Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II,  III,  IV,  V, VI, VII, VIII, IX, X, XI, XII, XIII, XIV

Nacionalinių valstybių politinė tvarka palaikoma laikantis kelių konkrečių praktinių principų. Kartą pripažinus, kad nacionalinių valstybių tvarka yra geriausia politinė tvarka, šie principai nebelaikomi tiesiog praktiniais principais ir traktuojami kaip prigimtiniai įsipareigojimai arba tautų prigimtinė teisė.

Tiesą sakant, tai, kas šiandien klaidingai vadinama tarptautine teise, kyla kaip tik iš šių praktinių nacionalinių valstybių politinės tvarkos taisyklių, pradėtų vadinti prigimtine morale, kaip aiškino daugelis autorių nuo pat XVII amžiaus. Keletą šių principų verta paminėti.

Visų pirma, nacionalinių valstybių tvarka laiduoja politinę nepriklausomybę tautų, kurios yra pakankamai vieningos ir stiprios, kad ją išsaugotų. Tai reiškia, kad jei tauta gali sutelkti tokias karines ir ekonomines jėgas, kad išvengtų išorės užkariavimo, kitos nacionalinės valstybės ją pripažins nepriklausoma tauta ir nacionalinių valstybių tvarkos dalimi.

Dažnai teigiama, kad esant nacionalinių valstybių politinei tvarkai, pakankamai vieninga ir stipri, galinti apsiginti tauta tarp savo sienų turi „teisę į suverenumą“. Abu šie terminai – teisė ir suverenumas – yra problemiški dėl jų asociacijų su racionalistine ir absoliutistine politine teorija. Iš tiesų šia fraze nusakomi du skirtingi principai, laikytini antruoju ir trečiuoju nacionalinių valstybių politinės tvarkos principais.

Antrasis yra nesikišimo į kitų nacionalinių valstybių vidaus reikalus principas. Tai leidžia tautai laisvoje valstybėje siekti savų interesų ir tikslų pagal savąjį supratimą. Be šio principo galingos tautos perimtų mažesnių tautų politikos kontrolę ir nacionalinių valstybių tvarka sugriūtų, virstų imperine.

Trečiasis yra valdžiai priklausančio organizuotų prievartos priemonių monopolio principas. Pagal jį kiekvienos nacionalinės valstybės valdžios teisė ir pareiga yra palaikyti ir valdyti vieninteles organizuotas prievartos priemones šalies teritorijoje. Be šio principo įvairios gentys ir klanai, užuot rėmę nacionalinės valstybės vienybę, skelbtų savo valią bei įstatymus ir nacionalinių valstybių tvarka subyrėtų į anarchiją.

Šie du principai yra pamatiniai nacionalinių valstybių tvarkos principai ir ji negali išlikti, jei jų nėra visuotinai laikomasi. Vis dėlto klaidinga manyti, kad jie suteikia absoliučią teisę ir taikomi kiekvienoje situacijoje. Pavyzdžiui, nesikišimo principas suvokiamas kaip antiimperialistinis. Tačiau pernelyg primygtinai jo laikantis galima lengvai sunaikinti nacionalines valstybes ir eiti prie imperinės tvarkos iškilimo.

Pavyzdžiui, koks siaubas buvo ruošiamas pasauliui tokiose konkrečiose nepriklausomose nacionalinėse valstybėse kaip Napoleono Prancūzijoje, Hitlerio Vokietijoje, Stalino Rusijoje ir kitur.

Šių žmonių nusikaltimai savo tautoms tebuvo bandymų sunaikinti visas kaimynines nacionalines valstybes ir prisijungti jų populiacijas prie kuriamos universalios imperijos preliudija.

Susidūrusioms su tokiais agresyviais imperialistais nacionalinėms valstybėms nelieka kitos išeities, kaip tik įsikišti politinėmis ar karinėmis priemonėmis ir taip sulėtinti arba sustabdyti jų iškilimą. Tokio įsikišimo teisė kyla iš pačios nepriklausomų nacionalinių valstybių tvarkos, nes be ryžtingų pastangų išsaugoti šią. tvarką, valstybės atkristų viena po kitos ir tautų laisvė būtų prarasta.

Panašūs apribojimai kyla ir kalbant apie valdžios teisę į organizuotos prievartos valstybės viduje monopolį. Siekdama prisiimtų galių išskirtinumo, nacionalinė valstybė atima iš genčių ir klanų galimybę ginkluotis ir kariauti, taigi apriboja ir jų galimybes gintis, tuo pačiu ir apsaugoti savo piliečius bei siekti kolektyvinio apsisprendimo.

Tokiais veiksmais nacionalinė valstybė imasi pareigos apsaugoti visas valstybės gentis ir klanus. Ši pareiga taip pat kyla iš nacionalinių valstybių tvarkos ir reikalavimų tų valstybių valdžiai.

Kad tą įžvelgtume, apsvarstykime štai ką. Žinome, kad valstybės nesaugoma gentis ar klanas patys organizuojasi, kad apsaugotų savo narius. Nacionalinė valstybė, kuri nesugeba apsaugoti savo narių, taip provokuoja savo teritorijoje atkurti anarchinę genčių ir klanų sistemą ir greitai to sulaukia.

Šis procesas prasideda tose vietovėse ar miestuose, kur neapsaugotos gentys yra stipriausios, o tada plinta, kol tampa grėsme pačios valstybės išlikimui. Anarchinės sąlygos sudaro palankią terpę organizuotam nusikalstamumui, siūlančiam apsaugą už atlygį, taip pat ir imperialistiniams nacionalinės valstybės oponentams, tokiems kaip marksistų ar islamistų teroristinės grupės, kurioms anarchija tobulai tinka naujokams verbuoti.

Tokių grėsmių akivaizdoje joms dar nepasidavusios nacionalinės valstybės dažnai kreipiasi apsaugos į nacionalines ir imperines užsienio šalis. Taip anarchinės sąlygos beveik bet kurioje vienoje valstybėje paskatina imperinius užmojus kitose.

Po Jugoslavijos žlugimo likusi anarchija paskatino amerikiečių įsikišimą, pasibaigusį Serbijos miestų bombardavimu ir nuolatiniu užsienio pajėgų dislokavimu Bosnijoje ir Kosove. Anarchinė tvarka įkvėpė imperialistinį atsaką.

Panašiai anarchinės sąlygos Sirijoje ir Irake pakurstė Amerikos, Rusijos, Turkijos ir Irano imperines ambicijas.

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.

Bus tęsinys.