2025-04-30, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1715

Ramūno Karbauskio atsakymas dėl partijos pozicijos Stambulo konvencijos atžvilgiu

0

Reaguodamas į portale propatria.lt paviešintą LVŽS sąrašo lyderio ir kandidato į premjerus Sauliaus Skvernelio paramą skandalingai pagarsėjusiai Stambulo konvencijai, partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis savo Facebook paskyroje parašė atsakymą dėl partijos pozicijos Stambulo konvencijos ir joje propaguojamos „socialinės lyties“ atžvilgiu. Dalinamės šiuo atsakymu su savo skaitytojais.

Artėjant rinkimams viešojoje erdvėje pasigirsta abejonės Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nuostatomis šeimos politikos srityje. Noriu dar kartą pasakyti, jog LVŽS pozicija nekinta – pripažįstame vyro ir moters santuoka grindžiamos šeimos svarbą visuomenei.
Aktyviai prisijungėme prie Europos piliečių iniciatyvos „Mama, tėtis ir vaikai“ – rinkdami parašus, kviesdami Lietuvos gyventojus pasisakyti už krikščioniškomis vertybėmis paremto šeimos ir santuokos apibrėžimo įtvirtinimą Europos Sąjungos teisėje.
Mūsų ruošiamoje Vyriausybės programoje neabejotinai siūlysime priemones, kurios pasitarnaus smurto artimoje aplinkoje mažinimui, užtikrins rūpestį pažeidžiamomis šeimomis, jose gyvenančiais vaikais. Tačiau smurtas ar dėmesys tik socialinės rizikos šeimoms negali tapti pagrindine visos šeimos politikos ašimi. Būtina rūpintis visomis Lietuvos šeimomis.
Pasisakome prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą. Visiškai pritariame pagrindinei minėtos konvencijos minčiai, kad smurtas prieš moteris turi būti eliminuotas ir pripažįstame, jog smurto mažinimui reikalinga numatyti savalaikes ir efektyvias priemones, tačiau negalime nepastebėti, jog šioje konvencijoje pateikiamas „socialinės lyties“ apibrėžimas, kas kelia realų pavojų mūsų remiamai šeimos politikai, orientuotai į šeimą, pagrįstą vyro ir moters santuoka bei giminystės (tėvystės ir motinystės) ryšiais. Ratifikavus minėtą konvenciją galimas naujas šeimos politikos traktavimas, kai šeimos bus sudaromos „socialinės lyties“ pagrindu, kada lytis nėra nulemta biologiškai, bet gali būti pasirinktas dalykas. Bet koks LVŽS rinkimų sąrašo narių pareiškimas ar veiksmas Stambulo konvencijos atžvilgiu traktuotinas tik kaip palaikymas siekio stiprinti kovą prieš smurtą artimoje aplinkoje.
Tikimės, jog po artėjančių Seimo rinkimų visos Lietuvos partijos bendradarbiaus, siekdamos stiprinti Lietuvos šeimas, nes tik darni ir stipri šeima gali sukurti darnią visuomenę.
nuotrauka iš www.alkas.lt

Lietuvoje žmogaus teisės nuobodu – Ukrainoje nearti dirvonai

Piliečių gynybos iniciatyvų paramos fondo direktoriaus Stasio Kaušinio jau kurį laiką negirdėti Lietuvoje. Pasirodo, jis prieš pustrečių metų išvyko į Ukrainą, kur padeda naujai įsteigtoms nevyriausybinėms organizacijoms.

– Ar jūsų draugai nesistebi, kad staiga viską metėte ir išvykote į Ukrainą? – „Lietuvos rytas“ paklausė S.Kaušinio.

– Jie prie mano kelionių jau įprato ir netgi vadina mane emigrantu. Aš jiems aiškinu, kad man, kaip žmogaus teisių stebėtojui, Lietuvoje nuobodu. Valstybė rūpinasi, kad čia nebūtų pažeidžiamos žmogaus teisės, todėl namuose esu kur kas mažiau reikalingas. Ugniagesys lekia ten, kur gaisras, o žmogaus teisių gynėjas – kur didžiausia tikimybė, kad gali būti pažeistos žmogaus teisės. Negi pulsi aiškinti apie pareigos jausmą.

– Apie kokį pareigos jausmą kalbate?

– 1990 metais į Lietuvą atvyko žmogaus teisių organizacijų atstovai iš Lenkijos, Danijos. Jie mums labai padėjo. Lenkijoje net veikė žmogaus teisių mokykla Rytų Europos aktyvistams, kurioje jie išmokdavo dirbti efektyviai. Juk nevyriausybinių organizacijų veikloje būtini ne tik teorinis pasirengimas ar geri norai, bet ir profesionalūs įgūdžiai. Taigi dabar jaučiu pareigą padėti kitiems.

– Ką veikiate Ukrainoje?

– Išvykau 2013 metų gruodžio 1-ąją, kai Maidane buvo žiauriai sumušti studentai. Supratau, kad Ukrainoje bręsta rimti įvykiai ir galiu būti ten naudingas. Iš pradžių ten stebėjau žmogaus teisių padėtį ir apie tai pranešdavau Lietuvos žmogaus teisių gynimo organizacijoms. Teikdavau informaciją ir žurnalistams. Kai Ukrainoje pradėjo kurtis naujos nevyriausybinės organizacijos, vienijančios Maidano dalyvius, teko konsultuoti ir jas. Šiuo metu aktyviems piliečiams patariu, kaip steigti nevyriausybines organizacijas, kokią informaciją apie save skleisti, kaip užmegzti ryšius su bendraminčiais, kaip ieškoti finansuotojų.

– Ar nevyriausybinės organizacijos Ukrainoje turi kokių nors išskirtinių bruožų?

– Prasidėjus kariniams veiksmams ten pradėjo kurtis naujo tipo organizacijos. Ukrainos pergalei, nors dar negalutinei, lemiamos reikšmės turėjo savanoriai. Vieni išėjo kovoti, o kiti juos aprūpindavo amunicija, maistu, medikamentais, rengė mokymus. Po mūšių savanoriai grįžo į Kijevą ir pradėjo steigti organizacijas. Jie rūpinasi ne tik socialiniais reikalais – savanorių gydymu ar pašalpomis, bet ir politinėmis šalies problemomis. Savanoriai nepatenkini tuo, kas vyksta Ukrainoje, ypač korupcija. Jų idealai nesutampa su realybe. Tai stipri ir organizuota visuomenės dalis – buvę kovos draugai. Jie veikia efektyviai – aš jiems tik padedu ir patariu. Pasiūliau kartu rengti apskritojo stalo diskusijas, kur aptariamos svarbiausios problemos – šalies saugumas, NATO pagalba, Krymo situacija. Daugelis žmonių supranta, kad Ukraina yra teisinė valstybė ir visi jų veiksmai turi atitikti konstituciją, tarptautines teisės normas.

– Ar Ukrainoje yra ir daugiau žmogaus teisių gynėjų iš kitų šalių?

– Kartą mane pakvietė į konferenciją, į kurią buvo atvykę ir žymūs žmogaus teisių gynėjai iš Rusijos. Aš dirbau grupėje, kuri svarstė keitimąsi belaisviais tarp Rusijos ir Ukrainos. Žmogaus teisių gynėjų iš kitų valstybių nesu sutikęs.

– O ką Ukrainos aktyvistai kalba apie Lietuvą?

– Ragina neklausyti perspėjimų, kad Lietuva savo veiksmais gali suerzinti Rusiją. Jie primena, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Europos lyderiai ragino neerzinti A.Hitlerio, o viskas baigėsi katastrofa. Daugelio ukrainiečių įsitikinimu, reikia rengtis galimai Rusijos agresijai.

– Kas jus finansuoja?

– (Po ilgos pauzės.) Aš gyvenu iš santaupų. Diplomatiškai kalbant, mano fondas užsiima ūkine veikla – įstatyme tai numatyta. O kodėl apie tai neklausiate tų, kurie važiuoja į Norvegiją gaudyti lašišų, kas juos finansuoja?

www.lrtytas.lt

Kodėl įtakingiausieji, o ne populiariausieji?

0

 

Lietuvos įtakingiausieji 2016: žiniasklaidos atstovai.

Tokiu pavadinimu „delfyje“ buvo paskelbtas straipsnis (1) 

Redakcija gavo laišką, kuriame skaitytas klausia, kaip yra vertinamas žiniasklaidos atstovų įtakingumas: Ar tuo, kurio yra didžiausias atlyginimas? O gal žiniasklaidos atstovo įtaka matuojama jo nepaperkamumu? Arba atvirkščiai, – kuriam iš jų daugiausiai sumokama už palankią nuomonę?

Šis kriterijus visiems labai įdomus ir todėl maloniai prašome viešai paaiškinti, nes be aiškios metodikos neįmanoma nustatyti vieno ar kito žurnalisto įtakos visuomenei.

Pasirašo Rimantas Januškevičius

nuotrauka iš bcc-wv.com

Skaudi kovotojų už laisvę netektis

Eidamas 94-uosius metus mirė kovotojas už laisvę ir buvęs politinis kalinys Algirdas Statkevičius.

Baigęs Šakių Žiburio gimnazijos 4 klases, jis mokėsi Kauno „Saulės“, vėliau Jėzuitų gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo mediciną.

Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo antinaciniame-antibolševikiniame judėjime, buvo pasikėsintojų į Hitlerį, kurį 1944 m. įvykdė plk. Klausas fon Štaufenbergas, patikėtinis Lietuvoje. Sąmokslui nepavykus, kovą tęsė organizuodamas Vietinę rinktinę, ruošėsi kovoms už Lietuvos laisvę Karaliaučiuje, kur įgijo radisto specialybę. 1944 m. spalio 23 d. parašiutu nusileidęs Kazlų Rūdos miškuose paslėpė siųstuvą ir nuvyko į Kauną tęsti medicinos studijų. Supratęs, kad yra sekamas, su fiktyviu pasu dirbo ambulatorijose Biržų, Rokiškio rajonuose, kol atsikėlė į Vainutą ir tęsė studijas Vilniuje.

1951 m. birželio 22 d. už antisovietinę veiklą buvo areštuotas ir nuteistas 25 metams, su 5 trėmimo metais „kaip Vokietijos šnipas“. Kalintas Kemerovo srities Olžoro politinių kalinių lageryje, po to Altajuje. 1956 m. nuosprendis buvo peržiūrėtas ir A.Statkevičius paleistas į laisvę. Baigęs medicinos studijas Vilniaus universitete dirbo Rumšiškių ambulatorijos vedėju, vėliau Vyriausioje valstybinio draudimo valdyboje vyr. gydytoju. Laisvą laiką skyrė pogrindžio spaudai, domėjosi filosofija.

Anot Lietuvos Helsinkio grupės nario Stasio Stungurio, A.Statkevičius  anksti suprato, jog ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje yra pasmerktas, todėl pasirinko slapto pasipriešinimo kelią. Būdamas tremtyje prie Lenos parašė eilėraščių knygą „Balsas iš laisvės kapo“. Ši knyga slaptai pasiekė Čikagą. 1984 m. ten buvo išspausdinta.

A.Statkevičius buvo nuolat KGB sekamas. Nustačius jo straipsnių pogrindinėje spaudoje autorystę ir suradus knygos „Bendražmoniškumo manifestas“ rankraštį, prieštaraujantį marksistinėms dogmoms, 1970 m. gegužį jis vėl buvo suimtas ir nuteistas 12 m. kalėjimo. Patalpintas Lukiškių kalėjimo gydykloje. Vėliau, neva sergantis „sunkia šizofrenijos forma“, patalpintas Vasaros gatvės psichiatrinėje ligoninėje, iš kurios buvo paleistas 1972 m.

Įsidarbinęs greitosios pagalbos stotyje vėl atnaujino ryšius su disidentais, platino Katalikų bažnyčios kroniką, 1976 m. įsijungė į Lietuvos laisvės lygą bei Lietuvos Helsinkio grupę. Leido žurnalą „Šalin vergiją“, kovojo prieš plintantį lietuvių girtavimą.

A.Statkevičius buvo tarp tų, kurie pasirašė garsųjį 45 pabaltijiečių kreipimąsi į Jungtines Tautas ir Vakarų vyriausybes. Jis parengė 50 puslapių „Moralinį ultimatumą SSRS vyriausybei“, buvo išsiųstą Maskvai ir Vakarų vyriausybėms.

KGB A.Statkevičių pripažino pavojingu sovietinei sistemai ir tvarkai. 1980 m. vasario 14 d. jis vėl buvo areštuotas ir priverstinai uždarytas į psichoneurologinę ligoninę Černiachovske, o po trijų kankinimo metų perkeltas į „gydyklą“ Taškente. Buvo kaltinamas rankraščio „Žmogaus gebėjimas. Sofiokratija ir geodoroviniai jos pagrindai“ autoryste (išleista Čikagoje 1990 m.). Tarptautinei bendruomenei reikalaujant 1988 m. buvo iš ten paleistas, tačiau ištremtas į JAV. Čia jis skaitė paskaitas, parašė ir išleido knygą „Psichiatrijos inkvizicijos siautėjimas Lietuvoje“. JAV psichiatrų komisija jį pripažino absoliučiai sveiku.

1988–1990 m. organizavo parašų rinkimo akciją už Lietuvos laisvę ir per keturis mėnesius surinko didžiausią Gineso rekordų knygoje registruotą parašų kiekį po peticija (5 milijonai 177 tūkst.)

1989 m. grįžo į Lietuvą. LSSR Aukščiausiasis teismas jį reabilitavo. Atkūrus nepriklausomybę 1999 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 2005 m. išleido knygą „XXI amžiaus filosofija ir pasaulėžiūra“.

Lietuvos žmogaus teisių asociacijos nariai Viktoras Petkus, Stasys Stungurys  glaudžiai bendradarbiavo su A.Statkevičiumi, kartu dažnai tardavosi dėl vykstančių pokyčių, dėl valdžios laikysenos priimant Lietuvai svarbiausius sprendimus.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras nuoširdžiai užjaučia velionio artimuosius: tai skaudi mūsų visų –  mūsų šalies netektis.

Urna su velionio palaikais bus pašarvota šeštadienį Vilniaus laidojimo rūmuose, laidotuvės sekmadienį 13 valandą.

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras

Saulius Skvernelis skelbia paramą Stambulo konvencijai

0

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rinkiminio sąrašo vedlys ir oficialiai paskelbtas kandidatas į premjerus Saulius Skvernelis kartu su buvusia Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktore Dovile Šakaliene lankėsi Labdaros ir paramos fonde „Frida“. Abu dalyviai viešnagės metu nusifotografavo su plakatais, reiškiančiais paramą tiek fondo veiklai, tiek ir skandalingai pagarsėjusiai Stambulo konvencijai.

Labdaros ir paramos fondas „Frida“ – kovą už lyčių lygybę ir prieš moterų diskriminaciją deklaruojanti organizacija, siekianti „mažinti moterų diskriminaciją ir kovoti su smurtu prieš moteris, vaikus bei jaunus žmones, skatinti visuomenės pagarbą ir toleranciją pažeidžiamoms visuomenės grupėms, plėsti žmogaus teisių apsaugą, skatinti socialiai marginalizuojamų žmonių integraciją į visuomenę“. Savo veikloje organizacija nevengia paramos radikalioms iniciatyvoms. Fondo direktorė Daiva Baranauskė dalyvavo „Europride“ ir „BalticPride“ seksualinių mažumų eitynėse, o pats fondas taip pat neslepia paramos Stambulo konvencijai. Fondas užsiima „edukacine/prevencine veikla (paskaitos, diskusijos, seminarai) lyčių (ne)lybės, ją skatinančių stereotipų bei binarinio lyčių suvokimo šalinimo klausimais“.
Pastaroji konvencija, kurios iki šiol nepaisant tarptautinio spaudimo nėra ratifikavęs Lietuvos Seimas, įpareigoja šalis užtikrinti piliečių „nediskriminavimą“ dėl socialinės lyties ir lyties tapatumo. Tai reiškia, kad konvencija pasirašiusiose šalyse piliečiai turėtų teisę skelbti esantys kitos nei savo tikrosios biologinės lyties – vyrai moterimis, o moterys vyrais. Atitinkamai valstybė turėtų garantuoti tokio piliečio traktavimą pagal jo įsivaizduojamą socialinę, o ne tikrąją biologinę lytį. ios nuostatos konvencijoje numatomos ignuruojant faktą, kad lyties tapatumo sutrikimas yra psichinis sutrikimas, įtrauktas į tarptautinę ligų ir kitų sveikatos sutrikimų klasifikaciją (F64). Konvencijos šalys neturi teisės ją pasirašyti su išimtimi šiai radikaliai nuostatai.
Parama tokio turinio konvencijai puikiai atitinka fondo tikslą „šalinti binarinį lyčių suvokimą“. LVŽS sąraše kandidatuojančios Dovilės Šakalienės parama homoseksualų lobizmui ir genderizmo ideologijai taip pat yra nuosekli ir seniai žinoma visuomenei. Tuo tarpu buvusio Vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio parama šiai genderizmą propaguojančiai konvencijai ir binarinį lyčių suvokimą šalinti siekiančiam fondui anksčiau nebuvo viešai demonstruojama, Artėjant rinkimams kyla pagrįstas klausimas, kiek tokia LVŽS sąrašo lyderio laikysena yra suderinama su pačios partijos programos nuostata „puoselėti iš santuokos ir giminystės ryšių kylančią šeimą ir skatinti gimstamumą“.
Daugiau apie Stambulo konvenciją galite sužinoti ČIA

Teisingumo ministerija: dažniausiai neįmanoma pasiekti konsensuso

LIETUVOS RESPUBLIKOS TEISINGUMO MINISTERIJA

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centrui 

2016-08-25 Nr. (8.3.44.)-7R- (6567)

DĖL 2016 M. LIEPOS 19 D. PAREIŠKIMO

Teisingumo ministerija gavo Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro ir piliečių visuomenininkų pareiškimą „Dėl pažiūrų ir religinių įsitikinimų reiškimo laisvės” ir su juo susipažino.

Dėkojame už Jūsų išsakytą nuomonę aktualiais mūsų visuomenei klausimais.

Sutinkame su pareiškime išsakyta mintimi, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, nepriklausomai nuo to, ar jie priklauso kokiai nors religinei bendruomenei, turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus bei nuomonę dėl. teisėkūros iniciatyvų, bei teisės aktų leidžiamais būdais siekti, kad į jų įsitikinimus ar nuomonę būtų atsižvelgta.

Kartu norėtume pažymėti, kad demokratinėje visuomenėje dažniausiai neįmanoma pasiekti visiško konsensuso visuomenei svarbiais klausimais, todėl priėmus sprendimus dažnai lieka jais nepatenkintų asmenų grupių. Viliamės, kad Lietuvos Respublikos piliečiai savo teise išreikšti įsitikinimus ir nuomonę naudosis ne tik nepažeisdami kitų asmenų teisių ir laisvių, bet ir konstruktyviai, taip prisidėdami prie teisinio reguliavimo, kuris atspindi pliuralistinės demokratinės visuomenės vertybes ir visuomenės daugumos lūkesčius, kūrimo.

Teisingumo viceministras         Julius  Pagojus

Donatas Glodenis, 

(8 5) 266 2926, 

el. p. donatas.glodenis@tm.lt

Vytautas Sinica. „Lobizmo“ karai švietimo baruose: genderizmas 1:0 Bažnyčia

0
Liepos mėnesį Lietuvos žiniasklaidoje ir kabinetuose virė karštos diskusijos dėl lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos (Programos). Iki šiol galiojanti, iš esmės tradicinės moralės nuostatomis paremta 2007-ųjų programa, yra faktiškai netaikoma. Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) sudarė darbo grupę, kuriai pavedė parengti naują programą. Grupės nariai gegužę priėmė pirminę programos versiją, kuri progresyviausiems jos nariams pasirodė per konservatyvi, todėl buvo nutekinta žiniasklaidai ir paskelbta portale manoteises.lt. Prasidėjo banga programą kritikuojančių straipsnių, tačiau ministerija ryžtingai gynė savo poziciją. Jos esmė – lytiškumo ugdymas turi skatinti susilaikymą paauglystėje, siekiant sieti lytiškumą su ilgalaikiais, įpareigojančiais santykiais.
Nors visą vasarą programos kontekste labai daug diskutuota apie Bažnyčios įtaką politikams, būtent progresyviomis prisistatančių visuomenės grupių spaudimas davė didžiausių vaisių. Rugpjūčio pradžioje ministrei A. Pitrėnienei įteikta programa buvo daugeliu aspektų nebeatpažįstama, gerokai liberalesnė, prikaišiota formuluočių apie seksualinių orientacijų įvairovę. Pirminė ministerijos deklaruota intencija programoje akivaizdžiai išskydusi.
Bažnyčia prieš genderistus
Vasaros pradžioje prasidėjus viešiems programos svarstymams, į procesą įsitraukė tiek konservatyvios, tiek kairuojančios įtakos grupės. Daug ginčytasi dėl to, kieno pusę paremia mokslo argumentai, savintasis „moksliškumas“, skelbiant, kad jo nėra oponentų vizijoje. Bet kuriuo atveju, viešumoje dominavo žinia, kad Bažnyčia diktuoja švietimo gaires. „Norime mokslu, o ne religijos dogmomis paremto ugdymo“ – skelbė liberalių protestuotojų plakatai.
Iš pradžių esminė diskusija dėl Programos sukosi apie dvi visame pasaulyje konkuruojančias strategijas. Viena jų siūlo skatinti susilaikyti nuo lytinio gyvenimo iki santuokos ar bent ilgalaikių santykių, nes kontracepcija apsaugo (kiek apsaugo) tik nuo fizinių, bet ne nuo psichologinių ir socialinių ankstyvio sekso padarinių. Šią strategiją rinkosi ŠMM darbo grupė. Kita strategija iš esmės siūlo skatinti ansktyvą lytinį gyvenimą, anksti supažindinant su jo formų įvairove ir apsisaugojimo nuo nepageidaujamų pasekmių priemonėmis. Ši strategija remiasi prielaida, kad anstyvas lytinis gyvenimas mūsų laikais neišvengiamas, todėl beprasmiška ir neracionalu bandyti nuo jo atkalbėti.
Žinoma, galima aiškinti, kad visi paaugliai ir taip užsiima seksu ir bandymai nuo to atkalbėti yra viduramžiški, atsilikę, atitrūkę nuo realybės. Tą daro dauguma seksualinių mažumų teises ginančių NVO bei politikų. Iškalbingai šią poziciją gynė ir B. Vėsaitė, aiškinusi, kad „pasakyti jaunam žmogui, kad sekso nereikia, turbūt tas pats, kas pasakyti – nustok valgyti“. Tai įdomi nuostata, žinant, kad, pavyzdžiui, Vilniuje beveik 2/3 paauglių, VU docentės Ž. Bumbulienės turimais apklausų duomenimis,  sulaukia pilnametystės „nevalgydami“. 15 metų „užvalgę“ būna 22 proc. berniukų ir 7 proc. mergaičių. Tai vieni mažiausių skaičių Europoje, o kitų šalių statistika rodo, kad jie auga pradėjus reklamuoti kontracepciją. Paauglių seksas nėra toks visuotinas ir neišvengiamas, kaip vaizduojama.
Tačiau šio komentaro tikslas nėra įrodyti, kuri stovykla teisi. Skatinti ankstyvus lytinius santykius ar susilaikymą, yra sena diskusija, kuria išsakyti abiejų pusių argumentai, o politikų pasirinkimas, ypač dabar, prieš rinkimus, parodys rinkėjams jų laikyseną. Svarbu tai, jog formuojant galutinę Programos versiją, nuo pirminės nuostatos skatinti „susilaikyti nuo lytinių santykių iki pilnametystės“ pereita prie daug abstraktesnio „susilaikyti iki brandos“, kurią jau galima subjektyviai įvertinti. Išnyko vienareikšmiškai kritiškas požiūris į kontracepciją, nuostata, kad „kontracepcija negali būti pateikiama mokiniui kaip priimtina alternatyva susilaikymui“. Aišku, kad Bažnyčia nebuvo ir negalėjo būti tokio pamatinio Programos pokyčio šalininkė.
Tačiau daug didesnė genderizmo stovyklos pergalė – į programą įtrauktas visiškai naujas diskutuotinas lytinių orientacijų įvairovės klausimas. Programoje atsirado nuostatos, pagal kurias siektina, kad moksleivis „priimtų save ir asmenis su skirtinga lytine orientacija“, taip pat neleistina „skatinti nepasitenkinimą savo […] lytine orientacija, savo […] lytinės orientacijos nepriėmimą“. Mokiniai turi išmokti įvardyti, kad „asmenys gali būti: heteroseksualios, homoseksualios, biseksualios orientacijos; suvokia, kad tai – dalis žmogaus lytiškumo įvairovės“. Draudžiama diskriminuoti dėl mokinio ar jo tėvų lytinės tapatybės“ (t.y. dėl vadinamosios socialinės lyties). Viso II priede, kuris apibrėžia programos turinį, santuoka (įskaitant santuokinę meilę) paminėta 22 kartus, lytinė orientacija – 15 kartų. Justi tam tikras balansas tarp dalykų, kurių svarba visuomenės ugdyme vargu ar turėtų būti balansuojama.
Čia vėlgi, remiamasi dviejomis idėjomis. Pirma, moksleivis turi priimti savo orientaciją kaip neišvengiamą duotybę, kadangi seksualinė orientacija esą būna tik įgimta. Antra, moksleivis dėl savo orientacijos neturi nuo ko nors susilaikyti, neturi laikyti jos problema, o priešingai suvokti ją kaip vieną iš seksualumo įvairovės formų.
Tai problemiška mokslo požiūriu ir įtartina vertinant tariamą Bažnyčios vaidmenį Programos svarstymuose. Pirimiausiai apie mokslą. Modernus mokslas senokai sutaria, kad seksualinė orientacija nėra liga. Nors tai politinis sprendimas,  pasiektas protestais, o ne mokslo atradimais, jo nuosekliai laikomasi. Tiesa, bandymai padėti atsikratyti nepageidaujamo homoseksualaus potraukio nėra draudžiami. Uždrausti tai šiomis dienomis bandoma tik politiškai – pavyzdžiui Baracko Obamos administracijos antrosios kadencijos pabaigoje. Esminis klausimas yra ne orientacijos keitimas, bet jos kilmė. Nėra sutarimo, kad homoseksualumas būtų vien įgimtas. Visai neseniai JAV pasirodė ir plačiai nuskambėjo metastudija, kurios išvada pakartoja mokslo (bet ne žiniasklaidos) sutarimą, kad jokių aiškių įrodymų apie vienokią ar kitokią homoseksualumo kilmę nėra. Juo labiau, kad kita nesena studija aiškiai teigia, jog per pastaruosius 25 metų „išlaisvinto seksualumo“ šalyse kaip JAV vienalyčius santykius išmėginusių vyrų padaugėjo dvigubai. Tikėtina, kad orientacija nesirenkama kaip drabužiai ar studijos, tačiau viską išmėginti kviečianti ir bet kokią kilusią aistrą priimti skatinanti populiarioji kultūra ir juo labiau švietimas tikrai neabejotinai skatina vienalyčių santykių plitimą ir kitų naujų seksualumo raiškos formų paieškas. Jei nėra užtikrinto mokslinio pagrindo teigti, kad homoseksualumas visais atvejais įgimtas, nėra ir pagrindo visus vaikus skatinti priimti jį kaip neišvengiamą duotybę, kuri nekelia problemų.
 
O problemų jis kelia, net ir nelaikant pačios orientacijos liga. Milžiniški homoseksualų depresijų ir savižudybių mastai net ir labiausiai tolerantiškose Švedijos ar Nyderlandų visuomenėse, emidemė lytiniu keliu plintančių lygų statistika tarp homoseksualų vyrų visame pasaulyje, susitaikymas su faktu, jog neįmanoma natūraliai susilaukti vaikų, galiausiai ir visuomenės reakcija į atvirą homoseksualumo demonstravimą, to nesuderinamumas su religija (kaip būti praktikuojančiu gėjumi ir bet kurios religijos išpažinėju?) – visa tai objektyviai paverčia praktikuojamą potraukį tai pačiai lyčiai didele socialine problema ir rizika sveikatai. Lytiškumo ugdymo programoje skatinti priimti savo ir kitų orientaciją kaip normą nėra nei atsakinga, nei moksliška.
Juo labiau neatsakinga drausti „diskriminaciją dėl lyties tapatybės“, t.y. dėl savęs laikymo esant kitos nei biologinės lyties. Tokia diskriminacija neįmanoma iš principo, nes lyties tapatumo sutrikimas yra oficialiai pripažįstama psichinė liga, kuriai būtinas atitinkamas gydymas, o ne visuomenės pritarimas ar kūno žalojimas lyties keitimo operacijomis. Žmogaus nediskriminuoja atsisakymas laikyti jį tuo, kuo jis nėra. Apibendrinant, naujosios programos nuostatos, kuriomis sudėtas stiprus akcentas ant pagarbos lytinių orientacijų ir lyties tapatybių įvairovei, remiasi ideologizuotomis prielaidomis. Atsakinga Programa, suvokiant, kad orientacijos kilmės klausimas yra neatsakytas, o homoseksualumas bet kuriuo atveju turi gausias neigiamas pasekmes žmogaus sveikatai ir socialinei gerovei, turėtų vengti formuoti bet kokias (tradicines ar progresyvias) jaunosios kartos nuostatas remiantis vien mokslo nepatvirtintais įsitikinimais ir verčiau palikti šį klausimą už programos rėmų.
 
Bažnyčios pralaimėjimas
Tačiau grįžkime prie Bažnyčios. Būtent programos tikslo „priimti homoseksualumą“ kontekste tampa akivaizdu, kad Bažnyčia pralaimėjo arba apskritai nekovojo dėl šios programos. Bažnyčios mokymas orientacijos klausimu yra aiškus ir nekintamas. Bažnyčia nesmerkia pačios orientacijos, tačiau smerkia žmogaus visada laisva valia daromą pasirinkimą ją praktikuoti. Homoseksualiems žmonėms ranką tiesianti, miela Pranciškaus Bažnyčia visgi siūlo susilaikymą. „Jei žmogus yra gėjus, ieško Viešpaties ir yra geranoriškas, kas aš toks, kad teisčiau?“ klausė Pranciškus, nors beveik visada nutylima pirmoji jo citatos dalis reiškia, kad toks žmogus valingai renkasi vengti nuodėmės – smerkiamų santykių – o ne juos priimti ir jais didžiuotis. Katalikų katekizmo dar niekas neperrašė, tą vėlesniuose interviu komentuodamas savo frazę priminė ir pats popiežius.
Jei programa būtų rašoma „pagal Bažnyčios dogmas“, joje būtų kvietimas visiškam homoseksualų susilaikymui. Nėra geresnės vietos Bažnyčios mokymui primesti nei lytiškumo ugdymo programa. Tačiau to ten nėra. Nėra ir moksliško pasirinkimo patylėti apie tai, ko gerai nežinome. Priimtas visiškai priešingas sprendimas – kvietimas priimti orientaciją, kas programos kontekste akivaizdžiai reiškia kvietimą visas kitas programos nuostatas apie lytinius santykius taikyti ir homoseksualams. Tai nėra klausimas, kuriuo Bažnyčia būtų galėjusi nusileisti. Kaip yra sakęs Benediktas XVI, galima katalikų diskusija mirties bausmės ar teisingo karo klausimais, tačiau ne dėl gyvybės klausimų. Bažnyčios akyse lytiniai santykiai egzistuoja vien gyvybės sukūrimui. Būtent todėl ji draudžia kontracepciją, būtent todėl ji kategoriška dėl nesantuokinių santykių, būtent todėl ji negali priimti kompromisų dėl homoseksualų lytinio gyvenimo.
Tačiau Programoje priimtas net ne kompromisas, o progresyvistų pergalė. Viena aktyviausiai rengiamą Programą kritikavusių kairuoliškų organizacijų – Tolerantiško jaunimo asociacija – rugpjūčio 11 dieną savo „Facebook“ paskyroje paskelbė:
„Darbą baigė ŠMM grupė, kuri rengė „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrosios programos“ projektą. TJA nariai nuoširdžiai dėkoja TJA nariams ir atstovams dalyvavusiems šioje grupėje: Mindaugas Kluonis (ypatingai), Rasa Naviskas, Jūratė Juškaitė, Jolanta Bielskiene, Rasa Erentaitė, Arturas Rudomanskis. Jūs visi kartu pasiekėte tai, kad programa būtų labai stipriai priartinta prie mokslu grįsto ugdymo, kad programoje būtų įtvirtinti žmogaus teisių apsaugos principai, sumažėtų dogmatinių principų. Prisidėjote, kad programoje neliktų tokių nuostatų, kurios draudė kalbėti apie kontracepciją, jūs iškovote, kad mokytojai nebūtų priversti aiškinti seksualinių orientacijų „atsiradimo” priežastis, mokyti jaunus žmones, kad „galima keisti” orientaciją, kad homoseksualumas neva yra ŽIV šaltinis ir kt. Taip pat asociacija dėkoja Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija, Lietuvos medicinos studentų asociacija (LiMSA), Lietuvos žmogaus teisių centras, Lietuvos mokinių parlamentas – LMP, kurie taip pat stengėsi, kad programa būtų paremta PSO standartais. Nepaisant pastangų programa pernelyg kompromisinė ir todėl TJA atstovas neturėjo pagrindo „pritarti“ balsuojant už visą programos projektą.“
Taigi dabar rengiamos programos kritikai, ypač Planuotos tėvystės ir Seksualinės sveikatos asociacijos tarybos pirmininkė Marija Aušrinė Pavilionienė (beje, šių pareigų nedeklaravusi) bei jos padėjėjas, labiausiai iš visų giriamas Mindaugas Kluonis, siekia kitokio lytinio švietimo, vykdomo pagal gana skandalingas Pasaulio Sveikatos organizacijos rekomendacijas (žiūrėti nuo 40 puslapio). Šios rekomendacijos – galutinis, posovietinės visuomenės konservatyvumo nevaržomas pažangiosios lytiškumo ugdymo vizijos išplėtimas. Būtent M. P. Pavilionienė Seime yra užregistravusi siūlymą vykdyti lytinį švietimą pagal tas pačias PSO rekomendacijas. ŠMM parengta Programa, pačių jos kritikų vertinimu, buvo esmingai priartinta prie šių PSO stardartų.
 
Verdiktas
Apskritai tenka abejoti, kiek aktyviai Bažnyčia dalyvavo kovoje dėl lytiškumo ugdymo programos krypties. Pagrindinį dvasininkų dėmesį politikoje vasarą buvo prikaustęs dirbtinio apvaisinimo įstatymas. Jei ir dalyvavo, tai akivaizdžiai pralaimėjo, vertinant tai, kur link pakrypo programa po jos paviešinimo visuomenei ir interesų grupių įsitraukimo. Galutinė programa neatpažįstamai skiriasi nuo pirminio, ŠMM visuomenei pristatyto jo varianto. Pakeisti esminiai vertybiniai akcentai, nors pati ugdymo strategija tarytum išlieka susilaikymo, o ne paauglių seksualinio eksperimentavimo stovykloje.
Jei Švietimo ministerija ir norėjo tokio rezultato – ministrė laisva įtvirtinti jį pasirašydama Programą. Tačiau iš drastiškų programos pokyčių, atrodo, kad galutinis rezultatas nustebino ir pačius jos kūrėjus. Jei taip – jei genderizmo stovyklos pergalė nebuvo ŠMM planuose, ministrei turėtų užtekti drąsos programos nepasirašyti. Status quo ir pačių mokytojų bei pirmiausiai tėvų laisvei palikti lytiškumo klausimai šiuo atveju yra geresnis sprendimas už pamokas apie seksualinių tapatumų ir orientacijų įvairovę. Bent iki artėjančių rinkimų.
Propatria
 nuotrauka iš www.alkas.lt

Dėl Europos Komisijos rašto

 

2016 m. rugpjūčio 24 d.

Su Jūsų laišku, gautu Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje, ir jame pateikta nuoroda į Europos Komisijos raštą, yra susipažinta.

 

Dėkojame už pateiktą informaciją.

 

Pagarbiai

 

Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus specialistė

Aurelija Trepšienė

 

Europos autoriai stoja į kovą su interneto milžinais. O lietuviai?

0

Vytautas Žeimantas

Apie internete panaudotą kitų autorių kūrybą jau ne kartą buvo rašyta. Dažnai autorius net nežino, kad jis yra plagijuojamas, už jo kūrybos skelbimą nieko nemokama. Tai ne tik Lietuvos, tai pasaulinė problema. Dabar nuskambėjęs kandidato į JAV prezidentus žmonos plagiatas – tik akivaizdus šios negerovės pavyzdys.

Be abejo, kūrėjai negali būti patenkinti, kai jų kūryba internete skelbiama be jų žinios, o už tai dar ir honorarai nueina nežinia kur. Tačiau, atrodo, kūrėjų kantrybė jau baigiasi.

Per 1000 Europos įvairių šalių kūrėjų, tarp kurių yra ir Pedro Almodóvaras, Charles Aznavouras, Andrea Bocelli, Danielis Burenas, Ennio Morricone, bei kitos įžymybės parašė ir pasirašė bendrą atvirą laišką, kurį nusiuntė Europos Komisijai. Laiške kūrėjai ragina politikus imtis reikiamų veiksmų užtikrinant teisingą atlygį autoriams už jų kūrinių viešą skelbimą internetinėje erdvėje.

Pasak laišką išplatinusios Europos autorių bendrijas vienijančios organizacijos CISAC (The International Confederation of Authors and Composers Societies), kuriai priklauso ir Asociacija ir mūsų LATGA, Europos Komisija jaučia vis didesnį spaudimą iš kultūros sektoriaus. Prieš mėnesį Europos Komisijos vadovui Jean-Claude Junckeriui ir viceprezidentams atvirą laišką parašė 58 europarlamentarai. Jame buvo akcentuojama,  kad interneto gigantai, tokie kaip „Google”, „Apple” ir kiti nepakankamai sąžiningai dalijasi su autoriais savo uždarbiu. Laiške atkreiptas dėmesys į tai, kad turinį sukuria ir vertę generuoja autoriai, bet didžiausią uždarbį pasiima jų kūrybą viešinančios korporacijos. Ypatingą dėmesį siūlyta  atkreipti dėmesį į tokias platformas kaip „Youtube”, kuriose naudotojai patys dalijasi turiniu.

Naujausias laiškas, kurį pasirašė svarbiausi ir įtakingiausi Europos kultūros veikėjai, ragina Europos Komisijos prezidentą Jean-Claude Junckerį kaip įmanoma greičiau rasti sprendimą, kuris nebeleis interneto gigantams slėptis už pasenusių įstatymų ir pasiimti didžiąją dalį pinigų už autorių sukurtą turinį.

Autoriai laiške teigia, kad ši problema aktuali ne tik pop žvaigždėms ir muzikos sektoriui, bet ir visai kūrybinei ekosistemai, kurią sudaro kompozitoriai, rašytojai, žurnalistai, režisieriai, scenaristai, fotografai, skulptoriai ir kiti kūrėjai.

Dominuojančios rinkos dalyvės, tokios kaip „Youtube”, gyvena iš vartotojų įkelto turinio. Jos  menkai, o dažnai ir visai neatlygina už mūsų darbą, sakoma laiške. Pasak autorių, „tai tempia visą kūrybinės rinkos vertę žemyn”.

Asociacijos GEMA narys, kompozitorius ir vokiečių grupės „Scorpions” dainininkas Klausas Meine sakė, kad „Komisija negali praleisti galimybės išspręsti didžiausio šio dešimtmečio iššūkio. Mūsų darbas yra naudojamas interneto milžinų gigantų pelnui kurti. Jie dangstosi pasenusiais teisės aktais, siekdami išvengti mokėti autoriams už jų kūrinius. Ateities kartų menininkų labui tai reikia pakeisti jau dabar.”

Laišką jau pasirašė daugiau nei 1000 kūrėjų.  Pasirašiusiųjų delegacija paprašė susitikimo su Jean-Claude Junckeriu, kad galėtų  pareikšti savo nuomonę asmeniškai. Naują autorines ir gretutines teises reglamentuojančių įstatymų paketą planuojama išleisti šį rudenį.

„Nors Europos Komisija dabar turi gerokai svarbesnių reikalų (omenyje turiu su Didžiosios Britanijos išstojimu iš ES susijusius klausimus), norisi tikėtis, kad ruošiant įstatymų pataisas į šiuos laiškus bus atsižvelgta. Juk visi Europos Komisijos priimti sprendimai tiesiogiai palies ir mūsų šalies kūrėjus”, – sako Marius Kuzminas, Asociacijos LATGA Muzikos kūrinių skyriaus vadovas.

„Be abejo, tokia padėtis, kai internete gali netikėtai pamatyti savo straipsnį, ar ištrauką iš kokios nors savo knygos, yra netoleruotina. Kažkas neatsiklausęs ir už tai nesumokėjęs naudojasi svetima kūryba ir lieka nenubaustas. Ir viskas dangstoma įstatymų nebuvimu ar jų spragomis. Todėl pritariu Europos kūrėjų laiško reikalavimas. Manau, kad ir Lietuvos kūrėjai turėtų aktyviau protestuoti,” – sako rašytojas ir leidėjas Jeronimas Laucius.

Taigi, pavienių protesto iššūkių laikas, atrodo, jau baigiasi. Kūrėjai konsoliduojasi ir stoja į kovą su interneto gigantais. Manau, kad kova bus ilga ir nelengva, nes nugalėjus kūrėjams, interneto gigantai bus priversti dalytis pelnu. O to daryti  savo noru niekas nenori.

Red.pastaba:

Vytautas Žeimantas – Lietuvos žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas. Jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos sporto žurnalistų federacijos, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos,  Baltarusijos rašytojų sąjungos,  Lietuvos baltarusistų asociacijos narys.

www.lzs.lt
nuotr.iš www.teviskesgamta.weebly.com

Krescencijus Stoškus. Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?

0

To Lietuvos istorijoje nėra buvę: ne vienam padoriam žmogui kilo klausimas, kas atsitiko tiems laisvės namams, jeigu žmonės neteko noro galimybių juose gyventi?

 

Atėjo laikas be gudravimų pripažinti, kad dvidešimt penkerius metus bandytas valstybės projektas „Nepriklausoma Lietuva“ nebuvo mums sėkmingas. Tokiai išvadai padaryti nereikia nei daug diskusijų, nei ypatingo išmanymo, nei sudėtingų tyrinėjimų su statistinėmis lentelėmis ir permainų kreivėmis. Visiškai užtenka to vienintelio ir visiems į akis krintančio fakto: per ketvirtį amžiaus iš gimtojo krašto pasitraukė apie trečdalį gyventojų. O tai yra pats patikimiausias valdymo kokybės kriterijus: didžiajai gyventojų daugumai gyventi mūsų šalis yra netinkama. Tas kriterijus buvo žinomas daugeliui istorikų ir buvo taikomas daugelio valstybių dramatiškam likimui paaiškinti.

Nors labai pavėluotai, bet tokio valdymo defektų jau pradėjo ieškoti ir padoresni politikai bei mūsų žiniasklaida. Nors kol kas grabaliojamės lyg girti tvoros, bet mintis jau gerokai išjudinta iš trafaretinių formulių srauto. Smarkiai sumažėjo emigraciją kurstančios reklamos, bet dauguma politikų, ekonomistų, apžvalgininkų ir net solidžių sociologų tokias tendencijas vis dar tebeaiškina tuo ūkiniu atsilikimu, kurį paveldėjome iš sovietmečio. Jų samprotavimais, su to atsilikimo įveikimu pasikeisianti padėtis ir viskas būsią kaip Airijoje. Aptardamas emigracijos stabdymo būdus, tą požiūrį palaiko net toks sąžiningas sociologas kaip Romas Lazutka: „Vis tik pagrindinės priemonės turi būti ekonominės. Lietuvos „gerovės valstybė“ yra neefektyvi, o reikia, pirmiausia, imtis pertvarkų darbo rinkoje ir versle, nes žmonių algos yra vidutiniškai mažesnės negu leidžia ekonominis pajėgumas, o versle, tarkime, uždarosiose akcinėse bendrovėse yra daug tamsos, jos yra uždaros, verslai yra neskaidrūs“. Toliau nuo politikos esančių kritikų požiūriai gerokai įvairesni: vieni politikus kaltina tuo, kad jie sunaikino senąją Lietuvos pramonę, o naujos sukurti neįstengė, kiti – kad jie nesugeba priimti šiai situacijai būtino įstatymo, kuris uždraustų jauniems žmonėms emigruoti tol, kol jie neatsiskaitys už mūsų šalyje įgytą mokslą, treti – kad valstybė neturi deramos šeimų rėmimo politikos, ketvirti priežastis mato švietimo sistemoje, iš kurios visiškai išnyko patriotinis auklėjimas, penkti labiausiai smerkia žiniasklaidą, kad ji aklai pasidavusi kosmopolitinei ideologijai ir nesugebėjusi įžvelgti naujosios nomadizacijos, arba gyvenimo be savo vietos, pavojų ir pan.

Žinoma, čia visur esama tiesos. Trumparegiška, viendieniška, nenuovoki, nesubalansuota ir neatsakinga politika tikrai daug prisidėjo prie to, kad šalis pasidarė neadekvati žmonių išgyvenimo galimybėms bei privertė juos masiškai bėgti iš ką tik išsilaisvinusios valstybės. Kitaip sakant, prasidėjo bėgimas nuo laisvės. Ne vienam padoriam žmogui kilo klausimas, kas atsitiko tiems laisvės namams, jeigu žmonės neteko noro galimybių juose gyventi?

Kokia turėjo būti paradoksali toji mūsų laisvė, jei per 25-erius metus išnyko trečdalis Lietuvos. O žmonės iki šiol vis tebesprunka nuo jos į visus kraštus. To Lietuvos istorijoje dar nėra buvę. Patys emigrantai paprastai sako: Neįmanoma (arba sunku) išgyventi. Todėl prie jų pridėkime dar pačioje Lietuvoje išlikusius 600 tūkst. žmonių, kuriems tenka gyventi žemiau skurdo ribos. Tik prašyčiau neišleisti iš akių ir to fakto, kad visa tai vyksta tuo metu, kai ūkis auga, valstybė (kaip visuma) turtėja. Vadinasi, privalome pripažinti, kad grėsmingai didėja socialinė atskirtis: vienos žmonių grupės vis labiau atitrūksta nuo kitų, valdžia – nuo visuomenės. Kitas esamos padėties įvertinimas išreiškiamas terminu „laukinis kapitalizmas“. Dabar šis terminas vis dažniau pradedamas vartoti viešose kalbose. Bet gal šiandien būtų aiškiau jį vadinti nežabotu, arba savivalės kapitalizmu. O jis, kaip žinome, visad gimdė ir gimdo „socialinę neteisybę“.

Bet kol kas nieko nedaroma jai pažaboti. Ir nebus daroma tol, kol bus tikima, kad emigracijos, skurdo, demoralizacijos ir savižudybių problemas išspręs ekonominis augimas. Bet tai grynos pasakos ir juokų juokai… Mūsų tautos išlikimas dabar iš esmės priklauso tik nuo jos pajėgumo pakeisti savo orientaciją. O tą ji galės padaryti tik pažabodama laukinį kapitalizmą. Kad būtų pažabotas laukinis kapitalizmas, būtina teisinga valstybė, t.y. valstybė, pajėgianti atlikti savo pagrindinę funkciją – užtikrinti (įgyvendinti, palaikyti) teisingumą. O teisingumas turi sureguliuoti mažiausia tris santykius – moralinius, juridinius ir bendruomeninius (socialinius). Visais laikais to žmonės laukdavo iš savo valstybės valdymo, kaip organizuoto tvarkos palaikymo būdo. Visada valstybė jiems buvo tik tiek sava, brangintina, gerbtina ir verta gynimo, kiek ji buvo visiems teisinga, t.y. nešališka ir nesavanaudiška. Ir visada žmones labiausiai žeidė, žemino ir atstūmė iš valstybės sprendimų ir veiksmų kylantys teisingumo pažeidimai. Svetimus kraštus okupavusioje represinėje valstybėje tie pažeidimai buvo įprasti ir savaip legitimuoti. Ten jie kilo ne tik iš karinio bei administracinio tautų pajungimo interesų, bet ir iš klasių naikinimo ideologijos. Abiem atvejais brutali prievarta buvo ciniškai įteisinama kaip laisvę ginantis teisingumas. Pagal savo kilmę ir veikimo principą ji buvo dviveidiška ir vien dėl to ji niekada negalėjo būti teisinga.

Nepriklausomybė sulaužė šį stipriojo teisės tipą. Prasidėjo valstybinės nuosavybės privatizacija ir demokratizacija. Žmonės tikėjosi, kad asmens laisvė ir sava bei savarankiška valstybė sudarys jiems galimybes tapti tikraisiais savo šalies šeimininkais, kaip tą numato Konstitucija. Bet to neįvyko. Neįgali, o dažniausiai paperkama ir grobimus atvirai toleruojanti valstybė sužlugdė ir staiga nepriklausomybę atgavusios Lietuvos lūkesčius, sunaikino bet kokio pilietinio solidarumo, tarpusavio pasitikėjimo pagrindus ir pagimdė iki tol tik iš raštų žinomą atstumtųjų, atliekamųjų, nereikalingųjų, menkaverčių žmonių kategoriją.

Matyt, nebuvo nei pakankamai padorumo, nei išminties, nei valios teisingumui užtikrinti. Buvo tiesiog pasiduota greitai įsiplieskusiai konfliktų stichijai, iš kurios išaugo ne tik daug priešpriešų, bet ir visų brutaliųjų jėgų diktuojama „stipriojo teisė“. Ji padėjo greitai išardyti senąją ūkinę ir politinę sistemą su kolektyvinio gyvenimo formomis, bet ji sustabdė ir pasiruošimą naujam, privačiam gyvenimo būdui. Stipriojo teisę (savivalę) įtvirtino tie žmonės, kurie buvo atsidūrę geresnėje padėtyje, turėjo daugiau priėjimų prie valstybės dalinamo turto, turėjo daugiau valdžios arba greičiau prie jos prasibrovė, kurie buvo energingesni, apsukresni, landesni, suktesni, agresyvesni godesni, įžūlesni ir kurie mažiau paisė sąžinės balso bei apskritai padorumo, teisingumo normų. Žodžiu, tai buvo žmonių kategorija, kuri iškovotą laisvę ir nesutvarkytą teisinę sistemą sėkmingai panaudojo grobimui, arba kaip tada buvo sakoma „prichvatizacijai“.

Jie pirmieji pradėjo (o kiti ir „išmoko“) gyventi be taisyklių ir įtvirtino naują savivale paremtą stipriojo teisės modelį, kuris kadaise buvo vadinamas „džiunglių įstatymais“. Džiunglių įstatymai reiškia kraštutinę savivalę, arba laisvę be ribų. Ji mūsų krašte pagimdė ne tik mums visiems gerai žinomą „prichvatizaciją“, bet ir klaninę-oligarchinę valdymo kontrolę, nepagrįstų privilegijų įteisinimą, išsisukinėjimą nuo bet kokios atsakomybės, politinę bei ūkinę korupciją, nepotizmą, partinių interesų iškėlimą virš valstybinių, neišaiškinamų nusikaltimų bei viešų patyčių praktikas, kriminalinių gaujų formavimąsi ir siautėjimą, panieką silpnesniesiems, arogantišką požiūrį į jų interesus bei kolektyvinius valios pareiškimus ir daugybę kitų panašių dalykų. Ir visur jokios atsakomybės už daromas klaidas, aplaidumą, o neretai ir nusižengimus. Jokios pagarbos teisingumui, žmogaus orumui ir juos ginantiems įstatymams. Kai nereikia laikytis duoto žodžio ir dėl to darosi nereikalinga nei įpareigojanti santuoka, nei stabili šeima, nei priedermės savo valstybei. Kai užtenka prisijaukinti sugyventinį ir bet kurią valandą su juo nutraukti visus ryšius, kai gali imti iš valstybės ir kitų žmonių, ką nori, svarbu tik neįkliūti. O jeigu neįkliuvai, – viskas normalu ir teisėta.

Jų aktyvaus ir nekontroliuojamo veikimo rezultatas buvo tas, kad didžioji žmonių dalis liko už borto: be darbo, be pragyvenimo šaltinio ir be pasirengimo privačioms iniciatyvoms bei verslui. Anot žinomo anų laikų ekonomisto E. Vilko, tie žmonės buvo priversti „nuogi šokti į dilgėles“. Jie neteko galimybių laisvai konkuruoti su savivaliautojais. Tuos žmones žemino ir tai, kad juos vėl valdė ir kontroliavo savo pažiūras staiga pakeitę ir vėl į priekį prasibrovę senosios nomenklatūros pareigūnai. Be to, teko gintis nuo visų karingųjų pseudopatriotų, smarkiai pavėlavusių prisijungti prie nepriklausomybės gynėjų. Tačiau buvo skaudžiausia, kad nepriklausomos Lietuvos valdžia beveik niekada neatsistodavo jų pusėje. Kadangi partijų reikalai joms visad buvo daug svarbesni už valstybės reikalus, o žmonių naudingumas kapitalo kaupimui nepalyginamai brangesnis už žmonių likimus, jie daug uoliau vykdė įsipareigojimai toms grupuotėms, kurios turėjo daugiau jėgos.

Autoritarinė valstybė pati atsirado savivaliaudama be ribų, o mūsų laisva valstybė savo konformizmu ir nuolaidžiavimu tarnavo ne tiek suvereniai tautai ir jos teisingumui, kiek galingųjų savivalei. O iš to kilo mūsų „laisvo gyvenimo“ tragizmas bei jo padariniai. Per visą nepriklausomybės laikotarpį labai retai kada buvo galima pajusti, jog valdžiai rūpi tautos likimas. Šią savivalės formą visose institucijose stebėtinai greitai įteisino naivusis neoliberalizmas, arba laisvės be ribų ir atsakomybės, ideologija. Ji greitai įtikino visas valdžias ir žiniasklaidą, kad šiandien moralė yra „ne šio pasaulio dimensija“.

Iki šiol ji tebedeklaruoja, kad demokratinėje valstybėje kiekvienas žmogus yra laisvas. O laisvas esi tada, kai nėra suvaržymų, ir kiekvienas gali daryti, ką tik nori. Bet kokie apribojimai laikomi „sovietiniu palikimu“. Dėl to komerciniuose masinės komunikacijos kanaluose įsidarbinusios žvaigždės nuolat su pasididžiavimu pasakoja, kokią drąsą jos rodžiusios savo gyvenime, nepaklusdamos nei įstatymų, nei kasdienių elgesio normų reikalavimams. Jiems laisvė yra tas žavesys, kurį galima patirti tiek „vaikščiojant draudimų paribiais“, tiek peržengiant bet kokias normas, apribojimus ir suvaržymus. Todėl nenuostabu, kad toks žmogus suherojinamas ir tituluojamas tik jiems vieniems suprantamu žodžiu „krūtas“ (rus. крутой – stiprus, žiaurus, kietas). O jų tiesioginiai mokiniai, atsisėdę už vairo, dabar viešpatauja ir kelia siaubą ne tik mūsų keliuose, gatvėse, bet net ir parkuose: automobilistas ir motociklistas čia nesiskaito su dviratininku, dviratininkas – su riedutininku, o riedutininkas – su pėsčiuoju. Ir šiose vietose stiprieji dažniau vadinami ne pažeidėjais ar nusikaltėliais, o „kelių ereliais“.

Ta pati galimybė elgtis, kaip kam patinka, galioja ir aukščiausio rango politikoje. Kas nori, čia nevaržomai naudojasi tokia laisve, kuri kituose kraštuose vadinama korupcija. Iki šiol čia savavališkai ribojamas tiesioginis dalyvavimas valstybės valdyme, visos viešo protesto formos, o durys į tikrą savivaldą visai uždarytos. Mūsų šalyje yra laisvi rinkimai, bet jie leidžia ir laisvai papirkinėti. Todėl jų rezultatai priklauso tik nuo išleistų pinigų sumos. Ruošdamiesi rinkimams, politikai ragina žmones laisvai rinktis savo atstovus, bet realiai rinkėjai yra priversti rinktis tik iš labai ribotų ir jau stipriai susikompromitavusių asmenų sąrašų. Konstitucija yra įvedusi referendumų organizavimo laisvę, bet laisvasis Seimas, pasityčiodamas iš savo tautos laisvos valios, suteikė sau išimtinę teisę paversti negaliojančiais bet kokius jų rezultatus. Politikai ypač džiūgauja ta laisve, kuri buvo suteikta kapitalo, prekių ir žmonių judėjimui bei leidžia išvažiuoti, kur kas nori, bet nedrįsta pakelti akių į savo tautos ir valstybės demografinę būklę, į tai, kam šimtmečiais buvo kurta ši mūsų valstybė, koks likimas jai gresia ir kam mes auginame savo vaikus. Šiuo metu Seimas turi 141 narį, 9 tarpusavyje įnirtingai kariaujančias partijas, bet dėl to, kas jiems naudinga, jie puikiai sutaria. Iki šiol čia tebegalioja kadaise vienos parlamentarės suformuluota nuostata: „Virš mūsų tik dangus; kokius įstatymus priimsime, tokie ir bus!“ Čia nėra tokių išmintingų būtybių kaip Butano karalius, kuris pats griežtai apribojo savo valdžią, atsisakė karališkos rezidencijos ir padarė savo šalį pačia laimingiausia Azijos šalimi. „Kvailys!“ – taip tikriausiai pagalvojo daugelis Seimo narių, kai išgirdo šią naujieną.

Kai įsitvirtino stipriųjų teisė, beveik visa valstybės politika, visi jos veiksmai ėmė kelti grėsmę paprastiems žmonėms, didinti įtarumą ir nepasitikėjimą. Toji grėsmė buvo regima kiekviename įstatyme, kiekviename sprendime, kiekvienoje programoje. Kas beliko atstumtiesiems žmonėms? Jaunesni, energingesni ir sveikesni, pasijutę svetimi ir nereikalingi savo kraštui, pasinaudodami sienų atvirumu, bėgo iš Lietuvos ir virto emigrantais, o turį nevisavertiškumo kompleksų ir puolusieji į depresiją – klimpo į alkoholizmą arba žudėsi. Ilgainiui įvestas pašalpų skirstymas čia jau nieko negalėjo padėti. Emigravusieji jau gimdė „airius“, „anglus“, „škotus“, „norvegus“, „italus“, „turkus“, „ispanus“, o susimetusiųjų alkoholikų šeimos „produkavo“ vaikų namų auklėtinius.

Žinoma, tie, kurie sugebėjo išgyventi Lietuvoje, buvo apimti įniršio, įtūžio, pykčio ir sunkiai tramdomo noro keršyti. Pasinaudodami įgyta žodžio laisve ir importiniais kontrkultūros ženklais, pažemintieji ir paniekintieji verbališkai ir simboliškai ėmė priešintis visai valstybės tvarkai ir jos kūrėjams. Kadangi neatsirado nei tikros savivaldos, nei tokių profsąjungų, kurios patikimai gintų jų interesus, tas priešinimasis iki šiol išliko visiškai spontaniškas, emocinis ir individualus. Bet vis dėlto tai buvo reakcija ne tik į socialinį pažeminimą, totalinį žmogaus orumo, jo autonomijos ir žmogiškosios vertės sunaikinimą, bet ir į tas niekinamąsias „šunaujos“, „runkelių“, „neįgaliųjų“, „degradų“ etiketes, kurių politikai ir jiems talkinanti žiniasklaida jiems negailėjo. Čia įsitvirtino nihilizmas su visais niekinimo ir naikinimo atributais, patyčių ir tarpusavio paniekos kontrkultūra, neapykanta savo valstybei ir sau pačiam. O valstybė ne tik toleravo tuos iššūkius, bet ir juos finansavo, kad toji neapykanta „išsikrautų“.

Kad suvereni tauta pakeistų šitokią valstybės politiką, ji privalo mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę. O kad būtų galima atlikti tokį darbą, pačiai tautai būtina žymiai sustiprėti, t.y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui. Be šių permainų gali būti sunku išvengti prūsų likimo. Iki šiol vieni daugiausia žiūrėjome į Vakarus, kiti – tik į savo valdžią. Pribrendo ir perbrendo laikas įsižiūrėti patiems į save ir į tai, ką iš šios „žaliavos“ dar įmanoma padaryti. Taigi pradėkim nuo savęs!

nuotrauka iš www.alkas.lt

Tiesos