2025-05-16, Penktadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1680

Patyčios iš valdžios nėra patyčios

Redakcija
-
11

Neseniai rašytojas Liudvikas Jakimavičius „feisbuke“ rašė: „Neatsakinga žiniasklaida stumia Lietuvą į pilietinį konfliktą. Griovys tik gilėja, nes niekas su niekuo nenori taikytis nuo Vilniaus iki Vašingtono. Kas stovi už šito karo kurstytojų, kieno tai interesas?“

Šia tema „Pozicijos“ redakcija kalbina filosofą, Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininką Krescencijų Stoškų.

Pastarojo meto eskaluojamas skandalas, susijęs su G. Kildišienės automobiliu nenorom verčia sutikti su teiginiu, jog kažkam rūpi įsiūbuoti mūsų visuomenę, supriešinti ją ir galutinai suskaldyti. Tokio žiniasklaidos aktyvumo akivaizdžiai nebuvo, kai buvęs Seimo narys E. Masiulis su kyšiu įkliuvo Specialiųjų tyrimų tarnybai. Štai turime du savo turiniu visiškai skirtingus skandalus. Tačiau pažiūrėkime, kaip jie pateikiami visuomenei: G. Kildišienė, kuri naudojasi mamos nuosavais pinigais nuomojamu automobiliu iš „Agrokoncerno“, pateikiama kaip didžiausia nusidėjėlė ar net nusikaltėlė, o buvęs Seimo narys E. Masiulis, paėmęs 100 tūkst. eurų kyšį iš koncerno „MG Baltic“, rodomas kone didvyriu ir keliamas pavyzdžiu, nes atsistatydino iš Seimo narių ir atsiprašė savo partijos draugų. Kur čia slypi vertinimo adekvatumas?

Jūs visiškai teisus: tai nesulyginami dalykai. Pirmuoju atveju turime reikalą daugiausia su atsitiktiniais tvarkos pažeidimais bei smulkiais moraliniais nusižengimais, o antruoju – su stambiu kriminaliniu nusikaltimu. Keisčiausia, kad tuos nusižengimus čia lesioja patys galingiausi žiniasklaidos centrai. Ištisas savaites. Vienus po kitų. Vis naujus ir naujus. Renkami net patys miesčioniškiausi gandai, primityviausi įtarinėjimai, turgaus plepalai. Nuo kailinių apykaklių kainų, kažkada įvykusio greičio viršijimo ir automobilio pastatymo netinkamoje vietoje iki smalsumą žadinančių nutylėjimų, pamelavimų ir abejones keliančios nuomos. Ir visa tai daroma su didžiausiu azartu, kriminalinių filmų įkarščiu, aiškiai nepajėgiančiu nuslėpti asmeniško pavydo kito žmogaus sėkmei, jo grožiui bei praturtėjimui.

Laikas nuo laiko vis primenama, kad iš politikų reikia daugiau reikalauti. Vienas odiozinis apžvalgininkas net pamėgino įeiti į istoriją su nauju patyčių “apibrėžimu”: “Patyčios iš stipresnių (t.y.valdžios) nėra patyčios”. Gal tie gryna savivale pagrįsti “išradimai” ir turėtų kiek pozityvios prasmės, jeigu jie būtų taikomi visiems politikams be išimties. Bet bėda čia kaip tik yra ta, kad pasigavusi sau tinkamą atpirkimo ožį žiniasklaida tol vienpusiškai suvedinėja su juo visų jo aplinkoje buvusių ir esamų žmonių “sąskaitas”, tol jį varo iš proto, tol viduramžiškai demonizuoja, kol jo nepaverčia demonų apsėstuoju, skirtu tik paskutiniams laužo išbandymams. Skaitai arba klausai serijas tokių protavimų ir negali apsiginti nuo persekiojančios minties: negi tikrai jau Lietuvoje negalioja tūkstantmečiais visose pasaulio šalyse išbandyta aukso taisyklė: “Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma”?

Aš suprantu, didele dalimi pati žiniasklaida turi savo vidinę inerciją. Ji greitai užsikrečia temų ir pikantiškų dalykų populiarumu, kol nenueina iki kraštutinio absurdo. Bet tuo paaiškinti, kodėl ji pasirenka atakai vienus, o ne kitus žmones, neįmanoma. Tas Jūsų minimas nepalyginamumas signalizuoja apie sisteminę sąžiningumo, teisingumo ir demokratiškumo stoką, kuri pirmiausiai gena žmones iš Lietuvos. Demokratija yra paremta politine konkurencija, kuri sudaro galimybę tik vieniems laimėti. Vadinasi, kitiems reikia išmokti, kaip garbingai pralaimėti.

Bet kai ketvirtį amžiaus turi valdžią ir, padedamas žiniasklaidos, įtikini save, kad tik tu vienintelis išmanai, kaip reikia valdyti valstybę, pasidarai nepakeičiamas, užmiršti, kas yra demokratija, ir jokiu būdu negali susitaikyti su pralaimėjimu. Tada naujas laimėtojas negali nekelti įtarimo. Tavo akyse jis virsta „dar vienu tautos gelbėtoju”, „arogantišku išsišokėliu”, “populistu”, „apsišaukėliu”, „manipuliuotoju”, „marginalu”, „buku kaimiečiu”, , „patvoriniu”, „padugne”, „atsitiktiniu žmogumi iš gatvės” ir t.t. Jau nebegali galvoti apie tikrus valstybės reikalus, kadangi esi užimtas vien tuo, kaip laimėtoją diskredituoti, kaip prie jo prikibti, iš jo pasityčioti, kuo skaudžiau įgelti, kaip prie gausiai pilamų niekinamųjų epitetų priklijuoti kokius nors pritemptus faktus.

Kita vertus, tokia patyčių kalba kartu su kompromitacijomis yra puiki savisauga nuo visuomenės priekaištų, o kai kam ir nuo sąžinės prabudimų. Juk ji lengvai nukreipia dėmesį nuo pačių skaudžiausių dalykų, kuriuos paliko “sisteminis” partijų valdymas. Nuo to, kad trečdalis tautos paliko savo kraštą, kad kiti prasigėrė, treti ėmė vogti ir plėšikauti, ketvirti puolė į depresiją, alkocholizmą ir žudėsi, penkti mirė nuo infarktų ir insultų… Kai visa tai stebėdamas, savo kailiu patirdamas ir visa širdimi jausdamas penktadalis Lietuvos gyventojų padarė viešpatavusias partijas atstumiantį pasirinkimą, jos niekaip negali suprasti, kas čia įvyko. Stebisi, pyksta. Ima nekęsti savo tautos. Kvailina ją, kad pasidavė Karbauskio manipuliacijoms. Nepadeda nė raminimasis, kad „mes nepralaimėjome, bet tik nelaimėjome”. Kaip jau buvo įprasta, su stebėtinu azartu įsitraukiama į sovietinius laikus labiausiai primenančią politinio plūdimo kontrkultūrą

O “patyrusioms partijoms” taip galėjo atitikti tik dėl to, kad iki šiol su ištikimiausių patarnautojų būriais jos buvo užimtos išimtinai tik savo vidiniais reikalais ir stebėtinai greitai išmoko nepastebėti, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje. Todėl jos negalėjo neatitrūkti nuo savo tautos ir tapti tarpusavyje visiškai patenkintomis ir laimingomis valstybėlėmis valstybėje. Be paliovos darydamos sau išimtis (privilegijas), kartu su jas uoliai aptarnaujančia žiniasklaida išsiugdė didybės psichologiją, stebėtinai artimą tai, kuri būdinga ir kritikuojamam Rusijos prezidentui.

Viešojoje erdvėje teiginys, kad Seimo narys važinėja iš „Agrokoncerno“ išperkamosios nuomos būdu (lizingu) gautu automobiliu yra pateikiamas, kaip nusižengimas etikai. Nuo kada išperkamoji nuoma tapo nusižengimu? O jeigu ji tokia yra, kodėl iki šiol ji neuždrausta įstatymu?

Kiek galiu spręsti iš atsitiktinai mane pasiekusios informacijos, visos verslo įmonės turėtų deklaruoti savo veiklos sritis, kad nebūtų slepiamos įmonių pajamos. Kadangi “Agrokoncernas” automobilių nuoma neužsiiminėja, todėl p. Kildišienės sutartis galėjo būti traktuojama kaip pajamų nuslėpimas. Bet tai tik oficiali versija. Aš net nesuprantu, kodėl automobilio perleidimas negalėjo būti įformintas kaip labdara besikuriančiai įmonei. Juk R. Karbauskis bene vienintelis Lietuvoje turi oficialiai pripažintą mecenatystės statusą.

Bet kad ir kaip ten būtų, šis įvykis tik patvirtino R. Karbauskio teiginį, kad puolimas buvo nukreiptas išimtinai prieš jo asmenį ir darėsi kasdien vis panašesnis į prezidento R. Pakso bylą. Tai tipiškas “teisingumo” įgyvendinimo būdas Lietuvoje, nedarantis garbės nei politikams, nei didžiajai žiniasklaidos daliai. Juk tik po šios istorijos išaiškėjo, kad tokio pat tipo sandėrių Lietuvoje yra daugybė. Jų tarpe nemažai net Seimo narių. Spauda mini net A. Kubilių, A. Butkevičių, D. Kreivį, kurie tik po išpuolio prieš Kildišienę susiorientavo nutraukti analogiškas savo pačių sutartis.

Gal bent ši politinė auka padės visiems kiek prablaivėti, žymiai pakoreguoti įstatymus, o gal galų gale Seime atsiras ir tiek sveiko proto, kad bus suprasta, koks šiandien patiems politikams yra reikalingas iki šiol Seimo stalčiuose užmirštas Valstybės tarnautojų etikos kodeksas, kuriam didelę savo gyvenimo dalį yra pašventęs Kęstutis Zaborskas.

Televizijos laidų vedantieji vertindami Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderių elgesį šio skandalo fone kone pikdžiugiškai komentuoja: „visi tikėjomės, kad bus geriau, o gavosi, kaip visada… „ Kaip Jūs vertinate Seimo LŽVS frakcijos elgesį? Ar ne per daug vilčių visuomenė sieja save su šiuo politiniu judėjimu?

Idealių žmonių žemėje nėra. Nėra tokių nė partijų. Bet paskutinių įvykių išsamiau vertinti nenorėčiau. Juk dar tik pati darbo pradžia. Be to, tas (atleiskite!) paranojiškas, tikrai nieko gera savo kraštui nelinkintis puolimas bet ką išmuštų iš vėžių. Todėl nesąžininga būtų knebinėti frakcijos elgesį. Tai buvo nelengvas jų išbandymas. Ir be nuostolių jis negalės praeiti.

Mane daug labiau jaudina esminiai dalykai, kurių negaliu visai nutylėti. Su šios partijos sėkme siejamos didžiosios tautos dalies perspektyvos. Prisipažinsiu, mane (kaip ir daugelį kitų) labiausiai glumina, kad naujoji valdžia savo darbą pradeda nuo smulkmenų, nuo trečiaeilių ar net ketvirtaeilių dalykų, turinčių aibes alternatyvų. Todėl jų sprendimai mažai ką reiškia. Juk jie be galo toli nuo to, kas gniuždo valstybę. O tuos dalykus, kurie galėtų ir turėtų sutelkti visą pilietinę visuomenę, lydi gūdi tyla. Vadinasi, čia kažkas negerai su prioritetų nustatymu ir jų subalansavimu. Prioritetai turėtų būti nustatomi hierarchiškai, o prioritetai priklausyti tik nuo jų visuotinio reikšmingumo. O tam reikalingi du dalykai: politinis sutarimas ir geras išaiškinimas visiems Lietuvos žmonėms, kad ir jie turėtų galimybę pagal savo išgales prisijungti prie tokių uždavinių sprendimo.

Kai Lietuvos saugumo strategijoje randi demografinę krizę įrašytą bene tarp pusšimčio grėsmių ir prioritetų, nežinai ką ir galvoti, juoktis ar verkti. Juk tai tik pasišaipymas iš viso to, kas buvo kalbama rinkiminės kampanijos metu. Nesakau, kad čia yra melas, kaip linkusi komentuoti žiniasklaida. Bet čia ji turi racijos. Jau iš pirmų žingsnių matyti, kad čia esama kažkokio nesusigaudymo, nesusitupėjimo. Negi reikės, kad Prezidentė vis kviestų ministrus vieną po kito pas save ir vis ragintų, ką reikia toliau daryti? Spėju, kad yra rimtų kompetencijos problemų, vengimo konsultuotis su visuomene.

Negalima užmiršti, kad rinkimų kampanijos metu LVŽS lyderiai savo inteligencija visa galva pranoko beveik visus konkurentus. Jie bene geriausiai buvo pasirengę diskusijoms. Bet svarbiausia jie savo pavyzdžiu parodė, kad civilizuoti debatai gali vykti ir tarp skirtingų politinių partijų. Kur tik jie dalyvavo, visur nyko per daugelį metų politikams ir daugeliui žurnalistų įprastos patyčios, primityvūs tarpusavio kaltinimai, neretai pereinantys į vulgariausius barnius. Jau vien tai jau yra pravertas langas į būsimų diskusijų kultūrą.

Tuo mokėjimu dalykiškai ir pagarbiai tarpusavyje diskutuoti buvo ruošiama dirva gana didelės ir stiprios parlamentinės koalicijos sudarymui bei politikos perorientavimui nuo partinių interesų į valstybinius ir visuomeninius. Deja, įprastos partinės ambicijos užkirto kelią tokiems susitarimams. Vien galimybė priklausyti nuo viešai niekinamos “runkelių” partijos vedė opoziciją iš pusiausvyros. Nepaisant to, visoms partijoms LVŽS pergalė davė pačią akivaizdžiausią demokratijos pamoką. Kartu tai yra ir perspėjimas, kad taip, kaip iki šiol, toliau valdyti valstybės negalima. Matyt šią pamoką kol kas suprato tik pralaimėjusių partijų jaunimas.

Daugiausiai vilčių ši pergalė sužadino tai didžiajai visuomenės daliai, kuri buvo toliausiai atsitraukusi (arba atsidūrusi) už partinių interesų pasaulio. Vien dėl to ji išliko labiausiai nešališka ir geriausiai matė tuos padarinius, kuriuos gimdė vien savo vidiniais reikalais užsiimanti partine politika bei fasadinė demokratija. Daugeliui Lietuvoje dar gyvenančių žmonių tai buvo ne tik paskutinė permainų viltis, bet ir padrąsinimas, kad bendru žmonių susitelkimu gali būti įveikta per ketvirtį amžiaus stipriai įsišaknijusi savanaudiška ir gana antihumaniška politinė sistema.

Politiniai oponentai LVŽS lyderį R.Karbauskį neretai mėgina sieti su Rusija. Naujasis JAV prezidentas irgi tapatinamas su Rusija. Ar neatrodo, kad bet kuri politinė jėga, nepritarianti laukiniam liberaliajam kapitalizmui ir ligšiolinei vyravusiai tvarkai, bus siejama su Rusija?

Jūsų nuogąstavimai pagrįsti. Tik tokių procesų prognozuoti nereikia. Jie regimi jau dabar. Toks mąstymo būdas atsiranda visur, kur pavyksta laisvą ir savarankišką mąstymą pakeisti viena privaloma ideologija. Ji įspraudžia mąstymą į tokius rėmus, kuriame yra tik vienas pasirinkimas tarp pozicijos ir opozicijos, tarp draugų ir priešų, tarp savų ir svetimų. Mąstymui paliekama tik užduotis testuoti, kas priklauso pozityviajai pusei ir kas negatyviajai. Pozityviąją pusė būtina tik balinti, o negatyviąją – tik juodinti. Šį mąstymą būtų galima pavadinti specifiniu siauraprotystės pasireiškimu, kuriam kadaise visomis išgalėmis priešinosi šiandien jau visai užmiršti sovietmečio inteligentijos likučiai.

Vien dėl to šis mąstymas yra laikomas tarybinių laikų palikimu, atgaivintu mūsų politikų ir kai kurių žurnalistų galvose. Bet jo šaknys universalesnės. Tai pagrindinis autoritarinės ideologijos pasireiškimo būdas. Šitoks mąstymas visada kuria priešus ir juos demonizuoja, kad visą atsakomybę už vykdomą politiką su prakeikimais perkeltų ant jų pečių. Demokratinėse šalyse tokios politikos požymiai signalizuoja apie autoritarines politikų pretenzijas.

Stebina mūsų žiniasklaidos elgesys ir naujosios JAV administracijos atžvilgiu. Lietuvos nacionalinis transliuotojas ir didieji internetiniai portalai antrindami Vakarų žiniasklaidai kone unisonu puola naująjį JAV prezidentą. Štai kitą dieną po prezidento inauguracijos Vašingtone ir kituose miestuose vyko protesto mitingai. Mūsų žiniasklaida jautriai komentavo protestuotojų kalbas, nukreiptas prieš naująjį JAV prezidentą, papildydamas vaizdais iš eisenos „Sister March Vilnius“, kurią tądien surengė Austėjos Landsbergienės mokykla. Pastaroji irgi protestavo prieš naująjį JAV prezidentą, prisidengdama parama abortams, homoseksualų ir transseksualų „teisėmis“. Kas koordinuoja šias akcijas ir ko tuo siekia Lietuva? Vargu ar tai patikimas būdas laimėti daugiau naujosios JAV administracijos simpatijų?

Nežinau ir nesidomėjau, kas šitas akcijas koordinuoja. Bet negalima atmesti ir spontaniško liberaliosios bei globalistinės orientacijos žmonių sutrikimo. Čia esama nuoširdaus nuogąstavimo, ar naujoji JAV administracija nenutrauks Lietuvai tos paramos, kuri iki šiol jai buvo teikiama ir dar žadama. Jūs ne blogiau už mane žinote, kokios viltys daugybę metų buvo dedamos į santykius su galingiausia pasaulio valstybe.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė. Ar tokiais veiksmais mes patys nenupjausime tos šakos, ant kurios sėdime? Kaip išsaugosime su JAV gerus santykius, jeigu taip lengvabūdiškai demonstruosime savo nusivylimą ir apgailėtiną neapykantą naująja administracija. Juk prezidentas Trumpas neužgrobė valdžios. Dėl to niekindami Trumpą, mes trumparegiškai išreiškiame pigmėjišką nepagarbą ir visai tai šaliai, kuri padarė šitokį pasirinkimą. Kai kaišiojami pagaliai į Karbauskio ratus dar galima šiaip taip suprasti, bet Trumpas – ne LVŽS, o JAV. Apie nacionalinio transliuotojo politiką nėra ką ir kalbėti. Ji juk visada uoliai vykdė dominuojančią globalistų politiką..

Kalbame apie pliuralizmą visuomenėje, nuomonių ir pažiūrų įvairovę. Tačiau televizijos ekranuose matome vis tuos pačius komentatorių veidus, kurių nuomonę žinome bene iš anksto, net negirdėję, apie ką jie kalba. Nejau Lietuvoje nebėra brandžiau, profesionaliau ir giliau mąstančių žmonių? Kodėl jie vengia viešumos?

Tikriausiai šie klausimai retoriniai. Nemanau, kad nėra protingesnių ir sąžiningesnių žmonių. Juolab nemanau, kad jie vengia viešumos. Tik televizija – ne ta vieta, kurioje tokie žmonės galėtų telktis. Ten šeimininkauja grynai komerciniai interesai ir juos tenkinančios pramogos. To retai tesiekia ir daugelio kitų šalių televizijos.

Žinoma, televizija palieka vietos ir politiniams debatams, solidesniems komentarams. Ten nuomonių įvairovės, pliuralizmo tikrai stinga. O komentatoriai parenkami iš gana siauro ir tą pačią globalizmo kryptį atstovaujančių žmonių rato, todėl jie sudaro vieno klano įspūdį ir atrodo lyg užprogramuoti Juolab, kad jie keliauja ne tik per visas televizijas, bet ir nemažą dalį radijo stočių. Taip smarkiai nusidėvi ne tik mintys, bet ir veidai. Čia sunku tikėtis, kad jie atsilieptų į visuomenės rūpesčius, savarankiškai keltų ir gvildentų naujus klausimus. Jiems visai užtenka tų problemų, kurias suformuluoja ir pametėja politikai. Kartu su politikais jie apeina pačius skaudžiausius ir sudėtingiausius valstybės, tautos demografinės būklės, kalbos likimo, ištisų sluoksnių demoralizacijos klausimus, kuriuos jau daug metų nepaliaujamai aptarinėja įvairios pilietinės bei kultūros organizacijos.

Nei nacionalinė televizija, nei radijas dar nėra supratę tautos nykimo tragizmo. Iki šiol ji vis tebeskatina emigracijos procesus ir tebevykdo kadaise politikų užduotą visos Lietuvos globalizavimo politiką. Ne tik ji, bet ir didžioji komercinių kanalų dalis vis dar atrodo kaip monotoniškas nuo atsakomybės “apsidraudusių” įtakingiausių politikų kalbų aidas.

Pagrįstai sakoma, kad blogio visuomenėje nėra tiek daug, bet jis daug labiau tiražuojamas, negu gėris. Ką turėtų daryti visuomenė ir naujasis Seimas, kad įvyktų pokyčiai, kad Lietuvoje gėrio būtų daugiau, kad nedidėtų žmonių priešprieša ir neeskaluotume pykčio bei neapykantos ten, kur jos nėra ar gali nebūti?

Jūs nuogąstaujate, kad nesubalansuotas gėris su blogiu. Aš nežinau, kuo tą balansą būtų galima pagrįsti. Blogio yra daug ir žiniasklaidoje, ir politikoje, ir mene. Bet kaip jo ten nebus, jeigu jo nė kiek ne mažiau yra ir mūsų kasdieniame gyvenime. Žinoma, galima užsimerkti, nusisukti, išjungti televizorių arba riboti blogio rodymą. Bet ką laimėtume? Tik įsivaizduotume realybę geresne negu yra iš tikrųjų, o kalbėdami visada kitiems meluotume. Jeigu norime priešintis gyvenimo blogiui, kaip tik privalome žinoti visus jo mastus, plitimo sritis ir, žinoma, priežastis.

Bėda ne ta, kad rodomas blogis, bet kad jis diegiamas, platinamas kartu su cinišku abejingumu arba su pasimėgavimu, o neduodama nei pavyzdžių, nei paaiškinimų, kaip jam priešintis. Be to, nedrįstame pasakyti, kad jį visada platina morališkai paliegę žmonės, kuriems neturėtų būti pavedama imtis panašaus darbo. O jeigu jie imasi, turėtų būti taikomos tokios pat sankcijos kaip ir už karo, rasinės ar tautinės neapykantos kurstymą. Kadangi to nedaroma, mūsų krašte vis didinami moraliniai reikalavimai politikams, o žiniasklaidos valdytojams tik mažinami. O juk tai ketvirtoji valdžia.

Aš nežinau tokios vietos, kurioje gali nebūti pykčio ir tokio pykčio, kuris negalėtų užsibaigti susitaikymu ir tarpusavio pagarbos atstatymu. Todėl mums būtinas moralinis atgimimas. Tik kaip tą padaryti krašte, kuriame viešpatauja stipriojo teisė. Gal gerai, kad mokykloje sukilta prieš patyčias . Bet aišku viena: nei moralai, nei auklėjimas čia nepadės, nes neturime atsakymo į klasikinį klausimą: o kas išauklės auklėtojus? Kadangi žuvis pūva nuo galvos, pirmiausia permainos turėtų prasidėtų viršūnėse. Kuo greičiau Seimas turėtų priimti bent minėtą etikos kodeksą. Tam turėtų tarnauti ir siūlymas sumažinti Seimo narių skaičių. Bet kada tas sukilimas tikrai prasidės žiniasklaidoje, internete, ir visoje mūsų kontrkultūroje, aš nežinau.

Perspektyvesnis būtų moralinės revoliucijos kelias. Iki viduramžių pabaigos tokias revoliucijas vykdė religijos. Išplitus Europoje desakralizacijai, tas kelias pasidarė nebeįmanomas. Bet tam galėtų pasitarnauti visuotinis sukrėtimas susidūrus akis į akį su žūtimi. Tik jis galėtų įtikinti, kad taip toliau gyventi negalime. Apie tokią galimybę mums signalizuoja demografinė krizė. Tik ar išnaudosime visas jos galimybes?

Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Vytautas Budnikas

SRTRF

M. Kundrotas. Su kuo kovojama – su smurtu ar su šeima?

Redakcija
-
1

Marius Kundrotas

Šiurpi tragedija Kėdainiuose. Dar vienas pražudytas vaikas. Mirtinai sumuštas šeimoje. Tokių įvykių akivaizdoje sunku valdyti jausmus, o vis dėlto kaip tik tokiais atvejais ypač būtina įjungti blaivų protą. Antraip lengva pasiklysti, o kai kas jau bando žaisti žmonių jautrumu, stumdami savus politinius, ideologinius ir net verslo interesus.

Įaudrintoje atmosferoje pasipylė agitacija už dviejų Seimo narių siūlomą Vaiko teisių apsaugos įstatymo redakciją, o taip pat – kaltinimai septyniems Seimo nariams, siūlantiems kitą jo redakciją. Nepritari tam tikram redakcijos variantui, reiškia, prieštarauji vaiko teisėms, jo apsaugai nuo smurto, vadinasi – esi smurto šalininkas, bejausmė išgama, lygiai toks pat, kaip toji pora, mirtinai sumušusi vaiką. Beje, žodis „bejausmė“ čia svarbesnis, nei žodis „išgama“, kadangi visa šia retorika apeliuojama būtent į jausmus.

Kas gi skiriasi šiose redakcijose? Dovilės Šakalienės ir Mykolo Majausko redakcijoje siekiama pateikti labai plačioms interpretacijoms pasiduodančius smurto ir žalos apibrėžimus. Agnės Širinskienės, Lauryno Kasčiūno, Rimanto Jono Dagio, Manto Adomėno, Eugenijaus Jovaišos, Povilo Urbšio ir Pauliaus Saudargo redakcijoje siekiama šias sąvokas išsakyti kur kas tiksliau. Kurios formuluotės geresnės, galima įsitikinti, perskaičius projektą A ir projektą B.

Pavyzdžiui – dviejų deputatų projekte A siūloma smurtui priskirti vaiko individualumo ignoravimą, prastą emocinių ir socialinių poreikių tenkinimą, laisvės varžymą, orumo žeminimą. Iš pažiūros – protinga ir kilnu. O praktikoje?

Liepi vaikui išmokti pamokas – emocinė kančia. Subari – emocinė kančia. Uždraudi žiūrėti mėgstamą filmą – už bausmę ar dėl to, kad tuo metu reikia miegoti – laisvės varžymas. Neišgali kas savaitę pirkti naujų žaislų – emocinė kančia ir dar prasta socialinė aplinka: vargšas vaikas kieme, darželyje ar mokykloje gali pasijusti „bomžu“ prieš vaikus, kurių tėvai – turtingesni ar daugiau leidžia. Jei vaikas išreiškia save keikdamasis, o tėvai tai varžo – individualumo ignoravimas. O jei šeimoje kyla nuomonių skirtumų, tai visas kančių spektras.

Septynių deputatų projekte B apsiribojama tyčine fizine, psichine, seksualine, dorovine ir socialine žala, o taip pat – tokios žalos grėsme. Akivaizdu, kuo skiriasi žala nuo prastos savijautos ar materialinės gerovės trūkumų. Pabrėžtina, kad abiejuose projektuose pasisakoma prieš bet kokį fizinį smurtą, įskaitant skausmingas bausmes, tad abu variantai – ganėtinai liberalūs. Pavyzdžiui, jei sušeriat vaikui plaštaka, kai žodiniai argumentai ignoruojami, pagal abu šiuos variantus sulauksit sankcijų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad projekte A nėra įvardyta žala vaiko dorovei, ir tuoj suprasime, kodėl.

Projektas A grindžiamas skandinaviško pavyzdžio juvenalinės justicijos samprata. Pagal ją vaiko teisių apsaugos organizacijos įgauna praktiškai beribę valdžią atimti ir atiduoti vaikus. Pačios organizacijos už vaikų perskirstymą gauna didžiules pajamas, pelnosi ir globėjai. Vienas iš tokios justicijos tikslų – žinoma, jis tikrai nėra vienintelis, bet svarbus – aprūpinti vaikais homoseksualius junginius, libertartinėje santvarkoje įvardytus šeimomis. Dabar aišku, dėl ko atmetamos bet kokios užuominos apie dorą?

Taigi – libertarinė ideologija, darbas tiksliniams rinkėjams ir didžiulis verslas. Va, kas glūdi už visų tų verksmų dėl iš tikrųjų siaubingos tragedijos. Libertarizmo ragai slypėjo dar už įstatymų, tariamai nukreiptų prieš smurtą artimoje aplinkoje. Tarsi būtų esminis skirtumas, kas ir kur smurtauja – sutuoktinis prieš sutuoktinį, tėvas prieš vaiką ar praeivis gatvėje. Tikrasis motyvas buvo pateikti šeimą, kaip instituciją, kur smurtaujama. Kažkaip išskirtinai. Kadangi šeima, šalia doros, tautos, tautinės valstybės – esminis libertarizmo puolimų objektas.

Dar labiau pabrėžtina, kad libertarai, besidangstantys kova su smurtu prieš vaikus, aršiausiai gina teises į abortus. Taigi, jei vaikas prieš gimimą suplėšomas gabalais – viskas čia tvarkoje, bet jei gimusiam ir augančiam vaikui plekšteli per sėdynę, tai – pasibaisėtinas smurtas. Jums čia viskas logiška? Man – ne.

Tarptautinį lygį pasiekusios bylos ir skandalai, susiję su skandinaviškomis juvenalinės justicijos organizacijomis, liudija apie siaubingas kančias, kurias patiria vaikai, išplėšti iš savo šeimos, tautos, kultūros ir perduoti kažin kam. Tai – tas pats smurtas prieš vaikus, kuriam juvenelinės justicijos doktrinieriai, kažkodėl, pritaria. Juolab kad pačių vaikų vertinimai dėl emocinio, socialinio ar kitokio diskomforto dažnai būna antraeiliai. Sprendžia institucijos.

Pabaigai – linksmesnis pavyzdys. Australija atsiprašė aborigenų, kad praeityje atiminėdavo jų vaikus, atiduodama juos auklėti svetimiems. Gal kada atsiprašys ir Skandinavijos šalys, o gal net Majauskai su Šakalienėmis. O kol kas turime kovoti su smurtu ir saugoti šeimas. Užtikrinti šeimoms tiek teisinę, tiek socialinę apsaugą. Smurtininkai turi sulaukti pelnytų bausmių, o visuomenė iš pat vaikystės turi būti ugdoma bjaurėtis smurtu. Viskas prasideda smegenyse.

alkas_logo_small

Raimondas Kuodis. Kas yra teisingumas ir kaip Lietuvos visuomenei tapti teisingesnei (kartu ir laimingesnei)

Redakcija
-
2

 Raimondo Kuodžio kalba Seime vykusioje konferencijoje, 2016 m. gruodis.

***

Šiuo nelengvu klausimu mąstyta jau prieš tūkstantmečius, bet ietys laužomos iki šiol. Nihilistai (pavyzdžiui, dauguma liberalų) šiuo klausimu dažnai propaguoja visišką reliatyvumą – teisingumo paieškos bergždžios, tai „komunistuojančių veikėjų“ užsiėmimas, pajamų pasiskirstymas visuomenėje pateisinamas toks koks yra ir panašiai. Vyraujanti neoliberali ekonomikos teorija, deja, sako tą patį – neva rinkos ekonomikoje visi gauna tai, ko nusipelnė.

Reliatyvumas yra prastas nusiteikimas. Šiuo kraštutiniu atveju galėtume nebeklausyti proto balso, jokių argumentų, nes visada galima pasakyti, kad „gali būti ir kitaip“, „niekuo negalime būti tikri“… Šiuolaikinė žiniasklaida, deja, dažnai palaiko tokį neproduktyvų diskursą: kaip sakė Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paulas Krugmanas, „jei vienas politikas teigia, kad žemė yra apvali, o kitas – kad plokščia, nešališkas žurnalistas turi apibendrinti, kad abi pusės turi savų argumentų“.

Tad ar galima ką nors įtikinančio pasakyti teisingumo klausimu? Manau, kad taip. Kodėl iš viso šis klausimas svarbus? Apibendrinanti ekonomikos šaka, vadinamoji laimės ekonomika, teigia, kad žmonės yra „socialiniai padarai“, jiems svarbi ne tik jų asmeninė materialinė padėtis, bet ir teisingumo jausmas – žmonės jaučiasi mažiau laimingi, jei mato, kad kiti turtėja nepagrįstai, t.y. trūksta „procedūrinio teisingumo“.

Jei visgi žmonėms tai rūpi, tai politikai neturėtų ignoruoti šios problemos, priešingu atveju užsiimsi dalykais, kurie žmonėms mažiau svarbūs, ir taip darnios visuomenės nesukursi. Liberalų propaguojamas metodologinis individualizmas iš esmės atsiriboja nuo šių problemų – pavyzdžiui, garsioji politikė Margaret Thatcher teigė, kad „nėra tokio dalyko kaip visuomenė“. Tačiau dauguma sveikai mąstančių ekonomistų, sociologų, psichologų ir filosofų supranta, kad taip visgi nėra, ir tą patvirtina gausios empirinės studijos.

Ir Lietuvoje sunku būtų suprasti per individualistinį požiūrį, kodėl žmonės emigruoja sparčiausiai ES, nors pajamų vidurkis irgi didėja bene sparčiausiai regione – reikia platesnio požiūrio per laimės ekonomikos prizmę, kuri rimtai žiūri ir į pajamų nelygybės, ir procedūrinio teisingumo, ir socialinio kapitalo kūrimo tendencijas.

Tad kas gi yra teisinga ir nėra teisinga? Į tai bando atsakyti teisingumo teorijos. Vienas iš įtakingiausių korifėjų šioje srityje buvo filosofas Johnas Rawlsas (1921-2002), savo knygoje „Teisingumo teorija“ pasiūlęs tokį minties eksperimentą: dėl kokio socialinio kontrakto susitartų žmonių grupė, stovinti už nežinojimo uždangos? Tie žmonės už tos uždangos nežino nieko nei apie savo lytį, nei odos spalvą, nei įgimtus gebėjimus, tėvų pajamas ir padėtį visuomenėje ir t.t., bet jie žino, kad realiame gyvenime bus ta didžiulė įvairovė. Kadangi jie neturi galimybės pamatyti, kas jų laukia tame realiame gyvenime, ar jie laimės, ar nukentės dėl tam tikrų diskriminuojančių institucijų buvimo, jie susitartų dėl kuo teisingesnių visuomenės gyvenimo principų, bet ne visiškos lygybės, nes visiška pajamų lygybė niekam nesukurtų paskatų tas pajamas kurti!

Tai dėl ko gi susitartų ta visuomenė už nežinojimo uždangos? Greičiausiai dėl kuo lygesnių starto sąlygų, kad kuo mažiau būtų diskriminuojami tie, kuriems “nepasisekė su odos spalva, lytimi ar tėvų pasirinkimu”; susitartų dėl gana stačių progresinių pajamų ir turto mokesčių; dėl to, kad pajamos ir turtas turi būti uždirbami sąžiningai, nelipant „per kitų galvas“; dėl efektyvios socialinio saugumo sistemos, kad žmonės kuo mažiau patirtų streso dėl savo ateities ir pan.

Štai kodėl laimingiausias pasaulio regionas – Skandinavija – realybėje turi šiuos institutus, nors pradėjome nuo Rawlso minties eksperimento…

O ką gi turime Lietuvoje? Deja, labai paviršutinišką diskusiją: ar yra visuomenė iš viso, teisingumo klausimus keliantieji aplipdomi „marksistų“ ir kitokiomis etiketėmis, neva jie nori priešpastatyti „neturtingus“ „turčiams“, išnaudoti „dviejų Lietuvų“ sąvoką visuomenės skaldymui ir pan.

Tačiau jei rimtai kalbėtume apie šį problemų rezginį, pamatytume, kad tikroji įtampos dimensija yra „nepagrįstai turtingi“ versus „nepagrįstai neturtingi“, o ne primityvusis „elitas“ versus „prastuomenė“!

Ar gi būtų taip sunku sutarti dėl to, kad korupcija yra blogis ir jos Lietuvoje smarkiai per daug; kad mokesčių vogimas, turtėjimas per machinacijas viešuosiuose pirkimuose ar nusiperkant įstatymus yra neteisėtas turtėjimo šaltinis; kad “gyvulių ūkis” toje pačioje mokesčių sistemoje yra demoralizuojantis; kad nepotizmas nesuderinamas su lygiomis galimybėmis prie gyvenimo starto linijos ir nepagrįstai mažina socialinį mobilumą tų, kurie „neturi pažinčių“ ar įtakingų užtarėjų politikų tarpe; kad sąžiningai dirbę ir mokesčius mokėję pensininkai nenusipelnė gyventi ant skurdo ribos; kad (ką pabrėžia kitas žymus teisingumo ekspertas, Nobelio premijos laureatas ekonomistas Amartya Sen) socialinės apsaugos sistema turi padėti žmogui gyvenime kuo pilnavertiškiau atsiskleisti, o ne tik nenumirti iš bado?

Kol politikai, visuomenininkai ir šiaip rinkėjai nepradės rimtai žiūrėti į teisingumo, nelygybės lauką, tol teliks virkauti dėl pasekmių – emigracijos, savižudybių, alkoholizmo, patyčių, nepasitikėjimo vienų kitais ir valdžios institucijomis masto, o tai ir yra tikrieji visuomenės būklės indikatoriai, ne tik siaurieji ekonominiai rodikliai, kurių didėjimu patogiai pasirenka džiaugtis valdantieji, kai žymiai svarbesni Lietuvos žmogui dalykai sprūsta pro pirštus…

Propatria

Užmuštas vaiko noras gyventi

Redakcija
-
0

Jaunius Pocius, Olava Strikulienė

Namuose uždaužytas keturmetis vaikiukas vakar rytą užgeso. Kas kaltas? Degradavęs motinos sugyventinis? Vaiko neapgynusi motina? Narkotikai?.. Užtat mūsų šalį valdantys politikai tikrai nekalti. Rūpestingi. Viena vadovė išlėkė aiškintis, kaip ardomi vaikų namai. Kiti – į Kėdainius atstatydinti Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovę. Treti pasireklamavo šaukdami neeilinę Seimo sesiją. Dar viena pasigyrė paduosianti Seimą į teismą, kad šis nepriėmė jos inicijuotos įstatymo pataisos dėl smurto prieš vaikus (jog būtų galima vaikus atimti ir dėl to, kad tėvai mažai uždirba). Tik nė vienas politikas iki šiol taip ir neišvažiavo į eilinį Lietuvos miestelį, kaimelį, neaplankė probleminės šeimos ir nepaklausė tėvų, ko jiems reikia, kad pasikeistų, kad negertų, kad vaikus mylėtų. Uždaužyto eilinio vaikiuko drama eilinį kartą baigsis kabinetuose, Seimo ir teismo salėje. Iki kitos vaikiukų dramos. O kas kaltas? Gal pats berniukas, kurį uždaužė sužvėrėjęs motinos sugyventinis, kad skaičių nepažino?

J.Pocius: Ir žvėrys taip nesielgia su savo vaikais

Istorija kartojasi. Kaip ir po Saviečių tragedijos, kai girtas tėvas į šulinį sumėtė savo vaikus, sujudimas visų valdžių rūmuose. Pas mus jau įprasta, kad reakcija į vykstančias dramas prasideda nuo „priemonių“. Vėl visi ponai Kėdainiuose. Šį kartą ministras Linas Kukuraitis, lydimas būrio klerkų bei parlamentaro Mykolo Majausko, „ant ratų“. Ne, jie nevažiuoja toliau į kaimus, pas tuos rizikingiausius, kurie brandina panašias tragedijas ir kurių slenksčius mina tik seniūnijų socialiniai darbuotojai. Vakar desantas iš Vilniaus posėdžiavo šiltai, į savivaldybę sukvietęs vaiko teisių gynėjus, inspektorius, vaikų darželių auklėtojus.

Sujudo vakar ir sostinė. Čia lenktyniavo Seimo politikieriai, vienas per kitą socialiniuose tinkluose reikšdami susirūpinimą skriaudžiamais vaikais.

Jie nusprendė pasiaukoti, susirinks į savo „priemonę“ – neeilinę sesiją. Priiminės įstatymus, draudžiančius visokį smurtą prieš vaikus. Tik ir jie kojos į Lietuvos gilumą nekels. Ar kas nors nauja? Nieko. Juk toks pat susirūpinimas rodytas ir iš šulinio išgriebus nuskandintus vaikus Saviečiuose.

Galima pagalvoti, kad Kėdainių rajoną persekioja prakeiksmas: vėl Lietuvą šiurpina kraupus nusikaltimas prieš mažametį. Ir beveik tais pačiais žodžiais kalba rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Vilma Jucevičiūtė: esą tarnyba padarė viską. O tada paklauskime – tai kas ko nepadarė?

Man norisi tikėti darželio, kurį lankė šeimoje nukankintas vaikas, auklėtojos Ilonos Ruselienės žodžiais. Tai ji, glostydama mažylį, lapkričio 23-iąją pasibaisėjo užčiuopusi didžiulį guzą jo galvoje ir pakėlė triukšmą. Nes lovelėje susirietęs vaikutis pratarė, kad „mušė Gedas“. Nedelsdama ji informavo darželio direktorę Zitą Petrokienę, o ši tą pačią dieną ant kojų pakėlė Vaiko teisių apsaugos tarnybą.

Kaip ir turėtų būti, pagal šios tarnybos pranešimą policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl smurto prieš vaiką.

Tačiau berniukas ekspertų apžiūrėtas tik po dviejų dienų, penktadienį. Ir išvada – sužalojimai ne smurtiniai, gali būti, kad vaikas susižeidė pats. Teisėsaugos mašina suveikė įprastai: medžiaga pateko prokurorui, jis gruodžio 1 d. tyrimą nutraukė „nesant pakankamai duomenų bylą perduoti teismui“.

Tad gal teisi darželio auklėtoja I.Ruselienė viešai abejodama: per dvi dienas, kol vaikelis buvo apžiūrėtas, tie guzai nuo kompresėlių galėjo sumažėti.

Tyrėjams aiškiai pritrūko pedagoginių ir psichologinių žinių, o gal ir noro prakalbinti vaiką. Ar ne todėl policija patikėjo ne nukentėjusio mažylio žodžiais, o jo teista motina ir teistu jos sugyventiniu. Kodėl? Kad daug iškentėjęs berniukas niekam niekada nesiskųs ir viskas nurims?

O juk įtarimai dėl smurto nebuvo išsklaidyti. Vaiko teises ginančius specialistus policija įspėjo: tyrimas nutrauktas, bet šeimą dėl galimo smurto reikia stebėti. Tačiau šeima buvo įrašyta ne į rizikos, tik į stebėsenos grupę. Gruodį, kaip vakar aiškinta, vaikutis buvo kartą aplankytas.

Paklausta, kas, jos nuomone, būtų apsaugojęs vaiką nuo tokio liūdno likimo, „Vaikystės“ darželio direktorė Z.Petrokienė neišsukinėjo: jeigu policijos tyrimas būtų buvęs objektyvus.

„Mano nuomone, kriminalistai ir prokurorai tiesiog neįvertino, kad buvo muštinės žaizdos – galvoje guzas, mėlynė, keliukas nubrozdintas. Jie įvertino, kad jis krito nuo laiptų. O mums atrodė, ir berniukas pats sakė, kad mušė Gedas. Tiesiogiai nepatvirtino to dalyko, todėl negalėjo tos šeimos įtraukti į socialinės rizikos šeimų grupę, nes prokuratūros išvadoje smurto prieš vaiką nebuvo. Jeigu būtų buvusi kitokia išvada, ta šeima būtų stebima kitaip“, – sakė darželio direktorė.

Pasak jos, berniuką buvo galima prakalbinti, nes auklėtojai jis atsiverdavo, rodydavo kumšteliu į kaktą, kaip Gedas mušdavo mamą.

„Blogai, kad nebuvo atlikta psichologinė vaiko ekspertizė, – svarstė Z.Petrokienė. – Buvo klausiamas, kai mama sėdėjo prie vaiko. Bet kai mama buvo šalia, vaikas neatsivėrė. Jis tylėjo, linkčiojo galvytę, purtė ir viskas. Jeigu psichologinė ekspertizė būtų buvusi atlikta, psichologas būtų pasikvietęs vieną vaiką, izoliavęs nuo patėvio, gal būtų viską išsiaiškinę.“

O štai klausimas, į kurį turėtų atsakyti visuomenė: kur buvome mes visi?

Buto, kuriame gyveno pernai iš močiutės pas motiną atkraustytas nužudytasis berniukas, kaimynai dabar griebiasi už galvų: juk girdėdavosi ir mušamos moters klyksmai, ir vaiko verksmas. Tačiau kaimynai, tarsi susitarę, tylėjo. Moters sugyventinis jiems neužkliūdavo, nes nesišlaistydavo po laiptinę girtas. O kad galbūt nuo narkotikų apsvaigęs, jam ant kaktos neparašyta. Tad vaiko verksmas už buto durų liko tik tos šeimos vidaus reikalas. Dabar visų akys atsivėrė – tragedija brendo ilgai.

O.Strikulienė: Nevadinkime sadisčių motinomis. Jos nevertos

Užmuštas 4 metų mažylis. Įtariamieji – vaikiuko motina ir jos sugyventinis. Kokia turi būti „motina“, kad stebėtų ar net dalyvautų tokioje sadistiškoje egzekucijoje? Netgi tuo atveju, jei motina būtų apspangusi nuo kvaišalų, vis vien įsijungtų motinystės instinktas. Savo vaiką beatodairiškai gintų. Nuo žvėries. Nuo žmogaus-žvėries. Nuo bet kokio pavojaus. Rizikuodama netgi žūti pati. Nes tikros motinos dėl savo mažylių aukojasi. Visur. Visoje gamtoje. Todėl žodis „žvėriškai“ netgi netinka. Laukiniai žvėrys rūpinasi savo palikuonimis. Žvėrys nebūna sadistiški. Tokie būna tik žmonės. Ir tik tie, kurie dvasiškai išsigimsta.

Vaikiukas buvo mušamas jau ne pirmą kartą. O kas čia keisto? Sadistai yra bailiai išsigimėliai. Jie išsirenka pačias silpniausias, bejėges aukas. Būtent su jomis „treniruojasi“! Tad ir šita „motinėlė“ tol „treniravosi“ ar leido kitam išsigimėliui „treniruotis“, kol faktiškai vaikiuką nugalabijo. Nes aukai nesipriešinant sadizmas tik stiprėja. Na, ką gi, prarado žaislą. Dar jauna. Atsėdės bausmę ir prigimdys naujų žaislų. Vėl galės smagintis. Su nauju ar vis tuo pačiu patinu. Matyt, dvasinė giminystė. Nes vaikus mylinčios motinos nuo sadistų bėga. O ši – ne. Vadinasi, tiko.

Tegul nesako, kad leidžia savo vaikus skriausti iš baimės. Kad sugyventinis ir jai neužvožtų. Tegul nesiteisina. Nes tikra motina, gindama savo vaiką, nė prieš ką nesiteisina. Ji nejaučia baimės dėl savo gyvybės. Ji gyvybę dovanoja. Ir niekad neatima.

Ką turėjo išgyventi vargšas mažylis, kai jo NEGYNĖ mama? Negynė nuolat! Tad prie ko glaustis? Kokią dramą turėjo patirti tas vargo vaikas? Būdamas darželyje. Apsuptas laimingesnių bendraamžių. Linksmai plepančių apie savo mamytes ir tėčius. Kas turėjo dėtis to vaiko širdutėje? Gal pernai net piešinį buvo prieš Motinos dieną nupaišęs. Kad auklytės paragintas įteiktų mamytei.

Psichiatro žodis: Smurtą sunku kuo nors paaiškinti

– Ar „smurtautojas“ – diagnozė? – „Vakaro žinios“ teiravosi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriaus, psichiatro Martyno MARCINKEVIČIAUS.

150_463

– Mediciniškai – ne. Tai simptomas. Polinkis smurtauti gali išsivystyti dėl daugelio dalykų. Į smurtą dažnai būna linkę žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, taip pat socialinės degradacijos aukos ar žmonės, augę aplinkoje, kur smurtas buvo kasdienybė.

Šimtmečius bausmės vaikams daug kur buvo norma – net aukštuomenės mokyklose buvo normalu „auklėti“ liniuote ar pan. Tam tikrose kultūrose ir dabar tai yra visiškai priimtina. Galų gale girdime, ką šneka kai kurie mūsų Seimo nariai, – atrodytų, išsilavinę žmonės, o sako, kad bausti vaiką yra normalu. Jeigu net jie mano, kad vaiką galima mušti, tai kai kurie kiti tą ir daro. Tik jeigu žmogus neblaivus, nesugebantis adekvačiai reaguoti į aplinką, jis ne visada apskaičiuoja jėgas. Dar kiti smurtauja ištikus alkoholinei psichozei – delyrui, kai nieko nesuvokia. Manau, dažniausiai smurtaujama būtent tokiais atvejais.

– Ar smurtavusių žmonių psichinę būseną reikėtų patikrinti?

– Ką reiškia „psichinė būsena“? Per pastaruosius 20 metų aš nesu girdėjęs Lietuvoje atvejų, kad būtent psichikos liga – tarkim, šizofrenija ar depresija – sergantis žmogus būtų kažką sužalojęs ar sumušęs, užmušęs. Visi šie atvejai, apie kuriuos girdime, susiję ne su psichikos liga, o su psichikos būsena, nulemta tam tikrų medžiagų, dažniausiai alkoholio, vartojimo.

Tad turėtume skirti psichikos ligonius – žmones, kurie serga psichikos liga, nuo tų, kurie daro nusikaltimus apsvaigę ar kuriems dėl alkoholizmo išsivysto delyras. Taip, alkoholizmas priskiriamas psichikos ligoms, bet tai yra daugiau socialinė liga. Psichikos būklė sutrinka veikiama alkoholio ar psichotropinių medžiagų.

Visi skaudūs smurto proveržiai, kiek aš jų atsimenu, buvo susiję su alkoholiu.

– Kodėl smurtautojai dažniausiai kelia ranką prieš silpnesnį?

– Iš esmės smurtautojus veikia tai, kad mušti vaiką, žmoną, senuką, spardyti šunį mūsų visuomenėje yra norma. Ir ne tik vadinamajam socialiniam dugnui – ir inteligentai muša vaikus. Tik jie mano, kad daro tai inteligentiškai, netapatina savęs su degradavusiais žmonėmis. Bet esminių skirtumų tarp jų nėra.

Kad pasikeistų žmonių sąmonė ir smurtas prieš artimuosius, vaikus nebebūtų norma, turi išaugti bent dvi kartos, vadinasi, reikia maždaug 40 metų. Arba turime padaryti esminius pokyčius, kad problemos neliktų. Blogiausia, kad jų nepadarome – tuo momentu ką nors pagauname, nubaudžiame, visuomenė patenkinta. Tik vaiko nebėra, vėliau kito.

Sisteminiai pokyčiai neįvyko, vadinasi, viskas vyksta taip pat.

G.Kontenio dosjė

27 metų kėdainietis 2 kartus teistas;

2011 m. demaskuota narkotikų platintojų gauja, disponavusi 10 kg narkotinių medžiagų. Nusikaltėliai savo arsenale turėjo daugiau kaip 20 pistoletų, 1000 šovinių, didelį kiekį trotilo;

2015 m. už šį nusikaltimą trys gaujos nariai nuteisti kalėti nuo 10 iki 16 metų, kvaišalus gabendavusiam G.Konteniui skirti 3 metai nelaisvės;

2016 m. G.Kontenis nuteistas lygtinai už žmogaus sužalojimą.

Respublika

EŽTT atmetė trijų vaikų žudiko Sauliaus Pauliko skundą

Redakcija
-
0

Tris vaikus Aleksandrijoje (Skuodo r.) 2007 metų lapkritį pražudžiusį tuomet policijos pareigūnu dirbusį Saulių Pauliką Klaipėdos apygardos teismas pripažino kaltu ir skyrė 10 metų įkalinimo bausmę bei nurodė žuvusių berniukų šeimoms sumokėti 3 mln. litų kompensaciją. Nuosprendį apskundus, įkalinimo bausmė buvo sutrumpinta iki devynerių metų, o išmokėtinos kompensacijos dydis sumažintas iki 900 tūkst. litų. S. Paulikas dėl šios nutarties mėgino paduoti kasacinį skundą, o jį atmetus, 2009 metų spalio mėnesį apskundė Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT).

Antradienį (2017 01 24 )EŽTT išplatintame pranešime rašoma, kad S. Pauliko bylą nagrinėję teisėjai vienbalsiai nutarė, kad S. Pauliko teisės į sąžiningą bylos nagrinėjimą ir nekaltumo prezumpciją pažeistos nebuvo ir jis nebuvo diskriminuojamas.

Vaikus pražudęs S. Paulikas prisipažino sukėlęs avariją, tačiau neigė baudžiamąją atsakomybę (ypač jis pabrėžė nevartojęs alkoholio ir neviršijęs greičio). Lietuvoje ši byla sulaukė didelio žiniasklaidos ir politikų dėmesio. Klaipėdos apygardos teismas paskelbė nuosprendį, kad S. Paulikas sukėlė avariją būdamas neblaivus ir viršijęs greitį, negana to, jis pabėgo iš įvykio vietos. S. Paulikas skundėsi, esą dėl žiniasklaidoje pateiktos informacijos ir politikų komentarų, kurie dar nepaskelbus teismo verdikto vadino jį kaltu, buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą bei nekaltumo prezumpciją. Be to, jis tvirtino, kad griežtesnė bausmė jam buvo skirta dėl to, kad buvo policijos pareigūnas.

EŽTT išaiškino, kad nors dalis retorikos, kuria buvo nušviečiama S. Pauliko istorija, ir galėjo veikti viešąją nuomonę dėl S. Pauliko kaltės, bylos nuosprendis buvo pagrįstas, nes jis buvo priimtas remiantis išsamiais įrodymais. Be to, bylą nagrinėjo profesionalūs teisėjai, apmokyti nepasiduoti aplinkos poveikiui. Nėra jokių įrodymų, kad teisėjai galėjo netinkamai priimti sprendimus dėl to, kaip žiniasklaida aprašė šią bylą. Kas dėl politikų išsakytų komentarų, nors Teismas ir turėjo abejonių dėl Lietuvos prezidento pasakytų žodžių, vis dėlto jis mano, kad nei prezidentas, nei kiti politikai netvirtino, jog S. Paulikas yra kaltas. Be to, nė vienas jų konkrečiai nepasisakė apie bylos aspektus, kurie buvo esminiai nustatant S. Pauliko kaltę (pavyzdžiui, apie tai, ar S. Paulikas buvo išgėręs ir viršijo greitį).

A. Tyla. Trečius metus laukiu atsakymo iš LRT

Redakcija
-
1

Beveik prieš trejus metus kreipiausi į Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją (LRT) dėl Laisvės kovų, kaip mūsų tautos valstybinės tapatybės raiškos ir jos sklaidos žiniasklaidoje. Kreipimąsi išsiunčiau 2014 03 21 d. Jokio atsakymo nesulaukiau.

Manau, kad šis klausimas buvo, yra ir bus svarbus ir reikšmingas pilietiniam ir patriotiniam stiprinimui. Todėl norėčiau kreipimąsi paskelbti Jūsų dienraštyje.

***

Kreipimasis į Lietuvos Radijo ir Televizijos komitetą

Šįmet sukanka 70 metų nuo masinės lietuvių tautos antisovietinės ginkluotos rezistencijos pradžios (1965 m. kovo 16 d. žuvo paskutinis ginkluotą pasipriešinimą tęsęs partizanas Antanas Kraujelis). Ginkluotos kovos tikslas buvo Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimas.

Ilgametėje Laisvės kovoje žuvo apie 20 tūkst. kovotojų, ryšininkų, ir kita tiek buvo kalinami sovietiniuose konclageriuose, daug jų artimųjų buvo ištremta į Sibirą ir atšiaurius SSRS regionus. Sunku įsivaizduoti kiek šiame pasipriešinime be kovotojų dalyvavo vaikų, paauglių, jaunuolių, suaugusių, partizanų tėvų, senelių.

Prisimenant šį didvyrišką mūsų tautos laisvės kovotojų pasipriešinimą sovietiniams okupantams, siūlau Lietuvos Radijo ir Televizijos komitetui pradėti pilietinę akciją: kiekvieną savaitę, sakysim, ketvirtadienį ar kitą kurią savaitės dieną parinktu laiku (pvz., 19 val.) per LR ir LTV, 20-30 min. skaityti Lietuvos partizanų atsiminimus, jų dalinių dokumentus, periodinių leidinių ištraukas, Lietuvos Laisvės Kovotojų 1949 02 16 deklaraciją ir jos įgyvendinimą, signatarų ir partizanų biografijas.

Tokios laidos padėtų mūsų Laisvės kovas įprasminti jaunimo savimonėje, skatintų jaunimo ištikimybę valstybinei laisvei ir pagarbą Laisvės kovotojams.

2014 03 20

Autorius yra istorikas, archeografas, habilituotas daktaras, profesorius

alkas_logo_small

Jolanta Miškinytė: Ko stinga, kad mūsų vaikai augtų saugūs: teisinio reguliavimo ar asmeninės vaikų pareigūnų atsakomybės?

Redakcija
-
0

Trečiadienį vakare Kėdainiuose itin sunkiai sužalotas keturmetis. Savo namuose. Savo artimųjų.

Prieš jį smurtauta ne pirmą kartą. Namai buvo stebimi. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įtariamo smurto. Ir nutrauktas, nes „neužteko duomenų“…

Medikai neslepia: berniuko gyvybę palaiko tik aparatai.

* * *

Dalijamės Jolantos Miškinytės Veidaknygėje paskelbtu kreipimusi į vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojus ir kviečiame visus piliečius likti neabejingus.

Gerbiami vaiko teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, sistemos EILINIAI, jei tik čia esate – turiu jums prašymą.

Norėčiau jūsų minčių apie tai, kodėl, jūsų požiūriu, laiku nepaimami vaikai iš jiems pavojingos asocialios aplinkos ir nesibaigia tragiškos jų mirtys.

Trūksta teisinių įrankių? Jei taip – tuomet kokių? Kompetencijos atpažinti grėsmes vaikui?

Nėra kur tokių vaikų padėti, nes nėra sukurtos realiai veikiančios vaikų namų alternatyvos?

Ar tiesa, kad esama nerašyto nurodymo „iš aukščiau“ vaikus paimti tik kritiškiausiu atveju ir kiek galima greičiau grąžinti atgal į tą pačią asocialią šeimą, nes nėra kur jų patalpinti, nes Lietuvoje likviduojami vaikų namai?

Ir šiaip laukčiau bet kokių jūsų minčių apie tai, kodėl šiandien yra taip, kaip yra.

Man nereikia jūsų vardų pavardžių, pareigų, darbo vietų. O jei tai ir parašytumėte, garantuoju visišką konfidencialumą.

Tačiau svarbiausia – padėties nušvietimas praktiko akimis, to visiškai pakanka.

Laukčiau žinučių FB arba el.paštu miskinyte.jolanta@gmail.com

Ačiū visiems neabejingiems.

Tiesos

Hibridinis karas. Pamoka Baltijos šalims

Redakcija
-
1
Hibridinis karas. Pamoka Baltijos šalims
Kausinis-2
Stasys Kaušinis -Lietuvos piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys

Stasys Kaušinis

Namo į Lietuvą vykstu tarsi į svečius. Savaitė, kita – važiuoju atgal į Ukrainą. Čia padedu Ukrainos savanoriams, kurie jau tapo man antrąją šeima. Kai kurie šių savanorių budėjo prie Seimo sargyboje didžiausio pavojaus Lietuvai akimirkomis. O nuoširdus Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės rėmėjas ukrainietis Evgenij Dykyj parengė mokslinę studiją „Hibridinis Rusijos karas: Ukrainos patirtis Baltijos šalims”.

Ši studija, kurios pagrindu parengta ir išleista monografija, yra trimis kalbomis paskelbta Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos internetiniame tinklalapyje.

Ši monografija labai vertinga ir pamokanti Baltijos šalims. Šiomis dienomis recenzijai jai parašė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko pirmasis pavaduotojas generolas majoras Viktoras Nazarovas.

Labai įdomi recenzija, su kuria verta susipažinti ir „Pozicijos“ portalo skaitytojams:

94619-768x432

VIKTORAS NAZAROVAS:

Šiame darbe autorius (Evgenij Dykyj) pateikia Rusijos Federacijos (toliau – RF) agresijos prieš Ukrainą ir kelias kitas buvusios TSRS šalis patirties bei atsako į ją apibendrinimo rezultatus, siekdamas nustatyti pagrindinius šios agresijos dėsningumus, bendrus bruožus ir ypatumus, prognozuoti galimus įgyvendinimo scenarijus Baltijos šalyse, turint tikslą parengti rekomendacijas dėl kovos su ja priemonių efektyvumo.

Bendrai, autoriui pavyko aiškiai išdėstyti „hibridinio karo“ (toliau – HK), kaip pagrindinės agresyvios RF politikos postsovietinėje erdvėje įgyvendinimo formos, evoliucijos koncepciją, atskleisti jo sudėtingą pobūdį, apjungiantį į vieningą universalią schemą politines, informacines, ideologines, karines ir kitas priemones. Būtent teisingas HK ir jo skirtumų nuo klasikinio karo esmės suvokimas autoriaus įsitikinimu įgalina pasirinkti reikalingas atsako į jį formas ir būdus.

94584-768x432

Darbe giliai analizuojamos RF užduotys HK, jo vaidmuo ir vieta globaliniame politiniame projekte „Rusijos pasaulis“, ypač, atstatant visišką buvusios Sovietų Sąjungos valstybių kontrolę, bei išryškinami RF hibridinio karo įgyvendinimo pastarojo meto lokaliuose konfliktuose aspektų ypatumai.

Autorius susistemina HK esmę pagal siūlomas nuoseklias jo vykdymo fazes.
Kita vertus, siūlomas skirstymas į fazes bei jų nuoseklus įgyvendinimas yra laikomi sąlyginiais ir atskleidžia tik vieną iš HK galimų vystymosi variantų. Priklausomai nuo konflikto apimties, agresoriaus pasiektų tikslų masto, o taip pat prieš HK nukreiptų veiksmų sėkmės, jo fazės gali kartotis, vykti tuo pačiu metu ir kitokia tvarka. Pavyzdžiui, neatsižvelgiama į agresoriaus perėjimo į ilgalaikę pozicinę konfrontaciją, panaudojant faktiškai pilnai ginkluotas pajėgas, sukurtas neteisėtų ginkluotų grupių pagrindu, galimybę.
Autorius ypatingą dėmesį skiria būtent pradinių HK etapų svarbai. Savalaikis jų nustatymas, kas yra gana sudėtinga užduotis, adekvatus ir ryžtingas atsakas leidžia užkirsti kelią tolimesniam HK jėgos sudedamųjų dalių realizavimui.

88756-768x432

Darbe itin giliai atskleidžiamos HK ideologinės šaknys ir jos humanitarinių – socialinių-politinių, informacinių-psichologinių (propagandinių), diplomatinių ir t.t. –sudedamųjų turinys. Be to, ypatingas dėmesys skiriamas visų veiksmų koordinavimui, siekiant įgyvendinti agresoriaus tikslus. To neįsisąmoninus, negalima suvokti jo veiksmų esmės, numatyti tolimesnį vystymąsi ir parengti tinkamas atsakomąsias priemones.

Aptardamas agresoriaus daromą informacinį ir psichologinį (propagandinį) poveikį, autorius nustato jo tikslines auditorijas, jėgas ir būdus, apibrėžia bendrą veiksmų informacinėje srityje eigą. Nagrinėdamas reikalingus pasipriešinimo informaciniame sektoriuje būdus, jis ne tik sutelkia dėmesį į adekvatų reagavimą į agresoriaus veiksmus, bet ir pažymi būtinybę užtikrinti nuolatinį informavimą, tinkamai atspindintį padėtį šalyje, tapusioje agresijos auka, rusiakalbėje informacinėje erdvėje, orientuotoje į posovietinių šalių tautines mažumas, o taip pat angliakalbėje tarptautinėje informacinėje erdvėje. Nepaprastai svarbi kelio agresijai užkirtimo sritis yra jo socialinės bazės pakirtimas atliekant prevencinį darbą su tautinėmis mažumomis.

Autorius ypatingą dėmesį skiria RF „poveikio grupių“- prorusiškų radikalių grupių, vidutinio ir stambaus kapitalo ir verslo, kriminalinio pasaulio, masinės informacijos priemonių, nevyriausybinių, visuomeninių ir sportinių organizacijų, veikiančių agresijos aukos šalies teritorijoje, analizei. Išsamiai aptariamas jų formavimo, palaikymo ir kontrolės iš RF pusės aspektai, taip pat užduotys, kurios yra skiriamos joms HK metu.

95325-768x432
Darbe taip pat aprašomos neteisėtų ginkluotų grupuočių taktikos ypatybės, ypač pradiniuose HK etapuose.
Patys bendriausi šiuolaikinės HK koncepcijos bruožai yra šie:

  • tiesioginis karas tuo pačiu metu tą agresoriui kategoriškai neigiant;
    agresoriaus veiksmai pagal kruopščiai parengtą karinių operacijų planą;
  • šalies, tapusios agresijos auka, politinės vadovybės nesugebėjimo kontroliuoti atskiras teritorijas ir karinių padalinių veiksmus, imitavimas;
  • tarptautinio saugumo sistemos trūkumų panaudojimas, siekiant neutralizuoti Vakarų šalių įsikišimą į konfliktą.

Kita vertus, autorius nepilnai atsižvelgė į konkrečias socialinės politinės padėties Ukrainoje, tiek visoje teritorijoje, tiek ir jos atskiruose regionuose, sąlygas, susiklosčiusias 2014 m. pirmąjį pusmetį, teisėsaugos organų ir ginkluotųjų pajėgų stovį ginkluoto konflikto pradžioje, teisinės bazės, reglamentuojančios jų taikymą, ypač, plačiai paplitusio terorizmo atveju, netobulumą. Tuo pačiu metu, ginkluotųjų pajėgų vaidmens kovoje su terorizmu valstybės teritorijoje teisinė bazė apsiribojo teroristinių aktų kariniuose objektuose reglamentavimo atvejais. Be to, vadovavimas antiteroristinių operacijų vykdymui, neatsižvelgiant į jų faktiškai karinį pobūdį, vis dar tebepriskiriamas Ukrainos saugumo tarnybos kompetencijai.
Šia prasme kai kurios autoriaus padarytos išvados yra vertinamos nevienareikšmiškai, kaip pvz.:

  •   pavėluotas Ukrainos ginkluotųjų pajėgų panaudojimas sureguliuojant konfliktą Donbase, ir kad būtent tai nulėmė jo peraugimą į didelio masto karinius veiksmus;
    Ukrainos valdžios galimybė jėga išvengti kovotojų „sukarintų padalinių“ formavimo konflikto pradžioje;
  • „savanoriškų batalionų“ sustabdant priešo teroristinę veiklą konflikto pradžioje vaidmuo. Nors šie batalionai ir įnešė reikšmingą indėlį į patriotinio judėjimo visuomenėje kilimą, jų kovinės galimybės buvo iš esmės ribotos. Netgi 2014 m. pabaigoje Vidaus reikalų ministerijos žinioje esančiuose 35 „savanoriškuose“ padaliniuose žmonių skaičius nesiekė 5 tūkstančių.

Bendrai, sąvoką „savanoriškas“ batalionas reikia patikslinti. Tarp piliečių, mobilizuotų į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, taip pat buvo pakankamai savanorių, jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie 30 teritorinės gynybos batalionų. Tačiau jų panaudojimas pilnai nepasiteisino. Tam tikrų politinių jėgų ir vietos administracijų mėginimai panaudoti šiuos batalionus savo interesais paskatino jų performavimą į mechanizuotus pėstininkus ir įtraukimą į atitinkamų ginkluotųjų pajėgų brigadų sudėtį.

Nevienareikšmiškai vertinamas Ukrainos nacionalinės gvardijos „savanoriško“ bataliono „Donbasas“ kelias. Galiausiai jis buvo padalintas į dabar du egzistuojančius batalionus – vieną nacionalinės gvardijos, o kitą – veikiantį ginkluotųjų pajėgų sistemoje, vėliau tapusį koviniu batalionu.

Transformaciją patyrė, pavyzdžiui, ir teritorinės gynybos „Aidar“ 24-as batalionas, ginkluotųjų pajėgų savanoriškas padalinys, dabar tapęs pilnaverčiu kariniu padaliniu, įeinančiu į vienos iš brigadų sudėtį.

Atsižvelgiant į tai, kad autorius yra iškėlęs tikslą pateikti rekomendacijas kovoje su HK, reikalinga plačiau nušviesti šiuos pagrindinius klausimus:

  •  norminės bazės, reglamentuojančios ginkluotųjų pajėgų panaudojimą, suderinimą su būtinybe jas panaudoti likviduojant ginkluotą konfliktą ir kovojant su terorizmu savo šalies teritorijoje;
  •  teisės aktų, reglamentuojančių visą spektrą autoriaus siūlomų priemonių, skirtų kovai su HK, įskaitant susijusių su piliečių teisių ir laisvių apribojimu, parengimą;
    tarptautinių-teisinių mechanizmų, skirtų užkirsti kelią ir reaguoti į HK, kaip vienos valstybės agresijos rūšį prieš kitą, tobulinimas, įskaitant operacijų, skirtų taikai palaikyti globojant Jungtinėms Tautoms (ES, NATO), vykdymą;
  •  tarptautinės humanitarinės teisės taikymo per HK jėgos panaudojimo fazes problematiką;
  •  tarptautinę karinę bei karinę-techninę pagalbą kovoje prieš HK;
    HK ekonominį komponentą, kurio analizė darbe apsiriboja vietos įtakos agentų – prorusiško verslo ir kapitalo – veiklos analize;
  •  patriotiškai nusiteikusių piliečių – savanoriškų organizacijų narių – veiklos suderinimą su valstybės teisine baze.

95347-768x432
Bendrai, autoriaus publikacija nusipelno dėmesio ir nagrinėjimo, ir ji yra pravarti nustatant bendras kovos su HK grėsmėmis kryptis prevencinių priemonių vykdymo ir tiesioginio atsako į jo pasireiškimą organizavimui. Ji gali būti naudojama kaip metodinė medžiaga mokymo procese aukštosiose karinėse mokymo įstaigose.

Nuotraukos iš publikacijos Ukrainos žiniasklaidoje Ukrainos Helsinkio grupės 40 metų sukakčiai paminėti

P.S.

Lietuvos piliečių gynimo paramos fondas yra
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro narys

SRTF remiama programa

SRTRF

Santuoka ir Šeima. Baisiausiame sapne nenorėčiau susapnuoti…

Redakcija
-
2
Santuoka ir Šeima. Baisiausiame sapne nenorėčiau susapnuoti…
B.Karveliene-1
Božena Karvelienė – Vilniaus romų bendruomenės ir Lietuvos tautinių bendrijų tarybos narė

Lietuvoje turbūt sunku būtų rasti tokią tautinę mažumą, kurios šeiminio gyvenimo sankloda nekistų ištisus šimtmečius. Tačiau romų bendruomenei tai būdinga; laiko ir permainų vėjai jos tradicijas tik šiek tiek apgludina, bet jų nepaliečia iš esmės. Gal to pastovumo dėka ir išlikome tokie, kokie esame, nors sparčiai besikeičianti nūdiena į daugelį reiškinių jau neišvengiamai reikalauja pažvelgti kitaip. Esame pakankamai uždara bendruomenė, tad apie tikrąjį jos narių gyvenimą kitų tautybių atstovai žino labai nedaug. Tuo tarpu senoji mūsų kultūra yra išsaugojusi daugybę išskirtinių bruožų, ypač liečiančių šeimos būtį.

Mano tautos žmonės labai svetingi, draugiški, juos sieja didžiulis bendrumo jausmas, o optimizmo jie nepraranda pačiose sunkiausiose gyvenimo situacijose. Romų bendruomenėje rodoma didžiulė pagarba vyresniam žmogui. Jaunimas niekada neatsuks nugaros garbesnio amžiaus sulaukusiam šeimos nariui, nepakels prieš jį balso, iš jo nepasišaipys. Marti, nutekėjusi į vyro šeimą, besąlygiškai gerbs visus jo giminaičius ir bus sutikta kaip pilnateisė naujųjų namų šeimininkė. Vaikai nuo mažų dienų pratinami nesipriešinant klausyti savo gimdytojų. Pastarųjų žodis būna lemiamas ir kuriant naują šeimą. Jeigu tėvai nepritaria sūnaus ar dukters pasirinkimui, jaunimui susituokti tampa problemiška, nebent vienas kitą įsimylėję jaunuoliai pabėgtų iš namų. Tiksliau, jei vaikinas „pagrobtų“ savo nusižiūrėtąją. Šiuo atveju tėvams nelieka kitos išeities kaip kelti vestuves…

Šitokių situacijų pasitaiko, nors tradiciškai savo atžaloms antrąją pusę surasti pasistengia patys tėvai. Jie ir pirštis važiuoja… Romų šeimos galva visuomet yra vyras, ir jo žodis yra lemiamas. Tiesa, gyvenime pasitaiko visko – ir skyrybų, ir mirčių. Santuokai nutrūkus, vaikai tradiciškai lieka vyro šeimoje, o našlei ištekėti antrą kartą galimybių esama labai mažai, net jei ji ir labai jauna. Išimtys šiuo atveju nepaprastai retos. Išauginti vaikus po sutuoktinio mirties likusiai našlei padeda jos vyro šeima, kiti giminaičiai. Laikoma, kad joks kitas vyras vaikų nemylės taip, kaip savo, tad kam gi juos traumuoti.

Romu-bendruomene-2
Romų bendruomenė

Retas dalykas yra ir santuoka su kitataučiu. Šiuo atžvilgiu aš pati tikriausiai esu išimtis iš bendros taisyklės. Esu kilusi iš mišrios šeimos, mano tėvas – romas, mama – pusiau lenkė, pusiau rusė. Augau tarp romų, buvau auklėjama jų kultūros dvasia, taigi gerai žinau jų gyvenimo būdą bei tradicijas. Ištekėjau, būdama 18 – metė (ačiū Dievui, man labai pasisekė). Gerai, kad neliepė tekėti 14 metų. Tėvas vis dėlto neleido man baigti mokyklos. Mano mokslai jo paliepimu baigėsi, kai buvau septintokė. Tėvo motyvas: dukra jau panelė, dar ims ir susidės su kitataučiu berniuku, žiūrėk, dar ir uždrausto vaisiaus paragaus, o tada gėdos bendruomenėje neatsiginsi. Mat netekusi skaistybės mergina – didžiausia negarbė jos tėvams.

Taigi likau be mokyklos, be klasės draugų, be nerūpestingo jaunatviško gyvenimo. Žlugo ir mano svajonė tapti manekene (buvau pradėjusi lankyti modelių agentūrą, už kurią pinigus sumokėdavo močiutė iš mamos pusės, mane labai mylėjusi ir visuomet palaikiusi). Užtat vieną gražią dieną sulaukiau piršlių: mane vesti buvo įkalbėtas tėvo pusbrolio sūnus. Taip mano gyvenimas ir tapo nulemtas…

Ištekėjusi apsigyvenau su vyro tėvais. Dabar, jeigu kas pasiūlytų grįžti į tą laikmetį, nė už ką nesutikčiau. Nugyventi metai ir patirtis kardinaliai pakeitė pažiūras, išmokė branginti asmeninę laisvę, teisę elgtis taip, kaip diktuoja širdis. Išsiugdžiau norą nebūti kitų kontroliuojama ir pati atsakyti už savo poelgius. Romų bendruomenėje moteris turi tikrai nedaug teisių. Ištekėjusi paprastai nedirba, užsiima buitimi ir vaikais. Jai retai leidžiama kur nors išvykti vienai, nelydimai vyro, o apie pasisėdėjimus su draugėmis kavinėje ar nuėjimą į kiną net kalbos negali būti. Man kartais taip norisi pasikviesti į namus moteriškai pasiplepėti savo seseris, deja… Jų vyrai yra kategoriškai pareiškę mane aplankysiantys tik kartu, taigi aš, puikiai žinodama, kad pokalbio „iš dūšios“ nebus, šio sumanymo atsisakau. Telieka tuomet tik visų giminaičių susibūrimai per kokias nors šventes. Beje, per pobūvius romų tautybės moterys ir vyrai sėdi už atskirų stalų. Tradicijos reguliuoja ištekėjusios moters dėvimus drabužius (jokių kelnių ir trumpų ar aptemptų sijonų), jokių trumpų plaukų (juos tradiciškai dengia skarelė) ir pan.

B.Karveliene-2
Božena Karvelienė su šeima

Mano santuokinio gyvenimo realybė buvo tokia. Ankstyvą rytmetį pabudusi, skubėdavau pagaminti pusryčius visai šeimai, po to traukdavau su kitomis romų moterimis į miestą užsidirbti pinigų. Tiksliau – ieškoti lengvatikių, kuriems įsiūlytum išburti kortomis ateitį. Už „užsiburtus“ pinigus nusiperki maisto, parneši namo, vėl gamini valgį visiems, tvarkaisi, skalbi… Nesibaigianti tarnaitės dalia, dabar pasakyčiau. Tačiau anuo metu viskas buvo suprantama – taip gyveno visos romų tautybės moterys.

Gimė duktė Darija. Deja, netrukus mano šeimos valtis ėmė grimzti į dugną. Mudviejų su vyru nesiejo niekas. Santuokinis gyvenimas be jausmų mano vyrui pasirodė nepakeliamas, ir jo gyvenime atsirado kita moteris. Išsiskyrėme. Dabar, kai jau šitiek patirties sukaupta, suprantu, kad tų ryšių nutraukimas abiem išėjo tik į gera…

Išėjau iš vyro namų. Vėl priglaudė mano geroji močiutė iš mamos pusės. Ėmiau ieškoti galimybių įsidarbinti. Baigiau krupje kursus ir kurį laiką dirbau kazino. Vėliau – kambarine viešbutyje, pardavėja. Netrukus per draugus susipažinau su savo antruoju vyru. Jis biochemikas, mokslų daktaras. Jam tai buvo pirmoji santuoka, o man… oficialiai irgi pirmoji, mat civilinės santuokos romai tradiciškai neregistruoja, pasitenkina tik savo bendruomenėje patvirtintais santuokos ryšiais. Su vyru auginame du sūnelius ir jaučiamės laimingi.

Dažnai mūsų klausia, kodėl romų jaunimas taip anksti apvesdinamas. Juk vestuvės keliamos 14, 15, 16 metų paaugliams. Ogi kad vaikinas nesivalkiotų su bendraamžių kompanijomis ir nekrėstų kvailysčių! O merginos vieta – namai, tad nereikia jai sudaryti sąlygų patraukti klystkeliais ir patirti skaudžių pasekmių, kurių kartais pridaro jaunimas. Po vyro ir jo tėvų sparnu ji jausis saugi.

Žinoma, liūdna, kad, esant tokioms pažiūroms, jaunimas lieka neišsilavinęs ir pasmerktas gyventi uždarą ir pilką gyvenimą. Retoje Lietuvos romų šeimoje išsimokslinimui teikiama didesnė reikšmė. Žinoma, pamažu šis požiūris keičiasi, bet labai lėtai. Antra vertus, į romų tautybės vaikus mokyklose žvelgiama labai jau atsainiai. Tai galiu tvirtinti drąsiai, nes pati pagal projektą ne vienerius metus esu dirbusi mokytojo asistente keliose sostinės mokyklose. Pvz., vaikas perkeliamas į trečią klasę nemokantis nei skaityti, nei rašyti. Į moksleivių sąrašus tebėra įtrauktos mokyklos seniai nelankančios (nes ištekėjo) mokinės. Niekam dėl to galvos neskauda – svarbu, kad ir tokio mokinio krepšelis mokyklai priskirtas…

O žinių stoka gyvenime vėliau neišvengiamai atsiliepia kiekvienam romui. Tai savo pačios pavyzdžiu galiu patvirtinti. Ko galėjau pasiekti su savo septynių klasių išsilavinimu? Sukaupusi visas jėgas, jau turėdama kitą šeimą, lankiau vakarinę mokyklą. Brandos atestatas buvo rimtas jėgų išbandymas, bet aš jį gavau! O su juo – ir troškimą būti veikle, „išeiti į žmones“… Susirasti pastovų darbą buvo labai nelengva, visi puikiai žinote, kaip nepatikliai žvelgiama į romų tautybės žmones. Bet nepasidaviau, juk sunkumai jau buvo užgrūdinę… Dabar esu parduotuvės vedėja, savo darbu ir darbdaviais esu labai patenkinta. Tai žmonės, kuriems visai nesvarbu, kad esu romė…

Ir vis dėlto aš tikiu, kad ateis laikas, kai ir romų šeimose gyvuojančios tradicijos netrukdys jaunimui įgyti deramą išsilavinimą ir sėkmingai darbuotis savo tautos labui. Kad nepaisant globalizacijos ir asimiliacijos grėsmės romams pavyks išsaugoti savo folklorą, tautosaką, o svarbiausia – kalbą. Sakau tai ne šiaip sau. Teko būti vienoje užsienio šalyje vykusiame seminare romų integracijos klausimais, ir labai nustebau, kad į jį susirinkę mano tautybės žmonės tarpusavyje bendravo angliškai. Neiškentusi priėjau prie mikrofono ir paklausiau: negi jūs nemokate gimtosios kalbos – turto, kurį praradę neteksime savo išskirtinumo, tautiškumo, savasties? Pasirodo, daugelis puikiausiai romų kalbą moka arba supranta, tik viešumoje vartoti nelinkę. Net baisiausiame sapne nenorėčiau susapnuoti, kad ir mano tėvynėje gyvenantys romai kada nors taip elgsis…

A. Medalinskas. Apie „užvažiuojamąją teisėsaugą“ ir „užvažiuojamąją žiniasklaidą“

Redakcija
-
0

Istorija su Greta Kildišiene (kaip bevertintumėme šios moters veiksmus) bent man svarbi tuo, kad dar labiau išryškino vis stiprėjančią „užvažiuojamosios žurnalistikos“ tendenciją Lietuvoje. Ji vis dažniau papildo kitą žalingą reiškinį mūsų valstybėje, ypač kalbant apie politinę korupciją, – ,,užvažiuojamąjį teisingumą“.

Įdomu, kaip staiga visiems tapo daug svarbiau G. Kildišienė, o ne, pavyzdžiui, VMI vadovo pašalinimas. Abu šie reiškiniai turi daug panašumų.

Tai nereiškia, kad kiekvienas žurnalistas ar teisėsaugininkas, kuris imasi tirti kokį nors, kaip jam atrodytų žalingą reiškinį, yra ,,užvažiuojamojo proceso“ atstovas. Tarp jų manau daug ir tokių, kurie visa tai daro iš gerų paskatų. Žurnalistai ir turi tirti neigiamus reiškinius valstybėje, nemažiau, nei teisėsauga. Bet „užvažiuojamojo proceso“ atstovais tampa tada, jeigu pastebėję blogybę vieno politiko, pareigūno, partijos veiksmuose, užsilipa tik ant šios aukos (pagal savo įsitikinimus ar pagal nurodymą iš aukščiau) ir nesiima pažiūrėti, ar panašių neigiamų dalykų, nėra kitų veiksmuose, nepaisant to kokiai partijai ar įtakos grupei šie nepriklausytų, kokio įtakingo asmens nebūtų remiami.

Ir dar blogiau, jei mato, kad auka nėra tokia kalta, kaip jiems atrodė, ar buvo nurodyta, bet toliau užsilipę daro viską, kad žmogų nuvarytų į neviltį, pasirinktą auką sužlugdytų, pakeliui rausdami aplinkui, ieškodami įrodymų, kad buvo teisūs. Mano įsitikinimu, mūsų valstybė daug laimėtų, jeigu išsiaiškintų ne tik blogybes aukšto rango politikų, pareigūnų ir įvairių partijų veiksmuose, bet ir mechanizmus, kodėl vis labiau išbujojo Lietuvoje tiek „užvažiuojamasis teisingumas“, tiek ir ją lydinti „užvažiuojamoji žurnalistika“.

Tik todėl, kad matau vis labiau augančią šių dviejų procesų žalą Lietuvoje, nusprendžiau parašyti savo mintis straipsnyje, o vėliau mintis ir Feisbuko puslapiuose, bet atsiprašau, kad neturiu laiko gilintis į konkrečias aplinkybes, kur G. Kildišienė ar kas kitas kalbėjo tiesą, o kur ne. Ir tikrai nemanau, kad šioje istorijoje buvo teigiamų herojų. Apgailestauju tik, kad apie abu šiuos žalingus reiškinius mūsų valstybėje vis sunkiau yra parašyti žiniasklaidoje ir gali tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.

Esu įsitikinęs, kad neįveikusi šių trijų blogybių: aukšto rango politinės korupcijos ir piktnaudžiavimo valdžia bei „užvažiuojamos teisėsaugos“ ir „užvažiuojamos žiniasklaidos“ būsime silpna valstybė savo vidumi, o tai yra labai blogai ir dėl to, kad išorėje kyla daug įtampų, kurioms atsispirti galės tik stipri vidumi valstybė.

alkas_logo_small

1...1 6791 6801 681...1 711Nuo 1 711 1 680 puslapis