2025-05-05, Pirmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1695

Vytautas Rubavičius. Kas tie „mes“, kuriems „nesiseka valdyti savo valstybės“?

0

rubavicius

Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“).

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį į patį pavadinimą, kuris skaitytojui jau savaime suteikia tam tikrų nepagrįstų iliuzijų – neva jis buvęs ar esąs savosios valstybės valdytojas, tik nelabai išmanantis to valdymo reikalus. Drįstu prisipažinti, kad man niekaip neteko paliesti valstybės vairo, tad negaliu ir galvoti, kodėl man nesiseka valdyti. Būtų įdomu paskaityti, kaip pats filosofas įsivaizduoja savąją valstybės valdymo patirtį. Suprantama, kiek juokauju, tačiau drįstu tvirtinti, kad tie filosofo įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Problemiški yra ir Stoškaus vartojami žodžiai „sava valstybė“. Manau daugelis žmonių sutiktų, kad jokie rinkimai nekeičia Lietuvos būsenos. Kitaip tariant, ką berinktume, – valdys „tie patys“ ir taip pat. Tiesa, „tų pačių“ sudėtis gali kiek ir pasikeisti, tačiau niekaip nesikeis nei valstybinis korupcinis mechanizmas, nei valdančiųjų arogancija ir jų panieka vadinamajam „lūzerių“ elektoratui. Suprantama, tiesiogiai tos paniekos politikai nedrįsta rodyti – ji pridengiama įvairiomis rinkiminėmis „Rinkis atsakingai“ kampanijomis, kurios bent jau kelioms savaitėms turi įtikinti rinkėją esą jo balsas yra labai svarbus. O jau po rinkimų visos žiniasklaidoje skalbiamos valdymo negerovės nurašomos tų pačių rinkėjų sąskaita – turite tai, ką išsirinkote. Kitaip tariant, Lietuvos valdantysis elitas gerai įgudo politinėse manipuliacijose – valdome mes, tačiau už valdymo rezultatus yra atsakingas mus išrinkęs elektoratas, kitaip tariant, „lūzeriai“, kad ir kaip besirenkantys, tačiau taip ir nesugebantys „atsakingai pasirinkti“.

Nors savos valstybės jausena dar nėra visiškai išgaravusi, vis dėlto tas „savumas“ neišvengiamai blėsta, jei žmonės niekaip nedalyvauja valstybės valdymo reikaluose, jei valstybėje nesama jokios viešosios politikos. Tokios politikos ir negali būti, kai stokojama tiesioginio atstovavimo savivaldos, kurioje visuomenė ir įgauna politinę galią tartis dėl valstybės reikalų su jų išrinktais atstovais, kuriems patikimas valstybinės valdžios mechanizmas. Galima būtų daug kalbėti, kaip tais ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais buvo sunaikinti Sąjūdžio skelbtieji savivaldos pradmenys, tačiau šiuo metu jokios realios savivaldos nesama. Anuos pradmenis ištrynė 92-aisiais valdžion atėję buvusieji komunistai, tačiau 96-aisiais juos nuo valdžios vairo nustūmusiems konservatoriams tokia padėtis pasirodė esanti pati tinkamiausia, todėl jie visaip tvirtino savivaldos stokojančią politinę sistemą ir teisminę valstybė. Dabar jau galima numanyti, kad toks partinio nomenklatūrinio ir teisminio valdymo modelis buvo tobulinamas senųjų teisėsaugos kadrų, ir pagrindine figūra laikytinas konservatorių priglaustas buvęs generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. Jis ne tik sustiprino teisminę valdžią atskirdamas ją nuo visuomenės, bet ir išsaugojo visą buvusį teisinį elitą, kuriam atsivėrė didžiulės galimybės turtėti ir svaigti nuo savo visagalybės. Tad nereikia stebėtis, kad konservatoriai taip niekaip ir neįstengė pradėti jokios desovietizavimo programos, jokios teisininkų sluoksnio liustracijos.

Jei drįsčiau sau suteikti galią prabilti istorijos požiūriu, tai pasakyčiau, kad konservatoriai šiuo atžvilgiu veikė kaip ideali buvusios komunistinės nomenklatūros priedangos organizacija. Atiduoti teisėkūrą ir valstybės teisinio reguliavimo įrankių kūrimą bei tvirtinimą į Sabučio rankas – tai jau šis tas su visom istorinėm pasekmėm. Nereikia manyti, kad konservatorių vadovai buvo visiški neišmanėliai – vadinasi, tokia kuriama politinė ir teisminė sistema jiems buvo taip pat naudinga. Kodėl naudinga? Todėl kad įtvirtintas aiškus valstybinės valdžios modelis – partinio nomenklatūrinio elito vienvaldystė be jokio „neišmanančios“ visuomenės balso, tad ir be jokios realios atsakomybės tiems „neišmanėliams“, kurie nepaliaujamai skatinami save vadinti „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinė visuomenė kyla ir ugdosi veikdama realios savivaldos būdu. Nėra savivaldos, nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o vien tik juridinių atomizuotų piliečių masė.

Galima būtų svarstyti, koks mūsų kuriamos ar sukurtos valstybės tipas, tačiau pirmiausia derėtų pagalvoti: o ar mes, kaip politinis elitas, visuomenė ir tauta, apskritai kūrėme valstybę. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybė, koks jos prigimtinis tikslas? Žvelgdami atgal į atgautos nepriklausomybės laikus, turime pripažinti keletą akivaizdžių dalykų. Sovietų Sąjungoje gyvavome kaip teritorinis administracinis Lietuva vadinamas vienetas. Tad ir mūsų vietiniai, įvairaus lygio partinių mokyklų išmuštruoti valdytojai buvo tik administratoriai. Atgavę nepriklausomybę negavome valstybės – ją reikėjo imtis kurti. Tačiau gavome, tiksliau, išlaikėme administravimo mechanizmus, kuriuos ir pavadinome valstybės valdymu. O buvę ir naujieji administratorių sluoksnio žmonės imti vadinti valstybės valdytojais. Tačiau suverenios valstybės valdymo įgūdžiai įgaunami tik kuriant valstybę. Mums tarsi jau nebereikėjo nieko kurti – valstybė buvo sutapatinta su valdžia ir administravimo įrankiais. Tokiam administravimui nebereikalingas nei nacionalinis tapatumas, nei kultūrinė atmintis, nei apskritai kultūrinė nacionalinė kūryba, kuri ir yra nacionalinės valstybės pamatas. Ypač mūsų laikais, kai ekonomika tapo globali, tad nenacionalinė, o neretai ir antinacionalinė.

Kosmopolitinę, išnacionalinimo ir išvalstybinimo darbotvarkę diegiančiai Europos Sąjungai kaip tik tokie administratoriai ir buvo parankūs – sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai. Tiesa, jie tuoj persivadino įvairiais demokratiniam pasauliui priimtinesniais vardais. Kaip tik jie ėmėsi kuo karščiausiai palaikyti ES politinio elito tvirtinamą europinės raidos darbotvarkę, grindžiamą genderizmo ir multikultūralizmo ideologija, nacionalinių valstybių išvalstybinimo, nacionalinio tapatumo silpninimo, suverenių valstybės galių perkėlimo į ES lygmenį ir „nuleidimo“ į regionų lygmenį politiką, kuriant naują, pažangiu vadinamą supravalstybinį federacinį darinį. ES propaguojamam federalizmui buvo reikalingas ne valstybes valdantis, o teritorinius administracinius vienetus administruojantis vietinis politinis elitas, gebantis skleisti ir politiškai įtvirtinti genderizmo ideologiją ir išpažįstantis vadinamąsias europines vertybes. Tokia ir buvo komunistinė nomenklatūra, kuriai internacionalizmą nebuvo sunku paversti tokios pat prigimties federaciniu kosmopolitizmu, o sykiu ir prisiminti Sovietų Rusijoje gyvavusias individą iš buržuazinės šeimos pančių laisvinusias genderizmo praktikas. Tad klausimas, ar kūrėme savo valstybę, nėra be pagrindo. Apsidairykime, nusimeskime ideologinius bei politinio korektiškumo akinius ir pamatysime, kad daugelyje ES šalių klausimai apie valstybinį suverenitetą, nacionalinį tapatumą, ES politikos ydas, tautos ir valstybės santykius, iškeliant pirminį valstybės kūrimo tikslą – kad tauta ir visuomenė gyvuotų per amžius, – tampa pačiais pagrindiniais partinių politinių kovų, taip pat ir ES išlikimo bei raidos klausimais.

Prieš kurį laiką filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė savo pamąstymus apie dabartinę Lietuvos valstybės ir jos visuomenės būseną, kurie įtaigoja nelinksmą išvadą – nykstame, menkėjame, tad valstybėje nieko nekeičiant sunku tikėtis tokią raidos kryptį imsiant ir pasikeisiant („Kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės?“).

Filosofo pastebėjimai taiklūs, tačiau jau nesyk nurodyti ir aprašyti. Lietuvos bėdos jau tapo tarsi tokiomis akivaizdybėmis, kad apie jas tiesiog nebenorima kalbėti. Juolab priartėjus rinkimams, kurie įvairių orientacijų bei patirties politikus akina piešti rožinį Lietuvos vaizdinį, pagražintą laimės indekso matavimais ir kitokiais ekonominiais „veržlumo“ rodikliais, kuriuos jie dar pagerinsią po rinkimų. Ypač tie, kurie imsią ir apgręšią emigraciją bei susidorosią su korupcija. Kadangi ir emigracija, ir korupcija jau senokai tapo sisteminiais reiškiniais, tai nėra ir negali būti jokio vieno ar kelių konkrečių būdų šiems reiškiniams numaldyti. Būtini valstybiniai politinės sistemos pokyčiai. Klausantis laimės indekso skleidėjų į galvą ateina išganinga mintis – jei jau dabar tas indeksas toks neblogas, tai jis dar labiau pagerės savaime, kai dar keliasdešimt ar keli šimtai tūkstančių „nelaimėlių“ emigruos iš Lietuvos? Galų gale čia liks vien tik laimingieji. Juk emigracija sėkmingai susitvarkė su mūsų nedarbo rodikliais.

Tačiau Stoškus kalba ne apie laimę ir jos rodiklį, o apie dideles Lietuvą ištikusias bėdas, klausdamas, kodėl mums nesiseka valdyti savo valstybės? Tad pabandykime pasvarstyti, kodėl?

Pirmiausia dera atkreipti dėmesį į patį pavadinimą, kuris skaitytojui jau savaime suteikia tam tikrų nepagrįstų iliuzijų – neva jis buvęs ar esąs savosios valstybės valdytojas, tik nelabai išmanantis to valdymo reikalus. Drįstu prisipažinti, kad man niekaip neteko paliesti valstybės vairo, tad negaliu ir galvoti, kodėl man nesiseka valdyti. Būtų įdomu paskaityti, kaip pats filosofas įsivaizduoja savąją valstybės valdymo patirtį. Suprantama, kiek juokauju, tačiau drįstu tvirtinti, kad tie filosofo įsivaizduojami „mes“, kuriuos dera suvokti kaip Lietuvos visuomenę ar net tautą, niekaip nevaldė, nevaldo ir artimiausiu metu nevaldys valstybės, o valstybės valdytojams – partiniam nomenklatūriniam, biurokratiniam ir finansiniam elitui – visiškai nesvarbu, ką tie „mes“ galvoja apie jų valdymą. Šitai nėra sunku suvokti tiems, kurie bent kiek yra įsikirtę į Lietuvoje įsivyravusios politinės sistemos ypatumus. Svarbiausi jų – savivaldos stoka ir visuomenės atskyrimas nuo teisingumo vykdymo. Todėl mes ir nesame nei demokratinė, nei teisinė valstybė, nes tokiai valstybei būtini pagrindiniai demokratijos principai – gyvybinga tiesioginio atstovavimo savivalda ir visuomenės atstovų dalyvavimas teismų darbe.

Problemiški yra ir Stoškaus vartojami žodžiai „sava valstybė“. Manau daugelis žmonių sutiktų, kad jokie rinkimai nekeičia Lietuvos būsenos. Kitaip tariant, ką berinktume, – valdys „tie patys“ ir taip pat. Tiesa, „tų pačių“ sudėtis gali kiek ir pasikeisti, tačiau niekaip nesikeis nei valstybinis korupcinis mechanizmas, nei valdančiųjų arogancija ir jų panieka vadinamajam „lūzerių“ elektoratui. Suprantama, tiesiogiai tos paniekos politikai nedrįsta rodyti – ji pridengiama įvairiomis rinkiminėmis „Rinkis atsakingai“ kampanijomis, kurios bent jau kelioms savaitėms turi įtikinti rinkėją esą jo balsas yra labai svarbus. O jau po rinkimų visos žiniasklaidoje skalbiamos valdymo negerovės nurašomos tų pačių rinkėjų sąskaita – turite tai, ką išsirinkote. Kitaip tariant, Lietuvos valdantysis elitas gerai įgudo politinėse manipuliacijose – valdome mes, tačiau už valdymo rezultatus yra atsakingas mus išrinkęs elektoratas, kitaip tariant, „lūzeriai“, kad ir kaip besirenkantys, tačiau taip ir nesugebantys „atsakingai pasirinkti“.

Nors savos valstybės jausena dar nėra visiškai išgaravusi, vis dėlto tas „savumas“ neišvengiamai blėsta, jei žmonės niekaip nedalyvauja valstybės valdymo reikaluose, jei valstybėje nesama jokios viešosios politikos. Tokios politikos ir negali būti, kai stokojama tiesioginio atstovavimo savivaldos, kurioje visuomenė ir įgauna politinę galią tartis dėl valstybės reikalų su jų išrinktais atstovais, kuriems patikimas valstybinės valdžios mechanizmas. Galima būtų daug kalbėti, kaip tais ankstyvaisiais devyniasdešimtaisiais buvo sunaikinti Sąjūdžio skelbtieji savivaldos pradmenys, tačiau šiuo metu jokios realios savivaldos nesama. Anuos pradmenis ištrynė 92-aisiais valdžion atėję buvusieji komunistai, tačiau 96-aisiais juos nuo valdžios vairo nustūmusiems konservatoriams tokia padėtis pasirodė esanti pati tinkamiausia, todėl jie visaip tvirtino savivaldos stokojančią politinę sistemą ir teisminę valstybė. Dabar jau galima numanyti, kad toks partinio nomenklatūrinio ir teisminio valdymo modelis buvo tobulinamas senųjų teisėsaugos kadrų, ir pagrindine figūra laikytinas konservatorių priglaustas buvęs generalinis prokuroras Liudvikas Sabutis. Jis ne tik sustiprino teisminę valdžią atskirdamas ją nuo visuomenės, bet ir išsaugojo visą buvusį teisinį elitą, kuriam atsivėrė didžiulės galimybės turtėti ir svaigti nuo savo visagalybės. Tad nereikia stebėtis, kad konservatoriai taip niekaip ir neįstengė pradėti jokios desovietizavimo programos, jokios teisininkų sluoksnio liustracijos.

Jei drįsčiau sau suteikti galią prabilti istorijos požiūriu, tai pasakyčiau, kad konservatoriai šiuo atžvilgiu veikė kaip ideali buvusios komunistinės nomenklatūros priedangos organizacija. Atiduoti teisėkūrą ir valstybės teisinio reguliavimo įrankių kūrimą bei tvirtinimą į Sabučio rankas – tai jau šis tas su visom istorinėm pasekmėm. Nereikia manyti, kad konservatorių vadovai buvo visiški neišmanėliai – vadinasi, tokia kuriama politinė ir teisminė sistema jiems buvo taip pat naudinga. Kodėl naudinga? Todėl kad įtvirtintas aiškus valstybinės valdžios modelis – partinio nomenklatūrinio elito vienvaldystė be jokio „neišmanančios“ visuomenės balso, tad ir be jokios realios atsakomybės tiems „neišmanėliams“, kurie nepaliaujamai skatinami save vadinti „pilietine visuomene“. Tačiau pilietinė visuomenė kyla ir ugdosi veikdama realios savivaldos būdu. Nėra savivaldos, nėra ir jokios pilietinės visuomenės, o vien tik juridinių atomizuotų piliečių masė.

Galima būtų svarstyti, koks mūsų kuriamos ar sukurtos valstybės tipas, tačiau pirmiausia derėtų pagalvoti: o ar mes, kaip politinis elitas, visuomenė ir tauta, apskritai kūrėme valstybę. Ar mes besuvokiame, kas yra valstybė, koks jos prigimtinis tikslas? Žvelgdami atgal į atgautos nepriklausomybės laikus, turime pripažinti keletą akivaizdžių dalykų. Sovietų Sąjungoje gyvavome kaip teritorinis administracinis Lietuva vadinamas vienetas. Tad ir mūsų vietiniai, įvairaus lygio partinių mokyklų išmuštruoti valdytojai buvo tik administratoriai. Atgavę nepriklausomybę negavome valstybės – ją reikėjo imtis kurti. Tačiau gavome, tiksliau, išlaikėme administravimo mechanizmus, kuriuos ir pavadinome valstybės valdymu. O buvę ir naujieji administratorių sluoksnio žmonės imti vadinti valstybės valdytojais. Tačiau suverenios valstybės valdymo įgūdžiai įgaunami tik kuriant valstybę. Mums tarsi jau nebereikėjo nieko kurti – valstybė buvo sutapatinta su valdžia ir administravimo įrankiais. Tokiam administravimui nebereikalingas nei nacionalinis tapatumas, nei kultūrinė atmintis, nei apskritai kultūrinė nacionalinė kūryba, kuri ir yra nacionalinės valstybės pamatas. Ypač mūsų laikais, kai ekonomika tapo globali, tad nenacionalinė, o neretai ir antinacionalinė.

Kosmopolitinę, išnacionalinimo ir išvalstybinimo darbotvarkę diegiančiai Europos Sąjungai kaip tik tokie administratoriai ir buvo parankūs – sparčiausiai į ES politinio elito gretas ir įsiliejo visų buvusių sovietinio bloko šalių valdžioje išlikę komunistiniai nomenklatūrininkai. Tiesa, jie tuoj persivadino įvairiais demokratiniam pasauliui priimtinesniais vardais. Kaip tik jie ėmėsi kuo karščiausiai palaikyti ES politinio elito tvirtinamą europinės raidos darbotvarkę, grindžiamą genderizmo ir multikultūralizmo ideologija, nacionalinių valstybių išvalstybinimo, nacionalinio tapatumo silpninimo, suverenių valstybės galių perkėlimo į ES lygmenį ir „nuleidimo“ į regionų lygmenį politiką, kuriant naują, pažangiu vadinamą supravalstybinį federacinį darinį. ES propaguojamam federalizmui buvo reikalingas ne valstybes valdantis, o teritorinius administracinius vienetus administruojantis vietinis politinis elitas, gebantis skleisti ir politiškai įtvirtinti genderizmo ideologiją ir išpažįstantis vadinamąsias europines vertybes. Tokia ir buvo komunistinė nomenklatūra, kuriai internacionalizmą nebuvo sunku paversti tokios pat prigimties federaciniu kosmopolitizmu, o sykiu ir prisiminti Sovietų Rusijoje gyvavusias individą iš buržuazinės šeimos pančių laisvinusias genderizmo praktikas. Tad klausimas, ar kūrėme savo valstybę, nėra be pagrindo. Apsidairykime, nusimeskime ideologinius bei politinio korektiškumo akinius ir pamatysime, kad daugelyje ES šalių klausimai apie valstybinį suverenitetą, nacionalinį tapatumą, ES politikos ydas, tautos ir valstybės santykius, iškeliant pirminį valstybės kūrimo tikslą – kad tauta ir visuomenė gyvuotų per amžius, – tampa pačiais pagrindiniais partinių politinių kovų, taip pat ir ES išlikimo bei raidos klausimais.

Labiausiai minėtame tekste nuvilia jo pabaiga. Aptarus mūsų bėdas filosofo vardas įpareigoja pasiūlyti vienokius ar kitokius gydymosi receptus ar bent jau surašyti pagrindinius klausimus, pagal kuriuos rinkėjas galėtų orientuotis Seiman besiveržiančių politikų pasisakymuose. Deja, jokių receptų anei klausimų. Nekalbama apie jokias politinės sistemos keitimo galimybes. Iš tikrovės liūno vienu ypu pakylama į „aukštą“ mąstymo lygmenį ir imama dėstyti, jog norint, kad kažkas keistųsi, suvereniai tautai (!) privalu „mobilizuotis, įvesti rimtą pilietinę valdžios kontrolę ir pažaboti jos savivalę“. Tai suvereniai tautai „būtina žymiai sustiprėti, t. y. pasidaryti nepalyginamai aktyvesnei, organizuotesnei, solidaresnei, oresnei, racionalesnei, atsakingesnei ir ištikimesnei savo kraštui“. Tokie uždaviniai tautai, gaunančiai mažiausias pensijas ES ir gyvuojančiai taip pat iš menkiausio ES minimalaus uždarbio!? Antraip „gali būti sunku išvengti prūsų likimo“.

Iš tokių reikalavimų galima būtų tik pasišaipyti, tačiau jie nurodo bendrą intelektualiųjų mąstytojų bėdą – kai išvardijus bei aptarus Lietuvą ištikusias bėdas prieinama prie klausimo, o ką daryti, tuoj „politiškai korektiškai“ pereinama prie vienokių ar kitokių pasamprotavimų apie būtinumą tautai ar visuomenei keisti mentalitetą, išsiugdyti naujas reikiamas dvasines, drovines ar verslininkavimo savybes. Suprantama, šitai galima padaryti nebent pagraužus „filosofinio akmens“, tačiau vargu ar kas tokią brangenybę patikėtų jokiu konkrečiu adresu neaptinkamai visuomenei. Nors paprasčiausia būtų galvoti apie visuomenės gyvenimo taisyklių, kitaip tariant, politinės sistemos keitimą.

Kol kas tam nepribrendome. Negebame net į kandidatuojančių politikų pasisakymus žvelgti per savo įsitikinimų prizmę: už tiesioginio atstovavimo savivaldos plėtrą ar prieš, už teisinę ar teisminę valstybę, už kokią jie ES – už krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą ar už ateistinę, krikščionybę nepaliaujamai trinančią, už federacinę ar suverenių valstybių, už genderizmo ideologija grindžiamą politiką ar prieš, už gyvybę nuo jos pradėjimo ar prieš, už nacionalinę ar finansinį kapitalą aptarnaujančią valstybę, už socialinės atskirties didinimą ar už jos mažinimą, už socialiai teisingą sukurtos bendros pridedamosios vertės paskirstymą ar prieš, už nacionalinio tapatumo (lietuvybės) stiprinimą ir sklaidą ar prieš, už nacionalinę mokyklą ar už belytes pilietiškumo programas, už laisvą kūrybingą žmogų lavinančią ar už rinkoms reikalingą darbo jėgą gaminančią aukštąją mokyklą…

Tokių klausimų gali būti ir daugiau. Tačiau ar apie tokius klausimus kalbama „Rinkimės atsakingai“ kampanijose? Tad užbaigti norėčiau patikslindamas Stoškaus niūroką nuojautą, tačiau be jokio „jeigu“: prūsų likimas yra ne momentinis, o istorinis, dešimtmečius trunkantis išnykimo vyksmas. Tas likimas – ne už durų, jis jau mumyse.

Propatria

 nuotr. iš www.alkas.lt

Moralė – ne šio pasaulio dimensija

5

vaikas

Rugsėjo 14 d. Seimas priėmė Pagalbinio apvaisinimo įstatymą su Prezidentės pataisomis, kurios  iš esmės įteisina „perteklinių“ embrionų kūrimą, šaldymą ir tam tikromis aplinkybėmis jų sunaikinimą.

Šiam įstatymui labiausiai priešinosi TS-LKD frakcija ir Mišri Seimo narių grupė. Bet perteklinės gyvybės naikinimui kelią atvėrė suvienyti socialdemokratų, liberalų  ir pavieniai kitų frakcijų atstovų balsai.

Atvertas kelias ir embrionų donorystei…
Ar nuo šiol teisiškai bus įmanoma nustatyti, kas yra vaiko tėvas ir motina?

Susipažinti su balsavimo rezultatais skaitytojas gali ČIA.

Karininkų ramovėje pasirašytas Nacionalinis susitarimas

0

  Rugsėjo15d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje visuomenininkai pasirašė Nacionalinį susitarimą. Plačiau organizuojama iškilminga jo pasirašymo procedūra buvo pradėta birželio 13 d. Vilniaus  rotušėje.

  -Kritinė Lietuvos demografijos  būklę pripažino net visos Seimo frakcijos. Šešios iš jų pasirašė dokumentą, pavadintą Nacionaliniu susitarimu.  Tačiau jokių veiksmų kol kas nematyti. Vien tik rinkiminės deklaracijos. Kraštui būtinos esminės permainos, kurių valdžia neskuba, o gal ir nemoka daryti.  Tą procesą į savo rankas privalo mėgina paimti pilietinė visuomenė.

Yra ir neblogų ženklų.  Prabunda  žiniasklaida. Nerimas apėmė net prezidentūrą. Savižudybėmis susidomėjo Vilniaus savivaldybė,- taip kvietime į iškilmingą renginį rašė Sambūrio, kad Lietuva neišsivaikščiotų” nacionalinio komiteto pirmininkas filosofas Krescencijus Stoškus.

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje nacionalinį susitarimą pasirašė Sausio 13-osios brolijos, Piliečių gynimo paramos fondo, atstovai, mokslininkai ir teisininkai.

 

Švietimo profesinės sąjungos kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Algio Ramanausko veiksmų

0
 ramanauskas
Rugsėjo 12 d. Lietuvos švietimo įstaigų profesinė sąjunga, Lietuvos švietimo profesinė sąjunga ir Lietuvos mokytojų profesinė sąjunga kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą prašydamos pradėti ikiteisiminį tyrimą dėl Algio Ramanausko veiksmų ir patraukti šį asmenį baudžiamojon atsakomybėn.
Atstovaudamos savo nariams ir reikšdamos pedagogų poziciją, švietimo profesinės sąjungos mano, kad rugsėjo pradžioje interneto portale alfa.lt paskelbtame A.Ramanausko straipsnyje „Išgyvenimo vadovas moksleiviui“ tiesiogiai kurstoma neapykanta ir raginama imtis smurto prieš mokytojus bei pateikiami „praktiniai“ patarimai, kaip „teisingai“ atlikti smurtinio pobūdžio veiksmus prieš mokytojus, kad smurtaujantis asmuo išvengtų teisinės atsakomybės.
Švietimo profesinės sąjungos įsitikinusios, kad tokiu būdu straipsnio autorius deklaruoja mokinio, smurtaujančio prieš mokytojus, nebaudžiamumo ir tokio elgesio pateisinamumo iliuziją, kuri, atsižvelgiant į šio straipsnio adresatą – nepilnametį, bei į straipsnio autoriaus žinomumą, veikia ypatingai skatinančiai ir provokuoja tokį mokinių elgesį prieš mokytojus.
Straipsnio teiginiai žemina mokytojus, mokytojų bendruomenę bei mokytojo profesiją, toks viešas tyčiojimasis iš mokytojų yra nepateisinamas, rodantis ypatingai cinišką ir nepagarbų straipsnio autoriaus požiūrį ne tik į mokytojus, bet ir į visuomenę.
Akivaizdu, kad toks straipsnis negali būti pateisinamas nei kaip mokytojų darbo ar švietimo sistemos kritika, nes tyčiojamasi tiesiogiai iš mokytojo asmens, o ne pačios švietimo sistemos, nei kaip meninė išraiška, nes apart tiesioginių raginimų ir tiesioginių mokymų, kaip daryti nusikalstamas veikas, siekiant išlikti nebaudžiamam, jame nesama jokių estetinių priemonių.
nuotr.iš www.efoto.lt
Propatria

Masinė emigracija. Politikai ją ignoruoja

0

stoskus

Sambūrio „Kad Lietuva neišsivaikščiotų” nacionalinio komiteto valdyba yra asmeniškai išsiuntusi šešių įtakingiausių politinių partijų lyderiams (Algirdui Butkevičiui, Gabrieliui Landsbergiui, Ramūnui Karbauskiui, Rolandui Paksui, Valentinui Mazuroniui ir Remigijui Šimašiui) 10 klausimų, kiek jiems yra aktuali demografinės būklės, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išlikimo problema.

Kol kas jokio atsakymo iš minėtų politikų Nacionalinio komiteto valdyba negavo.

  Sambūrio narių ir visuomenės žiniai pridedami klausimai, kurie pateikti politikams:

Šią vasarą susitelkė piliečių sambūris Nacionalinis susitarimas iš apačios, kad  Lietuva neišsivaikščiotų. Jo įgaliojimus šiuo metu vykdo jo įkurtas Nacionalinis Komitetas.  Kadangi sparčiai artėja rinkimai, pirmasis šio Komiteto rūpestis išsiaiškinti  pagrindinių partijų  lyderių strategines  nuostatas.  Būtume labai Jums dėkingi, jeigu atsakytumėte į šiuos klausimus:

  1. Nuo pat Nepriklausomybės pradžios masiniais tiražais Lietuvoje leidžiamos knygos, propaguojančios nuogą „stipriojo teisę“: N. Makiavelio „Valdovas“, markizo de Sado „Filosofija buduare“, R. Gryno ir J. Elferio „Jėga: 48 valdžios dėsniai“, V. Solanas „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“ ir daugybė kitų. Ar šita tendencija Jums bent ką nors sako?
  2. Vienas aukštas valstybės pareigūnas yra pareiškęs: „Moralė yra ne šio pasaulio dimensija“. Ar Jūs pritartumėte šiai pažiūrai? Ir kodėl? Ar galėtumėte paaiškinti, kokiais gyvenimo principais  vadovavosi liberalų partijos lyderis E. Masiulis, kad atsidūrė dabartinėje padėtyje?
  3. Mūsų tauta maža, išlikusi daugiausia dėl kaimo žmonių konservatyvumo. O šiandieniniame pasaulyje yra daugybė permainų. Vertybės pasidarė labai nestabilios. Ar viskas, kas keičiasi, keičiasi į gera? Ar viskuo, kas tik atsiranda, mes privalome besąlygiškai sekti ?
  4. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių (archajiškiausių) gyvųjų Europos kalbų. Dabar dažnai sakoma, kad jos būklė yra prasta, o rašto kultūra žemiau kritikos. O ką apie šią padėtį galvojate Jūs?
  5. Vyksta karšti politikų debatai, kaip apibrėžti šeimą. Labai svarbu žinoti, ar čia mes turėtume paisyti savo šalies papročių, ar tik sekti ir kopijuoti papročius tų kraštų, kurie turi daugiau galių: daugiau gyventojų, daugiau  karinių, ūkinių, politinių pajėgų, ilgesnę rašytinę istoriją ir pan.?
  6. Mūsų civilizacijoje yra daugybė jėgų, veikiančių žmonių elgesį. Ar Jūs turite kriterijus, pagal kuriuos galėtumėte atskirti jos pažangą nuo madų siautulio ir suinteresuotų verslo grupių (ar šalių) diktuojamų elgesio normų?
  7. Kasmet Lietuvoje nusižudo maždaug po tūkstantį žmonių. Didelę jų dalį sudaro jaunimas. Jau keliolika metų Lietuva skelbiama savižudžių tauta. Jai priklauso ir didžiausias mirtingumas Europoje. Kodėl taip yra? Ir kas dėl to kaltas?
  8. Respublikos Prezidentė kreipėsi į visuomenę inicijuodama akcijas „Už saugią Lietuvą“. Reklaminiai skelbimai prabilo apie patyčių stabdymą, rūpinimąsi pamestinukais… Ko iš jų galima tikėtis? Ar jie kiek įpareigoja politikus?
  9. Jau visuotinai pripažinta Lietuvos demografinės būklės krizė. Ją savo susitarimu iš dalies yra pripažinusios 6 politinės partijos. Ar  šiuo klausimu įmanomas Nacionalinis susitarimas? Ar Jūs ketinate jame realiai dalyvauti? Kada ir kaip?
  10. Beveik nuo pat Nepriklausomybės pradžios kalbama apie „globaliosios Lietuvos“ projektą. Šiandien daug kas viešai sako, kad tai buvo ideologinė „lokaliosios“ Lietuvos nykimo ir naikinimo priedanga. O ką jis Jums iš tikrųjų reiškia?  Kai kurie įtakingi politikai prisipažįsta seką JAV  pavyzdžiais. Daugybę metų JAV didžiavosi, kad jos yra „tautų lydimosi katilas“. Dabar jos skelbiasi  „multikultūrine valstybe“. Kuo multikultūrinė žmonijos ateitis skirtųsi nuo komunizmo projekto?

                NS Nacionalinio Komiteto pirmininkas  Krescencijus Stoškus

2016 m. rugsėjis 1 d.

Klausimai valdžiai: ką gero padarėte visiems Lietuvos pensininkams?

0

lpslogo

Tokio turinio laišką, skirtą Prezidentei ir Premjerui  išplatino Lietuvos pensininkų  susivienijimas (Liet.PS).

Mes, Lietuvos pensininkų susivienijimo Tarybos posėdžio metu, įvykusio 2016-07-08, ir daugumos narių pageidavimu, nutarėme kreiptis į   Jus gerb. Premjere Algirdai Butkevičiau su prašymu, gal būtų galima visoms mūsų Vyriausybėje esamoms ministerijoms užduoti kelis klausimus į kuriuos laukiame atsakymo iki kadencijos pabaigos:

1. ką gero padarė Lietuvos žmonėms kiekviena ministerija atskirai per visą darbo kadenciją?
2. ką žadėjo padaryti, bet nepadarė?
3. kada bus parašytas įstatymas-  išspręstas klausimas dėl Lietuvos vienišų ir vienišų neigaliu pensininkų pensijos normalizavimo, t.y. sulyginimas su pensininkais netekusiais vieno iš sutuoktinių? (dabar yra viešas jų genocidas).
4. ką gero padarė visiems Lietuvos pensininkams?
5. ką padarė ir ką žada daryti, kad Lietuvos žmonės nebėgtų iš Lietuvos?
6. kokie ateities planai? Kokius darbus ruošiatės palikti naujai vyriausybei?
Mes pageidautumėm, kad kiekviena vyriausybės ministerija atsiskaitytų atskirai, tai gali būti visos ryšio priemonės: konferencijos suorganizuotos visai Lietuvai įvairiose Lietuvos vietovėse,kur Lietuvos žmonės galėtų pateikti klausimus detalesniam atliktų darbų išsiaiškinimui ir sužinoti, kokie planai numatomi ateičiai.Bet gali būti ir spauda, internetinės ministerijų svetainės, tik kad mūsų adresu ji būtų pateikta, o mes išplatinsime visai Lietuvai internetinio laikraštėlio „Auksinis ruduo“ , kurį gauna visa Lietuva, pagalba. Laikas labai greitai bėga, todėl norime skubaus atsakymo,

Pagarbiai

Aldona Marija Gedvilienė (LietPS) prezidentė
Genovaitė Malyševa (LietPS) sekretorė.

 Siunčiami du puslapiai.

 http//: lietps.eu (yra įstatai, programa ir kt. informacija).

Apie karą ir taiką

1

gylys
Grėsmė, kad ŠALTASIS karas gali peraugti į KARŠTĄJĮ karą, šiuo metu yra sumažėjusi. Nors mūsų užsienio politikos vairininkai ir bando palaikyti įtampą savo karinga retorika… Jeigu padėtis pasaulyje normalizuotųsi, t.y. taikos filosofija įgytų daugiau šalininkų nei karo filosofija, paaiškėtų, jog Lietuva dalyvavo dideliame geopolitiniame lošime ne kaip nacionalinius interesus turinti ir juos ginanti šalis, o kaip menka lošimo figūra svetimose rankose. Karo lošimams nepavykus ir situacijai normalizuojantis labiausiai pralaimėtų kaip tik tokios – karinga retorika išsiskiriančios, bet mažai realių galių pasaulyje turinčios – šalys. Jau dabar Barakas Obama, Angela Merkel, Fransua Olandas, Teresa May kalbasi su Vladimiru Putinu. Džonas Keri ir Sergejus Lavrovas tapo beveik neišskiriama pora. Šiame fone galėtume užduoti sau klausimą: kada tarpusavio santykių problemas galėtų aptarti Lietuvos ir Rusijos politikai? O jos kaupiasi. Daug požymių rodo, kad didieji ieško kelių susitaikyti. Tuomet karingi mažieji, matyt, liktų egzistavusios konfliktinės situacijos įkaitais – tie didieji, kurių valią vykdė mažiukai juos pamirštų, o buvę priešai neturėtų noro ir nematytų reikalo spręsti aktualius dvišalius ir daugiašalius klausimus. Šiuo, geopolitiniu taikos ir karo, požiūriu ypač reikšmingi yra JAV prezidento rinkimai.

Birutė Obelenienė. 1 klausimas kandidatui ir 5 klausimai sau

0
 birute-obeleniene
Po kiekvienų rinkimų į Seimą, pamačius paskelbus rezultatus, pradedi galvoti, kad esame subtilų jumorą mėgstanti tauta, besivadovaujanti caro Petro I-ojo patikrintu metodu. Norėdamas išjuokti: kokį nepaklusnų „bojariną“, tuometinis Rusijos valdovas liepdavęs: „Tegul kalba viešai, bet ne iš rašto, o žodžiu, kad visas jo kvailumas išlystų“. Kaip rodo patirtis, metodas patikimas, tačiau labai jau brangus. Kol mes tokiu istoriniu–praktiniu būdu patikrinsime visus besiveržiančius  į tautos olimpą, galime likti be sudilusio skatiko.
Gal būt reikėtų kokiu nors paprastesniu ir pigesniu būdu pasirinkti patikimą kandidatą už kurį balsuoti? Kaip įsitikinti, kad visi priešrinkiminiai pažadai, gražios kalbos, spalvoti paveikslėliai ir visas kitas priešrinkiminis šurmulys nėra „šakėm ant vandens parašyti“?
Yra vienas labai jau nepatogus klausimas, atsakymas į kurį apnuogina atsakiusiojo moralines nuostatas. Jis lyg lakmuso popierėlis parodo, ar asmuo, kuriam ruošiamės patikėti valdyti savo valstybę, puoselėja tikrąsias krikščioniškąsias vertybes ar tik dedasi jas ginąs. Šis klausimas gali daugelį nustebinti ar net papiktinti, tačiau juo klausiama apie pamatines žmogiškąsias vertybes. Juo paliečiamas be išimties kiekvieno žmogaus esmingojo „aš“ centras – sąžinė, juo verčiama rinktis “čia ir dabar” klausiančiojo akivaizdoje. Į šį klausimą tėra tik vienas vienintelis teisingas atsakymas  „Taip“. Ir šis klausimas tikrai nėra biologijos žinių patikrinimas. Tai klausimas: „Ar žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento“. Jei atsakymas yra „ne“,  ar dar blogiau, respondentas pradeda išsisukinėti, neva tai diskusijų objektas, ar tai dar neįrodyta ir pan.,  vadinasi, savo balso tikrai neverta už jį atiduoti. Kodėl?  Kodėl šitas paprastutis klausimas pajėgus atskleisti giliausią tiesą apie žmogaus įsitikinimus ir jo galimus sprendimus?
Pirma, žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento, kai susilieja dviejų skirtingų lytinių ląstelių branduoliai. Tai mokslo įrodyta tiesa ir naivu yra diskutuoti su neginčijamais moksliniais faktais. Tačiau ką daryti su šiuo mokslo faktu ir kaip elgtis, kai iškyla pasirinkimo dilema,  tai jau moralės klausimas. Hipokratas, daugiau nei 300 metų prieš Kristų suformulavo priesaiką, kuria prisiekė tuometiniai būsimieji gydytojai ir kurioje įrašyta: nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ar vaisiui sunaikinti. Šiuos žodžius ištarė ir šiandieniniai LSMU absolventai atsiimdami diplomus. Taigi, pagarba žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo iki natūralios mirties atsirado žymiai anksčiau nei gimė krikščionybė. Todėl, jei paklaustasis ima muistytis ir teisintis, neva tai tik Bažnyčios ar tikėjimo klausimas, vadinasi jis sako netiesą. Būna dar įdomiau, kai paklaustasis/oji ima teigti, jog yra giliai tikintis/i, lankosi bažnyčioje ir kiekvieną sekmadienį neapleidžia šv. Mišių, tačiau žmogaus gyvybės pradžios klausimas yra labai asmeninis apsiprendimas ir, nors būdamas/a tikru kataliku/e, jis/i nepritaria jog žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo, nes jo/os manymu „tai tik konceptas”. Taigi pirmasis klausimas, kurį reikėtų užduoti sau: Ar reikia melagio deklaruojančio, jog yra doras krikščionis, tačiau nesiruošiančio krikščioniškų vertybių ginti  Seime?
Antra,  išmintingam žmogui net ir nereikia mokslinių faktų apie žmogaus gyvybę, užtenka pasitelkti sveiką protą ir logiką: gyvybė yra tai, kas mus visus besąlygiškai vienija, mes visi buvome pradėti savo tėvų, visi buvome nuo pradžių žmogaus embrionais, savo motinų įsčių vaisiais, vėliau vaikais, suaugusiais ir galiausia tapsime seneliais. Žmogus iki gimimo, ar žmogus bebaigiantis savo gyvenimo kelią – tai žmogaus vieno ir to paties gyvenimo raida. Jei mūsų gyvybė prasidėjo ne nuo apvaisinimo, tai kuo mes buvome? Nuo pat pradėjimo nebuvę žmonėmis, niekada jais ir netapsime.
Jei paklaustasis į jūsų nepatogų klausimą  atsako „ne“, ar bando išsisukinėti, vadinasi jis nesivadovauja nei sveiku protu, nei logika. Antras klausimas kurio reikėtų paklausti savęs: „ Ar asmenims kurie susipykę su sveiku protu vieta Seime?“
Kaip buvo minėta, nepatogus klausimas nėra mokslo tiesų patikrinimaas, tai – moralės  klausimas. Jei tūlas negerbia žmogaus gyvybės nuo pat jos pradžios, vadinasi gyvybė pati savyje jam nėra vertybė, vadinasi jo nuomone yra vertinga tik ta  žmogus gyvybė, kuri ne kažkada ateityje, o dabar gali duoti naudos. Taigi,  atsakymas į klausimą apie žmogaus gyvybės pradžią  atskleidžia tikriau nei kas kita, jog žmogus vadovaujasi vartotojiškomis nuostatomis: tavo vertė priklauso nuo to, kiek esi naudingas, kiek gali duoti. Paklauskime savęs trečio klausimo ar vartotojui verta patikėti valstybės vairą?
Asmuo manantis, kad žmogaus gyvybė  prasideda ne nuo apvaisinimo momento, palaikys visus įstatymo projektus, kuriuose leidžiamos manipuliacijos su žmogaus gyvybe: nemoralų dirbtinį apvaisinimą, leidžiantį žmogaus embrionų šaldymą ir sunaikinimą, dirbtinį abortą, kamieninių ląstelių išgavimą iš žmogaus embrionų, eutanaziją. Paklausite, ką eutanaziją ir negimusiojo sunaikinimas turi bendro? Taigi, tą patį vardiklį – gyvybė, kuri neduoda naudos nėra vertinga, nesvarbu ji negimusiojo, senelio ar ligonio. Seimo narys manantis, jog žmogaus gyvybė prasideda kažkada, bet tik ne nuo apvaisinimo, palaikys visas populiacijos mažinimo strategijas, tokias kaip  santuokos atsiejimo nuo šeimos, partnerystės įteisinimo, kontraceptikų rinkodaros ir lytinio švietimo programas mokyklose, reprodukcinių teisų įgyvendinimo, vienos lyties santuokas ir pan. Mokslininkai labai rimtai perspėja, jog mažėjant gimstamumui gręsia „demografinė  žiema”, kuri  užtikrintai sunaikins valstybes greičiau, nei bet kokios ekonominės krizės ar gamtos kataklizmos. Vadinasi, visos strategijos, nukreiptos populiacijai mažinti, nesvarbu kaip jos būtų skambiai pavadintos : reprodukcinėmis teisėmis, pasirinkimo laisve ar savo kūno kontrolės teise, galima laikyti nukreiptomis prieš valstybės interesus arba  antivalsybinemis. Taigi paklauskime savęs ketvirtojo klausimo: „Ar aš norėčiau asmenį, kuris balsuotų prieš mano valstybės interesus matyti Seime”?
O jeigu asmuo, kurį norėtumetė matyti valstybės olimpe dar yra ir medikas, jo atsakymas į šį klausimą gali atverti dar daugiau esminių dalykų apie jo įsitikinimus ir galimus sprendimus, nei kokios nors techninės profesijos atstovo.  Jei bet kurios kitos profesijos žmogui tai gali būti klausimas, kurio jis tiesiog sau nekėlė, nes jam dar nereikėjo rinktis, tai nė vienas medikas netampa gydytoju nepadaręs šio pasirinkimo dar studijų metais. Tai, kad medicina besąlygiškai susijusi su fundamentaliu gėriu – gyvybe, jai suteikia ir neginčijamai moralinį pobūdį. Neįmanoma suderinti gero gydytojo ir  nemoralaus asmens  viename žmoguje. Atskirti savo profesinę veiklą nuo savo įsitikinimų, vadinasi traktuoti ligonį ne kaip asmenį, bet kaip laisvos valios neturintį objektą, kaip gyvulį ar daiktą. Tai tarsi susidvejinimas, tai lyg tam tikros rūšies psichikos negalia. Taigi, užduokime sau penktajį klausimą: Ar norėčiau atiduoti savo balsą už asmenį, nesvarbu, kad ir žymų, bei turintį įvairius pedagoginius titulus, tačiau išdavusį savo kilnią gydytojo profesiją ir dvasiškai neįgalų?
Propatria

Teks rinktis: būti seimūnu ar ministru

0

ministrai

Net 36 parlamentarų grupė registravo Konstitucijos pataisas, kuriomis siūloma įtvirtinti, kad Seimo narys vienu metu negali eiti ir ministro pareigų, išskyrus ministro pirmininko. Yra pateikta ir dar viena pataisa, kuriai įsigaliojus ministru galėtų tapti tik tos srities aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnę nei penkerių metų vadovaujamo darbo patirtį turintis žmogus.

Anot parlamentarų, projekto, neleisiančio Seimo nariams dirbti ministrais, rengimą paskatino siekis pagerinti Seimo darbo efektyvumą, sudaryti sąlygas efektyviam Seimo narių darbui ir veiksmingiau atstovauti rinkėjams.

„Seimo narys, eidamas ministro, pareigas yra užimtas ministerijos kompetencijai priskirtų klausimų sprendimu ir negali viso savo darbo laiko skirti rinkėjų atstovavimui. Seimo narys, einantis ministro pareigas, dalį savo laiko skiria darbui ministerijoje, o tai nesudaro galimybės detaliai gilintis į Seimo komitetuose ir Seimo posėdžiuose svarstomus klausimus. Analizuojant kitų šalių patirtį pastebėta, kad daugelyje Europos šalių konstitucijose ar įstatymuose aiškiai deklaruojamas parlamentaro mandato ir posto vyriausybėje nesuderinamumas. Toks reglamentavimas nustatytas Austrijoje, Bulgarijoje, Estijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kt.“, – dėstoma projekte.

Vienas iš šio projekto autorių parlamentaras Gintaras Tamošiūnas „Vakaro žinioms“ teigė, kad dvejas pareigas iškart einantis asmuo gerai neatlieka nė vienų iš jų.

„Pasižiūrėkite į lankomumo statistiką ir pamatysite, kad ministrai, turintys ir Seimo nario mandatą, plenariniuose posėdžiuose apsilanko labai retai“, – konstatavo G.Tamošiūnas.

Anot jo, premjeru parlamentarui būtų galima dirbti, nes tai esą labiau politinės pareigos nei ministro.

„Premjeras vadovauja Vyriausybei, vykdo Vyriausybės programą, kuri yra suderinta su Seimo valdančiųjų frakcijų programomis, ir turi palaikyti ryšius su Seimu. Kuo santykiai artimesni, tuo greičiau galima sprendimus priimti“, – sakė parlamentaras.

Kita pataisa G.Tamošiūnas siūlo efektyvinti Vyriausybės darbą, keliant aukštesnius išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimus Vyriausybės nariams.

„Išsilavinimo ir kvalifikacijos reikalavimai jau seniai yra keliami valstybinių įstaigų, įmonių vadovams. Todėl siūloma tokius reikalavimus taikyti ir aukščiausio lygio valstybės pareigūnams – ministrams, nes nėra logiška, kai ministerijoje dirbančiam vedėjo pavaduotojui yra keliami reikalavimai turėti kuruojamos srities aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo patirtį, o ministrui viso to nereikia. Todėl siūloma įtvirtinti nuostatą, kad ministru gali būti asmuo, turintis ministerijos kuruojamos srities universitetinį aukštąjį išsilavinimą bei penkerių metų darbo patirtį“, – dėstė G.Tamošiūnas.

Pasak jo, jei pastarajai pataisai būtų pritarta anksčiau, pavyzdžiui, Juozas Olekas ar Rasa Juknevičienė nebūtų galėję tapti krašto apsaugos ministrais, nes turi tik medicininį išsilavinimą.

„Kai ministru tampa toje srityje patirties ir žinių neturintis politikas, ministerija pirmus metus dirba vangiai, nes žmogui reikia pirmiausia susipažinti su situacija, jis susipažįsta su tos srities atstovais, aiškinasi, kuo ministerija užsiima. O jei ministerijai vadovautų patyręs tos srities ministras, per tuos metus būtų galima daug ką nuveikti. Beje, tokie reikalavimai ministrams yra Estijoje, ir tų ministrų kvalifikacija tikrai aukštesnė nei pas mus“, – įsitikinęs G.Tamošiūnas.

Pastaba:Septyni iš dabartinių ministrų šiuo metu yra ir Seimo nariai, tarp jų ir susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius bei teisingumo ministerijai vadovaujantis Juozas Bernatonis.

Stasio Žumbio nuotr.

Respublika

Alvydas Jokubaitis. Liberalai kaip gabūs tinginiai

1
 jukubaitis
Rinkimų programų rašymas nėra filosofija ar mokslas. Nors liberalai turi savo filosofiją ir pasitiki mokslu. Tačiau tai vyksta ne Lietuvoje, bet daugiau užsienyje ir kitais laikais. Aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje nėra nei bent kiek rimtesnės filosofijos, nei antifilosofijos, tik skubotai iškeptos žodžių vaišės. Toks įspūdis, kad liberalai užmiršo seną Biblijos tiesą, kad pradžioje buvo žodis. Jų rinkiminės programos pradžia rodo didelį žodžio nuvertėjimą. O tai visada reiškia ir minties nuvertėjimą. Rinkiminė liberalų programa primena šaldytuvo ar dulkių siurblio instrukciją, o ne bandymą rimtai suprasti dabartinę Lietuvos visuomenę. Žmonės trokšta suprasti, kas vyksta šalyje, ir kaip tai supranta partijos, tačiau perskaitęs Liberalų sąjūdžio programą negali suprasti, kodėl reikia daryti nurodytus darbus. Susidaro įspūdis, kad Sąjūdžio liberalai nesupranta, kas vyksta Lietuvoje, bet kažkodėl tai žino, ką reikia daryti. Jų programos vadinamoji „vertybinė“ dalis yra didelio skurdo apraiška. Demokratinės visuomenės piliečių atstovai turi atstovauti tautą, nes mes per juos, kaip iš kokios nors naujos knygos, filmo ar spektaklio, turime pamatyti savo visuomenę. Piliečių atstovai turi atstovauti ne tik savo asmeninį norą būti valdžioje, ne tik pažadus kažką padaryti, bet ir požiūrį į visuomenę. Šiandien Vakarų politinės partijos dažniausiai atstovauja tik vis mažiau ką nors bendro turinčių piliečių, o tiksliau individų, sankaupą. Politikai priversti įgyvendinti neįgyvendinamą misiją – politiškai atstovauti apolitiškai nusiteikusią visuomenę. Liberalai šiandien jau turi kalbėti ne tik apie negatyvią laisvę, bet ir apie tas laisvės formas, kurios iš tikrųjų yra ne laisvė, bet jos vardu pridengiamas žmogaus pavergimas. Šiandien reikia naujo požiūrio į žmogų ir visuomenę. Ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios nepatingės mąstyti ir sugebės rasti naują politinį žodyną. To nėra aptariamoje Liberalų sąjūdžio programoje, bet to nėra visos Lietuvos gyvenime.
Tik liberalų rinkimų programą aptariančiame renginyje galima paklausti „Ką reiškia mąstyti?“, nes kitos partijos yra toli nuo panašių klausimų. „Mąstyti“ nereiškia dėlioti kitų žmonių pasakytus, kažkur girdėtus ar skaitytus žodžius. Mąstyti reiškia suprasti supantį pasaulį, pamatyti tai, kas nematoma akimis, be intelekto ir proto pagalbos. Liberalų rinkiminė programa nepasako nieko naujo apie Lietuvą ir pasaulį, ko nebūtume anksčiau girdėję. Kai K. Marxas parašė „Komunistų partijos manifestą“ jis pakeitė Vakarų visuomenės supratimą. Kai Lietuvos liberalai parašė savo programą, jie atliko mažą intelektualinę baudžiavą, parašė tai, ko reikia tam, kad partija turėtų programą. Minties darbas yra sunkus darbas, sunkesnis už daugybę fizinių darbų, tačiau jeigu kažkas išdrįsta eiti į rinkimus ir nori vesti paskui save visuomenę, privalo imtis šio sunkaus darbo. Tai nėra techniko ir mechaniko darbas, bet reikalauja pastangų suprasti žmogų, visuomenę ir politiką. Deja, šį kartą matome tik kažkieno netyčia pamestą darbo kalendorių. Nėra didesnio savarankiškos minties darbo, tik bandymas pataikauti nusistovėjusioms ideologinėms klišėms ir piliečiams. Pagirti galima tik už tai, kad tų klišių nėra daug. Nors tai gali tapti pačių liberalų kritikos objektu.
Perskaičius Liberalų sąjūdžio rinkiminę programą, sunku suprasti, kodėl tai su liberalizmu siejama programa. Liberalizmo šioje programoje yra tiek pat, kiek Korėjos liaudies demokratinėje respublikoje yra demokratijos. Pasitikima kažkokiu paslaptingu skaitytojo liberalizmo supratimu, kuris tarytum duotas iki programos skaitymo. Tikriausiai, kai programoje pradedama kalbėti apie „lyčiai neutralią partnerystę“ visi skaitytojai turi suprasti, jog tai pats tikriausias liberalizmas. Deja, tai jau ne tik socialistų, bet ir kai kurių konservatorių naudota idėja. Juokina pats terminas – „lyčiai neutrali partnerystė“. Mūsų dabartinis susitikimas TSPMI yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdys, nes mūsų nedomina, kas parašė Liberalų sąjūdžio programą – heteroseksualūs ar homoseksualūs žmonės. Dauguma žmogaus darbų yra lyčiai neutralios partnerystės pavyzdžiai. Sunku suprasti, kodėl homoseksualai turi būti neutralūs savo lyčiai. Jeigu taip būtų, tai neliktų homoseksualizmo. Net transseksualūs žmonės nėra abejingi savo lyčiai, bet kovoja už savo tapatumą.
Liberalų sąjūdžio rinkiminio dokumento ideologinė dalis, o paprasčiau, jo pradžia, parašyta remiantis trimis filosofinėmis prielaidomis. Pirma, bet kuri rinkiminė programa turi prasidėti gražiais ir abstrakčiais žodžiais apie viską. Antra, šie programos žodžiai gali būti bet kokie, nes jų niekas rimtai neskaito. Trečia, kadangi programos pradžios niekas rimtai neskaito, iš jos galima padaryti greito maisto restorano žodžių buterbrodą. Ideologinė Liberalų sąjūdžio programos pradžia, kurią ir esu pakviestas aptarti, yra apgailėtinas žodžių sąvartynas, mažos intelektualinės Kariotiškės. Tai nuvilia, nes esu įsitikinęs, kad liberalai yra intelektualiai pajėgiausia Lietuvos politinė partija. Ją sudaro jauni, apsiskaitę, naujoms idėjoms imlūs žmonės. Tačiau jie šįkart parašė tik skrudintuvo instrukciją. Liberalai yra gabūs, bet tingūs prisitaikėliai. Apie jų programos ideologines prielaidas sunku ką nors pasakyti, nes jų beveik nėra. Tai keista liberalų be liberalizmo rinkiminė programa, kurią nesunkiai galima parduoti bet kuriai kitai politinei partijai. Iš konkrečių darbų pasiūlymų dalies galima suprasti, jog tai yra „ekonominio žmogaus“ programa. Liberalai Lietuvos visuomenei sako, kad jie gali pagaminti geresnį pasaulį, kad viskas yra tik technika ir vadyba.
Daugybė požymių rodo, jog Liberalų sąjūdžio programa yra socialinio liberalizmo programa. Prie to dar reikėtų pridurti, jog tai tautinio liberalizmo programa. Jeigu nebūtų liūdnos vokiečių nacionalsocializmo patirties, būtų galima sakyti, jog tai nacionalliberalizmo programa. Jos autoriams rūpi ne tik individas, bet ir lietuvių tautos gerovė. Tai miesčioniško, smulkiaburžuazinio ir idėjiškai pavargusio liberalizmo programa. Norima valstybės, kuri veiktų kaip gerai sutvarkytas ir ekonominę naudą nešti galintis mechanizmas. Programos autoriai mano, kad žmogaus gyvenime svarbiausias dalykas yra gamyba, o visuomenė gali būti pagaminta kaip bet kuris kitas produktas. Jeigu perskaitę programą paklaustume „kas žmogaus gyvenime svarbiausia?“, jos autoriai atsakytų – darbas, pelno siekimas ir „auganti gerovė“. Tai ne tik liberalų, bet ir sovietinių marksistų bei Kinijos maoistų filosofinė prielaida. Lietuviškos programos autoriai savo kūrinį pradeda nuo visiškai neįtikinančio filosofinio įsitikinimo, kad „laisvą ir orų gyvenimą žmogui Lietuvoje gali užtikrinti tik auganti gerovė“. Kodėl tik augančios gerovės visuomenės žmogus gali užtikrinti savo laisvę ir orumą? Senovės graikai neturėjo moderniosios visuomenės turtų, bet jie jautėsi labiau orūs ir laisvi, negu dabartinės Graikijos piliečiai. Net mūsų seneliai gyveno daug skurdžiau, negu mes, tačiau tvirtai gynė savo laisvę ir orumą. Žmogaus laisvė ir orumas yra daug sudėtingesni dalykai, negu atrodo Liberalų sąjūdžio rinkiminės programos autoriams. Tai, ką jie suvokia kaip savaime suprantamą dalyką yra kultūrinis prietaras. Liberalai dažniausiai yra prietarų priešai, tačiau šįkart jie tapo jų draugais. Pagirti galima tik už tai, kad šįkart programoje nėra daug standartinių moralinio liberalizmo klišių, kokių nors samprotavimų apie homoseksualų santuokas ar to aiškinimą mokyklose.
Viena aptariamos liberalų rinkimų programos vieta ypač gerai parodo jos autorių atsainų požiūrį į rimtą minties darbą. Programos autoriai sako, kad žmogus gali klysti ir atsitiesti, ir staiga iškart po to padaro netikėtą minties šuolį, parašydami sakinį – „Nepaisant to kiekvienas turime pripažinti atsakomybę“. Kad išryškinti šio dviejų sakinių sujungimo absurdiškumą, mintį galima suformuluoti kitaip – „šiandien graži diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. „šiandien bjauri diena, nepaisant to kiekvienas turi pripažinti savo atsakomybę“. Į šį nedidelį dviejų sakinių dėliojimo nesusipratimą norisi reaguoti liberalo Friedricho von Hayeko žodžiais „kai žodžiai praranda prasmę, žmonės praranda laisvę“. Susidaro įspūdis, kad viena intelektualiai pajėgiausių Lietuvos politinių partijų kol kas dabar gyvena intelektualinio tinginio gyvenimą. Kalba yra politikos namai, todėl po tokių lapsus linguae verta susimąstyti, ar neišravėtų žodžių darže galima sugalvoti kažką rimto. Liberalų sąjūdžio programos autoriai siūlo ir kitą tiesiog neįtikėtiną dalyką – „pavardės gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis“. Šioje vietoje norisi paklausti „O kokiomis raidėmis dabar rašomos pavardės mūsų šalyje?“ Ką tuo norima pasakyti? Gal iš lietuviško raidyno norima pašalinti Romos laikų lotynų kalbai nepažįstamas raides ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž. Tai būtų originaliausia šio rudens rinkimų naujovė. Mane tai paliestų asmeniškai, nes mano sūnus yra Šarūnas, ir po liberalų siūlomos grynai lotyniško žodyno įvedimo reformos jis taptų Sarunu, t.y. turėtų būti pakeistos dvi raidės. Liberalai taip skubėjo parašyti savo rinkimų programą, kad kartais jų kalba išeidavo atostogų, kaip pasakytų Ludwigas Wittgensteinas. Paprasti žmonės tokiais atvejais sako „nusišnekėta“. To neturėtų būti rinkimų programoje, ir tai galima bei būtinai reikia skubiai ištaisyti.
Liberalai žada skatinti žmonių kūrybiškumą, bet patys parašė nelabai kūrybišką programą. Dar labiau stebina tai, kad žodžių vandenyne jie visiškai paskandino rinkėjų dėmesį patraukti galinčias geras idėjas. Paprastai liberalai ypač linkę tikėti viešųjų ryšių makiavelistų galia, tačiau šįkart jie tapo batsiuviais be batų. Net Lenkijos rinkimus triuškinančiai laimėjusi PiS partija žinojo, kad žmonėms reikia pasakyti kelis įsimintinus dalykus ir padaryti kelis įsimintinus, visų ilgai aptariamus ir minimus darbus. Tai galima rasti aptariamoje liberalų rinkiminėje programoje, tačiau šie dalykai užstatyti tokiais dideliais kitų žodžių pastatais, kad jų beveik nematyti. Nurodyčiau tris įspūdį darančius liberalų sumanymus – „100 nepriklausomų mokyklų“, „pasipriešinimo visuomenė“ ir „maudymasis Kuršių mariose“. Matant šias idėjas, norisi nuoširdžiai sušukti „bravo“. Už šių pasiūlymų galima jausti tikrai jaunatvišką liberalizmo dvasią. Visa liberalų programa yra pakankamai biurokratinis dokumentas, bet šiose trijose vietose prasimuša jaunatviška liberalizmo dvasia. To reikia dabartinei Lietuvai. Kadangi rašydami savo programą liberalai tikriausiai rėmėsi prielaida apie ideologijų pabaigą, šie drąsūs sumanymai yra geriausias kelias į solidžią politinę ateitį. Lietuvai tikrai reikia ir mokyklos atsinaujinimo, ir pasipriešinimo visuomenės. Tačiau programoje surašytos liberalų mintys apie aukštąjį mokslą yra jo žudymas. Būtų geriau, kad liberalai artimiausius metus užsiimtų Kuršių marių valymo ir atnaujinimo darbais, o ne universitetais. Mes visi savo kailiu patiriame, kokių nesusipratimų jie pridarė su aukštojo mokslo reforma. Tingėdami rimčiau pamąstyti, jie stipriai apgriovė tai daryti turinčius universitetus. Liberalų paskutinius metus ryškėjęs mėgavimasis savimi ir pasisakymų kategoriškumas atvėrė kelią į E. Masiulio skandalą. Nemanau, kad nuo to visiškai išsigydyta, bet tam reikia laiko. Jeigu partijos istorijos pradžioje liberalai kaip nei viena kita partija kovojo už idėjas, dabar jie per daug pasitiki įvaizdžiais.
Ar verta su dabartine Liberalų sąjūdžio programa į rinkimus einančius žmones įdarbinti Lietuvos respublikos Seime? Sunku tvirtai atsakyti. Prisipažinsiu, kad Liberalų sąjungos pirmininko skandalas mane nustebino mažiau, negu dabartinis idėjinis liberalų programos tingumas. Su liberalais dabar reikėtų pasielgti taip, kaip geras mokytojas elgiasi su gabiais, bet tingiais mokiniais – užgauti jų savimeilę. Tačiau, panašu, kad dabartinė Lietuva neturi prabangos tokiems pedagoginiams eksperimentams. Mūsų atstovaujamoji demokratija į parlamentą atveda vis daugiau atstovauti visiškai netinkančių žmonių. Rusai tokiais atvejais sako „Na bezrybje i rak ryba“ („kai nėra žuvies, tai ir vėžys tampa žuvimi“). Panašu, kad mūsų parlamentui būtinai reikia liberalų. Būtų neblogai, kad jie patektų į naują Seimą. Gyvenimas juos skaudžiai nubaudė. Todėl būkime krikščionys ir išmokime atleisti trumpai puikybei pasidavusiems liberalams. Kadangi Lietuvos konservatoriai po Gabrielio Landsbergio tapimo partijos pirmininku tapo liberalais, senas Liberalų Sąjūdžio arklys vagos tikrai negadintų. Tik norisi tikėtis, kad liberalai pajėgūs būti ne tik atsibodusių frazių iš atsibodusių knygų perrašinėtojais, bet laisvais mąstytojais, sugebančiais matyti ne tik save, bet ir visuomenę. Nesu liberalizmo filosofijos šalininkas, nes ją suvokiu kaip lėkštą, primityvią ir naivią politinę doktriną. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdo pajusti simpatiją mąstantiems žmonėms, ypač todėl, kad jie dažniausiai veikia ne pagal doktriną. Paradoksalu, bet liberalizmas džiugina tuo, kad yra nuosekliai neįgyvendinamas. Jeigu Lietuvos rinkėjai trokšta nuskandinti kokią nors partiją, tam jie gali rasti geresnių kandidatų. Rinkėjai nubaus liberalus, tačiau tai nebus jų didelės politinės brandos įrodymas. Net nesutikdamas su šios partijos filosofija, siūlyčiau jos buvusiems gerbėjams dėl vieno prasižengėlio lengva ranka nebausti viso gražiai augusio liberalų kaimo.
Propatria