2025-09-28, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1646

Seksualinio priekabiavimo viešinimas. Mus tikrina, kaip reaguojame…

Visa ši istorija ar istorijos yra reikšmingos tik asmens pažeminimui. Kokie yra tikrieji pažeminimo motyvai nežinoma.

Gal būt tai susiję su siekiu diskredituoti iškilias Lietuvos asmenybes. Toks tikslas, matant visą informacinio karo lauką, nenustebintų.

Šiais veiksmais, tikriausiai yra tikrinama, kaip veikia Lietuvos visuomenės teisinė sąmonė ir teisės sistema, ar ji reaguoja, kaip ji reaguoja, kokios pasekmės, kokios sankcijos, kokia visuomenės dalis pasmerkia, kaip reaguoja medijos ir t.t.

Kažkam toks tyrimas ir jo rezultatai reikalingi, vėliau bus rašomos ataskaitos ir daromos kažkokios išvados.

Jeigu vis dėlto, visomis įmanomomis priemonėmis, situacija būtų „pristumpta“ prie nurodytų 7-10 metų santykių ir aplinkybių teisinio vertinimo, tai būtų galima prilyginti pokario laikų „teisingumui“, kai užtekdavo dviejų kaimynų skundų, kad apskųstas asmuo su šeima būtų išvežtas į katorgą.

Gal kažkam rūpi išsiaiškinti, kiek ir kaip yra įvykusi visuomenės pažiūrų, vertybių, santykių vertinimo segregacija ir ar įmanoma naudojant novatoriškas priemones šiandien istoriją pakartoti.

Matysim kaip laboratorijai seksis….

Gerbiamam J.V. linkiu stiprybės ištverti visa tai, kaip su juo elgiamasi. Ypač svarbu išlikti ramiam ir pasitikėti savimi.

Pabaigai, tik tarp kitko, pažymėsiu, kad asmeniui pateikusiam skundą, svarbu įrodyti aplinkybes, kurias jis teigia.

Aplinkybės įrodomos susirašinėjimu, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais.

Tokiam asmeniui teks įrodyti šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės elemento požymius: kaltę ir specialųjį tikslą, įrodinėti tiesioginę tyčią, nukentėjusiojo asmens baimę.

JAV subjektyvieji priekabiavimo požymiai nėra esminiai, o bylų yra labai daug.

Tačiau ten problemų labai dažnai kyla dėl specialaus moterų provokavimo ar paprasčiausio nesusipratimo, kai priekabiautoju pripažįstamas to visai nesiekęs asmuo.

advokatas Gintaris Trakšelis

 

Red. prierašas: socialiniuose tinkluose ryškėja šios akcijos organizatoriai

Prezidentės sveikinimai Antanui Terleckui

1

Penktadienis, vasario 9 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino kovotoją už Lietuvos laisvę Antaną Terlecką 90-ojo jubiliejaus proga.

Pasak šalies vadovės, A. Terleckas – vienas legendinių kovotojų už Tėvynės laisvę, kurių įsitikinimai ir drąsa atvedė Lietuvą į nepriklausomybę.

Prezidentė pabrėžė, kad nepalaužiamas pasipriešinimo okupacijai lyderis visada bus principingumo ir pasiaukojančio patriotizmo pavyzdys, iš kurio ir šiandien galima mokytis ištikimybės savo idėjoms, pasiryžimo bet kokiomis aplinkybėmis ginti žmogaus teises.

Šalies vadovė sveikinime padėkojo A. Terleckui už Lietuvai skirtą gyvenimo kelią ir palinkėjo sveikatos bei stiprybės.

BNS Spaudos centras

Rokas Gasparaitis. Landsbergienės mokyklų septynmečiams – pasakos apie dviejų princų meilę

0

Skaitytojams siūlome esminėmis faktinėmis detalėmis atnaujintą publikaciją apie LGBT propagandą Lietuvos mokyklose. Išsamus Roko Gasparaičio komentaras LGBT ideologijos sklaidos Lietuvoje tema šioje nuorodoje.

„Tolerancijos savaitę pradėjom su mažaisiais“ – taip Tolerantiško jaunimo asociacija (TJA) Feisbuke viešai pranešė apie tai, kad jau organizuoja ir veda įvairius „pasikalbėjimus“ su Vilniaus pradinukais. Pernai per Tolerancijos dieną vienoje iš Vilniaus mokyklų šie „pasikalbėjimai“ „apie supratimą, pažinimą ir pagarbą“ vyko su 1-4 klasių moksleiviais. Tolerantiškas jaunimas pripažįsta, kad pamokėlei pravesti pakvietė pati mokykla, tik nenurodė, kad tai – Austėjai Landsbergienei priklausanti „Karalienės Mortos“ mokykla. Tuo prisipažino pati „Karalienė Morta“. Visi kalba puse lūpų – A. Landsbergienės mokykla giriasi, kad vyko užsiėmimai, bet nenurodo jų turinio, o Tolerantiško jaunimo asoaciacija giriasi turiniu, bet nenurodo, kuri mokykla buvo juos priėmusi. Sujungę taškus gauname aiškų situacijos vaizdą.

Pasirodo, „pasikalbėjimuose apie supratimą, pažinimą ir pagarbą“ tolerantiškas jaunimas pradinukams seka pasakas iš knygos „Gintarinė širdis“. Knyga liūdnai pagarsėjusi tuo, kad joje atvirai brukama LGBT (seksualinių mažumų judėjimo) ideologija. Būtent joje randame pasaką apie karalaitę, „susituokusią” su batsuvio dukra ir kartu įveikiančias priešiškumą žmonių, kurie „nežino, kas yra tikra meilė“. Kitoje pasakoje „Kaip karaliaus sūnūs išminties ieškojo“ galime atrasti dar vieną ideologinę pasakėlę apie karalaičio ir jaunikaičio „meilę“. To neslepia ir tolerantiškas jaunimas, kuri šią pasakų knygą apibūdina kaip tokią, kurioje kalbama apie „šeimas sukuriančius vienos lyties asmenis“.

Ar TJA atstovai turi teisę Lietuvos pradinėse mokyklose septynmečiams sekti tokio turinio pasakas? Lietuvos edukologijos universitetas – pasakų rinkinio „Gintarinė širdis“ leidėjas – 2014 m. sustabdė šios knygos platinimą, ją pavadinęs „žalinga bei primityvia ir angažuota homoseksualizmo propaganda”. 2014 m. balandį Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba įvertino, kad knygoje pateikiama informacija žalinga nepilnamečiams ir rekomenduojama ją platinti specialioje pakuotėje su žyma „N-14“. Knygos autorė N. Mikalauskienė protestuodama prieš „diskriminaciją“ kreipėsi į teismą, bet 2015 m. balandį Vilniaus m. apylinkės teismas atmetė jos ieškinį dėl įpareigojimo nutraukti „diskriminacinę“ praktiką ir platinti leidinį. Skundai tuo nesibaigė ir teisminis procesas tęsiasi iki šiol.

Tuo tarpu tolerantiškas jaunimas be jokių „N-14“ apribojimų su šiuo pasakų rinkiniu pradėjo žygį per Lietuvos pradines mokyklas. TJA viešai skelbiamoje nuotraukoje iš A. Landsbergienei priklausančioje „Karalienės Mortos“ mokykloje vykusios „pamokėlės“ aiškiai matyti bent dvi dešimtys vaikų. Ar visų jų tėvai buvo informuoti dėl vaikams skaitomų pasakų turinio? Ar buvo gautas nedviprasmiškas ir aiškiai išreikštas tėvų pritarimas dėl vaiko dalyvavimo tokioje „pamokėlėje“? Ar veikiau homoseksualios meilės istorijų knyga traktuota kaip eilinės pasakos ir dėl to tėvai nebuvo informuojami apie „pamokėlių“ turinį?

Aptartas agresyvios LGBT ideologinės propagandos sklaidos Lietuvos pradinėse mokyklose atvejis yra konkreti tinkama galimybė pademonstruoti, jog pradinių klasių moksleiviai nėra LGBT socialinių inžinierių eksperimentinė medžiaga, jų tėvai nėra abejingi savo vaikų indoktrinacijai, o pati Lietuva nėra LGBT ideologų eksperimentų arena. Todėl būtina griežtai pareikalauti, jog tolerantiško jaunimo siūlomas „pamokas“ įsileidžiančių mokyklų, taigi, ir A. Landsbergienės valdomos „Karalienės Mortos“ mokyklos, atstovai atsakytų į pateiktus klausimus, o Švietimo ir mokslo ministerija nedviprasmiškai įvertintų tokius jų veiksmus.

Ričardas Kalytis.Tremtinio laiškas: pavėluotai pasakyti žodžiai…

0

Sakykite kam jie šiandien berūpi? Susenę, nukamuoti taigose, tundrose, šachtose. Praradę Tėvynę, namus, savo artimuosius. Su keliais maišeliais nuvežti į svetimą atšiaurią šalį be jokių teisių dirbti priverstinį darbą. Čia jie paaukojo savo jaunystę, galimybę mokytis, rinktis profesiją. Teisybę sakant, tikrų tremtinių jau nebėra, likę tiktai jų vaikai, jau ir jie susenę tebenešioja tą vardą. Šiandiena sunku bepasakyti „garbingą”.

Kai atėjo ta lauktoji diena ir jie nuėjo pas savo valdžią prašyti darbo savo valdžioje, jiems buvo pasakyta: „Tamstelės jums tiktai vėliavėles nešioti”. Čia tenka pridėti tikrą lietuvišką tiesą – mes buvome dar ta tauta, kuri nuo amžių, per visas negandas veržte veržėsi į mokslus. Ir mums, pagal be galo laimingus sutapimus ir vargus nors retai, bet kai kam pavyko. Tie grįžo su diplomais. Tiktai į valdžias nepateko.

O apie vėliavėles tai tiesa. Mes pradėjome revoliuciją! Vilniuje mūsų šimtininkai, dešimtininkai, per kelias minutes, reikia ne reikia, suorganizuodavome eitynes, piketus, mitingus. Girdėjome net paniekinimus: „Et, tie tremtiniai, tikri durniai”. Nesiginkime, tokie ir buvome. Protingieji derinosi valdžioje vietas, o mes durniai su savo vėliavėlėmis…Su jomis ir likome.

Ir dabar su jomis nesiskiriame. Jei abejojate, tai atvykite į Ariogalos Dubysos slėnį. Tenai tiktai vėliavėlės ir toji labai nukraujavusi, bet tebedainuojanti tauta. Tiktai ar ji ir čia neištremta? Buvo laikai, kai mes rinkdavomės savo Amžinoje Senoje Sostapilėje. Nykiai dabar atrodo mūsų sostinė be mūsų vėliavėlių. Rusų ir lenkų bendrijos čia ir renkasi į metinius turiningus paminėjimus, o mes nustumti į pašalį. Meldžiamės katakombose.

Kam kilo mintis nustumti juos kuo toliau nuo valdžios, kad jai ramybės tie „durnavoti” seniai nedrumstų?

Atrodo-Pirmajam Prezidentui. Sakė: „Čia geriau, čia Lietuvos vidurys”, nesvarbu, kad dar toli nuo čia pasibaigia visi transportų keliai, kad ten teko seniams ropštis į auštą kalną ir ristis į nuokalnę.

Ir su tuo jie susitaikė, suvažiuoja. Privažiuoja kartais ir limuzinas, ir pagiria išlipęs Žmogus: „Jūs tikrieji Lietuvos piliečiai, ir ištikimiausi jos sūnūs”.

Ach, kaip pavėluotai pasakyti šie žodžiai, kad net nesitiki jų nuoširdumu. Mums Lietuvos “vidurys“ tai mūsų giesmėse ir maldose minima amžinoji sostinė Vilnius.

Bandė tremtiniai organizuotis į istorijos sukurtą savo partiją. Nepatiko tiems, kurie kelis ėjimus šachmatų partijoje numato.

Nudvėsino, sakė, kad tremtinių laikai jau praėjo, dabar reikalingi „profesionalūs politikai”. Anksčiau tie patys šachmatininkai sakė, kad ir komunistų laikai praėjo ir…surengė priešlaikinius rinkimus…Iš kurių ilgus metus kapstomės.

Taip, dar vieną tiesą knieti pasakyti. Nepanaudojo mūsų valstybė mūsų taip sunkiai įgytų žinių ir mūsų ištikimybės išsvajotai  Lietuvėlei (tik taip ją neviltyje išsiilgę tremtiniai vadino). Visa, ką iš mūsų likučių sukūrė, tai tremtinių dainų folklorą.

Tai geras, tačiau labai liūdnas ir laikinas palikimas.

Patys įsiamžiname save statydami sau paminklus. Taip atsitiko su daugelių valdžių žadėtu paminklu Lukiškių aikštėje. Kol patys nepasimūrijome iš kelių akmenėlių piramidės, tol teturėjome pažadus. Dabar prie tų kelių akmenėlių nesidrovi atsistoti net patys didžiausi mūsų valstybės vadovai.

Ar ne per kuklus mūsų kančių simbolis? Tiesa, mums profesionalai vietoje paminklo žada “žalią pievelę pagulėti“. Kam?

Žinoma sau. Nejauku, mums išeinantiems. Tokio paminklo “jums pagulėti“ mums nereikia. Žalių pievelių mes ir TENAI turėjome. Tėvynės neturėjome. Ilgesį ir Viltį turėjome.

Muziejai?

Taip, jie labai reikalingi ne mums, bet jaunajai kartai. Gyvavo toji idėja pirmaisiais mūsų atkurtos valstybės metais. Buvome sunešę gausius eksponatus į buvusį Revoliucijos muziejų, bet labai greitai tų patalpų prireikė „moderniajam menui”. Mūsų eksponatai buvo išvaryti, ir jų daugiau niekada nebepamatysime. Iš beržų tošies nupintos taigos kuprinės, žinoma, negali konkuruoti su „moderniuoju menu”…

Negali nusenę tremtiniai konkuruoti su valstybe, nors ir labai jie stengtųsi paskutines jėgas atiduoti savajai valstybei išsaugant jos istoriją.

Gal pats geriausias mūsų palikimas, tai knygos apie mūsų vargus ir aukas Ir tas knygas parašė ne gausi Lietuvos rašytojų sąjunga, o mes patys. Ir skaitome jas patys. “Tikrieji rašytojai“ nuo jų tolinasi, net literatūra nelaiko, jos literatūros vadovėliuose nerasi Tiesa, atsirado pagalbininkų iš užsienio, niekad Lietuvoje negyvenusių, lietuvių kalbos nemokančių. Tai jie bando gelbėti, tą literatūros tuštumą užpildyti. Štai, šitie tai garbinami, apdovanojami. Mat, tai Amerika, Kanada!

Kur mums varguoliams su jais lygintis? Tačiau mums tremtiniams ta literatūra yra netikra.

Mes ne tiktai rašome, bet ir skaitome patys. Ar mokyklose yra nors viena rekomenduota panaši knyga?

Negirdėjau. Kas belieka? Reikia pasilikti Tikėjimą. Gal ateis toji karta, kuri perskaitys mus, supras ir pamils. Bet mūsų jau nebebus. Nesupras ainiai kam ta žalia pievelė sostinės širdy, juk tų žalių pievelių aplinkui tiek daug…

P.S.

Žinau, jūs pavydite Estijai, kuri kuria visame pasaulyje pavyzdinga valstybė.

Pavydėkite! Jie pirmąjį prezidentą pasirinko tremtinį, o jūs – pirmąjį sekretorių.

Žalia pievelė, tai gražu, tačiau ji negyva. Joje trūksta ARKLIO, kurį myli kiekvienas lietuvis ir labai yra jo pasiilgęs. Neištremkite ir jo į nežinią. Jo palikto ir tremtyje ilgėjomės, jis yra ir mūsų Valstybės simbolis.

Seksualiniu priekabiavimu kaltinamas Jonas Vaitkus: nesijaučiu nesipelnęs tokio viešo skaudaus pažeminimo ir paniekinimo…

18

Prieš kelias dienas scenografė Simona Biekšaitė apkaltino garsų režisierių, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Lietuvos rusų dramos teatro vadovą Joną Vaitkų seksualiniu priekabiavimu. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji teigia, jog beveik prieš dešimt metų, t.y. 2009 -ųjų vasarą, atvykus į J. Vaitkaus namus darbo reikalais, jai buvo pasiūlyta sukurti scenografiją spektakliui „Juodasis Strazdas“. Jos nuomone tada režisierius buvo išgėręs. Iš pradžių jis mėginęs piešti jos portretą, o vėliau ėmęs seksualiai priekabiauti – „ jo elgesys „peraugo į strategiškai patogią poziciją slinkti link mano blauzdomis į viršų, link šlaunų“,- rašo scenografė. Moteris teigia žinanti, kad nuo režisieriaus yra nukentėjusios daugybė jaunų aktorių.
Atsakydamas į viešai mestą kaltinimą seksualiniu priekabiavimu J.Vaitkus pareiškė, kad šmeižto kampanija prieš Lietuvos rusų dramos teatro veiklą ir prieš jį, kaip rusu dramos teatro vadovą, vykdoma nuo 2008 metų. Ją sistemingai vykdo nedraugiškų Lietuvai jėgų kontroliuojami propagandiniai portalai per savo viešojo informavimo priemones (internetinius portalus „sputnik.lt“, „baltnews.lt“, televiziją „Pervyj Baltijskij kanal“, kt.). Jo šmeižimu suinteresuoti ir kiti asmenys.

Šią tema režisierių Joną Vaitkų kalbina „Pozicijos“ portalo redakcija.

Gerbiamas režisieriau, po Jūsų pareiškimo daugeliui kilo pagrįstas klausimas, kodėl nedraugiškoms jėgoms užkliūvote būtent Jūs – menininkas, o ne politikas?

Noriu priminti, kad man dar tik pradėjus vadovauti teatrui 2008 m., per savo pirmąją kadenciją, teatro vadovybei sėkmingai pavyko užkirsti kelią užsienio šalies atstovams daryti politinę ir ideologinę įtaką teatro veiklai , jo repertuarinei politikai. Taip pat 2014 m. pavasarį savo vadovaujamo teatro vardu pareiškiau griežtą nepritarimą Krymo aneksijai, kurią įvykdė Rusijos valdžia ko pasėkoje Rusijos ambasada Vilniuje neišdavė Lietuvos rusų dramos teatrui (LRDT ) vizų gastrolėms Rusijoje.

Šiuos klausimus mano iniciatyva nuodugniai aptarėme su Lietuvos saugumo departamento darbuotojais.

Tačiau Jūs minėjote, kad šmeižimu suinteresuoti ir kiti asmenys? Kas jie?

Prieš mane kaip režisierių ir pedagogą šmeižto kampanija prasidėjo 2018 metais ir, būtent tuomet, kai pareiškiau, kad dalyvausiu artėjančiame Kultūros ministerijos rengiamame konkurse LRDT vadovo vietai. Na, kam ir kodėl ši vieta labai svarbi, tesprendžia visuomenė. Tik nereikia pamiršti, kad mūsų geri santykiai su tautinėmis bendrijomis ir ypač su gausia rusakalbių bendruomene, ne visiems patinka. O tai jau politika, todėl plačiau komentuoti nenorėčiau.

Neklausiame kaip jaučiatės Jūs ir Jūsų artimieji po tokių viešai Jums mestų kaltinimų. Daugelis Jūsų gerbėjų netiki jais. Ir vis dėto. Visuomenę stebina Jūsų santūri reakcija. Juk ne kiekvienas apkaltintas vagimi dvejoja kreiptis ar nesikreipti į teismą. O gal scenografės Simonos Biekšaitės žodžiuose esama tiesos?

Dėl scenografės S. Biekšaitės … Aš nedvejoju, o svarstau pirmiausia norėdamas suprasti jos poelgio priežastis ir tikslus. Apie kažkokią tiesą negali būti nė kalbos. Tiesa tai tik faktas, kad scenografė tuo metu kurį laiką dirbo su manimi oficialų darbą.

Tačiau kaltinimus seksualiniu priekabiavimu Jums metė dar dvi moterys – buvusi Jūsų asistentė Judita Juknelė ir Eglė Lekstutytė. Tiesa, pirmosios prisiminimai gerokai padūlėję – ji kalba apie santykius, kurie galimai buvo prieš 19 metų!

Atsakyti negaliu, nes nežinau kokių lūkesčių vedinos paminėtos moterys elgiasi ir kokį gyvenimą nugyveno iki šios dienos, jeigu ryžosi tokiam poelgiui. Sutikite, kad vieną rytą nubudusi moteris nei iš šio, nei iš to nepradės dalintis tariamais prisiminimais apie įvykius, kurie neva buvo prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius. Pirmiausia tam reikia turėti arba fenomenalią atmintį, arba labai lakią vaizduotę, kad galėtumei su tokiu pasimėgavimu ir smulkmenomis kurti tariamą priekabiavimo sceną. Aš ir pats nestokoju meninės vaizduotės, tačiau ji skirta ne žmonėms juodinti, o scenai. Nemanau, kad vyras turėtų baimintis atvirai grožėtis moterimi ir jai pataikauti. Kiekviena moteris nustato savo ribas, kurių peržengti nevalia ir jei ta riba peržengta, visuomenė turi kelti prasižengusiojo atsakomybės klausimą. Tačiau šiuo atveju atsakomybės negali būti, nes prasižengimo nėra. Dar daugiau, prasižengusieji parenkami pagal visuomenėje užimamą padėtį. Sutikite, kad žmonių valdymo požiūriu kažkam tai labai paranku. Visuomenė staiga sužino, kad savo išskirtinėmis pažiūromis ar įsitikinimais garsėjantis asmuo prieš penkis, dešimt ar dvidešimt metų tariamai seksualiai priekabiavo prie kolegės, bendradarbės, mokinės… Kodėl tik prieš dvidešimt metų? Juk galėjo „priekabiauti“ ir daug anksčiau – pvz., prieš keturiasdešimt metų! Kodėl nekalbama apie priekabiavimus šiuo metu?

Ne. Nusitaikoma į laikotarpį, kai žmogus tampa labiau pažeidžiamas, kai jis turi šeimą, vaikus, gausų būrį bendradarbių… Dažnai purvas pilamas ant žmonių prieš parlamento, Prezidento, savivaldos rinkimus – šiuo atveju prieš rinkimus į teatro vadovo pareigas. Kitokios logikos ieškoti neverta – pats tokių istorijų viešas pasakojimo faktas yra amoralus, nes nereikalauja jokių įrodymų.

Vis dėl to galvoju, kad tokiai viešai priekabiavimo akcijai turi būti labai rimtas pagrindas. Be abejonės, pirmiausia tai įsitikinimas, kad esi laisvas žarstytis žodžiais, už kuriuos niekada nereikės atsakyti. Žarstytis vardan žinomumo, savo asmens reikšmingumo,- kažkas panašaus, kaip su R.Vanagaitės knyga apie partizaną A.Ramanauską-Vanagą. Tai susijęs su tam tikru asmenybės nepilnavertiškumu, o gal praeityje patirtų tam tikrų nuoskaudų, – juk ne visiems sekasi kūrybiniame darbe, dažną lydi nusivylimas ir nepasitikėjimas pasirinkto kelio teisingumu…

Ir vis dėlto, jeigu tai šmeižtas, logiška būtų, kad Jūsų savo garbę gintumėte teisme. Jūsų dvejojimas kreiptis į teismą daugelį Jūsų gerbėjų verčia suklusti.

Jau minėjau, kad šią šmeižto kampaniją vertinu dvejopai. Visiems akivaizdu, kad ji yra koordinuojama, nes vienu metu viešoji erdvėje dar niekada nebuvo tiek daug panašaus pobūdžio kaltinimų, kurie žarstomi dešimties, dvidešimties metų senumo prisiminimais – bet kuriuo atveju nekalbama apie dabartį. Tai pirmas dėsningumas, kurį visi pastebi. Pamažu aiškėja ir viešųjų ryšių kontoros, kurios organizuoja ir koordinuoja šią akciją. Artimiausiomis dienomis, matyt, sužinosime ir organizatorių vardus. Gali paaiškėti, kad kai kurios iš susijusios su nedraugiška didžiąją mūsų kaimyne.

Kita vertus nesu teisininkas. Šiuo klausimu kreipiausi į advokatus, kurie geriau už mane išmano šį darbą. Jie sako, kad privalo nustatyti S. Biekšaitės nuolatinę gyvenamąją vietą, nes teikiant teismui ieškinį, būtina nurodyti tikslų atsakovės adresą. Žiniasklaidoje skelbiama, kad ji neva gyvenanti Osle. Teisininkų nuomone, tai apsunkina, nes ieškinys teikiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, todėl gali tekti kreiptis į Norvegijos teismą, o tai susiję su dokumentų vertimu į norvegų kalbą, keliones ir dalyvavimą teismo posėdžiuose svetimoje šalyje. Tad reikia pasverti padarytą moralinę žalą ir laiko bei kitokias sąnaudas, kurias teks patirti. Dėl kitų „prisiminimų“ apie tariamas patyčias ir emocinį spaudimą, teisininkų nuomone, bus paprasčiau. Bet  pabrėžiu, tai ne mano, o jų darbas.

Jūs paminėjote, kad masiškai seksualiniu priekabiavimu visuomenei žinomus asmenis pradėta kaltinti būtent dabar. Tačiau juk ne visi pretenduoja į LRDT vadovo vietą?

Jau minėjau, tai ne atsitiktinumas. Tai akivaizdi kryptinga kampanija. Teko girdėti ir tokią nuomonę, kad viešinant tariamai skandalingus atvejus apie „patyčias ir emocinį spaudimą“, visuomenė ir Seimas ruošiamas sėkmingam Stambulo konvencijos ratifikavimui. Nesu specialistas, tačiau teko girdėti diskusijas šia tema.

Iš tikrųjų, ši konvencija yra skirta kovai su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje. Ją mūsų valstybė pasirašė prieš keletą metų, bet lig šiolei delsė ratifikuoti. Delsia ir kitos šalys, nes tam, matyt, yra pagrindas. Ką Jūs apie tai žinote?

Specialistų nuomone, tai mūsų valstybės žmogiškojo teisingumo statusui labai pavojinga konvencija.

Bet jos ratifikavimui jau pritarė Vyriausybė. Įdomu, kodėl įžvelgėte ryšį tarp dabartinės visuotinės priekabiavimo kampanijos ir siekio ratifikuoti minėtą konvenciją? Kuo ji ypatinga?

Vėlgi pakartosiu, kad nesu specialistas, tačiau į vieną svarbią aplinkybę vis tik atkreipčiau dėmesį. Įsivaizduokite situaciją, jeigu mūsų valstybė būtų ratifikavusi šią konvenciją. Šiuo atveju vyrui, kuris apkaltintas seksualiniu priekabiavimu su patyčių ir smurtavimo požymiais, valstybė pradėtų baudžiamąjį persekiojimą. Apkaltinimui pakaktų panašių viešai skelbiamų „prisiminimų”, juolab jeigu prisiminusioji brūkštelėtų tokį prašymą.

Pagal konvenciją valstybė turėtų nebesiremti vien moters (aukos) paduotu skundu ar pareiškimu. Ji turėtų tęsti baudžiamąjį persekiojimą, net ir tuo atveju, jeigu moteris atsiimtų savo pareiškimą arba skundą. Kitaip tariant, moteris, kuri pasiskundė dėl psichologinio ar emocinio smurtavimo, nebegalėtų nutraukti baudžiamojo proceso vyro atžvilgiu. Todėl galimai apšmeižtas, o pagal konvenciją „įtariamas“ vyras bus persekiojamas nepriklausomai nuo to, kad moteris afekto būsenoje paprasčiausiai pasikarščiavo, prikalbėjo, ko nereikia, o po to persigalvojo ir nusprendė nebesipykti, susitaikyti. Toks „įtariamasis“ bus persekiojamas nepriklausomai nuo jos tolesnių norų ir net tuo atveju, jeigu jis apsigyventų kitoje valstybėje. Ar galite įsivaizduoti, koks tai yra politinio susidorojimo su oponentais ginklas?

Todėl į šią viešo priekabiavimo laviną reikia žvelgti daug plačiau ir pirmiausia klausti savęs: kam ji naudinga, kas šia viešųjų ryšių kampanija labiausiai yra suinteresuotas?

Atsakymas paprastas: naujas vyro ir moters santykių teisinis reglamentavimas ir baudžiamųjų sankcijų griežtinimas valstybiniu mastu kovoje su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje, tiesiog suvaržys mūsų laisvę,  valstybė neišvengiamai taps arbitru intymiausiose vyro ir moters santykiuose ir ims juos kontroliuoti. Tai perprogramuos socialinių santykių sampratą. Sureikšmindama baimę nusižengti reglamentui ir įstatymui, sudarys prielaidas instinktyvios – aklos elgsenos sureikšminimui, o tai neišvengiamai reiškia kūrybiškumo degradacija dar didesnę izoliaciją, susvetimėjimą ir atskirtį – taigi eitume vienišų gyvulių fermos link.

Bet tam neturime pasiduoti. Pirmiausia noriu nuoširdžiai atsiprašyti visų, kuriuos nuvyliau, ar kaip nors praeityje įskaudinau – nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo paklydimų. Aš – ne išimtis. Tačiau nesijaučiu nesipelnęs tokio viešo skaudaus pažeminimo ir paniekinimo. Nepaisant to, savo gerbėjus ir bendraminčius noriu užtikrinti, kad prieš imdamasis kokių nors veiksmų visada galvosiu apie pasekmes pirmiausia savo artimiesiems, savo mokiniams, teatrui, jo kolektyvui ir valstybei. Jų garbė ir orumas man svarbesni. Todėl visomis išgalėmis saugosiu tai, kas man patikėta ir kas patikėjo manimi.

Ačiū už pokalbį

Rasa Čepaitienė. #MeToo traumos pedagogika

3

Nors iš pradžių į šią kampaniją žiūrėjau palankiai, kaip į realiai egzistuojančių skaudulių atskleidimą, dabar matau, kad tai jau virsta absurdu ir isterija.

Pirmiausia, visiškai išplaunama pati „priekabiavimo“ sąvoka. Nebeaišku kas — vertimas santykiauti naudojantis aukos priklausoma ar pavaldžia padėtimi, nepageidautini prisilietimai, žodžiai, net žvilgsniai – tai yra.

Antra, jau nekart minėtas teisinis — šių veiksmų įrodomumo ir pačių pareiškėjų atsakomybės už tokius, dažnai anoniminius, kaltinimus — aspektas.

Trečia, gluminantys atminties efektai, kai su detaliausiomis smulkmenomis prisimenami įvykiai ir žodžiai, vykę prieš n metų (kodėl tad nėra „šviežių” metoo atvejų išviešinimų?).

Ketvirta, bent kol kas ši kampanija paliečia tik žymius ir visuomenei žinomus vyrus. Ar tai reiškia, kad neįžymūs ir visuomenei nežinomi vyrai nepriekabiauja, ar jų priekabiavimo paviešinimas tiesiog neatneš kaltinančiai pusei naudos? (tuomet kokios naudos siekiama – revanšo, keršto, teisingumo, žinomumo?)

Iš esmės esame situacijoje, kai bet kas gali apkaltinti bet ką. Su realiomis reputacinėmis pasekmėmis apkaltintajam. Be jokių pasekmių už sąmoningą melą ir šmeižtą.

Bet čia norėčiau atkreipti dėmesį į kiek gilesnius dalykus – lokalią kultūrinę metoo specifiką.

Sakyčiau, čia persikloja senasis autoritarinis-patriarchinis modelis, galingam ir įtakingam vyrui leidęs be pasekmių pretenduoti į ir naudotis jam pavaldžių/nuo jo priklausomų merginų ar vyrukų kūnais, su emancipuotu, tradicines visuomenės normas laužančiu seksualinės revoliucijos pagimdytu modeliu, kuriame viską lemia tik neįpareigojantis ir nesusaistantis abiejų potencialių partnerių momentinis troškimas, kartais paverčiantis moters kūną ir kokios nors naudos (pažymio, vaidmens, globos ar pan.) siekio priemone. Su tuo susidūrus juntamas vidinis trikdis, kurį buvus rodytų pasakojimai apie „nenorėjau, bet nedrįsau pasakyti“. Merginos moraliniai stabdžiai, ar bent fizinis pasibjaurėjimas pretendento išvaizda prieš siekį pasirodyti laisva, šiuolaikiška, „putiova“… Tad mentaliteto požiūriu turime reikalą su kažko panašaus į sovietinės „diedovščinos“ ir vakarietiško „sekso ir miesto“ mišinį, rodantį, kad šiuo atžvilgiu Lietuva vis dar yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tik ne šalkauskiškąja, geriausius abiejų civilizacijų pradus sutelkusia prasme, bet atvirkščiai.

Dar vienas svarbus (pražiūrėtas) momentas. Priekabiavimas, kaip ir nepagarbus, įžeidžiantis, pavaldinius ar priklausomus asmenis žeminantis elgesys gali būti ne tik seksualinis. Greičiau, seksualinio kontakto siekis gali tapti kraštutine tokios viršenybės demonstravimo ir kito nuasmeninimo išraiška.

Kadangi lietuviškas metoo bent kol kas krečia tik meno pasaulį ir aukštąsias mokyklas, turime reikalą ir su kintančia Mokytojo, Mentoriaus, amato mokančio Meistro samprata. Iš visagalio ir visa sau leidžiančio Autoriteto jis virsta klientą studentą Aptarnaujančiu personalu, tad juos turi sieti deromantizuoti, formalizuoti ir formalūs komerciniai- kontraktiniai santykiai, o ne amato paslaptis perteikiančio Demiurgo ir Mokinio dažnai formaliuosius bendravimo rėmus peržengianti remantizuota ir net mistifikuota jungtis.

Autoriteto savivalė ir prievarta savo nuožiūra „minkyti mokytinio molį“ prieš biurokratinių nuostatų prievartą, a priori įtarinėjančią ir atimančią bet kokią nuoširdesnio ir spontaniškesnio, iš anksto nereglamentuoto dėstytojo-studento, kūrėjo-mokinio bendravimo galimybę?

Ar tik tokias alternatyvas teturime? Ar savęs neapgauna aukštųjų mokyklų biurokratai, taip staiga „susirūpinę“ studentų saugumu ir puolę dar aršiau kontroliuoti ir reglamentuoti dėstytojų ir studentų santykius. Argi jie nesupranta, kad patys atveria kelią dar didesniam isterikavimui ir tuo pačiu universitetų bei akademijų auditorijų tuštėjimui?

Juk koks savo vaikais nuoširdžiai besirūpinantis tėvas ar mama norės leisti juos studijuoti ten, kur už kiekvieno kampo tyko potencialus dėstytojas-gašlūnas?

Kodėl tačiau net nesvarstomos kitokios pedagogikos – orientuotos ne į laužymą bei traumavimą, o į subtilų talentų ir gebėjimų atskleidimą per abipusiai pagarbų ir pasitikintį santykį – galimybė?

V. Radžvilas: politiniam elitui ir didumai akademinės bendruomenės Lietuvos likimas rimtai nerūpi

2

lrt.lt

„Negi galima būtų tikėti, kad žmonės, kurie dėl postų keičia partijas kone kasdien, rizikuos gyvybe dėl Lietuvos išlikimo?“ – tai vienas iš klausimų, kuriuos savo naujausioje knygoje „Kiek kartų gali atgimti tauta“ kelia žinomas filosofas ir visuomenės veikėjas Vytautas Radžvilas. Nors jis dažnai būna skeptiškai nusiteikęs netikėtumų atžvilgiu, jam jo knyga tapo tikra staigmena, nes išėjo be jo paties žinios.

Šešiasdešimtmečio proga Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius V. Radžvilas sulaukė didelės ir malonios dovanos – kolegos ir draugai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Kęstutis Dubnikas, TSPMI docentas Algimantas Jankauskas ir doktorantas Vytautas Sinica parengė jo politinių straipsnių rinktinę „Kiek kartų gali atgimti tauta?“

„Jei ne šie mano draugai ir daugybė kitų jiems padėjusių žmonių, ši mano knyga niekada nebūtų“, – pasidžiaugė V. Radžvilas.

– Kokie jūsų straipsniai sudėti į rinktinę?

– Rašau dvejopo pobūdžio tekstus. Vieni straipsniai – akademiški, kiti – publicistiniai. Pirmieji galbūt nelengvai skaitomi. Tačiau ir vienus, ir kitus tekstus sieja tas pats principas – rašydamas apie politinį gyvenimą nesivadovauju tik savais įspūdžiais. Už visų mano įžvalgų yra ir teorinis pasirengimas, ir tam tikros specialios studijos. Jų rezultatus stengiuosi perteikti visuomenei suprantama kalba.

– Neabejotinai stebite tai, kas vyksta Lietuvos visuomeniniame, politiniame ir akademiniame gyvenime.

– Taip, bet už visuomeninio, politinio gyvenimo refleksijų visada tyko du kraštutinumai. Vienas – kai socialinių dalykų mokslininkai užsiima vadinamaisiais globaliais dalykais, kurie visiškai atitrūkę nuo visuomeninio gyvenimo problemų. Kitaip tariant, tai yra intelektualus žaidimas tam tikromis schemomis, kuris nepadeda suprasti, kas vyksta čia ir dabar.

Kitas kraštutinumas – kai ne bandoma giliau apmąstyti įvykius, o jie tiesiog registruojami arba vertinami, remiantis jų buitiniu supratimu.

Todėl, kalbėdamas apie Lietuvos reikalus, stengiuosi pasakyti daugiau, kas būtų įdomu ne tik Lietuvos skaitytojams. Naujoje knygoje, kaip ir kituose savo tekstuose, vadovaujuosi pamatiniu principu – ne Lietuva pasaulyje, o pasaulis Lietuvoje.

Ši mano nuostata yra išskleistas šviesios atminties mano mokytojo Romualdo Ozolo teksto „Pasaulis yra čia“ pavadinimas.

Tokia savo nuostata ir gyvenimo supratimo principu siekiu pasakyti, kad, jeigu mes norime būti savimi, privalome išmokti pasaulį matyti savo akimis – per Vilniaus, o ne per Maskvos ar kitos sostinės prizmę. Kitaip Lietuva bus tik maža skiedrele, blaškoma globalių įvykių vandenyne.

– Kaip vertinate tai, kad jūsų mokytojas R. Ozolas už dalyvavimą patriotinėse jaunimo eitynėse arba už savo kritišką nuostatą Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) atžvilgiu sulaukdavo aštrios kritikos? Buvo net vadinamas nacionalistu.

– Tokie vienos iškiliausių mūsų dienų asmenybės vertinimai – liūdna ir dėsninga Lietuvos likimo dalis. Pratęsdamas šią savo mintį dar galėčiau pridurti, kad visa pasaulio istorija yra tautų grumtynės už vietą po saule.

Lietuva – ne išimtis. XIX a. pabaigoje pašlijo mūsų santykiai su lenkais vien dėl to, kad susivokėme ir pareiškėme, jog esame savarankiška tauta ir galime savarankiškai kurti savo valstybę. Dėl to ir prasidėjo konfliktai su Lenkija.

Lygiai tas pats darėsi sovietinės okupacijos laiku. Visi tie, kurie išdrįsdavo prabilti, kad esame ne blogesni nei kitos tautos ir galime turėti savo valstybę, būdavo vadinami nacionalistais bei šovinistais.

Šiuo metu taip pat privalėtume daiktus vadinti tikraisiais vardais. Vienas iš Europos integracinių modelių – eurofederalistinis modelis – žlunga. Jis paremtas nuostata, kad tautos ir nacionalinės valstybės – atgyvena.

– Tai, gal R. Ozolas buvo teisus, kažkada sakydamas, kad Lietuvai nereikėtų stoti į ES, o tik į NATO?

– Labai daug šiomis temomis esame diskutavę. Mano galva, jo tekstai buvo pranašiški. Kai skaitai maždaug apie 1995 m. parašytus tekstus, supranti, kaip toli sugeba matyti pranašišką intuiciją turintys žmonės.

Apie šiandienos ES problemas ir nūdienos įvykius R. Ozolas kalbėjo prieš daugiau nei 20 metų. Jo pozicija nebuvo tokia, kad neturime patekti į ES. R. Ozolas visada kėlė klausimą – ar mes, kaip valstybė, esame brandūs, kad ateitume į ES ne su tuo mentalitetu, kurį buvo įskiepijusi Sovietų Sąjunga?

Tokiose sąjungose, kaip ES, reikia mokėti kovoti už savo vietą po saule. Lenkai ir vengrai šiandien smerkiami už pasisakymą, jog nenori ES būti antrarūšiais.

Sovietmečiu (deja, kaip ir dabar) Lietuvos likimas rūpėjo tik nedidelei saujelei žmonių, nes vieni entuziastingai statė šviesų komunistinį rytojų, kiti gyveno pasyviai prisitaikę, o kažką keisti mėgino tik nedaugelis žmonių.

Šiandien situacija tokia, kad reikia plaukti prieš srovę. Natūralu, kad dėl to kyla ir idėjinės, ir praktinio gyvenimo įtampos. Todėl ir klausiu, ar Lietuva ateityje bus savarankiška valstybė, ar provincija, klausanti kiekvieno Briuselio nurodymo?

– Bet ar galima ką nors pakeisti? Lietuva laisva valia pasirašė stojimo į ES sutartį.

– Ta sutartis nieko nereiškia, nes to, kas įvyko po Lisabonos sutarties, negalima pavadinti kitaip nei tylia nacionalinių valstybių uzurpacija, kurią įvykdė centrinė ES valdžia.

Šiandieninė Lietuvos padėtis, mano galva, primena Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse prieš daugiau nei 30 metų. Tuo metu, kai Maskvoje virė karščiausios diskusijos, kas laukia sovietinės imperijos, Lietuvoje apie tai nebuvo diskutuojama iki pat Sąjūdžio pradžios 1987 m.

Dabar situacija tokia pati – Lietuva neturi savos ES vizijos.

– Senoji Lietuvos politikų karta jau nebesiims kurti naujo Sąjūdžio. Bet ar jaunimas tai sugebėtų?

– Vienas mano naujos knygos ir visos akademinės veiklos tikslų – rengti žmones, kurie imtųsi tokios misijos ir mąstytų savo galva. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių daugėja.

Kita vertus, ar mes spėsime kaip tauta ir valstybė parodyti savo brandą pasauliui? Jei su ES atsitiks taip, kaip su Sovietų Sąjunga, mes galime būti užklupti nepasiruošę kaip prieškario metais.

– Negi manote, kad Lietuva vėl galėtų tapti didžiųjų valstybių dalybų objektu?

– Manau, naujos dalybos įmanomos. Tik tenka apgailestauti, kad politiniam elitui ir didžiajai daliai akademinės bendruomenės Lietuvos likimas rimtai nerūpi.

– Bet juk neseniai Vytautas Landsbergis įspėjo, kad esame nesaugūs kaip niekada anksčiau.

– Sutinku su profesoriumi V. Landsbergiu. Tik aklas šiandien gali nematyti, kad Lietuvos geopolitinė situacija kasdien blogėja.

Bet prieškario Lietuvos valdžia visuomenę ramino, esą žino ką daro ir prireikus valstybė bus apsaugota bei apginta.

Todėl savo knyga bandau paakinti mus visus neužimti stručio pozicijos, kišant galvą į smėlį ir nieko nematyti, kas darosi aplink.

– Kalbamės Vasario 16-osios ir ne bet kokios, o – šimtosios Vasario 16-osios išvakarėse. Tai, ne gi vėl galima modeliuoti situaciją, kad aukščiausi mūsų šalies vadovai susikrauna, kaip kažkada prezidentas Antanas Smetona, mantą ir išvyksta į užsienį? Tik šį kartą nebereikėtų bristi per upelį, būtų iš anksto užsakytas lėktuvas…

– Tiesiog neturiu prielaidų tikėti, kad žmonės, kurie nesugeba Lietuvos interesų apginti saugiose situacijose, kai negresia tremtys ar sušaudymai, aukosis dėl savo valstybės. Negi galima būtų tikėti, kad žmonės, kurie dėl postų kone kasdien keičia partijas, rizikuos gyvybe dėl Lietuvos išlikimo?

Man labai gaila, kad šiuo metu valstybininkų gerąja prasme, pasiruošusių už savo valstybę padėti galvą, yra tik vienetai.

– Kas jie?

– Tie, kurie visada buvo drąsūs ir principingi, deja, jau nuėję nuo politinės arenos. Tikrai žinau, kad už tėvynę galvą būtų padėjęs R. Ozolas, juo pasektų ir Bronislovas Genzelis, ir Aloyzas Sakalas. Man gaila, kad tarp jaunesnės kartos politikų nesimato žmonių, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu rodytų, kad Lietuvos reikalai jiems egzistenciškai svarbūs. Tai – didžiausio nerimo šaltinis.

– Nepaisant tokių jūsų minorinių įžvalgų, privalėsime Vasario 16-ąją kelti trispalves.

– Mano nuotaikos nėra minorinės. Džiugu, kad randasi vis daugiau žmonių, kurie nevengia pasakyti, kad nepasiduosime, jei būsime puolami, ir kad mums svarbi tautinė valstybė.

Vytautas Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?

0

Šventvagiškas klausimas nenukrito iš dangaus. Pasitinkant valstybės atkūrimo šimtmetį daug rašoma ir diskutuojama apie tai, ko pasiekėme kaip valstybė, kokios mūsų perspektyvos ir ko reikia, kad išliktume dar šimtą metų. Prasminga vietoje patoso kupinų kalbų kelti tokius probleminius klausimus. Tačiau visi šie klausimai remiasi prielaida, kad Lietuvos gyventojai – lietuvių tauta ir ne tik ji – nori turėti savo valstybę. Atkurtosios Kovo 11-osios Lietuvos gyvenimas ir net pačios šimtmečio minėjimo formos verčia tuo abejoti.

Pasaulio sąranga

XXI amžiaus, lygiai kaip ir XX amžiaus pasaulis yra visų pirma nacionalinių valstybių pasaulis. Vienur iš tiesų, kitur bent deklaratyviai valstybių sienos nubrėžtos, o valstybingumas pagrįstas tautų apsisprendimo teise. JAV prezidento W. Wilsono po I pasaulinio karo naujam pasauliui kurti pasiūlyta tautų apsisprendimo teisė nėra tik tuščias lozungas. Ji remiasi akivaizdžiu faktu (ar, vardan skeptikų, tikėjimu), jog tautos turi unikalų charakterį, vertybes, normas ir turi turėti teisę pačios save valdyti, nes tik tada jų leidžiami įstatymai atitikts jų pasaulėvaizdį ir normas.

Pagal šią logiką Lietuvos valstybės (kaip ir visų valstybių) prasmė ir tikslas yra ją savo pasirinkimo teise įsteigusios lietuvių tautos išlikimas ir sklaida. Vienos šalys tą įsivardija tarp eilučių, kitos – kaip Latvija ar Estija – itin konkrečiai, įstatymuose vadindamos savo šalį „tautos namais“ ir „vienintele pasaulyje saugia vieta latvių kalbos klestėjimui“. Įvardytas ar ne, būtent tautos siekis pačiai save valdyti savo valstybėje yra vienintelis modernios nacionalinės valstybės pateisinimas. Pats sprendimas kurti valstybę reiškia tokį siekį. Tuo neabejotinai tikėjo ir vadovavosi visi Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjai, signatarai. Nesvarbu, politinėje kairėje ar dešinėje.

Skirtingų tautų tapatumo pagrindą sudaro skirtinga kalbos, istorijos, religijos, papročių ir kitų bruožų kombinacija, tačiau nėra jokios diskusijos apie tai, kad lietuvių tautos tapatumo pagrindas yra lietuvių kalba. Taigi galima apibendrinti: pagal tautų apsisprendimo teisę grindžiančią logiką, Lietuvos valstybė egzistuoja dėl lietuvių tautos, taigi ir lietuvių kalbos, išsaugojimo ir klestėjimo.

Etnosas ir tauta

Politikos moksluose egzistuoja visiškas chaosas, kai bandoma įvardyti skirtingas tautiškumo formas. Tą chaosą supaprastinkime bendriausia prasme skirdami etnosą (t.y. kultūrinę arba etninę tautą) ir politinę tautą. Kultūrinę tautą sieja visada unikali istorinės atminties, religijos, kalbos, papročių, aukštosios kultūros ir panašių veiksnių kombinacija, tačiau jis nebūtinai siekia valstybingumo. Tokia lietuvių tauta tikrai egzistavo dar iki krikšto, tačiau nebuvo valstybingumo pagrindu, tokia ji egizstavo ir toliau, nuolatos keisdamsi, nykdama iki pat tautinio atgimimo XIX amžiuje. Tuo tarpu politinė tauta yra ta pati kultūrinė tauta, tačiau jau siekianti sukurti valstybę ir joje pati save valdyti. Į ją patenka kultūriškai skirtingos tautinės bendrijos, kurios palaiko ir yra lojalios tos tautos valstybingumo projektui. Lietuvių politinės tautos atveju tai itin paprasta: žydai, totoriai, lenkai ir rusai, visi, kas palaikė Vasario 16-osios apsisprendimą kurti tautinę Lietuvos valstybę, buvo lietuvių politinės tautos nariai. Kas nepalaikė (įskaitant ir etninius lietuvius, tarkime, Vincą Kapsuką), politinei tautai nepriklausė.

Keturios grėsmės

Ši skirtis, iš pažiūros tokia sausai teorinė, leidžia užčiuopti ko beviltiškai trūksta šiandienos Lietuvai. Mąstant, kaip gali išnykti tauta ir valstybė, taigi ko mums saugotis, norint sulaukti kito šimtmečio, galima išskirti keletą esminių iššūkių. Pirmas, karinis arba okupacija, kuris panaikina valstybę ir, galimai, populiaciją. Antras, natūralus išnykimas, kai tauta be išorinės prievartos išnyksta dėl emigracijos ir neigiamo gimstamumo (šiuo požiūriu esame blogiausioje situacijoje Europoje, nors tai vengiama dramatizuoti Lietuvoje). Trečias, suverenumo praradimas, kai valstybė išlieka formaliai, tačiau tarptautiniais įsipareigojimais atsisako arba praranda tokią didelę dalį savarankiškų politinių sprendimų, kad erdvė savarankiškai save valdyti pagal tautos charakterį telieka nereikšmingai siaura, o tauta, nors fiziškai gyva ir turinti valstybę, faktiškai savęs nebevaldo. Galiausiai ketvirta, pavadinkime tai išardymu – pradžioje minėtos būtinosios jungties tarp valstybės, ją steigiančios tautos ir šios tapatumą grindžiančios kalbos atsiejimas.

Lietuvoje pakankamai akivaizdi pirmoji ir net antroji grėsmė, tačiau labai miglotai suvokiamos paskutinės dvi. Būtent tuo, jog nepastebimos, jos yra pavojingos. Trečioji grėsmė yra išorinė, gi ketvirtoji – vidinė, kylanti iš pačios tautos. Neseniai per žiniasklaidą nuvilnijo po Tomo Daugirdo slapyvardžiu nesislepiančio autoriaus tekstas „Ar laisvė suderinama su lietuvybe?“. Jame autorius su pasibaisėjimu piktinasi mintimi, kad grėsme lietuvybei gali būti laikomi patys konkretūs lietuviai. Jo įsitikinimu, Lietuvos piliečiai turi būti absoliučiai laisvi konstruoti kokią tik nori tapatybę ir kokį nori santykį su valstybe. Tačiau būtent tokia absoliuti laisvė ir numato ketvirtąją grėsmę: jungties tarp valstybės-tautos-kalbos išardymą. Iš pirmo žvilgsnio padorus noras turėti bet kokį santykį su valstybe ir su lietuvybe tampa problemiškesnis susimąsčius, kad tai kiekvieno kolaboranto svajonė. Antanas Sniečkus, komunarai, Stalino saulės vežėjai turėjo savo lietuvybės ir valstybės viziją – socialistinę, o ne tautinę, broliškame internacionale ir marksistinio ateizmo pažangoje. Jų vizija, viso labo „kitokia“, turėjo vieną problemą – buvo nesuderinama su esamos nacionalinės Lietuvos valstybės, kuriai jie turėjo būti ištikimi, išlikimu. Ar jie buvo laisvi pasirinkti neištikimybę? Ar mes šiandien esame laisvi kurti valstybės ir lietuvybės projektus, kurie reiškia esamos modernios nacionalinės Lietuvos valstybės „peržengimą“, taigi sunaikinimą? Tomas Daugirdas sako „taip“.

Tai neatrodo atsitiktinimus. Būtent akademinėje bendruomenėje ir politikų gretose mintis, kad galima valstybę atsieti nuo ją steigiančios (apsisprendimo teise pasinaudojusios) tautos, yra drąsiausiai tariama ir svarstoma. Politikų tarpe ji dažniausiai formuluojama kaip mintis, kad svarbus tik socioekonominiu požiūriu geras gyvenimas Lietuvoje, ne tek svarbu, kas tautiniu požiūriu būtų jos gyventojai. Tai postmodernus ir postnacionalinis požiūris, palankus globalizacijos procesams ir globalios rinkos žaidėjams, bet ne pačiai nacionalinei valstybei.

Akademinėje bendruomenėje tautos ir valstybės atsiejimas vyksta kiek subtiliau – jas supriešinant. Pabrėžiant, jog sovietmečiu buvo pakenčiamas etninis tautiškumas, kiek jis buvo atsietas nuo tautinio valstybingumo siekio, demagogiškai teigiama, kad vienintelis antisovietinis pasirinkimas yra priešingas atsiejimas: valstybingumas be tautiškumo. Tokia sąranga, neparemta jokia apibrėžta tautine kultūra, o tik laisvu piliečių įsipareigojimu, paprastai vadinama pilietine tauta. Jos pavyzdžių įprasta ieškoti Prancūzijos ar JAV atvejuose, pamirštant, kad šios šalys, visiškai priešingai šiai pasakai, visais laikais vykdė asimiliacinę politiką, nepripažino jokių mažumų teisių ar mokyklų, o ypač griežtai elgėsi valstybinės kalbos klausimu. Siūlantieji atsieti valstybę nuo tautos ir apsiriboti pilietiškumu, kaip tik pamiršta, kad politinė tauta išauga ant susivokusios kultūrinės/etninės tautos, o ne atsiranda iš niekur ir ne ją pakeičia. Politinė tauta renkasi turėti valstybę, nes tik joje gali gyventi savaip, pagal savo kultūros ir moralės normas, diktuojamas tautinio charakterio, kuris gali ir turi keistis ir vystytis, tačiau daryti tai pats, o ne išorinės prievartos (sovietizacija) ar auklėjimo (europeizacija) priemonėmis.

Teoriškai galime atsieti bet ką nuo bet ko, taigi ir valstybę nuo ją kuriančios tautos. Tačiau tokiu atveju iškyla mažiausiai du beveik neatsakomi klausimai. Pirma, kaip gali veikti demokratija, jeigu piliečių nesieja kultūrinis bendrumas ir panašios elgesio normos? ES kontekste dažnai kalbama apie demoso trūkumą – nėra vienos bendruomenės, kuri jaustųsi „ES tauta“. Demokratijos studijose seniai konstatuota (S. Linz, 1996, C. Mouffe, 2005, kt.), kad demokratinis sprendimas gali veikti tik esant kultūriniam (tautiniam) tapatumui, nes demokratijoje daugumos valia priimami sprendimai yra privalomi ir tiems, kas jiems nepritarė. Mažuma, turinti gyventi pagal daugumos sprendimus, nepradeda galvoti, kad tai geriausi sprendimai, tačiau priima juos kaip savos bendruomenės sprendimus. Kaip tą jausmą užtikrinti santykyje su visišku svetimu? Antras klausimas, kokia apskritai valstybės ir nepriklausomybės prasmė, jei atsisakome logikos, kad valstybė kuriama tautos, kad ši save valdytų pagal savo tautinį charakterį (lietuvybę)? Jeigu tai nėra būtina, ar ne geriau leistis valdomiems kito, galbūt turtingesnio ir sėkmingesnio, svarbu tik kad ne prievartinio režimo? Šis klausimas užduodamas tikrai ne su entuziazmu, o su siaubu, kad kaip tauta esame jam „subrendę“.

Kam lietuviui reikalinga valstybė?

2010 metais Tomas Venclova paskelbė iš tiesų chrestomatinį lietuviškojo kosmopolitizmo tekstą „Aš dūstu“, kuriame be kita ko rašė: „tautai kaip tokiai, bent po Stalino epochos, didelio pavojaus nebuvo – tą neginčijamai įrodo faktas, kad tauta ir kalba išliko neišnykusios, nes nesumažėjusios per penkiasdešimt su viršum metų“. Šios eilutės, ko gero, geriausiai atskleidžia ignoravimą skirties tarp etninės ir politinės tautos. Tauta kaip populiacija, kaip gyvi žmonės ir fiziniai kūnai, lietuviai po Stalino teroro tikrai nebenyko, netgi dauginosi. Šia prasme režimas gal ir nebuvo pražūtingas. Tačiau – ko nemato ar nenori matyti T. Venclova – sovietmetis sunaikino lietuvius kaip politinę tautą, kaip bendriją, norinčią turėti valstybę ir valdyti pačiai save.

To negalima laikyti vien sovietmečio palikimu ir kaltinti tik jį, tačiau kartu tai neabejotinai didžiausia žala, kurią iš to sovietmečio išsinešėme. Nenoras patiems save valdyti, taigi būti politine tauta, atsispindi mūsų gyvenime. Gerai žinomas ne tik plačiai paplitęs išlaikytinio mentalitetas, noras kad valdžia (kaip kažkas atskiro) išspręstų žmonių problemas. Pati emigracija, kaip Lietuvoje išskirtinai išplitęs reiškinys, tiesiog rėkte rėkia apie apolitinį mūsų santykį su savo valstybe. Politinio veiksmo logika reikalauja visais būdais siekti keisti nepriimtinas taisykles. Priimtas blogas įstatymas, bloga pati valdžia? Protestuoti, reikalauti, rašyti, nepaklusti, sukurti situaciją, kuri faktiškai priverstų valdžią paklusti tautos valiai. Vakaruose tai seniai savaime suprantama, kad jokie rinkimai negali atnešti laimės ir žmones tenkinančios valdžios, todėl po rinkimų visada laukia pareiga nuolatos kontroliuoti valdžią. Tai vadinama kontrademokratija (skaityti Pierre Rosanvallion „Counter-Democracy“). Tuo tarpu Lietuvoje galioja kita – rinkos veiksmo logika. Rinkoje pirkėjas negali pakeisti taisyklių, jis priima jam siūlomas sąlygas arba eina pas kitą rinkos dalyvį, jei sąlygos jam netinka. Lietuviai su blogai valdoma Lietuva 30 metų elgiasi kaip rinkoje – kadangi netinka tai, ką gauname, einame (skrendame) pas kitą, kur sąlygos mums tinka labiau.

Tai jokiu būdu nėra emigrantų smerkimas. Didelė dalis likusiųjų mąsto tuo pačiu principu. Esame kokie esame. Toks elgesys ir mąstymas įmanomas tik nejaučiant valstybės savininkiškumo jausmo. Negali palikti savo namų, jeigu juose įsivyrauja netinkama tvarka. Sąjūdžio metais, o ir dabar juos prisimenant, daug ir gražiai kalbama apie laisvės troškimą, išsilaisvinimą. Tačiau laisvė visada dvejopa: individo laisvė daryti laisvus pasirinkimus ir piliečio laisvė valdyti save su kitais Savaisiais, tautiečiais ir bendrapiliečiais. Vis labiau aiškėja, kad nors virš 90 proc. lietuvių plebiscite balsavo už nepriklausomybę, absoliučiai daugumai jų rūpėjo džinsai, kelionės, kasdienių apsisprendimų laisvė ir pilnos lentynos parduotuvėse. Tuo tarpu politinė (pozityvi arba respublikoniška) laisvė patiems kaip bendruomenei valdyti save nebuvo ir nėra itin aktuali. Lietuviai yra ypatingai pasyvūs rinkimuose, o atsižvelgiant į tragišką pasitikėjimą Seimu ir partijomis, ypatingai pasyvūs ir ieškant jų kontrolės priemonių. Jau šiandien de facto esame atsisakę save valdyti.

Kai visuomenės apklausos skelbia, jog naujo darbo kodekso priėmimui nepritaria 98 proc. gyventojų, o valdžia ne tik nebijo jį priimti, bet ir nesulaukia jokių pasekmių, supranti, kad nacionalinis idealas „suverenitetas priklauso tautai“ Lietuvoje tėra butaforija. Tauta seniai neturi suverenumo ir yra valdoma tarsi iš šalies, o ne stengiantis kuo geriau atspindėti jos valią ir charakterį. Iš tautos suvereniteto niekas neatėmė jėga, ji pati jį atidavė, nes posovietinio lietuvio sąmonei suvereniteto iš tiesų nelabai ir reikėjo. Todėl šiandien anksčiau minėti klausimai apie „kaip veikti demokratijai“ ir „kam tada reikalinga valstybė“ greičiausiai skamba kaip tolimi ir ne itin sukrečiantys. Nes demokratija jau dabar neveikia, o valstybė pagal savo pirminę paskirtį iš tiesų daug kam nereikalinga.

Tobula to iliustracija buvo Vyriausybės vadovaujamos šimtmečio minėjimo programos parengti viešųjų erdvių plakatai, iš kurių žvelgiantys garsūs šiandieninės Lietuvos žmonės. Internetuose patyčias sukėlė faktas, kad viename jų buvo galbūt dažniau skandalais nei aukšta kultūra pagarsėjanti verslininkė A. Jagelavičiūtė. Pritariu M. Garbačiauskaitei, kad tai jokia problema, tik dėl kitos priežasties. Būti tuose plakatuose anokia garbė ir visai nesvarbu, kiek daug pasiekę yra juose mums byluojantys žmonės. Visuose, išskyrus Liudo Mažylio, plakatuose kalbama apie buitinę asmeninio gyvenimo pasirinkimų laisvę. Laisvę kurti muziką (profesinė veikla), laisvę kalbėti ką noriu (pilietinės teisės), laisvę kontaktuoti su pasauliu (atviros sienos). Šiems žmonėms teoriškai būtų užtekę demokratinės Rusijos ar bet kurio kito darinio, nebūtinai Lietuvos, svarbu laiduojančio demokratijose įprastas asmeninio gyvenimo laisves. Nei vienam nereikėjo laisvės tam, kad galėtų pats valdyti Lietuvos valstybę ir spręsti jos likimą, kad ir kokiais žodžiais tai būtų pasakyta.

Ir čia veikia rinkos logika. Natūralu, kad plakatų kūrėjai siekia pateikti tokias žinutes, kurios rastų atgarsį visuomenės mąstyme. Todėl jokiu būdu negaliu piktintis „apolitiška“ plakatų būkle, nes tokia – ikipolitinė arba istoriškai tiksliau postpolitinė yra pati visuomenė ar bent jos dauguma. Šie plakatai žmonėms suprantami, gi plakatas „džiaugiuosi laisve, nes galiu spręsti valstybės likimą“ daugelį priverstų truktelėti pečiais. Juk kasdienybėje matome, kad negalime jo nei spręsti, nei lemti. Ir nemėginame to pakeisti, nors dar negyvename policinėje valstybėje ir turime visas pilietines teises reikalauti savojo suverenumo.

Tekstas jokiu būdu nekviečia susitaikymui su tokia niūria diagnoze. Visų pirma, norisi tikėti, kad ji klaidinga ir galbūt tokia yra, bet apie problemas geriau kalbėti ir suklysti, nei apsimesti, kad jų visai nėra. Antra, tokia situacija nėra ir negali būti norma. Suvokėme tai ar ne, tačiau valstybę atkūrėme tam, kad valdytume patys save, nes tam ir skirta moderni nacionalinė valstybė. Vasario 16-osios signatarai ir iki tos datos atvedę tautinio atgimimo vedliai lietuvių tautai padovanojo antrą šansą visavertiškai veikti pasaulio istorijoje ir palikti joje savo indėlį. Prieškario Lietuvos Respublika šią dovaną brangino ir ja naudojosi net ir po to, kai nesugebėjo išsaugoti demokratinės santvarkos. Šiandien, minėdami atkurtos Lietuvos šimtmetį, tarsi vieningai dėkojama Vasario 16-osios signatarams, džiaugiamasi atrastu Aktu, tačiau nedaug susimąstoma, ar neišduodame to Akto ir jo autorių idealų. Kito signataro A. Endriukaičio žodžiais, „pasitelkę savo istoriją, tušuojame šiandienos pasirinkimus“. Turime rasti jėgų ir susimąstyti, ar tikrai suprantame, kam egzistuoja ir mums reikalinga Lietuvos valstybė, o jeigu nesuprantame, pasikartoti, kol prisiminsime: tam, kad patys spręstume savo likimą ir valdytume patys save.

Kun. Robertas Grigas. Suverenumo atsisakymo pasekmės: Sekmadienis Ltd vs Lietuva

1

Ar kas beprisimena vieną pirmųjų Lietuvos laisvės sąjūdžio reikalavimų merdinčiai sovietų imperijai 1988–1990 m.? Tai buvo reikalavimas, kad Lietuvos įstatymai turėtų viršenybę Maskvos („sąjunginių“) įstatymų atžvilgiu.

Nuosekliai šito siekėme ir pasiekėme. Taip buvo laimėtas realus, juridinis Lietuvos savarankiškumas, atmestas teisinis svetimos valstybės, vakarykštės okupantės diktatas.

Galėjome numatyti, kad nieko gero neatneš atvirkštinis veiksmas – kai, stojant į demokratinę (ar vis labiau centralizuota biurokratine tampančią) Europos Sąjungą, buvo pripažinta jos bendrųjų įstatymų teisinė viršenybė prieš Lietuvos įstatymus.

Tiesa, su išlygomis, kad kultūros, tradicijų, moralės, dvasinio paveldo ir panašiais klausimais valstybė narė galės vykdyti savarankišką politiką.

Tačiau, kad vykdytum bent kokią savarankišką politiką, reikia turėti tam tikrą principų, vertybių ir pažiūrų stuburą. Reikia branginti savąjį suverenumą labiau už tikrą ar tariamą ekonominę naudą. Reikia būti neįgijus ar atsikračius liokajiško įpročio paslaugiai linkčioti naujiems „vienintelės teisingos ideologijos“ ir politinės galios centrams.

Išdrįsti ginti savuosius interesus, turėti savo nuomonę ir savo požiūrį. Kaip kažkodėl pavyksta Lenkijai. Čekijai. Vengrijai (ar ne simboliška ir iškalbinga, kad būtent toms pačioms „maištininkėms“, kurios drebino ir Varšuvos pakto monolitinį antkapį?). Bet kažkodėl vis nepavyksta mums.

Teisinio suverenumo atsisakymo pasekmes galėjome pajusti, kai EŽTT Strasbūre pradėjo švelninti ir taip jau labai atsargius Lietuvos teismų nuosprendžius sovietinių represinių struktūrų besiskundžiantiems veikėjams – esą nepagrįstai ribojamos jų teisės Lietuvoje (…)

Dabar EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismas) nusprendė, kad įmonės Sekmadienis Ltd byloje prieš Lietuvą – dėl drabužių reklamoje nederamai naudojamų Kristaus ir Marijos atvaizdų – teisi įmonė, nes tokios jos veiklos varžymas reikštų saviraiškos laisvės ribojimą…

Taip sprendimus dėl pagarbos mūsų tautą ir valstybę grindusio dvasinio paveldo mes jau iš anksto esame atidavę tolimai teisinei struktūrai, kuri nei su mūsų kultūrine tradicija, nei su jos reikšme mūsų valstybingumui, nei su jos svarba Lietuvos dvasiniam gyvenimui neturi nieko bendra. Arba, geriausiu atveju, teturi apie visa tai labai miglotą įsivaizdavimą.

Ji vargiai tegali numanyti, ką reiškė Kristaus asmuo ir Jo simboliai mūsų XIX amžiaus sukilėliams, XX amžiaus girių ir savilaidos žodžio rezistentams, Sibirą ištvėrusiems tremtiniams. Tačiau mūsų politinė biurokratija atidavė jai galią spręsti, kaip dera ar nedera vaizduoti Lietuvos gyvybingumą garantavusio Tikėjimo simbolius mūsų tėvynėje. Spręsti institucijai politinio darinio, kuris savo (ES) pagrindiniuose dokumentuose begėdiškai atsisakė paminėti krikščionybę, kaip europinę tapatybę esminiai formavusį dvasinį pradą…

Tokie ir panašūs sprendimai verčia iš naujo grįžti prie klausimo – ar teisėtai atiduota galia spręsti? Ir kur riba (dvasinė, kultūrinė, politinė), už kurios spręsti pradeda Lietuva – remdamasi savo teisine ir istorine patirtimi?

Kaunas, 2018 02 06

Bronius Puzinavičius. Reikėtų pasiūlyti referendumą dėl Lietuvos Respublikos likvidavimo

1

2018 m. vasario 7 dieną Žinių radijo laidoje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pasiūlė kartu su Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimais surengti du referendumus – dėl dvigubos pilietybės ir Seimo narių skaičiaus sumažinimo, taip pat kelias lengvatas rinkėjams, kad tik šie referendumai įvyktų.

Manau, Seimo pirmininkas pasiūlė per mažai. Kam ten smulkintis dėl dvigubos pilietybės, dėl Seimo narių mažinimo, kam vargintis dėl visokiausių ,,optimizavimų“ uždarinėjant mokyklas, ligonines, gyventojų aptarnavimo įstaigas.

Reikėtų kirsti iš peties – pasiūlyti referendumą dėl Lietuvos Respublikos likvidavimo, o už dalyvavimą referendume – prekybos centruose nemokamo alaus butelį, kaip kad  buvo referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą.

 

Redakcijos prierašas.

Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis „valstiečių“ rinkimuose taptų partijos kandidatu į prezidento postą dalyvautų, jeigu sulauktų tokio siūlymo.  „Jei kas nors nominuotų ir ypač jeigu pritartų tam šeima“, – trečiadienį „Žinių radijui“ sakė V. Pranckietis. Tačiau jis teigė, kad kol kas tokio pasiūlymo nėra sulaukęs…