Lietuvos šviesuomenė siekia paskatinti piliečius telktis ir priversti valdžią pradėti rūpintis Lietuvos demografija: iš Lietuvos jau emigravo beveik milijonas gyventojų. Visuomenė sensta, gimstamumas mažėja, didėja gyventojų mirtingumas. Neįtikėtinai didelis savižudybių skaičius, išplitęs alkoholizmas ir su tuo susijęs smurtas, jog lietuvių tautai iškilo išnykimo grėsmė.
http://nacionaliniskomitetas.lt/
Siūlau kandidatams į LR Seimo narius:
Periodiškai – kartą per ketvirtį atsiskaityti raštu ir gyvai susitikti, kaip sekasi Seime vykdyti rinkiminius įsipareigojimus, prieš tai pranešti per radiją, skelbimų lentose.
Rajonų, miestų rinkimų teritorinėse apygardose privalo susiburti rinkėjai visuomenininkai, (Vietos bendruomenių, NVO, akademinė visuomenė, tai yra ekspertai įvairių profesijų), į grupes ekspertų, kurie padėtų rinkėjams bendrauti su kandidatais į Seimą, rinkiminėje kampanijoje. Įteiktų tiesiogiai raštu ar elektroniniu paštu kandidatams Klausimyną ir Susitarimą – sutartį, kad atsakytų į klausimus, pasirašytų ir grąžintų teikusiam adresatui. Įvertintų kandidatų gebėjimus, jų bendravalstybinių problemų sprendimų, priemonių, tikslų programas, kuriant gerovę Lietuvoje.
Dėl Lietuvos respublikos seimo rinkimų įstatymo neatitikties ir konstitucijos 55 straipsniui, rinkėjai neturi galimybės išrinkti tinkamus atstovus-seimo narius.
LR Konstitucijos 55 straipsnis, nustatydamas LR Seimo narių pasyviosios rinkimų teisės garantijas, įtvirtina visuotinę, lygią ir tiesioginę rinkimų teisę slaptu balsavimu išrinkti 141 Seimo narį keturių metų terminuotai kadencijai.
Lygi rinkimų teisė negali reikšti ko nors kito, kaip tik kiekvieno piliečio vienodas sąlygas pretenduoti į Tautos atstovo statusą.
LR Konstitucijos 29-asis straipsnis, nustatydamas, jog įstatymui visi asmenys lygūs, garantuoja, kad jokiame įstatyme negali būti privilegijų, kokiai nors piliečių grupei ar atskiriems asmenims ne tik pasirinkti darbą bei verslą (LR Konstitucijos 48 str.), bet ir dalyvauti valdant savo šalį (LR Konstitucijos 33 str.).
Tačiau Seimo rinkimų įstatymas pažeidžia konstitucinį lygybės principą, piliečiams pretenduojant į Tautos atstovybę: partijų remiami pretendentai gali dvejopai (tas pats asmuo partijos sąraše ir vienmandatėje apygardoje) pretenduoti į parlamento narius, kai kiti piliečiai dvejopa forma tapti Seimo nariais neturi įstatyminės teisės. Toks LR Seimo rinkimų įstatymas yra antikonstitucinis.
Rinkėjai siūlo LR Seime inicijuoti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, turint tikslą anuliuoti Seimo rinkimų įstatyme antikonstitucines nuostatas, pažeidžiančias asmenų lygybės įstatymui principą – visiems lygiai, teisingai. Dabar galiojančiu LR Seimo rinkimų įstatymu rinkėjai klaidinami. Vienu metu kandidatas į LR Seimo narius įrašytas dviejuose balsavimo biuleteniuose (vienmandatiniame apygardos ir daugiamandatiniame partijų sarašuose). Daugiamandatiniame sąraše galima reitinguoti kandidatus – penketą asmenų. Tačiau bet kuriuos atveju išlieka pirmas sąrašo dešimtukas nekintantis. Tai užtikrina partinės nomenklatūros buvimą Seime vietą iki gyvos galvos.
Lietuvoje likę solidaus amžiaus rinkėjai nedalyvauja tokiuose „ronkimusoe“ – Seimo nariui išrinktam abiejuose sąrašuose nėra dviejų vietų. Tuo atveju jis išsibraukia iš daugiamandatinio sąrašo, užleisdamas savo vietą sekančiam iš eilės kandidatui. Įsidėmėtina, Partijų iškelti kandidatai vienmandatiniuose sąrašuose bei daugiamandatiniuose partijų sąrašuose rinkimų kampanijose dalyvauja nelygiomis sąlygomis- privilegijuotai, netgi yra diskriminijuojantis finansavimas.
Būtina tobulinti Valstybės valdymą, sudaryti piliečiams galimybę dalyvauti Valstybės valdymo reikaluose, panaikinti antikonstitucinę LR Seimo rinkimų įstatymo nuostatą- daugiamandatinį rinkimą, įteisinti tiesioginius visų Seimo narių rinkimus rinkimų apygardose. Lietuvos Respublikos Rinkimų kodekso parengimui, Piliečių- rinkėjų pasiūlyti Įstatymų pataisymai pateikti Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetui netgi prieš aštuonerius metus ir vėliau. Daugumoje pataisų siūloma: 70 –tyje (vienmandačių) apygardų rinkti po du daugiausia balsų gavusius kandidatus į Seimo narius ir mažiausioje 71-oje apygardoje rinkti tik vieną Seimo narį. Būtų sudaromas kiekvienoje apygardoje bendras sąrašas lietuviško alfabeto tvarka, į kurį teiktų (pagal kvotas 1- 2 asmenis) partijos,
Nevyriausybinės organizacijos (NVO, patys išsikeltų asmenys ir dalyvautų lygiomis sąlygomis rinkimų kampanijoje, žiniasklaidoje. Tai atitiktų LR Konstitucijos 55 str. nuostatą. Kiekvienas kandidatas privalo pateikti LR Vyriausiajai rinkimų komisijai Lietuvos bendravalstybinių problemų sprendimo tikslinę programą, pagrindinius asmens biografinius duomenis-atspindinčius kompetentingumą dirbti LR Seime bei visa tai pristatyti Rinkimų apygardos, (rajono, miesto), rinkėjams. Seimo valdančiąją daugumą formuoti išrinktų LR Seimo narių daugumos bendravalstybinių tikslų sutampančių tikslinių programų pagrindu ir vykdyti prioriteto tvarka per kadenciją. Jeigu rinkti atstovai realiai nevykdo rinkiminių įsipareigojimų ir sutartos rinkiminės programos, Rinkimų įstatymuose privalu įteisinti galimybę, (po metų darbo atstovaujamoje valdžioje), atšaukti visų lygių atstovus, dviem trečdaliais bendruomenės rinkusių rinkėjų balsų dauguma per LR Vyriausiąją rinkimų komisiją, Administracinį teismą.
Šios kadencijos Seimo nariai nepareiškė valios panaikinti asmeniniai naudingą antikonstitucinę LR Seimo rinkimų įstatymo nuostatą. Piliečiai galėtų patys 2016 m. rudenį, Seimo rinkimų metu tai spręsti „Tautos tyliuoju referendumu“ ir tokiu būdu, išrinkdami 71 seimo narį tiesiogiai –vienmandatėse rinkimų apygardose, o partijų sąrašų biuletenius perbraukti ir užrašyti „nedalyvauju rinkimuose“ arba „balsuoju prieš visus“.
Partijų sąrašai (tarpininkas), toks balsavimas prieštarauja LR Konstitucijos 55 str. nuostatai. Tuo pačiu bus įvertintas LR Seimo narių darbas bei išrinkta 2016 m. Seimo rinkimuose apie 100 LR Seimo narių, atitiks ženkliai sumažėjusį Lietuvos gyventojų atstovavimą LR Seime. Būkime neabejingi, sąmoningi, aktyviai dalyvaudami 2016 m. rudenį LR Seimo rinkimuose, išspręsime LR Seimo rinkimų įstatymo prieštaravimą LR Konstitucijai. Rinkėjų sąmoningumo-pilietinės, darbdavio pareigos atlikimo dėką – sąžiningai parinkti aukštos moralės, kompetentingus „darbininkus“ į Seimą ar Savivaldybę (narius), pasamdyti ir paprašyti atsiskaityti kartą per ketvirtį, o ne kas keturi metai, (būtina kontrolė Seimo nario pareigų atlikimo). Užsienyje gyvenančius Lietuvos piliečius paskatintų dalyvauti Rinkimuose galimybė dalyvauti elektroninio balsavimo būdu, turėti Seime keletą atstovų. Taip išrinktas LR Seimas imsis esminės pertvarkos Valstybės valdyme, bus sėkmingesnis gerovės kūrimas Lietuvoje ir kad neišsivaikščiotų Lietuva. Ugdykime Lietuvos politinio elito bendravimo įgūdžius su Lietuvos visuomene, rinkėjais. Pamėginkime nors kartą sąžiningai parinkti Seimo „darbininkus“, pasamdyti ir pastoviai kontroliuoti jų veiklą.
Laida apie korupciją valstybiniame universitete KTU. Siteminės medijos tos temos vengia, o kauno teisėsauga KTU VIP asmenų korupciją, kaip patyriau asmneiškai, akltyuviai dengia.
2016-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Bendruomenių metais. Šia proga įvairiose institucijose nuo Seimo iki Savivaldybių vyko daug diskusijų, įvairaus lygmens pasitarimų, o štai rugsėjo 3-iąją LITEXPO rūmuose įvyko Pirmoji tarptautinė vietos bendruomenių mugė su bendruomenių patiekalais, tautodailninkų darbais ir ansamblių pasirodymais. Tačiau net šiame gražiame kontekste lieka esminis klausimas – ar vietos bendruomenės turi galimybes ir teisines prielaidas dalyvauti sprendimų priėmime valdant valstybę kaip tai numato Lietuvos Konstitucijos 33 str. 1-oji dalis?
Visuomenės apklausos byloja, kad vietos bendruomenių padėtis šia prasme Lietuvoje yra iš esmės bloga. Antai 2016 m. vasario mėn. vykdytoje apklausoje tik 17 proc. respondentų nurodė, kad savivaldos institucijos atsižvelgiaį visuomenės nuomonę priimant viešuosiussprendimus, tačiau beveik keturiskart daugiau – 65 proc. nurodė, kad neatsižvelgia, tarp pastarųjų – 15 proc., vertindami savivaldos institucijų visuomenės nuomonės paisymą, vienuolikos balų skalėje rinkosi patį kraštutinį variantą – „niekada neatsižvelgia“. Manau, kad esminė blogybė yra įstatymus kuriančių ir priimančių politikų mentalitetas. Jie nesuvokia, kad vietos bendruomenė yra ne tik valdžios partneris, bet vietos savivaldos ir visos valstybės pamatas. Patriotizmas ir rūpestis savo Tėvyne prasideda nuo bendruomenių, jos yra tikroji pilietiškumo mokykla. Bendruomenėse gali gimti įvairios socialinės inovacijos, padedančios spręsti įsisenėjusias valstybės socialines problemas, tokias kaip nedarbas, pajamų stoka.
Pateiksiu tik vieną pavyzdį iš Vilniaus bendruomenių gyvenimo, kuris ir atskleidžia politikų nesupratimą. 2016-ųjų birželio 4-ąją Vilniaus Balsių bendruomenė surengė savo didžiausią, 14 valandų trukusią metų šventę „Kad vaikystės paukštis pakiltų“, skirtą Tarptautiniai vaikų gynimo dienai. Vilniaus miesto savivaldybė Balsių bendruomenę apmokestino 392 Eurų rinkliava, laikydama, kad šis balsiečių renginys – komercinis. Komercija valdžia laikė tai, kad balsiečių šventėje buvo prekiaujama užkandžiais, ledais ir gaiviaisiais gėrimais. Pastebėtina tai, kad tie keli prekybininkai, maitinę šventės dalyvius, jau ir taip susimoka už prekybos licenzijas Vilniaus savivaldybei, todėl šioje vietoje kyla retorinis klausimas, kiek dar tęsis valdžios lupikavimas? Beje, dar 2015 m. gegužės 27 d. Vilniaus bendruomenių asociacija kreipėsi su prašymu į sostinės valdžią, kad būtų supaprastinta bendruomenių renginių rengimo tvarka, tačiau nei 2015-ais, nei 2016-ais priimti Taisyklių pakeitimai iš esmės bendruomenių veiklos nepalengvino. Pastebėtina, kad šiose Taisyklėse tarp sąvokų vietos bendruomenė kaip tokia apskritai neminima….
Kitas aspektas – miesto bendruomenių centrai. Dar 2006 metais buvo patvirtinta Vilniaus miesto bendruomenių centrų kūrimo programa, kuri taip ir liko neįgyvendinta ir dūla kažkur valdininkų stalčiuose. 2015-ųjų vasario mėnesį Vilniaus savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus bendruomenių asociacija. Sprendžiant iš realių Savivaldybės darbų, ypač paskutinio akibrokšto, kai Vilniaus savivaldybė iš esmės sužlugdė Vietos veiklos grupių (VVG programą) Vilniuje, ši Sutartis taps dar vienu mirusiu dokumentu, kaip minėta bendruomenių centrų kūrimo programa.
1994-1995 buvo sunaikintos tikros atstovaujamosios savivaldos užuomazgos, kurios jau buvo pasireiškusios dviejų pakopų savivaldos sistemoje. Savivalda buvo pasukta link neproporcingos centralizacijos. Taip įvyko todėl, kad reformos architektai nenorėjo suprasti vietos bendruomenės reikšmės, kaip apatinės savivaldos grandies ir be kurios vietos savivalda demokratinėje valstybėje neįsivaizduojama.
Demokratinėse valstybėse vietos bendruomenių vaidmuo visų pirma yra svarbus joms dalyvaujant sprendimų priėmime ir juos įtakojant. Mūsų gi politikai vietos bendruomenes įsivaizduoja tik kaip organizuojančias kultūros renginius ir šventes (už tai dar valdžia bendruomenę gali ir apmokestinti). Neseniai Seime atsirado iniciatyvų reglamentuoti vietos bendruomenių judėjimą priimant atskirą „Vietos bendruomenių politikos pagrindų“ įstatymą, bet jokie atskiri įstatymai nepadės, jei į bendruomenę nebus žiūrimą, kaip į neatskiriamą vietos savivaldos dalį ir pagrindą kurtis apatinei savivaldos grandžiai. Įstatymų Lietuvoje ir taip per daug prikuriama, todėl užtenka iš esmės pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. Mano įsitikinimu sprendimai yra aiškūs – keisti vietos savivaldos sistemą, įteisinti bendruomenių renkamus seniūnus, seniūnijos tokiu atveju taptų apatine savivaldos grandimi su aiškiomis kompetencijomis ir galiomis.
iš www.alkas.lt
Europos žmogaus teisių asociacija
Neseniai pagal žurnalo „Reitingai“ atliktą apklausą buvo renkamas įtakingiausių žiniasklaidos atstovų dešimtukas. Reitinguoti E. Jakilaitis ir M. Garbačiauskaitė-Budrienė, R.Valatka, I.Makaraitytė, R.Miliūtė ir kiti.
Politikų, teisininkų, verslininkų ir žiniasklaidos atstovų reitingavimas populiarėja prieš kiekvienus artėjančius rinkimus. Gal tai ir neblogai. Bet visuomenei svarbi ne tiek šių atstovų įtaka ir jų galia, kiek įtakos vertybinis pagrindas, kuris turėtų būti vienas svarbiausių vertinimo kriterijų. Šiuo atveju visuomenei labai svarbu, kaip savo įtaką žiniasklaidos įtakingiausieji naudoja bendram gėriui kurti, kas lemia jų vertybines nuostatas ir apsisprendimą svarbiausiais valstybės ir visuomenės klausimais.
Vertingi R.Valatkos komentarai, jo įžvalgos vidaus politikos klausimais. Tačiau kartais šis žinomas žurnalistas savo įtaką nukreipia valstybės konstitucinių pagrindų menkinimui. Pvz., televizijos laidoje, kurioje vyko debatai dėl Seimo narių I.Šiaulienės ir G.Kirkilo pateikto vardų ir pavardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projekto, jis mulkiais vadino politikus, ginančius lietuvių kalbos abėcėlę nuo W, Q ir X raidžių invazijos.
Galima daug diskutuoti, kam ir kodėl reikia, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase pirmajame puslapyje užsieniečio pavardė būtų rašoma ne lietuviško rašto rašmenimis. Bet negali būti diskusijos dėl to, ar valstybinė lietuvių kalba yra fundamentali konstitucinė vertybė, kokiu būdu tokios vertybės gali būti keičiamos. Nei pavieniai politikai, nei pats žurnalistas negali kviesti jų keisti neleistinu būdu, – pagal Konstituciją ši teisė priklauso Suverenui [„Suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.), „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“ (9 str.)]. Todėl mulkiais vadindamas politikus, kurie priešinasi antikonstitucinei iniciatyvai, žymusis žurnalistas savo galią naudojo visai ne pagal paskirtį.
Analogiškai vertintinos Ritos Miliūtės moderuojamos laidos. Žurnalistė neretai palaiko vieną iš diskutuojančių pusių, vieniems leisdama kalbėti daugiau, kitiems mažiau, tuo tarsi drąsindama nepalaikomųjų oponentus, nors Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 3 str.1 dalyje nurodyta, kad LRT turi vadovautis objektyvumo ir nešališkumo principais.
Įtakingųjų vertybinės nuostatos svarbios, nes žmonės pasitiki jais, laukia tam tikrų gairių ar patarimo. Pvz., viešoje erdvėje aktyviai raginama kovoti su smurtu artimoje aplinkoje, nors daugelis žino, kad smurtas yra girtavimo ir alkoholizmo išdava. Bet alkoholizmas kaip socialinis reiškinys yra visuotinio gyventojų skurdo ir socialinės atskirties pasekmė. Turėtume kovoti ne su pasekmėmis, bet su šio reiškinio priežastimis. Tad kai žiniasklaidoje yra nuolat skleidžiama tokio pobūdžio informacija, kyla pagrįstos abejonės dėl ją skleidžiančiųjų kompetencijos arba geranoriškumo. Tai pasakytina ir apie žiniasklaidoje populiarinamus greituosius (vartojimo) kreditus – jie stumia į bėdą finansinės patirties neturinčius jaunuolius, žlugdo šeimas ir dar labiau didina žmonių socialinę atskirtį. Tokiais atvejais pasigendama žiniasklaidos įtakingųjų principingo žodžio. O girdėdami tikrove nepagrįstą informaciją žmonės žurnalistus neretai tapatina su propagandistais, kurių uždaviniai yra kiek kitokie.
Į propagandos žabangas galima patekti, kaip pradedama manipuliuoti problemų svarba. Straipsnyje „Medžiotojų partija valdo Lietuva“ Indrė Makaraitytė išsamiai aiškinosi, kas sumokėjo ar nesumokėjo už tris cepelinus surengtoje vakarienėje po medžioklės, kurioje dalyvavo Virginijos Baltraitienės vyras ir sūnus.
Žinoma, visuomenei ir tai įdomu. Bet ar ne svarbiau būtų analizuoti, kodėl per pirmąjį šių metų pusmetį iš Lietuvos pabėgo daugiau nei 19 tūkst. jaunuolių. Apklausos rodo, kad jaunimas iš Lietuvos ir toliau ketina emigruoti. Pridurkime, kad mūsų demografinė būklė išties katastrofiška, kad iš Lietuvos jau emigravo beveik milijonas Lietuvos piliečių, kad trečdalis Lietuvos žmonių gyvena ties skurdo riba arba žemiau jos, kad savižudybėmis nuosekliai pirmaujame pasaulyje, o Lietuvos vaikai nelaimingiausi Europoje…
Šiame kontekste tituluoti ką nors įtakingiausiu ir galingiausiu gana rizikinga, nes galima pagrįstai klausti: ar įtakingųjų galia sutelkė visuomenę, pažadino žmonių patriotizmą ir meilę savo Tėvynei? Ar ši galia bent kiek stabdo Lietuvos „išsivaikščiojimo“ procesą, – optimizmas Lietuvai išlikti savarankiška nepriklausoma valstybe su savo unikalia kalba ir kultūra tirpsta akyse. Tai neabejotinai svarbiausios vertybinės gairės artėjančiuose rinkimuose mūsų politikams ir rinkėjams.
Tokia galėtų būti ĮTAKINGŲJŲ įtakos pozityvioji reikšmė – tik iš to, kaip jie objektyviai nušviečia šalies bei žmonių gyvenimą, galima spręsti apie jų galios kuriamą gėrį visuomenei. Žinoma, jei šis įtakingumas nepriklauso nuo dar įtakingesnių…
Vytautas Lunavičius
nuotr. iš www.tes.com
Šiame puslapyje skaitytojas gali susipažinti su svarbiausių politinių partijų ir judėjimų Lietuvos ateities vizijomis:
Dalijamės Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros profesoriaus Antano Kulakausko veidaknygėje paskelbtais pasvarstymais apie Lietuvos, kaip valstybės, galimus kelius – būdo būti pasirinkimus.
1. Klausimo istorinė esmė ir politinė prasmė.
Viskas šios žemės žmonių gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Valstybės – taip pat. Taigi ir Lietuva. Šiuo atveju kalbu apie šiuolaikinę, naujųjų arba moderniųjų laikų Lietuvą, kuriai po poros metų sukaks 100 metų. O jei kalbėtume apie idėjinę naujosios Lietuvos genezę, tai jos pradžią, sistemingų užuomazgų prasme, turėtume nukelti dar šimtų metų atgal – į Simono Daukanto laikus ir jo aplinką.
Naujoji Lietuva politinės ir istorinės sociologijos požiūriu, o sykiu valstybės (valstybės-nacijos) politinės kultūrinės tapatybės ir geopolitinės idėjos atžvilgiu nėra senosios Lietuvos valstybės – LDK – transformuotas tęsinys arba po daugiau kaip šimto metų pertraukos „atstatyto“ tautos valstybingumo transformuota forma tąsa, kaip kad linkę manyti, ko gero, dauguma bent kiek istorija besidominčių lietuvių ir netgi daugelis lietuvių istorikų, įskaitant ir kai kuriuos teisės istorikus.
Nominaliai, „atstatyto“ tautos valstybingumo idėja išplaukia iš paties 1918 m. vasario 16-osios Akto teksto. Betgi žinoma, kad į šį Aktą ji buvo įrašyta pirmiausia diplomatiniais sumetimais, beje, neturėjusiais iš esmės jokios praktinės reikšmės tarptautiniam naujosios Lietuvos pripažinimui. Tai, beje, puikiai suvokė Lietuvos teisės ir socialinių mokslų korifėjus Mykolas Riomeris, kalbėdamas apie naujos valstybės kūrimą. Dar daugiau, naujos, tautinės, demokratiniais pagrindais kuriamos Lietuvos valstybės šalininkams teko kovoti su senojo – bendro su Lenkija – valstybingumo šalininkais, ir toje kovoje kuriam laikui prarasti netgi Vilnių.
Žinoma, ir po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos likimas galėjo susiklostyti kitaip nei susiklostė, bet svarstyti tai ne šio rašinio tikslas.
Kas kita yra Kovo 11-osios Lietuva, kurį bemaž visom prasmėm yra transformuota Vasario 16-osios Lietuvos tąsa, taigi ta pati valstybė-nacija – naujas jos istorinės ir politinės raidos etapas. Jis kol kas tęsiasi netgi po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą (nors kai kas, pvz., šviesios atminties Romualdas Ozolas, tuo abejojo, ir abejoja). Mat ES kol kas dar tebėra galutinai suvereniteto neatsisakiusių ir tautinės kultūrinės tapatybės puoselėjimo atsisakyti neverčiamų valstybių sąjunga. Ji, nors ir turi kai kurių federacijos elementų, bet dar tokia nėra. O ar tokia taps? Gal kuriam laikui apskritai išnyks? Tai klausimai, į kuriuos tvirtų atsakymų būti negali. Tai ateities galimybės.
Kitas reikalas, kaip valstybių politiką, socialinę ekonominę raidą ir kultūrinės tapatybės kismą įtakoja globalizacija, neformali globali pinigų valdžia, besivadovaujanti ekonominio neoliberalizmo (tai nėra liberalizmas nei kultūrine, nei socialine politine prasme) doktrina (Šiuo atžvilgiu ES yra, visų pirma, regioninė ekonominė sąjunga). Tačiau įtaka ar netgi politinis spaudimas nėra tas pats, kaip tiesioginė imperinė prievarta. Valstybės, nors gali ne viską (visko, tiesą sakant, niekas niekada negali), bet dažnai gali daugiau, nei daro.
Kaip šiuo požiūriu atrodo Lietuva? Tai tolesnių svarstymų reikalas.
Bus daugiau.
