Danutė ŠEPETYTĖ, „Respublikos“ žurnalistė

Kiek pasislinkusi ne tik Žemės ašis. Šiemet pasaulis tegu mikroskopiškai, bet kryptelėjo nuo globalizmo. Nuo tolerancijos diktatūros. Nuo politkorektiškumo, arba kultūrinio marksizmo, kurio didžiausi priešai yra tradicinė šeima, tikėjimas ir tautiškumas. Tik ar nuo to pasaulyje tapo saugiau, šviesiau, ramiau? Kalbamės su skaitytojų pamėgtu verslininku Arūnu Povilu Paliuliu, prieš kelias dienas grįžusiu iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten jis gimė, augo, ten Donaldo Trampo (Donald Trump) išrinkimas prezidentu prilygo žemės drebėjimui, kuris, pasak specialistų, ir bus išjudinęs planetos ašį.

Sakykit tiesiai, kuriame Atlanto krante jaučiatės saugiau?

Vienodai nesaugiai. Bet dėl įvairių priežasčių.

Galit paaiškinti, dėl kokių?

Labiausiai jaučiuosi nesaugiai važiuodamas autostrada tarp Vilniaus ir Kauno (juokiasi). Lietuvoje prieš 25 metus buvo visai kitas reikalas. Dabar grįžta ta baimė, tie jausmai, tie sentimentai, patirti prieš du ar tris dešimtmečius… Jei leisite, papasakosiu vieną istoriją. Mano uošvio tėvelis knygnešys Juozas Masiulis, kuris įsteigė pirmą lietuvišką knygyną 1905 metais, veždavo ir nešdavo iš Tilžės ir iš dar toliau per Pagėgius, Tauragę į Panevėžį ne tik knygas, bet ir revolverius. Tad vieną jų gimtadienio proga dovanojo sūnaus (mano uošvio) vestuvių liudininkui Juozui Urbšiui, paskui tapusiam Lietuvos užsienio reikalų ministru. Įdomu, kad, atvykęs į išsvajotą Lietuvą 1991 metais, pirmos Motinos dienos Lietuvoje proga aš, dar nežinodamas šitos istorijos, savo mylimai Karolinai (Masiulis – red. past.) dovanojau gražiai supakuotą dujinį pistoletą. Ji, aišku, buvo šokiruota, bet tada Lietuvoje nebuvo šilumos, nebuvo ko valgyt, nebuvo ko gert, nebuvo ką mašinos bakan įpilt… Naktim vaikščioti buvo pavojinga: galėjai būti sumuštas mužiko ar bandito, galėjai matyti, kaip kraujo baloje guli koks pilietis… Šiandien nebedovanočiau jai pistoleto, nors…

…Lietuvos nepavadinsi psichologinio komforto zona? Kur verslūs bijo prasižioti dėl revizorių, kurių gausa galėtume varžytis su didesnėmis šalimis? Kur mąstantys bijo būti apšaukti valstybės priešais?

Šia prasme vienodai nesaugu ir čia, ir ten, gal tik priežiūros, kontrolės įstaigų Amerikoje mažiau ir jos nepasižymi aršumu; sakau iš savo patirties, nes buvau tik kartą ar du per ilgą laiką mokesčių inspekcijos paprašytas patikslintų duomenų. Pastarąjį kartą Amerikoje skaudžiausia buvo patirti, kad mano draugai – bendraklasiai, smetoniškiai – mane fašistu, ultradešiniuoju, homofobu vadino, nors prieš 30 metų susitikę labai bičiuliškai galėjom pasišnekučiuot…

Kas jus taip pakeitė?

Pasaulis. Pasaulio patirtis. Ne tiktai Lietuvėlė, bet Lietuvėlė iš tiesų padėjo pažinti blogį, skirti jį nuo gėrio, padėjo suprasti, pavyzdžiui, kad ne visi tautininkai yra švarūs ir šventi ir kad daug kas iš tų, kurie nešiodavo kompartijos bilietuką, nebuvo ir nėra patys blogiausi; tarp jų būdavo gerų akademikų, gerų gydytojų, nuostabių ūkininkų, kolchozų pirmininkų… Kai pirmąkart skaičiau apie socializmą, tos mintys visai neblogai skambėjo, bet kai susidūriau su ta ideologija iš arti, pamaniau, koks pragaras gyventi šitam sviete. Pirmą kartą iš supuvusios buržuazijos į Vilnių atkakau 1979 metais į universiteto jubiliejų ir mane apėmė šokas, kai per porą valandų turėjau susipažinti su socializmo tikrove. Čia tai buvo baimė: nekalbėk viešbuty, nes „ausyčių“ prikaišiota visur, nevažiuok į Trakus be leidimo ir palydos. Juokais aš ir tada sakiau: atsiprašau, aš – amerikonas, einu, kur noriu, kada noriu ir su kuo noriu, bet, kaip galit spėti, likau nesuprastas… Lietuvėlė mane įtikino, kad pasaulis nėra vien juoduliai baltam sniege, – jis yra daugybės skirtingų atspalvių, sudarančių pasaulio dorybės ir nedorybės spektrą, suma…

Prieš grįždamas į Vilnių Bostono lietuvių parapijoje kalbėjausi su penkiais mokslų daktarais ir jie man aiškino, kodėl mums nedera skirstytis į parapijas, į tautas, į tikėjimus, juk visi mes – lygūs, mes visi panašūs… Po šito visko jiems padėkojau, kad jie man skyrė laiko išsiaiškint, kokie mes vis dėlto nepanašūs, nes dauguma tų vadinamųjų tolerantų, globalistų net neklauso kitos nuomonės ir nuo pirmo sakinio mato tave kaip priešą. Tie, kurie kalba apie toleranciją ir ją reklamuoja, staiga patys tapo netolerantiški ir Europoj, ir Amerikoj, ir net mūsų Lietuvėlėj.

Vadinasi, šiuo atžvilgiu visur taip pat „gerai“ kaip namuose?

Vienodai nesaugu (juokiasi). Mane nustebino, kad po „Brexit“ nei tie, kurie norėjo pasilikti Europos Sąjungoj, nei jos biurokratija nepadarė jokių išvadų. Ir Amerikai britų apsisprendimas netapo pamoka – spauda ir televizija visais kanalais toliau pila purvą ant išrinktojo prezidento, kai kur mokyklose net mokytojai kursto neapykantą ir situacija tik aštrėja. Nors pats Barakas Obama (Barack Obama) ragino duoti laiko naujam prezidentui pasireikšti. Visiems aišku, kad Donaldas ne šventas, turi asmeninių silpnybių, kartais nusišneka, dažnai apsigalvoja, bet jis nelaiko pikta buvusiems priešams ir net kviečiasi į savo komandą. Menantys Donaldą iš karo mokyklos laikų mokytojai ir bendramoksliai vertina jį už ryžtą, protą ir patikimumą, patriotizmą, tad aš labiau linkęs tikėti jais, o ne globalistais, kurie pliurpia per visuomeninę spaudą, nes juk ne viskas, ką skaitome Niujorko laikraščiuos ar girdime per CNN televiziją, būtinai yra teisybė. Eiliniai amerikiečiai supranta, kad spauda ir televizija yra propagandos įrankiai, kurie atstovauja milžiniškiems pinigams. Manau, kad ir lietuviai po truputį ima susiprasti. Būtų gerai lietuvių baimę konvertuoti į ryžtą, į pasitikėjimą, į drąsą.

Nes manot, jog pasauly rasis vis daugiau baimės ir netikrumo?

Šiandien pasaulis krypsta į kraštutinumus ir jie stiprėja. Senais gerais laikais poliarizacija buvo tokia: dešimt procentų dešiniam krašte, dešimt procentų kairėje ir dauguma (80 proc.) – centre, o dabar 40 proc. vienam ekstremaliam krašte ir 40 proc. kitam ekstremaliam krašte. Įsivaizduokite, aš per šitą rinkiminę kampaniją sunkiai galėjau susikalbėti su savo bendraklasiais, artimiausiais gyvenimo draugais ir smetoniško auklėjimo šeštadieninės lietuvių mokyklos dipukais, kurie visi perėjo į „progresyviųjų“ pusę – į globalizaciją, į toleranciją. Jei amerikonas su amerikonu nesusikalba, britas su prancūzu nesusikalba, „valstietis“ su konservatorium nesusikalba, tai kaip susikalbėti su Vladimiru Vladimirovičiumi arba su kinu, arba su talibais? Amerikos demokratai sako: jokių kalbų su Putinu, o Trampas sako, kad su priešais reikia kalbėti, išsikalbėti, suprasti vienam kitą ir tik tada pradėti derybas. Buvau Čikagoje praėjusį šeštadienį, kai jūros pėstininkai šventė 241 metų jų tarnybos steigimo prie generolo Vašingtono sukaktį. Apie juos sakoma: nėra geresnio draugo už jūros pėstininką ir nėra piktesnio priešo už jūros pėstininką. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, pasišovė mus pavaišinti, nes sakė besantys mūsų užnugaris. Jie sakė esą pasiruošę. Ir Trampas, sakė, pasiruošęs.

Gal kiek dramatizuojate?

Jei leisit, paaiškinsiu. Kalbėjau su keletu patyrusių strategų, kurie šiandien gal neturi ypatingos įtakos, bet turi pakankamai išmanymo krizinių situacijų valdymo srityje. Klausiau jų, kaip Obama elgtųsi, jei, pavyzdžiui, Putinas užpultų Lietuvą per Kalėdų atostogas. Jis sušauktų savo ekspertus, sakė, jis tartųsi su europiečiais ir galiausiai sustiprintų sankcijas, nors per pusdienį Raudonoji armija galėtų atsidurti ir Kaune, ir Raseiniuose. Panašiai kalba ir mano bendraamžiai Lietuvoje, kai juos kalbinu stoti į Šaulių sąjungą. Jie sako: mums nereikia tos biurokratijos. Jei, sako, kritiniu atveju kreipsies į sąjungos štabą, štabas kreipsis į „gydytoją su peteliške“, šis kreipsis į Seimą, Seimas kreipsis į „Kutuzovo rūmus“, „rūmai“ kreipsis į Briuselį, Briuselis kreipsis į Vašingtoną, o per tą laiką, kol jie „kraipysis“, bolševikas kaip niekur nieko atsidurs Raudondvary…

O kaip, politikos žinovų nuomone, pasielgtų Trampas?

Trampas, jų nuomone, jau šiandien turi planą, kaip blokuoti visas visų rusų dolerines sąskaitas, sutrikdyti visus elektroninius ryšius, uždrausti pirkimą naftos, dujų ir net blokuoti veiksmus Baltijos ir Juodojoje jūrose… Labai maža tikimybė, kad to prireiks, bet planas yra, ir Putinas tai žino. Pasirengimas yra ir vienoje, ir kitoje pusėje, ir iš tikrųjų yra pasiruošimas karui. Abi pusės puikiai supranta, kad galimas karas vyktų kibernetinėje erdvėje ir abi pusės patirtų milžiniškų nuostolių. Trampas nori taikos, bet nori tą taiką išrūpinti per stiprybę ir per derybas: jis visų pirma – verslininkas, pragmatikas, jis – lošėjas. Pastatęs tinklą kazino, Donaldas turėjo derintis su politikais ir biurokratais, su profsąjungom ir „žaliaisiais“, kultūros paveldėtojais ir su konkurentais, su kaimynais ir juodosiomis struktūromis; jis – derybų ekspertas iš stiprybės, o ne iš silpnybės.

Ko, jūsų nuomone, turėtų ir neturėtų bijoti lietuvis?

Priešų turim iš visų pusių: vienas Rytuose, kitas Vakaruose, trečias, globalistas, viduje. Lenkija solidarizuojasi su Čekija, Vengrija, Slovakija šeimos, nacionalinių vertybių gynimo fronte, ir vis svarstau, kodėl Lietuva negali būti su jomis išvien. Lietuvos gyventojų – du su puse milijono, Latvijos – du, Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos pridėjus išeitų kone visi 70. Jau šis tas, gražus blokas, turėtų ES biurokratai su tuo skaitytis. Jau 12 metų, kai Lietuva yra ES valstybė ir tiek pat metų neplečia akiračio, matydama vien Briuselio direktyvas, nekreipdama dėmesio, kas gyvena kitaip: pavyzdžiui, norvegai, neįstoję į ES, lenkai, nepriėmę bendros valiutos, britai, neįstoję į Šengeną ir išstoję iš ES, šveicarai, išstoję iš Šengeno, pagaliau graikai, įsiskolinę šimtus milijardų ir iš esmės diktuojantys sąlygas Europai… Mes tylesni už žolę, ramūs kaip šuniukai, besimaitinantys prie paskutinio stulpuko – juk ES lėšos baigsis po dvejų metukų. Gaunam kelis milijardus iš Briuselio ir džiūgaujam neskaičiuodami, kiek už juos atidavėm savų, – ne tik naikindami mūsų žemės ūkį, žuvininkystę, laivybą (vadinasi, visą ūkį), bet dar ir valstybės suverenitetą…

Labai gražu klausytis, ką sako Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje rezidavęs pirmasis Prancūzijos ambasadorius Filipas de Suremenas (Philippes de Suremain): lietuviai, jo nuomone, yra europiečiai, bet kitokie; lietuviai – krikščionys, bet kitokie, jie dar saugo savo pagoniškas tradicijas, sentimentus; lietuviai gerbia savo žemę, myli savo gamtą, ir jų istorija pasižymi ne tiek katalikybės, kiek tautiškumo ir pasipriešinimo įvairiems okupantams spalva. Dėl to jie ir yra tokia galinga tauta, sauganti antrą pagal senumą pasaulio kalbą. Aš suprantu, kad jis kai ką sako avansu, bet neprieštarauju – tokia Lietuva labai man prie širdies.

Prof. Povilas Gylys

Dar vasarą, rodos, „The Washington Post“ aptikau man atminty įstrigusią kažkokio Amerikos aštrialiežuvio išpoškintą frazę: „Jei išrinksime Donaldą Trampą (Donald Trump), JAV bus pilietinis karas. Jeigu išrinksime Hilari Klinton (Hillary Clinton), kils pasaulinis karas.“ Tai su humoro doze pasakytas ir labai talpus, kondensuotas posakis, atspindintis bent dalies analitikų, žurnalistų, politikų ir apskritai kritiškai mąstančių JAV ir pasaulio piliečių požiūrį.

Kitoks. Donaldas Trampas laimėjo rinkimus, nors isteblišmentas investavo daug, siekdamas, kad laimėtų sava kandidatė į prezidentus. EPA-Eltos nuotr.

Tas Amerikos šmaikštuolis, gal net kiaušingalvis, pirmąja savo posakio dalimi norėjo pasakyti tai, kad jo šalies diduomenė, isteblišmentas, tikėtina, lengvai nesitaikstys su „išsišokėliu“, „marginalu“ Donaldu, jų ratui nepriklausančiu prezidentu ir provokuos vidinį politinį konfliktą – JAV galingieji prieš „nesavą“ prezidentą.

Kita aštrialiežuvio posakio, pareiškimo dalis yra aliuzija į tai, kad buvusios valstybės sekretorės H.Klinton retorika tarptautinės politikos klausimais buvo karinga ir kad jai užėmus aukščiausią politinį postą ta retorika galėjo virsti rimtais pasaulinio lygio konfliktais. Gal net trečiuoju pasauliniu karu.

Amerikos, apskritai Vakarų isteblišmentas investavo daug, siekdamas, kad laimėtų sava kandidatė į prezidentus. Ir rodės, kad „marginalas“ Donaldas bus tikrai nugalėtas. Tačiau įvyko tektoninis politinis poslinkis – nepaisant vos ne totalaus Vakarų elito pasipriešinimo, lietuviška nomenklatūra irgi aktyviai dalyvavo tame pasipriešinimo judėjime, laimėjo svetimas. Tai sukėlė šoką, neigiamų emocijų cunamį. Neatgavę savitvardos kai kurie galingieji iš inercijos ir sutrikimo kurį laiką išrinkto prezidento adresu vis dar laidė nepagarbias, netgi įžeidžias replikas. Prireikė keleto dienų grįžti į politines realijas – amerikiečių nacija kad ir neidealiuose, bet pakankamai laisvuose rinkimuose išsirinko savo šalies prezidentą.

Tie Jungtinėse Valstijose, kas sakosi išpažįstą demokratijos principus, neturėtų sakyti: „Tai ne mano prezidentas!“ Reikėtų sakyti kitaip: „Tai nebuvo mano kandidatas, bet po rinkimų pripažįstu jį kaip šalies vadovą, kaip mano prezidentą.“ Tokios yra demokratinio valdžios formavimo taisyklės. Priešingu atveju rizikuojama nusiristi iki vidinio politinio konflikto. Gal net iki pilietinio karo. Apie jo grėsmę ir norėjo įspėti anksčiau cituotas JAV aštrialiežuvis. Mat jeigu po rinkimų, kad ir kas juos laimėtų, pralaimėjusi pusė nepripažįsta jos netenkinančio rezultato ir tas nepripažinimas reiškiamas agresyviais veiksmais, fizine prievarta laimėjusių atžvilgiu, pogromais ir tai sukelia simetrinę reakciją iš laimėjusių pusės, iškyla pavojus, jog nuo argumentų bus pereita prie abipusės prievartos. Tik to JAV ir pasauliui betrūko…

Užtikrinu įtariuosius – pasakyta visai nereiškia, kad patys protestai yra negalimi, nepriimtini. Piliečiai turi teisę reikšti savo nuomonę. Juk rinkimai nėra politinio proceso pabaiga ir su rinkimais nuomonių įvairovė neišnyksta. Žmonės ne tik gali, bet ir turi galvoti apie ateities rinkimus, apie ateities politinius pokyčius, kurie šiandien pralaimėjusiems kitą kartą gali būti palankesni. Kad taip įvyktų, politinės jėgos – judėjimai ir partijos – turi ruoštis. Ir ruoštis jau kitą dieną po praėjusių rinkimų. Tačiau, pirma, neturėtų būti kvestionuojami teisėtais pripažinti rinkimų rezultatai, amerikiečių nacijos pareikšta valia (apie rinkimų rezultatų klastojimą beveik nieks nekalba). Antra, protestas turėtų būti civilizuotas. Agresyvesnės protesto formos galbūt būtų suprantamos išaiškėjus faktams, kad rinkimai buvo klastojami. Gaila, kad ir nesant duomenų apie galimą rinkimų klastojimą, į kurį būtų įsivėlę laimėtojai, fizinės prievartos nebuvo išvengta…

O dabar apie trečiąjį pasaulinį. Iš tos informacijos, kuri man buvo prieinama JAV rinkimų kampanijos metu ir pastarosiomis dienomis, susidariau įspūdį – prezidentas elektas bus tvirtas savo šalies nacionalinių interesų gynėjas. Atrodo, kad tai darydamas jis gali imtis ir „kietų“ bei neįprastų priemonių. Pavyzdžiui, keisdamas tarptautinę ekonominę politiką, kuri galėtų turėti protekcionistinių bruožų, nukreiptų prieš pasaulyje įsigalėjusią liberalią ekonominę tvarką, kurios dalis yra, pavyzdžiui, NAFTA organizacija (Šiaurės Amerikos laisvos prekybos susitarimas). Daug kas sako, jog baimė dėl galimo laisvos prekybos sutarčių peržiūrėjimo yra viena pagrindinių puolimo prieš D.Trampą priežasčių.

Yra pagrindo manyti, kad gana „kieta“ bus ir jo tarptautinio saugumo politika. Nėra požymių, kad jis nulenkęs galvą trauksis iš visų ar pagrindinių tarptautinės politikos frontų. Jis tikrai atsižvelgs į savo šalies strateginius interesus, į viešąją ir ekspertų opiniją bei pagrindinių šalies galios centrų nuomonę.

Kita vertus, esama požymių, kad, peržiūrėdamas tarptautinės politikos strategiją, prezidentas D.Trampas bus linkęs ieškoti išeičių iš užsitęsusių ir daug aukų bei išteklių pareikalavusių konfliktų. Vienas jų – karas Sirijoje. Prezidentas elektas, sakydamas, kad pagrindinis veiksmų šioje šalyje tikslas yra islamo fundamentalistų likvidavimas, o ne prezidento Bašaro al Asado (Bashar al-Assad) nuvertimas ir kad jis tuo klausimu yra pasiruošęs tartis ir su kitais konflikte dalyvaujančiais subjektais, taip pat ir su Rusija, demonstruoja pragmatizmą, norą pasiekti konkrečių ir visai tarptautinei bendruomenei naudingų rezultatų. Juk kuo ilgiau tęsis konfliktas Sirijoje, tuo didesnė tikimybė, kad, pavyzdžiui, Europos Sąjungą į skudurus draskanti masinės migracijos problema negalės būti greitu laiku išspręsta. Apskritai vertėtų turėti omenyje, kad užsitęsęs konfliktas Sirijoje reiškia nestabilumo didėjimą visuose Artimuosiuose Rytuose. Apie šio regiono geopolitinę svarbą nekalbėsiu – ji gerai žinoma.

Tai tik vienas argumentas parodant, kad naujasis JAV prezidentas yra linkęs savo šalies nacionalinius interesus ginti naudodamas ne vien spaudimo, bet ir derybines priemones. Laikas parodys, kokį „kietų“ ir diplomatinių priemonių derinį ir kokiuose regionuose D.Trampas naudos per artimiausius ketverius metus. Bet indikacijos, kad jis bus linkęs ne tik spausti, bet ir ieškoti išeičių iš tarptautinės politikos aklaviečių, yra viltį teikiančios.

Kai kas ims niurzgėti – o kaip su vertybėmis? Jiems atsakyčiau paprastai – apie ką, ponios ir ponai, kalbat? Gyvename labai netobulame pasaulyje. Demokratija, tikros žmogaus, bendruomenių, tautų teisės jame žengia tik pirmuosius žingsnius. Bet kuriame – demokratiniame, autoritariniame ir pan. – kontekste svarbiausia vertybė yra žmogaus gyvybė. Karas šią vertybę visiškai nuvertina. Pristabdant žmones, šeimas, jų socialinę aplinką traiškančią karo mašiną yra galimybė žmogaus gyvenimui suteikti didesnę vertę. Tai ir yra pagrindinis kovos už vertybes orientyras. Ir jis yra akivaizdus bei daug kam suprantamas. Išskyrus galbūt vadinamuosius liberalus.

Baigti norėčiau keliomis pastabomis apie mūsų nomenklatūros elgseną rinkimų JAV metu. Švelniai pasakysiu – ji buvo nesolidi, provinciali. Nors daug kas prognozavo pergalę demokratei H.Klinton, mūsų galingiesiems nederėjo elgtis vienpusiškai ir aktyviai dalyvauti antitrampiškoje kampanijoje, nereikėjo žarstytis nekorektiškais jo asmenybės ir jo politikos vertinimais. Ypač to reikėjo vengti mūsų užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, kurio frazeologija tikrai ne kartą peržengė tiek etiketo, tiek etikos ribas. Taip pat sveiko proto taisyklę – neatmesk galimybės, kad sąjunginės valstybės rinkėjai išrinks ne tavo pageidaujamą kandidatą. Kadangi šios taisyklės nebuvo laikomasi, ministras, jei išliks tame poste, neturės gerų asmeninių santykių su prezidento D.Trampo komandos nariais. O tai yra nuostolis ne tik ministrui, bet ir mūsų valstybei.

Stivas Bennonas (Steve Bannon) tapo naujuoju JAV prezidento Donaldo Trampo (Donaldas Trampas) patarėju. Tai žmogus, atsakingas už ideologinę naujojo prezidento ir jo administracijos veiklos, o taip pat už medijos sritis. 62 metų Bennonas rengė priešrinkiminę Trampo kampaniją, kuri pasirodė labai sėkminga. Bennano komanda dirbo su elektoratu socialiniuose tinkluose aktyviai išnaudodama mem-brigadų ir, pirmiausia, alternatyvios-dešiniosios krypties potencialą.

Bennonas gimė airių katalikų šeimoje, tarnavo kariuomenėje ir baigęs kelias aukštąsias mokyklas, tame tarpe – Harvardo universitetą, turi pakankamai platų išsilavinimą. Karjerą jis pradėjo kaip Goldman Sachs bankininkas investicijoms, po to perėjo į medijų sritį. Stambiausias projektas, kuriam vadovavo Bennonas, – Breitbart News naujienų tinklapis. Būtent jam esant resursas įgavo reputaciją platformos, skirtos alternatyvių-dešiniųjų požiūrių sklaidai ir priešpriešai nesveikam, daugelio baltųjų (ir ne tik) amerikiečių nuomone, polikorektiškumui.

Stivas Bennonas atstovauja pakankamai sudėtingą ideologijų mišinį, kuris gerokai skiriasi nuo tradicinio požiūrio apie „kairiuosius“ ir „dešiniuosius“. Pavyzdžiui, Bennonas duodamas interviu save vadina „leninistu“ bei tuo pačiu ir „pragmatiku ir kapitalistu“.

Gerasis kapitalizmas ir blogasis kapitalizmas

„Kapitalizmas iš tikrųjų generavo didelius turtus. Ir tas turtas iš tiesų buvo paskirstytas tarp viduriniosios klasės, prisidėjęs prie jos augimo. Tai žmonės, kurie iškilo, išaugo iš realios darbininkų klasės ir sukūrė tai, ką mes šiandien vadiname Pax Americana“, – sakė jis. Tokiu būdu Bennonas skleidžia baltojo mesianizmo idėją ir Amerikos išskirtinumą prieš visą likusį pasaulį ir tuo, be abejo, skiriasi nuo europiečių „naujųjų dešiniųjų“, kuriems kultūrų įvairovė nėra savaime suprantama kaip jų tarpusavio konkurencija ir varžybos dėl didybės.

Bennono nuomone, po TSRS subyrėjimo ir iki XXI amžiaus pasaulis nepasistūmėjo į priekį, o greičiau jau nusirito į krizę, degradavo. Jis mano, kad mes esame pačiame naujojo kruvinojo konflikto įkarštyje, kuriame krikščioniškoji civilizacija turės arba susivienyti kovoje už savo įsitikinimus ir savo pačios egzistavimą, arba žūti.

Bennonas mato dvi pagrindines kryptis į kurias išsigimė „teisingasis“ kapitalizmas, suteikęs gyvybę šiandien besitraukiančiam viduriniosios klasės gerbūviui. Iš vienos pusės, tai Ain Rand mokymo stiliaus libertarinis kapitalizmas, kuris pačius žmones paverčia preke. Bennonas naudoja terminą „objektyvacija“, kurį paprastai vartoja feministės apibūdindamos kūno ir apskritai moters seksualumo pavertimą preke kapitalizmo pasaulyje ir jį skleidžia visai visuomenei. Jis pabrėžia, kad nesant alternatyvos jaunimas priima šį modelį kaip tam tikrą „asmeninės laisvės“ rūšį.

Rusija, Kinija ir Lotynų Amerika tapo teritorija antrojo tipo kapitalizmo plitimui, kurį Bennonas vadina kleptokratija. Taip, skirtingai nuo Europos dešiniųjų, Bennonas kritikuoja Rusiją ir daro tai pakankamai aštriais pasisakymais. Tačiau, reikia pripažinti, jog jo kaltinimai yra teisingi toje dalyje, kur jis kalba apie klaninį kapitalizmo pobūdį, privedantį prie turtų koncentracijos ir labai mažos socialinės grupės valdymo viršūnėje bei prie tokio paties visuomenės išsisluoksniavimo ir socialinės atskirties, kaip ir pirmuoju atveju.

Kai nacionalinis isteblišmentas yra dalimi aptarnaujančio personalo transnacionaliniam kapitalui ir svetimiems polittechnologams, jis paprasčiausiai nemato prasmės spręsti klausimus šioje plokštumoje, teikdamas pirmenybę bendravimui su „užsakovais“, kurie esant būtinybei paprasčiausiai perduos kontraktą tokio „nacionaliniam elito“ atžvilgiu, kaip gyvulių bandos.

Alternatyvus-dešinysis judėjimas ir tikėjimas

Daugelis suvokia alternatyvų-dešinįjį judėjimą, kaip ateistinį, pagonišką ar bet kokiu atveju antikrikščionišką. Bennonas tokią teoriją neigia. Pasak jo, Vakarų sekuliarizacija tapo pagrindine priežastimi to, jog šiandien jie visomis savo pajėgomis negali nieko priešpastatyti prieš radikalųjį, uždraustų teroristinių organizacijų, tokių kaip „Islamo valstybė“, islamą.

Islamiškasis fašizmas kariauja su krikščioniškuoju pasauliu išvydamas krikščionis iš istorinių jų gyvenimo vietų Artimuosiuose Rytuose, dešimtimis mesdamas juos nuo uolų ir viešai pjaustydamas jiems gerkles. O Vakarų krikščionybė jau negali tam priešpastatyti tokio pat aršaus pasipriešinimo islamo radikalams, kadangi ji (krikščionybė) jau banaliai nebeegzistuoja.

„Mes esame pradinėje labai žiauraus ir kruvino konflikto stadijoje. Jeigu žmonės šiame kambaryje, bažnyčios žmonės, nesugebės susivienyti į Kovojančią Bažnyčią, kuri pasiruošusi ne šiaip atstovauti savo įsitikinimams, bet ir kovoti už juos prieš užgimstantį naująjį barbarizmą, – jis sunaikins viską, ką mes perduodavome iš kartos į kartą per pastaruosius 2–2,5 tūkstančio metų“, – pareiškė Stivas Bennonas 2014 metais konferencijos Vatikane metu, kai islamo teroristai realiai dar nebuvo pasiekę savo galios viršūnės, o masinių informacijos priemonių (MIP) propagandos dėka Vakaruose buvo laikomi „sukilėliais“ ir „kovotojais už nepriklausomybę“.

Būtent tikėjimo stoka daro šiuolaikinius kapitalistus tokiais cinikais ir nepasotinamais versdama nepripažinti žmonių žmogiškosios prigimties ir vertinti juos kaip prekių priedą. Jei „senojo pasaulio“ kapitalistai būtų judėjais, protestantais ar dar kuo nors, jų religiniai įsitikinimai atsispindėtų ir tvarkant reikalus, tarnautų kaip natūralūs stabdžiai, kurie dabar visiškai nutrūkę, ir tai veda visą pasaulį į bedugnę.

Bennonas ir Europos dešinieji

Nežiūrint į tai kas išsakyta, Bennonas vertina europiečių ir rusų „naujuosius dešiniuosius“ kaip sąjungininkus kovoje prieš pasaulinę vyriausybę. Donaldo Trampo patarėjas ir Bretbart pagrindinis redaktorius nėra ZOG ar kitų sąmokslo teorijų šalininkas, kaip pats prisipažįsta, tačiau negali ignoruoti „vaikinų iš Davoso ir vaikinų iš Niujorko, kurie jaučiasi esantys arčiau Berlyno ir Londono nei Kolorado ir Kanzaso, ir turi elitarinį mentalitetą, kuris juos verčia įsivaizduoti, jog jie diktuoja visam pasauliui, ką ir kaip teisingai daryti“.

Būtent priešprieša šiam transnacionaliniam elitui, nuo kurio pavargo darbo ir viduriniosios Europos, Azijos ir JAV klasės, yra pagrindinė rišančioji grandis viso pasaulio centro-dešiniųjų judėjime. Darbo žmonės pavargo šerti pasaulinę finansinę sistemą savo prakaitu ir krauju – ir čia yra Bennono įsitikinimų bei alt-right judėjimo esmė. Ir kas paradoksaliausia, būtent šie žmonės, šiandien atliekantys senųjų gerųjų kairiųjų, marksistinio pobūdžio, funkciją, pasisako už teisingesnį gėrybių paskirstymą visuomenėje. „Mes stebime globalią reakciją prieš centralizuotą vyriausybę“, – įsitikinęs Bennonas.

Tokiu būdu, būdami įsitikinę kapitalistai iš vienos pusės, socialinio teisingumo šalininkai – iš kitos, alt-right palaiko tradicinę santuoką ir pasisako prieš abortus, būdami lyg ir viduryje tarp dešiniosios ir kairiosios ideologijų. „Alternatyvumas“ tame, kad konservatorius-respublikonus iš vadinamosios tea party „naujieji dešinieji“ laiko savo oponentais didžiąja dalimi net labiau nei kairiuosius. Ir ne veltui žinomas televizijos laidų vedėjas ir šoumenas konservatorius Glenas Bekas pavadino Stivą Bennoną „siaubingu, siaubingu žmogumi“.

Rusija ir pokyčiai

Tas faktas, kad Bennonas atvirai kritikuoja kleptokratiją, kalba apie tai, jog Trampas vargu ar dirbs su tuo elitu, kuris šalį valdo dabar. Rusijos isteblišmentas šiandien atstovauja lygiai tokiems pat „riebiems katinams“ ir transnacionalams, prieš kuriuos naujieji amerikiečių dešinieji rengiasi kovoti. Dešimtmečiais sėkmingai prisidengdamas išoriniu spaudimu ir priešišku pasauliniu hegemonu, šiandien kleptokratinis liberalusis elitas daugiau nebegali naudotis tuo koziriu.

Į Baltuosius rūmus atėjus Trampui kaip prezidentui ir Bennonui kaip „pagrindiniam ideologijos klausimais“ rusų polittechnologams iš šeštos kolonos jau nepavyks maudytis Vladimiro Putino kaip neformalaus lyderio-tradicionalisto šlovės spinduliuose. Jie dabar turi stiprų konkurentą, kurio komanda dirba kur kas profesionaliau, apsiginklavę naujausiomis virusinio propagavimo priemonėmis politinėms reikmėms ir realiai stovi visa galva aukščiau už rusiškus biurokratus įvaizdžio ir reputacijos klausimais.

Tokiu būdu, jei Rusija nori išsaugoti konservatyvių jėgų, esančių valstybėse ir kovojančių už nacionalinį suverenitetą, ir kovos už socialinės atskirties įveikimą įkvėpėjos vardą arba bent jau atsistoti į tą patį lygmenį su savo naujaisiais partneriais, o ne pasitraukti į antrąjį trečiąjį planą, jai teks laužyti visą įprastą sistemą. Kol kas – kalbėti su naujuoju amerikiečių prezidentu ir jo patarėju Kremliuje paprasčiausiai nėra kam.

Parengė: Alenas Kostiugovas

www.infa.lt

Mokslo žmonės spalio pabaigoje surengė protesto akciją ir parengė peticiją, kurioje rašoma: „Sistemingas aukštojo mokslo žlugdymas žada Lietuvai vienintelę perspektyvą – likti pigios nekvalifikuotos darbo jėgos tiekėja Vakarų Europos šalims.“

Mokslo žmonės spalio pabaigoje surengė protesto akciją ir parengė peticiją, kurioje rašoma: „Sistemingas aukštojo mokslo žlugdymas žada Lietuvai vienintelę perspektyvą – likti pigios nekvalifikuotos darbo jėgos tiekėja Vakarų Europos šalims.“

Tai lėmė padėtis, kai jaunesniųjų mokslo institutų darbuotojų atlyginimai nuo krizės pradžios 30 nuošimčių tebėra mažesni už šalies vidurkį, o ir vyresniems mokamas pats minimumas, kai mokslininkai vis dar neturi teisės dirbti visu etatu, Vyriausybė nevykdo įsipareigojimo didinti atlyginimus 80 nuošimčių ir kitiems metams vėl nenumatyta iš biudžeto skirti nė centu daugiau.

Kolegos turėtų sąžiningai sau atsakyti į klausimą, ką jie nuveikė, kad padėtis būtų kitokia. O yra taip, kad mokslo darbuotojai valingai ar nevalingai prisideda prie žlugdančios sistemos veikimo: arba paklūsta jos diktatui, arba dalyvauja mechanizmus kuriant ir vykdant.

Esamos tvarkos iniciatoriai išėjo iš tų pačių aukštojo mokslo įstaigų, įsiliejo į valdymo struktūras. Dirbtinai pakelti, kelis kartus didesni už darbuotojų institucijų vadovų atlyginimai ir kitos iš aukščiau nuleidžiamos kontrolės priemonės per 25 metus sukūrė neregėtas galimybes ar net būtinybę išnaudoti inteligentijos sluoksnį, kuris klasikine prasme privalo likti kuo labiau autonomiškas tiek savo hierarchine akademine struktūra, tiek vaidmeniu valstybės gyvenime. Todėl, išskyrus Literatūros ir tautosakos institutą, kituose iki šiol buvo sudėtinga įkurti profesines sąjungas.

„Lietuvoje per dvidešimt metų net du kartus buvo sumažintas mokslo ir studijų biudžetinis finansavimas skaičiuojant bendrojo vidaus produkto (BVP) procentais (nuo 1,2 proc. 1998 m. iki 0,6 proc. 2015 m.)“, skelbia pagaliau sujudusios profsąjungos. 0,6 procento sričiai, kuri privalo būti strateginė! BVP auga, pragyvenimas nuolat brangsta, brangiai parengti specialistai palieką šalį, o likusieji vertinami tiek, kad bet kada gali netekti ir tos varganos vietelės institute ar mokymo įstaigoje.

Aukštojo mokslo suprekinimas atvėrė duris nesąžiningai suvokiamai konkurencijai. Iš santykių liberalizavimo daugiausia prasigyveno madingų ir paklausių mokslų, tokių, kaip ekonomika ar vadyba, specialistai, tiksliųjų ir taikomųjų mokslų, kurių pasiekimus galima gana greitai įdiegti į apyvartą ir gauti pelną, atstovai, bet ir tai tik tie, kurie studijas sujungė su individualiu verslu; taip pat žmonės, pasiimantys liūto dalį per įvairias konsultacijas, trumpalaikės vertės užsakomuosius tyrimus, struktūrinius fondus ir tinkamai surašytus projektus. Ir tų – dalis nedidelė, tai prie specifinių reikalavimų prisitaikantieji. Didžioji dalis palikta likimo valiai. Ypač kenčia humanitariniai mokslai, kuriuose ir inovacijos negreitai pastebimos. (Daugiau skaitykite ČIA)