Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai
Žiniasklaidai
Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koalicijos pareiškimas
Europos ir Lietuvos viešojoje erdvėje aštrėjant diskusijoms tarp visuomeninių ir politinių jėgų remiančių tik
pabėgėlių humanitarinę globą, iš vienos pusės, ir nevaldomos imigracijos šalininkų, iš kitos, Lietuvos valdžios institucijos,
mėgindamos pateisinti nuostatą perkelti į Lietuvą ir dalį migrantų, apibendrintai juos įvardija pabėgėliais.
Atkreipiame dėmesį, kad ne visi į ES valstybes atvykstantys migrantai turi teisę į pabėgėlio statusą.
Pagal 1951 m. Ženevos konvencijos nuostatas pabėgėlio statusas gali būti suteiktas užsieniečiui prieglobsčio prašytojui,
kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai
socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos
valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė
gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti (gali būti kankinamas, patirti žiaurų, nežmonišką
elgesį, žeminamas jo orumas, jam gali būti įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kyla grėsmėje gyvybei,
sveikatai, saugumui ar laisvei ir kt.).
Pagal 1990 m. Dublino konvenciją ir ją papildančius reglamentus pabėgėlio statuso suteikimo klausimas sprendžiamas
ES valstybėje, j kurią trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės pateko pirmiausiai, ir jam gavus
pabėgėlio statusą, atitinkama tokio statuso asmens apsauga ir teisės tampa privalomos ir kitoms ES valstybėms.
Akivaizdu, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties sprendimuose suteikiant pabėgėlio statusą beveik nedalyvauja,
tačiau turi juos besąlygiškai vykdyti.
Yra žinoma, jog daug trečiųjų šalių gyventojų į ES patenka iš šalių, kuriose nevyksta kariniai konfliktai, jie nėra
persekiojami, nekyla grėsmė jų gyvybei (pvz., iš Turkijos, Pakistano, Maroko ir kt.). Tokie asmenys pagal minėtų
konvencijų nuostatas negali būti laikomi pabėgėliais ir pretenduoti į pabėgėlio statusą. Jiems gali būti suteiktas papildomos
apsaugos statusas. Į papildomą apsaugą galintis pretenduoti asmuo apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis
ne/mieste, valstybėje pareikalauti visų tinkamai atlikti pareigas.
15. Užtikrinti sveikatos paslaugų prieinamumą visose ir atokiausiose kaimo vietovėse.
16. Išreikalauti iš ES tiesiogines išmokas ūkininkams ne mažesnes nei ES vidurkis. Užtikrinti
smulkių, vidutinių, stambių žemės ūkių proporcingą vystymąsi Lietuvoje, remiantis Europos
valstybių gerąja patirtimi, pavyzdžiui Šveicarijos, Lenkijos.
17. Baigti kaitalioti vasaros- žiemos laiko nustatymus. Nustatyti pagal Lietuvos geografinę padėtį ir laiko juostą
atitinkantį pastovų laiką.
Konferencijos pirmininkaujantys:
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas
Lietuvos Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas,
„Kultūros kongreso“ tarybos pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus
27
ar asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu.
Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koalicija nekvestionuoja Lietuvos valdžios sprendimo solidarizuojantis
su Europos Sąjungos valstybėmis priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių statusą turinčių trečiųjų šalių
piliečių. Tačiau kartu su pabėgėliais į ES valstybes masiškai plūstant migrantams, kviečiame Lietuvos valdžios institucijas
nevadinti jų visų pabėgėliais, o atvirai su visuomene svarstyti ne tik pabėgėlių priėmimo, bet ir galimo dalies
migrantų perkėlimo į Lietuvą klausimus.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad imigracijos klausimų svarstymas Lietuvoje negali būti atviras ir keliantis visuomenės
pasitikėjimą, kol bus ignoruojama ypač skaudi ir pavojinga valstybei masinės piliečių emigracijos tema. Statistikos
duomenimis per pastaruosius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo beveik trečdalis (apie 900 tūkst.) gyventojų.
Nerimą kelia tai, kad Nacionalinės pažangos programoje (strategija „Lietuva 2030”) nėra net užuominos apie šią
Lietuvą ištikusią egzistencinę problemą. O verslo grupės kaip atsvarą emigracijai netgi siekia skatinti imigraciją, kad
darbo rinką papildytų iš svetur atvykę „kvalifikuoti specialistai” ir nereikėtų gerinti darbo sąlygų ir didinti atlygio
savo piliečiams, tuo būdu sudarant sąlygas jiems neišvykti iš Lietuvos.
Analogiškas didžiųjų ES valstybių politinio elito ir verslo sluoksnių požiūris sukėlė migracijos krizę, kurį paskatino
ES valstybių dezintegraciją: Šengeno erdvėje jau imama varžyti ES piliečių judėjimo laisvė, stabdomas Dublino
konvencijos galiojimas (Vengrija), rengiamasi referendumu spręsti dėl išstojimo iš ES (Didžioji Britanija) ir pan.
Akivaizdu, kad Lietuvos valstybės vadovų bei politinio elito požiūris į valstybės ir tautos, kaip politinio subjekto,
išlikimo galimybę negali būti trumparegiškai grindžiamas ekonomine nauda. Valstybė privalo turėti ilgalaikę imigracijos
ir emigracijos strategiją, atsakingos institucijos turi parengti ir Įgyvendinti šių procesų suvaldymo programas,
įskaitant reemigraciją skatinančias priemones. Bet koks delsimas sukelia negrįžtamus padarinius valstybei ir visuomenei.
Atkreipiame valstybės vadovų ir valdžios institucijų dėmesį, kad emigracijos masto ignoravimą visuomenė vertina
kaip valdžios atsakomybės arba gebėjimų stoką garantuoti valstybės suverenumą ir tautos tęstinumą. Todėl raginame
Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę ryžtingai imtis kompleksinės ir ilgalaikės imigracijos ir
emigracijos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ypač – neatidėliotinų priemonių emigracijai suvaldyti ir reemigracijai
paskatinanti.
Intelektualų atstovai:
SAULIUS ARLAUSKAS – teisės filosofas, mokslų daktaras, profesorius;
ANTANAS BURAČAS – LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės narys;
RITA ALEKNAITĖ-B1ELIAUSKIENĖ – kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, M. Romerio
universiteto profesorė;
BRONIUS GENZELIS – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto
„Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” signataras,
Valstybinės mokslo premijos laureatas;
LAURA JANULEVIČIŪTĖ – teologė, teisės magistrė;
ALDONA BIRUTE JANKEVIČIENĖ – advokatė;
VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ -rašytoja, publicistė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos Akto ,,Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”
signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų
sąjungos įkūrėja, literatūros premijųlaureatė;
VLADAS KANČAUSKAS – dailininkas, skulptorius;
PETRAS KUNCA – smuikininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius;
KRESCENCIJUS STOŠKUS – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros
kongreso ir Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos pirmininkas;
JŪRATĖ MARKEVIČIENĖ – kultūros antropologė, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros
paveldo ekspertė – ICOMOS narė;
POZICIJA
EDITA MILAŠEVIČIŪTĖ – rašytoja, Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos narė;
GEDIMINAS MERKYS – sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras;
GEDIMINAS NAVAITIS – psichologas, M. Romerio universiteto profesorius;
ALVYDAS PAULIUKEVIČIUS – medicinos mokslų daktaras, profesorius;
VYTAUTAS RUBAVIČIUS – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras;
DAIVA TAMOŠAITYTĖ – humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja, filosofė;
ALFONSAS VAIŠVILA – teisės filosofas ir teoretikas, M.Romerio universiteto profesorius,
habilituotas mokslų daktaras;
GYTIS VAITKŪNAS – dailėtyrininkas, kultūrologas;
Nevyriausybinės organizacijos:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynimo paramos fondas – Stasys Kaušinis
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos karjeros specialistų asociacija – Kęstutis Mikolajūnas
Lietuvos aeroklubas – Jonas Mažintas
Nacionalinė antikorupcijos asociacija – Kęstutis Zaborskas
Pernai, gruodžio 16 d. Seimo spaudos konferencijų salėje buvo paminėta Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaracijos ir pirmosios oficialios žmogaus teisių gynimo organizacijos įsteigimo Lietuvoje – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos – 26-erių metų sukaktis.
oficialiosios žmogaus teisių gynimo organizacijos signatarai, nes minėtas posėdis labiau buvo skirtas ne Tarptautinei žmogaus teisių dienai, o Seimo žmogaus teisių komiteto veiklos 25 – osioms metinėms paminėti. Jis atkreipė dėmesį, kad visuomenėje ir Seime vyrauja skirtingi požiūriai į žmogaus teises. Strasbūre Lietuvai nepavyko įrodyti, kad pokariu vyko rezistencinė kova. Tai mūsų teisininkų nusikaltimas, jie nesugebėjo arba nenorėjo pateikti tarptautiniam teismui svarių įrodymų apie vykusią rezistenciją, o jų apstu knygose „Lietuva ir žmogaus teisės“ (I ir II knygos), – daugybė dokumentų liudija apie šimtus tūstančių ištremtųjų ir išvežtųjų į lagerius.
Buvęs pirmasis LŽTGA pirmininkas LMA akademikas A. Buračas kalbėjo apie skurdą. Pagal žmonių pragyvenimo lygį Lietuva atsidūrė paskutinėse Europos Sąjungos valstybių gretose. Akademikas atkreipė dėmesį, kad Europos žmogaus teisių asociacija dėl didėjančio skurdo kreipėsi į visas ES institucijas, pažymėdama, jog greta politinių ir pilietinių teisių ypatingą svarbą įgauna žmonių socialinės teisės. Pasaulyje didėja socialinė atskirtis: turtingieji sparčiai turtėja, o dauguma planetos gyventojų skursta. Beje, ir Davoso forume buvo akcentuojama didėjanti žmonių socialinė diferenciacija ir skurdas. Lietuvoje apie socialines problemas taip pat daug kalbama, bet jos nesprendžiamos. Anot akademiko, tai valdančiųjų demagogija. Turtingieji moka neproporcingai mažus pajamų mokesčius palyginti su kitais Lietuvos piliečiais. Kai kurie milijonieriai moka tik 1 proc. dydžio mokesčius nuo gaunamų pajamų. Tuo tarpu likusieji Lietuvos gyventojai- 21 proc. dydžio pajamų mokestį.
LŽTA pirmininkas V. Budnikas patikslino Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų skaičių. Mat jų ne dešimtys, o per 16 tūkst. Tar jų daug tokių, kurios neva rūpinasi žmogaus teisėmis. Bet tos teisės realiai neginamos. Iškreipiamas netgi pats žmogaus teisių turinys. Pvz., akivaizdu, kad didžiausi žmogaus teisių pažeidimai yra didėjantis skurdas ir gyventojų socialinė atskirtis. Lietuva skendi alkoholizmo liūne, – pirmaujame Europoje. O savižudybėmis pirmaujame pasaulyje. Mus pagrįstai vadina savižudžių tauta. Gal todėl iš Lietuvos žmonės bėga – oficialiais duomenimis jau emigravo 825 tūkst. gyventojų. Skurdas, socialinė atskirtis ir socialinė įtampa nuolat didėja. Bet valdžia ir toliau pataikauja kapitalui, leidžia nevaržomai veikti lupikautojams. Pvz., dėl greitųjų kreditų žmonės praranda paskutinį būstą ir netgi žudosi. Greitųjų kreditų reklama Estijoje draudžiama, o Lietuvoje ji plačiai paplitusi. Tai akivaizdus žmonių skurdinimo ir socialinės atskirties didinimo politikos pavyzdys. Kas trečia Lietuvos šeima gyvena ties skrudo riba arba žemiau jos. Iš šešių šimtų tūkstančių Lietuvos vaikų bemaž penktadalis gyvena skurdo sąlygomis, neturdami galimybių tinkamai augti ir vystytis. Tačiau Seime nuolat svarstomi Vaiko teisių pagrindų įstatymo projektai (juos teikia socialdemokratų ir liberalų frakcijos), kuriuose siūloma iš tėvų atimti netinkamai prižiūrimus vaikus. Regis, absurdiška, visuotinio skurdo sąlygomis reikalauti iš tėvų sudaryti vaikams tinkamas sąlygas augti ir tobulėti. Deja, tai tikrovė. Valdžios atstovai didžiuojasi, kad sparčiai auga šalies BVP (bendrasis vidaus produktas). Bet LŽTA nuomone, ne valstybės pajamų dydis, o teisingas pajamų paskirstymas lemia visuomenės gerovę.
Atkreipdamas dėmesį į Europos žmogaus teisių asociacijos (AEDH) raginimą, V.Budnikas perskaitė Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro (LŽTKC) vienijamų visuomeninių organizacijų pareiškimą Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei, kuriame kviečiama žmogaus teisėms Lietuvoje grąžinti jų tiktąjį turinį. (žr. 7 p.). Deklaracijos signataras profesorius B. Genzelis kalboje pabrėžė, kad šalies įstatymai nėra blogi. Bet jų vykdytojai ir prižiūrėtojai įstatymų turinio nepaiso. Jo nuomone, valdžia atstovauja išimtinai verslininkų teisėms. Jie įsigeidę, gali atleisti žmogų iš darbo, sumokėti arba nesumokėti jam atlyginimą – tai priklauso išimtinai nuo jų geros valios. Verslininkai puikuojasi prabanga, jaučia savo visagalybę, o dauguma gyventojų vargsta, vos išgali pragyventi iš savo pajamų. Štai toji liberalizmo pergalė! Tačiau liberalų nereikia kaltinti. Tai jų doktrina. Bet, anot Vytauto Radžvilo ir Algirdo Degučio, reikia žinoti, kad liberalai yra pavojingesni už bolševikus ir jų reikia saugotis. Didžiausia bėda, kad ir kitos politinės partijos remia liberalizmo idėjas. Šių idėjų pasekmė – dėl mažų atlyginimų masiškai iš šalies emigruojantys žmonės. Pasiteiravus, kaip daugelis jų jaučiasi emigracijoje (Vakaruose), kone visi tvirtina pasijutę pilnaverčiais žmonėmis, nes tose šalyse bent jau valdininkai nesityčioja iš jų, kaip tyčiojamasi iš žmonių Lietuvoje. Seimo narys profesorius P. Gylys pritarė B.Genzeliui, pažymėdamas, kad visuomenėje egzistuoja dvi žmonių grupės: vieni mąsto rinkos fundamentalizmo ir individualizmo pasaulėžiūros kategorijomis, kiti – holistiškai arba sistemiškai. Žmogaus teisės yra sisteminio mąstymo kategorija. Jos apima saugumą, gerovę, galimybę išgyventi ir t.t. Deja, Lietuvoje įsivyravo individualistinė pasaulėžiūra, labai daug prisidėjusi prie visuotinio skurdo, gyventojų atskirties didinimo ir ištisų žmonių grupių degradavimo. Ši pasaulėžiūra negatyviai paveikė ir žmogaus teisių turinį, nes žmogaus teisių sistemą veikia ne tik organizaciniai, politiniai, bet ir pasaulėžiūriniai dalykai. Deklaracijos signataras, Krašto apsaugos ministras J.Olekas nesutiko su kai kurių prelegentų nuomone. Jis apgailestavo, kad daugelio iš pasirašiusiųjų Lietuvos visuotinių žmogaus teisių gynimo deklaraciją jau nebėra. Pasidžiaugė, kad po 26 -erių metų vėl atsirado proga susitikti, pabendrauti ir pakalbėti apie tas pačias idėjas. Jis pasveikino susirinkusius su praėjusia Tarptautine žmogaus teisių diena ir pasidžiaugė veiklą, kuri buvo pradėta prieš 26 -erius metus. Džiugina pasiekimai, kad šiandien Lietuvos jaunuoliai, išskyrus tam tikras išimtis, jau gali atlikti karinę tarnybą savo tėvynėje. Jis nesutiko su kai kuriais LŽTKC pareiškimo argumentais. Jo nuomone, išvardintos problemos spręstinos, o kai kuriuos pareiškimo teiginius reikėtų patikslinti. Lietuvos Helsinkio grupės narys, buvęs disidentas S.Stungurys prisiminė, kad jo pogdindinė veikla prasidėjo dar paauglystėje (1942-1944 m.), kai dviračiu iš Kauno į Vilnių gabendavo draudžiamą pogrindžio spaudą. Ir vėliau, studijuodamas, jis dirbo pogrindinį darbą. „Nelaukėme jokio atpildo. Supratome, kad žmonės negali būti beteisiai. Kovojome už tautiškumą ir teisingumą. Tuo metu rezistentai leido savo žurnalą „Tautos atmintis“. Išleista 15 šio žurnalo numerių. Deja, nepriklausomybės metais jo neliko.“ LŽTGA pirmininkas dr. R. Povilaitis akcentavo žmonių teisę į saugumą, kurią pažeidžia skurdas ir socialinė atskirtis. Jo nuomone, sunku išgyventi labai jauniems, pasiligojusiems žmonės, daugiavaikėms šeimoms. Šiuo metu prie skurdo ribos artėja ir aukštųjų mokyklų darbuotojų gyvenimo sąlygos. Visuomenė supriešinta. Stiprėja žmonių politinė, informacinė, kultūrinė atskirtis. Pastebimas valdančiojo elito manipuliavimas jėgos struktūromis, teisėtvarka, informacija ir kt. Įsivyrauja nepotizmas, atskirų verslo ir informacijos grupių susiliejimas su valdžia, kuri imituoja ES demokratinį modelį, tačiau savo veiksmais primena netolimą sovietinę praeitį. Tai pavojinga visuomenei. V.Budnikas paaiškino, kad gyventojų skurdas ir jų socialinė atskirtis nuo šiol taps nuolatine Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro darbotvarkės tema. Jis dar kartą akcentavo, kad BVP nėra visuomenės gerovės matavimo rodiklis. Šiandien sparčiai augančia gerove džiaugtis gali vos 1 proc. turtingųjų, o likę 99 proc. gyventojų tokio pakilaus džiaugsmo nejaučia. Todėl teisingumo siekis turi tapti ne tik LŽTKC, bet ir visų žmogaus teisių organizacijų pirmaeiliu uždaviniu.
