Laida apie korupciją valstybiniame universitete KTU. Siteminės medijos tos temos vengia, o kauno teisėsauga KTU VIP asmenų korupciją, kaip patyriau asmneiškai, akltyuviai dengia.
Laida apie korupciją valstybiniame universitete KTU.
T. Bakučionis. Bendruomenių metai. Valdžia ir bendruomenės
2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Bendruomenių metais. Šia proga įvairiose institucijose nuo Seimo iki Savivaldybių vyko daug diskusijų, įvairaus lygmens pasitarimų, o štai rugsėjo 3-iąją LITEXPO rūmuose įvyko Pirmoji tarptautinė vietos bendruomenių mugė su bendruomenių patiekalais, tautodailninkų darbais ir ansamblių pasirodymais. Tačiau net šiame gražiame kontekste lieka esminis klausimas – ar vietos bendruomenės turi galimybes ir teisines prielaidas dalyvauti sprendimų priėmime valdant valstybę kaip tai numato Lietuvos Konstitucijos 33 str. 1-oji dalis?
Visuomenės apklausos byloja, kad vietos bendruomenių padėtis šia prasme Lietuvoje yra iš esmės bloga. Antai 2016 m. vasario mėn. vykdytoje apklausoje tik 17 proc. respondentų nurodė, kad savivaldos institucijos atsižvelgiaį visuomenės nuomonę priimant viešuosiussprendimus, tačiau beveik keturiskart daugiau – 65 proc. nurodė, kad neatsižvelgia, tarp pastarųjų – 15 proc., vertindami savivaldos institucijų visuomenės nuomonės paisymą, vienuolikos balų skalėje rinkosi patį kraštutinį variantą – „niekada neatsižvelgia“. Manau, kad esminė blogybė yra įstatymus kuriančių ir priimančių politikų mentalitetas. Jie nesuvokia, kad vietos bendruomenė yra ne tik valdžios partneris, bet vietos savivaldos ir visos valstybės pamatas. Patriotizmas ir rūpestis savo Tėvyne prasideda nuo bendruomenių, jos yra tikroji pilietiškumo mokykla. Bendruomenėse gali gimti įvairios socialinės inovacijos, padedančios spręsti įsisenėjusias valstybės socialines problemas, tokias kaip nedarbas, pajamų stoka.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš Vilniaus bendruomenių gyvenimo, kuris ir atskleidžia politikų nesupratimą. 2016-ųjų birželio 4-ąją Vilniaus Balsių bendruomenė surengė savo didžiausią, 14 valandų trukusią metų šventę „Kad vaikystės paukštis pakiltų“, skirtą Tarptautiniai vaikų gynimo dienai. Vilniaus miesto savivaldybė Balsių bendruomenę apmokestino 392 Eurų rinkliava, laikydama, kad šis balsiečių renginys – komercinis. Komercija valdžia laikė tai, kad balsiečių šventėje buvo prekiaujama užkandžiais, ledais ir gaiviaisiais gėrimais. Pastebėtina tai, kad tie keli prekybininkai, maitinę šventės dalyvius, jau ir taip susimoka už prekybos licenzijas Vilniaus savivaldybei, todėl šioje vietoje kyla retorinis klausimas, kiek dar tęsis valdžios lupikavimas? Beje, dar 2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus bendruomenių asociacija kreipėsi su prašymu į sostinės valdžią, kad būtų supaprastinta bendruomenių renginių rengimo tvarka, tačiau nei 2015-ais, nei 2016-ais priimti Taisyklių pakeitimai iš esmės bendruomenių veiklos nepalengvino. Pastebėtina, kad šiose Taisyklėse tarp sąvokų vietos bendruomenė kaip tokia apskritai neminima….
Kitas aspektas – miesto bendruomenių centrai. Dar 2006 metais buvo patvirtinta Vilniaus miesto bendruomenių centrų kūrimo programa, kuri taip ir liko neįgyvendinta ir dūla kažkur valdininkų stalčiuose. 2015-ųjų vasario mėnesį Vilniaus savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus bendruomenių asociacija. Sprendžiant iš realių Savivaldybės darbų, ypač paskutinio akibrokšto, kai Vilniaus savivaldybė iš esmės sužlugdė Vietos veiklos grupių (VVG programą) Vilniuje, ši Sutartis taps dar vienu mirusiu dokumentu, kaip minėta bendruomenių centrų kūrimo programa.
1994-1995 buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomazgos, kurios jau buvo pasireiškusios dviejų pakopų savivaldos sistemoje. Savivalda buvo pasukta link neproporcingos centralizacijos. Taip įvyko todėl, kad reformos architektai nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, kaip apatinės savivaldos grandies ir be kurios vietos savivalda demokratinėje valstybėje neįsivaizduojama.
Demokratinėse valstybėse vietos bendruomenių vaidmuo visų pirma yra svarbus joms dalyvaujant sprendimų priėmime ir juos įtakojant. Mūsų gi politikai vietos bendruomenes įsivaizduoja tik kaip organizuojančias kultūros renginius ir šventes (už tai dar valdžia bendruomenę gali ir apmokestinti). Neseniai Seime atsirado iniciatyvų reglamentuoti vietos bendruomenių judėjimą priimant atskirą „Vietos bendruomenių politikos pagrindų“ įstatymą, bet jokie atskiri įstatymai nepadės, jei į bendruomenę nebus žiūrimą, kaip į neatskiriamą vietos savivaldos dalį ir pagrindą kurtis apatinei savivaldos grandžiai. Įstatymų Lietuvoje ir taip per daug prikuriama, todėl užtenka iš esmės pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. Mano įsitikinimu sprendimai yra aiškūs – keisti vietos savivaldos sistemą, įteisinti bendruomenių renkamus seniūnus, seniūnijos tokiu atveju taptų apatine savivaldos grandimi su aiškiomis kompetencijomis ir galiomis.
iš www.alkas.lt
Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Šaldyti embrionai reikalingi ne apvaisinimui, o Europos laboratorijoms
Artėjant Prezidentės vetuoto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymui Seime, žiniasklaidoje vėl agituojama už tai, kad būtų įteisintas „perteklinių“ embrionų kūrimas ir jų šaldymas. Toks didžiulis suinteresuotumas kyla todėl, kad užšaldytų embrionų reikia Europos bei kitose pasaulio valstybėse augančiai biotechnologijų pramonei – eksperimentams su embrionais, embriono kamieninių ląstelių gamybai.
Prezidentės dekretu siūloma įteisinti valstybės pareigą vystyti embrionų technologijas, o tai įmanoma tik eksperimentuojant su jais. Paradoksalu, bet Prezidentės siūlomose įstatymo pataisose yra detalizuotas lytinių ląstelių ir naujų embrionų panaudojimas bei apskaita, bet kaip būtų saugomi užšaldyti embrionai, neatsakyta. Tokia spraga bado akis žinant, kokia didelė jų paklausa Europos valstybėse.
Eksportuoti šaldytus embrionus iš Lietuvos nėra draudžiama, tačiau priimamo įstatymo kontekste, kalbėdami apie mėgintuvėlyje pradėto embriono statusą, negalime savęs apgaudinėti. Siekiant išsklaidyti kai kurias abejones, verta atsakyti į „Delfi“ portale publikuotą interviu su embriologijos specialybę pasirinkusia Amsterdamo universiteto doktorante Ieva Masliukaite.
Bandydama įrodyti „menkesnį“ embrionų, augančių mėgintuvėlyje, statusą nei augančių gimdoje, doktorantė pateikia argumentą: „Svarbu pabrėžti, kad embriono potencialas tapti žmogumi, išsivystyti į vaiką, yra galimas tik tuomet, kai jis perkeliamas į moters gimdą. Be motinos organizmo, priklausomai nuo terpės, embrionas gali išsivystyti į bet kurį žmogaus audinį, nesudarydamas žmogaus būviui būtinos visumos. Todėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymo metu privalu apibrėžti embriono moralinį, etinį ir teisinį statusą, būtina atskirti jo būvį prieš implantaciją in vitro (ne moters organizme), in vivo (moters organizme) ir po implantacijos.”
Ne naujiena, kad embrionui, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, yra būtina tam tikra aplinka, kad jis galėtų išgyventi ir/ar sveikai vystytis. Štai naujagimį palikę be kitų žmonių priežiūros miške, mes sulauktume panašaus rezultato, kaip ir mėgintuvėlyje sukurto embriono neperkėlę į moters gimdą. Panaši lemtis ištiktų kiekvieną iš mūsų, jeigu be atitinkamos įrangos atsidurtume Mėnulyje. Bet ar tai reiškia, kad paskutinę savo gyvenimo akimirką Mėnulyje mes nebūtume žmonėmis? Ar naujagimis, paliktas gyvybei pavojingoje situacijoje, praranda savo žmogiškumą? Kitais žodžiais, ar nuo tinkamos „terpės“ priklauso žmonių moralinis, etinis ir teisinis statusas?
Mums visiems yra būtina tam tikra „terpė“: deguonis, tinkamas slėgis, temperatūra, maistas, vanduo… O ypač pažeidžiamiems būtinas ir kitų žmonių rūpestis bei pagalba. Žmogaus vystymosi pradžioje (embriono stadijoje) jam yra reikalingas kitas žmogus – jo mama, kurios gimdoje jis tegali vystytis į vėlesnes raidos stadijas. Nė vienas iš mūsų savo gyvenimo pradžioje be mamos gimdos neapsiėjome.
Nepaisant vystymosi eigoje kintančių poreikių, konkretus žmogus nuo embriono stadijos iki paskutinės savo gyvenimo minutės lieka ta pačia žmogiška būtybe. Net ir mėgintuvėlyje (in vitro) pradėtas embrionas yra tas pats žmogus, kuris po perkėlimo į moters organizmą vystosi gimdoje (in vivo), o pasiekęs reikiamą vystymosi etapą, gimsta ir toliau gyvena mūsų visuomenėje. Nėra moraliai pateisinamo pagrindo besivystančio žmogaus statusą diferencijuoti pagal tai, kad keičiasi jo buvimo vieta.
Doktorantė pateikia kelias moralines dilemas, kurios neva parodo, kad embrionai inkubatoriuje turi kitokį statusą, nei jau gimę žmonės. Pvz.: „Įsivaizduokite, kad prieš save matote atvira ugnimi degantį pastatą. Šiame pastate yra embrionų inkubatorius, kuriame auga 40 embrionų. Šalia šio pastato atvira liepsna dega vaikų darželis. Yra žinoma, kad vaikų darželyje tą dieną yra 40 vaikų. Kuriame iš šių dviejų pastatų liepsną gesinsite pirmiausia, jei turimas vandens kiekis yra ribotas. Kodėl?“
Atsakant į šią ir kitas pateiktas (labai panašias) dilemas, galima suformuluoti dar vieną moralinę dilemą:
Įsivaizduokite, kad prieš save matote atvira ugnimi degantį pastatą. Šiame pastate yra penki jums nepažįstami asmenys. Šalia šio pastato atvira liepsna dega jūsų namai, kuriuose yra penki jūsų šeimos nariai – jūsų vaikai, brolis ar sesuo, tėvai. Kuriame iš šių dviejų pastatų liepsną gesinsite pirmiausia, jei turimas vandens kiekis yra ribotas. Kodėl?
Dauguma žmonių pasirinktų pirmiausia gesinti savo namus. Todėl, kad prie savo šeimos narių esame labiau prisirišę, labiau juos mylime (kaip ir jaustume didesnį emocinį ryšį, empatiją darželinukams, nes daug tokių esame matę, juos įsivaizduojame, geriau „pažįstame“). Bet ar mūsų pasirinkimas, kurį pastatą gesinsime, paneigia nepažįstamų žmonių (arba embrionų) žmogiškumą? Ar dėl to jų moralinis statusas pakinta?
O ką darytume, jei turėtumėte galimybę išsaugoti ir nepažįstamuosius? Pvz., rankoje laikytumėte mobilųjį telefoną, kuriuo galėtume prisišaukti pagalbos? Ar kiltų moralinė pareiga šia technologija pasinaudoti?
Kalbėdama apie embrionų šaldymą, doktorantė pripažįsta, kad egzistuoja technologija, kuri leistų pagalbinio apvaisinimo metu nekurti perteklinių embrionų ir jų nenaikinti, t. y. kiaušialąsčių šaldymo technologija. „Kiaušialąsčių šaldymas vietoje embrionų šaldymo yra rekomenduojamas vėžiu sergančioms moterims vaisingumo išsaugojimo tikslais“, – teigia doktorantė.
Kyla klausimas: jeigu kiaušialąsčių šaldymas yra veiksmingas, siekiant išsaugoti vaisingumą, kodėl netinka pagalbinio apvaisinimo metu vietoje embrionų šaldymo? Doktorantės interviu tekste pateiktas toks atsakymas: „Kiaušialąsčių šaldymas negali būti laikomas efektyvesniu nei embrionų šaldymas. Apibendrinant moksliniais įrodymais pagrįstos medicinos duomenis, galima pažymėti, kad klinikinių nėštumų tikimybė, kai panaudojama viena užšaldyta kiaušialąstė, yra nuo 4,5 proc. iki 12,0 proc., o kai panaudojamas vienas užšaldytas embrionas – 21,3 proc.“
Doktorantė nurodo pasenusius, tendencingai parinktus duomenis. Panašiai elgiasi ir senos technologijos taikymu suinteresuotos Lietuvos vaisingumo klinikos, kurios diskusijose dėl pagalbinio apvaisinimo reguliavimo dažnai pasitelkia nesėkmingą Italijos 2004 metų įstatymo pavyzdį. Tačiau jis visiškai netinka 2016 metais, nes pagalbinio apvaisinimo technologijos ypač sparčiai vystosi.
Remiantis pastarųjų metų moksline literatūra, Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos duomenimis (lyginant Europos valstybėse įsisteigusių pagalbinio apvaisinimo klinikų rezultatus), šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo efektyvumas ne tik kad nenusileidžia šaldytų embrionų panaudojimui, bet netgi jį šiek tiek viršija. 2014 metų pateiktos Embriono apsaugos instituto Maltoje ataskaitos matome, kad kiaušialąsčių panaudojimas pagalbiniam apvaisinimui yra netgi efektyvesnis nei šviežių, atitinkamai 30,77 ir 27,91 proc. Prieš kelis mėnesius buvo paskelbta 1980–2015 m. PubMed (didžiausia pasaulyje biomedicinos mokslo literatūros šaltinių bazė) publikuotų mokslinių straipsnių apie kiaušialąsčių šaldymą apžvalga (Oocyte cryopreservation: where are we now? Human Reproduction Update, Vol.22, No.4 pp. 440–449, 2016). Apžvalgos rezultatuose nurodoma, kad vis plačiau taikant greitąjį šaldymą (vitrifikaciją), jo rezultatai gerėja, o šiuo metu in vitro apvaisinimo metu naudojant kiaušialąsčių šaldymą, nėštumo sėkmės rodiklis yra panašus į tą, kuris gaunamas, naudojant šviežias kiaušialąstes.
Taigi mes rankoje laikome „mobilųjį telefoną“ – technologiją, kurios taikymas leistų padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, nenaikinant jų brolių ir seserų. Ar priimdami Pagalbinio apvaisinimo įstatymą turime pareigą ja pasinaudoti?
Ne gandai ar baimės, ne dogmos ar prietarai, bet pats biomedicinos mokslas atskleidė, kada prasideda žmogaus gyvybė, bei sukūrė naują, veiksmingą ir pažangią pagalbinio apvaisinimo technologiją (kiaušialąsčių šaldymą). Ši technologija ne tik saugo moters sveikatą, bet ir leidžia išvengti „perteklinių“ embrionų kūrimo bei šaldymo, dažnai pasibaigiančio jų sunaikinimu. Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris priimamas jau ištobulinus kiaušialąsčių šaldymo technologiją, negali leisti be reikalo kurti daugiau embrionų, nei vienu kartu perkeliama į gimdą – vienintelę tinkamą vietą embrionui augti ir vystytis.
Pabaigoje verta padėkoti doktorantei už atvirumą, nes ji pripažįsta, kad embriologui sunaikinti prasidėjusią žmogus gyvybę „tikrai nėra lengva“. „Mes jaučiame didelę pagarbą kiekvienam embrionui“, – sako ji. Gražus ir kilnus teiginys. Bet ką reiškia „pagarba“, jei tą, kurį gerbi, galima dėti į vystymuisi nepalankią terpę, šaldyti, o pasibaigus „galiojimo terminui“, utilizuoti?
Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra Laisvos visuomenės instituto direktorė
AEDH
Europos žmogaus teisių asociacija
ĮTAKINGŲJŲ SPINDESYS IR SKURDAS
Neseniai pagal žurnalo „Reitingai“ atliktą apklausą buvo renkamas įtakingiausių žiniasklaidos atstovų dešimtukas. Reitinguoti E. Jakilaitis ir M. Garbačiauskaitė-Budrienė, R.Valatka, I.Makaraitytė, R.Miliūtė ir kiti.
Politikų, teisininkų, verslininkų ir žiniasklaidos atstovų reitingavimas populiarėja prieš kiekvienus artėjančius rinkimus. Gal tai ir neblogai. Bet visuomenei svarbi ne tiek šių atstovų įtaka ir jų galia, kiek įtakos vertybinis pagrindas, kuris turėtų būti vienas svarbiausių vertinimo kriterijų. Šiuo atveju visuomenei labai svarbu, kaip savo įtaką žiniasklaidos įtakingiausieji naudoja bendram gėriui kurti, kas lemia jų vertybines nuostatas ir apsisprendimą svarbiausiais valstybės ir visuomenės klausimais.
Vertingi R.Valatkos komentarai, jo įžvalgos vidaus politikos klausimais. Tačiau kartais šis žinomas žurnalistas savo įtaką nukreipia valstybės konstitucinių pagrindų menkinimui. Pvz., televizijos laidoje, kurioje vyko debatai dėl Seimo narių I.Šiaulienės ir G.Kirkilo pateikto vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projekto, jis mulkiais vadino politikus, ginančius lietuvių kalbos abėcėlę nuo W, Q ir X raidžių invazijos.
Galima daug diskutuoti, kam ir kodėl reikia, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase pirmajame puslapyje užsieniečio pavardė būtų rašoma ne lietuviško rašto rašmenimis. Bet negali būti diskusijos dėl to, ar valstybinė lietuvių kalba yra fundamentali konstitucinė vertybė, kokiu būdu tokios vertybės gali būti keičiamos. Nei pavieniai politikai, nei pats žurnalistas negali kviesti jų keisti neleistinu būdu, – pagal Konstituciją ši teisė priklauso Suverenui [„Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.), „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str.)]. Todėl mulkiais vadindamas politikus, kurie priešinasi antikonstitucinei iniciatyvai, žymusis žurnalistas savo galią naudojo visai ne pagal paskirtį.
Analogiškai vertintinos Ritos Miliūtės moderuojamos laidos. Žurnalistė neretai palaiko vieną iš diskutuojančių pusių, vieniems leisdama kalbėti daugiau, kitiems mažiau, tuo tarsi drąsindama nepalaikomųjų oponentus, nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 3 str.1 dalyje nurodyta, kad LRT turi vadovautis objektyvumo ir nešališkumo principais.
Įtakingųjų vertybinės nuostatos svarbios, nes žmonės pasitiki jais, laukia tam tikrų gairių ar patarimo. Pvz., viešoje erdvėje aktyviai raginama kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, nors daugelis žino, kad smurtas yra girtavimo ir alkoholizmo išdava. Bet alkoholizmas kaip socialinis reiškinys yra visuotinio gyventojų skurdo ir socialinės atskirties pasekmė. Turėtume kovoti ne su pasekmėmis, bet su šio reiškinio priežastimis. Tad kai žiniasklaidoje yra nuolat skleidžiama tokio pobūdžio informacija, kyla pagrįstos abejonės dėl ją skleidžiančiųjų kompetencijos arba geranoriškumo. Tai pasakytina ir apie žiniasklaidoje populiarinamus greituosius (vartojimo) kreditus – jie stumia į bėdą finansinės patirties neturinčius jaunuolius, žlugdo šeimas ir dar labiau didina žmonių socialinę atskirtį. Tokiais atvejais pasigendama žiniasklaidos įtakingųjų principingo žodžio. O girdėdami tikrove nepagrįstą informaciją žmonės žurnalistus neretai tapatina su propagandistais, kurių uždaviniai yra kiek kitokie.
Į propagandos žabangas galima patekti, kaip pradedama manipuliuoti problemų svarba. Straipsnyje „Medžiotojų partija valdo Lietuva“ Indrė Makaraitytė išsamiai aiškinosi, kas sumokėjo ar nesumokėjo už tris cepelinus surengtoje vakarienėje po medžioklės, kurioje dalyvavo Virginijos Baltraitienės vyras ir sūnus.
Žinoma, visuomenei ir tai įdomu. Bet ar ne svarbiau būtų analizuoti, kodėl per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos pabėgo daugiau nei 19 tūkst. jaunuolių. Apklausos rodo, kad jaunimas iš Lietuvos ir toliau ketina emigruoti. Pridurkime, kad mūsų demografinė būklė išties katastrofiška, kad iš Lietuvos jau emigravo beveik milijonas Lietuvos piliečių, kad trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, kad savižudybėmis nuosekliai pirmaujame pasaulyje, o Lietuvos vaikai nelaimingiausi Europoje…
Šiame kontekste tituluoti ką nors įtakingiausiu ir galingiausiu gana rizikinga, nes galima pagrįstai klausti: ar įtakingųjų galia sutelkė visuomenę, pažadino žmonių patriotizmą ir meilę savo Tėvynei? Ar ši galia bent kiek stabdo Lietuvos „išsivaikščiojimo“ procesą, – optimizmas Lietuvai išlikti savarankiška nepriklausoma valstybe su savo unikalia kalba ir kultūra tirpsta akyse. Tai neabejotinai svarbiausios vertybinės gairės artėjančiuose rinkimuose mūsų politikams ir rinkėjams.
Tokia galėtų būti ĮTAKINGŲJŲ įtakos pozityvioji reikšmė – tik iš to, kaip jie objektyviai nušviečia šalies bei žmonių gyvenimą, galima spręsti apie jų galios kuriamą gėrį visuomenei. Žinoma, jei šis įtakingumas nepriklauso nuo dar įtakingesnių…
Vytautas Lunavičius
nuotr. iš www.tes.com
Lietuvos vizija ateinančių politikų akimis
Šiame puslapyje skaitytojas gali susipažinti su svarbiausių politinių partijų ir judėjimų Lietuvos ateities vizijomis:
Tautininkų sąjunga,
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS),
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD),
Tvarka ir teisingumas (TT),
Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP),
Antanas Kulakauskas. Lietuva dabar: kelias į nebūtį ar į kitą (kitokią) būtį?
Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie Lietuvos, kaip valstybės, galimus kelius – būdo būti pasirinkimus.
1. Klausimo istorinė esmė ir politinė prasmė.
Viskas šios žemės žmonių gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Valstybės – taip pat. Taigi ir Lietuva. Šiuo atveju kalbu apie šiuolaikinę, naujųjų arba moderniųjų laikų Lietuvą, kuriai po poros metų sukaks 100 metų. O jei kalbėtume apie idėjinę naujosios Lietuvos genezę, tai jos pradžią, sistemingų užuomazgų prasme, turėtume nukelti dar šimtų metų atgal – į Simono Daukanto laikus ir jo aplinką.
Naujoji Lietuva politinės ir istorinės sociologijos požiūriu, o sykiu valstybės (valstybės-nacijos) politinės kultūrinės tapatybės ir geopolitinės idėjos atžvilgiu nėra senosios Lietuvos valstybės – LDK – transformuotas tęsinys arba po daugiau kaip šimto metų pertraukos „atstatyto“ tautos valstybingumo transformuota forma tąsa, kaip kad linkę manyti, ko gero, dauguma bent kiek istorija besidominčių lietuvių ir netgi daugelis lietuvių istorikų, įskaitant ir kai kuriuos teisės istorikus.
Nominaliai, „atstatyto“ tautos valstybingumo idėja išplaukia iš paties 1918 m. vasario 16-osios Akto teksto. Betgi žinoma, kad į šį Aktą ji buvo įrašyta pirmiausia diplomatiniais sumetimais, beje, neturėjusiais iš esmės jokios praktinės reikšmės tarptautiniam naujosios Lietuvos pripažinimui. Tai, beje, puikiai suvokė Lietuvos teisės ir socialinių mokslų korifėjus Mykolas Riomeris, kalbėdamas apie naujos valstybės kūrimą. Dar daugiau, naujos, tautinės, demokratiniais pagrindais kuriamos Lietuvos valstybės šalininkams teko kovoti su senojo – bendro su Lenkija – valstybingumo šalininkais, ir toje kovoje kuriam laikui prarasti netgi Vilnių.
Žinoma, ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos likimas galėjo susiklostyti kitaip nei susiklostė, bet svarstyti tai ne šio rašinio tikslas.
Kas kita yra Kovo 11-osios Lietuva, kurį bemaž visom prasmėm yra transformuota Vasario 16-osios Lietuvos tąsa, taigi ta pati valstybė-nacija – naujas jos istorinės ir politinės raidos etapas. Jis kol kas tęsiasi netgi po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (nors kai kas, pvz., šviesios atminties Romualdas Ozolas, tuo abejojo, ir abejoja). Mat ES kol kas dar tebėra galutinai suvereniteto neatsisakiusių ir tautinės kultūrinės tapatybės puoselėjimo atsisakyti neverčiamų valstybių sąjunga. Ji, nors ir turi kai kurių federacijos elementų, bet dar tokia nėra. O ar tokia taps? Gal kuriam laikui apskritai išnyks? Tai klausimai, į kuriuos tvirtų atsakymų būti negali. Tai ateities galimybės.
Kitas reikalas, kaip valstybių politiką, socialinę ekonominę raidą ir kultūrinės tapatybės kismą įtakoja globalizacija, neformali globali pinigų valdžia, besivadovaujanti ekonominio neoliberalizmo (tai nėra liberalizmas nei kultūrine, nei socialine politine prasme) doktrina (Šiuo atžvilgiu ES yra, visų pirma, regioninė ekonominė sąjunga). Tačiau įtaka ar netgi politinis spaudimas nėra tas pats, kaip tiesioginė imperinė prievarta. Valstybės, nors gali ne viską (visko, tiesą sakant, niekas niekada negali), bet dažnai gali daugiau, nei daro.
Kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva? Tai tolesnių svarstymų reikalas.
Bus daugiau.
Dvigubi standartai
Reikalaudami uždaryti „Džiunglėmis“ pramintą migrantų stovyklą Kalė mieste, protestuojantys sunkvežimių vairuotojai, ūkininkai ir įmonių savininkai vakar užblokavo pagrindinį greitkelį Šiaurės Prancūzijoje.
Šimtai vežėjų bei vietos gyventojų pradėjo blokuoti kelius prie Kalė uosto.
Dainius Paukštė, migracijos ekspertas:
Visada tokiais atvejais kyla teisėtas klausimas: kokia turi būti save civilizuota vadinančios valstybės valdžia, kad leistų savo šalyje tokią baisią „skylę“ kaip ši Kalė stovykla? Arba kokia turi būti valdžia, jeigu per jos administruojamos valstybės teritoriją kolonomis traukia žmonės, kurie neturi jokios teisės būti šioje šalyje? Tai iš esmės yra vienas ir tas pats klausimas.
Juk tie „stovyklautojai“ niekada nėra prašę jokių leidimų kurti tokią stovyklą. Jeigu jau vis dėlto būtų nuspręsta, kad tokias stovyklas reikia kurti, tai turi būti daroma su valstybės žinia ir atitinkama infrastruktūra. O šiuo atveju juk vyksta akis badantis teisinis nihilizmas – kur stovėjo, ten ir pasistatė palapines… Na, o galutinis šių „stovyklautojų“ tikslas – pakliūti į kur kas turtingesnę Didžiąją Britaniją. Todėl jie lygiai taip pat nelegaliai lenda į visas pravažiuojančias mašinas, traukinius ir t.t.
Jeigu mudu sugalvotume tokią stovyklėlę suręsti kur nors Prancūzijos viduryje, tai mums toks bandymas baigtųsi liūdnai. O štai šiuo atveju matome tipišką dvigubų standartų atvejį. Jeigu turtingųjų klubo narys pareiškia, kad mes jus priimsime, tai visi ir važiuoja pas jį į svečius. O jeigu apgultų miestų merai šiems „stovyklautojams“ bando duoti darbo, tai jie kategoriškai atsisako ir aiškina, kad jie atvyko ne dirbti, o svečiuotis. Štai ir situacija – tokie neapgalvoti kvietimai ir kiti panašūs veiksmai anksčiau ar vėliau atsisuka prieš kvietėjo valią ir nuo to net kenčia aplinkinės valstybės, kurios tarsi nieko pas save ir nekvietė. Prieš ką nors sakant visada reikia pagalvoti arba gerai tam pasiruošti.
iš www.respublika.lt
Piliečių dalyvavimas sprendimų priėmime: misija įmanoma?
Lietuvos Respublikos Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 metų programos pirmasis tikslas – užtikrinti viešojo valdymo procesų atvirumą ir skatinti visuomenę aktyviai juose dalyvauti. Tačiau dauguma viešojo valdymo institucijų (tiek valstybės politikai, tiek valstybės ar savivaldybių institucijos, įstaigos ir kt. subjektai) jau šešti metai šio tikslo sau nekelia, o piliečiai bei nevyriausybinis sektorius nelabai žino, kaip viešojo valdymo procesuose dalyvauti. Nors gausybė teisės aktų bei programų užtikrina visuomenei galimybę dalyvauti sprendimų priėmime, tačiau visuomenė negali aktyviai ja pasinaudoti dėl įvairių priežasčių:
valdžios institucijų uždarumo, pilietinės atsakomybės, lyderystės kompetencijų, žinių ir informacijos stokos. Minėtoje programoje, be kita ko, konstatuojama, kad viešojo valdymo institucijos nesiima sisteminio visuomenės dalyvavimo viešojo valdymo procesuose stebėjimo ir jo veiksmingumo vertinimo. Tad kokia situacija yra dabar, praėjus 4 metams? Ar ledai pajudėjo dalyvaujamosios demokratijos link?
Išrinktieji daro „tvarką”
Pirmiausia kils klausimas, kam gi piliečiams dalyvauti viešojo valdymo procesuose, juo labiau, kai turime tokį didžiulį biurokratinį aparatą? Regis, viskuo turėtų pasirūpinti išrinkti politikai bei už tai algą gaunantys valstybės tarnautojai. Dera priminti brandžios demokratijos valstybių patirtį. Ji atskleidžia, kad visuomenės dalyvavimas valstybės ir savivaldybių institucijoms priimant sprendimus ugdo piliečių atsakomybę, sudaro galimybę kontroliuoti valdininkų sprendimus, kurie dažnai būna palankūs tik tam tikrai suinteresuotai grupei, spartina pilietinės visuomenės formavimąsi, o tai užtikrina demokratijos plėtrą. Nors jau parengta įvairių programų, akcentuojančių piliečių įtraukimo svarbą, mūsų valstybėje iki šiol manoma, kad išrinkus Seimą ar savivaldybių Tarybas, piliečių ir tautos vaidmuo yra atliktas. O išrinktieji darys tvarką, taip, kaip ją supranta. Deja, demokratinis pasaulis jau seniai įgyvendina iniciatyvas, įgalinančias nuo atstovaujamosios demokratijos, įgyvendinamos per rinkimus, pereiti ir prie dalyvaujamosios demokratijos, kai visuomenei suteikiama galimybė dalyvauti priimant svarbiausius sprendimus.
Panagrinėkime išsamiau, kaip gi piliečiai gali dalyvauti sprendimų priėmime, ir kas tam trukdo. Daugeliui žinomas tik atstovavimas per išrenkamą valdžią, o apie piliečių dalyvavimą žinoma dar per mažai. Ir valdžios institucijos nėra linkusios nei apie tai viešai kalbėti, nei tartis su piliečiais. Vis dėlto žinotina, kad yra keli bendradarbiavimo būdai: pasyvus (tai piliečių teisė gauti informaciją ir valstybės institucijų prievolė konsultuotis su piliečiais bei NVO) ir aktyvus, kai įvairūs partneriai (politikai, valstybės tarnautojai, verslas, nevyriausybinis sektorius ir kt.) pagal savo kompetenciją dalyvauja, pavyzdžiui, rengiant ir tobulinant strateginį planą, dirba įvairiose darbo grupėse, tarybose, dalyvauja viešose diskusijose ir pan. Įvairūs tyrimai bei asmeninė patirtis rodo, kad piliečiams sunkiausiai aktyviai įsitraukti į sprendimų priėmimo procesą. Priežastys įvairios: pilietinis pasyvumas ir nesusitelkimas, nepakankamas valdžios institucijų atvirumas ir kt. Panagrinėję savivaldybių ar ministerijų tinklapius, nedaug rasime informacijos, tarkim, apie jau veikiančias darbo grupes. Jeigu tokios informacijos savivaldybės nepateikia, tai kaip piliečiai ir/ar jų atstovai gali apie tai sužinoti? Deja, iš patirtis žinau, kad jeigu asmeniškai nesi pakviestas, į tokius svarstymus patekti neturi galimybių ir neretai sužinai tik apie jau priimtus sprendimus.
Pavyzdžiui, pernai Klaipėdos savivaldybėje Vakarų Lietuvos tėvų forumas inicijavo pilietinę iniciatyvą, žiniasklaidos pavadintą „darževoliucija“, kuri padėjo „pramušti sieną“ ir parodė, kas gali nutikti, kai visuomenė reikiamu momentu neįtraukiama į sprendimų priėmimo procesą, o paslaugos gavėjams (šiuo atveju – ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų tėvams) sudaromos kliūtys pareikšti savo nuomonę apie teikiamos paslaugos kokybę. Šiuo atveju Klaipėdos savivaldybė sudarė darbo grupę, apie kurią nebuvo informuoti tėvų atstovai, pagrindiniai paslaugos gavėjai, nors į kitas darbo grupes jie buvo kviečiami. Apie šios grupės priimtus sprendimus sužinojome tik tuomet, kai žiniasklaida prieš pat savivaldybės Tarybos posėdį paskelbė apie naujos mokesčio už darželius tvarkos projektą, kuris tėvams pasirodė visiškai nepriimtinas ir nelogiškas. Tą pačią akimirką buvo išsiųstas laiškas savivaldybei, kuriame buvo prašoma argumentuoti kai kuriuos šio sprendimo punktus bei paaiškinti, kodėl į šį procesą nebuvo pakviesta tėvus atstovaujanti organizacija. Savivaldybė po šio kreipimosi tesugebėjo pakviesti tėvų atstovus trumpai diskusijai, kurioje bandė įrodyti, kad ši nauja tvarka yra puiki. Reikia pripažinti, kad laiko įsigilinti į priimtą sprendimą buvo labai mažai, o ekonominio jo pagrindimo, kurio paprašė tėvų atstovai, savivaldybė nepateikė. Taigi, Klaipėdos savivaldybės Taryba balsavo už naują tvarką, o tėvams beliko laukti jos įsigaliojimo. Po tokio sprendimo priėmimo kilo didžiulis nepasitenkinimas, ir tėvus atstovaujantis Vakarų Lietuvos tėvų forumas surinko daugiau nei 2300 parašų, kuriuos įteikė savivaldybei kartu su reikalavimu šią tvarką atšaukti. Taip valdininkai buvo priversti sudaryti naują darbo grupę, kuri parengtų visas puses tenkinančią tvarką. Į darbo grupę buvo pakviesti ir trys tėvų atstovai. Deja, bendro visiems tinkamo sprendimo priimti nepavyko, todėl buvo sudaryta dar viena, jau mažesnė darbo grupė, kuriai pagaliau pavyko rasti bendrą sutarimą, ir Klaipėdos miesto savivaldybės Taryba po 9 mėnesių pilietinės kovos pritarė naujajai tvarkai.
Reziumuojant galima teigti, kad jei iš karto į darbo grupę būtų buvę pakviesti tėvų atstovai, nebūtų kilęs nepasitenkinimas, nebūtų gaištamas kelių darbo grupių laikas. Svarbu, kad šios „darževoliucijos“ metu mums talkino pilietiška žiniasklaida, kuri nuolatos ir objektyviai viešino visas naujienas. Be to, matyt, pirmą kartą šios naujos tvarkos projektas buvo svarstomas ikimokyklinių įstaigų bendruomenėse, kurios teikė siūlymus, pastabas ir rekomendacijas. Ši situacija privertė savivaldybę paisyti demokratijos principų: tėvų organizacijos atstovai pradėti aktyviau kviesti į įvairias darbo grupes bei tarybas, kita vertus, ji suaktyvino ir piliečius – tėvus, pedagogus, politikus.
Piliečių iniciatyva nepageidaujama
Reikia paminėti dar vieną pilietinę iniciatyvą, kuri taip pat sunkiai skynėsi kelią Klaipėdos savivaldybėje. Keletas nevyriausybinių organizacijų atstovų kreipėsi į merą su pasiūlymu įkurti Šeimos tarybą prie Klaipėdos savivaldybės, tačiau kreipimasis kelis mėnesius gulėjo politikų stalčiuose, kol nepradėjome aiškintis, kas vilkina šią iniciatyvą. Ledai pajudėjo tik pasitelkus žiniasklaidą ir paraginus politikus nevilkinti šio sprendimo. Vis dėlto nuo NVO kreipimosi iki pirmojo Šeimos tarybos posėdžio praėjo metai.
Dar viena nepasitenkinimo banga praūžė prieš metus, kai ta pati savivaldybė, nepasitarusi su bendruomene, nusprendė miesto centre esantį Trinyčių tvenkinį paversti brangia vandens pramogų zona. Žmonės susirūpino, kad būsimoje aktyvaus poilsio vietoje išnyks prie Trinyčių tvenkinio perintys vandens paukščiai, o gyventojai praras pamėgtą ramybės kampelį. Vietos bendruomenė rengė protesto akcijas dėl savivaldybės ir verslininkų dešimčiai metų pasirašytos sutarties, vyko diskusijos, nerimavo ir ornitologai. Deja, viskas buvo veltui, nes savivaldybė priėmė sprendimą bendruomenei už akių, nesivargindama su ja pasitarti.
Pilietinės visuomenės institutas, 2015 metais atlikęs tyrimą apie valdžios ir NVO sektorių bendradarbiavimą, siekdamas, kad gyventojai bei NVO aktyviau įsitrauktų (būtų įtraukiami) į viešųjų reikalų svarstymą Lietuvos savivaldybėse, parengė savivaldybių politikams ir administracijų vadovams skirtas rekomendacijas:
- Būtina efektyvinti komunikaciją su vietos bendruomene bei savivaldybės teritorijoje veikiančiomis nevyriausybinėmis organizacijomis:
- Nuolat stebėti ir išsiaiškinti, kokie informacijos kanalai yra labiausiai gyventojams (ir atskiroms jų grupėms) prieinami bei juos išnaudoti.
- Išnaudoti socialinių tinklų sudaromas galimybes.
- Informaciją apie savivaldybės tarybos veiklą skelbti sistemingai bei lengvai surandamai svetainės lankytojui.
- Gerinti komunikaciją apie savivaldybės tarybos komitetų, komisijų, darbo grupių veiklą.
- Aiškiai informuoti gyventojus, kaip jie gali dalyvauti savivaldybės tarybos, jos komitetų, komisijų posėdžiuose, teikti pastabas sprendimų projektams.
- Skelbti susistemintą informaciją apie tai, kokie gyventojų, nevyriausybinių organizacijų pasiūlymai yra gauti, ar ir kaip į juos (ne)atsižvelgta.
- Aktyviau konsultuotis su vietos bendruomene bei NVO dėl viešųjų sprendimų priėmimo:
- Inicijuojant naujus teisės aktus (ar jų keitimą), administracinius sprendimus – bendradarbiauti ir konsultuotis su toje srityje veikiančiomis vietos NVO.
- Organizuojant viešąsias konsultacijas su vietos bendruomene bei NVO, atkreipti dėmesį į pastarųjų galimybes.
- Raginti gyventojus aktyviau išnaudoti esamus įsitraukimo į sprendimų priėmimą įrankius ir mechanizmus:
- Savivaldybių interneto svetainėse aiškiai ir suprantamai paskelbti informaciją apie tai, kaip gyventojai ir NVO gali įsitraukti į sprendimų priėmimą tiek savivaldos, tiek nacionaliniu lygmeniu.
- Skirti dėmesio savivaldybės turimų e-demokratijos priemonių populiarinimui.
- Stiprinti savivaldybės darbuotojų kompetencijas bei nuostatas dėl bendradarbiavimo su nevyriausybiniu sektoriumi svarbos.
- Stiprinti vietos gyventojų bei NVO kompetencijas, kaip bendradarbiauti su valstybės ir savivaldos institucijomis.
- Užtikrinti grįžtamojo ryšio gyventojų ir NVO pasiūlymams gavimą bei viešinti sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžius.
- Labiau išnaudoti vietos gyventojų apklausas kaip gyventojų įsitraukimo į sprendimų priėmimo procesą galimybę.
- Suteikti gyventojams ir vietos nevyriausybinėms organizacijoms daugiau įsitraukimo į sprendimo priėmimo procesus įrankių:
- Sudaryti galimybę gyventojams inicijuoti klausimų svarstymą savivaldybės tarybai.
- Sudaryti galimybes gyventojams dalyvauti komitetų posėdžiuose.
- Savivaldybės interneto svetainėje skelbti aktualią ir susistemintą, su savivaldybės teritorijoje veikiančiomis NVO, bendruomenėmis susijusią informaciją.
- Analizuoti, kaip gyventojai ir nevyriausybinės organizacijos įsitraukia į sprendimų priėmimą savivaldybėje, kokie įsitraukimo instrumentai ir priemonės yra labiausiai išnaudojami:
- Atskirai rinkti informaciją apie gyventojų (ar nevyriausybinių organizacijų) teiktus prašymus, skundus, pasiūlymus, kai jie susiję ne su asmeninio ar siauros grupės intereso tenkinimu, bet viešaisiais sprendimais.
- Vertinant savivaldybės metų veiklą – įvertinti, kiek ir kokiomis priemonėmis, kanalais ir įrankiais gyventojai daugiausia naudojasi siekdami daryti įtaką priimant sprendimus, arba patys inicijuoja klausimų sprendimą.
Svarbu, kad įvairios programos neliktų tik programomis, kas dažniausiai nutinka. Šiam tikslui būtina užtikrinti, kad paslaugos gavėjus atstovaujančios visuomeninės organizacijos turėtų galimybes dalyvauti visame sprendimų priėmimo procese tiek administraciniu, tiek ir politiniu lygmenimis (teisinis reglamentavimas, priemonių įvairovė, konsultacijų proceso ir rezultatų viešinimas ir pan.) ir, žinoma, galėtų laiku išreikšti savo nuomonę. Paslaugos gavėjų atstovavimo skatinimas padėtų stiprinti atstovų lyderystės kompetencijas ir iniciatyvumą. Savivaldybės administracijos darbuotojai ir politikai turėtų būti suinteresuoti išgirsti visuomenės nuomonę, ne tik ją išklausyti. Nepamirškime, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms, todėl jos privalo periodiškai klausti piliečių apie teikiamų paslaugų kokybę. O kad valdžios institucijos taptų išties atviros, padirbėti turi ir piliečiai: mažiau viešoje erdvėje skųstis neatsakingais politikais ir aktyviai reikalauti iš valdžios informacijos apie galimybes dalyvauti sprendimų priėmime.
Kristina Paulikė
Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė
Klaipėdos miesto sav. Šeimos tarybos pirmininkė