2025-05-11, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 162

VLKK pirmininkė V. Meiliūnaitė: visuomenei vis dar stinga suvokimo, kad ne kažkoks kalbininkas, o kiekvienas iš mūsų kuriame kalbą

Redakcija
-
2
VLKK pirmininkė V. Meiliūnaitė: visuomenei vis dar stinga suvokimo, kad ne kažkoks kalbininkas, o kiekvienas iš mūsų kuriame kalbą

Šį pavasarį Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) paskelbė, jog lietuvių kalbos prestižo didinimui per ateinančius penkerius metus ketinama skirti 1,3 mln. eurų. Tai numatyta komisijos parengtoje ir patvirtintoje Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programoje 2025–2030 metams.

VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė aiškina, kad 2020–2021 m. atliktas Lietuvos gyventojų kalbinių nuostatų ir kalbinio elgesio tyrimas atskleidė, jog žmonių, vertinančių lietuvių kalbą kaip įprasčiausią ir reikalingiausią, skaičiai per dešimtmetį sumažėjo.

Lietuvių kalba šiandien ne tik anglų, bet ir rusų kalbos apsuptyje

Violeta Meiliūnaitė

„Paaiškėjo, kad nors gyventojai, tarp jų ir jauni žmonės, emociškai savęs visai nesieja su anglų kalba ir laiko lietuvių kalbą viena gražiausių, vis dėlto anglų kalbos vartojimo utilitarinė nuostata stiprėja. Anglų kalba, ypač jaunesniosios kartos atstovams, daug kur tampa darbo, o neretai ir kasdienio bendravimo kalba. Jie teigia, kad neranda įdomaus turinio lietuviškai, todėl dažniau angliškai skaito, žiūri filmus, žaidžia žaidimus. Kaip pastebi universitetų dėstytojai, studentams vis sunkiau mokslo darbuose mintis dėstyti lietuviškai, nes daugiausia remiamasi angliška literatūra. Mokytojai kalba apie akivaizdžiai siaurėjantį mokinių žodyną ir kaip to priežastį įvardija mus visus įtraukusias technologijas. Mokiniai prisipažįsta, kad gimtosios kalbos pamokos jiems vienos neįdomiausių, o minėto tyrimo autoriai nustatė, jog net gimtakalbiai lietuvių kalbą vertina kaip sunkią, sunkesnę nei anglų kalba, ir dėl to keliančią problemų mokykloje“, – apie lietuvių kalbos aktualumo mažėjimą pasakoja V. Meiliūnaitė.

Ji pastebi, kad dėl pastaruosius kelerius metus vykstančių geopolitinių procesų lietuvių kalba šiandien yra ne tik anglų, bet ir rusų kalbos apsuptyje.

Lietuvių kalba sparčiausiai stumiama iš mokslo ir studijų, darbo santykių, sporto bei viešosios informacijos sričių.

Pasak VLKK pirmininkės, lietuvių kalba sparčiausiai stumiama iš mokslo ir studijų, darbo santykių, sporto bei viešosios informacijos sričių. „Priežastis aiški – siekiama tarptautiškumo. Ypač mokslo ir technologijų srityje. Dėl to vis mažiau kuriama ir diegiama lietuviškų terminų. Ilgainiui dėl šio stygiaus negalės būti tęsiamas visavertis mokslo tiriamasis ir taikomasis darbas lietuvių kalba“, – sako V. Meiliūnaitė.

Kita vertus, pasak V. Meiliūnaitės, muzikoje, grožinėje literatūroje pastebimas tam tikras atgimimas. „Kūrėjai grįžta prie gimtosios lietuvių kalbos, kai kurie jų dažniau pasitelkia ir savo krašto tarmes. Tai lemia daugybė priežasčių, ypač muzikos pasaulyje. Viena pagrindinių – taip lengviau būti unikaliam, įgyti pranašumo didelėje muzikos industrijoje ir skleisti paveikesnius kūrinius“, – teigia VLKK pirmininkė.

Padidėjęs kalbos prestižas – ilgalaikis ir sunkiai apčiuopiamas procesas

VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė sutinka, jog sustiprėjusį lietuvių kalbos prestižą užčiuopti nėra lengva, nes tai ilgalaikis procesas, o rezultatų kartais tenka laukti dešimtmečiais.

Visgi galima bus įžvelgti tam tikras tendencijas. „Jei lietuvių kalba sugrįš į užleistas vietas, vis dažniau skambės mūsų gatvėse, mokiniai domėsis lietuvių kalba ir tarpusavyje kalbės lietuviškai, o ne angliškai, bus sukurta daugiau lietuviškų kūrinių ir jie bus mėgstami, vertinami žmonių – tai bus geri rezultatai. Suprantama, priemonių efektyvumą vertinsime pagal kiekybinius ir kokybinius kriterijus – kiek tyrimų atlikta, leidinių išleista, viešų paskaitų, diskusijų ar laidų surengta, kiek lankytojų sulaukta, kaip programos priemonių vykdytojai ir tikslinė auditorija vertina sukurtus produktus, ar jie bus naudingi, pritaikomi jų darbe ir panašiai“, – teigia V. Meiliūnaitė.

Ji pabrėžia, jog mūsų kalbos prestižą kelti reikėtų per teigiamas kalbines patirtis ir patrauklų bei vertingą turinį, parodant, kad lietuviškai galima kurti, plėsti lietuvių kalbos vartoseną prekių ženkluose, įmonių pavadinimuose, reklamos tekstuose, literatūroje, muzikoje ir kitur.

Pagrindinės priemonės, kuriomis numatyta stiprinti lietuvių kalbos prestižą, – įvairių leidinių leidyba, parama lietuvių kalbos savitumą ir turtingumą atskleidžiantiems literatūros kūriniams, edukacinių priemonių, viktorinų, konkursų, Lietuvių kalbos dienų renginių organizavimas Lietuvoje ir visame pasaulyje, radijo, televizijos laidų bei tinklalaidžių apie kalbą kūrimas. Siekiant išsiaiškinti, kurios sritys reikalauja daugiausia dėmesio, bus remiami kalbos, kultūros ir tapatybės tyrimai, konferencijos, seminarai, diskusijos. Didelis dėmesys bus skiriamas ir pasaulio lietuviams, kuriems numatytos priemonės, padedančios ne tik išmokti lietuvių kalbą, bet ir išlaikyti su ja teigiamą santykį.

„Per penkerius metus numatyta daug priemonių, kuriomis bus siekiama visuomenei suteikti daugiau žinių apie lietuvių kalbą, skatinti įvairių sričių specialistų dialogą kalbos temomis. Neužtenka žinoti, kad „mūsų kalba yra sena ir graži“. Lingvistinis švietimas būtinas, kad galėtume didžiuotis kalba, suprasti kalbos procesus, lavinti kalbos jausmą. Tokio švietimo vis dar trūksta. Pavyzdžiui, visuomenei vis dar stinga suvokimo, kad ne kažkoks kalbininkas, o kiekvienas iš mūsų kuriame kalbą, kad kalba įvairi regioniniu, socialiniu ar profesiniu požiūriu“, – sako VLKK pirmininkė.

Svarbu, kad jauni žmonės gebėtų pasirinkti situacijai tinkamą kalbą

Viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta nuomonių, jog būtent jauni žmonės skurdina mūsų kalbą, pasiduodami kitų kalbų, ypač anglų, įtakai, vartodami svetimybes, barbarizmus. VLKK pirmininkės nuomonė apie jaunų žmonių kalbą – nuosaikesnė.

„Jauni žmonės eksperimentuoja su savo kalba. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro mokslo darbuotoja dr. Ramunė Čičirkaitė yra tyrusi Vilniaus paauglių kalbą. Mokslininkė padariusi išvadą, kad jaunimas puikiai sugeba perjungti savo kalbos registrus – vienaip jie kalba su mokytojais ar tėvais, kitaip – su bendraamžiais. Kalba jiems yra socialinės tapatybės raiškos, savito stiliaus kūrimo ir priklausymo savų grupei priemonė. Svarbu, kad jie neužstrigtų ties ta iškraipyta, kitų kalbų elementais atmiešta kalbos atmaina, o mokėtų pasirinkti situacijai tinkamą“, – teigia V. Meiliūnaitė.

Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programoje numatytos priemonės, įtrauksiančios ir jaunus žmones: renginiai, konkursai, viktorinos. Atskiras dėmesys bus skiriamas skaitmeniniams įrankiams, literatūros kūriniams, kurie įkvėptų šalies jaunimą domėtis lietuvių kalbos tematika.

V. Meiliūnaitė pabrėžia, jog jaunus žmones sudominti lietuvių kalba pavyks tik tuomet, kai rezultatų bus siekiama bendrai, o ne permetant atsakomybes vien konkrečioms institucijoms, nors, žinoma, švietimo įstaigų vaidmuo šiame procese yra labai svarbus.

„Tik norisi pabrėžti, kad patys mokytojai, ir ne vien lituanistai, turėtų mėgti lietuvių kalbą ir dėl jos pasistengti. Tik motyvuotas mokytojas gali uždegti kibirkštėlę kitų akyse. Dažniausiai už kiekvieno sėkmingo lituanisto stovi talentingas ir atsidavęs jo mokytojas. Reikia ieškoti įdomių netradicinių raiškos priemonių ir būdų, kaip sudominti mokinius ir perteikti žinias. Mokyklos vaidmuo yra milžiniškas“, – sako V. Meiliūnaitė.

Bėgimas nuo vilko ant meškos ir atgal

Redakcija
-
4
Bėgimas nuo vilko ant meškos ir atgal
Nuotr. iš Neįtikėtini faktai FB

Rasa Čepaitienė

Švytuoklė švytavo

per seimą važiavo,

už vilos užkliuvo

senelis išgriuvo…

Šiandien norisi kurti ketureilius . O jei rimtai, tai nieko naujo. Lietuvos politinė sistema tėra bėgimas nuo vilko ant meškos ir atgal, su kokių karts nuo karto pasitaikančių pakeleivingų kiškių ar barsukų įsipainiojimu į darniai dardančio vežimo ratus, kol jų tie dičkiai nesuėda, neišspjauna arba anie patys, pamatę, kur papuolė, nepabėga. Dar tai primena iš kriminalinių filmų žinomą „gerojo“ ir „blogojo“ policininko tardymo taktiką, kai „blogasis“ visaip žemina, gąsdina ir muša tardomąjį, o „gerasis“ elgiasi su juo žmoniškai ir pagarbiai, kas jį galop priverčia greičiau prisipažinti net dėl to, ko nepadaręs. Akivaizdu, kad pastaruosius ketverius metus turėjome „blogąjį“, kuris nesiceremonijo su jokiom priemonėm, todėl pirmasis rinkimų turas ir nustebino, ir nuvylė – negi rinkėjų tokia trumpa atmintis? Ar jie, kaip ta nusikaltėlio prievartauta ir žeminta moteris-įkaitė, ją išvadavus, įsimyli jį ir lanko kalėjime…? Tai vadinama Stokholmo sindromu.

Tačiau antrajame įvyko nekart matytas efektas, kai trumpam atsikvošėjama ir tada jau strategiškai balsuojama už bet ką, kad tik ne konservatorius…

Rasa Čepaitienė

Kodėl taip yra? Kodėl protesto balsus susiurbia vieni ar kiti avantiūristai ir demagogai, greitai ištaškantys gautą pasitikėjimą arba net atvirai išduodantys savo priešrinkiminius pažadus? O tikrieji protestuotojai, režimo uiti ir persekioti, ir savo darbais įrodę, ko yra verti, ir tikroji alternatyva švytuoklei ne tik negauna balsų, bet ir visaip sofos ekspertų po to išdidžiai mokinama kaip elgtis ir atsainiai pajuokiama?

Panašu, kad vis dar turime reiškinį, susiformavusį jau labai seniai, nepriklausomybės ištakose, t. y. politinio lauko pasiskirstymą į „landsbergininkus“ ir „brazauskininkus“, kurių vieni esą atstovavo lietuvybę, krikščionišką tikėjimą, Sibiro kančias ir laisvės siekį, o kiti – ūkišką požiūrį, „žingsnį po žingsnio“ ir „darbą Lietuvai nežiūrint to, kas mus iš ten, aukščiau, valdo“. Ir panašu, kad abi šios, kažkada vertybiškai neva nesutaikomos linijos, laikui bėgant supanašėjo ir prarado esminius skirtumus, nes abi persismelkė neoliberaliu pragmatizmu ir eurointegracijos paskatintu partokratiniu parazitizmu, t. y. eurobabkių įsisavinimu mainais į aklą paklusnumą naujam „Centrui“. Tik konservatoriams pavyko ilgiau išlaikyti kruopščiai kurtą mitą apie „Landsbergį, sugriovusį Sovietų Sąjungą“ ir juos pačius, „kaip vienintelį skydą ir priebėgą nuo Rusijos grėsmės“ (tą skydą, o tiksliau skėtį, paskutinėse reklamose vis dar mėgino kelti ir partijos CEO Šimonytė). Ir šį mitą, kaip kortų namelį, ėmė ir išardė viens po kito pasipylę pedofilo dengimo, Anūko vilos, Navickienės mafijos ir kiti skandalai, nuplėšę nuo rinkėjų akių rožinę iliuziją, kad šitie tai jau tikri ir vieninteliai patriotai, lyg kokie Termopilų spartiečiai, kovojantys su šliaužiančiomis vatnikų ir kremlinų ordomis.

Tuo tarpu socdemai, Brazauskui mirus, jau nebeturėjo ambicijų įgyvendinti socialdemokratinę dienotvarkę ar kurti kažkokį pseudo mitą apie save, pasitenkindami feodalinės sistemos atkūrimu jiems prieinamose apygardose, paverstose tėvonijomis, kur nieks nedrįsta nė cyptelt. O ką, visi taip daro!

Kitaip tariant, lietuviška tvarka seniai reiškia „meduolio ir bizūno“ principo taikymą. „Meduolis“, t. y. šilti postai, geros algos, premijos, ordinukai ir karjeros perspektyvos atsiveria tik saviems – partiniams, giminėms ir meilužiams/ėms, – nežiūrint jų realių kompetencijų ir gebėjimų šias pozicijas užimti. Pavyzdžiui, vienas TS-LKD kandidatas, beje, laimėjęs vienmandatę Vilniuje, kažkada įsiminė tuo, kad studijuodamas VU Istorijos fakultete tik per plauką apsigynė bakalauro darbą, nes komisija tada ilgai ir sunkiai sprendė klausimą, ar jam parašyti minimalų teigiamą pažymį ir taip atsikratyti, ar pasielgti pagal sąžinę ir nepraleisti. Atsikratė… dabar mums visiems ant galvos.

O „bizūnas“, t. y. darbo netekimas, užpjudymas ir užujimas kišeninės teisėsaugos ir žiniasklaidos pagalba iki savižudybės arba emigracijos gresia bet kam, kas tik mėgintų šiai tvarkai pasipriešinti. Todėl rinkėjai, jau nekart skaudžiai mokyti, šįkart, kaip ir kaskart, pasirinko „mažesnę blogybę“, o ne nepažįstamą neaišku ką, kas gali atnešti nestabilumą ir nesaugumą jų asmeniniam, kad ir mažyčiam, gerbūviui. Nes postsovietinė transformacija daug kam buvo pernelyg sunki ir skausminga, ir išugdė tokias išgyvenimo strategijas, kuriose nelieka vietos visokiems ten ideologiniams lia lia ir gražiems žodžiams, kuriais nieks paprasčiausiai nebetiki, tik, kaip kokiu brežnevmečiu, privalomai imituoja palaikymą. Pagal poreikį.

Nieko asmeniško, tik pragmatizmas. Ir tokioje sistemoje labiausiai nekenčiami kokie nors idealistai, svaigstantys apie teisingumą, tiesą ar kokias nors idėjas. Būti „idėjiniam“ čia paprasčiausiai reiškia būti durnium – pažvelkite dabar kad ir į „Laisvės“ partiją.

Tiesa, nenurašykime taip visiškai tautiečių moralės. Jiems juk labai patinka skriaudžiamieji – tokiems jie mielai parodys empatiją. Tad kuo labiau sistema ką nors iš savo tarpo persekioja ar, kaip dabar madinga sakyti, cancellina, tuo daugiau šansų jis, ar ji, turi triumfališkai grįžti atgal, į šiltą tos pačios sistemos glėbį, tuo pačiu sėkmingai nugarinant verdantį protesto puodą.

Prognozuočiau, kad naujoji valdžia, kad ir kas iš vadinamosios centro kairės (cha!) sudarys valdančiąją koaliciją, ketverius metus išties bus „gerasis“ policininkas. Baigsis jau įprastiniais tapę pjudymai, prasivardžiavimai ir įtarinėjimų „liaudies priešais“ paranoja. Vagiama ir saviškius kaišiojama į šiltas vietas irgi bus subtiliau, nebe taip demonstratyviai ir įžūliai, ypač, kai yra iš ko pasimokyti kaip to nedaryti. Bet iš esmės mažai kas keisis. Ekonomistai, pabūrę iš statistikos skaičių, sako, kad artėja krizė, o konservatorių prisiskolintus milijardus reikės kažkaip grąžinti, tad gali tekti greitai susiveržti diržus. Vardan tos, kaip saka.

Veidaknygė

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai aštuoniasdešimtoji (spalio 30) diena

Redakcija
-
0
Karas Ukrainoje. Devyni šimtai aštuoniasdešimtoji (spalio 30) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Šią naktį agresorius Ukrainos teritoriją atakavo 62-iem dronais Shahed. Ukrainiečiams pavyko numušti 33 dronus, 25 dronai nukrypo nuo kurso. Kyive dronai ar jų nuolaužos pataikė į gyvenamą rajoną, bent 10 civilių sužeista. Reikia priminti, kad sostinė visuomet buvo labai rimtos oro gynybos bastionas, kur ir Kinzhalai nepramuskdavo. Tai, kad dronai atakuoja sostinę ir joje fiksuojami pataikymai (ar nuolaužų kritimas) rodo, kad sostinės prieigose atsiveria oro gynybos spragos.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursk kryptis. Ukrainiečių dronai smūgiavo Zheleznogorsk (Kursk sr.), sprogimai fiksuoti geležinkelio stotyje. Ši gyvenvietė yra tarpinė stotelė geležinkelio kelyje Oriol – Lgov – Korenevo, t. y. šia transporto arterija keliauja rusų karinė technika, šaudmenys ir pajėgos į kontaktinę liniją Kursk kryptyje. Esminių pakitimų kontaktinėje linijoje nėra.

Kharkiv kryptis. Lokalūs mūšiai Vovchansk ir Lyptsi sektoriuose. Agresorius aviacija toliau atakuoja kelius vakariniame Lyptsi flange, vedančius į Kharkiv. Tokie smūgiai šiame rajone fiksuoti ir anksčiau.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Mūšiai visoje kontaktinėje linijoje, pakitimų nefiksuota.

Lyman. Rusams nepavyksta ukrainiečių išstumti Terny – Yampolivka ruože ir išplėsti savo pozicijas rytiniame Zherebec upės krante. Mūšiai tęsiasi.

Syversk. Mūšių intensyvumas ėmė augti, tačiau ukrainiečiai ir toliau išlaiko pozicijas.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Pakitimų nefiksuota, tęsiasi mūšiai. Rusai toliau atakuoja Chasiv Yar – Kostyantinivka keliu ir bando pasistūmėti link Stupochki. Taip pat jie koncentruoja pastangas nuo Niu Jork atakuodami link Leonidivka, t. y. bando apeiti Toretks iš vakarų.

Pokrovsk – Vuhledar.

  • Šiaurinis flangas. Rusai stumiasi nuo Selydove į vakarus, o tiksliau užiminėja čia esančią no man land, labai aktyviai veikia jų aviacija. Sunku pasakyti, kiek ilgai ukrainiečiams pavyks laikyti pozicijas rytinėje kelio Selydove – Dachenske pusėje (bendra kryptymi link Dachenske – Lysivka ruožo) – čia dominuoja lygumos, gyvenviečių nėra. Tuo tarpu agresorius toliau spaudžia Vyshneve ir bando palei geležinkelį stumtis vakarine kelio Selydove – Dachenske puse. Čia vietovė dėkingesnė gynybai (vandens kliūtys, nedidelės gyvenvietės ir aukštumos) ukrainiečiai išlaikė pozicijas. Neatmestina, kad jei rusai prasiverš rytinėje kelio pusėje, tuomet žemumoje esančios ukrainiečių pozicijos vakarinėje kelio pusė gali neatsilaikyti. Galima konstatuoti, kad agresorius skuba suformuoti sąlygas Pokrovsk šturmui.
  • Centras. Mūšiai Kurahivka prieigose, situacija nėra aiški. Taip pat rusai atakuoja ukrainiečių užnugaryje esančią Ilinka ir taip bando atkirsti ukrainiečių Kurahivka grupuotę bei sudaryti palankesnes sąlygas Kurahove šturmui.
  • Pietinis flangas. Rusai beveik užėmė šiauriau nuo Shahtarske esančią Yasna Poliana, stumiasi ir Novoukrainka bei Bohoiavlenka, tokiu būdu artėja prie tikėtino ukrainiečių gynybos rajono Rozlyv – Zelenivka – Uspenivka – Trudove – Maksimivka. Beje, agresoiaus karo propagandistai šį operacijų ruožą įvardijo kaip „Konstyantinopyl“, tarsi įvardindami koks šios operacijos galutinis tikslas. Ši gyvenvietė yra kelyje Kurahove – Zaporozhia, apie rusų VEV esame rašę čia https://www.facebook.com/share/JfCCHepxUUhZ5h96/

Zaporizhia ir Pietų kryptyse be pakitimų.

Alfa taškas. Į Seimą pateko nemažai naujokų: su kokiais lūkesčiais jie pradės parlamentaro karjerą?

Redakcija
-
0
Alfa taškas. Į Seimą pateko nemažai naujokų: su kokiais lūkesčiais jie pradės parlamentaro karjerą?

Būsimajame Seime lapkričio viduryje darbus pradės per 60 parlamento naujokų. Vieni tokių – kartu su Lietuvos socialdemokratų partija patekusi Inga Ruginienė ir vienmandatėje prieš Radvilę Morkūnaitę-Mikulėnienę laimėjęs Vytautas Sinica.

Eksparlamentaras Henrikas Žukauskas: Verčiau būčiau balsavęs už Čaką Norisą

Redakcija
-
9
Eksparlamentaras Henrikas Žukauskas: Verčiau būčiau balsavęs už Čaką Norisą

Danutė Šepetytė

Nors galutiniai rinkimų rezultatai paaiškės tik kitą savaitę, tačiau daugiausia rinkėjų balsų susišlavusios partijos jau paskubėjo prisiekti savo ištikimybę vakarietiškai krypčiai. Net Remigijus Žemaitaitis greitakalbe nuolankiai patvirtino esąs tokios pat orientacijos.

Ar tai reiškia, kad Lietuvai vėl gresia vadinamoji „vertybinė“ politika, dėl kurios vėl bus aukojami nacionaliniai interesai? Eksparlamentarų klubo prezidento, architekto Henriko ŽUKAUSKO nuomone, niekas nesikeis, nes bene svarbiausias stimulas Tautos atstovybės rinkimuose koks buvo, toks ir liko – valdžios geidulys.

Vadovaujantis lietuviška praktika išeitų, kad vakarietiška kryptis – tai gaujos migrantų, tai daugybinės lytys, pinigų taškymas tvarumo programoms, Stambulo konvencijos aptarnavimui ir pan.? Na, o abejojantys viso to verte yra rytietiškos pakraipos, arba dar geriau – Kremliaus atstovai mūsų žemėje?

Kas yra Rytai? Rytai yra ne tik Rusija ir Baltarusija, bet ir Kinija, ir Japonija, bet tai tolimi kraštai. Tolima ir Amerika, kurią mes turime galvoje sakydami „vakarai“, tad geografiniu požiūriu skirstyti ideologijas yra gana kvaila, juo labiau, kad Lietuva yra Pietų ir Šiaurės, Rytų ir Vakarų kryžkelėje. Iš tikrųjų mes, pasirinkę briuselinę kryptį, turėtume sakyti besiorientuojantys į Pietvakarius. Dar galėtume sakyti, kad judame Šiaurės link, nes, sakysime, trokštame tokios gerovės, kuria pasižymi Švedija, Suomija ar Norvegija.

Deja, dabartiniu metu turime vieną didelę partiją, analogišką buvusiai vienintelei neklystančiai partijai, Tėvynės sąjungą, kurios skleidžiama propaganda yra kaip ir buvusių komunistų, tik atvirkštinė, nes tada Vakarai buvo blogai, o dabar Rytai – blogai. Dabar mes turime partiją, kuri sako: arba galvoji ir kalbi kaip mes, arba esi orientuotas į Rytus. Arba tu palaikai šios partijos liniją, arba tu lieki už brūkšnio.

O ką daryti tiems, kurių orientacijos yra kitokios, sakysim, netradicinės? Kaip matote, geografija gana stipriai įsiskverbė į politikų sąmones, ir tai yra kvaila. Mes buvome, esame ir liksime kryžkelėje. Mes bandėme būti tiltais tarp skirtingų politinių pasaulių, tik, deja, tuos tiltus savo rankomis griauname ir dar neaišku, kiek reikės laiko ir pastangų juos atstatyti.

Prezidento Rolando Pakso nuomone, beveik visos parlamentinės partijos šiandien yra konjunktūrinės, kaip medūzos, ieškančios kuo šiltesnės vietos. Tačiau kodėl rinkimuose nuskambėjusi labai graži, sakykime, svajonė „Už Lietuvą, amžinai lietuvišką“, liko už brūkšnio?

Kad tai suprastume, turėtume grįžti 30 metų atgal, Romualdo Ozolo valstybės koncepcijos link. Ji buvo paprasta: Lietuva – tautiška valstybė. Buvo ir kita – vakarietiškos demokratiškos (tuo metu dar nesakyta „globalios“), einančios į Vakarus (į laukus gi neisi) Lietuvos koncepcija. Ji ir laimėjo, stumtelėjus Ozolą su jo tautinėmis, nacionalistinėmis idėjomis į šalį.

Todėl galima sakyti, tuos tris dešimtmečius turime tą pačią sugalvotą demokratiją, kuri pamažu perauga į totalitarinę sanklodą, daugiamandatę sąrašinę (ne Sorošinę) rinkimų sistemą ir vadinamės labai išvystytos demokratijos šalimi, kuri savo demokratijos vaisius dalina net kitoms šalims, – prašom, kiek tik reikia. O patys praktiškai kapstomės po tą patį mėšlą kas ketveri metai ir nieko kitaip nesugalvojam.

Tai kapstysimės vis gilyn?

Natūralu. Negi manote, kad naujai susiformavę vienokios ar kitokios koalicijos galiūnai kažką darys naujo? Klystate. Jie žino ir supranta, ko eina, ką darys ir kiek spės pasidaryti per ketverius metus. O paskui ateis kiti ir taip toliau. Esame nedidelė šalis, gyventojų irgi negausu, todėl padaryti gerą gyvenimą visiems piliečiams nėra labai sudėtingas uždavinys. Reikia tik noro ir pasiryžimo tą uždavinį įveikti. Čia ir aukotis nereikia. Reikia tik kruopelytės meilės ir atsidavimo ne sau, bet Lietuvai.

Logiškai mąstant reikėtų sustoti, brėžti brūkšnį, grįžti atgal arba eiti visai kitu keliu.

Užtat ir sakau: prieš metus dar turėjau kažkokios iliuzijos, vilties, kad, girdi, tos opozicinės partijos nepasiduos „kioskininkų“ interesams, o kaip 1918 metais susitars, priims vieningą sprendimą dėl Lietuvos, lietuvių tautos, kad ji nedingtų globalizacijos procese, tačiau pasitvirtino, kad ir mažiausia partijėlė, turinti du ar tris tikruosius narius (nesvarbu, kad registre, tarkim, du tūkstančiai), karštai nori įrodyti esanti labai svarbi.

Jeigu tu nieko nejauti Lietuvai, jeigu neakcentuoji Valstybės kaip nacijos ir tautos išlikimo garanto, tai tu iš viso neturi pagrindų. Na, pasakykite, koks yra Sauliaus Skvernelio partijos pamatas, ant ko ji pastatyta ? Ant deklaruojamos demokratijos? Demokratija – labai plati sąvoka. Galiu atsakyti – partija ar panašios kitos partijos yra sukurtos dėl labai didelio noro būti valdžioje. Ir tas matyti.

Turbūt šitą metą tiksliausia būtų laikyti atsisveikinimu su iliuzijomis?

Prancūzai turi tokį posakį deja vu. Taip, tai jau buvo, tai jau matyta. Ir tuo įsitikini, kai pasklaidai partijų programas: nieko nauja ir negalėjo būti.

Jei matėt rinkimų nakties transliacijas per televizorių, turėjot pastebėti, kaip keičiasi partiečių akys, skaičiuojant balsus: jau dvylika, jau septyniolika procentų… Matėt, kaip jos dega. Ir atvirkščiai, kaip blėsta šypsenos nesulaukus palaikymo ar neišsipildžius lūkesčiams. Mūsų iliuzijos pasibaigs lygiai po antro rinkimų turo. Ir prancūzai, deja, liks teisūs – tai jau buvo.

Tūkstantąjį kartą paaiškės: valstybė – dėl valdžios?

Konstitucijoje yra aiškiai parašyta, kad išrinktieji atstovai ateina tarnauti mums, Tautai, tačiau jie ateina sakydami: va, mes jau imsim, mes paimsim…

Kaip rodo gyvenimas ir netolima praeitis, faktiškai tai yra tarnystė sau, savo gaujai, klanams. Kartais, matydamas tokius veidelius, kurių nė vienas nesukelia pasitikėjimo, sakau sau, verčiau būčiau balsavęs už Čaką Norisą…

Trumpai tariant, mes esame pasirinkę tokią valstybės sąrangą, kuri tarnauja valdžiai, todėl šiandien niekas iš valdančiųjų nenori girdėti apie tautiškumą, nacionalizmą, tyčia ar netyčia nematydami skirtumo su neonaciais ir nacionalsocialistais. Vienintelė partija, kuri nuosekli lietuviškumo atžvilgiu yra Nacionalinis susivienijimas.

Jokia kita partija savo programose tautiškumo kaip siekiamybės neminėjo, išskyrus aptakias frazes apie saugotiną ir puoselėtiną lietuvių kalbą. Tos frazės joms visiškai nieko nereiškia ir nieko neįpareigoja; matysite, sudarinėjant vyriausybės programą, joje neliks net šių frazių.

Jie vėl svarstys kosmines temas ir priiminės įstatymus, kurie rinkėjų daugumai nėra svarbūs. Pavyzdžiui, gaiš brangų laiką diskutuodami kaip įteisinti vienalyčių partnerystę, kai tam pakaktų civilinio kodekso tvarka įrašyti kelis papildomus straipsnius. Ar mažumos klausimai yra svarbiausi, jei žmogus vaistų negali nusipirkti, negali pasiųsti laiško, nes štai dingo pašto skyriai, dingo bankomatai, greitai dings galimybė turėti grynųjų pinigų? Suges kompiuteriai ir viskas, čiulpsime pirštus?

Mūsų renkamieji prieš rinkimus vardija problemas, bet pripažįsta negalintys periferijoje organizuoti normalaus autobusų eismo, nes esą tam nėra pinigų, bet tai juk išrinktųjų reikalas padaryt, kad tie pinigai būtų. Kad tie autobusai važinėtų, kad žmogus galėtų pasiekti daktarą, pagaliau artimo kapą Mirusiųjų dieną. Aišku, partijoms pasisekė, kad mes – avinų tauta, kiurksom, tylim, o kokie lenkai su prancūzais greit – lazdas į rankas ir varytų į demonstracijas, nelaukdami valdžios leidimo mitinguoti.

O gal rinkėjams, kaip ir seimūnams, gyvybiškai svarbu, kad, tarkim, komunistų partija būtų pripažinta nusikalstama organizacija?

Partiją galima skelbti nusikalstama grupuote, galima neskelbti, – koks skirtumas, kai jos nėra. Lygiai taip pat sėkmingai gali paskelbti totorių–mongolų ordą teroristine valstybe, nes ji plėšė ir terorizavo visas šalis aplinkui. Parašai tokią rezoliuciją, priimi ir sėdi ramus. Sutinku su tais, kurie sako, kad čia daugiau rinkiminis triukas buvo padarytas, kad dar sykį pademonstruotų žmonėms savo vertybiškumą. Suprask, mes atsižegnojam ir taip toliau.

Kaip tu gali atsižegnoti? Visi dabar valdžioje esantys, išskyrus keturiasdešimtmečius ir jaunesnius, kurie dabar formuoja visą tą „demokratiją“, yra pagimdyti anų laikų. Diduma baigėm mokslus ne kažkur kosmose ar Afrikoje, bet tarybiniuose universitetuose.

Man tas, pavyzdžiui, netrukdo, nes aš turiu galimybę prisiminti asmenis, kurie, sakysim, formavo komunistinę, arba mokslinio komunizmo pasaulėžiūrą, galiu pasigirti, kad mokslinį ateizmą dėstė profesorius Jonas Aničas, vienas iš Lietuvos ateizmo tėvų; jo pastangomis šv. Kazimiero bažnyčioje buvo įkurdintas Ateizmo muziejus. Mokslinį komunizmą man dėstė Mykolas Burokevičius ir jo bendražygė Stanislava Juonienė, kuri dabar sėdi Baltarusijoj, – pabėgo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Nežinau, ar jie bent suprato, ką dėstė. Aš tikrai nesupratau, bet tai juk netrukdo juos traktuoti kaip istorijos detales. Nesiruošiu tai revizuoti ar kažkaip paneigti, kaip to šiandien reikalautų jūsų minėtas įstatymas, kažkokios komisijos ar ministras Kairys.

Suprantu, galima smerkti Tarybų Sąjungos komunistų partiją, bet kaip smerkti mūsų partiją, jei net Sąjūdyje beveik visi komunistai buvo. Ir R. Ozolas buvo komunistas, bet tai visiškai nereiškia, kad jis buvo nusikaltėlis. Speciali Seimo komisija pripažino konservatorių partiją turint teroristinės organizacijos požymių, bet tai anaiptol nereiškia, kad visi konservatorių partijoje buvo tokie.

Labai įdomu, kaip bus vykdomas šis įstatymas, įsigaliosiantis kitų metų liepą? Mano manymu, turėtų būti pateiktas galutinis sąrašas komunistų, kurių iki 1990 metų buvo apie 139 tūkstančius, su grafomis „kenksmingas“ ir „nekenksmingas“ ir kiekvienas įvertintas pagal nuopelnus, kad būtų aišku, su kuriuo gali bendrauti, o su kuriuo negali. Bet juk taip nebus!..

Tai tik dūmų uždanga, kaip ir desovietizacijos banga?

Tai dar viena valdančiųjų patriotizmo imitacija, ir gana paveiki, ypač karo Ukrainoje kontekste. Apskritai, jeigu 2022 metais Rusija nebūtų užpuolusi Ukrainos, konservatoriams šie rinkimai būtų buvę labai prasti. Bet jie sumaniai pasinaudojo šia korta. Niekas taip neveikia žmogaus sąmonės, kaip grėsmė jam, jo šeimai ar artimiesiems.

Ta menama grėsme galima puikiai manipuliuoti, sakant: ramiai, nieko čia rimto, viskas tvarkoje, na, sunku besiginančiai tautai, bet tai laikina, pergalė bus. Ir kas dieną pradedant ar baigiant žinių laidas per valdomas medijas kalti galvon, kad jau viskas, jie ateina, na, gal greitai ateis, ar nusipirkot kruopų, druskos…

Ką tokiu atveju galvoja žmogus? Jis galvoja, kad tie, kurie klijuoja lipdukus ant pastatų su priedangų žymėjimu, gali jį apsaugoti, ir jie yra konservatoriai. Tik jie vieni. Ginkluojamės, sako jų ministrai, darome priedangas, o jūs aukokite Ukrainai, nes antraip karas ateis pas mus… Bet nesunku suprasti, kad jie rūpinasi tik savo partija ir savo išlikimu.

O jūsų nestebina tas, kurį jie gina, – turiu galvoje rinkėją, balsuojantį už visiškai susikompromitavusią partiją?

Čia detalės, pavieniui gal tai ką nors ir reiškia, bet čia jau pereinam prie moralinių dalykų, kurie daugeliui žmonių paprasčiausiai nesuvokiami. Arba, kitas dalykas, pačios partijos nenori suvokti savo prastos reputacijos ir džiaugiasi, kad skandalai – kaip nuo žąsies vanduo. Apskritai pas mus nėra parlamentinių partijų, kurias būtų galima laikyti švariomis.

Visuomenės vertinimai joms nė motais, ypač valdančiosioms partijoms, kurios turi resursų ir galimybių formuoti etikos komisijas, rinkimų komisijas, jų priežiūrą ir pan. Juk ne šiaip sau buvo pakeistas rinkimų įstatymas, apsunkinęs galimybes piliečiams kandidatuoti rinkimuose ir padidinęs valdančiųjų šansus išlikti valdžioje.

Pagalvojote kada, kuriems galams prieš kiekvienus rinkimus vis peržiūrimos rinkiminės apygardos? Dėl to, kad, sakysime, jei vienoje apygardoje esti daug balsų prieš konservatorius, tai iš karto ją reikia suskaldyti, prijungti prie kitos apygardos, teisinantis, kad joje nerasta 30 tūkstančių rinkėjų arba jų per daug.

VRK tai aiškina rinkėjų kiekio tikslinimu, tik pasaulyje ar demokratijos lopšyje Amerikoje jau senokai tai žinomas ir reguliuojamas procesas, kuris vadinamas „rinkimine geometrija“ (angl. Gerrymandering); tai reiškia dirbtiną valdančiųjų rėmėjų perpaskirstymą, siekiant tam tikroje apygardoje turėti reikiamą, tam tikros valdančios politinės partijos rėmėjų, skaičių. Štai taip mes vaidiname demokratiją ir garsiai šaukiame, kai kas nors į ją kėsinasi.

Tomas Viluckas. Rinkimų pozityvas

Redakcija
-
1
Tomas Viluckas. Rinkimų pozityvas

Pasibaigęs rinkimų maratonas vieniems atrodys nuviliantis, kitiems – atitinkantis lūkesčius. Tačiau pažvelkime kokius pozityvius požymius galėtume išskirti atslūgus rinkiminėms batalijoms.

Pirma. Sužinojome, kad trys didžiausi šalies miestai prarado liberalizmo citadelių aureolę. Tėvynės sąjungos kandidatai pralaimėjo kone visose apygardose Vilniuje ir Kaune, kai tekdavo susidurti su socialdemokratų, ar net mažesnių partijų atstovais. Vilniuje laimėti lengvai pavyko tik prieš laisviečius. Klaipėda taip pat prarado liberalų sostinės statusą. Tai parodo, kad gerai organizuota rinkiminė kampanija gali atnešti sėkmę ir ten, kur atrodydavo šansų mažai.

Lietuva tolsta nuo liberalizmo. Liberalioji (tiksliau – libertarinė) ideologija sumiksuota su neomarksizmu patiria visuotinę krizę, kuri pagimdė ekonomines, finansines, socialines, demografines pasaulio perturbacijas.

Individo išaukštinimas virš bendruomenės, nuolatinė kapitalo koncentracija, nacionalinio intereso nepaisymas darosi nepakeliamas demokratinių visuomenių piliečiams. Beveidis, ciniškas ir niveliuojantis skirtumus liberalizmas lemia nacionalistinių lyderių, Donaldo Trumpo sukirpimo politikų, iškilimą.

Antra. Baigėsi Landsbergių šeimos era Lietuvos politiniam gyvenimui. Šis poveikis buvo tikrai neproporcingas, ypač tai pasimatė iškilus jaunajai Landsbergių atžalai. Gana vidutinių gabumų politikas dėl savo pavardės įgavo stiprių svertų politiniuose galių žaidimuose.

Laikas parodė, kad jis nesugebėjo susidoroti su iškilusiais iššūkiais ir įvyko kontrolės praradimas jo vadovaujamoje politinėje jėgoje. Galiausiai Kauno rinkėjai pasiuntė „anūką“ į nokautą, kuris tam tikrą laiką pristabdė jo dalyvavimą šalies politikos padangėje.

Trečia. Šioje Seimo kadencijoje turėsime net 60 naujokų. Kaip juos bevertintume, tai žada naują energiją, šviežumą, naujų politinių figūrų iškilimą. Žinoma, tarp naujokų yra žmonių su spalvingomis biografijomis, tačiau sunku atsiminti Seimo sudėtį be dėmių ir kliaudų.

Gerai organizuota rinkiminė kampanija gali atnešti sėkmę ir ten, kur atrodydavo šansų mažai.

Ketvirta. Vilniaus rinkėjai į Seimą atvėrė kelią Vytautui Sinicai, be abejo, vienam ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos politikų. Nacionalinio susivienijimo lyderis pasižymi ne tik stipriu intelektiniu pasirengimu, erudicija, bet ir diskusijų kultūra, pagarba oponentams. Be to, viešai žinomos ir jo krikščioniškos pažiūros, kas leidžia tikėtis solidaus jų atstovavimo Seime.

Penkta. Įstatymų leidybos kalvėje neliko Laisvės partijos. Ji įsirikiavo į „vienos kadencijos judėjimų“ (Tautos prisikėlimo partija, Pilietinės demokratijos partija, Drąsos kelias) gretas. Eilinį kartą galime įsitikinti, kad partija turi būti kuriama ant ideologinių pamatų, o ne remtis asmenybėmis ar vienadienėmis aktualijomis.

Taip pat Tautos atstovybėje nebeliko ir Darbo partijos. Būtent ji neturėjo minėto ideologinio užtaiso ir telkė žmonės vien apie Viktoro Uspaskicho asmenybę. Galima prognozuoti, kad šios partijos nariai „nutekės“ į „Nemuno aušros“ vagą, dar vieno darinio išdygusio ant naujo politinio mesijo barstomų trąšų.

Šešta. Seime matysime aktyvius visuomeninio sektoriaus veikėjus. Piliečiai, pavyzdžiui, išreiškė pasitikėjimą teisininku Ignu Vėgėle ir Sveikatos teisės instituto vadovu Rimantu Jankūnu. Kalbama apie žmones, kurie pandemijos metu labiausiai atkreipė dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus ir kovojo prieš juos. Norisi viltis, kad ir tapę parlamentarais jie ir toliau neapleis šio svarbaus šalies gyventojams veiklos lauko.

Tad politikams duodama suprasti, kad esama padėtis šalyje piliečių netenkina. Todėl naujieji valdantieji turėtų suvokti, kad svarbu ne tik ekonominė gerovė, bet rinkėjų pasitikėjimas, o jis dažnai trunka tik ketverius metus.

Autorius yra Laikmetis.lt vyr. redaktorius

Portugalija: darbdaviai taps finansiškai atsakingi už darbuotojus imigrantus

Redakcija
-
10
Portugalija: darbdaviai taps finansiškai atsakingi už darbuotojus imigrantus
Unsplash nuotr.

Remiantis naujomis taisyklėmis, Portugalijos darbdaviai, samdantys darbuotojus užsieniečius, turės oficialiai pasirašyti sąlygas, pagal kurias jie taps finansiškai atsakingi už nepageidaujamas išlaidas, susijusias su darbuotojų buvimu Portugalijoje, įskaitant deportacijos išlaidas

Nuo kito mėnesio Portugalijos darbdaviai ir rėmėjai bus finansiškai atsakingi už darbuotojus imigrantus, jei jie nusižengs įstatymams, įskaitant deportacijos procedūrų išlaidas.

Nuo lapkričio 4 d. Portugalijos integracijos, migracijos ir prieglobsčio agentūra (AIMA) reikalaus, kad darbdaviai pasirašytų atsakomybės už darbuotojus imigrantus sąlygas, remiantis kuriomis jie bus atsakingi už savo darbuotojų veiksmus.

Antradienį paskelbtas reglamento pakeitimas reiškia, kad darbdaviai ir kiti rėmėjai, kurie teisiškai prisiima atsakomybę už imigrantus, padengs visas nepageidaujamas išlaidas, susijusias su jų buvimu Portugalijoje, įskaitant kelionės išlaidas, jei imigrantui nepavyksta gauti leidimo gyventi šalyje arba jis pažeidžia įstatymus.

Pagal šį naująjį įpareigojimą visos atsakomybės sąlygos turi būti pasirašytos notaro patvirtintu parašu. Ši priemonė ypač svarbi įmonėms, kurios samdo darbuotojus užsieniečius, nes formalizuoja jų pareigą padengti įvairią teisinę ir finansinę riziką, susijusią su imigrantų buvimu Portugalijoje.

Atnaujintas reglamentas, kuris praplečia Užsieniečių įstatymą, buvo pakeistas 2023 m. birželį, siekiant suteikti AIMA platesnius atsakomybės įgaliojimus susitarimų srityje, praneša Publico.

AIMA pareiškime patikslinama, kad pasirašiusioji šalis prisiima atsakomybę už visas dėl imigranto buvimo šalyje patiriamas išlaidas, įskaitant galimą repatriaciją.

Teisės ekspertė Vanesa Bueno (Vanessa Bueno) Portugalijos naujienų portalui sakė, kad šis formalizavimas padės užtikrinti aiškumą ir atskaitomybę. Pasak V. Bueno, notarinio patvirtinimo reikalavimas institucionalizuoja praktiką, kuriai paprastai reikėdavo tik neformalaus patvirtinimo. Ji atkreipė dėmesį, kad „AIMA savo pareiškimu nori institucionalizuoti šią temą, o tai yra natūralu“.

Ji pridūrė, kad šie dokumentai taip pat yra alternatyva finansines galimybes įrodantiems dokumentams vizos prašytojams, ypač iš kitų portugališkai kalbančių šalių, atvykstantiems į Portugaliją ieškoti įsidarbinimo galimybių.

Be to, į atnaujintas atsakomybės sąlygas įtraukti įsipareigojimai, galintys įtraukti ir laidotuvių išlaidas imigranto mirties Portugalijoje atveju.

„Todėl būtina visada žinoti, kokią atsakomybę prisiimame“, – sakė A. Bueno, ragindama darbdavius ir atskirus asmenis apsvarstyti, kiek toli siekiančius įsipareigojimus jie prisiima pasirašydami tokius dokumentus.

REMIX

Košeriniai istorikai: kiek Lietuvos niekinimo ir menkinimo !!!

Redakcija
-
6
Košeriniai istorikai: kiek Lietuvos niekinimo ir menkinimo !!!

Spalio 29 d. Lrt parodė eilinę siaubingą antilietuvybės laidą su Bumblausku ir Černiausku, kurie atviru tekstu niekino Lietuvos didvyrius:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000368674/lietuvybes-formule-permastyti-skatinantis-bumblauskas-ugdome-pataikuniska-gyvensena

A. Bumblauskas

Suprantu, kad nieko naujo, bet Bumblai būtina aiškinti, kad Škirpa, generolas Vėtra neverti pagarbos dėl žydų priešinimosi, kad nereikia daug tų Lietuvos herojų ieškot – yra keli ir gana. Jogaila jam didesnis už Vytautą ir tiek.

Buvo ir teisingų minčių pasakyta, bet kiek Lietuvos niekinimo, menkinimo. Smetona – atseit režimo autorius.

Ir visas tas menkinimas vyksta tada, kai mums taip reikia semtis stiprybės iš praeities.

Laimė Daukšaitė

Redakcijos pastaba:

2024 m. spalio 7 d. Lietuvos istorikai, žymūs teisininkai, politologai ir kiti mokslininkai bei  žmogaus teisių organizacijos paskelbė pareiškimą „DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ DALYVIO, DIPLOMATO KAZIO ŠKIRPOS“.

Jame minėti mokslininkai ir visuomenininkai pagarsino Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) 2024 m. birželio 25 d. išvadą, kurioje LGGRTC konstatuoja, kad:

    1. Kazys Škirpa niekaip nėra susijęs su Holokaustu;
    2. Kazys Škirpa nebuvo nacių kolaborantas ir neveikė prieš Lietuvos valstybę;
    3. Kazys Škirpa Birželio sukilimo dienomis viešai uždraudė žydų persekiojimą Lietuvoje;
    4. Vilniuje pakabintos atminimo lentos K. Škirpai informacija yra teisinga.

Taigi sisteminiams (košeriniams) istorikams, kad nebūtų žinojimo atotrūkio nuo realybės,  derėtų bent retsykiais pasidomėti, kas vyksta už jų nuosavų buto durų.

Visas pareiškimo tekstas ČIA

 

 

 

Valdovų rūmų muziejuje atidaryta paroda apie Lietuvos didikų Pacų giminės istoriją ir paveldą

Redakcija
-
0
Valdovų rūmų muziejuje atidaryta paroda apie Lietuvos didikų Pacų giminės istoriją ir paveldą

Valdovų rūmų muziejuje atidaryta tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta Pacų giminės istorijai ir paveldui. Muziejus kviečia atrasti šios svarbios šeimos kilmės istoriją ir jos per šimtmečius suformuotas giminės tradicijas, palikimą šiandienos ir ateities Lietuvai.

Tai viena seniausių, įtakingiausių ir turtingiausių didikų giminių, turėjusių grafų titulą. Išsilavinę, pasižymėję puikiu meniniu skoniu bei Lietuvai palikę vertingiausią Baroko epochos paveldą Pacai vienu metu buvo tapę netgi faktiškais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovais, tęsusiais Lietuvos valstybingumo sergėjimo ir stiprinimo tradiciją. Dėl išskirtinio vaidmens Lietuvos istorijoje ši giminė gretintina su kunigaikščiais Radvilomis ar Sapiegomis.

Pasak vieno iš atidarytos parodos kuratorių, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų generalinio direktoriaus dr. Vydo Dolinsko, „nuveikėme didžiulį darbą. Pacų istorijai ir paveldui skirtą parodą rengėme trejus metus. Šiuo projektu tęsiame tradiciją pristatyti ryškiausias, vertingiausią paveldą palikusias istorines Lietuvos didikų gimines. 2012 m. parodos sulaukė kunigaikščiai Sapiegos, prieš penkerius metus – kunigaikščiai Radvilos. Grafams Pacams surengta paroda išsiskiria tuo, kad joje pristatoma XIX a. išmirusi didikų giminė. Taigi nebebuvo kam pasirūpinti protėvių paveldu, toliau kaupti kolekcijų, formuoti giminės įvaizdžio. Todėl Pacams skirta paroda įprasmina kadaise didžios, bet išnykusios didikų giminės nuopelnus, unikalų jų paveldą“.

Parodai eksponatus skolino rekordinis skaičius savininkų – daugiau nei penkiasdešimt institucijų ir privačių kolekcininkų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos, o vaizdinę medžiagą pateikė dar daugiau nei dešimt institucijų iš Lietuvos, Lenkijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Turkijos.

Grafai Pacai – įtakingi Lietuvos valstybės sergėtojai

Parodoje galima susipažinti su naujai sukurtu Pacų genealoginiu medžiu. Siekį įtvirtinti Lietuvoje savo galią bei šlovę liudija jų legenda, kad Pacai yra kilę iš senovės romėnų. Ekspozicijoje galima susipažinti su pačių Pacų XVII–XVIII a. kurtomis rankraštinėmis genealogijos schemomis, herbynais, Pacų giminaite laikytos Florencijos karmelitės šv. Marijos Magdalenos de Paci portretu.

Lietuvos valstybės istorijoje Pacai dažnai išsiskyrė kaip įžvalgūs politikai ir diplomatai, talentingi karvedžiai, pamaldūs Bažnyčios rėmėjai, dosnūs meno mecenatai, sumanūs žemvaldžiai. Politiniame elite Pacų protėviai pasirodė jau XV a. pirmoje pusėje, o savo giminės įtakos ir šlovės Lietuvoje viršūnę pasiekė XVII amžiuje. Net aštuoniolika kartų Pacai buvo tapę Lietuvos ir Lenkijos senatoriais, vienuolika kartų užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ministrų postus, dvidešimt vieną kartą buvo skiriami aukštais Lietuvos valstybės dignitoriais ir net penki giminės atstovai buvo vyskupais, vienuolika giminės moterų bei vyrų pasuko pašvęstojo gyvenimo keliu!

Iškiliausią Pacų giminės asmenybę – Lietuvos didįjį kanclerį Kristupą Zigmantą Pacą, vadintą „Lietuvos ponų mokytoju“, – ekspozicijoje primins unikalus spaudas, kurį būtų galima palyginti su valdovų insignijomis. Šis didikas, siekdamas Lietuvos valstybės savarankiškumo, 1673 m. įtikino seimą, kad kas trečias Abiejų Tautų Respublikos seimas turėtų vykti Lietuvoje. Kito didžio valstybininko – Lietuvos didžiojo etmono Mykolo Kazimiero Paco – riterystę ir karinius žygius parodoje liudija su juo siejamas buzdyganas, kariuomenės iždo skrynia, po karo su turkais parsivežtas trofėjinis kariuomenės būgnas litauras, husaro pusšarviai su puošniomis plunksnomis, suteiktos privilegijos. Surinkti beveik visi žinomi Pacų giminės iškiliausių atstovų portretai – tą padaryti buvo itin sunku, nes jų išlikę palyginti nedaug.

Garsėjusi išsilavinimu ir puikiu meniniu skoniu giminė

Pasak parodos pagrindinės kuratorės, lenkų dailės istorikės prof. habil. dr. Annos Sylwios Czyż, „Pacai buvo viena labiausiai išsilavinusių giminių, samdžiusių tokius menininkus kaip italų dailininkas Mikelandželas Palonis (Michelangelo Palloni), ir tai juos išskyrė tarp kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių. Apie Pacų išsilavinimą ir meninį skonį liudija iki mūsų dienų išlikęs architektūros paveldas, prabangūs, meistriškai atlikti tikėjimo ir pamaldumo simboliai, sakralinės dailės lobiai, dovanoti bažnyčioms“.

XVII a. antros pusės Pacų „auksinė karta“ finansavo tokius pastatus kaip Pažaislio kamaldulių vienuolynas su bažnyčia, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, siuntė dovanas Vilniaus katedrai, Šv. Kazimiero bažnyčiai. Parodoje eksponuojami Pacų herbais puošti prabangūs liturginiai rūbai, garsių auksakalių sukurti indai, religiniai paveikslai. Greta rodomi svarbiausių Pacų bažnytinių fundacijų vaizdai, su ispaniškuoju Eskorialiu lygintino Pažaislio ansamblio maketas. Pasak A. S. Czyż, ypatingos istorinės ir meninės vertės kūriniai leidžia kalbėti apie savitą „Pacų Baroko epochą“ Lietuvoje.

Pirmą kartą per bene du šimtus metų į vieną vietą surinkti ir rodomi net penki herbiniai gobelenai, kurių užsakovas buvo Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas. O skaudų Rusijos išgrobstytų, suniokotų ir pavogtų Pacų rūmų kolekcijų likimą primena tušti paveikslų rėmai ir nedideli Smolenske slepiamų Pacų portretų atvaizdai.

Čia eksponuojami ir paskutiniojo Pacų giminės vyriškos lyties atstovo – generolo grafo Liudviko Mykolo Paco – sukauptos dailės kolekcijos fragmentai: antikiniai reliktai, žymių dailininkų paveikslai, skulptūros. Jis paveldėjo giminės turtus, garsėjo kaip mecenatas bei kolekcininkas, įrengė prabangias rezidencijas Dauspudoje ir Varšuvoje, tačiau dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime prieš Rusiją buvo priverstas emigruoti, o grafo turtai – konfiskuoti…

Iš viso parodoje rodoma bemaž 300 eksponatų: tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės ir kitų taikomosios dailės kūrinių, piešinių ir projektų, senųjų fotografijų, autentiškų dokumentų ir senųjų spaudinių, ginklų ir šarvų, kitų istorinių relikvijų iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių rinkinių.

Kaip teigia parodos bendraorganizatorio Adomo Mickevičiaus instituto Lenkijoje atstovas Grzegorzas Niemczykas, „nėra lengva kalbėti apie mūsų bendrą istoriją, turime ir sunkių temų – apie jas verta šnekėtis, keistis idėjomis, tačiau Lenkijos ir Lietuvos istorija pirmiausia yra istorija apie bandymus kurti tautų bendriją. Tokių giminių kaip Pacų šeima atminties puoselėjimas suteikia galimybę suprasti visų Vidurio bei Rytų Europos tautų likimus. Istorijos puslapių, kuriuos verta atrasti ir pasakoti, gausu, todėl džiaugiamės galėdami prisijungti prie Valdovų rūmų muziejaus iniciatyvų“.

Tarptautinės parodos „Pacai. Istorijos sodo lelijos“ globėjai – Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Parodos koncepcijos autoriai ir kuratoriai – prof. habil. dr. Anna Sylwia Czyż, dr. Vydas Dolinskas, Marijus Uzorka. Nuo spalio 30 d. lankytojams atveriama paroda veiks iki paskutinio kitų metų sausio sekmadienio – tris mėnesius.

Deimantės Šuliauskaitės nuotraukos

Malda, džiazas ar geras filmas: kas padeda artistams įveikti nemigą po spektaklių

Redakcija
-
0
Malda, džiazas ar geras filmas: kas padeda artistams įveikti nemigą po spektaklių

„Nessun dorma“ (liet. „Niekas nemiega“) – pati žymiausia arija italų kompozitoriaus Giacomo Puccini operoje „Turandot“, kurią Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pristato iki spalio pabaigos. Žymaus JAV režisieriaus Roberto Wilsono sukurto spektaklio estetika iš tiesų primena menišką kankinančios nemigos viziją. 

Bet nemiga – tai ir artistų, iki vėlumos dirbančių scenoje, profesinė liga. Tad su „Turandot“ spektakliuose dainuojančiais solistais kalbamės apie tai, kokiais būdais jiems pavyksta atsikratyti savo personažo „vaiduoklių“ ir ramiai užmigti naktį.

Žodžiai iš dangaus

Tenoras Edmundas Seilius šioje „Turandot“ spektaklių serijoje debiutuoja Turandot tėvo – kinų imperatoriaus Altoumo vaidmenyje. Ir nors pati partija, anot operos solisto, nėra nei didelė, nei sudėtinga, visi R. Wilsono „Turandot“ pastatymo žiūrovai puikiai įsimena jo personažą, antrame operos veiksme nusileidžiantį „iš dangaus“ ir gerą pusvalandį praleidžiantį aukštame „soste“ virš kitų operos veikėjų.

„Dainuoti kabant ant keturių droselių po spiginančiais scenos prožektoriais nėra ypatingas smagumas – ten karšta. Tačiau ko nepadarysi dėl to meno, būdamas teatro mechanizmo dalimi, – šypsosi solistas. – Juk publikai toks žemės neliečiančio imperatoriaus efektas patinka“.

Prieš Altoumo debiutą E. Seilius miegojo ramiai: „Aš jau 25-eri metai LNOBT scenoje, išmokau palaikyti ramų gyvenimo ritmą ir susitvarkyti su atsakomybės jauduliu. Ir nesvarbu, kokio dydžio vaidmuo tavęs lauktų: kaip sakydavo mano dėstytoja amžinatilsį Algė Savickaitė, „mažų vaidmenų nebūna, būna tik maži žmonės““.

O po spektaklio ar lengva „nusileisti ant žemės“, ar nekankina užsimerkus didžiulės teatro salės regėjimas? „Tai, kad prieš vidurnaktį sugrįžus namo nesinori miego – kiekvienam artistui suprantamas dalykas: juk tavyje tebeverda emocijos ir scenoje patirtas gyvenimas. Tai išsiverdi arbatos, pasikrapštai namie ramiai, ir tiek“, – moja ranka jokių medikamentų nesigriebiantis solistas.

Didžiausias sunkumas aukštai virš scenos kybančiam E. Seiliui – dėmesingai sekti operos tekstą, kad visi Altoumo įstojimai būtų tikslūs. Juk Jo šviesybė negali nuleidęs galvos sekti apačioje likusio dirigento mostų: valdovo žvilgsnis privalo likti išdidus ir tiesus.

Mirksinčios lemputės gesinimas

Nemažai prakaito po penkerių metų pertraukos į LNOBT sceną sugrįžtančios „Turandot“ repeticijose išliejęs dirigentas Modestas Pitrėnas prisipažįsta, kad jam sunkiau miegasi prieš spektaklį, kai „koja, tebemušanti „Turandot“ ritmą, tiesiog neleidžia užmigti“.

„Aš iš tų „zuikių“, kuriems prieš pasirodymą baisiau, nes stresinis nemiegojimas labiau išsekina. O klaidų, kurios galbūt pasitaikė spektaklyje, pernelyg nesureikšminu, jos man ilsėtis tikrai netrukdo. Tiesiog po spektaklio dar liepsnoja adrenalinas, o kūnas maudžia dėl visai nepoetiško per spektaklį patirto fizinio krūvio, kurį jauti iki pat ryto, ir šis maudimas trukdo atsipalaiduoti. Bet nepamiegi vieną naktį – išsimiegi kitą“, – konstatuoja dirigentas.

Nepaisant to, miegasi ar ne, ryte dukras tenka išleisti į mokyklas, o pačiam skubėti į repeticijas arba ruoštis būsimam pasirodymui.

„Tokiais atvejais „praktikuoju“ vidury dienos snustelėti, ypač kai dirbu atokiau nuo šeimos, tarkim, Sankt Galeno teatre Šveicarijoje, – neslepia M. Pitrėnas. – Užtenka bent 20 minučių miego, ir protas jau persikrauna, o apie nuovargį signalizuojanti lemputė smegenyse nustoja mirksėti“.

Pirmenybė geram filmui

Sopranui Kamilei Bonté, pirmąkart „Turandot“ spektakliuose atliekančiai Liu partiją, viskas priešingai: sunkiau miegasi po spektaklių.

„Parėjus namo reikia dar gerų poros valandų, kad atitolčiau nuo vaidmens, į kurį scenoje buvau įsijautusi. Su tuo tvarkytis man padeda meditacija, joga ar tiesiog bet kokia rami veikla namuose. Kokybiškas poilsis svarbus visiems, nesvarbu, kokį darbą dirbtum“, – pripažįsta problemą operos solistė.

Nerimas prieš pasirodymus dainininkę labiau kankindavo karjeros pradžioje, o dabar, pagrindinių vaidmenų sąrašui teatre ilgėjant, jaučiasi vis labiau savimi pasitikinti.

„Kaip išvengti jaudulio prieš pasirodymus – turbūt priklauso nuo žmogaus charakterio. Vieniems tinka triukšmingas bendravimas, padedantis „išsitaškyti“, o man labiau patinka vienai ramiai susikaupti, peržiūrėti partitūrą, pasikartoti tekstą, prisiminti atskiras spektaklio mizanscenas“, – teigia K. Bonté.

Dainininkė stengiasi vengti miegą skatinančių vaistų, į kuriuos įjunkus tektų ieškoti kelio atgalios: „Verčiau grįžus namo pamedituoti ar pažiūrėti gerą filmą, kad atsikratytum savo personažo vaiduoklio“, – pataria K. Bonté.

Lengvo džiazo terapija

Bosas Tadas Girininkas, pirmą kartą operoje „Turandot“ atliekantis Timūro partiją, vadina ją vienu iš sunkiausių savos karjeros išbandymų. Ir ne todėl, kad muzikinis tekstas keltų ypatingų problemų, o todėl, kad režisieriaus R. Wilsono sukurtos mizanscenos iš visų operos solistų reikalauja ypatingos koncentracijos ir fizinės ištvermės.

„Atrodo, Timūrui scenoje tereikia ramiai sustingus kurį laiką pastovėti, bet tai ir yra pati sunkiausia užduotis. Jei galėčiau rinktis, mieliau visą spektaklį šokinėčiau po sceną kartu su nerimstančiais Pingu, Pangu ir Pongu“, – neslepia operos solistas.

Grįžus po spektaklio ar vakarinės repeticijos, T. Girininkui sunkiausia atsikratyti galvoje tebeskambančios operos muzikos: „Būtent tai labiausiai ir trikdo miegą. Todėl parėjus namo man patinka tyliai įsijungti lengvą džiazo muziką, nuraminančią galvoje skambančias arijas, ir pasilepinti skania vakaro arbata“.

Padeda nusiraminti ir jaukūs pokalbiai su namiškiais. Deja, spektakliai trunka ilgai, opo jų dar tenka valytis grimą, tad grįžti namo tokiu metu, kad rastum vaikus nemiegančius, artistui pavyksta retai.

Didžiausias T. Girininko košmaras – ne nemiga, o baisūs sapnai apie tai, kad išėjęs į sceną reiklios publikos akivaizdoje pamiršta, ką joje turėjo daryti. Tokie sapnai persekioja daugelį artistų.

„Sunkiausia užmigti prieš spektaklius tuomet, kai pats jauti, kad jiems pritrūko repeticijų. Apie „Turandot“ to nepasakyčiau: šią operą prieš jai sugrįžtant į sceną kruopščiai repetavome net keletą savaičių“, – neslepia T. Girininkas.

Geriausias vaistas – malda

Nuo pat 2019 m. premjeros pagrindinį Turandot vaidmenį kurianti solistė Sandra Janušaitė save vadina „vulkanu“, kuris įsisiautėja taip, kad iškart po spektaklio jo niekaip nenumalšinsi. Ir nesvarbu, kad stebėdami „ledinę“ Turandot scenoje žiūrovai to niekada nepasakytų: raudonai liepsnoja ne tik personažo kostiumas, bet emocijos solistės viduje.

„Dainuojant meilės duetą su Kalafu operos pabaigoje man sunku išlikti sustingusiai ir nepasiduoti instinktyviam norui apkabinti scenos mylimąjį, – neslepia operos sopranas. – Tikrai būna, kad po spektaklio neužmiegu ir trečią valandą nakties, ir ketvirtą. Tada pati savęs klausinėju, ar aš vis dar Turandot, ar jau vėl Sandra“.

Karjeros pradžioje šiandien pagrindiniais vaidmenimis besimėgaujančią operos solistę persekiodavo nesveika baimė: save į sceną tekdavo stumte išstumti. Tad reikėjo nemenkai padirbėti keliant savo savivertės suvokimą.

„Pamažu supratau, kad tobula nesu ir niekada nebūsiu. Bet stengiuosi kovoti su savo trūkumais, nepamiršdama savęs pagirti už pasiekimus. Tai amžinas procesas, jame negalima sustoti“, –  tvirtina S. Janušaitė, kuriai šis „Turandot“ pastatymas – jau šeštasis tarptautinėje karjeroje.

Jaunystėje jogą praktikavusi operos solistė neslepia, kad dabar geriausiu vaistu nuo nemigos jai tapo malda: „Sukalbi „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“ ir pajunti, kaip į tave vėl pradeda tekėti vidinė ramybė“.

Operos „Turandot“ spektakliai LNOBT scenoje skambės iki spalio 31 dienos. Po to teatre pradedamos repetuoti trys vienaveiksmės to paties kompozitoriaus operos: „Skraistė“, „Sesuo Andželika“ ir „Džanis Skikis“. Triguba G. Puccini metams dedikuota premjera LNOBT scenoje – jau lapkričio 29-ąją.

Martyno Aleksos nuotraukos

1...161162163...1 706Nuo 1 706 162 puslapis