Europos žmogaus teisių asociacija
ĮTAKINGŲJŲ SPINDESYS IR SKURDAS
Neseniai pagal žurnalo „Reitingai“ atliktą apklausą buvo renkamas įtakingiausių žiniasklaidos atstovų dešimtukas. Reitinguoti E. Jakilaitis ir M. Garbačiauskaitė-Budrienė, R.Valatka, I.Makaraitytė, R.Miliūtė ir kiti.
Politikų, teisininkų, verslininkų ir žiniasklaidos atstovų reitingavimas populiarėja prieš kiekvienus artėjančius rinkimus. Gal tai ir neblogai. Bet visuomenei svarbi ne tiek šių atstovų įtaka ir jų galia, kiek įtakos vertybinis pagrindas, kuris turėtų būti vienas svarbiausių vertinimo kriterijų. Šiuo atveju visuomenei labai svarbu, kaip savo įtaką žiniasklaidos įtakingiausieji naudoja bendram gėriui kurti, kas lemia jų vertybines nuostatas ir apsisprendimą svarbiausiais valstybės ir visuomenės klausimais.
Vertingi R.Valatkos komentarai, jo įžvalgos vidaus politikos klausimais. Tačiau kartais šis žinomas žurnalistas savo įtaką nukreipia valstybės konstitucinių pagrindų menkinimui. Pvz., televizijos laidoje, kurioje vyko debatai dėl Seimo narių I.Šiaulienės ir G.Kirkilo pateikto vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projekto, jis mulkiais vadino politikus, ginančius lietuvių kalbos abėcėlę nuo W, Q ir X raidžių invazijos.
Galima daug diskutuoti, kam ir kodėl reikia, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase pirmajame puslapyje užsieniečio pavardė būtų rašoma ne lietuviško rašto rašmenimis. Bet negali būti diskusijos dėl to, ar valstybinė lietuvių kalba yra fundamentali konstitucinė vertybė, kokiu būdu tokios vertybės gali būti keičiamos. Nei pavieniai politikai, nei pats žurnalistas negali kviesti jų keisti neleistinu būdu, – pagal Konstituciją ši teisė priklauso Suverenui [„Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.), „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str.)]. Todėl mulkiais vadindamas politikus, kurie priešinasi antikonstitucinei iniciatyvai, žymusis žurnalistas savo galią naudojo visai ne pagal paskirtį.
Analogiškai vertintinos Ritos Miliūtės moderuojamos laidos. Žurnalistė neretai palaiko vieną iš diskutuojančių pusių, vieniems leisdama kalbėti daugiau, kitiems mažiau, tuo tarsi drąsindama nepalaikomųjų oponentus, nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 3 str.1 dalyje nurodyta, kad LRT turi vadovautis objektyvumo ir nešališkumo principais.
Įtakingųjų vertybinės nuostatos svarbios, nes žmonės pasitiki jais, laukia tam tikrų gairių ar patarimo. Pvz., viešoje erdvėje aktyviai raginama kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, nors daugelis žino, kad smurtas yra girtavimo ir alkoholizmo išdava. Bet alkoholizmas kaip socialinis reiškinys yra visuotinio gyventojų skurdo ir socialinės atskirties pasekmė. Turėtume kovoti ne su pasekmėmis, bet su šio reiškinio priežastimis. Tad kai žiniasklaidoje yra nuolat skleidžiama tokio pobūdžio informacija, kyla pagrįstos abejonės dėl ją skleidžiančiųjų kompetencijos arba geranoriškumo. Tai pasakytina ir apie žiniasklaidoje populiarinamus greituosius (vartojimo) kreditus – jie stumia į bėdą finansinės patirties neturinčius jaunuolius, žlugdo šeimas ir dar labiau didina žmonių socialinę atskirtį. Tokiais atvejais pasigendama žiniasklaidos įtakingųjų principingo žodžio. O girdėdami tikrove nepagrįstą informaciją žmonės žurnalistus neretai tapatina su propagandistais, kurių uždaviniai yra kiek kitokie.
Į propagandos žabangas galima patekti, kaip pradedama manipuliuoti problemų svarba. Straipsnyje „Medžiotojų partija valdo Lietuva“ Indrė Makaraitytė išsamiai aiškinosi, kas sumokėjo ar nesumokėjo už tris cepelinus surengtoje vakarienėje po medžioklės, kurioje dalyvavo Virginijos Baltraitienės vyras ir sūnus.
Žinoma, visuomenei ir tai įdomu. Bet ar ne svarbiau būtų analizuoti, kodėl per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos pabėgo daugiau nei 19 tūkst. jaunuolių. Apklausos rodo, kad jaunimas iš Lietuvos ir toliau ketina emigruoti. Pridurkime, kad mūsų demografinė būklė išties katastrofiška, kad iš Lietuvos jau emigravo beveik milijonas Lietuvos piliečių, kad trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, kad savižudybėmis nuosekliai pirmaujame pasaulyje, o Lietuvos vaikai nelaimingiausi Europoje…
Šiame kontekste tituluoti ką nors įtakingiausiu ir galingiausiu gana rizikinga, nes galima pagrįstai klausti: ar įtakingųjų galia sutelkė visuomenę, pažadino žmonių patriotizmą ir meilę savo Tėvynei? Ar ši galia bent kiek stabdo Lietuvos „išsivaikščiojimo“ procesą, – optimizmas Lietuvai išlikti savarankiška nepriklausoma valstybe su savo unikalia kalba ir kultūra tirpsta akyse. Tai neabejotinai svarbiausios vertybinės gairės artėjančiuose rinkimuose mūsų politikams ir rinkėjams.
Tokia galėtų būti ĮTAKINGŲJŲ įtakos pozityvioji reikšmė – tik iš to, kaip jie objektyviai nušviečia šalies bei žmonių gyvenimą, galima spręsti apie jų galios kuriamą gėrį visuomenei. Žinoma, jei šis įtakingumas nepriklauso nuo dar įtakingesnių…
Vytautas Lunavičius
nuotr. iš www.tes.com
Lietuvos vizija ateinančių politikų akimis
Šiame puslapyje skaitytojas gali susipažinti su svarbiausių politinių partijų ir judėjimų Lietuvos ateities vizijomis:
Tautininkų sąjunga,
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS),
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD),
Tvarka ir teisingumas (TT),
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP),
Antanas Kulakauskas. Lietuva dabar: kelias į nebūtį ar į kitą (kitokią) būtį?
Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie Lietuvos, kaip valstybės, galimus kelius – būdo būti pasirinkimus.
1. Klausimo istorinė esmė ir politinė prasmė.
Viskas šios žemės žmonių gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Valstybės – taip pat. Taigi ir Lietuva. Šiuo atveju kalbu apie šiuolaikinę, naujųjų arba moderniųjų laikų Lietuvą, kuriai po poros metų sukaks 100 metų. O jei kalbėtume apie idėjinę naujosios Lietuvos genezę, tai jos pradžią, sistemingų užuomazgų prasme, turėtume nukelti dar šimtų metų atgal – į Simono Daukanto laikus ir jo aplinką.
Naujoji Lietuva politinės ir istorinės sociologijos požiūriu, o sykiu valstybės (valstybės-nacijos) politinės kultūrinės tapatybės ir geopolitinės idėjos atžvilgiu nėra senosios Lietuvos valstybės – LDK – transformuotas tęsinys arba po daugiau kaip šimto metų pertraukos „atstatyto“ tautos valstybingumo transformuota forma tąsa, kaip kad linkę manyti, ko gero, dauguma bent kiek istorija besidominčių lietuvių ir netgi daugelis lietuvių istorikų, įskaitant ir kai kuriuos teisės istorikus.
Nominaliai, „atstatyto“ tautos valstybingumo idėja išplaukia iš paties 1918 m. vasario 16-osios Akto teksto. Betgi žinoma, kad į šį Aktą ji buvo įrašyta pirmiausia diplomatiniais sumetimais, beje, neturėjusiais iš esmės jokios praktinės reikšmės tarptautiniam naujosios Lietuvos pripažinimui. Tai, beje, puikiai suvokė Lietuvos teisės ir socialinių mokslų korifėjus Mykolas Riomeris, kalbėdamas apie naujos valstybės kūrimą. Dar daugiau, naujos, tautinės, demokratiniais pagrindais kuriamos Lietuvos valstybės šalininkams teko kovoti su senojo – bendro su Lenkija – valstybingumo šalininkais, ir toje kovoje kuriam laikui prarasti netgi Vilnių.
Žinoma, ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos likimas galėjo susiklostyti kitaip nei susiklostė, bet svarstyti tai ne šio rašinio tikslas.
Kas kita yra Kovo 11-osios Lietuva, kurį bemaž visom prasmėm yra transformuota Vasario 16-osios Lietuvos tąsa, taigi ta pati valstybė-nacija – naujas jos istorinės ir politinės raidos etapas. Jis kol kas tęsiasi netgi po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (nors kai kas, pvz., šviesios atminties Romualdas Ozolas, tuo abejojo, ir abejoja). Mat ES kol kas dar tebėra galutinai suvereniteto neatsisakiusių ir tautinės kultūrinės tapatybės puoselėjimo atsisakyti neverčiamų valstybių sąjunga. Ji, nors ir turi kai kurių federacijos elementų, bet dar tokia nėra. O ar tokia taps? Gal kuriam laikui apskritai išnyks? Tai klausimai, į kuriuos tvirtų atsakymų būti negali. Tai ateities galimybės.
Kitas reikalas, kaip valstybių politiką, socialinę ekonominę raidą ir kultūrinės tapatybės kismą įtakoja globalizacija, neformali globali pinigų valdžia, besivadovaujanti ekonominio neoliberalizmo (tai nėra liberalizmas nei kultūrine, nei socialine politine prasme) doktrina (Šiuo atžvilgiu ES yra, visų pirma, regioninė ekonominė sąjunga). Tačiau įtaka ar netgi politinis spaudimas nėra tas pats, kaip tiesioginė imperinė prievarta. Valstybės, nors gali ne viską (visko, tiesą sakant, niekas niekada negali), bet dažnai gali daugiau, nei daro.
Kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva? Tai tolesnių svarstymų reikalas.
Bus daugiau.
Dvigubi standartai
Reikalaudami uždaryti „Džiunglėmis“ pramintą migrantų stovyklą Kalė mieste, protestuojantys sunkvežimių vairuotojai, ūkininkai ir įmonių savininkai vakar užblokavo pagrindinį greitkelį Šiaurės Prancūzijoje.
Šimtai vežėjų bei vietos gyventojų pradėjo blokuoti kelius prie Kalė uosto.
Dainius Paukštė, migracijos ekspertas:
Visada tokiais atvejais kyla teisėtas klausimas: kokia turi būti save civilizuota vadinančios valstybės valdžia, kad leistų savo šalyje tokią baisią „skylę“ kaip ši Kalė stovykla? Arba kokia turi būti valdžia, jeigu per jos administruojamos valstybės teritoriją kolonomis traukia žmonės, kurie neturi jokios teisės būti šioje šalyje? Tai iš esmės yra vienas ir tas pats klausimas.
Juk tie „stovyklautojai“ niekada nėra prašę jokių leidimų kurti tokią stovyklą. Jeigu jau vis dėlto būtų nuspręsta, kad tokias stovyklas reikia kurti, tai turi būti daroma su valstybės žinia ir atitinkama infrastruktūra. O šiuo atveju juk vyksta akis badantis teisinis nihilizmas – kur stovėjo, ten ir pasistatė palapines… Na, o galutinis šių „stovyklautojų“ tikslas – pakliūti į kur kas turtingesnę Didžiąją Britaniją. Todėl jie lygiai taip pat nelegaliai lenda į visas pravažiuojančias mašinas, traukinius ir t.t.
Jeigu mudu sugalvotume tokią stovyklėlę suręsti kur nors Prancūzijos viduryje, tai mums toks bandymas baigtųsi liūdnai. O štai šiuo atveju matome tipišką dvigubų standartų atvejį. Jeigu turtingųjų klubo narys pareiškia, kad mes jus priimsime, tai visi ir važiuoja pas jį į svečius. O jeigu apgultų miestų merai šiems „stovyklautojams“ bando duoti darbo, tai jie kategoriškai atsisako ir aiškina, kad jie atvyko ne dirbti, o svečiuotis. Štai ir situacija – tokie neapgalvoti kvietimai ir kiti panašūs veiksmai anksčiau ar vėliau atsisuka prieš kvietėjo valią ir nuo to net kenčia aplinkinės valstybės, kurios tarsi nieko pas save ir nekvietė. Prieš ką nors sakant visada reikia pagalvoti arba gerai tam pasiruošti.
iš www.respublika.lt
Piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime: misija įmanoma?
Lietuvos Respublikos Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos pirmasis tikslas – užtikrinti viešojo valdymo procesų atvirumą ir skatinti visuomenę aktyviai juose dalyvauti. Tačiau dauguma viešojo valdymo institucijų (tiek valstybės politikai, tiek valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ir kt. subjektai) jau šešti metai šio tikslo sau nekelia, o piliečiai bei nevyriausybinis sektorius nelabai žino, kaip viešojo valdymo procesuose dalyvauti. Nors gausybė teisės aktų bei programų užtikrina visuomenei galimybę dalyvauti sprendimų priėmime, tačiau visuomenė negali aktyviai ja pasinaudoti dėl įvairių priežasčių:
valdžios institucijų uždarumo, pilietinės atsakomybės, lyderystės kompetencijų, žinių ir informacijos stokos. Minėtoje programoje, be kita ko, konstatuojama, kad viešojo valdymo institucijos nesiima sisteminio visuomenės dalyvavimo viešojo valdymo procesuose stebėjimo ir jo veiksmingumo vertinimo. Tad kokia situacija yra dabar, praėjus 4 metams? Ar ledai pajudėjo dalyvaujamosios demokratijos link?
Išrinktieji daro „tvarką”
Pirmiausia kils klausimas, kam gi piliečiams dalyvauti viešojo valdymo procesuose, juo labiau, kai turime tokį didžiulį biurokratinį aparatą? Regis, viskuo turėtų pasirūpinti išrinkti politikai bei už tai algą gaunantys valstybės tarnautojai. Dera priminti brandžios demokratijos valstybių patirtį. Ji atskleidžia, kad visuomenės dalyvavimas valstybės ir savivaldybių institucijoms priimant sprendimus ugdo piliečių atsakomybę, sudaro galimybę kontroliuoti valdininkų sprendimus, kurie dažnai būna palankūs tik tam tikrai suinteresuotai grupei, spartina pilietinės visuomenės formavimąsi, o tai užtikrina demokratijos plėtrą. Nors jau parengta įvairių programų, akcentuojančių piliečių įtraukimo svarbą, mūsų valstybėje iki šiol manoma, kad išrinkus Seimą ar savivaldybių Tarybas, piliečių ir tautos vaidmuo yra atliktas. O išrinktieji darys tvarką, taip, kaip ją supranta. Deja, demokratinis pasaulis jau seniai įgyvendina iniciatyvas, įgalinančias nuo atstovaujamosios demokratijos, įgyvendinamos per rinkimus, pereiti ir prie dalyvaujamosios demokratijos, kai visuomenei suteikiama galimybė dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus.
Panagrinėkime išsamiau, kaip gi piliečiai gali dalyvauti sprendimų priėmime, ir kas tam trukdo. Daugeliui žinomas tik atstovavimas per išrenkamą valdžią, o apie piliečių dalyvavimą žinoma dar per mažai. Ir valdžios institucijos nėra linkusios nei apie tai viešai kalbėti, nei tartis su piliečiais. Vis dėlto žinotina, kad yra keli bendradarbiavimo būdai: pasyvus (tai piliečių teisė gauti informaciją ir valstybės institucijų prievolė konsultuotis su piliečiais bei NVO) ir aktyvus, kai įvairūs partneriai (politikai, valstybės tarnautojai, verslas, nevyriausybinis sektorius ir kt.) pagal savo kompetenciją dalyvauja, pavyzdžiui, rengiant ir tobulinant strateginį planą, dirba įvairiose darbo grupėse, tarybose, dalyvauja viešose diskusijose ir pan. Įvairūs tyrimai bei asmeninė patirtis rodo, kad piliečiams sunkiausiai aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Priežastys įvairios: pilietinis pasyvumas ir nesusitelkimas, nepakankamas valdžios institucijų atvirumas ir kt. Panagrinėję savivaldybių ar ministerijų tinklapius, nedaug rasime informacijos, tarkim, apie jau veikiančias darbo grupes. Jeigu tokios informacijos savivaldybės nepateikia, tai kaip piliečiai ir/ar jų atstovai gali apie tai sužinoti? Deja, iš patirtis žinau, kad jeigu asmeniškai nesi pakviestas, į tokius svarstymus patekti neturi galimybių ir neretai sužinai tik apie jau priimtus sprendimus.
Pavyzdžiui, pernai Klaipėdos savivaldybėje Vakarų Lietuvos tėvų forumas inicijavo pilietinę iniciatyvą, žiniasklaidos pavadintą „darževoliucija“, kuri padėjo „pramušti sieną“ ir parodė, kas gali nutikti, kai visuomenė reikiamu momentu neįtraukiama į sprendimų priėmimo procesą, o paslaugos gavėjams (šiuo atveju – ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų tėvams) sudaromos kliūtys pareikšti savo nuomonę apie teikiamos paslaugos kokybę. Šiuo atveju Klaipėdos savivaldybė sudarė darbo grupę, apie kurią nebuvo informuoti tėvų atstovai, pagrindiniai paslaugos gavėjai, nors į kitas darbo grupes jie buvo kviečiami. Apie šios grupės priimtus sprendimus sužinojome tik tuomet, kai žiniasklaida prieš pat savivaldybės Tarybos posėdį paskelbė apie naujos mokesčio už darželius tvarkos projektą, kuris tėvams pasirodė visiškai nepriimtinas ir nelogiškas. Tą pačią akimirką buvo išsiųstas laiškas savivaldybei, kuriame buvo prašoma argumentuoti kai kuriuos šio sprendimo punktus bei paaiškinti, kodėl į šį procesą nebuvo pakviesta tėvus atstovaujanti organizacija. Savivaldybė po šio kreipimosi tesugebėjo pakviesti tėvų atstovus trumpai diskusijai, kurioje bandė įrodyti, kad ši nauja tvarka yra puiki. Reikia pripažinti, kad laiko įsigilinti į priimtą sprendimą buvo labai mažai, o ekonominio jo pagrindimo, kurio paprašė tėvų atstovai, savivaldybė nepateikė. Taigi, Klaipėdos savivaldybės Taryba balsavo už naują tvarką, o tėvams beliko laukti jos įsigaliojimo. Po tokio sprendimo priėmimo kilo didžiulis nepasitenkinimas, ir tėvus atstovaujantis Vakarų Lietuvos tėvų forumas surinko daugiau nei 2300 parašų, kuriuos įteikė savivaldybei kartu su reikalavimu šią tvarką atšaukti. Taip valdininkai buvo priversti sudaryti naują darbo grupę, kuri parengtų visas puses tenkinančią tvarką. Į darbo grupę buvo pakviesti ir trys tėvų atstovai. Deja, bendro visiems tinkamo sprendimo priimti nepavyko, todėl buvo sudaryta dar viena, jau mažesnė darbo grupė, kuriai pagaliau pavyko rasti bendrą sutarimą, ir Klaipėdos miesto savivaldybės Taryba po 9 mėnesių pilietinės kovos pritarė naujajai tvarkai.
Reziumuojant galima teigti, kad jei iš karto į darbo grupę būtų buvę pakviesti tėvų atstovai, nebūtų kilęs nepasitenkinimas, nebūtų gaištamas kelių darbo grupių laikas. Svarbu, kad šios „darževoliucijos“ metu mums talkino pilietiška žiniasklaida, kuri nuolatos ir objektyviai viešino visas naujienas. Be to, matyt, pirmą kartą šios naujos tvarkos projektas buvo svarstomas ikimokyklinių įstaigų bendruomenėse, kurios teikė siūlymus, pastabas ir rekomendacijas. Ši situacija privertė savivaldybę paisyti demokratijos principų: tėvų organizacijos atstovai pradėti aktyviau kviesti į įvairias darbo grupes bei tarybas, kita vertus, ji suaktyvino ir piliečius – tėvus, pedagogus, politikus.
Piliečių iniciatyva nepageidaujama
Reikia paminėti dar vieną pilietinę iniciatyvą, kuri taip pat sunkiai skynėsi kelią Klaipėdos savivaldybėje. Keletas nevyriausybinių organizacijų atstovų kreipėsi į merą su pasiūlymu įkurti Šeimos tarybą prie Klaipėdos savivaldybės, tačiau kreipimasis kelis mėnesius gulėjo politikų stalčiuose, kol nepradėjome aiškintis, kas vilkina šią iniciatyvą. Ledai pajudėjo tik pasitelkus žiniasklaidą ir paraginus politikus nevilkinti šio sprendimo. Vis dėlto nuo NVO kreipimosi iki pirmojo Šeimos tarybos posėdžio praėjo metai.
Dar viena nepasitenkinimo banga praūžė prieš metus, kai ta pati savivaldybė, nepasitarusi su bendruomene, nusprendė miesto centre esantį Trinyčių tvenkinį paversti brangia vandens pramogų zona. Žmonės susirūpino, kad būsimoje aktyvaus poilsio vietoje išnyks prie Trinyčių tvenkinio perintys vandens paukščiai, o gyventojai praras pamėgtą ramybės kampelį. Vietos bendruomenė rengė protesto akcijas dėl savivaldybės ir verslininkų dešimčiai metų pasirašytos sutarties, vyko diskusijos, nerimavo ir ornitologai. Deja, viskas buvo veltui, nes savivaldybė priėmė sprendimą bendruomenei už akių, nesivargindama su ja pasitarti.
Pilietinės visuomenės institutas, 2015 metais atlikęs tyrimą apie valdžios ir NVO sektorių bendradarbiavimą, siekdamas, kad gyventojai bei NVO aktyviau įsitrauktų (būtų įtraukiami) į viešųjų reikalų svarstymą Lietuvos savivaldybėse, parengė savivaldybių politikams ir administracijų vadovams skirtas rekomendacijas:
- Būtina efektyvinti komunikaciją su vietos bendruomene bei savivaldybės teritorijoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis:
- Nuolat stebėti ir išsiaiškinti, kokie informacijos kanalai yra labiausiai gyventojams (ir atskiroms jų grupėms) prieinami bei juos išnaudoti.
- Išnaudoti socialinių tinklų sudaromas galimybes.
- Informaciją apie savivaldybės tarybos veiklą skelbti sistemingai bei lengvai surandamai svetainės lankytojui.
- Gerinti komunikaciją apie savivaldybės tarybos komitetų, komisijų, darbo grupių veiklą.
- Aiškiai informuoti gyventojus, kaip jie gali dalyvauti savivaldybės tarybos, jos komitetų, komisijų posėdžiuose, teikti pastabas sprendimų projektams.
- Skelbti susistemintą informaciją apie tai, kokie gyventojų, nevyriausybinių organizacijų pasiūlymai yra gauti, ar ir kaip į juos (ne)atsižvelgta.
- Aktyviau konsultuotis su vietos bendruomene bei NVO dėl viešųjų sprendimų priėmimo:
- Inicijuojant naujus teisės aktus (ar jų keitimą), administracinius sprendimus – bendradarbiauti ir konsultuotis su toje srityje veikiančiomis vietos NVO.
- Organizuojant viešąsias konsultacijas su vietos bendruomene bei NVO, atkreipti dėmesį į pastarųjų galimybes.
- Raginti gyventojus aktyviau išnaudoti esamus įsitraukimo į sprendimų priėmimą įrankius ir mechanizmus:
- Savivaldybių interneto svetainėse aiškiai ir suprantamai paskelbti informaciją apie tai, kaip gyventojai ir NVO gali įsitraukti į sprendimų priėmimą tiek savivaldos, tiek nacionaliniu lygmeniu.
- Skirti dėmesio savivaldybės turimų e-demokratijos priemonių populiarinimui.
- Stiprinti savivaldybės darbuotojų kompetencijas bei nuostatas dėl bendradarbiavimo su nevyriausybiniu sektoriumi svarbos.
- Stiprinti vietos gyventojų bei NVO kompetencijas, kaip bendradarbiauti su valstybės ir savivaldos institucijomis.
- Užtikrinti grįžtamojo ryšio gyventojų ir NVO pasiūlymams gavimą bei viešinti sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžius.
- Labiau išnaudoti vietos gyventojų apklausas kaip gyventojų įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesą galimybę.
- Suteikti gyventojams ir vietos nevyriausybinėms organizacijoms daugiau įsitraukimo į sprendimo priėmimo procesus įrankių:
- Sudaryti galimybę gyventojams inicijuoti klausimų svarstymą savivaldybės tarybai.
- Sudaryti galimybes gyventojams dalyvauti komitetų posėdžiuose.
- Savivaldybės interneto svetainėje skelbti aktualią ir susistemintą, su savivaldybės teritorijoje veikiančiomis NVO, bendruomenėmis susijusią informaciją.
- Analizuoti, kaip gyventojai ir nevyriausybinės organizacijos įsitraukia į sprendimų priėmimą savivaldybėje, kokie įsitraukimo instrumentai ir priemonės yra labiausiai išnaudojami:
- Atskirai rinkti informaciją apie gyventojų (ar nevyriausybinių organizacijų) teiktus prašymus, skundus, pasiūlymus, kai jie susiję ne su asmeninio ar siauros grupės intereso tenkinimu, bet viešaisiais sprendimais.
- Vertinant savivaldybės metų veiklą – įvertinti, kiek ir kokiomis priemonėmis, kanalais ir įrankiais gyventojai daugiausia naudojasi siekdami daryti įtaką priimant sprendimus, arba patys inicijuoja klausimų sprendimą.
Svarbu, kad įvairios programos neliktų tik programomis, kas dažniausiai nutinka. Šiam tikslui būtina užtikrinti, kad paslaugos gavėjus atstovaujančios visuomeninės organizacijos turėtų galimybes dalyvauti visame sprendimų priėmimo procese tiek administraciniu, tiek ir politiniu lygmenimis (teisinis reglamentavimas, priemonių įvairovė, konsultacijų proceso ir rezultatų viešinimas ir pan.) ir, žinoma, galėtų laiku išreikšti savo nuomonę. Paslaugos gavėjų atstovavimo skatinimas padėtų stiprinti atstovų lyderystės kompetencijas ir iniciatyvumą. Savivaldybės administracijos darbuotojai ir politikai turėtų būti suinteresuoti išgirsti visuomenės nuomonę, ne tik ją išklausyti. Nepamirškime, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, todėl jos privalo periodiškai klausti piliečių apie teikiamų paslaugų kokybę. O kad valdžios institucijos taptų išties atviros, padirbėti turi ir piliečiai: mažiau viešoje erdvėje skųstis neatsakingais politikais ir aktyviai reikalauti iš valdžios informacijos apie galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.
Kristina Paulikė
Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė
Klaipėdos miesto sav. Šeimos tarybos pirmininkė
Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų…
Rengiant Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą ideologijų kovos neišvengta
Š.m. rugpjūčio 10 d. LR Švietimo ir mokslo ministerijoje baigta rengti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa. Planuojama, kad pagal naują programą mokyklose bus pradėta dirbti 2017 m. Jos paskirtis – užtikrinti sėkmingą vaiko sveikatos ir lytiškumo ugdymą bei rengimą šeimai mokykloje, prisidėti prie vaiko dvasinės, fizinės, psichinės, socialinės gerovės bei sėkmingo funkcionavimo darbo, tarpasmeninių santykių ir šeimos srityse.
Per paskutinį darbo grupės posėdį už programos projektą balsavo 16 narių, 3 susilaikė. Tai buvo ko gero didžiausia darbo grupė, į kurią įėjo net 29 nariai iš labai skirtingų organizacijų ir įstaigų: Lietuvos moksleivių sąjungos, Nacionalinės sveikatos tarybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro, Ateitininkų sąjungos, Lietuvos edukologijos universiteto, Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos ir kt.. Tėvus/šeimas atstovavo Lietuvos tėvų forumas, Vakarų Lietuvos tėvų forumas bei Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija.
Darbo grupėje vyko aršios diskusijos, neapsieita be protesto akcijų, raštų, straipsnių, radijo, TV laidų ir kitokio įvairaus pobūdžio spaudimo darbo grupės nariams bei ministerijai. Daugiausiai nesutarimų kėlė lytiškumo ugdymo dalis. Siekėme, kad programa būtų apsaugota nuo tam tikroms verslo grupėms naudingų įtakų, pvz. „Visuotinio lytinio švietimo gairių“, kuriomis formuojamas neigiamas požiūris į motinystę, paaugliai sudominami seksu, o seksas atskiriamas nuo meilės ir atsakomybės nors moksliškai įrodyta, kad ankstyvas lytinis gyvenimas turi neigiamą įtaką vaikų ir paauglių psichikos sveikatai, yra svarbus depresijos veiksnys, taip pat prisideda prie savižudybių. Sulaukėme įvairių visuomenės siūlymų – nuo raginimo iš viso šios programos atsisakyti iki liberalaus jaunimo siūlymo iš programos išbraukti šeimos sąvoką. Taigi vyko savotiška ideologinė kova.
Programoje mums pirmiausia labai svarbu buvo akcentuoti pamatines vertybines per amžius nekintančias nuostatas – meilę, savigarbą, pagarbą, atsakomybę. Žmogaus lytiškumas yra daug didesnis turtas nei vien lytiniai santykiai. Tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, kurių lytiškumas apsiriboja instinktu ir dauginimusi. Žmogaus lytiškumą praturtina mūsų asmenybė ir žmogiškos vertybės. Tam, kad išliktume žmonėmis, visa tai negali būti atsieta nuo širdies ir meilės, švelnumo, supratimo ir pagarbos. Tik toks požiūris į santykius garantuoja laimingą santuoką. Turbūt nereikia įrodinėti, kad paauglystė yra sudėtingas brendimo etapas, kuriam mes, ugdytojai – tėvai, pedagogai, privalome skirti reikiamą dėmesį, kurio, pripažinkime, iki šiol neskyrėme arba skyrėme labai mažai. Būtina su paaugliais kalbėtis ir apie apsisaugojimo priemones, ir apie lytiškai plintančias ligas, tačiau jei mes vaikams formuosime nuostatą, kad seksas be meilės yra visiškai normalus reiškinys, tokiu būdu padarysime jiems meškos paslaugą – tiesiog išmušime vaikams pamatinį vertybinį pagrindą, o to rezultatas – šeimos instituto silpnėjimas, skyrybų, nesutarimų, konfliktų daugėjimas.
LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme pabrėžiama, kad teisėti vaiko atstovai yra tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai ir kiti asmenys, kurie pagal įstatymą ar kitą teisės aktą privalo rūpintis vaiku, jį auklėti, globoti, jam atstovauti, ginti jo teises ir teisėtus interesus. Taigi, svarbiausia ugdymo institucija yra šeima, todėl remiantis šia nuostata minėtos programos įgyvendinimas bus grindžiamas mokyklos visos bendruomenės sutarimu ir sutelktiniu darbu, t.y. bendradarbiavimu tarp (tėvų, globėjų, rūpintojų), įvairių ugdymo sričių mokytojų ir kitų ugdymo specialistų, bendromis mokyklos ir šeimos pastangomis.
Viliuosi, kad ateityje bus skiriama pakankamai dėmesio tėvų ir pedagogų švietimui, kurie gebėtų perteikti reikiamą informaciją reikiamu metu, nedarydami žalos vaiko ar paauglio psichikai, ir padėtų išugdyti brandžią ir atsakingą asmenybę, gebančią mylėti, gerbti bei puoselėti tarpusavio santykius.
Kristina Paulikė
Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė
Klaipėdos miesto sav. Šeimos tarybos pirmininkė
Laikraštis "Auksinis ruduo"
Ar reikalinga Lietuvai nauja Konstitucija?
Lietuvos Konstitucija, būdama pareigūnų iš pašaukimo rankose, kėlė piliečių pasitikėjimą savo valstybe, patekusi į pareigūnų uždarbiautojų rankas tapo teisinio cinizmo įnagiu ir emigracijos katalizatoriumi.
Visuomenininkų nuomone, visiems teisingumo įgyvendinimo principams reikalinga konstitucinė ir įstatyminė reforma. Tuo tikslu jie yra parengę ir kviečia susipažinti su naujos LR Konstitucijos projektu, kuri galite perskaityti ČIA.
Dainius Paukštė. Jei pabėgėliai būtų bėgę nuo karo, jie būtų patenkinti Lietuvoje
„Pabėgėliais“ vis dar vadinami ekonominiai migrantai masiškai bėga iš Baltijos šalių, nes čia jiems mokamos per menkos pašalpos. Vien tai mūsų akliems politikams turėtų būti įrodymas, kad bėga jie anaiptol ne nuo karų savo šalyse, o ieškodami geresnio gyvenimo.
Visai neseniai girdėjome, kaip „prieglobsčio prašytojai“ pabėgo ir iš Lietuvos, nors juos asmeniškai globojo garsusis „integratorius“ europarlamentaras Petras Auštrevičius. Šią savaitę paskelbta, kad panaši padėtis ir Latvijoje, kurioje pagal Briuselio nurodymus atvežti „prieglobsčio prašytojai“ pradėjo masiškai nelegaliai bėgti iš šalies, tačiau pagal vietos įstatymus pinigai jiems mokami dar 9 mėnesius.
Apie tai „Vakaro žinios“ kalbino migracijos ekspertą Dainių Paukštę.
– Kaip paaiškintumėte tokį keistą fenomeną, kad, nepaisant visų mūsų valdžių ir Briuselio klerkų postringavimų, taip ir nepavyksta kiek ilgesniam laikui užlaikyti vadinamųjų pabėgėlių Baltijos šalyse, nekalbant jau apie jų „integraciją“?
– Paaiškinimas čia paprastas, juk integracija nėra kelių mėnesių ar net vienų metų klausimas. Migrantų integracija yra kelių dešimtmečių klausimas ir tai dar nebūtinai ji pavyksta. Matyt, tie žmonės čia kėlėsi ne tiek bėgdami nuo karo, kiek ieškodami gero arba dar geresnio gyvenimo. Jeigu jie tikrai būtų bėgę nuo karo, tai būtų patenkinti ir mūsų šalyse, gyvendami taikoje ir ramybėje, nepaisydami tų pašalpų dydžio ar kitų gyvenimo sąlygų.
– Tačiau mūsų valdžia visą laiką aiškina, kad jie bėga tik nuo karo ir kad visi labai kruopščiai tikrinami bei apklausiami. Nejaugi mūsų valdžioje niekas tokių tendencijų nenumatė, nežinojo ar bent jau negalėjo įtarti, kad taip ir bus?
– Visas mūsų valdžios gyvenimas sukasi įsakymų iš užsienio lygyje: jeigu jie vykdo Briuselio įsakymus nemąstydami, tai kitokio rezultato ir negalima buvo tikėtis… Taip bus ir toliau. Todėl šioje vietoje reikalingi politikai, mąstantys savo galva ir pajėgiantys įvertinti procesus, kurie nuolat vyksta aplinkui, kad galėtų priiminėti teisingus sprendimus. Dabar gi savarankiškai mąstančių politikų neturime, užtat toks apgailėtinas ir rezultatas.
– Už kiekvieną priimtą pabėgėlį Briuselis atseikėja tam tikrą sumą pinigų. Todėl mūsiškiai dabar tikriausiai sakys: štai, mes stengėmės, bet jie juk patys pabėgo, mes jų sulaikyti neturime galimybių… O tuo metu pinigai vis tiek „įsisavinami“? Vadinasi, teoriškai mūsų valdžia turėtų būti suinteresuota, kad tokių migrantų čia privežtų kuo daugiau?
– Visko gali būti… Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad valdžioje būtent šia kryptimi ir mąstoma. Man aišku yra viena: visoje Europos Sąjungoje yra didžiulės bėdos su prieglobsčio prašytojų klausimais. Dublino konvencija dėl pabėgėlių seniausiai neatitinka šių dienų realijų, nes tos konvencijos nesilaiko net patys valstybių vadovai. Prisiminkime kad ir ponios Angelos Merkel pareiškimą, kad esą priimsime visus, nepriklausomai nuo to, ar jie atvykę legaliai, ar nelegaliai. O juk Dublino konvencija reikalauja, kad žmogus, atvykęs į ES, pirmoje Bendrijos valstybėje turi būti visokeriopai patikrintas, kad galėtų gauti dokumentus ir tik tada keliautų į kitas ES valstybes. Šio reikalavimo niekas nevykdo.
– Vadinasi, ateityje, matyt, taip toliau ir bus: vienus atveš, kiti, anksčiau atvežtieji, pabėgs?..
– Kol nebus priimti labai aiškūs ir kardinalūs sprendimai, tol taip viskas ir vyks. Mane labiausiai siutina, kad Europoje nėra jokios bendros diskusijos šiais klausimais – susirenka 4 stipriausių valstybių klubas, jie ten tarpusavyje pasišneka ir bando primesti visai ES savo sprendimus. Tokios šalys kaip mūsų ten iš viso nedalyvauja, mūsų pozicijų niekas neklauso ir niekam jų nereikia… O juk valstybių ekonominis išsivystymo lygis toje pačioje ES yra visiškai skirtingas, todėl vien tik dėl to negali būti visiems vienodų sprendimų. Todėl man kartais susidaro įspūdis, kad tie viską už mus nusprendžiantys ponai seniai praradę realybės jausmą…
