2025-06-04, Trečiadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 167

Praėjusiais metais Europoje užfiksuoti 2444 neapykantos nusikaltimai prieš krikščionis

0

 

Praėjusiais metais 35 Europos šalyse užregistruoti 2444 neapykantos nusikaltimai prieš krikščionis, o daugiausiai jų užfiksuota Jungtinėje Karalystėje, pranešė christiantoday.com.

Netolerancijos ir diskriminacijos prieš krikščionis Europoje observatorijos (OIDAC) atlikto tyrimo duomenimis, dauguma atvejų (62 proc.) buvo susiję su vandalizmu prieš bažnyčias, po to sekė krikščioniškų šventybių niekinimas (24 proc.), padegimai (10 proc.), grasinimai (8 proc.) ir fizinis smurtas (7 proc.).

Ataskaitoje taip pat reiškiamas susirūpinimas dėl didėjančios krikščionių diskriminacijos darbo vietoje ir viešajame gyvenime. Remiantis „Voice for Justice UK 2024“ tyrimo duomenimis, tik 36 proc. jaunesnių nei 35 metų amžiaus Jungtinės Karalystės krikščionių jaučiasi galintys laisvai reikšti savo krikščioniškas pažiūras socialiniais klausimais darbe.

OIDAC taip pat atkreipė dėmesį į gyvybės gynėjų Adamo Smitho-Connoro ir Isabellos Vaughan-Sprouse persekiojimą už tylią maldą abortų klinikos buferinėje zonoje JK ir pavadino jį „ypač šokiruojančiu“.

OIDAC Europe vykdomoji direktorė Anja Hoffmann sakė: „Krikščionys, kurie laikosi tradicinių religinių įsitikinimų, vis dažniau susiduria su diskriminacija, pradedant patyčiomis darbe ir baigiant darbo praradimu.“

Ji pabrėžė, kad religinių įsitikinimų reiškimas santuokos ir šeimos klausimais gali sukelti mobingą ar net teisinius veiksmus.

Juozas Survila. Pamišusi BIUROKRATIJA. Geriau skambink PREMJERUI

Biurokratinis absurdas iš praktikos. Ilgas ir neįdomus, bet tik vienas iš daugelio.

Pagal išsilavinimą ir turimas kvalifikacijas galiu atlikti žemės sklypų kadastrinius matavimus. Išsilavinęs, kultūringas, jaunas Lietuvos Respublikos pilietis pagal rekomendaciją užsakė sklypo kadastrinius matavimus. Yra gavęs laišką iš Nacionalinės žemės tarnybos, kad jo sklypas įtrauktas į koreguotiną sluoksnį ir būtina patikslinti žemės sklypo ribas. Jo paveldėtam sklypui preliminarūs matavimai atlikti anksčiau nei gretimiems žemės sklypams.

Ilga istorija trumpai:

  1. Atlikti žemės sklypo matavimai, iškviesti kaimynai, neatvykusiems išsiųsti pakartotiniai laiškai, tame tarpe ir Nacionalinei žemės tarnybai (viskas pagal reglamentą).
  2. Kadangi sklypo plotas kinta leistinume į mažesnę pusę ir linijų ilgiai galiojančiame plane ir mano paruoštame plane sutampa centimetrų tikslumu idealiai, nesulaukus jokių pastabų nei iš gretimų žemės sklypų savininkų nei iš Valstybės t. y. Nacionalinės žemės tarnybos, bylą teikiama kadastro tvarkytojui tikrinti.
  3. Pateikus bylą, gautas atmetimas, kad techniškai su byla viskas ok, bet kertasi su gretimų žemės sklypų ribomis ir kadastro tvarkytojas t. y. Registrų centras negali priimti sprendimo dėl tinkamai atliktų matavimų, jie savo ruožtu kreipsis į Nacionalinę žemės tarnybą, kad jie paruoštų išvadą dėl atliktų matavimų tinkamumo.

Iki čia viskas ok ir tada išlenda pamišęs biurokratinis mutantas:

  1. Bylą pakartotinai pateikiu Nacionalinei žemės tarnybai. Atmeta, prašo pateikti išvadą pagal kadastro 21 p. Neturi tam pagrindo, nes: sklypo konfigūracija nesikeičia, plotas kinta leistinume.
  2. Pasitaręs su užsakovu apskundžiu Nacionalinei žemės tarnybai jų tikrinimo aktą. Skundas netenkinamas, siūlome teikti sklypą išvadai pagal kadastro nuostatų 21 p. arba kreiptis į teismą.
  3. Su užsakovu aptarėme galimybes dėl kreipimosi į teismą. Užsakovas tokią galimybę atmetė, nes neverta, per daug gaila energijos. Nutarta pateikti dokumentus pagal kadastro nuostatų 21 p.
  4. dokumentai pateikti, nieko nekeičiau, nieko neperdariau palikau pačiai NŽT spręsti, nes jaučiausi 110 proc. teisus.
  5. Nacionalinė žemės tarnyba, pakeičia nuomonę, priima priešingą sprendimą nei priėmė skunde ir nustato, kad mano darbas atliktas tinkamai.
  6. Vėl teikiu bylą pakartotinai nieko netaisęs tik pridėdamas NŽT išvadą.
  7. Nacionalinė žemės tarnyba surašo teigiamą tikrinimo aktą ir priima sprendimą apie tinkamai atliktus kadastrinius matavimus.
  8. Byla atiduodama užsakovui. Užsakovas nuneša byla registracijai į Registrų centrą.
  9. Kadastro duomenų bylą VĖL ATMETA Registrų centras. Motyvas: byla techniškai tvarkinga, bet negalime įbrėžti į kadastro žemėlapį, nes kertasi su gretimų žemės sklypų ribomis. T. y. lygiai toks pat atmetimas kaip trečiame punkte. Šiuo metu laukiame vėl NŽT išvados. Panašu, kad tai bus pabaiga, bet griovys dar neperšoktas.

Ką noriu pasakyti šiuo pavyzdžiu? BIUROKRATINIS absurdas viską ištempė iki 12 punkto, kai pabaiga turėjo būti ties 3. O jei savininkui bėda, o jei jam staiga reikia parduoti sklypą? Ačiū Dievui tai ne šis variantas, bet biurokratijos padedamas pirkėjas galėtų įgauti neblogą derybinį svertą dėl dokumentų netvarkingumo.

Tikiuosi, kad TELTONIKOS istorija sprogdindama Lietuvos mediją apšvietė ir GEROVĖS VALSTYBĖS problemą Nr.1 – PAMIŠUSI BIUROKRATIJA.

Išsprogdinus medijas reiktų išsprogdinti ir biurokratiją su tikslu perdėlioti horizontaliai, nepaliekant vietos vertikalumui, kai sprendžia tik aukščiausi vadovai. Sprogdinti, nes tai neremontuojama t. y. remontuoti kainuos brangiau nei statyti naujai.

Jei nebus esminių pokyčių, tikiu, kad dabartiniai mitingai – ne pabaiga. Dėl pamišusios biurokratijos milžiniškų sopulių turi kiekviena sritis. Ar tai būtų švietimas, sveikatos apsauga, statybos, aplinkosauga, žemės ūkis, verslas ir t. t.

Kažkurioje verslo ar podkasto aplinkoje nuskambėjo anekdotinis palyginimas:

Kuo skiriasi startuolis JAV ir LT. JAV startuolio sumanytojas pirmiausia ieško inžinieriaus, o lietuvis – teisininko. Tai – absurdas, pamišusios biurokratijos pasekmė.

Jei JAV kuria efektyvumo departamentą, tai mums jau vien to vargu ar užtektų, nes esame gerokai, gerokai toliau progresavę. Politinis neveiksnumas gali sukelti prokremliškos mikštosios galios veikimo regimybę, liūdna, bet tai jau vyksta. Liūdna ir tai, kad už Germaną geresnio pretendento į galimą efektyvumo ministeriją nematau.

Kuo pasidžiaugti? NT Lietuvoje brango 114 proc. per paskutinius 10 metų, perkamoji galia Lietuvoje didėja. 30–40 metų amžiaus žmonės gyvena tikrai laimingą gyvenimą ir tai gali būti mūsų Lietuvos būsimo OLD MONEY (senas kapitalas) pamatas, jei nepatirsime turbulencijų. Esame kelrodė žvaigždė posovietinėje erdvėje. Taip pat reikia pasidžiaugti, kad TELTONIKOS istorija sprogdina medijas ir vienija politikus, tikiuosi, kad pamišusi biurokratija neliks nesužeista.

Ar pigi valdžia gali optimizuoti?

Veidaknygė

Almantas Stankūnas. Vilniaus savivaldybė ketino skirti 100 000 eurų EuroPride2027

Laimė, Vilnius nebuvo atrinktas ir tie 100 000 nebus išmesti.

Štai taip mielieji, TS-LKD ir LP Vilniuje yra pasirengę pinigus švaistyti be saiko marksistinės LGBT ideologijos propagandai, žalojančiai mūsų vaikus ir anūkus.

Apie tokius ketinimus sužinojau paskutiniame Vilniaus m. savivaldybės Žmogaus teisių komisijos posėdyje kai komisijos pirmininkė pristatė Vilniaus dalyvavimą atrankoje tapti LGBT EuroPride2027 ir aš paklausiau kiek buvo ketinama skirti pinigų šiam renginiui.

TS-LKD ir LP koalicijai LGBT yra vienas iš pagrindinių prioritetų. Nesvarbu, kad yra labai daug sričių Vilniuje, kur trūksta lėšų. LGBT jų neturi pritrūkti.

Komisijos pirmininkė, LP frakcijos narė, pasakojo, kad atranka tapti to renginio šeimininku buvo beveik kaip Eurovizijos atranka. Pasakojo apie tai kaip Vilniaus savivaldybė kruopščiai ruošėsi ir kaip baisiai nuliūdo, kad nepavyko.

Komentuodamas tokias iniciatyvas ironiškai pasakiau, kad jeigu TS-LKD ir LP nori, kad Nacionalinis susivienijimas laimėtų daugiau mandatų, tai tegul toliau rengia savo pridus. Marksistus ir jų sekėjus gali išgąsdinti tik vienas dalykas – grėsmė atiduoti valdžią tiems, kurie sustabdys bet kokią marksistinių ideologijų plėtrą.

Ir čia jaunasis kultūrinio neomarksizmo gerbėjas iš TS-LKD, tarybos narys Dovydas Skarolskis, neišlaikė – replikavo, kad NS pagal reitingus vis dar nelenkia LP. Aišku jam nė motais, kad LP rezultatą kėlė jiems duotas papildomas viešumas ir skleidžiama idėja, kad jie tikrai paklius į Seimą ir balsas už juos nebus prarastas. Tuo tarpu NS rezultatą smukdė priešingi dalykai ir jeigu ne jie, jau turėtume frakciją Seime. Nė motais Dovydui, kad galiausiai NS turi Seimo narį o LP – neturi. Bet tegu toliau guodžiasi savo išvedžiojimais – mums tai į naudą.

Žemiau ištrauka su mano pasisakymu ir nuoroda į visą posėdžio įrašą. Apie EuroPride2027 nuo 1.55.

Mano tekstas, skelbtas gegužės mėn., apie tai kad Vilniaus savivaldybė finansiškai parėmė Baltic Pride.

Europoje vyksta „nešvarūs“ žaidimai

Tiek antisemizmas, tiek kiti -izmai yra patogios ir dažnai naudojamos „politinės kortos“

Po praėjusios savaitės smurto protrūkio Amsterdame pasaulis vėl prakalbo apie antisemitizmą. Pastarojo apraiškų, pasak kai kurių Vakarų politikų, pastebima ir Lietuvoje. Kas lėmė tokią situaciją ir kaip ją reikėtų vertinti, „Respublika“ diskutavo su Žmogaus teisių gynimo specialistu Vytautu BUDNIKU.

Praėjusios savaitės pabaigoje Amsterdame buvo užpulti žydų futbolo sirgaliai, atvykę palaikyti Tel Avivo „Maccabi“ komandos. Tiek Nyderlandų, tiek kitų šalių politikai išpuolį pasmerkė kaip antisemitinį. Jūsų nuomone, kiek čia buvo politikos, kiek – futbolo sirgalių nesutarimų?

Mano nuomone, visuomet, kai kalbame apie tokius ar panašius reiškinius, masės, arba kitaip tariant, visuomenės apačios, labai greitai perima nuotaikas, kurios sklinda iš aukščiau. Nesvarbu, ar tai būtų rasizmas, ar antisemitizmas – šios temos neretai tampa „politikos kortomis“, aktyviai naudojamomis siekiant tam tikrų politinių tikslų. Žmonės yra linkę jautriai reaguoti į tokias nuotaikas, jas perima ir pradeda veikti vadovaudamiesi šiuo impulsu.

Kalbant apie pastarojo meto Europos Sąjungą, jos valdantysis elitas pats provokuoja antisemitizmą smerkdamas su palestiniečiais kovojantį Izraelį ir visokeriopai pastarąjį stabdydamas. Mano supratimu, čia nereikia jokių manipuliacijų, o tik atsakymo į paprastą klausimą: ką jūs palaikote – žydus ar palestiniečius? Kiek stebiu, Europa linkusi palaikyti palestiniečius – šalys pripažįsta Palestinos valstybe, universitetai ir studentai rengia palestiniečių palaikymo akcijas, kurios iš esmės reiškia terorizmo rėmimą, nes Izraelis į Gazą įsiveržė atsakydamas į radikalų teroro išpuolį.

Taip pat pastebiu kitą neraminančią tendenciją – nemažai gėrybių Senajame Pasaulyje sukūrusi krikščioniška civilizacija stumiama į Europos paraštes ir verčiama užleisti vietą islamiškajai kultūrai. Pastaraisiais metais Europoje išaugo pranešimų apie krikščionių persekiojimą ir bažnyčių vandalizmą skaičius. Pavyzdžiui, 2019–2020 m. prieš krikščionis nukreiptų neapykantos nusikaltimų Europoje padaugėjo net 70 proc., didėjant susirūpinimui dėl mažėjančios religijos laisvės visame žemyne.

Tuo pačiu metu islamo kultūra ir religija Europoje plinta dėl migracijos ir demografinių pokyčių. Europos šalių visuomenėms tai jau tapo iššūkiu. Radikalaus islamo plitimas Europoje buvo pastebėtas jau daugiau nei prieš dešimtmetį, o religinis fundamentalizmas tarp tam tikrų grupių plito daugiau nei penkiolika metų. teigiama, kad apie 500–700 jaunų musulmonų vyrų iš Britanijos prisijungė prie džichado kovotojų, atsakingų už masines žudynes ir kankinimus, siekiant įsteigti islamo valstybę Artimuosiuose Rytuose. Britanijoje išaugo islamo išpažinėjų skaičius, jų dauguma dominuoja kai kurių svarbiausių miestų (pvz., Bradfordo, Birmingemo, Volverhamptono ir Londono) rajonuose. Maždaug dešimtadalis vaikų ir kūdikių Anglijoje ir Velse yra musulmonai.

Kalbant apie neseniai įvykusius incidentus, tokius kaip Amsterdame, svarbu atskirti individualius nusikaltimus nuo bendrų bendruomenių veiksmų. Islamui ir jo kultūrai sudarytos palankiausios sąlygos. Islamo išpažinėjams niekas nieko nedrįsta pasakyti, žmonės, ypač migrantai iš musulmoniškų šalių, tai mato ir suvokia, jog jiems uždegta „žalia šviesa“.

Tai lemia, kad vyksta tai, kas įvyko praėjusią savaitę Amsterdame. Proislamiškas ES elitas atvirai palaiko tokią liniją, o kaip sukelti neramumus, belieka technikos reikalas: galima supjudyti sirgalius, toleruoti išpuolius ar kabinėtis prie viešų pasisakymų, jeigu jie nukreipti prieš migrantus ir pan.

Pirmadienį Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Saras (Gideon Saar) pareiškė, kad Nyderlandų teisėsauga sulaikė per mažai riaušių dalyvių. Gal antisemitizmą skatina ir toks žydų noras nurodinėti kitoms valstybėms?

Kažkiek tai gali turėti įtakos, tačiau pamėginkime į situaciją pažvelgti iš Izraelio pozicijos. Antisemitiniai judėjimai buvo plačiai išplitę visame pasaulyje, įskaitant JAV ir Jungtinę Karalystę. Maža šalis, tokia kaip Izraelis, privalo imtis bet kokių priemonių – perspėjimų, priekaištų, grasinimų – kad tik užtikrintų, jog tokia situacija nepasikartotų.

Jei išpuoliai prieš žydus bus toleruojami ir į juos bus žiūrima pro pirštus, tokių įvykių ne tik proporcingai daugės, bet ir vieną dieną jie gali išaugti į nekontroliuojamą bangą. Todėl, mano manymu, Izraelio veiksmai yra logiški ir pateisinami.

Tęsiant noro reguliuoti temą, buvęs JAV Senato Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Benas Kardinas (Ben Cardin) pasmerkė Lietuvos socialdemokratų partijos sprendimą sudaryti valdančiąją koaliciją su partija „Nemuno Aušra“ dėl pastarosios lyderio Remigijaus Žemaitaičio ir jam pareikštų kaltinimų. Kiek teisėti yra tokie Amerikos politiko nurodymai Europos šaliai? Ką tai rodo?

Šiuo atveju reikėtų pasigilinti, kokiu būdu ir kokią informaciją jis gavo. Net nebejoju, kad jis gavo ją per ambasadą, o pastarąją informavo vietiniai korifėjai galimai su Faina Kukliansky priešakyje. Todėl Amerikos politikų reakcija yra natūrali ir prognozuotina.

Tuo pat metu, jeigu vietiniai Lietuvos aktyvistai situacijos neeskaluotų, panaši informacija niekur neiškeliautų ir niekas niekuo Lietuvos nekaltintų. Mūsų šalis per daug maža, kad Amerikos ar kitų didžiųjų šalių politikai patys jos ieškotų ir analizuotų, kokios rietenos vyksta mūsų „smėlio dėžėje“. Dabar turime situaciją, kai tam tikros grupės ar asmenys tikslingai „bombarduoja“ užsienio atstovybes tokia informacija, atitinkamai jos yra priverstos reaguoti.

Daugelyje ES šalių valdo koalicijos, bet ar mes viską žinome apie jų mažuosius partnerius? Ir kodėl kitų šalių valdžios nesulaukia nurodymų „iš aukščiau“? Nes vietiniai „pranešėjai“ – ne tokie aktyvūs?

Turėkime omenyje tai, kad mūsų visuomenė ir tauta yra specifinės. Tai, kas tinka Austrijai, netinka Lietuvai ar kas tinka mums, netinka vokiečiams, nors ir ten yra „ne tokių“ politikų.

Taip pat pagalvokime, kodėl pas mus klesti nuomonės formuotojai, kurie gali sakyti ką nori. Čia – klausimas visuomenei. Aš asmeniškai nesimpatizuoju „Nemuno Aušrai“ ir net nežinau, kas ją sudaro. Remigijus Žemaitaitis taip pat ne visada suvaldo liežuvį, kartkartėmis paspekuliuodamas įvairiomis temomis dabar prisidarė problemų. Tik ne su antisemitizmu, nes jo čia nėra. Visi puikiai žino, kad Lietuvoje žydų niekas nepuola, nepersekioja ir nesiruošia persekioti. Tiesiog kai kam dabar patogu žaisti tokia „korta“ ir ši tema yra eskaluojama, tam pasitelkiant ambasadas ir taikant įvairias politines technologijas.

Ir kol mūsų visuomenė tyli, vidaus politiniai technologai juodina Lietuvą ir kelia dulkes. Būtent jiems reikėtų užduoti klausimą – kiek jie dar tai eskaluos, kiek tęs Lietuvos juodinimą ir ko jie siekia tokiais savo „žaidimais“?

Mane apima nuojauta, kad Lietuvą norima izoliuoti nuo likusio pasaulio. Iš vienos pusės turime nedraugišką Rusiją, iš kitos kuriami taip pat ne visai draugiški Vakarai. Spėčiau, kad visa tai – savo įtakos nenorinčių prarasti mūsų vietinių vadukų ir lyderių veiksmų pasekmė.

Situaciją dar labiau blogina bestuburė, konformistiška Lietuvos inteligentija. Jos atstovai pasirašo bet kokį pakištą popierėlį su reikalavimais (dažnas pasirašo net nesigilindamas ir nesuvokdamas, kas jame parašyta), pataikauja valdžiai ir tylėdami leidžia elgtis su tauta taip, kaip valdantiesiems norisi.

Mano nuomone, didelė dalis kaltės dėl dabartinės situacijos, kai per antisemitizmo „kortą“ siekiama sukelti kitų valstybių nepasitenkinimą, tenka mūsų tylinčiai inteligentijai. Žinoma, savo žodį galėtų tarti ir prezidentas Gitanas Nausėda.

Prezidentas neseniai ir tarė, kai viešai pareiškė, kad netvirtins nė vieno „Nemuno Aušros“ kandidato į ministrus. Kaip tai vertinate?

Dėl aukščiau minėtų priežasčių mūsų šalis sulaukia pastabų iš Lenkijos, Vokietijos ir JAV. Prezidentas negali į jas nereaguoti ir apsimesti, kad nieko nevyksta. Be to, jis nėra toks „kietas“, kad drąsiai ir ryžtingai reaguotų į visus iššūkius, todėl klausimus stengiasi spręsti ramiai ir diplomatiškai. Pavyzdžiui, pareikšdamas, kad netvirtins nė vieno „Nemuno Aušros“ nario ministru. Jis turi tokią teisę, ir aš čia problemos nematau.

R. Žemaitaitis gali pasiūlyti nepartinius kandidatus į ministrus. Juk kažkas iš patekusiųjų į Seimą „aušrininkų“, juokaujant, gali išstoti iš partijos, tačiau likti frakcijoje. Ar tai ką nors keičia?

Sunku įsivaizduoti, kad Prezidentas netvirtintų asmens vien dėl to, kad jis balsavo už „aušrininkus“. Tai būtų akivaizdi diskriminacija dėl pažiūrų, kurią draudžia Konstitucija. Taigi situacija yra tokia, kad ją galima įvairiai interpretuoti ir atitinkamai joje veikti.

Juolab kad pats R. Žemaitaitis visame tame nedalyvauja, todėl problemos, galima sakyti, nėra. Ar išsilaikys ši koalicija, spręsti jau teks patiems valdantiesiems. Akivaizdu, kad juos spaudžia vidiniai šalies oponentai, kurie netveria kailyje, matydami, jog situacija vystosi „ne taip, kaip norėta“.

Kaip visa tai, kas pastaruoju metu vyksta, siejasi su žmogaus teisėmis, demokratija ir ar tai nekelia problemų Lietuvos valstybingumui?

Tai kelia rimtų problemų, tačiau pačioje JAV jau pradėjo pūsti antiglobalistiniai vėjai. Tikėkimės, kad netrukus ši banga pasieks Europą, o tada galbūt atsiris ir iki Lietuvos.

Šias permainas jaučia ir mūsų globalistinio-genderistinio mąstymo šalininkai. Šiuo metu jie yra pritilę ir neskuba reikštis, išskyrus pavienes isteriškas publikacijas, kuriose keliama panika dėl pasaulio pabaigos.

Užtat į pirmuosius puslapius paskubėta ištraukti menamą antisemitizmo problemą. Taip, kartais R. Žemaitaitis išsireiškia pernelyg provokuojančiai. Tai labai tiko tam tikroms politinėms jėgoms, kurios griebėsi jo pasakymų ir dabar jų nebepaleidžia. Tačiau tai neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su žmogaus teisėmis, nes niekas jų nepažeidinėja.

Netgi priešingai, kai kurie žydai teigia, kad pati F. Kukliansky išprovokuoja įvairias akcijas ir atsakomąsias reakcijas.

Apie demokratiją irgi nėra prasmės kalbėti, nes nėra jokių jos pažeidimų. Tiksliau, formaliai kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, tačiau, kaip matome, kai nuomonė „ne tokia, kokios reikia“, tuo imama manipuliuoti.

Vertinant visumą, vidinis susiskaldymas ir šalies juodinimas tarptautiniu mastu smarkiai kenkia Lietuvai. Visgi tikiuosi, kad kai Donaldas Trumpas pagaliau bus patvirtintas JAV prezidentu, Europos nuostatos ims gerąja prasme keistis tiek Europos Sąjungos, tiek karo Ukrainoje klausimais. Kai šie pokyčiai paveiks Europos elitą, jie galiausiai paveiks ir Lietuvą.

Kas vyks, prognozuoti nesiimu, tačiau pokyčiai – neišvengiami, ir tikiuosi, jog jie bus tik į gera. Šiandien tendencijos buvo pasiekusios beprotybės ribą – prisidengiant įvairiomis pseudoidėjomis buvo siekiama ištrinti skirtumus tarp lyčių, perrašinėti istoriją, menkinti Lietuvai nusipelniusius žmones.

Bene geriausias pavyzdys – Seimo Žmogaus teisių komitetas, kuriam vadovavo Tomas Vytautas Raskevičius. Visą kadenciją jis rūpinosi ne visų šalies žmonių, o vienos siauros grupės interesais.

Dabar tikiuosi, kad šis marazmas atslūgs ir palaipsniui tiek žmogaus teisių apsauga, tiek demokratija grįš į įprastas vėžes.

Alvydas Medalinskas. 1000 dienų partnerių demonstruotas silpnumas

0

Per 1000 dienų vykstantį plataus masto Putino karą prieš Ukrainą, deja, Vakarai taip ir nesuprato, kad tai ne joks tik stebėjimo ir naujų patirčių objektas, o žūtbūtinis tautos karas už savo laisvę ir už Europos saugumą.

Karas, kuris valstybės nemažą dalį verčia, deja griuvėsiais, atneša daug aukų, daužo milijonų žmonių likimus ir gyvenimus.

O buvo taip gana nesunku užkirsti kelią šiam karui: 2021 m. pabaigoje, kai Putinas dar tik rodė ženklus, kad nori pradėti šį karą ir testavo Vakarų galimą reakciją.

Ir buvo galima dėti tašką, kaip labai svarbią karo išdavą, parodant Ukrainos žmonėms, kad ne veltui tos aukos bei pasiųsti Putinui signalą: nieko nelaimėjai. Tai buvo galima padaryti prieš 1,5 metų Vilniuje, per NATO viršūnių susitikimą, pasakant, kad kokia bebus karo išdava, Ukraina bus po to iš karto NATO nare.

Deja, galingiausiai Vakarų valstybei, JAV vadovavo viena silpniausių po Šaltojo karo administracijų: J. Baideno administracija, kuri nerado ar nenorėjo rasti argumentų įtikinti Putiną nepradėti šio karo, o po to drebėjo kiekvieną kartą, išgirdus bet kokį siūlymą po karo priimti Ukrainą į NATO. Kartu nuolat vėlavo su ginkluotės tiekimu.

Todėl Putinas pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, o dabar viena iš galimų šio karo išdavų yra siūlymas, kad Ukraina, praradusi tiek žmonių aukų, patyrusi tiek skausmo, tiek sugriovimų, praradusi apie 20 procentų savo teritorijos apie 20 metų lauktų NATO narystės, o per tą laiką galimai ir naujo Rusijos puolimo.

Ir, kai vienai ar kelioms dienoms į Ukrainą atvykę partneriai išreiškia savo susirūpinimą, kaip čia žmonėms yra sunku, padaro eilinį pareiškimą savo šalies auditorijai ir Ukrainai, pažadant eilinį kartą pagalbą iki galo (tik nesako iki kieno galo), išreiškia susižavėjimą tauta, kuri taip kovoja ir tiki, kad kovos, o vėliau tik paklausia, kaip jūs čia – Ukraina gali tik atsakyti, argi jūs nematote, pavaikščiokite po miestus, ten, kur rusų raketos pavertė griuvėsiais ir pamatysite patys, nueikite į bet kurio miesto, kaimo kapines ir viską suprasite.

Partneriai paspaudžia rankas, palinki sėkmės, pasidaro keletą selfi, kad visiems parodyti, kokie buvo drąsūs, jog atvyko į karo krečiamą šalį ir išvažiuoja ten kur nėra rusų raketų, nėra sugriovimų nuo rusų raketų, nėra žmonių mirčių nuo rusų raketų. Bet tik kol kas nėra… Kai 1000 dienų taip buvo demonstruotas savo silpnumas, rusų raketas galima prisišaukti.

Veidaknygė

Vytautas Sinica. Mikro ir makro migracija

Žiniasklaidoje nuskambėjo kelios kertinės naujienos migrantų tema. Migracijos departamentas paskelbė, kad jau lapkritį išnaudosime pramonei skirtą migrantų kvotą. Dabar kvotos atskiros atskiriems sektoriams. Esą liberalesnės, nei bus nuo kitų metų.

Primenu, šią vasarą Seimas priėmė 40 tūkstančių migrantų metinę kvotą, kad taip „sumažintų“ masinės imigracijos tempus. Palyginimui per pirmus 30 atkurtos nepriklausomybės metų užsiauginome 58 tūkstančius migrantų. Dabar taip save suvaržėme, kad į metus priimsime „tik“ po 40 tūkstančių. Daugiausiai iš posovietinių šalių.

Kodėl pasakoju? Nes valdantieji dažnai kartojo, įskaitant per debatus, kad tie 40 tūkstančių yra maksimali riba, kurios visai nebūtina išnaudoti, niekas gal jos nepasieks. Tai štai mes čia, migracijos departamentas praneša. Tai makro lygmuo, suvestiniai skaičiai.

Mikro lygmuo ne mažiau įdomus. Neseniai paskelbta, kad daug Vilniaus autobusų vairuotojų važinėjo be tinkamos licencijos, negalėdami vairuoti autobusų. Dauguma jų migrantai, iš Afrikos. Beje, važinėję 4G maršrutu į Pilaitę. Kas sekė, pamena, kad ir seniau, ir per rinkimus mėgau priminti šį pavyzdį, kad Lietuvos piliečiai vairuotojai 2022 metais streikavo dėl klaikių darbo sąlygų. Sprendimas? Atsivežta vairuotojų iš Afrikos (lyg daugiausiai iš Ganos), kurie viskuo patenkinti. Tai darbo migracijos esencija, esmių esmė – atsivežti kas dirbs sąlygomis, kuriomis nenori dirbti vietiniai. Ir tada sakyti, kad vietiniai išvis nedirba, išrankūs.

Ką dabar, kai paaiškėjo, kad vairuojama be tinkamos licencijos, į visa tai sako juos sudarbinęs „Transrevis“? Dėmesio: planuojama sudarbinti dar tiek pat, kiek iki šiol afrikiečių. Dirbo 41, dirbs 75. Skaičiai nedideli, bet politika aiški. Jeigu kažkas dėl neatitiktų reikalavimų negalės dirbti, pakeisime naujais afrikiečiais. Beje, kaip atskleidė nesena LRT publikacija, būtent maršruto į Pilaitę pabaigos žiede prie Bitėnų stotelės iki šiol nėra nei šiltos vietos pietums, nei poilsiui, nei padoraus tualeto. Kaip tik tos sąlygos, dėl kurių ne taip seniai protestuota. Dabar jos – vairuotojams iš Ganos, nors ne tik jiems. Tam ir atsivežė.

Net nesugalvokite sakyti, kad čia rasizmas. Lygiai tiek pat piktinuosi visų tautų masine imigracija, pradedant Baltarusijos piliečiais iš čia pat už sienos.

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai devyniasdešimt devintoji (lapkričio 18) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį agresoriaus pajėgos vėl atakavo Ukrainos teritoriją. Šį kartą atakos epicentre Kursk krypties užnugaryje esanti Sumy sritis. Čia rusai smogė dvejomis Iskander M raketomis ir Kh59 raketa. Jų ukrainiečiams numušti nepavyko. Taip pat rusai atakavo ir 11 Shahed dronų, 8 iš jų ukrainiečiai numušė. O po pietų agresorius vėl smogė Odesa miestui. Vėl atakuota balistinėmis raketomis iš Krymo. Labai svarbu yra leidimas smūgiuoti į rusijos teritoriją vakarietiškais ginklais, bet neišsprendus Krymo problemos smūgiai rusijos gilumoje gali duoti tik ribotą efektą.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Rusai bando intensyvinti puolimą Pogrebki – Malaya Loknya ruože, jų atakos nebuvo sėkmingos. Savo ruožtu, ukrainiečiai kontratakuoja Darino ir Novoivanovka ruožuose.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Okupantai sukoncentravo pastangas išplėsti placdarmą palei Oskil krantą, tačiau Ukrainos vienetai apsigynė.

Lyman ir Syversk sektoriuose be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Agresorius sugebėjo pasistūmėti vakar išmuštoje no mans land centriniame Chasiv Yar ruože. Tikėtina, rusai bandys sujungti šį pleištą su pietiniame ruože suformuotu pleištu link Stupochki. Situacija komplikuojasi.

Pokrovsk – Kurahove.

Pokrovsk. Tęsiasi sunkūs mūšiai, Ukrainos gynėjai kontratakuoja, esminių pakitimų nėra.

Kurahove.

Šiaurinis flangas. Agresorius bando sujungti savo pajėgas Voznesenka – Berestky ruože ir įsitvirtinti palei geležinkelį. Atsižvelgiant į tai, kad bent kol kas Sontsivka rusams nepavyksta įsitvirtinti, Voznesenka – Berestky gali tapti tuo placdarmu, nuo kurio okupantai bandys per Stary Terny judėti link kelio Kurahove – Zaporizhia.

Rytinis flangas. Rusai plečia savo pozicijas pietrytinėse Kurahove prieigose. Maža to, jie nuo Pobeda – Dalnie ruožo pradėjo atakas į pietus, galimai su tikslu suskaldyti ukrainiečių Uspenivka – Antonivka ruožą.

Pietinis flangas. Rusų puolimas Uspenivka ir toliau stringa, bet veiksmais nuo Dalnie jie bando šias nesėkmes kompensuoti.

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be esminių pakitimų.

Pasirodė anti-lietuviškas propagandinis Minske sukurtas filmas apie LDK istoriją

 

Žilvinas Svitojus

Pasirodė puikus propagandinis Minske sukurtas filmas apie LDK istoriją. Kas nenori gilintis arba tiesiog anti-lietuviška propaganda neaktuali – bent paskaitykite teksto pabaigoje apibendrinimus.

Vaizdo įraše Baltarusijos režimo istorinės propagandos veidas Marzaliukas, kuris prieš metus, sinchroniškai su opozicionieriumi Pazniaku išleido vaizdo įrašą apie „Vilnia naša“.

Naujas video vadinas: „Tie, kas sako, jog mes kažką pavogėme – baisūs nusidėjėliai“. Ir žinoma kalba apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę.

Iš pradžių pažeminamos abi „konflikto“ pusės, kaip jis teigia: lietuviai ir baltarusių nacionalistai (opozicionieriai). Abi jos neteisios ir štai „aš, kaip akademikas-profesionalas, pateiksiu savo versiją“.

Dar prieš pradėdamas dėstyti, profesionalas du kartus pakartoja populiarų ir taip pat neteisingą terminą „Lietuvos, Rusios ir Žemaitijos didžioji kunigaikštystė“, kuri taip vadinama tik slaviškuose (atėjo iš Moskvos) šaltiniuose.

Propagandistas tai pateikia, kaip paprastą, „visiems žinomą“ faktą. Atrodo, juk nieko tokio, nes gi buvo tos žemės, tiesa? Tačiau čia slepiasi vienas iš svarbiausių propagandinių naratyvų. Po šio, netikslaus termino pseudo-istoriškumu slepiasi štai kas. Diletantai bandydami suvokti, kas yra kas taip šifravo pačių susigalvotą šalies pavadinimą:

„Ką reiškia pavadinime Rusia? Na, tikriausiai dabartinė Ukraina, taip… galvojam toliau. Kas buvo Žemaitija… na tikrai ne Baltarusija, tiesa? Tai tikriausiai Lietuva dabartinė? Taip, aha! O tai kas lieka Baltarusijai? Oho… taip išeina, jog Baltarusija ir buvo… Lietuva?! O čia tai jo! Va tai tau!“

Šis pavadinimas paimtas iš tokių šaltinių kaip Žygimanto Augusto laiškai, ir pan.; kur rašoma, daugmaž taip: „Lenkijos karalius; Lietuvos, Rusios, Žemaitijos, Polocko ir t. t. Didysis kunigaikštis…“

Ilgainiui nusivalkiojo ir liko tik trys teritorijos.

Įžangoje pareiškęs, jog lietuviai ir baltarusių bacionalistai yra neteisūs savindamiesi LDK, propagandistas pareiškia, jog jo, profesionalaus istoriko nuomone, LDK yra visų pirma baltarusiškų tradicijų, kultūros, kalbos šalis. Tai – visų pirma Baltarusijos paveldas.

Vėliau jis pradeda aiškinti, jog terminas „Lietuva“ iš pradžių nebuvo slaviškas, o baltiškas. Tai buvo dabartinių lietuvių ir latvių protėvių terminas.

Vėliau aiškindamas, jog aukštesnė kultūra ir ankstyvesnis valstybingumo atsiradimas pradėjo užgožti baltišką „Lietuvos“, kaip termino kilmę, tikrosios Lietuvos žemėse (kurios dabar yra vakarinė Baltarusijos dalis) vyko asimiliacija, nes patogiau buvo bendrauti valdančiojo sluoksnio kalba, teigia, jog LDK gyventojai save užsienyje vadino litvinais ir taip po truputį susiformavo „keli litvino pavadinimai“. Priminsiu, jog nacionalizmas atsirado gerokai vėliau, LDK istorinio silpnėjimo periodu, tačiau netrukdo Baltarusijos vyr. istorikui-propagandistui, kurti gana įdomų naratyvą, kuris piešia slavus, kaip dominuojančius visomis prasmėmis LDK kūrėjus. Visa bėda, jog didžia dalimi ši interpretacija remiasi šiuolaikiniu supratimu apie valstybes, apie visuomeninę santvarką.

Visos detalės, kuriomis po tokio teiginio propagandistas užverčia žiūrovą, nėra tokios svarbios, kad čia į jas stipriai gilintis, tačiau reikia paminėti kelis faktus:

– paskutiniai lietuviai Baltarusijoje išnyko jau tik XX a., ir kalba ne apie atvykusius tuo metu, o apie tuos, kurie ten gyveno kartų kartomis.

– Kaip gali dominuojanti, aukštesnės kultūros, išsivystymo ir pan. civilizacija perimti, jų teigimu, gerokai silpnesnės, beraštės teritorijos iš kurios ėmė duoklę, pavadinimą sau?

– Kaip gali primityvios gentys visą kalbinį, baltišką, arealą vadinti bendru terminu, jeigu buvo neišsivystę ir neturėjo jokio valstybingumo?

Ko siekiama tokiomis interpretacijomis?

– Lietuvos valstybingumą kildinti iš labiau išsivysčiusių slaviškų, pravoslaviškos religijos, civilizacijos šaknų.

– Lietuvišką istoriją sieti su, tariamai, dominuojančia kitataučių kultūra, kalba ir teise.

– Baltai asimiliavosi ne tik kalbine prasme, bet ir perleido savo teritorijos pavadinimą būsimiesiems baltarusiams.

Klausytojui susidaro natūrali išvada, jog baltiška Lietuva egzistavo iki XIII amžiaus. Vėliau visomis prasmėmis, tai jau slaviška valstybė, turinti nesvarbų baltišką elementą.

Vėliau visą savo litaniją apie beveik absoliutų Lietuvos slaviškumą, jis iliustruoja rossijos imperijos laikų (argumentum ad authority) istorikų teiginiais, kurie formuoja „litvinų“ kaip slavų etnosą. Ir čia susipina ir suslavintų lietuvių vadinimas tikrais baltarusiais, ir visa tai, jog autoriai, ar reiškiniai apie kuriuos kalba – tai vėlyvasis LDK periodas. Ir nieko apie tai, kas buvo ankstyvaisiais LDK laikais.

Čia turiu pridėti, jog Istorinės propagandos teorijų kūrimas yra gana dėkingas darbas, nes informacijos kiekis yra be galo didelis, o tam tikrų aspektų atmetimas leidžia kurti bet kokią tau reikiamą pasaką.

Pvz.: pateikiama pravoslaviško XIX a. baltarusių politiko Bobrovskio citata (rossijos imperijos laikai):

„Baltarusiai, nežinodami, jog jie baltarusiai…“

Kokia svarbi kalbos įtaka! Rossijanui lietuvis, kuris suslavintas yra toks pat rusų pasaulio objektas, ir priklausomybė etnosui nėra ginčytina. „Baltarusis, kuris nežino, jog yra baltarusis vadina save lietuviu.“ – kaip poetiška!; per atvirkštinę logiką savintis nutautintus žmones. Juk asimiliacija, nutautinimas dar nereiškia, jog jis buvo baltarusiu, bet vadinosi lietuviu. Jis buvo lietuviu ir nutautintas prarado kalbą, kuri ir tampa atskirties markeriu. Žodis „litvinas“ išvis yra lenkų kilmės ir reiškia ATR aukštuomenės atstovą, iš LDK teritorijų, kuris buvo ne etninis lenkas (o dažniausiai tai buvo lietuviai).

Toliau cituojama to pat baltarusių politiko mintys: „Kunigas ar ponas niekada nepavadins katalikų tikėjimo baltarusio baltarusiu, o sakys – litvinas.“

Toliau seka aibė carinės imperijos laikų pavydžių, net iš tų laikų Moskvoje išleistų knygų, kuriose viskas sukama apie tai, jog baltarusiai yra tikrieji lietuviai ir save taip vadino, ir istorinė Lietuva yra baltarusių žemėse. Tai, propagandisto-istoriko teigimu yra tvirtos etno-religinės savimonės įrodymas.

Vilniaus niekada nebuvo

Visada buvo tik Vilnia arba Wilno ir niekaip kitaip, teigia propagandistas-istorikas. Tik 1940-ais metais atsirado „Vilnius“. Miestą sukūrė krivičiai, baltarusių protėviai. Ir tai, teigia, yra įrodyta archeologiniais kasinėjimais. Anksčiausias archeologinis sluoksnis – slaviškas. Sako, jog ne be reikalo faktai nedera su oficialia miesto įkūrimo data. „Pirmieji katalikiški sluoksniai ten yra ne lietuviški, nes tai LDK valdovų kviestų vokiečių palikimas.“ Įsivaizduojate?

„Kad ir kaip nepatiktų šiuolaikiniams šeimininkams, bet tai – faktas.“

Šie jo žodžiai atranda gana gražų sąskambį su mūsų gerbiamo profesoriaus Kamuntavičiaus pajuokavimais: „Na kada tas Vilnius buvo lietuviškas – niekada“.

Lukašenkos istorikas teigia, jog „lietuviai dar 20-aisiais netikėjo, jog Vilnia taps Vilniumi ir jie susigrąžins savo senovinę sostinę. Jeigu ne Stalino dovana – to niekada nebūtų įvykę.“

„Ir svarbiausia“, sako propagandistas: „Tie sena-litvinai tai ne tas pats, kas lietuviai <..> jie nematė ateities be Lenkijos, Lietuvą matė tik kaip išskirtinai Lenkijos dalį, o tuo pačiu Lietuvą jie vertino kaip slavų valstybę: dauguma kaip lenkišką, arba baltarusišką.“

Klasikinis pavyzdys, sako propagandistas-istorikas, yra Ivanauskų šliachtos šeimos pavyzdys: „Vienas tampa lietuviu, nacionalistu, žymiu Lietuvos veikėju Todas Ivanauskas (sic), antras brolis tampa lenku-šovinistu Ježi Ivanovski, trečias tampa baltarusių nacionalistu, kuris vėliau tapo Minsko burmistru, kolaboravo su Hitleriu. Va trys broliai, trys tautybės. Viena sena-litvinų šeima. Štai kas vyko su kažkada vientisa tautine savimone.“

Ir čia vėl grįžtame prie Vilniaus krašto: „Kai lietuviai gavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, jie iš karto pradėjo prievartinę lituanizaciją.“

Lukašenkos (tiksliau būtų Kremliaus) kišeninis politikas aiškina, jog „Kaune užauginti lietuviai iš tiesų galvojo, kad Vilnia tai Vilnius, kad ten jų laukia. O kai jie įeina į miestą – negirdi nė žodžio lietuviškai. Kiek ten jų buvo? 2 procentai? Man atrodo taip. <…> jie šokiruoti, jie mato slavų miestą.“

Vaizdžiai aprašoma, ką jo teigimu darė lietuviai, kurie prievartavo slavus tapti lietuviais: „Baltarusis, kurio pavardė Verabei, tapdavo lietuvišku Žvirbliu. Keitė tautybes, perrašinėjo pasus, prievartavo kalbos pagrindu, ir taip buvo net toj Kauno Lietuvoje, kuri savo valdžią išplėtė ir Vilniaus krašte.“

„Taip mūsų Vilnia tapo Vilniumi. Jis tapo Lietuvos respublikos sostine, ir mes teritorinių pretenzijų nekeliame. Bet pasakoti pasakas, kurias mus vertė pasakoti, kai Lietuva įėjo į SSRS sudėtį ir tapo LTSR, nes mums buvo uždrausta pasakoti mūsų LDK koncepciją, pasakoti pasakas, kurios tapo kanonais po karo, dainuoti lietuvių nacionalistų dainas – to mes nedarysime. Mes pasakosime tai kas buvo iš tiesų, kad LDK buvo baltarusių valstybingumo forma. Kur mūsų kultūra, mūsų teisės tradicijos, mūsų miesčioniška civilizacija stipriai apibrėžė visos valstybės vystymąsi.“

Paskutinė dalis monologo yra paskirta lietuvių kaltinimams šovinizmu, isterikos kėlimu, ir tuo, jog lietuviai savinasi tai, kas priklauso Baltarusijai.

Ironiška, jog cituoja ir Puškiną, kaip sako iš „Boriso Godunovo“: «что гудок, что гусли, что Литва, что русли». „Tai va, LDK buvo antras, slavus jungianti centras, kad buvo ne viena pietų slavų valstybė pretenduojanti į Rusios palikimą, o buvo dvi – viena su centru Maskvoje, o kita su sostine Vilniuje, sugalvojo ne baltarusių katalikai nacionalistai, buvo parašyta Maskvos metraščiuose dar XVI a.“

Smagu, jog iki šiol paminklas Puškinui, taip stipriai ginamas teisėsaugos. Juk tiek daug padarė slavų kraštui, tiesa, žmudai?

„LDK koncepcija, kurioje absoliučiai dominavo pietų slavų arba kitaip – baltarusiška kultūra, būdingas ne tik vietiniams, baltarusių raštininkams, bet ir maskviečių raštininkams.“

APIBENDRINIMAI

Tiek opoziciniai, daugiausia į Lenkiją persikėlę, baltarusių šovinistai, su Pazniaku priekyje; tiek Lukašenkiniai Minsko ir Maskvos propagandistai daugiausia remiasi šaltiniais, kurie sukurti, parašyti arba atsirado tik rossijos imperijos laikais, po paskutinio ATR padalinimo.

Propagandos skirtumai:

– taip vadinami opoziciniai licvinizmo šalininkai skelbia, jog Lietuvos koncepciją lietuviai atėmė su carinės Moskvos, kuri sukūrė lituano-centristinį LDK istorijos modelį ir SSRS pagalba;

– Maskvos/Minsko propagandistai skelbia, jog lietuviai patys susigalvojo.

Daugiau skirtumų nėra.

Tapatumai:

– Vilnius sukurtas krivičių ir yra savo kilme grynai slaviškas. (Belsat, Kraucevič, Budzma ir t. t.)

– Lietuvoje dominavo slaviška kultūra, kalba, valstybingumo ištakos – pravoslaviškos, o lietuviai – atsilikę, neraštingi, be kultūros ir bendro krikščioniškos civilizacijos, kurią atnešė rusai/rusėnai/ ar kituose variantuose liutičiai/krivičiai.

– Slavai vadino save litvinais, o lietuviai yra tik viena iš atšakų tos nacijos, kuri pasidalino į tris (pagal mano minėtą jų naudojamą netikrą LDK pavadinimą) bei iš dalies į lenkų etnosą.

Šiuo metu teorija apie slavišką LDK kilmę platinama visame regione nuo Čekijos, Lenkijos, Baltarusijos, Lietuvos, Ukrainos ir Moskvos. Nors pvz.: mūsų gerbiamas LDK instituto direktorius su savo kolegomis lankosi Niujorke ir pristatinėja (suprask validuoja amerikiečių akyse), juos savo užjūrio kolegoms. Kam tai reikalinga baltarusių šovinistams? Lietuva su JAV daugybę metų kuria tamprius partnerystės ryšius, kuriais remiantis mes siekiama reikalui esant užsitikrinti paramą. Politinę ar… karinę.

Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu, iš niekur atsiradęs antisemitizmo pliūpsnis žemaitaičio vaidmenyje susilaukė ypač negatyvios reakcijos Vakaruose, tai, jog Izraelis karo stovyje, tai jog Trumpas vienareikšmiškai remia tą patį Izraelį; nepamirštant, jog rossija vienu iš svarbiausių karo tikslų paskelbė Ukrainos „denacifikaciją“ – išvados peršasi pačios: kam naudinga slaviškų šaknų teritorijos pacifikacija, kurioje klesti nacizmas?

Galbūt ne be reikalo keliami klausimai dėl Tsichanouskajos atsiradimo Lietuvoje? Galbūt jos pasisakymai „apie draugystę su rossija“ arba komplimentai „putinas protingas valdovas“ – naivumas, kuriuo naudojasi, jos aplinkos žmonės į Seimą atnešę žemėlapį-fikciją, kur Vilniaus kraštas priskiriamas XX a. pradžios Baltarusijai?

Galbūt tų pat žmonių, kurie su tuo žemėlapiu prašė fotografuotis ir mūsų Seimo narius susitikimas su Oleku yra ne atsitiktinis? Ypač įvertinus tokius tikslus išsakytus susitikime:

– Pokalbiai apie valdančiosios koalicijos strategiją;

– baltarusių demokratinių jėgų bendradarbiavimas su nauju Seimu;

– BENDRADARBIAVIMAS UŽSIENIO POLITIKOS KLAUSIMAIS;

Ką Liabedzka su Oleku sutarė? Esminiai du punktai:

– Seime bus naujas, kelių Seimo frakcijų deputatų komitetas „Už demokratinę Baltarusiją“,

– Seime bus rengiami Baltarusijos Koordinacinės rados posėdžiai (kurios nariais, priminsiu yra bent du vieši anti-lietuvišką propagandą ir bendros licvinizmo ideologijos skleidėjai).

Veidaknygė

Jonas Grigas. Kodėl sendami mažiau mėgstame bendrauti?

5
Prof. Jonas Grigas

Kad ir koks socialus jūs buvote, ateina laikas, kai vis mažiau norite bendrauti su žmonėmis. Jūs netapote asocialiu, tik pakankamai matėte ir žinote, kad reikia taupyti energiją. Kuo daugiau su žmonėmis praleidžiate laiko, tuo labiau suprantate, kad be jų jaučiatės ramesni. Todėl su kiekvienais metais vis labiau jaučiate nepasitenkinimą bendravimu, nes:

Kartojasi tos pačios istorijos

Jūs tiek kartų stebėjote tas pačias situacijas, kad pokalbių metu galvojate: „Mes ir vėl apie tą patį“ dar nė nebaigus sakinio.

Pokalbiai apie nieką panašūs į švitrinį popierių.

Anksčiau galėjai valandų valandas kalbėtis apie nieką. Dabar tie pokalbiai apie orą ar kaimynus išeikvoja jūsų gyvybines jėgas. Pagalvojus apie pokalbį, kaip greitai bėga metai, norisi slėptis po lova.

Jūsų laisvalaikis tampa šventas

Dešimtmečius skyrę laiką kitiems, pradedate rinktis, kaip jį praleisti. Girdėjote istorijas apie kažkieno šunį, kad klausytumėte dar kartą. Dabar rami popietė namuose yra daug geriau nei buvimas kompanijoje.

Internete visko per daug

Žiniasklaida atitraukė uždangą nuo žmonių, kuriais žavėjotės. Senas draugas pasirodė esąs sąmokslo teoretikas. Kolegos dalijasi tik negatyviomis citatomis. Nuolatinis dalijimosi srautas verčia ilgėtis dienų, kai su žmonėmis bendravote asmeniškai.

Greičiau pastebite žaidimus

Pastebite subtilias manipuliacijas, kai kas nors bando jus pamaloninti. Tokie socialiniai judesiai, kitiems atrodantys protingais, tampa skausmingai akivaizdūs.

Drama atrodo kitaip

Prisimeni, kai draugų drama buvo svarbi. Dabar tai stebite pavargusiomis akimis. Grupės pokalbius dažniau nutildote, nei įsitraukiate į juos.

Matėte per daug kaukių

Daugelį metų stebėdami, kaip žmonės viešai pristato vieną veidą, o privačiai kitą, socialinis bendravimas netenka prasmės. Matėte daugybę renginių, kuriuose visi ką nors parduoda, įskaitant save. Pasiilgstate tikėjimo, kad žmonės yra būtent tokie, kokie jie teigia esą.

Elgesys internete yra kitoks

Vis labiau graudina tai, kaip žmonės elgiasi internete. Draugai, kurie skelbia apie gerumą, bet griauna žmonių gyvenimą. Įžūliai meluojantys politikai, internetą paverčiantys negarbingo mūšio lauku. Žiniasklaida, skelbianti melą.

Manieros keičiasi

Prisimeni, kai būti punktualiu buvo normalu. Dabar žmonės lyg niekur nieko paskutinę minutę atšaukia susitikimus arba vėluoja. Įprastas mandagumas tapo neįprastu.

Niekas daugiau nenori patarimų

Matote, kaip žmonės suklumpa tose pačiose situacijose, kurias jūs išgyvenote, bet jiems jūsų patarimai neįdomūs. Žmonės nori kartoti klaidas.

Begalinė reklama vargina

Vargina, kai kiekvienas tampa prekės ženklu. Pilna žmonių, kurie bando jums ką nors parduoti. Kiekvienas susitikimas atrodo kaip slaptas bandymas užmegzti ryšį. Pasiilgstate dienų, kai žmonės leido laiką, nenorėdami gauti naudos.

Apgaulė vargina

Nuolatinis pasirodymas socialiniuose tinkluose, apsimestinis domėjimasis smulkmenomis – visa tai atrodo kaip blogas spektaklis. Kartais norisi sušukti: „Ar galime penkias minutes būti tikri?“

Energija turi ribas

Po laisvalaikio su draugais, kuris anksčiau teikė jums energijos, dabar reikia savaitės atsigauti. Bendravimai tampa energijos vampyrais, o ne linksmu laiku. Jūsų socialinė baterija neįsikrauna taip, kaip anksčiau.

Pasaulis tampa garsesnis

Atrodo, kad politikai, žurnalistai ir feisbuko komentatoriai šaukia į tuštumą ir niekas nieko negirdi. Pokalbiuose gausu žmonių, kurie kalbasi vienas šalia kito. Socialinėje žiniasklaidoje tūkstantis žmonių vienu metu sako kalbas. Norisi sėdėti palaimingoje tyloje ir apsimesti, kad telefonai niekada nebuvo išrasti.

Burbulas tampa patogesnis

Vis mažesnis ratas žmonių neeikvoja jūsų energijos. Ramus vakaras su draugu ar šeima tampa daug patrauklesnis nei bet koks vakarėlis.

Mano burbulas – Dzūkijos miškų apsupta sodyba su dukra Rūta ir anūkais Laura ir Paulium-Jonu.

Edvardas Čiuldė. Pakarta po Blinstrubiškės ąžuolu Lietuva

Edvardas Čiuldė

Kiekvienas iš mūsų tikriausiai yra susidūręs su valdininkijos nerangumu ir ciniškumu, todėl gali papasakoti savo skriaudų istoriją iš tokio „pabendravimo“. Tačiau, kaip atrodo bent man, Teltonikos aukštųjų technologijų parko, galinčio generuoti Lietuvai milžinišką naudą, sukūrimo užblokavimo skandale piršto rodymas į biurokratiją kaip didžiausią to kaltininką gali būti susijęs su apgaulingu dėmesio nukreipimu, kai biurokratijos vardu bando prisidengti labiausiai iškrypusio pavyzdžio ideokratija.

Jeigu kažkas paprašytų manęs pateikti kraštutinai lakonišką nueinančios valdžios apibrėžimą, pasakyčiau, kad tai buvo idėjiškai antilietuviška valdžia, kai antilietuviškas nusiteikimas ir alergija lietuvybei, neretai išugdyta nelietuviškose valdančiojo klano šeimose, jau nebetilpo refleksų iš inercijos lygyje, bet prasiveržusi iš instinktų sferos į idėjų pasaulį, įgijo ideologinio postulato pavidalą. Kelrode žvaigžde šiai valdžiai tapęs ideokratinis postulatas buvo išsakytas labai tiksliai, skelbiant, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas ir dėmesys tautinei lietuvių kultūrai yra pažangos stabdis. Taigi, pernelyg nesikeikiant, būtų galima pasakyti ir taip, kad pažanga čia buvo apibrėžiama negatyviai kaip atsiribojimas nuo lietuvybės ir atsižegnojimas nuo lietuvių tautos interesų puoselėjimo užduoties, ne vieną kartą pasižadant kitai tautai. Ta proga dar kartą prisiminkime, kad LR Konstitucinis Teismas (KT) nematė jokio reikalo ginti Konstitucijos postulato „Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“ integralumo, net kai aukščiausių valdžios ešelonų veikla per tą laiką įgijo akivaizdžiai antilietuvišką, taigi ir antikonstitucinį pobūdį, todėl mums teisėtai kyla klausimas – ko vertas yra toks KT? Kita vertus, jeigu nėra galimybės veikiančiuose Lietuvos teismuose įvertint tokį buvusios valdžios antilietuviško valdymo slogutį, mums reikėtų steigti kažką panašaus į visuomeninį judėjimą ar partijų laikiną susivienijimą, tarkime, pavadinimu „Byla Nr. 000001“ , – nors, žinoma, ne pavadinimas čia yra svarbiausias dalykas, – kur viešose ir daugiapakopėse diskusijose butų įvertintas buvusios valdžios „nukrypimas“, turintis išdavystės kvapelį, siekiant to, kad toks precedentas niekados daugiau nepasikartotų.

Taigi, kaip atrodo bent man, nueinančios valdžios pastangomis Lietuva buvo pakabinta žemyn galva, kitaip nepasakysi. Ar sakote, kad ir ši valdžia kažką nuveikė? Žinia, net ir nabašninkui po mirties dar kartais atauga barzda, tačiau tai nekeičia esmės. Kita vertus, nepuoselėju pernelyg didelių iliuzijų, kad į valdžią atėjusiems socialdemokratams svarbiausiu veiklos motyvu bus tautiniai sentimentai, tačiau naujoji valdžia turės galimybę žiūrėti į buvusios valdžios sukurptą antilietuviško valdymo labai blogą precedentą su tikslu pasimokyti – kaip nereikia daryti?

Biurokratija gali būti suprantama ir kaip iš dalies pozityvus visuomenės valdymo reiškinys, kai būtent biurokratija teisinėje visuomenėje turėtų užtikrinti, kad, nežiūrint nieko, bus laikomasi įstatymo „raidės“. Tačiau man jau seniai ėmė ir susiformavo įspūdis, kad Lietuvoje biurokratija yra pastumdėlės vietoje, kai ideokratiškai vairuojama valdininkija neretai pirmiausiai yra įpareigojama aptarnauti neteisinius politinio klano interesus.

Senas posakis „kas galėtų paneigti“ galiausiai įgijo gelžbetoninį pavidalą, kai Teltonikos vadovas išsakė atsargią prielaidą, kad jam biurokratai pradėjo kaišioti pagalius į ratus galimai dėl to, jog anas prieš antrąjį prezidentinių rinkimų turą parėmė Gitaną Nausėdą. Dabar jau net Landsbergio arklys negalėtų patikėti, kad gali būti kitaip: tokia jau yra nueinančios valdžios reputacija. Ar prokuratūra ištirs šį akivaizdžiai kriminalinį, bet su ideokratiniu pamušalu nusikaltimą.

Net sunku įsivaizduoti kaip viena blondinė išgalėjo Ekonomikos ir inovacijų ministeriją paversti Augėjo arklidėmis, kai dar nesibaigus „Foxpay“ skandalui dėl galimo keleriopai brangesnių nei įprasta viešųjų paslaugų pirkimo, ministerijai gali būti iškelti kaltinimai taip pat ir dėl Lietuvai gyvybiškai svarbių investicijų bei darbų piktybiško užblokavimo.

Nežinau, kaip sekasi jums, tačiau man sunku patikėti, kad apie piktybiškai konstruojamą situaciją nieko nežinojo ta pati Šimonytė, o kalti galiausiai yra kažkokie biurokratai… Tikriausiai taip pat ne kažkokie savivaldybės klerkai, o politinė Vilniaus miesto savivaldybė „uždėjo bloką“ Teltonikos pastangoms sukurti ekonominį stebuklą Lietuvoje?

Jūs dabar galite tašyti mietą man ant galvos, tačiau, turėdamas prieš akis tokį buvusios valdžios kolorito charakteringumą, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad šiandien taip nesveikai yra pučiamas vadinamojo antisemitizmo burbulas tik todėl, kad, užbėgant įvykiams prieš akis, stengiamasi kažkaip sustabdyti naujos valdžios pažadėtą tyrimą dėl Gabrieliaus Landsbegio šeimos verslo aplinkybių, jau ir plačiajai visuomenei žinant, kad civilizuotose šalyse net ir privačios švietimo įstaigos yra ne pelno siekiančios organizacijos. Žinoma, nesunku įsivaizduoti ir tai, kad prie nesveikos isterijos kurstymo laužo galimai prisideda dar ir tie, kurie bijo progresinių mokesčių, pelno maržos papildomo apmokestinimo arba prabangos apkrovimo naujais mokesčiais.

Kas be ko, čia paminėtoms damoms į parankę ideokratiškai labai tiko Čmilytė-Nielsen, daug nuveikusi galutinio žmogaus teisių koncepto sunaikinimo linkme, žmogaus teisių sąvoką suvedusi į kraštutinio sukarikatūrinimo formulę. Taigi, prisimenant Čmilytės kiltį iš tankisto giminės ir, perfrazuojant vaikystėje perskaitytų kūrinių pavadinimą, šią nueinančios valdžios susicementavusią trijulę būtų galima pavadinti trimis tankistėmis, neskaitant šuns.

O šuo, kur pasidėjo šuo? Ar jūs čia šūkaliojate, turėdami galvoje Benkunską?..