Abejoju, ar ką gražesnio esu girdėjęs iš politiko lūpų. O jei ir imčiau lyginti, tai veikiausiai tarp lyginamų dalykų būtų ne viena ankstesnė JAV Prezidento Donaldo Trumpo kalba.
Nepaisant viso jo chamizmo, kuris šiuo metu yra labiau neišvengiamas ir būtinas, nei nepageidautinas ir atgrasus, mergišiavimo, kurį būtina griežtai smerkti, ir tam tikros arogancijos bei narcisizmo, kurie, skirtingai nuo tikrų nepageidautinų nedorybių, veikiau suteikia tam tikros jėgos, leidžiančios padaryti tai, ko švelnumu ir nusižeminimu politinėje erdvėje taip greitai nepasiektum, galų gale nepaisant nieko, Trumpas yra ne tik geriausias šio amžiaus JAV prezidentas, bet ir geriausias šio amžiaus pasaulio lyderis apskritai, įskaitant ir religinius lyderius.
Ir taip, pasakysiu šventvagystę: popiežius Pranciškus katalikybės atžvilgiu esminių dalykų puoselėjimo požiūriu, nors asmeniniame gyvenime neabejotinai yra daug doresnis už Trumpą, nė iš tolo negali prilygti JAV prezidentui.
Ir taip – aš tai pasakysiu, – Trumpas niekada negalėtų būti geresniu kataliku už Pranciškų, bet jis neabejotinai būtų už jį geresniu popiežiumi.
Kai į Bažnyčią įsimeta infekcija, Šventajai Dvasiai nelieka nieko kito, kaip savo karius rinktis anapus Bažnyčios kaip griežtai apibrėžtos institucijos.
Aš nenorėjau to pasakyti, bet negalėjau to nepadaryti.
LAISVĖ – Sparnuota sąvoka, beveik nežemiška, kaip Paukštė, tik ne šio pasaulio. Ji kartais apsilanko ir vėl ilgam pradingsta.
Bet pasitaiko žmonių, kurių ji neapleidžia, kuriuose ji apsigyvena, lyg lizdą būtų susisukus. Man vienas iš tokių žmonių Nijolė Sadūnaitė. Dar pamenu indą pribloškusį patį Aleksandrą Makedonietį. Kuris prieš viso pasaulio užkariautoją liko visiškai ramus ir bebaimis „gali nužudyti mano kūną, bet manęs tu nepasieksi…“
Jeigu tokių žmonių būtų daugiau, mūsų pasaulis būtų kitoks. Todėl yra svarbu suprasti, kaip jiems pavyksta, nepaisant blogiausių situacijų, net mirties akivaizdoje, išlikti laisviems ir mylintiems. Kas tai per fenomenas?
„Žmogus, tai kopėčios tarp pragaro ir dangaus“ – sakė Ošo (vienas iš nušvitusių). Tai didelis intervalas. Todėl taip sunku jiems (žmonėms) susikalbėti. Neapykanta, priešiškumas, abejingumas, supratimas, užuojauta, meilė, tai tų „kopėčių“ pakopos. Neįmanoma nei vienos iš jų peršokti. Krikščioniškas priesakas „pamilkite savo priešus“, žmogui stovinčiam ant pirmųjų pakopų, skambą, kaip kvaila dogma. Bet žmogui, pasiekusiam supratimą, jau atrodo kitaip. Nes „kas supranta – tas nepyksta“. Iš supratimo ateina užuojauta, O iš užuojautos – meilė.
Deividas Haukinsas, mokslininkas, psichiatras, (taip pat vienas iš nušvitusių) knygoje „Galia ir Jėga“ (lietuviškas leidimas 2014 metų) , 65 puslapyje pateikia Sąmonės Žemėlapį. Pagal jį galima nustatyti sąmonės lygmenį atskiram žmogui, žmonių grupei, atskirai religijai ar visai žmonijai. Iš esmės šis žemėlapis ir visa knyga apie tą patį intervalą nuo pragaro iki dangaus, tik daug plačiau ir moksline kalba…
Štai trumpa ištrauka iš autoriaus prisiminimų apie savo vaikystę (212psl.):
„…ir štai kartą žiemą, tamsų vakarą, mane laukuose užklupo pūga, oro temperatūra buvo dvidešimt žemiau nulio, o aš ant dviračio… Dviratis paslydo ant ledo, laikraščiai iš pritvirtinto prie vairo krepšio pabiro ir juos per sniegą ėmė nešti vėjas. Iš nevilties ir baisaus nuovargio pravirkau, mano drabužiai buvo sustirę į ledą. Norėdamas bent pasislėpti nuo vėjo, pralaužiau ledinę didelės pusnies plutą ir išsikasęs landą į ją įsirangiau. Greitai nustojau drebėti ir kūną užliejo labai maloni šiluma, o tada aplankė neapsakomas ramybės ir meilės pojūtis. Ši būsena apėmė visą mano sąmonę, mintys galvoje nutilo, lioviausi jautęs kūną. Protas nutilo, visas mąstymas liovėsi. Aš buvau pati Esatis – viskas, kas buvo ir kas apskritai galėjo būti už viso laiko ir visų vardų ribų.
Šią belaikiškumo būseną staiga nutraukė grynai fizinis pojūtis – kažkas purtė mano kelį. Pakėliau akis ir išvydau sunerimusį tėvo veidą. „Grįžti“ į kūną labai nesinorėjo, bet padariau tai dėl tėvo. Supratau, kaip jis baiminosi dėl mano gyvybės, ir tiesiog nenorėjau jo skaudinti. Ir vis dėlto mirties idėja man pasirodė absurdiška. Aš jau žinojau, kad mirties iš tikrųjų nėra.“
Kas gi tie nušvitę žmonės? Kuo jie skiriasi nuo mūsų visų? Pirmiausia savo tapatybe.
Turbūt dažnas yra pastebėjęs, kaip mes linkę tapatintis su knygos ar kino filmo herojumi. Užtenka rašytojui ar operatoriui kiek ilgiau užsilaikyti ties vienu personažu ir mes jau „sergame“ už jį… Tai ką tada kalbėti apie tą personą, kurią matome veidrodyje? Su ja daugumas žmonių taip suauga, taip susitapatina, kad šalia esanti VISUMA tampa mažiau reikšminga, o dažnai ir visai už suvokimo ribų… Tuo tarpu tiems nedaugeliui nušvitusių, visa gamta, visa aplinka yra tiek gyva ir spalvinga, kad jie nejaučia jokio skirtumo tarp „savęs“ ir jos. Jiems viskas yra Viena… To atvaizdo veidrodyje jie nevadina „aš“. Jiems tai tik „mano“ (kūnas), kaip dviratis, kaip drabužis.
Vedų laikais tokius žmones vadino dukart gimusiais. Panašiai atsiranda paukščiai. Pirmą kart gimsta tik ego sąmonės „kiaušinis“ (mažutė erdvė – ribota sąmonė). Ir tik įveikus jo „lukštą“, gimstama visam pasauliui. Išoriškai jokių pokyčių, tas pats kūnas, bet viduje įvyksta didžiulė transformacija.
Vokiečių kilmės australas Edgaras Tolė (Eckhart Tolle), knygoje „Šios akimirkos jėga“ (lietuviškas 2004 metų leidimas), 25 psl. aprašo, kaip šią vidinę transformaciją patyrė jis: „ Iki man suėjo trisdešimt metų, gyvenau beveik nuolatos kamuojamas nerimo, kuris kartais peraugdavo į savižudybėn stumiančią depresiją…“
…Kokia prasmė toliau vilkti kančios naštą? Ar verta toliau tęsti šią beprasmę kovą? Pajutau, kaip ima busti nebūties ir susinaikinimo ilgesys – tie jausmai dabar buvo stipresni už instinktyvų norą gyventi.
„Negaliu ilgiau gyventi su savimi“. Ta mintis atėjo į galvą ir ėmė ten skambėti. Staiga ėmiau analizuoti: „Ar mane sudaro viena dalis, ar dvi? Jeigu nebegaliu gyventi su savimi, tai manęs turi būti dvi dalys: aš ir kažkas, kas nebegali su tuo aš gyventi. Taigi iš šitų dviejų tikra yra tik viena“.
Taip apstulbau, kad galvoje nurimo visos mintys. Sąmonę turėjau, o minčių nebebuvo. Tada mane įtraukė kažkoks energijos verpetas. Iš pradžių jis judėjo lėtai, tačiau vis greitėdamas. Po to sugniaužė baimė, ėmiau visas tirtėti, tarsi iš krūtinės pasigirdo įsakymas: „Niekam nesipriešink“. Jaučiau, kad esu siurbiamas į tuštumą, kuri, rodės buvo ne kažkur išorėje, o veikiau manyje. Staiga baimė dingo ir nesipriešindamas nėriau į tą tuštumą. Kas įvyko vėliau neprisimenu.
Mane pažadino paukščių čiulbesys už lango. Niekada dar nebuvau girdėjęs tokio garso. Vis dar užmerktomis akimis išvydau neapsakomą deimantą. Supratau: jeigu deimantai galėtų skleisti garsus, jie būtų panašūs į tą, kuris sklido iš lauko. Atsimerkiau. Pro užuolaidas skverbėsi pirmieji saulės spinduliai. Nei galvodamas, nei jausdamas aš žinojau, jog tos šviesos yra daugkart daugiau negu galima suvokti. Šie vidun besiskverbiantys spinduliai buvo meilė. Akyse ėmė tvenktis ašaros, aš atsikėliau ir ėmiau vaikštinėti po kambarį. Tai buvo mano kambarys, tačiau supratau, kad tokio jo niekada dar nebuvau regėjęs. Viskas jame atrodė tyra ir neliesta – tarsi tik dabar sukurta. Paėmiau į rankas pieštuką, tuščią butelį, dar vieną kitą daiktą ir stebėjausi jų grožiu bei gyvumu.
Vėliau išėjau į miestą ir nustebęs žvelgiau į gyvenimo stebuklą – lyg tik dabar bučiau gimęs šiame pasaulyje…“
Galbūt daugeliui atrodys, kad tokiai temai čia ne vieta, kad tai kažkokia fantastika. Tokiai rašliavai yra ezoterinės svetainės, o mes rimti žmonės… Bet ar taip jau seniai tokie „rimti“ žmonės sudegino Džordaną Bruno, privertė viešai atsisakyti savo „erezinių fantazijų“ Galilėjų? Kiek praėjo laiko, kai mūsų Žemė „tapo“ rutulio formos? O visa kita? Mūsų gyvenimas? Ar jis jau tobulai baigtinis?
Greičiau priešingai. Žmonija balansuoja ant susinaikinimo ribos. Globalinis klimato atšilimas, radikalusis islamas, šiaurės Korėja – tai tik ledkalnio viršūnėlė. O tikroji, giluminė visų bėdų ir grėsmių priežastis yra žmogaus EGO SĄMONĖ. Per ją pamintas teisingumas, socialinė atskirtis, emigracija, kriminaliniai nusikaltimai, konfliktai buitiniai, religiniai, politiniai, karai vietiniai ir pasauliniai. Šiam sąrašui nėra galo. Jo apibendrinimui rytuose naudoja vieną žodį – kančia. Kančia dėl nevaldomo proto. Taip, taip, per nevaldomą protą, per tapatinimąsi su juo atsiranda ego sąmonė – atskirtis nuo Visumos (gamtos, kitų žmonių, Dievo).
Visiems suprantama, kokias pasekmes gali turėti nevaldomas pyktis ar seksualinis instinktas. Bet tik nedaugelis turi supratimą apie nevaldomą protą. Nes jis per daug arti. Taip arti, kad žmogus su juo tapatinasi. Daugelis turbūt paklaus, o kas čia blogo tapatintis su protu? Ar protingas žmogus yra blogai?
Vietoj atsakymo, dar pacituosiu Edgarą Tolę:
„Nesugebėti liautis galvoti – siaubinga bėda, tačiau mes to nesuprantame, nes beveik visi esame jos kamuojami, tad laikome tai normaliu dalyku. Nuolatinis proto triukšmas trukdo pajusti vidinę tylą, kuri yra neatskiriama nuo Esaties. Iš to triukšmo randasi netikras aš, metantis baimės ir kančios šešėlį.“
Kai susitapatinate su protu, atsiranda nepermatoma sąvokų, vaizdinių, žodžių, nuomonių ir apibrėžimų širma, kuri temdo visus santykius: su savimi, tarp vyro ir moters, tarp jūsų ir gamtos, tarp jūsų ir Dievo. Tai minčių širma, kuri sukelia atskirties iliuziją – iliuziją, jog jūs ir visi kiti egzistuojate visiškai nepriklausomai vieni nuo kitų. Štai tada pamirštate esminį dalyką: po fizinių pavidalų regimybe jūs ir visa kita esate viena. Sakydamas „pamirštate“ turiu galvoje, kad jūs nebejaučiate tos vienovės kaip akivaizdžios tikrovės. Jūs galite ja tik tikėti, tačiau jūs jau nežinote, kad tai yra tiesa. Tikėjimas gali raminti, tačiau išsilaisvinama tik per asmeninius potyrius.
Galvojimas, arba mastymas, tapo liga. O ligos išsivysto tada, kai sutrinka pusiausvyra. Pavyzdžiui ląstelių dalijimasis ir dauginimasis yra normalus procesas, tačiau kai organizmas liaujasi jį kontroliavęs, žmogus suserga.
Protas – tai nuostabus instrumentas, tik reikia juo tinkamai naudotis. Panaudotas neteisingai jis tampa visiškai destruktyvus. Jeigu tiksliau, reikėtų kalbėti ne apie netinkamą proto panaudojimą, nes jūs dažniausiai jo nenaudojate apskritai – tai jis naudojasi jumis. Tai yra liga. Jūs tikite, jog esate savo protas. Tai iliuzija. Jūs patekote savo instrumento valdžion.
Jūs siūlote apskritai nemąstyti? Ne, aš negaliu, nebent akimirką ar dvi.
Tai reiškia, jog jūsų protas jumis naudojasi. Jūs pasąmoningai susitapatinate su juo, todėl net nutuokiate, jog esate jo vergas. Galima sakyti, jus pavergė jums nežinant, o jūs pavergėją laikote savimi. Išsilaisvinimas prasideda supratus, jog jūs nesate tas pavergėjas, mąstytojas. Tai žinodami galite imti jį stebėti, o kai imate stebėti mąstytoją, jūs pažadinate aukštesnįjį sąmonės lygmenį. Štai tada pradedate suvokti, kad viršum minčių plyti neaprėpiama dvasinė erdvė, o mintys tėra mažytė tos erdvės dalelė. Jūs taip pat suprantate, jog iš tikrųjų prasmingi dalykai – grožis, meilė, kūrybiškumas, džiaugsmas, ramybė – trykšta kaip tik iš ten. Jūs imate busti.“
Yra sakoma, kad pasaulį įmanoma pakeisti tik tiek, kiek save… Tad šį rašinėlį galima laikyti, kaip nuorodą į alternatyvų, kitokį kelią. Ne išorinį, o vidinį.
Po Nijolės Sadūnaitės pasisakymo Seime, kaip dar niekada anksčiau, pasijautė to „išorinio“ kelio beviltiškumas. Kiek sudėta aukų ant Lietuvos laisvės aukuro, kiek pasikeitė valdžių? O kur esame? Kokie esminiai pokyčiai? Pokyčiai tik išoriniai – senąjį drakoną pakeitė jaunasis…
Kol išliks vienos krypties valdžios vertikalė (iš viršaus į apačią), kol valdžios ponai nebus kontroliuojami piliečių, tol esminiai pokyčiai neįmanomi net teoriškai. Tik vertikalę pakeitus apskritimu, tik prie tiesioginės demokratijos, kada valdžia taps dieviška – visur esanti (ją turės visi piliečiai), tik tada ateis metas esminiams pokyčiams.
Ruošdamasis Igno Šeiniaus knygos „Raudonasis tvanas” pristatymui, pasidomėjau kas buvo rašoma apie ją tada, t.y. išsyk, kai tik ji buvo parašyta ir išleista švediškai. Verta prisiminti.
Štai Igno Šeiniaus 1941 m. kovo 11 d. laiško Stasiui Lozoraičiui (vyresniajam), Lietuvos diplomatijos šefui, ištrauka. Kokie nuostabiai aktualūs žodžiai! Iki šiol!
„Tamsta maloniai domiesi, ką aš veikiu ir ką galvoju. Ką galvoju, turbūt būsiu jau kiek pasakęs. Norėčiau tik pridurti, kad norint pakelti Lietuvos reikalą ant kojų, reikia milžiniškų pastangų, didelio užsienio lietuvių ryžtingumo, gero darbo plano ir – visų pirmiausia – išjudinti Amerikos lietuvius. Gal kas toje srityje ir daroma, tik gal aš vienas nieko nežinau. Bet jei ir daroma, ko aš laukiu ir tikiuos, tai nereikia pamiršti, išžerti lepšius iš po kojų, kurie tik maišosi ir ant kurių tik paslysti galima. Kas lemiamu momentu parodė ištižimą ir nesusivokimą, negali būti naujame sunkiame darbe pakenčiamas. Siekiant atstatyti Lietuvą reikia turėti aiškią social[in]ę programą, reikia žiūrėti, kad lietuviai nebūtų skirstomi į sūnus ir posūnius, pirmos ir antros rūšies lietuvius. Reikia, kad lietuviai parodytų pasiryžimą krauju atpirkti padarytą nuodėmę, gyvybės aukomis atgauti nepriklausomybę. Meskim kvailas iliuzijas, kad kas kitas tai padarys. Jei mes patys kaip suomiai nestosim pirmon ugnin, aukščiausio heroizmo neparodysim, niekas su mumis nesiskaitys, vertins tik kaip paprastą mainų prekę. <…>
Ką veikiu? Vasario 16 d. padariau Švedų Lietuvių Draugijos susirinkime paskaitą „Kodėl Lietuva neparodė pasipriešinimo?“ Ruošiu panašią paskaitą dešiniųjų švedų klubui, kiek kitokią – publicistų klubui ir pirklių klubui. Už paskaitas čia nemokama, žmones mano, kad aš gaunu paspirties iš buv. Lietuvos Pasiuntinybės, kuri disponuoja tam tikrais anksčiau prisiųstais rezervais; mano, kad Amerikos lietuviai remia lietuvių veikimą Europoje ir todėl įsitikinę, kad aš tik einu tam tikras pačiai Lietuvai naudingas pareigas… Gal kiti ką gauna, aš nieko nežinau, bet ir jokios paramos iš savųjų negaudamas triūsiu kol jėgos laiko. – Esu parašęs smulkų, nuodugnų 80 puslapių eskizą naujam darbui – romanui „Pasmerkti išnykti“. Projektuojamas romanas iš praeitų metų Lietuvos tragedijos, mūsų inteligentijos tragedijos, dabar niekam nereikalingos, pasmerktos išnykti. Jei mano geras leidėjas duos man galimybių šį darbą tęsti, tuojau pat sėsiu ir toliau jį varysiu. Tik jo susidomėjimo ir paramos dėka galėjau parašyti „Raudonajį Tvaną“.
I. Šeinius pateikia keletą trumpų švedų ir suomių spaudos recenzijų ištraukų apie „Raudonajį tvaną“. Nurodo, kad „ligi šiol [knygą] recenzavo 21 dienraštis, 3 žurnalai, 2 savaitraščiai.”
„Trys Baltijos valstybės stačiai leidosi užhipnotizuojamos. Nesuprasta, kad geriau garbingai mirti nei užmigti… Kaip geras patriotas Šeinius niekuo savųjų nekaltina, tik tos kaltės niekas negalės nuplauti… Lietuvos nelaimė turi būti mums visiems didelė pamoka“.
Birger Beckman, „Goteborgs Tidningen“, 1941 sausio 26
„Kas būtų ištikę Suomiją, jei ji iš pat pradžios būtų nusileidusi grasinimams, matyti iš šios knygos kaip ant atviro delno… Grynai literatūriniu požiūriu šis veikalas stovi aukštai. Šeinius sudarė aplink įvykius didelio įtempimo nuotaiką, kuri nuolat auga, plečiasi ir tirštėja”.
Gustav Olsson, „Svenska Dagbladet“, 1941 sausio 30
„Nuostabiausia Šeiniaus gerai dokumentuotame veikale – didelis nuosaikumas ir susivaldymas. Pro „Raudonąjį Tvaną“ žmogus negali praeiti giliai nesukrėstas“.
Dienraštis „Upsala“ 1941 sausio 31
„Kas pernai atsitiko su didelį valstybinį sugebėjimą parodžiusia lietuvių tauta, tai tema knygai. Šiurpas apima pagalvojus, ką iš tos temos padarytų tarptautinis „plataus mąsto reporteris“. Šeinius nesusigundė kelti sensacijos, jis turbūt jos ir nejautė. Jis žino savą, visiškai asmeninį vaizdavimo meną; mažomis ir todėl tikriau veikiančiomis priemonėmis, kurios yra valdomos dideliu meistriškumu, švedų kalba, kuria galėtų pasididžiuoti čiagimis rašytojas, Šeinius parodo, kaip nelaimė pamažu, bet neišvengiamai užgula žmones, kaip ji atsispindi įvairių sluoksnių žmonių likimą, kaip ji lygiai naikinančiai paliečia visus visuomenės sluoksnius, turtingesnius ir neturtėlius, kaip aplinka, kartais nušviečiama apgaulingos vilties, ima temti, kol pagaliau kraštą užgula neperregima naktis ir visi balsai nutyla.“
Johannes Wickman, „Dagens Nyheter“ 1941 kovo 5
„Šeiniaus vaizdavimas rodo, kad žuvo lietuvių tautos visuomeninės formos, dingo rūpestingai sukurta valstybė, bet kad tebegyva tauta ir kad ji nežus. Todėl kritiko žodžiais „Raudonasis Tvanas“ turi būti Švedijoj skaitomas ir studijuojamas.“
Jocobson, „Goteborgs Handels och Sjofartstidning“, 1941 kovo 6.
Ir kiek reikia būti nukvakusiam (atsiprašau už šitą žodį), kaip kai kurie mūsų vyresnės kartos istorikai, kurie vis dar išvedžioja, kaip rinkimai į „liaudies seimą” 1940 m. liepą „visoje Lietuvoje vyko pakiliai, iškilmingai, šventiškai” ar kad „įsijungimas į didžiąją TSRS” vykęs „laisvais, demokratiniais pagrindais”
2017-ieji baigėsi vidaus ir pasaulio politikos metų apžvalgomis ir pastarosios niekur neapsiėjo be Donaldo Trumpo vertinimų. Prieš rinkimus vadintas Rusijai palankiu kandidatu ar net Putino draugu, naujasis JAV prezidentas po pirmųjų metų pareigose daugelio vertintas daug atsargiau. Net atvirai skeptiškas D. Trumpo atžvilgiu britų politologas Edwardas Lucasas pripažino, kad „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba, siekiant apsiginti nuo Kremliaus, [o] daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako.“ Pirmtakas – Lietuvoje įprastai liaupsinamas Barackas Obama.
Lietuvoje šis suvokimas taip pat iš lėto ateina. Faktai kalba patys už save: per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Baltijos regione, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V. Putino pagarbą, D. Trumpas vaikšto arkliu.
Tokia tikrovė reikalauja reakcijos. Vis daugiau žmonių ją tiesiog pripažįsta, kartu pripažindami klydę prieš rinkimus. Vis mažesnė radikaliai užsispyrusi stovykla, aiškinanti, kad visas JAV antirusiškumas kyla ne dėl Trumpo įtakos, o nepaisant jos. Toliausiai šia kryptimi, ko gero, nuėjo Vilniaus politikos analizės centro analitikas Marius Laurinavičius, leidęsis į aiškinimus esą ne Rusija, o būtent Trumpas Lietuvai yra pagrindinis iššūkis Lietuvos užsienio politikai.
M. Laurinavičiaus metų pabaigoje paskelbtas tekstas yra tiesiog klasikinis sąmokslo teorijos pavyzdys: viskas yra priešingai negu atrodo esant, bet patikrinti neįmanoma. Visa, kas Trumpo administracijos padaryta Rusijos suvaržymo ir atgrasymo linkme, pasirodo, daroma bandant nuslėpti Trumpo prorusiškumą. Pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Putinui, kad neišsiduotų esąs jam palankus. NATO šalių Rusijos pasienyje saugumą stiprinančius sprendimus priimti išprievartauja Kongresas ir partijos Trumpui neva įpiršti patarėjai. Balanso ir atsvarų sistema subalansavo Trumpą. Neatsitiktinai pats autorius vadina tai paradoksu. Moksle tokie aiškinimai vadinami nefalsifikabiliais – sugalvoti galima, bet neįmanoma patikrinti, ar jie neteisingi.
Tačiau įrodyti bandoma ir tam griebiamasi šiaudo. M. Laurinavičius teigia, kad „dabar jau gerokai daugiau žinome ir apie Rusijos vaidmenį išrenkant D. Trumpą JAV prezidentu“. Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, susiejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida net nuklausyta prisipažįstanti, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra. „Pats V. Putinas neseniai savo tradicinėje spaudos konferencijoje akivaizdžiai pademonstravo, kad jis nė kiek nenusivylė D. Trumpu“, – argumentuoja M. Laurinavičius, tačiau niekada klaidų nepripažįstančiam Putinui nieko kito ir nelieka, kaip tik vaizduoti, jog neprašovė ir neliko kvailio vietoje. „Buvęs JAV žvalgybos vadovas J. Clapperis taip pat neseniai pareiškė, kad buvęs KGB karininkas V. Putinas elgiasi su D. Trumpu lyg jis būtų Rusijos „aktyvas“, – traukiama „užsienio eksperto“ korta. Tačiau Putino elgesys nieko nesako apie Trumpą, apie kurį kalba jo paties veiksmai. Kaip tik jų ir nepavyksta nurodyti savo teorijai pagrįsti.
Galiausiai Trumpo iššūkis esą pasireiškia Vakarų skaldymu. Pagal M. Laurinavičių, Trumpas suskaldė Vakarus sprendimu dėl Jeruzalės priklausomybės Izraeliui, reikalavimais NATO, nepritarimu Europos Komisijoje vyraujančiam požiūriui į nacionalines valstybes. Savo esme tai kartojimas dažnai apie JAV girdimos klaidos, esą Trumpas supriešino amerikiečius. Iš tiesų namuose ir užsienyje Trumpas nustojo ignoruoti seniai egzistavusį susiskaldymą. JAV visuomenėje Obamos valdymo dešimtmečiu įsivyravo absurdiškas formas įgijusi politinio korektiškumo kultūra ir naujojo marksizmo normos. Didžiulė visuomenės dalis tam nepritarė, tačiau nebuvo girdima. Net demokratus palaikę apžvalgininkai pastebėjo, kad balsadėžės tapo saugia nepatenkintų amerikiečių protesto vieta, o Trumpo išrinkimas leido šią takoskyrą vėl iškelti į viešumą ir politinį lygmenį. Paprastas pavyzdys – kasmetinius, neretai šimtatūkstantinius žygius už gyvybę JAV žiniasklaida ignoravo, o dabar nebegali to daryti, nes pernai žygyje dalyvavo JAV viceprezidentas, o šiemet jo dalyvius sveikino pats Trumpas, dar ir pašiepęs medijas dėl tylos šiuo klausimu. Supriešinimas tai, ar realybės atskleidimas?
Tas pats galioja tarptautiniams santykiams. M. Laurinavičius vėl remiasi tuo, ką kiti mano apie Trumpą, ir cituoja Merkel teiginius, kad Vokietija nebegali pasitikėti Jungtinėmis Valstijomis. Tai, kad kanclerės teiginiai buvo reakcija į Trumpo reikalavimus aktyviau prisidėti prie aljanso karinių pajėgumų didinimo ir faktiškai reiškia nenorą iš JAV išlaikytinių tapti sąžiningais partneriais, autoriui neatrodo reikšminga, verta paminėjimo aplinkybė. Trumpas ar ES lyderiai kaltas, kad Vakarų Europoje vyrauja naivus tikėjimas pokarine politika ir politikai rimtais veidais kalba, kad humanitarinės misijos yra jų šalių alternatyvios gynybos išlaidos? Gerai tai ar blogai Lietuvai, kad Trumpo kategoriški reikalavimai išryškino šią mąstymo prarają? Klausimas atrodo retorinis.
Aptariamą M. Laurinavičiaus tekstą išprovokavo gruodžio aktualija – Trumpo sprendimas perkelti JAV ambasadą į Jeruzalę ir pripažinti ją Izraelio sostine. Sprendimas, kurio akivaizdoje susikirto Prezidentės ir Vyriausybės laikysenos. M. Laurinavičius vadina JAV poziciją šantažu ir džiaugiasi, kad Lietuva jam nepasidavė. Jis taip pat mano, kad „kol kas tikrai nėra pagrindo teigti, kad toks sprendimas būtinai turės neigiamų pasekmių santykiams su svarbiausia strategine mūsų šalies partnere“. Kaip tik šis sakinys galimai atskleidžia bendrą požiūrį į svarbiausią partnerę JAV, o kartu ir į svarbiausią grėsmę Rusiją. Kalbėdama Jungtinėse Tautose JAV ambasadorė Nikki Haley įspėjo, kad JAV įsidėmės jos suverenų sprendimą smerkiančias šalis. Savo ruožtu JAV prezidentas įspėjo apie galimybę apkarpyti milžinišką JAV paramą Jungtinių Tautų narėms. M. Laurinavičiaus komentaras šiame kontekste gali reikšti tik vieną – JAV atstovų žodžių nereikėtų priimti rimtai. Tačiau visas aptariamas tekstas kaip rimtą argumentą priimą kgbisto Putino žodžius. Kurios šalies žodžiai patikimi, o kurios – nuolatinis spektaklis?
Iš pažiūros perdėto dėmesio sulaukęs vieno analitiko tekstas verčia įvardyti neraminantį reiškinį. Marius Laurinavičius, svarbiausią Lietuvos geopolitinį partnerį ir išorinį saugumo garantą vadinantis didžiausiu iššūkiu, atstovauja turtingą ir įtakingą Vilniaus politikos analizės institutą. Šio steigėjo, Atviros Lietuvos fondo, valdyboje – įtakingiausi Lietuvos universitetų socialinių mokslų atstovai. Finansavimas – 700 000 eurų iš finansinėmis machinacijomis liūdnai pagarsėjusio vieno stambiausių demokratų partijos ir Hillary Clinton rėmėjo Georgo Soroso „Open Society Foundation“.
Tyčia ar ne, JAV rinkimuose į kampaniją prieš Trumpą milijonus investavusio asmens finansuojamas institutas Lietuvoje skleidžia abejonę ilgu darbu ir gana sunkiai pasiektam konsensusui dėl to, kas yra esminiai Lietuvos draugai ir priešai, kokie yra geopolitiniai prioritetai (Vašingtonas ar?). Turime teisę ir pareigą bent iškelti klausimą ar tokiu būdu, rizikuojant sutarimu svarbiausiais geopolitiniais klausimais, Lietuvos viešoji erdvė, o galimai ir politiniai sprendimai, nėra paverčiama dar viena antraeile platforma globalioje kovoje dėl Georgo Soroso atviro pasaulio vizijos. Vizijos, dėl kurios ir vyksta M. Laurinavičiaus Trumpo kaltei verčiamas susidūrimas tarp nacionalizmą prisiminusių JAV ir kosmopolitinės Briuselio/Berlyno ašies. Lietuvoje seniai įprasta sekti ir pripažinti grėsme demokratijai iš Rusijos ateinančius ir nacionalinei politikai destabilizuojančią įtaką daryti siekiančius finansavimo srautus. Tačiau srautai, finansuojantys siekį nukreipti Lietuvos visuomenę ir demokratinį sprendimų priėmimą prieš galingiausią Lietuvos partnerę ir jos lyderį, sutinkami avinėlių tylėjimu.
***
Papildymas
Garsių užsienio politikos komentatorių teiginiai, kad Trumpas, o ne Putinas, yra esminis Lietuvos užsienio politikos iššūkis, tampa ypač reikšmingi fone artėjančių prezidento rinkimų, kuriuose rikiuojasi eilė pragmatiškesnius santykius su Rusija palaikančių kandidatų. Viešąją erdvę sujudinus premjero mintims apie santykių su Rusija stiprinimą, naujai atsiskleidė tiek politikai, tiek analitikai.
Vilniaus politikos analizės centro analitikas M. Laurinavičius nepraleido progos kartu su visais pasmerkti S. Skvernelio skandalu virtusios frazės apie santykių su Rusija stiprinimą. Tiesa, ir čia jo kritika atskiesta stipria geopolitinio naivumo doze. M. Laurinavičius tikina, esą Rusijoje galimas toks režimo ir valdžios pasikeitimas, po kurio ši šalis atsisakytų imperinių ambicijų į aplinkines ir ypač Baltijos šalių teritorijas, o tuo pačiu ir nustotų būti Lietuvai geopolitine grėsme. Jokia carine, sovietinė, demokratinė ar autoritarinė Rusija niekada neatsisakė teritorinių ambicijų Vidurio Rytų Europoje ir nėra jokio pagrindo galvoti, kad kada nors jų atsisakys, nebent prislopins dėl laikinų aplinkybių, kurios paliaubas su NATO daro trumpuoju laiku interesus geriau atitinkančia alternatyva.
Apskritai tokie iš pažiūros šokiruojantys, bet politiškai beprasmiai (kodėl beprasmiai, atsakė V. Laučius) pareiškimai, kaip pastarasis Skvernelio pasisakymas apie santykių su Rusija mezgimą, tampa plačiai naudojama proga išsiplauti prorusiškais pasisakymais suteptą mundurą. Tiesa, tai dažniausiai nebūna sėkminga. Tokia proga puolė naudotis M. Laurinavičius, taip pat ir LRT „Dėmesio centre“ situaciją komentavęs, o neseniai pats stiprinti santykius raginęs ir krepšinio aikštėlėje tą daręs Vygaudas Ušackas.
Artėjant rinkimams S. Skvernelį privalančio kritikuoti V. Ušacko teigimu, S. Skvernelis teisus (!!!) dėl būtinybės gerinti santykius, tačiau iškėlė šią mintį neteisingu būdu – nesuderinęs su kitais užsienio politikos formuotojais. Reikia suprasti, kad suderinus nebūtų problemos. Iš esmės tai absurdiška pastaba, nes, žinant kategoriškai antikremlišką Prezidentės ir L. Linkevičiaus laikyseną, tokio suderinimo negali būti. Kita vertus, tai ir valstybei nelojali pastaba, žinant, kad pagal Ušacko siūlymą pasielgęs premjeras sėkmės atveju faktiškai sugriautų ilgametį Lietuvos darbą formuojant Europos ir kitų partnerių suvokimą apie Rusijos grėsmę ir pragmatinių santykių su ja pražūtingumą.
Toje pačioje laidoje VU TSPMI direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgytė puikiausiai paaiškino, kad santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo. Tačiau po skandalingo V. Ušacko komentaro politologė jau nematė reikalo kaip nors sureaguoti į tokį diplomatiškai suktai suformuluotą, bet iš esmės lygiai prorusišką V. Ušacko komentarą. Susitaikymas su naujai pasiūlyta „santykių perkrovimo“ retorika plinta kaip maras.
Paradoksalu, tačiau naujausias M. Laurinavičiaus straipsnis primena mums visiems nepamesti to, ką Lietuva nuveikė rodydama Vakarų partneriams Rusijos grėsmę ir tikrąjį veidą. Iš tiesų nepameskime. Aiškinimai, kad Lietuvai didžiausias iššūkis yra tariamai prorusiškas Trumpas, o ne pati Rusija, tikriausiai padės nepaklysti mėtant pėdas geopolitinėje kryžkelėje.
Ar Lietuva yra lyderė? Galbūt ir taip. Noriu priminti, kad Lietuvos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europos Sąjungoje. Lietuvoje internetas yra vienas greičiausių pasaulyje. Tačiau „lyderių“ savybėmis Europoje ir pasaulyje pasižymime ne tik teigiamuose skaičiuose, o vienas tokių – savižudybių Lietuvoje skaičius. Nepaisant savižudybių problemos aktualizavimo, bandymų spręsti šią problemą, 2016 metais Lietuvoje nusižudė 823 žmonės, kas reiškia, kad iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo maždaug 28,7 asmenys. Neatsižvelgiant į tai, kad šis skaičius Lietuvoje yra mažiausias nuo 2012 metų, tai vis dar leidžia Lietuvai pirmauti Europoje pagal savižudybių skaičių, taip pat patekti į pirmąjį penketuką pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad kiekviena savižudybė paveikia maždaug dar bent šešis žmones. Taigi, kasmet, vien tik Lietuvoje, savižudybės viena ar kita forma paveikia per 4930 žmonių.
Norint sumažinti šią problemą, visų pirma, reiktų įsigilinti į veiksnius, kurie skatina ir palaiko tokio drastiškai didelio skaičiaus egzistavimą. Savižudybes skatinantys ir jas užkardantys faktoriai yra sudėtingi ir nėra visiškai suprantami.
Visgi, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateiktais išaiškinimais, šiame kontekste svarbus vaidmuo tenka žiniasklaidai. Kaip teigia pati organizacija, viena vertus, žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti pažeidžiamus asmenis imituoti aprašytųjų atvejų elgesį, ypač jei savižudybė nušviečiama plačiai, ji aprašoma pirmuosiuose puslapiuose, pateikiama kaip sensacija ir (arba) tiksliai aprašomas savižudybės būdas.
Kita vertus, atsakingas tokios informacijos pateikimas gali tapti visuomenės švietimo savižudybių klausimais priemone ir gali paskatinti tuos, kurie priklauso savižudybės rizikos grupei, kreiptis pagalbos.
Pasaulio sveikatos organizacija ištyrė daugiau nei 50 imitacinių savižudybių ir atlikus šių studijų peržiūrą, kaskart buvo prieita prie tos pačios išvados: žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti imitacines savižudybes. Atsižvelgiant į tai, viešosios informacijos skleidėjai, rengėjai ir žurnalistai privalo vadovautis tam tikromis protingumo ir santūrumo normomis bei principais, taikyti tam tikrus turinio apribojimus, informacijos pateikimo būdą, pateikiant visuomenei informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti. Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija taip pat teigia, kad, remiantis moksliniais tyrimais, detalus savižudybių aprašymas gali paskatinti naujas savižudybes.
Tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek Lietuvoje veikianti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba žiniasklaidai pateikia eilę rekomendacijų dėl informacijos apie savižudybes pateikimo būdų. Viešosios informacijos rengėjams, skleidėjams ir žurnalistams rekomenduojama vengti savižudybių romantizuojančių aplinkybių pateikimo.
Lietuvos psichologų sąjungos ir Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos pateikiamoje informacijoje nurodo, kad savižudybės romantizavimas didina galvojančių apie savižudybę žmonių riziką nusižudyti. Šiuo atveju, nereikia skaityti daug mokslinių straipsnių bei vadovėlių, siekiant nustatyti ar tokie pareiškimai atspindi tikrovę. Visa tai patvirtinanti informacija yra gerokai arčiau mūsų – praktikoje.
2015 metais Seime vyko spaudos konferencija, kurios metu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Psichiatrijos klinikos vadovė, profesorė Virginija Adomaitienė atskleidė, kad jog savižudybių skaičius Lietuvoje mažėja, išskyrus 2013 metus. Verta pagalvoti, kodėl 2013 metai buvo, drįstu teigti, juodieji šioje statistikos srityje? Atsakant į šį klausimą, norėčiau, kad įsiklausytumėt kokią įtaką informacijos apie savižudybes pateikimo būdas žiniasklaidoje daro visuomenei.
2013 metais per Lietuvą nuaidėjo žinia apie vieno žymaus lietuvių aktoriaus, TV laidų vedėjo savižudybę. Anot Valstybinio psichikos sveikatos centro direktorės Onos Davidonienės, tokį savižudybių skaičiaus šoktelėjimą 2013 metais galėjo paskatinti būtent minėto aktoriaus savižudybė, kuri, anot jos, buvo stipriai romantizuojama žiniasklaidoje. Kaip teigia direktorė, kad po šio įvykio, kai įvairiose televizijos laidose buvo linkima jam smagiai suktis ant debesėlio, kelis mėnesius šalyje didėjo ir savižudybių dažnis. Paaiškindama tokia mintis, psichiatrė nurodė, kad televizijos laidoje, kurios vedėjas buvo šis aktorius, po jo mirties buvo nekart sakoma – tu labai blogai pasielgei, bet jei esi danguje ir mus matai, šitą dainą skiriame tau. Taigi, reali praktika atskleidžia, kaip žiniasklaidoje pateikiama informacija gali daryti įtaką asmenų ryžtui žudytis. Visgi, jokiu būdu negalima teigti, kad romantinis savižudybės aplinkybių pateikimas yra vienintelis faktorius lemiantis asmenų imitacines savižudybes.
Be savižudybių romantizavimo, pateikiant tokią informaciją taip pat privalu vengti pateikti savižudybę kaip sensaciją, kaip įprastą įvykį arba kaip problemų sprendimo būdą. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama informacija, kalbos išraiškos priemonės neturi iš savižudybės daryti sensacijos. Geriau rašyti „augantys skaičiai“ ir vengti tokių hiperbolizuotų frazių, kaip „savižudybių epidemija“, taip pat derėtų atsargiai naudoti žodį „savižudybė“ antraštėse. Vengtinas ir netinkamai pristatančių visuomenei savižudybę ar vaizduojančių ją kaip normalų reiškinį kalbos išraiškos priemonių vartojimas. Ne savo kontekste naudojamas žodis „savižudybė“, pvz., „politinė savižudybė“, gali sumažinti bendruomenės jautrumą šios problemos svarbai.
Be kita ko, pateikiant informaciją apie savižudybes, būtina vengti informacijos apie savižudybes pirmuosiuose leidinių puslapiuose pateikimo ar bereikalingo istorijų apie savižudybes kartojimo. Grįžtina prie jau minėto pavyzdžio su aktoriaus netektimi 2013-aisiais. Tuo metu, ta tema buvo nepagrįstai daug eskaluojama spaudoje, dienos eigoje pasirodydavo ne po vieną straipsnį apie šį įvykį, detales apie aktoriaus gyvenimą. Visi šie straipsniai buvo pateikiami internetinių portalų pirmuose languose. Rezultatas – masiškai išaugęs savižudybių skaičius 2013-aisiais. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiama informacija, savižudybės iškėlimas į pirmuosius puslapius ir nereikalingas istorijų apie jas kartojimas gali labiau paskatinti imitacinį elgesį nei subtilus šio fakto aprašymas. Organizacija rekomenduoja istorijas apie savižudybes būtų talpinti laikraščio vidiniuose puslapiuose, puslapio apačioje, o ne pirmajame puslapyje ar vidinio puslapio viršuje.
Na ir žinoma, reikia vengti tikslaus įvykusios savižudybės ar bandymo nusižudyti būdo aprašymo. Vėlgi, būtina paminėti Pasaulio sveikatos organizacijos įžvalgas, kuriose teigiama, kad bet toks nuodugnus savižudybės nušvietimas gali paskatinti pažeidžiamus žmones bandyti tai pakartoti. Pavyzdžiui, pranešant apie vaistų perdozavimą, būtų neprotinga detalizuoti, kokios tai buvo medžiagos, koks jų kiekis ir derinys buvo suvartotas arba kaip medžiagos buvo įsigytos, kadangi psichologiškai pažeidžiamiems asmenims gali būti atskleistas kelias, būdas savižudybės link.
Apibendrindamas norėčiau pasakyti, kad šiuo metu visi šio pranešimo metu aptarti reikalavimai viešosios informacijos skleidėjams, rengėjams, žurnalistams, yra įtvirtinti tik Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse, tačiau nėra reglamentuojami įstatyminiu lygmeniu. Tuo pačiu, norėčiau paminėti, kad šios konferencijos išvakarėse užregistravau Visuomenės informavimo įstatymo 22 str. pakeitimo projektą, kuriame siekiu įtvirtinti šiuos reikalavimus, skelbiant informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti.
Ir pačiai pabaigai, visų visuomenės informacijos skleidėjų, rengėjų, žurnalistų norėčiau primygtinai paprašyti laikytis minėtų reikalavimų, kadangi būtent jūs formuojate piliečių šios dienos nuotaiką ir teigiamas/neigiamas mintis. Neparodykime žmonėms kelio savižudybės link, priešingai – apšvieskime visuomenę ir eikime savižudybių prevencijos link.
Pranešimas skaitytas Seime surengtoje konferencijoje „Žmogaus teisės visuomenės informavimo srityje“
Ateinantį antradienį Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis rengia spaudos konferenciją, kurioje žada paviešinti kai kuriuos Seimo išsireikalautus Lietuvos radijo ir televizijos dokumentus, iliustruojančius, pasak jo, skandalingus LRT finansinės veiklos aspektus.
– Jūs skubate viešinti turimą informaciją būgštaudami, kad Seime sukurtai LRT finansinės veiklos tyrimo komisijai bus neleidžiama dirbti?
– Yra didelės pajėgos, kurios nenori patikrinimų ir kontrolės, tad ir bando viešojoje erdvėje kurti mitą, neva tai yra politika, kreipiamasi į Konstitucinį teismą ir t.t., – daroma viskas, kad šio LRT finansinės veiklos tyrimo apskritai nebūtų. Pagal įstatymą LRT jau nebegali komisijai nepateikti dokumentų, vadinasi, jeigu jie komisijai neteiktų dokumentų, teisėsauga galėtų išimti juos jėga. Jau tai, ką mes matome pateiktuose dokumentuose, yra taip skandalinga, kad net sunku įsivaizduoti, kas juose slypi. Lig šiol Seimui šie dokumentai buvo neprieinami.
– Gal galėtumėte padėti įsivaizduoti, kas tuose dokumentuose?
– Įsivaizduojamas sumas padauginkite dešimt kartų. Kai prašėme dokumentų, negalvojau, kad reikės dauginti iš dešimt. Plaukai šiaušiasi, kai pamatai, kiek kas kainuoja, kiek laida gali kainuoti, kaip pasirašomos sutartys. Aš neįsivaizdavau, kad tai gali būti kokioje nors valstybinėje institucijoje ir jokiu būdu neįsivaizdavau, kad tai gali būti Lietuvos radijuje ir televizijoje. Skaičių nepaneigsi. Jie skandalingi ir leidžia suprasti, koks yra skandalo mastas. Jei komisija būtų pradėjusi teikti duomenis kažkur po mėnesio, per tą mėnesį būtų buvę padaryta viskas, kad komisija negalėtų dirbti. Po antradienio konferencijos komisija galės dirbti, nes visiems pagaliau bus aišku, kad LRT finansinės veiklos tyrimo komisijos sudarymas Seime yra vienintelis teisingas sprendimas.
– Galbūt tie dokumentai gali pasufleruoti, kad nacionaliniam transliuotojui mokesčių mokėtojai pernelyg dosnūs?
– Nesakau, kad per daug skiriame pinigų, – net apie 60 proc. darbuotojų dirba pagal autorines sutartis, neturėdami socialinių garantijų. Reikėtų jiems skirti etatus, sutvarkyti jų atlyginimus, kad jie turėtų normalias garantijas, o dabar tie pinigai pačių televizijos darbuotojų nepasiekia, jie nueina pro šalį – prodiuserinėms kompanijoms ir t.t.
– Jūsų pasiryžimas paviešinti kai kurią finansinę LRT veiklą iliustruojančią informaciją pavadintas asmenišku jūsų „planu paimti valdžią“.
– Sakykite, į kokį asmenį buvo nukreiptas nepasitenkinimas, perėjęs į atvirą puolimą, nuo to momento, kai Kultūros komitetas nepatvirtino LRT 2016 metų finansinės ataskaitos? Puolimas mano atžvilgiu tebevyksta, ir man jau nesvarbu, daugiau jo, ar mažiau. Aš tik bandau padėti sustabdyti tą puolimą prieš komisiją, noriu saugoti nuo bandymo vadinti ją politizuota, bandymo laikyti ją kova prieš laisvą žodį. Jeigu po antradienio kas nors iš tų žmonių, vadinančių komisiją politizuota, drįs užsiminti apie laisvą žodį, kiekvienas Lietuvos pilietis, manau, ims garsiai juoktis, jeigu tas tariamai laisvas žodis, kaip mes matome dokumentuose, tiek kainuoja. Dauguma Lietuvos gyventojų pasakys: jūs išprotėjote! Taip, laisvas žodis yra šventa, žodžio laisvė yra šventa, bet to, ką matome LRT finansinėje veikloje, šitoje valstybėje būti negali. Tai negali sulaukti visuomenės palaikymo.
***********
Piliečiai klausia, ar LRT tinkamai atlieka savo misiją
Grupė kultūros paveldo išsaugojimu suinteresuotų piliečių kreipėsi į LRT tarybą prašydami įvertinti, ar LRT tinkamai atlieka savo misiją, teikdama galimai „tendencingą informaciją, atspindėdama privačius verslo interesus, bet nutylėdama viešąjį interesą išsaugoti kultūros paveldą ir neleisdama pasisakyti projektų kritikams“.
„Besąlygiškai gerbdami žiniasklaidos laisvę, esame įsitikinę, kad šia pamatine demokratinės visuomenės vertybe neturi būti dangstomas nesąžiningas žiniasklaidos priemonių elgesys, kai viešojo intereso sąskaita neskaidriai atstovaujama privačių asmenų interesams“, – rašoma rašte LRT tarybai.
Kreipimosi iniciatoriai klausia, ar LRT laikosi LRT įstatyme įtvirtintų pagrindinių savo veiklos principų, įpareigojančių LRT saugoti nacionalinės kultūros vertybes, stiprinti pilietiškumą, o rengiant ir skelbiant programas vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, kad programose atsispindėtų įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turėtų teisę įvairių įsitikinimų žmonės.
Neseniai perskaitytas Audriaus Butkevičiaus komentaras apie ES gravitavimą TSRS link skatina rimtai susimąstyti ne tik apie šio politinio darinio ateitį, bet pirmiausia apie Lietuvoje vykdomų Europos studijų, o kalbant dar plačiau – bendrą šalies politikos mokslų būklę.
Krenta į akis, kad giliausios ir įdomiausios įžvalgos vidaus ir tarptautinės politikos klausimais dažniausiai randamos ne iš politologo profesijos tiesiogiai užsidirbančių duoną vadinamųjų profesionalų, bet formaliai jais nesančių, tačiau platų teorinį ir kultūrinį akiratį turinčių bei savarankiškai mąstančių autorių – A. Bačiulio, R. Čepaitienės, V. Laučiaus, V. Rubavičiaus, A. Rusteikos ir kitų – tekstuose.
Atotrūkis tarp jų gilių ir įdomių analizių bei nestandartinių įžvalgų ir ideologizuotų oficialių politologų peršamų propagandinių banalybių darosi vis akivaizdesnis ir nuolatos didėja. Kai kuriais atžvilgiais vaizdas labai primena 1988 metus. Tų metų rudenį braškančios SSRS apologetai iš inercijos vis dar masiškai kepė „teisingą partijos politinę liniją“ ir komunistinę imperiją garbstančią ideologinę ir propagandinę rašliavą, o tuo pat metu bundančios Lietuvos šviesuoliai rašė apie okupacijos skaudulius ir svarstė krašto būklę ir ateities perspektyvas. Akyse griuvo iki tol buvęs nepaliečiamas tabu – draudimas kritiškai prabilti apie SSRS kuriamą komunistinį rojų.
Toks tabu vis dar veikia šių dienų Lietuvoje kalbant apie ES padėtį. Didžiausia ideologinė šventvagystė yra net žodeliu užsiminti apie ES ir SSRS panašumus. Oficialių politologų sluoksniuose šitaip lyginti vis dar laikoma nesusipratimu ir rimtu nusižengimu nuo teisingos mąstymo linijos. Prof. R. Vilpišauskas tokius palyginimus yra prilyginęs nebent „intelektualinei provokacijai“, o jo pateikiamas „argumentas“ toks: neva ES ir TSRS iš esmės skiriasi tuo, kad ES mūsų neokupavo.
Taip, neokupavo. Bet politinių darinių panašumai ir skirtumai pirmiausia yra jų ekononominių, socialinių ir politinių santvarkų bei jas grindžiančių pamatinių pasaulėžiūrinių nuostatų bei ideologijų panašumai ir skirtumai. Būtent tokius – struktūrinius ir tipologinius skirtumus – analizuoja ir vertina rimtas politikos mokslas. Kiekvienas profesionalus ES tyrinėtojas pasakytų, kad jos ir TSRS panašumai yra neišvengiami dėl elementarios ir akivaizdžios priežasties.
Europos vienijimą pradėjo krikščioniškajai demokratijai atstovavę lyderiai. Tačiau jau nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vis didesnį vaidmenį pradėjo vaidinti, o galiausiai ėmė dominuoti eurokomunistinis integracijos projektas, kurio idėjiniu pagrindu ir įkvėpimo šaltiniu tapo italų komunistų A. Spinelli ir E Rossi sukurptas vadinamasis Ventotenės manifestas. Didžiai iškalbinga ir simboliška, kad palyginti neseniai Italijoje lankantis Vokietijos kanclerei, dviejų valstybių vadovai nuvyko pagerbti ne vieno iš ES „tėvų“ A. de Gasperi, o eurokomunisto A. Spinelli kapo.
Deramai įvertinus šią aplinkybę turėtų iš karto paaiškėti, kad vis labiau plintančios vadinamosios „antieuropinės nuotaikos“ nėra ir negali būti neapykantos Europai ar kokios nors kovos su ja išraiška. Šitoks „antieuropietiškumas“ gyvuoja tik karščiuojančioje eurokomunistinių ideologų vaizduotėje. Būnant europiečiu nekęsti Europos reikštų nekęsti savęs, o tai būtų akivaizdi mentalinė patologija.
Propagandos juodinami vadinamieji „antieuropiečiai“ yra ne Europos priešai, o paprasčiausiai blaiviau ir kritiškiau mąstantys, politiškai nuovokesni ir iš tikrųjų Europą kur kas labiau mylintys žmonės, kurie nerimąstingai klausia, į kokius naujus šunkelius ir aklavietes toliau stums žemyną eurokomunistų primestas ir į bedugnę varantis dabartinis vienijimosi kelias. Jeigu Lietuvoje nebūtų bijomasi mąstyti plačiai atvertomis akimis ir nebūtų drebama vien dėl minties, kad ES iš tiesų kai kuriais aspektais smarkiai ir neraminančiai primena žlugusią SSRS, nereikėtų graudžiai aimanuoti ir desperatiškai klausti, kodėl Lietuva, tai yra šalies politinės ir akademinės viršūnėlės, neturi savos ES ateities vizijos.
A. Butkevičiaus „neprofesionalus“ komentaras vertas dėmesio kaip pavyzdys ir nuoroda, kokios turėtų būti tikros, aklai neaptarnaujančios ideologijai, Europos studijos. Kartu jis yra geras ir savalaikis patarimas: nusiimkite ideologinius akinius, pradėkite mąstyti savo galva, ir ta vizija anksčiau ar vėliau atsiras. Kaip atsirado 1988 metais, kai prabudo ir komunistinių propagandininkų bukai kartotus ideologinius štampus pradėjo keisti laisvas ir gyvas mąstymas apie pavergtos Lietuvos padėtį sovietiniame tautų maišymo katile ir jos laukiančią būsimąją vietą Europoje ir pasaulyje.
Grupė kultūros paveldo išsaugojimu suinteresuotų Lietuvos Respublikos piliečių kreipėsi į LRT tarybą prašydami įvertinti, ar LRT tinkamai atlieka savo misiją, teikdama tendencingą informaciją, atspindėdama privačius verslo interesus, bet nutylėdama viešąjį interesą išsaugoti kultūros paveldą ir neleisdama pasisakyti projektų kritikams.
„Besąlygiškai gerbdami žiniasklaidos laisvę, esame įsitikinę, kad šia pamatine demokratinės visuomenės vertybe neturi būti dangstomas nesąžiningas žiniasklaidos priemonių elgesys, kai viešojo intereso sąskaita neskaidriai atstovaujama privačių asmenų interesams“, – rašoma rašte LRT tarybai, prašant įvertinti, ar pateikdamas visuomenei informaciją apie problemas, susijusias su kultūros paveldo vertybių išsaugojimu, LRT tinkamai atlieka savo misiją teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje, ar laikosi LRT įstatyme įtvirtintų pagrindinių savo veiklos principų, įpareigojančių LRT saugoti nacionalinės kultūros vertybes, stiprinti pilietiškumą, o rengiant ir skelbiant programas vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, kad programose atsispindėtų įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turėtų teisę įvairių įsitikinimų žmonės.
Rašte nurodomi konkretūs faktai, kai Audriaus Matonio vadovaujama LRT televizijos naujienų tarnyba ir tinklalapis LRT.lt pateikė visuomenei seriją vienpusiškų, neobjektyvių, netikslia ir tendencingai atrinkta informacija pagrįstų pranešimų, kurie atitiko verslininko Dariaus Nedzinsko valdomos UAB „Trastas“ interesus vietoje mažo mastelio Trakų prieigose esančios autobusų stoties pastatyti 2000 kv. m. ploto kompleksą, kurio didžiąją dalį užimtų prekybos centras, bet visiškai neatspindėjo viešojo intereso išsaugoti per šimtmečius susiformavusį Trakų kultūrinį kraštovaizdį, nepristatė Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos ir šį projektą kritikavusių visuomenininkų pozicijos ir nuomonių, kurios buvo arba visai nutylėtos, arba šaržuotos, nesuteikiant teisės pasisakyti.
Atkreipiamas dėmesys, kad dviem atvejais šie reportažai pasirodė nurodyto projekto likimui svarbių įvykių išvakarėse, bet žiūrovai apie tai nebuvo informuoti, ir gali būti vertinami, kaip statybomis suinteresuotų pusių viešųjų ryšių pranešimas bei spaudimo priemonė Valstybinei kultūros paveldo komisijai, kuri rengėsi balsuoti dėl D. Nedzinsko projektui nepalankios išvados.
Taip pat prašoma įvertinti, ar LRT misiją, veiklos principus ir laidoms bei jų rengėjams keliamus reikalavimus atitinka tai, kad 2017 m. gegužės 16 d. per LRT televiziją transliuotoje laidoje „Dėmesio centre“ kalbindamas Ministrą Pirmininką S. Skvernelį žurnalistas E. Jakilaitis, minėdamas tą patį D. Nedzinsko įmonės projektą, klausimus formulavo atvirai tendencingai, neslėpdamas išankstinės nuostatos, kaip kaltinimą projekto oponentams, kurie, anot jo, užsiima „kažkokiais viešo intereso gynimais“, „skundimais“ ir net „gal kažkokiu reketu“, tačiau nenurodė, kad negali būti bešališkas, nes šį projektą D. Nedzinsko užsakymu parengė geras E. Jakilaičio bičiulis architektas J. Žalys, su kuriuo jie kartu švenčia Kalėdas, keliauja po Europą, maudosi Nidoje ir kitaip smagiai leidžia laisvalaikį.
Be to, LRT keliamų reikalavimų požiūriu prašoma įvertinti 2017 m. rugsėjo 11 d. per LRT televiziją transliuotą laidą „LRT Forumas”, primenant, kad dėl šioje laidoje išsakytos neobjektyvios ir šališkos pozicijos į LRT generalinį direktorių Audrių Siaurusevičių kreipėsi Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Asta Junevičienė.
Bendrame kontekste prašoma įvertinti ir simbolišką atvejį, kai LRT nutylėjo, ką poetas T. Venclova pasakė Vilniaus merui R. Šimašiui, atsakydamas į jo sveikinimą Vilniaus rotušėje, kur 2017 m. rugsėjo 13 d. vyko šio iškilaus mūsų kultūros žmogaus, Vilniaus garbės piliečio 80-mečio jubiliejui skirtas vakaras.
Nei LRT.lt pranešime, kur išsamiai pacituotas R. Šimašiaus pasisakymas, nei LRT paskelbtame vaizdo įraše nėra nė užuominos apie poeto reakciją į Vilniaus mero sveikinimą. O ji, liudytojų teigimu, buvo tokia: T. Venclova pakvietė merą pasinaudoti savo įgaliojimais, kad būtų sustabdytos Misionierių ansamblyje vykstančios statybos, niokojančios istorinį Vilniaus miestovaizdį. Po šio kvietimo salėje kilo ovacijos. „Net jei LRT dėl kokių nors priežasčių nenufilmavo sveikinimų dalies, kodėl LRT.lt, kruopščiai pacitavusi R. Šimašiaus kalbą, nematė reikalo paskelbti T. Venclovos žodžių? Ar valdžiai „nepatogias“ mintis reiškiantys žmonės vėl, kaip sovietmečiu, tapo nepageidaujami ir nutylimi? Ar vėl kuriamas nomenklatūrinis tikrovės muliažas, kuriame kitų nuomonių tiesiog nėra?“, – klausiama kreipimesi į LRT tarybą.
Raštą LRT tarybai pasirašę Lietuvos Respublikos piliečiai: Gintaras Abaravičius (Trakų istorinio nacionalinio parko direktorius), Naglis Puteikis (Seimo narys, asociacijos Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis (Toliau APSS) narys), Rasa Kalinauskaitė (APSS valdybos pirmininko pavaduotoja, Seimo nario N. Puteikio padėjėja), Lina Leparskienė (visuomeninės iniciatyvos „Gelbėkim Trakus“ organizatorė, APSS vadovė), Gražina Drėmaitė (restauratorė, buvusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos vadovė, APSS narė), Birutė Lisauskaitė (archeologė, APSS narė), Paulius Markevičius (Nacionalinės teisingumo ir gynybos sąjungos vadovas, APSS valdybos pirmininko), Aurelija Stancikienė (architektė-restauratorė, APSS narė), Rūta Čapaitė (hum. m. dr., Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja), Joana Noreikaitė (skulptorė, APSS narė), Eduardas Kriščiūnas (Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas, APSS narys).
Visas rašto tekstas su aktyviomis nuorodomis į aptariamus LRT pranešimus ir kitą aktualią informaciją pridedamas prisegtuke, taip pat paskelbtas internete.
Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos vadovo rengtuose mokymuose vadovams buvo pažeistos ligonių teisės į garbės ir orumo nežeminančias sąlygas bei pagarbų sveikatos priežiūros specialistų elgesį ir privataus gyvenimo neliečiamumą,- tai nustatė Seimo kontrolierius Augustinas Normantas.
Psichiatrijos klinikos vadovas organizavo mokymus ne sveikatos priežiūros specialistams neturėdamas tam teisinio pagrindo ir pažeisdamas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
Be to, pacientams buvo suteikta klaidinanti informacija, nenurodant tikrosios susitikimų su Lietuvos banko darbuotojais paskirties, ir tokiu būdu darant įtaką pacientų apsisprendimui dėl dalyvavimo susitikimuose su Lietuvos banko darbuotojais.
Tuo atveju, jei į mokymų veiklas buvo įtraukti ir neįgalūs Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre besigydantys asmenys, buvo pažeistos Neįgaliųjų konvencijos nuostatos, kuriomis garantuojama asmenų teisė į saugumą, laisvė nebūti išnaudojamam ir teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, – pažymi kontorlierius.
Jis rekomendavo Sveikatos apsaugos ministerijai – imtis priemonių tobulinti teisinį reglamentavimą, susijusį su pacientų teisių užtikrinimu bei gydytojų etikos normų laikymusi, o Vilniaus universitetui – imtis priemonių, kad Universiteto Medicinos fakultete dirbantys akademinės bendruomenės nariai savo veikloje laikytųsi ne tik akademinės, bet ir medicinos darbuotojams taikomų etikos normų.
Vilniaus miesto savivaldybei rekomenduota imtis teisinių ir organizacinių priemonių, kad komerciniais pagrindais vykdomi mokymai nebūtų organizuojami Savivaldybei pavaldžiose socialinės globos ir rūpybos įstaigose, o Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui – tobulinti įstaigos vidaus tvarkos kontrolės sistemą, siekiant užtikrini šioje įstaigoje besigydančių pacientų teises.
Vytenis Povilas Andriukaitis. Egidijaus Jankausko nuotr.
Visuomenėje kilus pasipiktinimui, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras interneto svetainėje paskelbė bendradarbiavusių su KGB sąrašą, kuriame įrašyti Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius, žmogaus teisių organizacijos apkaltino šį Centrą atviru išpuoliu prieš visuomenę ir pareikalavo nedelsiant pašalinti kardinolo Vincento Sladkevičiaus pavardę iš tinklalapio www.kgbveikla.lt.
Tęsiame diskusiją šia tema (www.respublika.lt )
Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS, Disidentas, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras
Žinau, miela Terese Birute (toliau, naudodamasis sena mūsų pažintimi, Tave vadinsiu, kaip visada, tiesiog Birute), kad Sausio 13-oji Tau yra ypatinga diena! Abu prisimename 1991 m. Sausio 13-osios įvykius, buvusius lyg vakar. Ir dabar ryškiai matau, kaip pro mus, stovinčius prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto S.Konarskio gatvėje, veržiasi „burokevičinės“ LKP ir „jedinstvininkų“ inspiruoti bei konservatyvios SSKP karinės vadovybės įsakymui paklusę kareiviai ir kariškiai, šūviai virš galvų į pastatus, į gatvę įbauginimui mėtomi sprogstamieji paketai! Iš žmonių krūtinių besiveržiantys šūkiai: „Fašistai… okupantai… gėda!“ Po to skubus grįžimas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą, žinios nuo TV bokšto, aukos, sužeistųjų skaičiai… ir besirenkanti jūra žmonių aplink Aukščiausiąją Tarybą!
Abu prisimename ir dar vieną svarbų įvykį. Lietuvai stojant į ES, aš 2003 m. pasiūliau pagerbiant 1991 m. Sausio 13-ąją paminėti ir 1983 m. sausio 13 d. Europos Parlamente priimtos rezoliucijos „Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“ dvidešimtmetį. Juk labai simboliška – ši rezoliucija buvo priimta irgi sausio 13 d., remiantis 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos disidentų pasirašytu memorandumu apie būtinybę likviduoti slaptųjų Molotovo–Ribentropo protokolų teisines pasekmes ir kelti tarptautiniu mastu Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės klausimą. Memorandumo tekstą kūrė Lietuvos laisvės lygos lyderis A.Terleckas su savo bendražygiais. O tekstą redagavo ir keletas žmonių iš Estijos bei Latvijos. Tekstą parėmė ir žymūs Sovietų Sąjungos disidentai su akademiku A.Sacharovu priešakyje. Aš tuomet pasiūliau Genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (toliau – Centrui) išleisti knygą apie tuos 1979 ir 1983 m. įvykius, memorandumo signatarus ir rezoliucijos EP pranešėjus, taip pat ir VLIK’o pastangas, kad EP priimtų šį dokumentą. Man teko garbė kažkiek dalyvauti šios knygos atsiradime, parašyti savo tėvo, šio memorandumo signataro, trumpą biografiją, o po to – LR Seime organizuoti tarptautinę konferenciją, skirtą šiai temai. Ir minint šios rezoliucijos dvidešimtmetį 2003 m. sausio 13 d. buvo pirmą kartą Lietuvos Nepriklausomybės aikštėje iškelta ir ES vėliava! Mat derybas dėl stojimo jau buvome sėkmingai užbaigę ir laukėme referendumo bei oficialaus įstojimo į ES 2004 m. O knygos „Baltijos laisvė – Europos atsakomybė“ autoriais tapote Tu, Birute, ir Arvydas Anušauskas.
Žinau ir tai, kad Sausio 13-oji – Tavo gimtadienis, Birute! Nuoširdžiai sveikinu su gražia datų ir ženklų pyne, linkiu, kad šie gimtadienio ir istorinių įvykių sutapimai Tave visokeriopai stiprintų.
Kaip žinai, Birute, LR Seimas šiuos 2018 m. paskyrė daugeliui įvykių paminėti. Dar 2012 m. LR Seimas nutarė, kad 2018 m. bus skirti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, kiek vėliau, 2015 m., buvo priimtas nutarimas 2018 m. skelbti ir Vydūno metinėmis bei Lietuvos skautų judėjimo metais. 2017 m. kaip iš gausybės rago pabiro ir dar keletas nutarimų skelbti 2018 m. Simono Daukanto, Lietuvos katalikių moterų sąjungos, Adolfo Ramanausko-Vanago, Tėvo Stanislovo, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos globėjos, paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejaus minėjimo metais ir Sąjūdžio metais. Nesiginčysiu, daug ar mažai įvairių minėtinų sukakčių šiems metams Seimas paskelbė, bet tikrai kai ką iš Laisvės siekio datų užmiršo. Užmiršo paminėti 1979 m. Laisvės lygos suorganizuoto mūsų disidentų memorandumo pagrindu pirmą kartą 1983 m. pasiektą tarptautinę pergalę! Šiemet mes, Briuselyje dirbantys lietuviai, kartu su latviais ir estais EP rezoliucijos 35-metį paminėjome Europos Parlamente, pasikviesdami ir šio memorandumo signatarus Julių Sasnauską iš Lietuvos ir Intą Calytį iš Latvijos. Deja, estas Martas Niklusas susirgo ir negalėjo dalyvauti. Tikiu, kad Lietuvoje šios EP rezoliucijos paminėjimas tikrai galėtų būti tarp Centro minėtinų renginių! Juk rezistencijos dalyviai šį memorandumą rašė, beje, pasirašydami pavardėmis, ne slapyvardžiais. Nesislėpdami ir suprasdami, kas jų laukia. Ir tie žmonės buvo KGB tardyti, persekioti, o keli nubausti kalėjimu bei ištrėmimu.
Manau, Birute, tai būtų kur kas prasmingiau nei 2018 m. svarbių datų minėjimo kontekste Centro užbaigtas KGB agentų sąrašų spausdinimas!
Vėl sugrįšiu prie Sausio 13-osios! Čia, Briuselyje, Belgijos lietuvių bendruomenė susirinko dalyvauti bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Atėjo daug jaunų žmonių, daug šeimų su mažais vaikais. Kas bėgo 5 km, kas 9 km, kas su mažiukais ėjo pėsčiomis numatytu maršrutu nuo parko iki Lietuvos atstovybės. Visi skirtingi ir visi džiaugsmingai nusiteikę. Gerai, kad Laisvės gynėjų dienai galime skirti Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje, kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro.“ Šiuos žodžius priminiau bėgimo dalyviams, o pats džiaugiausi jų šviesiais veidais.
Bet nerimas, Birute, dėl Centro išspausdintų sąrašų išliko. Kai išgirdau D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių liečiančias vadinamąsias „naujienas“ – nepatikėjau! Tada peržvelgiau Lietuvos spaudą, Tavo, Birute, pasisakymus ir ėmiau… diskutuoti su Tavimi. Juk mudu esame, taip sakant, seni pažįstami nuo 1973–1979 m. disidentinės kraštotyros laikų. Abu gerai pažinojome daugelį patikimų bendražygių: Zitą Vanagaitę, Joną Trinkūną, Tėvą Stanislovą ir daug kitų jau išėjusių. Ir Rimas Matulis, ir Tadas Šidiškis irgi iš mūsų pažinčių lauko. Tu gerai žinai, kad aš nesivaikiau vardų ir titulų, neėmiau tremtinio pažymėjimo, nes nelaikiau to jokiu nuopelnu. Be to, aš tik gimęs prie Laptevų jūros, o ne ištremtas į ten. Gimiau juk ten, kur buvo mano tėvai ištremti su trimis mažamečiais mano broliukais. Į tėvų tremties kančias aš negalėčiau net pretenduoti. Jie patyrė labai daug skausmo, o aš – tik augau jų meilėje! Bet pensinio amžiaus nustatymo Lietuvoje stažas taip įstatymiškai sureguliuotas, kad mane privertė ateiti pas Tave ir išsiimti šį pažymėjimą. Nors aš Seime nebalsavau už tokį įstatyminį sureguliavimą. Bet tai – atskira tema. Tavo pasiūlymu susitvarkiau ir dokumentus dėl laisvės kovų dalyvio statuso, ko gero, irgi vienas iš paskutiniųjų. Ir jūsų Centro žmonės parodė, kad paskutiniai įrašai mano byloje padaryti 1990 m. kovo 11 d., tada, kai mes LRAT balsavome už Kovo 11-osios dokumentus. Be to, sužinojau ir apie agentą „Praną“, kurio pranešimais aš ir mano brolis Eimutis Petras 1976 m. rugsėjo 17 d. buvome suimti. Tu, Birute, žinai, kad aš daug kartų buvau tardytas, apklaustas ar profilaktikuotas KGB. Su numanomu agentu „Pranu“ aš susisiekiau ir mes išsiaiškinome įvairias aplinkybes. Aš jam linkiu sąžiningo darbo ir gražių dienų. Mat jis papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri tikrai buvo sudėtinga.
Taigi, lyg ir turėčiau pritarti tam, kad tie agentų sąrašai turėtų būti ir yra skelbiami. Deja – ne! Pirmiausia pradėsiu nuo to, jog „desovietizacijų“, „kagėbizacijų“, „resovietizacijų“, „dekagėbizacijų“ ir visokie kitokie terminai kėlė, kelia ir kels pačias purviniausias bangas mūsų atgimusios Tautos dvasinėje kasdienybėje. Gerai atsimenu KGB voratinklių purvą, „megztųjų berečių” chorus, giedančius „litanijas“ – „kagėbistai”, „komuniagos“, „Maskvos agentai“, „raudonieji utėlės“ ir t.t. Tai – iš 1991–1993 m. laikotarpio. Dabar labai paplitę „vatnikai“, „runkeliai“, „kagėbistai“, „kolaborantai“ ir t.t. Ir visiškai nutilę balsai, galintys priminti antrojo Atgimimo aušros Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio moralinę Vienybės deklaraciją arba 1990 m. kovo 12 d. LRAT kreipimąsi „Lietuvos žmonių kvietimas santaikai“, pasirašytą AT pirmininko V.Landsbergio. Jame pasakyta (cituoju): „Trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į „blogus“ ir „gerus“ pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pražūtingi.“ Atkreipsiu, Birute, dėmesį į „pagal anketinius duomenis“ ir „pamiršus darbą ir sugebėjimus“. Taigi, jei prisimintume mudu abu D.Banionio, S.Sondeckio darbą ir sugebėjimus, būtų akivaizdu, kad visa kita yra „šiaudai“. O jau ką kalbėti apie Vincentą Sladkevičių!
Priminsiu, Birute, ir jau kitą teisinę galią turintį LRAT pareiškimą, kuriuo kreipiamasi į tuos, kurie bendradarbiavo su TSRS valstybės saugumo komiteto organais. Cituoju 1990 m. kovo 27 d. LRAT pareiškimą, pasirašytą LRAT pirmininko V.Landsbergio: „Užtikriname, jog nė vienas asmuo, nepadaręs sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakęs palaikyti tolesnius ryšius su TSRS VSK, nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitų respublikos valdžios persekiojimų. Slaptų informatorių sąrašuose esančios jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos ar patvirtinamos, jeigu viešumon iškiltų kokiu kitu būdu. Antra vertus, prisipažinimas ir atgaila būtų vertinami kaip moralinis piliečio ir visuomenės apsivalymas.“ Štai šis pareiškimas – kaip politinė LRAT valia – galioja iki šiol! Jo niekas nėra atšaukęs. Bet Lietuvoje jau seniai vieni įsipareigojimai prieštarauja kitiems. Taip, Birute, vėliau LR Seime buvo priimti „liustracijos“ įstatymai, nekreipiant dėmesio į valstybės vardu duotą pažadą. Bet Tau, kaip dabartinei Centro vadovei, juk turi kilti teisinių klausimų – tiek LR Konstitucijos, tiek ir duoto valstybės vardu pažado akivaizdoje! Negi tikrai nekilo teisinių abejonių dėl to, kad galioja vienas kitam prieštaraujantys sprendimai?
O gal iš tiesų rašytojo V.Petkevičiaus satyrinis romanas „Durnių laivas“ visgi dar turi pagrindo. Juk akivaizdu, kad šiandien mūsų gyvenime yra dar daug sričių, kur vieni kitiems prieštaraujantys sprendimai vis dar veikia. Kartą viena moteris gatvėje mane užkalbino, ar aš skaitęs šį rašytojo kūrinį. Atsakiau, jog varčiau šią knygą. Tuomet ji paklausė keisto klausimo: „O kas gali būti blogiau už „Durnių laivą“?“ – „Gal patys durniausi iš to laivo!“ – atsakiau. Ji nusijuokė ir pasakė: „Ne. Baisiau už „Durnių laivą“ yra tik čielas „Durnių laivynas“.“ Tuomet smagiai nusijuokiau ir aš! Taiklu, kai kartais pagalvoji, kiek prieštaringų ir, liaudiškai tariant, „durnų“ sprendimų yra priimta. Kaip Tu, Birute, žinai, aš buvau tas, kuris parengė Genocido ir rezistencijos tyrimo centro koncepcijos ir įstatymo projekto variantą dar 1994 m. Rėmiausi Izraelio „Jad Vašem“ centro pavyzdžiu. Deja, vėliau įstatymo projektas kito, skirtingos politinės jėgos jį vertė politikavimo įrankiu, o vėliau ir tam tikros politinės propagandos instrumentu. Kaip istorikui man nesmagu, kad taip pakrypo reikalai. Keičiantis politinėms Seimo daugumomis, padėtis taisyta tai į vieną, tai į kitą pusę, bet vis dėlto pasiekti istorinio nešališkumo, teisinio tikrumo ir teisingumo principais pagrįstos Centro veiklos, deja, nepavyko. Todėl Centro skelbiama informacija iki šiol sulaukia įvairios reakcijos.
Nuskambėjus šių metų pradžią skelbiantiems varpams ir mums pradėjus ruoštis Lietuvos Respublikos šimtmečiui ir ši Centro publikacija, skirta agentų žurnalui, įpylė, deja, daug purvo į mūsų šimtmečio dvasią. Nors pradžioje Tu, Birute, mėginai tai pateisinti: „Tai buvo paskutinė žurnalo porcija, aš į informacijos paskelbimą žiūrėčiau kaip į mūsų Tautos apsivalymą.“ Deja, Birute, jei tai darytų patys tie sąraše minimi – tai visai kas kita! Tada tai padėtų kurti moralinį piliečio ir visuomenės apsivalymą. Bet kai tai daroma oficialios institucijos vardu prieštaringoje teisinėje aplinkoje, neatsiribojant nuo galimų politinių įtakų bei būnant patiems Jums vienokių ar kitokių politinių pažiūrų (o tarp Centro darbuotojų irgi nėra vien nešališkų tyrėjų, kaip tai realiai turėtų būti), – tada reikalai visai kitaip atrodo. Apsivalymu čia nekvepia. Ir čia pravers man pacituoti kardinolą Vincentą Sladkevičių: „Kad suprastumėte savo sielos vertę, tenka priminti, kad siela yra Švenčiausiosios Trejybės didysis rūpestis.“ Štai taip, Birute, juk ne Tavo vadovaujamam Centrui užkraunama našta apvalyti Tautos sielas. Gal, Birute, palik tai tiems, kas tam pašventęs savo gyvenimą. Ir tikiu, kad gerasis kardinolas Vincentas, prašęs Viešpaties padaryti jį gerumo ženklu, Tau tai tikrai gražiai ir atlaidžiai paaiškintų.
Tiesa, Birute, vėliau Tu pripažinai, kad nenori ir neturi teisės atlikti teisėjo vaidmens, kad su žmonių likimais galėjo būti visaip ir t.t. O vėliau jau pripažinai, kad „tiesiog taip išėjo. Teisingiau, neišėjo taip, kaip buvau sumaniusi… O tai turėjo būti išleista su šiuo oficialiu pareiškimu.“ Bet tiek istorikas A.Bubnys ir net šiuo metu jau politikoje dalyvaujantis A.Anušauskas suabejojo ir sąrašo patikimumu, ir tikslumu bei daugeliu iškylančių neatsakytų klausimų!
O dabar grįžkime prie Lietuvos Respublikos šimtmečio. Galime džiaugtis mūsų kultūros, mokslo, sporto, meno, fotografijos, inžinerijos ir kitų sričių pasiekimais. Įsivaizduok, Birute, skamba kardinolo Vincento žodžiai „Augti ir laukti“, skamba S.Sondeckio kamerinio orkestro virtuoziškai atliekami Čiurlionio kvartetai, įtaigiai vaidina D.Banionis. Ir visa tai – mūsų jėga ir didybė! O tuo metu piktavaliai primins: „KGB agentai“, „KGB agentai“, kaip krankliai, ir ypač kai tų iškilių žmonių jau nėra tarp gyvųjų! Atsimeni, kad Atgimimo pradžioje ėjo toks laikraštpalaikis „Kranklys“. Ir dergė ant visų!
Tu, Birute, teisi, sakydama, kad šis Centro paskelbtas sąrašas neatspindi visko, kad daug kas išvežta į Maskvą, kad yra „agentų“, kurie taip ir nebus atskleisti. Taip, dar 1991–1992 m. „KGB voratinklių“ laikais buvo kalbama apie „Juozą“, „Šatriją“, „Vytą“, „Vytautą“, „Dėdulę“, „Ištikimą“ – ir kiek visokiausių versijų ir malkų priskaldyta. O kur dar A.Sakalą įskundusio suolo draugo istorija, su paslaptingais inicialais V.L. Juk ir šiandien gali koks anūkas paklausti savo senelio: „O kaip tau pavyko be KGB leidimo į JAV, Australiją, Angliją tais laikais išvažiuoti?“ Greičiausiai senelis atsakytų: „Mat, anūkėli, aš buvau nusipelnęs kultūros veikėjas, nors gyvenau kultūros griuvėsiuose, o tokiems buvo žymiai lengviau. Gavai iš tos šalies iškvietimą, parašei Užsienio reikalų ministerijai prašymą vizai, palaukei, kol viza ateis, ir važiuoji sau. Be to, juk Raudonoji armija išvadavo Lietuvą ir mane su motina…“ O gal atsakytų kitaip, pripažindamas, kad tokie skelbimai tik skaldo mūsų visuomenę, kiršina žmones ir sukelia daug skausmo. Tokiu atveju aš labai apsidžiaugčiau ir sveikinčiau tokį senelį su labai gilia įžvalga.
Tad Tu, Birute, teisi, kad „iki galo ir nesužinosime, kas lėmė“. Vadinasi, jei Centro turima medžiaga fragmentiška, neretai sunkiai patikrinama, negalinti atsakyti į daugelį klausimų, negalinti visiškai atskleisti visų atvejų, tai kam visa tai reikia viešinti. Akivaizdu, kad tokia medžiaga tinka individualiems atskirų asmenų tyrimams, mokslinėms ir pažintinėms publikacijoms, istorinėms ekspozicijoms, bet ne viešai skelbiamoms „masinėms liustracijoms“. Ir iš viso, ar tokia „skelbimo“ praktika turi kokią nors realią prasmę? Tokia lietuviška liustracija su prieštaravimais tiek teisės principams, tiek sveikam protui atneša tik apkalbas, stimuliuoja žemus jausmus ir leidžia drabstytis purvais kur tik kam šauna į galvą. Tu, Birute, žinai, kad mes rinkome liaudies išminties posakius. Taigi yra toks posakis: „Pasitrauk, nes gausi į liustrą.“ Štai už tokią liustraciją jos sumanytojams ir reikėtų bent jau gerai, liaudiškai kalbant, užvožti į „liustrą“! Galbūt būtų kur kas efektyviau, nors nepropaguoju smurto, tik paryškinu, ko galėtų tokie sumanytojai nusipelnyti iš karštakošių žmonių. Žinau, ne Tu kalta dėl tokių įstatyminių reikalavimų. Bet argi reikėjo šiuo atveju taip aklai viską vykdyti? Juk negi nekilo Tau mintis, kad čia jau per daug. Reikia sustoti! Pagaliau – Vincentas Sladkevičius! Ko vertas toks „įrašėlis“ sąraše prieš šią Asmenybę!
Apie Tautos apsivalymą jau nebešnekėkime – čia geriau tiktų naujo Tautos sukiršinimo pavadinimas. Bet įdomus yra kitas sutapimas. Seimas šiuos metus yra paskelbęs Tėvo Stanislovo metais. Tad pravartu ir mums abiem paklausyti, ką tuo klausimu kalbėjo ar rašė Tėvas Stanislovas. Juk mudu abu tais disidentiniais laikais ne kartą buvome Paberžėje. Na, pamėginkime pavartyti Jo pamokslus. Štai „Pagraudenime Vytautui Skruodžiui“ Tėvas Stanislovas rašo: „Kadangi Biblija vartoja du žodžius – dilgėlės ir usnys, vadinasi, blogis yra nevienodas. Yra jis banalus, pilkas, įkyrus ir yra šlykštus, klastingas, šėtoniškai piktas… Mielas Vytautai! Tau pavedė baisiąsias, nesuskaičiuojamas, maru užnuodytas dėžes. Jose – daugybė baisių žiurkių, utėlių, blakių… jei atplėši tas dėžes, ar įsivaizduoji, koks maras iš jų išplis? Per daug jau skambus tas vardas – „centras“. Gal tiksliau būtų pavadinti „kloaka“. Baisaus, dar didesnio tautos supriešinimo kloaka? Jei pikti žmonės į žmonių sielas išpils dar ir kitoniško blogio pamazgas, tai kuo tuomet Lietuvą pavers šios dvi dvokiančio dumblo srovės?“
O štai „Pokalbyje su šv.Pranciškumi Lukiškių aikštėje“ Tėvas Stanislovas šventojo lūpomis kalba: „Dieve, kokių nelaimingų žmonių surado ir liepė jiems kapstytis šitoje mėšlidėje. Jie dabar dieną naktį ten kapstosi kaip vabalai, mėgstantys mėšlą…“ Galima suprasti Tėvo Stanislovo karštą raginimą nebesikapstyti KGB šiukšlynuose. Galima suprasti ir tai, kad Tėvas Stanislovas nenorėjo ir nenori nė vieno dirbančio Centre žmogaus įskaudinti ar įžeisti. Juk jis ragino Vytautą Skuodį sutikti su siūlymu būti šio Centro vadovu. Ir ragino jį imtis visų įmanomų priemonių, kad Centro medžiaga nebūtų viešinama kaip kam pakliuvo. Galima sutikti ar nesutikti su Tėvo Stanislovo hiperbolizuotomis sentencijomis apie KGB mėšlidę. Tačiau negalima nematyti, Birute, kad tokia lietuviško, politizuoto tipo liustracija pagaliau su D.Banionio, S.Sondeckio ir V.Sladkevičiaus paskelbimu agentais patyrė visišką fiasko!
Ir čia noriu pasakyti, kad toks paskelbimas daugiau naudos duos tiems, kurie ir mano pasisakymus internete lydi komentarais: „KGBistas“, „raudonasis“, „Maskvos agentas“, „vatnikas“. Tokių komentatorių jau užauginome labai daug, tad tenka sutikti su Justinu Marcinkevičiumi: „Bėgantį žvėrį regėjau. Tiško iš jo ryklės / giesmės ir dainos, keiksmažodžiai, šūksniai nešvankūs, / tartum uogaudami rinko jaunuoliai jo mėšlą, / uostė ir svaigo, ekstazės palaimoj nugrimzdę.“ Tokių uostančių ir svaigstančių šiandien tikrai pakanka interneto portaluose. Ir dar! Birute, atmink, kad:
„Neapykantos ir pykčio sodai žydi.
Nuoskaudų lyg piktžolių pilni laukai.
Žmogiškume, avinėli tu mažyti,
Kur ganysiesi ir kaip?“
Taigi, Birute, negerai, neprofesionaliai, neatsakingai išėjo. Bet gal ir gerai? Gal tokiu būdu pagaliau tą lietuvišką liustraciją ir reikėjo sukompromituoti. Jei taip – tai dar kartą sveikinu su gimtadieniu. Juk tai tik aiškiau patvirtina, kad daugelis žmonių, 7–9 dešimtmetyje vykę į komandiruotes užsienyje, rašę mokslinius darbus, studijavę ten muziką, dailę, matematiką, mediciną ar kitus mokslus, vežę žinias į Lietuvą, ugdę mūsų kultūrą, net parašydami iš esmės niekam nereikalingas ir nekenksmingas ataskaitas į KGB, padarė daugiau gero nei ko nors blogo. Juk bendradarbiavimo su GPU, su NKVD laikai 1945–1956 m. buvo visiškai kitokie. Vėliau, 6 ar 7 dešimtmetyje, keitėsi Lietuvos visuomenė, brendo naujos kartos žmonės, kurie siekė meno, mokslo, medicinos žinių, reprezentavo Lietuvos kultūros pasiekimus. O be išvykų į socialistines ir kapitalistines šalis juk būtų buvę sunku tuo metu žengti koja į koją su laiku. Pažįstu daug tos epochos žmonių, vienaip ar kitaip rašiusių ataskaitas KGB. Bet atskleiskime tuos, kurių veikla tikrai atnešė skaudžias nelaimes mūsų žmonėms arba kurie prisidėjo prie niekuo nekaltų asmenų nubaudimo. Tiesą pasakius, iki šiol kokių nors 7–9 dešimtmečio skaudžių istorijų neteko išgirsti. Na, nebent vėl kas nors ką nors staiga atsimintų, kaip įvyko su nešvaria „Kranto“ laida. 7–9 dešimtmečio epocha visai skirtinga nei pokario rezistencijos metas. Toje epochoje gyvenome visi. Ta epocha ir atėjo į mūsų Atgimimą. Ir vėl turiu šiuo atveju, Birute, sutikti su Justino Marcinkevičiaus pastebėjimu: „Dabar vis aiškiau matau, kad vadinamasis prisitaikymas (vadinčiau bendradarbiavimu su laiku) buvo bene pats vaisingiausias pasipriešinimas.“ Kai kam pasirodys tai kaip labai prieštaringa mintis. Šią mintį mėginsiu plačiau išplėtoti savo kituose rašiniuose apie Tarybų Lietuvos kultūros fenomeną. Bet labiau įžvalgūs skaitytojai tikrai jau dabar atskirs grūdus nuo pelų. Juk svarbu suprasti, kas ko buvo vertas, ir nustoti spjaudyti į Tėvynės kultūros šulinį. Liautis gąsdinti KGB šmėklomis ir „agentais“. Ir ypač Lietuvos Respublikos šimtmečio metais!
Tiesa, Birute, pasigedau Tavo tvirto ir aiškaus atsiprašymo, skirto D.Banionio, S.Sondeckio šeimų nariams, taip pat ir pažinojusiems kardinolą Vincentą! Tavo žodžiai „tai buvo paskutinė žurnalo porcija!“ labai jau iškalbingi. Paskutinė dvokiančio dumblo porcija, kaip taikliai apie tai dar anksčiau pasakė Tėvas Stanislovas. Aš labai gerai pažinojau prof. S.Sondeckį, daug kartų kalbėjausi ir su D.Banioniu, lankiausi kaip ir daugelis žmonių pas kardinolą Vincentą. Ir aš galiu pasakyti, jog ši „paskutinė žurnalo porcija“ mane giliai įžeidė, įskaudino. Privertė vėl prisiminti ir puolimus prieš šviesias Lietuvos asmenybes, prieš Justiną Marcinkevičių ir kitus. Prisiminkime nesenus N.Putinaitės ar kitų „išvedžiojimus“ apie iškilų poetą ar R.Vanagaitės „laisvas“ archyvų interpretacijas A.Ramanausko-Vanago atveju! Tai tik dar kartą patvirtina, kad ir tokios lyg akmenys svaidomos „žurnalo porcijos“ sustiprins dalyje visuomenės mintį, jog nieko švento nėra. Viskas galima! Mano atsakymas labai aiškus – uždarykime tas purvo ir mėšlo upes! Lietuvai reikia ko kito – jai, mūsų Tėvynei, reikia talentingų žmonių! O D.Banionis, prof. S.Sondeckis buvo didžiu talentu apdovanoti padorūs žmonės. O ką jau kalbėti apie kardinolo Vincento charizmą. Vėl prisiminkime Tėvą Stanislovą: „Geroji Apvaizda! Prašome, padėk, kad mūsų tautos gyvenime būtų kuo mažiau confusio – beprasmių sąmyšio dienų.“ Įsiklausykime į tai! Įsiklausykime į kardinolą Vincentą: „Akmenys skirti statybai, o ne svaidyti vienas į kitą!“ Tad užrakink, Birute, tą paskutinę „žurnalo porciją“ ir apskritai visus žurnalus po devyniais užraktais. Kad būtų mažiau svaidymosi vienas į kitą!
Geriau klausykimės S.Sondeckio kamerinio orkestro garsų, mėgaukimės D.Banionio vaidyba ir vėl, dar kartą, mokykimės iš kardinolo Vincento Sladkevičiaus homilijų.
Ar Lietuva yra lyderė? Galbūt ir taip. Noriu priminti, kad Lietuvos ekonomika yra viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europos Sąjungoje. Lietuvoje internetas yra vienas greičiausių pasaulyje. Tačiau „lyderių“ savybėmis Europoje ir pasaulyje pasižymime ne tik teigiamuose skaičiuose, o vienas tokių – savižudybių Lietuvoje skaičius. Nepaisant savižudybių problemos aktualizavimo, bandymų spręsti šią problemą, 2016 metais Lietuvoje nusižudė 823 žmonės, kas reiškia, kad iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo maždaug 28,7 asmenys. Neatsižvelgiant į tai, kad šis skaičius Lietuvoje yra mažiausias nuo 2012 metų, tai vis dar leidžia Lietuvai pirmauti Europoje pagal savižudybių skaičių, taip pat patekti į pirmąjį penketuką pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad kiekviena savižudybė paveikia maždaug dar bent šešis žmones. Taigi, kasmet, vien tik Lietuvoje, savižudybės viena ar kita forma paveikia per 4930 žmonių.
