Daugelyje šalių įvairūs, iš pirmo žvilgsnio svarbūs, pokyčiai beveik nieko iš esmės nepakeičia. Nebent ryškėja neigiamybės valstybės ir visuomenės gyvenime. Atrodo, kad viena iš tokių šalių yra Lietuva, šiemet pažyminti pirmosios nepriklausomybės šimtmetį bei 29-erių metų sukaktį nuo antrosios nepriklausomybės deklaravimo.

Praėję 2017 metai jos gyvenime buvo ir palyginti ramūs, ir tuo pat metu ypatingi. Nepatyrėme nei smarkių politinių sukrėtimų, nei kaimyninių valstybių armijų įsiveržimo, nepaprastai lietinga vasara bei ruduo turėjo mažiau žalingų padarinių ūkiui negu galima buvo laukti. Tačiau kaip tik pernai labiau pasireiškė grėsmingi Lietuvos ateičiai politinio ir visuomenės gyvenimo iškrypimai, nebūdingi kaimyninėms Baltijos šalims bei Lenkijai, nelyginant jau su vadinamosiomis senosiomis Vakarų demokratijomis. Tokių keistų iškrypimų arba anomalijų negalėjo įsivaizduoti politologijos bei konstitucinės teisės teorijų pradininkai. Ir ne todėl, kad gyveno ir kūrė prieš keletą amžių, nes šios anomalijos nesuderinamos ne tik su XXI amžiaus demokratinių šalių politikos praktika, bet ir su jos teoriniais principais. Tačiau pirmiausia prisiminkime praeities demokratijos idėjų klasikus.

Ko nežinojo Nikolo Makjavelis ir Šarlis Monteskjė?

Renesanso epochos italų mąstytojas N. Makjavelis, dažnai vadinamas politologijos pradininku, savo garsiajame veikale „Valdovas“ apibendrino ligtolinę valstybių valdymo patirtį, padarė kai kurių genialių įžvalgų. Jo apibendrinimus galima taikyti ir nagrinėjant mūsų laikų aktualijas. Žinoma, valdovų anuometine prasme bent jau Europoje nebėra. Lietuvoje jiems atitikmuo būtų vadinamasis „elitas“, kuris nebūtinai sutampa su aukščiausius postus valstybėje užimančiais asmenimis, kartais sugeba juos net nušalinti, politiškai sunaikinti.

Nikolo Makjavelis tuometinių valdovų skirtingas priemones savo valdžiai išlaikyti palygino su liūto ir lapės taktikomis. Liūtai beatodairiškai naudoja jėgą, represijas, mirties bausmes. Lapių taktika kitokia – jie rodo, paprastai apsimestinai, rūpinimąsi savo valdinių gerove, vaizduoja gerbiantys jų orumą, tradicijas, papročius. Kitaip tariant, vietoje represijų naudoja demagogiją arba derina ją su tomis represijomis bei teroru.

Taip elgėsi Italijoje Musolinis, Vokietijoje – Hitleris. Šiuolaikinėje Lietuvoje „elitas“ valdo be tiesioginių politinių represijų – ilgalaikių įkalinimų, politiškai motyvuotų nužudymų, juo labiau mirties bausmių. Tam turi įtakos ir narystė Europos Sąjungoje, nes ši organizacija nepritaria politinėms represijoms, kategoriškai ir be išlygos atmeta mirties bausmės taikymą. Daugelis mūsų piliečių pasipiktintų – ar išvis tinka užsiminti, kad dabar Lietuvoje gali būti fiziškai likviduojami politiniai oponentai? Tačiau juk kiekvieną dieną girdime, matome, skaitome „elito“ spaudos, radijo, televizijos, socialinių tinklų beatodairišką oponentų niekinimą, patyčias, įžūlią sklaidą pačių absurdiškiausių prasimanymų apie juos, kitaip tariant – visišką nužmoginimą. Tarpukario nepriklausoma Lietuva nelaikoma pavyzdine demokratija, bet joje politinė kova niekada netapo oponentų niekinimo viešojoje erdvėje sadistine orgija. Prezidento Antano Smetonos žodžiai: „Kas lietuviška turi būti ir žmoniška“ atitiko realybę.

Nepriklausomoje Lietuvoje nebuvo tokių „publicistų“ kaip R. Valatka, A. Užkalnis, A. Tapinas ar A. Ramanauskas, kurio net cituoti beveik neįmanoma dėl gausybės rusiškų keiksmų ir jo paties pramanytų šlykščių vulgarybių. Ir priklausomybės dešimtmečių sovietiniai propagandistai piktai keiksnodami „klasinius priešus“ bei „buržuazinius nacionalistus“ iš inteligentijos tarpo darė tai be ypatingo fantazijos polėkio. Gal ir cenzūra nebūtų praleidusi tokių pasažų, kokiais A. Užkalnis apibūdino Lietuvos inteligentus, susirūpinusius įvairiomis negerovėmis savo Tėvynės gyvenime: „Paniurėliai, susirūpinę ir susiraukę, kaip raukšlėti pasenę obuoliai, nuotraukose rodomi suėmę save už smakro (arba šiaip liečiantys sau rūpesčių išvagotą veidą), štai jie, rauginti filosofai ir kūrybinių sąjungų nariai nubrizgusiomis drapanomis.“ (žr. Andrius Užkalnis, www.delfi.lt) Toliau jis inteligentus vadina „klika“, „ožiais ilgais raudonais pimpalais“, „pūzrais taukuotais akiniais“, užsiimančiais „metafizine masturbacija“ ir pasmerkia amžiams Kinijos chunveibinų stiliumi: „Visas naujojo pasaulio gyvenimas, jo sėkmė ir džiaugsmas, nuo jų pribezdėtų akademinių urvų nebepriklauso ir į tuos urvus net neužsuka.“ (Ten pat).

Tad įtaigojama mintis, jog tokie niekingi padarai – inteligentai ir jų „akademiniai urvai“ – universitetai, moksliniai institutai verti sunaikinimo, kaip buvo padaryta Pol Poto valdomoje Kampučijoje praeito amžiaus 8-jame dešimtmetyje. Tiesa, Pol Potas buvo kraštutinis komunistas, o A. Užkalnis skelbiasi antikomunistu…

Net nuolankūs elitui valdžios vyrai neišvengia grubiausių patyčių. Gal tam, kad būtų dar nuolankesni. Štai šoumenas Algis Ramanauskas-Greitai „Facebook“ socialiniame tinkle skelbia vadinamojo juodojo humoro nominacijas. Prieš porą metų tada premjeravęs socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius susilaukė A. Ramanausko dėmesio. Interneto portale skaitėme susižavėjimo kupiną informaciją apie tai, jog premjerui „Metų šūdo“ (?!) apdovanojimuose buvo skirtas „Metų idioto“ titulas: „Šį titulą A. Ramanauskas-Greitai skyrė už pasisakymą „Laisvosios rinkos institutas užsiima net žalingais valstybei ir jos žmonėms veiksmais.“ <…> Butkevičių aštrialiežuvis (pabraukta mano – A. K.) koneveikė ir dėl to, kad šis pasisakė prieš homoseksualų partnerystę. „Jis“ vieną iš valstybės vadovų pavadino „skystakiaušiu fūfeliu.“

Citatos, galbūt, pernelyg plačios, bet jos liudija lietuviškąjį vad. viešąjį diskursą. Chamiški įžeidinėjimai nesulaukė net menkiausio pasmerkimo iš elito pusės, greičiau jau pritarimo ir pasigėrėjimo. A. Ramanauskas tebėra narys konservatorių Tėvynės Sąjungos, kurios pirmininkas G. Landsbergis pernai, atsakydamas besipiktinantiems, pareiškė, kad šio asmens juodasis humoras negali būti priežastimi šalinti jį iš partijos. Ir kam šalinti, jeigu patyčios padeda elitui „disciplinuoti“ kritiškai nusiteikusius inteligentus. Patyčios – aštrus ginklas, priaugančioji karta – lietuvių moksleiviai, matyt, veikiami vyresniųjų „aštrialiežuvių“ pavyzdžio, skleidžiamo per lietuviškas massmedijas, mėgsta tyčiotis iš bendraamžių labiau negu bet kurioje kitoje Europos šalyje.

Jau ne moksleivių, o „elito“ massmedijų patyčiose murkdoma mažai pasiturinti Lietuvos gyventojų dauguma. Nedrąsiai išsakomas jų nepasitenkinimas rūsčiai smerkiamas kaip „runkelių“ ir „vatnikų“ sovietinės praeities nostalgija arba aiškinimas socialinio rasizmo sąvokomis. Nuolatinė Lietuvos radijo komentatorė iš Laisvosios rinkos instituto piktinosi, kad mažai pasiturintys bendrapiliečiai nekaupia investavimui, nėra inovatyvūs, nes egoistiškai beveik visas pajamas išleidžia maistui ir išvis pragyvenimui. Grubiai išjuokiama liaudies muzika, dainų šventės, net lietuvių kalba skelbiama primityvia, netinkama šiuolaikiniame pasaulyje, vos ne sovietinė atgyvena, kaip ir jos išsaugojimu besirūpinantys kalbininkai.

Elitas vis dėlto nenaudoja „liūtams“ būdingos prievartos. Disciplinuoti tiek liaudžiai, tiek vis mažėjančiai kritiškai nusiteikusios inteligentijos daliai užtenka patyčių kupinos galingos propagandos. Tokios „lapių“ taktikos nežinojo N. Makjavelis, nebuvo jo laikais ir dabartinių massmedijų, išdidžiai pasiskelbusių ketvirtąja valdžia.

Tokios rūšies valdžios nežinojo ir XVIII amžiaus prancūzų švietėjas Šarlis Monteskjė – vienas žymiausių visų laikų politinių mąstytojų. Knygoje „Apie įstatymų dvasią“ (jos lietuviškas vertimas išleistas 2004 m. „Minties“ leidyklos) jis išskyrė tris valdžias: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teismų. Pastarieji privalo būti nepriklausomi, bet siekiant išvengti piktnaudžiavimų, Monteskjė nurodė būtinumą, kad teismai netaptų uždaromis teisėjų korporacijomis. Deja, dabar Lietuvoje veikianti teisėjų savivalda primena tokią korporaciją.

Tačiau grįžkime prie vadinamosios ketvirtosios valdžios, kurios pradmenys Monteskjė laikais egzistavo vien tik Anglijoje, periodinės spaudos pavidalu. XXI amžiuje turime ne tik spaudą bei radiją ar televiziją, bet taip pat internetą ir socialinius tinklus. Viso šio komplekso Lietuvoje politinių simpatijų kryptį jau minėjome. Jis visumoje remia konservatorius, tačiau tuo pačiu ši partija tapo priklausoma nuo įtakingųjų massmedijų asmenų grupės, labiausiai matomos elito dalies ir drauge jo smogiamosios jėgos. Šių asmenų vaidmuo Lietuvos politikoje didesnis negu daugumos ministrų ir kai kurių premjerų. 2017 metai žymi gana sėkmingas ketvirtosios valdžios pastangas tapti faktiškai pirmąja savo reikšme ir net vienam iš savo „žvaigždžių“ užtikrinti išrinkimą Respublikos prezidentu.

Kova be taisyklių ir be tabu

Seimo rinkimus 2016 metų rudenį neginčijamai laimėjo Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Gruodžio mėnesį buvo sudaryta koalicinė šios sąjungos ir socialdemokratų partijos vyriausybė, vadovaujama Sauliaus Skvernelio. Konservatoriai, kaip ir praeitos kadencijos Seime, pasiliko opozicijoje, kuri pasirodė gana agresyvi dėl neišsipildžiusių vilčių laimėti rinkimus.

Kaip ir 2003 metų sausio mėn. Respublikos prezidento rinkimus, taip ir 2016 m. Seimo rinkimus vėl laimėjo „ne tie“. Tad, iškart po naujos vyriausybės sudarymo, politinį ir psichologinį karą prieš valstiečių ir žaliųjų sąjungą, pirmiausia prieš patį R. Karbauskį, lyg pagal komandą pradėjo nacionalinis transliuotojas LRT, keletas televizijų bei interneto portalų. Pasipylė perdėti kaltinimai, jog valstiečių ir žaliųjų frakcijos dauguma neturi jokios politinės ir valstybės valdymo patirties. Išskirtiniu taikiniu tapo viena jos narė Greta Kildišienė, kuriai buvo sukurpti tiesiog absurdiški kaltinimai. Ją užgriuvo patyčiomis ir provokaciniais klausimais taip pat moterys-žurnalistės, jeigu šiuo atveju joms tinka toks neutralus pavadinimas.

Viena iš jų kažkada buvo „Atgimimo“ savaitraščio apžvalgininkė, rašė neblogus analitinius komentarus. Dabar ji tiesiogine prasme persekioja savo auką, kuri iš tikrųjų neturėjo patirties, kaip bendrauti su lietuviškais „žurnalistais“, įžūliai teigiančiais, kad visi vieši asmenys privalo atsakyti į jų klausimus. Kitaip tariant, leistis tardomiems ir niekinamiems asmenų, apsišaukusių ketvirtąja valdžia. Jiems pasipriešinti reikia tvirto stuburo. Manau, jog dabartinė Širvintų rajono merė būtų tokią žurnalistę pasiuntusi ten, kur: „Net Makaras su savo veršiais nebuvo užklydęs“, kaip sakydavo mūsų kaimynai, retkarčiais vengdami kitokio, trumpo ir šiurkštaus išsireiškimo.

Tuo tarpu G. Kildišienė turėjo iliuzijų, kad žurnalistai stengiasi išsiaiškinti tiesą ir nedrįso jų pasiųsti „pas Makarą“. Vienok, atlaikyti švelniai moteriai „žiniasklaidos“ terorą vargu ar išvis buvo įmanoma. LRT radijo pirmosios programos žinių laidos, kurios skaitomos keliasdešimt kartų per parą, buvo pradedamos pranešimais apie dirbtinai sukurptą G. Kildišienės „skandalą“. Žinios gi skaitomos 2 kartus per valandą, o rytais – net keturis kartus. O kur dar valandas trunkančios laidos „Lietuvos diena“ ir „Lietuvos savaitė“. Šios propagandinės mašinos spaudimo G. Kildišienė neatlaikė ir atsisakė Seimo nario mandato.

Pasisekimo paskatintas „elitas“ toliau naudojo nacionalinį transliuotoją savo interesams, jokios nuomonių įvairovės ten seniai jau nebėra. „Viena partija – viena tiesa“, toks principas nuo 2003 metų tapo privalomu visiems nacionalinio transliuotojo darbuotojams. Atrodo, jog LRT propagandos mašina didina apsukas iki maksimumo tikslu pakeisti 2016 m. Seimo rinkimų išdavas. Solidariai su LRT veikia ir jos struktūrai nepriklausantys „elitiniai“ žurnalistai ir šoumenai. Veiksmai derinami glaudžiau, įgijo naujas formas, palyginus su sąmokslo prieš prezidentą R. Paksą laikotarpiu. Laikraštis „Lietuvos rytas“ nebevaidina svarbiausio vaidmens naujo politinio perversmo vykdyme. Tai susiję ir su globaliniu reiškiniu – popierinių leidinių reikšmės mažėjimu. „Gutenbergo galaktikos“ spindesys blėsta. Deja, nes „Lietuvos ryto“ redakcija jau tada, šmeiždama R. Paksą, pasirodė labai išradinga, kitaip tariant inovatyvi.

Štai dabar pasaulyje smarkiai plinta suklastotos naujienos, pateikiamos kaip tikros. Tačiau tai nėra naujas reiškinys. Paimkime 2003 m. gruodžio 16 d. „Lietuvos ryto“ numerį, kur pirmame puslapyje korespondencija iš Romos antrašte: „Vatikanas stebės kiekvieną R. Pakso žingsnį. Apie Lietuvos prezidento apkaltą bus informuojami viso pasaulio katalikai“. Pasirodo, jog Vatikanas smerkia R. Paksą ir labai sunerimęs, nes: „Tarsi perkūnas iš giedro dangaus trenkė ir žinia iš Vilniaus, kad Lietuvos prezidentas paniekino Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchus.“ „Lietuvos rytas“ turbūt sulygino R. Paksą su Martynu Liuteriu, bet tais tolimais laikais popiežiai ne iškart suprato erezijos pavojų. Nebuvo tada juk „Lietuvos ryto“, o ir socialinių tinklų…

Pernai ir jau šiemet „elitiniai“ tinklaraštininkai aktyviai dalyvauja perversme. Du tokie „žurnalistai“ dieną iš dienos rašo visokius prasimanymus ir šmeižtus apie Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovus, jos narius-ministrus. Šių ir tokių asmenų kaip R. Miliūtė rašiniai pagarsinami kiekvieną rytą LRT radijo socialinių tinklų apžvalgoje, kur jie pateikiami lietuviškos visuomenės daugumos nuomonės pavidalu. Ypatingas vaidmuo tenka interneto portalui „15 minučių”. Jo trumpos, bet ne bešališkos žinutės matomos Vilniaus miesto troleibusuose ir autobusuose įrengtuose ekranuose. Portalo žurnalistai, kaip ir tinklaraštininkai, skelbia visokias insinuacijas apie elitui neįtikusius Seimo atstovus ir skatina jiems reikšti apkaltą.

2017 metais Seime kai kurie konservatoriai bei liberalai pastoviai iškeldavo apkaltų iniciatyvas, kaltinimus savo oponentams ryšiais su Rusija, netgi seksualiniu priekabiavimu per atstumą. Pastarasis, kaip ir visi kiti, įvardijamas kaip „šiurkštus Lietuvos Respublikos konstitucijos pažeidimas“, nors tai greičiau laikytina nepaisymu dviejų Dievo įsakymų, kuriuos jis perdavė senovės žydų pranašui Mozei ant kalno Sinajaus dykumoje. Vis tik konstitucinis teismas skubos tvarka nusprendė, jog toks priekabiavimas – tikrai „šiurkštus“ konstitucijos pažeidimas.

Dar vienas opozicinių frakcijų Seimo narių užsiėmimas – sovietinių liekanų, simbolių bei dvasios paieškos. Materialinių liekanų vis mažiau, tad galima įsivaizduoti, kad netrukus bus daromi jų muliažai. Juk paieškomis suinteresuoti ne tik kai kurie seimūnai, bet ir tinklaraštininkai bei šoumenai. Sovietinė dvasia surandama net animaciniame filmuke „Maša ir lokys“, tad „kova, vien kova be galo“.

Tiesiog jaudinanti tinklaraštininkų bei šoumenų vienybė su opozicinėmis Seimo frakcijomis pasireiškė priešinantis vyriausybės parengtoms Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms. Jomis visiškai uždraudžiama alkoholinių gėrimų reklama, trumpinamas jų pardavimo laikas, nustatyti kiti apribojimai. A. Kaušpėdas ir kiti surengė prie Seimo protesto akciją-roko koncertą už laisvę, t.y. prieš bet kokius prekybos alkoholiu ribojimus. Kitaip tariant: „Leiskite gerti ir prasigerti!”

Opozicijos Seime argumentai girdėti gal jau prieš dvidešimt metų – esą draudimais nieko negalima pasiekti, reikia ne drausti, bet auklėti, netinka skubėti su pataisomis, jos net išvis beprasmiškos, net labai žalingos. Lietuviai ir toliau gers tiek, kiek anksčiau, gėrimų parsigabens iš Lenkijos bei Latvijos, dėl prekybos apribojimų kaimo parduotuvėms teks užsidaryti arba smarkiai sutrumpinti darbo laiką. Tai esą dar labiau spartins Lietuvos provincijos tuštėjimą. Tiesa, panašiai nereaguojama, kai uždarinėjami pašto skyriai, mokyklos, bankų padaliniai. Visa tai esą tik būtina ir pažangi optimizacija… Alkoholio kontrolės pataisų įstatymas Seimo daugumos buvo priimtas ir įsigaliojo 2018 sausio pirmąją. Tačiau kova nebaigta. R. Valatka per LRT radiją ragino kilti į mūšį, nes laisvė pavojuje, jam antrina nemažai pramogų verslo atstovų.

Žinoma, ne visi šios sferos žmonės pasižymi pertekline arogancija ir chamiškumu, o gali jie ir keistis į gerąją pusę. Pavyzdžiui, Arūnas Valinskas jau kitoks negu „Auksinių svogūnų“ teikimo laikais. Dabar jį galima vadinti džentelmenu. Gal tai įtaka „Lietuvos Dalidos“, jo žmonos Ingos Valinskienės. Deja, ne visus Dievas sujungia su Dalidomis. Kitiems palieka tik lietuviškas žurnalistes ir genderistes – Rasas, Ritas, Margaritas. O ir keičiasi jie ne į gerąją pusę, tapdami vis labiau ambicingais ir arogantiškais.

Andriaus Tapino atvejis ir jo kontekstas

2017 metais solidus konservatorių krypties mėnraštis „Valstybė“ ėmė intensyviai reklamuoti internetinės, per „YouTube“ transliuojamos televizijos „Laisvės TV“ įsteigėją bei vadovą A. Tapiną ir jo veiklą. Žurnalo puslapiuose E. Eigirdas nenuilstamai įrodinėja, kad Rusijos verslo gigantų ar su jais susijusių lietuviškų biznierių kontroliuojamos žiniasklaidos aplinkoje A. Tapino „Laisvės televizija“ išsiskiria kaip nuo jų nepriklausoma, ginanti demokratines vertybes ir intelektuali“. Galima būtų ir patikėti, nes A. Tapinas pradėjo savo profesinę veiklą ne kaip šoumenas ir patyčių meistras. Tačiau būtent 2017 metais jis pasirodė visai kitokiame amplua.

Gal tai lėmė pasklidusios kalbos, kad A. Tapinas gali būti kandidatu 2019 metų Lietuvos respublikos prezidento rinkimuose? Parama jam tikėtina iš konservatorių pusės, kurie, kaip visada, neturi kandidato sugebančio patekti net į 2-ąjį balsavimo turą. Tad egzistavo tikimybė jų paramos A. Tapino kandidatūrai. Matyt, norėdamas pagerinti savo šansus, A. Tapinas formavo ryžtingiausio kovotojo su tikromis ir tariamomis Rusijos įtakos ir prorusiškumo apraiškomis įvaizdį.

Pirmiausia jis sukėlė triukšmą dėl to, kad 2017 m. vasario 16 d. Telšiuose transliuojant muzikinę laidą buvo atlikta rusiška daina „Belyje rozy“ („Baltos rožės“). Nors joje nebuvo jokių ideologinių akcentų, A. Tapinas piktinosi, jog esą įžeista Lietuvos garbė. Triuškino jis vasaros pabaigoje gana banalios dainelės „Rusai vėl puola“ atlikėjus. Polemika suprantama, bet jos stilius… „Su šita daina parodėte, kad esate naudingi idiotai, kurių durnumas matuojamas metric fuctons <…> Ir jeigu cypsite teisindamiesi, kad čia ironija, tai pasiimkite tokią ironiją, susivyniokite į tūtelę, įsikiškite į vieną vietą ir laikykite ten, [pabraukta mano – A. K.] kol kas nors pakvies jus koncertuoti.“

Rudenį, kai dizaineris Juozas Statkevičius išsakė kritinių pastabų, nebūtinai visiškai pagrįstų, dėl įvairių socialinių negerovių mūsų Tėvynėje, A. Tapinas taip pat nebandė kultūringai oponuoti. Net neprikišo, jog J. Statkevičius tų negerovių nepatiria, nes iš savo profesinės veiklos gauna pakankamai pajamų. Jis tiesiog iškoliojo dizainerį, išvadino jį „skuduru“, „mazgote grindims šluostyti“ ir panašiais epitetais.

Tokiais „perlais“ A. Tapinas, matyt, norėjo įgyti populiarumą konservatoriams ištikimų rinkėjų tarpe. Kitokiems rinkėjams patraukti galėjo tikti 2017-ųjų pavasarį A. Tapino sukeltas skandalas dėl vienos pamokos Telšių Žemaitės gimnazijoje. Tikybos mokytoja ten pasakojo, kad beveik visi serijiniai žudikai, kurie suvalgė savo aukų kūno dalis, buvo homoseksualistai. Vadinama „drąsia“ moksleivė įskundė mokytoją, išplatinusi socialiniuose tinkluose pamokos vaizdo įrašą. A. Tapinas atsiliepė taip: „Tokią mokytoją reikia per šviesmetį laikyti nuo vaikų, o nepaprastai įdomu, ką galvoja gimnazijos vadovybė ir jos steigėja, kai vaikams yra pasakojama apie „gėjus-kanibalus“. <…> Tai yra tokio masto skandalas, kad Telšiuose turi lėkti galvos ilgai ir ne viena“. Skamba tarsi Šiaurės Korėjos lyderio pareiškimas, nors A. Tapinas net ne Lietuvos prezidentas. Kadangi pasiųsti tikybos mokytoją už net vieno šviesmečio nėra ir nebus galimybių, tikriausiai turėtų nulėkti jos galva.

Žinoma, Lietuvoje galvos kirtimu papratai vadinamas atleidimas iš darbo, bet kodėl A. Tapinas rašo „ir ne viena“? Negi dėl mokytojos žodžių apie homoseksualistus, jo nuomone, reikėtų nušalinti mokyklos direktorių arba Telšių rajono merą? Pagaliau tikybos mokytoja privalo laikytis Bažnyčios požiūrio dėl homoseksualizmo kaip vienos iš didžiausių nuodėmių. O apie „gėjus kanibalus“ Vokietijoje ir JAV plačiai buvo rašyta „Lietuvos ryte“, kuris niekada nekaltintas homofobija.

A. Tapinas netrukus aiškino savo poziciją straipsnyje „Katalikai prieš gėjus. Kas ką?“, bet gal geriau jo nebūtų rašęs. Straipsnyje pilna įžeidinėjimų ir patyčių nepritariantiems jo pozicijai, kaip antai: „pajutę galimybę vėl pasireikšti sukruto visi juodašimčiai patriotai, referendumininkai, mergaitės globėjai, baltos Lietuvos gynėjai, chemtrailininkai ir antiskalūnininkai.“ Čia suplaktos į krūvą labai skirtingos, bet „elitui“ nepatinkančios grupės, nors pripažinsiu, jog nežinau, kas tie „chemtrailininkai“. Kiti oponentų apibūdinimai: „kaukianti šutvė“, „fundamentalistai ir acto garintojai“, „dervos juodumo neapykantos sklidini veikėjai“ ir taip toliau.

Žodžiai, vien žodžiai, bet jie rodo, kad A. Tapinas tėra įprasto lietuviškojo „elito“ žurnalisto atmaina. Jis taip pat ieško homofobijos apraiškų ir smerkia jų skleidėjus. O tokių Lietuvoje tiesiog nėra. Atvirkščiai, gal net perdėtai stengiamasi neįžeisti homoseksualų. Cenzūruojamas dėl to net Balio Sruogos kūrinio angliškas vertimas. Tai smulkus dalykas, bet vis tik palyginkime lietuvišką ir anglišką pastraipas apie homoseksualus Štuthofo koncentracijos stovykloje:

Lietuviškai:

Homoseksualistai buvo išimtinai vokiečiai. Vaikščiojo su ružavais trikampiais. Kiti, net lageryje begyvendami, raudoną ar juodą trikampį turėjo pakeisti į ružavą. Kai 1944 metais susiorganizavo lagerio orkestrėlis, jo dirigentas buvo taip pat su ružavu trikampiu. Jis buvo toks šlykštus, kad net jo muzikos nebuvo galima klausyti.

Publika, kad ją kur perkūnas parautų!

B. Sruoga. Dievų miškas, Vilnius, 1971, p. 218.

Angliškai:

All the homosexuals in camp, known as one-seventy-five‘s (for the statute banning them), were Germans, without exception. They wore pink triangles; after living in camp for a time, some prisoners from other categories had to trade in their red or green triangles for the pink. The most eminent pink was the conductor of the little camp orchestra, organized in 1944. Unfortunately this character was so grotesque it was impossible to enjoy his music.

B. Sruoga. Forest of the Gods, Vilnius, 2005, p. 237.

Atkreipkime dėmesį į pabrauktą teksto vietą. Angliškame paskutinio sakinio visai nėra. Tad apie kokią homofobiją galima samprotauti?

Lietuvos žiniasklaidos, kitaip massmedijų, vaizdas – liūdnas. Ne tiek todėl, kad ji pajungta beveik visa „elitui“ ir neobjektyvi, o dėl jos veikėjų agresyvios retorikos, patyčių ir chamiškumo tiek politinių oponentų, tiek didžiosios dalies visuomenės („runkelių“) atžvilgiu. Tokiu pat stiliumi pateikiama skurdi informacija apie įvykius užsienyje, komentarai pilni paniekos ir patyčių užsienio valstybių vadovų adresu.

„Mes – pasaulinė galybė“

Atrodo, jog tokiu principu vadovaujasi kai kurie Lietuvos politikai, televizijos bei radijo stočių vadovai ir užsienio įvykių komentatoriai. Neliesime čia santykių su Rusija ir Baltarusija, nors įdomu būtų išgirsti neutralią informaciją apie jų ekonominę ir socialinę padėtį.

Deja, per vadinamojo prorusiškumo kriterijų filtruojama informacija ir apie kitas Europos ir ne tik jos valstybes. Vengrija pristatoma kaip Rusijos sąjungininkė, jos dešinioji vyriausybė ir premjeras V. Orbanas apipilami įžeidinėjamais. Štai, pavyzdžiui, žurnalo „Valstybė“ 2017 m. birželio mėn. numerio 23 psl. matome žinutę „Vengrijos putinizacija tęsiasi“, kur apie V. Orbaną, vadinamą Vengrijos prezidentu, nors jis premjeras, rašoma: „Jei į valdžią įsileidi Rusijos atžvilgiu draugiškai nusiteikusį žmogų ir leidi jam uzurpuoti ją, demokratijos erozija tampa neišvengiama ir sunkiai sustabdoma. Net ir Europos Sąjungos narėje“. Vengrų tauta tikriausiai nepaklausys Lietuvos komentatorių ir V. Orbano partija artėjančiuose rinkimuose vėl laimės.

Tačiau ką ten Vengrija – nedidelė valstybė, neturinti išėjimo į jūrą. Lietuvos „elitas“ veda žodžių karą net JAV prezidentui Donaldui Trampui. Prasidėjo „karas“ dar prieš rinkimus 2016 metų rudenį ir su entuziazmu tęsiamas iki šiol. Uoliai informuojama apie kaltinimus D. Trampui, iškeliamus JAV politikų ir teisininkų, džiaugiamasi prezidento tikromis ar tariamomis nesėkmėmis. LRT radijo bei televizijos žinių laidose ir vienu balsu kalbančių apžvalgininkų „diskusijose“ informuoja ir palankiai komentuoja prieš D. Trampą nukreiptas akcijas, radikalių feminisčių bei įvairių egzotiškų grupuočių demonstracijas ar mitingus. Neatsilieka ir spauda.

Štai žurnalo „Valstybė“ bendradarbė džiaugėsi translyčių kandidatų laimėjimu JAV lokaliniuose rinkimuose kaip smūgiu „homofobui, rasistui ir reakcionieriui“ D. Trampui. (žr. M. Baltrušaitytė. Donaldo Trumpo efektas – translyčių pergalė – „Valstybė“, 2017, nr. 12, p. 122).

Keista konservatorių, kurių tarpe yra ir beveik nepastebimų krikščionių demokratų, leidinio pozicija. Nejaugi tarpukario Lietuvos katalikų šūkis „Viską atnaujinsime Kristuje“ pakeičiamas į „LGTB – žmonijos atgaiva“, parafrazuojant nebeaktualaus komunistų himno eilutę.

Stebėtinas kitas, tiesiog neįtikėtinas kompanijos Lietuvoje prieš JAV prezidentą aspektas. Elitas vieningai pripažįsta, kad ta valstybė už Atlanto yra Lietuvos saugumo garantas ir tuo pat metu visaip koneveikia jos prezidentą. Tai būtų galima vadinti paranojos ar šizofrenijos apraiškomis. Tačiau vargu, ar čia tinka medicinos terminai. Lietuvos elitas taip įprato prieš oponentus kurpti apkaltas, jog nori padėti surengti ją ir JAV prezidentui, kuriam tebejaučia priešiškumą. Jungtinėse Tautose Lietuvos delegatas balsavo už rezoliuciją, smerkiančią JAV dėl jos prezidento sprendimo perkelti ambasadą Izraelyje į Jeruzalę. Balsavo kartu su Iranu, Kuba ir Šiaurės Korėja, kurioms JAV tikrai nėra saugumo garantas. Gal todėl taip balsavo, kad D. Trampas labai įsakmiai ragino JAV sąjungininkus nepalaikyti minėtos rezoliucijos…

Šis poelgis rodo nepagrįstumą elito massmedijų tvirtinimui, kad Lietuva vykdo „vertybėmis paremtą“ užsienio politiką. Tikrovėje ji nei pragmatiška, nei vertybinė. Pragmatiškais sumetimais reikėjo nebalsuoti prieš JAV, vertybiniais – atsižvelgti į Izraelio interesus.

Neturėtų elitas užmiršti holokausto Lietuvoje, kuris uždeda kai kuriuos moralinius įsipareigojimus. Po balsavimo Jungtinėse Tautose vargu ar įtikinamiau skambės prakeikimai E. Zurofui su R. Vanagaite, įtikinėjimai, kad pastarosios visuotinis smerkimas visiškai nesusijęs su knygos „Mūsiškiai“ autoryste.

Beje, iniciatoriumi kampanijos prieš šią kontraversyvią rašytoją buvo jau pažįstamas A. Tapinas, uzurpavęs patriotizmo dvasios saugotojo vaidmenį. Ketvirtosios valdžios vaidmuo Lietuvos vidaus politikoje 2017 metais tapo ryškiai destruktyvus, jos arogancija ir gūdžiai provincijai būdingas pasaulio problemų supratimas veikia neigiamai taip pat santykius su užsienio valstybėmis.

laisvaslaikrastis.lt