Aiškėja daugiau detalių apie vakarykštę Ukrainos pajėgų kompleksinę ataką jūriniais ir atakos dronais prieš rusų pajėgas Kryme ir Novorosiiske.
GUR’o vado gen. K. Budanov teigimu numuštas ne vienas, o du rusų Su30. Vienas numuštas virš jūros netoli Krymo (įgula neišgyveno), kitas 50 km į pietus nuo Novorosiisko (įgula išgelbėta). Rusų karo propagandistų kanalai kol kas neigia informaciją apie antrą orlaivį, bet visgi vieno lėktuvo netektį Novorosiisko prieigose pripažįsta.
Beje, lėktuvas (-ai) numušti ne senutėle R73 raketa (kaip prieš kurį laiką numušti sraigtai), o amerikietiška AIM9. Taigi, Ukrainos pajėgos sparčiai vysto jūrinių dronų pajėgumą, juos pritaiko kaip nėšėjus modernioms vakarietiškoms raketoms.
Rusų kanaluose vis pasirodo retoriniai klausimai „o kas jeigu šalia jūrinių dronų pas ukrainiečius atsiras laivynas ir laivyno aviacija?“. Beje kai kurie rusų telegram kanalai signalizuoja, jog ne visi ukrainiečių jūriniai dronai grįžo į NDV. Apie 10 jų neva dar kažkur „snaudžia“ Juodojoje jūroje ir laukia taikinių. O tai vatos diskusijose kelia klausimus „o kada?“, „o jeigu?“, „o kodėl?“. Labai gerai, bijokit šūdagalviai.
Naktį ukrainiečiai dronais atakavo naftos perdirbimo infrastruktūrą Kamenske-Shahtinskyi (Rostovo prie Dono sr.). Ji nuo ukrainiečių smūgių jau kentėjo ne kartą ir ne du. Taip pat Ukrainos pajėgos smūgiavo rusų radiotechnikos gamyklai „Strela“ Briansko srityje.
Naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 165 dronais Shahed ir dronais-masalais. Ukrainiečiai teigia nunušę 69 dronus, 80 dėl EW veiklos nukreipti nuo taikinių. Labai intensyviai atakuotas Kharkivas. Dieną rusų žvalgybiniai dronai dirbo virš Mykolaivo. Ukrainiečiai juos fiksavo, ir viešai apie tai pranešė (žinoma, geriau būtų numušti). Tačiau nors ir praradę netikėtumo efektą, rusai vistiek atakavo Mykolaivą (tikėtina) balistine raketa.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Be pakitimų, visuose ruožuose dominuoja lokalūs susidūrimai.
Kharkivo kryptis.
Be pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Be pakitimų.
Lyman. Deja, bet agresorius vysto sėkmę Nove-Katerynivka-Novomykhailivka ruože. Svarbu, kad nelipa ant rusų 2-os armijos numindžioto grėblio prie Pokrovsko ir strimgalviais nesiveržia kuo giliau į ukrainiečių teritoriją, bet plečia flangus. Tikėtina, kad vasara Oskilo ir Severskyi Donets upių santakoje gali būti labai karšta.
Syversk. Be esminių pakitimų.
Donecko kryptis.
Ukrainos aviacija sėkmingai smūgiavo agresoriaus 6-os motošaulių divizijos vadovavimo ir valdymo punktui Bakhmut rajone. Ukrainos Generalinio štabo teigimu šis smūgis sutrikdys rusų pajėgų valdymą Pokrovsk sektoriuje. Atrodytų Bakhmuto rajone dislokuotas divizijos valdymo punktas turėtų vadovauti pajėgoms, veikiančioms Konstyantinivka sektoriuje. Iš Bakhmuto vadovauti vienetams, veikiantiems prie Pokrovsko, tai kaip iš miegamojo rėkti kaip virtuvėje bulves reikia pjaustyti. Beje, viešų šaltinių duomenimis nei Pokrovsk, nei Konstyantinivka sektoriuose 6-os divizijos vienetai nefiksuoti (pataisykite, jeigu klystame). Tad jei taip tikėtina, kad ukrainiečiai atakavo rezerve buvusios divizijos V2 punktą. Tikėtina taip gali sutrikti šios divizijos permetimas iš rezervo į kontaktinę liniją, t. y. pvz. link Pokrovsko.
Konstyantynivka.
Sunkūs mūšiai Toretsko vakariniame flange. Rusai nustūmė ukrainiečius nuo Sukha Balka į šiaurę. Taip pat sunkios kautynės prie Tarasivka. Agresorius čia plečia savo pozicijas, artėja prie Novoelenivka.
Rusų teigimu ruože fiksuoti ukrainiečių 425-ojo šturmo pulko padaliniai, kurie vykdo kontratakas. Žinoma, rusai paskelbė, jog visus nugalėjo Tačiau jei iš tiesų ruože pasirodė 425-tukas, tai rodo, kad ukrainiečiai nori sparčiai stabilizuoti situaciją ir neprileisti rudų prie Konstysntinivka. Taip šio vieneto dėka jiems tai pavyko padaryti Kotlyne-Uspenivka ruože (Pokrovsko sektorius).
Tiesa, ukrainiečių naudojama „ugniagesių komandų“ praktika yra ne iš gero gyvenimo. Panašu, kad vienetų, galinčių iš priešo atimti iniciatyvą mūšio lauke yra ne visuose sektoriuose, tad ukrainiečiams tai galinčius daryti vienetus ar jų padalinius tenka mėtyti iš vieno karšto taško į kitą.
Pokrovsk – Konstyantinopil.
Pokrovsk. Snukiadaužis tęsiasi, kontaktinėje linijoje be esminių pakitimų
Konstyantinopil. Rusų pastangos užimti Bahatyrį nebuvo sėkmingos, tačiau jie toliau užsispyrusiai bando. Tęsiasi sunkūs mūšiai.
Tautinės neapykantos kurstymu kaltinamos anglų kalbos mokytojos, partijos Nacionalinis susivienijimas narės Alinos Laučienės byla vėl grįžta į Vilniaus apylinkės teismą.
Generalinė prokuratūra buvo bylą atsiėmusi, tačiau teisiamoji pageidavo, kad būtų teisiama. Mat priešingu atveju taip ir liktų neaišku, ar A. Laučienė, 2023 m. parašiusi straipsnį „Lietuvi, tavo šalis pavojuje”, tikrai jame kurstė ar nekurstė tautinę neapykantą. Juk tokį atsakymą gali pateikti tik teismas.
„Oi ne, neatsikabino, – patikino A. Laučienė, paklausta, ar prokurorai ją paliko ramybėje, – bet gera žinia yra ta, kad yra šioks toks procedūrinis laimėjimas. Susitarėme su mano advokatu, kad reikia apskųsti Vilniaus apylinkės teismą ir Generalinę prokuratūrą, kad jie neteisėtai pasiėmė mano bylą. Prokuroras neteisėtai tos bylos pareikalavo, nors aš per trečią teismo posėdį nesutikau, kad mano byla būtų grąžinta prokuratūrai. Tačiau teismas mano bylą prokuratūrai vis vien atidavė, nors nebuvo jokių naujų įkalčių, jokių papildomų duomenų iš mano pusės.
Ir visiškai nebuvo atsižvelgta į žmogų.
Pirmiausiai turėtų rūpėti žmogus – jo emocijos, jo sveikata. Aš juk nesu dar nuteista. O jeigu būčiau nuteista, vis vien esu Lietuvos pilietė. Jie negali su manimi tvarkytis taip, kaip jiems šovė į galvą! Arba taip taisyti savo darbo brokus!
Deja, kiek girdėjau, tai buvo pirmas atvejis Generalinės prokuratūros gyvenime, kada jie viešai paskelbia, ką darys su įtariamuoju nusikaltėliu! Šiuo atveju – su manimi. Juk jie patys pripažino, kad padarė broką, kad būtent todėl byla turėtų būti grąžinama į prokuratūrą. Tačiau byla į prokuratūrą grąžinta be mano sutikimo. Aš pasakiau, kad su tuo nesutinku ir turiu teisę nesutikti. Pasakiau, kad aš noriu, jog teismas mane arba nuteistų, arba išteisintų, kaip jau ten sugalvos pagal įstatymą. Bet jie, prokuratūra, pasiėmė bylą, sugaišino visą mėnesį. Dėl to mes apskundėme aukštesnės instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas, ačiū Dievui, per mėnesį skundą išnagrinėjo ir nustatė, jog prokuratūra mano bylą atsiėmė neteisėtai. Todėl mano byla grąžinama į teismą. Jau paskirta teisminio posėdžio data, gegužės 14 dieną, 14 valandą.
Ir ką jie (prokuratūra) dabar darys?”
Kas liko svarstyti šiame, jau ketvirtame teismo posėdyje?
Turi būti bylos nagrinėjimo tęsinys, nes mane kaltinęs privatus detektyvas Olegas Rimanas dar nepasirodė.
Mane kaltinęs, skundą parašęs Markas Adamas Haroldas (buvęs Vilniaus savivaldybės tarybos narys – aut. past.) apklaustas jau antrajame posėdyje.
Dar turi kalbos ekspertė Gintarė Herasimenkienė pasisakyti, kuri parašė ekspertizę prieš mane. Na, o paskutinė turėtų būti kalbos eksperto, gerbiamo Laimučio Laužiko ekspertizė, kuri yra už mane. Po to bus mano baigiamasis žodis.
Ar nepavargote kovodama?
Baisūs dalykai. Tai labai daug kainuoja jėgų. Ne tik man, bet ir Nacionaliniam susivienijimui. Kai važinėjame po Lietuvą, tai matome, kiek žmonės „išardyti”, kiek supykę dėl viso šito. Sako – kaip gali būti, kad vienas gali kalbėti, jog reikia šaudyti tėvus ar atimti vaikus, jeigu klausosi rusiškos muzikos – ir nieko?! Ir tokius kalbėtojus išteisina, nes, pasirodo, tai esanti jų nuomonė.
Pati ekspertė antrame teismo posėdyje aiškino, kad jei komentaruose žmogus parašo, kad galima ar reikia kažką sušaudyti, tai, pasirodo, čia ne agresija, bet tik jo nuomonė. Ar jūs galite įsivaizduoti, kur mes gyvename? O mane teisia dėl to, kad pavadinau perėjūnais tuos migrantus ir tuos vietinius žmones, kurie čia gyvena, bet nepadeda kurti mūsų šalies. Netgi čia gimę neišmoksta lietuvių kalbos ir nekalba lietuviškai. Gal dėl to, jog buki? Esą „bukas”, anot prokurorų, yra labai didelis įžeidimas, nors bukas yra medis – ne liaunas, bet užsispyręs, lūžtantis tuojau pat.
O šeštoji buko reikšmė – abejingumas. Jis abejingas ir sau, savo gyvenimui, savo vaikams. Leidžia juos į rusiškas mokyklas, nors puikiai žino, kad jų vaikai bus kiemsargiai, nes be lietuvių kalbos neįstos į universitetus Lietuvoje. Tai yra labai abejingi žmonės, o aš sakau, kad mes esame labai išprususi šalis ir tai įrodžiau.
Mes – labiau išprusę, nes mūsų kalba yra archajiškiausia visoje indoeuropiečių kalbų šeimoje. Mūsų kalba yra indoeuropietiškų kalbų pramotė. Įrodyta, kad net sanskritas už mūsų kalbą jaunesnis. 1992 metais parašiau straipsnį, kuris pasklido po visą pasaulį tarp lietuvių. Parašiau, kokiais punktais remdamasi UNESCO 1992 m. nustatė, kad mūsų kalba pati gražiausia, melodingiausia pasaulyje, ir į šitą kalbą dabar kiša svetimas raides ir dar svetimus diakritinius ženklus nori įkišti!
O Dieve, rašykite, kiek įmanoma dėl šitų dalykų! Budinkite tautą!
Kalbate taip, tarsi iškelta byla, skundai, prokuratūra jūsų nė kiek neišgąsdino…
O kodėl mane gali išgąsdinti? Aš esu pilietė, aš esu lietuvė. Aš esu atsakinga už savo kraštą. Vilniuje lietuvių kalbos jau beveik nėra, visi užrašai rašomi angliškai. Juk jie pratina mus, pamažėle lenda į mūsų sąmonę, kad ir močiutė iš kaimelio išmoktų perskaityti angliškus užrašus.
Jeigu mane nuteis, na, už grotų gal neįkiš, bet skųsimės aukštesnės pakopos teismams. Jei reikės, tai ir į Strasbūrą.
Gal prokuratūra norėjo pasiimti jūsų bylą ir daugiau dėl jos į teismą jau nesikreipti?
Taip ir buvo! Kaip man aiškino teisininkai (ne vienas, bet keli), jeigu mane teismas išteisins, prokuratūra turės man kompensuoti už išlaidas advokatams, už patirtą neturtinę žalą ir t. t. Nes mes (Nacionalinis susivienijimas – aut. past.) mokame advokatams, o ir žmonės aukoja. Jeigu būtų uždarę mano bylą, aš tada vis vien nebūčiau išteisinta. Aš kybočiau tarp mėnulio ir žemės. O aš noriu teisiškai žinoti, kokia yra mano vieta Lietuvoje, kur aš gyvenu. Nes išteisina arba nuteisia tik teismas, o ne prokuratūra.
Tai politinė byla ir ji nukreipta prieš Nacionalinį susivienijimą, kad jį sužlugdytų. Bet išėjo atvirkštinis procesas. Jie neapsižiūrėjo, kad Tauta jau pradeda kilti. Pradeda atsibusti ir galvoti, kas čia vyksta Lietuvoje.
Jaučiu didžiulį žmonių palaikymą. Kur tik nuvažiuoju, žmonės atpažįsta mane, apkabina ir už galvos susiėmę klausia, kas bus jų vaikams, kas jų laukia?
Į trečią mano teismo posėdį atėjo 60 žmonių, net nebuvo, kur sėstis, nes neleido įsinešti papildomų kėdžių. Senukai į sienas ramstėsi, nors kojeles jau skauda…
Labai daug sveikatos tai kainuoja. Gal tikslas toks – sužlugdyti tuos, kurie dėl Lietuvos dar kovoja? Sužlugdyti būtent tokiais metodais?
Gegužės 2-osios rytą rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj „Radio NV“ eteryje su vedančiąja Tatjana Ivanskaja kalbėjo apie Ukrainos ir JAV pasirašytą susitarimą, pagrindinę jo problemą, situaciją fronte, priešo veržimasi į Dnepropetrovsko sritį.
Sveikinu jus, žmonės, ir Šlovė Ukrainai. Speciali radijo NV laida tęsiasi. Su jumis Tatjana Ivanskaja. Deja, turime techninių sunkumų, bet vis dėlto esame eteryje. Kartu su mumis rusijos ir Ukrainos karo veteranas Evgenas Dykyj, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius.
Pone Eevgenai, džiaugiuosi galėdama jus pasveikinti ir šlovė Ukrainai
Didvyriams šlovė. Labas rytas
Pone Evgenai, pirmiausia noriu su jumis aptarti, kaip pasikeitė tam tikra Amerikos administracijos retorika. Kai tik buvo pasirašyti susitarimai dėl naudingųjų iškasenų, iškart Donaldo Trumpo specialusis atstovas Keithas Kellogas kažkaip pamatė, o gal suprato, kad rusai kalba apie tas sėkmes fronte, bet jos pasirodo gerokai perdėtos. Kaip manote, kodėl įvyko toks praregėjimas ir kas tam turėjo įtakos? Tai dėl to, kad pasirašė susitarimą ir kažkiek amerikonai supranta, jog jiems kaip nors teks padėti ukrainiečiams, jei nori mūsų naudingųjų iškasenų, ar kas nutiko?
Na, visų pirma, taip sakant, šita tikrai gera žinia manęs per daug nesužavėjo. Vis dėlto, su visa pagarba generolui Kellogui, apskritai jis yra beveik niekas. Jis yra specialusis atstovas. kurio vieninteliai įgaliojimai – bendrauti su Ukraina. Netgi priminsiu, kad iš esmės jis turėtų derėtis ir su Ukraina, ir su rusija, bet rusai pareiškė, kad Kelloggo nepriims kaip derybininko, nes jis (o dabar atkreipkite dėmesį) yra, jų požiūriu, per daug proukrainietiškas. ir jų buvo įsiklausyta. Su jais kalbasi labai atvirai prorusiškas Witkoffas. Todėl atleiskite, bet tai, ką sako generolas Keithas Kellogas, visa tai jo asmeninė pozicija.
O jis toli gražu nėra pats blogiausias iš tų, kurie susiję su dabartine administracija. Netgi priešingai. Iš tų, kurie vis dar kažkaip, taip sakant, laikomi trampistais, jis yra bene geriausias mūsų atžvilgiu žmogus. Ir todėl tai, ką jis sako, toli gražu nėra būtinai oficialu, bet gi tai, ką vėliau iš tikrųjų palaikys ir priims Trumpas ir kompanija.
Kellogas išties mums simpatizuoja, ko su visais niuansais, deja, nepasakysi apie pagrindinius jo bosus, ir būtent nei apie Trumpą, nei J. D. Vance‘ą, kurie, vėlgi vadinkime daiktus tikrais vardais, gana atvirai simpatizuoja mūsų priešams. Ir ta Trumpo simpatija putinui niekur nedingo. Tad, kaip sakoma už „porebriko“, gal dėl to nesvaikim.
Kitas dalykas, kad amerikonai… Dabar mes jiems padovanojome tokią sąlyginę pergalingą iki Trampulio pirmojo šimto dienų tą pasirašytą sutartį dėl naudingų iškasenų. Vis dar labai didelis klausimas, kaip toliau klostysis tos sutarties istorija. Klausimas toli gražu nebaigtas. Priminsiu, kad ankstesnė sutarties versija, kurią siūlė JAV, jau nekalbant, kad ji buvo visiškai nepriimtina, na, buvo tokia, jog net nėra apie ką kalbėti. Bet jos buvo 90 puslapių. Ta sutartis, kuri dabar pasirašyta, lygiai tokiu pat šriftu užima 12 puslapių. Tai yra tik 1/8-oji klausimų, kurie, sakykim, bus aptariami tuose 12 puslapių, kuriuos pasirašėme. Ten tikrai nėra nieko tragiško, nieko nebepataisomo. Tai tiesa. Sandoris nėra baisus, lyginant su tuo, ką iš esmės mums siūlė amerikiečiai, nes būtent tie klausimai yra labai svarbūs ir jų dar nespėta suderinti, kadangi šalių pozicijos labai skiriasi. Tad jie turėtų būti įtraukti į vadinamuosius techninius susitarimus.
Na, žinote, tai panašu į tuos bankinius susitarimus, kur kai kurie, kartais patys svarbiausi punktai, yra ne pagrindiniame sutarties tekste, o pastabose su žvaigždute. Ir tos pastabos smulkiu šriftu, kurias iš tikrųjų visada verta perskaityti, ir visa eilė labai rimtų dalykų įtraukiami į vadinamuosius techninius susitarimus, kurie dar nėra parengti. Ir, atvirai kalbant, kol jų nepamatėme, iš vis sunku įvertinti, ką pasirašėme.
Ir tai, kad parlamentas greičiausiai ratifikuos tuos 12 puslapių neturėdamas techninių susitarimų, na, tai man asmeniškai daug ką pasako. Beje, tiesą sakant, tai nereiškia nieko gero.
Betgi vienaip ar kitaip mes dar nieko ypatingai nepraradome. Tiesiog patekome į didelės rizikos zoną. O Trampulis įstengė per 100 dienų pasakyti, kad gerai, pergalė pasiekta, jis pasirašė istorinį, epochinį susitarimą.
Beje, norintiems tai priimti už gryną pinigą, primenu, kad Donaldo Trumpo kalbose kiekvienas jo nusičiaudėjimas, kiekvienas jo atsitraukimas nusiplauti rankų visada yra absoliučiai istorinis ir absoliučiai epochinis. Jis nežengia jokių neistorinių ar neepochinių žingsnių, net jei turi nuo sofos nueiti iki tualeto. Atitinkamai šią sutartį jis taip pat paskelbė istorine ir epochine.
Na, ir aišku, jeigu jis jau pasirašo su mumis ką nors istorinio, epochinio, gero, tai jis, na, negali nežengti bent poros retorinių, sakykim, žingsnių link mūsų. Tuos retorinius žingsnius žengė, būtent, J. D. Vance‘as, paprastai, ramiai ir tiesiai šviesiai pasakydamas, kad gerai, jie dabar taip pat pasirengę derėtis su mumis ir su rusais per kitas 100 dienų. Na, turėtume už tai būti nepaprastai dėkingi.
Pastarąsias 100 dienų jie atvirai mus spaudė rusų naudai, o dabar mainais į susitarimą dėl naudingųjų iškasenų yra pasirengę visa tai pratęsti dar 100 ateinančių dienų. Na, žinoma, turėtume tai labai vertinti. Tiesa, buvo keletas kitų žemesnių pareigūnų pareiškimų bent jau ta tema, kad tos trijų dienų putino paliaubos ne visai tai, ką jie norėtų matyti. Tačiau, beje, visi tie pareiškimai buvo visiškai vienodi.
Taigi, jie apie mus kalba arba atvirai priešiškai, kaip buvo per skandalo Ovaliajame kabinete istoriją (pamenate, kai mūsų prezidentas staiga tapo diktatoriumi), arba jie apie mus kalba taip, kaip dabar, tarsi neva apie draugus, bet visiškai žeminančiai, tarsi patys savaime būtume niekas ir visa savo egzistencija dėkingi Trumpo administracijai.
O apie putiną jie visą tą laiką kalba visai kitu tonu. Netgi tada, kai jie išreiškia kažkokį, sakykim, nepasitenkinimą jo veiksmais, tai pateikiama kaip labai diplomatiškas, labai korektiškas susirūpinimas.
Šiaip atrodo, lyg rusija būtų viena šalis, o ne rusija ir Šiaurės Korėja – dvi šalys, kurios būtent diplomatiškai kartu kalba visam pasauliui. Jų retorika visam pasauliui visiškai nediplomatiška, jų bendravimo maniera absoliučiai chamiška. Ir tik su kremliumi ir, atsiprašau, su Pchenjanu bendraujama labai pagarbiai. Štai ką turime suprasti ir nė minutei nepamiršti, kai kalbame apie bet kokį bendravimą su Trumpo administracija ir ko iš jų tikėtis.
Na, verta prisiminti, pone Evgenai, mes gi pamename kaip Trumpas pasakė: „Taip, jis geras vaikinas, man patinka mano draugas, mano bičiulis“.
Dabar pakalbėkime apie tai, kas būtent vyksta fronte. Kaip pareiškė Aleksandras Syrskis, rusija dabar gerokai padidino karinių veiksmų intensyvumą, nepaisant to, kad teigia esanti pasirengusi paliauboms tomis greitai būsiančiomis „pobedabesijos“ dienomis. Kartu jis sako, kad daugiausia okupantai dabar pagrindines pastangas sutelkia Pokrovsko kryptimi. Suprantame, kad jie nori pasiekti kokią nors pergalę iki to parado Raudonojoje aikštėje, pasakyti, kad priropojo Donecko srities, atleiskit, Dnipropetrovsko srities ribas. Matėme pranešimus, kad jau iš Dnipropetrovsko srities evakuojamos šeimos su vaikais.
Kokia situacija ten dabar? Ir ar tikrai matote, kad dėl „pobedabesijos“ jie pradėjo dar labiau spausti, ar tai tokia permanentinė situacija?
Tai permanentinė situacija, tiesiogiai susijusi su „pobedabesija“, su ta trijų dienų paliaubų istorija. Tos trijų dienų paliaubos tikrai naudingos išskirtinai putinui. Na, jūs suprantate, kad jei jis oficialiai tai paskelbia, tai, atsižvelgiant į mūsų sudėtingus santykius su buvusiu pagrindiniu sąjungininku, kuris dabar faktiškai yra pagrindinis putino sąjungininkas (konkrečiai turiu omeny Jungtines Valstijas) ir atsižvelgiant net į, sakykim, vis dar labai atsargią ir „pirmyn-atgal“ poziciją mūsų europiečių, na, tikrai be kabučių, tikrai sąjungininkų, bet vis tiek labai atsargių sąjungininkų, taigi, atsižvelgiant į visa tai, negalime sau leisti nutraukti tų paliaubų, jei rusai jų laikysis.
O rusams niekas negresia, jei dvi paras nešaudys. O dar ir turės garantiją, kad jei jie atlikinės tą savo religinį ritualą… O tas „pobedabesijos“ paradas yra ne kas kita, kaip būtent religinis ritualas. Jie apie Antrąjį pasaulinį karą sukūrė būtent tokį, na, galima sakyti, nekrofilinį kultą, turintį visus tokios pseudoreligijos požymius. Ir štai toje jų pseudoreligijoje jie turi didžiausią šventę, didžiausią ritualinį įvykį.
Ir tokiu būdu jie gauna garantiją, kad tame „pobedabesijos“ parade nedalyvaus Ukrainos dronai, kurie iš tikrųjų galėjo tapti to parado oro komponento dalimi. Ne tik su tam tikrais niuansais. Paprasčiausia jie galėjo, pavyzdžiui, ne šiaip paraduodami praskristi virš Raudonosios aikštės, bet ir, pavyzdžiui, nusileisti ant Mauzoliejaus tribūnos.
Ir štai putinas faktiškai užsitikrino tą „pobedaobesiją“, paskelbdamas savo taikos iniciatyvą. O visa kita fronte? Tiesą sakant, fronte, niekas niekada nebuvo siejama su jokiomis iškilmingomis datomis. Beje, karas vyksta ketvirtus metus ir jau ketvirtus metus man tenka reguliariai komentuoti šią temą. Kažkodėl mes ieškome kažkokių sąsajų tarp fronto įvykių ir kalendorinių datų. Kažkodėl mes patys sugalvojome mitą, kad putinas yra apsėstas kalendorinių datų. Ir jie jau seniai pademonstravo, kad taip nėra, nes pats putinas yra kremliuje, o jo generolų nuvertinti nereikėtų. Tai nėra situacija su Kijevo užėmimu draugo Stalino įsakymu, kai iš ties buvo duotas įsakymas bet kokia kaina užimti Kijevą iki 1943 m. lapkričio 7-osios., spalio revoliucijos metinių. Ir todėl per tą operaciją paguldė galvas kone 600 000 karių. Betgi šiuo atžvilgiu laikai pasikeitė, niekas ten nesiųs papildomų pajėgų į nuostolius, be tų, kuriuos ir taip kasdien patiria nepaprastai didelius.
Būtent gegužės 9-osios istorija yra šiek tiek kitokia. Jiems išties jau ne pirma diena nuo tos istorijos su derybomis Rijade pradžios. Jiems duotas įsakymas panaudoti paskutines jėgas, imituoti tai, ko iš tikrųjų nebuvo jau kelis mėnesius.
Tiesą sakant, jie jau iš esmės prarado iniciatyvą. Jų galios, iniciatyvumo pikas buvo praėjusių metų rudenį ir žiemą. Tada taip, tada jie tikrai galingai slinko iš visų pusių. Dabar taip jau seniai nėra. Štai, Pokrovskas ryškiausias pavyzdys. Jie iki jo prišliaužė, jie į jį įsirėmė ir realiai mato, kad niekada jo nužims.
Betgi dabar dėl šių derybų, kad mus kaip nors prispausti iki kapituliacijos, reikia imituoti, kad jie vėl atseit perima iniciatyvą, kad vėl sprendžia, kur, kada ir kaip kovoti. šiuo klausimu jie dabar čiupinėja Zaporižės kryptį. Tam jie net bando įvykdyti kai kuriuos, na, dar ne rimtus desanto išmetimo, bet jau žvalgybos mūšiu veiksmus net į dešinįjį Chersono srities krantą.
Visa tai yra dalis vieno dalyko. Tai toks didelis galingas spaudimas, kuris ir mūsų sąjungininkams, ir, jei pasiseks, tai ir mums, turėtų sudaryti tokį įspūdį, jog dabar vienintelė mūsų galimybė bėra pasirašyti tuos Trumpo susitarimus, kurie faktiškai yra kremliaus susitarimai.
Jie turi sukurti vaizdelį, kuris atitiktų tai, ką pareiškė Trumpas. Pamenate, ką jis pasakė, kai buvo paklaustas: „Kur yra rusijos nuolaidos šiame pasiūlytame susitarime?“ O Trumpas pasakė: „Kaip? rusija padarė didžiulę nuolaidą. Ji neužims visos Ukrainos“.
Tai yra visiškas nesvarumas. Taip. „Pagarba man, nes ji neužėmė visos teritorijos“.
Taip, tai Ukrainos ginkluotosios pajėgos sukūrę situaciją, kad buvo užgrobta ne visa Ukrainos teritorija. Jau seniai apie tai net nekalbama.
Ne. Pasirodo, putinas žengė link Trumpo ir tik dėl to jis nenori sutikti. Tebūnie, neužims visos Ukrainos. O kitaip ji tiesiog guli pasiruošusi, tik ir laukia, kad jis ją užgrobtų. Taigi pagal tą Trumpo pareiškimą, kai žmogus gyvena jo išsigalvotoje realybėje, žmogus gyvena visiškai kitoje visatoje.
Bet jiems reikia tai paremti bent kažkokiu paveikslu, todėl dabar rusai turi įsakymą pulti visur, kur tik pasiseks, ir neskaičiuoti nuostolių. Ir todėl Dnipropetrovsko sritis labai tinka visam paveikslui. Net jei jie turėtų tik vieną Dnipropetrovsko srities linijinį metrą, o daugiau ten vargu ar galima tikėtis. Bet jie iš to vieno linijinio metro padarytų reportažą ir paskelbtų, kad į kontrolę perimta dar viena sritis, ir tuo atitinkamai mojuotų derybose.
Pone Evgenai, aš jums taip pasakysiu. Dabar žiūriu į Donaldo Trumpo pranešimą jo tinkle ir dabar jums pasakysiu, kad yra dar viena pergalės diena. Trumpas paskelbė Jungtinėse Valstijose gegužės 8-ąją pergalės diena Antrajame pasauliniame kare. Jis pareiškė, kad JAV nuveikė daug daugiau nei kitos šalys, kad pasiektų tą pergalę.
O mes laimėjome abiejuose karuose ir niekas net nepriartėjo prie mūsų drąsa, narsa ir įgūdžiais. Na, o be to, lapkričio 11-ąją Jungtinėse Valstijose dar minima pergalės Pirmajame pasauliniame kare diena. Na, taip. Tokie reikalai. Turbūt jie tikriausiai dabar varžysis, kas laimėjo. Bet čia kažkodėl, žinote, kaip tik pamirštama Ukraina…
Atsiprašau, kad įsiterpiau. Trumpui dar ir iš vis ne itin kas dėl mokyklinio istorijos kurso. Europoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945-ųjų gegužės 8-ąją. Tačiau išties JAV kariavo iki 1945-ųjų rugsėjo 2-osios, nes pagrindinis JAV karinių operacijų teatras buvo Ramusis vandenynas. o Japonija kapituliavo tik 1945 metų rugsėjo 2 dieną po branduolinių smūgių Hirošimai ir Nagasakiui.
Na, Trumpas pasirodo besąs netgi visiškai elementarus… Vadinasi, jei jis skelbia būtent pergalės dieną Antrajame pasauliniame kare, tai Valstijoms tai tikrai rugsėjo 2-oji. Na, Trumpas pasirodo besąs toks beraštis, kad net to nežino. Jis tiesiog pažiūrėjo, ką sąjungininkai Europoje švenčia gegužės 8-ąją. „Nagi paimkime iš jų ir pasakykime, kad iš tikrųjų tai mūsų“.
Be to, sąjungininkai ne švenčia gegužės 8-ąją, o prisimena, nes tai yra atminimo diena.
Pone Evgenai, labai ačiū.
Su mumis buvo rusijos ir Ukrainos karo veteranas, buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas, Nacionalinio Antarkties mokslo centro direktorius Evgenas Dykyj.
Ukrainos tv24 Youtube kanale žurnalistas Igoris Jakovenko kartu su karo ekspertu Sergejumi Grabskiu aptarė Ukrainos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje, buvusio Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vado generolo Valerijaus Zalužno naujausią pareiškimą. Pasak buvusio Ukrainos GP vado, Rusijos ir Ukrainos karas visiškai pakeitė karo pobūdį, nes dėl nepilotuojamų sistemų ir skaitmeninių technologijų tradicinės ginklų rūšys, dešimtmečius lėmusios karo pobūdį, tapo istorija.
Sergejau Maratovičiau, jei neprieštaraujate, norėčiau pradėti nuo generolo Zalužno pranešimo penktadienį Ukrainos ir Didžiosios Britanijos ginklų forume. Na, man pasirodė, kad tas pranešimas šiaip yra gana svarus, ir manyčiau, kad jo aptarimas leistų mums, na, bent tiems, kurie nėra karo ekspertai, pažvelgti į tai, kas vyksta, nauju žvilgsniu. Ar neprieštaraujate?
Visiškai neprieštarauju.
Jei leisite, pradėsime paprasčiausiai paprašydami parodyti tą tekstą ekrane. Tai Zalužno pranešimas. Na išsyk galiu pasakyti, kad šiek tiek patrumpinau, nes jis vis tiek ilgas. Taigi:
Žvalgybiniai, smogiamieji dronai ir artilerijos ugnį nukreipiantys dronai sujungti su situacijos suvokimo sistema padarė mūšio lauką visiškai skaidrų. Visa tai suteikė neribotas galimybes smogti didelio tikslumo smūgius taktiniu lygiu. Lygiai kaip ir Pirmasis pasaulinis karas, šis karas atsidūrė aklavietėje.
Esminis žodis čia yra „stuporas“. Prie to grįšime ir aptarsime, kas tai yra.
Tikslūs smūgiai į logistikos maršrutus šiandien tapo absoliučiai įprastu reiškiniu. Dar daugiau, tokie smūgiai jau tapo išstūmimo iš pozicijų taktikos dalimi.
Taigi dėl absoliutaus skaidrumo susidarė nuo priekinių linijų 10–15 kilometrų ištisinė mirties zona. Jau nebestebina, kai dronas medžioja ne grupinį taikinį ar šarvuotą objektą, o netgi pavienį karį. Beje, ta zona nuolat plečiasi, kaip auga ir tikimybė ten būti sunaikintam.
Ir štai generolas Zalužnas daro išvadą: „Galime drąsiai teigti“. Taigi, šešios išvados:
1. Dėl nepilotuojamų sistemų ir skaitmeninių technologijų dešimtmečius lėmę karo pobūdį tradiciniai ir žinomi ginklų tipai tapo istorija. Jų jau nebėra.
Puolimo operacijų pagrindu nuo 1915 m. buvę šarvuotos mašinos tapo neapsaugotos nuo pigių dronų smūgių, todėl jų naudojimas kituose mūšių tipuose šiandien yra neįmanomas.
3. GPRS padėties nustatymą naudoję didelio tikslumo ginklai prarado savo efektyvumą dėl elektroninio karo priemonių plėtros.
4. Oro gynyba išgyvena bene didžiausias transformacijas. Dėl to, kad atsirado daugybė mažų ir pigių dronų, tapo ekonomiškai nepraktiška oro gynybos sistemose naudoti itin brangias raketas.
5. Oro erdvė virš mūšio lauko tapo neprieinama pilotuojamai aviacijai ir pavertė ją pagalbine oro gynybos priemone. Aviaciją reikia modernizuoti, kad galėtų vykdyti žvalgybą ir smogti iš visiškai kitokio nuotolio.
6. Jūrinę erdvę pamažu užėmė jūriniai dronai. Dabar galingi laivai slepiami saugomuose uostuose.
Tai ne tik technologijos. Visa tai reikalauja visiškai permąstyti įdiegimo formas ir būdus. Kaip to pasekmė – turi būti peržiūrėta karinė doktrina.
Savo ruožtu tai sąlygotų ginkluotųjų pajėgų organizavimo ir, galiausiai, gynybos planavimo principų peržiūrą.
Citatos pabaiga. Ir, Sergejau Maratovičiau, aš nė kiek neabejoju, kad viskas, ką generolas Zalužnas parašė ir pasakė šiame pranešime, jums gerai žinoma. Dėl to nekyla nė menkiausios abejonės, bet vis dėlto tai koncentruota…
Na, pirmiausia, žinote, yra principas: svarbu, kas tai pasakė. Kai tai paremta generolo Zalužno autoritetu, tai tampa kiek kitokiu tekstu. Tačiau svarbiausia, kad jame koncentruota forma pateikiama keletas esminių nuostatų su išvadomis.
Visų pirma, tai tikrai visiškas karybos permąstymas.
Antra, na, iš esmės Zalužnas sako, kad karas yra aklavietėje, kad remiantis tuo, kas čia pasakyta, iš esmės puolimas neįmanomas nei vienai, nei kitai pusei. O tai reiškia, kad reikia kažką sugalvoti, kad reikia kažką daryti. Bet jei tokioje situacijoje karas tampa visiškai beprasmiu, tai yra situacija, kai mūšio laukas apmirė, nes tai mirties laukas, mirties zona, kuri tęsiasi į gynybos gilumą 10-15 km nuo fronto linijos. Tai ką, ir kaip galima nuveikti tokioje situacijoje?
Kokias išvadas iš to darote jūs? Ir svarbiausia, kam naudinga, kas yra to karinės padėties pasikeitimo, karo pasikeitimo, kaip tokio, naudos gavėjas?
Na, į Jūsų paskutinį klausimą atsakymas akivaizdus. Ukraina pasirodė besanti ne tik pajėgi atlaikyti tokį stulbinantį smūgį, koks buvo smogtas tiek vasario 24-ąją, tiek ir vėlesniais karo mėnesiais bei metais, bet pasirodė pajėgi sulaikyti tą kariaunų laviną, kuri ir dabar lyg ir bando pulti. Tos rusijos kariaunos, ir toliau bando pulti, ir tai akivaizdu. Tačiau Ukraina padarė tai, ko niekas iš jos nesitikėjo.
Ukraina išties įvykdė perversmą ir, šit kaip, „žudikai“ – valdomų nepilotuojamų orlaivių kuopa Ukrainoje atsirado jau 2022-ųjų pabaigoje.
Taigi jau tada, be kita ko, generolui Zalužnui vadovaujant arba, taip sakant, laiminant, Ukraina suprato savo stipriąją pusę. Ir todėl mes dabar (na, aš vengiu tokio apibrėžimo kaip karas) atsidūrėme aklavietėje, o karas – stuporo būsenoje. Tradicinis karas, kuriam ruošėsi rusijos kariuomenė, atsidūrė stuporo būsenoje.
Beje, mes matome, paprasčiausiai, klasikinį paveikslą to, kas vadinama karu iki išsekimo. Ir kyla klausimas, kas turi daugiau erdvės manevrui. Ir čia vėl matome vaizdą, kai Ukraina, tarsi greičiau išnaudodama mokslinį ir techninį mūsų sąjungininkų potencialą, turėdama nesunaikinamą gamybinę bazę, prisitaiko prie šių dienų realijų. Nes viskas, ką pasakė generolas Zalužnas, viskas susiję su Ukrainos kariuomene. Ukraina pirmoji pradėjo atakas jūriniais dronais, kurios efektyviai suvarė rusijos laivus į uostus. Ukraina smogė Maskvai bepiločiais orlaiviais. Pamenate tą istorinį drono skrydį ir sprogimą virš suvažiavimų rūmų kupolo – ilgojo nuotolio drono?
Ką rusija dabar naudoja taktiniame lygmenyje? Taktiniame lygmenyje rusija daro labai daug, naudodama, taip sakant, iš Ukrainos karo genijaus nukopijuotas technologijas. Jie turi galimybę to pasidaryti daug daugiau. Tačiau [tik] operatyviniu ir strateginiu lygmeniu…
Žinote, kai manęs klausia, ką manau apie kažkokį nepilotuojamą orlaivių tipą, nuoširdžiai prisipažįstu, kad neturiu supratimo, nes jie taip greitai kinta, kad net pabandyti įsiminti bent keliolika tų nepilotuojamų aparatų pavadinimų būtų visiškai beprotiška ir nenaudinga užduotis.
O ką mes kasdien matome iš rusijos federacijos pusės? „Shahedus“ – „Geran“ parodijas, „Shahedus“ – „Geran“ parodijas. Tai va tai, kas pas mus atskrenda tarsi pavydėtinu dažnumu ir, kaip sakoma, užsispyrusiais, kas galėtų būtų panaudota daug geresne forma… na bet apie rusiją nekalbėsiu.
Taigi, taip, generolas Zalužnas kaip tik apibūdino Ukrainos doktriną, kuri parodo pasauliui, kaip šalis, turinti daug kartų mažiau ekonominių, žmogiškųjų ir materialinių išteklių, gali atsispirti šaliai, kuri, kad ir lenkia ją visais šiais rodikliais, bet neturi galimybių greitai persitvarkyti.
O čia, ar žinote, koks yra keblumas? Keblumas toks, kad yra šiek tiek sarkastiška istorinė frazė, jog generolai ruošiasi praėjusiam karui. Taip, o jei Ukrainoje, tai jau taip nutiko, kad dabar kariaujantys Ukrainos generolai, tai tie patys kapitonai, pradėję karą 2014-aisiais, vadinasi, tai karo generolai, kurie visą tą karinių operacijų patirtį yra patys išbandę ir patyrę.
Gi rusų generolai, na, mūsų laimei, jie gerokai atsilieka. O rusijos karinė ekonomika yra taip vertikaliai struktūrizuota, kad jos pertvarkyti ir perkelti į aukštesnį ir efektyvesnį lygį tiesiog neįmanoma.
Būtent todėl matome tankus, būtent todėl matome balistines raketas, skrendančias į Ukrainą. Bet šiaip, tai taip. Jos atneša mums nelaimingą sielvartą ir kančią, tačiau jos nėra instrumentas, galintis palaužti Ukrainą.
Ukraina gi vėlgi parodė, kad vienas karys yra pajėgus atsispirti dešimčiai, jei tas karys yra ginkluotas aukštųjų technologijų ginklais. Nes iš tikrųjų, kai mes sakome ir čia pasitelkiame citatą iš generolo Zalužnio straipsnio – „drono taikinys yra ne tik pėstininkų grupė, ne tik šarvuotas taikinys, o netgi vienas karys“ – tai leidžia mums sakyti ir teigti, kokia efektyvi yra ta priešpriešos sistema, kad faktiškai neutralizavo, nepaisant milžiniško rusijos kariuomenės pranašumo.
Šiandien, jei neklystu, kovoja 629 000 reguliariosios armijos karių. Tai daugiau nei 3 300 tankų ir apie 10 000 (betgi aš galėčiau pasitelkti skaičius, bet tai nėra svarbu) kitų ginkluotės rūšių ir karinės technikos. Jie darosi visiškai nenaudingi.
Atkreipkite dėmesį, kas pirmasis šaukė apie energetines paliaubas. rusijos federacija. Todėl, kad mes jau daug kartų kalbėjome, jog suprantame, kad labai sudėtinga pakenkti būtent energijos generavimo, energijos perdavimo kompleksų objektams. Jei kalbame apie elektrą, tai labai sunku. Bet gan lengvai pažeidžiami yra būtent naftos perdirbimo objektai.
Ir rusija tai laiko lyg ir svarbiausiu dalyku, suprasdama savo bejėgiškumą tokioje padėtyje. Būtent dėl to, atkreipkite dėmesį į tai, ką pasakė Zalužnas: „pigus, masinės gamybos ir efektyvus“.
Taigi dėl pigių, masiškai gaminamų, efektyvių. Leiskite užduoti jums klausimą. Kiek įmonių Ukrainoje kūrė ir gamino bepiločius orlaivius iki didelio masto invazijos pradžios? Taigi, taupydamas mūsų laiką, aš jums atsakysiu. Septynios. Kiek įmonių šiandien kuria dronus, diegia, naudoja ir bepiločių orlaivių gamybą plečia? 500. Ukrainoje yra 500 įmonių. Be to, drįstu pastebėti, kad tai nereiškia, kad visos 500 įmonių yra, sakykim, Charkive arba Dnipre, Odesoje, Kyjive ar Lvive. Tos įmonės turi savo gamybos patalpas tiek Ukrainoje, tiek užsienyje, o tai jau šiandien pateikia didžiulę žemėlapio aprėptį tiems, kurie nori mus išgirsti.
Deja, labai apgailestauju, kartoju dar kartą, generolai ruošiasi praėjusiam karui. Kažkodėl generolai mano, kad gali laimėti karą tais metodais, būdais ir ginklais, kuriuos kadaise turėjo. Bet tie, kurie nori mus išgirsti, labai dėmesingai ir išsamiai perima mūsų patirtį, labai dėmesingai ir išsamiai, perima mūsų ginkluotę ir karinę techniką.
Jau šiandien, kalbėdami su savo vaikinais, matome, kad kai kurių tipų nepilotuojamos sistemos, kurias, na, su tam tikru patosu, mums perduoda mūsų sąjungininkai, jos jau yra visiškai bejėgės, nepaisant kolosalios kainos. Ir akcentuojama būtent maža kaina, lankstumas ir masinė gamyba.
Be to, žinote, daugiau dėmesio kreipčiau į antrąją generolo Zalužno straipsnio dalį, kurioje aprašomas masinis šiuolaikinių technologijų panaudojimas, nes karas – ne tik mūšio laukas, karas – konfrontacija logistikoje, karas – konfrontacija elektroninėje erdvėje, karas – konfrontacija informacinėje erdvėje.
Ir čia, regis, laimės tas, kuris visus tuos modelius greičiau įvaldys. Turiu pripažinti, kad šiandien informacinėje erdvėje rusija yra neginčijama lyderė. Ji sėkmingai naudoja, taip sakant, XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio technologijas, tai yra socialinius tinklus ir galimybę manipuliuoti visuomenės sąmone.
Tačiau dabar visa tai pasiekė visiškai kitą lygį – būtent dirbtinio intelekto panaudojimą. Ir, žinote, taip, paaiškėjo, kad aš jokiu būdu neturiu teisės atskleisti ukrainiečių vaikinų [tapatybės], kurie naudoja šį dirbtinį intelektą, na, be kita ko, ir informacijai rinkti. Taigi, iš savo asmeninės patirties pasakysiu taip: man prieinami dirbtinio intelekto įrankiai nesuteikia galimybės stebėti socialinių tinklų. Ar tai reiškia, kad tai dirbtinio intelekto galimybes viršijanti užduotis? Visai ne.
Grįžtant prie tų vaikinų, apie kuriuos kalbėjau, jie sako: „Taip, iš principo, mes turime galimybių ir jau bandome pasinaudoti tomis galimybėmis, operuodami septyniais šimtais terabaitų informacijos“. Net negaliu, patikėkit, įvertinti tos informacijos, kuri yra filtruojama ir naudojama, apimties. Tačiau šiandien tai jau leidžia daryti įtaką situacijai ir gauti informaciją iš bet kurios pasaulio vietos, nes dirbtinis intelektas tai daro.
Dronai yra gerai, bet čia, matot, aš turiu teisę kalbėti, nes su generolu Zalužnu vienu metu mokėmės toje pačioje mokymo įstaigoje, tik jis buvo kariūnų fakultete, o aš – karininkų. Prisimenu fakulteto viršininką pulkininką Kozlovą. Na, telaimina jį Dievas, jei išgirs apie mus. Todėl vien į dronus nesikoncentruočiau.
Ir štai generolas Zalužnas pabrėžė dar vieną svarbų šio karo bruožą. Būtent naujos amunicijos gabenimo priemonės, kurioms galėtų būti panaudotos naujos technologijos. Nes, pamenate, visada monotoniškai ir nuosekliai sakydavau, kad nurašyti artileriją dar anksti, nes artilerija mums vis tiek suteikia galimybę smogti labiau koncentruotus smūgius ir su didesne sprogmenų mase.
Tas pats pasakytina ir apie aviaciją. Taip, dabar kalbame apie tai, kad šiuolaikinė aviacija, kuri egzistuoja šiandien, vargu ar gali būti efektyvi. Bet jei šiek tiek pafantazuosime ir manysime, kad aviacija naudos balistinių raketų technologiją, tai yra, nulėks toli į kosmosą, tapdama nepasiekiama naikinimo priemonėms ir dideliu greičiu puls objektą, esantį už šimtų tūkstančių kilometrų, kaip kovinio kontakto linijoje.
Tai jau visiškai naujas žodis. Klausimas, ar Ukraina turi tokių galimybių? Šiandien apie tai kalbėti dar anksti, tačiau technologijos, kurias dabar kuria Ukraina, naudodama mūsų Vakarų sąjungininkų mokslinį ir techninį potencialą, rodo, kad taip.
Ir vėl grįžtame prie to šauksmo, o tas straipsnis būtent ir yra diplomato ir kariškio šauksmas, kad ponai Vakaruose, mes neturime tiek laiko, jog galėtume jį marinuoti ir tarsi tikėti, kad senas geras tankas gali išspręsti tą klausimą, pergalės būsimame kare klausimą, nes šis karas parodė, kad mūsų priešas turi patį svarbiausią dalyką – žmogiškąjį potencialą, kurį jis meta į mūšį be jokių apribojimų, be jokių abejonių.
Ir būtent tai neleidžia mums teigti, kad Ukraina yra pajėgi perlaužti šio karo eigą. Mums tenka kiekvieną dieną tiesiogine prasme sudeginti daugybę priešo kareivių. Nebeprisimenu tos dienos, na, išskyrus tas neseniai buvusias komiškas paliaubas, vadintas velykinėmis, kad rusijos kariuomenės nuostolių skaičius būtų mažesnis nei 1 000 žmonių. Tai buvo tik karo pradžioje, 2022-aisiais. Po to viskas.
Betgi tai byloja, kad diktatoriški režimai turi galimybę naudotis žmonėmis savo nuožiūra taip, kaip jiems tinka. Ir tai mes sakome apie šalį, kuri turi gana ribotus žmogiškuosius išteklius: 140 mln. Jungtinėse Valstijose tai bent dvigubai daugiau.
O dabar įsivaizduokime, kad mes kalbame apie Kiniją, su jos komunistine ideologija, su jos, sakykim, istorine atmintimi, nuolankumu viršininkams, nuolankumu valdantiesiems. Kas būtų, ir, šit kaip, net nesiruošiu lyginti Kinijos ekonominio potencialo su rusijos federacijos, kiek tai pavojinga. Todėl tie pranašiški generolo Zalužno žodžiai yra daugiau nei tinkami.
Ir dabar kyla klausimų, išgirdus juos, kiek generolai, kurie, kartoju, ruošiasi praėjusiam karui, bus pasirengę greitai transformuotis ir panaudoti šią patirtį? Ar žinote, kur čia problema? Tie generolai turi pasitraukti. Priversti generolą pasitraukti, patikėkite, man yra labai didelė problema. Bet jie bus priversti pasitraukti. Tik klausimas, kiek kraujo bus pralieta, kad tas sprendimas subręstų ir materializuotųsi? Tai problema. Ir kokios teritorijos būtų prarastos?
Žinote, man labai rūpi tai, kas dabar vyksta pasienyje su Suomija, kur rusijos armija kuria savo karinę infrastruktūrą. Kol kas kalbame apie karinę infrastruktūrą, ir nominalų kažkokių padalinių ir junginių kūrimą. Bet tai gali virsti realybe. Ir, ar nedidelė Suomija sugebėtų atlaikyti tokių didžiulių budelių žaibo smūgį, neturėdama tokio dronų ekrano ir kitų asimetrinės gynybos priemonių, pabrėžiu, asimetrinių, kokias šiandien turi, pavyzdžiui, Ukraina?
Tai yra klausimas. Tai, sakykim, mūsų dabartinės civilizacijos problema. Pamenate, aš jau daug kartų apie tai kalbėjau šiek tiek skirtingais žodžiais. Šiandien mūsų Vakarų sąjungininkai nežino, kaip kariauti prieš agresorių. Ir tai reikia suprasti.
Na, reikia pasakyti, kad nekariaudamas niekas kariauti ir neišmoks. Tai yra, kai prasidėjo, kai rusiškasis agresorius užpuolė Ukrainą, Ukraina taip pat nebuvo pasirengusi kariauti. 2014-ais metais nebuvo nieko, nebuvo pasiruošimo ir buvo visi tie patys kompleksai, visos tos pačios problemos, kurias turi šiuolaikinė Europa. Nepasirengimas mirti, nepasirengimas kovoti, nepasirengimas šaudyti…
Igori Aleksandrovičiau, esu priverstas jus pertraukti, nes kaip tiesioginis tų veiksmų dalyvis atkakliai teigiu, jog Ukrainos atveju buvo padaryta viskas, kad Ukraina negalėtų būti pasiruošusi tam karui. Kairiajame Ukrainos krante 2013 metų gruodžio 1 dieną nebuvo nei vieno karinio dalinio, nei vieno operatyvinės kontrolės organo. Štai kokie reikalai. Tai yra, bet taip sakant, rusija nebuvo pasiruošusi tokiam karui, į kurį ji, žinoma, mūsų laimei… Būtent todėl mes abu turime galimybę kalbėti.
Vadinasi, štai kaip, Ukraina nėra klasikinis pavyzdys, kurį turiu omenyje šiandien, 2025 m. balandžio 28 d., sėdėdamas čia. Karas yra visiškai kitoks. 2014-ųjų karas, beje, atsiprašau už tokį nukrypimą… 2014-ųjų karą Ukraina, turėdama fenomenaliai žemus pajėgumus, vykdė gana sėkmingai, nes… Atleiskite, prašyčiau priminti, ar iš mūsų Vakarų sąjungininkų atėjo nors vienas sviedinys? Ne. Gal buvo atsiųsta kokia raketa? Ne.
Buvo gauti Bairaktarai.
Bairaktarai atsirado tik, tik antrojo dešimtmečio pabaigoje, 2019-ųjų pabaigoje – 2020–aisiais, 2014–2015-aisiais Ukraina kariavo, tiesą sakant, naudodama tik sovietinę ginkluotę, tik primityvią, surūdijusią techniką. Atleiskit, kareivių šlepetės buvo gumines, tai – įprasta patirtis.
Tą karą pamenu gan detaliai, nes tiesiogine prasme po kruopelytę rinkome savo vaikinams [ekipuotę], kad jie galėtų kautis. O neperšaunama liemenė, taip sakant, su kompozitiniais šarvais buvo laikoma prašmatnumo viršūne. Dažniausiai naudojome paprastas metalines plokštes kaip dangą. Prisimenu tą siaubą.
Taigi taip, mes išgyvenome baisius laikus ir… bet tai suteikia mums galimybę šiandien pasakyti, kad Ukraina yra pavyzdys, kaip tai turėtų būti daroma. Ir tai mums kainavo didžiulius nuostolius. Mums tai kainavo daug kraujo.
Taigi, Ukraina, kaip visada sakau, yra palaiminta šalis, nes mes vis dar turime teritoriją, kurioje taip sakant, galioja taisyklės ir normos to operatyvinio meno, kurį kol kas propaguoja rusijos federacija. Tačiau pas juos taip pat labai greitai ateina supratimas, jog jų resursai lyg ir senka. Tai akmuo į Šiaurės Korėjos kovotojų daržą. Tai akmuo į vartus to, kad jie dabar lyg ir bando gaudyti karo prievolininkus ir kažkaip priversti bei įtikinti juos stoti į kariuomenę.
Na, beje, kalbant apie tai, kad praėjusią savaitę iš šešėlio išniro dviejų agresyvių branduolinių valstybių karinis blokas, taip sakant, visiškai atvirai, jis buvo įvardytas kaip viešai egzistuojantis. Tai yra, jie su pasididžiavimu pasakė: „Taip, mes esame karinis blokas, taip, mes esame karinė ašis ir kartu kovojame prieš Ukrainą“. Tai buvo pasakyta viešai, atvirai, nebijant jokių reakcijų.
Vadinasi, iš esmės buvo pažymėta, kad kažkas vyksta, taip sakant, kažkoks pasaulinio karo pirmasis ženklas, nes dvi šalys, branduolinės valstybės, užpuolusios šalį, už kurios tarsi stovi NATO šalys. Vadinasi, na, kažkokia, taip sakant, pasaulinio karo nuojauta čia aiškiai matoma. Taigi. Atseit aišku, kad jo dar nėra, bet yra nuojauta, nes jau nebe vienas prieš vieną.
Sergejau Maratovičiau, grįžkime minutei prie Zalužno pranešimo. Na, gerai, esminis kertinis žodis ten reiškia tai, kas vadinama stuporu – aklaviete, Taip iš tikrųjų ir yra. Taigi, kokia išeitis? Juk akivaizdu, kad tai, ką aprašė generolas Zalužnas, rodo ne tik tai, kad rusija negali efektyviai pulti, bet ir tai, kad Ukraina tokioje situacijoje nėra pajėgi išlaisvinti teritorijų. Taigi kas toliau?
Šiandien yra visiškai teisinga. Jūs visiškai teisus, bet juk niekas neatšaukė erdvės, kurioje mes kovojame. Ir, beje, 2023-iųjų patirtis, mūsų puolimo, bandymų, puolimo Zaporižės kryptimi patirtis parodė, kad karo aksiomų, na, kurios yra susijusios su žmogaus organizmo specifika, niekas neleis panaikinti.
Ir kai mes kalbame apie pranašumą ore, jūs pamenate, kaip aš nuolat bambėjau apie tai, kaip tai svarbu. Aš ir toliau laikausi tos teorijos, kad pranašumas ore leidžia mums dirbti su taikiniais labai giliai priešo teritorijoje ir spręsti operatyvines užduotis.
O kūrimas būtent tokių kompleksų, kurie leistų mums kabėti virš mūšio lauko, kurie leistų mums padaryti tą neutralizavimo zoną, tai yra 10–15 kilometrų zoną, mobilią ir manevringą. O būtent ta kryptimi šiuo metu vykdomas projektavimas, kas leistų perlaužti situaciją mūšio lauke tam tikrais momentais naudojant lyg ir tradicines senas technologijas. Ir, sakykim. čia platus laukas kūrybai. Apie ką aš kalbu, atkreipkite dėmesį, kad tai nėra taip plačiai afišuojama, tačiau Ukraina pasuko keliu, be kita ko, kurdama antžemines nepilotuojamas sistemas. Ir tas parkas plečiasi ir vėl plečiasi geometrine progresija.
Gal pamenate, gal ne, bet buvo pranešimas, kad vienoje iš fronto atkarpų, sakyčiau, Charkivo kryptyje, būrio atraminį punktą gynė tik robotai, tai yra nepilotuojamos antžeminės sistemos. Žinoma, 100 proc. garantuoti to neįmanoma, bet čia grįžtame prie to, ką ne kartą aptariau su savo draugais amerikiečiais, kurie čia atvykę bandė susigaudyti kare Ukrainoje. Na, kaip kur nors Irake, ar Afganistane, kai smogiamas didžiulis smūgis raketomis ir bombomis, o tada jie praeina ir išvalo tai, kas ten likę. Tačiau esmė, pagrindinė frazė yra didžiulis smūgis raketomis ir bombomis, kuris leidžia, pirma, išvalyti kovines pozicijas ir, antra, vėl apie tai kalba generolas Zalužnas, sutrikdyti logistiką.
Vadinasi, frontalinis puolimas nebebūtinas, ir Ukraina to niekada nedarys, nes mes, deja, jau nusvilome ir nudegėme labai rimtai 2023-aisias pėstininkų daliniais atakuodami įtvirtintas pozicijas.
Taigi, kalbame apie tai, kad ir mes, ir rusai, dabar plačiai naudojame išspaudimo taktiką, apie kurią kalbėjo ir generolas Zalužnas, kuri išrodo, na, tiesiog kaip komunikacijų perkirtimas.
Beje, rusija dabar tai bando daryti toje pačioje Pokrovsko kryptyje, intensyvindama savo judėjimą prie Pokrovsko tiek iš rytų, tiek iš vakarų, kad perkirstų komunikacijas rokadomis. Aš irgi daug apie tai kalbu. Tai toks veiksmas, būtent neutralizavimo zonos sukūrimas, tik ne išilgai fronto linijos, o, jei norite, statmenai fronto linijai, kuri leistų fronto liniją padalinti į izoliuotas zonas.
Gal pamenate tokį vaizdą filme („Independence Day“ – „Nepriklausomybės diena“) jūrų mūšio, kai ateivių civilizacija sukūrė kupolą ir tame kupole bandė spręsti kažkokius savo uždavinius, iškviesti kitus laivus ir pan. Tai fantastinis filmas, bet šiaip jis iliustruoja tai, ką matome šiandien, būtent sukūrimą izoliuotos zonos, kuri pati ginsis.
Tai galėtų būti lyg kokia šachmatų lenta, kur tamsūs langeliai būtų tie langeliai, į kuriuos smūgiuoti nepavyktų. Žinoma, aš šiek tiek perdedu, bet tik tam, kad būtų aišku. Vadinasi, stūmimuisi pirmyn, nebėra būtinybės naudoti didžiules pajėgų mases, be ko anksčiau nebuvo įmanoma apsieiti.
Ir šiuo atžvilgiu mes visada kalbėjome apie pagrindinę funkciją, kuri dabar būdinga ginkluotosioms pajėgoms Žemėje – tai karinė-policijos operacija. Tai yra išvalyti priešo kovinių kontingentų likučius iš tų izoliuotų zonų, kuriose bus likviduotas priešo kovinis pajėgumas ir kovinis potencialas. O sunaikinti jį galima. Bet vėlgi, net grįžtant prie mano mėgstamos logistikos, tai labai paprasta.
Tankai, kad ir kiek jų jau paminėjau, 3 300 ten ir dar truputukas. rusijos federacijos pusėje yra apie 10 000 tankų, gal kiek mažiau artilerijos sistemų, bet visam tam reikia kuro, reikia amunicijos, reikia kitų materialinių išteklių.
Vadinasi, net ir taktiniame gylyje, apie kurį iš esmės kalba generolas Zalužnas, galime pritaikyti, na, sukurkime tokį apibrėžimą kaip statmena neutralizavimo zona arba neutralizavimo zonos plotas, kuris giliai įsiterpia į priešo teritoriją. Ir tai nėra būtina, tiesiog neužtektų resursų išplėsti tą neutralizavimo zoną, netgi, pavyzdžiui. iki 20 km gylio. Tai pareikalautų didžiulių pastangų. Bet jei atverti tokius langelius…
Beje, mus to išmokė rusai, žinokit, atidžiai stebėjau ir vertinau rusų veiksmus Alepe. Jie ten maždaug taip ir elgėsi. Jie ne paprastai šturmavo miestą, žinote taip, banga po bangos. Jie metodiškai ir nuosekliai „išmušinėjo“ kvartalą po kvartalo.
Vadinasi, jeigu tokią taktiką ekstrapoliuotume į mūšio lauką ir išskirtume kažkokį sąlyginį rajoną, tuomet galėtume kalbėti apie situacijos pasikeitimą. Beje, atkreipkite dėmesį į tokį iliustratyvų pavyzdį. Ukrainos gynybos pajėgos jau smogė visiems rusijos federacijos naftos perdirbimo ir naftos saugojimo pajėgumams regionuose, kurie yra arti Ukrainos teritorijos arba ribojasi su ja. Į visus smūgiuota jau ne kartą.
Kas tai, jei ne logistikos išmušinėjimas, komunikacijų ištampymas?
O dabar tarkime, kad mes, na, išsikėlėme sau užduotį sąlyginai atakuoti Briansko sritį. Kodėl Briansko? Nes tai yra savotiškas strateginis regionas, ir bambagyslė Baltarusiai, kur taip pat yra rusijos karių grupuotė. Vadinasi, jei sukurtume tokią neutralizavimo zoną Briansko srityje, nutraukdami pristatymo galimybes į didelį gylį, tai klausimas būtų išspręstas.
Todėl viskas priklauso nuo to, kaip greitai Ukraina pasieks galimybių, kurios leis jai, naudojant tą patį dirbtinį intelektą, smogti dideliame gylyje, ir veikti savarankiškai.
Tai yra, teisingai, ten mūsų kariuomenės nėra ir nebus. Vadinasi, dirbtinis intelektas mokosi, drįstu jus patikinti, labai greitai. Vadinasi, jis galės lyg ir visiškai autonomiškai sukurti tokią neutralizavimo zoną.
Na, jei ir toliau fantazuosime, kas draudžia naudoti saulės energiją motininiam dronui būnant virš debesų ir t. t., ir t. t.
Vadinasi, tai bus daroma todėl, kad Ukraina įrodė, kad su bepiločiais orlaiviais dirbti galima, juos plėtoti galima labai greitai.
O va antžeminės infrastruktūros, ypač rusijos federacijos sąlygomis, plėtoti neįmanoma. Čia žinote, kad ir kaip laukiniškai tai beskambėtų, generolas Zalužnas apie tai neužsimena, bet reikėtų turėti omenyje, kiek lankstus yra būtent politinis režimas, kuris yra toje teritorijoje. Ir jūs galite sutikti su manimi, kad kremliaus politinį režimą šiandien vargu ar galima pavadinti lanksčiu.
Vadinasi, kur, sakykim, visi laukia, ką pasakys vadovybė, įsivaizduokite, kad kuriame žmonių egzistavimo židinį. Tai yra, tam tikruose ruožuose, kur būtina sukurti negyvąją zoną arba neutralizavimo zoną, mes tai sukuriame. O žmonės nežino, kas vyksta aplinkui. Atrodo, lyg niekas ir nepasikeitė, bet kažkodėl nėra benzino, kažkodėl neatvežama duona, nėr vandens, elektros ir pan.
Tai tas hibridinis karas, kuris dabar bumerangu smogia rusijos federacijai, ir tas hibridinis karas atsrūva iki to paties generolo Gerasimovo. Manau, kad atsiras dešimtys ir šimtai „dėkingų“ rusų, kurie išreikš visą savo dėkingumą ir tarytum „pagarbą“ generolui Gerasimovui už tai, kad jų šalį pavertė tokiais griuvėsiais. Ateityje tai tikrai garantuotai bus.
Štai kodėl aš nematau jokio stuporo. Čia vos per 10 minučių prifantazavome, kaip tai galėtų atrodyti: tiek naudojant balistines technologijas, tiek naudojant sunkiuosius dronus, tiek naudojant autonomines dronų sistemas. Tarp kita ko Ukraina vėl dirba, operuodama visu tuo.
Manau, kad mes jau aptarėme, aš prabėgom lyg ir užsiminiau, kad Mozdoko ataka nebuvo siekiama mirtinai išgąsdinti Kadyrovą. Ji buvo įvykdyta kaip dalis mokslinės-techninės operacijos, kada buvo išbandytos dirbtinio intelekto galimybės nuskristi į tokį didelį gylį, aplenkiant oro gynybos ir elektroninio karo sistemų priemones. Ir ta ataka mums baigėsi sėkmingai.
Taigi, sukaupėme reikiamos patirties, kuri leidžia dirbti toliau. Vadinasi, dirbame ta kryptimi, ir dirbame labai sėkmingai.
Vėlgi, net jei grįžtume prie tų technologijų, kažkas gali pasakyti: „Tam juk reikia milžiniškų investicijų“.
Na, žinote, jei dabar sviediniai spausdinami 3D spausdintuvais, tai ir visa kita. Mes apie tai kalbėjome. Vėl cituoju generolą Zalužną apie dvejopos paskirties technologijų naudojimą tiek karo, tiek ir taikos sąlygomis. Dar daugiau, bendraudamas su kai kuriais man gana artimais žmonėmis, galiu pasakyti, kad šiandien nereikia išradinėti jokių naujų „dviračių“.
O žmonės, turintys tam tikrų žinių, atleiskite, aš pamiršau kaip vadinasi ta santrumpa kažkokių konkrečių 3D modeliavimo specialistų. Jie, atleiskit, gali atspausdinti variklį, kurį anksčiau turėjo gaminti visas projektavimo biuras. O tai ir paprasta, ir greitai, ir pigu. Tai, iš esmės, – ir viskas.
Užtat Ukraina dabar savo problemas sprendžia tokiomis sąlygomis, kokiomis vargu ar kuri kita šalis galėtų išlikti. Ukraina jau padarė tai, ko niekam pasaulyje nepavyko pasiekti. Viena Ukraina per šį šimtmetį kariauja daugiau nei visa Europa išvis kada kariavo, pradedant Šiaurės karu. Net Septynerių metų karas truko 7-nerius metus, bet ne 11, kaip kariauja Ukraina.
Todėl svarbu ne stuporas, o realijos ir laikas, kuris mums yra toks pat kovinis resursas, kaip granata, šovinys, sviedinys ar litras benzino. Ir mes tai aiškiai suprantame. Žodžiu, Ukraina žaidžia savo žaidimą ir žaidžia gana sėkmingai.
Ačiū, Sergejau Maratovičiau. Norėčiau jūsų paprašyti sugrįžti prie tos istorijos apie pajėgų telkimą prieš Suomiją ir rusų okupantus prieš Suomiją ir invazijos grėsmę. Na, juk tai invazija į NATO šalį, Europos Sąjungos šalį. tai neabejotinai yra trečiojo pasaulinio karo grėsmė, nes apskritai aišku, kad galima kiek nori kalbėti, kaip dabar visi įdėmiai skaito penktąjį NATO chartijos straipsnį ir ten randa daug, daug, taip sakant, nemalonių dalykų.
Bet vis dėlto NATO yra NATO. Klausimas. Kaip manote, ar atsižvelgiant į tai, ką sakė generolas Zalužnas, tikimybė, kad rusija ateityje galėtų pasiekti kokią nors rimtą pažangą Ukrainoje, tikrai yra artima nuliui? Tačiau jiems neišėjus iš Ukrainos, ar yra kokia tikimybė, kad putinas pradėtų kitą karą? Ypač rizikuodamas, kad jis tiesiog patirtų atsakomąjį smūgį, kuris greičiausiai jį tiesiog sunaikintų?
Igori Aleksandrovičiau, na, nepasitraukęs iš Ukrainos, jis kariauti negalės. Net ir Ukrainos sąlygomis, kaip mes… Pasakykite man, prašom, kada paskutinį kartą kalbėjome apie kažkokius hiperaktyvius karinius veiksmus pietų fronte? 2023-ųjų metų spalį ir viskas. Nuo to laiko pietiniame fronte nebuvo jokio judėjimo.
Netgi dabar, šiandien lyg ir analizavau situaciją rytiniame fronte. Galiu tiesiogine prasme išskirti penkis ar šešis taškus, kuriuose, rodos, yra gana aukštas kovinis aktyvumas. Ir jie labai skirtingi, nes lyginti, taip sakant, karinių veiksmų intensyvumą Kupjansko kryptimi, karinių veiksmų intensyvumą Pokrovsko-Myrnohrado aglomeracijos rajone yra beprasmiška.
Vadinasi, net rytinis frontas yra suskirstytas į atskirus jėgos naudojimo sektorius. Vadinasi, sakyti, kad šiandien rusijos federacija būtų pajėgi vienu metu kariauti du karu, kaip kadaise sakė Filatovas, liaudis bojarų neišmaitins. Tai neįmanoma. Todėl, toli gražu nemanyčiau, kad rusijos federacija šiandien ruošiasi realiai invazijai.
Štai kodėl, jei atidžiai klausėte, ką sakiau, ruošiama karinė infrastruktūra. Karinė infrastruktūra ruošiama taupant laiką. Kodėl aš kalbu apie karinę infrastruktūrą? Nes, žinote, šiuo klausimu visada pateikiu pavyzdį iš pratybų „Zapad 2017“, pagal kurių rezultatus buvo nuspręsta Baltarusios teritorijoje iš anksto dislokuoti ginklų ir karinės technikos sandėlius. Todėl 2023–2024 metais iš Baltarusios į rusijos federaciją atgabenta karinė technika ir ginklai iš esmės buvo ten saugota rusiška technika ir ginklai.
Todėl rusai, suvokdami savo logistikos ribotumą, kuria infrastruktūrą. Ir aš apie tai kalbėjau. Infrastruktūrą, apimančią valdymo organus, kuriems būtina sukurti kontrolės punktus, kuriems būtina dislokuoti logistiką, kuriai būtina suprasti išteklių kiekius, kokius jie galėtų priimti, sukurti sandėlius mobilizacijai ir operatyviniam dislokavimui ir pan. Tai kolosalios darbų apimtys, kurių na per 3–5 mėnesius neįveiksi, neturėdamas mūsų Vakarų sąjungininkų ekspedicinių operacijų patirties. Gi rusija yra priversta panaudoti tai, ką gali. Tai yra monotoniškas nuoseklus išteklių kaupimas. rusija „nepatemps“ dviejų karų vienu metu.
Todėl visada akcentavau, kad tos kalbos apie kažkokią kapituliaciją ir bet kokius pasiūlymus, dabar skambančius iš kremliaus ir bent iš dalies palaikomus Vašingtono, reikia traktuoti kaip kapituliacijos siūlymą. Ir visi puikiai supranta, kad Ukraina su tuo nesutiks.
Todėl kalbame apie tai, kad infrastruktūra, taip, bet net tokios sampratos, kaip Leningrado karinė apygarda sukūrimas, pagal nacionalinio saugumo teoriją, yra ir grėsmė tų šalių, kurios yra arti tos operatyvinės-strateginės valdymo institucijos, nacionaliniam saugumui. Tai pačiai Suomijai, tai pačiai Estijai, Latvijai ir Lietuvai.
Taigi – ne, jokiomis aplinkybėmis. Toli gražu negalvoju, kad rusija pradėtų du karus. Bet netgi jei kalbėtume apie kažkokį stabilų konflikto įšaldymą, kuris irgi mažai tikėtinas, nors, taip sakant, logikos požiūriu, aš putino vietoj to imčiausi. Na, jis turi savo smegenis, ir reikia suprasti, kad mentaliteto negalima perkelti, ir jis daro tai, ko iš jo reikalauja liaudis.
Na, dviejų frontų galimybę lyg ir galime atmesti. Vėlgi, Ukraina savo didvyriška kova, vykdydama savo nacionalinių interesų užduotis, prisideda prie to, kad Vakarai turi galimybę pasiruošti. Ir generolas Zalužnas savo straipsniu, na, žinote, koncentruota forma tarsi davė judėjimo kryptį.
Tai yra, kiek Vakarai, Vakarų karinė-politinė vadovybė dabar susivoks, kiek sugebės mobilizuoti ir pertvarkyti, restruktūrizuoti savo resursus. O tai gana sudėtinga, nes… Nepamirškime karinio-pramoninio komplekso interesų. Viena – pagaminti raketą ir už ją gauti 15 milijonų, ir visai kas kita – pagaminti 100 raketų ir gauti beprotišką pinigų sumą – 1 milijardą, arba monotoniškai iš eilės gaminti šimtus tūkstančių sviedinių.
Čia reikia suprasti, kiek jie bus pajėgūs ir pasiryžę to imtis. Tai yra, pati viena „Taurus“ raketa nėra keršto ginklas. Tai viena iš priemonių, beje labai riboto poveikio. O va milijonas ar pusantro milijono sviedinių, tai jau šis tas. Ir tūkstantis dronų. tai jau taip pat šis tas.
Svarbu suprasti, kad iš tūkstančio dronų šiandieniniame kare tik kokie 200 nuskries iki savo taikinio ir jį kliudys. O vieno tanko sunaikinimui šiandien būtina, kad jį kliudytų nuo penkių iki šešių dronų. Ir dabar galite paskaičiuoti, koks svarbus to ginklo pigumas, patikimumas ir paprastumas, apie ką kalba generolas Zalužnas.
Laikas parodys, ar sugebės, sakykim, Vakarų kariniai-politiniai sluoksniai „sugriebti save už gerklės“ ir atsisakyti lengvo, pigaus ir greito savo pastangų monetizavimo.
Ukraina neturėjo kitos išeities. Ukraina elgiasi taip, kaip elgiasi. Vakarai? Na, pažiūrėsime, kiek jiems pakaks sveiko proto. Dar daugiau, beje, labai tiksliai pasakėte apie Ukrainą, bendrauju su draugais iš Baltijos šalių, kurie mus stebi, ir manau, kad po to vėl nieko nerašys. O aš sakau, kad, vaikinai, pagarba jiems, bet jūs nesate mentaliai pasirengę karui. Jūs mentaliai nesate pasiryžę kariauti.
Jūs labai teisingai pasakėte, kad buvo toks nesupratimas, tampymasis, kažkokios refleksijos, kurios, na, kažkaip neleido mums veikti energingai. Vėliau, kai Ukraina jau pasruvo krauju 2014-ųjų balandį, tik tada prasidėjo realūs kariniai veiksmai. Bet praėjo vasaris, praėjo kovas ir praėjo pusė balandžio. Taigi, kad būtų aišku, Ukrainai prireikė 2 mėnesių, kol ji įpyko tiek, kad tvirtai nusprendė atidengti ugnį. Ir tai, šit kaip, tą ugnį paleido tas pats, manyčiau, kapitonas Sucharevskis, kuris dabar vadovauja bepilotėms sistemoms Ukrainoje, bet savo iniciatyva. Taip, įsakymo atidengti ugnį nebuvo. Ukrainos saugumo tarnyba, kuri tuo metu vadovavo antiteroristinei operacijai, darė viską, kad kažkaip išvengtų karinės konfrontacijos. Taigi. Tai jau karo sąlygomis, kuris jau vyko, kai mūsų akyse buvo žudomi Ukrainos patriotai…
Ir, taip sakant, bet kurios Vakarų šalies sąlygomis, situacija būtų daug sudėtingesnė ir nevienareikšmiškesnė.
Žinote, kaip jie mėgsta sakyti: „Na, viskas taip vienareikšmiška“. Tai štai, žiūrėsim.
Na, taip. Na, vis dėlto prablaivėjimas vyksta. O kai jau yra puolami, kai jau yra žudomi, tai apskritai ir mokosi greičiau.
Na, bent jau aš tikrai sutinku su jumis, kad dabar tos grėsmės, kol Ukraina savo krūtine ir nugara dengia Europą, pavojaus, matyt, visgi nėra.
Sergejau Maratovičiau, esu jums labai dėkingas. Dėkui už jūsų analizę. Na, o dabar situacija klostosi taip, kad mums teks nuolat sinchronizuoti savo laikrodžius. Ačiū, esu jums dėkingas. Saugokitės, ir iki pasimatymo.
Anglijos futbolo asociacija (FA) ketvirtadienį paskelbė, kad vadinamiesiems translyčiams nebus leidžiama žaisti moterų futbolą.
Draudimas įsigalios šių metų birželio 1 d. ir bus taikomas po anglų Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuriuo nuspręsta, kad teisinė moters lytis nustatoma pagal jos biologinę lytį.
Balandžio mėn. pradžioje Didžiosios Britanijos Aukščiausiasis Teismas priėmė istorinį ir galutinį sprendimą, kad Lygybės įstatyme vartojamos sąvokos „moteris“ ir „lytis“ reiškia tik biologinę moterį ir biologinę lytį. Todėl įstatymas netaikomas translytėms moterims, t. y. biologiniams vyrams.
Po verdikto Anglijos futbolo asociacija (FA) pranešime spaudai rašė:
„Tai sudėtinga tema, ir mūsų pozicija visada buvo tokia, kad jei įvyks reikšmingų įstatymų, mokslo ar politikos taikymo pokyčių mėgėjiškame futbole, mes juos peržiūrėsime ir prireikus pataisysime.“
Pranešime spaudai taip pat rašoma:
„Suprantame, kad tai bus sunku žmonėms, kurie tiesiog nori žaisti mėgstamą sportą lyties, su kuria jie tapatinasi, žmonių tarpe, todėl dabar susisiekiame su registruotomis translytėmis moterimis, kurios šiuo metu sportuoja, kad paaiškintume pokyčius ir tai, kaip jos gali toliau dalyvauti šiame sporte.“
Po įspūdingų naujų rinkiminių pasisekimų Naidželas Faradžas (Nigel Farage) tvirtina, kad jo partija Reform UK (angl. – Reformuokime Jungtinę Karalystę) perėmė torių vaidmenį kaip tikroji opozicinė partija Didžiojoje Britanijoje. Dar prieš rinkimus apklausos rodė, kad ši reformų partija dabar Didžiojoje Britanijoje yra labiausiai palaikoma.
Faradžas pasisakė po labai nedidele persvara pasiektos pergalės papildomuose rinkimuose Rankorne ir Helsbyje, kur Reform UK nugalėjo leiboristus, daugiau nei dvigubai padidinusi ją palaikančiųjų skaičių nuo 2024 m.
„Mes įsiveržėme į leiboristų tvirtoves ir stipriai įsitvirtinome konservatorių rajonuose. Po šio vakaro aišku, kad esame didžiausia opozicija šalyje“, – pasak The Guardian, sakė N. Faradžas spaudos konferencijoje Runkorne.
Partijai taip pat pavyko laimėti naujai organizuojamus Didžiojo Linkolnšyro mero rinkimus su didele 44 000 balsų persvara ir iškovoti daugiau nei 23 vietas taryboje. Tuo tarpu leiboristai prarado 10 vietų, o konservatoriai – septynias.
Reform JK sėkmė, taip pat atsispindėjusi partijos palaikymo augime nacionalinėse nuomonių apklausose, sukėlė susirūpinimą tarp įsitvirtinusių partijų. Leiboristų lyderis Keiras Starmeris (Keir Starmer) pripažįsta, kad jo partijai nepasisekė patenkinti rinkėjų pokyčių reikalavimų, ir žada greičiau įgyvendinti, jo teigimu, būtinus pokyčius.
N. Faradžas pabrėžia, kad jo partija tampa pirmaujančia politine jėga ir kad Reform JK dabar yra reali alternatyva ir leiboristams, ir konservatoriams. Jis tvirtina, kad partijos sėkmė rodo didėjantį nepasitenkinimą įsitvirtinusiomis partijomis ir jų vykdoma politika, ypač tokiais klausimais kaip imigracija ir didėjančios pragyvenimo išlaidos.
Konservatoriai, priešingai, išgyveno sunkią naktį ir keliose apygardose, pavyzdžiui, Didžiajame Linkolnšyre ir Vakarų Anglijoje, jų partija buvo įveikta Reforme UK partijos.
Gegužės 8 dieną Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyks tradicinė, jau ketvirtus metus rengiama, lietuvių kalbai skirta konferencija „Lietuvių kalba ir tapatybė“.
Išskirtinių lektorių pranešimų kiekvienais metais susirenka paklausyti Vilniaus regiono savivaldybių viešųjų bibliotekų specialistai, kitų kultūros įstaigų darbuotojai, čia taip pat laukiami visi, besidomintys lietuvių kalba.
Be teorinių pranešimų, konferencijos dalyviams siūloma dalyvauti ir praktiniuose užsiėmimuose bei Lietuvių kalbos dienų varžytuvėse.
Vilniaus universiteto Baltijos kalbų ir kultūrų instituto Baltistikos katedros vedėja prof. dr. Daiva Sinkevičiūtė savo pranešime nagrinės lietuvių pavardžių klausimą. Nors lietuvių pavardės patyrė didelę kitų kalbų, ypač slavų, įtaką, tačiau jos liudija ir didelę lietuvių kalbos leksikos bei darybos elementų įvairovę.
Bus pristatyta, kaip senieji baltų asmenvardžiai, jų kamienai tapo lietuvių pavardžių pamatu, kokia lietuvių leksika buvo svarbi formuojantis pavardėms, kokios lietuvių priesagos buvo svarbios formuojantis pavardėms, kokios pavardžių priesagos būdingos skirtingiems Lietuvos arealams.
Lietuvių kalbos instituto direktorius dr. Darius Ivoška pranešime „Prūsų kultūrinė tapatybė kalboje ir vardyne“, remdamasis kalbos ir vardyno duomenimis, nagrinės prūsų kalbos vaidmenį išsaugant senųjų prūsų kultūrinį tapatumą. Šiame tyrime svarbus prūsų kalbos ir kultūros gyvavimo faktas po tautos užkariavimo, asmenvardžių ir vietovardžių vartojimo tradicija įsigalėjus krikščionybei ir kt. Kultūrinė prūsų tautos tapatybė išliko vardyne, jos apraiškų teberandama istoriniuose šaltiniuose.
Dr. Nijolė Tuomienė iš Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro pranešime „Kintanti Pietryčių Lietuvos gyventojų tapatybė: vietiškumo (tuteišiškumo) samprata ir daugiakalbystė“ apibūdins Pietryčių Lietuvos paribio gyventojų vietinę tapatybę, aiškinsis, kada ir kodėl yra brėžiama tapatybės riba tarp vietinių ir atvykusiųjų. Bus pateikiamos kelios įžvalgos, kaip ši riba atsispindi šiandieninėje visuomenėje ir kaip bėgant laikui ir keičiantis kartoms regione vyksta svarbūs tapatinimosi vyksmai.
Konferencijoje kalbės Vilniaus universiteto doc. dr. Darius Kuolys, rašytoja Agnė Žagrakalytė, lituanistinio švietimo ekspertė Virginija Štukaitė.
Dalyviai turės progą pažiūrėti dokumentinę apybraižą „Lietuviška tapatybė ir savastis“ iš ciklo „Byla prieš carą“. Kiek sluoksnių, kiek dėmenų turi lietuviška tapatybė? Pokalbyje dalyvaus kultūrologas Vytautas Jonas Juška, režisierius Justinas Lingys, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Norintys dalyvauti konferencijoje kviečiami užsirašyti ČIA(nepamirškite pasirinkti praktinio užsiėmimo).
Konferencijos rengėja – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka, rėmėja – Valstybinė lietuvių kalbos komisija, partneris – Ekslibris.lt.
Vengrija priėmė įstatymą, pagal kurį du ar tris vaikus auginančios moterys atleidžiamos nuo pajamų mokesčio, taip bandydama sustabdyti gyventojų skaičiaus mažėjimą.
Nuo 2010-ųjų ministro pirmininko Viktoro Orbano nacionalistų vyriausybė priėmė keletą priemonių, kuriomis siekiama skatinti gimstamumą, įskaitant subsidijuojamas paskolas, būsto pašalpas šeimoms ir mokesčių lengvatas moterims, auginančioms keturis ar daugiau vaikų.
Pagal naująjį įstatymą, kuriam pritarė parlamentas, dviejų vaikų motinos iki 40 metų amžiaus nuo kitų metų bus atleidžiamos nuo pajamų mokesčio visą gyvenimą, o iki 2029-ųjų šios lengvatos palaipsniui bus taip pat taikomos visoms bent dviejų vaikų motinoms.
Pagal priimtą teisės aktą trijų vaikų motinos nuo šio spalio bus atleistos nuo pajamų mokesčio.
V. Orbanas šią programą pavadino „didžiausia Europoje mokesčių mažinimo programa“, kuri Vengriją pavers „šeimos mokesčių rojumi“, nors tai „finansiškai nėra lengva įgyvendinti“.
Ekonomistai įspėja, kad šios priemonės kelia didelių fiskalinių problemų, o vyriausybė pripažino, kad iki 2029-ųjų jos kainuos 2,38 mlrd. eurų.
Remiantis oficialiais statistiniais duomenimis, Vengrijoje pastaraisiais metais gimstamumo rodiklis sumažėjo iki 1,31 gyvo gimusio kūdikio vienai moteriai, kovo duomenimis, palyginti su 2021-aisiais pasiektu didžiausiu rodikliu – 1,61. Europos Sąjungoje šis rodiklis tais metais siekė 1,53.
Vyriausybė siekia, kad iki 2035-ųjų gimstamumo rodiklis būtų 2,1 ir taip, anot jos, būtų sustabdytas gyventojų skaičiaus mažėjimas.
2011 metais gimstamumo rodiklis Vengrijoje buvo rekordiškai mažas – 1,23.
Praeitą savaitgalį Europoje vyko masinės demonstracijos prieš masinę migraciją Airijoje, Anglijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. Nuo Dublino iki Doverio ir Varšuvos tūkstančiai žmonių – ypač mažesniuose miesteliuose ir darbininkų klasės rajonuose – taikiai reiškė savo balsą, reikalaudami pagarbos savo tradicijoms, saugumui ir nacionaliniam tapatumui.
Dubline daugiau nei 10 000 žmonių žygiavo pagrindinėmis miesto gatvėmis, nešini nacionalinėmis vėliavomis ir plakatais su šūkiais, tokiais kaip „Svarbios ir airių gyvybės“ ir „Airija – perpildyta“. Protestas, iš dalies surengtas siekiant paminėti 1916 metų Velykų sukilimą, vyko saugant gausioms policijos pajėgoms.
Doverio mieste šimtai motociklininkų susibūrė nešini šūkiu „Sustabdykime valtis“, protestuodami prieš didžiulį neteisėtos migracijos mastą, paveikusį Jungtinės Karalystės pietinę pakrantę. Tuo tarpu Belfaste, Dortmunde bei Lenkijos miestuose, tokiuose kaip Varšuva ir Katovicai, vyko panašūs mitingai, atspindintys augantį pilietinį pasipriešinimą migracijos politikai, kurią primeta Briuselis ir Berlynas.
Keliuose miestuose demonstracijas bandė sutrikdyti kraštutinių kairiųjų grupės, įskaitant save „antifa“ vadinančius asmenis ir pro-migracines organizacijas. Šie atsakomieji protestai siekė sukelti tiesioginius susirėmimus ir išprovokuoti taikius demonstrantus.
Dubline masinę migraciją palaikanti grupė „Vieningi prieš rasizmą“ išsirikiavo priešais antimigracinius protestuotojus, saugomus policijos kordono ir metalinių užtvarų. Doverio mieste organizacija „Kilkime prieš rasizmą“ surengė sėdimą protestą, siekdama trikdyti renginį. Nepaisant šių provokacijų, eisenos išliko drausmingos ir orios, laikydamosi tokių lyderių kaip Conor McGregor raginimų elgtis „ramiai, aiškiai ir oriai“.
Šie judėjimai atspindi plačiai paplitusį susirūpinimą visose Europos visuomenėse dėl masinės migracijos poveikio saugumui, būsto prieinamumui, viešųjų paslaugų perkrovai bei nacionalinio tapatumo išsaugojimui. Šis nepasitenkinimas ypač ryškus kaimo vietovėse ir mažesniuose miesteliuose, kur demografiniai ir kultūriniai pokyčiai jaučiami aštriau.
Šiose vietovėse poveikis akivaizdus: augantis nusikalstamumas, perpildyta infrastruktūra, silpstantis socialinis audinys ir stiprėjantis nesaugumo jausmas – šeimos nebesijaučia savo kvartalų šeimininkėmis.
2025 metų gegužės 1 dieną, Nacionalinės maldos dienos proga, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsaką, kuriuo įsteigiama federalinė Religijos laisvės komisija. Kaip nurodoma Baltųjų rūmų pranešime, šios iniciatyvos tikslas – sustiprinti valstybės įsipareigojimą saugoti ir puoselėti konstitucines religijos laisves visiems piliečiams.
Dokumente pažymima, kad pastaraisiais metais kai kurios federalinio, valstijų ir vietos lygmens politikos kryptys kėlė grėsmę ilgai gyvuojančiai religijos laisvės tradicijai Jungtinėse Valstijose.
Prezidentas pabrėžė, kad federalinė valdžia privalo skatinti tautos pasididžiavimą savo vertybiniu pagrindu, stebėti naujai kylančias grėsmes religijos laisvei, ginti visų piliečių teisę visapusiškai dalyvauti demokratinėje visuomenėje ir saugoti tikėjimo laisvės raišką įvairiose gyvenimo srityse.
Komisiją sudarys keturiolika prezidento paskirtų narių, kurių įgaliojimai truks iki 2026 metų liepos 4 dienos, kai JAV minės 250-ąsias nepriklausomybės metines.
Komisija parengs išsamų pranešimą apie religijos laisvės pamatus šalies istorijoje, šios laisvės poveikį visuomenei, esamus iššūkius ir galimas strategijas, kaip išsaugoti bei sustiprinti religijos laisvę ateities kartoms.
Numatyta, kad komisija taip pat nagrinės klausimus, susijusius su dvasininkų ir religinių bendruomenių teisėmis, su išpuoliais prieš maldos vietas, su sąžinės apsauga sveikatos apsaugos srityje, įskaitant vakcinacijos reikalavimus, su tėvų teise vadovauti savo vaikų ugdymui, taip pat su religinio ugdymo ir maldos galimybėmis valstybinėse mokyklose.
Komisijos nariais paskirti įvairių krikščioniškų konfesijų ir judaizmo atstovai, taip pat žinomi visuomenės veikėjai.
Tarp jų – Teksaso vicegubernatorius Danas Patrickas, buvęs sveikatos apsaugos sekretorius daktaras Benas Carsonas, kardinolas Timothy Dolan, vyskupas Robertas Barronas, pastorius Franklinas Grahamas, pastorė Paula White, rabinas Meiras Soloveičikas ir kiti. Dauguma komisijos narių atstovauja skirtingas protestantizmo tradicijas, trys yra katalikai, vienas – judaizmo atstovas, vienas – septintosios dienos adventistas.
