Pamažėle, tačiau vis labiau įsibėgėdamas griūva Gedimino kalnas. Kai kurie žmonės kelia alasą, nervinasi, trukdo atsakingiems organams dirbti bei vadovauti, tačiau mūsų darnios plėtros idėjų pritvinkusios valdžios elgesys solidus – ramiai lūkuriuoja, netrukdydama gamtai dirbti savo tiesioginį, tačiau sykiu ir didelės politinės strateginės reikšmės kupiną darbą. Tokia nuostata ypač pažangiai atrodo kovos su klimato kaita sąlygomis. Nieko nedarome, niekam nekenkiame, o tik už menkas lėšas pagarbiname gamtos galią.

Jau senokai aišku, kad tam tikra dalis save lietuviais prikišamai vadinančių piliečių yra tiesiog įsikibę į visokius su praeitimi juos neva siejančius simbolius. Mat įsivaizduoja iš praeities savo jėgą semią. O visa pažangioji žmonija semia iš dabarties: iš bankų ir europinių aruodų. Su tokiom pažiūrom Lietuvai nepakeliui. Ir ypač artėjant Lietuvos 100-mečiui.

Jau taip vangiai ir skurdžiai tam minėjimui ruošiamasi, kad būtų tiesiog neatleistina kvailystė nepasinaudoti pačios gamtos siūloma proga: Gedimino bokšto griūtimi. Natūralia, be jokių europinių lėšų įsisavinimo. Juk įvykis vienaip ar kitaip paliestų visų Lietuvos tautos piliečių jausmus bei protus. Vargu ar kas galėtų apsimesti nieko nematęs ir negirdėjęs. Bokšto griūtis būtų kupina politinės simbolinės prasmės. Pirmiausia ji reikštų ne griūtį, o naujos Lietuvos tautos išsilaisvinimą iš lietuvybės stereotipų pančių, tos naujos tautos pakilimą ir ryžtingą šuolį į šviesią europinę ateitį, kurioje žiba Andriaus Kubiliaus įžiūrėti ir strategijoje Lietuva 2030 aprašyti globalizacijos rodikliai.

Juk semdamiesi iš praeities mes ne kur nueisime. 100-mečio minėjimas tiesiog skatinte skatina imtis tokio didvyriško šuolio, o ne spyriotis kaip už skvernelio tempiama perbrendusi panelė.

Ką Gedimino bokštas sako tai lietuvybės stereotipų iškvaišintai Lietuvos žmonių daliai? Kas kad Maironio apdainuotai. Kur gi mus verčia tas Maironis žiūrėti? Į tą pačią tamsią praeitį, kurioje jei ir kas švietė, tai vienintelė lenkiška lemputė, kurią vėliau Iljičius pakeitė. Kam mums, Baltijos tigrams, tokia praeitis, kai jau dabar savo žygiais garsėjame Anglijoje, Norvegijoje, Škotijoje, Ispanijoje ir kituose kraštuose, o kiek dar jų dainon ir bylon nesudėta. Turime kuo džiaugtis ir didžiuotis: esame skambiausia Europos Sąjungos styga – Rusija gerai pavaro, o ir NATO sugebėjome prisišaukti.

O jau ta mitinė lietuvybė – ar kas įrodė, kad ji egzistuoja? Vieni stereotipai. Juk jau kadaise Alfredas Bumblauskas ir Nerija Putinaitė parodė ir įrodė, kad lietuvybės mitą sugalvojo sovietiniai okupantai ir naudojo jį Lietuvos žmonėms pavergti.

Pagalvokime ir apie kitą, daug praktiškesnį dalyką: ar Gedimino kalno remontas nors kiek bus atspindėtas pasaulio žiniasklaidoj, ar jis pritrauks naujus turistų srautus? Atsakymas aiškus – ne. O juk senos pilies bokšto griūtis pačiame Europos centre gali sudominti ne vieną leidinį, ypač jei mes patys nepatingėsime tinkamai šią žinią ištransliuoti Europai ir pasauliui, atskleisdami mūsų pasiryžimą šuoliuoti į ateitį ir išsinerti iš ilgai mus dusinusių praeities simbolių ir nacionalizmo gniaužtų. O jei dar ant tų griuvėsių susikabintume vaivorykštės rankomis…

Galima tikėtis, kad šiuo atžvilgiu mūsų tikslinės komunikacijos specialistai nepavestų ir net neprireiktų tų 74 į mygtuką 112 sukištų milijonų. Apsieitų ir su mažesne suma. Kai prireikia Lietuvos piliečiams, mūsų politikai ir specialistai sugeba aukotis. Tad ir Gedimino bokšto griūtis būtų per visą pasaulį nuskambėjusi baltų genčių ainių auka neblėstančiai gero ateities gyvenimo svajai ir naują pažangią Europą kuriančių siekiams. Simbolinė politinė auka, pritrauksianti naujus turistų srautus.

O kas vietoj kalno ir bokšto? Derėtų skelbti visuomeninį idėjų konkursą – tokie nekainuoja. Pirmai pradžiai galėtume galvoti ir apie kokį prūdą, kuriame atsispindėtų praeities nedrumsčiamas Lietuvos teritorijos dangus, gerinantis mūsų santykius su Lenkija. O jau vėliau ir apie vieną kitą meninį akcentą, pavyzdžiui, keliasdešimtmetrinė (aukščiausia regione) aukštų nanotechnologijų kolona su neįžiūrimu paprasta akimi Vyčiu (žiūronai apmokestinami) arba tokių pat technologijų dangun iškeltas ilgas lietvamzdis, iš kurio vanduo virš gatvės nuteka į Nerį.

Nebijokime svajoti, peržengti save, svetingai atsiverkime ateičiai. Tad – drįsk didžioji Lietuvos tauta, ir tepadeda mums gamta.

Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai. Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę.

Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa

Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus, tautos. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris. Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai.

Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė. Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra.

Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.

Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą. Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.

Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją. Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.

Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai.

Muziejinis tautiškumas

Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“ Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.

Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjunga „vienovės ivairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka. Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje. Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.

Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste. Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.

Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais. Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti. Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.

Iššūkis

Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai. Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.

Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams. Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje. XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos. Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?

Pastaraisiais metais Europa vis stipriau susiduria su stiprėjančia terorizmo banga. Ramus europiečių gyvenimas dimiesčiuose virsta nerimą keliančia teroristų medžiokle. Europos Sąjungos puoselėjamos universalistinės vertybės, tokios kaip laisvė ir multikultūralizmas atsisuka prieš pačią bendriją – žmonės, kuriems buvo suteiktas prieglobstis bei parama, „atsidėkodami“ traiško ir šaudo nekaltus Europos gyventojus. Atrodytų nesuvokiamas paradoksas, verčiantis klausti – kodėl? Kas pasikeitė Europoje, jog praktiškai kasdien jaučiame terorizmo šešėlio kuriamą nerimą.

Nors būta abejonių pabėgėlių perkėlimo programos nauda, Sąjungos multikultūriškumo politika bei kitais bendrijos principais, Europos elitas dažniausiai kritiką laikydavo nepagrįsta. Augančios terorizmo bangos bei „Brexit“ akivaizdoje, tokie pastebėjimai verčia iš naujo klausti, ar ES eina teisingu keliu. Ar universalistinė, multikultūrinė bendrija sugebės suvaldyti augančią problematiką.

ES kaip nauja visuomenės forma

Šiuolaikinė Europos Sąjunga, suvienyta kaip ekonominė bendrija, šiandien plečiasi kaip universalios žmonijos idėja. Universalioje visuomenėje turi nelikti sienų, religinių nesutarimų, nacionalinių valstybių, bendros istorijos ir kitų nereikalingų, universalizmui trukdančių atributų.

ES piliečiai suvokiami kaip ekonominiai vienetai, kuriems užtikrinant gerovę nelieka kliūčių skirtingų individų sugyvenimui. Per šią prizmę žvelgiant į pilietį, tikimasi sukurti visiškai universalią visuomenę, kurioje sugyvena skirtingos tautos, kultūros ar net religijos. Piliečiai išpolitinami – politika išlieka aktuali tol, kol tai liečia ekonomiką ir gerovę. Tačiau kuo čia dėtas terorizmas?

Tokioje visuomenėje islamo įžengimas į Europą elito mąstyme nekyla kaip problema, galinti trikdyti dabartinį Sąjungos veikimą. Daugelis klasikinių Europos atributų siekiant universalizuoti ES visuomenę buvo pašalinti iš jos gyvenimo. Stengiantis saugotis nuo Europos istorijos, ištuštinant nuo ją sudarančių senųjų tautų ir krikščionybės, tokiame postpolitiniame pasaulyje lieka tik individai ir teisinė sistema jų teisėms garantuoti.

ES kuriamoje aplinkoje islamas negali būti suvokiamas priešiškai. Priešingai, jis turi būti visokeriopai priimtas ir įsileistas į Europos šeimą. Islamas reikalingas kaip įrodymas, jog naujoji Sąjungos bendruomenė peržengia sienas bei kurią naują universalią visuomenę. Galimas priešinimasis ar kitokio požiūrio gynimas dažnai traktuojamas kaip puolimas prieš kitas religijas bei naujos visuomenės tvarką.

Islamas kaip ES problema

Ekonominė, funkcinė ES idėja, kaip akcentavo Jeanas Monnet, yra integracija per rinką. Rinkoje negalioja jokios kultūrinės, moralinės ar kitokios normos. Žvelgiant į islamo įsigalėjimą ES, elitas jį vertina per universalistinės Europos prizmę. Šios religijos asmenys apibūdinami kaip pagrindas, galintis „praskiesti“ dabartinę Europą. Pagrindinė problema, kuri neretai nutylima bei kelia vis didesnę terorizmo bangą, yra ta, jog islamas vertinamas iš naujosios universalistinės Europos perspektyvos ir neįvertinama islamo priešprieša dabartinei jos kultūrai.

Žvelgiant iš krikščioniškosios Europos perspektyvos, islamo atėjimas savaime tam prieštarautų – minėtos religijos viena kitai sukuria probleminę aplinką, ilgus amžius viena kitai prieštaravo. Šiuolaikinė universalistinė ES krikščionybę izoliavo, tačiau atsiradusį vakuumą užpildė dar laisvesnis europiečių gyvenimo būdas. Tačiau minėtos laisvės lygiai taip pat nepriimtinos islamo religijai. Charlie Hebdo ir kiti įvykiai rodo, jog net Europoje gimę asmenys neatsisako griežtų islamo taisyklių ir nėra linkę universalizuotis.

Islamo atėjimas į Europą vadinamojo elito vertinamas kaip galimybė padėti ir kartu pakeisti Europą. Šiuolaikinės ES pilietis, atribotas nuo integracijai trukdančių atributų, turi tapti išskirtinai universalus: gebėti priimti skirtingas kultūras, religijas, gyvenimo būdą. Tačiau ši universalistinė bendrija lygiai taip pat žvelgia ir į islamą. Tikimasi jį integruoti ir universalizuoti kartu su nauju Europos gyvenimo būdu. Tačiau islamo religijos principai kur kas griežtesni ir sunkiau sekuliarizuojami nei atrodo dažnam dabartiniam europiečiui.

Atsiranda takoskyros, kurių pripažįstantiems šią religiją neįmanoma paminti. ES puoselėjamos universalios žmogaus teisės islamiškajame pasaulyje užtikrinamos kur kas blogiau nei Europoje. Laisvės principai, kurie savaime suprantami kiekvienam europiečiui, žvelgiant per musulmoniškąją prizmę, neretai traktuojami kaip įžeidimas, kurį būtina pašalinti. Terorizmas tampa priemone, padedančia su tuo kovoti, ginti savo religijos garbę. Europoje musulmonų įsileidimas laikomas universalizmo bei sekuliarizmo pergale, tačiau net ir sekuliarizavus europiečius tą patį padaryti su musulmoniškuoju pasauliu kur kas sudėtingiau.

Alternatyva musulmoniškąjai kultūrai – universalizmas – išsirutuliojo iš ekonominio ES vienijimosi pagrindo. Rinkos suvienyta bendruomenė orientuota išskirtinai į naudos siekimą, tačiau ji priversta siekti daugybės kompromisų, atsisakyti savos tapatybės bei kultūros.

ES tikėtasi eksportuoti universalias idėjas visiems, nepriklausomai nuo religijos, tautybės ar kitų įsitikinimų. Mannet vienijimosi planas, paremtas ekonomika, puikiai vystėsi išsilavinusiose, ekonominės naudos bei taikos siekiančiose valstybėse. Tačiau politinė Sąjungos integracija nepatenkino ekonominio Monnet vienijimosi idėjos, lauktas efektas buvo nepakankamas, svarbūs politiniai dėmenys bei bendra kultūra taip ir neįsivyravo.

Europoje vyraujanti krikščionybė – savaime didelis trukdis islamiškajam pasauliui, tačiau dabartinis, universalistinis modelis neutralizuoja ne tik krikščionybę, tačiau ir islamą. Minėta neutralizacija veikia kaip savaiminė priešprieša, mobilizuoja priešintis. Šiandieninėje Europos kultūrinėje erdvėje islamas negali pritapti, tačiau europiečiams jį įsileidus ir plačiai atvėrus Europos sienas kaip priešpriešos rezultatas dažnėja teroristiniai išpuoliai.

Vieno iš ES tėvų Jeano Monnet paklausus, ką jis darytų kitaip, jei turėtų galimybę iš naujo suvienyti Europą, jis atsakė, jog pradėtų nuo bendros kultūros. Šiandien ES ir toliau plėtojama ekonominiais pagrindais. Monnet integracinė logika siekė pertvarkyti individų požiūrį, kad piliečiai pradėtų mąstyti tik ekonominėmis ir rinkos kategorijomis ir nustotų kariauti, džiaugtųsi Europos gerove. Iš šių principų išsivystęs ES universalizmas sunkiai suderinamas su musulmoniškąja kultūra ir anksčiau ar vėliau kaip priešprieša išsiverš įvairiomis terorizmo formomis.

Europiečiai leidosi sekuliarizuojami, tačiau musulmonų sekuliarizacija kur kas sudėtingesnis uždavinys. ES vis plačiau atsiveriant bei atsisakant savo šaknų, islamiškasis pasaulis negali lengvai universalizuotis, pasitelkdamas terorizmą vis dažniau bandys saugoti savo tradicijas bei kultūrą, tačiau nesiimant priemonių ir aktyvios sienų kontrolės, tai vyks nebe musulmoniškuose kraštuose, bet pačioje ES.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vykdydamas projektą viešinti KGB, pripažintos nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje, archyvinius dokumentus (daugiau apie šį projektą skaityti ČIA), savo svetainėje kgbveikla.lt paskelbė dar 34 Lietuvos ypatingajame archyve saugomas KGB pažymas, kurios leis susipažinti su LSSR KGB veikla 1988–1990 metais.

Gruodžio 20-ąją dieną paviešintus KGB dokumentus rasite ČIA.

Paviešinti dokumentai parodo, kaip Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas (LKP CK) bendradarbiavo su KGB, kad būtų nuslopinti prasidėję demokratiniai procesai, pasibaigę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Įdomūs ir dokumentai, parengti jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, – jie atskleidžia, kokią operatyvinę informaciją KGB pareigūnai rinko Lietuvoje ir teikė SSSR KGB jau po 1990 m. kovo 11 d.

Iš paviešintų KGB pažymų matyti, kad LKP Centro komitetas buvo nuolat informuojamas apie JAV, Vokietijos ir kitų valstybių požiūrį į Lietuvos nepriklausomybės siekius, apie Sąjūdžio atstovų išvykas į užsienį ir susitikimus su emigracijos organizacijų atstovais bei užsienio valstybių politikais. Be to, KGB itin didelį dėmesį skyrė ir emigracijoje veikusiems „reakciniams emigrantų nacionalistiniems centrams“: viename iš dokumentų aptariama, kokių politinių tikslų siekia lietuvių, latvių ir estų emigrantų organizacijos BATUN (Baltic Appeal to the United Nations, lietuvių k. – Baltijos valstybių apeliacijos Jungtinėms Tautoms), o Estijos SSR KGB dokumente supažindinama su estų emigrantų politine veikla.