Audrius Bačiulis. Italiją apėmęs didžiulis įsilaužimo į kompiuterius skandalas grasina išplisti už jos ribų, įtraukdamas ir Lietuvą
Roma – Italiją apėmęs didžiulis įsilaužimo į kompiuterius skandalas dabar grasina išplisti už jos ribų, įtraukdamas Izraelį, Vatikaną, Jungtinę Karalystę ir Lietuvą.
Remiantis policijos pokalbių pasiklausymo įrašais, paskelbti nauji teiginiai, kad užsienio jėgos buvo vienos iš tų, kurios naudojosi Milane įsikūrusios privačios tyrimų įmonės paslaugomis įsiskverbti į valstybės saugumo duomenų bazes siekiant gauti slaptos informacijos apie finansinę veiklą, privačių bankų operacijas ir policijos tyrimus.
Italijos žvalgybos įmonė „Equalize“, kuri, kaip įtariama, įsilaužė į informaciją apie tūkstančius žmonių, įskaitant politikus, verslininkus, sportininkus ir net muzikantus, kaltinama dirbusi Izraelio žvalgybai ir Vatikanui, rodo Italijos žiniasklaidai nutekinti policijos pokalbių pasiklausymo įrašai.
Kaip teigiama nutekintuose pokalbių pasiklausymo įrašuose, įsilaužimo tinklo nariai, įskaitant Nunzio Samuele Calamucci – žmogų, kurį prokurorai kaltina organizavus šią schemą – 2023 m. vasario mėn. susitiko su dviem Izraelio agentais įmonės biure Milane ir aptarė 1 mln. eurų vertės užduotį.
Užduotis buvo kibernetinė operacija prieš Rusijos taikinius, įskaitant neįvardytą prezidento Vladimiro Putino „dešiniąją ranką“, ir finansinių pėdsakų, vedančių iš turtingų asmenų banko sąskaitų į Rusijos samdinių grupę „Wagner“, išaiškinimas. Tada informacija turėjo būti perduota Vatikanui.
Iš nutekintų dokumentų neaišku, kodėl Izraelio žvalgyba ir Vatikanas buvo susiję su prieštaringai vertinama Milano įmone ir dėl kokių priežasčių jie prašė informacijos apie Rusijos taikinius, tačiau jų buvimas dosjė smarkiai išplėtė išsiplėtusio Italijos tyrimo apimtį.
Remiantis pokalbių pasiklausymo įrašais, izraeliečiai pasiūlė partnerystę keičiantis informacija ir pasiūlė „visus originalius dokumentus“, susijusius su ES vadinamuoju „Qatargate“ skandalu, kuris buvo susijęs su įtarimais, kad su Europos Parlamentu susiję asmenys priėmė pinigus ar dovanas mainais už tai, kad vykdė Persijos įlankos valstybės nurodymus Briuselyje.
Jie taip pat siūlė Italijos įmonei informaciją, kuri galėtų padėti vienam iš įtariamų „Equalizer“ klientų, Italijos energetikos milžinei „Eni“, gauti informacijos apie „neteisėtą prekybą Irano dujomis su Italijos įmonėmis“.
Pareiškime „Eni“ patvirtino, kad pasamdė „Equalize“ „tyrimo užduočiai, kuri padės jai įgyvendinti strategiją ir apsiginti įvairiose baudžiamosiose ir civilinėse bylose“, tačiau teigė nežinanti apie jokią neteisėtą bendrovės veiklą.
Italijos politikai sukilo dėl šio mega įsilaužimo į kompiuterius.
Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani trečiadienį sakė, kad „nepriimtinas“ įsilaužimas, kuriuo siekta „šantažuoti, pulti ar daryti spaudimą“ politikams, ir įsilaužėlių ryšiai už šalies ribų daro jį „daug rimtesnį“.
- Tajani įsakė sukurti darbo grupę, kuri saugotų jo ministeriją ir Italijos ambasadas užsienyje.
Tikėtina, kad į Italijos tyrimą bus įtrauktos ir kitos šalys.
Calamucci, kuris anksčiau gyrėsi, kad kartu su programišių kolektyvu „Anonymous“ prasiskverbė į Pentagoną, dažnai minėdavo dešimtis programišių, dirbusių jam Kolčesteryje (Anglija). Remiantis nutekintais dokumentais, įmonė taip pat naudojosi serveriais Jungtinėse Valstijose ir Lietuvoje, kur, jų manymu, jie buvo mažiau pažeidžiami.
Pasak Italijos žiniasklaidos pranešimų, prokurorai nurodė konfiskuoti serverį Lietuvoje ir vertina, ar pateikti prašymą Jungtinės Karalystės tyrėjams.
Keturi įtariamieji, kuriems šiuo metu dėl šios bylos taikomas namų areštas, ketvirtadienį dalyvavo teismo posėdyje Milane, tačiau atsisakė atsakyti į teisėjo klausimus.
Buvusio policijos tyrėjo Carmine Gallo, kuris yra bendrovės „Equalize“ partneris, ir IT konsultanto Calamucci advokatai Antonia Augimeri ir Paolo Simonetti sakė, kad Gallo ketina prieštarauti kaltinimams, tačiau „vaisingai“ diskutuoti su tyrėjais galės tik tada, kai susipažins su visais teisiniais dokumentais.
Calamucci yra „pasirengęs paaiškinti savo poziciją“, kai tik bus pateiktas išsamus tyrimo vaizdas, sakė advokatai. Kai kurie jam pareikšti kaltinimai „empiriškai neįtikinami“, pridūrė advokatai.
Karas Ukrainoje. Devyni šimtai aštuoniasdešimt antroji (lapkričio 1) diena
Locked N’ Loaded | Veidaknygė
Rengiame jums visai nemažą ir tikėkimės įdomią agresoriaus vasaros–rudens kampanijos analizę Bus daug skaičių, žemėlapių ir lyginimų. Skelbsime gruodžio pradžioje. O šiandien pateikiame spalio mėnesio apžvalgą.
Tarptautinis frontas.
Visą mėnesį tarptautinėse diskusijose dėl rusijos – Ukrainos karo perspektyvų, „drambliu kambaryje“ buvo JAV prezidento rinkimai. Jų rezultatai, o tiksliau – naujojo Baltųjų rūmų šeimininko ar šeimininkės darbai, bus esminis ateinančių metų atsako į rusijos agresiją variklis.
Pasirodė informacija, kad Ukraina ir rusija buvo pradėjusios derybas dėl abipusio smūgių prieš energetinę sistemą nutraukimo. Nors abi pusės oficialiai paneigė tokius gandus, tačiau visgi ši informacija išplaukė į paviršių. Taip pat skelbiama, kad rusija atsisakė tęsti derybas dėl Ukrainos pajėgų operacijos Kursk srityje. Tiesa, tą patį teko girdėti ir rugpjūčio mėnesį, todėl sunku pasakyti ar tai tik seni atsisakymų derėtis atgarsiai, o galbūt negalėdami išspręsti Kursk problemos karinėmis priemonėmis, rusai bando įjungti diplomatinius įrankius ir tam tikrą spaudimą.
Ukrainos prezidentas V. Zelensky partneriams ir savo šalies parlamente pristatė „Pergalės planą“, kurio neįslaptinti penki punktai plačiai aptarti ir viešoje erdvėje:
Esminis plano punktas – oficiali Ukrainos narystė NATO, kuri būtų aiškus signalas Rusijai apie Ukrainos suvereniteto palaikymą ir sustiprintų regiono saugumą. V. Zelensky akcentuoja, kad tai būtinas žingsnis siekiant užtikrinti ilgalaikį šalies saugumą. Kaip alternatyvą Ukrainos narystei NATO, V. Zelensky įvardino branduolinį ginklą. Ar tai tikrai geriausias būdas įtikinti Vakarų politikus spartinti integraciją į transatlantinę bendruomenę? Minčių kyla įvairių, bet dar anksti spręsti.
Gynybos stiprinimas. Tai apima Ukrainos gynybos pajėgumų stiprinimą, siekiant užtikrinti, kad Ukrainos kariuomenė galėtų atremti Rusijos pajėgas. Taip pat pažangios ginkluotės, oro gynybos sistemų įsigijimą ir papildomą sąjungininkų karinę pagalbą, siekiant efektyviai priešintis agresijai ir apsaugoti šalį. Pats V. Zelensky kalbėdamas Aukščiausioje Radoje pabrėžė leidimo poreikį vakarietiškomis sistemomis smūgiuoti agresoriaus teritorijoje ir paminėjo sausumos operacijų tęstinumą rusijos teritorijoje.
Rusijos atgrasymo strategija. Šis punktas numato „nebranduolinės atgrasymo strategijos“ įdiegimą Ukrainoje, siekiant užkirsti kelią būsimiems Rusijos išpuoliams. V. Zelensky akcentavo, kad ši strategija turi būti veiksminga ir padėti sumažinti Rusijos grėsmes Europoje. Kai kurie šios strategijos aspektai pateikiami tik sąjungininkams slaptais kanalais. New York Times paskelbė daugiau galimų detalių. Neva prezidentas turėjo omenyje Tomahawk raketas (šūvio nuotolis 2500 km), bet V. Zelensky vėliau nepaneigė tokį prašymą. Praktine prasme, esminis klausimas yra nešėjai. Tai iš jūrinių platformų (pvz. povandeninių laivų) paleidžiama raketa. Kur Ukrainoje būtų galima gauti tokių nešėjų, arba kaip partneriai galėtų tokius perduoti – štai kur klausimas? Ar ne paprasčiau visomis išgalėmis spausti gauti tai kas realu, pvz. daugiau F16 su JASSM raketomis? O gal tai būtent tokia strategija – prašyti neįmanomo, kad kaip nuolaidą gauti bent jau tai kas realistiška?
Ekonominio stabilumo užtikrinimas. Šis punktas apima Ukrainos ekonomikos apsaugą ir atkūrimą, įskaitant tarptautinį bendradarbiavimą, siekiant apsaugoti šalies gamtos išteklius ir infrastruktūrą nuo Rusijos atakų. Taip pat, įtraukiant Vakarų investicijas į pokario Ukrainos atkūrimą ir ekonomikos vystymą.
Europos saugumo užtikrinimas po karo. Po karo Ukrainos prezidentas siūlo, kad Ukrainos pajėgos galėtų sustiprinti Europos saugumą ir dalinai pakeisti JAV kariuomenę Europoje, kad būtų išlaikytas stiprus NATO gynybos pajėgumas regione. Pasak V. Zelensky, tai padėtų užtikrinti ilgalaikę taiką ir stabilumą Europoje.
Kaip bebūtų planas įdomus, bet iš pirmų reakcijų neatrodo, kad partnerių tarpe ir šalies viduje šis Pergalės planas buvo sutiktas labai jau palankiai.
Į rusijos – Ukrainos karą tiesiogiai įsijungė š. korėja. Pagal įvairius vertinimus jos kariai jau pasiekė operacijų rajonus Kursk kryptyje, o kai kuriais duomenimis jau yra ir nukautų. Nors pajėgų kol kas nedaug (viso gali būti apie 12 tūkst. karių), tačiau blogiausia, kad Vakarai nenori ar negali užkirsti kelio tokiems procesams. Maža to, net ir po šios faktinės informacijos pasirodymo nėra aiškaus atsako – leidimo smūgiuoti į rusijos teritoriją vakarietiškais ginklais, daugiau ginkluotės perdavimo ir „ilgesnių rankų“ suteikimo (pvz. viešoje erdvėje jau linksniuotos ir prieš tai minėtos JASSM raketos). Tikėtina tai ukrainiečiams atvers tiesioginį ir gerokai intensyvesnį karinį bendradarbiavimą su Pietų Korėja (derybos jau vyksta), tačiau reikia tikėtis praktiniai aspektai bus sklandesni nei su Vakarų partneriais.
Rezervai ir resursai.
Rezervai:
Agresorius. Gyvosios jėgos nuostoliai spalio mėnesį buvo didžiausi per visą vasaros – rudens kampaniją ir siekė 41 980 karių. Atsižvelgiant į tai, kad oficialiai deklaruojamas rusų kasmėnesinis pajėgų papildymas siekia apie 30 tūkst. karių, tai vien per šį mėnesį fiksuojamas beveik 12 tūkst. gyvosios jėgos deficitas. Mažesnė, tačiau minusinė tendencija fiksuojama ir ankstesniais mėnesiais. Pajėgų trūkumo išraišką matome ir padažnėjusiuose viešuose rusijos taktinių vienetų atsisakymuose vykdyti karštligiškai rezultatų siekiančių ir gerokai „ugninio vandens“ padauginusių vadų įsakymus.
Ukraina. Nors valdžia deklaruoja, jog po mobilizacijos įstatymo priėmimo mobilizuotųjų skaičius auga, tačiau kontaktinėje linijoje jaučiamas tiek kiekybinis, tiek kokybinis papildymo trūkumas. Tai atsispindi ir padėtyje fronte. Prie to prisideda ir vis dar neišspręstos sąveikos tarp šalia veikiančių ir priskirtų vienetų problemos, dažnėja karių ir vadų viešas nepasitenkinimas aukščiausios karinės vadovybės operacijų planavimu ir vadovavimu vykdymo metu.
Resursai:
Agresoriaus pajėgos:
Spalio mėnesį rusijos pajėgos neteko 1203 šarvuotos technikos vienetų, kas yra ne tik daugiau lyginant su rugsėjo mėnesiu, bet ir didžiausias rodiklis per visą vasaros – rudens kampaniją. Taigi, per mėnesį okupantai neteko tiek šarvuotos technikos, kiek jie per metus sugeba pagaminti arba modernizuoti. Rusus vis dar gelbsti milžiniškos nuo sovietmečio likusių senienų atsargos.
Artilerijos nuostoliai išliko labai aukšti, panašiame lygmenyje kaip ir rugsėjį (1247 vs 1224). Atsižvelgiant į gamybos šioje srityje mastus (apie 700 sistemų per mėnesį), ilgalaikėje perspektyvoje tendencijos rusams taip pat nėra šviesios.
Kalbant apie nešarvuotos (logistinės) technikos nuostolius, tai šį mėnesį agresoriaus nuostoliai taip pat pasiekė nematytas aukštumas – sunaikinti 2417 automobiliai.
Nors rusijos pajėgos neteko gana ženklaus oro gynybos sistemų kiekio (31), tačiau dėl Ukrainos pajėgų silpnos ir nuolat atakuojamos oro gynybos, rusijos orlaivių nuostoliai yra minimalūs.
Viešoje erdvėje pasirodė pozityvios žinios apie Rheinmetall gamyklų įsikūrimą Ukrainoje, ukrainietiškų haubicų Bohdana vystymą, prancūzų pažadą Mirage naikintuvus Ukrainai perduoti 2025 m. pradžioje bei naujus Vakarų valstybių paramos paketus. Tačiau kol kas tai daugiau žodžiai ir popierius, nei konkreti geležis kontaktinėje linijoje. Ypatingai didele problema išlieka oro gynybos sistemų trūkumas. Tai leidžia agresoriui ne tik naudoti KAB‘us, bet ir gana saugiai eksperimentuoti šioje srityje, vystant šį pajėgumą (KAB‘ai jau pasiekia taikinius 100 km atstumu).
Situacija fronte.
Deep strike smūgiai.
Rusijos pajėgos be jau įprastų teroristinių smūgių prieš civilius objektus, savo pastangas koncentravo atakuojant Odesą sritį. Siekdama karinių efektų, rusija čia vykdė naikinti radarus skirtų raketų Kh31P smūgius, siekiant naikinti ukrainiečių oro gynybą. Taip pat, šiam regionui teko didelė dalis rusų balistinių ir sparnuotųjų raketų, kuriomis siekta sugriauti tikėtino karinio tiekimo iš Rumunijos grandines (Izmail – Odesa). Išaugo rusų Shahed dronų smūgių skaičius. Rugsėjį smūgiuota 1340, iš kurių numušta 1 107 (efektyvumas 82 proc.). Spalį atakuota 2023 dronais, o numušta buvo 1 129 (55 proc.). Tai indikatyvūs duomenys apie senkantį ukrainiečių oro gynybos pajėgumą.
Rugsėjo mėnesį labai sėkmingai smūgiuodami rusų strateginiams šaudmenų sandėliams, spalio mėnesį ukrainiečiai šias operacijas pristabdė. Neatmestina, kad viena to priežasčių – netikėtumo efekto praradimas po pirmų sėkmingų smūgių. Tikėtina, kad šie smūgiai atsinaujins. Tačiau aktualiausia problema – Krymo pusiasalyje veikiančios rusų Iskander M raketos. Šios problemos Ukrainos gynėjams savo „deep strike“ pajėgumais ir toliau nepavyksta išspręsti. Pirma kregžde buvo sėkmingas smūgis Shahedų saugyklai Krasnodar srityje. Tada atrodė, kad netrukus ši gera banga atsiris ir iki Krymo, bet tai neįvyko.
Kontaktinė linija.
Pagrindinių pastangų kryptis. Koncentruodamas rezervus ir resursus Pokrovsk – Vuhledar sektoriuje, rusija artėja prie vasaros – rudens kampanijos tikslų įgyvendinimo.
Agresoriaus pajėgos:
Užėmė Selydove – Vyshneve ruožą ir sutvirtino kairįjį flangą būsimai operacijai Pokrovsk link.
Iš esmės užėmė Ukrainos vienetų gynybos rajoną Tsukuryne – Hirnyk – Kurahivka, išstūmė ukrainiečius iš rytinės Vovcha upės pakrantės bei pradėjo operaciją Kurahove link. Šiais veiksmais rusijos pajėgos kuriasi tinkamas logistines sąlygas artėjančiam Pokrovsk šturmui.
Pralaužė ukrainiečių gynybą Vuhledar ruože, taip sukomplikavo Kurahove, Velyka Novosylka gynybą bei stumdami Ukrainos gynėjus į šiaurę, rusai kuriasi sąlygas įveiklinti Volnovakha geležinkelio mazgą tolimesnėms operacijoms.
Remiančių pastangų kryptys:
Ukrainos operacija Kursk kryptyje. Rugsėjo 10 d. pradėję savo kontrpuolimą, rusai tikėtina siekė suspausti ukrainiečių flangus ir apsupti Ukrainos pajėgas Liubimovka – Russkoe Porechnoe – Sudzha trikampyje, arba priversti ukrainiečius atsitraukti į Ukrainos teritoriją. Šias operacijas rusai vystė visą spalio mėnesį, Ukrainos vienetai savo ruožtu atsakė pradėję operaciją Glushkovo rajone, su tikslu atitraukti rusų pajėgas nuo savo kairiojo flango. Abi pusės dar nepasiekė savo tikslų, tačiau ukrainiečiai ne tik prarado teritoriją, bet svarbiau yra tai, kad jie jau nebeturi iniciatyvos. Žinoma, rusai priversti šioje kryptyje laikyti nemažas pajėgas (apie 40 tūkst. karių), tačiau kol kas šis pajėgų telkimas neįtakoja agresoriaus operacijų kitose kryptyse.
Spalio mėnesį rusai gerokai suintensyvino operacijas Luhansk kryptyje. Koncentruodami pastangas Kupjansk sektoriaus centriniame ir pietiniame flange jie sugebėjo pasiekti Oskil upę, tokiu būdu perskeldami Ukrainos pajėgas į dvi dalis, kas leidžia rusams pradėti pasiruošimą Kupjansk šturmui. Be to, agresorius pasigerino savo situaciją prie Zherebec upės, tačiau tai dar nesudaro sąlygų ruoštis operacijai Lyman ar iš šiaurės griauti Ukrainos gynėjų pleištą Syversk.
Chasiv Yar sektoriuje okupantai sugebėjo persikelti per kanalą bei susikurti tvarius placdarmus mieste, kurių išvystymas grėstų Chasiv Yar gynybos rajono suskaldymui. Toretsk – Niu Jork ruože agresoriaus operacijos įstrigo, tikėtina dėl pajėgų ir resursų stygiaus bei jų prioritetinio skyrimo pagrindinei pastangų krypčiai.
Kitose kryptyse ir sektoriuose dominavo mažesnio intensyvumo mūšiai.
Apibendrinimas.
Vakarai atsilieka ne tik karinės paramos tiekimo Ukrainai srityje, bet ir užkardant konflikto eskalaciją, kai įtraukiama daugiau valstybių (š. korėja). Tai tik didina agresoriaus pastangas sėkmingai užbaigti vasaros – rudens kampaniją ir JAV rinkimų kontekste susikurti palankią sau derybinę poziciją.
Atsižvelgiant į ženkliai išaugusius agresoriaus nuostolius ir dinamiką kontaktinėje linijoje, rusai forsuoja užbaigti jau minėtą vasaros – rudens kampaniją sau naudinga linkme. Nors okupantai nepasiekė galutinės sėkmės dar nei viename iš operacinių taškų, tačiau sąlygas tam pasiekti susikūrė Kupjansk – Lyman ir Pokrovsk – Vuhledar sektoriuose. Tuo tarpu, tikslas pasiekti Slovyansk – Kramatorsk ir toliau rusams lieka labai miglotas.
Gerokai suintensyvėjusio rusų puolimo kontekste, Ukrainos pajėgose pasireiškė ne tik resursų (ypač oro gynybos sistemų) ir rezervų trūkumas, tačiau ypatingai aštriai matosi vadovavimo ir valdymo pajėgomis spragos. Jungtinei vadavietei sunku valdyti kelioliką ar net keliasdešimt brigados – bataliono lygmens vienetų, o sąveika taktiniu lygmeniu (brigada – batalionas) taip pat neretai būna chaotiška. Šios problemos ypač paaštrėjo kai pradėjo trūkti kompetentingo ir motyvuoto personalo.
Vytautas Sinica. Prieš vis brangesnį parkavimą Vilniuje
Vis dar esu Vilniaus miesto tarybos narys ir vakar turėjome Miesto plėtros komiteto posėdį. Jame be kitų gausių klausimų buvo ir du man itin keisti pasiūlymai:
– drastiškai branginti parkavimą mokamose miesto zonose;
– sukurti mažos taršos zoną senamiestyje.
Dėl abiejų balsavau vienareikšmiškai prieš, tik pirmasis valdančiųjų TS-LKD ir Laisvės partijos balsais praėjo, o antrasis buvo atmestas gana vieningai. Trumpai pakomentuosiu.
Pirmuoju klausimu, administracija perbraižo Vilniaus mokamų parkavimo zonų žemėlapį, daro tai pagrįstai ir gana protingai, ypač svarbu ir padėtų gyventojams tai, kad naikinama keista situacija prie Aušros Vartų, kur mėlyna zona susiduria iškart su geltona ir dėl to geltonoje neįmanoma rasti vietų. Tačiau šis geras sprendimas tampa įkaitu ir eina paketu su kitais siūlymais: branginti parkavimą mėlynoje zonoje iki 4 Eur/val., raudonoje iki 2,5 Eur/val., geltonojoje 1 Eur/val. ir žaliojoje iki 0,5 Eur/val. Pigiosios zonos iš tiesų labai seniai turėjo labai mažas kainas ir ten galima suprasti. Brangiosios zonos tampa iš tiesų labai brangios. Administracija atvirai sako, kad tai daroma, kad mažiau žmonių važiuotų į centrinę miesto dalį ir ten parkuotųsi. Kitaip sakant, kad mažiau važinėtume. Šitas lazdos principas visiškai nepriimtinas. Žmonės naudojasi automobiliais, nes viešasis transportas nepakankamai patogus. Parkavimo branginimas tik blogina alternatyvas.
Dar įdomiau, siūloma įteisinti galimybę namo gyventojams balsų dauguma nuspręsti, kad to namo kieme parkavimas taip pat mokamas (išskyrus gyventojams). Įsivaizduoju, kokius nesutarimus tarp pačių gyventojų tai programuos, nors kai kur tai ir gali būti naudinga, jeigu patys gyventojai pasistatyti netelpa, o dar ir su ten negyvenančiais tomis vietomis dalinasi. Bet ir vėl – ar minimali rinkliava išbaidys iš žmonių kiemų tuos, kas ten važiuoja, nes jiems ten reikia, ir ten parkuoja, nes jiems ten reikia? Retorinis klausimas. Iš senamiesčio ir brangiausia rinkliava neišbaido.
Kartu administracija nepaleidžia savo žaliojo arkliuko ir siūlo lengvatines sąlygas elektromobiliams. Visoje Europoje automobilių pramonė masiškai atsisako jų gamybos planų ir ima suvokti, kad visas jų konkurencingumas laikosi tik ant politinių sprendimų ir begalinių subsidijų viskam, kas neva žalia. Sakau, neva, nes elektromobilių gamyba tėra taršos permetimas į ir taip labiausiai taršias šalis – mažiau teršiama eksploatuojant, bet labiau teršiama juos gaminant ir ypač kasant jiems būtinus retuosius metalus, kurių gavybos rinkas valdo – netikėtumas – Rusija ir Kinija. Lietuvoje kaip visada tai ignoruojama. Kaip ir ignoruojamas ir pačios administracijos pristatomas faktas, jog elektromobiliai sudaro didžiulę dalį mėlynojoje zonoje Vilniuje statomų automobilių. Jų čia ypač daug. Ir lengvatos jiems tai tik skatina. O jeigu tikslas yra, kad automobilių centre stovėtų mažiau, tai elektromobiliams šitai, žinoma, galioja vienodai.
Pagaliau turime itin keistą sprendimą, kurį komitetas atmetė. Administracija pasiūlė įsteigti mažos taršos zoną tarp Islandijos ir Klaipėdos gatvių senamiestyje. Ten kol kas nebūtų nei rinkliavos, nei draudimo važiuoti taršiems automobiliams, mat šito neleidžia Rinkliavos įstatymas. Norima, tokią galimybę atverti Seime. Bet kol jos nėra, sukurtoji zona bent „edukuotų“, kad čia važiuoti negalima. Kadangi tai būtų visiškai fiktyvus veiksmas be rezultato, jam nepritarė net iš esmės šiai žaliajai kovai pritariantys komiteto nariai. Tačiau ši pirma kregždė iš tiesų labai baisi. Vakarų Europos miestuose, pavyzdžiui, Madride aiškiai matome, kuo tai virsta: iš pradžių rinkliavos už įvažiavimą labiau taršiems automobiliams, po to visiems su vidaus degimo varikliais, galiausiai į centrinę miesto dalį išvis įleidžiama tik su elektromobiliais. Taip iš tiesų vyksta, pasitikrinkite. Beprotybė neturi ribų. Būtų labai gerai, kad Vilniuje ji sustotų ankstyvoje stadijoje, bet tas mažai tikėtina – juk dabartinė miesto valdžia svajoja už 1,6 milijardo Vilnių paversti klimatui neutraliu miestu be CO2 emisijų.
Kitą savaitę bus paskutinis mano kaip Vilniaus miesto tarybos nario tarybos posėdis. Džiaugsiuosi, galėdamas balsuoti prieš šiuos sprendimus. Tikiuosi, kad ir tarp valdančiųjų atsiras mąstančių, o ne aklai rankas kilnojančių atstovų ir sprendimai nepraeis įprastu valdančiųjų buldozeriu. Tačiau apskritai žaliosios ideologijos klausimu nėra jokių ženklų, kad Vilniuje tokios iniciatyvos greitai liautųsi. Vietoje to, kad būtų iš tiesų rūpinamasi žaliosiomis zonomis PRIE NAMŲ, želdynų užtikrinimu, senų medžių išsaugojimu, viešojo transporto tinklo plėtra, žaidžiama su elektromobiliais pagal Gretos Thunberg filosofiją.
Naujai išrinktas Seimo narys Vytautas Sinica: krikščionys yra pirmoji visuomenės grupė, kuriai gresia spaudimas
Tomas Viluckas
Pasibaigus rinkimams į Seimą galima rasti ir krikščioniškas pozicijas atstovaujančių politikų pavardes Tautos atstovybėje.
Gausiausioje ir valdysiančioje Seimo socialdemokratų frakcijoje darbuosis Dzūkijos vienmandatėje triumfavęs, buvęs Krikščioniškosios kultūros instituto direktorius Martynas Katelynas.
Štai Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos sudėtyje dirbs katalikų sluoksniuose gerai žinomi veikėjai – Linas Kukuraitis ir Rima Baškienė. L. Kukuraitis nukovė Justiniškių–Viršuliškių apygardoje itin liberaliomis pažiūromis garsėjantį Matą Maldeikį.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijoje klasikinėmis krikdemiškomis pažiūromis išsiskiria Ignas Vėgėlė. Taip pat svarbu paminėti ir dabartinę šios frakcijos seniūnę, aktyvią liuteronę Aušrinę Norkienę.
Šiemet veiksmingai į Seimą įsiveržusi „Nemuno aušros“ partija Seimo frakcijoje vienys dvidešimt asmenybių, tarp kurių savo katalikiškomis pažiūromis žinomi buvusi teologė Agnė Širinskienė ir Šv. Jokūbo kelio draugų asociacijos valdybos narys Dainius Varnas.
„Aptrupėjo“ Seime ir krikščioniškas Tėvynės sąjungos sparnas: liko Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Valdas Rakutis ir su „Opus Dei“ siejamas Dainius Kreivys. Pastarasis pasiekė ir pergalę Verkių apygardoje. Jei ne persigalvos ir liks Seime, šią kompaniją turėtų papildyti krikdemų veteranas Liudas Mažylis.
Vytautas Sinica: ideologiniu požiūriu Seimo dauguma – miglota
Vis tik savo krikščioniška pozicija išsiskiria Seimo naujokas, Nacionalinio susivienijimo (NS) lyderis Vytautas Sinica. Pasiekęs įspūdingą pergalę Karoliniškių–Pilaitės apygardoje, jaunasis politikas džiaugėsi, kad ilgametis darbas davė vaisių.
„Politikoje tas vaisius yra pasitikėjimas. Be jo, iš tiesų ten nieko neturime, tai brangiausia valiuta. Tad gimtosios Vilniaus dalies žmonių sprendimas deleguoti mane jų atstovu yra tikrai įkvepiantis. Noriu padėkoti visiems palaikiusiems, visiems padėjusiems, o taip pat ir už gausias maldas“, – dalijosi V. Sinica.
Paklaustas kaip planuoja atstovauti krikščionišką poziciją Seime, NS atstovas kalbėjo:
„Šiuose rinkimuose akcentavome daugiau kitus klausimus ir apskritai kalbėjome sekuliariais argumentais, kaip, esu tikras, ir reikia kalbėti. Bet esame krikščionišką civilizaciją, gėrio sampratą ir moralės normas ginanti partija.
Ką tai reiškia praktikoje? Kad nuosekliai ginsime žmogaus prigimtį ir žmogaus vertę, visose srityse, kur ji puolama. Šiandien tai ne tik šeimos ir lyties klausimai, bet ir švietimo programos (pvz., Gyvenimo įgūdžių programos klausimas), žodžio laisvės ribojimai, prisidengiant „neapykantos kalba“, prievarta brukama įvairovė.
Krikščionys šiandien yra pirmoji visuomenės grupė, kuriai gresia spaudimas keisti arba slėpti savo giliausius įsitikinimus, kad tik nepatirtų ideologinės cenzūros. Neapsigynę šiame fronte, neapginsime ir nieko kito.“
Kokioms krikščioniškoms vertybėms naujos sudėties Seime kyla didžiausia grėsmė, kalbant apie įstatymų leidybą?
„Seime bus suformuota ideologiniu požiūriu miglota dauguma, – mano naujasis Seimo narys. Taip vadinami demokratai neturi aiškios ideologinės tapatybės, LSDP sudėtyje dalis yra nuosaikūs klasikiniai socdemai, bet kita – gana radikalūs leftistai. Jų vidaus santykiai lems, kiek grėsmingų iniciatyvų kils šiame Seime.
Neabejoju, kad bus bandymų stumti ir vienalytę partnerystę, ir Stambulo konvenciją, ir neapykantos kalbos išplėtimą, liberalizuoti dirbtinį apvaisinimą ar plėsti įvairius tėvų teisių ribojimus ir t. t. Nors Laisvės partijos Seime nebėra, jų sudėtas vėliavas bus kam iškelti.
Labai įdomus momentas matomas koalicijos derybose: Saulius Skvernelis kelia sąlygą, kad naujoji valdžia turėtų nutraukti visuomenę kiršinančias kultūrinių karų kovas. Tačiau tai logiškai reikštų iššūkį valdantiesiems nekelti jokių iniciatyvų dėl lyties keitimo, partnerystės ar „įvairovės“ skatinimo.
Esami įstatymai leftistų akimis yra tikrai pernelyg konservatyvūs ir jie norės daug ką keisti radikalia kryptimi. Tad ar tas reikalavimas nekariauti kiršinančių kultūrinių karų galios ir jiems? Būtų gerai, kad derybose tai būtų aiškiai įvardinta“, – teigia V. Sinica.
Nors Laisvės partijos Seime nebėra, jų sudėtas vėliavas bus kam iškelti.
Politikas tikina, kad neplanuoja jungtis prie jokios frakcijos, tačiau tikrai aktyviai sieks palaikyti sveiko proto pozicijoms visose frakcijose. Jis rėmėsi darbo Vilniaus miesto taryboje gera patirtimi, kur vos du NS atstovai visada turi telkti platesnį palaikymą.
„Galėsime pasiekti tiek, kiek bus verti mūsų argumentai ir kokį neabejingos tautos dalies palaikymą jausime už nugaros ir galėsime parodyti Seimo kolegoms. Mūsų darbas pasiekti, kad tas palaikymas matytųsi.“
Paklaustas kokiame Seimo komitete planuoja dirbti, V. Sinica kalbėjo: „Daugiausiai nuveikčiau ir geriausiai pritaikyčiau žinias Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tačiau suprantu, kad neturint frakcijos Seimo statute numatyta kvotų sistema palieka gana mažus šansus gauti vietą ten, kur labiausiai tikčiau. Dirbsiu ten, kur reikės.“
Naujos sudėties Seimas turėtų pradėti darbą lapkričio antroje pusėje.
Dailininkė Jurgita Jankutė: „G. Puccini triptiko operas sujungia mirties ašis“
Kostiumų dailininkė Jurgita Jankutė ruošiasi savo trečiajam (po baletų „Procesas“ ir „Pragiedrėjusi naktis“) pastatymui Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje: juo taps Giacomo Puccini vienaveiksmių operų triptikas „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“.
Niujorkiečiams premjeros statytojams J. Jankutę rekomendavo pats teatras: ji dalyvavo konkurse, kuriame režisierius Michaelis Capasso ir scenografas Johnas Farrellis rinkosi kostiumų dailininką iš trijų pasiūlytų kandidatų.
„Spektaklio kūrėjai specialiai atvyko į Vilnių ir pabendravo su kiekvienu kandidatu. Per savaitę po šio susitikimo „Powerpointu“ parengiau eskizinį visų trijų operų personažų aprangos pristatymą, kuris buvo išsiųstas į Niujorką. Vėliau režisierius M. Capasso, italų kilmės amerikietis, atskleidė, kad savo eskizais pataikiau šimtu procentų taip, kaip jis įsivaizdavo“, – pasakoja J. Jankutė.
Dailininkė džiaugiasi, kad jai buvo dovanota kūrybos laisvė ir visiškas režisieriaus pasitikėjimas: iš Niujorko sulaukdavo tik trumpų nuorodų, pavyzdžiui, kad vagies personažo kostiumui reikės kišenių grobiui susikišti.
Pastatymo kostiumams vos vienas kitas prabangesnis audinys buvo užsakinėjamas iš užsienio, o dauguma nupirkta Lietuvoje. Pravertė ir teatro sandėlyje saugoti audinių likučiai, ir netgi kelis dešimtmečius dailininkės namuose pragulėję du rietimai grubios faktūros rudo audinio, kuriems jos mama taip ir nesugalvojo pritaikymo.
„O štai krovikų kostiumams „Skraistėje“ toks audinys pasirodė kaip tik. Dar giminaičiai atidavė tris maišus lino atraižų – iš jų iškarpiau lopus krovikų kombinezonams. Pati juos dažiau, skalbiau ir lyginau, todėl drąsiai galėsime girtis, kad šios premjeros kostiumai – tvarūs“, – šypsosi J. Jankutė.
Atgal per epochas
Ruošdamasi Giacomo Puccini operų pastatymui ir norėdama daugiau sužinoti apie renesansinius kostiumus, dailininkė specialiai keliavo į Florenciją. Luka, Florencija – Renesanso epochos Europos tekstilės centrai, kuriuose gaminti patys gražiausi audiniai. Už juos gautos pajamos ženkliai prisidėjo prie šių miestų ekonominio suklestėjimo ir kartu – prie puošnios architektūros bei meno kolekcijų atsiradimo. Galima būtų teigti, jog Renesansas po Europą iš Italijos plito kartu su nuostabiais audiniais.
„Dirbtuvės, pagal senovines technologijas gaminančios rankų darbo aksomą ir gobelenus, ir šiandien egzistuoja Venecijoje, tačiau jų audiniai teatrams per brangūs: juos naudoja tik išskirtinių interjerų bei aukštosios mados kūrėjai“, – tvirtina J. Jankutė.
Ji atskleidžia, kad G. Puccini operų triptikas žiūrovams suteiks galimybę viename spektaklyje atbuline seka prašuoliuoti tris skirtingas epochas. Pirmoji opera „Skraistė“ nukels šimtmečiu atgal – į XX a. pradžią. Prie Senos kranto Paryžiuje stovinčioje baržoje sunkiai dirbantys krovikai dairosi į viršuje prašmatniu krantinės bulvaru slenkančius laimingus ir turtingus žmones, niekada nenusileidžiančius į jų vargo pasaulį. Įdomu, kad vienas tų laimingųjų, operoje įvardintas kaip Dainų pardavėjas, vaizduos baltu kostiumu vilkintį Giacomo Puccini.
Operoje „Sesuo Andželika“ regėsime neįvardintą XVII a. vienuolyną Italijoje.
„Benediktinių ordiną vaizduoti pasirinkau dėl spalvinio kontrasto vienuolių kostiumuose, tačiau bus ir tam tikros improvizacijos: maniškės „benediktinės“ nešios prie diržo prisegtą rožinį, kurio šios konfesijos vienuolės tikrovėje neturi. Pagrindinė veikėja Andželika gyvena slapta viltimi kada nors sutikti jaunystėje pagimdytą nesantuokinį sūnų, tačiau iš atvykusios turtingos giminaitės (kurios prabangų kostiumą aš nusižiūrėjau iš Anthony van Dycko paveikslo) ji sužino, kad sūnus nebegyvas“, – pasakoja dailininkė.
Trečiosios operos „Džanis Skikis“ veiksmas pagal libretą vyksta 1299 metais, todėl ji neretai statoma remiantis viduramžiška dailininko Giotto estetika.
„Visgi mes su režisieriumi M. Capasso laikmetį šiek tiek pavėlinome ir pasirinkome Florenciją Kvatročento laikotarpiu, kai gimė daugiausia renesansinių freskų, sukurtų tokių dailininkų, kaip Andrea Mantegna, Filippo Lippi, Domenico Ghirlandaio, Piero della Francesca. Tai žaižaruojančių spalvų ir prabangos metas: kostiumuose – aksomai, taftos, auksas, perlai, raudona spalva, prašmatni ornamentika ir konkrečius veikėjus charakterizuojančios detalės. Dėl nesenstančios tematikos – giminių, besitaikančių į mirštančio turtuolio palikimą – režisieriai mėgsta perkelti šios operos veiksmą į nūdienos laikus, bet mūsų pastatymas toks nebus“, – garantuoja J. Jankutė.
Skaitydama libretus ji stebėjosi, kodėl tokias skirtingas operas kompozitorius apjungė į triptiką. Vėliau suprato, kad visų ašis ta pati – Mirtis. Tik tos mirtys labai skirtingos: „Skraistėje“ – tragiška mirtis neišsipildžius gyvenimo svajonei, operoje „Sesuo Andželika“ – šviesus motinos ir sūnaus dangiškas susitikimas, o trečiojoje operoje „Džanis Skikis“ mirtis yra komiška, nuvainikuota savanaudiškų žmogiškų aistrų.
„Florencijoje stengiausi atrasti tas gatves, kuriomis galėjo vaikščioti Džanis Skikis. Kaip žinia, jis yra vienas iš Dante‘s Alighieri „Dieviškosios komedijos“ Pragaro veikėjų, minimas ten kaip testamentų padirbinėtojas. Bet operoje vaizduojama Donačių giminė buvo reali šeima, su kuria Dante gyveno vienoje gatvėje ir netgi vedė tos šeimos merginą. Netoliese buvo ir vienuolynas, kuris remdavo nuskurdusias kilmingas šeimas. Kaip ir operoje vaizduojamas senis Donatis, jam aukodavo daugelis turtuolių, kurie nebūdavo užtikrinti dėl ateities arba nepasitikėdavo savo artimaisiais“, – pasakoja dailininkė.
Renesansas ir šiandiena
Vilniaus dailės akademijoje J. Jankutė dėsto Europos kostiumo istoriją.
„Tapusi dėstytoja, daugybės dalykų, apie kuriuos pasakodavau studentams, iš pradžių savo akimis nebuvau regėjusi. O dabar stengiuosi atsigriebti, ir nepamatyto kasmet lieka vis mažiau. Kai bažnyčioje žvelgi į didžiulę freską, prasidedančią prie grindų ir pasibaigiančią prie lubų – tu supranti tikrąjį menininko talento mastelį, kurio nesuvoki šaltiniuose studijuodamas tos freskos detales.
Uficių galerijoje galiu prastovėti ištisas paras nevalgius ir negėrus, tyrinėdama meno kūriniuose atvaizduotus rūbus ir draperijas. Kartą stovėdama prie vieno kerinčio paveikslo išgirdau gido pasakojimą: pasirodo, to paveikslo užsakovas buvo audinių pirklys, kuris paprašė, kad gražiausius jo parduodamus audinius dailininkas nutapytų pirmame plane. Taip paveikslas, skirtas bažnyčios altoriui, virto reklamos ir mados sklaidos priemone. Vaizduojamų žmonių veidai jame nutapyti abstrakčiai, be smulkių detalių – nė viena blakstiena neišpiešta, užtat aksome puikiai įžiūrimas kiekvienas plaukelis, atvaizduotos smulkiausios žvilgančio audinio klostės“, – pasakoja dailininkė.
Florencijoje, Piti rūmuose, jai teko lankytis parodoje, kurioje buvo demonstruojami restauruoti Renesanso laikų dviejų Medici šeimos narių įkapių kostiumai. Autentiškų tos epochos kostiumų išlikę nebedaug.
„Į juos žvelgdamas supranti, kad mums tokių rūbų dėvėti ir panorėjus nepavyktų, nes žmonių kūno proporcijos pernelyg pakito. Mūsų mergaitės nebespaudžia savo talijų nuo pat vaikystės, nebenešioja korsetų, tad rūbų modeliuotojams tenka prisitaikyti prie kitokio kūno silueto. Teatruose dirbantys dailininkai sugeba tai padaryti ir, išlaikydami pageidaujamą kostiumo stilistiką, aprengia bet kokios figūros solistus. Siuvėjų meistrystės paslaptis – kaip ką paplatinti, suraukti ar pridengti, išsaugant bendras proporcijas. Dirbdama LNOBT džiaugiuosi, kad mano vizijas čia įgyvendina šauni komanda“, – tvirtina J. Jankutė.
Didiko palaikai – po bažnyčios slenksčiu
Lankydami artimųjų palaidojimo vietas žvelgiame žemyn – ten, kur į paskutinę kelionę buvo išlydėti artimieji. Jei tenka užlipti ant kapo su degančia žvakele, kurią norime gražiai pastatyti, daugelis mintyse atsiprašome artimųjų, kad teko peržengti laidojimo vietą. Tačiau retas iš mūsų žino, kad vienas iškiliausių Lietuvos didikų giminės atstovų – Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) išreiškė norą būti palaidotas ne garbingiausioje bažnyčios vietoje, o kaip nuodėmingas mirtingasis – kriptoje ties Šv. Petro ir Povilo bažnyčios slenksčiu. Retas žino, kad įžengiant į šį baroko architektūros šedevrą, tenka peržengti po bažnyčios slenksčiu palaidotus didiko palaikus. Pats didikas buvo išreiškęs savo valią jį būtent taip laidoti. Istorinę asmenybę mena akmeninė plokštė su užrašu „Hic jacet pecator“ (Čia guli nusidėjėlis). Baroko epochoje dažnai skambantis priminimas Memento mori (Atmink, kad mirsi) ir aiškus suvokimas, kad žemiškieji turtai ir užimamos pareigos mirties akivaizdoje netenka reikšmės, išraiškingai perteikiamos šio didiko funduotos bažnyčios puošyboje, stiuko lipdiniuose, vaizduojančiuose giltinę, pamynusią karūną ir turtus.
Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Pacas puoselėjo Viduramžių riterystės tradicijas, garsėjo savo narsa, triuškino priešus, pergalingai dalyvavo 1673 m. Chotino kautynėse, sustabdžiusiose Osmanų imperijos veržimasi į Europą. Didiko vadovaujama Lietuvos kariuomenė 1661 m. išvadavo Lietuvos sostinę nuo maskvėnų, atsiėmė Vilniaus pilis ir suniokotus Valdovų rūmus. Praėjus keleriems metams (1668 m.) Mykolas Kazimieras Pacas pradėjo statyti Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Oponentų kritikuotos didelės išlaidos, skirtos bažnyčioms ir vienuolynams statyti, užuot daugiau investavus į šalies gynybą po maskvėnų tvano, Pacų giminei buvo dvi nedalijamos meilės Tėvynei pusės – žemiškoji ir dangiškoji. Abi jos Pacams buvo lygiai svarbios, o išlikę ypatingos istorinės ir meninės vertės kūriniai šiandien leidžia kalbėti apie savitą „Pacų baroko“ epochą Lietuvoje.
XVII a. antroje pusėje Lietuvoje įsigalėjusi Pacų giminė garsėjo kaip nuovokūs, aktyvūs bei dosnūs mecenatai, iš Italijos ir kitų kraštų pasikvietę talentingų menininkų (pvz., Džambatistą Fredianį (Giambattista Frediani), Mikelandželą Palonį (Michelangelo Palloni), Džovanį Pjetrą Pertį (Giovanni Pietro Perti), Džovanį Mariją Galį (Giovanni Maria Galli) ir kitus). Iškiliausių Pacų giminės atstovų pageidavimu menininkai sukūrė vertingiausius Lietuvos brandžiojo Baroko paminklus: Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblį, Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, Varnių katedrą, dvejus prabangius (Kanclerio ir Etmono) rūmus Lietuvos sostinėje, Vilniaus katedrai dovanojo prabangių liturginių rūbų ir indų, herbinių gobelenų.
Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios viduje panaudota stiuko lipdyba išskiria ją regione. Menotyrininkai teigia, kad tai labiausiai į šiaurę nutolusi bažnyčia visoje Europoje, kur stiuko lipdyba taip gausiai naudota interjerui dekoruoti. Vieni čia suskaičiuoja du tūkstančius, kiti – tris tūkstančius skulptūrų. Puošyboje galima rasti ir personažų nukirsta galva, fantastinių figūrų ir jau minėtą egzistenciškai sukrečiančią giltinę, pamynusią valdžios ženklus, taip liudijančią, kad mirtis visus sulygina.
Šiuo metu Valdovų rūmų muziejuje atidaryta paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, kurioje pasakojama apie Mykolą Kazimierą Pacą ir visą grafų Pacų giminę. Ekspozicijoje – Lietuvos didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados portretai bei riterystę ir karinius žygius liudijantys su juo siejami buzdyganas, kariuomenės iždo skrynia, didžiulis būgnas (liutauras), to laikotarpio tipiški husaro pusšarviai, 1673 m. Chotino mūšio vaizdai.
Deimantės Šuliauskaitės nuotraukos
Valdovų rūmų muziejaus informacija
Dokumentinio filmo „Pietryčių Lietuvos istorijos“ premjera
„Pietryčių Lietuvos istorijos“ – naujas dokumentinis filmas kviečia pažinti visuomenei mažai žinomą lietuviškojo švietimo raidą Pietryčių Lietuvoje nuo 1920 m. iki šiandienos.
Laima Kalėdienė
Svarbu skleisti žinią, kad visi (išskyrus nedaugelį) Pietryčių Lietuvos plačiąja to žodžio prasme, t. y. dabar atsidūrę abipus Lietuvos ir Baltarusijos sienos žmonės, yra senieji vietiniai gyventojai, neatsikėlę nei jie patys, nei jų protėviai iš jokios Lenkijos, tik susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, buvę priversti pakeisti savo gimtąją lietuvių bendravimo kalbą į gudų arba lenkų, o dabar rusų. Kokie tai skaudūs procesai, kokie taurūs žmonės, parodoma ką tik susuktame filme, į kurio premjerą ir kviečiu, įėjimas į Mažvydo biblioteką laisvas.
Premjera įvyks
2024 m. lapkričio 5 d. 18 val.
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
(Konferencijų salė, V a.), Vilnius, Gedimino pr. 51.
Organizatoriai: M. Vyskupaičio UAB „Mėta“ ir VšĮ „Meno arena“
Regina Statkuvienė. Žaidimai su tamsa: protėvių vėles verčiant pamėklėmis
Kai senų ąžuolų ir klevų viršūnėse vėjas įsisuka į paskutinius parudavusius lapus, o naktimis rūkas pripildo laukus iki pat namų slenksčių, ateina trumpas akistatos su savimi, savo istorija ir amžinybe laikas – Vėlinės.
Gamtos ritmu gyvenęs žmogus jausdavo, kad ištuštėję laukai ir pilni aruodai yra virsmo metas. Laikas, kai nuo kasdienių rūpesčių ir pareigų ateina metas pažvelgti į savo, savo šeimos, genties ir tautos gyvenimą per amžinybės prizmę.
Vėlinės arba Ilgės. Ilgesys ne tik tų, kuriuos mylėjome. Tai kažkokiu transcendentiniu žinojimu paženklintas ilgesys – amžinojo gėrio, grožio, teisingumo – to, kas žmogų verčia gręžtis į Dievą. Juo tikėti. Siekti šventumo.
Per Vėlines išeinama pabūti taip ir neperžengiant čia ir anapus slenksčio. Vaško žvakelių šviesa sujungia pasaulius. Gyvenimas ir mirtis. Per vasarą žieduose dūzgiančios bitės gamina vašką. Paskui nelieka nei bičių, nei žiedų. Bet koryje užvakuotas medus gali išlikti nesugedęs tūkstantmečius.
Globalėjančiame pasaulyje vienos tradicijos ir toliau puoselėjamos, kitos pamirštamos, perimamos svetimos. Kaip kadaise garsi giminės pavardė – ainių gyslomis teka tas pats kraujas, bet nei herbo, nei šūkio, nei kardo jau nebelikę… Arba derlinga žemė, kurią prosenelis apeidavo kiekvieną pavasarį. Dabar mišku ir užmarštimi užžėlusi.
Tradicija gyva ir prasminga tol, kol atliepia mūsų dvasinius poreikius ir gyvenimo būdą.
Tūkstantmečius toje pačioje žemėje gyvenančios, ją ginančios žemdirbių tautos savo mirusiųjų paprastai nebijo.
Iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį.
Mitai, tikėjimai ir papročiai persipina įvairiai, tačiau iškeliavę protėviai yra gerbiami, kartais jie saugo derlių, jų vėlės lydi ir globoja išsiruošusius į mūšį. Tokia yra ir lietuviškoji pasaulėjauta.
Kartą per metus mums reikia pabūti su tais, kurie mus mylėjo, augino, saugojo. Tuos, kurių nematėme ir nepažinome, bet kurių dėka esame. Mums reikia juos prisiminti. Uždegti žvakes. Galbūt pajusti jų sielų prisilietimą. Tegul tik per vaško žvakelės liepsną.
Kai kultūra ima formuotis naujoje teritorijoje, ant užkariautos, užgrobtos, svetimos žemės, natūralu, kad ten palaidoti mirusieji neatrodo nei draugiški, nei saugantys ar globojantys, veikiau, priešingai, grėsmingi, gąsdinantys ir kerštaujantys.
Su svetimais mirusiais būti nesinori. Jų dvasios gąsdina. Juos reikia vyti užsidėjus kaukę, kad nebūtum atpažintas nesąs jo ainis.
Tai ir yra Helovino esmė. Būtent todėl ji ir populiari ten, kur gyvena palyginti jaunos tautos.
Tačiau Lietuvoje Helovino šventimas nėra paprasta naujo gyvenimo ir naujų papročių importo vizualizacija.
Kam prireikė VĖLES paversti PAMĖKLĖMIS?
Ar girdite dar, kokie panašūs savo skambesiu ir kokie skirtingi savo prasmėmis šiedu žodžiai?
Tuščiose moliūgų akyse protėvių vėlės negyvena. Nei raganų kostiumuose ar siautulinguose vakarėliuose.
Šiandien gerovė pasiekė tokį lygį, kad malonumų mygtukų spaudymas tampa narkotiku. Dar, dar, dar – daiktų, kelionių, selfių, postų ir pareigų…
Šiuolaikinis žmogus, savo gyvenime nematęs karų ir jau nejaučiantis protėvių skausmo yra kaip alkanas ir nemylėtas pavainikis apsvaigsta turgaus aikštėje, kai gašlus iškrypėlis jam leidžia rinktis viską. Kol kas.
Mūsų istorija vis dėlto ateina akistatai. Tegul labai trumpai. Tegu tik įsivaizduojama. Per Vėlines. Kai visa Lietuva sužimba liepsnelėmis mirusiųjų miestuose.
Ir žybsi pakelėse, paežerėse ir pelkynuose… Ten po šalta žeme dar nepamiršti partizanai. Neužgyjančios, nors paslėptos žaizdos.
Mažėja tų, kam skauda. Išmiršta kartos, o istorijos sopulį jausti duota retam. Todėl jis ir vėl pasikartoja.
Stribų, išdavikų, kolaborantų ainiai negali ramiai pasitikti tamsiausio metų laiko. Juos gąsdina vėlės tų, kurie atgulę nešventintoje žemėje savo krauju ją pašventino. Jie nenugalėti, nes ant kiekvieno kapo gali būti užrašytas žodis – Lietuva.
Todėl jiems reikia pamėklių.
Kultūriniai karai ne šių laikų Vakarų pasaulio vėžys. Mes juose buvome jau raudonojo tvano metais: Vietoj šv. Kalėdų – Naujieji metai, vietoj Motinos dienos – Kovo 8-oji, net penktadienio pasninkas buvo išverčiamas ketvirtadieniu – žuvies diena.
Tai neatsitiktiniai dalykai – perauklėti, pakeisti, išrauti tradiciją ir įdiegti naują „tiesą“. Matematikoje tai inversija – loginis veiksmas, kurį atlikus esama loginė reikšmė pakeičiama priešinga.
Taip tiesa virsta melu, o melas tiesa, taip laisvė virsta nelaisve, o nelaisvė laisve.
Jei Krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje pergalė priešo nugalėjimas yra jo sunaikinimas, tai Rytų despotijose laimėjimas yra siekis pavergtąjį paversti savo paties priešingybe, mankurtu ir iš janyčaro išauginti tą, kuris žudys savo paties tautą.
Šiuolaikinis žmogus bijo mirties. Ji išguita iš mūsų gyvenimų.
Šiukšlėmis paversti mūsų kapai ir sielos: visko daugiau, daugiau ir daugiau…
Reikia išrauti pačią lietuviškumo esmę bei šerdį, kurioje su motinos pienu perduodamas istorijos skausmas. Sako, tai nelemtas lietuviškas liūdesys. Netinkamas džiugesio pasauliui. Todėl nereikia leisti susitikti su vėlėmis. Tegul klaikus pamėklių juokas džiugina ir tą akistatos su amžinybe naktį.
Tik pamiršęs, kad mirsi, pamirši ir prisikėlimo šviesą.
„Memento mori“ – kartodavo vergas į ausį triumfo eisenoje žengiančiam nugalėtojui. Kad nepamirštų. Kad žinotų.