Jau kelinta diena iš eilės tęsiu susirėmimus su jumis. Ir, žinot, mano pyktis virto azartu. Neslėpsiu, pradėjau rašyti jūsų brolijai blogos emocijos vedamas, o ir kaip kitaip galėjo būti. Politika domiuosi devinti metai, kai pirmą kartą spjovęs į visus savo tingėjimus, nuėjau į Vilniaus forumą, vėliau virtusį Nacionaliniu susivienijimu. Buvau jų viduje. Kažkas didingo. Posėdžiai VU auditorijoje, profesūra, kur ne kur studentai. Kalbančio profesoriaus Radžvilo vaikščiojimai ten atgal. Lyg būčiau patekęs į kažkokį kitą pasaulį. Vėliau mečiausi į Arvydo Juozaičio rinkimų kompaniją. Ten užsimezgė draugystė su tautininkais. Ne dabartiniais „gražulininkais“, o grynais, senaisiais tautininkais, kurie Gražulio išstumti partijoje į paraštes. Paskui pradėjau domėtis filosofija. Rašau žemaitaitininkai, tam, jog suprastumėt su kokio kalibro asmenybe bendraujat. Sąmoningai siekiau suprasti ir apmąstyti visą tą manipuliavimu grįstą politinį skruzdėlyną. Taip, nuolatinės sąmoningos pastangos ir be baimės reikšti mintis.
Todėl, mielieji, už tai ką padarėt, teks prieš mane atsakyti.
Jūs iškėlėte į viršų, nei galvoję, nei pamąstę neaiškią, nežinomą, paskubomis sulipdytą partiją. Iš esmės – atsitiktinių žmonių sambūrį.
Jūs, nepagalvoję, emocijų, azarto apimti apribojote valstiečių galimybes Seime. Valstiečių – kurie vieninteliai, mano galvą, išlaikė lietuvišką padorumą kaip partija. Ne veltui, jie vienintelė jėga, kurią nuožmiai bando naikinti konservatoriai. O Nacionalinį susivienijimą (NS) visai eliminavote iš Seimo. Eliminavote partiją, kuri vienintelė nuosekliai darbuose laikosi Lietuvos išlikimo ideologijos. Kuri pajėgi ją sukurti ir įgyvendinti. Lietuvoje daugiau tokių partijų nėra.
Jums, naiviems ir negalvojantiems, nuolat, kiekvieną politinį sezoną reikia kažkieno paskubomis sulipdytų neaiškių tikslų siekiančių asmenybių sulipdytų būrių, kurie, jūsų naivioje vaizduotėje virstančių kovotojais ir Lietuvos gelbėtojais. Vis kitais ir kitais, kai prikišamai nematote tų, kurie išties savo darbu ir gyvenimu tai daro. Šiai dienai Valstiečiai ir NS.
Daugelis jūsų sukčiavote Lietuvos likimu, tenorėjote patekti į Seimą ar kitaip dalyvaudami partijos politinėje veikloje gauti varganas asmenines naudas. Po rinkimų dalis tokių jau atkrito ir jų veikla NA partijoje baigta. Prasideda byrėjimas. Tikslo tai nebėr, nepasiektas.
Štai kodėl aš piktas.
Štai kodėl jums ramybės neduosiu.
Štai kodėl šios partijos neturėjo būti politiniame žemėlapyje, bet jūs ją sukūrėte.
Ir aš nuolat savo sienoje jums priminsiu apie tai ką padarėte.
Norite pyktis su manimi ? Prašom. Tik viena taisyklė – pagarba vienas kitam. Bus nepagarbūs žodžiai, tokie – neverkšlenk, pakelk subinę, idiotas – žodžiai skris į šiukšlyną, o nepagarbiai besielgiantys į FB nebūtį. Atsakysiu į kiekvieną komentarą.
Šiek tiek futurizmo
Žiūrėkit, remygininkai,
Šiaip jau pridarėt Lietuvai, išrinkę nežinia ką. Ir nežinia už ką, ir kodėl. Už kalbas. Tik nereikia – „energingai daug važinėjo“.
Dabar kiek futurizmo.
Naujoji koalicija Remigijaus neįsileis kiek tik galės. Dar prieš balsuojant reikėjo galvoti – agituojant triukas su žydais jums tiko, bet Seimui nepaeis.
Jūs savo balsus atidavėt tiems, ko kratysis visi aplink. Nes visas pasaulis kratosi. Net į opoziciją šlumštelėję konservatoriai praeis jus šonu užsispaudę pirštais nosis, nors būsit verčiami būti kartu opozicijoje.
Todėl norint išlikti politikoje naujai išrinktiems žemaitaitinkams prireiks kitos partinės tapatybės, privalės rinktis kitas partijas. Arba kituose rinkimuose išnykti. Tai objektyvūs dalykai. Žvilgterkit į Valinsko partijos nueitą kelią. Jūs nei kuo geresni, nei gudresni, nei blogesni. Tiesiog tokie buvimo politikoje algoritmai. Politika nėra stebuklų dauginimosi vieta.
Žemaitaitis šiuo metu kaip niekada stipriai blefuoja. Blefavo jau agituodamas jus, tačiau dabar tikra politinė – asmeninė egzistencinė grėsmė. Jums, nežinantiems kas yra politika, vėl atrodys – šmeižiu žmogų. Ne. Blefuoja ir štai kodėl. Jis žino – jei nebus valdančioje daugumoje, išskris iš Seimo. Liūdnos atminties Siaurusevičius pasakytų – skridimo būdu. Vienintelis šansas Remigijui išlikti politikoje – tik valdžioje, kad per slaptą balsavimą susiformavusi valdžios dauguma balsuotų prieš išmetimą.
Likimo ironija. Bet šįsyk net patekus į valdančią daugumą, net jei Remyga įslys į valdžią, dauguma irgi skraidins lauk.
Pažeidusiam Konstituciją politikui, tokia procedūra patekus į Seimą – PRIVALOMA. Kadangi balsavimas slaptas – tai kaip ir be variantų.
Kodėl? Patyrę politikai šypsosi, Žemaitaitis iš Seimo – partija skyla, byra, skirstosi ir gausina kitų partijų gretas.
O taip ir bus, nes Remigijus neturi nei lėšų partijai, nei ištikimų žmonių, nei tvirtos partinės konstrukcijos, nei atramos visuomenėje – protesto balsai ne atrama, tik naudojimasis momentu, kai ryt bus protestuojama jau dėl kitko.
Todėl jūsų partijos, nors ji yra ir dar balsuosite, jos jau nėra.
Štai ką pridarėte savo negalvojimu.
Pagarbiai… Vižinis
Gerbiamieji Žemaitaičio entuziastai, nekovokite su manim „žvengiukais“ ar „pašiepiukais“ – tik didinat sklaidą Argumentai – vienintelis gerbtinas dalykas.
Lietuvių tautos išmintis moko: daug apžiosi – mažai kąsi. Vargu, ar galima rasti geresnį šios įžvalgos pavyzdį kaip šių metų Seimo rinkimai. Bent jau – kalbant apie antisistemines partijas, lyginant jas tarpusavy.
Nacionalinis susivienijimas orientavosi į siaurą segmentą – patriotinę inteligentiją. Nepateko į Seimą, bet susikūrė gerą pagrindą ateičiai, jei tik sugebės įveikti savo jėgos kultą ir po eilinio pralaimėjimo išliks kaip tvirtas ir veiklus branduolys. Liaudies partija taip pat orientavosi į siaurą segmentą – ant savo valstybės širstančius sovietijos nostalgikus. Mažiausiai iš antisisteminių partijų surinko Tautos ir teisingumo sąjunga.
Tai iš pažiūros paradoksalu, bet pasigilinus – visiškai dėsninga. Pastarąją sąjungą dar jai esant Centro partija lyg juodas mirties šešėlis persekiojo strategija „pagauk visus“. Deja, „viskas“ dažnai reiškia „nieko“. Rinkėjai tapatinasi su viena ar kita stovykla, bet ne su visuma. Galima „pagauti“ du ar tris segmentus vienu metu, bet tikrai ne visumą. Surinkus mišrainę nuo radikalių tautininkų iki raudonuojančių socialistų gauta tai, ko ir derėjo tikėtis. Mažiau surinko tik alternatyvieji Artūro Zuoko liberalai, dubliavę sisteminius liberalus.
Siūlymai pritraukti intelektualus atsimušė žirniais į sieną. Argumentuota, kad beraščių esama daugiau. Akcentuota, kad „paprasti žmonės“, vengiantys rimtų knygų ir nusiteikę prieš pasipūtusius „moksliukus“, sudaro sąjungos rinkėjų pagrindą. Tas pagrindas vos viršijo vieną rinkėjų nuošimtį.
Intelektualų buvimas sąraše ir jų agitacija už šį sąrašą nublanko prieš bendrą įvaizdį. Ne vienąsyk teko išgirsti: gal ten ir yra gerų žmonių, bet jie – ne tame sąraše. Net artimiausi draugai ir giminės rinkosi kitus.
Kalbos, kaip mes laukiame darbštaus proletariato iš Azijos, atstūmė radikaliuosius patriotus, kuriems baisiausia perspektyvinė grėsmė – Lietuvos išlietuvinimas. Nesugebėjimas debatuose pasmerkti Rusijos atstūmė konservatyviuosius, giliau suvokiančius Lietuvos istorinę patirtį ir istorinius iššūkius. Atstūmus inteligentiją žlugo bandymai pritraukti liaudį, atstūmus patriotus žlugo bandymai pritraukti „vatnikus“.
Nevykusiai kopijuojant socialdemokratus, „Nemuno aušrą“ ar Taikos koaliciją, iš jų balsų taip ir neprisitraukta, o galimas savas elektoratas padovanotas Nacionaliniam susivienijimui, valstiečiams ir konservatyviajam Tėvynės sąjungos sparnui. Plebėjiškos kalbos, kad valdžioje – vagys, dubliavo stipresnes partijas, o „Jedinstvos“ šūkiai „Doloj Landsbergisa“ pritraukė tiek, kiek pritraukė.
Jei kas šiame kontekste atrodo liūdniau už Tautos ir teisingumo sąrašo lyderių pasirinktą strategiją ir taktiką, tai tik „Antrosios Lietuvos“ svarstymai, jog Tauta ir teisingumas tegalėjo surinkti tiek, kiek surinko. Nesurinkus reikiamo žmonių skaičiaus net partijos registravimui kalbos apie registruotų partijų „feilus“ skamba išvis apverktinai. Bandymai orientuotis į rinkimus boikotuojančią pusę potencialių rinkėjų yra girto drambliuko svajonės. Kam nusispjauti į savo valstybę, tiems ir nusispjauti – ar ji būtų tautiška, ar liberali.
Pasivadinęs Tautos ir teisingumo sąjunga sąrašas iš tiesų bandė būti Liaudies sąjunga, nors viena Liaudies partija jau yra. Didžiąją dilemą tarp tautininkų ir liaudininkų geriausiai atspindi filmas „Tadas Blinda. Pradžia“, kur lietuviai valstiečiai ginčijosi, kas didesni priešai – vietiniai ponai ar maskoliai. Vytautas Šustauskas, pradėjęs politinę veiklą kaip Laisvės lygos narys, baigė kalbėdamas, kad užpuolus Maskvai šaudys į Lietuvos „buržujus“. Sąvokų sumaištis, painiojant tautą su liaudimi, veda tiktai į kapą.
Dar labiau apgailėtinai skambėjo argumentai, kad sovietų okupacijos laikais būtent liaudis ėjusi į partizanų gretas, o inteligentija – į kompartiją. Pirmoji partizanų karta kilo iš mokytojų, kunigų, karininkų ir apskritai – iš išprususio elito. Kai jie iššaudyti, atėjo liaudis. Ir būtent tada prasidėjo anarchija. Disciplinuota kariuomenė veikė vadovaujant inteligentams. Ir būtent liaudis 1992–1993 m. išsirinko okupantų kolaborantus.
Kolegos svarsto, kaip pritraukti Lietuvos gyventojų daugumą. O uždavinys turėtų būti gerokai kuklesnis ir todėl – lengviau įgyvendinamas. Nusitaikyti į vieną – tris segmentus. Peržengti 5 procentų barjerą. Gauti parlamentinę frakciją ir įsilieti į platesnę koaliciją. Tie, kurie tikisi aprėpti daugumą, yra kosmonautai.
Nesugebėta, o gal ir sąmoningai vengta išnaudoti net ir esamą potencialą – rinkimų sąraše dalyvavusius tarptautinės politikos, sveikatos apsaugos, socialinės politikos ekspertus. Žmonės, įpratę prie monologų siaurose auditorijose, debatuose su profesionaliais politikais atrodė itin varganai.
Nacionalinio susivienijimo problema – pernelyg siauras politinis spektras. Tautos ir teisingumo sąjungos sąrašas – priešingai – užsimojo pernelyg plačiai. Kuris kraštutinumas geresnis, sprendė rinkėjai.
Dabar laiko daug. Kiti Seimo rinkimai – tik po ketverių metų. Per tą laiką galima transformuoti alternatyviąsias politines jėgas, perorientuojant jas į patriotinę inteligentiją. Bet tam reikės daug ką keisti. Nuo personalijų iki strategijos ir taktikos debatuose. Ir tai, kad pavyks, kol kas nėra faktas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2024 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-13-662/2024 pranešė, kad kreipsis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. Nr. I-1031 nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punkte (originali 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams neįtvirtinta teisė pasirinkti jų vardą ir pavardę Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti tiek sugramatinta, tiek nesugramatinta forma, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis ir teisinės valstybės principą.
Šioje byloje Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) LVAT prašymu jau išsamiai atsakė į klausimus, iškeltus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT), taip pat išplėstinės LVAT teisėjų kolegijos klausimus viešame teismo posėdyje (2024 m. birželio 19 d.), nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka.
Norisi tikėti, kad pavyko paprastai paaiškinti anksčiau byloje supainiotus dalykus.
Šį kartą – glaustas paaiškinimas, kas yra gramatinimas pagal lingvistinę apibrėžtį, bet pirmiausia naudinga pateikti kvestionuojamo Aukščiausios Tarybos 1991 m. nutarimo 2 punktą:
„2. Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis.
Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).“
Iš nutarimo formuluotės lyg turėtų būti aišku, kas yra gramatinimas, tačiau štai dar apibrėžtis iš naujausio aprobuoto lietuvių kalbos rašybos taisyklių rinkinio:
„Asmenvardžio gramatinimas – kitos kalbos asmenvardžio (vietovardžio) priderinimas prie lietuvių kalbos morfologinės sistemos pridedant lietuvių kalbos linksnių galūnes.“
Pagal lietuvių kalbos rašybos taisykles autentiškus kitų kalbų asmenvardžius, kartu ir oficialius nesugramatintus Lietuvos piliečių asmenvardžius, rišliame tekste reikia gramatinti – jiems pridėti lietuviškas galūnes.
Lietuviškais rašmenimis pagal apytikslį tarimą pateikti kitų kalbų asmenvardžiai (dar sakoma, transkribuoti) paprastai yra gramatinami tiek rišliame, tiek nerišliame tekste.
Turbūt aišku, kad nėra nesugramatintų lietuvių kalbos žodžių
Visi jie yra su galūnėmis, taip pat ir asmenvardžiai. Vardažodžiai linksniuojami, veiksmažodžiai asmenuojami – taip sukuriami ryšiai tarp žodžių, o galūnėse – ne tik asmens ar linksnio, bet ir giminės, skaičiaus, veiksmažodžių laiko duomenys.
Kitų kalbų žodžiai, atėję į lietuvių kalbą, integruojami, priderinami, vardažodžiams pridedant atitinkamos giminės, skaičiaus ir reikiamo linksnio galūnes, veiksmažodžiams – veiksmažodžių.
Taip sugramatinti svetimų kalbų žodžiai pilnavertiškai veikia lietuvių kalboje; jų pilnas „Tarptautinių žodžių žodynas“ ir naujesni šaltiniai, pvz.: lot. capellanus – kapelionas, it. cappuccino – kapučinas, pranc. parlement – parlamentas, isp. daiquiri – daikiris, dan. hygge – hiugė…
Nesugramatintas kitų kalbų žodžių formas tinka palikti izoliuotais atvejais.
Tokias vietovardžių formas galima pamatyti oficialiuose žemėlapiuose, tarptautinių maršrutų duomenyse (kartais pagrečiui su transkribuotomis ar tradicinėmis), pvz.: Tallinn / Talinas, Warszawa / Varšuva.
Tokias asmenvardžių formas – asmens dokumentuose ir atitinkamai pagal juos – įvairiuose sąrašuose, atlapo kortelėse ir pan., pvz.: Georg Cook, Waldemar Vaitkun.
Tačiau tai, kas izoliuotu atveju nesugramatinta, rišliame tekste būtina sugramatinti būtent dėl teksto rišlumo.
Ar būtina galūnes pridėti prie kitų kalbų asmenvardžių? Taip, rišliame tekste būtina, o kad būtų aiškiai matyti, kas pridėta, galūnę galima pridėti po apostrofo.
Poreikis matyti tikslią oficialią formą, jeigu ji nesugramatinta, yra dokumentuose ir visais kitais atvejais, kai reikalingas ar pageidaujamas tikslumas, pvz.: Prašymas išsiųstas Waldemar’ui Vaitkun’ui.
Ar vien tik lietuvių kalbai prireikia gramatinti kitų kalbų asmenvardžius?
Tikrai ne vien, to prireikia visoms kalboms, kurios vardažodžius linksniuoja, taip elgiamasis visose aplinkinėse šalyse, nes juos linksniuoja ir lenkai, ir latviai, ir estai, ir baltarusiai…
Iš karto galbūt su tuo ne visi sutiktų, nes kai kuriose kalbose, kitaip negu lietuvių, vardininko galūnė gali būti nulinė. Tačiau pateikus analogijų abejonių greitai nebelieka.
Pavyzdžiui, ukrainiečių kilmės Lietuvos piliečio vardas asmens dokumente jo pageidavimu įrašytas nesugramatinta forma – Bohdan.
Jis iš pradžių nepatenkintas klausia, kodėl prie jo vardo pridedama galūnė – juk tai ukrainietiškas vardas.
Aiškinamės per analogiją
Lietuviai linksniuoja Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vardą ir pavardę, kaip ukrainiečiai linksniuoja Lietuvos prezidento vardą ir pavardę Gitanas Nausėda: ukr. Ґітанас Науседа, kilm. Ґітанаса Науседу… (Estų kalba galininko forma Nausėdat. Lenkų kalba įnagininko forma Gitanasem Nausėdą…)
Kaip tose kalbose, taip ir lietuvių, norint suregzti rišlų sakinį, galūnė reikalinga, pvz.: Patenkintas Bohdan‘o prašymas.
Tiesa, žiniasklaidoje paprastumo, sklandumo dėlei apostrofai retai vartojami, bent jau minint užsienio šalių piliečių asmenvardžius, tačiau tikrai galėtų būti vartojami dažniau, kai reikia atidumo vartoti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes: ne apskritai vengti galūnių, bet pridėti jas, kokios yra reikalingos, tik atskiriant nuo oficialios nesugramatintos formos apostrofu.
Grįžkime prie LVAT klausimo
Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvos Respublikoje, dar net nesulaukusioje visuotinio tarptautinio pripažinimo, nuspręsta piliečiams išduoti pasus, vardus ir pavardes rašyti valstybine lietuvių kalba, tačiau daryti išimtį kitos, ne lietuvių, tautybės asmenims – rašyti atsižvelgiant į jų pageidavimą turėti vardo ir pavardės įrašą tokios formos, kokia būdinga pagal jo tautinės kalbos taisykles.
Kalbos komisija savo ruožtu skubiai parengė Lietuvos lenkų (1991 m. kovo 28 d.), baltarusių (gudų) (1991 m. rugsėjo 26 d.), ukrainų (ukrainiečių) (1991 m. lapkričio 25 d.) pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisykles (perrašai iš rusų kalbos taisyklės buvo parengtos dar 1990 m.).
Verta pastebėti, jog kitokio tipo asmens dokumento nebuvo – tik pasas. Todėl Aukščiausiosios Tarybos nutarimo antraštė – „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“.
Šis nutarimas galiojo daugiau kaip trisdešimt metų (plačiau žr. čia) ir neteko galios 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui, kuris Seimo buvo priimtas 2022 m. sausio 18 d. ir Prezidento pasirašytas 2022 m. sausio 25 d. (toliau – Asmenvardžių įstatymas).
Kas pasikeitė įsigaliojus Asmenvardžių įstatymui?
Jam įsigaliojus, kitos (ne lietuvių) tautybės piliečiai gali pageidauti įrašo asmens tapatybės dokumente ne tik pagal savo tautinės kalbos gramatiką (t. y. be lietuviškos galūnės), bet ir savo gimtosios kalbos rašyba.
Pavyzdžiui, lenkų tautybės pilietis anksčiau turėjo du pasirinkimus: Valdemaras ar Valdemar, dabar turi trečią – Waldemar.
Taigi Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punkto imperatyvi nuostata rašyti kitos, ne lietuvių, tautybės asmenų vardus ir pavardes lietuviškais rašmenimis pagal tarimą – panaikinta, tiksliau – nebegalioja.
Ar nuostatos „lietuviškais rašmenimis pagal tarimą“ buvo atsisakyta todėl, kad ji neatitiko Konstitucijos? Vis dėlto ne, labiau dėl politinės valios.
Ar dėl negramatinimo nuostatų, kaip išimties kitos (ne lietuvių) tautybės piliečiams, nenukentėjo ir nenukenčia lietuvių tautybės piliečiai?
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. paskelbė, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių.
KT nutarė, kad minėtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams. LVAT dar kartą kelia klausimą dėl atitikties 29 str. nuostatoms, tik šįkart kitaip.
Mėginant supaprastinti, jis gali skambėti taip: ar dėl negramatinimo nuostatų, kaip išimties kitos (ne lietuvių) tautybės piliečiams, nenukentėjo ir nenukenčia lietuvių tautybės piliečiai?
Toks klausimas daugeliui skamba keistokai
Kodėl lietuvių tautybės asmuo turėtų panorėti vardus ir pavardes rašyti be galūnių: Vytaut (as), Domant (as), Vincent (as), Baland (is), Darg (is), Bals (ys), Degės (ys), Marcink (us), Zelč (ius)? Tikriausiai tam reikalingas kontekstas.
Minėtose Lietuvos lenkų, baltarusių (gudų), ukrainų (ukrainiečių), rusų pavardžių ir vardų rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklėse (taisyklės tebegalioja) yra du skyriai: iš pradžių pateikiamos rašybos pagal apytikslį tarimą instrukcijos, o baigiama gramatinimo punktais.
Vieni iš jų apie vyrų, kiti apie moterų asmenvardžius, treti universalūs.
Pavyzdžiui, vyrų asmenvardžiams, kurie baigiasi kietuoju priebalsiu, pridedama galūnė –as, pvz.: lenk. Grzegorz – Gžegožas, ukr. Чобот – Čobatas.
Moterų pavardėms, kurios baigiasi priebalsiu, galūnės nededamos, pvz.: ukr. Гаврилюк – Havryliuk, brus. Савіч – Savič. Asmenvardžių galūnė –a atitinka lietuvišką galūnę –a, pvz.: lenk. Gumowska – Gumovska (vyr. Gumowski – Gumovskis), brus. Паўліна – Paulina (vyr. Паўлін – Paulin(as)), rus. Чяплинская – Čiaplinskaja (vyr. Чаплинский – Čiaplinskij / Čiaplinskis).
Tikriausiai būtent dėl kitų kalbų kitokios pavardžių sistemos, dėl kitokios nei lietuvių kalboje moterų pavardžių darybos ir formos kilo reikalas atsigręžti į negramatinimo išimtis, nustatytas nuo pat nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo pradžios ir toliau galiojančias Asmenvardžių įstatyme, Vyriausybės ir teisingumo ministro patvirtintose taisyklėse dėl asmenvardžių rašymo ir keitimo.
Išimtys buvo nustatytos atsižvelgiant į kitos (ne lietuvių) tautybės asmens norą ir poreikį išreikšti savo tautinę tapatybę, t. y. kad jo(s) tautinė tapatybė atsispindėtų vardo ir pavardės įrašus darant ne pagal valstybinės kalbos, o pagal tautinės kalbos taisykles.
Kiek prasminga kelti klausimą dėl išimtinių negramatinimo sąlygų išplėtimo, padarymo nebeišimtinėmis ar nuostatų apvertimo, paaiškės nagrinėjant bylą.
Aišku tiek, kad kartu su atitikties Konstitucijos 29 straipsniui klausimu eina ir kalbinis: į kokios kitos, jei ne lietuvių kalbos, gramatiką, tada būtų atsiremiama?
Autorė yra VLKK Bendrojo skyriaus vyr. žinovė
________________________
Svarbių teisinių nuostatų puslapis vardų pasvetainėje, žr. čia.
Lapkričio 29-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į Giacomo Puccini operų triptiko „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“, statomo bendradarbiaujant su Niujorko miesto opera (New York City Opera), premjerą. Kaip tvirtina režisierius, Niujorko miesto operos vadovas Michaelis Capasso, trys vienaveiksmės operos atveria tris kontrastingus italų kompozitoriaus stilius, ir būtent čia išgirstame gražiausią muziką, kokią G. Puccini kada nors yra parašęs.
Niujorkas – šurmuliuojanti kultūrinė ekosistema, kurioje esama visko. Kokia vieta tenka Niujorko miesto operai?
Niujorko miesto operą 1943 m. įkūrė tuometis miesto meras italas Fiorello LaGuardia. Jis norėjo operos, skirtos žmonėms. Niujorko miesto opera turėjo tapti žmonių opera. „Metropolitan Opera“ tuo metu lankė tik labai turtingi žmonės, nes bilietai ten buvo nepaprastai brangūs. Niujorkui reikėjo visiems prieinamos operos kompanijos.
Pirmasis mūsų pastatymas buvo „Toska“, nes, norint įsitvirtinti rinkoje, teko imtis populiaraus veikalo. Vis dėlto Niujorko miesto opera nuo pat pradžių ieškojo įdomesnių kūrinių, siekė pagelbėti jauniems solistams, statė naujas operas, amerikiečių autorių kūrinius. Tiek anksčiau, tiek dabar pristatome daugiau JAV kompozitorių premjerų nei bet kuris kitas šalies operos teatras. Paklojome karjeros pamatus daugeliui operos žvaigždžių, pavyzdžiui, Plácido Domingo, Beverly Sills, José Carreras, Carol Vaness ir daugeliui kitų.
Atėjęs į šį teatrą, nutariau imtis iniciatyvų, kurios leistų išlikti aktualiems, bet kartu atskirtų mus nuo „Metropolitan Opera“. Nestatysime „Bohemos“, nes ten yra didžiulis, labai garsus Franco Zeffirelli pastatymas. Ko imtis mums? Statyti „Merginą iš Vakarų“ ar tokias mažiau žinomas operas, kaip Danielio Catano „Florencija Amazonėje“ arba Ottorino Respighi „Paskendęs varpas“. Jų „Metropolitan Opera“ nestatė, tad jos sulaukė didžiulės sėkmės. Taip pat pristatėme keletą operų ispanų kalba, nes daug niujorkiečių yra ispanakalbiai, ir operų LGBTQ+ tema: čia įvyko niujorkietiškoji „Angelų Amerikoje“ ir amerikietiškoji „Kuproto kalno“ premjera.
Niujorko miesto opera siekė ir tebesiekia įvairovės. Su daugeliu dalykų, tapusių pagrindiniais operos industrijos diskusijų objektais, dirbame jau dešimtmečius: pagrindinius vaidmenis atliekantys juodaodžiai dainininkai, afroamerikiečių kilmės kompozitoriai ir dirigentai, amerikiečių kompozitorių ir kitos šiuolaikinės operos.
Iš Jūsų atsakymo galima suprasti, kad socialinis atsakingumas ir įvairovės skatinimas – vieni svarbiausių Niujorko miesto operos tikslų.
Tikrai taip. Bet pasakysiu atvirai: man svarbiausia – geras balsas. Ieškau paties geriausio. Ir jeigu jo savininkas juodaodis – puiku. Sykį operoje „Paskendęs varpas“ pagrindinis vaidmuo teko jaunai juodaodei dainininkei. Vaidmuo buvo labai sudėtingas. Ji neturėjo vadybininko, jos karjera dar buvo neįsibėgėjusi. Padainavusi pas mus, solistė sulaukė puikių „The New York Times“ kritikų įvertinimų, ją pakvietė „Metropolitan Opera“, dabar ji dainuoja geriausiuose operos teatruose. O pas mus atėjo kaip vienišos motinos užauginta mergina iš Bronkso. Tai nuostabi sėkmės istorija. Mums labai svarbu suteikti lygias galimybes visiems, nepaisant lyties, rasės ar įsitikinimų.
Tokie principai tikriausiai leidžia plėsti žiūrovų ratą. Apie tai operos industrija daug kalba. Gal Jums jau pavyko tai įgyvendinti?
Manau, mūsų publika šiek tiek įvairesnė. Bet nemeluosiu: dauguma žiūrovų vis dar yra vyresnio amžiaus baltaodžiai, nors pastebima vis daugiau jaunimo, daugiau įvairovės. Ypač tai matyti renginiuose, vykstančiuose atvirose erdvėse. Dviejuose koncertuose, kuriuose skambėjo G. Puccini operų ištraukos, sulaukėme po 7 tūkst. žiūrovų! Patys įvairiausi žmonės, jauni ir seni, iškylavo ir mėgavosi opera. Daugelis šių žmonių operą girdėjo pirmą kartą. Tokiais atvejais mėgstu pasikalbėti su žiūrovais, padėkoti už tai, kad ateidami pasiklausyti operos suteikė jai galimybę. Jeigu norime išlikti kaip meno forma, turime judėti pirmyn, ieškoti ryšio su publika, ypač jaunesne.
Pereikime prie G. Puccinitriptiko, kurio premjera ruošiama LNOBT. Kaip užmezgėte ryšį su mūsų teatru?
Viešėjau Lietuvoje – mūsų teatro muzikos vadovas Constantine’as Orbelianas dažnai diriguoja Kaune. Vieną vakarą nuvažiavome į Vilnių pažiūrėti „Traviatos“, ir mane sužavėjo jūsų teatras. Jo neįmanoma sulyginti su jokiu kitu teatru pasaulyje: man patinka jo akustika. Tad pateikiau pasiūlymą turėdamas omeny, kad 2024-ieji – Puccini metai. Seniai žaviuosi jo operų triptiku, laikau jį išskirtiniu kompozitoriaus kūryboje. Užuot pasiūlęs dar vieną „Toską“ ar „Bohemą“, pasiūliau jį.
Susitikome, išvykau, paskui vėl grįžau, keletą kartų pasikalbėjome nuotoliniu būdu. Pasiūliau scenografą ir sutarėme. Bendradarbiauti labai įdomu. Aš, italas, režisuoju. Scenografas Johnas Farrelli – amerikietis, mūsų teatro pastatymų vadovas. Kartu su mumis dirba nuostabi kostiumų dailininkė lietuvė Jurgita Jankutė – ji tiesiog fantastiška.
Kuo Jus patį žavi triptikas?
Nors labai skirtingos, visos trys operos savaip liudija neįtikėtiną G. Puccini genialumą. „Skraistė“ – dramatiškas veristinis kūrinys, kuriame daug seksualumo, smurto, aistros. Jo muzikoje justi Claude’o Debussy įtaka, o įžangoje, regis, iš tikrųjų girdime tekant Senos upę.
Prakalbus apie „Seserį Andželiką“, prisimintina, kad G. Puccini sesuo buvo vienuolė, o jis pats – uolus katalikas. Pirmąsias dvidešimt minučių kūrinyje kalbama apie vienuolių kasdienybę ir tai, kuo jos užsiima laisvalaikiu. Galiausiai pasigirsta labai svarbus Andželikos ir jos tetos kunigaikštienės duetas. Andželika jauna ir miela, o kunigaikštienė – bjauraus charakterio pagyvenusi moteris, pranešanti Andželikai, kad jos sūnelis mirė. Iš tikrųjų į vienuolyną ji atvyksta tam, kad priverstų Andželiką atsisakyti palikimo ir jos jaunesnioji sesuo galėtų ištekėti. Kunigaikštienei išvykus, girdime nuostabią Andželikos, kurios širdis lieka sudaužyta, ariją „Senza mamma“. Ji kalbasi su mirusiu sūneliu ir galiausiai ryžtasi išgerti nuodų, kad patekusi į dangų galėtų būti kartu su savo vaiku. Bet taip padariusi Andželika supranta, kad savižudybė – mirtina nuodėmė. Ji suvokia, kad numirusi pateks į pragarą, ir pradeda melsti Švenčiausiosios Mergelės atleidimo. Kai kuriuose pastatymuose režisieriai Andželiką paverčia išprotėjusia, bet šiame pastatyme kalbėsime apie stebuklą – Švenčiausioji Mergelė iš tikrųjų nusileis su vaikeliu iš dangaus. Ir jeigu žmogus, tai pamatęs, nesusigraudins, tai jis kietaširdis.
Na, o „Džanis Skikis“ – vienintelė G. Puccini komedija. Puikus, greitai įsibėgėjantis kūrinys. Opera linksma, charakteriai išraiškingi. Tai, kas jungia visas tris operas, mano galva, yra mirtis.
Įdomu, kokia Jūsų režisūrinė vizija: ar statote klasikinį spektaklį, ar sieksite jį sušiuolaikinti, priartinti prie XXI a. aktualijų?
Tai bus klasikinis pastatymas. Scenografija realistinė: Senos krantinės vaizdas „Skraistėje“, gražus, pastorališkas „Sesers Andželikos“ vienuolyno kiemelis ir pilies menė operoje „Džanis Skikis“. Visi trys kūriniai atspindės savo laikmetį.
Ne sykį esu šiuolaikinęs operas. Kartais tai paveiku, bet šis triptikas, mano nuomone, stipriau veikia savame laike. Muzikos poveikis galingesnis, tekstas tokiomis aplinkybėmis skamba teisingai. Juk jei kunigaikštienės ir Andželikos konfliktas vyktų, tarkime, aštuntame dešimtmetyje, tai atrodytų nelogiška.
Minėjote, kad triptiko muzika nepaprastai graži. O jei kalbėtume apie dainininkus, ypač pagrindinių vaidmenų atlikėjus, kokie didžiausi sunkumai laukia jų?
Įdomu, kad G. Puccini nedaug pagrindinių vaidmenų skirdavo baritonams, o Triptike net du pagrindiniai veikėja dainuoja šiuo balsu – tai Mikelė „Skraistėje“ ir Džanis Skikis. Vienas iš sunkumų – veristinis dainavimas visa krūtine. Toliau – drama: „Skraistėje“ svarbu stipri Luidžio ir Džordžetos tarpusavio chemija, taip pat kontrastas tarp jaunos seksualios poros ir vyresnio Mikelės. Šiam konflikto trikampiui reikia dainuojančių aktorių. Kartu regime tipiškus šiam kompozitoriui vaidmenis: Džordžeta kažkuo panaši į Toską, Luidžis – į Kavaradosį, o Mikelę nesunku palyginti su Skarpija.
Sesuo Andželika išskirtinė tiek savo asmenybe, tiek balsu. Kai dainuojant jai dūžta širdis, ir žiūrovams turi dužti širdys. Muzika gali sudaužyti širdį, bet jeigu vaidmuo atitenka netinkamam menininkui – lieka tik žmogus, dainuojantis gražią ariją. Kunigaikštienės vaidmuo – stiprus žemo registro mecosopranas, išreiškiantis asmenybės žiaurumą, kontrastuojantį su Andželikos meilumu.
Na, o Džanis Skikis yra išdidus, smagus, seksualus ir sarkastiškas. Laureta, jo dukra – tipiškas sopranas, o štai teta Zita – dominuojanti, stipraus charakterio.
Ką pasakytumėte tiems, kurie, išgirdę G. Puccini pavardę, iškart tikisi „Bohemos“ ar „Toskos“, o į triptiką žvelgia įtariau?
Kadangi triptikas nėra dažnai atliekamas, turėsite puikią progą išvysti tris operas. Muzika graži, pastatymas nuostabus. Dainuos nuostabūs dainininkai, režisūra bus galinga. Triptiko melodijų grožis yra tai, už ką G. Puccini labiausiai mylime. Kartu tai trys kontrastingi šio kompozitoriaus stiliai. Ir, galų gale, tai trys operos už vienos kainą!
Šią naktį iš 60 rusų Shahed dronų, ukrainiečiams pavyko numušti 42, dar 10 nukrypo nuo kurso dėl EW veiklos. Labai intensyviai atakuota Sumy sritis (Kursk krypties užnugaris), griaudėjo galingi sprogimai, yra sužeistų civilių.
Ukrainiečiai su dronais smūgiavo rusų etanolio gamykloms Tula ir Tambov srityse, sėkmingiausiai pataikyta buvo pastarojoje. Teigiama, kad etanolis be kitų sričių, naudojamas ir karinėje pramonėje, pvz. gaminant sprogmenis.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Patikimos informacijos apie situaciją kontaktinėje linijoje vis dar trūksta. Iš nuotrupų galima teigti, kad tęsiasi sunkios kautynės, Ukrainos vienetai pereidinėja į kontratakas Liubimovka – Olgovka sektoriuje. Rytą skelbti vaizdai apie Abrams ir Bradley judesį yra būten iš čia: https://www.facebook.com/Parakomanai/videos/2237716046600528/. Tai tik keletas vaizdų iš 47-osios mechanizuotos, 36-osios jūrų pėstininkų ir teritorinės gynybos brigadų bandymų išmušti rusus iš Zelionyi Shliach – Novoivanovka ruožo. Atrodo, kad ukrainiečiams čia pavyko pasistūmėti, tačiau neaišku, ar jie sugebėjo įsitvirtinti.
Kharkivo kryptis.
Ukrainiečiai vykdo atakas Vovchansk vakariniame flange (Starytsia), pakitimų nefiksuota. Tuo tarpu, pačiame Vovchansk (tiksliau jo griuvėsiuose) tęsiasi mūšiai, abi pusės organizuoja atakas.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Mūšių aktyvumas kažkiek aprimo, tikėtina agresorius persigrupuoja ir artimiausiu metu atnaujins intensyvesnes puolimo operacijas Oskil upės pakrantėje, Lozova ruože bei šiauriniame flange.
Lyman. Ukrainos pajėgos apsigynė nuo okupantų bandymų prasimušti ir įsitvirtinti vakarinėje Zherebec upės pusėje. Tiesa, rusai paskelbė, kad išplėtė savo placdarmą palei upę Zherebec bei užėmė Novosadove kaimelį. Šios informacijos patvirtinimų rasti nepavyko.
Syversk. Agresorius atnaujino bandymus pasistūmėti Pereizine, su perspektyva kirsti Bakhmutka upę ir įsitvirtinti vakariniame, aukštesniame, jos krante (Fedorivka). Tai būtų geros išeitinės pozicijos pulti į šiaurę link Syversk. Tai suprasdami Ukrainos gynėjai ir toliau neleidžia rusams pasistūmėti Pereizne apylinkėse.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar.
Mieste ukrainiečiai neleido rusams pajudėti į priekį, tačiau agresoriaus placdarmai vakariniame kanalo krante ir toliau kelia didelę grėsmę Ukrainos vienetams.
Toretsk – Niu Jork ruože rusai bando plėsti vakarinį flangą, tęsiasi sunkios kautynės.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Prieš porą dienų skelbta informacija apie rusų 35-osios brigados perkėlimą į Toretsk sektorių nepasitvirtino. Šio dalinio vienetai toliau veikia Lysivka – Promin ruože, agresoriui pavyko kiek pasistūmėti link Lysivka. Kalbant apie Selydove, rusai labai aktyviai naudoja KAB‘us mėtančią aviaciją ir intensyviai puola. Informacija apie kontaktinės linijos dinamiką yra prieštaringa. Gali būti, kad rusai pasistūmėjo no mans land, tačiau kai kurių ukrainiečių karo ekspertų pranešimai, kad iki Vyshneve jiems liko 500 m, gali būti per daug pesimistiški. Bent jau norisi tuo tikėti.
Centras. Tsukuryne – Hirnyk ruože labai sunkūs mūšiai. Agresoriui pavyko kažkiek pasistūmėti Hirnyk, tačiau atrodo kitas pozicijas Ukrainos gynėjai išlaikė.
Pietinis flangas. Okupantai koncentruoja pastangas Maksymilyanivka – Kurahove ruože. Agresoriui pavyko pajudėti, tačiau ne tiek kiek jis tikėjosi. Ukrainos 46-osios oro desanto brigados vienetai toliau dirba gerus darbus: https://t.me/DeepStateUA/20561. Bohiavlenka – Katerynivka ruože situacija taip pat dinamiška bei sudėtinga – rusai ukrainiečių pozicijas lygina su KAB’ais.
Pasak jo, šis pokalbis vyko diskutuojant apie galimą Putino invaziją į Ukrainą. D. Trumpas pagrasino V. Putinui smogti Maskvai / REUTERS.
Buvęs JAV prezidentas ir kandidatas į šį postą nuo Respublikonų partijos Donaldas Trumpas pagrasino Rusijos valdovui smūgiu į Maskvos centrą, jei šis nuspręs įsiveržti į Ukrainą.
Tai pareiškė pats D. Trumpas interviu laikraščiui„ The Wall Street Journal“. Respublikonas nenurodė, kada tiksliai vyko šis pokalbis, tačiau atskleidė jo turinį.
„Pasakiau Putinui: „Vladimirai, mes palaikome puikius santykius“. Aš su juo palaikau puikius santykius. Pasakysiu jums, kad jis yra labai skirtingo charakterio, jis daug kitoks nei bet kas kitas – aš jį labai gerai pažinojau. Aš pasakiau: „Vladimirai, jeigu tu važiuosi į Ukrainą, aš tau taip smogsiu, kad net nepatikėsi. Aš smogsiu į šūdinos Maskvos centrą“.
Aš jam pasakiau: „Mes esame draugai. Nenoriu to daryti, bet neturiu kito pasirinkimo. Tave taip stipriai trenksiu, kad tie šūdini kupolai nušoks tau nuo galvos“. Nes jis gyvena po kupolais, – pasakė D. Trumpas.
D. Trumpas ne kartą yra sakęs, kad Rusija niekada nebūtų įsiveržusi į Ukrainą, jei jis vis dar būtų prezidentas, taip pat teigė, kad labai gerai sutaria su Rusijos valdovu Vladimiru Putinu.
Be to, D. Trumpas viešai pareiškė, kad dėl karo kaltas V. Zelenskis. Taigi, per rinkimų kampanijos renginį Mint Hile, Šiaurės Karolinoje, D. Trumpas pasakė: „Tai yra, kad mes turime būti ištikimi Zelenskiui: „Mes ir toliau skiriame milijardus dolerių žmogui, kuris atsisako sudaryti sandorį“.
Be to, D. Trumpas teigė, kad V. Putinas jį perspėjo dėl invazijos į Ukrainą. Tačiau respublikonas jau tada esą pažymėjo, kad neleis tam įvykti.
JAV Prezidentas Baidenas pasakė, kad nėra konsensuso tarp partnerių dėl Prezidento Zelenskio pasiūlyto Ukrainos stojimo į NATO plano ir pažvelgė į Vokietijos kanclerį Scholzą. Vokietijos kancleris Sholzas atsakė tuo pačiu, pažvelgdamas į JAV Prezidentą.
Baidenas dar pridūrė, kad tarp partnerių nėra konsensuso dėl to, kad Vakarų suteikti ginklai smogtų į Rusijos gilumą. Sholzas pakartojo, kad Taurus ir neduos.
Putinas abiems, matyt, stipriai paplojo…
Orbanas ir Fico taip pat.
Rusijos diktatorius po šių pareiškimų dar labiau suintensyvins Ukrainos puolimą, suvokęs, kad sklandančiomis bombomis, kurias paleidžia iš karinių lėktuvų, toliau gali griuvėsiais versti Ukrainos gynybą, o kariai fronte vis labiau demoralizuojami.
Vakarų lyderiai po Baideno, matyt, paskutinio apsilankymo Europoje, kaip šalies vadovo, išsiskirstė namo. O po to ir vėl girdėsime išgąstingus pareiškimus, kaip neseniai nuskambėjęs Vokietijos žvalgybos vadovo pareiškimas, kad Putinas gali būti nusiteikęs bandyti NATO stiprybę po 6 metų. Netrukus, matyt, nuaidės ir amerikiečių bei britų generolų pareiškimai, jog Putinas ruošiasi karui su NATO šalimis. Ir jie teisūs.
Keista tik logika. Drebėti kiekvieną kartą, kad sulauks karo ir tuo pačiu metu siųsti tokius signalus vienai iš nedaugelio Europos tautų, galinčiai rimtai priešintis Putinui. Signalus, kurie demoralizuoja vis labiau Ukrainą, jos karius fronte ir bendrai žmonių valią priešintis.
Ir visa tai juk pasekmė ne vien agresyvios Putino politikos, bet ir labai silpnos Vakarų politikos, nors gal ten, Vašingtone kai kas sakys, jog tai labai įžvalgi politika, užkertanti kelią galimam branduoliniam karui su Rusija.
Problema tik ta, kad branduolinio sulaikymo politiką, tokią efektyvią Šaltojo karo metais, dabar Putinas nori pakeisti į branduolinio šantažo politiką. Ir nei Baideno valdžia, nei kitos Vakarų šalys neturi kuo atsakyti.
Todėl Ukraina toliau paliekama Rusijos daužymui arba stumiama susitarimų link, nesuvokiant, kad, jeigu Putinas tokių susitarimų pasekmėje jausis didvyriu, tai jis nesustos. Gal padarys tik trumpą pertrauką, kad sukaupti jėgas naujam puolimui. Dabar jam svarbu parklupdyti, demoralizuoti Ukrainą ne tik todėl, kad Ukraina vis mažiau galėtų ir turėtų valios gintis pati, bet ir todėl, kad Ukraina negalėtų ateiti į pagalbą, kai Rusijos lokys įsirems jau į ES bei NATO šalių sieną.
Man tik kiekvieną kartą kyla klausimas, ar kas nors iš Vakarų partnerių, kurie dalyvauja ne tik NATO valstybių vadovų, bet ir ministrų susitikimuose, išdrįso kada nors paaiškinti Baideno ar Sholzo administracijai, ten salėje, o ne vėliau pareiškimais žiniasklaidai, kad štai toks elgesys, kaip dabar parodytas ir šią savaitę, yra viena esminių priežasčių, kodėl Rusijos lokys vis labiau ir labiau įžūlėja.
Jeigu rusų raketos pasiekia tolimiausius Ukrainos rajonus, tai ir ukrainiečiai turi teisę jas skraidinti į Rusijos teritoriją, net į Kremlių. Jeigu Putinas perrengia 11 tūkst. Šiaurės Korėjos karių rusiška uniforma ir siunčia į frontą Ukrainoje, tai ir Kyjivas turi teisę prašyti NATO ir ES šalių siųsti savo dalinius į karą prieš Maskvą. Jeigu Volodymyras Zelenskis ketina įsigyti branduolinį ginklą, tai juk yra atsakas Putinui, kuris nuolat grasina numesti atominę bombą ant ukrainiečių galvų…
Logiška. Teisinga. Tokios gynybinės pozicijos pateisinamos. Tačiau Vakarus užvaldžiusi kita logika: delsti, laukti, sukišti galvas į smėlį, drebinti kinkas. Tiek iš politikos elito nurašomas J. Bidenas, tiek Vokietijos kancleris O. Scholzas ar kiti lyderiai smaginasi Ukrainos palaikymo retorika, bet tuojau pat pertaria: ne, Ukrainai dar ne laikas į NATO, ne tolimojo veikimo raketoms, ne artimesniems kontaktams su Kyjivo politikais.
Jau nekalbant apie D. Trumpą, kuris atsakomybę dėl Rusijos karo prieš Ukrainą suvertė ir V. Zelenskiui. Tai jis, esą, nesustabdė maždaug 130 tūkst. rusų kariuomenės įžengimo prieš beveik trejus metus…
Krūpčiojančius Vakarus ne be pagrindo išgąsdino V. Zelenskio jiems pateiktas „Pergalės planas“. Pasipylė kritika. Esą, jis pernelyg abstraktus, o penki jo punktai nukreipti tik į įpareigojimus partneriams, o ne prievoles pačiai Ukrainai. Pavyzdžiui, pirmas – dėl stojimo į Aljansą. Šiaip jau Ukrainą žodžiais aktyviai remiąs kadenciją baigęs Jensas Stoltenbergas interviu laikraščiui „Financial Times“ pareiškė, kad Ukrainos narystė NATO galėtų būti visai reali net be prarastų teritorijų, nes joms nebūtų taikoma NATO apsauga. Kitaip sakant, atiduokit penktadalį okupuotos teritorijos, tada Briuselis pagalvos, ar jus priimti į NATO.
Antras punktas – dėl Vakarų partnerių pagalbos, gynybos pramonės apimčių didinimo. O. Scholzas ir toliau atsisako į Ukrainą siųsti sparnuotąsias raketas „Taurus“. Kitos šalys atideda F-16 tiekimą, prancūziškieji „Mirage 2000“, galintis nešti raketas SCALP, galbūt bus pristatyti kitų metų pradžioje, bet dar reikia apmokyti pilotus, tačiau šiuolaikinių naikintuvų „Dassault Rafale“ neduos.
Trečiasis „atgrasymo“ punktas sukėlė tikrą skandalą. V. Zelenskis dar rugsėjį pokalbyje su D. Trumpu iškėlė dilemą: arba Ukraina taps NATO nare, arba turės savo branduolinių ginklų. Politologas Linas Kojala vaizdingai aiškino, kodėl Ukrainos prezidentas metė branduolinio ginklo kortą: jis tikisi dar tvirčiau įkišti koją į narystės NATO tarpdurį. D. Trumpui šis pasirinkimas tarsi patiko, nes suveikė jo verslininko instinktas, sako L. Kojala. Štai kodėl jis Ukrainos lyderį giria už unikalius prekybininko sugebėjimus…
Bet Vakarų politikams nuo tokių žodžių plaukai šiaušiasi. Tiesa, Putinas nedaug jų teturi, o ir jo frazė, kad Maskva „jokiu būdu“ Kyjivo režimui neleis įsigyti branduolinio ginklo, nes tai „pavojinga provokacija“, padarė įspūdį nebent tam pačiam Vokietijos kancleriui, kuris apie taikos derybas nori telefonu pasikalbėti su Putinu (šis tokią galimybę atmetė).
Ketvirtas plano punktas apima strateginio ekonominio potencialo panaudojimą, taip pat didesnį sankcijų spaudimą agresoriui, o penktas skirtas pokario laikotarpiui – šalies atstatymo ir Ukrainos ekonominio karinio patyrimo panaudojimą Europoje. Planą papildo trys slaptieji dokumentai, kurių vienas nurodo objektus Rusijoje, kuriuos galėtų pasiekti Ukrainai tiekiamos tolimojo nuotolio raketos… Bet jų nėra ir vargu ar bus.
Akivaizdu, kad Vakarai delsia vienareikšmiškai įvertinti šį planą, lyg dairydamiesi į lapkričio 5 d. vyksiančius prezidento rinkimus JAV. Jei prezidentu bus perrinktas D. Trumpas, Europai teks didesnė paramos Ukrainai našta. Tiesa, J. Bidenas liks prezidentu iki sausio 20 d. inauguracijos, bet Vašingtonas jau dabar didesnį dėmesį skiria Artimiesiems Rytams ar Kinijos ir Taivano santykiams. O ir artimiausi Kyjivui Europos vadovai kartais nustebina. Antai, Lenkijos premjeras D. Tuskas paragino „užtikrinti tiesą“ ir ekshumuoti Antrojo pasaulinio karo metais Ukrainos nacionalistų vykdytų žudynių aukas Voluinėje. Anksčiau jį papildė vicepremjeras Wladyslawas Kosiniakas-Kamyszas, pareiškęs, kad Ukraina negalės būti priimta į Europos Sąjungą, kol nebus išspręstas šis istorinis ginčas.
Sunkus metas Ukrainai atėjo ne tik dėl žiaurios Rusijos agresijos, bet ir dėl Vakaruose tvyrančios baimės prieš Putino grasinimus. Gal ir teisinga kažkur skaityta paradoksali mintis, kad Vakarai labiau bijo V. Zelenskio negu Putino…
Atrodo, gyvename pagal beveik tikslią Antrojo pasaulinio prieškario kopiją: apie dešimt metų didžiųjų valstybių lyderiai stebėjo, kaip Hitleris praryja suverenias teritorijas, ir puoselėjo naivias viltis, kad vieną kartą jis gi liausis… Anaiptol.
Šarūnas Jasiukevičius „Praeities žvalgas“ kartu su Lietuvos Krašto apsaugos ministerija organizavo konferencijų ciklą civiliams „Ukrainos karo pamokos“.
Konferencijos pranešimai:
Šarūnas Jasiukevičius „Praeities žvalgas“ – „Karinės paramos organizavimas ir logistika“
Osvaldas Guokas „Profesor“ – „Dronai. Rūšys ir funkcijos. Koviniai ir žvalgybiniai dronai. Elgesys pamačius droną“
Rimas Armaitis „Diedas“ – „Minų identifikavimas ir elgesys susidūrus su minomis“
Osvaldas Guokas „Profesor“ – “Civilių žmonių evakuacija iš aktyvių karo veiksmų zonos“
Sekmadienį Pilaitės-Karoliniškių apygardoje įvyksiantis antrasis rinkimų į Seimą turas nebus dviejų panašių, tik šiek tiek skirtingų, konservatorių akistata. TS-LKD kandidatė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė ir Nacionalinio susivienijimo kandidatas Vytautas Sinica atstovauja dviem visiškai priešingoms politinėms jėgoms ir asmeniškai įkūnija dvi absoliučiai nesutaikomas pasaulėžiūras bei iš jų kylančias Lietuvos ateities vizijas.
V. Sinicos varžovė atstovauja antilietuviškai kosmopolitinio konservatizmo partijai, tapusiai niekšiškiausios lietuvių tautos ir valstybės išdavystės simboliu. TS-LKD išsižadėjo XIX a. lietuvių tautinio atgimimo idėjų. Ši partinė grupuotė paniekino tų idėjų pagrindu sukurtą 1918 m. tautinę lietuvių valstybę.
Ir galiausiai būtent ji, o ne kas kitas sutrypė į tirščiausią ir juodžiausią purvą 1991 m. Sąjūdžio atkurtos tautinės Respublikos idealus. „Tegul Lietuva bus bet kokia, svarbiausia — kad ji būtų ištautinta ir kuo mažiau lietuviška.“ Būtent toks yra lietuviškos Lietuvos uoliausių duobkasių konservatorių ir jų kandidatės svarbiausias, nors vengiamas įvardyti tikslas.
Vytauto Sinicos ir jo atstovaujamo Nacionalinio susivienijimo tikslas yra diametraliai priešingas — kuo lietuviškesnė, tautiškai atsparesnė ir valstybiškai stipresnė lietuviška Lietuva. Todėl paremti Vytautą Sinicą atėjus sekmadienį prie balsadėžės iš tikrųjų reiškia tuo paprastu veiksmu paliudyti ne tik pasitikėjimą kandidatu.
Balsuodami už jį paliudysite, kad tikite ir Nacionalinį susivienijimą varančia į priekį ir neleidžiančia sustoti net sunkiausiomis akimirkomis pamatine idėja: lietuvišką Lietuvą tikrai apginsime, lietuviška Lietuva kovos ir nepalūš, lietuviška Lietuva gyvens ir išliks per amžius!
