Žilvinas Svitojus

Pasirodė puikus propagandinis Minske sukurtas filmas apie LDK istoriją. Kas nenori gilintis arba tiesiog anti-lietuviška propaganda neaktuali – bent paskaitykite teksto pabaigoje apibendrinimus.

Vaizdo įraše Baltarusijos režimo istorinės propagandos veidas Marzaliukas, kuris prieš metus, sinchroniškai su opozicionieriumi Pazniaku išleido vaizdo įrašą apie „Vilnia naša“.

Naujas video vadinas: „Tie, kas sako, jog mes kažką pavogėme – baisūs nusidėjėliai“. Ir žinoma kalba apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Iš pradžių pažeminamos abi „konflikto“ pusės, kaip jis teigia: lietuviai ir baltarusių nacionalistai (opozicionieriai). Abi jos neteisios ir štai „aš, kaip akademikas-profesionalas, pateiksiu savo versiją“.

Dar prieš pradėdamas dėstyti, profesionalas du kartus pakartoja populiarų ir taip pat neteisingą terminą „Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos didžioji kunigaikštystė“, kuri taip vadinama tik slaviškuose (atėjo iš Moskvos) šaltiniuose.

Propagandistas tai pateikia, kaip paprastą, „visiems žinomą“ faktą. Atrodo, juk nieko tokio, nes gi buvo tos žemės, tiesa? Tačiau čia slepiasi vienas iš svarbiausių propagandinių naratyvų. Po šio, netikslaus termino pseudo-istoriškumu slepiasi štai kas. Diletantai bandydami suvokti, kas yra kas taip šifravo pačių susigalvotą šalies pavadinimą:

„Ką reiškia pavadinime Rusia? Na, tikriausiai dabartinė Ukraina, taip… galvojam toliau. Kas buvo Žemaitija… na tikrai ne Baltarusija, tiesa? Tai tikriausiai Lietuva dabartinė? Taip, aha! O tai kas lieka Baltarusijai? Oho… taip išeina, jog Baltarusija ir buvo… Lietuva?! O čia tai jo! Va tai tau!“

Šis pavadinimas paimtas iš tokių šaltinių kaip Žygimanto Augusto laiškai, ir pan.; kur rašoma, daugmaž taip: „Lenkijos karalius; Lietuvos, Rusios, Žemaitijos, Polocko ir t. t. Didysis kunigaikštis…“

Ilgainiui nusivalkiojo ir liko tik trys teritorijos.

Įžangoje pareiškęs, jog lietuviai ir baltarusių bacionalistai yra neteisūs savindamiesi LDK, propagandistas pareiškia, jog jo, profesionalaus istoriko nuomone, LDK yra visų pirma baltarusiškų tradicijų, kultūros, kalbos šalis. Tai – visų pirma Baltarusijos paveldas.

Vėliau jis pradeda aiškinti, jog terminas „Lietuva“ iš pradžių nebuvo slaviškas, o baltiškas. Tai buvo dabartinių lietuvių ir latvių protėvių terminas.

Vėliau aiškindamas, jog aukštesnė kultūra ir ankstyvesnis valstybingumo atsiradimas pradėjo užgožti baltišką „Lietuvos“, kaip termino kilmę, tikrosios Lietuvos žemėse (kurios dabar yra vakarinė Baltarusijos dalis) vyko asimiliacija, nes patogiau buvo bendrauti valdančiojo sluoksnio kalba, teigia, jog LDK gyventojai save užsienyje vadino litvinais ir taip po truputį susiformavo „keli litvino pavadinimai“. Priminsiu, jog nacionalizmas atsirado gerokai vėliau, LDK istorinio silpnėjimo periodu, tačiau netrukdo Baltarusijos vyr. istorikui-propagandistui, kurti gana įdomų naratyvą, kuris piešia slavus, kaip dominuojančius visomis prasmėmis LDK kūrėjus. Visa bėda, jog didžia dalimi ši interpretacija remiasi šiuolaikiniu supratimu apie valstybes, apie visuomeninę santvarką.

Visos detalės, kuriomis po tokio teiginio propagandistas užverčia žiūrovą, nėra tokios svarbios, kad čia į jas stipriai gilintis, tačiau reikia paminėti kelis faktus:

– paskutiniai lietuviai Baltarusijoje išnyko jau tik XX a., ir kalba ne apie atvykusius tuo metu, o apie tuos, kurie ten gyveno kartų kartomis.

– Kaip gali dominuojanti, aukštesnės kultūros, išsivystymo ir pan. civilizacija perimti, jų teigimu, gerokai silpnesnės, beraštės teritorijos iš kurios ėmė duoklę, pavadinimą sau?

– Kaip gali primityvios gentys visą kalbinį, baltišką, arealą vadinti bendru terminu, jeigu buvo neišsivystę ir neturėjo jokio valstybingumo?

Ko siekiama tokiomis interpretacijomis?

– Lietuvos valstybingumą kildinti iš labiau išsivysčiusių slaviškų, pravoslaviškos religijos, civilizacijos šaknų.

– Lietuvišką istoriją sieti su, tariamai, dominuojančia kitataučių kultūra, kalba ir teise.

– Baltai asimiliavosi ne tik kalbine prasme, bet ir perleido savo teritorijos pavadinimą būsimiesiems baltarusiams.

Klausytojui susidaro natūrali išvada, jog baltiška Lietuva egzistavo iki XIII amžiaus. Vėliau visomis prasmėmis, tai jau slaviška valstybė, turinti nesvarbų baltišką elementą.

Vėliau visą savo litaniją apie beveik absoliutų Lietuvos slaviškumą, jis iliustruoja rossijos imperijos laikų (argumentum ad authority) istorikų teiginiais, kurie formuoja „litvinų“ kaip slavų etnosą. Ir čia susipina ir suslavintų lietuvių vadinimas tikrais baltarusiais, ir visa tai, jog autoriai, ar reiškiniai apie kuriuos kalba – tai vėlyvasis LDK periodas. Ir nieko apie tai, kas buvo ankstyvaisiais LDK laikais.

Čia turiu pridėti, jog Istorinės propagandos teorijų kūrimas yra gana dėkingas darbas, nes informacijos kiekis yra be galo didelis, o tam tikrų aspektų atmetimas leidžia kurti bet kokią tau reikiamą pasaką.

Pvz.: pateikiama pravoslaviško XIX a. baltarusių politiko Bobrovskio citata (rossijos imperijos laikai):

„Baltarusiai, nežinodami, jog jie baltarusiai…“

Kokia svarbi kalbos įtaka! Rossijanui lietuvis, kuris suslavintas yra toks pat rusų pasaulio objektas, ir priklausomybė etnosui nėra ginčytina. „Baltarusis, kuris nežino, jog yra baltarusis vadina save lietuviu.“ – kaip poetiška!; per atvirkštinę logiką savintis nutautintus žmones. Juk asimiliacija, nutautinimas dar nereiškia, jog jis buvo baltarusiu, bet vadinosi lietuviu. Jis buvo lietuviu ir nutautintas prarado kalbą, kuri ir tampa atskirties markeriu. Žodis „litvinas“ išvis yra lenkų kilmės ir reiškia ATR aukštuomenės atstovą, iš LDK teritorijų, kuris buvo ne etninis lenkas (o dažniausiai tai buvo lietuviai).

Toliau cituojama to pat baltarusių politiko mintys: „Kunigas ar ponas niekada nepavadins katalikų tikėjimo baltarusio baltarusiu, o sakys – litvinas.“

Toliau seka aibė carinės imperijos laikų pavydžių, net iš tų laikų Moskvoje išleistų knygų, kuriose viskas sukama apie tai, jog baltarusiai yra tikrieji lietuviai ir save taip vadino, ir istorinė Lietuva yra baltarusių žemėse. Tai, propagandisto-istoriko teigimu yra tvirtos etno-religinės savimonės įrodymas.

Vilniaus niekada nebuvo

Visada buvo tik Vilnia arba Wilno ir niekaip kitaip, teigia propagandistas-istorikas. Tik 1940-ais metais atsirado „Vilnius“. Miestą sukūrė krivičiai, baltarusių protėviai. Ir tai, teigia, yra įrodyta archeologiniais kasinėjimais. Anksčiausias archeologinis sluoksnis – slaviškas. Sako, jog ne be reikalo faktai nedera su oficialia miesto įkūrimo data. „Pirmieji katalikiški sluoksniai ten yra ne lietuviški, nes tai LDK valdovų kviestų vokiečių palikimas.“ Įsivaizduojate?

„Kad ir kaip nepatiktų šiuolaikiniams šeimininkams, bet tai – faktas.“

Šie jo žodžiai atranda gana gražų sąskambį su mūsų gerbiamo profesoriaus Kamuntavičiaus pajuokavimais: „Na kada tas Vilnius buvo lietuviškas – niekada“.

Lukašenkos istorikas teigia, jog „lietuviai dar 20-aisiais netikėjo, jog Vilnia taps Vilniumi ir jie susigrąžins savo senovinę sostinę. Jeigu ne Stalino dovana – to niekada nebūtų įvykę.“

„Ir svarbiausia“, sako propagandistas: „Tie sena-litvinai tai ne tas pats, kas lietuviai <..> jie nematė ateities be Lenkijos, Lietuvą matė tik kaip išskirtinai Lenkijos dalį, o tuo pačiu Lietuvą jie vertino kaip slavų valstybę: dauguma kaip lenkišką, arba baltarusišką.“

Klasikinis pavyzdys, sako propagandistas-istorikas, yra Ivanauskų šliachtos šeimos pavyzdys: „Vienas tampa lietuviu, nacionalistu, žymiu Lietuvos veikėju Todas Ivanauskas (sic), antras brolis tampa lenku-šovinistu Ježi Ivanovski, trečias tampa baltarusių nacionalistu, kuris vėliau tapo Minsko burmistru, kolaboravo su Hitleriu. Va trys broliai, trys tautybės. Viena sena-litvinų šeima. Štai kas vyko su kažkada vientisa tautine savimone.“

Ir čia vėl grįžtame prie Vilniaus krašto: „Kai lietuviai gavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, jie iš karto pradėjo prievartinę lituanizaciją.“

Lukašenkos (tiksliau būtų Kremliaus) kišeninis politikas aiškina, jog „Kaune užauginti lietuviai iš tiesų galvojo, kad Vilnia tai Vilnius, kad ten jų laukia. O kai jie įeina į miestą – negirdi nė žodžio lietuviškai. Kiek ten jų buvo? 2 procentai? Man atrodo taip. <…> jie šokiruoti, jie mato slavų miestą.“

Vaizdžiai aprašoma, ką jo teigimu darė lietuviai, kurie prievartavo slavus tapti lietuviais: „Baltarusis, kurio pavardė Verabei, tapdavo lietuvišku Žvirbliu. Keitė tautybes, perrašinėjo pasus, prievartavo kalbos pagrindu, ir taip buvo net toj Kauno Lietuvoje, kuri savo valdžią išplėtė ir Vilniaus krašte.“

„Taip mūsų Vilnia tapo Vilniumi. Jis tapo Lietuvos respublikos sostine, ir mes teritorinių pretenzijų nekeliame. Bet pasakoti pasakas, kurias mus vertė pasakoti, kai Lietuva įėjo į SSRS sudėtį ir tapo LTSR, nes mums buvo uždrausta pasakoti mūsų LDK koncepciją, pasakoti pasakas, kurios tapo kanonais po karo, dainuoti lietuvių nacionalistų dainas – to mes nedarysime. Mes pasakosime tai kas buvo iš tiesų, kad LDK buvo baltarusių valstybingumo forma. Kur mūsų kultūra, mūsų teisės tradicijos, mūsų miesčioniška civilizacija stipriai apibrėžė visos valstybės vystymąsi.“

Paskutinė dalis monologo yra paskirta lietuvių kaltinimams šovinizmu, isterikos kėlimu, ir tuo, jog lietuviai savinasi tai, kas priklauso Baltarusijai.

Ironiška, jog cituoja ir Puškiną, kaip sako iš „Boriso Godunovo“: «что гудок, что гусли, что Литва, что русли». „Tai va, LDK buvo antras, slavus jungianti centras, kad buvo ne viena pietų slavų valstybė pretenduojanti į Rusios palikimą, o buvo dvi – viena su centru Maskvoje, o kita su sostine Vilniuje, sugalvojo ne baltarusių katalikai nacionalistai, buvo parašyta Maskvos metraščiuose dar XVI a.“

Smagu, jog iki šiol paminklas Puškinui, taip stipriai ginamas teisėsaugos. Juk tiek daug padarė slavų kraštui, tiesa, žmudai?

„LDK koncepcija, kurioje absoliučiai dominavo pietų slavų arba kitaip – baltarusiška kultūra, būdingas ne tik vietiniams, baltarusių raštininkams, bet ir maskviečių raštininkams.“

APIBENDRINIMAI

Tiek opoziciniai, daugiausia į Lenkiją persikėlę, baltarusių šovinistai, su Pazniaku priekyje; tiek Lukašenkiniai Minsko ir Maskvos propagandistai daugiausia remiasi šaltiniais, kurie sukurti, parašyti arba atsirado tik rossijos imperijos laikais, po paskutinio ATR padalinimo.

Propagandos skirtumai:

– taip vadinami opoziciniai licvinizmo šalininkai skelbia, jog Lietuvos koncepciją lietuviai atėmė su carinės Moskvos, kuri sukūrė lituano-centristinį LDK istorijos modelį ir SSRS pagalba;

– Maskvos/Minsko propagandistai skelbia, jog lietuviai patys susigalvojo.

Daugiau skirtumų nėra.

Tapatumai:

– Vilnius sukurtas krivičių ir yra savo kilme grynai slaviškas. (Belsat, Kraucevič, Budzma ir t. t.)

– Lietuvoje dominavo slaviška kultūra, kalba, valstybingumo ištakos – pravoslaviškos, o lietuviai – atsilikę, neraštingi, be kultūros ir bendro krikščioniškos civilizacijos, kurią atnešė rusai/rusėnai/ ar kituose variantuose liutičiai/krivičiai.

– Slavai vadino save litvinais, o lietuviai yra tik viena iš atšakų tos nacijos, kuri pasidalino į tris (pagal mano minėtą jų naudojamą netikrą LDK pavadinimą) bei iš dalies į lenkų etnosą.

Šiuo metu teorija apie slavišką LDK kilmę platinama visame regione nuo Čekijos, Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos ir Moskvos. Nors pvz.: mūsų gerbiamas LDK instituto direktorius su savo kolegomis lankosi Niujorke ir pristatinėja (suprask validuoja amerikiečių akyse), juos savo užjūrio kolegoms. Kam tai reikalinga baltarusių šovinistams? Lietuva su JAV daugybę metų kuria tamprius partnerystės ryšius, kuriais remiantis mes siekiama reikalui esant užsitikrinti paramą. Politinę ar… karinę.

Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu, iš niekur atsiradęs antisemitizmo pliūpsnis žemaitaičio vaidmenyje susilaukė ypač negatyvios reakcijos Vakaruose, tai, jog Izraelis karo stovyje, tai jog Trumpas vienareikšmiškai remia tą patį Izraelį; nepamirštant, jog rossija vienu iš svarbiausių karo tikslų paskelbė Ukrainos „denacifikaciją“ – išvados peršasi pačios: kam naudinga slaviškų šaknų teritorijos pacifikacija, kurioje klesti nacizmas?

Galbūt ne be reikalo keliami klausimai dėl Tsichanouskajos atsiradimo Lietuvoje? Galbūt jos pasisakymai „apie draugystę su rossija“ arba komplimentai „putinas protingas valdovas“ – naivumas, kuriuo naudojasi, jos aplinkos žmonės į Seimą atnešę žemėlapį-fikciją, kur Vilniaus kraštas priskiriamas XX a. pradžios Baltarusijai?

Galbūt tų pat žmonių, kurie su tuo žemėlapiu prašė fotografuotis ir mūsų Seimo narius susitikimas su Oleku yra ne atsitiktinis? Ypač įvertinus tokius tikslus išsakytus susitikime:

– Pokalbiai apie valdančiosios koalicijos strategiją;

– baltarusių demokratinių jėgų bendradarbiavimas su nauju Seimu;

– BENDRADARBIAVIMAS UŽSIENIO POLITIKOS KLAUSIMAIS;

Ką Liabedzka su Oleku sutarė? Esminiai du punktai:

– Seime bus naujas, kelių Seimo frakcijų deputatų komitetas „Už demokratinę Baltarusiją“,

– Seime bus rengiami Baltarusijos Koordinacinės rados posėdžiai (kurios nariais, priminsiu yra bent du vieši anti-lietuvišką propagandą ir bendros licvinizmo ideologijos skleidėjai).

Veidaknygė