Laisvos visuomenės institutas parengė peticiją dėl gyvybę saugančio ir nevaisingų porų bei vaiko interesų pusiausvyrą užtikrinančio Pagalbinio apvaisinimo įstatymo.
Atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus, trečiųjų asmenų spermos donorystė pagal priimtą įstatymą nebus leidžiama. Įteisinta donorystė pažeistų JT Konvencijoje įtvirtintą vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus, atimtų galimybę augti biologinėje šeimoje, o tai yra vienas svarbiausių kiekvieno vaiko interesų,-skelbiama joje.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nacionalinės sveikatos tarybos narys kunigas Andrius NARBEKOVAS, Mykolo Romerio universiteto Viešosios teisės instituto docentė Agnė ŠIRINSKIENĖ, Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė MIKUTIENĖ ir filosoas Krescencijus STOŠKUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Po ilgų diskusijų buvo patvirtinta lytinio švietimo programa. Per žinias teko matyti didelį piketą jaunų žmonių, kurie reikalavo, kad kompromisinis variantas būtų labiau liberalizuotas. Kalbama, kad buvo nusileista Bažnyčios spaudimui. Kas gi čia vyksta?
A.NARBEKOVAS: Ir gerai, ir blogai, kad buvo tokia visuomenės ir tam tikrų grupių reakcija. Diskutuojant darbo grupėje buvo bandoma pateikti, kad čia bus tokia pati pamoka, kaip matematikos ir kitokių dalykų. Turėtume suprasti, kad čia bus pamoka, kurią visi privalės lankyti. Ir mokytis turės visi be išimties.
Piketai aiškiai parodė, kad mes kalbame ne apie paprastą matematikos ar fizikos pamoką, bet apie dalykus, kurie susiję su vertybėmis. Štai čia turėtume matyti didžiulį skirtumą.
Svarstant programą, neretai buvo keliamas klausimas, koks bus tėvų vaidmuo dėl pačios programos. Kiek jie turi galimybių matyti programos turinį ir dalyvauti ją rengiant. Kad tėvai pagal savo pasaulėžiūrą ir įsitikinimus galėtų vaikus leisti į tokias pamokas arba neleisti. Buvo pateikiamas argumentas, kad jeigu jau bus programa, tai tėvai negalės turėti savo teisės.
Jeigu nėra kieno nors labai aiškių interesų, susijusių su tam tikra finansine išraiška, paprastai nevyksta nei piketai, nei dideli ginčai. Yra sutariama. Ar tai būtų įstatymų svarstymas Seime, ar kokio įstatymo projekto rengimas. Visuomet, kai vyksta tokie dalykai, reikia ieškoti, kam tai gali būti naudinga.
Teigiama, kad Bažnyčia čia turi didelę įtaką, kad ji vos ne diktuoja sąlygas. Jau ne vieną kartą duodamas interviu sakiau, kad buvo darbo grupė, apie 30 narių. Ten buvo Vyskupų konferencijos atstovas, ir tas atstovas buvo gydytojas, specialistas. Aš atstovauju Nacionalinei sveikatos tarybai ir buvau vienintelis kunigas darbo grupėje.
Dėl tam tikrų klausimų, kur nebuvo bendro sutarimo, teko balsuoti. Ir savaime suprantama, jeigu aš turiu vieną balsą, negaliu nulemti daugumos pozicijos. Yra tam tikri dalykai, kurių neįmanoma kažkokiu būdu paveikti.
Reikia pasidžiaugti, kad nemažai darbo grupės narių buvo žmonės, kurie vis dar supranta, jog santuoka ir šeima yra vertybė. Kad žmogaus gyvybė yra vertybė. Kad negalima iš programos išmesti draugystės, meilės, susivaldymo, arba susilaikymo nuo lytinių santykių paauglystėje. Tai tokie klausimai, kurie, atrodytų, elementariai suvokiami sveiku protu.
Reikia aiškiai atskirti du procesus – lytinį švietimą nuo lytiškumo ugdymo. Jais siekiama skirtingų tikslų.
Lytinio švietimo favoritai vadovaujasi Vakarų praktika. Kai kuriose Vakarų šalyse ši programa jau buvo pradėta prieš Antrąjį pasaulinį karą. Pagal ją paaugliai gali turėti lytinius santykius, vaikams tai yra gėris. Tik juos reikia apsaugoti nuo tam tikrų pasekmių. Nuo lytiškai plintančių infekcijų, nuo nenorimo nėštumo ir panašių dalykų.
Mediciniškai tariant, tai būtų toks antrinės prevencijos dalykas. Teigiant, kad vaikai vis tiek gyvena lytinį gyvenimą, kad jie susilaikyti negalės, o mes juos turime apsaugoti nuo tam tikrų pasekmių.
Tačiau pedagoginiame procese turėtų vyrauti lytiškumo ugdymo principai, kad vaikai galėtų kiek įmanoma labiau suvokti vertybes. Jie turėtų būti ugdomi kaip asmenybės.
Daugumos programos rengėjų siekiamybė buvo ta, kad bent jau iki mokyklos baigimo, iki pilnametystės vaikai neturėtų lytinių santykių. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenys rodo, kad vaikų, – o iki 18 metų mes turime vaikus, – lytiniai santykiai yra priskiriami prie rizikingo elgesio.
Lytiškumo ugdymo programoje pagrindinis elementas yra susilaikymas nuo lytinių santykių. Tai turi būti pagrįsta draugyste, meile. Susilaikymas yra atsakingas elgesys.
O lytinio švietimo programoje akcentuojama tai, kad vaikai galėtų naudoti visokias įmanomas priemones. Čia teigiama, kad jeigu tu naudoji kontraceptines priemones, tai tu atsakingai elgiesi.
Piketuose buvo išsakoma nuomonė, kad tai grįsta ne mokslu, o dogmomis. Tačiau nuo kada atsiranda žmogaus gyvybė? Buvo bandoma eliminuoti tiesą, kuri patvirtinta mokslu, kad gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento.
Tie, kurie remia lytinio švietimo, bet ne lytinio ugdymo programą, yra suinteresuoti ugdyti vartotoją, kuris net neturėtų siekio susivaldyti, o naudotų tam tikras priemones, kurios neva leistų jam džiaugtis lytiškumu, lytiniu gyvenimu ir išvengti pasekmių.
G.JAKAVONIS: Šitie jauni žmonės, manyčiau, liberalais save laikantys, baksnoja į Bažnyčią dėl jos daromos įtakos. O kuo jie skiriasi nuo tarybinių laikų komjaunuolių?
A.ŠIRINSKIENĖ: Lengviausia kitą apkaltinti, kai nenori pritarti, ir suversti kaltę Bažnyčiai sakant, kad čia yra dogmos. Aš, vartydama programą, bandžiau ieškoti dogmų, ir man nelabai pavyko jų rasti.
Tarkim, yra antrasis programos priedas, kuris nustato programos turinio dėmenis. Pabandžiau paskaičiuoti, kiek yra vartojamos sąvokos. Tai „santuoka“ yra pavartota kaip sąvoka 22 kartus. „Lytinė orientacija“ yra pavartota 17 kartų. „Tėvystė“, „motinystė“ – tiktai tris kartus.
Pagal sąvokų vartojimą tikrai negalėčiau pasakyti, kad tai yra paremta krikščioniška pasaulėjauta. Santuokai ir lytinės orientacijos klausimams programoje skiriama panašiai dėmesio, vertinant pagal sąvokų pasikartojimą.
Dėl lytinės orientacijos. Tikrai apie ją mokyklose reikia kalbėti, vaikai turi būti mokomi būti tolerantiški ir gerbti kitokius žmones, tų žmonių orumą. Tačiau iš tikrųjų programoje, pristatant lytinę orientaciją, atsiranda daugiau teiginių, kurie peržengia tolerancijos ribas. Tarkim, toks teiginys, kad mokinys pamokose svarsto, kokius emocinius išgyvenimus patiria skirtingų lytinių orientacijų žmonės. Man būtų labai įdomu pamatyti pamoką, kur vaikas bando svarstyti emocinius išgyvenimus, patiriamus kitų lytinių orientacijų asmenų.
G.JAKAVONIS: Įvertinant šiuolaikines technologijas, tai gal dar reikėtų ir vaizdo įrašo?
A.ŠIRINSKIENĖ: Didžiulis paradoksas, bet darbo grupės juodraščiuose buvo nuostata, kad mokyklose pornografijos bus tik vengiama. Visi žinome, kad Baudžiamasis kodeksas skiria tam tikrą įkalinimo bausmę už pornografijos demonstravimą.
Labai džiaugiuosi, kad darbo grupė sugebėjo pasižiūrėti į Baudžiamąjį kodeksą ir eliminuoti tą nuostatą. Liko draudimas.
Tai yra kompromisinis variantas, ir šis variantas galbūt nėra suteikiantis didelio džiaugsmo tolerantiško jaunimo ar kokioms kitoms asociacijoms.
Šis variantas nesuteikia didelio džiaugsmo ir žvelgiant iš krikščioniškų vertybių perspektyvos. Vis dėlto, mano galva, per didelis dėmesys skiriamas orientacijai, ypač jau kalbant ne apie toleranciją, o apie bandymą įsijausti. Ten dar yra sąvoka „atpažinti savo impulsus“ šitoje srityje, tai kelia tam tikrų klausimų.
Programoje, mano nuomone, gana pavojingai sumenkintas tėvų vaidmuo.
G.JAKAVONIS: Kas čia dabar vyksta, kad sudaromos didžiausios komisijos ir dar vyksta balsavimai tokiu elementariu klausimu? Juk mūsų tėvai niekad nemokė tokių dalykų. Kai buvo kuriama Konstitucija, man net nekilo mintis, kad kada nors reikės aiškinti, kas tai yra šeima, kad tai vyro ir moters santuoka.
D.MIKUTIENĖ: Iš tiesų labai reikėjo tokios programos. Ankstesnės atskiros tiek sveikatos ugdymo, tiek lytiškumo programos buvo neefektyvios. Nebuvo tokių konkrečių priemonių, kaip mokytojams reikėtų elgtis, kaip tai dėstyti.
Seime mes svarstėme Biomedicininių tyrimų etikos įstatymą. Po to ėjo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Dabar štai šita programa. Ir aš matau tam tikrą sąsają, tam tikrų komercinių struktūrų interesą.
Visiškai akivaizdu, kad iš jų pusės tolerancija net nekvepia. Viešojo intereso gynimo prasme to, ko reikalauja suinteresuotos komercinės grupės, nebūtinai reikia visai visuomenei.
Jeigu tu esi žmogus tikintis, jeigu išlaikai pagarbą šeimai, atsakomybę ir visus kitus iš to išplaukiančius dalykus, tai tu jau esi kažkoks kitoks. Tai būkite, mieli ponai, tolerantiški visiems.
Dėl kai kurių skaidrumo aspektų, kurie man kelia nerimą. Darbo grupėje yra Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos direktorė Esmeralda Kuliešytė. Mano nuomone, ši asociacija turi aiškų komercinį interesą. Taip pat yra Mindaugas Kluonis, kuris yra Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės padėjėjas, ir jis yra Seimo Vystomojo bendradarbiavimo, reprodukcinės sveikatos ir teisių parlamentinės grupės patarėjas.
Aš nepamenu tokio atvejo, kad Seimo narės politinio pasitikėjimo padėjėjas būtų kažkokioje darbo grupėje. Įprastai yra deleguojami parlamentarai. Geriausiu atveju galbūt tai galėtų būti kažkurio komiteto biuro vedėja arba vyresnysis patarėjas, teisininkai.
Paanalizavau viešųjų ir privačių interesų deklaracijas. Šito pono deklaracija neatskleidžiama. Aišku, kad yra turimos akcijos, yra kažkokie interesai, bet neviešinama. Aš tuo tikrai pasidomėsiu.
Tame kontekste didelį nerimą sukėlė dar tai, kad pastabos buvo teiktos anoniminių asmenų, kurie nebuvo identifikuoti. Tai akivaizdžiai rodo, kad yra tam tikras interesas.
Dėl piketų. Dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo irgi buvo piketai. Jeigu yra bendras tikslas, siekiama gerovės, šviesti mūsų vaikus, ugdyti pagarbą šeimai, dvasines vertybes, tai konfrontacijos negali būti.
Konfrontacija atsiranda tada, kai kažkam iš rankų slysta pinigai ir reikia verkiant patenkinti komercinį interesą. Tai šitaip, ponai, nebus.
G.JAKAVONIS: Yra prancūzų patarlė: jeigu kažkas nesutampa, tai ieškok moters. Lietuvoje, jeigu kažkas nesutampa, reikia ieškoti pinigų?
K.STOŠKUS: Visos kalbos normos, padorumo normos yra ištrintos. Kiekvienas ateina su savo įstatymais ir pradeda skelbti „aš manau“.
Bendras interesas yra pradingęs. Yra visokių grupių grupelių, asmenų interesų. Bet nėra valstybės, tautos intereso, galų gale nėra bendro teisingumo principo, kurio mes turėtume siekti. Viskas yra nežmoniškai išgaravę.
Mūsų visuomenė serga. Ir ne tik mūsų visuomenė. Civilizacijoje yra bėdų. Erichas Fromas (Erich Fromm) kitados pradėjo kalbėti apie socialines ligas (studija „Serganti visuomenė“).
Istorikai dažnai kalba apie krizę, pavyzdžiui, moralinę ar religijų. Visokių krizių labai daug yra šiais laikais. O Lietuvoje yra dar sunkiau, nes klapčiukai visą laiką nusižiūri vienus ar kitus pavyzdžius. Nėra tokio orumo, kad Lietuva gali turėti savo interesą, savo rūpestį, galų gale savo politiką, atsakomybę.
Dėl liberalizmo ir laisvės. Kai apie tai paklausi, žmogus iš gatvės sako: aš galiu daryti, ką noriu. Vadinasi, toje laisvės sąvokoje nėra jokios atsakomybės, nėra priedermių, nėra šventų tikslų, kurie turėtų būti iškelti valstybėje, visuomenėje. Kas juos suregistravo? Mes nurodome vienintelį dokumentą – Konstituciją. Bažnyčia turi savo taisykles, dogmatiką.
Bet pasirodo, kad Bažnyčios reikia. Labai gražu, kai švenčių metu, per iškilmes ateina dvasininkas, pasveikina, dar maldą kartais sukalba. O kai tik išeina, viskas tą pačią akimirką pasibaigia. Visas susitikimas pasirodo toks efemeriškas, tiktai paradinis, ritualinis, kad iš jo nieko negali pasimokyti.
Taip jau susiklostė mūsų istorija, kad dorovės normos paliktos Bažnyčiai. Nors mokykloje įvestas etikos kursas, negirdėjau, kad kas nors aiškintų, jog egzistuoja pasaulietinė moralė, kuria galėtum remtis.
Aš tiktai žinau liberalizmo moralę, kurią labai gerai suformavo vienas žinomas politikas (Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas – red. past.). Manau, atsimenate tą formulę, kai jis pareiškė: moralė – ne šio pasaulio dimensija. Tai yra sąžiningas prasitaręs liberalas. Kokiais principais gyvena.
Jeigu taip, tai kas iš tikrųjų lieka? Stipriojo teisė. Išbandytas senas mechanizmas, anksčiau jį vadindavo džiunglių įstatymu. Tomas Hobsas (Thomas Hobbes) manė, kad džiunglių įstatymas galiojo tiktai toje epochoje, kol nebuvo valstybės.
Pažiūrėjau tokį traktatą, išleistą keliomis kalbomis. Neoliberalizmo doktrina. Ir ten yra atskiras punktas apie dorovę. Sakoma, kad tam tikrose srityse vis dėlto reikia skaitytis su dorove.
Mūsų liberalizmo praktikoje nieko panašaus nėra. Tai totalinis liberalizmas, vadinkime jį lietuvišku, arba vulgariuoju liberalizmu.
Normalus liberalizmas yra geras dalykas, tai yra laisvės doktrina. Čia G.Hėgelis ateitų į pagalbą: viskas pavirsta savo priešybe, jeigu eina iki kraštutinumo. Vadinasi, laisvė suėda pati save.
Iš tikrųjų patikimiausia moralės saugotoja yra Bažnyčia. Nežinau, kas dar galėtų šito imtis, nes visur viskas yra išbalansuota. Net jeigu ir dvasininkų visokių yra, jie žino doktriną ir ją kartoja. Gal kartais ir dogmatiškai kartoja, bet joje yra tam tikros nuostatos, kurias privalu gerbti, kitur jų niekur nėra. Bažnyčios vaidmuo šiandien yra ypač svarbus.
Įsišaknijęs pragmatizmas. Kad ir dėl gyvybės pradžios klausimo. Reikėtų lyg džiaugtis, kad galų gale nubrėžta riba, kada prasideda gyvybė. Sakydavo, tris arba du mėnesius galima žudyti. O anksčiau būdavo, kad iš viso išmesdavo, jeigu vaikas būdavo perteklinis arba apsigimęs. Dabar aiškiai pasakyta: čia nuo tos ribos. Brėžkime tašką, ir nereikės diskutuoti.
G.JAKAVONIS: Valstybės politikai balsuoja taip, kaip reikia pinigų pasauliui, o po to švenčių metu per televizorių matau juos sėdinčius Vilniaus katedroje priekinėse linijose.
A.NARBEKOVAS: Bažnyčia pateikia tam tikrus dorovinius dėsnius. Kaip žinome, vienas dalykas yra žinoti, kad jie egzistuoja. Jų priimti kaip tikrovę nepavyksta. Ir kunigams nepavyksta tų dėsnių laikytis. Bet kitas dalykas, kai apskritai mes traktuojame, kad jokių dėsnių nėra ir tu gali daryti, ką nori.
Konkrečiai esu kalbėjęs ir su dabartiniu komisaru, buvusiu sveikatos ministru. Ir man pasako: žinote, kaip žmogus, kaip tikintis aš suprantu vertybes, bet kaip politikas negaliu jų palaikyti. Kokia turėtų būti tokio žmogaus kančia, jeigu jis daro viena, o išpažįsta ką kita?
Politikai dalyvauja įvairiose šventėse, bažnyčioje eina priimti Švč. Sakramento. O jų veiksmai ir darbai rodo ką kita.
Čia vėlgi yra gal padorumo, gal gėdos jausmo nebuvimas. Bandoma galvoti, kad mes galime ir patį Dievą apgauti, daryti viena, o vėliau išpažinti, kad mes esame su Juo. Krikščionis turi ginti vertybes, žmogaus gyvybę, šeimą, santuoką.
Keletą metų studijavau Amerikoje. Vienoje iš bažnyčių, į kurią eidavau padėti, buvo viena kongresmenė, kuri pasisakydavo prieš gyvybę. Ten niekam nereikėjo su ja vargti. Patys žmonės ją eliminuodavo iš eilės, kai ji eidavo komunijos. Jie sakydavo: „Tu kalbi prieš vertybes, tu negali eiti priimti Švč. Sakramento.“
Čia „blato“ nėra. Jeigu politikas, vienokia ar kitokia prasme paremdamas parapijos reikalus, mano, kad kunigas užmerks akis ir toleruos tai, kad jis balsuoja prieš gyvybę, prieš šeimą, prieš santuoką, tai to neturėtų būti.
Žmonės, kurie elgiasi iš pragmatinių sumetimų, vis tiek yra dvasinės būtybės. Vidinis konfliktas neišvengiamas. Vis tiek turi jausti sąžinės priekaištą. Ir tie žmonės nori turėti moralinį alibi. Jie visuomenėje kalba prieš vertybes, bet per šventes eina priimti Švč. Sakramento.
G.JAKAVONIS: Kartą Prancūzijoje mačiau didžiulį paradą – už klasikinę, tradicinę šeimą, – šeimos šventė, tėvai su vaikais. Kodėl Lietuvoje vyksta homoseksualų paradai, o paradų už šeimą aš nemačiau?
A.ŠIRINSKIENĖ: Iš tikrųjų Prancūzija yra šiek tiek išskirtinis pavyzdys. Dėl to, kad ten yra be galo aktyvios krikščioniškos bendruomenės, pilietinis jų veikimas.
Europoje šiuo metu renkami parašai už pilietinę iniciatyvą „Mama, tėtis ir vaikas“. Siekiama, kad Europos Komisija įtvirtintų dokumentus, jog santuoka yra pagrįsta vyro ir moters sąjunga. Prancūzija, Italija, Vokietija yra tos valstybės, kur yra aktyvus krikščioniškas pilietinis veikimas, ir jos surenka be galo daug parašų.
Lietuvoje mes matome šiek tiek kitokią situaciją. Žmonės tiesiog bijo eiti į viešumą, jie bijo kalbėtis, sako, kaip aš atrodysiu.
Ir patys turime prisiimti tam tikrą kaltę, nebūdami aktyvūs kaip visuomenė. Jeigu tėvai nebus aktyvūs, jeigu jie nekontroliuos tos programos įgyvendinimo, tai vėlgi klausimas, ką mes turėsime. Kiek mokytojas bus laisvas kalbėti apie tradicinę šeimą, apie tai, kad vaikai yra gėris? O kiek mokytojas pasirinks kitus programos modelius ir kalbės apie lytinę orientaciją? Tėvų kontrolė įgyvendinant švietimo programas yra lygiai taip pat svarbi, kaip ir visuomenės kontrolė, kaip balsuoja jų rinkti parlamentarai.
G.JAKAVONIS: Į Vakarus žiūrėjome kaip į gėrio simbolį. Galvojome, kad ten viskas gerai, kad ten nėra korupcijos. Esame maža tauta, kuri turėtų suprasti, kad mes nedidukai, kad turime saugotis.
A.ŠIRINSKIENĖ: Turime pripažinti, kad tam tikros probleminės sritys, kurios ateina iš Vakarų Europos, turi finansinę paramą. Yra daug sunkiau Lietuvoje gauti paramą programai, kuri orientuota į šeimą, negu programai, kuri orientuota į tolerancijos ugdymą ar kažkokių homoseksualių santykių propagavimą.
Finansai, skiriami tam tikriems dalykams propaguoti, neišvengiamai atsiliepia viešosios nuomonės formavimui. Yra daugybė pasikartojančių straipsnių per tas pačias žiniasklaidos priemones, pvz., dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo, ir jie nukreipti į vieną pusę.
G.JAKAVONIS: Visi tie dalykai kainuoja didelius pinigus.
A.ŠIRINSKIENĖ: Jeigu paskaičiuotume, kiek žiniasklaidoje kainuoja nupirktas eterio laikas ir straipsniai, tai yra milžiniškos sumos.
G.JAKAVONIS: Negi mes viduje jau taip sugedę, kad neatsilaikome prieš pakištą pinigą?
D.MIKUTIENĖ: Visi žino savo laisves, savo teises, bet su pareigomis kažkaip sudėtinga.
Nė viena valstybinė šventė pas mus nepraeina be iškilmingų mišių katedroje. Visiems reikia ten nueiti pasipuikuoti. Nesvarbu, kaip jie balsuoja Seime. O leidžia naikinti embrionus, žudyti gyvybę. Po to šalia vyskupų fotografuojasi ir deda nuotraukas socialiniuose tinkluose. Arba atlaiduose dalyvauja ir keliais aplink bažnyčią eina.
Puikiai atsimenu, kaip per iškilmes ir per visas mūsų mokyklos mišias Šv. Kazimiero bažnyčioje gerbiamas komisaras apeidavo garbės ratą, kad visi matytų, kad jis atėjo į bažnyčią. O sprendimai kokie žmogaus?
G.JAKAVONIS: Kaip spręsti klausimą dėl mūsų tautos vertybių ir Vakarų?
K.STOŠKUS: Negalime sutikti, kad gali būti tokie žmonės, tokie dviveidžiai, tokie sukti, tokie paliegę, tokie luošiai, tokie išgverę. Deja, mes esame sugedę.
Vakarai turėjo stabilesnį gyvenimą, buvo daugiau socialinių grupių. Tos grupės turėjo papročius. O papročiai daugiau saugo. Garbė daugiau reiškė. Kartais karaliai padėdavo. Yra karalius ir jis kažkaip įpareigoja.
O ką mes turėjome, prie ko galime dabar prisisegti? Mes esame labai nualinti. Dar šiek tiek apsukresni, nuovokesni išplaukė. Kiti nusižudė. Neįvertiname padėties, kokia ji yra dramatiška.
Pasižiūrėkime statistiką. 600 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, milijonas emigravo. O kiek yra vadinamųjų bomžų?
Politikams patogu apeiti, sakyti, kad jie čia neatsakingi, kažkas vyksta šalia jų. Bet žmonės visada žiūrėdavo į viršų. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos. Mes parodykime pavyzdį.
Ką padarė Butano imperatorius? Tai nedidukė valstybė, gyvenanti kalnuose, sena monarchija, paveldima iš kartos į kartą. Jis demokratizuoja, pats apriboja savo valdžią. Ar įsivaizduojate tai Lietuvoje? Imperatorius įveda demokratijos tradicijas, rinkimus, galų gale savo rūmus atiduoda visuomenės reikalams. Nuo tokių dalykų prasidės moralinės revoliucijos.
Mes negalime šito padaryti. Visada aplinkui ieškome kaltų.
Svarbiausia dabar yra pavyzdinės kultūros kūrimas. Bijau būti pranašu, bet manau, kad dabar mūsų būsena yra panaši. Jeigu padarysime persilaužimą moralės srityje, tai išliksime.
Civilizuotas žmogus, kai yra tiek įvairiausių pagundų, jėgų, turi turėti nežmoniškai kietus principus, nežmoniškai tvirtas moralines nuostatas. O jų kaip tik niekur nėra. Nėra už ko nusitverti. Nepavyksta pademonstruoti pavyzdinio elgesio.
Žinoma, gerų ženklų jau yra. Nedaug dar. Jau sveikintis žmonės išmoko. Žinoma, etiketas yra išorinė formulė. Bet tai kažkoks ženklas, lyg dekoratyvinė pastanga pasirodyti šiek tiek geresniam, negu esi.
G.JAKAVONIS: Mane visą laiką gelbėjo kaimas. Kuo skiriasi didelė mokykla nuo mažiukės? Jei į mažą atvažiuoji, tai visi vaikai dar sveikinasi su tavimi. Didžiojoje niekas į tave nekreipia dėmesio.
A.NARBEKOVAS: Kaime paprasti žmonės gal neišsilavinę, bet jie turi sveiką nuovoką, protą arba tai, ką mes vadiname išmintimi. Kai kurie gali būti labai išsilavinę, gali užimti labai aukštus postus, bet jiems trūksta to, ką vadiname išmintimi. O žinios, pareigos yra ne tokie reikšmingi dalykai. Ir jiems labai keista, kaip šeima gali būti ne tokia. O čia bandoma įteigti, kad jūs esate atsilikę.
www.respublika.lt
Nuo rugsėjo 1 dienos Lietuvos žmogaus teisių centras skelbi bebaigiančių kadenciją Seimo narių vertybinius reitingus. Jie pravers rinkėjams, norintiems apsispręsti už ką balsuoti prieš artėjančius rinkimus ir vadovautis ne kandidatų pažadais, o realiais darbais.
Reitingai sudaryti vadovaujantis politikų balsavimo rezultatais priimant konkrečius teisės aktus. Jie atskleidžia Seimo nario laikyseną balsuojant dėl konkretaus teisės akto turinio, t.y. kiek šis turinys ir Seimo nario nuostata atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas bei svarbiausius tarptautinius žmogaus teisių aktus.
Tam pasirinkta po kelis teisės aktus (susirinkimų, rinkimų, referendumų, teismų, teisingumo vykdymo, šeimos stiprinimo, vaiko teisių apsaugos ir alkoholio kontrolės įstatymo arba jų pataisų projektus), kurie susiję su svarbiausiomis Lietuvos gyventojų teisėmis. Seimo nario dalyvavimas ir balsavimas juos svarstant, įvertintas procentais, atsižvelgiant į pozityvų ir negatyvų balsavimo rezultatų santykį vertinamų teisės aktų atžvilgiu.
Pvz., jeigu Seimo nario nuostata balsuojant dėl įstatymo projektų, susijusių su šeimos instituto apsauga, buvo pozityvi trijuose, bet negatyvi keturiuose, bendras rezultatas bus 43 proc. Bent vienas pozityvus balsavimas priimant ar teikiant tam tikros srities įstatymų projektus duoda pozityvų rezultatą.
Partija „Tvarka ir teisingumas”
Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga
Lietuvos socialdemokratų partija
Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų partija
Artėjant rinkimams kyla vis daugiau klausimų – ką pasirinkti, pagal kokius kriterijus vertinti būsimus tautos atstovus?
Partijos savo rinkiminėse programose visada pasiruošusios kurti geresnę Lietuvą. Tokie įsipareigojimai mus lydi nuo pat nepriklausomybės atstatymo. Bet įsipareigojimai turėtų būti vykdomi, nes dėl tuščių pažadų valstybės ateitis tampa neprognozuojama.
Teisingumo problema visada buvo ir lieka pirmaeilė. Nuo to laiko, kai iš teismų sistemos (1995 m.) buvo pašalinti visuomenės atstovai (tarėjai), Lietuva tapo unikali valstybė, kurioje teisingumo vykdymas buvo patikėtas teismui, suformuotam pagal praėjusio šimtmečio vidurio totalitarinių valstybių standartus.
Lietuvos teismų sistemą įteisino buvę sovietiniai teisininkai, kurie dėl savo ir savo darbdavių – politikos elito – ateities eliminavo liustraciją. Konstitucinis Teismas taip pat tapo buvusių okupacinės valdžios tarnų priebėga.
Šiuo metu Lietuvoje yra uždara, niekam neatskaitinga, turinti savivaldą teismų sistema, paremta Konstitucinio Teismo doktrinomis, užkertančiomis kelią bet kokiai teismų pertvarkai. Atsirado nerašyta konstitucinė nuostata, draudžianti visuomenės atstovams dalyvauti teisingumo vykdyme, o tuo pačiu ir valstybės valdyme.
Susidariusią situaciją savo metiniame pranešime 2015 m. Lietuvos prezidentė apibūdino taip: „Uždara, menkai visuomenės kontroliuojama sistema toleruoja dvigubų standartų plitimą. Vilkinimas tapo tradicija, kuria imame garsėti jau ir Europinėje erdvėje“.
Teismų degradacija atvėrė kelią nežabotai korupcijai šalyje.
Jungtinių Tautų organizacija išskiria šias pagrindines korupcijos formas: sukčiavimas, kyšininkavimas, piktnaudžiavimas suteiktomis galiomis priimant sprendimus (piktnaudžiavimas diskrecija), prievartos panaudojimas, favoritizmas (favoritų skyrimas į aukštas pareigas), valstybės pinigų ar turto pasisavinimas/išeikvojimas bei korupcija vykdant politinę veiklą. Su visomis korupcijos formomis Lietuva susiduria kasdien.
Apie korumpuotą Lietuvą prezidentė primena savo 2016 m. pranešime: „Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje. Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos. Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcinėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai. Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų“.
Padėtį Lietuvoje vertina ir tarptautinės organizacijos. Viena jų – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO). Ši organizacija vienija 35 pasaulio šalis, tarp jų ir pokomunistines Vengriją, Lenkiją, Estiją, Čekiją, Slovakiją, Slovėniją, Latviją. Deja, Lietuvai dalyvauti šioje organizacijoje durys užtrenktos, nors pastangų dėta nemažai. Paraišką dėl narystės Lietuva yra pateikusi dar 2002 m. Pagrindinės narystės atmetimo priežastys – nevaldoma korupcija, kuri savo ruožtu skatina emigraciją iš šalies.
Kaip matome, padėtis daugiau negu sudėtinga, bet kokia išeitis?
Štai Ukrainoje aplinkybės susiklostė taip, kad iki šiol teisėtvarkos srityje jokių pertvarkų ir liustracijos nebuvo. Šalies korupcija pradėta vadinti „didžiausia“, nes nebeišsiteko matavimo skalėje. Be finansinės Vakarų valstybių paramos šaliai grėsė bankrotas.
Vakarų Europos šalys ir JAV, įvertinusios esamą padėtį, sutiko paremti Ukrainą, bet su viena sąlyga – kad šalyje būtų užkirstas kelias korupcijai. Tuo turi pasirūpinti pati valstybė. Bet šiam reikalui liko vos keli mėnesiai, ir neaišku, ar Ukraina įgyvendins reikalavimus.
2016 m. vasario 18 d. Kijeve įvyko konferencija, skirta konstitucinei reformai, kuri įgalintų vykdyti teismų pertvarką. Konferencijoje aktyviai dalyvavo mūsų Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas ir Teisingumo ministras J. Bernatonis. Ponas D. Žalimas pabrėžė teismų ir teisėjų nepriklausomumo, o taip pat teismų savivaldos svarbą. Kitaip tariant, pasiūlė lietuvišką modelį.
Netrukus po konferencijos, birželio 2 d., Ukrainos Rada jau priėmė reikiamas Konstitucijos pataisas, apie kurias valstybės vadovas kalbėjo taip: „Mes atkuriame Ukrainoje teisę į tiesą, teisę į teisingumą“.
Viena svarbiausių naujovių Ukraina laiko intelektinės nuosavybės apsaugą užtikrinančios institucijos įkūrimą per 12 mėnesių laikotarpį.
Kita priemonė atima iš teisėjų visišką neliečiamybę, saugančią nuo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimus, įvykdytus už teismo salės ribų.
Taip pat svarbi institucija – nepriklausoma teisėjų atrankos ir skyrimo komisija, kuri atrinkdama vadovausis kandidatų profesiniais nuopelnais, o ne ryšiais su įtakingais verslininkais ir politikais.
Pasak P. Porošenkos, daugiau nei 40 proc. Ukrainos dabartinių teismų narių neatitiks naujos etikos sistemos reikalavimų.
Vašingtonas, vienas iš finansinių donorų, pritaria reformai ir yra pasiruošęs padėti ją įgyvendinti, kad teismai virstų nepriklausoma, atsakinga ir efektyvia institucija. Tai pareiškė JAV ambasadorius Ukrainoje G. Pyattas.
Belieka laukti teismų pertvarkos Ukrainoje rezultatų, kuriuos pamatysime artimiausioje ateityje.
Jei kalbėtume apie pokomunistines EBPO nares – jos nuėjo panašiu keliu. Joms pavyko suvaldyti korupciją, nes Vakarų valstybių pavyzdžiu demokratizavo teismų sistemas, įvesdamos visuomenės atstovus – tarėjus, o tam, kad užtikrintų piliečių teisę apginti savo pažeistas konstitucines teises ir laisves ne tik bendrosios ir specializuotos kompetencijos teismuose, bet ir Konstituciniame Teisme, įvedė konstitucinio skundo institutą. Ši teisė yra ypatinga konstitucinių teisių ir laisvių apsaugos nuo viešosios valdžios neteisėtų sprendimų priemonė. Tokie institutai suformuoti: Čekijoje, Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vengrijoje.
Deja, Lietuvoje tokio instituto įkūrimo, kaip ir teismo tarėjų atsiradimo, galimybes rasime tik sisteminių partijų rinkiminiuose pažaduose. Po kadencijos partijos atsiskaito skirtingai: socialdemokratai – koncepcijomis, o TS-LKD teisinasi, kad jie negali to daryti, – esą, nesutinka koalicijos partneriai liberalai.
Dėl tokios teisinės padėties neįmanoma išspręsti jokių valstybinių problemų. Ar įmanoma suvaldyti didžiausią jų – emigraciją? Atsakymas paprastas ir aiškus: tik tada, kai sugriautas valstybės pamatas – teisingumas – bus atstatytas. O juk teisingumą vykdo Teismas, vadovaudamasis teisingais įstatymais. Valstybė be teisingumo – tik plėšikų gauja (šv. Augustinas, 354–430 m.), o blogas įstatymas – žiauriausia tironijos forma (E. Berkas, 1729–1797 m.).
Savaime teisingumas neatsistatys. Pokyčius nulemti turi rinkėjai, įvertinę, kiek tiesos ir melo per ketvirtį amžiaus buvo rinkimų pažaduose ir atliktuose darbuose.
Ką daryti rinkėjams? Lietuvos piliečiai visą šį trumpą naujos laisvos valstybės laiką buvo valdomi apynasriu. Net jei kas drąsiai pasakytų – bankrutavote ponai, valdytojai to nepripažino ir nepripažins. Jų rankose – įstatymų leidyba ir patikra. Juos besąlygiškai remia piliečių išrinktas Seimas. Jie nepriklausomi, turintys savąj1 savivaldą. Neatsiklausę Seimo, jie doktrinomis keičia net pagrindinį įstatymą. Jie nustato sau ir elitui atlyginimus.
Nacionalinė teismų administracija kasmet gauna finansinę „injekciją“ – po 13,5 mln. Eurų, numatytų biudžete. Lėšų panaudojimą kontroliuoja jie patys.
Europoje likome vieninteliai su savo pavyzdine, visuomenės nekontroliuojama teismų sistema.
Vengrija, turinti demokratiškus, bet su komunistiniais inkliuzais teismus, siekdama užkirsti kelią korupcijai, įvykdė Konstitucijos pataisas, Lenkija daro tą patį. Ukraina, pajutusi bankroto alsavimą, žaibiškai pakeitė Konstituciją.
Ko rinkėjai gali reikalauti iš potencialių tautos atstovų? Tuojau pat aprengti nuogą karalių. To nepadarius, Lietuvoje liks tik „kriaučiai“, toliau siuvantys karaliui aukso rūbus, kurių paprastas pilietis negali pamatyti, bet ir ištarti „karalius nuogas“ nedrįsta, nes žino, kokie yra susidorojimo ginklai.
Vengrijoje jau įvykdyti, o Lenkijoje numatomi Konstitucijos pakeitimai teismų pertvarkos reikalu, bet jų kelias mums tikrai netiks vien dėl to, kad sulauktume triuškinančios reakcijos iš centrinių ES organų. Tai patyrė minėtos valstybės. Bet mūsų teisinė sistema ES pristatyta kaip pavyzdinė. Ukrainos modelis tuo labiau netiks, kadangi atspindės amerikiečių tradicijas.
Telieka vienos iš Baltijos šalių – Estijos – modelis. Estija – sėkmingai besivystanti šalis ir tampa pavyzdžiu ne tik pokomunistinėms šalims, bet ir daugeliui ES senbuvių. Tačiau naujai išrinktas Seimas pakeisti Konstituciją pagal Estijos modelį taip pat nepajėgtų. Vienintelė išeitis – Seimui organizuoti referendumą šiuo reikalu, surinkus 47 Seimo narių parašus, kaip to reikalauja Referendumo įstatymas. Tai vienintelis kelias, kuriuo einant būtų galima atkurti valstybę.
P. S. Palyginimui: pagal EUROBAROMETRO duomenis 2009 m. Estijoje teismais pasitikėjo 52 proc., nepasitikėjo – 43 proc. (pasitikėjimas viršija ES vidurkį); Lietuvoje teismais pasitikėjo15 proc., nepasitikėjo – 78 proc. (nepasitikėjimas – didžiausias ES).
2010 m. iš Estijos emigravo 0,19% gyventojų, iš Lietuvos – 2,16%.
nuotr.iš www.365.lt
Daugiau mirčių nei gimimų – tai gali skambėti kaip mokslinė fantastika, bet iš tikrųjų tai jau yra dabartinės Europos realybė.
nuotr. iš www.respublika.lt
2015 metais Europos Sąjungoje gimė 5,1 milijono kūdikių ir mirė 5,2 milijono žmonių, o tai reiškia, kad pirmą kartą modernioje istorijoje užfiksuota neigiama populiacijos natūrali kaita. Šiuos skaičius paviešino „Eurostat“ (ES statistikos biuras), renkantis informaciją apie Europos populiaciją nuo 1961-ųjų. Tai oficialu.
Tačiau šalia to yra ir kitas stebinantis skaičius: Europos populiacija per tą patį laikotarpį išaugo nuo 508,3 iki 510,1 milijono. Atspėjote, kodėl? Kol europiečių mažėja, imigrantų populiacija žemyne per metus išaugo maždaug 2 milijonais. Tai galima pavadinti populiacijos pakeitimu kita populiacija. Europa prarado valią išlaikyti ar padidinti savo populiaciją.
Britų demografas Deividas Kolemanas (David Coleman) tai vadina Trečiuoju demografiniu pereinamuoju laikotarpiu. Savižudiškas Europos gimstamumas, kartu su kur kas daugiau vaikų gimdančiais migrantais, transformuos Europos kultūrą. Mažėjantis europiečių gimstamumas sutampa su islamo Europoje institucionalizacija ir žemyne gyvenančių musulmonų „reislamizacija“.
2015 metais Portugalija pagal gimstamumą (8,3 vaiko 1000 gyventojų) ir natūralų gyventojų prieaugį (jis buvo neigiamas: -2,2 žmogaus 1000 gyventojų) buvo antra nuo galo Europos Sąjungoje. Kuri ES šalis pasižymėjo mažiausiu gimstamumu? Italija. Nuo „kūdikių bumo“ 7-ajame dešimtmetyje, šalyje, kuri garsėja didelėmis šeimomis, gimstamumas sumažėjo perpus.
Tuo pat metu Rytų Europa išgyvena „didžiausią populiacijos praradimą modernioje istorijoje“, o Vokietija aplenkė Japoniją ir turi mažiausią pasaulyje gimstamumą, jei vertiname paskutinių 5 metų vidurkį. Vokietijoje ir Italijoje sumažėjimas buvo ypač dramatiškas – atitinkamai 2,3 proc. ir 2,7 proc.
Kai kurių verslų net nebedomina Europos rinkos. „Kimberly-Clark“, gaminanti sauskelnes „Huggies“, atsitraukė iš didžiosios Europos dalies. Čia būti paprasčiausiai nebeapsimoka. Tuo metu „Procter & Gamble
“, gaminanti sauskelnes „Pampers“, jau kurį laiką investuoja į ateities verslą – sauskelnes seneliams.
Europa tampa pilka, galime tiesiog jausti liūdesį pasaulio, kuris save suvartojo. 2008 metais Europos Sąjungos šalyse gimė 5,469 milijono vaikų. Po penkerių metų – beveik puse milijono mažiau, tik 5,075 milijono, o tai reiškia 7 proc. nuosmukį. Gimstamumo rodikliai mažėjo ne tik šalyse, skausmingai išgyvenusiose ekonominę krizę, tokiose kaip Graikija, bet ir tokiose šalyse kaip Norvegija, kuri gana sėkmingai perplaukė per finansinę krizę.
Kaip neseniai pastebėjo Džonatanas Saksas (Jonathan Sacks), „mažėjantis gimstamumas gali reikšti Vakarų pabaigą“. Senėjančioje Europoje nebeužtikrinama kartų kaita ir verčiau įsileidžiami milžiniški migrantų iš Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos srautai. Šie migrantai keičia europiečius ir su savimi atsineša radikaliai skirtingą supratimą apie lytinius santykius, mokslą, politinę valdžią, kultūrą, ekonomiką bei santykį tarp Dievo ir žmogaus.
Liberalai ir sekuliaristai yra linkę atmesti demografinių ir kultūrinių iššūkių svarbą. Būtent todėl svarbiausi perspėjimai atkeliauja iš krikščionių vadovų lūpų. Vienas pirmųjų, pasmerkusių šią dramatišką tendenciją, buvo didis italų misionierius kunigas Pjero Gedo (Piero Gheddo), teigęs, kad dėl mažėjančio gimstamumo ir religinio apatiškumo „islamas anksčiau ar vėliau Europoje sudarys daugumą“. Tokį perspėjimą vėliau išsakė ir libaniečių kardinolas Bechara Rai, vadovaujantis Maronitų katalikų bažnyčiai. Kardinolas perspėjo, kad „islamas Europą užkariaus tikėjimu ir gimstamumo rodikliais“. Panašus perspėjimas neseniai mus pasiekė ir iš kito kardinolo, Reimondo Leo Berko (Raymond Leo Burke).
Pasikeitus vienai kartai, Europa bus neatpažįstama. Atrodo, jog didelė dalis europiečių jau jaučia, kad jų civilizacijos identitetui grasina pirmiausia lengvabūdiškas libertarizmas – ideologija, klaidingos laisvės vardu siekianti dekonstruoti visus ryšius, kurie žmogų sieja su jo šeima, kilme, darbu, istorija, religija, kalba, tauta ir laisve. Šiai ideologijai nerūpi, ar Europa išliks, ar mūsų civilizacija pranyks, paskandinta etniniame chaose bei naujos religijos iš dykumos junge.
Demografinė savižudybė ne tik vyksta, atrodo, kad jos norima. Ksenofiliška Europos buržuazija, šiandien kontroliuojanti politiką ir žiniasklaidą, yra panirusi į snobišką ir mazochistinį rasizmą. Jie atsisuko prieš savo pačių judėjų-krikščionių kultūros vertybes ir pasinėrė į haliucinacinį, romantizuotą žvilgsnį į kitų kultūrų vertybes. Liūdnas paradoksas, kad europiečiai dabar atsiveža milžiniškus skaičius jaunų žmonių iš Artimųjų Rytų vien todėl, kad kompensuotų savo pačių gyvenimo pasirinkimus.
Lietuvos šviesuomenė siekia paskatinti piliečius telktis ir priversti valdžią pradėti rūpintis Lietuvos demografija: iš Lietuvos jau emigravo beveik milijonas gyventojų. Visuomenė sensta, gimstamumas mažėja, didėja gyventojų mirtingumas. Neįtikėtinai didelis savižudybių skaičius, išplitęs alkoholizmas ir su tuo susijęs smurtas, jog lietuvių tautai iškilo išnykimo grėsmė.
http://nacionaliniskomitetas.lt/
Siūlau kandidatams į LR Seimo narius:
Periodiškai – kartą per ketvirtį atsiskaityti raštu ir gyvai susitikti, kaip sekasi Seime vykdyti rinkiminius įsipareigojimus, prieš tai pranešti per radiją, skelbimų lentose.
Rajonų, miestų rinkimų teritorinėse apygardose privalo susiburti rinkėjai visuomenininkai, (Vietos bendruomenių, NVO, akademinė visuomenė, tai yra ekspertai įvairių profesijų), į grupes ekspertų, kurie padėtų rinkėjams bendrauti su kandidatais į Seimą, rinkiminėje kampanijoje. Įteiktų tiesiogiai raštu ar elektroniniu paštu kandidatams Klausimyną ir Susitarimą – sutartį, kad atsakytų į klausimus, pasirašytų ir grąžintų teikusiam adresatui. Įvertintų kandidatų gebėjimus, jų bendravalstybinių problemų sprendimų, priemonių, tikslų programas, kuriant gerovę Lietuvoje.
Dėl Lietuvos respublikos seimo rinkimų įstatymo neatitikties ir konstitucijos 55 straipsniui, rinkėjai neturi galimybės išrinkti tinkamus atstovus-seimo narius.
LR Konstitucijos 55 straipsnis, nustatydamas LR Seimo narių pasyviosios rinkimų teisės garantijas, įtvirtina visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę slaptu balsavimu išrinkti 141 Seimo narį keturių metų terminuotai kadencijai.
Lygi rinkimų teisė negali reikšti ko nors kito, kaip tik kiekvieno piliečio vienodas sąlygas pretenduoti į Tautos atstovo statusą.
LR Konstitucijos 29-asis straipsnis, nustatydamas, jog įstatymui visi asmenys lygūs, garantuoja, kad jokiame įstatyme negali būti privilegijų, kokiai nors piliečių grupei ar atskiriems asmenims ne tik pasirinkti darbą bei verslą (LR Konstitucijos 48 str.), bet ir dalyvauti valdant savo šalį (LR Konstitucijos 33 str.).
Tačiau Seimo rinkimų įstatymas pažeidžia konstitucinį lygybės principą, piliečiams pretenduojant į Tautos atstovybę: partijų remiami pretendentai gali dvejopai (tas pats asmuo partijos sąraše ir vienmandatėje apygardoje) pretenduoti į parlamento narius, kai kiti piliečiai dvejopa forma tapti Seimo nariais neturi įstatyminės teisės. Toks LR Seimo rinkimų įstatymas yra antikonstitucinis.
Rinkėjai siūlo LR Seime inicijuoti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, turint tikslą anuliuoti Seimo rinkimų įstatyme antikonstitucines nuostatas, pažeidžiančias asmenų lygybės įstatymui principą – visiems lygiai, teisingai. Dabar galiojančiu LR Seimo rinkimų įstatymu rinkėjai klaidinami. Vienu metu kandidatas į LR Seimo narius įrašytas dviejuose balsavimo biuleteniuose (vienmandatiniame apygardos ir daugiamandatiniame partijų sarašuose). Daugiamandatiniame sąraše galima reitinguoti kandidatus – penketą asmenų. Tačiau bet kuriuos atveju išlieka pirmas sąrašo dešimtukas nekintantis. Tai užtikrina partinės nomenklatūros buvimą Seime vietą iki gyvos galvos.
Lietuvoje likę solidaus amžiaus rinkėjai nedalyvauja tokiuose „ronkimusoe“ – Seimo nariui išrinktam abiejuose sąrašuose nėra dviejų vietų. Tuo atveju jis išsibraukia iš daugiamandatinio sąrašo, užleisdamas savo vietą sekančiam iš eilės kandidatui. Įsidėmėtina, Partijų iškelti kandidatai vienmandatiniuose sąrašuose bei daugiamandatiniuose partijų sąrašuose rinkimų kampanijose dalyvauja nelygiomis sąlygomis- privilegijuotai, netgi yra diskriminijuojantis finansavimas.
Būtina tobulinti Valstybės valdymą, sudaryti piliečiams galimybę dalyvauti Valstybės valdymo reikaluose, panaikinti antikonstitucinę LR Seimo rinkimų įstatymo nuostatą- daugiamandatinį rinkimą, įteisinti tiesioginius visų Seimo narių rinkimus rinkimų apygardose. Lietuvos Respublikos Rinkimų kodekso parengimui, Piliečių- rinkėjų pasiūlyti Įstatymų pataisymai pateikti Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui netgi prieš aštuonerius metus ir vėliau. Daugumoje pataisų siūloma: 70 –tyje (vienmandačių) apygardų rinkti po du daugiausia balsų gavusius kandidatus į Seimo narius ir mažiausioje 71-oje apygardoje rinkti tik vieną Seimo narį. Būtų sudaromas kiekvienoje apygardoje bendras sąrašas lietuviško alfabeto tvarka, į kurį teiktų (pagal kvotas 1- 2 asmenis) partijos,
Nevyriausybinės organizacijos (NVO, patys išsikeltų asmenys ir dalyvautų lygiomis sąlygomis rinkimų kampanijoje, žiniasklaidoje. Tai atitiktų LR Konstitucijos 55 str. nuostatą. Kiekvienas kandidatas privalo pateikti LR Vyriausiajai rinkimų komisijai Lietuvos bendravalstybinių problemų sprendimo tikslinę programą, pagrindinius asmens biografinius duomenis-atspindinčius kompetentingumą dirbti LR Seime bei visa tai pristatyti Rinkimų apygardos, (rajono, miesto), rinkėjams. Seimo valdančiąją daugumą formuoti išrinktų LR Seimo narių daugumos bendravalstybinių tikslų sutampančių tikslinių programų pagrindu ir vykdyti prioriteto tvarka per kadenciją. Jeigu rinkti atstovai realiai nevykdo rinkiminių įsipareigojimų ir sutartos rinkiminės programos, Rinkimų įstatymuose privalu įteisinti galimybę, (po metų darbo atstovaujamoje valdžioje), atšaukti visų lygių atstovus, dviem trečdaliais bendruomenės rinkusių rinkėjų balsų dauguma per LR Vyriausiąją rinkimų komisiją, Administracinį teismą.
Šios kadencijos Seimo nariai nepareiškė valios panaikinti asmeniniai naudingą antikonstitucinę LR Seimo rinkimų įstatymo nuostatą. Piliečiai galėtų patys 2016 m. rudenį, Seimo rinkimų metu tai spręsti „Tautos tyliuoju referendumu“ ir tokiu būdu, išrinkdami 71 seimo narį tiesiogiai –vienmandatėse rinkimų apygardose, o partijų sąrašų biuletenius perbraukti ir užrašyti „nedalyvauju rinkimuose“ arba „balsuoju prieš visus“.
Partijų sąrašai (tarpininkas), toks balsavimas prieštarauja LR Konstitucijos 55 str. nuostatai. Tuo pačiu bus įvertintas LR Seimo narių darbas bei išrinkta 2016 m. Seimo rinkimuose apie 100 LR Seimo narių, atitiks ženkliai sumažėjusį Lietuvos gyventojų atstovavimą LR Seime. Būkime neabejingi, sąmoningi, aktyviai dalyvaudami 2016 m. rudenį LR Seimo rinkimuose, išspręsime LR Seimo rinkimų įstatymo prieštaravimą LR Konstitucijai. Rinkėjų sąmoningumo-pilietinės, darbdavio pareigos atlikimo dėką – sąžiningai parinkti aukštos moralės, kompetentingus „darbininkus“ į Seimą ar Savivaldybę (narius), pasamdyti ir paprašyti atsiskaityti kartą per ketvirtį, o ne kas keturi metai, (būtina kontrolė Seimo nario pareigų atlikimo). Užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius paskatintų dalyvauti Rinkimuose galimybė dalyvauti elektroninio balsavimo būdu, turėti Seime keletą atstovų. Taip išrinktas LR Seimas imsis esminės pertvarkos Valstybės valdyme, bus sėkmingesnis gerovės kūrimas Lietuvoje ir kad neišsivaikščiotų Lietuva. Ugdykime Lietuvos politinio elito bendravimo įgūdžius su Lietuvos visuomene, rinkėjais. Pamėginkime nors kartą sąžiningai parinkti Seimo „darbininkus“, pasamdyti ir pastoviai kontroliuoti jų veiklą.
Laida apie korupciją valstybiniame universitete KTU. Siteminės medijos tos temos vengia, o kauno teisėsauga KTU VIP asmenų korupciją, kaip patyriau asmneiškai, akltyuviai dengia.
2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Bendruomenių metais. Šia proga įvairiose institucijose nuo Seimo iki Savivaldybių vyko daug diskusijų, įvairaus lygmens pasitarimų, o štai rugsėjo 3-iąją LITEXPO rūmuose įvyko Pirmoji tarptautinė vietos bendruomenių mugė su bendruomenių patiekalais, tautodailninkų darbais ir ansamblių pasirodymais. Tačiau net šiame gražiame kontekste lieka esminis klausimas – ar vietos bendruomenės turi galimybes ir teisines prielaidas dalyvauti sprendimų priėmime valdant valstybę kaip tai numato Lietuvos Konstitucijos 33 str. 1-oji dalis?
Visuomenės apklausos byloja, kad vietos bendruomenių padėtis šia prasme Lietuvoje yra iš esmės bloga. Antai 2016 m. vasario mėn. vykdytoje apklausoje tik 17 proc. respondentų nurodė, kad savivaldos institucijos atsižvelgiaį visuomenės nuomonę priimant viešuosiussprendimus, tačiau beveik keturiskart daugiau – 65 proc. nurodė, kad neatsižvelgia, tarp pastarųjų – 15 proc., vertindami savivaldos institucijų visuomenės nuomonės paisymą, vienuolikos balų skalėje rinkosi patį kraštutinį variantą – „niekada neatsižvelgia“. Manau, kad esminė blogybė yra įstatymus kuriančių ir priimančių politikų mentalitetas. Jie nesuvokia, kad vietos bendruomenė yra ne tik valdžios partneris, bet vietos savivaldos ir visos valstybės pamatas. Patriotizmas ir rūpestis savo Tėvyne prasideda nuo bendruomenių, jos yra tikroji pilietiškumo mokykla. Bendruomenėse gali gimti įvairios socialinės inovacijos, padedančios spręsti įsisenėjusias valstybės socialines problemas, tokias kaip nedarbas, pajamų stoka.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš Vilniaus bendruomenių gyvenimo, kuris ir atskleidžia politikų nesupratimą. 2016-ųjų birželio 4-ąją Vilniaus Balsių bendruomenė surengė savo didžiausią, 14 valandų trukusią metų šventę „Kad vaikystės paukštis pakiltų“, skirtą Tarptautiniai vaikų gynimo dienai. Vilniaus miesto savivaldybė Balsių bendruomenę apmokestino 392 Eurų rinkliava, laikydama, kad šis balsiečių renginys – komercinis. Komercija valdžia laikė tai, kad balsiečių šventėje buvo prekiaujama užkandžiais, ledais ir gaiviaisiais gėrimais. Pastebėtina tai, kad tie keli prekybininkai, maitinę šventės dalyvius, jau ir taip susimoka už prekybos licenzijas Vilniaus savivaldybei, todėl šioje vietoje kyla retorinis klausimas, kiek dar tęsis valdžios lupikavimas? Beje, dar 2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus bendruomenių asociacija kreipėsi su prašymu į sostinės valdžią, kad būtų supaprastinta bendruomenių renginių rengimo tvarka, tačiau nei 2015-ais, nei 2016-ais priimti Taisyklių pakeitimai iš esmės bendruomenių veiklos nepalengvino. Pastebėtina, kad šiose Taisyklėse tarp sąvokų vietos bendruomenė kaip tokia apskritai neminima….
Kitas aspektas – miesto bendruomenių centrai. Dar 2006 metais buvo patvirtinta Vilniaus miesto bendruomenių centrų kūrimo programa, kuri taip ir liko neįgyvendinta ir dūla kažkur valdininkų stalčiuose. 2015-ųjų vasario mėnesį Vilniaus savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus bendruomenių asociacija. Sprendžiant iš realių Savivaldybės darbų, ypač paskutinio akibrokšto, kai Vilniaus savivaldybė iš esmės sužlugdė Vietos veiklos grupių (VVG programą) Vilniuje, ši Sutartis taps dar vienu mirusiu dokumentu, kaip minėta bendruomenių centrų kūrimo programa.
1994-1995 buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomazgos, kurios jau buvo pasireiškusios dviejų pakopų savivaldos sistemoje. Savivalda buvo pasukta link neproporcingos centralizacijos. Taip įvyko todėl, kad reformos architektai nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, kaip apatinės savivaldos grandies ir be kurios vietos savivalda demokratinėje valstybėje neįsivaizduojama.
Demokratinėse valstybėse vietos bendruomenių vaidmuo visų pirma yra svarbus joms dalyvaujant sprendimų priėmime ir juos įtakojant. Mūsų gi politikai vietos bendruomenes įsivaizduoja tik kaip organizuojančias kultūros renginius ir šventes (už tai dar valdžia bendruomenę gali ir apmokestinti). Neseniai Seime atsirado iniciatyvų reglamentuoti vietos bendruomenių judėjimą priimant atskirą „Vietos bendruomenių politikos pagrindų“ įstatymą, bet jokie atskiri įstatymai nepadės, jei į bendruomenę nebus žiūrimą, kaip į neatskiriamą vietos savivaldos dalį ir pagrindą kurtis apatinei savivaldos grandžiai. Įstatymų Lietuvoje ir taip per daug prikuriama, todėl užtenka iš esmės pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. Mano įsitikinimu sprendimai yra aiškūs – keisti vietos savivaldos sistemą, įteisinti bendruomenių renkamus seniūnus, seniūnijos tokiu atveju taptų apatine savivaldos grandimi su aiškiomis kompetencijomis ir galiomis.
iš www.alkas.lt
