Agresorius tęsia smūgius Ukrainos užnugaryje. Nuo Rostov prie Dono paleista Iskander M galimai smogė Zaporizhia mieste. Taip pat, rusai atakavo su 80 dronų Shahed, iš kurių ukrainiečiai numušė 50, o 27 dėl EW veiklos buvo nukreipti nuo potencialių taikinių. Ir vėl be kitų objektų atakuota Kyiv bei miesto apylinkės. Pasikartosime, neatmestina, kad rusai gali ruošti didesnį kompleksinį smūgį sostinei (panaudojant balistines, sparnuotąsias raketas ir Shahed dronus). Tuo labiau artėja žiema, tad neabejotinai, rusai per vasarą sutaupytoms raketoms duos kruvino darbo (pvz. anksčiau Ukrainos danguje dažnai matyta Kh101 nesirodė jau 61 dieną). Prioritetinis agresoriaus taikinys bus energetikos sistema.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko kryptis.
Pakitimų nefiksuota. Rusų teigimu operacijas įtakoja prasti orai. Neatmestina, kad taip jie bando pridengti savo negebėjimą išstumti ukrainiečius iš Kursk srities. Be to, rusų karo propagandistai žviegia, kad neva pagal Ukrainos pajėgų pokalbių pasiklausymo medžiagą, į kontaktinę liniją užeina „labai daug kroatų“. Akivaizdu, kad ne visi šūdagalviai pažįsta ukrainiečių kalbą. Nieko, jei gyvi liks, nelaisvėje išmoks.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Rusai toliau bando atakuoti šiauriniame flange, Oskil upės pakrantėje ir Lozova link, tačiau Ukrainos gynėjai išlaikė pozicijas.
Lyman. Kautynių intensyvumas kažkiek sumenko, Ukrainos vienetai neleidžia okupantams dar labiau pasistūmėti Terny – Yampolivka ruože.
Syversk. Be pakitimų.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Ukrainiečiai po kontratakų atsiėmė pozicijas prie Druzhba, taip apsisaugodami nuo agresoriaus pastangų apeiti Toretsk gyvenvietę iš šiaurės bei išeiti Ukrainos pajėgų Klishiivka grupuotei į užnugarį.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Ukrainos pajėgos sugebėjo išlaikyti pozicijas tiek Zhuravka upės ruože (Lysivka – Promin – Vozdvyzhenka), tiek ruože Novodmytrivka – Vyshneve – Lysivka. Tęsiasi sunkūs mūšiai, tačiau atrodo, kad rusų prioritetas yra užbaigti operaciją užimant pozicijas palei šiaurinį Kurahove tvenkinio krantą (Centras).
Centras. Agresoriui pavyko išlyginti kontaktinę liniją užimant kišenes Novodmytrivka – Novoselydivka bei kaip jau minėjome, okupantai po truputį stumiasi link šiaurinio Kurahove tvenkinio kranto.
Pietinis flangas. Rusai pasigerino savo pozicijas Yasna Poliana – Maksimivka – Bohoiavlenka, tačiau judėjimo tempas lyginant su praėjusia savaite sumenko. Visgi, lėtai, bet rusai kuriasi sąlygas operacijoms link Kurahove (į šiaurę ir šiaurės rytus) bei Velyka Novosylka (į vakarus ir pietvakarius).
Zaporizhia kryptis.
Nepatvirtintais duomenimis, rusai telkia savo pajėgas Kamianske – Orihiv ruože. Sunku pasakyti, ar yra realistiška, kad agresorius ir čia pabandys sukurti įtampos židinį. Kita vertus, bent patestuoti Ukrainos pajėgų gynybą jie tikrai čia gali. O jei ras kokį plyšį, tai ir bandys jį išplėsti.
Suvokimui, kad Sovietų Sąjunga buvo kalėjimu ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Ir kalėjimo gyvenimo psichotrauma persidavė ne tik dabartiniams rusams, bet ir kitoms Sovietijos pavergtoms tautoms. Psichotrauma, pasak mokslininkų, persiduoda per tris kartas, tad lietuviai irgi iki šiol paveikti.
„1920 m. laisvės atėmimo vietose Sovietų Rusijoje vidutiniškai buvo tik iki 100 tūkst. žmonių (humaniškiausias ir žmoniškiausias laikas tos šalies istorijoje), 1934 m. – jau 500 tūkst., o 1952 m. – 2,5 mln. Baigiantis SSRS – 2 mln. kalinių).
Apskritai iki 25–30 proc. sovietinių vyrų patyrė laisvės atėmimo bausmę.
Tokius duomenis apie Stalino laikus pateikia demografas Višnevskis:
„Per ketvirtį amžiaus – nuo 1920-ųjų pabaigos iki 1953 m. – už sovietinių kalėjimų ir lagerių tvorų atsidūrė ne mažiau kaip 20 mln. žmonių.
Be to, „lagerių statistikoje neatsižvelgiama į didžiules mases žmonių, kurie per Gulago lagerius perėjo ne kaip kaliniai, o turėdami kitą statusą.
Sunku įvertinti ir per specialiąsias gyvenvietes perėjusių žmonių skaičių. Net jei tremtinių – pagrindinio specialiųjų gyvenviečių kontingento – skaičius yra žinomas (o jis žinomas tik apytiksliai, minimaliu vertinimu laikome 6,4 mln. žmonių), jis kalba tik apie pradinį jų skaičių. Kitaip nei kaliniai, tremtiniai gyveno šeimomis, turėjo vaikų, jų natūraliai daugėjo, todėl žmonių, paragavusių gyvenimo spec. gyvenvietėse „žavesio“, buvo daug daugiau nei pirminių tremtinių, jau nekalbant apie atvykusius į gyvenvietę.
Yra duomenų, kad per 9 metus (1932–1940 m.) specialiosiose gyvenvietėse gimė daugiau kaip 230 tūkst. vaikų, tačiau vėliau specialiosios gyvenvietės augo, 1953 m. pradžioje tremtinių buvo tris kartus daugiau nei 1930-ųjų pabaigoje, taigi per visą tą laiką gimė ne mažiau kaip 1 mln. vaikų, labiau tikėtina, kad dar daugiau – juos taip pat reikėtų pridėti prie perėjusiųjų per specialiąsias gyvenvietes skaičiaus.
Didžiajai daugumai tremtinių šis statusas buvo paveldimas. Jų šeimose gimę vaikai nuo pat gimimo tapdavo tremtiniais.
Apibendrinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, paaiškėja, kad bendras SSRS piliečių, kuriems per ketvirtį amžiaus – nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos iki 1953 m. – daugiau ar mažiau ilgą laiką buvo taikomos represijos, pasireiškusios laisvės atėmimu ar žymiu suvaržymu, skaičius siekė ne mažiau kaip 25–30 mln. žmonių“.
Tačiau dar toliau sovietmečiu kalinių skaičius išliko didžiulis, aštuntajame dešimtmetyje vienu metu kalėjo 2–2,5 mln. žmonių“.
Po katastrofos Valensijoje vieno ispano ištarti žodžiai. Kitaip ir negali būti kai šalį valdo užkietėję leftistai ir kitoks komunistuojantis elementas.
Neįgali valdžia sugebėjo padaryti tik vieną – paskelbti trijų dienų gedulą. Vyriausybė atsisakė užsienio pagalbos. Į gelbėjimo ir padarinių šalinimą armija įtraukta pavėluotai. Teisinamasi kažkokiomis biurokratinėmis procedūromis.
Kita ispanė rašo: „matyt reikia ekstremalių nelaimių, kad įrodytume sau, kad mes mylinčios būtybės ir, kad palaikom vienas kitą tokiais sunkiais laikais, nepraraskime vilties ir būkime vieningi… Jie nori priversti mus tai pamiršti, bet meilė stipresnė už viską“.
Dar vienas įrašas: „Rūpinamės savimi, nes turime tik vienas kitą. Visi politikai, tarp jų ir prezidentas, pagalbos nesiuntė iki šiandienos… 5–6 dienos po tragedijos“. (Komentaras rašytas lapkričio 2 d.)
Ir dar: „Kai vyriausybė nepadeda, mes vis dar turime vienas kitą!!!“
Toliau: „Kitą dieną Katalonija atsiuntė sunkvežimius su pagalba, kurių Valencijos generalitetas nepriėmė. Po trijų dienų pasiuntėme ugniagesius gelbėtojus, savanorių autobusus, maisto sunkvežimius, drabužius, žaislus, vaistus, higienos ir valymo priemones, kibirus, kastuvus… ir jie turėjo problemų patekti į kaimus.
Tiek Generalitat Valenciana, tiek Ispanijos valstybė tai padarė kuo prasčiau, slepia ir klastoja informaciją.“
Į diskusiją įsijungia australas: „100 proc. taip. Panaši situacija nutiko ir Australijoje… vyriausybė nieko nepadarė ir iš tikrųjų sustabdė bet kokią pagalbą. Niekingas poelgis. Patys gyventojai viską gelbėjo ir valė. Mūsų vyriausybės yra mūsų priešas. Tai šiandien tikrasis blogis“.
Vokietis: „Ahrtal… ta pati reakcija. Tai buvo ir 2021 metais Ahrtal, tūkstančiai atvyko ir padėjo. Vienintelis būdas – atvykti!“
Amerikietis: „Ar žinojote, kad Šiaurės Karolinoje buvo tik vietinė pagalba pirmąsias keturias dienas ir ten žuvusių daugiau nei du tūkstančiai, tačiau žiniasklaida rašo daugiau apie Floridą“.
Šie žmonės neapsikentę valdžios neveiklumo eina valyti gatvių. Taip bendruomenė susivienijo nelaimėje. Deja, jiems buvo neleista dirbti. Neįgali valdžia dirba lėtai ir konkurentas jiems nereikalingas. Oficialus atsakymas – viskas turi būti daroma organizuotai. O nukentėjusiems žmonėms siūloma sėdėti namuose, niekur neiti ir sekti valdžios pranešimus.
Visai neseniai panašiai nutiko ir Šiaurės Karolinoje (JAV), kur žmonės rinko aukas, maistą, vandenį ir drabužius, bet žmonių pagalba buvo į stichijos regioną neįleista. Pagalbą gali teikti tik oficialios tarnybos, kurios dirba vėžlio greičiu. Tuo pačiu nukentėjusiems valstijos gyventojams buvo suteikiamos trumpalaikės paskolos už procentus. Kam nelaimė, o kam biznis.
Paskutiniais metais per pasaulį nuvilnijo įvairių gamtos katastrofų banga. Juk tai mums ir žadėjo globalusis elitas. Gal jie aiškiaregiai?
Visas katastrofas vienija vienas reiškinys – specialios tarnybos katastrofiškai visur vėluoja, todėl žmonėms kyla įtarimų, kad tai daroma sąmoningai siekiant padidinti katastrofos padarinius – aukų skaičių ir nuostolius. Gal tam, kad tikrai patikėtumėte klimato kaita? Neteigiu, kad tai tiesa, Kiekvienas pasirenkame kuo tikėti, bet duosiu patarimą, tokios nelaimės atveju pasikliauti tik savimi, savo šeima ir bendruomene. O jei po savaitės kitos atskubės ir valdžia, tai tokiu atveju geriau gražintų dalį sumokėtų mokesčių jai išlaikyti.
Vylingoji (taip pavadinkime moters sugebėjimą kartas nuo karto koketiškai pameluoti) Vilija nebuvo visiškai teisi, kai tvirtino, kad socialdemokratai nesislapsto po moters sijonais, nes Paluckas staiga patapo milžinu, užaugo iki tokio įstabaus dydžio ir demoniško reikšmingumo tos pačios Vilijos Blinkevičiūtės sijonų paunksmėje.
Frazeologizmas apie slapstymąsi po sijonu yra perkeltinės reikšmės vaizdingas posakis, tačiau štai rusų rašytojas Šukšinas aprašo situaciją, kai, pabėgęs iš lagerio karo belaisvis ruskelis, persekiojamas vokiečių policijos savo gyvybę išsaugojo palindęs po moters, ravinčios daržą, didžiuliu sijonu. Bandau įsivaizduoti, kad tas laimingasis pagal savo karinę specializaciją buvo tankistas, nes sovietinėje armijoje tankistais tarnavo nedidelio ūgio vyrukai, telpantys ankštoje tanko erdvėje ir, kaip matome, po moters sijonais…
Ar, atsispyrusi pagundai sumesti skudurus su Čmilytės liberalais, naujoji valdžios koalicija galėtų būti bent per milimetrą mažiau leftistinė nei ankstesnioji valdžios gauja? Tai būtų ne mažas iškovojimas, ar ne?
Tarkime, naujoji valdžia bus labiau technokratinė valdžia, lyginant su anksčiau dominavusiu ideokratiniu valdžios tipu, kai buvo valdoma pasiremiant ideologiniais užkeikimais arba tiesiogiai įgyvendinant ideologinius nurodymus.
Edvardas Čiuldė
Kaip atrodo bent man, milžiniška žala jau yra padaryta, kai homoseksualių žmonių interesų prioretizavimo pretekstu iš esmės buvo sunaikintas žmogaus teisių konceptas, sukarikatūrinant šį vieną iš didžiausių Vakarų civilizacijos iškovojimų iki kraštutinės ribos ir tokiu būdu paverčiant jį niekiniu, vertu pajuokos. Tarsi ir suprasdamas situacijos tragikomiškumą, konstituciniu pašaipiai vadinamas Žalimas sako, kad žmogaus teisių samprata neapsiriboja tik homoseksualų teisėmis, ji neva turėtų galioti neįgaliesiems ir pan. Krinta į akis, kad jau ne pirmą kartą homoseksualų, kurie reikalauja kažkokių papildomų sau teisių, padėtis yra lyginama su neįgaliųjų žmonių savitu statusu, tačiau mano vaizduotė neišneša – kaip jie su tuo taikstosi, jeigu būčiau homoseksualas, man toks gretinimas būtų labai įžeidus, kitaip nepasakysi. Kas be ko, toks homoseksualų gretinimas su neįgaliaisiais atsiranda dėl bandymų tarsi ir legalizuoti ideologinį pasirinkimą, tačiau taip suprasta tariamos harmonizacijos seka, kai žmogaus teisės susiejamos su atskiru žmogaus statusu, nuveda į loginę katastrofa ir galutinį visuotinių žmogaus teisių koncepto sunaikinimą. Čia tarsi papuolama į uždarą loginio prieštaravimų ratą, kai keldami ypatingus reikalavimus žmogaus teisių pritaikymo jiems, homoseksualams, pretekstu, jie savo pretenzijas nusako iš atskiro, tik jiems būdingo statuso pozicijų, tačiau visuotinių žmogaus teisų pajungimas statuso pretenzijoms yra galimas tik tokių žmogaus teisų visuotinio pavidalo sunaikinimo pagrindu. Todėl, kaip atrodo bent man, leftistinė „žmogaus teisių“ propaganda yra ne tik ideologinė nesąmonė, bet ir parazitiškai įsitvirtinusi LGBT bendruomenės moralinio pažeminimo subkultūra.
Jau užsiminiau, kad vyriškas (?) technokratinis valdymas būtų tarsi ir geriau nei ideokratinis trijų moterėlių įsivyravimas. Etimologinė žodžio „technokratinis“ reikšmė nurodo, kad tai turėtų būti mokančiųjų, sugebančiųjų (gr. techne – mokėjimas, sugebėjimas) valdžia. Tačiau mūsų politinėje aplinkoje šio žodžio reikšmės ko gero yra stipriai mutavusios, Lietuvoje technokratinis valdžios pobūdis, kaip atrodo, pirmiausiai yra siejamas su valdžios ar valdžių sugebėjimu paspartintu tempu tapti stambiojo kapitalo paklode.
Kita vertus, kad ir kaip žiūrėtume, kadencija po kadencijos mūsų demokratiškai renkamai valdžiai vis labiau pradeda trūkti humanitarinės vaizduotės, – kai net kultūros ar švietimo ministrais tampa nieko bendro su humanitarine kultūra neturintys veikėjai, – apskritai nesunkiai yra atpažįstama kaip ištikta refleksijos deficito valdžia. Nesupraskite to pernelyg tiesmukiškai, tačiau su humanitarinės vaizduotės, refleksijos ir savimonės trūkumu didesniu ar mažesniu laipsniu yra sietinas ir į valdžią patekusių vyrų bei moterų tautinio sentimento nunykimas, identiteto sąmonės negyvybingumas.
Besikeičiant valdžiai, kaip atrodo, vis labiau akis badys ankstesnės valdžios su maniakiniu užsidegimu visur iškaišiotų statytinių prasikišantys veiksmai. Tai ypač akivaizdžiai pasimatė, kai Vyriausiosios rinkimų komisijos personažai užsiminė, kad yra kažkoks pretekstas kvestionuoti rinkimų rezultatus. Ar sakote, kad jie kalbėjo apie tai tik pusiau juokais, pusiau rimtai, labiau, kaip sakoma, teoriniame lygmenyje, neragindami imtis tiesioginių veiksmų, išplaukančių iš žaismingai daromos prielaidos? Tačiau nesuvaldyti juokeliai neretai dar akivaizdžiau nei rimti postringavimai atidengia tikrąją žmogaus prigimtį. Vis dėlto, prašau, tik nepaklauskite Valinsko ar Ramanausko – ką reikėtų daryti su tokios nebaigtos statybos liekanomis?
Vėlyvą rudenį kaip mirusiojo prakaitas amžinybėje krenta ir krenta medžių lapai, o užmiestyje po tuščių laukų ražienas jau braido juodi varnai be skrybėlių…
Įdomiausių turistinių objektų Plungės rajone – į valias. Lankytojų laukia ir žilą senovę menantys dvarai, ir svetingos kaimo turizmo sodybos, ir eksponatų gausūs muziejai, ir kerinti gamta… Norint viską aplankyti, reiktų daugybės laiko, tad šįsyk nukreipkime savo žvilgsnį į tas vietoves, kurios susijusios su dviejų iškilių asmenybių – kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio ir jo žmonos, rašytojos ir visuomenės veikėjos S. Kymantaitės-Čiurlionienės vardais, kur iki šiol plevena jų, Kūrėjų, dvasia.
Mūrinė raudonbokštė Šateikių bažnyčia
Visi, apsilankantys Šateikiuose, tradiciškai nuskuba apžiūrėti didingiausio miestelio statinio – šv. Morkaus bažnyčios. Pastatydino ją grafai Pliateriai XIX a., ir ji laikoma viena pirmųjų istorizmo epochos neogotikinių šventovių mūsų šalyje. Na, o istorikų dėmesį ji itin traukia tuo, kad kilo tuo metu, kai Lietuvoje katalikiškų maldos namų statybos apskritai buvo draudžiamos. Kas buvo šio didingo statinio kūrėjas, spėliojama iki šiol, tačiau daugelis specialistų jo autorystę yra linkę priskirti garsiam to meto architektui Tomui Tyšeckiui, o statė bažnyčią nagingi meistrai iš Prūsijos bei Kuršo. Bažnyčia iškilo įspūdinga: grakščių proporcijų, kryžminio plano, su aukštu bokštu, padalintu į penkis tarpsnius. Lietuvoje tokių bokštų beveik nesama.
Į istoriją ji įėjo dar dėl vieno dalyko: joje 1909 metų sausio 1-ąją susituokė M. K. Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Kodėl gi jaunieji pasirinko nuošalesnę bažnyčią, o nesituokė, tarkim, Plungėje?
Esama keleto versijų. Viena ta, kad būsimoji nuotaka Sofija visai nenorėjo tuoktis Plungėje: į tenykštę bažnyčią būtų sugūžėję daug smalsuolių, vėliau plačiai aptarinėsiančių ir pačią ceremoniją, ir jaunavedžius. Antra, visos to meto Plungės rajono bažnyčios buvo paprastos, medinės, tuo tarpu Šateikių raudonbokštė – mūrinė, vos prieš kelis dešimtmečius iškilusi. Kodėl gi nepaėmus šliūbo puošnesniuose maldos namuose?
Beje, šiemet sukako 115 metų nuo M. K. Čiurlionio vedybų su Sofija Kymantaite dienos. Ši data neliko šateikiškių nepažymėta; be to, ji sutapo ir su kita reikšminga sukaktimi: 430-osiomis miestelio metinėmis.
Taip, šitiek metų suėjo nuo tos dienos, kai Šateikiai pirmąsyk buvo paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Dvi minėtosios neeilinės datos miestelio gyventojams suteikė progą organizuoti gražią šventę. Į iškilmes pasveikinti šateikiškių buvo atskubėjusi rajono vadovybė, įvyko puikus operos solisto Liudo Mikalausko bei vietos atlikėjų koncertas, M. K. Čiurlionio laiškus mylimai Sofijai skaitė aktorė Virginija Kochanskytė. Šateikių bažnyčios erdvę papuošė dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus dovanotas paveikslas; pasirodo, šis dailininkas Šateikiuose leisdavo savo vaikystės dienas. Na, o miestelio kultūros centrui buvo padovanota pjesė „M. K. Čiurlionis. „Juodoji saulė“. Ją specialiai sukūrė dramaturgas ir filosofas Arvydas Juozaitis.
Kitąmet bažnyčia minės 150-ies metų jubiliejų; taigi šiai datai neabejotinai irgi bus gražiai pasiruošta. Juolab, kad Šateikių kaimo bendruomenė tikrai aktyvi ir pajėgų įvairiems renginiams organizuoti joje nestinga. Veikia čia ir folklorinis bei vokalinis ansambliai, ir dramos kolektyvas, ir moterų šokių grupė. Tačiau labiausiai šateikiškiai džiaugiasi, kad pagaliau tarsi Feniksas iš pelenų naujam gyvenimui prisikelia apleista grafų Pliaterių dvaro sodyba.
Buvusi grafų Pliaterių vasaros rezidencija
Šateikiai – sena gyvenvietė, žinoma jau XVI amžiuje. Vietovė, 1558 metais karaliaus Žygimanto Augusto privilegijos dėka atitekusi Jokūbui Laškovskiui, vėliau pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai čia esančio dvaro žemės atiteko didikams Broel-Pliateriams. Jie turėjo pastatydinę puikius rūmus, įveisę penkių hektarų ploto parką, įsirengę oranžeriją.
Margarita Gedvilienė, puiki savojo krašto istorijos žinovė
Gidės Margaritos Gedvilienės lydimi, traukiame apžiūrėti buvusios dvaro didybės. Sakau „buvusios“, nes ilgą laiką grafų Pliaterių nuosavybė buvo pakankamai apleista. Taip jau susiklostė, kad 1940 metais iš čia išvykus paskutinei dvaro savininkei, visi pastatai ėjo iš rankų į rankas. Laimei, gavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, baigiamas renovuoti vadinamasis ponų namas, tvarkoma aplinka, atnaujinta dalis dvaro sodybą juosiančios akmeninės tvoros ir didieji vartai, tarnavę kaip paradinis įvažiavimas į Šateikių dvaro parką. Žinoma, reikia tikėtis, kad ateityje bus sutvarkytas ir sodininko namelis, ir oranžerija, ir alaus bravoro pastatas. Kad atgis praėjusiais laikais čia buvusi tvarka. Dabar į praeitį nugrimzdusią didybę bandome pajusti, klausydamiesi gidės pasakojimo.
„Buvusioje grafų Pliaterių vasaros rezidencijoje netrukus įsikurs privatūs senelių namai. Kažkada gi šiuose rūmuose virte virė įdomus gyvenimas – karietomis atidardėdavo svečiai, iš Rietavo ir Plungės sukviesti muzikantai grieždavo puikias melodijas, atvykusieji grožėdavosi išpuoselėtu parku su tyvuliuojančiais tvenkiniais, meistriškomis skulptūromis, retais augalais… Pliateriai turėjo turtingą biblioteką, kurios knygas ženklino savas ekslibris; rūmuose veikė paveikslų galerija, na, o oranžerijoje auginti vazoniniai augalai šiltuoju metų laiku būdavo išrikiuojami lauke – tik eik ir grožėkis…“
Gidė Margarita Gedvilienė – tikra gimtojo krašto istorijos žinovė – paberia ir šūsnį juokingų istorijų iš šio dvaro gyvenimo. Šypsotis verčia jos pasakojimai apie „fanaberną“ grafų giminės atstovę Eleną Pliaterytę, kalbėjusią tik lenkiškai, nors su pavaldiniais puikiausiai galėjusią (tik nepanorusią) lietuviškai bendrauti; apie jos nenuovokumą prarandant pelningą alaus verslą ir apie gudrius tarnus, prigavusius ją su kojinių pirkimu… Neporinsime dabar šių juokingų nutikimų – tebūnie tai akstinas patiems skaitytojams atvykti į Šateikius ir jų pasiklausyti… Bus proga apžiūrėti parke augantį europinį kukmedį – vieną iš dviejų seniausių šios rūšies medžių, augančių Lietuvoje, pasivaikščioti kaštonų alėja (beje, kaštonų lapai pavaizduoti ir Šateikių herbe), apžiūrėti jau minėtąjį sodininko namą, statytą apie 1875–1880 metus. Gal kada nors ir jis bus renovuotas, juk yra vertingas architektūriniu požiūriu statinys, turintis ir neorenesansinių, ir neoklasicistinių elementų: kolonų, pusarkinių langų su apvadais, portiką virš pagrindinio įėjimo. Taip, praėjusiųjų laikų pėdsakai senajame dvare ryškūs, ir taip norėtųsi tikėtis, kad juos pavyks išsaugoti ateinančioms kartoms.
Grafų Pliaterių amžinojo poilsio vieta
O baigdama pasakoti apie Šateikius, dar prisiminiau nepaminėjusi, jog čia buvo pakrikštyta Julija Beniuševičiūtė, tapusi mūsų literatūros klasike Žemaite, ir kad čia, dvaro malūnininko Georgo Niklauso Vintelerio, kilusio iš Šveicarijos, šeimoje gimė ir augo Emilis Vinteleris, palikęs didžiulį pėdsaką medicinos istorijoje. Jo, patologinės anatomijos profesoriaus, pastangomis pradėtas taikyti biopsinis tyrimas, reikalingas piktybiniams ar nepiktybiniams augliams išaiškinti; jis buvo Draugijos kovai su vėžiu steigimo iniciatorius ir jai vadovavo, išleido knygą apie šią onkologinę ligą. Emilio Vintelerio iniciatyva Lietuvoje taip pat buvo įkurta Geografinės patologijos draugija, siekusi išaiškinti vietinių ligų ypatybes. Itin glaudūs ryšiai šį žmogų siejo su Šveicarija: Ženevoje jis skaitydavo paskaitas, Lietuvai atstovaudavo šioje šalyje vykdavusiose mokslinėse konferencijose. Laisvalaikiu mokslininkas kurdavo eilėraščius. 1938 metais Kaune išėjo jo poezijos knygelė „Sapnai ir mintys“.
Sovietmečiu Šateikiuose dar gyveno buvęs grafų Pliaterių dvaro sodininkas Bronius Rubinas, iš dalies atkūręs parką ir leidęs išsaugoti jo autentiką ateities kartoms.
„Mano mylimoji, pirma žmona yra Lietuva. Tu, Nijole, esi antra“ – šiuos žodžius 1950-ųjų metų laiške mylimajai rašė Lietuvos laisvės kovotojas Juozas Lukša. Jis žinojo, kad jo pareiga yra grįžti atgal į raudonojo teroro užkluptą tėvynę ir dirbti jos labui. Tai idealistinis, įkvepiantis ir autoriteto kupinas pavyzdys kiekvienam Lietuvos piliečiui. Tačiau kyla klausimas, ar šiandien iš mūsų tautiečių lūpų išgirstume tokius tvirtus ir atsakingus žodžius? Ar tauta gyvena tokia dvasia, kuria buvo persmelkti mūsų Tėvynės kovotojai, pasiaukodami vardan Tėvynės, siekdami ne asmeninio, bet bendrojo tautos gėrio? Ar mūsų visuomenė dar tebegyvena tais idealais, kurie jungia mus į vieną bendrą kūną – tautą?
Tai rimti klausimai, kurie turėtų paliesti kiekvieno iš mūsų širdį, o protą priversti susimąstyti. Šie klausimai tampa ypač svarbūs dabartiniame laikotarpyje, kuriame individualizmas ir liberalizmas yra vis labiau vertinami ir dažnai iškyla aukščiau už bendrąjį gėrį ir moralines vertybes.
Pradėkime pirmiausia nuo tautos. Kiekvienos valstybės stipriausias pamatas yra tauta. Joje susijungia atskiri individai, kuriuos vienija bendra žemė, kalba, kultūra ir istorija. Tokiame bendrame žmonių susijungime, pagal idealiausias senovės Antikos filosofijos idėjas, piliečiai pasiskirsto pagal jiems skirtas Dievo priedermes (pareigas) ir atlieka jas vardan bendrojo gėrio valstybėje. Juk ne veltui ir sakome – atiduok Tėvynei tai, ką privalai atiduoti. Nepamirškime, kad tauta nėra atskirų individų suma, bet bendras kūnas, kuriame mes esame lyg atskiros, tačiau neatskiriamos dalys. Todėl mes turime klausti savęs – ar dirbu tik dėl savęs, ar mano darbai ir mintys atneša naudą mano Tėvynei, tautai ir artimiesiems? Vis dėlto: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn.15:13). Juk Lietuva stipri tiek, kiek mūsų piliečių darbuose ir širdyse meilė Tėvynei viršija asmeninius interesus.
Lietuva stipri tiek, kiek mūsų piliečių darbuose ir širdyse meilė Tėvynei viršija asmeninius interesus.
Šiandien kaip niekada ankščiau liberalizmo ideologija yra aukštinama. Šios ideologijos padariniu tampa – individualizmas kaip norma. Bet ar individualizmas, iš esmės, yra blogas? Nėra. Tuo atveju, kai žmogus ugdo savo asmenines savybes, sugebėjimus ir talentus tam, kad vėliau reikšmingiau prisidėtų prie bendrojo gėrio. Tačiau šiuolaikinis pasaulis retu atveju individualizmo sąvoką supranta būtent taip. Dažniau individualizmas paverčiamas į savanaudiškumą, tai reiškia į darbą tik dėl savęs. Tokiu atveju, šis požiūris tampa pavojingu, tiek individui, tiek mūsų tautai, nes skatina atsisakymą rūpintis valstybės bendrąja gerove.
Pateiksiu vieną iš daugybę praktinių pavyzdžių, kai individualizmas gali tarnauti tautai: įgijęs vidurinį išsilavinimą su gerais egzaminų rezultatais, nusprendi tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Išsirenki tavo širdžiai ir gebėjimams artimiausią studijų sritį, o dėl puikių rezultatų valstybė suteikia finansavimą ketveriems studijų metams. Šitaip investuodama į žmogaus išsilavinimą ir galimybę augti studijuojant tai, kas tau, kaip asmeniui patinka. Baigus studijas tavo pareiga tampa įgautus įgūdžius įdarbinti bendrajam gėriui – Tėvynės labui. Jei tęsi pasirinktą kelią – tapsi savo srities specialistu ir atneši naujų dalykų bei pasiekimų, kurie ne tik bus svarbūs tau, kaip atskiram žmogui, bet taip pat ir mūsų tautai ir be abejo – Lietuvai.
Tiesa, neseniai man teko išgyventi situaciją, kuri paliko gilų įspūdį. Važiuojant autobusu, pastebėjau, kaip girtas vyras ėmė įžeidinėti dvi jaunas merginas, netgi grasino nužudyti. Negalėjau likti abejinga – man buvo aišku, kad šis elgesys negali likti nepastebėtas. Reikia pabrėžti, kad tuo metu autobusas buvo pilnas suaugusių žmonių, bet nei vienas iš jų, net ir tvirti atrodę vyrai, nedrįso prieiti ir nuraminti šio neadekvataus žmogaus. Galiausiai apgyniau merginas ir priverčiau vyrą susimąstyti dėl savo veiksmų. Vėliau supratau, kad ši situacija papildė mano bendrojo gėrio suvokimą. Juk nedvejojau savo poelgiu, kad reikia įsitraukti ir apginti tai, kas teisinga, nors ir žinojau, kad yra nemenka tikimybė, jog galiu „gauti“ nuo šio veikėjo. Bet net ir žinodama tai, nujausdama visas rizikas, aš nedvejojau pasiaukoti dėl nepažįstamų žmonių saugumo. Supratau, kad bendrasis gėris yra neįmanomas be pasiaukojimo. Nors autobuse ir buvo daug žmonių, galinčių tarti žodį, bet niekas nieko nepasakė… Manau, kad jų individualistinė sąmonė padarė įtaką tokiam apsisprendimui – neveikti. Pirmiausia mąstydami tik apie save – nesikišdami, „nenorėdami kišti savo nosies – rizikuoti savo gerove ir saugumu“.
„Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, verčiau paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei.“ (Dž. F. Kenedis) – tokios mintys turėtų lydėti mūsų darbus ir veiksmus. Individualizmas neturi naikinti bendrojo gėrio ir moralės idealų suvokimo. Individualizmas kaip tik turėtų skatinti siekti šių tikslų. Supraskime, kad nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokia tauta mes esame ir būsime. Pažvelkime dažniau į mūsų garbingą istoriją, juk matome, kaip mūsų protėviai, seneliai ir tėvai kovojo dėl laisvės ir nepriklausomybės. Jei jie būtų galvoję tik apie save, ar turėtume šiandien laisvą Lietuvą? Žinoma, kad ne. Jie galvojo apie tautos laisvę, todėl ir mes privalome daryti tą patį. Vieno žmogaus laisvė – nėra visos tautos laisvė. Todėl išnaudokime turima laisvę Tėvynės labui, kad ateities kartos, taip pat galėtų pasitikti laisvę.
Nebūkime tie, kurie nusigręžia nuo savo tautos istorijos garbingų ir sektinų pavyzdžių, kad įgalintų globalizacijos taikomus „sektinus pavyzdžius“. Nenorėkime supanašėti su didžiosiomis valstybėmis, nes prarasime tai, ką mūsų tautos dvasia suteikia. Garbinga mūsų praeitis numato šviesią ateitį, tad kelkime savo dvasią, kuri mus kviečia dirbti dėl bendrojo gėrio – mūsų ateities. Sąmoningai ugdykime mūsų protą ir širdis, kad Lietuva klestėtų ne tik dėl mūsų pačių, bet ir dėl ateities kartų, dėl tautos, kurios kiekvienas medis ir daina byloja praeities kovas, kaip ir tyras mūsų oras, lyg baltas paukštis viltingai šnabžda ateities pažadus. Tad būkite viena tauta dėl Tėvynės Lietuvos.
Gerokai prieš prasidedant 2024 metų Lietuvos prezidento rinkimams, parengiau naujo tipo politinės jėgos „Piliečių Lietuva“ įstatus ir vienam iš pretendentų tapti prezidentu pasiūliau kurti partiją, kuri siektų sisteminių šalies valdysenos pokyčių konstitucinės reformos keliu. Tikriausiai dėl to, kad politinės partijos Lietuvoje užsitarnavusios blogą (klanų) reputaciją, mano pasiūlymas, siekiant prezidento pareigybės, nesulaukė dėmesio.
Kita vertus, daug ką mūsuose gąsdina konstitucinės reformos idėja. Šiandien vis dar tikima, kad prie bet kokio konstitucinio reguliavimo viskas priklauso tik nuo žmonių sąžiningumo. Tuo tikėti, žinoma, daugiau negu naivu, nes sąlygos ir aplinkybės, o ne individo prigimtinės savybės labiau apsprendžia jo elgesį. Pastebėkite, kaip skirtingai vaikšto tie patys žmonės esant plikledžiui ir sausai grindinio dangai. Pagalvokime, ar tik dėl nebranduolinių valstybių piliečių sąžiningumo jos neužpuola branduolinių valstybių?
Galima drąsiai teigti, kad ne tik viešųjų institucinių subjektų, bet ir viešuosius išteklius kuriančių piliečių konstituciškai įtvirtintos teisės ir suteiktos galimybės tausoti daugumos reikmėms skirtus išteklius žymiai pakeltų tuos išteklius tvarkančių pareigūnų „sąžiningumo“ lygį.
Advokatas Jonas Ivoška
Ar parlamentaras turėtų tiek įžūlumo ir arogancijos nusispjauti į visuomeninės nuomonę, pasiūlydamas rinkėjams patylėti iki naujų rinkimų arba begėdiškai meluoti prieš rinkimus, jeigu Konstitucijoje būtų įtvirtintas Seimo nario atšaukimas rinkėjų valia pagal panašias jo išrinkimui procedūras?
Ar nebūtų veiksminga paskata geriau rūpintis visos tautos, o ne tik savo klano gerove, jeigu Tautos atstovų, Vyriausybės narių ir kitų svarbiausių pareigūnų algos, mokamos iš biudžeto, būtų susietos su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje?
Ar nebūtų atsisakyta su valstybės institucijų leidimais sukurto privataus turto naikinimo, žlugdant piliečių lojalumą savo valstybei, jeigu pareigūnai turėtų atlyginti žalą, padarytą dėl netinkamo jiems patikėtų funkcijų atlikimo? Ar nesumažintume korupcinių paskatų, nustačius pareigūnų atsakomybę už profesinio ar/ir pareiginio neįgalumo simuliavimą? Ar neapribotume korupcijos teismuose ir neprislopintume teisinio nihilizmo, jeigu galutinės instancijos teismų aktams (analogiškai parlamento, prezidento ir vyriausybės aktams) būtų procedūriškai nustatytas jų atitikties LR Konstitucijai patikrinimas?
Jeigu čia išvardintos visuomenės savivaldos priemonės, o ir daugelis su tuo susijusių kitų valstybės valdysenos pokyčių rastų atgarsį mūsų tautiečių lūkesčiuose, turėtų atsirasti bendraminčių būrelis suinteresuotas įsteigti naujo tipo politinę jėgą, kuri ryžtųsi inicijuoti konstitucinę reformą, užtikrinančią civilizuotam kraštui būdingą valstybingumo kultūrą ir tautos pažangą.
Redakcijos prierašas:
Kaip rodo praėjusių Seimo rinkimų rezultatai, žlugo Regionų, Laisvės, P. Gražulio, V. Uspaskych, A. Zuoko vadovaujamos partijos, deklaravusios ketinimus mobilizuoti mases. O masinio protesto banga iškėlė kelias partijas pakeitusį, niekuo nepasižymėjusį ir 16 metų Seime ištūnojusį R. Žemaitaitį, kuris be rimtos programos vien tik karinga retorika susuko savo tautiečiams galvas. Taigi po rinkimų audros liko vienintelis Nacionalinis susivienijimas, galintis telkti žmones už lietuviškos Lietuvos išlikimą. Jo rėmėjų skaičius šiek tiek padidėjo, leidęs Seime gauti vieną mandatą. Todėl vilčių, kad greitai atsiras naujų Lietuvos vienytojų, iš esmės nebeliko.
Rusai vėl dronais be kitų taikinių atakavo Kyiv. Ukrainiečiai iš 96 Shahedų numušė 66 dronus, o 27 nukreipti nuo kurso. Taip pat, numušta ir Kh59 raketa.
Žiūrim ką turim fronte.
Kursko ir Kharkivo kryptyse be esminių pakitimų.
Luhansko kryptis.
Kupjansk. Agresorius kažkiek pasigerino savo padėtį šiauriniame flange bei Pishchane pleište, tačiau tai tik nežymūs pakitimai.
Lyman. Be pakitimų.
Syversk. Apie sėkmingą vakarykštę ukrainiečių gynybinę operaciją jau rašėme čia: https://www.facebook.com/share/p/3xnB2oTon58tL2U2/. Panašu, bent kol kas okupantams šios kruvinos pirties pakako – sektoriuje sąlyginai ramiau.
Donecko kryptis.
Chasiv Yar. Mūšių intensyvumas Chasiv Yar mieste bei Klishiivka ruože yra gerokai sumenkęs. Neatmestina, kad rusai persigrupuoja ir netrukus atnaujins puolimą. Toretsk mieste situacija permaininga – rusai užiminėja pastatus, ukrainiečiai juos ugnies priemonėmis ir kontratakomis iš ten išmuša.
Pokrovsk – Vuhledar.
Šiaurinis flangas. Rusai šiek tiek išplėtė no mans land esančią Vyshneve – Novodmytrivka ruože.
Centras. Agresorius įsitvirtina Kurahivka ir bando užimti Ilinka.
Pietinis flangas.
Kartu su problemomis šiauriniame Kurahove flange (Ilinka), rusai pasistūmėjo nuo Maksimylianivka link Kurahove (rytinis flangas). Tiesa, Ukrainos gynėjai kontratakomis rytiniame flange kažkiek pasigerino savo padėtį, tačiau situacija išlieka sudėtinga. Be to, nuo Maksymivka – Bohoiavlenka ruožo fiksuojamos agresoriaus vienetų atakos link Uspenivka, t. y. spaudžiamas pietinis Kurahove flangas.
Fiksuojamos rusų lokalios, tačiau sėkmingos atakos į vakarus nuo Shahtarske. Tokiu būdu, agresorius kuriasi sau sąlygas galimam judėjimui Velyka Novosylka link.
Zaporizhia kryptis.
Nedaug, bet suaktyvėjo mūšiai Robotyne apylinkėse. Situacija čia yra permaininga, tačiau okupantai po žingsnelį stumiasi į šiaurę.
„Rasmussen“ vadovas prognozuoja Trumpo triuškinamą pergalę, lygina su 1980 m. Reagano ir Carterio rinkimais, „dideliu politiniu persigrupavimu“.
AP / Madeline Drexler nuotr.
Buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra pajėgus iškovoti reikšmingą pergalę rinkimuose, galimai „nušluodamas mūšio valstijas“, teigia „Rasmussen“ vyriausiasis apklausų organizatorius, kuris mano, kad dabartinės varžybos yra palankesnės D. Trumpui nacionalinio populiarumo balsavime, teigia, kad vyksta didelis „politinis persigrupavimas“, ir prognozuoja rezultatą, kuris gali pakartoti ar net pranokti istorinę Ronaldo Reigano pergalę prieš Džimį Karterį 1980 m.
Likus kelioms dienoms iki 2024 m. prezidento rinkimų, „Rasmussen“ vyriausiasis apklausų organizatorius Markas Mitchellas pateikia stulbinančią prognozę, kad Donaldas Trumpas stipriai pirmaus nacionaliniu mastu ir dominuos pagrindinėse kovojančiose valstijose, o tai leis jam iškovoti triuškinančią pergalę. M. Mitchellas netgi numato, kad Virdžinija ir Naujasis Hampšyras gali persimesti pas respublikonus, ir priduria, kad kitos valstijos, pavyzdžiui, Minesota ar Naujoji Meksika, gali pasekti jo pavyzdžiu.
„Jūs girdite, kad apklausos yra artimos, o aš manau, kad tai klaidinga, – sakė jis penktadienį išskirtiniame interviu „Breitbart News“ ir pridūrė: – Manau, kad apklausos vidutiniškai rodo tvirtą D. Trumpo pergalę, ir mano nepriklausomai atliktos apklausos taip pat tai rodo.“
Kalbėdamas apie tikimybę, kad D. Trumpas laimės kovas ir nacionalinį balsavimą, jis nurodė, kad įvyks „didelis politinis persigrupavimas“.
„Manau, kad apklausų rengėjams, įskaitant ir mus, sunku susigaudyti“, – sakė jis. „Partinė [priklausomybė] reiškia daug mažiau nei tai, ar palaikote Trumpą, ar Harris.“
Atkreipdamas dėmesį į D. Trumpo savybę pranokti apklausų rezultatus, jis pridūrė: „Tikrai nemanau, kad jis ketina pakeisti šią tendenciją. Todėl manau, kad jis nustebins žmones svyruojančiose valstijose, nes bus į dešinę nuo apklausų“.
Svarstydamas apie visuomenės nepasitenkinimą dabartine administracija, jis pažymėjo: „Žmonėms nerūpi, kas yra Kamala Harris“.
„Jiems rūpi, kad ji yra Bideno administracijos dalis, o Bideno administracija buvo labai nepopuliari“, – sakė jis, priešpastatydamas viceprezidentę amerikiečiams pažįstamam D. Trumpui, kuris „jau yra patyręs visus nuosprendžius, bylas ir netikėtumus“.
Mičelas išreiškė įsitikinimą, kad šių metų lenktynės yra stabilios, o D. Trumpas nuolat pirmauja nacionaliniu mastu.
„Tiesa ta, kad lenktynės nepasikeitė“, – sakė jis, apibūdindamas dinamiką kaip „užfiksuotą ties Trumpo plius du nacionalinėje apklausoje“.
Nepaisant kai kurių apklausų poslinkių Harris naudai, „Rasmussen“ apklausų vykdytojas teigia, kad Trumpo rezultatai nuo 2020 m. pagerėjo.
„Galite ginčytis, [kad] galbūt tai yra taškas į dešinę ar taškas į kairę, bet negalite ginčytis, kad tai yra šešiais ar septyniais taškais geriau, nei Trumpas pasirodė prieš Bideną [palyginti su šiuo metu 2020 m.]“, – sakė jis, pabrėždamas aiškų Trumpo pranašumą šiame cikle.
Apklausų dinamika
Mitchellas pažymėjo, kad Trumpas atrodo stipresnis svyruojančiose valstijose nei ankstesniuose rinkimų cikluose.
„Jam sekasi kur kas geriau nei kada nors anksčiau“, – sakė jis, pabrėždamas, kad jei D. Trumpas pranoks ankstesnius savo nacionalinius balsų skirtumus ir mūšio valstijose seksis panašiai, „tai reiškia, kad D. Trumpas nušluos svyruojančias valstijas… didele pergale“.
Tuomet jis nubrėžė paralelę tarp dabartinių rinkimų ir 1980 m. Reagano ir Carterio rinkimų, palygindamas paramą D. Trumpui su Reagano visuotiniu patrauklumu ir dideliu palankumu, kuris lėmė triuškinamą pergalę.
„Daugelis žmonių kalbėjo apie 1980 m.“, – aiškino jis, atkreipdamas dėmesį į tai, kaip plati parama R. Reaganui baigėsi lemiama pergale. „Jei iš tų lenktynių išbrauktumėte [Džoną] Andersoną ir didžiąją dalį jo balsų atiduotumėte Karteriui, tuomet tai galėtų būti tai, ką mes matome dabar“, – pastebėjo jis.
Nepaisant žiniasklaidos pranešimų, kuriuose Harris kartais pirmauja, Mitchellas mano, kad kai kurios apklausos yra klaidinančiai pakreiptos Harris naudai.
„Prieš dvi ar tris savaites rašiau: „Ar taip atrodytų 1980 m., jei tuometiniai apklausų rengėjai turėtų internetą?“, – pastebėjo jis, leisdamas suprasti, kad kai kurios žiniasklaidos priemonės manipuliuoja apklausomis, siekdamos paremti Haris.
„Manau, kad iš tikrųjų buvo planuojama palaikyti Harris ir pabandyti ją pakelti aukščiau“, – pridūrė jis.
Jis paaiškino, kad „Rasmussen“ apklausos rodė, jog „visą laiką lenktynės vyko ‚Trumpas plius du procentai‘.
Svyruojančios valstijos ir išankstinio balsavimo strategija
Mičelas pabrėžė D. Trumpo pranašumą svyruojančiose valstijose ir atkreipė dėmesį į strateginį respublikonų siekį dalyvauti išankstiniame balsavime, kuris gali suteikti D. Trumpui pranašumą.
Jis sakė, kad tarp žmonių, planuojančių balsuoti rinkimų dieną, „Trumpo persvara yra nuo septynių iki dvylikos punktų“, o tai rodo, kad Trumpo palaikymas vis dar stiprus.
Jis užsiminė, kad išankstinio balsavimo rezultatai tam tikrose valstijose, net ir nepriklausančiose kovai, gali reikšti D. Trumpo pergalę, kai tik užsidarys balsavimo apylinkės.
„Jei išankstiniai rezultatai bus tokie pribloškiantys, kad jie negalės išsikapstyti iš duobės, – spėliojo jis, – žiniasklaida [galėtų] tai paskelbti, nepaisant to, ką pasakys valstybės sekretoriai.“
Jis teigė, kad konkrečios valstijos, pavyzdžiui, Virdžinija ir Naujasis Hampšyras, gali rodyti platesnes tendencijas, jei jose išankstinės Trumpo pergalės bus akivaizdžios.
„Nemanau, kad Naujasis Džersis apsivers, bet noriu pasakyti, kad Trumpas tikriausiai atsilieka mažiau nei perpus mažiau nei prieš ketverius metus Naujajame Džersyje“, – pridūrė jis, pažymėdamas, kad toks faktas rodo, jog ‚kai kurios kitos vietos, pavyzdžiui, Minesota ar Naujoji Meksika, taip pat gali apsiversti‘.
Žiniasklaida, Harris poveikis ir rinkėjų entuziazmas
Aptardamas Harriso kandidatūrą prieš Bideno kandidatūrą, Mitchellas teigė, kad tai gali turėti nedidelį poveikį demokratų rinkėjų motyvacijai.
„Demokratai dažniausiai balsuoja iš baimės“, – pastebėjo jis. „Jų klausimai numeris vienas [yra] ‚Trumpas kelia grėsmę demokratijai‘ ir abortai, o tai yra baimės [ žinutės].“
Nepaisant trumpalaikio palankumo Harris padidėjimo po to, kai ji buvo nominuota, jis užsiminė, kad bet kokį pagerėjimą greičiausiai lėmė palankūs pranešimai spaudoje.
„Atvirai kalbant, Bidenas nesulaukdavo [nušvietimo]. Jis turėtų pykti. Jis turėtų paduoti į teismą – žiniasklaida jį pakišo po traukiniu“, – pažymėjo jis ir suabejojo, ar Harris iš tiesų turi atgarsį tarp demokratų rinkėjų svyruojančiose valstijose.
Mičelas pabrėžė, kad entuziazmas tarp D. Trumpo šalininkų išlieka didelis, nors tradicinės apklausos gali ne visiškai jį atspindėti. Jis atkreipė dėmesį, kad internetiniai respondentai kartais gali pervertinti savo tikimybę balsuoti, o tai gali iškreipti entuziazmo lygį.
„Trumpo žmonės ateis į rinkimus“, – užtikrintai pareiškė jis. Jis sumenkino galimybę, kad K. Harris pranoks, ką jai žada apklausos visose kovų apylinkėse, sakydamas: „Tikrai nematau jokio logiško ar duomenimis pagrįsto argumento, kuris leistų sakyti: „Na, Kamala Harris apskritai pranoks apklausas nacionaliniu mastu.“
Apmąstydamas platesnę rinkimų trajektoriją, jis pakartojo savo nuomonę apie artėjančią D. Trumpo pergalę, kuri gali nušluoti kovojančias valstijas.
„Manau, kad [žiūrime] į 1980 m. minus Andersonas, t. y. jei didžiąją dalį savo balsų atiduotumėte Karteriui“, – reziumavo jis. „Manau, kad tikriausiai tai bus Trumpas plius trys nacionaliniu mastu“.
1980 m. JAV prezidento rinkimuose istorinę pergalę iškovojo respublikonas Ronaldas Reiganas prieš tuometinį prezidentą demokratą Džimį Karterį, nors prieš tai apklausos rodė įtemptas lenktynes. R. Reigano triumfas, surinkus 489 rinkikų balsus prieš 49 rinkėjų balsus J. Carteriui ir beveik 10 taškų persvarą visuotiniame balsavime, tapo politinio persitvarkymo, kuris nulėmė konservatyvius postūmius, simboliu.
Šie rinkimai taip pat buvo paskutinis kartas, kai buvo nugalėtas kadenciją einantis demokratų prezidentas – tai retas pasiekimas, nes R. Reiganui pavyko laimėti ir populiarumo, ir rinkėjų balsus prieš A. Karterį.
Britų teisininkė Andrea Williams (Andrėja Viljams) perspėjo milijonus Pietų Korėjos gyventojų, susirinkusių į pamaldas, kad netrukus šalis gali susidurti su panašiais iššūkiais, su kokiais susidūrė Vakarų šalys, jei priims teisės aktus, kurie sudaro sąlygas LGBT ideologijai daryti įtaką jų kasdieniam gyvenimui.
„Mes pašalinome Jėzų iš viešojo gyvenimo“, – pareiškė organizacijos „Christian Concern” ir Krikščioniškojo teisinio centro įkūrėja A. Williams maždaug 1,1 mln. pietų korėjiečių, susirinkusių Seule Reformacijos sekmadienį.
„Žmonės nežino, kas yra Jėzus, – tęsė ji. – Jie nežino, kad Jis yra pasaulio Gelbėtojas. Mes pašalinome Jį iš pamokų ir gėdijamės savo krikščioniškojo paveldo. Įstatymais įtvirtinome teisę žudyti savo negimusius vaikus – 10,4 mln. Mes priėmėme įstatymus, kuriais iš naujo apibrėžėme šeimą ir santuoką, sakydami, kad du vyrai ir dvi moterys gali susituokti ir turėti vaikų. Mes priėmėme įstatymus, kad vyras gali pakeisti lytį ir tapti moterimi, o moteris – vyru. Mūsų lygybės, įvairovės, kovos su diskriminacija ir neapykanta įstatymai įtvirtino tai kaip naują normą.“
A. Williams įspėjo, kad Jungtinėje Karalystėje, jei žmonės atsisako laikytis šių įstatymų, yra baudžiami, ir pridūrė: „Nuodėmė saugoma įstatymu, o už pamaldumą baudžiama. Gatvės pamokslininkai nuolat sodinami į kalėjimą. Darbuotojai gali netekti darbo už tai, kad siūlo skaityti Bibliją ar melstis. Apie gydytojus, slaugytojus ir tėvus pranešama jų darbdaviams, policijai ar terorizmo būriams, jei jie nepropaguoja LGBTQ darbotvarkės… Banko sąskaitos uždaromos, o labdaros organizacijos statusas atimamas.“
Ji taip pat pabrėžė, kad JK kultūrinė trajektorija yra pamokomas pavyzdys šalims, svarstančioms apie teisinę LGBT tapatybės asmenų apsaugą: „Jei Korėja priims tokius pačius antidiskriminacinius teisės aktus, pasekmės bus daug greitesnės“, – perspėjo ji.
A. Williams taip pat apgailestavo dėl nepakankamos britų bažnyčių reakcijos į šiuos pokyčius, sakydama, kad daugelis jų tylėjo ar net pritarė ideologijoms, kurios kadaise buvo laikomos prieštaraujančiomis tradiciniams įsitikinimams.
