Nebūčiau net atkreipęs dėmesio. Na, būna. Patinka politikams politikai tipo iš priešingos stovyklos. Patiko konservatorei Aistei Gedvilienei „opozicionierė valstietė“ Lidija Girskienė. Kam nebūna. Todėl ėmė ir pareklamavo.
Bet čia suraibuliavo, suošė fb okeanas ir kilo toks kelių balų tornado. Net į tai nebūčiau atkreipęs dėmesio, bet čia sureagavo pati Lidija Girskienė ir puolė teisintis kokia ji gera, kaip ji sugeba sutarti su valdžios stovykla ir pradėjo girtis savo atliktais gerais darbais.
Hm… kaip čia pasakius, gal nereikėjo girtis, nes tie geri darbai visiškai sutampa su Laisvės partijos ir pasaulio globalistų stumiama dienotvarke:
„Aistės Gedvilienės vadovaujamame Aplinkos apsaugos komitete visą kadenciją dirbome konstruktyviai. Apsvarstėme beveik 400 teisės aktų. Aišku, buvo ir „pasišpilkavimų“, o kartais – net aštrių. Visa tai galite matyti komiteto įrašuose, kurie yra skelbiami viešai. Specialiai niekada nesiekiau sukelti destrukcijos darbe. Nes kaip dirbti po to persiriejus su visais?..
<<…>>
Aistė, nepaisydama fakto, kad esu opozicijoje ir priklausau LVŽS, traukė į darbotvarkę mano parengtus įstatymų projektus, kurių parengiau daugiausia iš visų 141 Seimo nario (aplinkosauginiai, susiję su daugiabučių administravimu, gyvūnų teisėmis, statybomis, SAZ nustatymu, didesniais įgaliojimais aplinkosaugininkams, savivaldybėms, CK, BK ir kt.). Ji, nepaisydama partiškumo, organizavo mano pasiūlytas parlamentines kontroles Klaipėdoje ir kitose vietose. Dalis mano parengtų įstatymų projektų jau yra įsigalioję, kita dalis – svarstomi komitetuose, treti buvo atmesti.
<<…>>
PALAIKIAU kailinių žvėrelių fermų draudimo įvedimą, verslinės žvejybos draudimo įvedimą, blokavau naktinių taikiklių legalizavimą medžioklėje ir pan. Palaikiau daug gyvūnų teises saugančių iniciatyvų, kurias aprašė Tušti narvai. Ir Agnė (Širinskienė, mano pastaba) su Remigijumi tai puikiai žino. Agnė pati balsavo kaip ir aš…
<<…>>
Aistės raginimas balsuoti už mane yra labiau raginimas balsuoti prieš niekam nežinomą, nematomą, nedirbantį mano konkurentą, kuris kviečia švęsti „Den pobedy“ ir nežino kam priklauso Krymas.
Žmonės nuolat skundžiasi, kad Seime nėra konstruktyvaus darbo ir tik nuolatines rietenas mato per TV ekranus, O AŠ STENGIAUSI VISĄ KADENCIJĄ DIRBTI PRODUKTYVIAI IR PALAIKYTI ĮSTATYMŲ PROJEKTUS KURIE YRA REIKALINGI IR NAUDINGI LIETUVOS ŽMONĖMS (paryškinta mano)“.
<<…>>
Tik noriu priminti gerbiamai „opozicionierei“, kad niekas taip nežlugdo Lietuvos verslų ir žemės ūkio kaip jūsų palaikomi ir priimami įstatymai tariamos gyvūnų gerovės atžvilgiu. Aplinkosauginių reikalavimų griežtinimas taip pat ne mažiau žlugdo mūsų ekonomiką, o vis griežtėjantys statybų reikalavimai tuoj sustabdys gyvenamųjų namų statybas, nes norint įgyvendinti tokius reikalavimus statyti nebeapsimokės.
Bet svarbiausia, kad viskas dėl bendrojo gėrio ir darbo vardan Lietuvos.
P. S. Ir dar, vos nepamiršau. Už Ligitą dar ir „nesutaikoma“ konservatorių priešė Blinkevičiūtė. Tikra Santa Barbara.
Praėjusią savaitę ir vėl eilinį kartą kavinėje negalėjau su aptarnaujančiu personalu susikalbėti lietuviškai. Bet pirmą kartą išdrįsau atsisakyti bendrauti užsienio kalbomis. Įsivaizduokite, iki kiek DAvedė!
O buvo taip. Ateinu, galvoju, išbandysiu kavinę, kurioje dar nebuvau. Pasiteiravau kažko, o man mergina: „Ja neponemaju po litovski, govorite po ruski“. Tyčia sakau: „A ja neponemaju po ruski“. Tada ji: „Can you speak in English?“ Atsakiau: „No“ ir išėjau nieko neužsisakiusi. Išėjau neatlaikiusi spaudimo savo gimtajame mieste gimtojoje šalyje su aptarnaujančiu personalu kalbėti ne gimtąja kalba.
Nes vat galvoju, ar pasaulyje dar yra bent viena tokia kita šalis, kurioje padavėjai reikalautų klientų kalbėti ne vietine, o jų pačių kalba. Tarkim, ar įsivaizduojate, kaip Londone ateina britė senjorė į kavinę užsisakyti arbatos su pienu, o jai sako: „Ja neponemaju po angliski, govorite po ruski“. O Norvegijoje būtų tokia įmanoma situacija? O Italijoje? Lenkijoje tikrai būtų neįsivaizduojama, kad kažkas lenką klientą skatintų kalbėti svetima kalba. O, tarkim, Rusijoje sutiktų maskvietis su už baro stovinčia barista kalbėti lietuviškai? Arba ukrainietis Kijeve arba baltarusis Minske sutiktų padavėjai atsakyti lietuviškai ir mokytis lietuvių kalbos, jei ji motyvuotų, kad vis tiek šios žemės kadaise priklausė Algirdasui ir Vytautasui?
Nemanykite, kad esu slavofobė. Tikrai ne. Net ne rusofobė esu. Turiu draugų rusų kilmės, parkuose vedžiodama šunį daug bendrauju su naujaisiais atvykėliais jiems patogia rusų kalba, nors ir sunkiai dėlioju žodžius. Bet privatus, savanoriškas bendravimas tarp žmonių yra visiškai kas kita nei aptarnavimo sfera ir komunikacija viešojo maitinimo įstaigose, prekybos centruose, krautuvėse tarp nepažįstamųjų kliento ir pardavėjo. Tai ne šiaip principo reikalas. Tai – elementarios abipusės pagarbos reikalas.
Jau seniau Delfyje nuomonių ringe rašiau, kad pažįstu afrikiečių ir net kinų, kurie laisvai kalba lietuviškai arba stengiasi kalbėti lietuviškai. Jie greičiau išmoksta lietuvių kalbą nei čia jau dvejus metus gyvenantys „pabėgėliai“ iš buvusios LDK teritorijų.
Vis pagalvoju, ar neateis toks metas, kai vienas kasininkas arba padavėjas prašys su juo kalbėti marathi, kitas – farsi kalba, dar kitas – uzbekiškai? Turbūt neateis toks metas. Nes pastebėjau, kad net tarp taksi vairuotojų daugėja jaunų egzotinės išvaizdos migrantų, kurie, kad ir sunkiai, kad ir su akcentu, bet jau taria svarbias frazes lietuvių kalba. Kebabų pardavėjai irgi. Tačiau tik ne mūsų kaimynai rusakalbiai. Toks įspūdis, kad ne jie integruojasi pas mus, o mes turime integruotis į jų visuomenę Vilniuje!
Kol įsigalios tik šviežiai priimtas reikalavimas 2026 m. aptarnavimo sferoje dirbantiems migrantams mokėti ką nors pasakyti lietuviškai, jau lietuvių kalbos gali nebelikti! Todėl siūlau tiesiog nebesilankyti ten, kur jūsų neaptarnaus su lietuvių kalba. Ne konfliktuoti siūlau, ne skundus rašinėti, ne moralizuoti atvykėlių, o tiesiog, nesulaukus lietuvių kalbos, mandagiai išeiti iš tokios vietos. Nes o ką daryti, jei mus, vietinius, kažkas bando išstumti iš mūsų pačių aplinkos?
„Gali muštis į krūtinę, kad esi patriotas, bet jeigu ten, kur gyveni, apžėlęs ir apleistas paminklas mūsų laisvės kovotojams, nugriuvęs partizanų žūties vietą ženklinęs kryžius, tavo kalbos – tik kiauro puodo skambėjimas. Reikia imti ir sutvarkyti“, – sako Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis ir ragina prieš Vėlines padirbėti.
Artėjant lapkričiui, Visų Šventųjų šventei ir Vėlinėms, kai visi lankome savo artimųjų kapus, Lietuvos šaulių sąjunga kviečia vienytis akcijai „Uždekime žvakelę ant laisvės kovotojo kapo“.
„Kiekvieno iš mūsų pareiga – prisiminti ir pagerbti mūsų didvyrius: karius savanorius, šaulius, partizanus, kurie daugeliu atveju beviltiškose situacijose rado savyje drąsos, kovojo, nepabėgo ir neišdavė – kovojo už laisvę iki paskutinio kraujo lašo. Turime sutvarkyti jų amžinojo poilsio, žūties vietas, paminklų prieigas, nes niekas kitas neateis ir už mus to nepadarys. Mes patys turime būti šeimininkai savo Tėvynėj“, – atkreipia dėmesį Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis.
Jaunieji šauliai ir šauliai įvairiose Lietuvos vietose artėjant Visų Šventųjų dienai bei Vėlinėms tvarko partizanų, karių, šaulių, kovotojų už laisvę kapus, žūties vietas ar paminklų prieigas. Prie jų prisijungia ir bendraklasiai ar bendradarbiai, draugai, šeimų nariai, kaimynai, vietos bendruomenės.
Tad šauliai kviečia visus Lietuvos žmones nelikti abejingiems – pasidomėti savo artimiausioje aplinkoje, kur yra partizanų, karių, šaulių, kovotojų už laisvę kapai, jų žūties vietos, paminklai, ir sutvarkyti.
Norintys dalyvauti šaulių inicijuojamoje akcijoje „Uždekime žvakelę ant laisvės kovotojo kapo“ gali patys pasirinkti sau tinkamą laiką ir vietą, kur galėtų sutvarkyti kapą ar atokiau pastatyto paminklo prieigas, pagerbti ten žuvusius ar atgulusius amžinojo poilsio.
Pasak Lietuvos šaulių sąjungos vado, kasmet vis mažėja žmonių, kurie gyvai prisimintų ir papasakotų to meto laisvės kovotojų žygdarbius ir priešo padarytas skriaudas.
„Negalime leisti, kad tautos atmintį užželtų piktžolės, o paskui – medžiai. Surenkime žygį partizanų takais, prisiminkime jų kovas, likusius jų artimuosius aplankykime. Ne tik žvakelę uždekime – sutvarkykime, krūmus iškirskime, lapus sugrėbkime, maldą sukalbėkime ten, kur ilsisi laisvės kovotojai. Tai bus konkretus darbas Tėvynės labui. Be jų kovos ir pasiaukojimo šiandien nebūtų mūsų laisvės“, – primena Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis.
Aušra Garnienė, Lietuvos šaulių sąjungos Komunikacijos skyriaus vedėja
Lapkričio 22 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiamas antrasis tarpdisciplininis simpoziumas „Žmogus kuria balsą“ kviečia dalyvauti visus, ieškančius patikimos informacijos, kaip išlaikyti balsą sveiką, besidominčius balso mokslu ir norinčius išgirsti šios srities naujoves.
Renginyje netrūks smagių muzikinių intarpų ir praktinių rekomendacijų. Bus galimybė gyvai užduoti klausimą balso gydytojams, mokslininkams, vokalo pedagogams ir psichologams.
Balso ligų galima išvengti
„Medicinos pažanga ir moksliniai tyrimai gali prisidėti prie vokalistų ir kitų balso profesionalų (mokytojų, lektorių, konsultantų) profesinės sėkmės, panašiai kaip žinios apie žmogaus kūno fiziologiją padeda sportininkams ilgiau išvengti traumų, o joms nutikus – greičiau sugrįžti prie profesinės veiklos“, – teigia simpoziumo „Žmogus kuria balsą“ idėjos autorė, gydytoja otorinolaringologė Austėja Pečeliūnienė.
Austėja Pečeliūnienė / Martyno Aleksos nuotr.
Dirbdama su balso profesionalais, ji pastebi neracionalų vaistų vartojimą, siekiant greičiau atgauti balsą, ypač kai darbo grafikas įtemptas ir laukia svarbūs pasirodymai. Ši tendencija būdinga ne tik dainininkams, aktoriams ar televizijos laidų vedėjams: į gydytojus kreipiasi ir mokytojai, ir darželio auklėtojai, kai užsitęsęs užkimimas jiems trukdo sugrįžti į darbą.
„Todėl viena iš šiųmetinio simpoziumo temų, kurią svarbu išgirsti – apie dažniausias gydymo medikamentais klaidas, šalutinius dažniausiai vartojamų vaistų poveikius ir saugias gydymo alternatyvas. Daugelis žmonių nustemba sužinoję, kad kai kurie vaistai, net ir tie, kurie parduodami be recepto, gali turėti neigiamos įtakos balsui, sausinti balso klosčių paviršių, skatinti kraujosrūvų atsiradimą ar netgi lemti ilgalaikį užkimimą, darbingumo sumažėjimą“, – akcentuoja gydytoja A. Pečeliūnienė.
Antroji J. Bateso viešnagė
Į antrąjį balso simpoziumą sugrįžta sertifikuotas kvėpavimo technikų treneris Josephas Batesas iš JAV, turintis daugiau nei 30 metų vokalo pedagogo patirtį. Jis – sertifikuotas Catherine‘os Fitzmaurice metodo mokytojas.
Joseph Bates
„Emocinę informaciją balsu perduodame kiekvienas, taip formuodami aplinkinių nuomonę apie save, o tai daro įtaką mūsų tarpusavio santykiams. Net jei to nesuvokiame, pasąmonės lygmenyje visada fiksuojame kitų balsus. Užslėptos emocijos, kaip ir kūno jaučiama įtampa, veikia balso toną ir išraišką“, – teigia vokalo pedagogas.
Balso kokybė glaudžiai susijusi su taisyklingu kvėpavimu, tad šiemet J. Batesas simpoziume praves praktinius mokymus, kaip atgauti visišką balso laisvę taisyklingai kvėpuojant. Atrodytų, kad apie kvėpavimą intuityviai žinome daug, tačiau sesijoje kviečiame į šį natūralų procesą pažvelgti iš kitos perspektyvos: pratimų pagalba išlaisvinti kūną nuo įtampos ir atrasti efektyvius būdus, kaip pasitelkti kvėpavimą savo, kaip balso atleto, naudai.
Balsas kaip tapatybės išraiška
Gydytojas otorinolaringologas, besispecializuojantis foniatrijos srityje, o kartu – operos solistas kontratenoras Philippas Mathmannas iš Vokietijos simpoziume „Žmogus kuria balsą“ svečiuosis pirmą kartą.
„Dirbdamas gydytojo darbą ir konsultuodamas balso atletus, o taip pat iš asmeninės operos solisto patirties žinau, jog net nedidelis balso pokytis ar lengvas peršalimas scenos profesionalui gali reikšti ne tik praleistą pasirodymą, bet ir kūrybinės aistros bei pragyvenimo šaltinio praradimą. Dainininkams balsas – jų tapatybės, jų sielos išraiška”, – pabrėžia P. Mathmannas.
Balso simpoziume svečias kalbės apie dainininkų balso priežiūrą, juos kamuojančių balso ligų diagnostikos ir gydymo pagrindus, apžvelgs pagrindinius fiziologinius sveikos dainavimo technikos aspektus ir nurodys didžiausius pavojus, slypinčius balso atleto kelyje.
P. Mathmannas taip pat pristatys balso priežiūros galimybes transseksualių asmenų medicinoje. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie jaučiasi kitokie nei jų biologinė lytis, sudaro 0,5–1,3 proc. populiacijos.
„Daugelis jų susiduria su negatyviu aplinkinių priėmimu, tad balso priežiūra šiuo atveju suteikia galimybę išreikšti savo identitetą. O tai apima ir orumo atkūrimą, stigmos mažinimą bei kiekvieno asmens tapatybės pilnatvės priėmimą“, – teigia unikalias gydytojo ir dainininko patirtis derinantis P. Mathmannas.
Degti, bet neperdegti
Psichologas, atidos mokytojas Paulius Rakštikas sako vis iš naujo atrandantis prasmingą tiesą apie gyvenimą: sunkiausiai jame yra pasiekiamas balansas.
Paulius Rakštikas / Martyno Aleksos nuotr.
„Mylėti ir dirbti, ambicingai siekti ir išmintingai atsitraukti. Lazda turi ne tik du galus, ji turi ir tašką, kuriame ją laikome visiškoje pusiausvyroje. Kur šis taškas ir kaip jį išlaikyti? Juk kai artėjame prie vieno krašto, lazda tarsi gyvenimas – susvyruoja. Žmonės tapatinasi su savo profesija, tai būdinga daugeliui, o ypač – scenos profesionalams.
Balso simpoziumo emocinei būklei skirtų sesijų metu išsiaiškinsime, kaip pastebėti, kada pusiausvyra slysta iš rankų. Kaip padidinti savo kūrybiškumą bei produktyvumą, pasitelkus mokslo rekomendacijas bei mokantis iš žymių žmonių dienotvarkės. Kaip degti savo profesija, bet neperdegti”, – akcentuoja psichologas.
Dainininkai – apie pamokų svarbą
Simpoziumą užbaigsiančios žurnalisto Ramūno Zilnio moderuojamos sesijos metu scenos žvaigždės atskleis, kaip išnaudoti karjeros nesėkmes kelyje į būsimą sėkmę. Pokalbyje dalyvaus operos solistai Viktorija Miškūnaitė, Liudas Mikalauskas ir populiariosios muzikos atstovai Ieva Narkutė, Vaidas Baumila ir Vaidotas Valiukevičius.
Dalyvavimas simpoziume „Žmogus kuria balsą“ yra nemokamas, tačiau būtina išankstinė registracija. Registracijos anketą, kaip ir nuoseklią simpoziumo programą, jau galima rasti LNOBT interneto svetainėje. Dalyvių skaičius ribotas.
15-oji tarptautinė meno mugė „ArtVilnius“ šiais metais pritraukė daugiau nei 300 menininkų iš 14 pasaulio šalių. „Renginys pasižymėjo darbų kokybe ir įvairove, todėl išsiskirti kūrėjams buvo sudėtinga“, – pastebi meno mugės vadovė Sonata Baliuckaitė. Geriausio jaunojo menininko (iki 35 metų) prizą šiemet pelniusi menininkė Rachel Libeskind išsiskyrė originalia idėja ir giliais konceptualiais sluoksniais. Ji buvo įvertinta už paveikslą „Langas aukštyn kojomis“.
Anot S. Baliuckaitės, Diuseldorfo galerijos „Wildpalms“ Vilniuje pristatyta menininkė reflektuoja šiuolaikinės visuomenės tendenciją vis dažniau pasaulį matyti per telefono ar kompiuterio ekranus, o ne tiesiogiai patiriant aplinką.
„Šis kūrinys kelia klausimus apie tikrovės suvokimo būdus bei mūsų santykį su virtualiu pasauliu, o tai ypač aktualu dabartinėje skaitmeninėje eroje. Darbas yra labai svarbus šiandieniame meno pasaulyje“, – sako ji.
Vienas mažiausių pelnė daugiausia
R. Libeskind „Langas aukštyn kojomis“ – tai vienas iš jos serijos „Langai“ kūrinių, kurie sukurti kaip paveikslai, tačiau pagaminti naudojant polivinilchloridą (PVC), lateksą ir projekcinės plėvelės lakštus. Kurdama šią kūrinių seriją, menininkė tyrinėjo savo archyvą, kuriame saugomi įvairiose žiniasklaidos priemonėse publikuoti langų vaizdai.
Kūrinių seriją „Langai“ sudaro ir didelio dydžio darbai, tačiau mugėje „ArtVilnius’24“ apdovanojimą jai pelnęs paveikslas „Langas aukštyn kojomis“ yra vienas mažiausių, jo dydis siekia vos 35 x 30 x 4 cm.
„Žaidimas mažu formatu atvėrė naujus vaizdų ir nuorodų suvokimo būdus: mobiliuosiuose telefonuose ar kompiuteriuose galime apversti vaizdus aukštyn kojomis, pasukti juos įvairiomis kryptimis, realiame pasaulyje tai – neįmanoma“, – sako R. Libeskind.
Menininkė teigė, kad lango sąvoka jos darbuose naudojama siekiant atskleisti, kaip technologijos tarpininkauja mūsų tikrovės patyrimui. Pranašiška paveikslų, kaip langų į kitus pasaulius, samprata šiandien, kai ekranai tapo pagrindiniais mūsų informacijos ir ryšio portalais, dar labiau rezonuoja.
„Iš esmės ši serija įkūnija meninių ieškojimų ir architektūrinės įtakos susiliejimą, atspindintį bendrą įsipareigojimą peržengti ribas ir iš naujo apibrėžti medijas. Integruodami šiuos elementus, „Langai“ siekia įtraukti žiūrovus į dialogą apie suvokimą, realybę, nuolat kintantį žmogaus ir erdvių, kuriose gyvename, santykį“, – sako menininkė.
Gyvenimo didmiestyje įtaka
R. Libeskind gimė Milane, užaugo Berlyne, o išsilavinimą įgijo Harvardo universitete, JAV, kur su pagyrimu baigė vizualiųjų mokslų bakalauro studijas. Šiuo metu menininkė gyvena ir kuria Niujorke bei Berlyne.
Gyvendama Niujorke, menininkė semiasi įkvėpimo ir iš greito miesto tempo, ir iš socialinių aplinkos konstrukcijų.
Nuolat plėsdama prieinamų medijų ribas, menininkė R. Libeskind kuria darbus, kuriuos įkvepia asmeninės ir visuomeninės temos, protingai derindama istorinių ir šiuolaikinių tapatybių, lyties, pasisavinimo ir reprodukcijos sąvokas. Jos kūryboje socialinis aspektas ir materialumas organiškai susilieja, kurdami gilią refleksiją apie dabartinę tikrovę.
Specialus prizas
Geriausio jaunojo menininko nominacijos nugalėtoja tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ apdovanojama premija, kurią jau dvyliktus metus iš eilės skiria mugės mecenatas – advokatų kontora COBALT.
Nugalėtoją išrinko tarptautinė komisija – meno istorikė, kritikė, parodų kuratorė, Vilniaus dailės akademijos profesorė, pirmoji „ArtVilnius“ meno vadovė (iki 2013 m.), prof. dr. Raminta Jurėnaitė, parodų kuratorius, rašytojas, menininkų iniciatyva įkurto privataus meno centro Helsinkyje „Kohta“ direktorius Andersas Kreugeris (Švedija), knygų autorius, kuratorius, 4 žemynuose 98 parodas surengęs dr. Pacco Baraganas (Ispanija), vienas „Index“ fondo vadovų Marti Manenas (Švedija), kolekcininkė, meno mecenatė, lauko reklamos bendrovės „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė Žaneta Fomova.
Jubiliejinės, 15-osios meno mugės „ArtVilnius’24“ akcentas – „Šiaurės Europa“. Šiais metais į mugę buvo atrinktos 67 šiuolaikinio meno galerijos ir 15 meno institucijų iš 14 pasaulio šalių. Dalyvavo kviestiniai menininkai iš Danijos, Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Ukrainos, Lenkijos, Belgijos, JAV ir kitų šalių.
Ukrainos pajėgos dronais atakavo Kursk, Oriol, Lypetsk, Nyzhnyi Novgorod srityse. Rusai skelbia numušę 110 dronų. „Sėkmingiausiai“ sekėsi juos numušinėti Lypetsk kariniame oro uoste, kur į orą kilo šaudmenų sandėlis. O Nyzhnyi Novgorod srityje atakuota sprogmenų gamykla, kur gaminama sprogioji medžiaga artilerijos šaudmenims ir aviacinėms bomboms. Tai buvo bendra SBU, GUR ir Ukrainos SOP operacija.
Agresorius šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 49 dronais Shahed, 31 iš jų ukrainiečiai numušė, o 13 dėl EW veiklos neteko valdymo. Deja, bet rusai ir toliau iš Krymo nebaudžiami balistinėmis raketomis atakuoja Ukrainos miestus Pietų kryptyje. Šią naktį dvi Iskander M raketos smūgiavo Kryvyi Rih, yra sužeistų civilių. Beje, panašu, kad po ilgų bandymų rusai ant Shahedų sumontavo kameras, o tai gali ne tik pagerinti Shahedų efektyvumą, bet ir palengvinti BDA (battle damage assessment), padidinti informacinį smūgių efektą.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Be esminių pakitimų, sunkios kautynės abiejuose ukrainiečių flanguose tęsiasi.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Vakar tik pasidžiaugėme sėkminga Ukrainos vienetų ataka prie Kruhliakivka, tačiau jau vėlai vakare Ukrainos karybos ekspertai skelbė informaciją, kad agresorius atsiėmė pozicijas ir pasiekė Oskil krantą. Taip pat, okupantams pavyko pasigerinti situaciją šiauriniame flange. Apėję Synkivka iš vakarų, jie toliau kuriasi sąlygas artėjančiam Kupjansk šturmui.
Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Mieste rusai vysto sėkmę pavojingiausiame pietiniame placdarme vakariniame kanalo krante. Jie keliu Chasiv Yar – Konstyantinivka pajudėjo link Stupochki gyvenvietės. Taip pat, karšta ir kituose okupantų placdarmuose vakariniame kanalo krante.
Toretsk – Niu Jork ruože tęsiasi mūšiai Toretsk miesto centre. Rusai taip pat puola nuo Niu Jork link Leonidivka.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusai toliau labai intensyviai atakuoja Selydove, Ukrainos gynėjai buvo priversti užleisti keletą pozicijų šiaurinėse ir rytinėse miesto prieigose. Nusprendę, kad ukrainiečių gynyba pakankamai apkrauta ir ištampyta, rusai suintensyvino puolimą Vozdvyzhenka ruože bei sugebėjo šiek tiek pasistūmėti. Priminsime, kad šis ruožas okupantams svarbus tikintis kirsti kelią Pokrovsk – Konstyantinivka bei bandant blokuoti Pokrovsk miestą iš rytų pusės.
Centras. Panašu, Ukrainos pajėgos su mūšiais sugebėjo pasitraukti iš rytinio Vovcha kranto. Agresorius pasiekė Zoryane prieigas, o apsuptų ar į nelaisvę paimtų Ukrainos vienetų rusų telegramuose nematyti. Tuo tarpu Tsukuryne – Hirnyk ruože padėtis sunki. Rusams pavyko išplėsti savo pleištą link Novoselydivka – Izmailivka, taip pat ukrainiečiai pasigerino savo padėtį šiauriniame Hirnyk pakraštyje.
Pietinis flangas. Agresoriui pavyko išplėsti pozicijas prie Maksimilianivka, kituose ruožuose Ukrainos pajėgos išlaikė pozicijas.
Sezoninė, bet nuo to ne mažiau aktuali tema – Helovynas ir ypač jo šventimas ugdymo įstaigose. Viena, kai rengiami vieši teminiai vakarėliai pilnamečiams, atidaromi teminiai Helovyno / siaubo parkai, kurių lankymas su vaikais tampa jų tėvų atsakomybe. Visai kas kita yra mūsų kultūrai svetimo Helovyno privalomas šventimas ugdymo įstaigose. Privalomas, nes kai kuriose įstaigose šventimas tapęs visuotiniu – persirengę beveik visi mokiniai ir dalis mokytojų, išpuoštos klasės ir tematikai skirti skanėstai, baisiausios kaukės rinkimai ir pan. Tai, kad Helovyno diena jau keli metai sutampa su mokinių atostogomis, šventės propaguotojams mokyklų administracijoje tai netrukdo šventimui skirti kitą datą.
Pamažėle per porą metų iš keleto ugdymo įstaigose aptinkamų Helovyno atributų (pvz. akies formos guminukų ar išpjaustytų moliūgų) ši atvežtinė šventė tapo viena svarbiausių dienų mokyklos gyvenime. Kodėl taip sakau? Taip liudija turimi pavyzdžiai. Turiu 2 mokyklinio amžiaus dukras, kurios visus metus ruošiasi šiam renginiui, masto apie karnavalo personažo pasirinkimą, ieško aprangos, planuoja derančią veido dailę. Šiandien mažoji grįžo nusipirkusi porą tūbelių dirbtinio kraujo. Į klausimą ar tikrai to reikia, atsakė, kad tikrai taip, o vienų jų mokyklos pirmokėlių klasės duris jau kuris laikas „puošia“ šikšnosparnių figūros. T. y. dar tik spalio vidurys, bet mokykla jau ruošiasi.
Pernai į mano užklausimą, kodėl ugdymo įstaigoje aktyviai skatinama ši šventė, buvo atsakyta, kad dalis mokinių ją švenčia savo šeimose. Kyla klausimas, kodėl šiuo atveju diskriminuojamos šeimos tų, kuriems šis reiškinys kertasi su jų pasaulėjauta?
Atkreipsiu dėmesį, kad darbo imigracija Lietuvoje yra ženkliai padidėjusi, vien atvykėlių iš Azijos šalių padaugėjo 14 kartų. Kuomet atvykėliai atsiveš savo šeimas ir vaikus leis į valstybines ugdymo įstaigas, galimų švęsti švenčių spektras ženkliai išsiplės. Norisi paklausti, ar ugdymo įstaigos taip pat aktyviai imsis mokyklose proteguoti ir kitas mums kultūriškai tolimas šventines tradicijas? Vokietijoje jau nuskambėjo atvejai, kuomet klasėje esant keliems musulmonams, visi klasiokai buvo paprašyti laikytis Ramadano taisyklių. Lietuvoje tai kol kas skamba kaip visiška utopija, tačiau dalis ugdymo įstaigų demonstruojasi neturinčios stuburo ir supratimo kas yra tautinio tapatumo dalykai ir kodėl jie turi būti stiprinami, o ne įdieginėjamos svetimybės.
Jau keli metai kaip Etninės kultūros globos taryba imasi proaktyvios veiklos ir kviečia šalies ir savivaldybių institucijas, kultūros, švietimo ir socialines įstaigas, bendruomenes, taip pat šeimas ne švęsti lietuviams svetimo Helovyno, o tarti NE siaubo, žiaurumo ir smurto vaizdiniams, kurie plačiai skleidžiami Helovyno metu. Vietoj to, šiuo tamsiu metų laiku siūloma skleisti šviesą – ne tik uždegant žvakeles ant kapų, bet ir skleidžiant gerumą kasdienybėje bei puoselėti senuosius lietuviškus bendruomeniškus papročius, kurių esmė – atminti ir pagerbti išėjusiuosius.
M. K. Čiurlionis. Kapinių motyvas
Tad tėvams, kurie nenori, kad mokyklose jų vaikai tiesiogine prasme būtų pripratinti prie sukomercinto ir mums svetimo reiškinio, siūlau taip pat proaktyviai mokyklų administracijoms, klasės vadovams ir visam mokytojų kolektyvui nusiųsti Etninės kultūros globos tarybos parengtą raštą, kuro nuoroda patalpinta organizacijos svetainėje. Nuorodą į sutrumpintą versiją ir patį raštą rasite ČIA.
Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas
Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjų Vydūno (1868-1953) ir Martyno Jankaus (1858–1946) paminklinių biustų visuomenininkų atstovai iš LPKTS, LPKTB, LŠS, XXVII knygos mėgėjų draugijos ir kitų organizacijų kartu su Kauno evangelikų liuteronų parapijos klebonu, kun. Sauliumi Juozaičiu sukalbėjo maldą.
Po po renginio dalyviai išsakė savo istorinės atminties žodžius apie Mažosios Lietuvos genocido atvejį ir sugiedojo giesmę „Lietuviais esame mes gimę“, kuri yra neoficialus Mažosios Lietuvos himnas.
Vėliau LPKTS salėje prasidėjo Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-ųjų metinių atminimo popietė, kurioje LPKTS valdybos pirmininkas Vladas Sungaila, LPKTS valdybos narys Rimantas Ausmanas, XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė, Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė Dalia Poškienė, Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjas ir Mažosios Lietuvos enciklopedijos rengėjas, architektas, doc. dr. Martynas Purvinas su žmona Marija, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, lietuviškų ginklų kūrėjas, dim. kpt. Algirdas Petrusevičius, teol. lic. kun. Jonas Stankevičius, kun. Saulius Juozaitis, pirmasis Kauno rinktinės savanorių vadas ats. mjr. Vitalijus Edvardas Straleckas, žurnalistas ir šaulys, prof. Aleksandras Vitkus, visuomenininkas Sigitas Šamborskis, LŠS išeivijos šaulys ir istorikas Ernestas Lukoševičius ir kiti svečiai iš sakė savo istorinės atminties pamąstymus apie Mažosios Lietuvos genocidą 1944 m. ir jo atminimo įamžinimo reikalingumą ateities kartoms. Atminimo popietė buvo užbaigta maldos žodžiais.
Renginio dalyviai turėjo progos susipažinti su sovietų okupacinės valdžios leidžiamo Kaune laikraščio TARYBŲ LIETUVA 1944 metų rinkiniu, kuriame yra istorijos tyrinėtojams įdomių pranešimų ir nuotraukų apie to meto Mažąją Lietuvą.
Renginį inicijavo ir moderavo LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, visuomenininkas, socialinių mokslų (sociologijos) daktaras Raimundas Kaminskas.
Pastebėtina, kad 1944 m. sovietų armija užėmė Klaipėdos kraštą ir pradėjo etninį vietos gyventojų valymą.
Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno apie 2,6 mln. žmonių, per paskutinį II-ojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkst. civilių gyventojų (iš jų apie 130 tūkst. lietuvių kilmės) buvo nužudyti.
1945 m. pabaigoje Karaliaučiaus krašte buvo likę tik apie 160 tūkst. vietos gyventojų.
2006 m. Lietuvos Respublikos Seimas spalio 16 d. paskelbė atmintina diena – Mažosios Lietuvos genocido diena.
Obeliskas turėtų būti pastatytas Prisikėlimo aikštėje priešais Savivaldybę.
Vakar spaudos konferencijoje Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Antanas Bartulis pranešė, jog bus atidaryta sąskaita ir kreiptasi į visuomenę dėl paminklo Tautos laisvei pastatymo. Pasak A. Bartulio, objekto statyba nuo 190 tūkstančių jau pabrango iki 381 tūkstančio ir yra per didelė našta miesto biudžetui. Svarstoma, kad projektas galėtų būti įgyvendintas parėmus visuomenei ir verslui.
Architektūrinio projekto konkursą 2022 metais laimėjo „Architektūros linijos“ projektas „Laisvės siekis“ – iš trijų dalių sudarytas obeliskas. Obeliskas turėtų stovėti Prisikėlimo aikštėje prieš Savivaldybę, tam jau prieš kelerius metus buvo išlietas pamatas. Kad šioje vietoje turi stovėti vertikalus meninis akcentas – iki 25 metrų aukščio smailė – buvo numatęs aikštės rekonstrukcijos autorius Vytenis Rudokas.
Spaudos konferenciją A. Bartulis pradėjo nuo chronologijos – daug metų trunkančios paminklo statymo epopėjos.
Šiaulių miesto tarybos spendimas pastatyti paminklą Tautos laisvei Prisikėlimo aikštėje ir ją sutvarkyti buvo priimtas 2006 metais.
2015 metais Taryba priėmė dar vieną sprendimą – skelbti konkursą paminklui ir parengti techninį projektą, bet konkurse nesulaukta nė vieno dalyvio.
Pakartotiniame konkurse paaiškėjo techninio projekto rengimo nugalėtojas – individuali įmonė „Artbox“ iš Klaipėdos, bet per nustatytą laikotarpį darbo nepadarė, A. Bartulio žodžiais, kaltindama ir Savivaldybę, ir Savivaldybei pavaldžias įmones „nepagrįstai dėl tam tikrų veiksmų neatlikimo“. Administracija, nustatytu terminu negavusi techninio projekto, sutartį su įmone nutraukė.
Organizuotas trečias konkursas, nugalėtoju išrinkta „Architektūros linija“. Pasak A. Bartulio, ji įvykdė visus įsipareigojimus, Administracijai buvo pateiktas ekspertuotas techninis projektas, kuriame nurodyta, kad objektui pastatyti turėtų užtekti 190 tūkstančių eurų – tokie skaičiai buvo įrašyti projektavimo užduotyje. Inicijuotas rangos darbų pirkimas, bet per penkis organizuotus konkursus neatėjo nė vienas dalyvis.
Pasak A. Bartulio, laikantis Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, buvo atlikta rinkos konsultacija – išsiaiškinti nepasisekusio konkurso priežastis. Rinkos konsultacijoje dalyvavusi įmonė detaliai parodė, kad tokios apimties objektas jau galėtų būti atliktas už 381 tūkstantį eurų.
Suma Administracijai pasirodė labai didelė: „Mes kaip ir turime pareigą projektą įgyvendinti, bet tai yra jau neproporcingos lėšos tokiam projektui.“
A. Bartulio nurodytas „galimas projekto scenarijus“ – kreiptis į miesto bendruomenę dėl obelisko techninio išpildymo.
„Jeigu visuomenė, matydama svarbą, ir miesto verslas paremtų, prisidėdami prie šito projekto įgyvendinimo, ir nebūtų užkrauta našta miesto biudžetui, tai toks projektas galėtų būti įgyvendinamas, – sakė A. Bartulis. – Administracija numato atidaryti sąskaitą konkrečiai įvardijant, kad ši parama būtų skiriama Tautos laisvės paminklo statybai.“
A. Bartulio teigimu, jei visuomenė paremtų ir krūvis būtų nuimtas nuo Savivaldybės biudžeto, projektas galėtų būti įgyvendintas.
„Bet jeigu visuomenė pasakys, kad tai yra jau prabangos dalykas ir nepritartų, tektų eiti į Tarybą ir siūlyti variantą: ar pateikti paprastesnius sprendinius, ar dar kažkaip, kad laukiamas rezultatas ir kaina turėtų reikalingą proporciją.“
Sąskaitą, sakė A. Bartulis, planuojama atidaryti artimiausiu metu. Administracijos direktorius kvietė bendruomenę aktyviai pasisakyti dėl projekto.
Artėjant Helovyno dienos šventimui, vienoje internetinėje svetainėje randame tokį anonsą: „Helovynas yra baisiausių, tačiau viena laukiamiausių vaikų švenčių. Kiekvienais metais ši šventė darosi vis populiaresnė ir visoje Lietuvoje įsikuria siaubo miesteliai, moliūgų parodos, vaiduoklių parkai, vyksta įvairūs Helovyno renginiai“.
Svetainė pateikia net 22 vietas visoje Lietuvoje, kur tėvai savo vaikus gali nuvežti, idant šie pajustų pramogą baisiausių vaiduoklių apsuptyje.
Tarp daugelio kitų, jose siūlomos ir tokios patirtys:
– „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“
– „Liuciferio zonoje tikra pragaro kasdienybė su specialiais efektais ir gyvais gąsdintojais!“
– „Demonų ir velnių pasaulyje, gaudynės su angelais ir žmonės įdarbinti demonams!“
– „Beveik 1 kilometro ilgio take Jūsų lauks gyvi animatoriai – gąsdintojai, kurie privers Jus išbėgti klykiančius iš baimės! Pasiruoškite būti rimtai išgąsdinti…“
– „Pačius drąsiausius parko lankytojus pakviesime į 5 skirtingus siaubo kambarius– beprotnamį, landynę, psichiatrinę, skerdyklą ir pragarą“.
Visa tai su dideliu pasimėgavimu siūloma vaikams, kuriems šios šventės tamsioji pusė kelia didelį susidomėjimą. Tačiau koks šios šventės turinys?
Helovyno parko reklama
Trumpa istorija
Mirties dievas Samhainas
Helovyno šventimas kyla iš keltų šventės Samhaino. Archeologiniu ar literatūriniu požiūriu apie keltų religines apeigas ir dievybes žinoma per mažai, tačiau atrodo, kad jų religinius metus žymėjo keturios pagrindinės „ugnies šventės“, iš kurių Samhainas buvo paskutinė ir svarbiausia.
Keltų Naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d., o išvakarėse būdavo rengiama šventė mirties dievo Samhaino garbei. Ji simbolizavo šalčio, tamsos, nykimo laiko pradžią (todėl ilgainiui imta sieti su žmogaus mirtimi). Keltai tikėjo, kad dievas Samhainas tą vakarą leidžia mirusiųjų sieloms grįžti į namus.
Ramybė su mirusiaisiais
Štai kodėl buvo svarbu sutvarkyti savo reikalus su gyvaisiais ir mirusiaisiais, ypač jei pastarieji nebuvo pakankamai pagerbti per savo gyvenimą. Taip buvo siekiama paskutinį kartą juos pamaloninti prieš prasidedant metų „nakčiai“ ir užtikrinti jų ramybę. Šią naktį esą simboliškai išnyksta riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, todėl per spiritizmą ir aiškiaregystę galima užmegzti ryšį su mirusiaisiais.
Numaldyti piktąsias jėgas
Vakare žmonės privalėdavo užgesinti židinius, druidai iš ąžuolo šakų uždegdavo laužą, jame aukodavo gyvūnus, grūdus, net žmones. Po aukojimo (manoma, piktosioms jėgoms numaldyti) kiekviena šeima nuo šio laužo vėl uždegdavo savo židinius.
Šventės metu žmonės, kad atbaidytų piktąsias dvasias, kartais vilkėdavo specialiais šiurpiais kostiumais, pagamintais iš gyvulių odos ir galvų arba išsidažydavo veidą anglimi. Iš paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Kad dvasios nepatektų į namus, keltai kurstė ugnį, ruošė jiems skanėstus ir palikdavo juos namo prieangyje.
Samhaino sukrikščioninimas
IX amžiuje Bažnyčia Britų salose (dabartinėje Airijoje ir Škotijoje) įsteigė Visų šventųjų iškilmės dieną, o Samhainą pavadino All Halows‘ Eve – Visų Šventųjų išvakarėmis. Iš čia ir kilo dabartinis pavadinimas – Helovynas. Helovynas užgožė Samhainą, Vėlinių išvakarės tapo budėjimo, maldos ir pasninko naktimi ruošiantis kitai dienai.
Tačiau bendruomenės išlaikė ir kai kuriuos senovinius papročius, ko gero gimė ir kitų. Vaikai ėmė vaikštinėti pas žmones ir prašinėti skanėstų. Tai turėjo būti smagi ir triukšminga diena. Kiti ėmė „vaidinti dvasias“, vaikščiodami naktį, pasišviesdami tuščiavidurėmis ropėmis, rinkdami maistą ir krėsdami bjaurius pokštus tiems, kurie atsisakydavo duoti „dovanų“. Ilgainiui klostėsi pasaulietiniai, įvairiuose regionuose skirtingi Helovyno šventimo papročiai.
Helovyno moliūgas / BNS nuotr.
Pokyčiai XIX amžiuje
Dabartinį pavidalą Helovynas pradėjo įgauti XIX amžiuje, kai airių ir škotų emigrantai, atvykę į Šiaurės Ameriką, šią šventę išpopuliarino. Mada persirenginėti vaiduokliais, vampyrais, giltinėmis ir kitokiais baisūnais kilo XIX a. pabaigoje. Šventė liko susijusi su mirusiųjų minėjimu, tačiau labiau simboliškai – katalikiška Helovyno prasmė ėmė blėsti, liko tik pramogos elementas. Būtent Amerikos visuomenės pateikta reinterpretacija Helovyną pavertė vartotojiška švente, vis labiau išstumiančia tikėjimo turinį.
Tradicija persirenginėti įvairiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a. JAV ji išplito XX a. pradžioje. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai. Pagal tradicijas kostiumai imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes – vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius, vampyrus – viską, ko žmonės bijo.
Egzistuoja ir kitas itin svarbus istorinis elementas. Nuo XIX a. keli anglosaksų ezoteriniai judėjimai populiarino ir skleidė bendravimo su mirusiaisiais (vadinamojo channelingo arba spiritizmo) ir mediumistinių gebėjimų (aiškiaregystės ir kt.) praktiką. Šie judėjimai sparčiai vystėsi, atsirado keletas okultinių grupių, kai kurios iš jų buvo atsidavusios šėtonui. Šie okultiniai judėjimai aktyviai veikia tokiose įvairiose srityse kaip muzika, menas ir literatūra, o Samhainą (taigi ir Helovyną) pasisavino kaip savo okultinės praktikos dalį.
Svarbu žinoti, kad satanizmas, susibūręs į judėjimą Wicca vardu, pasisavino pagrindines keltų pagoniškojo pasaulio ritualinių švenčių datas. Tarp jų buvo ir Samhaino šventė naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, laikoma pagrindine švente, pradedančia švenčių kalendorių. Šėtono garbintojams, nors kiekvieną naktį iš šeštadienio į sekmadienį jie švenčia šėtoniškas apeigas, kad išniekintų krikščionių švente laikomą sekmadienį, pagrindinė jų kalendoriaus šventė, kuria prasideda šėtoniški metai, yra Helovyno naktis, per kurią švenčiamas įžengimas į tamsą.
Štai kodėl Helovynas tapo magijos, siaubo ir mirties švente, priešingai nei krikščionybė, kurios šaknys – Dievas, kuris Kristuje, nepaisant gyvenimo išbandymų, dovanoja ramybę, viltį, taiką ir džiaugsmą. Štai kodėl Lietuvoje kuriami Siaubo miesteliai skelbia: „Pragaro pasaulis atsivers nuo spalio 11 dienos iki lapkričio 3 dienos, nesuspėję išeiti, liks įkalinti gyvenimui su Liuciferiu!“.
Ką sako egzorcistai?
Lietuvos krikščioniškoje erdvėje yra pasirodę straipsnių, kuriuose nesureikšminamos Helovyno šventimo galimos neigiamos pasekmės. Mūsų nuomone, sumaniau žvelgti į tai, ką sako kunigai egzorcistai.
Kun. Francesco Bamonte, tarptautinės egzorcistų asociacijos viceprezidentas, Romos miesto egzorcistas, tiek studijuodamas istoriją, tiek praktiškai susiduriantis su Helovyno šventimo pasekmėmis, mums gali būti patikimas atskaitos taškas.
Kas yra Helovynas?
Kun. Bamonte sako, kad Helovynas nėra rudens karnavalas, jis nėra ir sekuliari šventė, neturinti jokio religinio elemento. Iš tikrųjų tai yra pagoniškos šventės, prisidengusios smagia ir nekalta pasaulietine švente, atgaivinimas. Tai yra magijos, siaubo ir mirties šventė.
Koks šio reiškinio tikslas?
Egzorcistas teigia, kad šis reiškinys yra dalis projekto, kurio tikslas – ne tiek uždirbti pinigų, kiek puoselėti neopagonybę, okultinį ir maginį mentalitetą visuomenėje, ypač tarp vaikų, paauglių ir jaunimo. Galiausiai tai bandymas užgesinti šviesą, kurią Kristus atnešė į žemę, kad krikščioniškoji gyvenimo vizija išnyktų tarp naujųjų kartų ir būtų sugrąžinta bei paskandinta senovinėje ir slegiančioje pagonybės tamsoje.
Kas jį skatina?
Kun. Bamonte sako, kad nedaug kas žino, jog tą naktį, kaip ir prieš tai bei po jos, Blogio garbintojai, atlikdami iškrypėliškus ritualus jo garbei, aukoja jam žaidimus, pramogas ir „energiją“ visų tų, kurie, švęsdami Helovyną, daugiau ar mažiau sąmoningai prikelia tamsos pasaulį. Iš tikrųjų jie įsitikinę, kad taip stiprina velnio galią tiek visuomenėje, tiek ir savyje, kurie jį iššaukia, aukodami jam ir net aukodami jam savo artimo gyvybę.
Antai, buvęs aukšto rango Šėtono kunigas, stebuklingai išgelbėtas, Johnas Ramirezas (Džonas Ramiresas), jau daugiau nei 16 metų mokantis viso pasaulio tikinčiuosius kaip nugalėti priešą, liudija apie savo tamsiuosius metus:
„Mums, kaip velnio garbintojams, Helovynas buvo labai ypatingas ir mes nekantriai laukėme jo šventimo, nes žinojome, kokias pasekmes ir kokią tamsią galią slepia ši naktis. Raganų pasaulyje ji labai skiriasi nuo visų kitų naktų. Tai būtų tas pats, kas man šiandien paklausti tikinčiųjų: „Kiek jums svarbus Didysis penktadienis ir Prisikėlimo sekmadienis?“. Helovynas turi tiek pat daug svorio ir svarbos tiems, kurie gyvena tamsioje pusėje“.
Toliau jis sako: „Prisimenu dienas prieš Helovyną, kai mes, velnio garbintojai, turėjome demonų pasaulio nurodymus, ką reikia daryti, ir žinojome, kad naktis bus ilga. Miegojau visą dieną, kad būčiau pailsėjęs ir pasiruošęs vidurnaktį, kad galėčiau iki pat ryto skleisti pragarą pasaulyje“.
Helovyno personažai ir šventimo formos
Romos miesto egzorcistas siūlo atkreipti dėmesį į Helovyno personažus: bauginančios pabaisos, vampyrai, vaiduokliai, zombiai, raganos, velniai, baugūs klounai, kruvinos kaukolės, dalgiais ar kirviais pervertos galvos ir net šiurpūs bei skandalingi žmogaus orumą žeminantys atvaizdai, pavyzdžiui, netikri iškankinti ar sukapoti lavonai.
Šiuo laiku neproporcingai daug padaugėja piktžodžiavimų krikščionių tikėjimui ir simboliams. Kunigai vaizduojami su zombių kaukėmis, suplėšytomis stulomis, sutanomis ir kunigų drabužiais, krauju suteptais vienuolių rūbais. Daugiau nei akivaizdu, kad aplink šį šventimą tvyro baimės, mirties, siaubo ir demoniškumo atmosfera.
Kokios Helovyno šventimo pasekmės?
Anot egzorcisto kun. Balmonte, sunkios pasekmės pasireiškia dvejopai. Vienos jų pasimato tuoj pat, kitos ruošia būsimam blogiui.
Satanistai prieš Helovyną „meldžiasi“ šėtonui, kad šis įvykdytų kokį nors kruviną poelgį. Jau rytojaus dienos žinios praneša apie pagausėjusius tragiškus epizodus keliuose, vandalizmo aktus, gausius nusikaltimus ir tt. Visa tai išreiškia smurtinį Helovyno pobūdį.
Tačiau pasekmės, anot egzorcisto, yra ir ruošiančios būsimai kančiai. Helovyno šventimas predisponuoja priimti negatyvius, okultinius, ezoterinius pasiūlymus, palankius šiai kultūrinei orientacijai. Kiek daug tėvų su dideliu siaubu supranta – kai jau būna per vėlu, – kad jų paaugliai vaikai nuo vaikystės Helovyno dėka išmoko užsiiminėti mediumais, seansais ir ritualais, kad užmegztų ryšį su velniu.
Todėl Helovyno reiškinys kelia didelį nerimą ir realų pavojų, nes net jei tie, kurie tai daro, neketina švęsti raganavimo ir velnio, iš tikrųjų jie bendrauja su šia blogio, tamsia ir kenksminga dvasine srove, kuria, patys to nesuvokdami, yra apgaubiami tarsi tamsos aureole, todėl tampa labiau pažeidžiami tiek įprastų, tiek nepaprastų velnio veiksmų su visomis jo žalingomis pasekmėmis jų gyvenimui. Tokios lengvabūdiškos ir tariamai nekenksmingos pramogos gali ne tik paruošti dirvą būsimam nepaprastam velnio veikimui, bet ir leidžia jam pakirsti ir subjauroti jaunų žmonių sielas.
Kaip reaguoti?
Romos miesto egzorcistas klausia: Kaip galima pakeisti šį labai liūdną reiškinį? Reikia skatinti viską, kas yra alternatyva Helovynui, stiprinti tikrąją Visų šventųjų šventės prasmę, kaip tai daro daugelis kunigų. Suaugusieji ir vaikai gali įsitraukti į šventųjų kostiumų gamybą.
Taip pat sekmadienį prieš spalio 31 d. palaiminkite drabužius; parapijų salėse ir oratorijose iškabinkite šventųjų gyvenimo atvaizdus, organizuokite šventųjų procesijas, kuriose dalyvautų vaikai ir, kiek įmanoma, jaunimas bei animatoriai; pasiūlykite vaikams surengti šviesią šventųjų šventę: žaidimus, dovanas, užkandžius, procesiją su deglais ir maldą už taiką; maldos budėjimus su Švenčiausiojo Sakramento adoracija.
Vaikams ir suaugusiesiems reikėtų paaiškinti bendrystę, kuri mus sieja su visais šventaisiais ir mūsų mirusiaisiais, padedant jiems atskirti tai, kas kenksminga, nuo to, kas nekenksminga; o svarbiausia – priminti, kaip svarbu mums, katalikams, švęsti savo bičiulius šventuosius, kurių užtarimu galime gauti tiek daug malonių ir pagerbti savo brangius mirusiuosius, kurie laukia mūsų maldų ir su kuriais tikimės vieną dieną susijungti amžinybėje.
Žodžiu, intensyviai darbuotis parapijose ir mokyklose, kad išryškėtų akivaizdus antikrikščioniškas Helovyno fenomeno komponentas, nesibaiminant, kad būsime pavadinti fanatikais, bet visada kaip kasdienių veiksmų kompasą turint savo įsišaknijimą Tiesoje. Atgaivinkime naujųjų laikų šventųjų veidus, kurie spindi nuostabia Dievo šviesa, o ne baisias Helovyno kaukes, išreiškiančias niūrią tamsos ir blogio pasaulio atmosferą.
<<…>>
