tik priima informaciją, jie klausinėja, analizuoja ir siekia gilesnio supratimo. Jie nuolat klausia „kodėl“ ir „kaip“, nuolat ieškodami naujų įžvalgų ir perspektyvų. Ši smalsi prigimtis skatina juos mokytis, augti ir plėsti savo žinias.

Jie jungia iš pažiūros nesusijusias idėjas. Vienas iš intelekto bruožų yra gebėjimas įžvelgti modelius ir ryšius ten, kur kiti žmonės to negali. Jie užmezga sąsajas tarp iš pažiūros skirtingų idėjų, randa bendrų gijų, kurios veda į novatoriškus sprendimus ir kūrybinius proveržius. Šis gebėjimas mąstyti leidžia jiems spręsti problemas unikaliais ir netikėtais būdais.

Jie mokosi visą gyvenimą, supranta, kad baigus studijas mokymasis nesiliauja. Jie trokšta žinių apie realų pasaulį. Jie aistringai skaito, lanko paskaitas ir dalyvauja intelektualiose diskusijose. Šis mokymasis visą gyvenimą palaiko jų protą ir leidžia prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio.

Jie apmąsto savo mintis ir veiksmus. Savirefleksija yra pagrindinis intelekto komponentas. Protingi žmonės skiria laiko analizuoti savo mintis, jausmus ir elgesį. Jie tiria savo motyvus, šališkumą ir prielaidas, siekdami geriau suprasti save ir pagerinti savo sprendimų priėmimą. Ši savistaba skatina didesnę savimonę ir asmeninį augimą.

Jie ieško įvairių požiūrių, supranta įvairovės vertę. Jie ieško nuomonių ir požiūrių, kurie skiriasi nuo jų pačių, suvokdami, kad tai gali padėti išsamiau suprasti sudėtingas problemas. Jie užmezga pagarbų dialogą su skirtingų sluoksnių, kultūrų ir ideologijų žmonėmis, mokydamiesi iš jų patirties ir plėsdami akiratį.

Jie priima dviprasmiškumą ir netikrumą. Gyvenimas pilnas netikrumo, o protingiems žmonėms tai patinka. Jie nevengia dviprasmybių ar sudėtingumo, o priima tai kaip natūralią pasaulio dalį. Jie supranta, kad ne visada yra aiškių atsakymų ir kad geriausi sprendimai dažnai atsiranda tyrinėjant ir eksperimentuojant.

Jie nebijo pakeisti savo nuomonės, yra atviri naujai informacijai ir idėjoms. Jie neprisiriša prie savo įsitikinimų dogmatiškai, bet yra pasirengę peržiūrėti savo nuomonę, atsižvelgdami į naujus įrodymus. Šis intelektualus lankstumas leidžia jiems prisitaikyti prie kintančių aplinkybių ir priimti pagrįstus sprendimus remiantis naujausia informacija.

Jie džiaugiasi mokydamiesi naujų dalykų. Jiems mokymasis nėra tik priemonė tikslui pasiekti. Jie patiria didžiulį pasitenkinimą įgiję naujų žinių, įvaldę naujų įgūdžių ir supratę sudėtingas sąvokas. Ši vidinė motyvacija mokytis skatina jų smalsumą ir skatina nuolat mesti sau iššūkį.

Jie mąsto sistemiškai ir modeliais. Jie linkę žiūrėti į pasaulį kaip į tarpusavyje susijusių sistemų seriją. Jie pripažįsta, kad įvykiai ir reiškiniai retai būna izoliuoti, tačiau dažnai juos veikia sudėtingi santykiai ir modeliai. Sisteminis mąstymas leidžia jiems numatyti pasekmes, nustatyti pagrindines priežastis ir kurti holistinius problemų sprendimus.

Jie teikia pirmenybę giliam darbui ir susikaupimui, kai gali visiškai pasinerti į užduotį nesiblaškydami. Jie supranta sutelktos koncentracijos svarbą siekiant tikslų. Jie susikuria aplinką, palankią protinėms pastangoms.

Jie mėgsta vienatvę. Ją jie naudoja savistabai ir apmąstymams. Jie mėgsta leisti laiką vieni su savo mintimis, tyrinėti idėjas ir gilintis į savo pomėgius. Vienatvė dažnai veda prie naujų įžvalgų, novatoriškų idėjų ir asmeninio augimo.

Jie turi aukštą savimonės lygį, puikiai suvokia savo stipriąsias, silpnąsias puses ir emocijas. Jie supranta, kaip jų veiksmai ir žodžiai veikia žmones, ir stengiasi bendrauti efektyviai ir empatiškai. Ši savimonė leidžia jiems užmegzti tvirtus santykius, naršyti socialinėje žiniasklaidoje ir priimti pagrįstus sprendimus, pagrįstus savo vertybėmis ir tikslais.

Jie nuolat ieško naujų iššūkių. Jie klesti dėl intelektualinio stimuliavimo. Jie aktyviai ieško naujų iššūkių ir augimo galimybių, stumia save už savo komforto zonų. Jie mėgsta spręsti sudėtingas problemas, mokytis naujų įgūdžių ir tyrinėti nepažįstamas teritorijas. Šis iššūkis skatina juos įsitraukti, motyvuoti ir nuolat tobulėti.

Jie vertina efektyvumą ir optimizavimą. Jie būna labai efektyvūs ir organizuoti. Jie ieško būdų, kaip supaprastinti procesus, automatizuoti užduotis ir optimizuoti savo darbą. Jie vertina savo laiką ir išteklius, išmintingai juos naudoja siekdami savo tikslų. Šis dėmesys efektyvumui leidžia jiems pasiekti daugiau per trumpesnį laiką, paliekant daugiau laisvės siekti savo aistrų ir interesų.

Jie turi stiprų smalsumo ir nuostabos jausmą, niekada nepraranda nuostabos apie pasaulį jausmo. Jie išlaiko vaikišką smalsumą, visada trokšta mokytis, tyrinėti ir atrasti. Jie randa grožį kasdienybėje, sudėtingumą – paprastume, o begalines galimybes – nežinomybėje. Šis stebuklo jausmas skatina jų kūrybiškumą, įkvepia aistras ir praturtina jų gyvenimą.

Jie suvokia nesėkmę kaip galimybę mokytis. Jie supranta, kad nesėkmė yra vertinga mokymosi patirtis. Jie neleidžia nesėkmės baimei išbandyti naujus dalykus. Nesėkmes jie vertina kaip galimybę mokytis, augti ir tobulėti. Šis atsparumas ir gebėjimas prisitaikyti leidžia jiems atsigauti po nesėkmių ir tęsti savęs atradimo bei pasiekimų kelionę.

Vytautas Sinica. Konservatorių abejingumas valstybės saugumui

Beveik visada, kai prabylu apie masinės migracijos keliamą grėsmę, apie priešiškų valstybių, ypač Baltarusijos, migrantų srautus, kurių neįmanoma patikrinti, iš kur nors pasigirsta atsakymas, kad tai reikia skirti daugiau lėšų ir pajėgų Valstybės saugumo departamentui (VSD) ir ta masinė imigracija galės tęstis ir bus saugu.

Aš niekada su tuo nesutikau, nes logikos čia jokios nėra: kam dirbtinai sukurti problemą – nacionalinio saugumo grėsmes per masinę imigraciją, o tada skirti milijonus jai spręsti? Nepalyginamai geriau ir protingiau yra tiesiog nekurti tokios problemos ir neužvežti Lietuvos nepatikrintais užsieniečiais iš Baltarusijos ir posovietinių Vidurio Azijos šalių.

Bet TS-LKD atstovai visada mielai sutiko su tokia teze, kad migracija tegu vyksta, tik reikia stiprinti atsakingas institucijas – VSD ir Migracijos departamentą. Nuo premjerės iki eilinių, jie visada sutinka, kad reikia stiprinti.

Atėjo laikas stiprinti ir biudžeto projekte numatyta papildomi pora milijonų prie dabartinio 50 milijonų eurų VSD biudžeto. Taigi 5 proc. augimas. Ar migracija išaugo 5 procentais? Ne. Migracija iš Baltarusijos šią kadenciją išaugo per dešimt kartų, migracija iš musulmoniškų Vidurio Azijos šalių išaugo 14 kartų. Apie tai ne kartą kalbėjo pats VSD vadovas. Jo viešu teigimu spėjama tikrinti tik pavienius imigrantus, o ne visą jų srautą. Ir taip darant rasta jau per tūkstantį Baltarusijos pasus turinčių asmenų, kurie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui ir iki šiol niekur nėra oficialiai paskelbta, kad jie buvo deportuoti.

Tad einant „sustiprinkime pajėgumus“ keliu reiktų skirti ne porą ir net ne dvidešimt milijonų. Reikėtų didinti VSD finansavimą kelis kartus. Tačiau jokiu būdu neraginu eiti tokiu keliu. Pilaitės prospektas neatlaikytų automobilių spūsčių link VSD pastato. Vienintelė protinga politika yra stabdyti masinę darbo imigraciją į Lietuvą. Tačiau nei TS-LKD, nei potencialūs valdantieji LSDP nė už ką nežada to daryti. O konkrečiai TS-LKD dar ir žaidžia dvigubą žaidimą: kalbose pritaria saugumo institucijų stiprinimui, bet atėjus laikui praktikoje to nedaro.

Viskas, kas pasakyta, galioja ir kitai migrantus tikrinančiai institucijai – Migracijos departamentui. Jo finansavimas neatsispindi biudžeto projekte kaip VSD, o yra dalis biudžeto, kurį pavaldžioms įstaigoms paskirstys Vidaus reikalų ministerija. Jeigu paklausite, šiandien ji gali pasakyti, kad Migracijos departamentui lėšas didins. Gali bet ką pasakyti – tą darys jau nauja valdžia, o esamai atsakyti už žodžius nebereikia.

Spalio 27 dieną Pilaitėje ir Karoliniškėse Jūs (ar Jūsų pažįstami ten) galite pasirinkti atstovą, kuris visą kadenciją nepaleistų valdančiųjų keldamas migracijos, tapatybės ir saugumo klausimus. Kad ir kas būtų tie valdantieji, kad ir kokios koalicijos susidėliotų. Nepakęskite melo ir saldžių užkalbėjimų. Reikalaukite faktų ir atvirumo.

Politinė reklama

LVAT dėl moteriškų pavardžių su galūne -a nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą

Asociatyvi nuotrauka / Paprastoji šarka

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) trečiadienį nusprendė kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) dėl ribojimų moterims pasirinkti sutuoktinio pavardę su galūne -a.

Teisėjų kolegija taip nusprendė atnaujinti norminės administracinės bylos nagrinėjimą.

LVAT prašo KT nuspręsti, ar Aukščiausios Tarybos dar 1991-aisiais įteisintas asmenvardžių rašymo teisinis reguliavimas tiek, kiek juo lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams neįtvirtinta teisė pasirinkti jų vardą ir pavardę pase rašyti tiek sugramatinta, tiek nesugramatinta forma, atitinka Konstituciją.

Prašoma KT nustatyti, ar šis nutarimas nepažeidžia Konstitucijos nuostatų, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs bei to, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

Nors Aukščiausios Tarybos nutarimas nebegalioja, jis galiojo iki 2022 metų, kai pareiškėja kreipėsi su prašymu pakeisti jos pavardę su galūne -a.

Į LVAT balandžio pradžioje kreipėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) kilus abejonių, ar šalyje galiojantys ribojimai moterims pasirinkti sutuoktinio pavardę su galūne -a nėra diskriminaciniai.

LAT žemesnės instancijos teismo paprašė įvertinti tai numatančius du poįstatyminius teisės aktus.

Tokių dvejonių LAT kilo nagrinėjant bylą, kurioje moteris prašo įpareigoti Vilniaus savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti jos turimą pavardę, įgytą po santuokos, su galūne -ienė į pavardę su galūne -a. Kitaip tariant, į sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę.

Moteris tąsyk tvirtino, kad jos pavardė nėra lietuviška todėl turi būti pakeista, remiantis Teisingumo ministro įsakymu, numatančiu galimybę pakeisti pavardę, jeigu norima vietoj „savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės)“.

Anot jos, iki šiol skundus nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, jog jos pavardė yra lietuviška.

Be to, moteris tvirtino, kad tokios nuostatos ją diskriminuoja dėl pavardės kilmės – tai reiškia, kad asmenys, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės, turi mažiau teisių pasirinkti norimą pavardės formą.

LAT išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Civiliniame kodekse (CK) numatytą sutuoktinio teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę riboja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) nutarimas, o ribojimo išimtis nustato kitas poįstatyminis teisės aktas – teisingumo ministro įsakymas.

Nagrinėjant bylą teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar teisiniame reguliavime įtvirtinti moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai atitinka CK, taip pat iš Konstitucijos bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos išplaukiančius reikalavimus.

Anot LAT, teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos nustatoma pavardės kilmė ar pageidaujamos pavardės buvimas tradicinėje vartosenoje.

Išplėstinei teisėjų kolegijai taip pat kilo klausimų, ar „nevienodas požiūris į lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardes turinčius asmenis turi pakankamai objektyvų ir pagrįstą pateisinimą pagarbos asmeniniam bei šeimyniniam gyvenimui ir kartu valstybinės kalbos tradicijų apsaugos santykio kontekste“.

Šaltinis BNS

Praregėjo

0

Almantas Stankūnas

Kaip čia taip atsitinka, kad žymūs ekonomistai ir apžvalgininkai praregi tik po rinkimų?

Swedbank vyriausias ekonomistas Nerijus Mačiulis iki rinkimų ignoravo problemas, kurios buvo akivaizdžios – neigiamą ilgalaikį imigrantų poveikį ekonomikai.

Dabar tai pripažino. Gal perskaitė mano įrašus apie tai?

Apmaudu, kai objektyviais ir solidžiais prisistatantys ekonomistai tampa politikų patarnautojais.

Visuomenei laikas atsirinkti kas yra kas.

Komentaruose yra nuorodos į paskutinį N. Mačiulio pasisakymą, spalio 4 publikuotą atsaką į Ž. Mauricos pagyras ir mano parengtus tekstus apie ekonominę situaciją, kurie buvo publikuoti rugsėjo 24 ir spalio 9.

Mačiulis: gresia estiškas scenarijus

Ž. Maurico triušiai valdžios išbalinimui

Niekur nevedanti ekonomikos auginimo politika

Almantas Stankūnas. Lietuvos ekonomika – tamsūs debesys temdo valdančiųjų savigyrą

Žilvinas Svitojus. Licvinizmas: ar apsimetama, kad problemos nėra?

Baltarusijos demokratinės ir nedemokratinės jėgos mane vadina radikalu, „vaikinu juodais drabužiais“ (suprask – n@ciu), kremliaus agentu, nesantaikos kurstytoju. Taip mane vadina ir „nepriklausoma“ baltarusių spauda pradedant Chartija97, baigiant Euraradzio, o jau apie blogerius išvis nekalbu. Ten aš tiesiog esu žmudų padugnė ir svin0sabaka. Tai rodo, jog temos svarbą jie supranta ir bijo, jog ji Lietuvoje taps aktualia ir prasidės veiksmai t. y. reaguos valstybės tarnybos ir organai.

Kad to neatsitiktų naudojami įvairūs būdai. Vienas jų – naudoti lietuvių istorikus ir politologus, kurie savo pasisakymais pastatytų tarnybas ar atskirus pareigūnus į „šovinistų ir anti-demokratiškų veikėjų“ poziciją. Su kuo tu kovoji, jeigu net ekspertai sako, kad čia problemos nėra?

Pagrindinis viešas veikėjas, kuris aktyviai dirba šiuo klausimu yra VDU istorikas, docentas, mokslų daktaras Rūstis Kamuntavičius.

Rūstis Kamuntavičius

Eiliniame interviu, šį kartą Kauno Dienai, istorikas eilinį kartą apsimeta, jog licvinizmo problema tokia menka ir neaiški, jog niekas net nežino kas tas licvinizmas. Be to niekas nieko iš nieko nenori nei atimti, nei pasisavinti.

Visas interviu yra pilnas apsimestinio (o gal tikro) temos neišmanymo. Rūstis demonstruoja, jog neišmano ne tik rossijos realijų, propagandos naratyvų ar anti-ukrainietiškos propagandos ir istorijos klastojimo, bet ir rodo absoliutų šiuolaikinės politikos analfabetiškumą.

Girdint jo pasisakymus pastebimas vienos esminės detalės trūkumas. Ponas Kamuntavičius, kaip ir visi kiti problemos neįžvelgėjai praleidžia esminį licvinizmo elementą, ir fokusuojasi į tai, jog licvinizmas tarsi yra tik „baltarusių noras užgrobti Vilnių ir pasisavinti istoriją“ ir aiškina, jog nesuprantama net kokie žmonės ar kremliaus agentai eskaluoja šią temą.

Licvinizmo tema rašau ne dėl to, jog susilaukčiau populiarumo. Šie įrašai visada gerokai mažiau skaitomi nei apie karą Ukrainoje ar apie rossiją. Tai natūralu. Temos nesuprantanti ir pusės niekaip nepasirenkanti didžioji mūsų žiniasklaidos dalis – apie tai neberašo, nes tema yra ne nauja, todėl neįdomi. Be to, reikia nepamiršti, jog komercinėje žiniasklaidoje vis dar egzistuoja reklamos pirkimo paslaugos, kurios leidžia gauti papildomų bonusų.

O ta esminė detalė, kurią praleidžia Rūstis ir apie kurią nekalba žiniasklaida, yra licvinizmo ašis, nuo kurios kilo ir ideologijos pavadinimas, kurį pirmas panaudojo Lietuvos Istorijos instituto istorikas Tomas Baranauskas dar 2012 metais.

„TIKRIEJI LIETUVIAI YRA SLAVAI.“

Ir iš to sekančius aiškinimus apie nykstamą įtaką tokios tautos, kuri buvo žmudais ir ją pavadino lietuviais jau priešiškos jėgos: Želigovskio teigimu vokiečiai sufalsifikavo istoriją ir mus padarė lietuviais, o dabartinių licvinistų teigimu – rossijos imperija, o vėliau – Kremlius.

Ponas VDU istorikas Rūstis Kamuntavičius šio aspekto niekada neliečia, o žurnalistai niekada neklausia, nes ta tema jiems asmeniškai neįdomi.

Tuo tarpu rusiškoje Wikipedijoje, yra aiškiai rašoma kas yra kas:

„Litvinai (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniuose (sutrump. LDK) – „Litviny“[1]) – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jos titulinės tautos vardas, taip pat (daugiausia nuo XVI a.) visas jos gyventojų vardas apskritai.“

Šaltinis, kuris patvirtina šį teiginį yra rossijos imperijos laikų: Акты, относящиеся к истории Западной России. Т. І. СПб., 1846. № 38.

Ukrainietiškoje Wikipedijoje:

„Литвы́ны (balt. лицвыны, литвыны, lićviny, litviny) – etnonimas, slavų kalbose vartojamas LDK tautoms, kilęs pačioje Lietuvoje XII a.“

Pastaba: etnonimas reiškia nieką kitą, kaip TAUTOS pavadinimą. Ne šalies gyventojų, o būtent tautos.

Baltarusiškoje Wikipedijoje:

„Licvinai [1], arba litvinai [2] (sen. -bal. Lietuva, litvinai) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojų politonimas XV-XVIII a.“

Pastaba: čia dar galima būtų suprasti, nes terminas „politonimas“ būtent reiškia šalies gyventojų pavadinimą, o ne tautos, tačiau vėliau tekste rašoma:

„Dabar etnonimas lietuvis kartais vartojamas baltarusiškai kalbantiems šiaurinės Černigovo srities ir Kijevo srities, vakarinės Briansko srities ir Smolensko srities gyventojams žymėti.“

Toliau:

„Litvinas“ vartojamas vėlesnėse didžialietuvių ir rossijos kronikose…“

Sustokime ties žodžiu „didžialietuviai“, kuris nereiškia „garbingi, iškilūs lietuvių tautos žmonės“, o geriausiai paaiškinamas kitu pavyzdžiu.

Norėdami asimiliuoti ukrainiečius rossijanai nusprendė iš jų atimti identitetą ir jiems sukūrė terminą „mažarusai“, o save vadina „didžiarusais“. Taigi naudojamas terminas „didžialietuviai“ yra skirtas būtent šiam tikslui pasiekti – paneigti LDK lietuvių kilmę, nes visiškai išmesti mūsų iš LDK nėra įmanoma, todėl pasivadinus didžialietuviais, o mums paliekant mažalietuvių pavadinimą problema iš dalies yra išsprendžiama.

Tai labai gražiai skamba baltarusių rašytojo Andrejaus Chadanovičiaus eilėraščių rinkinyje „Laiškai iš po antklodės“ (2002 metai):

„Mane čia atpažins ir gerbs visi litvinai:

didžia- ir mažalitvinas, belalitvinas ir laukinis žydas,

ir draugas poliščiukas, ir bulbos draugas – kolorado vabalas“.

Įdomi detalė. Ukrainiečių Wikipedijos versijoje nuoroda į „Litva“ veda į Baltarusijos respublikos aprašymą.

Išklausius 2025 m. biudžeto projekto pristatymą

Almantas Stankūnas

Almantas Stankūnas

Galima drąsiai konstatuoti, kad tai rinkiminis biudžetas, skirtas spręsti ne ilgalaikius valstybės tikslus bei problemas, bet pamaloninti rinkėjus.

Vis tik socdemiškas biudžetas konservatorių neišgelbės. Daugeliui į antrus turus išėjusių konservatorių nelemta patekti į Seimą.

Grįžtant prie kitų metų biudžeto projekto gali kilti klausimas kieno sąskaita bus pildomi rinkiminiai pažadai.

Pirmiausia tai bus daroma didinant Lietuvos skolą, kurią mes visi ateityje turėsime sumokėti. Taip pat bus mažinamas PSDF rezervas, be to mažėja kai kurios investicijos, pvz. kelių finansavimas – o kur pažadai pagerinti kelių būklę?!

Ką gi gausime trumpalaikę įtaką ekonomikai, tačiau svarbūs ilgalaikiai valstybės poreikiai paliekami spręsti naujajai valdžiai.

Pristatant kitų metų biudžetą paaiškėjo, kad kitais metais augs valdžios sektoriaus išlaidos ir šis augimas gerokai lenkia numatomą pajamų augimą, t. y. bus didinama valdžios skola. Numatoma, kad valdžios sektoriaus biudžeto deficitas pasieks net 3 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Jau ir taip išlaidos palūkanoms mokėti už ankstesnes skolas didėja 83 mln. eurų.

Valdžios sektoriaus skola per 2023 m. išaugo 1,9 mlrd. Eur, arba 7,3 proc. ir 2023 m. pabaigoje sudarė 27,6 mlrd. Eur. Skolos ir BVP santykis padidėjo 0,2 proc. p. ir 2023 m. pabaigoje sudarė 38,3 proc. BVP. Prognozuojama, kad skolai didėjant Skolos ir BVP santykis padidės net iki 43,2 proc. Pagalvokit kas laukia mūsų ateityje.

Deja, bet pristatymo metu paaiškėjo ir gana liūdnos šių metų ekonomikos tendencijos. Tai tarsi patvirtina mano išsakytus nuogąstavimus dėl Lietuvos ekonomikos ateities.

Numatoma, kad vietoj planuoto šių metų biudžeto deficito 1,2 proc. BVP, jis drastiškai didėja iki 2,2 proc. BVP.

Ir ši tendencija manęs nestebina, nes visą kadenciją nebuvo pakankamai investuojama į darbo našumą ir nebuvo jokių ilgalaikių sprendimų, vietoj to buvo vaikomasi trumpalaikės naudos bei prisileista pigios darbo jėgos iš Baltarusijos, Rusijos ir musulmoniškų Vidurio Azijos šalių taip destabilizuojant Lietuvos padėtį.