2025-05-11, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1687

A. Armanavičienė. Ar panorės valdžia išgirsti visuomenės nuomonę?

Redakcija
-
0

Pasipylė komercinių politologų, analitikų, straipsnių rašytojų vieši pamąstymai bei nerimas, jog  naujajame Seime dirbs daug naujų ir nepatyrusių Seimo narių. Nerimas yra pagrįstas, bet, kodėl iki šiol politologų, apžvalgininkų elitui nekilo panašių klausimų:

– ar ankstesnių kadencijų Seimo nariams, netgi dešimtmečius „sėdintiems“ Seime, pakako kompetencijos, kad balsuotų visais klausimais – socialiniais, ekonomikos, teisės, darbo, energetikos, žemės ūkio, saugumo ir kt.?

– kodėl nėra vertinama, ar Seimo nariai laikėsi Seimo nario priesaikos, pagal kurią jie viešai įsipareigojo sąžiningai tarnauti Tėvynei ir Lietuvos žmonių gerovei? Šie priesaikos žodžiai daugumai virto tuščiomis, nevertomis dėmesio, frazėmis?

Šiuo metu Seimo narys geriausiu atveju yra vienos ar kelių sričių žinovas. Dėl daugelio teisės aktų nuostatų jis balsuoja taip, kaip pasakė frakcijos seniūnai, o jei yra leidimas balsuoti „laisvai“ dažniausiai balsuoja taip, kaip patarė verslo lobistai, arba iš viso nepasirodo Seimo salėje.

Nors Seimo Statutas teigia, kad „Seimo narys negali būti varžomas jokių mandatų“, iš tikrųjų , jei Seimo narys priklauso frakcijai, tai ji ir diktuoja, kaip balsuoti vienu ar kitu klausimu (nebent yra leidimas „balsuoti laisvai“). Jei Seimo  narys nepaklustų frakcijų nurodymui, kaip balsuoti, tokiam „nepaklusniam“ Seimo nariui gresia  negauti „geros“ vietos sąraše kituose rinkimuose. Taigi, dažnai Seime būdavo balsuojama prieš geras, „tarnaujančias žmonių gerovei” iniciatyvas vien todėl, kad jas pateikė kitai partijai priklausantis Seimo narys.

Kadenciją baigiantis 2012-2016 m. Seimas pasiekė įstatymų leidybos rekordą – per kiek mažiau nei 4 metus priėmė daugiau nei 1,9 tūkst. įstatymų. Politikai skelbia, jog Seime beveik neribojamas netgi absurdiškų įstatymų iniciatyvų registravimas, todėl parlamento krūviai per dideli, nėra laiko įsigilinti į priimamus įstatymus ir taisykles. Net 37 proc. įstatymų Seimas svarstė ypatingos skubos tvarka kai balsuojama neįsigilinus į įstatymų projektus arba teikiamas pataisas.

Taigi, Seimas dirbo neefektyviai, įstatymai buvo priimami daugiau dėl savęs, savo partijos, nei dėl valstybės.

Jei būtų vertinama, ar Seimo narys nepažeidė Seimo nario priesaikos:

„Aš, (vardas, pavardė), prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai; prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą; prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“, dauguma jų būtų pripažinti, kaip pažeidę šią priesaiką. Tą patvirtina ir ypatingai žemas gyventojų pasitikėjimas Seimu, tą patvirtina ir 2016-2020 m. rinkimų rezultatai.

Ką daryti?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis teigė, kad Seimas turės susigrąžinti realią valdžią iš Vyriausybės, tačiau jam pavyks tai padaryti tik tada, kai Seimas   balsuodamas dėl įvairių teisės aktų atsižvelgs ne tik į Vyriausybės, bet ir  organizuotos visuomenės (nevyriausybinių organizacijų, asociacijų, religinių bendruomenių) bendrai priimtą vertinimą bei pasiūlymus.

Šiuo metu didžioji dalis teisės aktų projektų yra parengti ministerijose dirbančių valstybės tarnautojų. Ne paslaptis, kad ministrai, pasirašydami įstatymų projektus, nėra pajėgūs į juos visus įsigilinti. Verslo atstovai žino, kad norint turėti parankias įstatymo nuostatas pirmiausia reikia eiti ne pas ministrą, bet pas eilinį ministerijos specialistą, kuris yra atsakingas už konkretų įstatymą ir vienaip ar kitaip jį paveikti. Tą įtaką ir daro verslo organizacijos bei lobistai.

O kaip sekasi kitoms interesų grupėms?

Kaip sekasi profesinėms sąjungoms atstovauti dirbančiųjų interesams ar išgirsta juos Seimo nariai, gerai parodo liberalaus darbo kodekso priėmimas. Daugumai Seimo narių pasirodė labiau suprantami stambaus verslo organizacijų argumentai, nei Trišalės tarybos pasiūlymai, kurie buvo parengti atsižvelgiant ne tik į verslo, bet ir dirbančiųjų interesus. Tačiau šį kartą valdančioji partija dėl šio ir kitų, Seimo nario priesaikai dirbti „Lietuvos žmonių gerovei“ prieštaraujančių sprendimų, susilaukė atpildo ir rinkimuose  patyrė fiasko.

Dažnai girdime apie įvairias pilietinės visuomenės stiprinimo iniciatyvas. Jas dažniausiai vykdo nevyriausybinės/visuomeninės (NVO) organizacijos. Labai svarbi NVO veikla – žmonių gynimas teismuose. Pvz., Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija jau šešti metai bylinėjasi su Valstybine energetikos ir kainų komisija bei UAB „Dalkija“. Nors byla sėkmingai artėja prie pabaigos, bet jos rezultatas, nors ir nepalankus įmonei, greičiausiai labai jai nepakenks, nes įmonė už kelių mėnesių baigia savo veiklą Lietuvoje. Vien Vilniaus gyventojams padaryta didesnė nei 100 mln. eurų žala, tačiau UAB“Dalkija“ skyrė nemažas sumas atstovavimui teisme, proceso vilkinimui ir jiems tai sekėsi daryti daugiau nei šešis metus. Ar atsiras daugiau organizacijų norinčių nemokamai teismuose ginti žmonių interesus, jei patys „valdininkai“ to nedaro, nors atlyginimus tvarkingai gauna kiekvieną mėnesį. Taigi, kodėl visų žmonių – viešojo intereso gynimo veiklai ministerijos beveik neskiria lėšų? Ogi, todėl, kad tokių organizacijų neatsirastų daugiau ir nebūtų kam kritikuoti arba į teismą paduoti tuos pačius biurokratus už neveikimą arba blogą veikimą.

Taigi, matome, kad stambusis verslas moka verslo asociacijoms ir lobistams tam, kad pastarieji, kurių yra arti šimto, pasiektų rezultatą mindami valdžios kabinetus, t.y. įstatymuose atsirastų jų verslui naudingos įstatymų nuostatos. Kai, tuo tarpu, kitų interesų grupės, palyginus su verslu, įtaka labai silpna, nes jos tai daro iš entuziazmo ar vilties, kad anksčiau ar vėliau visų žmonių gyvenimas pagerės.

Pokyčiai visuomenėje neįmanomi, jei ir toliau vienos žmonių grupės, išsikovojusios sau vietą po saule, sieks išsaugoti ir toliau stiprinti savo dominavimą kitų bendrapiliečių sąskaita. Taigi, siekiant, kad visuomenėje būtų daugiau teisingumo įvairių visuomenės grupių interesai turi būti proporcingi ir subalansuoti, įstatymai turi būti lygūs visiems.

Šiems ir kitiems tikslams siekti, veiksmams koordinuoti daug padėtų nuoširdus valdžios ir organizuotos pilietinės visuomenės, inteligentų ir intelektualų dialogas. Tai geriausiai galėtų užtikrinti speciali institucija, sudaryta iš įvairių pilietinės visuomenės organizacijų deleguotų atstovų, kaip yra pačioje Europos Sąjungoje bei daugumoje jos valstybių narių.

Dar A.Kubiliaus laikų Vyriausybė į Seimo programą įrašė, jog „sekdami daugelio Europos šalių pavyzdžiu, steigsime Nacionalinę ekonomikos ir visuomenės reikalų tarybą, į kurią įeis žymiausi mokslo, visuomenės, profesinių sąjungų ir verslo atstovai. Ši taryba svarbiausiais ekonominės ir socialinės politikos klausimais teiks išvadas LR Seimui“.

To meto premjeras sudarė darbo grupę specialiam įstatymo projektui parengti. Šis projektas buvo kuriamas kitų šalių pavyzdžiu, o projekto darbo grupei vadovavo buvęs Mokslų akademijos prezidentas a.a. Zenonas Rokas Rudzikas.

Įstatymo tikslas – kuriant ir puoselėjant atvirą, teisingą, darnią, klestinčią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę, kurioje aukščiausios vertybės yra pagarba žmogui, laisvė ir teisingumas, užtikrinti piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį.

Ši taryba turėjo būti suformuota iš asocijuotų nacionalinių organizacijų, atsižvelgiant į interesų proporcingumo principą, t.y. verslo, profesinių sąjungų, vartotojų, jaunimo, kultūros, pensininkų, neįgaliųjų ir t.t. Buvo numatyta, kad Seimas, prieš priimdamas įstatymus, prašo Tarybos pateikti įstatymų vertinimą/“Nuomonę“. Balsuodami Seimo nariai atsižvelgia ne tik į Vyriausybės, kaip yra šiuo metu, bet ir Visuomenės Nuomonę.

Sužibo viltis, kad Lietuvoje bus išgirstas pilietinės visuomenės balsas ir užsimegs dialogas su politinėmis partijomis, taigi labiau įsitvirtins įstatymų viršenybė ir tautos konstitucinė teisė valdyti savo šalį, tačiau, nepaisant to fakto, kad Nacionalinės ekonomikos ir visuomenės reikalų įstatymo projektas buvo baigtas dar 2010 metais jis net nebuvo užregistruotas Seime.

Tokia jau buvo politinė valia, jog visuomenės nuomonės valdžiai nereikėjo, nes tai būtų trukdę politikams, stambaus verslo ir įtakingų visuomenės grupių atstovams teisėkūroje bei teisėtvarkoje atstovauti ne visos tautos, bet savo asmeniniams interesams.

Piliečiai Seimui – aukščiausiai valdžios institucijai, suteikė mandatą sisteminėms pertvarkoms. Tik sutelktomis visos visuomenės pastangomis galime pasiekti tautos atgimimo ir gerovės!

———————————————————————————————–
Kaip veikia analogiškas Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas Briuselyje?

Beveik visose ES šalyse yra taip vadinamos Ekonominės – socialinės tarybos arba komitetais (pavadinimai gali skirtis).

ES Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas yra oficiali, paminėta ES Konstitucijoje, institucija, savotiškas NVO parlamentas, kuri veikia panašiai, kaip ir ES Parlamentas. Ji rengia Nuomones dėl įstatymų, kuriuos planuoja priimti ES Parlamentas, ES Komisija ar ES Taryba. Lietuva deleguoja 9 narius 5-iems metams.

Autorė yra Lietuvos nacionalinės vartotojų federacijos prezidentė

nuotr. iš www.ve.lt

Lenkija mažina pensinį amžių

Redakcija
-
0

is

Lenkijos Sejme šią savaitę pritarta pensinio amžiaus mažinimui. Už siūlymą balsavo 262 parlamentarai, prieš – 149, dar 19 susilaikė.

Nuo 2018 m. moterys į pensiją išeiti galės sulaukusios 60-ies, o vyrai – 65-erių metų. Pagal dabar galiojančią tvarką, pensinis amžius tiek vyrams, tiek moterims buvo 67-eri metai.

Pensinio amžiaus sumažinimas buvo vienas iš pagrindinių valdančiosios „Įstatymo ir teisingumo“ partijos rinkiminių pažadų.

Šalies premjerė Beata Szydlo tikina, kad pinigų biudžete šiai reformai atsiras, nors Lenkijos vyriausybė neseniai taip pat pradėjo įgyvendinti ir išmokų vaikams programą, pagal kurią kiekvienai šeimai kas mėnesį už antrą ir daugiau vaikų mokama 500 zlotų (110 eurų).

Propatria

Metas baigti neatsakingai plepėti

Redakcija
-
0
Metas baigti neatsakingai plepėti 

Metas baigti neatsakingai plepėti. EPA-Eltos nuotr.

radzvilas-2016

– D.Trampui laimėjus JAV prezidento postą, imta viešai abejoti tokiu rinkėjų sprendimu, analizuojami blogiausi scenarijai ir toks laimėjimas netgi prilyginamas JAV žlugimui. Nejau tai tikrai buvo pats blogiausias kandidatas, kuris tik galėjo laimėti? – „Vakaro žinios“ paklausė filosofo prof. Vytauto RADŽVILO.

– Kol kas Lietuvoje neatkreiptas dėmesys į vieną itin svarbų D.Trampo pergalės aspektą – ši pergalė yra pasiekta neįtikėtinai nepalankiomis aplinkybėmis, nes tokio kandidato puolimo Vakarų pasaulyje bent jau po II pasaulinio karo niekam neteko regėti. Nors įvairūs analitikų pateikiami skaičiai šiek tiek skiriasi, bendras vaizdas yra įspūdingas: iš maždaug 200 JAV mastu žinomų laikraščių, nors ne visus juos galima pavadinti nacionaliniais, D.Trampą palaikė mažiau nei 20. Tuo metu iš 10 įtakingiausių politinių savaitraščių – nė vienas. Nepaisant to, jis pasiekė pergalę.

Šitoks puolimas, be abejo, liudija, kad demokratinėmis save laikančių Vakarų šalių žiniasklaidoje vyrauja tendencijos, kurios aiškiai rodo objektyvios, nešališkos ir kritiškos žiniasklaidos nuosmukį.

Iš tikrųjų net nemėginta įvardyti gelminių rinkimų rezultatų priežasčių. Nors jas atspindi pačių JAV rinkėjų nuotaikos – apklausos. Jos rodo, kad nuo 2002 iki 2015 metų piliečių, tikinčių, kad Amerikoje egzistuoja tikra demokratija, arba Tautos valdžia, sumažėjo nuo 44 iki 23 proc. O asmenų, kurie save priskiria vidurinei klasei, tuo pačiu laikotarpiu sumažėjo nuo 61 iki 50 proc. Taigi, jei kalbame apie priežastis, jos yra dvi – ekonominė ir politinė.

Ekonominę priežastį galima apibūdinti pasakant, kad Amerikoje nuolatos augo nedarbas, žlugo senasis gyvenimo būdas, mažėjo daugumos piliečių gerovė ir radosi visiškas netikrumas dėl ateities. Kalbant apie politines priežastis, iš esmės susvyravo tikėjimas, kad piliečiai turi balsą valdant Ameriką, o iš esmės tai reiškia, kad nebetikima, jog Amerikos demokratija iš tiesų yra autentiškas tautos valios raiškos mechanizmas.

Tokiomis sąlygomis žiniasklaidos elgesys savotiškai ne tik patvirtina šias piliečių nuotaikas, bet ir rinkimų metu greičiausiai turėjo jas sustiprinti. Juk visiškai akivaizdu, kad, žvelgdami į tokį neįtikėtiną žiniasklaidos šališkumą, pašaliniai stebėtojai yra priversti klausti, ar laisvos ir demokratinės žiniasklaidos Amerikoje, kaip, beje, ir daugelyje kitų demokratinių šalių, įvaizdis atitinka tikrovę. Net galima kelti klausimą, ar demokratija tose šalyse nevirto tiesiog galingųjų valdžios legitimavimo įrankiu ir ar nėra tapusi tik vaizduojama demokratija.

Manyčiau, kad gelminės Amerikos piliečių nuojautos ar bent jau toks situacijos supratimas ir buvo lemiama iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinos D.Trampo pergalės priežastis.

– Ar galima tikėtis, kad po rinkimų, į valdžią atėjus visiškam politikos naujokui, šalies valdymas pasikeis iš esmės?

– Manyčiau, kad jokių grandiozinių pokyčių nebus, nes pirmiausia pats D.Trampas, nors iki šiol pats tiesiogiai nedalyvavo politiniame gyvenime, yra JAV elito atstovas, priklausantis turtingiausių šalies žmonių sluoksniui. Lygiai taip pat jo dabartiniai paskyrimai Baltųjų rūmų administracijai aiškiai rodo, kad jis vis dėlto ieškos būdų sutarti su ta JAV elito ir savo partijos dalimi, kuri iš pradžių priešinosi jo prezidentinėms ambicijoms. Tad radikalių ar drastiškų JAV politikos pokyčių nebus. Kita vertus, šie pokyčiai bus gana rimti dėl to, kad D.Trampas kur kas daugiau dėmesio skirs Amerikos nacionaliniams interesams.

Jis puikiai supranta, kad pati Amerika, nors ir galingiausia pasaulio šalis, tam tikru laikotarpiu, ypač pastaraisiais dešimtmečiais, buvo paversta savotišku įrankiu, kuriuo naudojosi savo tikslų siekiančios globalios korporacijos. Tai yra verslo ir politinės grupės, kurios pirmiausia rūpinasi savo asmeniniais egoistiniais interesais ir buvo jau atpratusios rimtai mąstyti apie pačią Ameriką, jos besikeičiančią padėtį pasaulyje ir piliečių lūkesčius. Šiuo požiūriu D. Trampo atsigręžimas į Ameriką, nors ir nepadarys jokio stebuklo, daug ką pakeis šalies viduje ir tarptautinių santykių srityje. Tai nebus jokia radikali revoliucija, nes Amerika yra globali ir jos globalūs siekiai neišnyks. Kita vertus, net ir norėdama, Amerika negali nusišalinti nuo tarptautinių reikalų, nes pasaulyje tikrai sumažėtų saugumo ir stabilumo.

D.Trampas iš tiesų yra prezidentas, kurio išrinkimas nurodo į Amerikos ateitį, o ta ateitis yra labai aiški – jau po 10-15 metų pasaulyje bus keletas globalių galios centrų ar pagrindinių žaidėjų. Šiam klubui neabejotinai priklausys Kinija, Indija, Vokietija, Japonija, Rusija ir greičiausiai Didžioji Britanija. Gal dar viena kita šalis. D.Trampas šią padėtį aiškiai mato, tad jo išrinkimas vertintinas kaip gana palanki aplinkybė, kuri gali atverti Amerikai galimybę pamažu prisitaikyti prie šios pasaulyje besiformuojančios naujos galios konfigūracijos.

Tuo metu H.Klinton komanda rėmėsi prielaida, tarytum nauja konfigūracija nesiformuoja, ir todėl neabejotinai H.Klinton išrinkimas būtų pakenkęs ne tik pasaulio, bet ir pačios Amerikos interesams. D.Trampas bus ne tiek idealizuotas prezidentas, kiek „real“ politikos atstovas. Jis bus pragmatiškas, kietas, partneriams kartais sunkiai sukalbamas prezidentas.

– Daug nepasitenkinimo tarptautiniu lygiu sukėlė ir D. Trampo pasisakymas, kad NATO narės turėtų atsakingiau žiūrėti į savo narystę ir, prieš reikalaudamos būti apgintos, imtų vykdyti savo įsipareigojimus Aljansui. Kodėl taip kritiškai buvo priimta ši pozicija?

– D.Trampo požiūris į NATO gynybos reikalus yra visiškai natūralus, ypač remiantis prielaida, kad jis save suvokia kaip Amerikos prezidentą ir pirmiausia ketina ginti savo šalies nacionalinius interesus. Jis yra visiškai racionalus žmogus ir puikiai žino, kokias astronomines sumas suryja JAV gynybos biudžetas, kuris milžiniška dalimi yra skiriamas kitų šalių reikmėms. Todėl žinodamas, kad Amerika priklauso milžiniškam kariniam Aljansui, kurio narės yra nepaprastai turtingos šalys, neįdedančios savo indėlio Aljanso išlaikymui, jis reikalauja tokią neteisybę panaikinti.

– Kaip gali keistis Lietuvos ir JAV santykiai po JAV prezidento rinkimų?

– Manyčiau, kad mums pirmiausia reikia skubiai išmokti kai kurias pamokas. Pati svarbiausia yra ta, kad privalome pratintis mąstyti savo galva. Puikiai suprasdami, kad Amerika yra mūsų strateginis partneris ir svarbiausias saugumo laidas, privalome skirti Ameriką nuo jos valdžioje esančių skirtingas ideologijas išpažįstančių grupuočių. Kitaip tariant, buvo aklai manoma, kad ta ideologija, kurią išpažino Barakas Obama (Barack Obama) ir kurios šalininkė yra H.Klinton, yra vienintelė Amerikoje galima pasaulėžiūra, tad buvo remtasi prielaida, kad ji triumfuos visą laiką. Šis išankstinis ideologinis aklumas trukdė ramiai ir blaiviai įvertinti Amerikos šalį ir jos visuomenę, neleido suprasti, kad ta visuomenė yra labai įvairi, o JAV valdžios viršūnėse ir elite esama skirtingų pasaulėžiūrų ir ideologijų žmonių.

Todėl buvo iš anksto visiškai be reikalo nuvertinta vadinamoji tylioji Amerika, kuri B.Obamos valdymo laikais buvo gerokai prispausta, ir manyta, kad laimės B.Obamos ir H.Klinton linija. Tad buvo padarytos labai rimtos klaidos, net leisti dalykai, kurių sau niekaip neleidžia kitos šalys. Turiu omenyje nepateisinamą tyčiojimąsi iš D.Trampo, kuris atrodo labai neskaniai kai kam moraliniu požiūriu, tačiau yra pavojingas, nes turi absoliutų politinį trumparegiškumą. Mes, Lietuva, įpratę, kad mūsų elitas ar valdantieji sluoksniai visuomet gali padaryti, ką nori. Ir buvo manyta, kad ir per JAV prezidento rinkimus H.Klinton laimės vien todėl, kad šiuo metu ją remia valdžioje esantis isteblišmentas. Buvo visiškai neįvertinta Amerikos piliečių valia. Todėl rezultatas toks. Dabar beliks skubiai nusiplauti gėdą ir ieškoti būdų, kaip sutarti su naująja Amerikos administracija. Kito kelio nėra. O šių nepatogumų ir savotiškos gėdos tikrai buvo galima išvengti.

– Tiek viešojoje erdvėje galima išgirsti pasisakymų, tiek analitikai nevengia D.Trampo pavadinti pačiu palankiausiu JAV prezidentu Vladimirui Putinui. Ar verta tikėtis, kad išrinkus naująjį prezidentą JAV ir Rusijos santykiai pagerės?

– Manyčiau, neįmanoma, kad būtų palankesnis prezidentas Rusijai nei dabartinis – B.Obama. O kalbant apie D.Trampo santykius su V.Putinu bei JAV ir Rusijos santykius, draugystės ar ypatingo palankumo nebus. Amerika ir Rusija pradės kietą, dalykišką pokalbį, o jo rezultatas bus aiškiai nubrėžtos vadinamosios raudonosios linijos, kurių nevalia peržengti. Dabartiniame pasaulyje klostosi situacija, kad keičiantis sąlygoms ir nykstant vienpolio pasaulio galimybei turės būti sukurta nauja tarptautinė tvarka – taikos ir saugumo architektūra. Tad laukia sunkios ir stiprios derybos, o manyti, kad D.Trampas šiose derybose atidavinės Amerikos pozicijas, lengva ranka aukodamas savo draugus ir sąjungininkus, yra daugiau nei naivu.

Galima netgi sakyti, kad šitoks dirbtinai kurstomas D.Trampo, kaip silpnavalio ir bejėgio V.Putino partnerio, įvaizdis niekaip neatitinka tikrovės ir pirmiausia yra kenksmingas ir Lietuvos interesams. Pirmas dalykas, ką turėtų pradėti daryti Lietuvos valdantieji sluoksniai ir su jais susijusi žiniasklaida, – liautis pilti purvą ant Amerikos piliečių pasirinkimo ir naujai išrinkto prezidento. Nes jei šalies prezidentas būtų supažindintas su tuo, kokios patyčios iš jo vyksta Lietuvoje, galbūt jis Baltijos šalis, o pirmiausia Lietuvą, perleistų Rusijos įtakai. Žinoma, tai daugiau pajuokavimas, tačiau, kalbant rimtai, atėjo metas skubiai suprasti, kad neatsakingo plepėjimo laikas turi kuo greičiau baigtis.

Justina GAFUROVA

Respublika

Šeimos politiką suks konservatyviu keliu

Redakcija
-
1

main_000x000„Valstiečiai” pažymi, kad vertybiniais klausimais su koalicijos partneriais nebus siekiama sutarimo, nes neįmanoma rasti kompromiso. Alinos Ožič nuotrauka.

Valdančiųjų lyderė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) planuoja rimtas permainas šeimos politikos srityje. Nors iš būsimos Vyriausybės programos socialdemokratai brauko „užkalbėjimus“ primenančias nuostatas, „valstiečiai“ jų išsižadėti neketina. Į koaliciją susibūrusios LVŽS ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) laikosi skirtingos nuomonės dėl šeimos politikos. „Valstiečiai“ į priekį stumia konservatyvias iniciatyvas dėl lytiškumo ugdymo, nevaisingumo gydymo, abortų, skyrybų ir jas sudėjo į būsimos Vyriausybės programos juodraštį. Socialdemokratai teigia tam besipriešinantys ir revizuoja dokumentą. Tačiau jei LŽVS pasiūlymai nebus įtraukti į ministrų kabineto veiklos planą, jie ir taip nesunkiai skinsis kelią Seime, nes veikiausiai sulauks konservatorių ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovų palaikymo. Įvardijo problemas „Valstiečių“ siūlomame Vyriausybės programos variante aiškinama, kad atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu rūpinantis šeimomis vietoj aktyvios ir integruotos politikos panirta į atskiras problemas. Pavyzdžiui, į pagalbą socialinės rizikos šeimoms ar spaudoje skambiai aprašomų atvejų sprendimą. Nors būtina tvarkytis ir šiose srityse, teigiama, kad dėmesys tik socialinės rizikos šeimoms negali tapti pagrindine visos šeimos politikos ašimi. „Manome, kad šeimos politika negali būti sutapatinta vien su socialinėmis išmokomis, kurias gauna šeimos. Ji turėtų būti orientuota į visas Lietuvos šeimas, taigi ir į tas, kurių tėvai kasdien eina į darbą, myli savo vaikus ir prieš juos ar tarpusavyje nesmurtauja, džiaugiasi ir moko džiaugtis gyvenimu, nors ir susiduria su kasdieniais iššūkiais. Šios šeimos nepriklauso socialinės rizikos grupei ir joms nereikia pašalpų, bet joms taip pat reikalinga valstybės pagalba ir pagarba, kad jos jaustųsi saugios, norėtų gimdyti ir auklėti vaikus, derinti darbą, visuomeninę veiklą ir gyvenimą šeimoje“, – teigiama negalutiniame dokumento variante. Naujieji valdantieji mano, kad svarbiausioms problemoms spręsti nebepakanka pačių šeimų ir jų artimųjų pastangų. Kaip neigiami reiškiniai nurodomi didelis skyrybų skaičius (1 tūkst. gyventojų pernai teko 7,6 santuokos ir 3,2 ištuokos), o tai lemia didelį be vieno tėvų augančių vaikų skaičių, vienas mažiausių Europoje gimstamumas (1,7 vaiko moteriai), neužtikrinantis darnios kartų kaitos, didelis abortų skaičius (kasmet nėštumas nutraukiamas apie 6 tūkst. moterų), nevaisingumo problemos, vis dažniau vėlesniam laikui atidedamas gimdymas ir pan. Pagal krikščioniškas vertybes Vyriausybei siūloma 15 žingsnių, kurie padėtų sukurti palankią aplinką gyvenimui šeimoje ir žmogaus gyvybei nuo pradėjimo momento. Tarp esminių pažadų – kompleksinės demografinės programos, kuri paskatintų gimstamumą ir padėtų pailginti gyvenimo trukmę, įgyvendinimas. Žadamos ir finansinės paskatos šeimoms: nuo 2018 metų bus siekiama įvesti 60 eurų išmoką už kiekvieną vaiką, didinti motinystės išmokas, kilstelėti neapmokestinamąjį pajamų dydį šeimoms, auginančioms du ir daugiau vaikų. Mažinant skyrybų skaičių norima, kad valstybė užtikrintų reikiamą pagalbą „išlaikant šeimos stabilumą“: teiktų psichologinę ir kitokią pagalbą konfliktus patiriančioms šeimoms, nustatytų privalomąją mediaciją skiriantis vaikų turinčiai porai ir pan. Tarp siūlomų būsimosios Vyriausybės įsipareigojimų – socialinių paslaugų šeimai centrų, teiksiančių pagalbą socialinės rizikos šeimoms, savivaldybėse išplėtimas (Daugiau skaitykite ČIA)

Ką lietuvei reiškia studijuoti operą Italijoje? Įkvepia net saulė

Redakcija
-
0

fb_img_1477396614755

Neringa Radėnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Italijoje operos dainininkės karjeros siekianti 28-erių Neringa Radėnaitė šią šalį pirmą kartą aplankė 2012 metais. Po pirmojo apsilankymo Italiją pamilusi lietuvaitė tuo metu dar nesusimąstė, kad po kelerių metų sėkmingai baigs studijas Romoje, laisvai kalbės itališkai ir dainuos Milano operos scenoje.

„Pirmoji mano pažintis su šia šalimi įvyko prieš ketverius metus. Pamenu, su choru atvykome į pasakiškai gražų Loreto miestelį. Tai buvo puiki kelionė, po kurios Italija man paliko nuostabios šalies įspūdį. Grįžusi į Lietuvą dar ilgai kartodavau: aš noriu gyventi Italijoje, noriu ten grįžti“, – Italijos lietuvių naujienų portalui ITLIETUVIAI.IT pasakojo radviliškietė N. Radėnaitė.

Lietuvaitė dalį svajonės jau išpildė. Daugiau nei dvejus metus gyvena Romoje, baigė Romos Šv. Cecilijos konservatoriją. Beliko pradėti profesionalės karjerą.

Už sėkmingą karjeros startą dėkinga mamai ir Italijos valstybinei stipendijai

dsc058921

Muzika lietuvę ir trimis metais vyresnę seserį Jūratę lydėjo nuo ankstyvos vaikystės. „Mano gyvenime muzika atsirado jau labai anksti. Dar būdama penkerių prisijungiau prie tuo metu muzikos mokyklą jau lankiusios sesers. Abi grojome pianinu, o mama labai palaikė mūsų norus“, – pasakojo mergina.

Pirmoji pradėjusi muzikuoti Neringos sesuo savo karjeros su muzika nesusiejo ir pasirinko politikos mokslus, o Neringą muzikos pasaulis traukė vis stipriau. Ji aštuonerius metus lankė muzikos mokyklą, kur mokytojų nuolat buvo skatinama ugdyti savo talentą ir eiti į priekį. Tiesa, artimoje aplinkoje buvo skeptikų, kurie kritiškai vertino pasirinkimą tapti dainininke. „Daugelis mano mamai sakydavo: ar tau negaila išleisti dukterį į muziką? Iš ko ji gyvens? Tačiau ji jiems atkirsdavo, kad žmogus turi visada daryti tai, ką jis jaučia, o jei tikrai jaučia, jis tai darys geriausiai. Ji visad taip manė, už ką esu jai labai dėkinga“, – džiaugėsi lietuvė.

Kalbėdama apie savo mokslus, solistė pripažino, kad neaišku kaip būtų pakrypęs jos likimas, jei ne galimybė nemokamai studijuoti operos gimtine vadinamoje Italijoje. „Kadangi jau turėjau įgijusi dirigavimo specialybę Šiaulių konservatorijoje, turėjau mokėti didžiulius pinigus už dainavimo studijas Vilniuje. Turbūt dėl to, ir, žinoma, todėl, kad Italija mane taip pakerėjo po pirmo apsilankymo, užpildžiau prašymą Italijos valstybinei stipendijai. Man pasisekė, buvau pakviesta studijuoti Romos Šv. Cecilijos muzikos konservatorijoje ir gavau stipendiją“, – apie sėkmingą pasirinkimą ITLIETUVIAI.IT pasakojo N. Radėnaitė.

Iš pradžių daug kas Italijoje atrodė neįprasta

Dabar jau laisvai itališkai kalbanti solistė pasakojo, kad studijų pradžioje neišvengė kalbos barjero. „Atvykau čia tikėdamasi su visais susikalbėti angliškai, tačiau pasirodo, kad čia universitete angliškai kalbėjo tik Erasmus studijų koordinatorė. Itališkai aš tada mokėjau tik keletą frazių, todėl koordinatorė ilgą laiką man buvo kaip mama padėdavusi susigaudyti“, – apie studijų pradžioje patirtus sunkumus pasakojo N. Radėnaitė.

Šv. Cecilijos muzikos konservatorijos magistrė su šypsena prisimena ir kitus studijų metu patirtus sunkumus. Lietuvės nuomone, organizaciniais klausimais lietuviškos aukštosios mokyklos daug metų lenkia itališkas. N. Radėnaitės teigimu, čia tikrai daug chaoso, ir kai kur dar nėra vietos naujoms technologijoms. Pasak jos, puikus to pavyzdys konservatorijos biblioteka. „Kaip iš filmų apie Harį Poterį. Antikinius laikus menančios knygos, kopėčios, dulkės, niekas nekompiuterizuota. Atėjęs apie tris valandas ieškai natų ir galiausiai paaiškėja, kad jų net atsišviesti negalima“, – įspūdžiais dalinosi lietuvė.

N. Radėnaitė pasakojo, kad studijuojant Italijoje būta ir maloniai nustebinusių dalykų. Kaip didžiulį privalumą ji išskyrė puikų santykį su dėstytojais. „Mane nustebino vidinė dėstytojų šiluma. Su jais gali kaip draugas kalbėti ir paskui prie puodelio kavos pratęsti diskusiją apie muziką. Lietuvoje to nebūdavo“, – kalbėjo N. Radėnaitė.

Didžiausias solistės koncertas dar ateityje

it-lt2

N. Radėnaitė. V. Benašo nuotr.

Studijuodama gimtinėje lietuvė daugiausiai koncertuodavo su chorais ir įvairiausiais ansambliais, o persikėlus studijuoti į Italiją, padaugėjo koncertų, kuriuose jos, kaip solistės, vaidmuo tapo svaresnis. „Aš labai džiaugiuosi galėdama koncertuoti Italijos scenoje. Čia užsienyje ir publika atrodo kiek šiltesnė. Dažnaimėgsta prieiti, paklausti, susipažinti, pasidžiaugti. Pamenu, kai prieš pusę metu Perudžioje surengiau solinį koncertą, ir viena garbaus amžiaus ponia iškrėtė pokštą: prasidėjo vakaras, mane pristatė ant scenos, už kelių sekundžių turiu pradėti dainuoti ir m atau, kaip ji prieina ir pasilenkusi man sako – aš tau tik norėjau pasakyti, kad tu taip gražiai atrodai su šia suknele“, – juokėsi lietuvė.

Pasakodama apie savo pasirodymus, N. Radėnaitė išskyrė keletą svarbesnių. Pirmiausiai solistei įstrigo viešnagė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kartu su duetu „Tutto a Dio“ (smuikininkė Greta Staponkutė, akordeonistas Augustinas Rakauskas) Lietuvos generaliniame konsulate Niujorke surengė koncertą vietos lietuviams. „Tai neeilinis įvairiuose festivaliuose apdovanotas duetas. Surengėme puikų pasirodymą, po kurio buvau pakviesta su jais keliauti. Apžiūrėjome Niujorką, lankėmės Kennenbunko mieste, Meino valstijoje. Niujorkas man įsiminė kaip nuolat šurmuliuojantis didmiestis, būtent toks, kokį ir įsivaizdavau, o Kennenbunkas – visiška priešingybė. Ramus, erdvus, nuostabaus vandenyno supamas rojaus kampelis, kuriame mielai gyvenčiau,“ – prisiminė solistė.

Kiti didieji Neringos koncertai vyko Italijoje. Kaip labai teigiamą įtaką jos tobulėjimui turėjusį pasirodymą N. Radėnaitė išskyrė dainavimą projekte „Vincero Opera Inspira“. „Vincero man tikrai davė daug kaip solistei, tačiau dar labiau norėčiau išskirti šios vasaros projektą, kur kartu su solistais iš Metropoliteno statėme mano pirmąją tikrąją operą „Didone ir Eneas“ Milane. Už šį projektą esu be galo dėkinga dirigentui Christian Frattima. Tai baroko operų žinovas, sugebėjęs gerokai praplėsti mano žinias ir supratimą apie barokinę muziką. Džiaugiuosi jį sutikusi, nes padedama jo, sustiprinau ryšį su šiuo žanru“, – pasakojo N. Radėnaitė.

Šiuo metu solistė teigė besiruošianti savo ateities projektams, kurių vienas turėtų įvykti Milane. Ji ir toliau bendradarbiauja su C. Frattima ir lanko privačias paskaitas pas profesorę Damianą Pinti Perudžijoje. „Su studijomis baigta, tačiau solisto mokslai turi niekada nesustoti. Dabar individualiai tobulėju ir turiu pasidaryti profesionalius įrašus. Ateitis dabar mano pačios ir Dievo rankose“, –planais nedaugžodžiaudama dalinosi N. Radėnaitė.

Konkurencija tarp operos atlikėjų didžiulė

Gyvenimui Italijoje solistės karjerą pradedanti lietuvė užsidirba vesdama dainavimo pamokas muzikinėje asociacijoje ATELIER DELLA HARMONIA. Dažniausi jos mokiniai italų vaikai, tačiau yra ir suaugusiųjų.

N. Radėnaitė džiaugėsi, kad gyvendama Italijoje gali lankytis aukšto lygio operos koncertuose ir mokytis iš garsiausių pasaulio atlikėjų. Lietuvės nuomone, italų lygis klasikinėje muzikoje yra kiek aukštesnis. „Jeigu kalbame apie operą, tai neabejotinai Italija yra aukščiau visų. Juk čia yra operos gimtinė. Galima sakyti, italai tai turi savo šaknyse, ir juos aplenkti bet kam būtų pakankamai sudėtinga“, – ITLIETUVIAI.IT pasakojo solistė.

N. Radėnaitės teigimu, apskritai Italiją galima vadinti dainininkų šalimi, todėl konkurencija tarp operos atlikėjų čia didžiulė. Pasak jos, esama ir pavydo tarp atlikėjų. „Yra šiek tiek pavydo užkulisiuose. Ypač jo daug buvo konservatorijoje, kai kolegės vaikiškai pavydėdavo geresnių pažymių ar konspektų. Tačiau viskas priklauso nuo to, kaip tu moki į tai žiūrėti. Bent jau aš nesijaučiu turinti kokių nors konkurenčių ar priešių, nes kiekvienas turim savo kelią ir juo einam“, – svarstė N. Radėnaitė.

Vieni italai žino Lietuvą, kiti ne

Paklausta apie klasikinės muzikos skirtumus Lietuvoje ir Italijoje, lietuvė gyrė italus, tačiau jokiu būdu nenuvertino ir tautiečių pasiekimų šioje srityje. „Aš Lietuvos tikrai niekada nenuvertinsiu ir nesakysiu, kad mes čia, Italijoje, esame aukštumose, o jūs ten kažkur žemai. Lietuvos kultūros erdvė man davė labai tvirtą pagrindą kaip meno žmogui. Be to, ir patys italai akademiniame lygmenyje kalba, kad Lietuvos kultūros lygis pakankamai aukštas. Išgirsta apie mano kilmę ir sako – esi iš Europos, iš Lietuvos. Žinau Jus, Jūs kuriate puikius spektaklius, turite gerų atlikėjų“, – kalbėjo N. Radėnaitė.

Tiesa, solistės teigimu, gerą įspūdį apie Lietuvą yra susidarę daugiau kultūros pasaulio žmonės. Per dvejus metus jai teko sutikti ir ne kokiomis geografinėmis žiniomis pasižyminčių italų. „Kartais, būna, pasakau, kad esu iš Lietuvos, ir tai jiems iškart asocijuojasi su Rusija. Visada pataisau, paaiškinu, kad tai dvi skirtingos šalys, ir primenu istoriją“, – pasakojo lietuvė.

Neturi solistės idealo

it-lt-1-683x1024

Neringa Radėnaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Profesionalios operos solistės karjeros siekianti lietuvė neišskyrė vienos solistės, kurią galėtų vadinti savo idealu. Iš lietuvių ji paminėjo Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, kurią puikiai žino ir Neringos kolegos Italijoje. „Mano dėstytoja profesorė D. Pinti išgirdusi, kad esu iš Lietuvos, apsidžiaugė – taigi iš tavo šalies Violeta Urmana! Aš labai ją vertinu. Viena iš nedaugelio solisčių, kurios turi teisingą techniką“, – mokytojos mintimis apie Lietuvos operos primadoną dalinosi N. Radėnaitė.

Lietuvės teigimu, pradedančiam solistui apskritai geriausia ne vaikytis idealų, o besąlygiškai pasitikėti savo mokytoju. Jos manymu, geras mokytojas visada parinks pradedančiajam solistui tinkantį repertuarą. „Dabar aš jaučiu, kad atradau tinkamus mokytojus, su kuriais toliau dirbsiu. Beje, ir savo mokytojai Lietuvoje Astai Krikščiūnaitei esu labai už viską dėkinga“, – pasakojo N. Radėnaitė.

Mėgaujasi Italija ir apie karjerą Lietuvoje kol kas negalvoja

Daugiau nei dvejus metus Italijoje laimę kurianti solistė artimiausią profesinę ateitį sieja su šia šalimi. Tačiau, kaip pati teigia, operos solisto gyvenimas nenuspėjamas, ir dirbant su tam tikru projektu gali tekti kurį pagyventi kitur. „Daug kur dar norėčiau pagyventi, ypač Vienoje, kur klasikinė muzika taip pat aukštumoje“, –kalbėjo solistė.

Pasak N. Radėnaitės, Italija daininga šalis, ir čia visur gali išgirsti puikios muzikos. „Puikiai jaučiuosi čia. Tiek dainuodama, tiek bendraudama su žmonėmis. Daug šypsausi, dėl ko man italai apskritai kartais sako, kad kai kada aš labiau itališka, nei jie“, – ITLIETUVIAI.IT sakė pašnekovė.

Kaip ir daugelis išeivių, gyvendama Italijoje lietuvė labiausiai pasiilgsta namų. Namai jai – tai mama, sesuo, savas kambarys ir savas sodas. „Niekada nebuvau lietuviškos virtuvės, ypač cepelinų gerbėja, tačiau būdama čia labai pasiilgstu mamos gamintų barščių“, – pasakojo N. Radėnaitė.

Patinka itališkas šeimos modelis

Italijoje gyvenanti mergina mano, kad kai kurie stereotipai apie italų vyrus turi pagrindą. Jos manymu, italai vyrai dėmesingi, kultūringi ir labai rūpinasi antrąja puse. „Man patinka itališkas šeimos modelis. Aišku, pati nesu čia sukūrusi šeimos, tačiau iš to, ką matau viešumoje, susidariau įspūdį, kad čia labai tvirtos šeimos, rūpinamasi vaikais. Vienas puikių pavyzdžių – laisvą laiką mieste su vaikais leidžiantys tėčiai. Lietuvoje dažniausiai mes matome mamas su vežimėliais, o čia priešingai, mamos daugiau ilsisi, o su vaikais laiką leidžia tėčiai“, – sakė N. Radėnaitė.

Ne viskas Romoje patiktų, jei ne itališka laisvė

Jau du su puse metų Italijoje gyvenanti lietuvė pripažino, kad ir jos taip pamėgtoje šalyje esama erzinančių dalykų. „Visų pirma, tai vėlavimas. Daug galėčiau kalbėti apie viešąjį transportą, kuris vieną dieną ima ir tiesiog neatvažiuoja. Apskritai, vėlavimas pas visus italus yra dažnas dalykas. Dar paminėčiau chaosą, kai net viešose įstaigose niekas nežino, kas už ką atsakingas“, – sakė lietuvė.

Tiesa, kiek piktindamasi itališka netvarka lietuvė pabrėžė, kad gyvenimas Italijoje ją moko į kasdienes problemas nežiūrėti rimtai. N. Radėnaitė pasidžiaugė, kad prie vėlavimų ir chaoso ji jau pripratusi ir gyvendama Romoje jaučianti menininkui taip reikalingą laisvę. „Galima sakyti, kad čia viena geriausių vietų dainuoti ir kurti. Mane čia viskas įkvepia kūrybai. Įkvepia saulė kone kiekvieną dieną, įkvepia žmonių šypsenos. Tikrai įkvepia ta itališka laisvė, itališka gamta, pasakiško grožio miesteliai kalnuose“, – gyvenimu džiaugėsi N. Radėnaitė.

Itališka laisve besimėgaujanti lietuvė mano, kad po kelerių Italijoje praleistų metų, grįžti į lietuvišką kasdienybę būtų kiek sudėtinga. „Man patinka Italija, nes čia vyrauja laisvesnis požiūris į viską. Žinoma, nesakau, kad nereikia jokios disciplinos, bet Lietuvoje man dabar būtų sunku dėl to susikaustymo, kuris jaučiamas viešumoje“, – sakė N. Radėnaitė.

Andrius Nenėnas

logo_itlietuviai-it

Lietuviai tolerantiškiausi pasauly

Redakcija
-
0

Lapkričio 16-ąją minėjome Tarptautinę tolerancijos dieną. Apie tai, kiek likę tikrosios tolerancijos ir ar ji netampa manipuliacijos įrankiu, kalbėjomės su Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininku Vytautu BUDNIKU.

photo_for_gallery_1_53429378

Lietuviai tolerantiškiausi pasauly. Eltos nuotr.

– Mūsų šalyje yra judėjimų, kurių skleidžiamos vertybės yra lietuvybė, Tautos išlikimas, tačiau neretai tokie judėjimai vertinami kone kaip šalies priešai. Kaip tokią situaciją vertinti tolerancijos požiūriu?

– Pirmiausia mes turėtume sau atsakyti, ką reiškia „toleruoti“. Ar toleruoti kokį nors skirtumą ar blogį? Jeigu kalbėtume apie tam tikrų įsitikinimų skirtumus, žinoma, kitokį gali toleruoti. Tačiau jeigu žmogus skleidžia blogį, ką reiškia tada jį toleruoti? Neprivalau tokio žmogaus toleruoti. Visuomenė turi apsibrėžti savo vertybių sistemą, paskui kalbėti, ką tose vertybėse galime toleruoti, o ko negalime. Nacionalumas, tautiškumas yra vertybė. Ir kaip gali netoleruoti žmonių, kurie tas vertybes gina?

Žodžiu „tolerancija“ specialiai manipuliuojamos ir painiojamos sąvokos, visiškai nesusijusios su tikra tolerancija, jeigu mes atsispirtume nuo vertybių skalės, vienu atveju reikia toleruoti, kitu – nereikia. Absoliutaus tolerantiškumo negali būti, nes, kaip minėjau, blogiui tolerancijos negali būti.

– Visuomenėje daug diskusijų dėl tolerancijos kelia čigonų klausimas. Natūralu, kad žmonės nenori gyventi šalia čigonų, kurie užsiima nusikalstama veika.

– Reikėtų įsigilinti ir jautriai pažiūrėti į jų gyvenimą ir tradicijas, kurios yra unikalios. Išsilavinimas jiems nėra didžiausia siekiamybė. Tą reikia toleruoti, suprasti, kad jų tokios tradicijos, pamažu siekti, kad šie žmonės būtų išsilavinusi bendruomenės dalis, ir padėti jai integruotis. Kita vertus, blogybių, kurias daro bendruomenė ar atskiri jos nariai, negalima toleruoti. Visa tai suplakti į vieną krūvą ir padaryti „kokteilį“, kad arba mes juos toleruojam, arba netoleruojam, – tai trumparegystė. Jų veiklai Vilniaus tabore jokios tolerancijos negali būti.

– Kada tolerancija tampa manipuliacijos įrankiu ir kam toks įrankis naudingas?

– Šis manipuliacinis įrankis dažnai naudojamas politikų. Kai jiems nepatogu, tai jie netoleruoja, kai patogu – toleruoja. Žmonės nacistais, fašistais apšaukiami, tačiau tai yra etiketės. Jeigu pagal jas spręstume ir darytume rimtas išvadas, tokios išvados būtų labai nepatikimos.

– Lenkija, Vengrija, Čekija šiuo metu mėgstamos linksniuoti kai kurių politinių veikėjų kaip labai netolerantiškos šalys. Kliūva jų nenoras priimti pabėgėlius ir savų piliečių teisių akcentavimas. Nejau negali būti tolerancijos šalių nacionaliniams interesams?

– Dėl pabėgėlių – pirmiausia užduočiau oponentui klausimą: ar tikrai visi yra pabėgėliai? Pagal Ženevos konvenciją yra apibrėžimas, kas yra pabėgėlis. Jo krašte vyksta karas, jį persekioja, jam gresia mirtis ar susidorojimas, jis negali grįžti į savo kraštą. Bet argi atvykėlis iš Maroko, valstybės, kur nevyksta jokie persekiojimai ir karas, yra pabėgėlis? Svarbu atskirti, kas yra pabėgėliai, o kas ekonominiai migrantai. Pabėgėliams reikia padėti, jei jiems gresia pavojus. Prisiminkime ir savo prieškario istoriją, kokia mūsų tautai buvo reikšminga kitų šalių pagalba. Tačiau jei su pabėgėliais atvyksta migrantai, tai čia dviveidystė. Neslėpkime tikrųjų tikslų. Jeigu kam nors reikia migrantų, tegu kviečiasi pas save, duoda darbo, būstą, bet valstybei, kuriai migrantų nereikia, nereikia primesti tokios praktikos. Gal tos šalys priimtų pabėgėlius, jei būtų sistema, kuri tokius žmones atskirtų.

Kita vertus, kiekviena suvereni valstybė turi teisę apsispręsti, kiek pabėgėlių priimti, kiek migrantų priimti. Sutinku, kad yra Europos Sąjungos bendrumas, turi būti bendros nuostatos, tačiau bendrai turi būti priimami ir sprendimai, kad visos šalys susitartų. Tokia ir buvo pradinė ES idėja, kad visos šalys susitaria ir, jeigu priima tam tikrą skaičių pabėgėlių, pasiskirsto juos, bet niekas negali primesti savo valios, kuriai valstybei priimti, jeigu ji to nenori. Taigi ir matome tą skirtumą, kad smerkiama Lenkija, Vengrija ir taip toliau. Lietuva savo įsipareigojimus vykdo todėl, kad nepatraukli šalis. Jeigu mes migrantus su didžiausiu džiaugsmu priimtume, mūsų politika būtų nesuprantama: savus piliečius tarsi išvarome – jau bus milijonas emigravusių, – o kviečiame, kad kiti užimtų tą tuščią vietą. Vėlgi, ar galėtų būtų tolerancija tokiam dalykui? Jei būtų, manyčiau, tai būtų piktnaudžiavimas.

– Valstybė yra šeima. Jei šeimoje suserga artimasis, mes jį pirmiausia slaugome, o ne pas kaimyną bėgame. Tai kodėl migrantų klausimu šalys turi spręsti ne pagal šeimos modelį?

– Politinė ir pilietinė visuomenė gali egzistuoti remdamasi šeimos principais. Jeigu tuos principus išardome, jau ne visuomenė, o neaišku kas daromės, kaip migrantai gyvename tada ten, kur pakliūva.

– O kaip dėl ekonominių šalies interesų – štai naujasis Amerikos prezidentas Donaldas Trampas akcentuoja, jog amerikiečiai turėtų darbo vietas, nes jie svarbiausi šaliai. O daug gamyklų iškelta į Meksiką, Kiniją. Vėlgi – ar tokias kalbas galime toleruoti?

– Mes galime toleruoti stambiojo kapitalo interesus, kad jam reikia siekti kuo didesnės apyvartos, sukaupti pelno. Stambiajam kapitalui visiškai nerūpi, iš kur jis tą pelną gaus – iš Amerikos ar Kinijos darbo rinkos; jis investuoja ten, kur pigiau jam. Tačiau ar kapitalas toleruoja žmonių interesus, kad visa gamyba perkeliama į kitas valstybes? Juk žmonės netenka darbo vietų, neturi jokio uždarbio. Taigi atsiranda dvi tolerancijos, vienu atveju svarbu laisvas kapitalo judėjimas; kitu atveju – šalies visuomenė turi iš kažko gyventi ir verstis, vaikus maitinti. Žmonių poreikiai nėra antraeiliai.

Prioritetus nustato visuomenė ir valstybė. Jeigu visuomenė, jos prezidentas nustato, kad prioritetas yra susigrąžinti savo darbo vietas ir plėtoti gamybą savo šalyje, tai yra visuomenės sprendimas ir jam, beje, turi paklusti ir stambusis kapitalas, kuris yra sudėtinė visuomenės dalis.

– Socialiniai tyrimai rodo, kad mes, lietuviai, esame vieni labiausiai diskriminuojamų tautų pagal daugelį aspektų. Ar tokie tyrimai objektyvūs? Juk diskriminacija yra globali problema.

– Mūsų žmonės diskriminuojami pirmiausia dėl netolygaus valstybės bendrojo gėrio paskirstymo. Yra didžiulė socialinė atskirtis, palyginti su kitomis ES šalimis. Tarp uždirbančiųjų daug ir mažai yra skirtumas apie 10 kartų, kai kitur skirtumas yra maždaug trys kartai. Kalbant apie diskriminaciją, mes visada rastume visokių apraiškų, bet kokios jų svarbiausios yra, kokie prioritetai? Akcentuodami tam tikras diskriminacijos sritis, mes tarsi mėginame nukreipti žmonių pagrindinį dėmesį nuo svarbiausių pažeidimų. Pasikartosiu, kad žmonės gyvena nepritekliuje, mūsų penktadalis vaikų gyvena žemiau skurdo ribos.

Sakyčiau, Lietuvoje gyvenantys žmonės yra labai tolerantiški ir pakantūs, skirtingai nei kitose valstybėse. Nėra čia nei susirėmimų, mūsų visuomenė yra nuostabi, reikia ja didžiuotis ir džiaugtis, o kad kartais ieškoma preteksto parodyti, jog mūsų visuomenė homofobiška, kažkokie nacionalistai, tai čia tik politikų darbotvarkės klausimas.

– Tikrai turi būti labai tolerantiškas žmogus, kad susimokėjęs komunalinius mokesčius, įsigijęs vaistų mėnesį gyventum iš kelių eurų.

– Orumas taip žeminamas, o mūsų žmonės pakantūs, tai nuostabi visuomenė.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios

Edita SIAVRIS

Ką galėtų padaryti Vyriausybė?

Redakcija
-
0

r-staselis

Na štai, ne tik amerikiečiai, bet ir lietuviai geba taikiai perduoti valdžią vieni kitiems. Ramūno Karbauskio dešinioji paspaudė Algirdo Butkevičiaus dešiniąją, prieš TV kameras apsikeista odos spalvos aplankais su koalicijos sutartimi. Dar nustatytos, kaip teigė LSDP lyderis, įtaką Seimo vadovybėje ir vykdomojoje valdžioje lemiančios atstovaujamos kvotos. Na, ir kad būtų tvirčiau – preliminariai pasidalyta ministrų portfeliais santykiu 11:3.

Neoficialiai teigiama, kad, formuojant Vyriausybę, palikta vietos Prezidentei – esą skiriant Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministrų portfelius šalies vadovės nuomonė bus labai svarbi ar net lemiama, nors formaliai į abu postus bus deleguoti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos bei Socialdemokratų partijos atstovai.

Tiesa, nors LVŽS lyderiai rinkimų kampanijos, vėliau pačių rinkimų ir dar vėliau – porinkiminės euforijos metu it užsiciklinę kartojo užkeikimus, esą, formuojant koaliciją, visų pirma bus tariamasi dėl “vertybių” (na, gerai, palikime ramybėse šį nutampytą žodį ir vartokime sąvoką “tikslai”), o tik po to dėl portfelių ir kėdžių, šios tradicijos sugriauti nepavyko. LVŽS ir LSDP prieš rankų paspaudimus pasidalijo portfelius.

Prisiminus, kad Socialinės apsaugos ministro kėdę socialdemokratai tik paskutinę dieną išmainė į Ūkio ministro krėslą, galima daryti labai rimtą prielaidą, kad valstiečiai-žalieji šiandien neturi net žalio supratimo, ką Ūkio ministerijos reguliuojamuose sektoriuose veiks socialdemokratai. Nes, jeigu kalbama apie tikslus, siekius ir vertybes, paskutinę dieną išgirsti konceptualų požiūrį, jį įvertinti, išdiskutuoti yra neįmanoma.

Tiesa, p. Karbauskis, siekdamas išlaikyti padorią miną, rankų paspaudimo proga ėmė vardyti, kaip esą naikins privilegijas Seime – vicepirmininkai nebegaus personalinių automobilių su vairuotojais, mano žiniomis, ketinama uždrausti parlamentarų veiklais skirtas lėšas panaudoti naujų automobilių lizingui, kitų dalykų. Tačiau tai, kaip sakoma, duoklė tiems rinkėjams, kuriems kyla pavydas matant, kokiais automobiliais važinėja Seimo nariai.

Po teisybei – man tai visiškai nesvarbu. Nė krislelio pavydo.

Tad vis dar laukiu, kada jau arba p. Karbauskis, ar ponas Saulius Skvernelis, ar kuris kitas įtakingas koalicijos atstovas vienu ypu išvardins pagrindinius tikslus, kurių šį koalicija sieks.

Iš tikrųjų, girdėjome apie švietimą (mokytojams vėl žadama didinti algas ir beveik nieko nekalbama apie modelio modernizavimą) ir aukštąjį mokslą (esą bus stiprinami regioniniai universitetai ir naikinami studentų krepšeliai), energetikos sektorių, kuris esą nebebus toks svarbus, kaip iki šiol, tautos blaivinimą (ribojama prieiga), pensijų kaupimo reformą (ponas Stasys Jakeliūnas, regis, už mane jau nusprendė, kad antrosios pakopos pensijas reikia kelti į Sodrą, tik užmiršo paklausti, ar aš tam pritariu). Girdėjome – dar kažką, kai kada ir labai komiška leksika. Tiek to. Tačiau, prašyčiau man atleisti, visa tai labiau skamba it griaudėjimas pasinėrus į vandenį.

Aš vis dėlto laukiu ko kita. Galiu pasiūlyti net tam tikrą schemą, į kurią galima būtų surašyti atsakymus iš valdančių lūpų (ilgainiui tą mėginsiu padaryti, tačiau sėkme kol kas abejoju).

Lietuvos aplinka – globali ekonomika. Pasipriešinti jai neturime daug galimybių, nes tai daug galingesnių valstybių strategijos, prie kurių turine nedidelių šansų prisitaikyti.

Vienas globalios ekonomikos principų yra tarptautinio darbo pasidalinimo sistema, grįsta tam tikra specializacija, prie kurios ir didelės šalys prisitaiko išnaudojamos savo stipriąsias puses.

Lietuvos eksporto struktūra, ligi šiol pasižymėjusi palyginti neaukšta pridėtine verte, pamažu keičiasi. Kai kurie analitikai mano, kad šiemet modernių paslaugų, tokių kaip telekomunikacijos, informacinės technologijos, konsultavimas, eksportas gali siekti daugiau nei 25% Lietuvos eksporto (per I pusmetį Lietuvos banko skelbiamais duomenimis jo vertė siekė daugiau nei 3 mlrd. Lt).

Paslaugų, konsultavimo sektorius yra geros politikų praktikos pavyzdys: per keletą metų ten radosi padoriai, europiniu lygiu apmokamų darbo vietų – užteko politikams nusistatyti prioritetus ir kryptingai siekti tikslų, kurių sudaužyti nesugebėjo bet p. Butkevičiaus vyriausybė.

Tačiau IT pagreitis ima išsikvėpti – trūksta kvalifikuotos darbo jėgos ir, savaime suprantama, ne kiekvienas lietuvis gali būti IT specialistas. Todėl ką kita “pramušti” globalioje ekonomikoje ir kokias investicijas galėtų atvežti būsimosios vyriausybės vadovai? Nes, kaip rodo patirtis, be asmeninio jų dalyvavimo, kvietimo, vizitų į globaliu mastu veikiančias kompanijos, galima pasiekti tik p. Butkevičiaus kabineto vertų rezultatų.

Vargu, ar Lietuvos ekonominiu varikliu ateityje bus žemės ūkis ir jo perdirbama produkcija, abejotinos tekstilės pramonės perspektyvos. Nebent žemom sąnaudom, mažom algom.

Ir “regioninių universitetų stiprinimas” čia, deja, niekuo nepadės.

Man atrodo, kad pirmų pirmučiusiai reiktų pradėti nuo to, kad imti daužyti (dar nuo mokyklos suolo) statistinio lietuvio iliuziją, kad šiuolaikiniais laikais galima užtikrinti ramų (netoli tinginystės) ir kartu orų gyvenimą, kuriame galima sau leisti prabangą nebenorėti konkuruorti, būti pasroviui plaukiančiu vidutinioku, nenorėti nuolat mokytis, tobulėti ir gal net keisti savo gyvenimą pagrindų.

Dar valstybė turėtų pasirūpinti, kaip suinteresuoti ne tik regioninių, bet ir pačių geriausių kolegijų, universitetų galimybėmis mokyti antros ir trečios kartos žmones tam, kad jie būtų konkurencingi šiame suunkiame gyvenime. Globalioje ekonomikoje. Ir pagaliau užtikrinti socialinę paramą tiems, kurie paskui gyvenimą, deja, nespėja.

Nebūtinai taip problemas mato ar matys vyriausybė. Bet, mano supratimu, jos atrodo bent jau panašiai.

Rytas STASELIS

vakaru_ekspresas

Dar kartą apie Lietuvos žiniasklaidą: kada LRT taps nebe „vienos politinės „komandos“ ruporu“, bet visuomeniniu transliuotoju? (papildyta)

Redakcija
-
0

Kaip ir buvo galima tikėtis, pirmosiomis šios savaitės dienomis žiniasklaidos dėmesio centre atsidūrė darbą pradėjusi naujoji dauguma ir jos sprendimai.

Pirmadienį jiems pagrindinį dėmesį skyrė ir LRT televizijos laidos „Dėmesio centre“ laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis, į studiją pokalbio pasikvietęs politikos apžvalgininką Rimvydą Valatką, „Lietuvos ryto“ apžvalgininką Vytautą Bruverį ir 15min.lt apžvalgininką Paulių Gritėną (žr. ČIA), antradienį tokio dėmesio sulaukė ir pagrindinis pirmadienio laidos apkalbų herojus – naujasis Seimo pirmininkas, Stulginskio universiteto profesorius Viktoras Pranckietis (žr. ČIA).

Pokalbiai vyko taip „profesionaliai“, kad socialiniuose tinkluose ir vėl kilo diskusija tema, kurią Tiesos.lt puslapiuose esame jau ne kartą aptarę: kokią žalą Lietuvos politiniam gyvenimui daro toks net neslepiamas LRT šališkumas ir kaip užtikrinti, kad „visuomeniniu transliuotoju“ besivadinančios televizijos laidose būtų atspindimi įvairūs požiūriai.

Jūsų dėmesiui siūlome keletą Veidaknygėje paskelbtų atsiliepimų.

* * *

Vidmantas Valiušaitis. Laikas baigti šį piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi?

(Pirmadienio laida – red. past.) Geras žaidimo į „tuščius vartus“ pavyzdys: devyni vilkai vieną bitę pjauna… Kad taip būtų tik pirmas atvejis! Deja, visiškai akivaizdi ir plika akimi matoma tendencija.

Gerai pastebėjo Antanas Kulakauskas: „Negerai, kai už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma LRT, užuot buvusi informavimo ir visą politinį spektrą atspindinčios analitikos perdavimo centru, tampa vienos politinės „komandos“ sirgalių ruporu…“

Čia labai sureikšmintas Rimvydas Valatka. Tarsi jis būtų svarbiausia „blogio ašis“. Problema ne jis. Jis turi teisę turėti nuomonę ir ją reikšti. Tą ir daro.

Šiuo atveju problema yra LRT, antroje vietoje – E. Jakilaitis.

Pirmieji dėl to, kad visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomas visuomeninis transliuotojas tapo „vienos politinės komandos“ ideologinės sklaidos platforma. Antrasis, kad yra šališkas, nepaiso profesionaliai žurnalistikai privalomų reikalavimų – kontraversijas keliančius klausimus aptarinėti iš skirtingas perspektyvas pristatančių požiūrių taškų. Į savo laidas jis sistemingai kviečiasi vienpusiškam požiūriui atstovaujančius komentatorius, tuo profanuodamas žurnalistikos standartus ir kenkdamas savo, kaip sąžiningai pareigas atliekančio žurnalisto, reputacijai.

Nenustebsiu, jeigu šis piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi – visuomeninio transliuotojo naudojimas grupiniams interesams aptarnauti – susilauks pasekmių: įstatyminės LRT bazės pertvarkos, kuri užtikrintų transliuotojo nešališkumą ir įvairių požiūrių, įskaitant ir Rimvydo Valatkos atstovaujamą (bet ne vienintelio jo!), sklaidą per visuomeninį kanalą.

Paklausiau šį rytą Seimo pirmininko interviu per Žinių radiją. Na, žmogus, dar jaudinasi, neturi tiek politinės patirties, kiek kiti. Nieko nuostabaus. Pasako kai ką, ko galbūt su didesne politine patirtimi žmogus verčiau nesakytų. Ne todėl, kad tai būtų kažkoks nusišnekėjimas, bet kad tai tiesiog politiniam žodynui nebūtinos detalės, kurios vėliau žiniasklaidoje išpučiamos ir iš jų daromos „sensacijos“.

Tačiau drauge justi žmogaus aiškus įsipareigojimas tarnauti savo krašto žmonėms, atstovauti jų interesams ir lūkesčiams, ne pataikauti vadinamajam elitui. Tai kur kas reikšmingesnės, mano supratimu, dedamosios Seimo pirmininko charakteristikai nei mažareikšmės detalės, kurias paminėjau ankstesnėje pastraipoje.

Kur kas svarbiau kaip jis veiks savo pozicijoje. Pamatysime. O politinio kalbėjimo įgūdžiai ateis greitai – už poros mėnesių V. Pranckietis ir radijuje, ir TV atrodys kitaip.

O štai Seimo salėje, tai buvo matyti iš pirmo parlamento posėdžio, blogiausiai atrodė senbuviai, demonstravę savo pranašumą procedūrinės ekvilibristikos baruose ir teisėkūros darbą atkakliai stūmę į beprasmio barškėjimo pelkes. Bet šis senbuvių „pranašumas“ prieš naujokus irgi tik trumpalaikis. Netruks ilgai, kai tos persvaros jie nebeturės.

* * *

Darius Kuolys. „Elitas“ naujajai Seimo daugumai: prieš mus eidami pralaimėsite!

Vakar iš žydrojo LRT ekrano žurnalistas Edmundas Jakilaitis paskelbė: „Nei vienas politinis lyderis negali egzistuoti neturėdamas elito palaikymo. Juk tai akivaizdu, kad prieš juos eidamas anksčiau ar vėliau pralaimėsi.“

Įdomu, ar išgirs šį įspėjimą naujoji Seimo dauguma ir būsima jos Vyriausybė? Buvusieji su „elitu“ net nemėgindavo ginčytis. Štai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė per pačią krizę mažino finansavimą visoms institucijoms. Išskyrus dviem „elitinėms“ – LRT ir VSD. Jų finansavimas iš biudžeto net per krizę didėjo.

Žiūrėsime: kas ką šįkart?

* * *

Andrius Švarplys: Laikas atversti Siauro televiziją į visuomeninį transliuotoją

Senasis „valstybininkų“ elitas nerimsta, vadinasi, tai geras ženklas.

O jei rimtai, tai reikia visiems burtis ir pertvarkyti tą Siauro televiziją. Atversti į visuomeninį transliuotoją.

* * *

Povilas Gylys: Galia gadina ir žurnalistus, ne tik politikus

E.Jakilaičio elgesys laidoje su antruoju pagal Konstituciją valstybės žmogum prof. Pranckiečiu rodo, kas gali atsitikti su apsvaigusiu nuo savo galios žmogumi, kuriam jau beveik nieks nedrįsta pasakyti teisybės.

Galia gadina ir žurnalistus, ne tik politikus.

LRT ir toliau veikia kaip faktiškai privatizuota struktūra.

Tiesos

Verta prisiminti. Vidmantas Valiušaitis. O. Watesas: galingiausias žurnalisto ginklas – reputacija

Redakcija
-
0

temp_file_vv4_180_180

Neseniai Lietuvoje viešėjo žinomas britų žurnalistas Oliveris Watesas. „Pagrindinis universalus žiniasklaidos principas: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti“, – sako jis. Apie Rytų ir Vakarų žiniasklaidos skirtumus, žurnalistų darbo stilių, apie tai, kaip politikai pelno žurnalistų prielankumą nemokėdami pinigų – O.Wateso interviu.

Pone Watesai, turite turtingą žurnalistinio darbo patirtį, pažįstate skirtingas kultūras, kalbate ir skaitote vienomis populiariausių pasaulio kalbų. Ar galima tvirtinti, kad egzistuoja objektyvūs ir nekintami žurnalistiniai principai, kurie galiotų žiniasklaidai, veikiančiai tiek anglų, tiek ispanų, tiek rusų, tiek portugalų kalbomis kuriamose kultūrose?

Taip. Pagrindinis principas, kurį esu pastebėjęs, tikrai veikia: privalu dirbti auditorijai. Jei stokojate medžiagos, kuri domintų auditoriją, ji nustos jus klausyti ar skaityti. Kitais žodžiais tariant, žurnalistas privalo suprasti, kam rašo. Žurnalistas yra tarsi savosios auditorijos atstovas: jis sprendžia kokias temas pasirinkti, kokius klausimus nagrinėti.

Kuo skiriasi angliakalbė žiniasklaida nuo, tarkime, ruskalbės ar ispanakalbės?

Iš tiesų, kiekvienos tautos žiniasklaida skiriasi. Nepasakyčiau, kad esama kažkokios vieningos angliakalbės žiniasklaidos. Net ir anglų kalba kuriama žiniasklaida yra pakankamai skirtinga. Tačiau vienas principas anglosaksiškose valstybėse galioja – nėra žiniasklaidos pataikavimo valdžiai. Tai nereiškia, kad žurnalistai yra šiurkštūs. Tačiau tai reiškia, kad net jeigu žmogus užima ir labai aukštas pareigas ar turi didelės įtakos, prieš jį nebus lankstomasi ar su juo flirtuojama, kai iš jo imama interviu.

Kitais žodžiais tariant, anglosaksiškos tradicijos šalyse yra įprasta spausdinti straipsnius, kurie atlieptų skaitytojo perspektyvą į svarstomus klausimus, kurie kalbėtų į skaitytojų širdis. Tiesioginėse radijo ar televizijos laidose yra natūralu spausti ministrą už tai, jeigu jis padarė kažką ne taip arba apskritai jam nesiseka.

Tuo tarpu rusiškai kalbančiose ir kitose šalyse galioja tam tikras etiketas ir atvirai klausti gana sudėtinga. Galioja tam tikros nerašytos taisyklės, pagal kurias nepagarbu užduoti per daug atvirus klausimus. Atsakymų bandoma išgauti netiesiogiai, mėtant užuominas. Vengiama kalbėti tiesiai.

Ar manote, kad čia yra tik etiketo klausimas? Ar tai nėra Vakarų ir Rytų žurnalistinės tradicijos kokybinių parametrų skirtumai?

Nesiimsiu vertinti kokybinių parametrų, pateiksiu pora pavyzdžių. Kai dirbau Lotynų Amerikoje, dažnai žurnalistams patardavau užduoti tą ar kitą klausimą. Ir jie man atsakydavo nemanantys, kad būtų teisinga to klausti. Britams toks galvojimas atrodytų keistas.

Sakysim, prieš 6–7 metus, kai Tony Blaire’as dar buvo ministras pirmininkas, tiesioginio eterio metu vienas žurnalistas to paties klausimo jo klausė 21 kartą. Aišku, kad tai buvo trikdantis klausimas, į kurį T. Blaire’as tiesiog neturėjo atsakymo arba atsakyti nenorėjo. Viso interviu tikslas ir buvo užduoti tą klausimą skirtingomis formomis ir parodyti, kad ministras pirmininkas vengia arba nežino kaip į jį atsakyti. Nemanau, kad toks interviu plačiai auditorijai galėtų būti parodytas kitose šalyse.

Ką manote apie profesinės etikos ir profesionalumo reikalavimais grindžiamos žurnalistikos padėtį: aukštos kokybės žurnalistikos daugėja ar mažėja, sugriuvus geležinei uždangai ir susitikus Vakarų ir Rytų žurnalistikos tradicijoms?

Nemanau, kad kada nors buvo žurnalistikos aukso amžius. Ir nemanau, kad kurioje nors šalyje būta laikų, kai žurnalistinės etikos buvo visiškai paisoma. Tačiau tikiu, kad tose šalyse, kuriose užtikrinama spaudos ir žodžio laisvė, kuriose gali reikštis laisva spauda, geros kokybės žurnalistikos tradicija stiprėja.

Kadangi palaipsniui pati laisvos žiniasklaidos funkcionavimo sistema tampa galingu savęs stebėjimo ir savikontrolės mechanizmu. Tam tikro tipo etikos klaidų paprasčiausiai nebepasitaiko. Jų tiesiog nebegali būti iš esmės, jeigu ta sistema pastatyta ant teisingų pamatų.

Anglų kalba yra toks rimuotas posakis apie britų žurnalistiką: negalite tikėtis papirkti ar apgauti britų žurnalistų; bet pakanka matyti, ką žmonės daro ir nepapirkti. (You can not hope to bribe or twist / The standarts british journalists / But seeing what the men will do / And bribed has no occasion, too.) Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jeigu norėtumėte įduoti britų žurnalistui pinigų – nepavyktų. Kadangi gaji sena tradicija: neimti kyšių, nepriimti dovanų. Žmogus tiesiog įsižeistų. Tačiau tuo pat metu net ir neimdamas kyšių jis labai prastai rašo. Tai čia toks lengvas pasišaipymas iš savęs…

Pone Wates‘ai, niekam ne paslaptis, kad komunistinėje sistemoje įtakingesni žurnalistai bendradarbiavo su valdžia, jos įvairiomis tarnybomis. Ypač žurnalistai, kuriems buvo suteikta privilegija dirbti užsienyje. Žlugus komunizmui ir daugumoje Rytų Europos šalių neįvykdžius liustracijos, dalis šių žmonių tapo įtakingais žiniasklaidos lauko žaidėjais, žiniasklaidos priemonių savininkais, leidėjais, kartais net spaudos magantais. Ar esama skirtumo tarp šitokios prigimties leidėjų bei žiniasklaidos savininkų ir, tarkime, pono Ruperto Murdocho arba pono Silvio Berlusconio?

(Ilga pauzė – V.V.) Ar yra skirtumas?.. Nemanau, kad apskritai galima lyginti. Sistemos labai skirtingos. Vakarų pasaulyje žmonės nėra patenkinti tuo, kad spaudos savininkai labai turtingi. Daugelis žmonių nepatenkinti, kad tokie žmonės kaip R. Merdochas ar W. Maxwellas turi daug įtakos, kontroliuoja nemažą viešosios erdvės dalį. Tačiau tai bent jau atviras procesas. Bet kuris turtingas žmogus gali nusipirkti parduodamą laikraštį. O jeigu žiniasklaidos priemonė neparduodama, jis gali nuspręsti panašią įkurti. Ir ji varžysis su kitomis žiniasklaidos priemonėmis atviroje rinkoje. Tai galioja daugelyje Vakarų pasaulio valstybių. Sunkiau nusipirkti transliuotoją, televizijos kompaniją, nes tai priklauso nuo vyriausybių – reikia gauti leidimus, transliavimo dažnius, o jų skaičius yra ribotas.

Situacija buvusiose komunistinėse šalyse – nevienoda. Skiriasi priklausomai nuo šalies. Jeigu žiniasklaidos priemonėms užtikrinta laisva rinka ir laisva konkurencija, prieštaravimų negali būti. Tačiau jeigu žiniasklaidos priemonės įsigyjamos tų, kurie turi daugiau įtakos, ir nelabai skaidriais būdais, reikėtų tuo susirūpinti.

Bet manau, kad su šia problema tose šalyse susiduriama ne vien žiniasklaidos, bet ir įvairiose kitose srityse. Aš, sakysim, nesijaudinčiau labai dėl to, kad įtakingi žmonės turi laikraščių ir žurnalų. Manyčiau, kad reikėtų atskirti transliuotojus ir spaudą. Transliuotojams turėtų būti keliami aukštesni reikalavimai, jie turėtų būti kur kas objektyvesni. Dėl jų aš labiau jaudinčiausi negu dėl spaudos.

Neseniai vienas Lietuvos diplomatas viešai aiškino esą nieko blogo duoti pinigų žurnalistui, kad jis parašytų palankų straipsnį apie šalį. Tai esą normali diplomatinio darbo praktika. Taip jis teisinio kai kuriuos tarpukario Lietuvos žurnalistus, vėliau tapusius įtakingais politikais, kurie nesibodėjo imti pinigų net iš stalininės Rusijos diplomatų. Gal tada ir dabar galiojo skirtingi žurnalistikos profesiniai standartai?

Nesiimsiu vertinti Lietuvos žurnalistikos. Būtų nesąžininga, kadangi neturiu pakankamai informacijos ir nežinau, kokia praktika čia nusistovėjusi. Tačiau vienas dalykas man yra visiškai aiškus: jeigu žadi imti pinigus ir rašyti straipsnį apie kitą šalį ją girdamas, tuomet turi būti labai aiškiai nurodoma, kad tai yra reklama ir už ją sumokėta. Kartais taip daroma. Ir tokie straipsniai neretai būna gana įdomūs. Valstybės sumoka už tokius straipsnius.

Tačiau puslapio viršuje parašoma: už šį straipsnį yra sumokėta. Tuomet teisėta tokius straipsnius rašyti. Tačiau ko negalima daryti – tai apsimesti, kad rašai objektyvų straipsnį, jei esi paėmęs pinigus iš valstybės. Tai paprasčiausia korupcija ar kyšininkavimas. Joks žurnalistas negalėtų taip elgtis.

Koks požiūris Vakaruose į žurnalistus, kurie bendradarbiauja su savo ar svetimų šalių slaptosiomis tarnybomis?

Nežinau atvejo, kad žurnalistas bendradarbiautų su kitų šalių slaptosiomis tarnybomis. Būna, kad iš savo slaptųjų tarnybų gaunama naudingos medžiagos. Pateiksiu pavyzdį iš Didžiosios Britanijos. Dabar slaptosios tarnybos yra gana atviros. Prieš 10–20 metų to nebuvo. Kartais keli žurnalistai rašydavo, aiškindavo pasaulio įvykius taip, kaip tai darė slaptosios tarnybos. Perteikdavo tarsi jų požiūrį. Žinoma, tai nebuvo geri šaltiniai. Visi žinojome, iš kur ta informacija gauta. Visada maniau, kad tai teisėta. Kadangi būdavo pateikiama tokia informacija, kurios pagrindu valdžia priiminėjo sprendimus. Buvo aišku, kad perduodama D. Britanijos valdžios nuomonė.

Jeigu žurnalistai sugeba iš kitos šalies slaptųjų tarnybų gauti medžiagos ir tai yra jų šaltinis – „nu pažalsta“ (žodžius ištarė rusiškai – V.V.), darykite. Nemanau, kad tai blogai, jeigu tai nėra pristatoma kaip konkretus faktas gautas iš konkretaus šaltinio.

Galiu pateikti pavyzdį iš savo darbo Pakistane laikų, kai rašiau apie Afganistano karą tarp Sovietų Sąjungos karinių pajėgų ir vadinamųjų mudžehedų. Man nebuvo leista atvykti į Afganistaną – negavau vizos. Nebuvo leista atidaryti ir biuro Kabule, nors to norėjome ir prašėme. Todėl nebuvo įmanoma tinkamai nušviesti konflikto, parengti reportažų.

Vienas iš šaltinių, kuriuo galėjome naudotis, buvo Vakarų slaptųjų tarnybų informacija. Tai nebuvo kažkokia Jameso Bondo informacija. Tiesiog informacija iš ambasados apie tai, kas ką girdėjo, kokie sklando gandai, ką žino tiksliai, ką žino apytikriai. Kiekvieną savaitę vykdavau į D. Britanijos ambasadą drauge su kitais žurnalistais, ne tik britais. Ir mums pateikdavo trumpą ataskaitą kas įvyko per savaitę. Taip pat darė ir amerikiečiai. Niekam nebuvo paslaptis, visi žinojo iš kur tą informaciją gauname. Ir viskas buvo teisėta, nes mums patiems neleido vykti į šalį ir rengti reportažų.

Tačiau svarbu pažymėti – ir tai esminis faktas, – kad mes niekada nepriėmėme tos informacijos kaip neginčijamos tiesos. Mes tai pristatėme kaip informacijos variantą, kurį gavome iš Vakarų šaltinio. Be to, dalį medžiagos mes beveik visada atmesdavome. Kadangi dalis informacijos atrodė gana nerealiai, neįtikinamai. Visuomet stengėmės išlaikyti pusiausvyrą tarp to, ką gaudavome iš Vakarų šaltinio, ir to kas buvo transliuojama per Kabulo radiją – oficialios komunistų versijos. Mes sakėme, kad tai yra tiesiog versijos, kurių negalime patvirtinti. Manau, kad šiuo atveju tai buvo teisėta. Ir nemanau, kad būtume nuvylę savo auditoriją.

Tačiau žurnalistams privalu elgtis labai atsargiai. Kad neapsigautų patys ir neapgautų kitų. Bet kurią informaciją visada reikia vertinti šiek tiek skeptiškai.

Pereikime truputį arčiau temų, kurias nagrinėjote savo mokymuose Lietuvoje. Kas yra svarbu atrenkant ir skelbtinas naujienas?

Visame pasaulyje galioja tas pats principas: atrinkti reikia tas temas, kurios įdomios auditorijai. Neturiu galvoje kažkokių asmeninių preferencijų, kalbu apie ekonominę realybę. Jeigu auditorija nori daugiau naujienų apie futbolą, mažiau apie politiką – daugiau rašyčiau apie futbolą, mažiau – apie politiką.

Žinoma, tai labai supaprastintas pavyzdys. Žiniasklaidos rinka kiekvienoje šalyje iš tiesų yra kur kas sudėtingesnė. Tačiau temos, kurias aptariate, turi būti tokios, kurios skaitytojams rūpėtų, apie kurias jiems būtų įdomu išgirsti, pamatyti, perskaityti. Taigi, reikia atsigręžti į pamatinius žurnalistikos principus: ar įdomu, ar nauja? Jeigu į abu klausimus atsakote taip, tada reikia apie tai rašyti.

Aišku, daug didesnė tema – kaip rašoma, kaip kalbama, kaip rodoma. Tai neabejotinai labai svarbu.

Kitas principas, į kurį verta atsižvelgti renkantis temas, taip pagalvoti kaip įprastines, auditorijai įdomias naujienas galima praplėsti, išvystyti tas sritis, apie kurias rašoma. Kitais žodžiais tariant, kai jau žinote kuo jūsų auditorija domisi, pabandykite savo regos lauką praplėsti, aprėpti šiek tiek plačiau. Pamatysite, kad laikui bėgant atsiranda vis naujų temų.

Šiandien, pavyzdžiui, viena populiariausių, įdomiausių temų – naujoji žiniasklaida. Nekalbu apie žiniasklaidą kaip būdą perteikti naujienas. Kalbu apie ją kaip apie domėjimosi sritį. Jeigu būčiau kurios nors žiniasklaidos priemonės redaktorius Lietuvoje, tikriausiai pasirūpinčiau, kad mano žiniasklaidos priemonėje apie tai būtų rašoma. Ypač kreipčiau dėmesį į jaunąją auditorijos dalį.

Paminėjote, kad svarbu kuo auditorija domisi. Bet ar nėra taip, kad pati žiniasklaida kuria savo vartotoją? Temos, kurios auditorijai pristatomos, drauge formuoja ir tos auditorijos prioritetus.

Žinoma. Jeigu rašysi apie naujus auditorijai dalykus, daug priklausys nuo to, kaip gerai tai darai. Auditorijos interesų laukas palaipsniui gali būti plečiamas. Jūs vis dėl to, manau, žinote kas įdomu jūsų auditorijai.

Kokie reikalingi naujienų vertinimo įgūdžiai? Kas žurnalistui žinotina?

Žurnalistas pirmiausiai turėtų būti žmogus, kuris supranta kitų žmonių požiūrius. Nebūtinai jiems pritardamas. Dauguma žurnalistų, kuriuos pažįstu, turi labai aiškias nuomones. Tačiau tuo pat metu jie supranta, kad yra sąžiningų žmonių, kurie galvoja kitaip.

Taip pat reikia turėti vaizduotę. Reikia suprasti, kad kitos amžiaus grupės ar kitų interesų žmonės domisi skirtingais dalykais. Tai reikia turėti galvoje, nesvarbu apie ką rašytumėte: apie sportą, apie ekonomiką, apie verslą, muziką, teatrą ar kitas kultūros temas. Labai svarbios yra politinė ir socialinė sritys. Todėl būtina suprasti, kad kiti žmonės gali daryti visai kitokias išvadas negu darote jūs. Ir jeigu tai galite suvokti, jeigu galite suprasti, kad kiti žmonės gali galvoti kitaip ir kitaip reaguoti, panašu, kad galėsite rašyti gerus straipsnius, kurie bus įdomūs plačiai auditorijai.

Ko reikia, kad galima būtų kurti etišką ir aiškią redakcijos politiką, nevaržančią žurnalistų nepriklausomybės, jų kūrybiškumo, padedančią nustatyti atsakingus santykius su auditorija?

Atsakymas paprastas – 200 metų. Svarbiausias ir galingiausias ginklas – tavo reputacija. Reputacija tavo kolegų, tavo srities specialistų, tavo auditorijos akyse. Manau, kad pats svarbiausias motyvuojantis faktorius tarp britų žurnalistų – jų reputacija. Per dieną jos neįgysi. Tam reikia laiko, nuoseklaus ir ištvermingo darbo, kūrybinio integralumo, kultūrinės tradicijos. Tačiau būtina padaryti ir tam tikrų praktinių žingsnių. Turi būti visiškai aiškūs įstatymai, reglamentuojantys žodžio laisvę. Kad žurnalistai aiškiai žinotų ribas, kurias nubrėžia įstatymai.

Redakcijos politika galėtų būti nubrėžiama iš viršaus, tarsi nuleidžiama žemyn. Dauguma Vakarų pasaulio žinių organizacijų turi senas žurnalistinės etikos tradicijas, yra nusistačiusios etikos kodeksus, kuriuos kiekvienas žurnalistas turi pasirašyti. Ir jeigu žurnalistas pažeidžia tą kodeksą, jis gali būti atleidžiamas.

Žinoma, kad tokių kodeksų rašymas ir jų laikymasis – kiekvienos žinių organizacijos reikalas. Tačiau dar prieš pradedant darbą, žurnalistui turi būti labai aiškiai pristatyta redakcijos politika: dovanų, interesų konflikto, reporterio vaidmens, šaltinių įvardijimo, plagiato, rašymo apie vaikus ir daugelio kitų aspektų atžvilgiu. Tai standartinės sritys, apie kurias turėtų žinoti kiekvienas žurnalistas, prieš pradėdamas darbą. Tada jis žinos kaip elgtis konkrečioje situacijoje.

Pone Watesai, ar jums žinoma tokia sąvoka kaip „užsakomasis straipsnis“?

(Juokiasi – V.V.) O, taip! Bet tokia praktika neturėtų būti pateisinama. Tai visiškai nepriimtina. Kas yra absoliučiai nepriimtina – tai skaitytojui meluoti, kad pateikiama objektyvi informacija, nors iš tiesų už tai yra paimti pinigai. Kai esate įdarbinamas žurnalistu, jūs turite rašyti auditorijai. Ir jeigu taip dirbsite – susikursite reputaciją, „prekinį ženklą“. Ne tik sau, bet ir žiniasklaidos priemonei, kurioje dirbate.

Paskutinis klausimas. Ar pasitaiko britų žurnalistikos praktikoje, kad politinės jėgos paremtų kurį nors laikraštį, o laikraštis, už tai atsidėkodamas, rašytų tą politinę jėgą proteguojančius straipsnius?

Aišku, kad istorijos bėgyje buvo daug atvejų, kai politikai stengėsi paveikti žiniasklaidą. Ir jie daro tai nuolat. Tačiau ko jie nedaro – tai nemoka pinigų.

Tony Blaire’as 1995 metais nusprendė būti malonus R. Merdochui. Tradiciškai R. Merdocho laikraščiai rėmė konservatorių partijas. T. Blaire’as siekė įtikinti R. Merdochą, kad jis turėtų remti leiboristus. Ir visa tai vyko labai gražiai, jis nepadarė nieko nelegalaus. Jis tik pasinaudojo savo asmeniniu žavesiu ir gal pakeitė kelis politikos aspektus, kad įtiktų R. Merdochui.

Ko negalima daryti, tai keisti įstatymų, kad įtiktumėte tai ar kitai žiniasklaidos priemonei. D. Britanijoje įstatymai draudžia monopolizuoti žiniasklaidos rinką. Kai R. Merdochas nusipirko „The Times“, monopolio komisija turėjo išsiaiškinti ar tai padaryta legaliai ar ne. Tačiau M. Thatcher, būdama premjere, nusprendė nesikreipti į tą komisiją. Dėl to R. Merdochas rėmė M. Thatcher ateinančius 15 metų.

Galite sakyti, kad tai sutapimas. Tačiau kai kurie žmonės tuo abejoja.

Žurnalistas O. Watesas Lietuvoje lankėsi „Transparency International“ Lietuvos skyriaus kvietimu, jis dalyvavo „Žurnalistų pusryčių“ iniciatyvos mokymuose „Kritiška naujienų atranka ir redakcijos politikos kūrimas“.

O. Watesas – žurnalistas ir žiniasklaidos konsultantas. 21 metus (1976–1997 m.) dirbo naujienų agentūroje „Reuters“. Iš pradžių reporteriu, vėliau – naujienų redaktoriumi organizacijos biuruose įvairiuose pasaulio miestuose: Buenos Airėse (Argentina), Rio de Žaneire (Brazilija), Islamabade (Pakistanas), Lisabonoje (Portugalija). 1991–1994 metais jis vadovavo Reuters biurui Maskvoje, buvo Sovietų Sąjungos žlugimo liudininkas.

O. Watesas vedė mokymus žurnalistams 60 pasaulio šalių anglų, rusų, ispanų ir portugalų kalbomis apie verslo žurnalistiką, vidaus ir užsienio politiką, socialinę, sveikatos ir aplinkos apsaugą, kitais klausimais.

O. Wateso mokymai „Kritiška naujienų atranka ir redakcijos politikos kūrimas“ – intensyvus praktinių užsiėmimų ciklas, taikant „mokymosi darant“ (angl. learning by doing) metodą – surengti Lietuvoje jau antrąsyk. Sausio mėnesį toks užsiėmimų ciklas buvo surengtas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Mokymai skirti naujienų atrankos, jų vertinimo įgūdžių stiprinimui, paslėptų viešųjų ryšių atpažinimo metodams suprasti. Mokymų dalyviai drauge su lektoriumi ieškojo būdų, kaip kurti etišką ir aiškią redakcijos politiką, nevaržančią žurnalistų nepriklausomybės ir kūrybiškumo bei padedančią kurti atskaitingus santykius su auditorija.

Tiesos

Rengiama konsulinė misija į Reikjaviką (Islandijos respublika)

Redakcija
-
0

reykjavik_

Lietuvos Respublikos ambasada Danijos Karalystėje ir Islandijos Respublikai 2016 m. gruodžio 5 – 8 dienomis organizuoja konsulinę misiją į Reikjaviką (Islandijos Respublika), kurios metu konsulinis pareigūnas priims Lietuvos Respublikos piliečius ir lietuvių kilmės asmenis Lietuvos Respublikos garbės konsulato patalpose Reikjavike (Borgartún 35 (2nd floor), IS-105 Reykjavík).

Konsulinės misijos metu bus priimami prašymai ir dokumentai dėl pasų keitimo ir išdavimo, užsienyje sudarytų civilinės būklės aktų įtraukimo į apskaitą Lietuvoje, asmens grįžimo pažymėjimų išdavimo, Lietuvos Respublikos pilietybės, konsulinių pažymų išdavimo, konsulinio dokumentų legalizavimo, Lietuvos Respublikos piliečių, išvykusių iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, gyvenamosios vietos deklaracijos bei atliekami kiti konsuliniai veiksmai.

Pageidaujančius kreiptis dėl konsulinių paslaugų maloniai prašome iš anksto registruotis Lietuvos Respublikos ambasadoje, tel.: +45 39 452 274 (darbo dienomis nuo 14.00 iki 16.00 val.) nuo spalio 12 d. iki 2016 m. spalio 28 d., ir nuo 2016 m. lapkričio 14 d. iki lapkričio 30 d., nurodant savo vardą, pavardę, asmens kodą arba gimimo datą, kokios konkrečios konsulinės paslaugos pageidaujate ir kuriuo laiku Jums būtų patogiau atvykti. Konsulinės misijos metu bus priimami tik iš anksto užsiregistravę piliečiai.

logo

1...1 6861 6871 688...1 706Nuo 1 706 1 687 puslapis