Nuaidėjus eiliniam teroristiniam išpuoliui Europoje, daugybė balsų suskumba užtikrinti išsigandusius europiečius, kad islamo religija čia – niekuo dėta. Pasigirsta ugningas įtikinėjimas, jog islamas yra taiki religija, o dėl terorizmo kaltas „radikalizmas“ ar „smurto ideologija“, kuriai kai kurie musulmonai pasiduoda.

Po kiekvieno sukrečiančio teroro akto vėl atsinaujina šios diskusijos – tai kas vis dėlto čia kaltas: paprastas „radikalizmas“, kuriam gali pasiduoti ne tik musulmonai, bet visi žmonės, ar būtent islamo religijoje slypintis mokymas? Pasigriebus kurią nors iš minėtų pozicijų, apsiribojama gerokai supaprastintu islamo doktrinos ir istorijos vaizdiniu. Islamizmo istorijos nesistengiama giliau analizuoti, nors nesupratusi, kokios islamistinio judėjimo šaknys ir sąsajos su islamo religija, bei apsiribojusi paviršutinišku „terorizmas neturi nieko bendro su islamu“ ar „visi musulmonai – teroristai“ vaizdiniu Europa šios grėsmės atlaikyti negalės.

Akivaizdu, kad sąvoka „smurto ideologija“ yra visiškai tuščia, nes ji nieko nepasako – tiek vietinį kiemo chuliganą, tiek islamistą tokiu atveju galima vadinti lygiaverčiais „smurto ideologais“. Vis dėlto islamo istorijos analizė atkleidžia, jog islamizmas iš tiesų yra totalitarinė ideologija, taip kaip kitos moderniosios ideologijos, tokios kaip socializmas, siekianti sukurti rojų žemėje. Skirtumas tas, kad moderniosios Vakarų ideologijos buvo sekuliarūs bandymai sunaikinti religiją kaip pagrindinę kliūtį, tuo tarpu islamo religija islamizmui ne tik nebuvo kliūtis, bet ir padėjo filosofinius pagrindus jos atsiradimui ir suviešėjimui. Islamizmas atitiko sunitiškame islamo pasaulyje dominuojančią doktriną (šiitai – atskira tema), įsigalėjusią maždaug prieš 1000 metų, kuomet prasidėjo vadinamasis islamo dehelenizacijos procesas – musulmonų užsivėrimas klasikinei graikų filosofijai ir racionalaus Dievo bei racionalios pasaulio sampratos atmetimas, pavertęs sunitiškąjį islamą vienintele antiracionalistine monoteistine religija, kuri galiausiai pasidavė totalitarinėms tendencijoms, kurias dabar turime progą stebėti ir Europos miestuose. Bet neįmanoma suprasti šio teiginio pirmiausia neapžvelgus islamo vystymosi istorijos, kurioje ir slypi atsakymai į Europai aktualius klausimus.

Islamas atsiveria helenistinei minčiai

610 m. arabų pasaulyje atsiradęs islamas suvienijo daugybę iki tol nuolat tarpusavyje kariavusių pagoniškų genčių, neturėjusių praktiškai jokio tvaresnio sąlyčio su filosofija ir helenistine kultūra. Mahometas sugebėjo sutelkti gentis ir pajungė jas bendram tikslui – dabar jau aplinkinio, nemusulmoniško pasaulio puldinėjimui, žadant didelius karo grobius. Pagal naująjį mokymą, puldinėti nemusulmonus buvo ne tik leistina, bet ir tam tikra pareiga. Politinio islamo studijų centro atlikta Siros (Mahometo biografijos) turinio analizė rodo, kad maždaug du trečdalius jo gyvenimo sudarė kovos. Beveik penkis šimtus trečiosios Siros dalies, apimančios Mahometo gyvenimo laikotarpį, praleistą Medinoje, puslapių užima mūšių ir karo žygių aprašymai.

Islamo kalifatas 750 metais
Šie karo žygiai buvo stulbinamai sėkmingi. 650 metais musulmonai jau valdė Arabiją, Iraką, Siriją, Libaną, Palestiną ir Egiptą. Praėjus dar šimtmečiui, musulmonai jau valdė visą Pirėnų pusiasalį (ir būtų toliau skverbęsi į Europą, jei 732 m. beveik pačiame Prancūzijos viduryje jų nebūtų sustabdęs frankų valdovas Karolis Martelis), Šiaurės Afriką, o rytinis islamiškojo pasaulio pakraštys siekė Indiją ir Kiniją.

Šiuo laikotarpiu Arabijoje musulmonai įtariai žiūrėjo į kitas kultūras bei jų filosofiją. Buvo manoma, jog Korane yra viskas, ko reikia, o išoriniai dalykai buvo suprantami arba kaip prieštaraujantys Koranui, arba kaip pertekliniai. Tačiau ne Arabijoje, naujai užkariautose vietose, kur islamas susidūrė su kur kas senesnėmis už save civilizacijomis, į islamą po truputį pradėjo skverbtis helenistinė mintis. Pirmiausia su ja susidurta užkariautose Bizantijos ir Sasanidų imperijų teritorijose. Didelė dalis užkariautų Bizantijos imperijos teritorijų gyventojų buvo krikščionys, kurie jau seniai graikų filosofijos sąvokas buvo „įdarbinę“ krikščioniškoje apologetikoje. Sasanidų imperija taip pat buvo stipriai paliesta graikiškosios minties, nes joje buvo įprasta mokytojais samdyti krikščionis, kurie mokė logikos, filosofijos, medicinos, inžinerijos ir matematikos. Vietiniai krikščionys į senąją sirų kalbą buvo išvertę didelę dalį senovės graikų filosofinių ir mokslinių veikalų. Helenistinė mintis islamą stipriau veikti pradėjo VIII a. pabaigoje – IX a. pradžioje. Atradus graikų filosofiją neišvengiamai tarp musulmonų mąstytojų pradėjo rastis ginčai dėl esminių filosofinių ir teologinių idėjų.

Bene pirmasis svarbesnis islamo teologinis ginčas vyko dėl žmogaus laisvos valios. Čia buvo pasiskirstyta į dvi stovyklas. Pirmieji, vadinami kadaritais, pripažino žmogaus laisvą valią ir atsakomybę už savo veiksmus. Pasak jų, jei žmonės neturėtų laisvės patys rinktis savo veiksmus, tuomet Korano moralinis priesakas daryti gera ir vengti blogio prarastų bet kokią prasmę. Tuo tarpu antrieji, džabaritai, buvo deterministai ir teigė, kad Alacho visagalybė įmanoma tik tada, jei žmogaus veiksmai yra Alacho visiškai iš anksto nulemti.

Pradžioje džabaritus kur kas labiau rėmė iš Damasko valdžiusios Umajadų dinastijos kalifai. Džabaritų doktrina tarsi atleido kalifus nuo bet kokios atsakomybės už žiaurius veiksmus – kaip gi jie galėtų būti kaltinami dėl šių veiksmų, jeigu jie buvo iš anksto nulemti Alacho? Kadaritų teologai imti persekioti, kai kuriems net įvykdyta mirties bausmė. Tačiau 750 m. Umajadų dinastiją nuvertė Abasidų dinastija, valdžiusi iš Bagdado iki pat 1258 m. Nuvertus Umajadus, paramą prarado ir džabaritų doktrina. Naujiesiems kalifams buvo naudinga remti iš kadaritų išaugusią pirmąją pilnai išvystytą racionalistinę islamo teologijos mokyklą – mutazilitus. Ši netradicine laikyta mokykla padėjo naujiesiems kalifams sumažinti vadinamosios ulemos – islamo jurisprudencijos tyrėjų, turėjusių Korano interpretacijos monopolį – politinę įtaką, nes mutazilitai skelbė, jog kiekvienas savo protu gali analizuoti Koraną.

Mutazilitų doktrina buvo pirmasis ryžtingas bandymas islamo teologiją suderinti su klasikine graikų filosofija. Svarstydami teologinius klausimus, jie pasitelkė graikų filosofines koncepcijas ir logiką. Jie perėmė Sokrato ir Aristotelio teiginius, kad protas gali pažinti dalykus, o ne tik apie juos turėti nuomones; kad egzistuoja objektyvi tikrovė; kad ši tikrovė yra sukurta tikslingai; kad šis tikslas yra kažkaip susijęs su tuo, ką žmogus vadina „gėriu“; ir kad žmogaus siela yra kreipiama į šį „gėrį“, kuris yra universalus. Mutazilitai taip pat teigė, jog žmonės turi laisvą valią ir gali laisvai interpretuoti apreiškimą, nes Koranas buvo sukurtas laike, o ne amžinai egzistuoja kartu su Alachu, kaip buvo priimta musulmonų pasaulyje.

Mutazilitai skyrėsi nuo to meto musulmonų ortodoksų, nes mokė, kad Dievas suteikė žmogui protą būtent todėl, kad jis galėtų pažinti kūrinijos ir jos Kūrėjo moralinę tvarką. Teorinis samprotavimas veda į Dievo pažinimą, nes jis nėra pažįstamas intuityviai ar pojūčiais. Iš to logiškai seka, kad protas eina pirmiau apreiškimo. Pirmiausia reikia protu apsvarstyti Dievo egzistavimą prieš imantis klausimo, ar Dievas savo valią apreiškė žmogui. Protas ateina prie išvados, jog Dievas egzistuoja, stebėdamas tvarkingą visatą. Matydamas, jog niekas pasaulyje nėra savo paties priežastimi, bet yra atsiradęs dėl kažko kito, žmogus apmąsto Kūrėjo – kaip pirminės priežasties – egzistavimo būtinybę, nes kitaip liktume su tuo, kas logiškai neįmanoma – priežastingumu, neturinčiu pabaigos.

Idėja, kad daiktai turi savo prigimtį, reiškia, jog Dievas, nors yra pirmoji priežastis, veikia netiesiogiai per antrines priežastis, pavyzdžiui, fizikinius dėsnius, tokius kaip gravitacijos dėsnis. Kitaip sakant, Dievas nevaldo pasaulio tiesiogiai kiekvieną akimirką – ne jis padaro, kad mestas akmuo nukristų ant žemės, o gravitacija. Dievas leidžia tam tikrą autonomiją savo kūrinijoje, veikiančioje pagal nustatytus dėsnius. Dievas sukūrė kiekvieną dalyką su savo prigimtimi, pagal kurią jis ir elgiasi. Niekeno nelaikomas akmuo visada nukris ant žemės ten, kur yra gravitacijos trauka. Kadangi kūrinija yra racionaliai sutvarkyta pačia savo prigimtimi, žmogus gali apmąstyti dieviškąjį protą, atsispindintį jo kūrinijoje.

Mutazilitų teigimu, būtent protas patvirtina apreiškimą. Apreiškimas tik atskleidžia, bet nepadaro dalykų gerais ar blogais. Dievas draudžia žmogžudystę būtent todėl, kad ji yra blogis; ji nėra blogis dėl to, kad Dievas ją draudžia. Žinoma, vien protu neįmanoma išmąstyti to, ką atskleidžia apreiškimas, tačiau jame nėra nieko, kas prieštarautų protui. Būtent todėl mutazilitai teigė, jog Koraną galima racionaliai interpretuoti. Mutazilitų požiūris sutapo su krikščionių filosofų, tokių kaip šv. Tomas Akvinietis, teiginiais, jog žmogus gali suprasti kūriniją savo protu todėl, kad ją pirmiausia „apmąstė“ Dievas. Todėl elgtis neprotingai prieštarauja Dievo prigimčiai. Žinoma, egzistuoja dieviškosios paslaptys, kurių žmogus nėra pajėgus suvokti protu, bet Dievas savo apreiškime neapreikštų nieko, prieštaraujančio protui.

Mutazilitams kuriam laikui pavyko įtvirtinti savo poziciją islamo pasaulyje. 827 m. kalifas al-Ma‘munas mokymą, jog Koranas yra sukurtas ir gali būti racionaliai interpretuojamas, įtvirtino kaip oficialią doktriną. Al-Ma‘munas buvo bene didžiausias graikiškosios minties rėmėjas islamo istorijoje ir žymiųjų Išminties namų (Bait al-Hikmah) įkūrėjas – juose įsikūrė didžiulė biblioteka ir vertimų centras. Kalifo rūmuose be jokių suvaržymų galėjo lankytis krikščionys dvasininkai ir su kalifu palaikyti racionalias diskusijas. Kalifo al-Ma‘muno valdymo laikotarpis (813-833 m.) dažnai laikomas islamo aukso amžiumi dėl išskirtinio savo intelektualinio atvirumo ir turtingumo.

Nors mutazilitai džiaugėsi dar kelių po to valdžiusių kalifų prielankumu, tai truko neilgai. 848 m., antraisiais kalifo Ja‘afaro al-Mutawakkilo valdymo metais, kortos apsivertė. Išminties namai buvo uždaryti, o pritarimas mutazilitų doktrinai tapo nusikaltimu, baudžiamu mirtimi. Po truputį islamo pasaulyje įsitvirtino jų oponentų – ašaritų – doktrina. Būtent ašaritai pradėjo islamo dehelenizacijos procesą ir atvėrė kelią totalitarinėms prielaidoms.

Ašaritai ir islamo dehelenizacija

Persekiojimai visiškai nesunaikino mutazilitų mokyklos ir nesutrukdė vėliau atsirasti helenistinės minties įkvėptiems musulmonams filosofams, tokiems kaip Al-Farabi, Avicena ar Averojus, tačiau mutazilitai daugiausia pasitraukė į šiitų valdomas teritorijas rytų Persijoje, kur buvo svetingai sutikti ir išvystė savo mokymą, kurio elementai ilgainiui buvo integruoti į šiitų doktriną.

Tačiau sunitų pasaulyje prasidėjo ilgas ir itin skaudžias pasekmes turėjęs islamo dehelenizacijos procesas. Mutazilitų persekiojimai labai sustiprėjo XI amžiuje, valdant kalifui Qadirui ir vėliau, kai seldžiukų sultonai parodė prielankumą ašaritams. XII amžiuje antiracionalistinės islamo mokyklos buvo jau praktiškai visiškai sunaikinusios mutazilitų įtaką. Taip baigėsi rimčiausias bandymas islamo istorijoje suderinti protą ir apreiškimą. Iškalbingai šį procesą iliustruoja Kordobos bibliotekos – vieno iš maurų civilizacijos laimėjimų – likimas. X a. šioje bibliotekoje buvo apie 400 tūkst. knygų – tikriausiai daugiau nei tuo metu jų buvo visoje Vakarų Europoje. Tačiau 1013 m. patys musulmonai šią biblioteką ir sunaikino.

Mutazilitų oponentai, galiausiai laimėję kovą dėl islamo minties, buvo hanbalitai ir ašaritai. Hanbalitai buvo Ahmado ibn Hanbalo (780-855), vienos iš keturių sunitų teisinių mokyklų autoriaus, sekėjai, vadinamieji „tradicionalistai“ – labiausiai pažodžiui Koraną skaitanti islamo jurisprudencijos mokykla. Iš jos vėliau išsivystė vahabizmas, šiandien dominuojantis Saudo Arabijoje. Hanbalitai atmetė bet kokį filosofinės minties taikymą. Hanbalitų teigimu, kadangi Alachas apreiškė savo valią, žmogui daugiau nereikia galvoti pačiam. Apreiškimas pakeičia protą. Korane ir Sunoje (knygos, kuriose yra pasakojimai apie Mahometą) Alachas apreiškė viską, ką žmogui reikia žinoti; pačiam mąstyti jam nereikalinga ir net šventvagiška. Racionalių argumentų naudojimas prieštarauja tikėjimui. Sakoma, jog hanbalizmo pradininkas Ibn Hanbalas niekada nevalgė arbūzo, nes niekur nėra aprašyta, kad kada nors tai būtų daręs Mahometas. Nepaisant to, o gal kaip tik dėl to, jo mokymas buvo labai populiarus tarp paprastų musulmonų – į jo laidotuves Bagdade susirinko per 150 tūkstančių žmonių.

Tuo tarpu ašaritai buvo laikomi tam tikru „vidurio keliu“ tarp mutazilitų racionalizmo ir hanbalitų literalizmo. Iš esmės ašaritai palaikė hanbalitus, tačiau hanbalitų doktriną bandė pagrįsti filosofiniais metodais. Labai svarbu plačiau paaiškinti ašaritų doktriną, nes būtent ji buvo svarbiausia formuojantis sunitiškajai islamo kultūrai. Ji buvo laikoma „vidurio keliu“, bet praktiškai vedė prie tų pačių pasekmių kaip hanbalizmas – visiško filosofijos ir net teologijos paneigimo, pažodinio Korano skaitymo ir grynosios valios įsiviešpatavimo, kas vėliau, sąlytyje su XX a. Vakarų ideologijomis, natūraliai išaugo į islamizmo ideologiją.

Ašaritai labai piktinosi mutazilitų teiginiu, kad žmogus gali atskirai nuo apreiškimo pažinti gėrį ir blogį, teisingumą ir neteisingumą. Mutazilitų teigimu, protas gali atskirti gėrį nuo blogio, nes egzistuoja objektyvus gėrio ir blogio standartas. Kiekvienas veiksmas savo prigimtimi yra geras arba blogas, ir būtent žmogaus gebėjimas atskirti gėrį nuo blogio paverčia moraliai gerą gyvenimą privalomu. Tuo tarpu ašaritai neigė proto svarbą ir teigė, jog Dievas yra grynoji valia ir galia, kuriai reikia aklai paklusti. Proto naudojimas gali būti tik labai ribotas. Logika ir net metafizika gali būti naudojamos tik siekiant apginti apreiškimo tiesą, o ne kaip nepriklausomas religinio ar moralinio pažinimo įrankis.

Ašaritų doktrina sukūrė teologinį pagrindą valios pirmenybei, tvirtindama, jog Mahometo apreiškimas pirmiausia pabrėžia dvi Dievo savybes: visagalybę ir valią. Dievo prigimtis yra jo valia. Visos monoteistinės religijos tvirtina, jog tam, kad būtų vienas, Dievas turi būti visagalis, tačiau ašaritų argumentacija Dievą redukavo tik į jo visagalybę, susikoncentruojant išskirtinai į jo begalinę galią ir supriešinant ją su Dievo išmintimi. Todėl kūrinijoje nėra racionalios tvarkos, kuria galima būtų pasikliauti – tik kiekvieną akimirką iš naujo pasireiškianti ir pasaulį perkurianti Alacho valia. Kiekviena akimirka – tiesioginis Dievo veiksmas, tolygus stebuklui – jokie fizikiniai dėsniai ir kitos antrinės priežastys, per kurias veiktų Dievas, neegzistuoja. Niekas neturi autonomiškos ar pusiau autonomiškos egzistencijos. Šis požiūris, neigiantis antrines priežastis, vadinamas voliuntarizmu. Kiekvienas mums atrodantis „natūralus“ įvykis iš tikro yra tiesioginė dieviškoji intervencija. O jei taip, tuomet racionalūs aiškinimai šiems įvykiams ar bandymai juos tirti yra neklusnumo išraiška ar net šventvagystė.

Pasak ašaritų, viskas yra sukurta iš atomų – pavyzdžiui, yra toks atomų rinkinys, vadinamas augalu. Ar augalas lieka augalu, kol skaitote šiuos žodžius, todėl, kad turi augalo prigimtį, ar todėl, kad Alachas nori, jog jis liktų augalu nuo šios akimirkos iki kitos? Ašaritai tvirtino, jog tai yra augalas tik šią akimirką. Ar jis liks augalu kitą akimirką, priklauso vien nuo Alacho valios, o jei kažkas teigia, kad jis lieka augalu, nes turi augalo prigimtį, tai – piktžodžiavimas. Net skrendanti strėlė gali pasiekti savo tikslą arba nepasiekti, nes kiekvieną šios strėlės skridimo akimirką Dievas sunaikiną pasaulį ir vėl jį sukuria iš naujo.

Šis voliuntaristinis požiūris veda prie tragiškų pasekmių. Jei kūrinija egzistuoja tik kaip stebuklingų akimirkų seka, ji negali būti apmąstoma protu. Krikščionybė, žinoma, pripažįsta stebuklus, tačiau juos pripažįsta būtent kaip laikiną ir išskirtinį įsikišimą į prigimtinio įstatymo valdomą kasdienį gyvenimą. Būtent dėl savo išskirtinumo jie ir yra vadinami stebuklais. Stebuklas pripažįstamas tik atmetus visus kitus galimus mokslinius paaiškinimus ir natūralias priežastis. Tačiau šioje voliuntaristinėje islamo mokykloje natūralios priežastys neegzistuoja. To pasekmė – pati realybė, kurioje žmogus gyvena, tampa neapmąstoma protu, o dalykų egzistavimo prasmė ir tikslas nenusakomi, nes jie savyje neturi jokios vidinės logikos. Ši valios pirmenybė visiškai nepalieka vietos protui ir racionaliai minčiai.

Mutazilitai teigė, kad dalykai egzistuoja dėl to, kad pirmiausia juos apmąstė Dievas, o ašaritai – kad dalykai egzistuoja dėl Dievo valios ir tik jo valioje. O grynoji valia neturi jokio kito tikslo kaip tik atsitiktinis savęs vykdymas. Pavyzdžiui, Alachas vieną akimirką gali imti ir įsakyti tapti stabmeldžiais, nors dar prieš akimirką tai buvo nusikaltimas, už kurį baudžiama mirtimi. Jokio racionalaus mato nebelieka – vien neracionali grynoji valia.

Krikščionybė taip pat teigia, kad Dievas yra visagalis ir viso ko pirminė priežastis, tačiau atsilaikė prieš bandymus neigti antrines priežastis ir prigimtinius dėsnius. Antiracionalistinis požiūris krikščionybėje laikomas eretišku. Tokiam požiūriui įsitvirtinti labai padėjo tai, kad krikščionys mąstytojai galėjo remtis Šv. Jono evangelija, kurioje rašoma, jog pradžioje buvo Žodis. Viskas buvo sukurta per Kristų kaip Išmintį, todėl kūrinija turi protingumo įspaudą. Gamta atspindi protingumą ir tikslingumą, kurį gavo iš Dievo. Pasaulis yra kūrybingo proto pasekmė. Todėl, kad pasaulis laikosi Dievo Žodžiu, o ne grynąja valia, kūrinija turi stabilų, racionalų pagrindą, kuriuo žmogus gali pasitikėti ir remtis. Kartu šis požiūris – kvietimas tirti ir apmąstyti kūrinijos taisykles bei dėsnius tam, kad pažintum jos Kūrėją. Būtent šis požiūris Vakaruose padėjo pagrindus moderniajam mokslui, kurio didžiausia plėtotoja, priešingai vyraujančiai nuomonei, viduramžiais buvo būtent Katalikų Bažnyčia. Mutazilitų teiginiai buvo labai panašūs, tačiau jie negalėjo šių teiginių paremti tokio svarbumo tekstu Korane, koks Biblijoje yra Šv. Jono evangelija. Ašaritai savuosius teiginius galėjo grįsti kur kas platesnėmis Korano citatomis.

Ašaritų grynosios valios išaukštinimas paneigė ir priežasties bei pasekmės ryšį pasaulio tvarkoje. Pavyzdžiui, jeigu ugnimi padegamas šienas, ištikrųjų neegzistuoja joks aiškus ir pastovus priežasties ir pasekmės ryšys, nusakantis, kad šienui susilietus su ugnimi šienas užsidegs. Ašaritų teigimu, kai mums atrodo, kad šienas užsidega nuo ugnies, ištikrųjų tai padaro ne ugnis, o tiesioginė Alacho valia. Šienas po susilietimo su ugnimi gali užsidegti, bet gali ir neužsidegti. Bus taip, kaip Alachas tą akimirką panorės.

Prigimtinėje tvarkoje neegzistuojant priežastingumui, bet kas gali sekti iš bet ko, ir nėra jokios garantijos, kad kažkas seks po kažko. Krikščionys ir mutazilitai kūrinijos šaltiniu laikė žinojimą ir išmintį, o ašaritai – valią ir galią. Žinojimas ir išmintis turi sau būdingą ir neatskiriamą tvarką, o valia ir galia – ne. Ašaritų mokymas buvo toks įtakingas, kad šis priežasties ir pasekmės neigimas ilgainiui tapo neatskiriama sunitiškojo islamo dalimi ir išliko iki mūsų dienų.

Ašaritai taip pat teigė, kad protu negali būti pažįstama, kas moralu, o kas ne, nes čia apskritai nėra ko pažinti. Visi veiksmai patys savyje yra moraliai neutralūs – jie nėra blogi ar geri savo prigimtimi, nes apskritai tokios prigimties neturi. Alachas neliepia tam tikro elgesio, nes jis geras; šis elgesys yra geras, nes Alachas jį liepia. Alachas nedraudžia žmogžudystės, nes ji bloga; ji bloga, nes Alachas ją draudžia. Tai, ką šiandien draudžia, Alachas gali leisti rytoj – be jokio nenuoseklumo. Kadangi Alachas yra grynoji valia, vienas jo grynosios valios aktas negali būti moraliai lyginamas su kitu grynosios valios aktu. Dievas yra anapus gėrio ir blogio, o ne pats gėris, kaip teigia krikščionys.

Atmetę racionalų mąstymą, ašaritai ypač gyrė hadžą – pareigą bent kartą gyvenime aplankyti Meką – būtent dėl visiško šios praktikos neracionalumo. Jie net specialiai paryškindavo šios praktikos neracionalumą, norėdami pabrėžti, kad jai pateisinti užtenka vien apreiškimo. Būtent todėl, kad šios piligrimystės metu musulmonai atlieka visiškai neracionalius gestus ir ritualus, jie geriau nei kur kitur gali pademonstruoti savo tikėjimą, nes šie ritualai nepaaiškinami protu. Geriausia praktika tokia, kuri remiasi aklu paklusnumu.

Dehelenizacijos pasekmės islamo pasauliui

XII a. antroje pusėje arabų filosofas Averojus dar bandė kontraatakuoti bene žymiausią ašaritų autorių al-Ghazali, tačiau po žalos, kurią jau buvo padarę ašaritai, Averojaus bandymas atstatyti darną tarp proto ir apreiškimo buvo lyg šauksmas tyruose. 1195 m. pagrindinėje Kordobos aikštėje viešai sudegintos 108 Averojaus knygos ir uždraustas filosofijos mokymas (vėliau uždrausta net teologija). Kaip vienas gerbiamiausių Aristotelio veikalų komentatorių, Averojus padarė kur kas didesnę įtaką viduramžių Europos mąstytojams nei savo paties pasauliui. Dauguma jo veikalų išliko tik todėl, kad buvo išsaugoti Europoje. Beveik visi jo arabų kalba rašyti veikalai buvo sudeginti, tačiau išliko jų vertimai į lotynų ir hebrajų kalbas.

Taip musulmonų protas užsivėrė. Vietoje moralės filosofijos vystymo, praktikuojamas vadinamasis isnad, arba „perdavimo grandinė“, kuria siekiama patvirtinti, jog vienas ar kitas Mohameto pasakymas galioja vienai ar kitai konkrečiai situacijai, jei apie tai nėra tiesioginio nurodymo pačiame Korane. Tirta ne veiksmų moralinė vertė, bet tik ar kažkoks patikimas žmogus yra pasakęs, kad kitas žmogus sakė, jog Mohametas teigė tai ir tai apie tokią ir tokią situaciją. Nuvertintas savarankiškas mąstymas, o pagrindiniu mokymosi metodu tapo mokymasis mintinai.

Liko tik teisė, atsieta nuo teisingumo klasikine šio žodžio prasme – grynai juridinė, be jokio pagrindo prigimtiniame įstatyme. Juk ašaritai teigia, jog dalykai neturi prigimties ir yra momentalūs atomų susitelkimai. Todėl musulmonai dažniausiai patys nebegalvoja, ar tam tikras veiksmas yra geras, ar blogas. Jei musulmonas neturi žinių apie konkretų veiksmą apibrėžiantį įstatymą, jis turi pasikonsultuoti su jurisprudencine vyresnybe. Egzistuoja telefoninės linijos, kuriomis galima susisiekti su jurisprudenciją išmanančiu asmeniu ir pasikonsultuoti norimu klausimu. Kartais rimtais veidais konsultuojamasi dėl absurdiškų dalykų, pavyzdžiui, ar moteris padaro neleistiną dalyką, jei išeina iš vonios nuoga, kol toje pačioje patalpoje stovi šuo. Nueinama iki tokių absurdų, kaip kad žymusis vienos prestižiškiausių institucijų arabų pasaulyje – Al-Azharo universiteto – Hadisų departamento 2007 m. išleistas nurodymas, jog vienintelis būdas, kaip nevedęs vyras ir moteris galėtų dirbti kartu tame pačiame kambaryje, yra, jei moteris jį kurį laiką pažindytų krūtimi, nes tuomet ji taptų jo įmote. Tiesa, vėliau šis nurodymas po kilusio pasipiktinimo turėjo būti atšauktas.

Neturėtų stebinti, jog islamo pasaulyje despotija atrodo natūralus dalykas, o demokratija niekaip neprigija. Ašaritų doktrina padėjo įtvirtinti tam tikrą galios ideologiją. Dar daugiau, voliuntarizme neįmanomas subsidiarumas. Nėra jokios atsakomybių hierarchijos ir veiksmo delegavimo mažiausiam jį galinčiam atlikti visuomenės vienetui, pradedant asmeniu. Viską juk daro Alachas – tiesiogiai. Todėl reikia paprasčiausiai pasiduoti jo valiai ir elgtis taip, kaip pasakyta. Alacho atveju, galia lygi valdžiai. Ir visa tai perkeliama į politinę sferą – tas, kas turi galią, turi ir legitimią valdžią. Galia tempa vienintele valdžios legitimizacija. Čia dar prisideda ašaritų tvirtinimas, jog protu neįmanoma atskirti gėrio nuo blogio, kaip minėta, sunaikinantis moralinį teisės ir įstatymų pagrindą. Teisinga tai, ką nustato galią turintis valdantysis, o ne kas teisinga savo prigimtimi – juk protu pažįstamas objektyvus gėris neegzistuoja. Galiausiai, juk neigiama ir žmogaus laisva valia – belieka pasiduoti likimui, arba tiksliau – Alacho valiai. Tikrai ne atsitiktinumas, kad tironiško Dievo vaizdinys kuria tironiškas politines santvarkas. Tironija – logiška voliuntaristinės teologijos pasekmė.

Prigimtinių žmogaus teisių klausimas taip pat net nekyla tokios pasaulėžiūros musulmonų galvose. Kaip žmogus gali turėti prigimtines teises, jei neturi prigimties? Kadangi neigiama filosofija, jie nėra pajėgūs suprasti, kad kiekvieno žmogaus siela yra nukreipta į tą patį transcendentinį tikslą – o tai ir sudaro vienodos visų žmonių prigimties esmę, būtent iš to gimė žmonių lygybės samprata. Todėl islamo pasaulyje nemanoma, kad visi žmonės savo prigimtimi yra lygūs – iš tiesų tik musulmonai vyrai lygūs, o nemusulmonai ir moterys turi visai kitokį statusą.

Kadangi neigiamas priežasties ir pasekmės ryšys, musulmonų pasaulyje beveik nevystomas mokslas. Saudo Arabijoje vis dar daug žmonių netiki, kad žmogus buvo išsilaipinęs mėnulyje. Ir ne tik dėl to, kad visur įžvelgia sąmokslą ar nežino, kas vyksta pasaulyje, bet pirmiausia todėl, kad šio fakto pripažinimas reikalautų priimti priežastinių ryšių grandinę, kuri jiems teologiškai nepriimtina. Kai kuriose islamo šalyse mokoma nesakyti, kad sumaišius vandenilį ir deguonį, gauname vandenį. Vietoje to teologiškai priimtina tik sakyti, kad sumaišius vandenilį ir deguonį Alacho valia sukuriamas vanduo. Pasigirsta ir siūlymų drausti gyvybės draudimą ar saugos diržus dėvėjimą automobiliuose. Jei tavo laikas atėjo, tuomet saugos diržo dėvėjimas – beprasmis, nes vis tiek neišgelbės. O jei tavo laikas dar neatėjo, tuomet saugos diržas nereikalingas.

Dauguma islamo mąstytojų net nebando spręsti problemų ir klausimų, susijusių su moderniuoju mokslu. Prigimtinio įstatymo neigimas pašalino patį mokslinių tyrimų objektą iš musulmoniškosios minties. Kadangi mokslo tikslas yra atrasti prigimtinius įstatymus, mokymas, jog šie įstatymai neegzistuoja, akivaizdžiai neigia mokslinių tyrimų tikslingumą. Būtent todėl islamo pasaulyje svarbaus mokslinio išradimo nebuvo jau daugiau nei 7 amžius.

Statistika rodo, jog Islamo bendradarbiavimo organizacijos (IBO), vienijančios musulmoniškas šalis, valstybėse vidutiniškai yra 649 tyrėjai/mokslininkai milijonui gyventojų, kai tuo tarpu pasaulio vidurkis siekia 2532, o Europos Sąjungos – 6494 (2010 m. duomenys). Pasaulyje 2009 m. buvo vos 10 šalių, kuriose per metus parašyta mažiau nei 20 mokslinių straipsnių ir 24 šalys, kuriose parašyta mažiau nei 100 mokslinių straipsnių. Tuo tarpu IBO valstybėse vidutiniškai parašoma tik po 15 mokslinių straipsnių. 57 IBO narėse kartu sudėjus 2009 m. buvo parašyta mažiau mokslinių straipsnių nei vienoje Didžiojoje Britanijoje[1]. Pakistane 1964-2007 m. sukurti vos 8 patentai, ir dalis jų užregistruoti čia gyvenančių užsieniečių[2]. Ispanija sukuria didesnį procentą pasaulio mokslinės literatūros nei 46 musulmoniškos šalys kartu sudėjus. Na, ir paskutinis faktas – per paskutinius 1000 metų arabų pasaulyje išversta tik 10000 knygų – tiek knygų Ispanija išverčia per vienerius metus[3].

Modernusis islamizmas

Itin margas ir skirtingas dabartinis islamo pasaulis, besidriekiantis nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno. Nors visur laikosi penkių pagrindinių islamo įsakymų, kultūriškai skirtingų šalių musulmonai yra labai skirtingi. Tačiau pastaruoju metu galima matyti, jog šį margą vaizdą bandoma homogenizuoti, o šio proceso varomoji jėga – islamizmas. Islamistai iki šiol negali susitaikyti su islamiškojo kalifato panaikinimu, kurį 1924 m. įvykdė Kemalis Atatiurkas. Būtent kaip reakcija į kalifato panaikinimą susikūrė pirmosios islamistinės organizacijos, tokios kaip 1928 m. įkurta Musulmonų brolija, siekusios kalifato atstatymo.

Modernusis islamizmas gali būti suprastas tik žvelgiant iš XX a. Vakarų ideologijų perspektyvos. Pirmieji modernaus islamizmo mąstytojai, tokie kaip Sayyidas Qutbas, buvo puikiai susipažinę su moderniąja Vakarų filosofija ir literatūra (Qutbas dvejus metus studijavo Jungtinėse Valstijose) ir kviesdami atkurti kalifatą naudojo XX a. totalitarinių ideologijų sąvokas bei metodus.

Po Pirmojo pasaulinio karo Hitleris pasinaudojo vokiečių nusivylimu dėl karo baigties ir davė jiems taip reikalingą paaiškinimą – Vokietijai buvo durta į nugarą. Kas buvo šie išdavikai, vidinis Vokietijos priešas? Žinoma, žydai. Tad Vokietija turinti pašalinti žydus ir tarsi apsivalyti prieš kovą su išorės priešu, kad sukurtų Trečiąjį Reichą ir įtvirtintų arijų rasės viršenybę. Panašiai ir islamistai siekia sutelkti visus musulmonus, jaučiančius nuoskaudas dėl dabartinės antrarūšės islamo valstybių padėties ir duoti jiems viltį apie kalifato atkūrimą. Greitai surastas vidinis priešas – tai islamistų kontroliuojamose šalyse gyvenantys krikščionys ir „nuo Alacho nusigręžę“ musulmonai. Jie turi būti ištrinti nuo žemės paviršiaus, kad būtų pasiruošta kovai su bedieviais Vakarais.

Tačiau islamas niekada nebūtų pasukęs šiuo keliu, jei pačioje jo tradicijoje nebūtų to, kas sudarė prielaidas šiam pasaulėvaizdiui suviešėti. Islamistams beliko tik praktiškai išskleisti, pasinaudojus Vakarų totalitarinių ideologijų veikimo metodais, jau daugybę amžių islamo pasaulyje dominuojantį žvilgsnį į Dievą, žmogų ir pasaulį. Tai, kas sujungė vyraujančią ašaritų teologinę mokyklą ir Vakarų totalitarines ideologijas moderniajame islamizme, buvo valios viršenybė.

Būtent ašaritų proto pažeminimas teologiniame lygyje yra islamizmo jungtis su moderniosiomis sekuliaristinėmis ideologijomis, taip pat žeminančiomis protą ir šlovinančiomis valią galiai. Moderniosios Vakarų ideologijos taip pat teigia, jog aukščiausias tikrovės elementas yra valia. Filosofija yra paprasčiausia racionalizacija savo valiai primesti – valiai dominuoti, valiai valdyti. O grynosios valios įrankis yra jėga. Politinis šio projekto išpildymas buvo nacionalsocializmas Vokietijoje ir bolševizmas Rusijoje. Marksas teigė, kad protas yra viso labo materialų jėgų išsidėstymo rezultatas. Su žmonėmis reikia ne diskutuoti, ne bandyti juos įtikinti. Vienintelis būdas pakeisti žmoniją – užvaldyti gamybos priemones ir tuomet jėga pakeisti žmonių mąstymą.

Jei valia ir galia laikomi tikrovės šaltiniais, tuomet ši tikrovė neišvengiamai baigsis totalitariniu režimu. Ir, kaip parodo islamo istorija, nesvarbu, ar šis tikrovės kaip grynosios valios supratimas kyla iš klaidingos teologijos, ar visiškai sekuliarizuotos ideologijos, kaip Vakaruose. Politinės pasekmės abiem atvejais tos pačios.

Kaip XX a. Vakarų ideologijos, islamizmas išganymo naštą užkelia ant politikos pečių – totalios politikos, kontroliuojančios kiekvieną gyvenimo aspektą, nes tik ji gali sukurti jų norimą rojų žemėje. Klasikine prasme islamizmas nėra religija. Ideologijos pasigriebia religijos žadamą rojų, tačiau jį nori įgyvendinti jau čia – žemėje, kai tuo tarpu krikščionybėje yra skiriamos žemiškoji ir anapusinė erdvės. Gyvenimas žemėje yra tarsi išbandymas, o galutinis teisingumas įgyvendinamas ne šiame ašarų klonyje, bet anapusiniame pasaulyje, prieš Dievo sostą. Tuo tarpu islamizmas yra ideologija, nes sunaikina perskyrimą tarp Dievo ir žmogaus karalysčių ir sau priskiria priemones pasiekti tobulam teisingumui jau šiame pasaulyje, arba, kaip teigė islamistų mąstytojas Sayyidas Qutbas, „iš žemės pašalinti visą neteisingumą“[4]. Idėja, kad jau šioje žemėje galima pasiekti tobulą teisingumą, yra bet kokios ideologijos šerdis. Ji greta realybės susikuria savąją realybės versiją ir reikalauja, kad realybė paklustų ideologijos keliamiems reikalavimams.

Islamistų teigimu, transcendentinis tikslas gali būti pasiektas žemiškomis priemonėmis, kai bus „sukurtas naujas pasaulis“. Verta pacituoti iš šiuos Qutbo žodžius, labai primenančios Markso beklasę visuomenę: „Visuotinis dieviškojo įstatymo priėmimas automatiškai reikš visišką žmogaus emancipaciją iš visų vergystės formų.“[5] O tam, kad būtų sukurtas šis „naujasis pasaulis“, žinoma, turi būti sunaikintas senasis. Ir tol, kol visas pasaulis nebus kontroliuojamas islamistų, kova tęsis – taip, kaip marksistai skelbė permanentinę revoliuciją, kol nebus visiškai sunaikinta buržuazinė tvarka.

Nors dauguma ideologijų yra sekuliarūs bandymai sunaikinti religiją, nes ji yra pagrindinė kliūtis šiųjų įsigalėjimui, jau daugybę amžių dominuojanti islamo doktrina nebuvo kliūtis islamizmui. Atvirkščiai – ašaritų doktrina paremtas islamas sukūrė prielaidas islamizmui. Neracionalaus Dievo koncepcija sukūrė teologinį pagrindą aklam smurtui kaip grynosios valios išraiškai. Kadangi graikiškąją mintį integruoti siekusi ir protą gynusi pusė islamo istorijoje pralaimėjo, buvo prarasta natūrali apsauga prieš totalitarinę ideologinę infekciją.

Mūsų dienų Europos globalistai neįstengia suprasti, kad religija gali būti svarbus veiksnys analizuojant politines aktualijas. Kokių nors mažumų diskriminacija, siekis praturtėti ir elementarus egoizmas – viskas gali, bet tik ne religija ir teologija. Ši pamiršta islamo istorija, kaip, beje, ir pamiršta krikščioniškosios Europos istorija, sukūrusi kiekvieną mūsų civilizacijos elementą, yra įrodymas, kad būtent atsakymai į pagrindinius žmogiškosios būties, tarp jų ir Dievo, klausimus ilgainiui lemia ištisų civilizacijų likimus.

Europai tai būtina suprasti dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, žinoma, tam, kad galėtų suprasti savo priešą ir blaiviai planuoti kovą su islamizmu. Tačiau nemažiau svarbi ir antroji priežastis – Europai būtina tokiu pačiu žvilgsniu pažvelgti ir į savo istoriją, kad pamatytų, jog ją siaubiančios totalitarinės ideologijos – tokio paties nusigręžimo nuo proto ir pasidavimo valios viršenybei pasekmė. Šia prasme Europa ir islamiškasis pasaulis panašūs, o krikščionys lieka įstrigę tarp islamizmo ir europietiškojo leftizmo, tapusių lyg bendrininkais krikščioniškosios civilizacijos naikinime. Arba tų griuvėsių, kurie iš jos liko.

[1]http://www.webcitation.org/query?url=http%3A%2F%2Fwww.sesric.org%2Ffiles%2Farticle%2F394.pdf&date=2013-12-21

[2]http://www.webcitation.org/query?url=http%3A%2F%2Fweb.archive.org%2Fweb%2F20101206151625%2Fhttp%3A%2F%2Fptonline.aip.org%2Fjournals%2Fdoc%2FPHTOAD-

[3] UNDP, Arab Human Development Report 2003.

[4] Sayyid Qutb, Milestones (Cedar Rapids: The Mother of Mosque Foundation), 56.

[5] Sayyid Qutb, Islam and Universal Peace (Plainfield: American Trust Publications), 27.

Nesėkmingai valdomas viešasis sektorius, korupcija ir nepotizmas, švietimo, socialinės ir sveikatos sistemų nesibaigianti krizė, nesuvaldomi emigracijos mastai, didelis savižudybių skaičius, milžiniška nelygybė – tai toks šiandieninės nepriklausomos Lietuvos vaizdas, tokie dviejų dešimtmečių valstybingumo kūrimo rezultatai.

– Daug metų kalbate apie mūsų šalies valdymo negeroves, apie būdus „laimės ekonomikos“ pagrindu sukurti sėkmingą ekonomiką, gerą visuomenę. Deja, per pastaruosius metus visuomenę vis pasiekdavo nauji korupciniai skandalai, o Lietuvą kiekvieną mėnesį palikdavo nauja banga ne tik jaunų, bet vyresnio darbingo amžiaus žmonių.

Ar Jūs manote, kad Lietuva pajėgi atsitiesti ir kažkaip išeiti iš šio užburto ekonominio ir socialinio nuosmukio rato?

– Suprasti Lietuvą, žvelgiant siaurai per ekonomikos prizmę, beveik neįmanoma. Tuo metu, kai ekonominis augimas įstojus mums į Europos Sąjungą buvo vienas sparčiausių regione, šiandien turime kitą liūdną vaizdą, kuris toli gražu neatitinka visuomenės gerovės idealo.

Tai savižudybių, emigracijos augantis skaičius, korupcija, nelygybė, skurdas ir pan. „Laimės ekonomika“, kurią bandau populiarinti Lietuvoje, geba atsakyti, kodėl žmonės emigruoja netgi sparčiai kylant pajamoms.

Žvelgiant siauru aspektu, verslui yra gerai, nes jie turi mažesnes sąnaudas ir didesnius trumpalaikius pelnus. Bet tolesnėje perspektyvoje, tas pats verslas kenčia nuo mažos paklausos regionuose ir negali uždirbti didesnių pelnų, nes pajamų pasiskirstymas visoje Lietuvoje yra tragiškas, o mes vieni iš pirmaujančių pagal nelygybės rodiklius Europos Sąjungoje ir netgi pasaulyje.

Tradicinė klasikinė neoliberali ekonomika iš esmės ignoruoja nelygybės, teisingumo, socialinio kapitalo klausimus. Juk neužtenka žinoti, kad BVP (bendrasis vidaus produktas) auga, bet reikia įvertinti ir tai, kaip jis pasiskirsto ir ar tas pasiskirstymas yra teisingas.

Ir jeigu neoliberalai ignoruoja šiuos klausimus, tai „laimės ekonomika“ ypatingai pabrėžia teisingumo aspektus ir ypač vadinamą procedūrinį teisingumą – ar tos pajamos yra uždirbtos teisingai?

Neoliberalus šito diskurso ignoravimas veda į visišką reliatyvumą. Kaip sakė žymus ekonomistas Paulas Krugmanas, jei vienas teigia, kad Žemė apvali, o kitas, kad ji plokščia, nešališkas asmuo turi apibendrinti, jog „abi pusės turi savo argumentų“.

Pagrindinės viešojo sektoriaus dalys savaip bandė spręsti šitos finansinės sausros fenomeną. Gydytojai ėmė masiškai imti „vokelius“, todėl, kad oficialus finansavimas buvo juokingai mažas. Aukštasis mokslas nudreifavo į standartų kritimą ir masiškumą, kas padarė tą mokslą iš esmės jau nebe aukštuoju. Pensininkams valdžia skiria beveik dvigubai mažiau BVP procentų, negu yra Europos vidurkis, ir būtent iš čia kyla didžioji skurdo dalis Lietuvoje.

Žmonės, kurie mąsto per „laimės ekonomikos“ prizmę, nesunkiai atsako į šituos klausimus. Akivaizdu, kai jei pinigai
uždirbti per korupcinius sandorius, per machinacijas viešuosiuose pirkimuose, per nepotizmą, arba perkant įstatymus (turiu galvoje garsųjį „Leo LT“ projektą), tai mąstantys žmonės lengvai atskiria grūdus nuo pelų, mato, kada tie pinigai uždirbti sąžiningai, o kada ne.

Taigi, to teisingumo Lietuvoje trūksta visais aspektais. Ir, natūralu, kad lietuviai, būdami pakankamai socialiai jautrios būtybės, renkasi palikti šalį, kurioje moralinis klimatas pakankamai prastas, nes čia politika yra neskaidri, gyvenimo starto sąlygos ekonomikoje smarkiai nevienodos, nes viešajame sektoriuje tebeklesti savųjų įdarbinimas.

Korupcijos, neskaidrumo pilna ir privačiame sektoriuje. Čia neproporcingai didelė dalis žmonių dirba už minimalią algą, kuri vos viršija skurdo ribą.

Žvelgiant siauru aspektu, verslui yra gerai, nes jie turi mažesnes sąnaudas ir didesnius trumpalaikius pelnus. Bet tolesnėje perspektyvoje, tas pats verslas kenčia nuo mažos paklausos regionuose ir negali uždirbti didesnių pelnų, nes pajamų pasiskirstymas visoje Lietuvoje yra tragiškas, o mes vieni iš pirmaujančių pagal nelygybės rodiklius Europos Sąjungoje ir netgi pasaulyje.

Politikai klauso ekonomistų mėnesį prieš rinkimus ir mėnesį po rinkimų, po to tampa arogantiški ir visažiniai. Bet ir tuo metu, kai jie klauso, dažniausiai negirdi. Didelė problema išryškėjo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sakyti politikams, kad mažas Lietuvos biudžeto dydis tampa vis labiau nesuderinamas su Lietuvos išsivystymo lygiu.

Tikrasis verslo elitas, kaip geras šachmatininkas, visada žiūri kelis žingsnius į priekį. Jis supranta, kad tokiomis sąlygomis, kai trūksta paklausos regionuose, kai trūksta darbo jėgos, nes jaunimas masiškai palieka šalį, sėkmingas verslas egzistuoti negali. Taigi, verslui ne tiek svarbūs yra biurokratiniai suvaržymai, kliūtys, kaip mėgsta pabrėžti mūsų politikai ar tie patys verslo elito rykliai. Svarbiausia verslui yra paklausa ir jos perspektyvos. Jeigu to nėra, nebus ir tvaraus verslo plėtros modelio.

Su šiuo netoliaregišku požiūriu Lietuvoje tenka kovoti jau keliolika metų ir labai sunku pralaužti šiuos ledus. Nors, kai kas ir pavyksta. Štai apie „laimės ekonomiką“ jau pradėjo kalbėti vienu metu net kelios partijos, kurios žada įvesti kaštų ir naudos analizę.

– Ar Lietuva su dabartiniu politiniu elitu turi šansų išlipti iš skurdo ir pasirūpinti visais žmonėmis, o ne tik saujele turtingųjų?

Politikai dosniai žarsto priešrinkiminius pažadus, kurie vėliau dažnai labai prasilenkia su jų galimybėmis. Pavyzdžiui, nueinantis nuo valdžios posto premjeras Algirdas Butkevičius teisinosi, kodėl neįvykdė duotų pažadų.

Jis teigė, kad jo partijos valdymo metais paaštrėjo geopolitinė padėtis ir reikėjo daugiau lėšų skirti ne pensijų ar atlyginimų didinimui, o šalies gynybai. Ar būsimieji Seimo nariai bent prieš rinkimus konsultuojasi su ekonomistais?

– Politikai klauso ekonomistų mėnesį prieš rinkimus ir mėnesį po rinkimų, po to tampa arogantiški ir visažiniai. Bet ir tuo metu, kai jie klauso, dažniausiai negirdi. Didelė problema išryškėjo prieš penkiolika metų, kai pradėjau sakyti politikams, kad mažas Lietuvos biudžeto dydis tampa vis labiau nesuderinamas su Lietuvos išsivystymo lygiu.

Kitaip tariant, buvo jau tada matyti, kad valstybės funkcijos bus finansuojamos neadekvačiai, ir tas neadekvatumas sukurs problemas, nuo kurių mes ir pradėjome mūsų pokalbį. Penkiolika metų socialdemokratai, pasikeisdami su konservatoriais, ignoravo šitą problemą, kas nemaža dalimi ir sukūrė tragišką situaciją Lietuvoje.

Pavyzdžiui, jeigu Lietuva (procentais nuo BVP) surenka 26 proc. mokesčių, o estai 33 proc., tai nereikia stebėtis, kad policininkas Estijoje uždirba 1000 eur, o pas mus 400 eur.

Pagrindinės viešojo sektoriaus dalys savaip bandė spręsti šitos finansinės sausros fenomeną. Gydytojai ėmė masiškai imti „vokelius“, todėl, kad oficialus finansavimas buvo juokingai mažas. Aukštasis mokslas nudreifavo į standartų kritimą ir masiškumą, kas padarė tą mokslą iš esmės jau nebe aukštuoju. Pensininkams valdžia skiria beveik dvigubai mažiau BVP procentų, negu yra Europos vidurkis, ir būtent iš čia kyla didžioji skurdo dalis Lietuvoje.

Didžioji dalis mokesčių naštos tenka vienai visuomenės grupei, kuri dirba pagal normalias darbo sutartis. Tos normalios darbo sutartis apmokestinamos 55 proc. nuo algos „ant popieriaus“ (tai 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, ir 40 proc. socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai). Tuo pat metu, kai 2002 m. siūliau tą reformą, turėjome didelę grupę žmonių, kurie dirbo pagal verslo liudijimus, išsipirkdami minimalią sumą nuo mokesčių. Bet vidutinis tokio liudijimo turėtojas sumokėdavo 8 kartus mažiau mokesčių, negu vidutinis darbininkas!

Baigiant įsipareigojimais gynybos srityje, Lietuva daug metų „zuikiavo“ neskirdama dviejų procentų gynybai, nes tiesiog turėjo neadekvačiai mažą biudžetą. Dabar tarsi partijos jau atkreipė dėmesį į tai, kad negalime taip toliau gyventi ir turi būti atitikimas tarp valdžios vykdomų funkcijų ir jų finansavimo adekvatumo.

Priešingu atveju, neišvengsime korupcijos ir neteisingumo, nelygybės ir tarptautinių įsipareigojimų nevykdymo.

Dėl rinkiminių pažadų neįvykdymo priežasties, ponas A Butkevičius gudrauja, nes iš esmės jo vyriausybė nesiėmė rimtesnės reformos, kuri buvo siūloma šioje srityje. Jau ketvirtam premjerui, pradedant A. Brazausku, A.Kubiliumi, A. Butkevičiumi ir baigiant S. Skverneliu, siūlau būsimų reformų paketą, kuriame yra numatyta, kaip spręsti šias Lietuvos problemas, kaip turime susitvarkyti su milžiniška šešėline ekonomika ir tuo „gyvulių ūkiu“, kuris egzistuoja mokesčių sistemoje.

Priešingu atveju, risimės pakalnėn, kaip ritomės iki šiol. Neapleidžia viltis, kad gal pagaliau kažkas pasikeis šitoje srityje.

– Nuokrytis, prasidėjęs kartu su pasauline ekonomikos krize, nuo 2008 metų buvo juntamas nuolat. Lietuvoje krizės suvaldymas, vykęs labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių sąskaita, nebuvo populiarus didžiosios visuomenės akyse.

Ar tikrai vadinamoji naktinė mokesčių reforma, kuri, kaip manoma, pamažu sunaikino viduriniąją Lietuvos klasę ir dar labiau pagilino nelygybės prarają, buvo būtina tokiais siekiais ir rezultatais? Beje, šią mokesčių reformą labai kritikavo Lietuvos Laisvosios rinkos instituto apologetai.

– Gera mokesčių sistema turi veikti pagal kelis principus. Vienas jų yra horizontalusis teisingumas, kai negalima diskriminuoti žmonių pagal pajamų šaltinį, nes tai veda, kaip minėjau, į „gyvulių ūkį“ ir į situaciją, kuri šiuo metu yra Lietuvoje.

Didžioji dalis mokesčių naštos tenka vienai visuomenės grupei, kuri dirba pagal normalias darbo sutartis. Tos normalios darbo sutartis apmokestinamos 55 proc. nuo algos „ant popieriaus“ (tai 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, ir 40 proc. socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai). Tuo pat metu, kai 2002 m. siūliau tą reformą, turėjome didelę grupę žmonių, kurie dirbo pagal verslo liudijimus, išsipirkdami minimalią sumą nuo mokesčių.

Bet vidutinis tokio liudijimo turėtojas sumokėdavo 8 kartus mažiau mokesčių, negu vidutinis darbininkas! Pavyzdžiui, autorinės sutartys būdavo tokia finansinio apmokestinimo forma, kuriai nebuvo taikoma iš viso jokių įmokų „Sodrai“. Ūkininkai irgi kažkodėl turėjo savo specialų mokesčių režimą.

Vidutinio rajono gyventojų struktūra atrodo taip: vyrauja pensininkai ir kiti ekonomiškai neaktyvūs žmonės, kurie gyvena iš pašalpų ir jų gyvenimo būdas toks, kad jie sukuria paklausą tik „bambalių“ pardavėjams. Na, dar yra šiek tiek viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie dirba mokyklose, savivaldybėse ar bibliotekose ir pan.

Šaržuojant iki 2008 metų galiojusį mokestinį absurdą, galima būtų teigti, kad didžiausių mokestinių nuolaidų nusipelnė, bet kažkodėl jų neturėjo, santechnikai, kurie valė visų tokių pagal šią mokesčių antisistemą dirbusių veikėjų kanalizacijas.

Taigi, tokia situacija nebuvo tvari ir kažkas turėjo imtis to nepopuliaraus vaidmens, kad tą „gyvulių ūkį“ apvalytų. Taigi Laisvosios rinkos instituto apologetai gali kalbėti ką nori, bet mano galva, tai niekaip nebuvo suderinama su teisingumu. (…) Jie turi savo padalinį Seime – Liberalų sąjūdį, bet rimtų valdžios svertų kol kas neturi.

Kai juos turės, galės bandyti žaisti šitą anarchiją, šitą lengvatų žaidimą, kuris ir privedė prie pasekmių, apie kurias šiandien ir kalbame: biudžetas mažiausias Europos Sąjungoje, gausybė žmonių dėl to skursta arba pradeda korumpuotis, nes negauna adekvataus finansavimo iš biudžeto.

– Naujoji valdžia aktyviai deklaruoja bandymus suvienyti „dvi Lietuvas“, kurias skiria ne tik turtinė nelygybė, bet ir socialinio, kultūrinio ir ekonominio aktyvumo poreikiai.

Kaip manote, ar Seimo daugumai pavyks sukurti tokią valstybės socialinę politiką, kuri taptų patraukli visoms socialinėms visuomenės grupėms, gyvenančioms ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir periferijose?

– Regionų klausimas yra didžioji Lietuvos egzistencinė problema. Pasaulio lietuvių jaunimo suvažiavime neseniai dariau pranešimą apie dvi Lietuvos ekonomikas. Viena jų telkiasi Vilniaus regione, kur sukuriamas net 40 proc. BVP, o kita – visuose likusiuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Sostinė šiuo metu jau viršija ES pajamų vidurkį, o tai reiškia, kad regionuose pajamų vidurkis kai kuriais atvejais beveik tris kartus mažesnis, negu Vilniuje.

Natūralu, kad ta antroji, kitų regionų ekonomika reaguoja į tokias disproporcijas dviem būdais – išorine emigracija, apie kurią visi kalba, bet ir vidine emigracija, kuriai dėmesio skiriama mažiau.

Jauni žmonės stengiasi ištrūkti iš provincijos ir atvažiuoti į Vilnių ar Kauną, nes darbo vietų pasiūla šiuose miestuose yra kur kas didesnė, ekonominės, kultūrinės ir kt. galimybės visai kitokios.

Vidutinio rajono gyventojų struktūra atrodo taip: vyrauja pensininkai ir kiti ekonomiškai neaktyvūs žmonės, kurie gyvena iš pašalpų ir jų gyvenimo būdas toks, kad jie sukuria paklausą tik „bambalių“ pardavėjams. Na, dar yra šiek tiek viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie dirba mokyklose, savivaldybėse ar bibliotekose ir pan.

Turime pagaliau suprasti, kad demografinė krizė Lietuvoje yra ateitis, kuri jau įvyko. Po keliolikos metų turėsime didėjantį miestų vaiduoklių skaičių. Miestas vaiduoklis nėra naujas reiškinys pasaulio istorijoje. Netgi JAV yra vietų, kurios nusėtos ištuštėjusiais miesteliais ir jų vienintelė funkcija iš esmės būti pramoga turistų grupėms.

Taigi, manau, tokiomis sąlygomis nelabai sukursi gyvybingą verslą. Todėl politikams, matyt, metas pripažinti, kad žaidimas tiek su išorine, tiek su vidine emigracija yra praloštas ir laikas nustoti kišti didelius europinius pinigus į tuos regionus, kurie yra ant išnykimo ribos. Jie pagaliau turi suprasti, kad miestelio centrinių gatvių išgrindimas brangiomis trinkelėmis ar likusių žvyrkelių išasfaltavimas nelabai ką pakeis ir tai bus tik pinigų metimas į balą.

Geriausias pavyzdys yra trys milijardai litų europinės paramos, kurią mūsų politikai įkišo į vandentvarkos darbus miesteliuose. Dar visai neseniai kai kurių miestelių gatvės buvo išvagotos vandens vamzdynais, prie kurių niekas nei norėjo, nei galėjo jungtis, nes, padarius tokias investicijas, vanduo pradėjo kainuoti gerokai brangiau.

Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą, jeigu su skolos krize susidurs tokios didelės šalys kaip Italija.

Arba kitas pavyzdys. Kaimo vietovėse prieš kelis metus buvo renovuotos mokyklos, sukišti dideli pinigai žinant, kad tose mokyklose po kelių metų nebebus mokinių. Ką turime? Šiandien visoje Lietuvoje stovi krūvos tuščių, bet labai gražiai suremontuotų mokyklų. Ir taip yra vien dėl to, kad politikai tokiu būdu norėjo įsisavinti Europos pinigus. Ne investuoti protingai, bet įsisavinti. Čia ir yra didžioji Lietuvos bėda.

Turime pagaliau suprasti, kad demografinė krizė Lietuvoje yra ateitis, kuri jau įvyko. Po keliolikos metų turėsime didėjantį miestų vaiduoklių skaičių. Miestas vaiduoklis nėra naujas reiškinys pasaulio istorijoje. Netgi JAV yra vietų, kurios nusėtos ištuštėjusiais miesteliais ir jų vienintelė funkcija iš esmės būti pramoga turistų grupėms.

Turistai galės miestus vaiduoklius lankyti ir mūsų šalyje, galės pasižiūrėti, kaip atrodė XXI amžiaus ištuštėjusi vargo Lietuva.

Bet politikai turbūt bus paskutiniai, nenuleidę rankų šiame žaidime, ir tai bus dar viena kaina, kurią mes sumokėsime už tai. Naujomis asfaltuotomis gatvėmis jie viso labo stengiasi maksimizuoti savo perrinkimo naujai kadencijai tikimybę, o ekonomistams telieka įvertinti šio neefektyvaus politinio žaidimo kainą.

– Ar su dabartine mokesčių politika Lietuva gali būti patraukli užsienio investuotojams? Formuojama viešoji opinija skambino pavojaus varpais, kai viena po kitos Lietuvoje ėmė užsidarinėti tarptautinės verslo grupės, savo veiklas perkeldamos į kitas šalis. Ar tikrai šiame ekonominiame žaidime Lietuva daug pralošė?

Anot tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūros „Investuok Lietuvoje“ lyderių, tai nėra blogą lemiantis ženklas. Pasak jų, vienų įmonių išėjimas tiesiog atvėrė kelius kitiems investuotojams. Kokia būtų Jūsų nuomonė apie tai?

– Egzistuoja dar vienas populiarus mitas, susijęs su užsienio investicijomis. Nuo ko labiausiai priklauso sprendimas investuoti?

Pirmiausiai, nuo taip vadinamųjų „gravitacijos“ veiksnių – ar didelė rinka, ar geros vidaus paklausos perspektyvos, ar yra geografinis artumas su išsivysčiusiomis ekonomikomis.

Kas iš to, kad kaimo kasininkė turi patį pažangiausią kasos aparatą, bet jeigu paklausa mažėja, jos darbo našumas mažės. Mažėjant darbo našumui, nėra iš ko kelti algų ir ydingas ratas užsidaro.

O tie pelno mokesčių tarifai, biurokratiniai suvaržymai ar darbo kodeksai yra santykinai antraplaniai.

Tačiau Lietuvoje dažnai ir daug kalbama apie antraeilius dalykus, kaip antai, kiek dienų užtrunka atsidaryti verslą. Tarsi verslui svarbu, ar tai truks vieną dieną, ar savaitę?

O gravitacijos veiksniai ir parodo, kodėl investicijos koncentruojasi Vilniuje – paklausa yra didelė, nepaisant to, kad darbo jėga Vilniuje yra santykinai brangi.

Juk žirklės kerpa abiem ašmenimis ir niekas nežiūri tik į kaštus, nes dar žiūri ir į potencialias pajamas, kurias gali gauti. Todėl investicijos nenori eiti į regionus, nes tiesiog ten nebėra darbo jėgos, ypač kvalifikuotos, kuri jau seniai tupi miestuose, „anglijose“ ir kitose pasaulio vietose.

Kai politikai bus linkę žiūrėti, kaip paklausa susijusi su investicijomis ir su darbo našumu, tai pradės suprasti, kas vyksta, nes iki šiol valdžios atstovams atrodė, kad našumas susijęs tik su tuo, ar turime pažangias technologijas. Kas iš to, kad kaimo kasininkė turi patį pažangiausią kasos aparatą, bet jeigu paklausa mažėja, jos darbo našumas mažės.

Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą, jeigu su skolos krize susidurs tokios didelės šalys kaip Italija.

Mažėjant darbo našumui, nėra iš ko kelti algų ir ydingas ratas užsidaro.

Negalime reziumuoti, kad visi verslai permanentiškai atsikraustė į Lietuvą. Jeigu trūksta darbo jėgos, jos bus ieškoma kitose šalyse, jeigu trūks programuotojų, jų suras Indijoje. Toks globalinis kapitalizmas, nieko nepadarysi.

Žinoma, kad mokesčių sistema, verslo reguliavimas irgi turi būti tobulinama.

– Praėjusio Seimo valdžia ypač džiaugėsi tuo, kad euro įvedimas Lietuvoje vyko sklandžiai, o iki vadinamojo „kalafioro“ skandalo, pagal buvusį premjerą ministrą Algirdą Butkevičių, rinkos kainos buvo sureguliuotos ir nekilo.

Gal todėl viešoje erdvėje nuolat eskaluojama kaimyninės Lenkijos mažų kainų politika, apie tai, kaip lietuviai ten kuria „milijoninius“ pelnus „biedronkoms“, „lidlams“ ir kitoms vietos prekybos verslo grupėms.

– Nors Lenkija irgi yra įsipareigojusi įsivesti eurą savo šalyje, tačiau kol kas ji elgiasi pragmatiškai – nelenda į šiuo metu nepatrauklią euro zoną, kuri nesugeba susitvarkyti savo ekonomikos.

Tie struktūriniai pavojai, nesugebėjimas spręsti nedarbo, ūkio nuosmukio problemų daro euro zoną pernelyg pavojinga, kad ten vertėtų kišti galvą.

Lietuva, įsivesdama eurą, išrašė tuščią čekį, į kurį kažkas įrašys didelę sumą, jeigu su skolos krize susidurs tokios didelės šalys kaip Italija.

Jeigu apie išstojimą iš ES pradės galvoti ne tik britai, bet italai, prancūzai ir pan., nežinia, kuo visas didysis politinis projektas baigsis. Todėl pragmatiška pozicija būtų buvusi palaukti, kuo visa tai baigsis, pažiūrėti, ar pavyks Europai susitvarkyti su krize. Kol kas euro zona yra vienintelis regionas pasaulyje, kuris vos pasiekė prieškrizinį pajamų lygį, nors krizė prasidėjo visai ne Europoje, o JAV. Tai daug pasako apie ekonominės politikos nesėkmes ir dėl visų šių priežasčių aš nebuvau euro įvedimo šalininkas.

Kas dėl kainų po euro įvedimo, tai buvusią valdžią nuo didelio visuomenės pykčio išgelbėjo tai, kad tuo pat metu krito pasaulinės naftos kainos, o tai leido atpiginti degalus, šilumą. Kaip žinia, dujų kaina koreliuoja su naftos kainomis.

Tuometis premjeras A. Kubilius šito dalyko nepadarė, nes jo prioritetai buvo visai kiti. Mano galva, tai buvo neteisingi prioritetai. Jis važinėjo po pasaulį ir siekė pritraukti žinių ekonomikos užsienio investuotojus, kurie vėliau sukūrė šiek tiek darbo vietų. Deja, jie sukūrė jas žmonėms, kurie jau turėjo darbus! Pavyzdžiui, visada darbų turintys programuotojai pradėjo dirbti naujose darbo vietose už didesnę algą Vakarų kompanijoms.

Bendroje infliacijoje nesimatė to maisto ir paslaugų pabrangimo, nes jis buvo atsvertas energijos kainų mažėjimo. Po euro įvedimo paslaugų kainos akivaizdžiai padidėjo. Dalis to padidėjimo yra objektyvus, nes valdžia kėlė ir minimalią algą.

Ir šiaip algų didėjimas Lietuvoje jaučiamas, nes pradeda trūkti darbo jėgos. Kadangi našumą gana sunku didinti paslaugų sektoriuje, o, kai kada, iš viso neįmanoma, tai natūraliai didėja paslaugų savikaina.

Žinoma, didžiulės grupės žmonių, kurių pajamos iš esmės užšaldytos, kalbu apie pensininkus ir apie tuos paprastus valstybės tarnautojus, kurių bazinis algos koeficientas nėra keliamas jau devynerius metus (kaip buvo sumažintas po krizės, taip ir liko toks), gyvenimas dėl kylančių kainų natūraliai pablogėjo.

Taigi, jeigu nebūtų visiškai nuo valdžios nepriklausomo naftos kainų kritimo, tai pasipiktinimas būtų buvęs dar didesnis. Žinoma, buvęs premjeras prisiima visą atsakomybę už šilumos kainų sumažėjimą sau, ir tai irgi simptomatiška, nes politikai labai dažnai nesugeba atskirti, kas yra jų nuopelnas ir kas ne. Na, nebent jie įrodytų, kad jie numušė naftos kainas.

– Vienas iš emigraciją skatinančių veiksnių yra nedarbas. Tuštėjančioje Lietuvoje, pagal Lietuvos darbo biržos duomenų registro duomenis, gruodžio 1 d. buvo 135,3 tūkst. darbo ieškančių žmonių – 7,6 proc. proc. visų šalies darbingo amžiaus gyventojų. Lietuvoje netekę darbo, žmonės jaučiasi atstumti valstybės.

Tarsi valstybinės Darbo biržos turi nemažai pasiūlyti, daug įvairių įdarbinimo programų, bet realybėje tas procesas vyksta nelabai efektyviai. Panašiai efektyvumo trūksta ir kitose valstybinėse įstaigose. Tai jau tokia bendra „nemokšiškumo“ tendencija. Ką apie tai manote?

– Nedarbas nemaža dalimi yra blogos politikos pasekmė. 2008 metais, kai prasidėjo krizė, pasiūliau neblogą planą, kaip greičiau ir neskausmingiau tą krizę įveikti. Tuo metu turėjome disbalansą nekilnojamojo turto rinkoje.

Bankai lengvai dalino paskolas ir pūtė NT burbulą. Planas buvo toks – masiškai renovuoti senus daugiabučius namus. Tai būtų leidę išvengti nedarbo, kurio didžiąją dalį lėmė žmonės, dirbę ir darbą praradę statybų sektoriuje. Nors tie žmonės dirbo burbuliniame sektoriuje, mes galėjome juos įdarbinti gerokai prasmingesniame, masinės namų renovacijos projekte.

Juk puikiai žinome, kad žmonių, baigusių aukštąsias mokyklas, nedarbo tikimybė yra kelis kartus mažesnė nei nekvalifikuotų darbininkų. Taigi, iš esmės sužlugdžius masinės renovacijos projektą, bedarbiai statybininkai patraukė į anglijas, airijas ir norvegijas, o konservatoriai herojiškai ėmė pirkti „dujų adatas dujų narkomanams“.

Kitaip tariant, schema būtų veikusi už tuos pinigus, kurių būtume neišsiuntę Gazpromui už dujas. Tai būtų leidę vienu metu padidinti šalies energetinį efektyvumą, sumažinti priklausomybę nuo Gazpromo ir „užkurti“ ekonomiką. Deja, valdžia pasirinko investuoti į naujas dujas, o ne renovuoti namus ir po to juos kūrenti biokuru.

Tuometis premjeras A. Kubilius šito dalyko nepadarė, nes jo prioritetai buvo visai kiti. Mano galva, tai buvo neteisingi prioritetai. Jis važinėjo po pasaulį ir siekė pritraukti žinių ekonomikos užsienio investuotojus, kurie vėliau sukūrė šiek tiek darbo vietų. Deja, jie sukūrė jas žmonėms, kurie jau turėjo darbus! Pavyzdžiui, visada darbų turintys programuotojai pradėjo dirbti naujose darbo vietose už didesnę algą Vakarų kompanijoms.

Bet kuri etinė pozicija, pradedant senuoju teisingumo filosofu Jeremy Benthamu ir baigiant moderniuoju John Rawlsu, teigia, kad pirmiausia reikia rūpintis pačiais vargingiausiais ir pačiais silpniausiais. Tie silpniausi ir yra eiliniai darbuotojai, darbininkai, kurie dažnai nėra aukštos kvalifikacijos.

Juk puikiai žinome, kad žmonių, baigusių aukštąsias mokyklas, nedarbo tikimybė yra kelis kartus mažesnė nei nekvalifikuotų darbininkų. Taigi, iš esmės sužlugdžius masinės renovacijos projektą, bedarbiai statybininkai patraukė į anglijas, airijas ir norvegijas, o konservatoriai herojiškai ėmė pirkti „dujų adatas dujų narkomanams“.

Grandioziniai projektai, tokie kaip dujų terminalas ar vamzdis į Lenkiją, iš esmės nesprendžia pamatinės problemos, kad šalis priklauso nuo dujų. Bet Lietuva turėjo visas galimybes tų dujų iš esmės atsisakyti.

Neturime sunkiosios pramonės, o kiaurus būstus šildyti rusiškomis dujomis, manau, yra nacionalinio saugumo pagrindų silpninimas. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip prasti prioritetai ir negebėjimas suprasti esmės iš tiesų skandina Lietuvą.

– Kokia jūsų nuomonė apie viešojo sektoriaus biurokratinį neveiksnumą? Ar jis nestabdo Lietuvos ekonominio vystymosi?

– Kalbėjome apie viešąjį sektorių, kad jis yra finansiškai nudrenuotas. Tad nėra ko stebėtis, kad biurokratiniame sluoksnyje pradeda dominuoti žmonės, kurie arba menkos kvalifikacijos, nes sutinka dirbti už tą nedidelę algą, arba yra apsukrūs veikėjai, kurie net nesiruošia iš tos algos gyventi, nes būdami viešajame sektoriuje bando kažką pavogti ar apeiti bendrojo finansavimo schemas per viešąsias įstaigas ir pan.

Taigi viešajame sektoriuje linkę koncentruotis rizikai mažiausiai pakantūs biurokratai, kurie apsistato biurokratinėmis procedūromis, sukuria vadinamas biurokratines „kaskadas“ ir vėliau tai labai gerai matyti realiame gyvenime, kai eiliniam žmogui reikia surinkti dešimtis parašų, norint gauti statybos ar kavinės atidarymo leidimą.

Tai šitas perteklinis biurokratizmas dėl perdėto biurokratų atsargumo vienareikšmiškai trukdo šalies plėtrai. Lietuvai reikia Singapūro lygio reformų, kad galėtume pritraukti į viešąjį sektorių protingus žmones.

Pavyzdžiui, Singapūre konstituciškai įtvirtinta politika – žmogus, dirbantis iš esmės tą patį darbą, tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje turi gauti analogišką atlyginimą. Kai pasižiūri į jų vyriausybės narių CV ir pamatai, kas valdo Singapūrą, tampa aišku, kodėl jie atliko tokį šuolį.

Žinios įgytos geriausiuose pasaulio universitetuose, žmonės, dirbę privačiame sektoriuje, ateidami dirbti į viešąjį sektorių, atsineša puikias praktikas, efektyvumo siekimą, sprendimų priėmimo kultūrą.

Jie yra labai pilietiškai nusiteikę, nes tapti korumpuotu Singapūre labai rizikinga – visuomenė tave visiems laikams ekskomunikuos iš savo gretų ir tau bus didžiulė gėda, jeigu tave pagaus darant kažką neskaidraus, neetiško. Lietuvoje to beveik neturime.

Priešingai, pas mus valstybės apgaudinėjimas dažnai traktuojamas kaip šaunumo požymis, kurį atsinešėme iš sovietinių laikų, nes juk pavogti iš kolūkio grūdų maišą buvo šaunumo požymis.

Žodžiu, turime tokią situaciją ir be radikalesnių reformų turėsime užsistovėjusią balą, kuri kaip girnapusė trukdys mums eiti į priekį.

– Dėkoju už pokalbį.

Žmonės, sakantys, kad nacionalizmas negali būti suderintas su demokratija, nieko nesupranta ir nežino, kaip atsirado Tautų pavasaris ar postmodernios tautinės valstybės. Taip LRT RADIJUI sako filosofas Alvydas Jokubaitis.

Žmonės, sakantys, kad nacionalizmas negali būti suderintas su demokratija, nieko nesupranta ir nežino, kaip atsirado Tautų pavasaris ar postmodernios tautinės valstybės. Taip LRT RADIJUI sako filosofas Alvydas Jokubaitis.

Pasak istoriko Alvydo Nikžentaičio, moderni tauta yra vertybė, kuri ateina dar iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų.

Vakariečiai šiek tiek išsikvėpę

Galima būtų sutikti su teiginiu, kad civilizacijų susidūrimai – amžina žmonijos būsena, nes tuos susidūrimus matome visą laiką, jau nuo neandertaliečių laikų, kai vyko kovos dėl maisto ir kitų dalykų. Bet, jei pasižiūrėsime į šiuolaikinį pasaulį ir palyginsime, kas vyko iki Antrojo pasaulinio karo, pamatysime labai aiškiai pasikeitusią judėjimo kryptį, sako A. Nikžentaitis.

„Iki Antrojo pasaulinio karo žmonės iš Vakarų žygiuodavo į Kryžiaus karus prieš musulmonus į rytus. Jeigu jie atrasdavo naujus žemynus, kurdavo kolonijas. O dabar kryptis pasikeitusi – dabar pas mus atkeliauja žmonės iš tų kraštų, į kuriuos anksčiau keliavo Vakarų pasaulio žmonės“, – pastebi A. Nikžentaitis.

Jo nuomone, iš dalies netgi galima sakyti, kad kartojasi Romos imperijos laikotarpis: anksčiau romėnai bandydavo įsitvirtinti barbarų žemėse, o dabar barbarai veržiasi į senąją Europą. Kad vakariečiai šiek tiek išsikvėpę, anot A. Nikžentaičio, patvirtina keli aiškūs požymiai: „Pirmas pavyzdys – kada vakarų europietis ar baltaodis amerikietis tapo pasaulio bokso sunkiasvoriu čempionu? Labai seniai. Kitas pavyzdys – metų senumo įvykiai Kelne, kai įvyko susidūrimai tarp musulmonų atvykėlių ir vietinių gyventojų. Tada niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad neįvyko muštynių – vokiečių vyrai visiškai negynė savo moterų. Tai rodo, kad vakariečiai praradę ne tik savo vyriškumą, bet ir norą kovoti už savo teises. Tai labai pavojingas dalykas.“

Vakarų civilizacija – griūvanti Romos imperija?

Filosofas A. Jokubaitis su apokaliptine Vakarų civilizacijos vizija ir nuomone, kad esame griūvanti Romos imperija, nesutinka. „Romos istorijos pabaigos pabaiga yra įdomiausias laikotarpis – istorikai iki šiol nežino, kodėl Romos imperija baigėsi. Vieni mano, kad dėl ekonominių priežasčių, kiti – dėl migracijos, treti – dėl kariuomenės, dar kiti – dėl krikščionybės. […] Pabaigoje buvo visai gerų imperatorių,bet kažkas nebeveikė“, – kalba A. Jokubaitis.

Jo teigimu, istorija nesikartoja ir šiandien Vakarai bent jau kariniu požiūriu vienareikšmiškai pranašesni ir bent šiuo atžvilgiu mums niekas negresia, nors problemų neabejotinai yra: „A. Nikžentaitis teisus, kad mūsų galia traukiasi S raidės pavidalu. Bet kol kas, kol yra JAV, mes dar esame civilizacijos stūmimo priekyje.“

Negalima taip skubėti, nes to rezultatas – sukaltas dirbtinis darinys, kuris anksčiau ar vėliau turėjo pradėti braškėti. Šiais metais tai ir prasidėjo. Kitais metais, greičiausiai bus nuotykių su euro valiuta

 A. Jokūbaitis

Kita vertus, svarsto A. Jokubaitis, Vakarų miestai tokie išsigandę, nes, kaip romėnai pasakytų, barbarai, šiandien vadinami teroristais, jau yra tarp mūsų. „Išgąstis suprantamas – mes tokio dalyko Vakaruose nesame ilgai turėję. […] Įtampa tarp Vakarų ir islamo civilizacijos kaip reta didelė. Bet visi teiginiai apie konfliktą tarp civilizacijų yra nemoksliniai, turbūt net nefilosofiniai – jie visada įgauna politinę prasmę“, – kalba filosofas.

Pasakyti apie tai, kad vyksta konfliktas su kita civilizacija, mano A. Jokubaitis, reikia turėti drąsos, o iš politinio korektiškumo kol kas nereikėtų taip kalbėti, juo labiau kad toks teiginys apskritai ginčytinas.

Mes patys save nuginkluojame

Paklaustas, ar Vakarų civilizacija prarado tapatumą, A. Nikžentaitis sako, kad su tokiu požiūriu ne visai sutiktų, be to, tiesiog reikia išvažiuoti iš Europos – tada iš karto suprasi, kas yra europietiškumas ir kas yra Europa. „XXI a. Europos mes jau negalime tapatinti su krikščioniška Europa, nes krikščioniškas elementas šiek tiek iš Europos išplautas. Bet, kalbant labai bendrai, europietiškumo esmę sudaro pats europiečių gyvenimo būdas, naudojimasis laisvėmis, supratimas, kad esame laisvi žmonės. Europietiškumo pagrindas, mano galva, ir yra laisvės plačiąja prasme sąvoka“, – mano istorikas.

„Brexit“ irgi yra augančio nacionalizmo padarinys. Aš jau nekalbu apie JAV. Mano supratimu, tie, kas kalba apie jungtines Europos valstybes, tiesą pasakius, tik kenkia bendrai Europos Sąjungos (ES) idėjai.

A. Nikžentaitis

Arabų pasaulyje, primena jis, buvo kelios revoliucijos, bet jos prie nieko neprivedė arba privedė prie dar blogesnių dalykų, tad demokratija, kažkuria prasme ateinanti iš Romos laikų, ir toliau išlieka mūsų tapatybės stuburu ir tam tikru europietiškumo simboliu.

A. Jokubaitis mano, kad problema iš tikrųjų yra – Vakarai, labiausiai pastūmėję mokslą, techniką ir kitus dalykus, pamatė, kad tai, kas yra čia, jau turi ir kitas pasaulis: „Kitos civilizacijos kyla ir ekonomiškai, paaiškėjo, kad jos moka daryti tuos pačius dalykus, kurie buvo mūsų pranašumo pagrindas. Ir kai mes jau matome žmones, kurie yra iš kitų civilizacijų, pradedame sakyti, kad jie yra tik žmonės – mes nebematome skirtumo dėl jų religijos, priklausomybės kultūrai ir civilizacijai.“

Tam tikra prasme, svarsto filosofas, mes šiuo atžvilgiu patys save nuginkluojame – tai, kas buvo mūsų stiprioji pusė, pradeda tapti silpnąja puse.

ES prognozuoja griūtį

Skaitykite daugiau

Beveik nuo pat Mastrichto sutarties, 1992 metais pagimdžiusios politinę Europos Sąjungą, kritikai kalba apie demokratijos deficitą Europoje. Skelbdamasi demokratijos kūrėja ir skleidėja Europos Sąjunga dėl savo institucinės sąrangos yra nedemokratinė, nes neatstovauja ES šalių piliečių nuostatų ir jai vadovauja nerinkti (paskirti) politikai. Kaip seniai pastebėta, jei būtų valstybė, pati ES negalėtų tapti ES nare, nes neatitiktų demokratiškumo kriterijų.

Nedemokratijos triumfas „demokratinėje“ sąjungoje

Nors vadinamasis demokratijos deficitas reiškiasi daugeliu formų, skaudžiausiai per europiečių pasitikėjimą ES kertanti ir kartu svarbiausia to išraiška – ES piliečių valios ignoravimas. Jo pasekmės demokratijai Europoje juo skaudesnės, kuo šis ignoravimas akivaizdesnis arba kuo svarbesnis svarstomas klausimas. Tiek Graikijos skolų problema, tiek migrantų antplūdis spręsti su demokratijos principais nesuderinamais metodais, kai ES valstybės narės privalėjo įgyvendinti sprendimus, kuriems aiškiai nepritarė valstybių nacionalinė valdžia (svarbiausia, priemones įgyvendinti turinčių šalių) ir piliečių dauguma. Europos Sąjunga iriasi į priekį krizėmis, tačiau kas kartą jas sprendžia trypdama demokratijos principus.

Galima pažvelgti į porą kraštutinių atvejų. Prieš porą metų ES piliečiai, naudodamiesi Lisabonos sutartyje numatyta piliečių įstatymo iniciatyvos teise, surinko daugiau 1,8 milijono parašų, kad Europos Parlamentas svarstytų siūlymą sustabdyti ES finansavimą tyrimams su žmogaus embrionais. Formaliai reikalingas milijonas parašų viršytas kone dvigubai, tačiau siūlymą teikti turėjusi ir tuo metu komunisto J.M. Barroso vadovauta Europos Komisija tiesiog atmetė siūlymą. Labai simboliškai ir kartu tiesmukai parodyta, kad demokratinėmis pilietinėmis teisėmis ES gali naudotis tik tie, kurių pažiūros atitinka ES institucijose vyraujančią pažangos ideologiją.

Kita vertus, visai ne tiesmukai, bet nepaprastai svarbiu klausimu ES ignoruoja piliečių valią ir šiandien. Visoje Europoje 2016 metais augo nepasitenkinimas Europos integracija ir populiarėjo nuostata, kad daugiau galių turėtų būti sugrąžinta nacionaliniams parlamentams. Ir Lietuvoje ne kartą rašyta, kad po Brexit ES nuo griūties išgelbėti arba pražudyti gali pasirinkimas tarp integracijos mažinimo arba tolesnio gilinimo. Sekant europines apklausas, žmonės visoje Europoje šiandien trokšta mažesnės integracijos. Dar birželio mėnesį idėją, kad reikėtų suteikti daugiau galių Europos Sąjungai, palaikė atitinkamai 6 proc. britų, 8 proc. graikų, 9 proc. lenkų, 13 proc. švedų, 17 proc. vengrų, 21 proc. italų, 24 proc. olandų, 26 proc. vokiečių ir t.t. Manančių, kad galias reikia grąžinti šalių parlamentams buvo bent dvigubai daugiau, o kai kur, pavyzdžiui, Graikijoje ir Jungtinėje Karalystėje – 68 ir 65 proc. Vienintelės išimtys tarp didžiųjų šalių buvo Prancūzija ir Ispanija, kur visuomenės tolygiai susiskaldžiusios šiuo klausimu. Tačiau Prancūzijoje net 55 proc. norėtų referendumo dėl išstojimo ir vasaros duomenimis net 48 proc. balsuotų „už“. Apskritai šiandien Europoje net ne reformuoti Sąjungą, o ją palikti nori vidutiniškai 36 proc. gyventojų. Kai kuriose šalyse pasitraukimo iš ES šalininkų skaičius šiomis dienomis auga tiesiog drastiškai: Suomijoje jis šoko nuo 29 iki 40 proc., Graikijoje – nuo 36 iki 48 proc. (apklausa atlikta lapkričio-gruodžio sandūroje).

Tokiame kontekste gana akivaizdu, kad ES institucijos turėtų ieškoti priemonių atliepti šį ES šalių piliečių norą: grąžinti dalį galių šalių parlamentams, mažinti Europos Teisingumo Teismo kišimąsi į šalių teisę, siaurinti piliečių nepasitenkinimą keliančias programas. Tačiau politinis elitas mano, kad žino geriau. Dar daugiau, tas pats elitas bijo, kad rinkimai gali į jų vietą iškelti „radikalus“ ir skuba įtvirtinti savąją įvairovėje suvienytos Europos viziją, kurios niekas nebenori ir kuri nieko neatstovauja. Europos Parlamento Konstitucinių reikalų komitete vyko diskusijos dėl Europos Sąjungos institucinės reformos ir pritarta šiems liberalo, buvusio Belgijos premjero Guy Verhofstadto siūlymams: 1) sujungti Europos Komisijos ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkų pareigybes; 2) sumažinti ES šalims taikomų sutarties išimčių skaičių; 3) sumažinti Europos Komisijos narių skaičių; 4) vykdyti Europos Komisijos pirmininko rinkimų kampaniją visose ES šalyse; 5) sukurti Europos gynybos sąjungą ir ES užsienio reikalų ministro pareigybę. Visa tai, o ypač šalims taikomų išimčių naikinimas, yra labai aiškūs žingsniai gilesnės integracijos ir federalizacijos link. To neslėpė ir pats siūlymų iniciatorius, negailėjęs kritikos vienintelei demokratinei ES institucijai – Tarybai, kurioje vyrauja praktika priimti sprendimus bendru sutarimu, dėl ko esą „gaišinamas brangus laikas“.

Siūlymai 2017 m. pradžioje bus svarstomi Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, tačiau vien tai, kad jie neužgesinami pradinėje stadijoje, liudija ES „nuosaikiųjų“ valdančiųjų ryžtą griauti ES toliau einant prieš Europos piliečių valią. Demokratijos deficito problema aktuali kaip niekada anksčiau, nes pribrendo situacija, kai būtent tai gali tapti tiesiogine ES griūties priežastimi.

Demokratijos deficitas

Demokratijos deficitas nurodo visą eilę problemų. Nacionalinių valstybių vyriausybių kompentecijas perduodant ES, vyksta piliečių kontrolės kiekvienu iš jų atveju mažėjimas. Tai neišvengiama ne tik dėl su kiekviena papildoma valstybe nare menkstančio likusių valstybių narių ir jų piliečių balsų „svorio“, bet ir todėl, kad pridedant naujas valdžios pakopas, ilgėja „atstumas“ tarp priimamo sprendimo ir piliečių, kuriuos bet kokia demokratinė valdžia turi atstovauti. Sąjungos sąranga taip pat iškreipia balansą tarp valstybių narių vykdomosios ir leidžiamosios valdžios organų: nacionalinių vyriausybių atstovai ES Taryboje turi galią priimti teisės aktus, kurie yra įpareigojantys ir kartu varžantys nacionalinius parlamentus. Perėjus prie kvalifikuotos daugumos balsavimo ES Taryboje sukuriama situacija, kai savo valstybės interesus gynę atstovai vėliau yra įpareigoti įgyvendinti galimai kitų Sąjungos narių balsų dauguma priimtus, tačiau šaliai nepriimtinus sprendimus. Europos Parlamentas šio balanso neištaiso, kadangi neturi tam reikalingų galių, o jo nariai yra nutolę nuo visuomenės. Nors EP galias vis bandoma didinti, tačiau rinkėjų pasitikėjimo šia institucija kaip jų valios atstovavimo mechanizmu tai nestiprina, ką atspindi nuosekliai mažėjantis dalyvavimas rinkimuose į EP (nuo 61,99 proc. 1979 metais iki 42,61 proc. 2014 metais). Be to, Europos Parlamento rinkimai yra dominuojami nacionalinių politinių darbotvarkių, o europinės partijos rinkėjams nėra nei žinomos, nei svarbios. Dėl ES valdžios viršenybės principo Vyriausybės gali būti priverstos vykdyti politiką, kuriai nepritaria nei jos, nei jų valstybių piliečiai.

Prie demokratijos išbalansavimo ES prisideda ir neribotos Europos Teisingumo Teismo teisėjų galios (ES teisė turi viršenybę nacionalinės teisės atžvilgiu ir yra privalomojo pobūžio), paneuropinės idėjos ir Europos Parlamentas, kuris tariamai atstovauja kol kas neegzistuojantį Europos demosą (politinę bendruomenę), ką liudija atvirai deklaruojamos tokio demoso kūrimo pastangos. Šių problemų aktualumą tik paaštrino faktas, kad pati Europos Sąjunga demokratiją deklaruoja esant viena pagrindinių savo vertybių ir šalims narėms kelia aukštus demokratiškumo kriterijus. Taigi su metais ir naujomis, nebūtinai sėkmingai ratifikuotomis ES sutartimis, formavosi vis naujos diskusijų apie ES demokratijos deficitą „bangos“.

Demokratijos esmė ‒ piliečių valios atstovavimas, ieškant jų daugumą atstovaujančių sprendimų. Demokratija reikalauja, kad valdžia kiltų iš politinės bendruomenės valios ir kad jos sprendimai atitiktų politinėje bendruomenėje svarstomu klausimu dominuojančias nuostatas, taip pat atsižvelgiant į demokratiškai pasiektą susitarimą dėl to, kuriais klausimais dauguma negali primesti savo valios mažumai (pavyzdžiui, žmogaus teisės). Tiesa, praktikoje šio principo ne visada laikomasi. Priešingai, jis neretai apverčiamas žmogaus teises panaudojant kaip priemonę piliečių daugumai primesti mažumos valią atitinkančius sprendimus. Bent normatyviai, kiekvienos politinės jėgos pretenzija į valdžią remiasi pažadu, jog jos sprendimai atitiks jai mandatą suteikiančios visuomenės dalies pažiūras ir preferencijas. Nors populizmo ir korupcijos krečiama nacionalinė politika dažnai faktiškai yra toli nuo šio idealo, jai įmanoma to siekti, nes egzistuoja politinė bendruomenė, kurią ji atstovauja ir iš kurios valios kyla tokios valdžios teisė valdyti.

Demokratijos deficito aiškinimai ir vaistų paieškos

Demokratijos deficito problema dažniausiai nagrinėjama kaip techninis demokratijos veikimo kokybės klausimas. Mokslo darbuose siūloma daug institucinės sąrangos reformomis arba naujomis techninėmis priemonėmis paremtų būdų šiam deficitui sumažinti. Kartais bandoma tiesiog pabėgti nuo problemos. Esama teigiančių, kad demokratiškumo reikalavimas nėra visiškai pagrįstas, kadangi įprastai yra keliamas nacionalinėms valstybėms, o ES tokia nėra. Toks aiškinimas vargiai gali būti pagrįstas. Nėra pagrindo teigti, kad demokratiškumo reikalavimas turi būti keliamas tik nacionalinei valstybei ir negalioja jokiai kitai politinės organizacijos formai. Priešingai, jis turėtų galioti bet kuriai demokratiškumą postuluojančiai politinei sistemai, kadangi yra neatsiejamas nuo reprezentatyvumo ir atstovaujančio, tad tam tikros politinės bendruomenės valią atitinkančio, sprendimų priėmimo. Vadinasi, demokratiškumo reikalavimas galioja bet kam, kas artikuliuoja politinę valią ir priima politinius sprendimus ‒ kaip savivaldos, taip ir viršnacionaliniu lygmeniu demokratiškumo kriterijus atitikti reikia ne dėl konkrečios politinės formos (nacionalinės valstybės), o dėl turimos kompetencijos priimti politinius sprendimus. Debatuose dėl ES demokratijos deficito įprasta remtis prielaida, kad Europos Sąjunga, nors nėra nacionalinė valstybė, yra politinis vienetas. Kaip tokia, ji deklaruoja savo demokratiškumą ir pačią demokratiją kaip vieną esminių europinių vertybių, todėl jei Europos Sąjunga iš tiesų yra politinis vienetas, jai galioja tie patys demokratinės politinės santvarkos kriterijai kaip ir nacionalinei valstybei.

„Tradicinė“ akademinė diskusija apie demokratijos deficito problemą vyksta tarp kelių stovyklų. Pirmoji neigia demokratijos ES trūkumą kaip problemą, reikalingą struktūrinių pokyčių. Ją atstovaujantieji žvelgia į ES demokratiją kaip pakankamą arba tobulintiną, išsprendžiant konkrečius jos veikimo nesklandumus. Kalbant apie Europos demosą, dalis autorių teigia nesant europiečių kaip demoso, todėl ir ES „žmonių valdžia“ yra neįmanoma. Kiti su jais nesutinka aiškindami, kad reikiamų institucijų įsteigimas ir kiti instituciniai pataisymai leistų sukurti ir demokratijai būtiną europinį demosą.

Visuomenėje visada yra nesutarimų, todėl demokratija reikalauja daugumos, o ne vienbalsių sprendimų. Tačiau sprendimų priėmimas daugumos valia remiasi prielaida, kad tiek dauguma, tiek mažuma priklauso tai pačiai bendros tapatybės ir bendrą vertybinį vardiklį turinčiai žmonių grupei, kas leidžia visuomenei priimti daugumos sprendimus kaip „savus“, t.y. sprendimus, paremtus tuo, ką dauguma tos visuomenės narių laikė esant bendrojo intereso išraiška. Daugumos valia priimami demokratiniai sprendimai netenka legitimumo (valdomųjų pripažinimo), kai politinės bendrijos bendrumo jausmą pakerta per dideli etniniai, religiniai, kultūriniai ar net socialiniai skirtumai. ES nesant demoso, neįmanoma ir demokratinė žmonių valdžia, nes politiškai besijausdami pirmiausiai vokiečiais, britais ir prancūzais, o ne europiečiais, žmonės europinių institucijų sprendimus laiko ir laikys nelegitimiais. Akcentuojantieji europinio demoso nebuvimą palaiko tarpvyriausybinių ir konsensusu paremtų ES sprendimų priėmimą svarbiausiais klausimais. Jie mano, kad EP galių stiprinimas tik pagilins demokratinio deficito problemą, nes neatstovaus jokios savivaldžios politinės bendrijos ir tebus priemonė vieniems žmonėms valdyti kitus žmones.

Tuo tarpu antroji stovykla tiki institucinių reformų teigiamu poveikiu demokratijai Europoje. Neegzistuojantį europinį demosą atstovaujančio EP galių didinimas ar kvalifikuotos daugumos balsavimų įvedimas Taryboje šių reformų šalininkų teigimu, gali padėti sukurti europinį tapatumą ir bendrumo jausmą per institucijas „iš viršaus“. Europos šalių piliečių nesitapatinimą su ES šių reformų šalininkai kildina iš menkų europiečių galimybių dalyvauti ES sprendimų priėmime, „toli nuo žmogaus“ vykstančios ir, palyginti su nacionaline, itin uždaros ir sudėtingos europinės politikos.

Europinio demoso sukūrimu tikintys autoriai paprastai remiasi ir Jürgeno Habermaso „konstitucinio patriotizmo“ idėja ir viliasi ją pritaikyti kaip klijus ES politiniam kūnui. Konstitucinio patriotizmo koncepcija siūlo ugdyti piliečių prieraišumą ir įsipareigojimą ne pačiai valstybei ir jos nacionalinei tapatybei, o jos Konstitucijos teisiniams principams. Lojalumo objektas turėtų būti santvarka, taigi salyginai lengvai kintantis. Konstitucinis patriotizmas taip pat susiduria su problema, kad izoliuotas individas nėra politinis subjektas. Abstraktus individas turi neatimamas žmogaus teises, tačiau jos lieka abstrakcijomis, kol nėra apibrėžtos bendruomenės, kuri jas galėtų realiai įgyvendinti. Formalios taisyklės, bendri įstatymai ir konstitucinės normos nepajėgia sukurti socialinio ryšio ir politinio subjektiškumo, ką laidavo moderno politinės tautos. J. Habermasas pateikia ir savitą ES demokratijos deficito teoriją, kuri remiasi nuostata, jos įmanoma ne atstovavimu, o žmogaus teisių užtikrinimu pagrįsta naujos rūšies demokratija. Europos Sąjungos politikai nevengė šia jiems itin parankia, kone prie atvejo pritaikyta teorija teisinti savo antidemokratiškumo, tarsi žmogaus teisių apsauga galių atstoti piliečių valios atstovavimą.

Randasi autorių, svarstančių, ar ES demokratijos deficitas nevirsta demokratijos bankrotu. Analizuodami finansų krizės sprendimui pasitelktus mechanizmus, į dėl kurių vykusius debatus ne tik neįtraukti piliečiai, bet daugelis nacionalinių lyderių ir parlamentų įpareigoti vykdyti „iš viršaus“ nuleistus sprendimus, jie konstatuoja, kad demokratinį teisėtumą pasiryžta paaukoti dėl piniginės sąjungos išgelbėjimo. Galutinė to pasekmė gali būti Europos Komisijos ir Ekonomikos ir finansų reikalų tarybos (ECOFIN) dominuojamos įtakos zonos sukūrimas, kuris nacionalinę politiką paliktų be jokio turinio, vos daugiau nei administracinių sprendimų vieta. Teigiama, kad tuo momentu ES demokratijos deficitas pavirs demokratijos bankrotu, o ES – klubų (tokių kaip euro zona) klubu. Aišku, kad tai joks ne sprendimas demokratinės sąjungos ateičiai. Interesais grįstos bendruomenės iš esmės negali būti politinės. Politinė bendrija yra tokia, kuri suinteresuota visapusišku savo kaip visumos valdymu ir išlikimu, tuo tarpu interesais grįstas grupes domina tik sprendimai konkrečiose srityse, t.y. vienais klausimais jos yra bendruomenės, o kitais klausimais jų niekas nesieja ir savo politiškumą jos praranda. Jokia interesų grupė ar kita dalinė, viso suverenumo neturinti europinės visuomenės dalis negali pretenduoti į politinės valdžios legitimaciją ir iš jos kylančius demokratiškus sprendimus.

Parašyta nemažai studijų apie europinio demokratijos subjekto kūrimo eigą, skirtingas taikomas priemones ir netenkinančius tarpinius rezultatus, tačiau vengiama klausimo, ar apskritai įmanoma politinėmis ir finansinėmis priemonėmis sukurti save suvokiantį europinį demokratijos subjektą, kaip būtiną, nors nežinia, ar pakankamą sąlygą viršnacionalinių institucijų valdomos ES demokratiškumui užtikrinti.

Trūkstamo Europos demoso problemą pripažįstantys autoriai siūlė skirtingas prieigas šiai problemai apeiti. (1) Larry Siedentopas siūlo iš esmės viduramžių Vakarų krikščionijos simuliakrinės imperijos principų taikymą, kuriam nėra prielaidų ir kurio negalimumą jau įrodė ES „tėvų kūrėjų“ pirminio projekto nesėkmė. (2) Jürgenas Habermasas viliasi, kad į vieną pasaulinę kultūrą asimiliuoti individai būtų palanki terpė konstituciniam patriotizmui, tačiau ignoruoja faktą, kad tokia universali tapatybė nesudaro pakankamai sąlygų pastoviam bendrapiliečių solidarumui, reikalingam politinio darinio stabilumui. (3) Pierre’as Manentas prieštarauja tokiems požiūriams ir teigia, kad betautė demokratija nėra įmanoma, o bandymai ją sukurti nepasiteisins ir nepadės išspręsti demokratijos Europoje likimo klausimo. Toks demokratijos deficito problemos aiškinimų žemėlapis galiausiai priverčia pagrįstai abejoti, ar demokratinė Europos Sąjunga yra apskritai įmanoma.

Pierre`as Manent, žmogaus religija ir totalitarizmo šešėlis

Būtent tą teigia prancūzų politikos filosofas Pierre`as Manentas. Pasak jo, demokratija Europoje bandoma atsieti nuo tautų ir būtent dėl to išgyvena gelminę krizę. Bandymas sukurti demokratišką Sąjungą pasitelkus vykdomą tautų asimiliacijos strategiją yra nevaisingas ir negali pavykti. Demokratinę politiką bandoma pakeisti procedūriniu teisės valdymu. Norima pakeisti tiek valstybingumo formą, „peržengiant“ tautinę valstybę, tiek ir politinę santvarką, kuriant demokratinį valdymą vietoje demokratijos. Nors europiečiai norėtų, kad politinio kūno apibrėžimui užtektų paties demokratiškumo postulavimo, taip nėra ‒ tam, kad taptų politiniu kūnu, ES turi apsibrėžti, kas ir ką svarstys demokratiniu keliu (A world beyond poltics, p. 68). Kaip minėta, norint save valdyti, reikia egzistuoti kaip apibrėžtam vienetui, taigi būti politiniu subjektu. Tačiau Europos integracijos projektas nėra suinteresuotas nei apsibrėžimu, nei piliečių savivalda.

„Europiečių savitumas tas, kad jie nepaprastai kilniai ir didžiadvasiškai atviri žmogiškajam bendrumui arba universalumui. […] minime Europą tik tam, kad ją panaikintume. Juk mes pripažįstame tik žmoniją [ir] netrokštame saviškos būties“ (A world beyond politics, p. 77-78). P. Manentas daug dėmesio skiria beribės ES plėtros perspektyvai, begaliniam atvirumui bendražmogiškos tapatybės paieškoms. ES egzistuoja kaip skirtybių atsisakiusio individų bendrabūvio modelis. Ji neapsibrėžia ir nenori apibrėžti savo tapatybės stabiliais kriterijais, nes tai reikštų begalinės plėtros perspektyvos atsisakymą. Vietoje to ES savo tapatybės pagrindu renkasi universalias žmogaus teises, kurias teoriškai galima eksportuoti visai žmonijai, o bet kokią jas pripažinusią politinę bendriją įtraukti į postpolitinės (nes neapsibrėžiančios) Sąjungos sudėtį. Savo ruožtu pats privalomų pripažinti žmogaus teisių sąrašas yra lankstus ir kintantis. Aiškus ES tapatumo apsibrėžimas kriterijais, kurie negalėtų būti pritaikyti visai žmonijai, reikalautų atsisakyti begalinės plėtros perspektyvos, o ES egzistuoja būtent kaip universalus postnacionalinės ir postpolitinės būties modelis.

P. Manentas atkreipia dėmesį, kad šiandieninėje Europoje dominuoja savotiška panašumo aistra, vedanti būtino žmonijos suvienodėjimo linkme. Europiečiams nebepakanka pripažinti ir gerbti kiekvieno žmogaus žmogiškumą ‒ reikia kitą matyti kaip tokį patį (Demokratija be tautų, p. 9). Natūraliai, tokiame vienodėjimo procese bet kokie žmonių empirinį skirtingumą atskleidžiantys kolektyviniai tapatumai tampa kliūtimi ir yra matomi kaip panaikinimo reikalaujančios stigmos. Europos elitas bando kurti sąjungą kaip tuščią socialinę erdvę be jokio siūlomo turinio, kurioje kiekvienas žmogus gali rasti sau vietą („Repurposing Europe“). Tačiau modernios nacionalinės valstybės, kurios iki šiol vienintelės sugebėjo užtikrinti demokratijos veikimą, kaip tik ir remiasi tokiais neuniversalų kultūrinį turinį turinčiais kolektyviniais tapatumais, iš jų kylančiu lojalumu ir savo-svetimo skirtimis. „Humanitarinės vertybės yra pagirtinos, tačiau jos nėra produktyvios kuriant bendruomenę“ („Human Unity Real and Imagined“). Būtent dėl šios priežasties Europos politiniame mąstyme įsigalinti žmogumi kaip tokiu grįsta „žmogaus religija“ ir skirtybių neutralizacija reikalauja atsisakyti ir suverenios valstybės politinės formos, kurioje žmonių panašumai ir skirtumai yra aiškiai artikuliuojami ir prasmingi.

Šio proceso ašimi, P. Manento teigimu, pretenduoja tapti nuo bet kokios teritorijos ar tautos atsiskyrusi vadinamoji pagrindinė žmogiškumo agentūra, besistengianti vis labiau plėsti grynosios demokratijos, arba demokratijos be tautos, ribas. Iš esmės ši betautė demokratija yra demokratinis valdymas, itin gerbiantis kolektyvinių skirtumų nežinančias žmogaus teises ir stiprią kolektyvinę valią keičiantis į visas gyvenimo sritis plintančiomis ir politinę valią išstumiančiomis taisyklėmis (Demokratija be tautų, p. 11). Jas europiečiams vis griežčiau diktuoja įvairios nerinktos agentūros, administracijos, teismai ir komisijos, ką P. Manent apibūdina kaip rafinuoto despotizmo įsigalėjimą (Demokratija be tautų, p. 47-48).

Taigi greta apsibrėžimo problemos ES egzistuoja ir principinis prieštaravimas tarp piliečių valios atstovavimo ir pasirinktų ES veikimo principų. Piliečių valia demokratijoje gali būti nukreipta prieš žmogaus teisių plėtrą ir užtikrinimą, tačiau ES demokratija suvokiama būtent per individo teisių apsaugą ir tą užtikrinančius mechanizmus. Taip suvokta „demokratija“ Europos Sąjungai nėra iššūkis. Priešingai, ji jau įgyvendinta. Tačiau bėda ta, jog, nors ES vadovaujasi tikrovės samprata, kur individas gali valingai steigti tikrovę ir prasmes, demokratijos samprata yra per giliai įsišaknijusi europiečių politinėje mintyje ir kasdienėje politinėje patirtyje, kad pasiduotų tokiam performulavimui ir nustotų savo tikrosios – demokratijos kaip atstovavimo ‒ prasmės. Ypač Vakarų Europoje vis kylantis nepasitenkinimas atstovavimo trūkumu ir „Briuselio primetamais sprendimais“ akivaizdžiai liudija atotrūkį tarp ES institucijų steigiamo konstrukto (demokratijos kaip žmogaus teisių apsaugos) ir europiečiams žinomos istorinės ir politinės tikrovės (demokratijos kaip piliečių valios atstovavimo). P. Manentas atmeta galimybę pripažinti žmogaus teisių užtikrinimą naująja demokratijos samprata ir įvardija tai demokratiniu valdymu. Demokratija kaip atstovavimas Europoje išlieka neatsakytu iššūkiu.

ES kviečiant įteisinti visas kultūras, į „pasaulinę vidutinę klasę“ įsiliejančios tautos turi išsižadėti savo praeities, pasižyminčios „netolerancija ir priespauda“. Kadangi bet koks didelis kolektyvinis skirtumas kelia pavojų žmonijos vienybei, reikia, kad skirtumas būtų mažas. Taip barbariškiausios praeities bruožai tampa gerbtinos kultūros elementais, nes vienintelis tikrai blogas dalykas yra galvoti, jog viena gyvenimo forma yra blogesnė už kitas (Demokratija be tautų, p. 13). Būtent tuo paaiškinamas iš pažiūros prieštaringas sekuliarios ir žmogaus teises gerbiančios Europos atvirumas ir atlaidumas politiniam islamui ir jo diktuojamomis viešojo elgesio normomis besivadovaujančioms musulmonų bendruomenėms. Islamas Europoje egzistuoja kaip jos postpolitiškumo lakmusas: tik priimdama jo normas, nesuderinamas su europietiškumu kaip atvirumu, Europa patvirtina savo kaip bendražmogiško universalumo bastiono statusą („Repurposing Europe“). Šis tiksliai užčiuoptas santykis su islamu savaip atskleidžia ir atviro tapatumo kaip politinės vienybės pagrindo utopiškumą. ES piliečiai vienu metu turi gerbti postmoderniąsias žmogaus teises ir jausti būtent šia pagarba grįstą pilietinį bendrumą su tais, kuriems leidžiama šias normas atmesti. 2016-ieji metai Europoje aiškiai atskleidė tokio mąstymo praktinius pavojus. Jeigu ES atvirumas yra neribotas, europiečiais mėginti tapti gali bet kas, o senieji europiečiai negali atimti šios teisės net iš tų, kurie akivaizdžiai nesutinka su šia absoliutaus atvirumo vizija. Migrantų krizė – kraupus to paveikslas.

ES įsigalėjusį skirtumų nežinančios, tiksliau, juos ignoruojančios žmonių vienybės idealą P. Manentas vadina „žmogaus religija“. Jo teigimu, XXI amžiaus pradžia šiai religijai tapo savotišku kerų sklaidymosi laikotarpiu. „Rugsėjo 11-osios teroristinis išpuolis JAV atskleidė, kad dabartinę žmoniją skiria daug didesnės ir sudėtingesnės sienos nei manyta – nesusikalbėjimo. Iki tol skatintas ir šlovintas skirtingumas ir teisė į jį parodė, kaip viso labo estetiškai suvokti skirtumai – kaip menki, patogūs įsilieti į vieningą žmoniją“ (Demokratija be tautų, p. 33-34). „Žmogaus religijos“ atsisakymas turėtų būti pirmas žingsnis alternatyvios, demokratiją išsaugoti leidžiančios Europos vizijos link. „Kartu paaiškėjo, kad (šiuo atveju, tarpvalstybinis) bendravimas savaime nesukuria bendrijos. Norint pasiekti savitarpio supratimą reikia priklausyti tai pačiai ar bent panašia politine sistema ir kolektyvine patirtimi pasižyminčiai politinei bendruomenei. Ir tai tėra būtina, tačiau ne pakankama sąlyga“ (Ten pat).

P. Manentas nesileidžia į aiškinimus, kodėl savitarpio supratimui būtinai reikalinga, tačiau nepakankama yra bendros kolektyvinės patirties siejama politinė bendruomenė. Šis klausimas gerokai anksčiau atsakytas liberalų-komunitarų ginču. Modernius individus nuo visų karo prieš visus jų pačių įsteigta valstybė apsaugo arba prievarta, arba skatindama bendrumo ir per jį solidarumo jausmus bendruomenėje. Tačiau reikiamo pobūdžio bendrumas neatsiranda iš bendrų interesų, bendražmogiškų vertybių ar į ateitį nukreiptų idealų. Priešingai, jis reikalauja jau anksčiau egzistuojančių ir būtinai skirtingumą nuo kitų žmonių parodančio turinio. Istoriškai toks turinys pasitvirtino esąs kultūrinis. Jį pripažįstanti ir gerbianti valstybingumo forma gali pretenduoti užtikrinti civilizuotą solidarumą ir jo įgalinamą pilietinę laisvę.

Miestas-valstybė ir valstybė-tauta yra vienintelės politinės formos, sugebėjusios (bent jau demokratiniame etape) glaudžiai susieti civilizaciją ir laisvę. Valstybė-tauta rado būdą, kaip modernybėje valdyti didžiausias žmonių grupes, paliekant jas laisvas. Tik suvereni valstybė pajėgi tuo pačiu metu apibrėžti ir nustatyti abstrakčią „nacionalinio atstovavimo“ vietą ir vadinamąjį piliečių lygybės lygmenį, be kurių demokratinis atstovavimas neįmanomas. Be suverenumo politinis darinys neišvengiamai nukrypsta į oligarchinės valdžios formą (Demokratija be tautų, p. 40). Būtent tokį virsmą Europai prognozuoja P. Manent. Taip yra, nes ES mėgina konfliktą tarp liberalizmo ir komunitarizmo arba tarp liberalizmo ir demokratijos išspręsti niveliuodama tautas, tai yra atsisakydama solidarumo kaip individų taikos pagrindo. Vienintelis kitas kelias suvaldyti individų troškimų konkurencijai yra „valstybės“ prievarta. Tokiu atveju ES neišvengiamai veda prie totalitarinio valdymo, kuris įsitvirtina, kai negalima stabilizuoti politinio gyvenimo formų.

Taigi, Europai siunčiama dvejopa žinia. Pirma, demokratiją Europoje reikia gelbėti nuo dabartinio jos integracijos projekto, kuris yra iš esmės nesuderinamas su demokratijos kaip atstovavimo išsaugojimu. Antra, demokratiją Europoje galima išsaugoti ir tam reikalingi valingi veiksmai formuluojant alternatyvius Europos tautų vienybės pagrindus. „Kol elitai linksta Europą laikyti niekiu, tuščia erdve, kurioje nėra nieko bendra, arba daugiausia kultūra be religinio ir tautinio turinio, dauguma europiečių su tuo nesutinka. Nepaisant pusę amžiaus trukusių kone vieningos valdančiosios klasės pastangų, dauguma europiečių vis dar gyvena savo senųjų tautų tikrovėje ir peršokimo į postnacionalinę Europą perspektyva, kad ir ką šis veiksmas reikštų, nėra tikėtina“ („Repurposing Europe“, 2016). Kritikuojamas elitų projektas nebuvo priimtas ES piliečių, priešingai, būtent piliečių masėse šiandien kyla tokio integracijos kaip žmonijos vienijimo projekto atmetimo reakcija. Nusivylimas prarastu atstovavimu liudija, kad nepaisant kritiško požiūrio į nacionalinių vyriausybių darbą, europiečiai brangina pačios demokratijos idėją. Be to, „europiečiai gyvena senųjų tautų tikrovėje“. Būtent senosios Europos tautos, suvokiamos kaip apibrėžtos ir kultūrinį turinį turinčios politinės bendruomenės, yra atspirties taškas demokratijos išsaugojimui. Kuriama Europa, jei nori būti demokratiška, gyvybinga ir atliepti savo piliečių lūkesčius, turi remtis abipusiai naudingu tautų ir valstybių bendradarbiavimu tiek ir ten, kur joms pačioms tai atrodys naudinga.

Demokratijos Europoje likimo klausimas negali būti išspręstas institucinėmis reformomis ir galių perdalinimu tarp viršnacionalinių ES organų. Dabartinė ES integracijos vizija remiasi atvirumu žmonijai, kolektyvinių tapatumų svarbos neigimu ir žmogaus teisių iškėlimu aukščiau piliečių valios atstovavimo. Kiekvienas iš šių veiksnių išpolitina demosą arba daro jį apskritai neįmanoma, nesvarbu, ES ar tautinės valstybės mastu. Demokratijai būtina apibrėžta politinė bendrija, kurią vienytų būtent tai, kas ją apibrėžia, ir kuri galėtų savo savitumą išreikšti politinės valios pavidalu. Tiek istorija, tiek politinė teorija liudija, kad visa tai, be vidinių loginių prieštaravimų, moderno sąlygomis įmanoma suderinti tik nacionalinėse valstybėse.