Lietuva įsibrovė į pasaulio žemėlapį. Karalienės Mortos mokyklos bei Vaikystės sodo darželiai, vykdydami akciją #TvirtaMergaitė, sugalvojo prisijungti prie JAV iniciatyvos „Women’s March on Washington“. Įspūdingas sąrašas šalių, reiškiančių solidarumą JAV moterims ir štai, Lietuva – jų tarpe.
Žygiuojame, nes mums rūpi, žygiuojame už moteris, solidarumą, skirtybes, toleranciją, aplinkos išsaugojimą ir visa kita… Skamba gana abstrakčiai, bet suklysti čia neįmanoma. Tai pirmas žingsnis, norint į akciją sutraukti minias. Visi ras vietos, visi ras, kas svarbu, kas rūpi. „Sister March Vilnius“, taip eisena vadinasi Lietuvoje, kelia sau tokį tikslą: „Norime atkreipti dėmesį bei diskutuoti apie smurtą patiriančias moteris bei vaikus“ (organizatorių pasisakymas „Facebook“ diskusijoje). Kas gali prieštarauti tokiam tikslui? Dar daugiau. Kas drįstų prie tokio tikslo neprisidėti?
Tik štai, man neužteko tų skambių antraščių ir plakatinių lozungų, tad pasižiūrėjau į šią akciją atidžiau. Man buvo įdomu, kokia iš tiesų yra šios akcijos žinia, ką iš tiesų paremti, prie ko prisidėti yra kviečiamos mūsų mergaitės ir moterys.
Renginys vyks sausio 21 dieną. Data nėra atsitiktinė – tai naujojo JAV prezidento inauguracijos diena. Pasak organizatorių, ji pasirinkta būtent tam, kad naujam prezidentui, Senatui ir Atstovų rūmams parodytų, jog nepritaria jų planuojamai politikai. Ir toks tikslas dar būtų pakankamai abstraktus – visi rastų, dėl ko ir prieš ką protestuoti. Tačiau organizatoriai čia nesustoja. Nors žygio internetiniame puslapyje konkretūs siekiai nėra deklaruojami, ten galima rasti gražiai paaiškintas, visiems skoniams tinkamas vertybes ir principus, viena iš pagrindinių organizatorių JAV Linda Sarsour prieš kelias dienas pripažino, jog eisena, ar vyktų ji JAV, Filipinuose, Vokietijoje ar Lietuvoje, turi tris pagrindinius tikslus: palaikyti Obamos įgyvendintą sveikatos apsaugos sistemą, protestuoti prieš naujosios valdžios vykdomą politiką imigrantų atžvilgiu (teisingumo dėlei reikėtų užsiminti, jog naujoji JAV valdžia politiką nori griežtinti tik nelegalių imigrantų atžvilgiu) ir, kaip pašnekovė teigė, pats svarbiausias eisenos tikslas – paremti Planuotos tėvystės organizaciją (angl. Planned Parenhood).
Šie tikslai, o ir visa akcijos organizatorių komunikacija rodo, jog tai yra JAV radikalių kairiųjų pilietinis, politinis pareiškimas. Eisenos Lietuvoje organizatoriai nori kalbėti tik apie smurtą patiriančias moteris bei vaikus. Viskas gerai. Žygiuokim, diskutuokim, žinokim, padėkim. Klausimas toks – ar įmanoma, perėmus idėją organizuoti renginį ir tuo pačiu nuo bendrų tikslų ir nuo dalies tos idėjos atsiriboti? Ar įmanoma būti ir tuo pačiu metu nebūti tarp tų organizacijų ir aktyvistų, kurie labai aiškiai deklaruoja radikalias kairuoliškas idėjas?
Įsivaizduokime mums artimesnę situaciją. Ar tikrai galėtume pateisinti renginį, kuriame žygiuotų, pavyzdžiui, iškėlę Tarybų Sąjungos vėliavą ir tuo pačiu organizatoriai teigtų, jog mes nesame už Tarybų Sąjungą, bet mums patinka raudona spalva ir mes esame tik už bendruomeniškumo skatinimą? Aš nepateisinčiau.
Aišku, kyla klausimas, kuo blogi tie JAV organizatorių keliami tikslai? Aš susilaikysiu nuo sveikatos apsaugos sistemos ar nelegalių imigrantų politikos vertinimo. Tačiau norėčiau Lietuvos eisenos organizatorių paklausti, ar žinote, kas yra Planuotos tėvystės organizacija? Ar žinote, kokia veikla ji užsiima, kokias vertybes bei tikslus deklaruoja? Ar tikrai žino tvirtos mergaitės, jų tėvai ir mokytojai, ką sausio 21 dieną dalyvaudami rems?
Planuotos tėvystės organizacija turi didžiausią abortų klinikų tinklą JAV. Kai kurie pasakytų, na ir gerai, legalus ir saugus abortas yra moters teisė. Tačiau Planuotos tėvystės organizacijos veiklos keliamos diskusijos ir su ja susiję skandalai gerokai pranoksta Lietuvos diskusijas apie žmogaus embrionus ar moters teisę pasidaryti abortą iki dvyliktos nėštumo savaitės, nelaukiant 72 valandų. Planuotos tėvystės organizacija turi aiškų, visiškai neslepiamą tikslą – įteisinti laisvai prieinamus abortus be jokios priežasties ir iki pat gimimo. Beje, per įvairią humanitarinę veiklą, savo tikslus ši organizacija įgyvendina ne tik JAV, bet ir kitose pasaulio šalyse.
Ar žinote, ką reiškia abortas iki gimimo? Kai kūdikis, tokio dydžio, kokius tik pagimdžiusios mamos sūpuoja, yra sutraiškomas, kad būtų lengviau jį išimti arba, pusiau gimusiam vaikui perkerpamas stuburas kaklo dalyje, arba, tarkime, 30-tą nėštumo savaitę į gimdą suleidžiamas druskos tirpalas, nuo kurio kūdikis miršta, o vėliau jis pašalinamas iš gimdos. Jei kartais druskos tirpalo nepakanka, išgyvenęs gimęs kūdikis tiesiog paliekamas mirti. Būna, kad kai kam, kaip pavyzdžiui Gianna Jessen, pavyksta išgyventi ir paliudyti šį akivaizdų smurtą prieš vaikus.
Lygiai taip pat abortas yra smurtas prieš moteris, galima sakyti, vyrų dominavimo simbolis. Tik pagalvokit, moteriai, nenorinčiai gimdyti vaiko, pradėto jos pačios vyrui išprievartavus, padaromas abortas, o po jo toji moteris ir vėl grįžta pas smurtaujantį vyrą. Arba abortą pasidaro moteris, pastojusi atsitiktinio sekso metu, tam vyrui net nežinant. Vyrai nejaučia jokių pasekmių, jiems už nieką nereikia atsakyti. Visais atvejais moteris yra nukentėjusioji, kuri vyro smurto, jo neatsakingo elgesio ir aborto pasekmes kenčia visą gyvenimą.
Akcija „Sister March Vilnius“ lyg ir kviečiama kovoti su smurtu prieš vaikus ir prieš moteris, bet tuo pačiu palaikoma organizacija, kuri net neslepia siekių legalizuoti smurtą prieš mažiausius be jokių apribojimų. Ši situacija darosi dar kraupesnė matant, kad abortus be apribojimų siūlančias ir žmogaus organų prekyba kaltinamas klinikas (čia verta susipažinti su David Daledien vykdytu tyrimu), organizaciją, įkurtą dar 1916 metais eugeniką ir rasizmą atvirai propagavusios Margaret Sanger, remia mokyklų ir darželių tinklas. Norisi tikėti, kad tai vyksta tik dėl nežinojimo.
Karalienės Mortos mokyklos bendruomene, apsaugokit mūsų gimusias ir negimusias mergaites nuo išnaudojimo! Gražios tos oficialiai tinklalapyje deklaruojamos nesmurtinės, vienijančios, skirtybes švenčiančios vertybės. Bet, klausantis pastarųjų JAV organizatorių pasisakymų, stebint, kaip kitokią poziciją dėl abortų turinčios organizacijos yra pašalinamos iš šios akcijos (pvz.: New Wave Feminism, Students For Life, Women’s Medical Clinic, kuri siūlo alternatyvas abortams), akivaizdu, jog palaikančių žmonių skaičiai, kuriuos „Woman’s March on Washington“ surenka paskelbusi labai abstrakčius, plačius ir įvairiai interpretuojamus tikslus, reikalingi tik tam, kad būtų sustiprinta jų pačių labai konkreti žinia: „Hands off Planned Parenthood and our reproductive rights. Hands off Muslims. Hands off the undocumented“ (Linda Sarsour) (vert. „Šalin rankas nuo Planuotos tėvystės ir mūsų reprodukcinių teisių. Šalin rankas nuo musulmonų. Šalin rankas nuo imigrantų, gyvenančių be dokumentų“).
Jei jau matuojam, kiek Lietuvoje yra Amerikos, tai gal paieškokim ko nors geresnio ir tikresnio. Tikrai rasim. Neleiskim, kad #TvirtaMergaitė būtų išnaudojama radikalių kairiųjų.
Adas Jakubauskas – Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, M. Romerio universiteto profesorius
Kadangi Lietuvos totoriai išpažįsta islamą, be jokios abejonės, šeima jie visados laikė ir laiko tik vyro ir moters sąjungą. Jokių kitų šeimos sąvokos interpretacijų mūsų tautos kultūroje nebuvo ir negali būti. Tačiau islamo religija į santuoką nežvelgia kaip į sakramentą – tai visų pirma KONTRAKTAS. Europoje vedybiniai kontraktai atsirado, ko gero, tik XX amžiuje, tuo tarpu islamo pasaulyje gyvuoja šimtmečius. Vyras, vesdamas moterį, liudininkų akivaizdoje įsipareigoja rūpintis ja ir galimo santuokos nutraukimo atveju bei pasižada jai palikti atitinkamos vertės turto (jis paprastai išvardijamas). Žinoma, skyrybos – pats blogiausias variantas, apie jas tuokdamiesi žmonės negalvoja, deja, gyvenimas juk nenuspėjamas… Tad toks sutuoktinio pasižadėjimas užtikrina buvusiai žmonai galimybę nelikti be materialinio pagrindo po kojomis. Tokio kontrakto mano tautiečiai laikosi nuo seno, nors totorių šeimos tradiciškai visą laiką buvo labai tvirtos, o jų iširimas – itin retas atvejis. Būtent šeima ir religija ir buvo tie pagrindiniai ramsčiai, kurių dėka mes išsaugojome savo tautiškumą ištisus amžius. Tačiau dabar, deja, tenka liūdnai konstatuoti, jog šimtmečiais saugotą dvasinį identitetą ima vis dažniau silpninti asimiliacijos apraiškos. Gausėja mišrių santuokų; jų vis daugiau pradėjo atsirasti per pastaruosius trisdešimt metų, anksčiau tai būdavo itin reta išimtis. Šis reiškinys gerokai neramina, nors ir liečia tokią subtilią sritį, kaip dviejų žmonių jausmai. Kaip išsaugoti tautinį identitetą, religiją, tradicijas ir kitas pamatines dvasines vertybes, kai santuoka nėra „grynatautė“? Mišrioje šeimoje vaikai dažniausiai neauklėjami nevienos tautinės kultūros dvasia, o to juk labiausiai reikia, kad totorių bendruomenė išliktų ir gyvuotų. Kiek mano tautiečių bendruomenėje esama mišrių šeimų, tiksliai pasakyti negaliu, tačiau pažįstu tik kelias šeimas, kurios savo vaikus auklėja grynai totoriška dvasia.
Vyrai skaito Koraną
Taigi „santykių grynumo“ man, kaip savosios tautos atstovui, labiausiai norėtųsi. Laimė, savo bendruomenės gretose turime gražaus jaunimo, nusiteikusio kurti totoriškas šeimas ir laikytis savosios tautos papročių. Vadinasi, tautinės tradicijos dar gajos, dar esama vilties, kad išliksime unikalūs. Beje, dabartinėmis sąlygomis savo būsimą gyvenimo draugą totorių jaunuoliai gali sutikti ne tik Lietuvoje: daug tautiečių gyvena kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje… Iš totoriškos Kazanės arba iš Krymo į Lietuvą atkeliaudavusių nuotakų ar jaunikių būdavo ir anksčiau, tačiau dabar sąlygos jaunimui bendrauti nepalyginamai geresnės. Taigi neatmetu galimybės, kad „meilės imigrantų“ sulauksime.
A.Jakubausko susitikimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II, 2011 m.
Santuoka, kaip visuomeninė institucija, privalo išlikti, jos negali atstoti jokia partnerystė ar vienos lyties asmenų tarpusavio sąjunga. Manyčiau, kad šiuo požiūriu yra absoliučiai netoleruotinas joks „liberalumas“: jaunoji karta turi augti normalioje, tai yra – tradicinėje, juridiškai įteisintoje šeimoje. Istorijos eigoje jau būta mėginimų šeiminį gyvenimą interpretuoti naujai, ir nei vienas iš jų neįsitvirtino. Prisiminkime bolševikų propaguotas teorijas, iki komiškumo neigusias šeimyninius santykius. Bendros žmonos, bendri vyrai, palaidi seksualiniai santykiai, vaikų auklėjimas komunose, garsusis posakis, kad patenkinti aistrą – tas pat, kaip išgerti stiklinę vandens… Visos šios teorijos buvo pasmerktos žlugti, juk jas įdiegus gyvenimas visuomenėje būtų praktiškai neįmanomas… Tas pats pasakytina ir apie šių dienų Vakarų šalių visuomenėje plintančią praktiką šeima laikyti du drauge apsigyvenusius ir bendrą ūkį vedančius žmones arba vienos lyties asmenų ryšį… Jeigu pirmuoju atveju dar nekyla grėsmė demografinei situacijai, tai antruoju ji – akivaizdi. O leisti homoseksualių polinkių turintiems partneriams įsivaikinti kūdikį – vadinasi, dvasiškai jį suluošinti… Nesmerkiu homoseksualių žmonių, gal ši ,jų ypatybė – įgimtas dalykas, tačiau tarp tokių žmonių patekęs vaikas gali nesąmoningai perimti jų polinkius.
Maldos metu mečetėje
Na, bet sugrįžkime prie totoriškos šeimos. Sovietiniais laikais po civilinės santuokos įregistravimo metrikacijos biure jaunavedžius dar sutuokdavo imamas. Ši ceremonija paprastai vykdavo jaunųjų tėvų namuose, dalyvaujant liudininkams. Sovietinė valdžia nežinodavo, antraip nebūtų toleravusi. Ritualas neretai būdavo atliekamas jaunajai porai stovint ant išverstų kailinių, simbolizuodavusių gausą. Jau tada, kaip minėjau, vyras įsipareigodavo nepalikti žmonos „be nieko“. Žinoma, anuomet šis „vedybinis kontraktas“ būdavo žodinis; dabar jis įtvirtinamas raštiškai, ir tai nepalyginamai geriau.
Totorių šeimose, patiriančiose vakarietiškos kultūros įtaką, po ištuokos vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, bet tėvas juos privalo remti materialiai ir dalyvauti jų auklėjime. Tai daryti jam dabar lengviau negu anksčiau, juk šeimos šiais laikais labai negausios. Dvi atžalos – jau gerai, bet daugelis totorių šeimų augina tik po vieną. Seniau tradicinė totorių šeima susilaukdavo aštuonių – dešimt sūnų ir dukterų, tad apie kokį šeimyninių ryšių nutraukimą galėjo būti kalba? Dabar, kiek žinau, mūsų bendruomenėje yra tik kelios gausios šeimos. Viena tokių – netoli Butrimonių, Alytaus rajone, gyvenanti totorių šeima augina keliolika vaikų.
Lietuvos totorių bendruomenės moterys religinei šventei gamina koldūnus
Lietuvos totorių bendruomenė ilgus metus buvo izoliuota nuo bendratikių iš kitų islamo kraštų. Taigi ją labiau veikė vakarietiška negu rytietiška kultūra; supanti aplinka leido supanašėti su vietos gyventojais. Tad neturėtų stebinti tai, kad vaikų auklėjimas labiau gulė ant moterų pečių. Mane patį, pavyzdžiui, irgi nuo mažens daugiau ugdė moterys – mama, močiutė, promočiutė. Ypač jutau promočiutės įtaką: ji buvo ta geroji šeimos dvasia, skiepijusi man savosios tautos religines ir kultūrines vertybes, kurias ir dabar branginu. Promočiutė laisvai skaitė Koraną arabų kalba. Šventraštį originalo kalba, beje, gali skaityti ne vienas mano tautietis, ir šis faktas didžiai nustebino turkų dvasininką, mūsų bendruomenėje apsilankiusį 1991- aisiais, Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Prisimenu dar vieną įdomų faktą iš savo vaikystės: kilus audrai Koranas visuomet būdavo padedamas ant stalo, kad stichija nurimtų…
Raižių bendruomenės namų atidarymas, 1993 m.
Mano šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, skaudžiai palietė visi istoriniai kataklizmai, kurių niekada netrūko. Akivaizdus pavyzdys – mano promočiutės likimas.
Ji kilusi iš daugiavaikės šeimos, kuri gyveno tuometinei carinei Rusijai priklausiusioje teritorijoje – Lydos apskrities Varanavo rajone. Pirmojo pasaulinio karo metais promočiutė kartu su kitais giminaičiais nuo karo baisybių pasitraukė į Orenburgą, kuriame gyveno gausi totorių bendruomenė. Ten ir susipažino su būsimuoju vyru, išeiviu iš Butrimonių, kuris spėjo baigti Orenburgo dvasinę mokyklą. Po karo promočiutė su vyru persikėlė į Lietuvą ir apsigyveno Butrimonyse. 1926- aisiais prosenelis sugalvojo emigruoti į JAV. Kad galėtų išvykti, teko nemažai pasiskolinti, ir paskolas teko mokėti iki pat 1940 – ųjų… O kai pagaliau iš JAV jai atkeliavo iškvietimas užjūrin, valdžią Lietuvoje užgrobė bolševikai, ir vietoj Amerikos promočiutei teko patirti Sibiro tremties vargą…
Fetsyras – viena seniausių Lietuvos totorių religinių knygų
Tokia tad istorija. Papasakojau ją ne tam, kad pabrėžčiau, kokių didelių išgyvenimų teko patirti mano šeimai (juk ir daugybei lietuvių šeimų teko panaši dalia). Svarbiausia – tai, kad jokiose negandose vieninga šeima nepalūžta, išlieka tvirta kaip vėjų pagairėje stovintis ąžuolas. Ar išliks tokios šeimos valstybės ramsčiu ir ateityje, daug priklausys nuo to, ar sugebėsime atlaikyti globalizmo dirbtinai peršamų naujovių įtaką. Susilpninus pamatinį valstybės pagrindą, sunku tikėtis, kad joje gyvenančių tautų gyvenimas bus laimingas, ir ar tautos apskritai išliks.
Romos lietuviai pasiuntė žinią popiežiui Pranciškui: „Lietuva tavęs laukia!“. Keliasdešimt lietuvių ir italų sekmadienį, sausio 15 dieną į Švento Petro aikštę atsinešė tautines trispalves ir ilgoką transparantą su žinia itališkai: „Lituania ti aspetta“. Popiežius žinią greičiausiai pastebėjo, nes lietuviai sustojo vietoje tiesiog po rūmų lankais, iš kurių jis kalbėjo ir meldėsi, o taip pat sveikino skaitlingai susirinkusius žmones, jų grupes.
Aikštėje plevėsavo daugelis kitų kraštų ir organizacijų vėliavų, kai kurios etninės grupės ir migrantams atstovaujančios organizacijos irgi atėjo su transparantais paminėti sekmadienį švęstą Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną. Popiežius pasaulinę dieną paminėjo savo kalboje, ragino „priimti svetimšalius“, nes „ir mes esame svetimšaliai“, daryti visa kas įmanoma, kad nepilnamečiai pabėgėliai „būtų saugomi, ginami ir integruojami“, o Romos etninėms mažumoms palinkėjo „ramiai gyventi ten, kur buvo priimti, kad gerbdami vietines tradicijas saugotų savąsias, gimtųjų kraštų tradicijas“.
Popiežiaus Pranciškaus kelionių planai paprastai skelbiami iš anksto, kartais jis pats pasipasakoja apie planus, ar tik svajones, pvz. grįždamas iš pastoracinių kelionių yra sakęs, kad 2017 metais norėtų nukeliauti į Bangladešą, į Indiją ir į kurį nors Afrikos kraštą. Popiežius yra kalbėjęs ir apie ketinimus apsilankyti Kolumbijoje, tačiau tik tada, kai įsitvirtins vyriausybės ir FARC armijos taikos susitarimas ir „nebebus kelio atgal“. Konkrečiau žinoma apie tris 2017 metais planuojamas popiežiaus keliones Europoje: kelionė į Portugaliją Marijos apsireiškimų Fatimoje šimtmečio proga, gegužės 12 ir 13 dienomis, ir į dvi svarbias šiaurės Italijos arkivyskupijas – į Milaną kovo 25 dieną ir į Genują gegužės 27 dieną. Pastarųjų planuojamų kelionių programas paskelbė vietos vyskupai, Vatikanas oficialiai dar nepatvirtino.
O gal 2018 metų popiežiaus kelionių horizonte nusimato ir Lietuva, švęsianti valstybės atkūrimo šimtmetį? Daug kas viliasi, kad tokia kelionė galėtų įvykti 2018 metais minit Šv. Jono Pauliaus II istorinio apsilankymo Lietuvoje dvidešimt penkerių metų sukaktį.
Antrasis po popiežius asmuo Vatikane kardinolas Pietro Parolin pernai gegužės mėnesį po susitikimų Kryžių kalne pasakė, jog tikisi, kad jis yra „kaip Jonas krikštytojas, kuris paruošia kelią“ popiežiaus kelionei. Tačiau neįmanoma nuspėti kada popiežius priims Lietuvos valstybės ir Bažnyčios vadovų kvietimą, juo labiau kad dar neseniai įvyko Vatikano Valstybės sekretoriaus kardinolo Parolin viešnagė Lietuvos Respublikoje, kai jis atvyko į Nacionalinį Gailestingumo kongresą Vilniuje kaip popiežiaus Pranciškaus ypatingas įgaliotinis.
Romos lietuvių bendruomenės atstovai sekmadienį su pirmininke Elze di Meglio, Popiežiškosios Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos vadovu kun. Audriumi Arštikaičiu, svečiais iš Lietuvos, tarp kurių kun. Algirdas Dauknys iš Berčiūnų (Panevėžio vysk.), prie grupės prisidėjusiais italais ir turistais iš Lietuvos parodė, kad popiežius tikrai laukiamas ir kad to labai trokšta taip pat lietuviai, gyvenantys popiežiaus vyskupijoje Romoje.
Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų. Lietuva kartu su daugeliu išsivadavusių pokomunistinių šalių 1990-uosius pasitiko su viltimi, kad greitai vietoj Homo sovieticus visuomenėje įsitvirtins naujo dvasingumo, laisvės ir intelektualumo prikeltas individas. Juk tuomet ne vienas įsivaizdavo, jog esame dvasingi, o mums stinga tik Vakarų demokratijose susikaupusios daiktiškos gerovės.
Pirmasis universitetus į autonomiją ir akademinę laisvę vedęs įstatymas dar turėjo aiškią misiją – ugdyti naują žmogų. Metai bėgo, o kilni siekiamybė traukėsi užmarštin, tyliai laukdama istorijos dėmesio.
Šiandien universitetų likimas Lietuvos politikoje siejamas tik su primityviu sovietinio planavimo refleksų veikiamu klausimu, kiek jų šaliai reikia? It nepratekančio vandens tvenkiny dar garuoja rūpestis, kas valdys, kieno žinioje bus tai, kas visai nesenai neabejotinai buvo siejama išskirtinai su laisve ir savivalda. Ypač bado akis sąmoningas ar nesąmoningas vengimas saugoti institucinę akademinės srities atmintį, be kurios greitai pametama prasmingos veiklos kryptis. Priminti 1990-ųjų idėjas, kuriomis buvo apsvaigintos įstatymų leidėjų, Atviros Lietuvos fondo aplinkos visuomenės šilkverpių, Vytauto Didžiojo universiteto steigėjų iš JAV ir iš Lietuvos galvos?
Glaustai: Homo sovieticus yra siaurai, vienpusiškai, techniškai lavintas tipas, kuriam neprivalu gilintis į moralinės kultūros klausimus, nesvarstytinos universalios vertybės ir išsilavinimo prasmė, nereikia ir gebėjimo matyti ir kritiškai mąstyti visumą. Už juos, stovinčius prie begalinių konvejerių ir kabinetų, gyvenimo prasmės ir valstybės valdymo klausimus turėjo spręsti komunistų partinių ir politinių mokyklų auklėtiniai. Iš dalies tai ir darosi.
Koks buvo galimas politinis elgesys išsivadavimo pradžioje? Štai vokiečiai padarė paprastai: susivieniję pakeitė daugumą Rytų Vokietijos profesorių ir dėstytojų į vakariečius. Mums teko vaidinti kitą spektaklį, stebint, kaip marksizmo leninizmo, mokslinio komunizmo ir ateizmo, TSKP istorijos indoktrinieriai tampa pirmaisiais Europon grįžtančios Lietuvos politologais. Mūsų šaliai, kaip ir kitiems posovietiniams kraštams, stigo savų Vakarų (vokietijų), išskyrus prof. Algirdo Avižienio kartos akademikus, geriausiuose pasaulio universitetuose pasiekusius pripažinimą ir labai gilų supratimo lygį. Dešimtys JAV ir Vakarų Europos lietuvių įsijungė į išnešiotos patirties sklaidą su viltimi, kad tai bus geranoriškai priimta pasikeisti siekiančiame akademiniame posovietinės Lietuvos elite. Ar dar pamename, koks likimas ištiko amerikietišką aukštųjų studijų ir doktorantūros programą? Ar dar galima rasti bent kelis panašumo ženklus su tuo, kas biurokratijos diktuojama šiandien ir kas kažkodėl vadinama „tvarka“?
Esminės idėjos, kuriomis nešini fiziškai ar dvasiškai grįžo į sovietų ideologijos nusmukdytą Lietuvą užsienio lietuviai, vertė ieškoti būdų įveikti iš sovietmečio atklydusį vienos tiesos monopolį, decentralizuoti universitetinę aplinką, išvaduoti studentą iš ankstyvos siauros specializacijos narvo, vis labiau ribojančio prasmingo gyvenimo ir veiklos galimybes spartėjat laisvosios rinkos pasaulio permainoms. Tie žmonės puikiausiai juto Vakarų akademinių sluoksnių ydas (įskaitant dėl išteklių ir pripažinimo besitelkiančias akademines gaujas), žinojo, kas gali tapti panacėja, o kas tik savęs apgaudinėjimo vaistais.
Štai Sorbonos decentralizaciją su 1968 m. maištaujančiais studentais pergyvenęs didysis XX a. mąstytojas prof. Algirdas Julius Greimas (Sauliaus Žuko dėka) „Literatūros ir meno“ puslapiuose 1990-ųjų pradžioje dalijosi savo testamentiška išmintimi ir linkėjo Lietuvai kurti kolegijas mažuose šalies miestuose. Su inteligentijos potencialo atkūrimo ir demokratijos dvasios ugdymo viltimi. Kokia gali būti demokratija ir laisvosios rinkos ekonomika be idėjų konkurencijos? Beje, daug vėliau, jau pastebėjęs didžiųjų idėjų įgyvendinimo nesėkmes ir matydamas permainų dusulį biurokratinėje rutinoje, kitas žymus mokslininkas, Baltimorės universiteto branduolinės fizikos profesorius Kazys Almenas, vietoj ilgų reformatorių ir kontrreformatorių įstatymų projektų pasiūlys tik vieną principą, kurio vertėtų laikytis dėl sėkmingesnės ateities: neleisti, kaip ir daugumoje Vakarų valstybių, dirbti tuose universitetuose, kuriuos baigia ar daktaratus apgina būsimieji profesoriai. Ne skaičius, bet pagal garbingo žaidimo taisykles konkuruojantis policentriškumas lemia.
Žymūs Amerikos profesoriai Kęstutis Skrupskelis ir Vytautas Kavolis ne tik dėstė skirtinguose atgimstančios Lietuvos universitetuose, bet ir rašė projektus, kaip turėtų organizuotis socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetai. Kas juos mena šiandien? Suprantu, kad biurokratiniam klapčiukų elgesiui amnezija yra patogesnė nei atmintis. Tačiau kas nors turi likti istorijai, svarbu nepavėluoti jos parašyti.
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas, „VDU Academia cum laude“ vadovas.
Šiomis dienomis Žemės ūkio ministerija parengė naujus įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama nutraukti 2015 m. kovo 26 d. Europos Komisijos pradėtą minėtą pažeidimo procedūrą.
Pastaroji įsitikinusi, kad lietuviškojo Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatos prieštarauja ES teisei, ir reikalauja jas nedelsiant keisti. Jei to nebus padaryta, Lietuvai grės teismai ir bauda.
2014 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublika patvirtino Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kuriame įtvirtino vieną iš prievolių visiems asmenims, pageidaujantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę (įskaitant ir kitų ES valstybių piliečius bei juridinius asmenis): įrodyti ketinimą ne prekiauti ja, o ūkininkauti. Taigi Lietuvoje žemės ūkio paskirties žemę gali įsigyti tik tie asmenys, kurie turi profesinių įgūdžių ir kompetencijos.
Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 metų gruodžio 31 d. žemės ūkio paskirties žemės savininkai pateikė 64 622 pranešimus dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo. Tik 2 užsieniečiai, kurie nebuvo Lietuvos piliečių sutuoktiniai, kreipėsi dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. EK nuomone, nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai žemės įgijėjui (profesinis pasirengimas, registruotas ūkininko ūkis, juridiniams asmenims privalomas 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos turėjimas), prieštarauja laisvo kapitalo judėjimo ir įsisteigimo laisvės principams.
Kita vertus ribojimai užsieniečiams įsigyti žemės ūkio paskirties žemę kitose ES šalyse vis dėlto galioja. Problema ta, kad nekompetentingi Lietuvos derybininkai savo laiku stojant ES nemokėjo išsiderėti Lietuvai palankių sąlygų. Europos teisės departamentas prie TM irgi tinkamai nesirūpino žemdirbiais, todėl jiems skiriamas išmokos buvo vienos iš mažiausių ES.
Pernai birželio mėn. Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į EK nurodydamos, kad Lietuvos žemdirbiai yra diskriminuojami pagal gaunamų išmokų dydį lyginat su kitomis ES šalimis. O tai reiškia, kad gaudami mažesnes pajamas, jie negali laisvai konkuruoti su kitų valstybių žemdirbiais, kurių perkamoji galia dėl gaunamų didesnių išmokų yra nepalyginamai didesnė. Žmogaus teisių organizacijos nurodė, kad siekiant panaikinti žemės įsigijimo saugiklius Lietuvoje, būtina panaikinti ir Lietuvos žemdirbių diskriminaciją ES mastu, nes Europos Sąjungos veikimo sutarties IV dalies „Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“ 50 straipsnio 2 (e) punkte yra įtvirtinta išlyga, kad leidimas įsigyti žemę kitos valstybės narės subjektams galimas tik su sąlyga, kad nebus pažeisti Bendrosios žemės ūkio politikos principai, išdėstyti 39 straipsnio 2 dalyje („[…] Sąjungoje pašalinama bet kokia gamintojų ar vartotojų diskriminacija“).
Iki šiol pateikti Žemės ūkio ministerijos siūlymai netenkino Europos Komisijos ir pradėta pažeidimo procedūra nebuvo nenutraukta. Jeigu Lietuva neįvykdys EK raginimų, ES Teisingumo teisme bus pradėta teisminė procedūra.
Parengtos žemės įsigijimo įstatymo pataisos
Siekdama išvengti teisminių ginčų Europos Teisingumo Teisme bei su tuo susijusių finansinių pasekmių, Žemės ūkio ministerija parengtame įstatymo projekte siūlo atsižvelgti į visus EK reikalavimus, t. y. atsisakyti kvalifikacinių reikalavimų (3 metų žemės ūkio veiklos vykdymo, žemės ūkio naudmenų ir pasėlių deklaravimo, registruoto ūkininko ūkio, žemės ūkio išsimokslinimo diplomo, 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos ir ekonominio gyvybingumo) fiziniams ir juridiniams asmenims, kai šie žemės ūkio paskirties žemę perka ne pirmumo teise. Taigi atsisakoma nuostatų, kurios prieštarauja ES teisei, užkerta kelią įgyvendinti įsisteigimo teisės ir laisvo kapitalo judėjimo principus.
Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo pakeitimų projekte siūloma palikti žemės naudotojams ir kaimyninių žemės sklypų savininkams teisę pirmiems prieš visus kitus asmenis įsigyti parduodamą žemę. Šiems asmenims siūloma sumažinti šiandien taikomus kvalifikacinius reikalavimus, siekiant pasinaudoti pirmumo teise. Pagal siūlomas nuostatas siekiant pasinaudoti pirmumo teise fiziniams asmenims būtų keliamas tik registruoto ūkininko ūkio, o juridiniams asmenims – 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos reikalavimas.
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, apie 70 proc. žemės ūkio paskirties žemės pardavimo atvejų asmenys pageidavo pasinaudoti pirmumo teise.
Žmogaus poreikių piramidėje valgymas užima pamatinę jos dalį. Maistas yra labai svarbus sveikatos stiprinimui ir ligų profilaktikai. Ne veltui Hipokratas maistą vadino vaistu, o Polas Bregas yra pasakęs: „Mes esame tai, ką valgome“. Nustatyta, kad gyvenimo trukmę 50 proc. lemia gyvenimo būdas, kurio pagrindą sudaro tinkama mityba.
Su maistu susiduriame kasdien. Per gyvenimą kiekvienas iš mūsų jo ruošimui skiriame vidutiniškai 2,5 metų, o valgymui – beveik ketverius metus. Toks dėmesys maistui neatsitiktinis, nes be jo galėtume išgyventi tik apie 50 dienų. Beje, keista, kad maisto prekių parduotuvėse pardavinėjami ir alkoholiniai gėrimai, nors be jų galima išgyventi visą gyvenimą.
Maistui skiriame ne tik daug laiko, bet ir pinigų. Išlaidos jam Lietuvoje sudaro apie ketvirtadalį visų namų ūkio išlaidų. Tuo tarpu Liuksemburge, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Austrijoje – tik apie dešimtadalį. Tai nereiškia, kad mes valgome kur kas daugiau už vakariečius. Mūsų šalyje žemesnis pajamų lygis, todėl skiriame santykinai daugiau lėšų būtiniausiam poreikiui.
Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai leidžia daryti išvadą, kad mūsų mitybos įpročiai nėra geri. Pagal kraujotakos ir virškinimo ligas esame vieni iš lyderių Europos Sąjungoje (ES), o vyrų gyvenimo trukmė – mažiausia ES. Ypač turėtų neraminti faktas, kad sveikas tik kas dešimtas vaikas. Beveik 60 proc. mirties priežasčių mūsų šalyje sudaro kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai – apie 20 procentų. Tad netenka stebėtis, kad ir vaistinių skaičius Lietuvoje nuo 1990 m. padidėjo maždaug penkis kartus.
***
Naujos technologijos, naujos tendencijos
Žmonių mityba per milijonus metų labai pasikeitė. Prieš 6 mln. metų visi buvo vegetarai, prieš 2,3 mln. metų tapo visavalgiais, prieš 800 tūkst. metų atsiradęs terminis maisto apdorojimas esmingai pakeitė mitybą, o prieš 10 tūkst. metų pradėjusi plisti žemdirbystė gerokai ją paįvairino. XIX a. įsismarkavęs industrinis perversmas neaplenkė ir maisto pramonės. Nuo 1850 m. prasidėjęs giluminis maisto produktų perdirbimas (rafinavimas) padidino kaloringo maisto vartojimą. Baltutėliai pyragai, kadaise puošę senolių stalą tik per metines šventes, tapo kasdieniniu maistu.
Rauginimas, sūdymas, rūkymas – tai bemaž visos mūsų senelių naudotos maisto ruošimo technologijos. Dabar technologinių procesų pavadinimai labai įmantrūs. Jų gausa kelia ir šypseną, ir baimę. Apdorojimas ultra aukšta temperatūra, dehidratacija, ekstrudavimas, elektros impulsų ir mikrobangų naudojimas, paprastas ir genetinis modifikavimas, hidrostatinis slėgimas, hidrinimas, homogenizavimas, klonavimas, liofilizacija, nano technologijos, normalizavimas, regeneravimas, švitinimas, ultrafiltravimas, jau minėtas rafinavimas… Ne atsitiktinai Dalai Lama yra pasakęs, kad piktnaudžiavimo technologijomis pavojus toks didelis, jog visai žmonijai gresia tikra katastrofa.
Išryškėjo naujos su mityba susijusios tendencijos. Tai didėjantis maisto prekių asortimentas, maisto priedų gausa, ilgėjantis galiojimas, greitas maistas, ilgėjanti maisto grandinė, nevietinio maisto plitimas, nacionalinės virtuvės nykimas, viešojo maitinimo plėtra, produktų „mutantų“ atsiradimas, restoranų „pusfabrikatėjimas“, aktyvėjanti maisto reklama, skurdėjanti senųjų veislių ir rūšių įvairovė bei kiti pokyčiai.
Nesunku nuspėti, kas yra pagrindiniai šių minėtų ir neminėtų procesų ir tendencijų naudos gavėjai. Taip, tai maisto pramonė, prekybininkai, bankai, logistai, maisto priedų ir papildų gamintojai, maitinimo paslaugų teikėjai, farmacininkai ir medikai, reklamos agentūros, žiniasklaida. Bet, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad permainas maisto ūkyje skatina ir pats vartotojas. Kokio maisto paprastai nori dažnas iš mūsų? Pigaus, skanaus, gražaus, kvapnaus, spalvingo, ilgai galiojančio, transportabilaus, patraukliai supakuoto. Taigi, ko norime, tą ir gauname.
nuotr. iš www.freefromharm.org
Maisto priedai, kvapiosios medžiagos, papildai…
Pastaraisiais metais ypač daug vartotojų dėmesio susilaukia maisto priedai. Oficialus jų apibrėžimas toks: “Medžiagos, kurios nėra vartojamos kaip atskiri maisto produktai ir kaip tipiniai maisto produktų ingredientai ir kurios, įdėtos į maisto produktus technologijos tikslais (gamybos, pakavimo, gabenimo ir laikymo), tampa pačios arba jų dariniai tokių maisto produktų sudėtine dalimi“. Taigi, niekam nekyla mintis vartoti vien tik maisto priedus, bet kai jie atsiduria maiste, tuomet kramsnojame visi.
ES naudojami maisto priedai suskirstyti į 27 funkcines grupes. Tai saldikliai, dažikliai, konservantai, antioksidantai, pagalbinės medžiagos, rūgštys, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, lipnumą reguliuojančios medžiagos, medžiagos nuo putojimo, užpildai, emulsikliai, emulsinimo druskos, kietikliai, aromato ir skonio stiprikliai, putojimą sukeliančios medžiagos, stingdikliai, glazūros medžiagos, drėgnumą išlaikančios medžiagos, modifikuoti krakmolai, įpakavimo dujos, prepelentai, tešlos kildymo medžiaga, izoliuojančios medžiagos, stabilizatoriai, tirštikliai, miltų apdorojimo medžiagos ir kontrasto stiprikliai. Kai kuriems maisto priedams nustatytas maksimalus leistinas kiekis, kai kurių naudojimas ribojamas, dar kitiems taikoma geros praktikos sąlyga (kiek dėti sprendžia gamintojai pagal savo sąžinę). Kai kurie priedai turi nežymų toksikologinį poveikį. Daugiau kaip 50 maisto priedų kai kuriose šalyse (Austrija, Australija, JAV, Japonija, Jungtinė karalystė, Šveicarija, Vokietija ir kt.) jau yra uždrausti.
Maisto priedais nėra laikomi: monosacharidai, disacharidai arba oligosacharidai ir maisto produktai, kurių sudėtyje yra šių medžiagų, naudojami dėl jų saldinamųjų savybių; sausi arba koncentruoti maisto produktai, įskaitant kvapiąsias medžiagas, naudojamas gaminant sudėtinius maisto produktus, dėl savo aromatinių, skonio ar maistingųjų savybių, kartu su šalutiniu spalvinančiu poveikiu; medžiagos, naudojamos produktų padengimui arba aptepimui naudojamose medžiagose, kurios nėra laikomos maisto produktais ir nėra skirtos vartoti su tokiais maisto produktais; produktai, turintys pektino ir gauti iš džiovintų obuolių išspaudų ar citrusinių vaisių ar svarainių, arba iš jų mišinio, naudojant atskiestą rūgštį, vėliau iš dalies neutralizuojant natrio ar kalio druskomis („skystieji pektinai“); kramtomosios gumos pagrindinės sudedamosios dalys; baltasis ar geltonasis dekstrinas, iškaitintas arba dekstrinuotas krakmolas, rūgštimi ar šarmais apdorotas krakmolas, balintas krakmolas, fiziškai pakeistas krakmolas ir aminolitiniais fermentais paveiktas krakmolas; amonio chloridas; kraujo plazma, valgomoji želatina, baltyminiai hidrolizatai ir jų druskos, pieno baltymai ir glitimas; amino rūgštys ir jų druskos, išskyrus glutamo rūgštį, gliciną, cisteiną ir cistiną bei jų druskas, kai jos neatlieka jokios technologinės funkcijos; kazeinatai ir kazeinas; inulinas.
Be jau minėtų medžiagų dar naudojamos kvapiosios medžiagos. Jų rūšys: kvapiųjų medžiagų preparatai; termiškai apdorotos kvapiosios medžiagos; kvapiosios rūkymo medžiagos; kvapiųjų medžiagų pirmtakai ir kitos kvapiosios medžiagos. Be to, į maisto produktus dedami fermentai, kurie atlieka technologinę funkciją gaminant, perdirbant, ruošiant, apdorojant, pakuojant, vežant ar laikant maisto produktus, įskaitant fermentus, naudojamus kaip pagalbinės perdirbimo medžiagos. Maiste atsiduria ir kitos medžiagos, neturinčios savybių gerinti maistą – ekstrahentai (tirpikliai).
Ir tai dar ne viskas. Naudojama keliolika su maistu besiliečiančių medžiagų. Iš jų paminėtinos veikliosios medžiagos: plastikiniai vaisių maišai, kurie yra prisotinami etileno dujomis; deguonies sugėrikliai, prailginantys maisto vartojimo laiką ir antimikrobinės veikliosios medžiagos, įmobilizuotos pakuotės paviršiuje.
Verta paminėti ir maisto papildus – maisto produktus, skirtus papildyti įprastą maisto racioną ir kurie vieni arba derinyje su kitomis medžiagomis yra koncentruotas maistinių ar kitų medžiagų, turinčių mitybinį arba fiziologinį poveikį, šaltinis. Jie rinkai tiekiami įvairiomis formomis mažais dozuotais kiekiais ir labai įvairūs: akims, atminčiai, kaulams, lieknėjimui, sportui, tonizuojantys, vyrams ir moterims ir daugelis kitų. Maisto papildai – ne vaistai, bet pardavinėjami vaistinėse.
nuotr. iš www.broiler_breeding.com
Maisto saugai ir prekybai – tarptautinės taisyklės
Maisto sauga ir tarptautinės prekybos normomis pasaulyje rūpinasi speciali Maisto kodekso komisija (Codex Alimentarius). 1963 m ją įkūrė Maisto ir žemės ūkio organizacija ir Pasaulio sveikatos organizacija. Ši Komisija įkurta siekiant padėti mažiau išsivysčiusioms šalims rengti maisto standartus ir skatinti tarptautinę prekybą juo. Komisijos dokumentai pradžioje buvo rekomendacinio pobūdžio, tačiau nuo 1995 m. jie tapo privalomi. Šiuo metu jos veikloje dalyvauja 185 valstybės narės ir viena narė – organizacija (ES nuo 2003 metų). Lietuvai, kaip Pasaulio prekybos organizacijos ir ES narei, taip pat privalu vadovautis Komisijos sprendimais.
Prekybos maisto prekėmis liberalizavimas iš esmės pakeitė ir maisto sampratą. Vikipedijoje vis dar galima rasti klasikinę maisto sąvoką – „Maistas yra bet kuri substancija, vartojama gyvų organizmų kaip pagrindinis energijos ir maistingų medžiagų šaltinis ir dažniausiai yra augalinės arba gyvulinės kilmės“. O štai viename iš Europos Bendrijos reglamentų maistas apibūdinamas jau kitaip: „Maistas – perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas produktas ar medžiaga, skirta žmogui nuryti arba pagrįstai tikintis, kad ji bus nuryta. Maistui taip pat priskiriami gėrimai, kramtomoji guma ar bet kuri kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant“. Ar tikrai viską turėtume nuryti vien todėl, kad kažkas to tikisi?
Maisto sauga tiesiogiai ir netiesiogiai mūsų šalyje rūpinasi Sveikatos apsaugos, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Maisto institutas, Lietuvos vartotojų institutas. Yra toks posakis: „Devynios auklės, vaikas be galvos“. Kaip gi elgtis, kad išliktume su galva? Kaip susigaudyti įprastinių, ekologiškų, genetiškai modifikuotų, biodinamiškų, nacionalinės kokybės, „Rakto skylutės“ (sveikatai palankesni produktai), ES pripažintų ir dar kitais ženklais pažymėtų maisto prekių jūroje? Juolab, kad kunkuliuoja ginčai tarp visavalgių ir vegetarų, veganų ar žaliavalgių, o masinio informavimo priemonėse kaip iš gausybės rago pilasi rekomenduojamos dietos.
Sveikos mitybos rekomendacijos
Manau, kad pirmas žingsnis link sveikesnio maisto pasirinkimo – susipažinimas su oficialiai rekomenduojamomis sveikos mitybos taisyklėmis, sveikos mitybos piramide. Deja, dažnas iš mūsų mieliau žvalgomės po Merkinės ar Egipto piramides. Pagrindiniai sveikos mitybos principai paprasti: saikingumas, įvairumas ir subalansavimas (tinkamas baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mineralinių medžiagų santykis). Tad reikėtų valgyti įvairų, dažniau augalinį nei gyvulinį maistą; daugiau vartoti įvairių, dažniau šviežių vietinių daržovių ir vaisių bei grūdinių produktų; mažinti riebalų vartojimą, gyvulinius riebalus keisti augaliniais aliejais; riebią mėsą pakeisti ankštinėmis daržovėmis, žuvimi, paukštiena ar liesa mėsa; rinktis maisto produktus, turinčius mažai cukraus ir druskos; kuo mažiau konservantų, dažiklių, saldiklių… Suprantama, reikia valgyti reguliariai, atsisakyti žalingų įpročių ir kasdien aktyviai judėti.
Kalbant apie maistą nevalia pamiršti vandens, nes jis sudaro apie 70 proc. mūsų kūno masės. Vanduo būtinas ląstelių gyvybingumui ir medžiagų apykaitai užtikrinti, medžiagų pernešimui, temperatūros reguliavimui, šalinimui. Kaip ir renkantis maistą, taip ir vandenį, svarbu ir kiekis, ir kokybė. Apskritai, norėdami išsirinkti kokybiškesnius produktus, į parduotuvę turėtume eiti su lupa ar akiniais ir labai dėmesingai perskaityti produkto sudėtį ir kitą etiketėse įrašytą informaciją.
***
Globalizacijos paradoksai
Gyvename paradoksų pasaulyje, kai skurdas klesti pertekliuje. Šimtai milijonų žmonių badauja, dar daugiau – turi antsvorį ir bemaž trečdalį maisto išmetame. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad didesnį pavojų žmonių sveikatai kelia ne maisto stygius, o persivalgymas. Beje, ir mūsų šalyje daugiau kaip pusė gyventojų turi antsvorį. Dar Vydūnas yra pasakęs, kad „Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami nei badu“.
Globalizacijos paveiktame vartotojiškame pasaulyje nepaisoma gamtos dėsnių, ji vis labiau alinama, stinga racionalios politikos tinkamai paskirstant maisto srautus, stinga noro dalintis, paprasto ūkiškumo.Kartais tokie pavyzdžiai ir mūsų kasdienybėje akis bado. Važinėjant po kaimus net ir po pirmųjų šalčių matome žemę nuklotą spalvingais obuolių kilimais, o darželinukai, mokiniai, vaikų namų auklėtiniai, senelių namų gyventojai, ligoniai dažniausiai kremta atvežtinius arba iš viso jų negauna net ir sezono metu.
***
Gudrybės maisto grandinėje
Vaikydamiesi pelno bet kuria kaina, maisto ūkio grandinės dalyviai vis dažniau griebiasi nesąžiningų veiksmų, manipuliacijų ir gudrybių. Maisto produktų pavadinimai „Sodžiaus“, „Tėviškės“, „Sveikuolių“, „Lietuviškas standartas“, „Močiutės duona“, „Naminė“ daugumai vartotojų kelia pasitikėjimą, bet kas po jais slypi? „Sodžiaus“, „Tėviškės“ aliejus su GMO, „Naminė“ dešra su šešiais E raide žymimais priedais, „Šeimininkės“ duona su pieno milteliais, guaro derva ir kitais priedais, „Autentiška“ duona su išrūgų milteliais, rapsų aliejumi ir bulvių dribsniais, „Avižiniai“ sausainiai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis cukrus, o avižinių miltų tik 13 procentų. Arba triukai su tara – vietoj litrinių pakuočių atsirado mažesnės, kartais pakuotė du kartus didesnė už turinį. O kur dar reklaminiai žaidimai: „Pagaminta su meile“ ar „Pagal senovinį receptą“.
Kasdien susiduriame ir su prekybininkų vilionėmis: gražiais vaizdais, kvapais, muzika, dideliais vežimėliais, prekėmis prie kasų, daržovių ir vaisių „rūšiavimu“ kas valandą, „lietuviškomis“ ir „populiariausiomis“ prekėmis, „ypatingais“ pasiūlymais ir galybe „akcijų“. Todėl labai normalu, kad prisipirkę abejotinos kokybės produktų kartu su kasos kvitu dažnai gauname dar ir pasiūlymą apsipirkti …vaistinėje.
Tenka sutikti, kad panašių silpnybių turi ir ūkininkai, kurie parduoda „lietuviškus“, „ekologiškus“ produktus, be saiko naudoja trąšas, pesticidus, herbicidus ir kitus chemikalus. Gaila, bet reikia pripažinti, kad ir ūkininkų turgeliai, su mažomis išimtimis, gerokai priblėso.
Kas belieka vartotojui? O vis tik lieka labai daug – sąmoningumas ir atsakingo pasirinkimo galimybė. Juk tikrasis karalius vis labiau ilgėjančioje maisto grandinėje – vartotojas. Tad, mielas skaitytojau, – daugiau sveikų minčių, daugiau sveiko maisto, daugiau sveikesnio gyvenimo!
Programą „Pilietinė – teisinių žinių visuomenė” remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas
Seime nesuskaičiuojamai žurnalistų miniai spaudos konferenciją surengė į skandalus klampinami parlamentarai – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis ir jo pavaduotoja Greta Kildišienė. Politikai buvo išprievartauti teisintis, kas kieno mašiną vairuoja, ar turi romaną.
Seimo narė Greta Kildišienė. Stasio Žumbio nuotr.
Automobilis
„Noriu informuoti apie savo artimųjų apsisprendimą nutraukti išperkamosios nuomos sutartį su „Agrokoncernu“. Taip pat noriu padėkoti visiems savo vyresniesiems frakcijos kolegoms už patarimus, aš į juos atsižvelgiau ir pranešu, kad artimiausiu metu ketinu įsigyti asmeninį automobilį“, – antradienį per spaudos konferenciją sakė G.Kildišienė.
R.Karbauskis teigė, kad vienintelė problema šioje istorijoje yra ta, kad sandoris buvo sudarytas su įmone, kuri su juo susijusi. Tačiau nei jis, nei G.Kildišienė jos giminaičio, su kuriuo buvo sudaryta sutartis, neįvardijo.
„Yra Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvada, yra Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkės nuomonė, kad pažeidimų padaryta nebuvo. Automobilio įsigijimas išperkamosios nuomos būdu buvo vykdomas lygiai prieš metus, nieko bendro su rinkimais, vieno ar kito asmens tapimu Seimo nariu negalėjo būti ir nebuvo. Šitą situaciją, kai iškelti kaltinimai Seimo narei, vertinu, pirmiausiai, kaip spaudimą man. Nes problema – vienintelė, kuri galėtų būti – kad šitas sandoris sudarytas su įmone, kuri susijusi su manimi, nes jis visiškai teisėtas ir atitinka visus reikalavimus, kurie taikomi išperkamajai nuomai“, – sakė R.Karbauskis.
Jis pats teigė vairuojąs asmeninį automobilį, kurį ketina deklaruoti, bet patikino, kad sutartis dėl G.Kildišienės vairuojamo automobilio įsigijimo išperkamosios nuomos būdu nebuvo išskirtinė.
„Mūsų koncernas šimtus ir tūkstančius tokių sutarčių per tuos dvidešimt kelerius metus yra sudaręs, ir Mokesčių inspekcija tą patikrins, pateiks ataskaitą, ir, manau, kad tai užbaigs tą temą. Aš labai gerbiu Seimo narės giminių, artimųjų sprendimą pabaigti šitą temą, aš galiu tik šiuo atveju apgailestauti, kad tokio sprendimo nebuvo prieš porą mėnesių, bet jis visiškai logiškai nedaro jokių teisinių problemų, ir jis neturi jokių moralinių problemų, nes tai yra normali praktika. Lietuvoje tikriausiai šimtai tūkstančių automobilių yra perkami išperkamosios nuomos būdu“, – sakė R.Karbauskis.
Medžioklė
LVŽS vadovo teigimu, kilęs skandalas gali būti susijęs su buvusiu partijos nariu Mantu Leliuku ir medžioklės įstatymo pataisomis, kurias rengė G.Kildišienė. Anot R.Karbauskio, šia istorija buvo suinteresuoti ir panevėžiečiai, norintys medžioti Anykščių rajone esančiuose miškuose.
Kaip spaudos konferencijos metu kalbėjo Seimo aplinkos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika, Anykščių rajone yra daugiau kaip tūkstančio hektarų miškų ploto, kuriuose žemių savininkai yra uždraudę medžioklę, tačiau teritorijoje yra vienas didžiausių afrikinio kiaulių maro židinių, o G.Kildišienė buvo viena iš asmenų, bandžiusių sutaikyti žemių savininkus ir medžiotojus.
„Agrokoncerno“ akcijos
R.Karbauskis neketina atsisakyti jo valdomų „Agrokoncerno“ akcijų.
„Tą temą girdžiu ne pirmą sykį. Kam perduoti? Vaikams? Galiu perduoti vaikams. Ar, jūsų nuomone, kas nors pasikeis, jeigu tai bus perduota vaikams? Jūs man užduotumėte lygiai tuos pačius klausimus šiandien, jeigu akcijos būtų perrašytos vaikams“, – kalbėjo R.Karbauskis.
LVŽS pirmininkas teigė nežinąs tokios praktikos nei Lietuvoje, nei daugelyje kitų šalių, kad tapę politikais žmonės, kurie turi akcijų kokioje nors įmonėje, jas parduotų visiškai svetimiems žmonėms.
„Lietuvoje praktikos jokios nėra. Sugalvokime praktiką, įforminkime ją įstatymuose, jeigu bus tokie reikalavimai, kad tas žmogus, kuris turi akcijų vienoje ar kitoje įmonėje, turi jas bet kokiu atveju parduoti, jeigu eina į politiką, aš tai padarysiu. Bet tokių įstatymų Lietuvoje nėra“, – sakė R.Karbauskis.
Mokslai
Seimo Etikos ir procedūrų komisija iki šių metų kovo 1 d. ketina įvertinti G.Kildišienės elgesį, o ji pati nutarė pasitraukti iš šios komisijos.
Grupė parlamentarų paprašė ištirti, ar G.Kildišienė nepažeidė įstatymų nuslėpdama, kad naudojasi (naudojosi) privačiai įmonei priklausančiu automobiliu. Taip pat, ar Seimo narė nepažeidė etikos VTEK ir Seimui nurodžiusi neidentiškus faktus apie išsilavinimą, ar moka užsienio kalbų, nes yra Seimo siunčiama atstovauti Lietuvai Jungtinių Tautų Organizacijos renginyje Jungtinėse Valstijose.
G.Kildišienė per spaudos konferenciją patikslino informaciją apie savo išsilavinimą. Ji teigė pradėjusi studijas Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje Teisės fakultete ir jas nutraukusi, o paskui pradėjo mokslus Vilniaus kolegijoje, kur studijuoja Aprangos technologijas ir verslą.
„Pratęsdama savo komandiruotės temą ir savo anglų kalbos mokėjimo ar nemokėjimo temą, norėčiau pasakyti, kad keletą metų gyvenau ir dirbau emigracijoje. Manau, tai turėtų būti atsakymas dėl mano anglų kalbos mokėjimo ar nemokėjimo“, – paaiškino parlamentarė.
Pastarosiomis dienomis padaugėjo JAV įstatymų leidėjų, nesiruošiančių dalyvauti Donaldo Trampo (Donald Trump) inauguracijos iškilmėse po to, kai išrinktasis prezidentas sukritikavo Atstovų Rūmų narį Džoną Liuisą (John Lewis). Įtampa šalyje didėja dar ir dėl to, kad Dž.Liuisas savo valstijoje kursto juodaodžių protestus
Donaldas Trampas, ELTA nuotr.
Vadimas Volovojus, politologas:
Amerikoje daugelis politologų pastebi nemenką visuomenės susiskaldymą ir susipriešinimą – juos akivaizdžiai dar labiau aštrina tos jėgos, kurios kategoriškai nusistačiusios prieš D.Trampą. Vieniems jis tiesiog nepatinka, kiti tai daro dėl politinių motyvų ir simpatijų. Bet kokiu atveju matyti, kad šįkart įtampa JAV yra didesnė, nei įprastai būna po prezidento rinkimų, nors daugelis politologų sako, kad amerikiečiams būdinga patriukšmauti, paprotestuoti ar juodaodžių kvartaluose padeginėti automobilius… Tokie proveržiai po kurio laiko aprimsta, tačiau šiuo atveju JAV egzistuoja tam tikros elito grupuotės, kurios yra suinteresuotos tokiu nuolatiniu įtampos kurstymu.
Kad ir visos tos kalbos apie rasinę segregaciją… Dabar mėginama pateikti, kad šis klausimas paaštrėjo dėl D.Trampo kaltės, tačiau kažkodėl užmirštama, kad D.Trampas dar nevaldė šalies nė sekundės, o 8 metus kaip tik valdžioje buvo juodaodis prezidentas. Tačiau pretenzijų jo adresu kažkodėl negirdėti… Daugelis žmonių tiesiog nekreipia dėmesio į reikšmingas detales, o aklai tiki tuo, ką rašo D.Trampo priešininkų, dažniausiai demokratų kontroliuojama žiniasklaida. Na, pavyzdžiui, kiek buvo triukšmo dėl to, kad D.Trampas pasisakė už gamybos Amerikoje išsaugojimą. O kas čia blogo? Štai dabar jau „General Motors“ atidarė naują gamyklą Mičigane ir vietos žmonės, įskaitant juodaodžius, viešai komentuoja, kad niekas netikėjo, jog tokia gamykla bus atidaryta ten, o ne Meksikoje. Vadinasi, savo pažadus D.Trampas vykdo, kad ir kaip tai nepatiktų jo priešininkams.
Absoliuti dauguma žiniasklaidos priemonių priklauso D.Trampo priešininkams ir per tai bandoma kurstyti nepasitikėjimą išrinktuoju prezidentu. Galutinis tikslas toks ir yra – kaišyti pagalius į ratus, kad D.Trampas negalėtų vykdyti to, ką suplanavęs ar pažadėjęs. Tuomet bus galima apkaltinti jį, kad nesilaiko duotų pažadų… Pavyzdžiui, jo santykių su Rusija klausimas apskritai yra toks, kad ką jis bedarytų, visada bus blogai. Galbūt tai netgi gali tapti įrankiu būsimai interpeliacijai. Jam priešiška žiniasklaida jau dabar aiškina, kad D.Trampas visai nenori branduolinio nusiginklavimo, o tik ieško būdų, kaip atšaukti sankcijas Rusijai, o tai esą yra nacionalinių interesų išdavystė… Bet kurį klausimą visada galima pasukti į kurią tik nori pusę, o labiausiai bus girdimi tie, kurie kontroliuoja žiniasklaidą, – D.Trampas bus nuolat spaudžiamas į kampą, galbūt bus mėginama apriboti sprendimų priėmimo galią arba netgi paruošti visuomenę interpeliacijai, ieškant tam tinkamo momento.
Šiomis dienomis Žemės ūkio ministerija parengė naujus įstatymo pakeitimus, kuriais siekiama nutraukti 2015 m. kovo 26 d. Europos Komisijos pradėtą minėtą pažeidimo procedūrą.
Ričardas ČEKUTIS