Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas Europos Parlamente pristatė savo šalies pirmininkavimo Europos Vadovų Tarybai prioritetus, sakydamas gana įprastą kalbą. Tačiau mažai tikėtina, kad V. Orbanas galėjo numatyti, jog pateko į spąstus, nors galėjo tai įtarti.

Daugelis kairiojo sparno Europos Parlamento narių leido suprasti, ko galima tikėtis, ir atvirai pašaipiai reagavo į V. Orbano kalbą, absurdiškai atlikdami garsiąją italų antifašistinio pasipriešinimo dainą Bella Ciao.

Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, neatsilikdama, pradėjo vieną aštriausių kada nors išsakytų tiradų prieš valstybės narės vadovą. Ji beveik nesusilaikė, tiesiogiai nukreipdama savo žodžius į nustebusį V. Orbaną. Vengrijos lyderis – patriotas, kadaise rizikavęs laisve ar gyvybe priešindamasis komunistiniam režimui – buvo apkaltintas esąs Rusijos ir Kinijos įtakos Europoje „Trojos arklys“.

F. von der Leyen jį pristatė kaip nepagarbų 1956 m. Vengrijos antisovietinio sukilimo didvyrių atminimui, nes Ukrainos konflikto kontekste jis, neva, palaikė Rusiją. Von der Leyen taip pat kritikavo jį dėl lėto Vengrijos ekonomikos augimo, dėl kurio, pasak jos, vengrai gyvena blogesnėmis sąlygomis.

Šis momentas atrodė kaip šlykšti šarada: juk Europos Komisijos pirmininkė dar visai neseniai rėmė branduolinei energetikai priešišką darbotvarkę, kuri lėmė didelę Europos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Tuo tarpu V. Orbanas branduolinės energijos klausimais pradėjo veikti dar anksčiau nei dauguma eurokratų susitelkė į vėjo ir saulės energiją; jo naujieji Pakso II reaktoriai ateinančiais dešimtmečiais užtikrins Vengrijos energetinę nepriklausomybę ir konkurencingumą.

Kalbant apie karą Ukrainoje, von der Leyen pozicija kelia klausimų dėl moralinės persvaros. Jos strategiją, kurią daugelis komentatorių ir politikų laiko nesėkminga, ji grindė teiginiu, kad derybos su Maskva būtų prilyginamos kapituliacijai, o Ukraina su Vakarų parama išstumtų Rusijos pajėgas iš savo teritorijos. Tačiau V. Orbanas dar 2022, 2023 ir 2024 metais perspėjo, kad Rusijos neįmanoma įveikti mūšio lauke, o Ukraina neturi resursų ilgai kovai, tad diplomatinis proveržis tik dar labiau silpnintų Kijevą. 2024 m. spalį, kai V. Putino pajėgos žengia per frontą, britų The Telegraph pripažįsta, kad „V. Zelenskis ir jo vyriausybė darosi beviltiški.“

Tad kas buvo teisus? Griežtas realistas Orbanas ar iliuzijas pardavinėjanti von der Leyen?

Von der Leyen, be abejo, prisimena 1956 m. ir didvyrišką, tačiau tragiškai pasibaigusią revoliuciją, kai Varšuvos pakto kariuomenė beveik sulygino Budapeštą su žeme. Tačiau jei galima rasti paralelių tarp 1956 m. įvykių ir dabarties, jos vargu ar tokios, kokias įsivaizduoja Komisijos pirmininkė.

Vengrija vėl liko viena prieš autoritarinę „visuotinės pažangos“ viziją

Kaip ir 1956 m., Vengrijos žmonės šiandien susiduria su užsienio jėgomis, kurios kalba kišimosi ir prievartos kalba; Vengrija vėl liko viena prieš autoritarinę „visuotinės pažangos“ viziją. Nors Briuselis nesiuntė tankų į Budapeštą, tai greičiau dėl to, kad jų neturi. Šiandien bejėgiškumas, o ne kuklus nacionalinio suvereniteto vertinimas, stabdo pernelyg dideles eurokratų ambicijas.

Orbanas tai puikiai supranta. Savo ryžtingame atsakyme jis aiškiai pabrėžė, kad von der Leyen pareiga, remiantis Europos Sąjungos sutartimis, yra laikytis nustatytų taisyklių, o ne naudoti jas kaip „politinį ginklą“. Vis dėlto, šiandien Komisijos pirmininkė veikia kaip politinis taranas, nukreiptas prieš Vengrijos demokratiją.

Europos liaudies partija, kuriai vadovauja von der Leyen, dar labiau sustiprino šią poziciją pareiškusi, kad „Viktorui Orbanui laikas pasitraukti“. Tiems, kurie vertina nacionalinę demokratiją, toks teiginys atrodo prieštaringas. Orbanas yra teisėtai išrinktas Vengrijos vadovas, ir tik Vengrijos žmonės turėtų turėti teisę spręsti, ar jis turi pasitraukti.

Vengrų požiūris į V. Orbaną yra aiškus – nuo 2010 m. jie keturis kartus suteikė jam triuškinančią daugumą. Po paskutinės iš jų, įvykusios prieš dvejus metus, premjeras džiugiai pasidžiaugė, kad jo pergalė buvo „tokia didelė, kad ją būtų galima pamatyti net iš Mėnulio ir, žinoma, iš Briuselio“.

Iš tiesų, šią pergalę buvo galima matyti, tačiau ji nebuvo pripažinta. Po „Brexit“ referendumo pralaimėjimo 2016 m. eurokratai suprato, kad jų projektui gresia pavojus. Jų priešiškas požiūris į talentingą Theresą May tapo savotišku įspėjimu kitiems nepritariančiuosius. Tuo pačiu principu buvo vykdoma ir intensyvi, abejotinos teisėtumo, dvigubų standartų kupina konservatyvios Lenkijos PiS vyriausybės kritika.

Europos valdančioji klasė mano, kad nacionalinis suverenitetas yra atgyvena

Kaip kadaise Sovietų Sąjungoje, taip ir šiandien Europos valdančioji klasė mano, kad nacionalinis suverenitetas yra atgyvena, kurią reikia panaikinti. Kol suvereniteto likučiai dar egzistuoja, eurokratai jį laiko grynai sąlyginiu – toleruojamu tik tol, kol laikomasi tylia paklusnumo taisykle. Ši nuostata grindžiama ne tik ideologiniais įsitikinimais; jie ją vertina kaip praktinę būtinybę. Panašią idėją 1968 m. suformulavo Sovietų Sąjungos propagandistas Sergejus Kovaliovas „Pravdos“ straipsnyje „Suverenitetas ir socialistinių šalių tarptautiniai įsipareigojimai“.

Kaip kadaise sovietai, taip ir šiandieninė Europos valdančioji klasė suvokia nacionalinį suverenitetą kaip galiausiai sąlyginį. Tai yra pagrindas, vėliau tapęs žinomas kaip Brežnevo doktrina. Sovietų lyderis išsamiai paaiškino šią politiką praėjus kelioms savaitėms po to, kai Kovaliovas paskelbė savo straipsnį Komunistų partijos leidinyje, sakydamas, kad „kai socializmui priešiškos jėgos bando pakreipti kurios nors socialistinės šalies raidą kapitalizmo link, tai tampa ne tik tos šalies, bet ir visų socialistinių šalių problema bei rūpesčiu“. Pakeitus „socializmą“ bet kuo, kas panašu į šiuolaikinį liberalų konsensusą, o „kapitalizmą“ – „suverenumu“ ar, globalistinės žiniasklaidos terminais, „kraštutine dešine“ arba „neliberalizmu“, Kovaliovo žodžiai taip pat galėjo nuskambėti iš von der Leyen lūpų, kai ji neseniai kalbėjo prieš Vengriją.

Lenkijoje Briuseliui galiausiai pavyko: konservatyvioji Mateuszo Morawieckio vyriausybė buvo nuversta

Lenkijoje Briuseliui galiausiai pavyko: konservatyvioji Mateuszo Morawieckio vyriausybė buvo nuversta, o netradicinis iššūkis bloko ideologiniam stabilumui sėkmingai numalšintas. Todėl nenuostabu, kad Briuselio valdžia jaučiasi įgavusi pasitikėjimo. Jų intensyvi kampanija buvo pradėta būtent dėl to, kad jie jaučia „kraują vandenyje“.

Šiandien jų šalininkas šalyje, anksčiau Orbano sąjungininkas Peteris Magyaras, yra tvirtai apsiaustas. Tad kai Vengrijos ministras pirmininkas tvirtina, jog Briuselis rengia jo nuvertimo sąmokslą – iš esmės perversmą prieš valstybės narės vyriausybę – šie teiginiai vargu ar atrodo perdėti.

Susidūrę su Europos Komisija, kurią užvaldė revanšo troškimas, vengrai turi išlikti budrūs. Von der Leyen, pasirinkusi veikti kaip liberalių idėjų „grynumo“ gynėja, o ne kaip sutartyse numatytas teisėtumo sergėtoja, kelia pavojų ne tik Vidurio Europos demokratijai. Toks požiūris tik stiprina ES institucijų aktyvumo ir užsienio intervencionizmo precedentą, kurio jokie išdidūs žmonės negalėtų toleruoti. Jei Komisijos supratimas apie Europos vienybę prilygsta žemyno tautų vasalizavimui, nieko stebėtino, jei, kaip ir 2016 m., daugiau šalių nuspręstų, kad joms verčiau trauktis.

Rafaelis Pinto Borgesas yra konservatyvaus ir patriotiškai nusiteikusio analitinio centro „Nova Portugalidade“, įsikūrusio Lisabonoje, įkūrėjas ir pirmininkas. Jis yra politologas ir istorikas, publikavęs daugybę straipsnių nacionaliniuose ir tarptautiniuose leidiniuose. 

europeconservative.com

Laikraštis „Washington Post“ pareiškė, kad šiuose rinkimuose oficialiai nerems nei vieno kandidato. Praėjusiuose rinkimuose leidinio redaktorių kolegija viešu pareiškimu parėmė D. Bideną, prieš tai – H. Klinton ir visus kitus buvusius demokratų kandidatus nuo pat septyniasdešimtųjų metų. Ir 2016 m., ir 2020 m. laikraštis aršiai agitavo prieš D. Trumpą, pabrėždamas tai, kad, laikraščio redakcijos nuomone, jis kelia grėsmę demokratinėms vertybėms.

Jei paklaustumėte išsilavinusių amerikiečių, koks yra svarbiausias politikos leidinys, jie paminėtų „New York Times“ ir „Washington Post“. O dabar kilo skandalas, dėl kurio „Washington Post“ vyriausiasis redaktorius pasitraukė iš pareigų kartu su savimi išsivesdamas visą grupę vadovaujančių darbuotojų ir žurnalistų. Vyr. redaktorius su savo komanda protestuoja prieš laikraščio savininko milijardieriaus, kompanijos „Amazon“ įkūrėjo ir seno dempartijos rėmėjo D. Bezoso sprendimą neskelbti viešo palaikymo rinkimuose Kamalai Harris. Ne, Bezosas neketino paremti Trumpo, jis tik nurodė redakcijai nespausdinti viešo palaikymo pareiškimo K. Harris. To pakako, kad kiltų maištas, vyriausiasis redaktorius išeitų iš darbo ir redakcinė kolegija sukiltų prieš laikraščio savininką.

Jie parašė ir viešą laišką D. Bezosui, kuriame nurodo, jog laikraščio „sprendimas neremti prezidento rinkimų kampanijos dalyvių yra baisi klaida“. Garsusis Votergeito tyrimų veteranas, neseniai išleidęs šiems rinkimams skirtą knygą „Karas“, B. Woodwardas šį sprendimą pavadino „netikėtu ir nuviliančiu, ypač tokiu vėlyvu rinkimų proceso metu“. Čia verta paminėti ir tai, kad „Washington Post“ redaktorius R. Kagan yra žinomos dempartijos politikės V. Nuland vyras. Ji prie Obamos buvo JAV Valstybės departamento atstovė spaudai, o Bideno administracijoje iki šių metų kovo mėnesio dirbo valstybės sekretoriaus pavaduotoja. Sukilo ir kiti dempartijos veikėjai. Buvusi Obamos patarėja S. Rice pasmerkė šį sprendimą kaip „veidmainiškiausią, bailiausią žingsnį“ iš leidinio, kuris „turėtų reikalauti, kad valdžioje esantys žmonės būtų atsakingi“. Ajovos valstijos senatorius, demokratas Z. Wahlsas socialiniame tinkle „X“ rašė: „Esu tvirtai įsitikinęs, kad verta mokėti tik už rimtą, aukštos kokybės žurnalistiką, ir būtent todėl atšaukiau savo „Washington Post“ prenumeratą – dėl šio bailaus sprendimo, kuris buvo priimtas pačiu blogiausiu įmanomu laiku.“ Socialiniuose tinkluose pasklido kairiųjų aktyvistų raginimai atšaukti „Washington Post“ prenumeratą.

Tai reiškia, kad visos kalbos apie tai, jog „Washington Post“ yra objektyvus spaudos leidinys, yra nieko vertos. Tai tiesiog dempartijos propagandos tribūna. Maištaujantys žurnalistai savo laiške rašo, jog „institucijos turi aiškiai parodyti, kad jos yra ištikimos demokratinėms vertybėms, teisinei valstybei ir privalo įvardyti grėsmę, kurią kelia D. Trumpas. Tas pačias tezes laikraštis „Washington Post“ išsakė ir 2016, ir 2020 m., kai oficialiai agitavo už Trumpo politinius oponentus. Kitaip tariant, paskelbė, kas yra „visuomenės priešas“ ir kėlė savo skaitytojus į kovą su tuo priešu.

Na, o kadangi visi žino, kad Trumpas kelia grėsmę demokratijai, tai rinkimų kampanijos nušvietimas tiesiog negali būti nešališkas, jis turi būti „atsakingas“, nes juk vyksta kova su fašizmu. „Nėra jokio prieštaravimo tarp svarbaus „The Post“, kaip nepriklausomo laikraščio, vaidmens ir jo praktikos skelbti politikams rėmimus, kurie yra ir gairės skaitytojams, ir pagrindinių įsitikinimų pareiškimas“ – sakoma žurnalistų laiške. Tokios nuomonės (kad reikia nurodyti „gaires skaitytojams“) laikosi beveik visa šio laikraščio redakcija ir pagrindiniai žurnalistai, kurie pasirašė minėtą laišką. Jie čia nemato jokio prieštaravimo, kadangi „dabar netinkamas metas leisti vienam kandidatui propaguoti poziciją, kuri tiesiogiai grasina spaudos laisvei ir Konstitucijos vertybėms“. Laikraščio savininkas paprašė daugiau objektyvumo ir neutralumo, nušviečiant įvykius ir to pakako, kad visa redakcija sukiltų. Negana to, atsistatydinęs vyriausiasis redaktorius ragina skaitytojus atsisakyti šio laikraščio prenumeratos, o tai reiškia, kad jis griauna savo paties kurtą leidinį.

Šie dempartijos propagandistai net nepasižymi racionalumu, nes iš esmės elgiasi kvailai. Jei jų tikslas yra išrinkti Kamalą Harris, tai šitoks jų demaršas yra kvailystė. Nes dabar apie tai plačiai diskutuojama žiniasklaidoje, formuojasi nuomonė, kad „Washington Post“ yra šališkas ir nepatikimas laikraštis, taigi, jie pasiekia priešingą tikslą. Vis daugiau žmonių pamato, kad jie buvo apgaudinėjami. Beje, panašūs dalykai dedasi ir didžiausiame demokratų valdomos Kalifornijos valstijos laikraštyje „Los Angeles Times“. Ten vyriausioji redaktorė taip pat pasitraukė, nes laikraščio savininkas, vietinis Kalifornijos oligarchas, nenori oficialiai paremti Kamalos Harris. Atsistatydinusi redakcijos vadovė M. Garza kritikavo šį sprendimą kaip veidmainišką, teigdama, kad dėl jo laikraštis, daugelį metų priešinęsis D.Trumpui, pasirodė, kaip „seksistiškas ir rasistiškas“. Taigi, ten vyksta ta pati drama.

Beje, įdomu tai, kad šiems žurnalistais save vadinantiems propagandistams K. Harris palaikymas prieš D. Trumpą yra svarbesnis dalykas už jų profesionalumą, žurnalistinį nešališkumą ir asmeninę karjerą, t. y. tai žmonės, kurie ne profesionaliai dirba savo žurnalistinį darbą, o vykdo tam tikrą misiją iš idėjos, yra ideologai, kuriems svarbiausias dalykas yra jų pripažįstamų idėjų propagavimas. Ir jie protestuodami išeina iš darbo, jei jų misijos vykdymui atsiranda kliūčių.

Prieš 150 metų įsteigtas laikraštis „Washington Post“ didžiąją savo gyvavimo dalį nepalaikė vieno ar kito kandidato prezidento rinkimuose. Pirmą kartą jie tai padarė 1976 m. rinkimuose, kuriuose palaikė demokratų kandidatą. Ir nuo to laiko nuosekliai palaikė demokratus. Tai demokratų laikraštis. O dabar jie kaltina savo savininką, taip pat seną dempartijos rėmėją ir finansinį donorą, kad tas nebenori remti dempartijos kandidatų. Išėjęs iš darbo vyriausiasis redaktorius pasakoja žiniasklaidai, kad D. Bezosas yra apgailėtinas, kadangi išsigando Trumpo, nes jei į valdžią ateis Trumpas, jis gali pakenkti Bezoso verslui.

O paradoksas yra tas, kad būtent demokratų politikų pastangomis buvo sukurta tokia valstybės sistema, kurioje visos didžiosios įmonės yra vienaip ar kitaip priklausomos nuo vyriausybės. Būtent demokratai nustatė plačiausius verslo reguliavimus. Tai buvo grindžiama prielaida, kad demokratai niekada nepraras valdžios. Ir dabar aiškėja, kad valdžioje gali atsirasti ne demokratas, o respublikonas. Ir jie išsigando, kad dabar vyriausybė, turinti didžiulę įtaką ir svertus verslui, šią įtaką ir spaudimą panaudos jau ne demokratų, o respublikonų tikslams. Todėl taip labai svarbu į valdžią neįleisti „fašistų“.

Veidaknygė